aistis ir miskinis

Projektinis darbas

Peizažas Jono Aisčio

ir Antano Miškinio eilėraščiuose

Darba atliko: 8c klasės mokinys

V.Kudrevičius

Darba tikrino: mokytoja-metodininkė

A. Venzlauskienė

2006 m. gruodis

ANTANAS MIŠKINIS

Miškinis (1905-1983) buvo ekstravertiška, atvira išorinio pa¬saulio įspūdžiams asmenybė. Nors jo poezijoje esama neoromantinių nuo¬vargio, nusivylimo motyvų, tai iš esmės optimistinės pasaulėjautos poetas. Miškinio poezijai būdingos šnekamosios kalbos intonacijos, pokalbio situa¬cijos, kuriamos pagal folkloro pavyzdį, eilėraštyje neretai fiksuojamas aki¬mirkos įspūdis. Lyrinis subjektas turi romantinio herojaus ir avangardisti¬nio maištininko (tokio kaip Kazio Binkio vėjavaikis ar Kazio Borutos bernas) bruožų.
Svarbi Miškinio kūryboje tėvynės, jos likimo teema. Poetas kuria perso¬nifikuotą, tautosakinę mergelę primenantį Lietuvos paveikslą. Tačiau šis romantiškas paveikslas derinamas su konkrečiu, buitišku gimtojo krašto vaizdu. Kaip ir kitiems neoromantikams, tėvynė Miškiniui – tai kaimas, grožio ir harmonijos vieta. Miestas – degradacijos ir nuodėmės erdvė, apie jį dažniausiai kalbama ironiškai.
Pokariu Miškinis įsitraukė į rezistencinę kovą. 1948 m. jis buvo suimtas ir nuteistas 25-eriems metams kalėjimo. Kalėjo Mordovijos, Omsko, Olžeraso lageriuose, kur ant popieriaus skiaučių rašė „Psalmes”. Jose susipina šiurpios lagerio kasdienybės aprašymai ir šviesus tėvynės paveikslas, tau¬tosakiniai motyvai derinami su reeliginiais įvaizdžiais.

Antanas Miškinis – vienas ryškiųjų prieškarinės Lietuvos poetų, vadinamų neoromantikais, atstovų. Yra ne viena sąsaja tarp A.Miškinio ir J.Aisčio, ypač eilėraščio melodijos, ryšio su tautosaka požiūriu. A.Miškinis – aukstaitiškojo lyrizmo kūrėjas, susijęs su Aukštaitijos dvasia, tęsė to krašto poetų tradicijas. Meniškiausias jo

o rinkinys “Varnos prie plento”. Iš tremties laikotarpio svarbiausias “Psalmių” cikias, lietuvių pasipriešinimo literatūros akcentas.

Neoromantikai siekė kurti lietuvišką meną, remtis lietuvių liaudies kūryba, tradicijomis, pasaulėjauta. A.Miškinis buvo “artimiausias lietuviškos pasaulėjautos tipui savo mastysena, temomis ir žodynu iš visų neoromantikų” (V.Kubilius). A. Miškinis sakė, kad Europa vytis lietuviams reikia per Lietuvą, kad pasisavinti tai, kas mene jau padaryta, reikia ne aklai, o nenustelbiant tautos būdo, dvasios ir būties pradų. To jis ir sieke savo lyrika, remdamasis liaudies kalba, perteikdamas Rytų Aukštaitijos kaimo dvasią, kurią gerai jautė. Su gimtojo kaimo žmonėmis galėjo išdainuoti visą “svodbiniu” dainų ciklą. A.Miškinis – vienas aukštaitiškojo lyrizmo kūrėjų, skambus, dainingas, o kartu ir liūdnas, susimąstęs. Kartais ironiškas. A.Miškinio kūryboje jaučiamos dvi tendencijos: dainiškoji, diktavusi melodingus ketureilius, ir modernioji (nnetikėtos sandūros, šnekamosios kalbos frazės).
Iš iki karo išleistų A.Miškinio poezijos rinkinių pats įdomiausias yra “Varnos prie plento” (1935). Čia suderintas vaizdo konkretumas, kalbos paprastumas ir melodingumas. Pirmasis, įžanginis “Varnų prie plento” eilėraštis itin būdingas poetui garsiniu raiškumu, skambumu bei mąslia nuotaika:
Daug ižo upėm praužė
Pavasarių plačių.
Daug prikukuos dar gegužės
Motyvų, tų pačių.

