Išeivijos kūrėjų likimo atspindžiai kūryboje

Išeivijos kūrėjų likimo atspindžiai kūryboje

Antrasis pasaulinis karas ir stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių lenkų, čekų, vokiečių, vengrų, bulgarų, serbų, slovėnų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė – tokio didžiulio intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio karo. Dauguma estų rašytojų įsikūrė Švedijoje. Latvių intelektualai spietėsi Vokietijoje bei Skandinavijoje. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė per kelis kontinentus: daugiausia išeivių buvo Šiaurės bei Pietų Amerikoje. XX amžiaus viduryje ne Lietuvos teritorijoje gyveno appie
900 000 lietuvių, iš jų apie pusę milijono buvo isikūrę JAV.
Pagrindinės kultūrinės jėgos, Lietuvių rašytojų draugijos valdyba, lietuviškų knygų ir spaudos leidyba 1949-1951 m. susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai: „Draugas”, „Naujienos”, „Vilnis”, savaitraščiai „Dirva”, „Amerika”, „Darbininkas”, mėnraščiai „Margutis”, „Vytis”, ir Čikaga tapo išeivijos kultūrinio-meninio gyvenimo sostine. Tas rašytojų pasitraukimas į Vakarus tęsėsi ištisus dešimtmečiais, todėl iš Lietuvos emigravę poetai yra skirstomi į vyresniuosius išeivius, ,,Žemės” poetus ir bežemių kartą.
Išeivijoje buvo suformuotas visas religinių, kultūrinių ir politinių organizacijų tinklas. Piirmaisiais pokario metais lietuvių rašytojai kartu su latvių ir estų kolegomis aktyviai dalyvavo protesto akcijose dėl Pabaltijyje vykdomo genocido, piketavo prie JTO, atvykus Molotovui ar Vyšinskiui, siuntė peticijas Vakarų Europos ir JAV politikams, reikalaudami įgyvendinti Atlanto chartiją užgrobtuose kraštuose. J.Savickis, bu

