I dalisNeoromantikų kūryba
1929 m. Kaune išėjo žurnalas „Pjūvis”, užsimojęs restauruoti prieškarinės tautinio idealizmo literatūros principus, išvesti iš „tuštumos” pradedančiųjų rašytojų kartą, išsiilgusią kažko svarbesnio negu „mašinos plerpimas”. Ar kaimietiškų šaknų lietuvių literatūra, brutaliai grūdama į techniškosios civilizacijos schemą, nepraras savo gyvybingumo ir natūralaus veido? Ar literatūros subjektas, negavęs iš pasimetusių kūrėjų dvasinio branduolio ir vidinės istorijos, nepavers kūrybos „kaukių maskaradu”? Ką čia Lietuvoje griauti ir sprogdinti, kai mūsų nepriklausomos būties klodas toks plonytis ir trapus, o mūsų tautinės kultūros tradicijos tebėra jaunutės ir gležnos? Materialistinė pasaulėžiūra, išardžiusį moralinių vertybių metafizinį pagrindą ir įteisinusi revoliucinę prievartą kaip pažangos „pribuvėją”, palikusi žmogaus sielą be jokių amžinybės garantijų, „Pjūvio” autoriams atrodė tik mąstymo akligatvis, pasmerkiantis meną natūralizmui, kuris nebejaučia anapus regimybės jokio būties tęsinio. „Grožis, dorovė, tiesos meilė telpa dvasios sąvokoje; visa kas negera, bjauru ar žema – materijoje”, – rašė 1929 m. kritikas P.Juodelis. Tikrasis menas – tai pasipriešinimas techniškosios civilizacijos prakticizmui. „Idealizmo klausimas mums yra šiandien buvimo klausimas. Mes norime išsivadavimo. Mes dairomės išeities”, – rašė tas pats P.Juodelis. Pakilusiai Lietuvai reikalingi idealistai, kurie nuplautų nuo tautos veido okupacijų apnašas ir įgyvendintų vargingoje krašto kasdienybėje gėrio ir teisingumo idealus. Istoriją kuria žmogus – savarankiška esybė, o pasaulis tobulėja, kai tu pats daraisi šviesi ir tauri asmenybė. XX a. žmogui būtina grąžinti amžinybės sąvokas, o humanizmui Dievo – aukščiausios vertybės – mastą. XX a. menas gali vaisingai plėtotis tik idealumo sferoje, nes kūryba yra pajungta grožiui, kuris turi transcendentinę prasmę. Tokiomis idėjomis gyveno „Šatrijos” draugija, įkurta 1924 m. Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultete ir globojama šio fakulteto profesorių V.Mykolaičio-Putino, S.Šalkauskio, J.Ereto.
Į lietuvių kultūrą žengė nauja intelektualų karta, subrandinta pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio. Katalikybė, tvirtai išsilaikiusi kaime, apsaugojo ją nuo revoliucinio radikalizmo, apsvaiginusio daugelį Europos intelektualų. Lietuviškų gimnazijų auklėtiniai, nebesimokę rusų kalbos, mažiau tebuvo veikiami marksistinės literatūros, skelbusios klasių kovą ir revoliucinį perversmą istorijos varikliu. Jie orientavosi „į idealistiniai krikščionišką kultūrą” ir į Vakarų Europą, kur buvo siunčiami tęsti studijų, į nuosaikaus reformizmo teorijas ir individų dinamizmą. Išaugusi Lietuvos nepriklausomybės kovų laikotarpyje, regėjusi savanorių pulkus, žygiuojančius į mūšius ties Širvintomis ar Radviliškiu, pirmąsyk gavusi lietuviškus pasus su įspausta vytimi, ši karta žvelgė į Lietuvos valstybę kaip į istorijos stebuklą ir visų vertybių viršūnę. Nevalia ja abejoti ar ieškoti jai alternatyvos kitokiuose pasaulio pertvarkymo