Kazys Binkis

K. Binkis gimė 1893m. lapkričio 4 d. šiauriniame Lietuvos pkrašty – netoli Papilio miestelio Gudelių sodžiuje. Kaimas, tada dar neišsiskirstęs į vienkiemius, skendėjo augalotų medžių gotuose, dar tebebuvo gyvi senolių lūpose pasakojimai apie baudžiavos jungą, kurį vilko ir poeto senelis Kazimieras. 1886 m. groudžio 5 d., jausdamas artėjančią mirtį, poeto senelis surašė testamentą, pagal kurį senoji Binkių sodyba atiteko vyriausiam jo sūnui Antanui, būsimojo poeto tėvui. Jaunesnieji Antano broliai – Pranas ir Petras- jau prieš dešimtį metų buvo atsidaliję namus ir žemę. Ketvirtasis brolis Juozas prieš keeletą metų mirė, palikęs du mažamečius našlaičius – Petriuką ir Poviliuką. Atsidaliję Binkiai gyveno šalia vienas kito, dažnai susieidami ir nuolatos dalydamiesi ūkio padargais bei duonos pluta.
Likęs našlys, jau būdamas senyvo amžiaus, Antanas Binkis antrąkart vedė iš Griaužių kaimo Petronėlę Būtėnaitę ir susilaukė dukters Uršulės bei sūnaus Kaziuko. Trečiasis Binkių kūdikis mirė visai mažas. Binkių skurdžioje šeimoje nebuvo nei ypatingos šilumos, nei santaikos. Nuolatiniai nepritekliai, tėvų barniai mažajam Kaziukui užtemdė ne vieną jau ir be to varganą vaikystės valandą, tačiau jis neeliūdėjo. Jis iš mažens buvo nepaprastai gyvas, judrus, kiekviename žingsnyje jį stebino supantis pasaulis grožiu ir pslaptimis. Kairėje keliuko iš Gudelių į Papilį pusėje, perėjus medinį Rovėjos upelio tiltą, plytėjo didžiulis grafo Šuazelio de Gufjė dvaras, paskendęs išlakių augalotų ąžuolų ir li

