Jauno žmogaus pasaulis

Paauglystę ne vienas išgyvename sunkiai ir audringai. Galbūt todėl visuomenėje vyrauja gana pagrįsta nuomonė, kad nemažai paauglių susiduria su psichologiniais sunkumais. Taigi suaugusieji turėtų stengtis kuo geriau suprasti paauglius, jų sunkumus ir rūpesčius. Labai svarbu žinoti, ka galima padaryti norint jiems padeti. Paauglystėje žmogus išgyvena genitalinį augimo laikotarpį. Santykinę ankstesnių laikotarpių rimtį sutrigdo augimo laikotarpis. Žadina meilės objektai, o malonumo šaltiniais tampa lytinių organų formavimasis ir jaudinimas. Paauglys patiria labiau ar mažiau įsisąmonintą konfliktą tarp savo seksualinių impulsų ir visuomenės drraudimo juos tenkinti. Susidūrus geismui ir draudimui, kyla baimė. Todėl paauglys mėgina atsiskirti nuo šeimos aplinkos. Jis pradeda triukšmingai neigti šeimos nuomonę, skonį, įpročius, tikslus. Jis jaučia, kad reikia nutraukti emocinius ryšius su šeima, ir pats kartais nesąmoningai tam kursto tėvus. Paauglys, kuriam pavyksta savarankiškai įsitvirtinti ir nukreipti savo seksualinius poreikius į aplinką, esančią už šeimos ribų, gali normaliai bendrauti su šeima patirdamas abipusisu tiek švelnumo, tike priešiškumo jausmus. Todėl paauglio maištas, psichoanalizės požiūriu, laikytinas neišvengiamu dalyku. Jeigu paauglystės krizė sprendžiama neevykusiai, paauglys normaliai neatsiskiria nuo šeimos, jis ima jausti menkavertiškumą ir kaltę.

Taigi, remiantis psichoanalizės teorija, galima padaryti išvadą, kad paauglystė yra neišvengiamai audringas ir konfliktiškas amžiaus tarpsnis, kurio metu svarbiausia ne nuslopinti paauglio maištą, bet padėti jam kuo kryptingiau siekti sa

avarankiškumo ir visapusės nepriklausomybės nuo šeimos.

Paauglys, kuriam nesiseka sėkmingai išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai sutrikęs, aiškiai nesupranta, kad jis yra, kuo norėtų būti ir koks yra kitų žmonių akimis. Taigi tokiems paauglimas reikia padėti atrasti atsakymus į minėtus klausimus. Tai gerokai palengvintų paauglystės naštą.

Paauglystėje susiduriama su tokiomis užduotimis:
1. Suformuoti naujus ir brandenius santykius su abiejų lyčių vienmečiais.
2. Įsisąmoninti vyrišką ir moterišką socialinį vaidmenį.
3. Priimti savo fizinės išvaizdos pokyčius ir išmokti veiksmignai naudotis savo kūnu.
4. Tapti emociškai nepriklausomam nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų.
5. Siekti ekonominės nepriklausomybėa pagrindų.
6. Pasirinkti profesiją ir jai ruoštis.
7. Rengtis santuokai ir šeimyniniam gyvenimui.
8. Ugdyti intelektualinius sugebėjimus ir formuoti savybes, būtinas visuomeninei kompetencijai įgyti.
9. Išmokti socialiai atsakingai elgtis.
10. Suformuoti vertybių ir etinę sistemas, kuriomis būtų vadovaujamasi gyvenime.

Fizinis vystimasis

Paauglsytė – tai amžiaus tarpsnis kai fiziškai bręstama itin greitai. Dauguma vystimosi psichologų paažymi, kad fizinė akceleracija sukelia įvairų psichologinų rūpesčių. Ne visos paauglio kūno dalys auga vienodai greitai, ir kartais jo išvaizda tampa neproporcinga. Kai kurie paaugliai tai suvokia, todėl drovisi, stengiasi trūkumus slėpti, kartais nenatūraliai, įmantriai pozuoja, dėmesį nuo savo išvaizdos bando atitraukti apsimestiniu šiurkštumu. Neretai net švelni ironija, apibūdinanti figūrą, laikyseną ar eiseną, sukelia audringą reakciją. Paauglį gali slėgti mintis, kad jis žmonėms atrodo juokingas. Įvairios pastabos ir komentarai, susiję su paauglio išore, gali formuoti jo vystimąsi slopinančius ir iškreipiančius me

enkavertiškumo kompleksus.