planuose. „Pjūvis”, pasak P.Juodelio, „visa širdžia prijaučia dabartiniam „reakciniam” mūsų politiniam režimui – lygiai jo principuose, lygiai taktikoje”, nes „su esama tvarka mes palydėtumėm tautą”. Poetas A.Miškinis rašė: „Vai, linksma buvo ir smagu, kol ėjome / Su Lietuva, kai kėlėsi gyvent iš naujo”. S.Nėriai vaidenosi Gedimino kalnas, kai „šventoji mūsų žemelė”, karstan dėta, kėlėsi iš numirusiųjų. „Tu – mano deganti širdis! / Tu – mano kraujas gyvas!” – pasakys ji eilėraštyje „Tremtinio Lietuva”. Neoromantikai kūrė poetinę nepriklausomybės karų legendą ir prometėjišką savanorio mitą (K.Inčiūros drama „Savanorio duktė”, 1929; A.Miškinio poemų knyga „Keturi miestai”, 1938). Idealistinės mąstysenos ir tautinių vertybių postulatai jungė „pjūvininkus” ir „šatrijiečius”, nors vieni labiau akcentavo tautinį pradą, o kiti religiją. Visi jautėsi esą modernios literatūros kūrėjai, priklausą šio amžiaus meniniam kontekstui. Privalome kurti naujas vertybes, kurios alsuotų „dabarties gyvenimo ritmu”, nes modernizmas, pasak A.Vaičiulaičio, „yra gyvenimo būtinybė, ne kažin koks tuščias ir beprasmiškas prasimanymas”. Šiuolaikinės civilizacijos dinamikai nebetinka „konservatizmo kelias”, grindžiamas pseudoklasicizmo masteliais, kuriuos kaišioja A.Jakštas. „Dievas supranta visų tautų ir visų epochų kalbas: tad leiskite Jį mums garbinti savo tautos ir XX amžiaus kalba!” – rašė J.Keliuotis 1930 m. A.Miškinis, vienas iš „Pjūvio” autorių, pradėdamas savo literatūrinį kelią, pats taikė į „Keturis vėjus” ir vėliau yra padėjęs K.Binkiui eiliuoti jo „alijošiškas” poemas. Šatrijiečių almanache „Granitas” (1930) taip pat buvo apsčiai iš „Keturių vėjų” atitekėjusio žodžio staigumo, kapoto sakinio sproginėjimų, šturmuojančios tonacijos („Nereikia man žvaigždėtų valandų romantikos, / užteks čiulbėti arijas”. P.Karuža). Tačiau „Pjūvyje” P.Juodelis paskelbė programinę atsiribojimo deklaraciją – „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais”. A.Jakštas taip pat įspėjo šatrijiečius – katalikybė nesuderinama su dekadentiška žodžių ir minčių netvarka, atkeliavusia „iš Bolševikijos…” Jaunoji idealistų karta, pakrikštyta Vaižganto romantikais ir pati save tapatinusi su romantizmo tradicija, jautėsi nebeišsitenkanti nė viename iš apibrėžtų lietuviškos stilistikos plotų. Istorinis romantizmas, paverstas „pilietinių dorybių mokykla”, pasak „Pjūvio”, nebeišreiškia dabartinio žmogaus individualybės, o jo epigonų retorikoje visiškai nėra „lietuviškos stichijos”. Palinkęs į „Keturis vėjus”, A.Miškinis iš pat pradžių suvokė, kad „kai kas jų programoje man… nepriimtina”. J.Aistis kritiškai žvelgė į lietuvių simbolizmo viršūnę – V.Mykolaičio-Putino „Tarp dviejų aušrų”, matydamas čia per daug aiškią proto persvarą ir pasigesdamas betarpiškumo. Lietuvių literatūra, „pjūvininkų” ir „šatrijiečių” supratimu, turėjo dvi raidos galimybes šitame intensyvios kultūrinės cirkuliacijos amžiuje: mechaniškai pasisavinti didžiųjų Europos literatūrinių judėjimų estetinius ir meninius rezultatus arba savarankiškai