Pajusit mano žodžiuose
Žaliuojančias lankas
Ir kaip žmogus vis guodžiasi,
Užlauždamas rankas.
Ne vienoje A.Miškinio eilutėje skamba širdgėla del neišbrendamo Lietuvos vargo, dėl neteisybių, kurių jokia sa

antvarka nepajegia išnaikinti:
Išeisime šį rudenį
Su tarbomis per Lietuvq nualintą.
Baudžiavose dar užsigrūdinom.
Ir šunimis mokėsime paskalinti.

“Ruduo”

Gražus poeto ciklas “Lietuva!” (1933). Jis susideda iš keturių eilėraščių (kiekviename trys strofos), turi liaudies dainos epigrafą “Siuntė mane anytėlė / Žiemužės šėko, vasaružės sniego”. Pirmajame eilėraštyje – Lietuvos to meto situacija, Lietuvos vaikų požiūris į savo tėvynę, širdgėla dėl Vilniaus:
Tave papuošt žadėjom
Kaip savo tikrą seserį.
Esi pačioj jaunystėj
Ir pačiame pavasary.

Šiandien dainuot norėtūs
Pačiais gražiaisiais rimais.
Paskendo mano mintys
Tavo naujuos arimuos.

Taip staugė vėtra vakar
Po kalnq, ir pašlaitę,
Kad tu likai be Vilniaus,
Kad palikai našlaite.
Antruoju eilėraščiu atsigręžiama į praeitį, užsimenamos baudžiavos, rekrūtai, iš Prūsų nešamos knygos. Trečiasis eilėraštis – Lietuvos kūrimasis, kai “žagres palikę dirvoj, / Karan išėjo vyrai”. Paskutiniuoju eilėraščiu vėl grįžtama į dabartį, apmąstomas Lietuvos būdas (“Skaičiau iš drobių rašto – / Esi tu lėto būdo”), klausiama dėl Lietuvos ateities:
Kur mes tave nuvesim
Ir dovanų ką duosim?
Šiandieną gilios mintys
Įsimetė veiduosin.
Įsižiūrėkime, kaip prasmingai čia pavartota sena tarminė forma “veiduosin”, koks gražus rimas. A.Miškinis programiškai stengėsi atšviežinti poetinę kalbą. Ciklo kompozicija – žiedinė, pabaigoje pakartojama pirmoji strofa, tik teiginys keičiamas klausimu: “Kuriais žiedais papuošim / Tave kaip tikrą seserį?” Vėl pasidžiaugiama Lietuvos jaunyste, pavasariu. Matome, koks šis ciklas yra lietuviškas, kaip gražiai re

emiamasi tautos istorija, liaudies menu (drobių raštas), kokia liaudiška yra kalba (pačioj jaunystėj, pačiame pavasary), kaip artimai liaudies dainai Lietuva vadinama seserim.

A.Miškinis subtiliai jautė lietuvių tautosaką, galėjo dainą stilizuoti ir iš naujo kurti, girdėdamas jos melodiją. Nemaža poeto eilėraščių ir pavadinti primenant liaudies dainą: “Kaip lopšinė”, “Du broleliai dobileliai”. Jam buvo gražu ir miela tarti mažybinius dainų žodžius, išgauti iš jų melodingus sąskambius. Dviejų eilėraščių ciklo “Dukterytužėlė ir motinėlytė” pradžia: “Užu daržo beržas. Žalia. Žemė žėlė, / O motulei augo dukterytužėlė”. Bet tautosaka nelemia A.Miškinio poezijos “būdo”. Lemia sandūros, sankirtos. V.Kubiliaus teisingai pastebėta: “Miškinio lyrikoje skambėjo du balsai – vienas aukština, myli ir tiki, kitas abejoja, kenčia, ironizuoja. Toje pačioje strofoje susikerta dvi linijos: viena kyla į tradicinį poetiškumą, kita leidžiasi į gruoblėtą poetiškumą”.
Prie A.Miškinio atpažinimo ženklų priklauso “elegantiškas” (skoningai gražus). Jis ir pats buvo bei prisiminimuose liko elegantiškas. Vienas labiausiai žinomų A.Miškinio eilėraščių “Elegantiškai sninga”:
Šiandien taip elegantiskai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais visais pažadais.
Elegantiškas gamtos grožis šiame eilėraštyje derinamas su elegantiškai gražiu, romansišku, nedramatizuotu meilės jausmu.