uvęs Lietuvos ambasadorius Skandinavijos šalyse, 1951 m. vyksta į Stokholmą, Oslą, Kopenhagą aiškinti Lietuvos padėties karalių rūmuose, politikų kabinetuose, didžiųjų laikraščių redakcijose. J.Brazaitis (Ambrazevičius) vadovauja Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto užsienio reikalų tarnybai, įsikūrusiai Pfulingene (Vokietija). 1951 m. A.Vaičiulaitis paskiriamas „Amerikos balso” lietuviškų laidų vadovu – šešis kartus per dieną iš Niujorko į Lietuvą transiliuojamos užsienio žinios, krašto įvykių analizė, poetų eilės, išeivijos kultūrinio gyvenimo apžvalgos. 1952 m. J.Aistis stoja dirbti į Laisvosios Europos informacinę tarnybą – skaito sovietinės Lietuvos laikraščius, knygas, partijos vadovų pareiškimus ir ruošia apžvalgas, kurios naudojamos kovai prieš socializmo imperiją. I.Šeinius leido apie „raudonąjį tvaną” dokumentines ir beletristines knygas.
Didžiulis lietuvių rašytojų būrys, išblokštas iš savo žemės (1944 m. pasitraukė 78 rašytojai, keletas dar anksčiau), skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai, nes tėvynėje likę bendraminčiai buvo spaudžiami okkupantų, jų kūryba taisoma, cenzūruojama, rašytojai negalėjo laisvai reikšti savo mintis. Dėl to Lietuvoje tvyrojo tikra literatūrinė tuštuma, baugi stagnacija, ir egzistavo vien tik politinis ir priverstinis žodis, todėl išeiviai teigė, jog nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsidūrus už pavergtos tėvynės sienų. Lietuviško meninio žodžio kūryba suvokiama kaip motinos tėvynės balsas, šaukiantis krūvon išblaškytus vaikus, kaip „marinamos tautos”, stovinčios „ant bedugnės krašto”, gyvybingumo ženklas, liudijantis jos pastangas išlikti žiauriose istorijos pervartose. Pirmajame pokario dešimtmetyje knygų leidyba buvo dominuojanti išeivijos kultūrinės ra
aiškos forma, kelis kartus pranokstanti tiek leidinių skaičiumi, tiek kokybe visa tai, kas buvo išleista sovietinėje Lietuvoje, pavyzdžiui, 1952 m. išeivijoje išspausdinti devyni romanai, o Lietuvoje per tą patį laiką tik vienas.
Lietuvių kultūrinis elitas, nublokštas į svetimas šalis, kur duoną reikėjo užsidirbti praktinėmis profesijomis ir sunkiu darbu, leidosi į anglių ir aukso kasyklas, samdėsi miško kirtėjais, kapinių duobkasiais, troleibusų konduktoriais, telegrafistais, dirbo skerdyklose, valgyklose, plieno, baldų fabrikuose, spaustuvėse ir vaistų sandėliuose. Lietuvių rašytojai, augę ir brendę Vakarų Europos humanitarinės kultūros atmosferoje, atsidūrė „primityvių ir mažakultūrių darbininkų aplinkoje”, turėjo gyventi ir kurti „utilitarinėje bei techninėje Šiaurės Amerikos civilizacijoje” (J.Kralikauskas), kuri reikalavo muštis į materialines gėrybes ir niekino idealistinį pasišventimą nerealiems tikslams. Lietuviška meninio žodžio kūryba egzodo rašytojams liko vienintelė dvasinio gyvenimo atgaiva, kurios nebūtų iškeitę į nieką kitą. Baigę sunkius, alinančius ne tik kūną, bet ir sielą, darbus jie sėsdavosi prie romano, eilėraščio, straipsnio, taip tarsi vėl sugrįždami į Lietuvą, iš kurios taip ir nepajėgė galutinai pasitraukti. Dideliu užsispyrimu kūrė knygą po knygos tartum paminklinius akmenis Lietuvai, jau tada išbrauktai iš pasaulio žemėlapio. „Poetas kaip daina – gimsta tautoj ir gyvena tautoj”,- rašė S.Santvaras. Lietuvių meninis žodis turi vesti mus į Lietuvą „kaip ugnies stulpas”,- sakė B.Brazdžionio. „Aš rašau dėl to, kad tikiu lietuvių ir Lietuvos gyvybe bei nemirtingumu”, &#
#8211; sakė F.Kirša.

Išeiviai jaučia atsakomybę už gimtąjį kraštą ir kaip žmonės, ir kaip poetai. Daugelis tautos praeities įamžinimą eilėraščiuose įsivaizdavo lyg šio jausmo išraišką. Tėvynė įgyja ypatingą reikšmę išeivių poezijoje. Poetai ,,išrauti” iš gimtosios žemės, atplėšti nuo namų, jautė vis didėjančią meilę gimtajam kraštui, kasdien stiprėjantį tėvynės ilgesį. Būtent meilė ir ilgesys pagimdė gražiausius posmus apdainuojančius gimtosio žemės grožį bei jos didingą praeitį, išsakančius skausmą dėl jos netekties, skelbiančius tikėjimą, tautos laisvę, nes tėvynė – visa ko pradžia ir prasmė. Gimtasis kraštas vienija visus išeivijos poetus.
Vyresniosios kartos rašytojai tapo Lietuvos nepriklausomybės gimimo ir žlugimo liudytojais, todėl jautėsi pašaukti būti „tautos dvasios apaštalais”, skelbti pranašo žodžius, išsivadavimo viltį. Vyresniųjų išeivių kūrybos pagrindas buvo samanota lietuviško kaimo gryčia, kuri jau nuo „Aušros” laikų buvo tapusi visų vertybių centru mūsų kultūroje. Lietuviško kaimo pasaulis, sustingęs prieškariniame laike, tapo žmogiškų vertybių viršūne, jau negrįžtamai prarasta, o agrarinė ūkio tvarka buvo sureikšminta, kaip tautos egzistavimo pagrindas. Iš stebuklingų paliktos tėviškės regėjimų lietuvių literatūrinė savimonė nenoromis gręžėsi į karo nusiaubtą, išsigandusį Vakarų pasaulį, į realią, neretai dramatišką, pabėgėlių-išeivių patirtį svetimoje šalyje. Jaunesniųjų kūriniuose skelbiamas lietuviškas žodis, kuriamos didmiesčių realijos. Karštai skelbdama tikėjimą tautos laisve ir poetizuodama didvyrišką tautos pasipriešinimą sovietinei okupacijai, egzodo literatūra jau negalėjo nubrėžti jokio realaus istorinės būtinybės ke
elio, vedančio į tą laisvę. Atgimsta mažos tautos bejėgiškumo savijauta nevaldomos griūties akivaizdoje, atsiranda ironiškai skeptiškas požiūris į istorijos tėkmę, perdėm chaotišką, kruviną ir nepataisomą, tai ypač atskleidžia J.Savickis („Žemė dega” 1956). Jaunesnioji rašytojų karta užsibrėžė atstatyti literatūros, kaip meno, nepriklausomybę ir vertybių išdėstymą. „Žemės” antologijoje ir žurnale „Literatūros lankai” susitelkusi rašytojų karta drąsiau atsidavė Vakarų filosofijos (egzistencializmo) ir modernizmo poveikiams, vis silpniau jausdama tarpukario literatūros tradicijų trauką. Ji troško atviromis akimis pažvelgti į pasaulį, kuriame atsidūrė, kad suvoktų savo būties tragišką vienišumą.

