Gyvybės ir mirties klausimas K.Ostrausko dramoje “Lozorius”

TURINYS

1. Įvadas. K.Ostrausko biografijos bruožai...............1
2. K.Ostrausko kūrybos stilius.......................2
3. Drama „Lozorius“ ...........................4
4. Autoriaus ryšys su religija........................5
5. Žaidimas mirtimi K.Ostrausko kūryboje ir dramoje „Lozorius“...7
6. Gyvieji ir mirusieji dramoje „Lozorius“................8

6.1. Morta.............................9

6.2. Marija.............................10

6.3. Lozorius............................11
7. „Ne“ iš didžiosios raidės.......................12
8. K.Ostrausko kūrybos reikšmė lietuvių literatūrai............13
9. K.Ostrausko kūryba...........................15
10. Literatūros sąrašas...........................16

– 1 –

1.ĮVADAS.
K.OSTRAUSKO BIOGRAFIJOS BRUOŽAI

Ne tiek jau daug galima būtų pasakyti apie rašytojo-dramaturgo-kritiko Kosto Ostrausko gyvenimą. Patikimiausias būdas nenukrypti nuo tiesos – padaryti tai paties menininko žodžiais, pasakyti tiek, kiek jis pats nori, kad apie jį žinotume. Nuo čia ir prasideda savitas dramaturgo pasaulis:

„Nors jau senstelėjęs, bet dar nesu toks senas, kad griebčiausi auutobiografijos. Taibūtų, manau, nerimtas užsiėmimas. Autobiografija pateisinama nebent tik tada, kai jau jokio rimtesnio darbo nebesugebi. (O aš dar vis mat galvoju,- tikiuos tai ne iliuzija, – jog dar šį tą galiu.) Negana to. Rašyti apie save – tai rašyti, – tiesiog nesąmoningai, – ne taip, kaip iš tiesų buvo, bet kaip norėtum, kad būtų buvę, tai pozuoti ir rodyti save ne tokį, koks esi buvęs ir tebesi, o koks norėjai ir norėtum būti. Tai nesąžininga. Iš kitos pusės, nusiteikus labai sąžiningai ir objektyviai, – kiek taai išvis įmanoma, – tektų, galima sakyti, kone išsinuoginti prieš visą svietą. Nors tai šiais laikais gana madinga, aš vis dėlto nesu mazochistas. Tad tegaliu tik trupurį pasakyti: gimiau 1926 metais Veiveriuose, vaikystė ir jaunystė prabėgo – kur kas per greitai – daugiausia neužmirštamuose Ša

ančiuose, – taip, neužmirštamuose, – o nuo 1949 metų per nesusipratimą gyvenu Amerikoje. Čia, atrodo, ir numirsiu. Nei šis , nei tas.“ 1

Nihilizmas, žmogiškosios būties beprasmybės demonstravimas, kurio kupina visa Ostrausko kūryba, visiškai neatsispindi rašytojo „autobiografijoje“. Priešingai – gana netikėta čia sutikti autoironišką atspalvį, optimizmo prieskonį ir gausybės ateities planų nuojautą. Tokios gyvenimo meilės ir energijos galėtų pavydėti ne vienas. Nedaug ką čia ir bepridursi , nebent keletą faktų, kurių rašytojas nepaminėjo:

„Jis 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Studijavo lituanistiką Pabaltijo universitete pineberge (Vokietija), o apsigyvenęs JAV – baltistiką ir slavistiką Pensilvanijos universitete Filadelfijoje. Gavo magistrą ir apsigynė filologijos daktaro disertaciją. Dirbo šio universiteto bibliotekoje.

Spaudoje, lituanistikos darbuose paskelbė literatūros istorijos ir kritikos straispnių, recenzijų, atsiminimų. Buvo pradėjęs „Eglutėje“ spausdinti eilėraščius vaikams.“ 2

K.Ostrausko ryškiausių darbų bibliografija pridedama darbo pabaigoje (p.: 155 ).

1 – 1, P.:592.
2 – 3, P.: 579
– 2 –

Šiame darbe didžiausias dėmesys bus sutelktas į vieną iš K.Ostrausko dramų – „Lozorius“, į dažną jo kūryboje mirties ir gyvybės problemą, vieną iš jos interpretacijų.

2.K.OSTRAUSKO KŪRYBOS STILIUS

Visų pirma – keletas žodžių apie kūrybą aplamai. Kiekvieno rašytojo požiūrio, asmenybės bruožo ar prioritetų atskleidimas didžia dalimi parodo ir jo kūrybos dešifravimo, suvokimo kelią. Neįmanoma K.Ostrausko veiklą pavadinti kokiu nors kitu žodžiu, terminu ar išsireiškimu, nors pats autorius linkęs vengti šio žodžio:

„Visada, kai tikišgirstu arba pamatau žodį kūryba, pasijunti nepatogiai, nors, pastebėjau, ir aš pats jo ne

eišvengiau. O kai tenka rašyti kūrėjas, sudreba ranka ir dažniausiai lieka jis neparašytas. Kūryba, ypač kūrėjas – skamba pernelyg išdidžiai. Gal nukopkime nuo Parnaso ir bent šiek tiek susikuklinkime. Palikime Kūrėją Viešpačiui Dievui, o ne Jurgiui ar Petrui.

Rašytojas rašo, – kaip kompozitorius komponuoja, o dailininkas tapo. Tiesa, jis šis tas daugiau negu raštininkas. Tačiau vis dėlto rašo – eilėraštį, novelę, dramą, romaną, – ir tiek. Literatūra yra literatūra, – nei daugiau , nei mažiau. Ji nėra vadovėlis, traktatas, pamokslas idėjos broliams ar savo neprieteliams, – o juo labiau ne Dievo žodis.“ 3

Vis dėlto, drįsiu ir toliau, nepaisydama paties rašytojo nuostatos, rašant apie dramaturgą, vartoti žodį „kūrėjas“. Kiekvienas užsiimantis kūrybine veikla asmuo, bent akimirką būna priartėjęs prie Dievo.

