Jonas Aistis – neoromantikas

3558 0

I dalis
Neoromantikų kūryba

1929 m. Kaune išėjo žurnalas „Pjūvis”, užsimojęs restauruoti prieškarinės tautinio idealizmo literatūros principus, išvesti iš „tuštumos” pradedančiųjų rašytojų kartą, išsiilgusią kažko svarbesnio negu „mašinos plerpimas”.

Ar kaimietiškų šaknų lietuvių literatūra, brutaliai grūdama į techniškosios civilizacijos schemą, nepraras savo gyvybingumo ir natūralaus veido? Ar literatūros subjektas, negavęs iš pasimetusių kūrėjų dvasinio branduolio ir vidinės istorijos, nepavers kūrybos „kaukių maskaradu”? Ką čia Lietuvoje griauti ir sprogdinti, kai mūsų nepriklausomos būties klodas toks plonytis ir trapus, o mūsų tautinės kultūros tradicijos tebėra jaunutės ir glležnos? Materialistinė pasaulėžiūra, išardžiusį moralinių vertybių metafizinį pagrindą ir įteisinusi revoliucinę prievartą kaip pažangos „pribuvėją”, palikusi žmogaus sielą be jokių amžinybės garantijų, „Pjūvio” autoriams atrodė tik mąstymo akligatvis, pasmerkiantis meną natūralizmui, kuris nebejaučia anapus regimybės jokio būties tęsinio. „Grožis, dorovė, tiesos meilė telpa dvasios sąvokoje; visa kas negera, bjauru ar žema – materijoje”, – rašė 1929 m. kritikas P.Juodelis. Tikrasis menas – tai pasipriešinimas techniškosios civilizacijos prakticizmui. „Idealizmo klausimas mums yra šiandien buvimo klausimas. Mes norime išsivadavimo. Mes dairomės išeities”, – rašė tas pats P.Juodelis.

Pakilusiai Liietuvai reikalingi idealistai, kurie nuplautų nuo tautos veido okupacijų apnašas ir įgyvendintų vargingoje krašto kasdienybėje gėrio ir teisingumo idealus. Istoriją kuria žmogus – savarankiška esybė, o pasaulis tobulėja, kai tu pats daraisi šviesi ir tauri asmenybė. XX a. žmogui būtina grąžinti am

mžinybės sąvokas, o humanizmui Dievo – aukščiausios vertybės – mastą. XX a. menas gali vaisingai plėtotis tik idealumo sferoje, nes kūryba yra pajungta grožiui, kuris turi transcendentinę prasmę. Tokiomis idėjomis gyveno „Šatrijos” draugija, įkurta 1924 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir globojama šio fakulteto profesorių V.Mykolaičio-Putino, S.Šalkauskio, J.Ereto.

Į lietuvių kultūrą žengė nauja intelektualų karta, subrandinta pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio. Katalikybė, tvirtai išsilaikiusi kaime, apsaugojo ją nuo revoliucinio radikalizmo, apsvaiginusio daugelį Europos intelektualų. Lietuviškų gimnazijų auklėtiniai, nebesimokę rusų kalbos, mažiau tebuvo veikiami marksistinės literatūros, skelbusios klasių kovą ir revoliucinį perversmą istorijos varikliu. Jie orientavosi „į idealistiniai krikščionišką kultūrą” ir į Vakarų Europą, kur buvo siunčiami tęsti studijų, į nuosaikaus reformizmo teorijas ir individų dinamizmą.