iepų lapijoje. Tai senoji Radvilų gūžta.
Gilūs, maurais užuėlę tvenkiniai, knibždantys žuvų ir laukinių paukščių, pagal užsienio madas parke išsodintos klevų alėjos ir parko glūdumoje stūksantys dvarpomių rūmai, papuošti masyviomis medinėmis kolonomis, viliojo Gudelių kaimo vaikus bent iš tolo žvilgtelėti į tą jiems nesuvokiamo pasaulio užkertę. Kaziuko motina jaunystėje keletą metų buvo tarnavusi grafams, todėl būsimąjį poetą čia traukė ir gausybė namuose girdėtų pasakojimų.
Palei patį Gudelių kaimą vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėj ir šilelyj. „Grybaudavau, žūklaudavau, jodavau nakties, o žiemą gaudydavau sniegenas ir dagiliukus ir vėl juos paleisdavau, nes gryčia kartais prieidavo smalkumo ir paukščiukai „pasigerdavo“.
Poeto tėvas Antanas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje tarnavęs Peterburge imperatoriškoje gvardijoje. Mažasis Kaziukas laabai mėgo klausytis tėvo pasakojimų apie didžiuosius Rusijos miestus, jų grožį ir įdomybes. Penkerių metų Kaziukas, padedamas tėvo, išmoko skaityti ir rašyti – iš pradžių lietuviškai, o vėliau ir rusiškai.
Po daugelio metų, kai buvo mėginta surinkti pasakojimus apie mūsų didžiojo poeto vaikystės ir paauglystės metus, jo mokslo draugas Petras Pilypas pasakė: „Būtų galima prirašyti storą knygą visokiausių jo išdaigų.Daug ko ir negaliu papasakoti. Juk tai žemintų mano gero
draugo ir poeto vardą“.
Vis dėl to, turėdamas lakią vaizduotę, gerą atmintį ir gr
reitą orientaciją, jis mokėsi gana gerai, ir mokytojai juo buvo patenkinti. Vėliau apie pradinėje mokykloje praleistus metus poetas kalbėjo grauduliu ir ironija – kokia nemielaširdingai despotiška nelanksti buvusi mokymo ir auklėjimo sistema.
Gimtajame sodžiuje, eidamas dvyliktuosius metus, Binkis pergyveno ir 1905 m. revoliuciją. Sklido gandai, jog iš Kuršo ateinanti juodašimčių banga, kuri viską pakelyje naikinanti. Papilio apylinkėse sukinėjosi raiti žandarai. Gudelių gyventojai vakarais sandariai užsidarinėdavo langines ir patikimai užsisklęsdavo duris. Visi baisiai bijojo juodašimčių, ir žandarų. Revoliucijos įbaugintas carizmas ryžosi padaryti engiamoms tautoms šiokių tokių nuolaidų – lietuviai atgavo ketvertą dešimtmečių draustą spaudą. Pasirodė lietuviški laikraščiai, mokyklose jau niekas ne tik nebedraudė kalbėti lietuviškai, bet buvo įvestos ir lietuvių kalbos pamokos. Poeto tėvas Antanas Binkis, skaitydamas lietuviškus laikraščius, godžiai sekė politines ir kultūrinio gyvenimo permainas. Kartą skaitydamas „Lietuvos Ūkininką“, jis nepaprastai susidomėjo vienu J. Jablonskio straipsniu, raginančiu leisti vaikus į Panevėžio mokytojų seminariją.
Tas straipsnis ir nulėmė K. Binkio likimą. Matydamas, kad sūnus nelinkęs dirbti žemės, tėvas nusprendė jį išleisti į mokslus.
Būsimojo poeto vaikystės džiaugsmą temdė vienas be galo praradimas – jo šešerių metų sesutės Uršulytės mirtis. Mes jau, gal būt, niekada nebesužinosime šios tragiškos mirties tikrųjų aplinkybių, bet viena vis dėlto yra neginčijamai tikra – poetas ligi pat savo gyvenimo saulėlydžio minėjo šią mirtį su didžiule širdgėla, ja
ausdamas ir savo kaltę. Uršulytė, priešinga visiems Binkiams, tamsiaplaukiams ir juodaakiams, buvo šviesiaplaukė ir mėlynakė, ir Kaziukas ją labai mylėjo.
1906 m. mirė Antanas Binkis, palikdamas žmoną ir trylikametį Kaziuką kone tuščiomis rankomis. Vos nulaikydamas vagoje žagrę, būsimasis poetas kantriai dirbo sunkius ūkio darbus, bet jo niekaip neapleido svajonė išklysti už Papilio bokštų. Jį nenuvaldomai traukė gubernijos centras Kaunas, kur klerikalinė švietimo draugija „Saulė“įkūrė mokytojų kursus. Į tuos kursus buvo priimami berniukai ir mergaitės, baigę pradines mokyklas ir išlaikę stojamuosius egzaminus. Baigę „Saulės“ mokytojų kursus buvo nukreipiami į sodžius, kur veikė vienmetės rašto mokyklos – savotiški parengiamieji kursai į valstybines.
1908 m. rudenį K. Binkis jau Kaune.
Jau „Saulės“ mokytojų kursuose jis išsiskyrė iš savo bendraamžių būrio oria laikysena, elgsena ir apsiskaitymu. Aukštas, juodbruvas, visuomet pabrėžtinai tvarkingai ir švariai apsirengęs, jaunasis Binkis buvo visai nepanašus į tuos suskirdusiomis rankomis, vėjų nugairintais veidais sodžiaus vaikus, kurie, kai ir jis, palikę pakluonėse galvijų bandas ir arklius, atvyko į Kauną siekti mokslo. Dailininkai Kazys Šimonis prisiminė, kad, anot E. Mieželaičio, būsimasis lietuvių lyrikos reformatorius „vilkėjo švarkelį su atlapais, balta krūtine su apykakle, su juodu kaklaraiščiu – varliuke. Veik visi mes taip nedėvėjome, tik vienas kitas suaugęs vyras panašiai vilkėjo. O šis berniukas – Binkis – atrodė, dar per jaunas taip apsirengti.“ jaunystės įprotį nepriekaištingai rengtis K. Binkis iš
šsaugojo visą gyvenimą.
Nesitikėdamas nei atjautimo, nei mielaširdystės, 1908 m. rudenį K. Binkis su dideliu džiaugsmu sutiko žinią, kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla. Netrukus jis jau Biržuose. Įstoti į mokyklą buvo gana nelengva, nes stojamuosius egzaminus laikė ir dvylikamečiai berniukai, ir dvidešimtmečiai bernai. Išnuomavusi ūkelį kalviui, pas sūnų atvyksta ir Petronėlė Binkienė. Biržuose K. Binkis gyveno Dirvonų gatvėje (dabar Vytauto), netoli mokyklos. Jo bute dažnai rinkdavosi mokslo draugai, Jų tarpe neretai galėdavai pamatyti išbalusį, nerūpestingai aukštyn sušukuotais plaukais, amžinai su knyga nesiskiriantį nepaprastai skvarbių, gal kiek liūdnokų žydrai mėlynų akių jaunuolį. Tai buvo Julius Janonis. Nors ir J. Janonis ir K. Binkis, anot K. Kielos, turėjo ryškius poetinius talentus, bet artimesni santykiai tarp jų neužsimezgė. Priežastis aiški: jie buvo labai skirtingų charakterių. K. Binkis spinduliavo jaunystės džiaugsmu, negalėdavo nusėdėti vietoje, jo vidinė potencija liejosi per kraštus. J. Janonis buvo rimtas, susimąstęs.
Kai po daugelio metų buvo bandoma išsiaiškinti, už ką K. Binkį pašalino iš Biržų keturklasės, poeto amžininkai nebesutarė. Vieni teigė, kad mokytojams įgriso kandžios K. Binkio replikos, kiti – kad poetas itin nesutaręs su sakykloje dievobaimingu ir pamaldžiu mokyklos kapeliono kunigu K. Rimkevičium, treti – kad K. Binkis nemėgęs lankstyti nugaros prieš inspektorius bei policmeisterius, o kartą net neatsiklaupęs prieš ikoną. Binkis, aišku, dėl savo charakterio ypatybių labai nenusiminė ir po daugelio metų su pasididžiavimu kartojo pažystamiems, jog nė vienos mokyklos savo gyvenime taip ir nebaigė,- pradedant Papilio pradine ir baigiant Berlyno universitetu.Yra žinių, kad pustrečių metu jaunesnis už K.Binkį J.Janonis ne kartą draudęs jį nuo išdaigų ir labai apgailestavęs, kai šį pašalino iš mokyklos.
Vėliau po J.Janonio mirties K.Binkis nuoširdžiai rūpinosi savo jaunystės metų bičiulio kūrybiniu palikimu, penkiolika jo eilėraščių paskelbdamas savo sudarytoje naujausios lietuvių poezijos antologijoje „Vainikai“ (1921m.).