K.Ostrausko kūryba – tai originalios dramos, išradingai interpretuojami mitai, legendos, baladės, poemos, dramos ir tragedijos. Viena iš K.Ostrausko, kaip kūrėjo, savybių – tai drąsa. Bebaimis eksperimentavimas, savito požiūrio formavimas, savitų išraiškos būdų ieškojimas. Drąsa rizikuoti ir likti nesuprastam. Skeptiškas dramaturgo požiūris į lietuvių išeivijos skundus, nostalgišką verkšlenimą neleido jam elgtis taip, kaip kiti, suvienodėti. K.Ostrauskas išvengė sentimentalumo, savęs gailėjimo užkrato ir ilgesio, kartais virstančio puikia, tačiau kartais ir vienadiene, menkaverte literatūra, kuri, išprovokuota vidinės graužaties, pati savaime nieko pozityvaus ir skatinančio jausti ar mąstyti skaitytojui neduoda. K.Ostrauskas sugebėjo įveikti nusistovėjusį požiūrį į lietuviškumą, peržengti kultūrinio už
ždarumo ribas. Visame kame jis deklaravo kultūrinio atsivėrimo būtinybę, skatino neapsnūsti , nepasiduoti rutinai, žengti žingsnį iš užburto rato ir pasisemti idėjų iš svetur, tuo pačiu neprarandant ir desperatiškai nespaudžiant delne savo tautiškumo, kuris užgniaužtas netgi neturi erdvės laisvai kūrybiškai pasireikšti įvairesnėje aplinkoje.
3 – 6, P.: 227 – 228.
– 3 –

Dėl K.Ostrausko dramų apibūdinimo ir priskyrimo vienai kuriai konkrečiai krypčiai vieningos nuomonės nėra. Literatūros tyrinėtojai randa jo kūryboje tiek avangardistinių, tiek modernistinių, tiek absurdo dramos tendencijų. Pasitaiko ir tokių apibūdinimų, kaip „žiaurumo teatras“, eksperimentinės pjesės, alegoriniai veikalai. Taikomas ir postmodernistinės dramos terminas. K.Ostrauskui, kaip išeivijos, kūrėjui, teko galimybė laisviau naudotis, kitų šalių patirtimi, patirti mažiau kūrybos suvaržymų, tai sąlygojo jo kūrybos įvairialypiškumą. Svarbiausia, dramaturgas nebijojo pasinaudoti agzilio privalumais ir pritaikyti juos savo kūrybos naudai.

Visų pirma – modernizmas, kurį iššaukia visuminio reliatyvumo ir nestabilumo jutimas.

„Modernizmo menininką reprezentuoja begalinis laisvės pojūtis, kraštutiniai eksperimentai (bandymai atmesti bet kokius žanrinius, stiliaus, kompozicijos, formos kanonus, beribis originalumo, individualizmo, inovacijų siekimas. Šiuo atžvilgiu Ostrauskas – modernistinės dramos kūrėjas.“ 4

Daugelis pastebi ir neginčijamus nihilizmo teoretikų – Schopenhauerio ir Nietzche’s – idėjų atspindžių. Nihilizmas atsiranda suvokus, jog visos gyvenimo vertybės prarado savo tikrąją vertę, niekas nebesiorientuoja į vieną absoliučią ir neginčijamą tiesą. Ko tada vertas ir pats gyvenimas? Iš čia ir visa ko griovimas bei neigimas. Laisvė griauti suponuoja ir laisvę ku
urti, užpildant atsiradusias tuščias erdves, sudėlioti į jas savas vertybes arba vien jų koncepcijas.

Su avangardizmu K.Ostrauską sieja dėmėsys žodžiui, tačiau ne nugludintam, meniškam, o kasdieniškam, kupinam realizmo ir buitiško šiurkštumo. Avangardizmui būdingas ir naujo – mąstančio, ironizuojančio, skeptiško bei linkusio į depresines būsenas – žmogaus įtvirtinimas. Meninė tikrovė dažniausiai nejausminga, destruktyvi, išsiskirianti šiurkštumu, absurdiškumu ir netgi šizofrenijos gaidelėmi. KOstrausko, kaip ir kitų avangardistų kūrybai, būdingas atvirumas, neišbaigtumas, paneigiama estetinė, moralinė meno paskirtis, siekiama skaitytoją sukrėsti, apstulbinti, išjudinti, priblokšti. Pats autorius apie tai sako:

„Taip, kartais literatūra gal ir „šokiruoja“. Bet tai greičiau skaitytojo pabudinimas – pravartu kartais pažadinti vienas kitą iš kasdienybės monotonijos, sustabarėjusių tradicijų ir apsidairyti: gal šis tas nauja. O kartais reikia prikelti (ar prisikelti) iš letargo miego, kad neužmigtume per anksti amžinai.“ 5

Žmogus K.Ostrausko kūryboje ne vientisas, o daugiaveidis, įvairiaspalvis – kompleksuotas, nenuspėjamas, dažnai pasiduodantis pasąmonės užkaborių įtakai, esminiams gyvybės ir lyties instinktams.

Postmodernizmas, kuriam taip pat priskiriama K.Ostrausko kūryba, ištrina ryškias ribas tarp
4 – 10, P.: 15.
5 – 6, P.: 228.
– 4 –

aukštosios, elitinės ir masinės, populiariosios kultūros. Nepaisant to, K.Ostrausko dramos skirtos daugiau intelektualiam, apsiskaičiusiam, mąstančiam skaitytojui (būtent, skaitytojui labiau nei žiūrovui), o ne „masiniam vartotojui“.

„Nekyla abejonių, ar Ostrauskas įsilieja į postmodernistinės literatūros kontekstą, – tai neginčytina. Daugumoje jo dramų įžvelgiame tą patį postmodernistinį reliatyvizmą, kurio dėka meninis tekstų pasaulis virsta reikšmių visuma ( atsisakoma vienareikšmio turinio, nuoseklaus siužeto, sluoksniuojant, sintezuojant įvairių kultūrų tekstus, įtvirtinama pasaulio regos, stilių, žanrų įvairovė).“ – Reziumuoja I.Ruchlevičienė .6

Tuo tarpu pats autorius linkęs vengti griežtų savo kūrybos definicijų:

„Ne man svarstyti, kiek tie „modernieji“ yra turėję įtakos, – tai kritiko darbas. Tad ir ne man spręsti, kiek turiu to „absurdo“ ar „avangardizmo“. Apskritai esu skeptiškas visokio plauko „izmams“, neišskiriant ir šiuo metu madingo „post(postpost?)modernizmo“. Man jie tėra tik daugiau mažiau patogios vadovėlinės etiketės, pagal kurias kritikams lengviau sudėlioti ir surikiuoti autorius į atitinkamą „tvarką“. Kūrinys paprastai kalba pats už save- gerai ar blogai, nepaisant „izmo“.

