Idealoginės srovės lietuvių išeivijos bangose

Ideologinės srovės lietuvių išeivijos bangose

Pastaruoju metu Lietuvos visuomenėje išaugo domėjimasis lietuvių išeivija. Lietuvos istorikai taip pat neaplenkia įvairių šios temos aspektų. Ir Lietuvos, ir užsienio šalių istorikų įprasta emigraciją aiškinti nepasitenkinimu esama padėtimi (politine, ekonomine, kultūrine, religine ir kt.).

Lietuvių migracijos istorijoje įprasta skirti keletą migracijos bangų. Pirmoji emigracijos banga, siejama su XIX a. II pusės ir XX a. pradžios migracija ir vadinama ekonomine emigracija. Antrajai emigracijos bangai priskiriami II pasaulinio karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukę asmenys, ši emigracija vadinama politine. Trečioji lietuvių emigracijos banga taip pat vadinama ekonomine ir siejama su šiuo metu iš Lietuvos išvažiuojančiais žmonėmis.

Antanas J.Van Reenan, įžvelgdamas skirtumus tarp skirtingu laiku Lietuvą palikusiųjų, naudoja “lietuvių diasporos” (diaspora Lithuanians) ir “lietuvių kilmės amreikiečių” (ethnic Americans of Lithuanian heritage) terminus. Pirmasis terminas atitiktų II bangos emigrantus, o antrasis – I. Istorikų šios lietuvių emigracijos bangos jau aptartos ir pastebėta, kad lietuvių emigrantai nebuvo vieningi. Įžvelgiamos tam tikros srovės lietuvių išeivių bendruomenėje. Paprastai lietuvių visuomenėje įžvelgiamos dvi ar trys srovės. Pirmu atveju gali būti skirstoma į “katalikus” ir “liberalus” arba “pažangiuosius” (prosovietinio nusistatymo) ir “reakcinguosius”, antru atveju lietuvių išeivių tarpe matomi ir katalikai, ir liberalai, ir socialistai.

Lietuvių išeivių liberalioji srovė jau susilaukė istorikų dėmesio. Sovietiniu laikotarpiu pasirodė nemažai darbų skirtų “pažangiajai”, prosovietiškai susiteikusiai lietuvių išeivijos daliai. Norint išsamiai suvokti lietuvių išeivijos istoriją, matyti kuo pilnesnį ir įvairesnį šios istorijos paveikslą reikalinga ir katalikiškosios srovės analizė. Katalikiška lietuvių išeivijos srovė dar nėra sulaukusi išsamaus aptarimo. Vis dėlto į šią srovę, jos sudedamąsias dalis buvo bandoma pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Šis tekstas ir skirtas aptarti svarbiausius lietuvių išeivijos katalikiškos srovės istoriografijos bruožus.

Lietuvių katalikiškosios išeivijos srovės istoriografija

Tekstų, kuriuos galima būtų pavadinti lietuvių išeivijos katalikiškos stovės istoriografija – nedaug. Tačiau sąlygiškai juos galima klasifikuoti į dvi grupes. Pirmajai priskirtini sovietinės istoriografijos tekstai, o antrąją sudarytų išeivijos autorių tekstai.

Sovietinės istoriografijos darbai apie lietuvių išeivijos katalikišką srovę iš esmės priklauso vieno asmens – J.Aničo – plunksnai. Šie tekstai labiau atitinka istorinių darbų sampratą nei daugelio išeivijos autorių tekstai, kurie dažnai buvo enciklopedinio, pažintinio, apžvalginio pobūdžio straipsniai išeivijos periodiniuose leidiniuose, Lietuvių enciklopedijoje. Daugumos išeivijos autorių darbai yra siauro pobūdžio, skirti tam tikros organizacijos, institucijos istorijos emigracijos sąlygomis apžvelgti. Pastebėtina, kad nesant išsamių lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės istorijos tyrimų dar nėra bendro termino, kuris įvardintų šią lietuvių išeivijos srovę. Tad pirmiausia verta aptarti, kaip katalikiška srovė apibrėžiama.

Sovietinė istoriografija, šiuo atveju J.Aničo asmeny, lietuvių išeivijos katalikiškąja srovę , kurią vadina “lietuvių klerikaline emigracija” apibrėžia taip: “Lietuvių klerikalinę emigraciją sudaro tam tikri senosios emigracijos katalikų sluoksniai, taip pat į Vakarus 1940-1945 pabėgusios pagrindinės buvusio Lietuvos katalikiško klerikalizmo jėgos: nemaža dalis dvasininkijos, vienuoliai, nemaža dalis katalikiškų organizacijų narių.”