rutuliotis, „pereinant nuosavu keliu visas turimas kultūros fazes” (P.Juodelis). Pirmuoju keliu žengė simbolistai ir keturvėjininkai, kurie vis važinėjo į Europą mokytis, „o tuo tarpu mums piršo atneštines pažiūras, idėjas ir jų formas” (A.Miškinis). Meno negalima importuoti. Naujos meno formos prigyja, tik suleidusios šaknis į tautos psichiką ir konkretų šito krašto istorinį bei kultūrinį dirvožemį, nes kitaip jos nutrupa kaip išdžiūvusios šakelės. A.Miškinis įtikinėjo, kad „Europą būtinai reikia vytis per Lietuvą”, „kad pasisavintume, kas jau padaryta, reikia ne aklai, nenustelbiant tautos būdo, dvasios ir būties pradų”. Pastatytas didžiojo orientyro vieton, lietuviškumas turėjo pasukti literatūros kursą nuo beribių visuotinumo horizontų ir kontinentinių literatūrinių siūbavimų link gimtojo kranto. Neoromantikai vėl ėmėsi svarstyti tautos likimo problematiką. Etnografinė kaimo atributika (kryžiai pakelėse) virto embleminiais Lietuvos vaizdais, o kaimo papročiai (krikštynos, piršlybos, pakasynos) žmogaus būties matmenimis ir tautinio pastovumo prielaida. Nuo urbanizacijos kontrastų ir įtampų atsigręžta į nesudrumstą Lietuvos gamtą, kuri tapo vieninteliu pasaulio harmonijos ir amžinybės pagrindu. Restauruotas intymus emocinis kalbėjimas, nes žmogaus esmė tebeglūdi emocinėse būsenose, ir išreikšti jų tikrumą, kaip „vertybę sau”, yra kūrybos tikslas. Konkretaus vaizdo faktūra, lipdoma iš kaimo realijų, liaudies dainos stilistikos ir sodiečio frazeologijos, išstūmė abstrakcijų leksiką, o tvirta konstrukcija pažabojo avangardistinę susigrūdusių žodžių „laisvę” ir plakatišką išskaičiavimų kompoziciją. Dekretuoti nauji nacionalinės poetikos normatyvai – plastinis vaizdas atspindi konkrečią istorinio laiko aplinką, bet kyla iš intuityvaus suvokimo gilumų; emocinio betarpiškumo tonacija atveria žmogaus padėtį šią akimirką, o kartu nujaučia begalybėn nueinančią būties perspektyvą; išgyvenimo ir žodžio ekspresija jungiasi su liaudišku paprastumu ir aiškumu. Lietuviško neoromantizmo programa, suformuluota kaip tautinio meno programa nepriklausomos valstybės sąlygomis, rėmėsi panašiais principais, kaip ispanų ar suomių trečiojo dešimtmečio neoromantizmas: idealo ir realybės antinomija, priešiškumas buržuaziniam miesto gyvenimo būdui, tradicinės kaimo dvasinės kultūros ir modernios išraiškos sintezė, patriotinės temos ir tautiniu koloritu nuspalvinta forma, stiliaus organiškumas ir individualumas. Lietuviškas neoromantizmas, trumpam prisiglaudęs žurnale „Pjūvis”, almanache „Granitas”, palaikomas J.Keliuočio redaguojamos „Naujosios romuvos”, greitai išsisklaidė į individualius kelius, nepalikdamas jiems net savo pavadinimo. Bet literatūroje liko jo įbrėžta vertybių skalė: kūryba – tikrovės sudvasinimo, o ne jos inventorizacijos ar laužymo aktas; meninis žodis – svajonės, vilties, tikėjimo balsas, teigiantis tėvynės meilę, žmogaus ir gamtos grožį. Į šį polių vienaip ar kitaip orientavosi ir „magiškojo realizmo” kūrėjai, ieškoję pasakiškumo realaus gyvenimo lytyse, taip pat impresionizmo