Apskritai įtakų klausimu galima būtų štai ką pasakyti. Nemanau, kad rimtas autorius specialiai skaitytų kitą autorių, kad pastarasis „padarytų jam įtaką“. Toji įtaka gali „prilipti“ visai jos neieškant. Kita vertus, esama įdomesnio atvejo: atsiranda, tarsi iš kažkur „pakimba ore“, nebūtinai tisioginėje savo aplinkoje, kitokios, skirtingos nei anksčiau, negu įprasta, naujos idėjos, kitokia mąstysena, samprata, skirtingas žvilgsnis, kitokia forma, etc. – visa tai būdinga ir bendra ne tau vienam, – ir nė nepajunti, kad esi natūrali viso to dalis, tampi toks, o ne kitoks ir štai toks esi. Ir lieki.“ 7

Ko gero, tai pats svarbiausias ir svariausias argumentas. Prieš mus faktas – K.Ostrauskas lietuvių postmodernistinės literatūros kūrėjas, tačiau tai lemia ne paties autoriaus kryptingas pasirinkimas, apsisprendimas būti postmodernistu, o daugelio aplinkybių samplaika, visų pirma požiūrio atitikimas, laikotarpio ir supančios terpės netiesioginė įtaka.

3.DRAMA „LOZORIUS“

Apžvelgus K.Ostrausko kūrybos ypatybes, nekyla abejonių ir dėl analizuojamosios dramos stilistikos. Čia aiškiai juntami visi K.Ostrausko kūrybai priskiriami bruožai: ir postmodernizmas, ir absurdo drama, ir didelis nihilistiškas „Ne“.
6 – 10, P.: 21.
7 – 6, p.: 223.
– 5 –

Tai vienaveiksmė, neskaldoma drama, kurianti nenutrūkstamą įspūdį. Ji neodo jokių reikšmingų įvykių, nesikeičia veiksmo vieta, negausūs veikėjai, tėra tik bendra nuotaika, lydinti nuo pat pradžios ligi pabaigos. Būtent trumpose dramose ypatingai ryškus K.Ostrausko polinkis į literatūrinius eksperimentus. K.Ostrauskas, kaip ir kiti absurdo dramos dramaturgai, atsisako išorinio konflikto. Nėra ir fabulos, veiksmas statiškas, nekeičiantis savo dislokacijos. Taigi, tokiu būdu drama tampa būsenos, tam tikros intelektualinės, filosofinės, psichologinės koncepcijos, idėjos drama.

Drama „Lozorius“ – tai biblinių motyvų interpretacija. Kitaip tariant „tekstas tekste“. Dramatinė

situacija dvilypė – ji ir reali, ir nekasdieniška, kartu juntami ir buitiškumo( seserų barnis), ir mistikos ( Lozoriaus prikėlimas) bruožai. Sunku atskirti, kur baigiasi buitinė tikrovė ir prasideda iliuzinė realybė.

Siužeto pagrindas – laukimas. Laukimas šioje dramoje – pats svarbiausias veiksmas, įvykis.

Autoriui dramoje rūpėjo ne atsakyti į klausimus, ne įminti mįslę, pateikti atsakymą, o užminti ją skaitytojui.

„Apskritai stengiuosi daugiau klausti, o ne atsakyti, dažniau abejoju, negu teigiu, ar tvirtinu, ne mokau bei dėstau, bet svarstau.“ – Prisipažįsta K.Ostrauskas.

Dramos mįslė taip ir lieka neįminta. Svarbiausia – ne pati istorija, įvykiai, jų priežastys ir pasekmės, o pats žmogus gyvenimo bei įvykių fone ir jo likimas. Akcentuojama žmogaus būsena ir dvejonės.

„Lozorius“ – ne evangelinės tiesos dėstymas, o jos kvestionavimas žmogaus svyravimų, abejonių būties ir baigties klausimais, žmonių tarpusavio santykių netikrumo draminė raiška“. 8

4.AUTORIAUS RYŠYS SU RELIGIJA

Kiekvienas autorius, net jeigu labai aktyviai tai neigtų, neatsiejamai suaugęs su savo kūryba. Įprasta ieškoti rašytojų gyvenimo bei jų kūrybos sąsajų, voratinklio gijų, tampriai siejančių svarbių gyvenimo etapų, vidinių perversmų ribas ir kūrybos posūkius, įtaką besiformuojančiam požiūriui, naujų formų ir temų ieškojimo postūmiui. Galima būtų pabandyti atrasti tokias sąsajas ir K.Ostrausko kūryboje. Jau ne vienas literatūros tyrinėtojas pastebėjo K.Ostrausko pomėgį „perdarinėti“ tekstus, juos savaip interpretuoti. Šiame darbe svarbiausia yra dramos „Lozorius“ kilmė, šio interpretuojamojo teksto pasirinkimas. Bibliniai personažai ir siužetai yra radę agarsį ir aidu atsikartoję ne vieno autoriaus kūryboje ( PvZ.: Thom’o Mann’o trilogija „Juozapas ir jo
8 – 10, P.: 50-51.

– 6 –
broliai“, Parr Lagerquist’o romane „Barabas“ ir daugybė kitų). Kiekvienas jų bibliniuose personažuose randa kažką artima, savita, pastebi tą aspektą, kuris užgauna jautrią jų suvokimo stygą ir kyla noras tai parodyti kitiems, tarytum garsiai ištarti, primygtinai parodyti pirštu – Na, ar jūs tai jau matėte , ar apie tai pagalvojote? Kas lemia rašytojo pasirinkimą? Kas šiuo atveju galėjo lemti K.Ostrausko pasirinkimą? Juk „perdaryti“ tokią istoriją taip pat reikalinga drąsa, pasitikėjimas svimi ir savo jėgomis.

„Gimiau vargonininko šeimoje. Atsimenu, disžiausia laimė būdavo sėdėti nukarusiomis kojomis šalia Tėvo, grojančio vargonais“. 9

Vaikystė , prabėgusi greta tėvo vargonininko, neabejotinai galėjo artimai sietis su bažnyčia (nebūtinai – pamaldumu ir religingumu), tikėjimu, jo dogmų išmanymu, Biblijos pažinimu. Vėliau susiformavęs savitas požiūris į Bažnyčią ir šventumą bei pamaldumą tik dar kartą parodo nerimstančios rašytojo sielos ieškojimus.