Išaugusi Lietuvos nepriklausomybės kovų laikotarpyje, regėjusi savanorių pulkus, žygiuojančius į mūšius ties Širvintomis ar Radviliškiu, pirmąsyk gaavusi lietuviškus pasus su įspausta vytimi, ši karta žvelgė į Lietuvos valstybę kaip į istorijos stebuklą ir visų vertybių viršūnę. Nevalia ja abejoti ar ieškoti jai alternatyvos kitokiuose pasaulio pertvarkymo planuose. „Pjūvis”, pasak P.Juodelio, „visa širdžia prijaučia dabartiniam „reakciniam” mūsų politiniam režimui – lygiai jo principuose, lygiai taktikoje”, nes „su esama tvarka mes palydėtumėm tautą”. Poetas A.Miškinis rašė: „Vai, linksma buvo ir smagu, kol ėjome / Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo”. S.Nėriai vaidenosi Gedimino kalnas, kai „šventoji mūsų žemelė”, karstan dėta, kėlėsi iš
š numirusiųjų. „Tu – mano deganti širdis! / Tu – mano kraujas gyvas!” – pasakys ji eilėraštyje „Tremtinio Lietuva”. Neoromantikai kūrė poetinę nepriklausomybės karų legendą ir prometėjišką savanorio mitą (K.Inčiūros drama „Savanorio duktė”, 1929; A.Miškinio poemų knyga „Keturi miestai”, 1938).

Idealistinės mąstysenos ir tautinių vertybių postulatai jungė „pjūvininkus” ir „šatrijiečius”, nors vieni labiau akcentavo tautinį pradą, o kiti religiją. Visi jautėsi esą modernios literatūros kūrėjai, priklausą šio amžiaus meniniam kontekstui. Privalome kurti naujas vertybes, kurios alsuotų „dabarties gyvenimo ritmu”, nes modernizmas, pasak A.Vaičiulaičio, „yra gyvenimo būtinybė, ne kažin koks tuščias ir beprasmiškas prasimanymas”. Šiuolaikinės civilizacijos dinamikai nebetinka „konservatizmo kelias”, grindžiamas pseudoklasicizmo masteliais, kuriuos kaišioja A.Jakštas. „Dievas supranta visų tautų ir visų epochų kalbas: tad leiskite Jį mums garbinti savo tautos ir XX amžiaus kalba!” – rašė J.Keliuotis 1930 m.

A.Miškinis, vienas iš „Pjūvio” autorių, pradėdamas savo literatūrinį kelią, pats taikė į „Keturis vėjus” ir vėliau yra padėjęs K.Binkiui eiliuoti jo „alijošiškas” poemas. Šatrijiečių almanache „Granitas” (1930) taip pat buvo apsčiai iš „Keturių vėjų” atitekėjusio žodžio staigumo, kapoto sakinio sproginėjimų, šturmuojančios tonacijos („Nereikia man žvaigždėtų valandų romantikos, / užteks čiulbėti arijas”. P.Karuža).

Tačiau „Pjūvyje” P.Juodelis paskelbė programinę atsiribojimo deklaraciją – „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais”. A.Jakštas taip pat įspėjo šatrijiečius – katalikybė nesuderinama su dekadentiška žodžių ir minčių netvarka, atkeliavusia „iš Bolševikijos.”

Jaunoji idealistų karta, pakrikštyta Va
aižganto romantikais ir pati save tapatinusi su romantizmo tradicija, jautėsi nebeišsitenkanti nė viename iš apibrėžtų lietuviškos stilistikos plotų. Istorinis romantizmas, paverstas „pilietinių dorybių mokykla”, pasak „Pjūvio”, nebeišreiškia dabartinio žmogaus individualybės, o jo epigonų retorikoje visiškai nėra „lietuviškos stichijos”. Palinkęs į „Keturis vėjus”, A.Miškinis iš pat pradžių suvokė, kad „kai kas jų programoje man. nepriimtina”. J.Aistis kritiškai žvelgė į lietuvių simbolizmo viršūnę – V.Mykolaičio-Putino „Tarp dviejų aušrų”, matydamas čia per daug aiškią proto persvarą ir pasigesdamas betarpiškumo.