JONAS AISTIS

Pagrindinė Aisčio (1904-1974) poe¬zijos tema – skausmas, kan¬čia. Tačiau apie asmeni¬nius jausmus kalbama tarsi žvelgiant į save iš šalies, su tam tikra distancija, kartais net ironija. Poetas aiškiai suvokia, ka

ad poezija kuriama ne tik iš nuoširdžių jausmų („krau¬jo”), bet ir iš žodžių („rašalo”), todėl jo kūryboje dažnas pats kūrybinio pocreso, poeto paskirties apmąstymas. Į literatūros istoriją įėjęs kaip in¬tymios, labai asmeniškos poezijos kūrėjas, Aistis, kaip ir kiti neoromanti¬kai, apie asmeninius išgyvenimus kalba pasitelkdamas tautosakos moty¬vus, pasaulinės kultūros įvaizdžius, romanso stilistiką. Distancija kuriama remiantis spektaklio logika: kokia nors situacija (pvz., nelaiminga meilė) pateikiama kaip tikra, o paskui skaitytojui parodoma, kad ji buvo sugal¬vota, suvaidinta. Taigi poeziją Aistis suvokia jau ne tik kaip atvirą ir nu¬oširdų jausmų išsakymą, bet ir kaip kitą realybę. Šioji Aisčio kūryboje dažniausiai siejama su pasakos erdve, kur galima nepaisyti tikrovės dėsnių, kuri yra iš žodžių sukurtas stebuklas. Eilėraščiuose dažnos ir pasakiškos situacijos, siužetų nuotrupos, atskiri motyvai.

Jonas Aistis – vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus: iš šių jis perėmė idealo ir realybės antinomijos, tradicinės kaimo kultūros ir modernios raiškos sintezės principus. Vėlyvojoje kūryboje poetas itin angažavosi Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.

J.Aistis– taip pat vienas iš lietuvių eseistikos pradininkų. Eseistinėse „elegijose“, kaip ir eilėraščiuose, jis kalba viską persmelkiančio intymumo tonu. Minties eiga čia, kaip ir jo poezijoje, valdoma emocinių impulsų. Lyrinė atsiminimų plastika, besiskverbianti iki charakterio esmės, išvagota skvarbių įsižiūrėjimų į save. Maišosi lyrinės, ironiškos, patetiškos gaidos, šokinėjama nuo daikto prie daikto, iš vienos epochos į kitą, bet išlaikoma vienos nuotaikos įtampa. J. Aisčio eseistika svyruoja tarp poetinės publicistikos, atsiminimų ir istoriosofinių svarstymų.

Jono Aisčio lyrika priklauso klasikos tradicijai, siekia harmonizuoti žmogaus ir pasaulio santykius. Ji yra moderni, nes poetas meistriškai pasinaudoja ir sudėtingomis išorinėmis formomis, ir vidinėmis kalbos galimybėmis, bet priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Jo lyrika susijusi su tikrove, iš jos gavusi ne vieną impulsą. Kartu ji yra sukurta tikrovė, gyva iš savęs pačios. Iš J.Aisčio lyrikos atpažįstama Lietuva, jos dvasia. Lyrikos graudumas, kylantis iš lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi atsvarą – tyrų džiaugsmą, spindintį giedrumą.

Savo poezijos aukštumas J.Aistis pasiekė Nepriklausomoje Lietuvoje. Jo kūryboje galima išskirti du etapus: eilėraščiai parašyti Lietuvoje ir išeivijoje. Čia pateikiami abiejų kūrybos laikotarpių eilėraščiai.

Pirmoji J.Aisčio poezijos knyga Eilėraščiai pasirodė 1932m. Šiuo debiutiniu jauno poeto rinkiniu lietuvių poezija pakilo į naują pakopą, emocijų bei pojūčių kultūra “pasivydama” Vakarus ir išsivaduodama iš provincializmo, trafaretinio patriotizmo. Rinkinyje atsispindi visos antrojo nepriklausomybės dešimtmečio poezijai būdingos temos – nuo intymios autoanalizės ir identifikavimosi su išsilavinusios iš ilgaamžio jungo Lietuvos likimu iki pagiežos ir kartėlio pilnos naujos valstybinio gyvenimo realybės kritikos bei politinės satyros.

Antrajame rinkinyje Imago mortis (1933) Aistis pasiekė savo kūrybos zenitą. Jis čia pasirodė kaip jau galutinai susiformavęs poezijos instrumento virtuozas. Rinkinys yra toks vientisas ir vienalytis, jog primena muzikinę frazę, kurioje temos ir jų variacijos susilieja į tobulai darnią visumą. Čia nėra nė vieno silpno eilėraščio. Šiame rinkinyje visko centre stovi žmogus plačiausia ir kartu paprasčiausia šio žodžio prasme.