G.Mikelaičio tiesiai paklaustas apie literatūros ir religijos ryšį ir religijos poveikį būtent jo kūrybai, K.Ostrauskas atsakė:

„Tas ryšys ir jo reikšmė priklauso nuo rašytojo. Religija, aišku, yra nepaneigiama žmogaus psichės ir jo gyvenimo dalis. Religingas yra ne tik primityviausias(„laukinis“) žmogus, bet ir (gal geriau net) kultūringiausias. Tad dažnai tas ryšys neišvengiamas. Bet ar ji svisada naudingas literatūrai, tai jau kitas klausimas. Tai irgi priklauso nuo rašytojo, jo pajėgumo.

Ar mano kūrybai religija yra turėjusi kokį nors poveikį? Kažin. Jei taip, tikriausiai menką – nesąmoningą, netiesioginį, epizodinį. Kiek to poveikio būtų buvę, – tikiuosi, būta jo teigiamo“. 10

Taigi, rašytojas, nepaneigia religijos įtakos, tačiau sąmoningo pasirinkimo taip pat neakcentuoja.

Galų gale, prieisime prie svarbiausio klausimo – Lozoriaus istorijos K.Ostrausko kūryboje. Kodėl gi būtent tarp kitų literatūrinių siužetų atsirado Lozoriaus personažas.

„Religiniai motyvai tiek pat įdomūs ar svarbūs, kaip ir bet kurie kiti . Šv.Raštas yra ir literatūra – dažnai puiki, pakylėta literatūra. Tad ir jo personažai, pavyzdžiui , Lozorius, tiek pat intriguoja, kaip ir kitos literatūrinės arba istorinės figūros“. 11

Vadinasi, dramos „Lozorius“ siužeto pasirinkimą galima laikyti K.Ostrausko kūrybos temų įvairove, dar viena spalva dramų paletėje, o ne ypatingos svarbos objektu.

Visa tai, kaip Ostrausko požiūrį į religiją gyvenime ir kūryboje, galima būtų apvainikuoti paties autoriaus žodžiais:

„Tačiau taip pat pravartu prisiminti, kad žmogus gali būti moralus ir be religijos[.], o

9 – 6, P.: 221.
10 – 6, P.: 221.
11 – 6, P.: 222.
– 7 –

„religinis“ – amoralus“. 12 Tad siekimas pritaikyti biblinius motyvus kūrybinių idėjų atskleidimui vis tik neatspindi autoriaus pozicijos. Lozoriaus istorijos, kaip siužeto, pasirinkimas ypatingos užslėptos prasmės neturi. Svarbus yra tikslas, priemonės nėra tokia svarbi. „Kodėl negalima pabandyti pateikti savo žvilgsnio, savo interpretacijos? Suprantu , gal tai pernelyg ambicinga, net pretenzinga, net niekad nerizikuoti irgi jokia dorybė“. 13

5.ŽAIDIMAS MIRTIMI K.OSTRAUSKO KŪRYBOJE IR DRAMOJE „LOZORIUS“

K.Ostraukas – nepailstantis žaidėjas. Žaidėjas žodžiais, frazėmis, nutylėjimais, reikšmėmis, tekstais. Sąmojingas, kartais žiaurus, šiurkštokas, vengiantis sentimentų žaidėjas, paneigiantis lietuviško niūrumo, lyrizmo, tragiškumo tendencijas.

„Taip, žaidžiu. Esu turbūt homo ludens. Tačiau „žaidžiu“ , tikiuosi, ne tuščiai, ne „durnių volioju“, bet prasmingai – bent stengiuosi. Manau, „žaidžiama“ yra kiekvienoje kūryboje – ne tik literatūroje, bet ir muzikoje, dailėje. Tik literatūroje toji „žaismė“ pašalietį gal labiau sutrikdo, nes čia pagrindinė priemonė yra ne neutralus garsas, spalva, bet žodis, kuris savaime „reiškia“, neša „prasmės“ naštą.[.]

Tiesa, tame „žaisme“ kartais sumišę, kaip sakote, „šventi ir profaniški dalykai“. Nieko nuostabaus, – kaip gyvenime, kaip ir tikrovėje.

Mūsų literatūrai tasai „žaidimas“ tikrai nepakenktų, – šalia sentimentalumo, ji ir perdaug rimta“. 14

Didžioji K.Ostrausko dramų tema – mirtis, visais pavidalais, kuri stipresnė ir už meilės, ir už valdžios aistrą. Jaučiama tam tikra hierarchija. Visada atsiranda kažkas viršesnis už esamą valdovą. Taip ir dramoje „Lozorius“ – aukščiausiaja instancija tampa mirtis. Štai koks galutinis rezultatas, kai susilieja žaidimas ir mirtis – Dievas turi pasitraukti iš žaidimo, nes žmogus ( šiuo atveju – Lozorius) priima kitas žaidimo taisykles, pasirenka mirtį, nepaklūsta bandymui jį prikelti ir grįžta atgal. Grįžta į nebūtį, į savo amžino poilsio vietą, kur niekas nebedrums jo ramybės.

„Dramoje „Lozorius“ Lozorius priešinasi jau ne mirčiai, nekovoja dėl savo gyvybės, jis prieštarauja prikėlimui iš numirusiųjų. Jis taria „ne“ Kristaus savivalei. Čia galynėjasi Mortos ir Marijos aklas tikėjimas ir skausminga abejonė, kuri, atrodo, nugali“. 15
12 – 6, P.: 225.
13 – 6, P.: 226.
14 – 6, P.: 226.
15 – 11, P.: 37.
– 8 –

K.Ostrauskas savo draminėje kūryboje žaidžia ne tik žodžiais. Žaidimą žodžiais jis transformuoja į žaidimą vertėmis. Išplėšia iš konteksto kultūrines, istorines vertes, susikurtus stereotipus ir perkelia juos į kitą mąstymo bei suvokimo erdvę. Bežaisdamas autorius skaitytojams atskleidė tuo metu beatsirandančią ir lietuvių literatūrai dar nepažįstamą „pozityvios vertės krizę“. Parodė, kaip greitai, atslūgus reikšmingų įvykių įtampai, keičiasi herojų vertinimas, kaip akimirkos didvyriai staiga tampa nebereikalingi ir netgi komiški. Kiek pakeitus „ėjimus“ , kaip šachmatų partijoje, žaidimas kinta, o kartu su juo kinta ir pervertinamos iš naujos visos vertės.