tęsėjai, žvelgdami į žmogaus jauseną ir kasdieninę buitį per poetiškumo prizmę. Sujungti išorinį charakterių, situacijų ir vaizdų natūralumą su „vidiniu romantizmu”, atgaivinti tradicinę realistinio pasakojimo tradiciją idealumo nuojauta ir beribiškumo vaizdiniais buvo itin viliojanti užduotis lietuvių literatūrai, paveldėjusiai iš tautosakos poetinio suvokimo galią.II dalisJono Aisčio biografijaJonas Aistis (1904 – 1973) Pavardės variantai: Jonas Aleksandravičius, Jonas Kossu-Aleksandravičius (kūrybos pradžioje), Jonas Kuosa-Aleksandriškis, Jonas Aistis (nuo 1952m. oficiali pavardė). Jonas Aistis – vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.Jonas Aistis gimė 1904m. liepos 7d. Kampiškių dvaro darbininko šeimoje, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. 1907m. su tėvais persikėlė į Rumšiškes. 1919-1927m. J.Aistis mokėsi Kauno “Aušros” gimnazijoje. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Pirmasis eilėraštis išspausdintas 1927m. “Ateityje”. Literatūrą J.Aistis studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Studijų metu dirbo ir Žemės ūkio banke. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, J.Aistis 1936-1940m. studijavo Grenoblio universitete Prancūzijoje. 1944m. apgynęs disertaciją, gavo filosofijos daktaro laipsnį. Dėl karo ir okupacijų negalėdamas grįžti į Lietuvą, 1944-1946m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus bibliotekoje, 1946m. su šeima persikėlė į JAV. Iki 1952m. Marijanapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1952-1958m. J.Aistis dirbo Laisvosios Europos lietuvių skyriuje New Yorke, nuo 1958m. gyveno Vašingtone, dirbo Kongreso bibliotekoje. Mirė 1973m. birželio 13d. Vašingtone.III dalisJono Aisčio kūryba (1904-1973; tikr. Aleksandravičius, ligi 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičius ir Kuosa-Aleksandriškis) Žymiausias lietuvių eleginės lyrikos kūrėjas, sujungęs subtilią intymaus kalbėjimo tonaciją su neoromantizmo programa: poetas yra tautos pasaulėvaizdžio reiškėjas ir tautos gyvybės saugotojas („lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė”). Studijuodamas nuo 1927 m. lituanistiką Kauno universitete, išleido lyrikos rinkinius – Eilerasčiai (1932), Imago mortis (1934), Intymios giesmes (1935). Ketvirtoji eilėraščių knyga Uzgese chimeros akys (1937) pažymėta Valstybine literatūros premija. 1936 m. Švietimo ministerijos pasiųstas į Grenoblį tęsti literatūrinių studijų, 1944 m. apgynė daktaro disertaciją apie Evangelijos vertimus į senąją provansalų kalbą. 1946 m. išvyko į JAV, kur dėstė lietuvių kalbą Marianapolio kolegijoje, dirbo „Laisvosios Europos komitete” Niujorke ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone, buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku. Pirmuosiuose eilėraščiuose Aistis meninio tobulumo paslapties ieškojo liaudies kūryboje, kurią jau M.K.