Lietuvių literatūra, „pjūvininkų” ir „šatrijiečių” supratimu, turėjo dvi raidos galimybes šitame intensyvios kultūrinės cirkuliacijos amžiuje: mechaniškai pasisavinti didžiųjų Europos literatūrinių judėjimų estetinius ir meninius rezultatus arba savarankiškai rutuliotis, „pereinant nuosavu keliu visas turimas kultūros fazes” (P.Juodelis). Pirmuoju keliu žengė simbolistai ir keturvėjininkai, kurie vis važinėjo į Europą mokytis, „o tuo tarpu mums piršo atneštines pažiūras, idėjas ir jų formas” (A.Miškinis). Meno negalima importuoti. Naujos meno formos prigyja, tik suleidusios šaknis į tautos psichiką ir konkretų šito krašto istorinį bei kultūrinį dirvožemį, nes kitaip jos nutrupa kaip išdžiūvusios šakelės. A.Miškinis įtikinėjo, kad „Europą būtinai reikia vytis per Lietuvą”, „kad pasisavintume, kas jau padaryta, reikia ne aklai, nenustelbiant tautos būdo, dvasios ir būties pradų”.

Pastatytas didžiojo orientyro vieton, lietuviškumas turėjo pasukti literatūros kursą nuo beribių visuotinumo horizontų ir kontinentinių literatūrinių siūbavimų link gimtojo kr
ranto. Neoromantikai vėl ėmėsi svarstyti tautos likimo problematiką. Etnografinė kaimo atributika (kryžiai pakelėse) virto embleminiais Lietuvos vaizdais, o kaimo papročiai (krikštynos, piršlybos, pakasynos) žmogaus būties matmenimis ir tautinio pastovumo prielaida. Nuo urbanizacijos kontrastų ir įtampų atsigręžta į nesudrumstą Lietuvos gamtą, kuri tapo vieninteliu pasaulio harmonijos ir amžinybės pagrindu. Restauruotas intymus emocinis kalbėjimas, nes žmogaus esmė tebeglūdi emocinėse būsenose, ir išreikšti jų tikrumą, kaip „vertybę sau”, yra kūrybos tikslas. Konkretaus vaizdo faktūra, lipdoma iš kaimo realijų, liaudies dainos stilistikos ir sodiečio frazeologijos, išstūmė abstrakcijų leksiką, o tvirta konstrukcija pažabojo avangardistinę susigrūdusių žodžių „laisvę” ir plakatišką išskaičiavimų kompoziciją. Dekretuoti nauji nacionalinės poetikos normatyvai – plastinis vaizdas atspindi konkrečią istorinio laiko aplinką, bet kyla iš intuityvaus suvokimo gilumų; emocinio betarpiškumo tonacija atveria žmogaus padėtį šią akimirką, o kartu nujaučia begalybėn nueinančią būties perspektyvą; išgyvenimo ir žodžio ekspresija jungiasi su liaudišku paprastumu ir aiškumu.

Lietuviško neoromantizmo programa, suformuluota kaip tautinio meno programa nepriklausomos valstybės sąlygomis, rėmėsi panašiais principais, kaip ispanų ar suomių trečiojo dešimtmečio neoromantizmas: idealo ir realybės antinomija, priešiškumas buržuaziniam miesto gyvenimo būdui, tradicinės kaimo dvasinės kultūros ir modernios išraiškos sintezė, patriotinės temos ir tautiniu koloritu nuspalvinta forma, stiliaus organiškumas ir individualumas.