Vėl grįžtant prie mirties, galima būtų pasakyti, kad K.Ostrauskas mirtį interpretavo kai kur kas reikšmingesnį įvykį nei gyvenimas.

„ Mirtis, žinoma, yra natūrali ir logiška visų gyvų organizmų galutinė funkcija, bet jinai tampa absurdiška saryšyje su mūsų viltimi, kad esame kažkas daugiau, negu tik organizmai, taigi, sąryšyje su amžinybės ilgesiu. Mirtis yra absurdiška dar ir todėl, kad joks individas negali suvokti savo paties nebuvimo. Taigi, mirties absurdas ir absoliutumas sudaro Ostrausko dramos centrinę temą. Ostrauskas norėjo kurti dramą, kurioje spręstų absurdo problemą gryniausioj jos formoj, ir todėl jis pasirinko mirtį, o ne gyvenimą, kuris gi mus aprūpina tiktai kvailystėmis“. 16

Tai ne kas kita, kaip žaidimas. Žaidimas vertėmis, sukeičiant gyvenimo ir mirties svarbą. Gyvenimo iliuzijos absurdas prieš mirties tikroviškumą, neišvengiamą realybę.

6.GYVIEJI IR MIRUSIEJI DRAMOJE „LOZORIUS“

Dramatis personae

LOZORIUS

MARIJA jo seserys

MORTA

Taip prasideda drama. Veikėjų sąrašas. Kaip ir įprasta K.Ostrausko kūryboje – jis negausus. Trys žmonės ir beveidė minia, kuri čia net ir nepaminėta, kaip turintis svarbą veikėjas.

Drama ne tik apie gyvenimą bei mirtį. Ji ir apie prisikėlimą bei apie amžino gyvenimo paslaptį, amžinybės ilgesį ir tikėjimą. Dramos herojai metaforiški, įkūnijantys simbolines reikšmes, apibendrinimus.

Tamsus kambarys, kuriame prasideda pirmas ir vienintelis dramos veiksmas, tartum mirties

16 – 10, P.:47.

– 9 –
simbolis ir bandymas uždegti šviesą, kuri dramos pabaigoje vėl užgesinama – bandymas įžiebti gyvybę, rasti atsakymą, apšviesti save žinojimu ir viltimi. Šviesa – tai ir Lozoriaus gyvastis, ir Marijos atsakymo troškimo išsipildymas, kuri užgęsta , dingus vilčiai atgyti bei tikėti.

Drama „Lozorius“ persmelkta dviejų pagrindinių K.Ostrausko kūrybos leitmotyvų – žaidimo gyvenimu ir mirtimi. Mirtis – galingiausias, nors ir tik potekstėje, kūrinio veikėjas. Kaip ir Kristus, kuris minimas, kaip visagalis prikėlėjas, tačiau į dramą įvedamas tik veikėjų lūpomis. Šie personažai egzistuoja kitoje erdvėje, tarp dramos eilučių. Mirtis egzistuoja netgi prisikėlimo stebukle, nes be jos prisikėlimas būtų neįmanomas. Mirtis, kaip neišvengiamas ir visa valdantis reiškinys, stichija, tikslas, kurio visi siekiame nuo pat gimimo.

„Mirtis visomis jos formomis – vienas esminių Ostrausko dramos leitmotyvų, ji, kaip ir egzistencialistų teiginiuose ( bei absurdo dramoje), vienintelė, neišvengiama realybė, kurios akivaizdoje bet kokia žmogaus veikla netenka savo prasmės, savos gyvybės. Tačiau kad ir kokia būtų mirtis Ostrausko kūryboje, kad ir koks žiaurus, tragiškas būtų jo dramo sžmogaus gyvenimas ar likimas, čia nėra vietos sentimentams ar gailesčiui, nes dramos tragizmas „įvilktas“ į tam tikrą santykinio optimizmo, groteskiško tragizmo – komizmo derinio, farsiško paviršutiniškumo apvalkalą.“ 17

Turint omenyje, kad K.Ostrauskas atskleidžia mirtį „ visomis jos formomis“ , galima teigti, kad ir dramoje „Lozorius“ mirties, kaip fizinės būsenos , atvejis nėra vienintelis. Žmogaus mirtis ne vien kūniška, pirmiausia, mirštama sieloje – „kartais reikia prikelti (ar prisikelti) iš letargo miego, kad neužmigtume per anksti amžinai“( žr. aukščiau).

Taigi, mirties akivaizdoje belieka nuspręsti, kas šioje dramoje laikytinas gyvu, o kas ir mirusiu. Iš paties dramaturgo neverta tikėtis griežtų definicijų, jis šį sprendimą palieka skaitytojams ir žiūrovams, jų teismui, jų laisvei savitai priimti sprendimą.

6.1.MORTA

Trys dramos veikėjai – tartum trys pakopos tarp gyvybės ir mirties. Morta iš jų laikytina pačia „gyviausia“. Kaip galima būtų argumentuoti tokį teiginį?

Žmogus, kol gyvas , rūpinasi savo buitimi, aplinka ir aplinkiniais. Jis išplėstomis akimis stebi, geria gyvenimą, jo patirtį. Jis nepraranda nuovokos jokiose situacijose, nepraranda sąsajų su realybe. Morta, kaip patarnautoja, šiuo atveju įkūnija gyvenimo kasdienybę, gyvybinius poreikius, jų suvokimą, realybę ir paprastumą. Ji, o ne Marija, atidaro duris, uždega žiburį, siūlo Lozoriui pavalgyti, ji mato kitus žmones racionaliai, nuspėja jų galimus poreikius, vadovaudamasi gyvybės, o
17 – 10, P.: 67.