Čiurlionis buvo paskelbęs lietuvių profesionalaus meno pagrindu. Tik nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių, kaip A.Miškinis ar K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtų darželis, margas dvaras), kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje, kurioje glūdi lietuvių lyrikos ištakos, „Pjūvio” teigimu. Jį traukė dainos melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. A.Miškinis sušiaušia eilutę netikėtais kirčiais ir pauzėmis, o Aistis išlygina frazės susigarankščiavimus ir įskilimus, kad susidarytų vientiso tono skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui – jie banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai. Tekanti kalba gulasi į grakščiai plevenančias eilučių ir intonacijų simetrijas. Strofa išnyra kaip išbaigtas muzikinio ritmo judesys, pagrįstas liaudies dainos paralelizmo kylančiomis ir krintančiomis linijomis.
Augo sode serbenta Ašarinėm kekėm – Buvo meilė taip šventa! Niekam nepasakėm… Buvo mėlynas ruduo, Raudonavo vyšnios – Bėgo dienos kaip vanduo, Kaip vanduo negrįžta. Iš dainiškosios lietuvių literatūros tradicijos (esame V.Krėvės ir B.Sruogos vaikai) Aistis perėmė išskaidrintą leksiką, virpančią sintaksinių atkarpų ir intonacijų pusiausvyrą, lygiai plaukiantį ir plazdantį toną, gracingai linguojančią žiedinę kompoziciją, pagrįstą pakartojimų akordais. Lėta ritmika, ilgai tęsiami balsiai, uždelstos kadencijos suteikė eilėraščiui „gailią melodiją”, ir autoriui ji atrodė nepaprastai savita, nes lietuvių melosas, jo supratimu, yra eleginės prigimties. Dainiškoji tradicija, paremta žemdirbio pasaulėvaizdžiu, išvedė Aistį į gamtą – poetinio išgyvenimo ir tautinės būties substanciją. Gamta apibrėžia lyrinio vyksmo laiką („Buvo pavasaris”) ir vietą („Toli, už marių mėlynųjų, / Už šilo, už laukų”). Miniatiūrinėje erdvėje poetas įsižiūri į vieną gamtos detalę kaip į stebuklą. Kasdieninės aplinkos daiktus perkelia į atsiminimų, vizijų, sapnų sritį, ir jie tampa lengvi ir įstabūs kaip vaikystės regėjimai J.Biliūno novelėje „Piestupys”. „Girdžiu seniai girdėtus žodžius, / Girdėtą balsą vėl girdžiu, / Ir viską – svirtį, liepą, sodžių / Ir skardžiai giedančius gaidžius”. Išreikšti lietuvišką gamtos suvokimo būdą – graudžiai giedrą ir skaisčiai poetišką kaip liaudies dainose, Aisčiui buvo pirmutinis žingsnis į nacionalinės lyrikos savitumą. Akvarelinėmis spalvomis jis kūrė embleminį Lietuvos paveikslą, tautos charakterio projekciją, nuskaidrindamas dainiškosios tradicijos švelnųjį potėpį iki kerinčio vaiskumo. Laukas, kelias, pieva, kryžius, Šilo juosta mėlyna, Debesėlių tankus ižas Ir graudi graudi daina. Bėga kelias, ir berželiai Linksta vėjo pučiami; Samanotas stogas žalias Ir šuns balsas prietemy. Švelnus garsų intonavimas, glostantis žodžio judesys, dainuojanti ritmika – Aisčio eilėraščio kodas, jo „vidinė forma”, iš kurios jis negali išsimušti. Poetas prabilo jau gęstant simbolizmui, ir jo kalbos būdo nepalietė abstrakčių sąvokų patetika ir dualistinė vaizdų grumtis. Vienas kitas simbolistinės lyrikos įvaizdis (bedugnė, marių giluma, tolis, naktis), užklydęs į jo eilėraštį, likdavo be metafizinės paslapties. Lyrikos vertę, jo supratimu, sudaro ne simboliai, o ekspresijos