Dar vienas svarbus fiziologinis paauglių psichologinių problemų šaltinis yra hormonų aktyvumo padidėjimas. Jau vien dėl bręstančio kūno viduje vykstančių hormoninių reakcijų pokyčių paaugliai gali tapti labai jautrūs ir irzlūs. Tai reiškiasi audringu afektiniu regavimu. Paauglio nervų sistema dar ne visada pajėgi atlaikyti stiprius ar ilgalaikius monotoniškus dirgiklius, tad dažnai tokiais atvejais ima veikti slopinimas. Paauglį gali neigiamai paveikti gausybė įspūdžių, stiprūs nerviniai sukrėtimai, ilgai lauktas jaudinantis įvykis. Vieni dėl to patiria slopinimą, tampa vangūs, abejingi, apsiblausę ir išsiblaškę, kiti – irzlūs ir nervingi, ima pažeidinėti drausmę – kartais visiškai jiems nebūdingai, o kartais ir visai beprasmiškai. Taigi šiai paauglių daliai būdingi nesantūrumas, padidėjęs jautrumas, dažna ir greita nuotaikų kaita gali turėti aiškų fiziologinį pamatą, nepriklausantį nuo jų pačių valios.

Dar viena aktuali tema – lytinio brendimo pradžia ir paauglių reakcija į tai. Vienareikšmiškai galima tvirtinti, kad jei pateikiama daugiau infromacios apie lytinį brendimą bei jo reikšmę, paauglių patiriamas visai nereikalingas su tais dalykais susijęs stresas būna mažesnis. Pavyzdžiui, jeigu mergaitė neturi supratimo apie menstruacijas, jų pradžioje ji gali patirti traumą. Paauglė kartais ima jausti kaltę ar menkavertiškumą..

Neretai tėvai, dar nepasirengę aptarti lyties klausimų, vengia savo vaikams suteikti informaciją apie lytinį brendimą. Tai pastebėję, šią spragą turėtų užpildyti pedagogai, psichologai ar medikai.

Paaugliai ir jų santykiai su

u suaugusiais

Konfliktinėse situacijose atsiduria tiek paaugliai, tiek tėvai ir kiekvieni iš jų savaip tai išgyvena. Mergaitės paauglės sunkiai pripranta prie menstruacijų ir išorinio kūno pasikeitimo. Ne taip lengvai prie pasikeitimų prisitaiko ir berniukai paaugliai. Ir vieni, ir kiti pirmąkart susiduria su jiems anksčiau nepatirtu lytiniu brendimu.

Dažnai konfliktai tarp tėvų ir vaikų iškyla, kai kalbama apie savarankiškumą. Paaugliai mano, kad jie yra pakankamai suaugę ir turi teisę būti savarankiškais, tačiau tėvams vis dar norisi juos laikyti vaikais, visiškai priklausančiais nuo jų. Pasitaiko, kad vaikai nori kuo greičiau atsiriboti nuo tėvų ir tada konflitkas neišvengiamas. Kas laimės, priklauso nuo to, kiek paaugliai yra laisvi savo mintimis ir poelgiais, kiek jie atsakingi ir savarankiški..

Dauguma paauglių nori kuo greičiau pasinaudoti laisve, tačiau supranta, kad tuo pačiu padidėja jų atsakomybė už savo poelgius, kuri dažnai pasirodo esanti sunki našta.

Tėvai prisimindami pačių išgyvenimus šiame amžiuje, stengiasi griežtai kontroliuoti paauglį kaip vaikystėje. Tačiau daugelis paauglių tam priešinasi. Prasideda konfliktai. Paaugliai gali peržengti visas savo reikalavimų ribas ir tapti išvis nesuvaldomais. Galimas ir kitas atvejis: jeigu tėvai duos visišką laisvę, paaugliai gali nuspręsti, kad šie jais visai nesidomi.

Norėdami, kad būtų išvengta nepageidaujamų konflikto padarinių, tėvai turi pastoviai domėtis paauglio gyvenimu. Sunkią valandą negalima paauglio palikti vieno su jo

o problemomis, kurios atrodo jam neišsprendžiamos. Stiprindami jo savarankiškumą, stimuliuodami jo laisvę, tikėdami juo, rodydami asmeninį pavyzdį įvairiose gyvenimo situacijose, mylintys, demokratiški tėvai visada tokius santykius stengsis palaikyti, kad bet kuriuo momentu paauglys galėtų tikėtis jų supratimo, pagalbos ir palaikymo. Vaikas turi žinoti, kad jis gali patikėti tėvams savo pačias slapčiausias paslaptis, kad tėvai gali būti patikimais draugais.

Nemažos dalies paauglių psichologinė savijauta priklauso nuo santykių su tėvais. Tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia, kaip lengvai paauglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo pėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą.