– 10 –
ne mirties nuojauta. Su nepalaužiama šeimininkės logika rūpinasi namais ir jų gyventojais. Mortos vertinimai žmogiški, padiktuoti gilios nuojautos, gyvenimiškos išminties: gal vis tik niekas nieko ir nenori žinoti apie anapusinį pasaulį, apie amžinąjį gyvenimą, gal neverta Lozoriaus kalbinti, gal ir prikelti nereikėjo( viskas yra taip, kaip turi būti ir nedera kištis į natūralų pasaulio sutvarkymą), o gal Lozorius nieko ir nematė, gal jis neturi ką pasakyti? Morta pasyviai priešinasi Lozoriaus prikėlimui: ji atsisako atvynioti drobulę, brolio kaktą paliečia tik Marijos verčiama. Morta jaučia natūralią antipatiją tam, kas nenatūralu- vadinasi, Lozoriaus atgaivinimui. Nuo pat pirmųjų žodžių jaučiamas Mortos atsiribojimas, priešiškumas, ji nepasiduoda nei Marijos pakilaus džiugesio nuotaikai, nei šūkaujančios minios euforijai. „Gana gana. Palikit mus ramybėje“ . Mortos žodžiai, išreiškia abejonę minios susižavėjimo priežastimi. Ar ne per anksti džiaugtis? Viskas per daug gerai, kad galima būtų patikėti savo akimis, tad Mortos racionalumas gimdo abejonę ir atsargias dvejones.

Taigi, sąlyginai apibendrinant Mortą, kaip patį buitiškiausią dramos personažą, galima būtų įvardinti ją ir kaip patį gyviausią veikėją.

6.2.MARIJA

Lyginant su Morta, Marija tartum jos priešingybė. Tarpininkė tarp dangaus ir žemės, tarp mirties (Lozoriaus) ir gyvybės (Mortos). Marija , kupina perdėto dvasingumo ir, anot Mortos, atitrūkusi nuo kasdieniškų rūpesčių bei darbų, kuriuos už ją atlieka kiti, tikisi prisikėlusio Lozoriaus pagalba įminti ją jaudinančią mįslę. Ji maldauja Lozoriaus, kad nors žodelį tartų apie paslaptingąjį Anapus, kad patvirtintų Kristaus stebuklo tikrumą, jos tikėjimą ir viltį. Beribis Marijos nekantrumas neprakalbino Lozoriaus. Marija kur kas artimenė triukšmaujančiai miniai nei jos sesuo. Isteriškas Marijos nekantravimas sukelia įtampą ir laukimą to, ko gal visai neverta laukti.

Marija veržiasi į žinojimą, ji pati krečiama šalčio tartum susitapatindama su kapų vėsa dar dvelkiančiu Lozoriumi. Savo dvasia ir tikėjimu ji nutolusi nuo žemiškojo gyvenimo, savo atteitį ir viltis sieja labiau su Dievu ir amžinuoju gyvenimu, nei su dabartimi ir realybe. Lozoriaus tylėjimas stumia Mariją į neviltį, ji desperatiškais klausimais „užverčia“ brolį ir pati bando nuspėti galimus atsakymus.

Marijos pastangos bevaisės. Staiga gimusi viltis, kaip šviesus žiburys, netikėtai užgęsta. Marija taip ir nepajėgė atvynioti brolio drobulės, išnarplioti būties esmės problemos, surasti atsako į ją neraminantį klausimą, tenka pasitenkinti nuojauta, kuri atneša ne tiek paguodą, kiek neviltį, nes sprendimas visai ne toks, kokio ji tikėjosi. Atsipeikėjusi ji neberanda brolio ir Mortos atsakymas

– 11 –

nepalieka abejonių – jis nebegrįš, nieko nebepasakys. Marija pajunt a, kad ji skaudžiai klydo, niekas nebeturi prasmės, jos tikėjimas skaudžiai nuviltas.

Marijos rauda – paskutinis dramos akordas. Ieškant savito atsakymo į paliktus atvirus dramaturgo klausimus, galima būtų spėti, kad Marija, patyrusi nusivylimą, vis tik turėtų priartėti prie gyvenimo.

6.3.LOZORIUS

Paskutinis, bet vis dėlto pats svarbiausias dramos veikėjas – Lozorius. Jis – esminė figūra, aplink kurią sukasi visas veiksmas. Būtent dėl jo kilusi visa sumaištis. Lozorius, nepaisant prikėlimo, labiausiai laikytinas mirusiu: prikeltas jis pats pasirinko savo tolesnį kelią, pats padarė sprendimą, kurį iš jo norėta atimti. Lozorius pasirinko laisvę numirti ir grįžti į kapą. Lozorius – žmogus ir nebe žmogus. Gyvas numirėlis, nepajėgiantis ištarti žodžio ir „dvelkiantis žemėm ir puvėsiais“. Mįslingas Lozoriaus tylėjimas dar ryškiau pastebimas sugretinus jį su seserų barniais ir peštynėmis.

Dramaturgas parodė Lozoriaus prisikėlimo faktą visiškai kitoje šviesoje.

„Ar Lozorius buvo patenkintas prikeltas iš numirusiųjų? Nutariau, kad ne. Prikėlė jį Kristus, bet juk Lozorius čia niekuo dėtas – jis nesiprašė būti prikeliamas.. O gyvenimas jo buvo toks, į kurį nebūta noro grįžti.“ 18

Galima sakyti, kad Lozoriaus grįžimą kapan išprovokavo pati aplinka , į kurią jis sugrįžo. Triukšmaujanti minia, irzlios , besipešančios ir besiginčijančios seserys, primygtini Marijos kamantinėjimai – tai tokia absurdiška, slegianti realybė, nuo kurios išsigelbėti yr atik viena išeitis – grįžti „į kapą“.

Lozorius – tik žmogus, kuriuo bandoma manipuliuoti, priversti daryti tai, dėl ko niekas jo neatsiklausė ir nepasidomėjo, ar jis su tokiais sprendimais sutiktų. Kristus neklausė jo nuomonės dėl prikėlimo galimybės, Marija taip pat egoistiškai užsipuolė ką tik prisikėlusį brolį su begale klausimų, į kuriuos jis negali , o gal ir nenori atsakyti. Lozorius nesijaučia esąs toks gyvas, kad galėtų ištverti gyvenimą.

Taigi, Lozorių galima laikyti ne atgijusiu žmogumi, o tik „gyvybės įgijusiu lavonu“, kurio tikroji vieta, tikrieji namai – kapas, į kurį jis ir sugrįžta laisva valia. Ir vis tik, atkartojant K.Ostrausko reliatyvizmą, palikime pabaigai abejonę: galbūt, padaręs esminį savarankišką sprendimą, kaip tik dabar Lozorius pradėjo gyventi sau, bent jau numirti sau, juk toks nežymus skirtumas tėra

18 – 10, P.: 50.

– 12 –

tarp gyvenimo ir mirties, kurie nepastebimai virsta vienas kitu.