galia. Lyrika, kaip ir muzika, skverbiasi į pasąmonės sferą, todėl ji negali būti filosofinė (filosofuojantis poetas, pasak Aisčio, savižudiškai maišo pieną su žibalu). Švelnioji vaizdo plastika lengvai įsiurbdavo ir vieną kitą ekspresionistinę detalę („Mėnesis, atsupęs debesio skvernus, / Kaspinu pajuosęs seną mandoliną…”). Bet lyrikos prozaizacija, pradėta keturvėjininkų, poetui buvo gana svetima. Iš eilėraščio jis reikalavo kalbos skaistumo, nepakęsdamas šiurkštaus brūkšnio, išskaičiavimų srauto, asociacijų maišaties. Lyrika – tai griežtų simetrijų architektonika. Kartojimų spiralėmis vaizdinės detalės sukasi apie tą patį centrą, o psichologinis vyksmas šokinėdamas artėja prie atomazgos, guldamas vos ne į baladines užsklandas (H.Heinės sugestija). Žmogaus ir gamtos paralelizmas, maitinantis jo lyriką, suspaudžiamas į kanoniškas soneto ir rondo formas. „Kvatrenais ir oktavom” Aistis stengėsi išreikšti intymią tonaciją, kaip žmogaus vidinės būties tikrumą. Negalima išsigalvoti balso tembro, kuris perkošia kiekvieną garsą. Eilėraštis – tai širdingas ir tylus pašnekesys dviese, kur girdimas šnibždesys, net nutylėjimas. Ak, taip kas vakarą vis saulė leisis Plonyčiais spinduliais… Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi, Tai kas gi man atleis? Ar šitą mano maldą nešis vėjai, Ar jie pernakt dejuos? – O Viešpatie, aš jos mylėti nemokėjau, O Dieve mano, – jos! Poezija Aisčiui buvo ne problemų, idėjų, koncepcijų, o išgrynintos nuotaikos sfera. Persmelkti kiekvieną vaizdo detalę, ritmo atkarpą ir garsą nuotaikos gyvybe jam atrodė svarbiausia poeto užduotis, kaip ir P.Verlaine’ui. Eilėraštis – tai jutimų balsai, moduliuojami pagal rondo ar menueto architektoniką, dar pilni intymaus tikrumo, o kartu jau pakelti į poetinio grožio ir meninio sąlygiškumo plotmę. Eilėraštis – tai nuotaikos kulminacija ir stebuklingas poetinis regėjimas tuo pat metu. „Tu nematei, kaip vakaras linus užmerkė, / Tu nežinai, kaip miela buvo: / Ten smilgos aikčiojo, tenai čiobreliai verkė, / Ten buvo baisiai įstabu”. Liaudies dainų emocinį atvirumą poetas sujungė su miniatiūrinio piešinio štrichais ir rafinuota gracija, būdinga jo pamėgtai prancūzų viduramžių kultūrai, kurią jis prisiėmė kaip savotišką literatūrinę kaukę („juk ten ne aš, ten mano kaukė”). Pagarsintas kritikos (J.Keliuočio) kaip „grynojo grožio” kūrėjas, Aistis nepripažino estetinio neutralumo ir hermetizmo pozicijos, tvirtindamas, kad kultūra privalo tapti tautos skydu likiminėse istorijos pervartose, o poetinis žodis „nuvargusiam paunksme”. Einu „tiesą liudyti” ir „raudoti už tą raudot negalintį”. Dedu „ant aukuro” savo širdį, kad tu nusiplautum „mano žodžio kruvina auka” ir nebekentėtum antrąkart „to paties sunkaus gyvenimo”. Tokiai aukštai poezijos paskirčiai reikėjo prometėjiškos vidinės jėgos, kuri tikėtų savo absoliučiu teisumu. Bet romantinis idealizmas ir romantinė desperacija, dvi jo mąstymo ir jausenos kryptys, nesusijungė į aktyvų vidinį veiksmą. Šlovindamas tautos prisikėlimą savarankiškam valstybingumui, Aistis tuo