Tėvų grubumas ir nesupratingumas, savo pareigų nevykdymas, tolerancijos stoka gerokai apsunkina paauglių gyvenimą ir sukelia psichologinių sunkumų. Labai opi žiaurių tėvų problema. Paaugliai, su kuriais žiauriai elgiamasi, mažiau pasitiki žmonėmis, sunkiau palaikos su jais stabilesnius emocinius ryšius, nors ir jaučia styprų meilės poreikį. Kai jiems pavyksta nustatyti kokius nors santykius su kitais žmonėmis, mažiausias nusivylimas gali lengvai juos suardyti. Maža to, jeigu paauglys supras, kad tėvai elgiasi netinkamai, jis pajus tėvams stiprų ir gilų priešiškumą, o kartais net neapykantą. Todėl visai nenuostabu, kad dauguma nepilnamečių nusikaltėlių ir bėglių iš namų yra patyrę žiaurumą ir abejingumą.

Autoritetingi tėvai paauglių elgesyje vertina tiek savarankiškumą, tiek ir disciplinuotumą. Jie neryboja paauglio teisų, tačiau kartu reikalauja atlikti pareigas. Ką nors drausdami, visada paaiškina, kodėl taip elgiasi. Dėmesingi, suinteresuoti tėvai paauglį nuolat kontroliuoja. Demokratiški auklėjimo metodai lemia teigiamą paauglio identifikaciją su tėvais, paremtą meile ir pagaraba jiems. Tokie vadovavimo ir kontrolės metodai paaugliui rodo, kad esant demokratiškai tvarkai, savarankiškumas visai įmanomas.
Paauglių santykiai su bendraamžiais

Stiprus pisirišimas prie vienos lyties vaikų, pasireiškiantis tarp jaunesnių klasių moksleivių, dar ilgai išlieka ir tarp paauglių. Laikui bėgant, paaugliai pradeda burtis į didesnes grupes, kurios tampa kompanijomis(draugijos, grupuotės).

Dauguma paauglių nepriklauso jokiai kompanijai dėl įvairių priežasčių. Dažnai taip atsitinka todėl, kad paaugliai to nenori, rečiau – todėl, kad į kompanijas jų nepriima. Į tokius nebendraujančius paauglius benraamžiai žiūri abejingai, o kai kurie jų atžvilgiu gali tapti net agresyvūs ar žiaurūs.

Bendraamžiai turi laabi daug įtakos paauglio gyvenimui ir adaptacijai. Vienas svarbiausių paauglio buvimo benraamžių grupės psichologinių rezultatų yra socialinis priėmimas. Tai paauglio mėgstamumas ir laikymas geru socialiniu partneriu. Galima išskirti keturis paauglių socialionio priėmimo tipus: populiarus, atmetamas, kontroversiškas ir ignoruojamas.

Kodėl vienus paauglius bendraamžių grupės priima, o kitų – ne? Yra keletas priežasčių: paauglio vardas, fizinis patrauklumas, padėtis jo šeimoje. Tačiau svarbiausia – tarpusavio bendravimo stilius, kuris akivaizdžiai susijęs su daugeliu kitų priežasčių.

Populiarūs paaugliai, sąveikaudami su bendraamžiais, sugeba bendradarbiauti, elgiasi draugiškai, gerai sprendžia problemas, nesuprasdami bendraamžio reakcijos, prašo patikslinti.

Bendraamžių grupės atmetimas sietinas su paauglio konfliktiškumu, agresyvumu, itin aktyviu elgesiu ar kitomis nebrandaus bendravimo formomis. Toks paauglys dažnai turi daug kognityvaus sugebėjimo trūkumų.

Ignoruojami paaugliai vengia socialinės sąveikos su bendraamžiais situacijų, tačiau jiems tai nekelia labai didelių rūpesčių, ir jie dažnai nesijaučia vieniši. Tačiau jeigu paauglys yra pernelyg atsiribojęs nuo bendraamžių ir nerodo jokio noro bendrauti, tokia situacija palanki psichologinėms problemoms atsirasti.

Baimė ir nerimas paauglystėje

Pereinant iš vaikystės į paauglystę, baimės ir nerimo struktūra kinta. Kaip ir galima tikėtis, atsiranda su seksualiniais dalykais, pinigais ir darbu susijusių baimių. Tai lemia padidėjas paauglių kognityvusis pajėgumas, kuris įgalina juos suvokti platesnį negu tik šeimos ar mokyklos socialinį kontekstą.

Paauglystėje taip pat labai sustiprėja baimė, kuri jau pastebima ir vaikystės viduryje. Čia kalbama apie nesėkmės bei asmeninio neadekvatumo baimes. Jū priežastis ta, kad paauglystėje ypač imami pabrėžti asmeniniai laimėjimai. Beto, patys paaugliai pradeda kurti savo standartus ir rūpintis jų įgyvendinimu. Paauglsytėje santykiai su bendraamžiais tampa daug svarbesni negu anksčiau, taigi paaugliams labai rūpi draugai ir savasis populiarumas tarp jų. Didesnis savęs įsisąmoninimas yra sietinas su augančia baime pasirodyti nepatraukliam ar kvailam.