Lietuviškas neoromantizmas, trumpam prisiglaudęs žurnale „Pjūvis”, almanache „Granitas”, palaikomas J.Keliuočio redaguojamos „Naujosios romuvos”, greitai išsisklaidė į individualius kelius, nepalikdamas jiems net savo pavadinimo. Bet literatūroje liko jo įbrėžta vertybių skalė: kūryba – tikrovės sudvasinimo, o ne jos inventorizacijos ar laužymo aktas; meninis žodis – svajonės, vilties, tikėjimo balsas, teigiantis tėvynės meilę, žmogaus ir gamtos grožį. Į šį polių vienaip ar kitaip orientavosi ir „magiškojo realizmo” kūrėjai, ieškoję pasakiškumo realaus gyvenimo lytyse, taip pat impresionizmo tęsėjai, žvelgdami į žmogaus jauseną ir kasdieninę buitį per poetiškumo prizmę. Sujungti išorinį charakterių, situacijų ir vaizdų natūralumą su „vidiniu romantizmu”, atgaivinti tradicinę realistinio pasakojimo tradiciją idealumo nuojauta ir beribiškumo vaizdiniais buvo itin viliojanti užduotis lietuvių literatūrai, paveldėjusiai iš tautosakos poetinio suvokimo galią.
II dalis
Jono Aisčio biografija

Jonas Aistis (1904 – 1973)

Pavardės variantai: Jonas Aleksandravičius, Jonas Kossu-Aleksandravičius (kūrybos pradžioje), Jonas Kuosa-Aleksandriškis, Jonas Aistis (nuo 1952m. oficiali pavardė).

Jonas Aistis – vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.
Jonas Aistis gimė 1904m. liepos 7d. Kampiškių dvaro darbininko šeimoje, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. 1907m. su tėvais persikėlė į Rumšiškes. 1919-1927m. J.Aistis mokėsi Kauno “Aušros” gimnazijoje. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Pirmasis eilėraštis išspausdintas 1927m. “Ateityje”. Literatūrą J.Aistis studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Studijų metu dirbo ir Žemės ūkio banke. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, J.Aistis 1936-1940m. studijavo Grenoblio universitete Prancūzijoje. 1944m. apgynęs disertaciją, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Dėl karo ir okupacijų negalėdamas grįžti į Lietuvą, 1944-1946m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus bibliotekoje, 1946m. su šeima persikėlė į JAV. Iki 1952m. Marijanapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1952-1958m. J.Aistis dirbo Laisvosios Europos lietuvių skyriuje New Yorke, nuo 1958m. gyveno Vašingtone, dirbo Kongreso bibliotekoje. Mirė 1973m. birželio 13d. Vašingtone.
III dalis
Jono Aisčio kūryba

(1904-1973; tikr. Aleksandravičius, ligi 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičius ir Kuosa-Aleksandriškis)

Žymiausias lietuvių eleginės lyrikos kūrėjas, sujungęs subtilią intymaus kalbėjimo tonaciją su neoromantizmo programa: poetas yra tautos pasaulėvaizdžio reiškėjas ir tautos gyvybės saugotojas („lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė”).

Studijuodamas nuo 1927 m. lituanistiką Kauno universitete, išleido lyrikos rinkinius – Eilerasčiai (1932), Imago mortis (1934), Intymios giesmes (1935). Ketvirtoji eilėraščių knyga Uzgese chimeros akys (1937) pažymėta Valstybine literatūros premija. 1936 m. Švietimo ministerijos pasiųstas į Grenoblį tęsti literatūrinių studijų, 1944 m. apgynė daktaro disertaciją apie Evangelijos vertimus į senąją provansalų kalbą. 1946 m. išvyko į JAV, kur dėstė lietuvių kalbą Marianapolio kolegijoje, dirbo „Laisvosios Europos komitete” Niujorke ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone, buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku. Pirmuosiuose eilėraščiuose Aistis meninio tobulumo paslapties ieškojo liaudies kūryboje, kurią jau M.K.Čiurlionis buvo paskelbęs lietuvių profesionalaus meno pagrindu. Tik nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių, kaip A.Miškinis ar K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtų darželis, margas dvaras), kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje, kurioje glūdi lietuvių lyrikos ištakos, „Pjūvio” teigimu. Jį traukė dainos melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. A.Miškinis sušiaušia eilutę netikėtais kirčiais ir pauzėmis, o Aistis išlygina frazės susigarankščiavimus ir įskilimus, kad susidarytų vientiso tono skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui – jie banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai. Tekanti kalba gulasi į grakščiai plevenančias eilučių ir intonacijų simetrijas. Strofa išnyra kaip išbaigtas muzikinio ritmo judesys, pagrįstas liaudies dainos paralelizmo kylančiomis ir krintančiomis linijomis.