Jaunystėje ne visada galėjęs pasigardžiuoti sužiedėjusios duonos pluta, po to didžiulėmis valios pastangomis, apsukrumu ir talentu prasimušęs į literatūrą, K.Binkis nė viename iš savo jaunystės eilėraščių nenutapė nekrasoviškai apčiuopiamų užguitos, bemokslės,prietarų tamsoje skendinčių liaudies gyvenimo ir buities vaizdų.Aišku, pats faktas, kad K.Binkio lyrikoje šiuolaikinis skaitytojas pasigenda ryškesnių anuometinio gyvenimo vaizdų, visuomeninių motyvų, nedaug tepasako apie pačią lyriką. Tai nėra nei jos trūkumas, nei privalumas. K.Binkis, kaip ir kiti samanuotų lūšnelių vaikai, vaikystės ir paauglystės metais patyrė tiek gėdos ir nuoskaudų, kad jis bent poezijoje norėjo atitrūkti nuo skurdo, neperteklių, alinan2io vasaros darbymečių triūso,nuo nuolatinių stichinių nelaimių.Poezija jam buvo trečiasis pasaulis kuriame akinamai spindėjo saulė, žydėjo margaspalvės gėlės, o pavasarinio žalumo banga buvo užliejusi ne tik gimtinės miškus ir klonius, bet ir gamtos grožiui jautrią poeto širdį:

Gyvybės jura

Pasaulio plotį

Banga žalumo

Plačiai užliejo.

Žaliais kilimais

Kalnai nukloti,

Žali dvelkimai

Vasario vėjo

Po jauną žemę

Sapnus nešioja.

Jaunasis K.Binkis į lietuvių lyriką atnešė nežabotą jaunystės džiaugsmą ir entuziazmą, saulėtu pavasariu alsuojantį žodį.Žemės pabudimas jį džiugina taip natūraliai ir gaivališkai, tarsi pavasarį stebėtų pirmą kartą:

Taip gera, taip lengva, taip jauku ant krūtinės,

Taip jaučia širdis tą pavasario gandą,

Diegai pinavijų iš žemės jau lenda,-

Pražys tuoj ir gėlės miškuos pirmutinės

K.Binkis jaunystės lyrikoje pirmiausia siekė muzikalumo, minties ir vaizdo paprastumo, kartu stengdamasis atnaujinti sustabarėjusį lietuvių poezijos žodyną, metaforų, hiperbolių, epitetų ir kitų gerokai apdėvėtų poetinių papuošalų išteklių.Ne visais atvejais jam tai pavyko.neretai į eilėraštį brovėsi dar pigiose atvirutėse matyti vaizdai, statiškumas ir didžiausia poezijos negalia – plepumas.Šios rūšies poezija į K.Binkio raštų rinkinius pateko tik po jo mirties.
Meilė K.Binkio gyvenime.
Pranutė Adomaitytė, kilusi iš Mediniškio vienkiemio nuo Vabalninko, nebuvo nei turtuolė, nei dvarininkė, kaip neretai kai kas ja tituluoja.Tėvas mirdamas paliko penketą valakų ir krūvą vaikų. Pasidalijus žemę, kiekvienam teko po dešimt hektarų.Kadangi Pranutė buvo baigusi šešias Panevėžio gimnazijos klases, ji išėjo mokytojauti.Gal būt, kokio vakarėlio metu ar 1917 m. vasarą Pasvalyje okupant7 surengtuose mokytoj7 kursuose ji susipažino su lieknu, skvarbių juodų akių gražuoliu poetu K.Binkiu, ir ši pažintis nulėmė jos tolimesnį likimą.K.Binkio vaidmuo šioje tragiškai užsibaigusioje dramoje gana sudėtingas ir ne visada nuoseklus.
Po vakarėlio K.Binkis prašė Pranutę keletą dienų pasilikti papilyje, bet ji nepaklausė poeto, nuskynė iš Petronėlės Binkienės darželio baltą jurginą, pamojavo jam ir drauge su frakuotu B.Sruoga išbildėjo į Vabalninką. K.Binkis dėl to labai sielojosi ir vienatvės ilgesy sukūrė vieną žaviausių savo jaunystės eilėraščių – „Persiskyrimo dainą“:

Aš mačiau tave bemiegąs.

Mano karstą atidarei

T u, išbalusi kaip sniegas,

Ir vos girdima tarei:

„ Kelkis, mielas. Aš juokiausi.

Tavo likti aš rengiausi,

Nuo tavęs išeidama.

Tavo štai gėlė dailiausi,

Vėl bus viskas kaip pirma.

Tave vieną temylėjau.

Naktį dieną teminėjau

Tavo vardą laukdama.

