Jauno zmogaus pasaulis

Draustiniai ir kiti saugomi plotai

Draustinių ir kitų saugomų plotų nuolat daugėja. Taip yra visoje šalyje. Tai dėsningas reiškinys: intensyvinant žemes, miškų ir vandens ūkį, plečiant pramonės įmones ir miestus, labai svarbu išsaugoti kuo daugiau natūralaus gamtovaizdžio, kur galėtų išlikti nė kiek nepasikeitusios žemės paviršiaus formos, upeliai ir ežerai, retieji augalai bei gyvūnai.

Teorinių gamtosaugos žinių bei praktinių įgūdžių šiandien reikia visiems- negalima abejingai stebėti mūsų kraštotvarkos darbų, būti neveikliam. Mokslo ir technikos galia šiais laikais iš tikrųjų yra didžiulė, jau prilygstanti tiiems gamtiniams reiškiniams, kurie suformavo mūsų planetą. Todėl nenuostabu, kad svarbiausius gamtos pertvarkymo projektus dabar aptaria ne tik mokslininkai, ne tik specialistai, bet ir plačioji visuomenė.

Mes privalome saugoti ne tik istorijos ir kultūros paminklus, bet ir gamtos paminklus- gamtos „rankų“ sukurtus šedevrus, jos nutapytus nuostabius peizažus. Juos irgi privalu surasti, aprašyti, puoselėti.

Pagal saugomų teritorijų tinklą dažniausiai sprendžiama apie konkrečios šalies gamtosaugos lygį. Todėl paprastai stengiamasi turėti daug ir įvairios paskirties saugomų plotų. Apibendrinant mūsų šalies praktiką šioje srityje galima konstatuoti, kaad turime trejopo pobūdžio saugomas teritorijas:

1.konservacinės, arba išsaugojamosios, paskirties plotus- juose saugomas esamas vertingas genetinis fondas bei informacinės savybės, draudžiant atskirų kraštovaizdžio kompleksų ar vertybių naudojimą;

2.prezervacinės, arba apsaugojamosios, paskirties plotus- juose ribojama žmogaus veikla, siekiant apsaugoti gretimas svarbias teritorijas bei at

tskirus objektus arba bendrą ekologinę kraštovaizdžio pusiausvyrą;

3.rekuperacinės, arba atkuriamosios,paskirties plotus- juose tvarkomasi taip, kad išlaikytų atsikurtų bei gausėtų liaudies ūkiui svarbūs gamtos ištekliai.

Šios trejopos paskirties saugomos teritorijos rūšiuojamos pagal smulkesnius paskirties bei tvarkymo ypatumus ir turi savus rūšių pavadinimus arba nomenklatūrą.

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios,kuriose drausta kirsti medžius, medžioti, daryti takus ir net lankytis.

Labanoro giria

Labanoro giria jau seniai tapo pirmykštės senagirės įvaizdžiu. Net nežinia, kur šiuo gražiu vardu pavadinti miškai prasideda ir kur baigiasi. Tamsuoja šilai nuo Švenčionėlių iki Molėtų, nuo Pabradės iki Saldutiškio, ošia Baranavos, Lakajų miškai ir Kiauneliškio senagirė. O pati Labanoro giria dunkso ten, kur ežerai Rašia ir Peršokšnai, kur upelės Luknelė ir Dumblė, kur seenasis Labanoro kaimas.

Šiaurinėje Labanoro senagirės dalyje yra mažytis Kanio ežerėlis ir raistas. Nuo čia reikėtų ir pradėti kelionę po didžiulį, net 2528 ha ploto, Kanio raisto botaninį- zoologinį draustinį. Vasarą čia veši daug retųjų augalų: šiaurinė linėja, didžioji kelerija, žalsvažiedė blandis, paprastasis sinavadas, šakotoji ratainytė, liekninis beržas. O žiemą visų įspūdingiausias, visų šviesiausias ir kantriausias gamtos kūrinys čia yra Labanoro pušis.Žoles, krūmokšnius, ežerus, takus ir net upelius paslepia baltas sniegas, žemai nusvyra eglių šakos, o kur žaliavo kadagiai- tik balti kupstai pū

ūpso. Niekur kitur tiek daug neprisninga kaip Labanoro girioje, bet būtent tada išryškėja grakštaus, tiesaus ir šviesaus saulės medžio- paprastosios pušies- grožis. Kaip Purvaičių eglė auga tiktai Purvaičiuose, o Šešuolių juodalksnis tiktai Šešuoliuose, taip ir Labanoro pušį galima pamatyti tiktai Labanoro girioje. Ir būtinai žiemą, kai snaigės paslepia visus trumpalaikius miško ženklus, kai per neilgą žiemos dieną ryškiai įsimena tobulas trijų spalvų derinys: baltas sniegas, gelsvi pušų liemenys, ir žalios spyglių lajos.