pat metu gyveno Lietuvos valstybės žlugimo nuojautomis. „Esame tragiškiausia tauta” – nuo pat rašytinės istorijos pirmųjų puslapių regime nesulaikomą baltų genčių nykimą. Jau niekas neprikels iš milžinkapių jotvingių, prūsų, nadruvių. O ir dabar lietuviai stovi ant Vakarų-Rytų tako, kuriuo „Teutonas jos į Rytus”. Vėl esame „apgultoje Punios pilyje”, „palikti vieni” ir „pasmerkti aukotis”, – rašė poetas 1935 m. „Vaidenasi sapnai, sapnai ir Gediminas / Parkritęs kniūbsčias Veliuonoj” – šis vaizdas jam buvo Lietuvos likimo metafora. Romantinis poetinio žodžio užsiangažavimas tautos likimo problematikai („O tėviške, o tėviške, kur einame?..”) ir romantiniai viduramžių kolorito įvaizdžiai (aukštam kalne ąžuolo pilis; karaliaus dvaras su markizais, freilinomis, baronais ir grafais) atsidūrė pralaimėjimo ir rezignacijos dominantėse. Graudumas tapo svarbiausia jo lyrikos gaida („Ir pasakys turėjo giedrą veidą, / O tokį graudų žodį”). Tą graudumą jis aiškino istorinio laiko priežastimis. „Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu / Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa”. Bet išgąstingas susigūžimas prieš artėjantį istorijos kataklizmą tebuvo tik viena iš prielaidų sopulingai savijautai, kuri užlieja eilėraštį kaip pagrindinė žmogaus būsena ir nesikeičiantis likimas. Elegiškų Aisčio eilėraščių lyrinis subjektas – nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį („ir Kristus verkė taip tyliai…”). Nuovargio, irimo, gesimo semantika darosi eilėraščio kertiniais vaizdais („Mačiau, sutąsė spindulius konvulsijos, / Mačiau ir vakarą kaip žmogų mirštant”). Elegija pripažįsta tik krintančią tonaciją, žemus ritmo dūžius, gęstančią nostalgijos priegaidę. „Tik nueis tyruosna karavanas… / Tik nueis taip lekiančiu smėliu… / Ir nupūs vėjelis pėdsakus ten mano, / Ir nupūs kelius”. Aistis nelaikė savęs pesimistu, o buvo įsitikinęs, kad jo eilėraščiai, parašyti „dideliam sielvarte”, yra šviesūs ir džiaugsmingi kaip „kūdikio juokas, kaip rasa”. Kūrybos akimirką, kai prabyla „ekstazėje nušvitusi širdis”, poetas įžengia į nerealią sritį, kur plevena ilgesio pažadinti regėjimai ir pamiršti sapnai. Lyrika – įstabumo apsireiškimas, gretinamas su pasaka („Vai jokim pasakų ieškot, Pegase”). Tas įstabumo momentas ir virsta eilėraščio kulminacija, į kurią kyla emocinė įtampa, vaizdai, ritminė melodija. Nustėrimas grožio akimirką, o ne kokios nors idėjos semantika darosi kūrinio viršūne. „Vakare žiogeliai skalins, / Leisis saulė balzgana, / Prasiskirs rugiuos kūkalis – / Man jo vieno bus gana”. Aisčio eilėraštis buvo virtuoziškai išgrynintas iki tyriausių lyrizmo lyčių – širdingas tonas ir miniatiūrinių vaizdų precizija, pasakingumo koloritas ir šilkiniai garsų sąskambiai. Tai pustonių ir punktyrinių linijų žaismė, neprisiimanti jokių retorikos gestų. Eilėraščio poetika darėsi itin trapi, derindama gamtos vaizdo detalę su emociniu šūksniu, elegišką deminutyvą su ritmikos pianissimo, beveik ištirpdydama melodingame garsų sraute fizinius žodžio kontūrus. Tai aukščiausia lietuvių