Mano meile vienui viena,

Kelkis! Sode mėnesiena,

Kvapas vystančio šieno,-

Viskas viskas kaip pirma.“

Apskritai, dauguma nuo 1917 m. sukurtų K.Binkio lyrinių eilėraščių, neišskiriant nė vieno „Utų“, dedikuota vienam žmogui – Pranutei Adomaitytei.
Net giedroje jaunystės lyrikoje K.Binkio lyrinis herojus ne toks seklus ir primityvus kaip gali kartais pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Poetas neretai bandė prasibrauti į slapčiausius žmogaus sąmonės kampelius, ir ieškodamas neaiškių ar iš viso nesuprantamų savo minčių ir poelgio šaknų. Dėl to praeityje poetų romantikų poetizuotose ir egzistencijos sinonimu laikytas sapnas lyriškoje „persiskyrimo dainoje“ įsilieja į dramatiškus poeto pergyvenimus ne tik kaip tyra svajonė, bet ir kaip reali jėga, galinti nuslopinti poeto širdies maudulį, slegiantį kaip karsto dangtis.
Poetas pamilo mėlynakę, storom lininėm kasom ramią ir tylią mokytoją ir atkakliai siekė jos rankos.Darbštūs ir pareigingi Pranutės broliai suprato, jog K.Binkis yra nepastovaus charakterio, niekados neturės nuolatinės gerai apmokamos tarnybos ir neaprūpins savo šeimos. Ypač K.Binkio nemėgo ketvertą metų vokiečių nelaisvėje badu marintas Pranutės brolis Justinas Adomaitis. Nelaisvėje jis daug pažino žmonių, neblogai juos suprato.Pranutė svyravo. Ji visa siela veržėsi į aukštesnį meno ir poezijos pasaulį, bet ją slėgė tamsi nežinomybė. K.Binkis nebuvo baigęs nei pradinė, nei vidurinės mokyklos, nemokėjo jokio amato, neturėjo jokių pajamų. Vestuvės kelis kartus buvo atidėliojamos. K.Binkis buvo jaunas, nepatyręs ir galvojo, jog ateityje jis, galės gyventi iš literatūrinio darbo.
Kelis kartus K.Binkio santykiai su sužadėtine buvo visai pašliję, bet daug lėmė Pranutės sesers Elenos, nutekėjusios už seno dvarininko netoli Vabalninko, žodžiai :,, Sunku gyventi ištekėjus už turto“. Jie ir paskatino Pranutę apsispręsti.
1921 m. birželio 24 d., per Jonines, Kupiškio miestelyje įvyko K.Binkio ir Pranutės vestuvės. Diena pasitaikė saulėta, labai graži.Rastomis Palėvenio pievomis į atleidus traukė neišpasakyta daugybė žmonių. Frakuotas jaunikis su Liudu Giria, J Tumu – Vaižgantu ir kitomis garsenybėmis atvyko iš Kauno dviem automobiliais, kurie gūdžiame provincijos užkampyje per patį vasaros darbymetį.
Kai po vestuvių puotos Mediniškio palivarke, šiek tiek apsitvarkę Kaune, K.Binkis su Pranute išvyko i Berlyną, karą pralaimėjusioje Vokietijoje siautė pasibaisėtina infliacija, valdininkams atlyginimai buvo mokami dukart per dieną.Už kiekvieną menkniekį reikėjo mokėti šimtus tūkstančių ir net milijonus markių.
K.Binkis retkarčiais pasirodydamas Kaune, ėmė telkti apie save jaunimą, modernistinio meno šalininkus.Pirmadieniais poeto bute (Maironio gatvė, Nr.33) arba kokioje nors smuklėje vykdavo triukšmingos „Brolių padieninkų“ sueigos, kuriose buvo svarstomos meno susidėvėjimo ir atnaujinimo problemos, skaitomi vokiečių, lenkų, rusų ir kitų tautų ekspresionistų ir futuristų kūriniai. Iš to kuklaus medinio namelio ėmė pūsti daug rūpesčių klasikinio meno gerbėjams pridariusi „Keturių vėjų“ srovė, čia formavosi bene pats tvirčiausias, dar ir šiandien gyvai aptarinėjamas lietuvių modernistinio meno bastionas.

