Jonas Aistis
Rinkinys „Eilėraščiai“
„Baladė-3“ analizė ir interpretacija
Jonas Aistis gimė 1904m. netoli Rumšiškių. Tai buvo uždaras, vienišo būdo, labai branginęs jautrumą, gyvumą žmogus. J. Aistis – poetas, vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus. Parašė daug eilėraščių ir išleido nemažai jų rinkinių.
Pirmoji Poeto poezijos knyga „Eilėraščiai“ pasirodė 1932m. Štai vienas iš šio rinkinio eilėraštis, kuris buvo parašytas Rumšiškėse 1927m. rugsėjo 4 dieną – :Baladė-3“. Šiame eilėraštyje susilieja romantika, nuoširdumas, ir ironija. Eilėraštis yra sukurtas kaip asmeninių ja
ausmų ir prisiminimų raiška. Eilėraštis prasideda meilės jausmų apibūdinimais. Lyrinio subjekto nuomone, meilė graži, o kartais labai skaudi, nenuspėjama: „.meilė kaip pavasario dvelkimas, kad meilė, kaip audra“. Prisiminimuose jam iškyla kadaise patikusios mergaitės veidas. Mergina sukeldavo vaikinui neapsakomus jausmus, o jos grožis peržengdavo visas normas: „Kaip valkiojaus kiemais, lyg koks padegėlis, / Kaip alpo akys – alkani vilkai“.
Galime nuspėti, jog mergaitė buvo labai kukli: „Kalbėjo ji tik „taip“ ir „ne“ “. Šis žmogus lyriniam subjektui yra labai svarbus. Tik su labai brangiu žmogumi bū
ūna taip gera, jog laikas praleistas su juo prabėga lyg trumputė, nepastebima, bet labai graži, pasakiška, nepakartojama akimirka: „O dienos bėgo, kaip sapne“.
Šis vaikinas jau yra patyręs meilę. Jis žino meilės gerąsias ir blogąsias puses, o mergina, kurią jis be ga
Remiantis eilėraščiu, neaiškiomis priežastimis šia jaunuolių keliai išsiskyrė ir tik po trijų metų gyvenimas vėl jiems leido susitikti: „Trys metai. / Atėjo ji“. Dabar jis matė ją jau kitokią, jau ne tą, meilės neaplankytą, jaunutę, niekam neprasikaltusią mergaitę. Ji jau buvo suaugusi, meilę patyrusi moteris. Prieš jį stovėjo nebe ta kuklutė, drovi, vos keletą žodžių tegalinti išlementi mergaitė, o visiškai subrendusi moteris, pilna jausmų, emocijų bei ryžto. Ji buvo pilna minčių, jausmų, kuriais dalijosi su lyriniu su
ubjektu. Moteris norėjo parodyti tai, jog ji taip pat jau yra patyrusi tą meilės jausmą, kurį kadaise jai apibūdino šis vaikinas: „Gerai sakei, kad meilė kaip pavasario dvelksmas, / Kad meilė kaip audra. / Menu: ji daug, ilgai kalbėjo“. Tačiau visa tai, visus jos žodžius lyrinis subjektas dabar prisimena labai miglotai, nes nebejautė jis jai jau tų jausmų kaip kadaise. Gal kažkur giliai, širdyj, ji jam kažką dar reiškė, tačiau jis nesuprato ką. Jis negalėjo suprasti jos žodžių, kaip kažkada to negalėjo pa
adaryti ši mergina: „Tik nesuprantu aš jos, kaip ji kadais manęs“.Šiame eilėraštyje panaudoti jaunystės prisiminimai bei kadaise patirtas stiprus meilės jausmas. Aš manau, jog visa tai yra patyręs pats poetas, nes taip gerai parašyti ir apibūdinti meilės jausmus negali joks, to savo kailiu nepatyręs, žmogus. Šie jausmai – nesugalvojami ir niekaip neišmatuojami, jie papraščiausiai jaučiami.
BALADĖ – 3
ŽINAU, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra.
Nesotus ja, bet atminimuose
Kažkas yra.
Atsimenu: ir akys, kaip rugiagėlės,
Ir ilgamakrė, ir plaukai.
Kaip valkiojaus kieman, lyg koks padegėlis,
Kaip alpo akys – alkani vilkai.
Išvaikščiojom laukus, lyg vėjai, –
Kalbėjo ji tik “taip” ir “ne”.
Rugiagėlės, dangus ir akys jos vienaip žydėjo,
O dienos bėgo, kaip sapne.
Sakiau, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra.
O ji – kad meilės niekur nesutiko ir nežino,
Kokia jinai yra.
Trys metai. Vėl sėdėjau prie klojimo.
Atėjo ji. Kaitra. –
Gerai sakei, kad meilė kaip pavasario dvelkimas,
Kad meilė kaip audra.
Menu: ji daug, ilgai kalbėjo;
Menu, lyg girtas, lyg sapne.
Ir akys, ir dangus rugiagėlėm žydėjo,
Tik nesupratau aš jos, kaip ji kadais manęs.
Rumšiškės, 1927.9.4