7.“NE“ IŠ DIDŽIOSIOS RAIDĖS

Visą dramos „Lozorius“ veiksmą apibendrina įtemptas laukimas. Laukimas pirmųjų jo žodžių – kada jis prabils, ką jis pasakys, visiems be galo svarbi žinia, kurią Lozorius turėjo „parnešti“. Koks gi bus tas žodis, – „kurio dar niekas negirdėjo“? 19

Įtampos fone, galų gale sulauktas žodis nuskamba iškilmingai ir netikėtai. Atomazga išreiškiama tik vienu trumpu neiginiu, sutelkiančiu savyje daugialypes prasmes, išreiškiančiu Lozoriaus būseną, progresuojančią, kaip ir žmogaus gyvenimas nuo paprastų neartikuliuotų garsų iki sąmoningos minties ir žodžio.Tai K.Ostrausko pateikiamas sukrėtimas ne tik dramos personažams, bet ir ( netgi juo labiau) žiūrovams, kuriuos ir siekiama apstulbinti, sujaudinti, priblokšti.

Dramoje iškelta daug klausimų: ar reikėjo šio prisikėlimo? Ar verta gilintis į esmines būties paslaptis – gyvenimo bei mirties paslaptis? Ar Lozorius tikrai kažką žino? Ar jis tikrai prikeltas? Ar kada nors jautėsi gyvas?

Mortos žmogiškoji logika diktuoja klausimą: ar verta klausinėti? Gal geriau nieko nežinoti ir negriauti savo tikėjimo , neprarasti vilties? Apie savo spėliones ji bando įspėti seserį, tačiau Marija jos nesiklauso. Mortą laiko baimė sužinoti tiesą, sužinoti per daug. O kas jei ta tiesa bus nepageidaujama ir nebeliks jokių iliuzijų? Kaip tada reikės gyventi toliau?

„Apskritai ar kartais ne maloniau – ir saugiau- sapnuoti negu gyventi tikrovę?“ 20

Kiekvienas gali savaip interpretuoti Lozoriaus atsakymą. Į visus užduotus ir neužduotus klausimus jis iš anksto su kaupu atsako „Ne“.

„Ne“ Lozorius ištaria ir seserims, laukiančioms jo žodžių, ir gyvenimui, duotam be jo sutikimo, kur kas absurdiškesniam nei mirties išbaigtumas.

„Tai visuotinis, galutinis „NE“ – „nieko nežinau, nieko negaliu, nieko nenoriu – palikite mane ramybėje“. 21

Mirtis yra vienintelis tikras dalykas šioje žemėje. Ji, kaip gyvenimo nesusipratimo nepaneigiamas įrodymas – neišgvengiama , aiški, galutinė ir neatšaukiama.

„Mirties momentas yra ne reikšmingiausia, o labiausiai absurdiška tikrovė. Nežiūrint to, jisai yra ir vienintelė absoliuti tikrovė, nes visos kitos išnyksta kartu su kiekvieno iš mūsų, kaip individo,

19 – 8, P.: 80.
20 – 6, P.: 223-224.
21 – 8, P.: 66.
– 13 –

sąmonės užgesimu“. 22

K.Ostrauskas paradoksaliai apverčia situaciją aukštyn kojomis, atskleisdamas daugialypę žmogaus tikrovę.

Drama „Lozorius“ tartum įspėjimas visiems, kur veda nepamatuotas smalsumas, noras gilintis į tai, ką suprasti nesame pajėgūs, sužinoti mums nepavaldžius dalykus. Įspėjimas apie galimą beprasmybę, nusivylimą, savotišką tikėjimo „nekaltumo“ praradimą. Kiekvienam skaitytojui belieka pačiam sugalvoti ir užduoti klausimą, kuriam tiktų Lozoriaus atsakymas – „Ne“. Galų gale, atkartojant K.Ostrausko kūrybos reliatyvaus požiūrio koncepciją – argi esame tikri tuo , ką pasakėme, nusprendėme ar pasakysime? Lozorių, ištarusį pirmą ir vienintelį, sąmonigą žodį, išsivysčiusį iš neartikuliuotų garsų, galima laikyti absoliučiu nihilistu, ištarusiu „Ne“ viskam: gyvenimui, žmonėms ir Dievui.

7.K.OSTRAUSKO KŪRYBOS REIKŠMĖ

LIETUVIŲ LITERATŪRAI

Netikėtas K.Ostrausko dramų pasaulis parodo gyvenimo ir mirties santykį kitokiu, nauju aspektu.

„Gyvųjų pasaulis yra ir mirusiųjų pasaulis. Mes gyvi ir mirusiaisiais. Tai mūsų gentis, mūsų tradicijos , praeitis. [..] Kodėl tas anapusinis pasaulis man toks dažnas? Nežinau. Gal tai nesąmoningas pasiruošimas, teatro kalba kalbant, repeticija tam pasauliui? Jei toks yra.“ 23

K.Ostrauskas, gyvendamas ir kurdamas kitomis sąlygomis nei tuometinės Lietuvos kūrėjai ir vadovaudamasis kitokiu požiūriu, skirtingomis nuostatomis nei išeivijos rašytojai, kūrė kitonišką dramos pasaulį, lygiagrečiai neatsilikdamas ir nuo pasaulinių tendencijų, tačiau darydamas tai ne planingai, savarankiškai, neplagijuodamas svetimų idėjų bei jų įgyvendinimo būdų, o tik joms pritardamas. Tokiu būdu jis sugebėjo egzilio sąlygas priimti kaip privalumus ir įnešti į lietuvių literatūrą savitą indėlį.

K.Ostrauskas – lietuvių postmodernistinės dramos kūrėjas, ryškiausias avangardistinės dramos atstovas lietuvių literatūroje, absurdo dramos atstovas ir pradininkas, nagrinėjantis žmogaus susidūrimo su likimu ir mirtimi patirtį, dramos veikalais iškeliantis atvirus klausimus, į kuriuos nepateikia paruoštų atsakymų, palikdamas paties skaitytojams bei žiūrovams sunkiai sprendžiamas užduotis.
22 – 10, P.: 47.
23 – 6, P.:223.

– 14 –

„These present-day theoretical abstractions, however, are of little help in trying to follow his plays.“ 24
Savo kūryboje, kaip postmodernistas, jis transformuoja kultūros tradicijas, iškelia naujo požiūrio į jas galimybę, manipuliuoja kultūriniais tekstais.