Pirmas eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ leidimas išėjo, kaip nurodoma jo tituliniame puslapyje, Kaune 1923 m., bet spausdinta knyga buvo Berlyne, Oto Elsnerio spaustuvėje. Išleidus knygą, O.Elsneris staiga subankrutavo, ir jokiomis pastangomis knygelės negalėjo išpirkti, dėl to 1926 m. pradžioje pasiūlė Kauno spaustuvininkui Pranui Stikliui savo lėšomis išleisti „100 pavasarių“ antrąjį leidimą. Šis pasiūlymą visapusiškai apsvarstęs, atsidėjęs dar kartą perskaitė įteiktus eilėraščius, „taip nepanašus į kitų poetų kūrinius“, ir pagaliau sutiko. 1926 m. pradžioje skaitytojai išvydo antrąjį ir paskutinį K.Binkio eilėraščių rinkinį, kuris ligi šiol vadinamas epochiniu.Parodijuodamas senųjų lietuviškų knygų žodyną, K.Binkis sukūrė orginalų net savo knygos titulinį puslapį. “100 pavasarių arba pavasario linksmybės ir sielvartai ir kiti apdūmojimai šio meto laiko nuotaikai pritaikinti ir bent kiek naujoviškai parašyti per Kazimierą Binkį. Išduota karštu Pranciškaus Stikliaus metuose 1926 Kaune“.

K.Binkis, žmogus ir menininkas, buvo labai impulsyvus ir gyvas. Jis niekada nesirengė ilsėtis tiek prie parašyto kūrinio, tiek prie pasiektų meninių aukštumų ar ką nors kita nuveikęs. Jis amžinai norėjo kažko naujo, nematyto, negirdėto. Gal būt, dėl to jis taip aistringai gaudyte gaude literatūros naujienas, nuolat skaitė užsienio spaudą, pats būdamas lyrikas iki kaulų smegenų, siekė dramaturgijos poslinkius, nors teatro nemėgo ir net iš jo šaipėsi.

Poetas be galo mėgo gamta – upes,ežerus, ir maloniausias laisvalaikis jam buvo meškeriojimas, betikslis vaikščiojimas basam rasotomis pievomis, klausantis paukščių ir valandų valandas besigėrint dangaus žydruma ir laukų platumomis. Nusileidęs pro nedidelį šalia dvaro išsaugota eglynėlį prie Nevėžio, K.Binkis dingdavo ištisai dienai, pamiršdamas ne tik valgį, bet ir svečius, ir ūkio reikalus. Po kelerių metų savo aistringą pomėgį jis įamžino gyvastingumo pavasariško ūpo sklidinuose kuriniuose: „Meškeriotojas“, „Raulas keliauninkas“ ir kt.

Mirus žmonai, K.Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę – Nacevičienę, turėjusią Balsiuose netoli Pakruojo, nedidelį dvarelį. Apie 1931 metus anąkart užsikrėtė ūkininkystės aistra ir žūt būt „pastatyti ant kojų“ Balsius. Prisipirko knygų žemės ūkio klausimais, studijavo agronomiją.Gavęs iš banko 40000 litų paskolą, įsigijo mašinų, pasisamdė darbininkus ir penkiasdešimt hektarų užsodino cukriniais runkeliais. Kai 1932 m. vasarą J.Paleckio redaguoto žurnalo „Naujo žodžio“ redakcijos darbuotojai apsilankė K.Binkio „moderniškai“ tvarkomame ūkyje, išvydo akimi neaprėpiamas jūras gražiai išvešėjusių runkelių laukų, sumaniai suplanuotus žemės darbus. Poetas buvęs labai patenkintas.