Keletos svarbių egzodo poetų pagrindiniai biografijos faktai, kūriniai ir kūrybos bruožai

· Išeivijos vyresnieji:
Vyriausi lietuvių kūrėjai išeivijoje po karo buvo V. Krėvė, M. Vaitkus, I.Šeinius, F.Kirša. ,,Nepriklausomybės amžininkai”, anot R. Šilbajorio, buvo svetur atsidūrę rašytojai, kurie subrendo nepriklausomoje Lietuvoje: J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Vaičiulaitis, J. Baltrušaitis, M. Katiliškis. Yra tarp ,,nepriklausomybės amžininkų” rašytojų, keliais metais jaunesnių už pagrindinę jos grupę, kurių svarbiausi yra Jonas Aistis, Henrikas Radauskas ir Antanas Škėma. Šie rašytojai – abu skirtingi – pradeda naują lietuvių litertūros kelio etapą: atsisako paviršinio patriotinio patoso, visas galimas prasmes sutelkia į patį tekstą.

Jonas AISTIS (1904–1973)
Poetas, eseistas.
Gimė 1904 liepos 7 Kampiškiuose (Kauno r.). Studijavo Kauno ir Grenoblio universitetuose, dirbo Nicoje ir Paryžiuje, nuo 1946 m. gyveno JAV.
Išleido poezijos rinkinius Eilėraščiai (1932), Imago mortis (1934), Intymios giesmės (1935), Užgesę chimeros akys (1937), Be tėvynės brangios (1942), Sesuo buitis (1951), Kristaliniam karste (1957), esė knygas Dievai ir smūtkeliai (1935), Apie laiką ir žmones (1954), Milfordo gatvės elegijos (1967).

Mirė 1973 birželio 13 Vašingtone, 2000 perlaidotas Rumšiškėse.

J. Aisčio lyrika priklauso klasikos tradicijai, siekia harmonizuoti žmogaus ir pasaulio santykius. Ji yra moderni, nes poetas meistriškai pasinaudoja ir sudėtingomis išorinėmis formomis, ir vidinėmis kalbos galimybėmis, bet priešinga avangardiniam modernizmui, siekiančiam tiesioginių efektų. Jo lyrika susijusi su tikrove, iš jos gavusi ne vieną impulsą. Kartu ji yra sukurta tikrovė, gyva iš savęs pačios. Iš J.Aisčio lyrikos atpažįstama Lietuva, jos dvasia. Lyrikos graudumas, kylantis iš lietuvių tautos pasaulėjautos gelmių, turi atsvarą – tyrų džiaugsmą, spindintį giedrumą.