Kaip paaugliai reaguoja į baimę ir nerimą keliančius objektus ar situacijas? Dešimt šių dažniausiai pasitaikančių paauglių reagavimo būdų:
1. Psichosomatinės reakcijos.
2. Pastangos kontroliuoti save.
3. Vengimas, kai mintyse siekiama pabėgti nuo nerimą keliančios situacijos.
4. Nervingumas, panika.
5. Siekimas numatyti, pasirengti.
6. Fizinis nerimą keliančios situacijos vengimas.
7. Savęs stiprinimas ir skatinimas siekiant susidoroti su suvokiama grėsme.
8. Depresiški liūdesio, nevilties, pesimizmo jausmai.
9. Bejegiškumas.
10. Atsitraukimas ir atsisakymas reaguoti į nerimą.

Paaugliai labai įvairiai reaguoja į baimę ir nerimą keliančias situacijas. Negerai, kad gan dažnai pasirenkami neracionalūs reagavimo būdai, tokie kaip vengimas, panika, visiškas atsisakymas kaip nors reaguoti. Psichosomatines reakcijas, atsirandančias iš nerimą keliančių situacijų, taip pat galima vertinti kaip adekvačių būdų neradimą. Tą patį galima pasakyti ir apie depresijos ir bejėgiškumo jausmus, dažnai paaugliai ne visai įsisąmonina savo reakcijos būdus, todėl valingai jų nekontroliuoja.

Emocinis paauglių prislėgtumas

Pats pagrindinis bruožas – nuolatinis ir didelis liūdesys. Tokie paaugliai kartais ištisai verkia, o kartais būna paprasčiausiai liūdni. Kai kurie paaugliai laikosi įsitikinimo, kad jų niekas negali suprasti. Būtent todėl jie tų jausmų ir nereiškia, niekam nerodo.

Kad paauglys išgyvena sunkias ir kankinančias emocijas bei jausmus, dar galima spręsti ir iš fiziologinių požymių, tokių kaip apetito praradimas ar svorio mažėjimas, vidurių užkietėjimas, nemiga, įvairūs išplitę skausmai, menstruacijų ciklo pokyčiai, seksualinio intereso praradimas.

Paaugliai, kuriems būdingas liūdesys, pasyvumas , kurie nemato gyvenimo perspektyvos, pradeda nebekreipti dėmesio į savo išvaizdą ir aprangą.

Ankstyvoje paauglystėje emocinį prislėgtumą dažniausiai slepia tokie požymiai kaip neramumas, atsitraukimas, atsiribojimas, elgesio problemos. Vėlyvojoje paauglystėje įsivyrauja kiti dangstomieji požymiai: narkotikų vartojimas, seksualinės problemos, bandymai žudytis.

Kieno autoritetas paaugliams didenis – tėvų ar bendraamžių?

Šis klausimas nėra toks paprastas kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Piimta manyti – kada paaugliai tampa savarankiškesni, tėvų įtaka jiems ne tokia reikšminga kaip bendraamžių. Paaugliai labai tiksliai padalija klausimus į sritis: ko klausti tėvų ir ko bendraamžių.

Paprastai iš tėvų jie „pasiima“ sistemą, kurią sudaro vertybinės orientacijos, moraliniai principai ir poelgiai, kreipiamasi į juos patarimo, kaip spręsti problemas, iškylančias įvairiose gyvenimo situacijose. Su bendraamžiais paaugliai tariasi asmeniniais, konkrečiais, „momentiniais“ klausimais: mada, jaunimo bendravimo formos, kalbos manieros ir kt.

Neretai paauglių bendravimas draugijose savaip primena bendravimą šeimoje: ten ir čia vienu lygiu akentuojami vieni ir tie patys poelgiai, jų normos, pastebimas geras elgesys, pagarba kitų pažiūroms ir moralinėms normoms. Tokiais atvejais bendraamžių bendravimas sustiprina tėvų įtaką, o ne prieštarauja jiems.

Kuo svarsbesnė ir sunkesnė paaugliui pasirodo pasirinkimo problema neaiškioje situacijoje, tuo daugiau tikimybės, kad jis pats ar kas nors kitas iš jo draugų patarimo kreipsis į tėvus.

Tėvų įtaka paaugliams tuo stipresnė, kuo geresni tarp jų santykiai, kuo daugiau jų bendravimas pagrįstas atvirumu, abipuse meile ir pasitikėjimu. Tada paaugliai nejaučia baimės būti nesuprastais, patiki tėvas savo pačias slapčiausias paslaptis. Todėl tėvai privalo turėti labai turtingą ir išlavintą vertybių sistemą, o svarbiausia – ne tik jas išpažinti, bet jomis gyventi, nes paauglys iš karto pastebės netikrumą.

Leave a Comment