Išeivijos autorių tekstuose taip pat galima rasti atsakymą, kaip išeivijos autoriai definavo lietuvių išeivijos katalikiškąją srovę. K.Mockus, analizuodamas išeivijos politinio gyvenimo ypatybes, skiriamąja riba tarp katalikiškosios srovės ir nekatalikiškosios srovės nurodo esant “požiūrį į krikščionybę viešajame gyvenime”. Autorius lietuvių išeivijoje mato dvi sroves, nors jų konkrečiai neįvardina: “Pastangos politinėmis priemonėmis išstumti krikščionybę iš viešojo gyvenimo visur kitur, lygiai ir pas mus, sukėlė pastangas tomis pačiomis priemonėmis ginti krikščionybės įtaką mūsų gyvenime.”

Tad lietuvių išeivijoje matomos dvi srovės – “palaikantys krikščionybę viešajame gyvenime”, juos būtų galima identifikuoti su katalikiškąja srove ir “siekiantys išstumti krikščionybę iš viešojo gyvenimo”, t.y. ne katalikiškoji srovė. Vysk. Brizgys lietuvių išeivijoje įžvelgė tris sroves: socialistus, liberalus ir katalikus. Jam skiriamuoju bruožu buvo “krikščionybės vertinimas”. J.Girnius lietuvių išeivijoje įžvelgė dvi pagrindines srove katalikus ir liberalus. 1957 m., polemizuodamas su L. Dambriūnu apie liberalizmą, jis rašė: “kad pas mus liberalizmo žodis “daugumai” yra virtęs “demarkacijos linija” tarp krikščionybės ir religinio indiferentizmo, žinau ir aš “.

A.Rimvydas lietuvių išeivijos visuomenę skirsto į dvi sroves: katalikiškąją ir liberalią. “bendriausias skirtumas”, anot A.Rimvydo, tarp ideologinių grupių – “nusistatymas religijos, mūsų atveju, krikščioniškos religijos atžvilgiu”. Sovietinės istoriografijos tekstai apie lietuvių išeivijos katalikiškąją srovę nurodo, kad ją sudaro ir pirmosios, ir antrosios bangos išeiviai. Tuo tarpu daugelis išeivijos autorių lietuvių katalikiškąją srovę sieja su antrosios, politinės emigracijos atstovais. K. Mockus pastebi, kad:

“Emigruodami išsivežėme su savimi kartu ir politinę bei ideologinę diferenciaciją. Ankstesniųjų emigrantų diferenciacija buvo kiek skirtingesnė nuo dabartinės, tačiau laikas vienodinas. Niekas negalėtų tvirtinti, kad atsivežtoji diferenciacija visai atitinka dabartines nuotaikas krašte, lygiai kaip niekas, turbūt, nemano, kad galime mūsų emigracijoje tos diferenciacijos išvengti ”.

Antanas J. Van Reenan katalikiškąją lietuvių išeivijos srovę identifikuoja su “lietuvių diaspora” (II emigracijos banga), tačiau pastebi, kad bandymus suartėti tarp skirtingu laiku iš Lietuvos išemigravusiųjų. Šis autorius esminiu lietuvių diasporos bruožu įvardija “katalikiškąjį identitetą” (a catholic identity) Tekstuose, kuriuos galima pavadinti lietuvių išeivijos istoriografija (tiek sovietinėje, tiek išeivijos autorių) pastebima, kad katalikiškoji lietuvių išeivijos srovė nebuvo vieninga.

Sovietinėje istoriografijoje lietuvių katalikiškoji srovė skirstoma į ultradešinius “konservatyviuosius klerikalų sluoksnius” (jiems atstovauja, anot J.Aničo, vyskupas V.Brizgys) ir “paprastus tikinčiuosius emigrantus bei eilinius dvasininkus, kurių gyvybiniai interesai sutampa su visų pažangiųjų visuomenės sluoksnių interesais”.

Išeivijos autoriai taip pat įžvelgė ne tik skirtumus tarp skirtingų emigracijos bangų lietuvių išeivių, bet ir tarp II emigracijos bangos viduje. A.Rimvydas pagal “pažangumo-konservatyvumo”, “jaunumo-senumo” dichotomijas lietuvių katalikiškoje išeivijos srovėje išskiria: “krikščionis demokratus ir jų rėmėjus” bei “frontininkus”. Esminis skirtumas tarp šių “pagrindinių srovių katalikiškoj grupėj” yra “laisvės lygmuo”. “Frontininkų” atveju tos laivės yra daugiau nei krikščionių demokratų atveju. Vis dėl to, anot A.Rimvydo, “abi šios grupės nesiskiria pagrindiniais ideologiniais klausimais, ypač susijusiais su krikščioniškąja religija, bet daugiau ar mažiau skiriasi politiniais bei visuomeniniais klausimais”.