Henrikas Radauskas (1910 – 1970)
Poetas, vertėjas.
Gimė 1910 balandžio 23 Krokuvoje (Lenkija). Studijavo Kauno universitete, dirbo Klaipėdos radijuje, Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Išleido eilėraščių rinkinius Fontanas (1935), Strėlė danguje (1950), Žiemos daina (1955), Eilėraščiai (1965), išvertė R. Martin du Gard’o, T. Manno, S. Zweigo prozos kūrinių, P. Verlaine’o, H. Heinės, J. W. Goethės, A. Achmatovos ir kitų poetų poezijos.
Mirė 1970 rugpjūčio 27 Vašingtone.

Henrikas Radauskas – lyrinio eilėraščių meistras, neoromantikas, estetinės poezijos atstovas, susikūręs savitą stilių, savo poetinį pasaulėvaizdį. Poezijos rinktinėse dominuoja intelektas, diriguojantis lyrinio veiksmo eigą ir nubrėžiantis jo krantus, žmogaus ir kūrėjo dalios mūsų pasaulyje emblemos, išreiškiančios asmenybės nerimą, pasimetimą ir humanistinį pradą – viltį gėrio ir grožio pergale. H.Radausko poezijoje gamta, jos reiškiniai tik išeities taškas, o vaizdai nukreipti į žmogų, jo būtį, į kūrybą. Poeto kūrybai būdinga žodžio ir vaizdo santūrumas, poetinis gilumas, romantiškumas. Muzikalumas ir vaizdų spalvingumas yra pačios ryškiausios H.Radausko poezijos savybės. Eilėraščių forma yra daili, skambi, išbaigta. Poezijai būdingas atsiribojimas nuo pasaulio, nuo realaus gyvenimo problemų. Poetas sugeba stovėti šalia gyvenimo ir žvelgti į viską šalto satyriko akimis. Lengva pašaipa, skaudi ironija ir pikta satyra, einanti kai kada iki cinizmo ribos yra būdinga daugeliui eilėraščių.

· ,,Žemės” poetai:
Dalis literatų, pradėjusių reikštis literatūroje dar prieš karą, susitelkė išeivijoje. Ne tik poetai, bet ir prozininkai, dramaturgai, kritikai. Pats ryškiausias šios kartos susitelkimo atvejis buvo poezijos antologija ,,Žemė”. Ji išėjo Los Andžele 1951 metais. Redagavo Kazys Bradūnas, įvadą parašė Juozas Grinius. ,,Žemės” autoriai: Juozas Kėkštas, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka – Niliūnas, Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis (jis nebuvo išeivis, tačiau dėl kūrybos temų panašumo buvo įtrauktas į antologiją).
Tai tautinė ir idėjinė (minties) poezija. Šioje antologijoje dalyvaujančių poetų kūryba – tai žmogaus prasmės žemėje poezija. Pagrindinės antologijos ,,Žemė” temos – žmogaus likimas, tiesos, gyvenimo prasmės ieškojimas. Bendras “Žemės” pamatas yra gimtosios žemės, jos praradimo ir ilgesio temos. Prisiminimai, išsinešti iš gimtinės, – svarbiausia poetinių vaizdų versmė. Lietuviškumas įgyja gilesnį matą, nes žodis skverbiasi ne tik į istoriją, bet ir į tautosaką, mitologiją. Be to, lietuviškumas ima reikštis ne uždarumu, o atvirumu pasauliui. ,,Žemės” vardo pasirinkimas liudijo natūralų lietuvišką įsišaknijimą, kurio nebeįmanoma ištrinti iš atminties, vaikystės prisiminimų.
Žemininkai sudaro šios kartos poetų branduolį, tačiau greta jų lieka nemažai ir kitų įdomių kūrėjų – Jonas Mekas, Vladas Šlaitas.

Kazys BRADŪNAS (g. 1917)

Poetas.
Gimė 1917 vasario 11 Kiršuose (Vilkaviškio r.). Studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose, 1944 pasitraukė iš Lietuvos, apsigyveno JAV, redagavo Aidus, Draugo literatūrinį priedą.
Išleido poezijos rinkinius Vilniaus varpai (1943), Pėdos arimuos (1944), Svetimoji duona (1945), Maras (1947), Apeigos (1948), Devynios baladės (1955), Morenų ugnys (1958), Sidabrinės kamanos (1964), Sonatos ir fugos (1967), Donelaičio kapas (1970), Pokalbiai su karalium (1973), Alkana kelionė (1976), Užeigoje prie Vilniaus vieškelio (1981), Prierašai (1983), Krikšto vanduo Joninių naktį (1987), Duona ir druska (1992) Apie žemę ir dangų (1997), paskelbė kritikos darbų, yra vienas Lietuvių egzodo literatūros, 1945–1990 (1992) autorių ir redaktorių.