Augo sode serbenta

Ašarinėm kekėm –

Buvo meilė taip šventa!

Niekam nepasakėm.

Buvo mėlynas ruduo,

Raudonavo vyšnios –

Bėgo dienos kaip vanduo,

Kaip vanduo negrįžta.

Iš dainiškosios lietuvių literatūros tradicijos (esame V.Krėvės ir B.Sruogos vaikai) Aistis perėmė išskaidrintą leksiką, virpančią sintaksinių atkarpų ir intonacijų pusiausvyrą, lygiai plaukiantį ir plazdantį toną, gracingai linguojančią žiedinę kompoziciją, pagrįstą pakartojimų akordais. Lėta ritmika, ilgai tęsiami balsiai, uždelstos kadencijos suteikė eilėraščiui „gailią melodiją”, ir autoriui ji atrodė nepaprastai savita, nes lietuvių melosas, jo supratimu, yra eleginės prigimties.

Dainiškoji tradicija, paremta žemdirbio pasaulėvaizdžiu, išvedė Aistį į gamtą – poetinio išgyvenimo ir tautinės būties substanciją. Gamta apibrėžia lyrinio vyksmo laiką („Buvo pavasaris”) ir vietą („Toli, už marių mėlynųjų, / Už šilo, už laukų”). Miniatiūrinėje erdvėje poetas įsižiūri į vieną gamtos detalę kaip į stebuklą. Kasdieninės aplinkos daiktus perkelia į atsiminimų, vizijų, sapnų sritį, ir jie tampa lengvi ir įstabūs kaip vaikystės regėjimai J.Biliūno novelėje „Piestupys”. „Girdžiu seniai girdėtus žodžius, / Girdėtą balsą vėl girdžiu, / Ir viską – svirtį, liepą, sodžių / Ir skardžiai giedančius gaidžius”. Išreikšti lietuvišką gamtos suvokimo būdą – graudžiai giedrą ir skaisčiai poetišką kaip liaudies dainose, Aisčiui buvo pirmutinis žingsnis į nacionalinės lyrikos savitumą. Akvarelinėmis spalvomis jis kūrė embleminį Lietuvos paveikslą, tautos charakterio projekciją, nuskaidrindamas dainiškosios tradicijos švelnųjį potėpį iki kerinčio vaiskumo.

Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,

Debesėlių tankus ižas

Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai

Linksta vėjo pučiami;

Samanotas stogas žalias

Ir šuns balsas prietemy.

Švelnus garsų intonavimas, glostantis žodžio judesys, dainuojanti ritmika – Aisčio eilėraščio kodas, jo „vidinė forma”, iš kurios jis negali išsimušti. Poetas prabilo jau gęstant simbolizmui, ir jo kalbos būdo nepalietė abstrakčių sąvokų patetika ir dualistinė vaizdų grumtis. Vienas kitas simbolistinės lyrikos įvaizdis (bedugnė, marių giluma, tolis, naktis), užklydęs į jo eilėraštį, likdavo be metafizinės paslapties. Lyrikos vertę, jo supratimu, sudaro ne simboliai, o ekspresijos galia. Lyrika, kaip ir muzika, skverbiasi į pasąmonės sferą, todėl ji negali būti filosofinė (filosofuojantis poetas, pasak Aisčio, savižudiškai maišo pieną su žibalu).

Švelnioji vaizdo plastika lengvai įsiurbdavo ir vieną kitą ekspresionistinę detalę („Mėnesis, atsupęs debesio skvernus, / Kaspinu pajuosęs seną mandoliną.”). Bet lyrikos prozaizacija, pradėta keturvėjininkų, poetui buvo gana svetima. Iš e

. . .

Join the Conversation

×
×