Trečiuoju rinkiniu Intymios giesmės (1935) Aistis pasiekė mūsų literatūrinės kasdienybės praktikoje lig tol negirdėto populiarumo, pralauždamas visas įmanomas užtvaras (net ideologines) ir laimėdamas visuotinį pripažinimą. Už 1937m. išėjusį rinkinį Užgesę chimeros akys Aisčiui buvo paskirta valstybinė premija. Tai buvo lyg ir oficialus jo visuotinio pripažinimo patvirtinimas.

Antrajam J.Aisčio kūrybos etapui priklauso Amerikoje išleisti rinkiniai Be tėvynės brangios (1942), Nemuno ilgesys (1947), Sesuo buitis (1951), Kristaliniam karste (1957). Poetas grįžta prie senųjų, laiko išbandytų poezijos versmių, į tobulos formos iliuzijų saugų prieglobstį.
“Šiandien jau niekas nesiryš taip atvirai “rankoje neštis savo širdį” kaip J.Aistis (.) Šiandieninės lyrikos triukšmingame gaudesyje jau nebesigirdėtų smuiko partijos, grojamos plonytėmis eilėraščio stygomis. J.Aisčio lyrika liko “muzikos sesuo”, pakėlusi lietuviškąją dainiškumo tradiciją į mocartiškos harmonijos lygmenį”
Aistis yra tipiškas romantiškosios tradicijos lyrikas.Tačiau nėra idėjų poetas. Tai elegiškas jausmo lyrikas, tylusis dainius. Kitaip sakant, jo idėjos yra taip giliai įaugusios į jo lyrinius vaizdinius bei eufoniją, kad jas iš ten iškapstyti labai nelengva. Kaip kad eilėraštyje “Erratum”, grakščiai kalbančiame apie poezijos, tikrovės ir ją suvokiančio poeto santykius. Nepaisant kartais sukibirkščiuojančios subtilios ironijos, Aistis yra naivusis lyrikas. Jaunatviškoje “Antrųjų vainikų autobiografijoje” jis rašo: “Mano gyvenimas labai panašus į karaliaus Edipo gyvenimą, žinoma, tik kol jis siaurame kelyje nebuvo sutikęs savo tikro tėvo. Nei dora, nei yda nepasižymėjau. Jis ganė, ir aš ganiau; jis ėjo pėsčias į Tėbus, o aš pėsčias į Kauną”. Toks jis ir liko: dainuojantis, o ne analizuojantis; perteikiantis jausmus, o ne istorijas. Jo lyrinio subjekto santykis su savo “aš” tiesioginis, o tas “aš” nekvestionuojamas, jo pažiūros ir jausmai nėra sąlygiški. Jam – ne taip, kaip šiuolaikiniams poetams – nebaisu “rankoje neštis savo širdį”. Nes ją nuo atšiauraus pasaulio saugo pati poezija – savo taisykles turintis menas, apie kurio sąlygiškumą savo eilėse jis yra ne kartą užsiminęs. Tokio tikėjimo poezija, drąsos vardan jos apsinuoginti vargu ar berastume “šiuolaikinės lyrikos triukšmingame gaudesyje”. Nedaug berastume ir tokio nuoseklaus ėjimo pasirinkta kryptimi, tokio atkaklaus savo meno tobulinimo ir tokios pagarbos skaitytojui .
“Aistis su savo poezija atėjo į mūsų literatūrą tarytum potvynis, netikėtai užklupdamas visus. Ji buvo tokia neįprastai nauja, jog niekas tada nė nebandė ieškoti jos šaknų bei pirmtakų mūsų pačių literatūroje” Iš tiesų Aistis yra vienas tų, ant kurių laikosi keistos architektūros pastatas, vadinamas lietuvių literatūra.

Šiame referate naudota medžiaga rinkta iš šių interneto svetainių adresų:

http://209.85.135.104/search?q=cache:yGTA-KOqPIoJ:www.rasyk.lt/index.php/fuseaction,writers.view%3Bid,246+J.Aistis&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=3

http://209.85.135.104/search?q=cache:6_L0_8hPi-oJ:mokykla.ku.lt/versme/poetai/miskinis.htm+J.Aistis+ir+A.Miskinis&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=3

http://209.85.135.104/search?q=cache:9k4MeheBo4oJ:anthology.lms.lt/texts/42/main_l.html+J.Aistis&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=2

http://lituanistui.dtiltas.lt/Konspektai/Modernieji_neoromantikai.doc#_Toc103070792

http://209.85.135.104/search?q=cache:Wf0IETzY-OIJ:lituanistui.dtiltas.lt/site.php%3Fsite%3DKonspektai%26autorius%3D%26nuor%3D+J.Aistis+A.Miskinis&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=21

Leave a Comment