K. Bradūno poezijai būdingas skaidrus poetinio žodžio paprastumas ir melodingumas. Jis rėmėsi ne tiek kintančių emocinių būsenų raiška, kiek pastovių būties pavidalų tyliu stebėjimu. Esminė jo kūrybos nuostata: yra kažkas aukštesnio už kuriantį aš, ir tai pajusti – eilėraščio paskirtis. Artėjimas į amžiną pastovumą daiktuose, žmogaus būtyje ir tautos istorijoje – tai eilėraščio vyksmas, siūbuojantis tarp aprašymo ir meditacijos. Žemė yra kertinis žodis, didžiausia vertybė, apgaubta romantikos. K. Bradūnas kuria pirmykščio lietuviško pasaulėvaizdžio viziją, kuri tampa jo paties išgyvenimo būdu.

Alfonsas NYKA-NILIŪNAS (g. 1920)

Poetas, vertėjas.
Gimė 1919 liepos 15 Nemeikščiuose (Utenos r.). Studijavo Kauno, Vilniaus, o 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos, Vokietijos universitetuose. Apsigyveno JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Išleido poezijos rinkinius Praradimo simfonijos (1946), Orfėjaus medis (1953), Balandžio vigilija (1957), Vyno stebuklas (1974), Žiemos teologija (1985), išvertė Giesmių giesmę, W. Shakespeare’o, T. S. Elioto, S. J. Perse’o, Dantės, Vergilijaus kūrinių, paskelbė recenzijų, straipsnių (rinktinė Temos ir variacijos, 1996), išleido Dienoraščio fragmentus (1998, 1999), yra vienas Lietuvių egzodo literatūros, 1945–1990 (1992) autorių.

A. Nyka – Niliūno kūryba individuali, ją sunku lygintu su kitų autorių poezija. Būdingas intensyvus ieškojimas, laipsniškas artėjimas prie tiesos. Poetas siekia pažinti tikrovę,nes tikrovė – paslaptis. Kūrybos žmogus atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote, iškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija. A. Nyka – Niliūnas ieško tiesos per save. Tai filosofinė ir idėjinė poezija

Henrikas NAGYS (1920–1996)

Poetas, vertėjas.
Gimė 1920 lapkričio 12 Mažeikiuose. Studijavo Vilniaus, o 1944 m. pasitraukęs iš Lietuvos – Innsbrucko, Freiburgo universitetuose. Gyveno Kanadoje, redagavo Nepriklausomą Lietuvą, dėstė Montrealio universitete.
Išleido poezijos rinkinius Eilėraščiai (1946), Lapkričio naktys (1947), Saulės laikrodžiai (1952), Mėlynas sniegas (1960), Broliai balti aitvarai (1969), Prisijaukinsiu sakalą (1978), paskelbė kritikos straipsnių.
Mirė 1996 rugpjūčio 3 Montrealyje.

H. Nagio poezijoje labai dažnas yra brolio akcentas. Pati bendriausia broliškumo prasmė sako, kad žmonės yra broliai ir seserys. Broliškumo įvaizdžiai veda į kitus motyvus: ilgesį, praradimą, tautą, mirtį, namus, gyvenimo prasmės ieškojimą. Eilėraščiuose poetinė tikrovė iškyla iš konkrečių detalių, jas permainydama ir įprasmindama.

Vytautas MAČERNIS (1921–1944)

Poetas.
Gimė 1921 birželio 5 Šarnelėje (Plungės r.). Studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose.
Išėjo pomirtinės poezijos rinktinės Vizijos (1947), Poezija (1961), Žmogaus apnuoginta širdis (1970); pilniausia rinktinė Po ūkanotu nežinios dangum (1990).
Žuvo 1944 spalio 7 Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.), patekęs į artilerijos apšaudymą. Palaidotas tėviškėje.