eilėraščio lyrizacijos riba, išraiškingai nusakyta tokia poeto eilute: „Virpa tavo žodžiai dyvinai numėlę”. Lietuvių lyrikoje poetas sukūrė tokią žodžio muziką, kokios, B.Brazdžionio įsitikinimu, prancūzai neturėjo iki S.Mallarme, vokiečiai iki R.M.Rilkės. Kristalinis išraiškos skaidrumas ir kompozicijos lakoniškumas tapo svarbiausiu Aisčio kūrybos principu emigracinio laikotarpio rinkiniuose (Be Tevynes brangios 1942; 1947; Sesuo buitis,1951; Kristaliniam karste 1957). Čia išdainuojamas žmogaus vienišumas svetimoje aplinkoje, desperatiškas tėvynės ilgesys, graudūs tautinės valstybės žlugimo apmąstymai („Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, / O varge jo vieno tu pasigedai”). Lengvą dainingos frazės šokčiojimą čia pakeitė rami ir santūri tonacija, miniatiūrinio vaizdo trapumą – griežtos linijos. Siekdamas klasikinio formos aiškumo ir objektyvumo, Aistis atsisakė vibruojančios intymumo gaidos, kuria buvo pavergęs prieškario skaitytojus. Aistis – vienas iš lietuvių eseistikos pradininkų, išleidęs 3 knygas – Dievai ir smūtkeliai (1935), Apie laiką ir žmones (1954), Milfordo gatvės elegijos (1968). Eseistinėse „elegijose”, kaip ir eilėraščiuose, jis kalba viską persmelkiančio intymumo tonu. Minties eiga čia taip pat valdoma emocinių impulsų: plyksteli atsiminimų nuotrupa, ataskamba kadaise girdėta motinos ar bičiulio frazė, nuvilnija refleksija. Mokslinė erudicija (citatos iš viduramžių kronikų) susigeria į konkretų vaizdą, į paprastą ir skaidrų sakinį, kurį neša spontaniškas vidinis judesys. Lyrinė atsiminimų plastika, besiskverbianti iki charakterio esmės (puikūs Vaižganto, K.Binkio, J.Savickio, A.Miškinio portretai), išvagota skvarbių įsižiūrėjimų į save patį. Maišosi lyrinės, ironiškos, patetiškos gaidos, šokinėjama nuo daikto prie daikto, iš vienos epochos į kitą, bet išlaikoma vienos nuotaikos įtampa. Aisčio eseistika, svyruojanti tarp poetinės publicistikos, atsiminimų ir istoriosofinių svarstymų, kupina to paties kančios jausmo, kaip ir jo lyrika. Patyręs „valstybės nebuvimo bedugnę”, jis skausmingai rašė, kad „neginta Lietuvos žemė bus per amžius mūsų tautos gėda”, kad maža tauta turi iš kartos į kartą ugdyti save rezistencijai, kad į laisvę išeis tik tos pavergtos tautos, kurios jau šiandien tam ruošiasi („niekas nežino nei dienos, nei valandos, kada tasai kolosas grius”). Elegiškieji Aisčio eilėraščiai darė didžiulį poveikį ketvirtojo-penktojo dešimtmečio jauniesiems poetams, kuriems tie eilėraščiai virto tiesiog pačios poezijos sinonimu. Aistis buvo populiariausias to meto lietuvių poetas – besimokantis jaunimas atmintinai mokėjo kone visą jo kūrybą. Lietuvių eilėraštį, uždarytą istorinio laiko ir istorinio mąstymo situacijose, Aistis galutinai išvedė iš Maironio aukštojo stiliaus orbitos (A.Nyka-Niliūnas). Dainiškumo intonaciją jis sujungė su Europos poetinės kultūros išugdytu precizinės formos jausmu, išlaikydamas tuo pačiu metu polinkį „į romantišką jausminę kūrybą”, būdingą pirmajai Lietuvos menininkų profesionalų kartai, anot dailininko A.Gudaičio.