Visų pirma – tai visapusiškai laisva kūryba – „laisva nuo žanro kanonų, nuo estetinių, etinių ar moralinių meno funkcijų, nuo tradicinio vientiso siužeto, nuo orientacijos į adresatą. Ji gimsta iš paradoksų ir pati yra paradoksali, formuojasi iš reliatyvumo pajautų ir yra sunkiai apčiuopiama. Atsiranda kaip noras į viską žiūrėti kitaip ir pati reikalaujanti kitokio žvilgsnio į save.“ 25

K.Ostrauskas lietuvių išeivijos rašytojų tarpe atsiskleidė kaip vienas originaliausių ir labiausiai linkusių eksperimentuoti, atviriausių kitoms kultūroms ir naujovėms kūrėjas. Jo kūryba išliko originali tiek išeivijos autorių, tiek Lietuvoje gyvenančių rašytojų kūrybos kontekste.

„Drama, vengianti tikslingo veiksmo, atspindi tarptautinę aklavietę, plačiai paplitusį netikėjimą žmonių pajėgumu paveikti savo būklę, bet kokios prasmės, išskyrus ironiją atmetimą. Ji žvelgia į žmogų nuo paties kapo krašto; vienintelė neišvengiamybė, kurią jis mato, – savęs sunaikinimas; ji atspindi orientaciją praradusį žmogų, kurį apkvailino viena paskui kitą sužlugusios viltingos ideologinės sistemos. Šios pjesės labiausiai įtikins, jeigu bus vaidinamos dieną prieš pasaulio pabaigą. Dar geriau – dieną vėliau.“ 26

Šiame globalizuotame pasaulyje, kupiname beprasmių situacijų, kai siela miršta nuo neveiklumo, K.Ostrausko dramos išties kaip raginimas atitolinti pasaulio pabaigą, kad netektų pasiekti gyvųjų numirėlių būsenos. Šiame teiginyje galima įžvelgti tiek ironiją, tiek sarkazmą, tačiau įvertinant paties K.Ostrausko kūrybos ironiškumą, tai tiksliausias apibūdinimas, atskleidžiantis gyvenimo ir mirties būsenų realybės nepastovumą.

24 – 12, P.:160.
25 – 10, P.:22.
26 – 2, P.:56.

– 15 –

K.OSTRAUSKO KŪRYBA

1. Kanarėlė, trijų veiksmų drama (1958);
2. Kvartetas, keturių dalių drama (1971);
3. Metai, keturių dalių divertismentas (1971);
4. Čičinskas, dviejų dalių drama (1983);
5. Gundymai, devynių scenų drama (1983);
6. Eloizas ir Abalardas, dviejų veiksmų drama (1989);
7. Pypkė , vienaveiksmė drama (Literatūros lankai, 1954, Nr. 4);
8. Šaltkalvis, vienaveiksmė drama (Aidai, 1958, Nr.9);
9. Žaliojoj lankelėj, vienaveiksmė drama (1963);
10. Gyveno kartą senelis ir senelė.., vienaveiksmė drama( Metmenys, 1971, Nr.8);
11. Duobkasiai, vienaveiksmė drama (Metmenys, 1969, Nr.37);
12. Lozorius, vienaveiksmė drama (Metmenys, 1971, Nr. 22);
13. Ars amoris, vienaveiksmė drama ( Metmenys, 1979, Nr. 37);
14. Kaliausės mirtis, vienaveiksmė drama ( Metmenys, 1982, Nr. 44);
15. Napoleonas, varna ir višta, vienaveiksmė drama ( Metmenys, 1984, Nr. 47);
16. Karali(a)us juokdarys, vienaveiksmė drama (Metmenys, 1987, Nr. 53);
17. Raudonkepuraitė, vienaveiksmė drama (Metmenys, 1988, Nr. 54);
18. Anna ir Rema, vienaveiksmė drama ( Metmenys, 1989, Nr. 57);
19. Gulbių ežeras, vienaveiksmė drama ( Metmenys, 1990, Nr. 58);
20. Kaladė ir kirvis, vienaveiksmė drama ( Metmenys, 1990, Nr. 59);
21. Imperatorius ir imperija ( Metmenys, 1991, Nr.61).

– 16 –
LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Auryla, Vincas. Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra: 1945 – 1990/ Vincas Auryla. – Kaunas: Šviesa, –

T. 2: Poezija ir dramatrugija. – 2003. – 637p.
2. Česnulevičiūtė, Petronėlė. Dramos pasaulis: knyga mokyklai./ Petronėlė Česnulevičiūtė. – Vilnius:Lietuvos rašytojų sąjunga, 1996. – 213[2] p.
3. Lietuvių egzodo literatūra 1945 – 1990. – Vilnius: Vaga, 1995. – 861p.
4. Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Lietuvos lit. ir tautosakos institutas, 2001. – 564p.
5. Mackevičienė, Aldona. Lietuvių literatūra./ Aldona Mackevičienė. – Vilnius: UAB“Gimtinė“, 1998. – 355p.
6. Mikelaitis, Gediminas. Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save./ Gediminas Mikelaitis. – Vilnius: Aidai, 2002. – 301p.
7. Naujausioji lietuvių literatūra (1988 – 2002) / sudarytojas Giedrius Viliūnas. – Vilnius: Alma Littera, 2003. – 464 p.
8. Ostrauskas, Kostas. Ketvirtoji siena/ Kostas Ostrauskas. – Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1990. – 187p.
9. Viliūnas, Giedrius. Modernizmas. II dalis. XX amžiaus vidurys ir antroji pusė. / Giedrius Viliūnas. – Vilnius: baltos lankos, 2003. – 110p. – (Mažoji serija).
10. Ruchlevičienė, Ingrida. Kūryba – kaip žaidimas( Kosto Ostrausko dramaturgija)/ Ingrida Ruchlevičienė// Darbai ir dienos. – Kaunas: Vytauto Didžiojo Universiteto leidykla, 2003. – Nr. 33. – P.:7 – 85.
11. Vedrickaitė, Imelda. Dar kartą apie Kosto Ostrausko dramų fenomeną/ Imelda Vedrickaitė.// Kultūros barai. – 2002, Nr. 2. P.:38 – 45.
12. Šilbajoris, Rimvydas. A short History of Lithuanian Literature. / Rimvydas Šilbajoris. – Vilnius: baltos lankos, 2002. – 191p.

Leave a Comment