V.Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. Savo prozos kūriniuose V.Mačernis daugiau gilinasi ne į realistinę aplinką, realistines detales, o į filosofinę žmogaus egzistencijos prasmę. Novelės patraukia savo novatoriškumu. V.Mačernio straipsniai atskleidžia autoriaus estetinius ir etinius kriterijus, jo požiūrį į pasaulinę literatūrą, į nacionalines tradicijas, generacijų perimamumą, į meninio žodžio vitališkumą ir jo tautines ištakas. Laiškuose atsiskleidžia jo estetinės, filosofinės, etinės pažiūros, ateities planai, kūrybiniai sumanymai, svajonės, dvasinė būsena.

· Išeivijos bežemiai
Išeivijos bežemių atstovai iš Lietuvos buvo išvežti dar vaikai arba labai jauni, todėl nesukaupę buvimo savo žemėje dvasinės patirties.Gyvenimo Lietuvoje jie negalėjo pasirinkti, tačiau ėmė kurti savo gimtąja kalba, pasirinko Lietuvą be žemės, atvirumą nevilčiai, nes nebuvo vietos, kurią būtų galėję vadinti sava. Bežemių kartą apibūdina kritiškas objektyvumas ir laisvas ištikimybės įsipareigojimas. Jie tikėjo absoliučiai laisva kūryba, tai buvo naujovė lietuvių literatūros istorijoje. Bežemių karta išeivijoje turėjo daug, ką apsvarstyti: ką reiškia ištikimybė tautai, laisvė sau ir ko reikia kūrybai, kad ji išliktų. Jie teigė atvirumą tiesiai, iliuzijų atsisakymą, buvo įsitikinę, kad sąmoningas žmogus pirmiausia yra ištikimas sau ir kaip tik ši ištikimybė daro žmogų vertingą ir reikalingą savo tautai. Bežemių kartai atstovauja: A. Mackus, L. Sutema, A. Landsbergiis, K. Ostrauskas.

Algimantas MACKUS (1932–1964)

Poetas, kritikas.
Gimė 1932 vasario 11 Pagėgiuose (Šilutės r.). Per II pasaulinį karą atsidūrė Vakaruose, gyveno JAV, studijavo Čikagoje, redagavo Margutį. Išleido eilėraščių rinkinius Elegijos (1950), Jo yra žemė (1959), Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai (l 962), po mirties išėjo Chapel B (1965).
Žuvo autokatastrofoje 1964 gruodžio 28 Čikagoje (JAV).

A. Mackaus kūriniuose prisimenama gimtoji žemė, tačiau tokie prisiminimai neteikia pakankamai džiaugsmo. Poetas į visus atsakymus randa tik neigiamus atsakymus: džiaugsmui nėra vietos žemėje, gyvenimas – beprasmė tuštuma, kur vienintelė realybė ir prasmė yra mirtis. Tik ji išvaduos iš skausmo ir vienišumo, kuriame poetas yra priverstas gyventi. Poetas aprašo pastangas tremtyje išmokti būti vienišu, išsilaisvinti nuo bet kokios vilties ir tikėjimo antgamtiniu gyvenimu. Pabrėžia ir tremties poeto dalią, kad svetimoji kultūra yra priėmusį jį ne kaip sūnų, o kaip augintinį, kurį galima skriausti, ignoruoti ir palikti vienišą. A.Mackus yra beviltiškos nakties ir žmogaus amžinosios mirties skelbėjas, materialistinis egzistencialistas, vienintelis toks mūsų literatūroje.

Naudota literatūra:

D.Satkauskytė Lietuvių egzodo poezija, ,,Baltos Lankos’’ 2001m.
Lietuvių literatūros skaitiniai 1940 – 1995, Kaunas ,,Šviesa”, 1996m.
R.Kamuntavičius, V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis Lietuvos istorija, Vilnius ,,Vaga”, 2000m.
V.Daujotytė, E.Bukelienė Lietuvių literatūra XX a. vidurys ir antroji pusė (1940-1995), Kaunas ,,Šviesa”, 1995m.

Asta Girtaitė XIIc

Leave a Comment