Labanoro pušys- siauralajės ir šitokias jas išguldė. sniegas. Sniegas išlaužė visas pušeles, kurios kadaise buvo su plačiomis lajomis, paliko pačias lieknąsias. Kiekvienam šviesiamėgiui medžiui naudinga turėti siaurą lają. Šią savybę paveldėjo vis naujos pušų kartos. Prienų šilo ir Kazlų Rūdos pušys, iššokusios į pirmą medynų ardą, vis dėlto labiau kerojasi negu Labanoro siauralajės. Tik čia, Rytų Lietuvoje, kur prisninga daugiausia, du svarbūs pušų evoliucijos svertai veikė ypač darniai ir sukūrė savitą medį- Labanoro pušį.

Į Labanoro girios pušų jaunuolynus ir raistus briedžiai žiemos pradžioje ateina iš rytinių Švenčionių rajono pakraščių. Tokią sezoninę migraciją pastebėjo Zoologijos ir parazitologijos instituto darbuotojas Rimantas Baleišis. Jis nustatė, kad vasarą ir rudenį šie žvėrys būna mažuose kolūkių miškeliuose, minta lapuočių medžių šakelėmis ir pelkių augalais, o žiemą sugrįžta į Labanoro girią. Jaunų pušelių žievė, pumpurai ir spygliai, ka
adagių šakelės žiemą yra svarbiausias briedžių maistas. Pušų jaunuolynuose jie tarsi įsirengia „stovyklas“ ir iš jų nesitraukia savaitėmis.

Gamtos vertybės ir jos tausojimas

Rezervuarų, draustinių, nacionalinių parkų ir kitų saugomų gamtovaizdžio plotų kūrimo istorija mums vaizdžiai rodo, kaip keitėsi mokslo žmonių ir visuomenės požiūris į nepakeistą gamtą. Archyviniai dokumentai ir tautosaka liudija, kad jau labai seniai buvo gerbiamos ir globojamos „šventos“ girios, „šventos“ upės, „šventi“ kalnai. Tokia kultinė gamtos apsauga nebuvo atsitiktinis reiškinys žmonijos istorijoje.

Visais laikais žmogų jaudino didingoji ir paslaptingoji Gamta. Jos grožis buvo ir tebelieka vienas svarbiausių argumentų, mokslininkams ir gamtos apsaugos darbuotojams įrodinėjant saugomų plotų plėtojimo svarbą. Bet grožis vis dėl to yra gana reliatyvi sąvoka. Žinoma yra ir gamtos vaizdų, užburiančių kiekvieną, bet yra ir tokių jos kampelių, kurie nepaprastai svarbūs ir brangūs tik nedaugeliui. Šia prasme kiekvienas kaimas, kiekvienas miškas ir ežeras tam tikram žmogui yra savotiškas draustinis. Įdomu tai, kad po daugelio metų mažos vietinės gamtos vertybės netikėtai įgauna naują prasmę. Juk nerasime tokios atsiminimų knygos, kur autorius neprisimintų kokios nors palinkusios obels prie gimtojo kelio ar traukduobės, pro kurią baisu buvo būdavo praeiti.prisiminimai dar graudesni, jeigu laikas nepagailėjo tos obels ar tos paslaptingos duobės.

Visa tai, dėl ko sielojomės vaikystėje ir jaunystėje, ypač brangu. Jaudina ne ta

ai, kas išmokta, ne tai, kas pamatyta, o tai- kas pajausta. Būtent dėl to kiekviena vieta, kiekvienas mažas mūsų krašto paminklas- vertingas ir neužmirštamas.

„Tėvynės meilės nebūna, be meilės tėviškei“ ne kartą taip sakė Michailas Prišvinas. Vos ne kiekviename apsakyme šią tiesą kartojo Konstantinas Paustovskis. Beje, jis pirmas prabilo ir apie mažųjų miestelių apsaugos problemą- išspausdino straipsnį apie savąją Tarusą prie Okos.

Nemaža rezervuarų, draustinių ir gamtos parkų mūsų krašte buvo įkurta todėl, kad žmogus paprasčiausiai susižavėjo gamta, kad jį užbūrė jos grožis. Ir sugebėjo įrodyti, kad jo antrasis grožis yra svarbus ne jam vienam.

Žmogui niekada nepabos žiūrėti į skaidrų vandenį, žalią mišką ir mėlynoje padangėje skraidantį paukštį.

Naudota literatūra:
H.Gudavičius, P.Kavaliauskas, R.Krupickas

„Lietuvos draustiniai“

Parengė 10c klasės mokinys
Neimantas Bliūdžius

Kauno Palemono vidurinė mokykla

Projektinis darbas

DRAUSTINIAI IR KITAI SAUGOMI ŽEMĖS
PLOTAI

Parengė 10c klasės mokinys
Neimantas Bliūdžius

2004 m.
Kaunas

Leave a Comment