Apskritai ūkininkavimo dalykuose K.Binkis nebuvo diletantas. Jis juk buvo mažažemio valstiečio sūnus, paauglystės metais likęs našlaitis ir dirbęs be išimties visus ūkio darbus, vėliau dar mokėsi Voroneco žemės ūkio mokykloje, bet ūkininkavimui atsidėti neblėstančia aistra jam trukdė jo nepastovus charakteris: staiga užsidegi, be netrukus ir vėl atšali. Nė viena poeto veikos sritis nesusilaukė tokios daugybes istorijų, pokštų ir anekdotų, kaip liūdnai pasibaigęs jo ūkininkavimas Balsių dvare. Didžiąją jų dalį išgalvojo ir paskleidė, aišku jis pats K.Binkis.

Įdėjęs gausybę savo sunkiai uždirbtų centų, K.Binkis iš tiesų pavyzdingai sutvarkė šiaip jau apleistą ūkį, bet jį pražudė garsiosios šiaurės Lietuvos liūtys ir pernelyg ankstyvas 1932 m. ruduo. Pirmosiomis šalnomis ir šalčiams užgriuvus, visas cukrinių runkelių derlius stovėjo nenuimtas laukuose. Binkio laukė visiškas krachas, nes nebuvo iš ko sumokėti net paskolos procentų, tačiau jis nenusiminė. Jo šviesaus nesudrumsčiamo olimpietiškumo galėjo pavydėti kiekvienas.

Kazio Binkio jėgos seko diena iš dienos.Ligos prirakintas prie patalo, jis sutiko 1940 m. vasaros įvykius,pasidžiaudamas jų taikingumu: „Mane užvis labiau džiugina, kad tie didieji epochiniai pertvarkymai pas mus, Lietuvoje,vyksta taikingiausia dvasia ir visuotiniu pritarimu. Vyksta didžiausia revoliucija be barikadų, be šūvių, kraujo lašo nepraliejant.Tegul gi taip švari, savo galia pasitikinti, vien tik didįjį tikslą prieš akis turėdama, išdidžiai atlaidi ir teisinga,ji pabaigia mūsų šalyje didįjį gyvenimo pertvarkymą.“

1941 m. lapkritčio 16 d., sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių metų, pas sūnų mirė poeto motina Petronėlė Būtėnaitė – Binkienė. Motinos mirtis ir laidotuvės jį prislėgė ir nualino. Nesikeldamas iš lovos, K.Binkis godžiai klausėsi Maskvos radijo laidų. Po mėnesio Pamaskvio lygumose buvo sustabdytos „nenugalimos“ Heinco Guderiano tankų lavinos – blykstelėjo vilties žiburėlis, kad vėl prašvis rytas, bet poeto jėgos diena iš dienos geso ir geso.Jis jaudinosi, kad negalįs užbaigti darbų, įvykdyti visų sumanymų, vis dar turėdamas šiek tiek vilties pasveikti.Juk jam ėjo tik keturiasdešimt devyni metai. Pats dvasinių jėgų subrendimas.

Sulaukęs išsiilgto pavasario, jis užgeso 1942 m. balandžio 27 d., žemei bundant dar vienam jaunystės sapnui ir žydėjimui.

K.Binkis, kaip reta kuris lietuvių rašytojas, turėjo stiprų poeto talentą, kurio dėl pernelyg ankstyvos mirties nerealizavo.Jo kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau jis žėri nepakartojamu formų įvairumu, atspindinčiu nuolatinį tikro poeto troškimą atsinaujinti, pastoviai veržtis į naujų ir naujų meninių vertybių. Dėl to tiek poezijoje, tiek publicistikoje, tiek vaikų literatūroje, tiek dramaturgijoje k.Binkis paliko nesenstančių poetinių vertybių, kurių žavesį kiekviena ateinanti karta suvoks savaip. Nors rašytojo kūrybinis kelias buvo vingiuotas ir duobėtas. Jis neišvengė buržuaziniams literatams būdingų klaidų, neblėstančiu optimizmu, meile grožiui, gyvenimui, savo darbščiai ir talentingai liaudžiai alsuojanti K.Binkio kūryba visuomet liks mūsų tautos atmintyje kaip šviesi ir nepakartojama legenda.

Leave a Comment