Skaitant lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės istoriografiją, galima išskirti tam tikrus lietuvių išeivijos katalikiškajai srovei priskiriamus bruožus. Vienas jų, kad šiai išeivijos visuomenės srovei priklauso dauguma lietuvių išeivijos.

Straipsnių rinkinyje “Ideologinės srovės lietuvių išeivijoje” teigiama, kad “lietuvių buržuazinės emigracijos visuomenės politinėje veikloje vyrauja “klerikalizmo srovė”. Šiam sovietinės istoriografijos teiginiui iš esmės neprieštarauja ir išeivijoje rašę autoriai. A.Erdvilas 1950 rašo: “Amerikos lietuviai neabejotinai buvo ir yra stipriausia organizuota grupė mūsų išeivijoje JAV”. Lietuvių išeivijos katalikiška srovės istoriografijoje nėra vieningos nuomonės, su kuria organizacija šią srovę sieti.

Dažniausiai lietuvių išeivijos katalikiškoji srovė siejama su Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija (ALRKF), Ateitininkų organizacija. Lietuvių Fronto Bičiuliais ir išeivijoje veikusia Lietuvių Krikščionių Demokratų Sąjunga. Faktografinės medžiagos apie šias organizacijas galima rasti atitinkamuose Lietuvių enciklopedijos tomuose, proginiuose straipsniuose ar leidiniuose, tačiau jų nepristatinėsiu, nes nors juose pateikiama ir svarbi faktografinė medžiaga, tačiau dažnai ji nėra probleminė.

K.Mockus ALRKF apibūdo kaip įvairias (ir skirtingų emigracijos bangų) lietuvių išeivijos organizacijas apjungiančiąją institucija: “Federacija apjungė visokias lietuvių katalikų draugijas – bažnytines brolijas, pašalpines organizacijas, vienuolynus, socialinio pobūdžio draugijas ir visuomeninio kultūrinio pobūdžio organizacijas”.

Antano J.Van Reenan nuomone, nors ALRKF iš esmės buvo pirmosios emigrantų bangos institucija, kuri niekada nekūrė bažnyčios nekontroliuojamų institucijų, tačiau buvo pasaulietine organizacija ir todėl galėjo įgyvendinti pasaulietiškus lietuvių Romos katalikų bendruomenės projektus. Tuo ši institucija patraukė ir II kartos emigrantus.

Išeivijos autoriai Ateitininkų organizaciją ideologiją bei pasaulėžiūrą dažnai pristato kaip lietuvių katalikiškąją srovę formuojantį veiksnį. 1953 m “Aiduose” spausdinto straipsnio autorius, B.S. inicialais pasirašęs asmuo, išsakė tokią mintį: “Lietuvos katalikų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo istorijoj ateitininkų organizacija neabejotinai užima pirmąją vietą” 1950 m. K.Mockus ateitininkus pristatė kaip pagalbininkus I kartos katalikiško nusistatymo lietuvių emigrantams, nes “ligi šiol čia stokojo platesnio mąsto lietuvių katalikų pasauliečių intelektualų organizuoto pasireiškimo. Vyresniosios kartos intelektualų pasauliečių nemažą dalį sudarė vadinamieji “šliuptarniai” (…). Tuos “šliuptarnius” gyvenimas, tiesa, nemaža išdiferencijavo, dalis jų net visai paraudo , tačiau viename reikale jie visi vienodai tebemąsto, – nevertina krikščionybės vaidmens, prieš ją vieni stipriau, kiti kiek ramiau, kovoja. Krikščionybės pozicijas atstovauti ligi šiol teko kunigams”.

K.Mockaus nuomone, išreikšta 1960 m. “Ateitininkų organizacija yra gausi ir pajėgi. Ji labai reikšminga yra mūsų emigraciniame kelyje.” Antanas J. Van Reenan regi ryšį tarp lietuvių bendruomenės ir ateitininkų, kurie bendruomenėje buvo gyvais bendruomenės modeliais. Sovietinė istoriografija lietuvių išeivijos katalikiškąją srovę tapatina su bendra antisovietine ideologija ir politika. Lietuvių išeivijos katalikiškoji srovė sovietinėje istoriografijoje pristatoma kaip Sovietų sąjungos ir jos vykdomos vidaus ir užsienio politikos, propaguojamos ideologijos priešas ir kenksmingas elementas. Antisovietine veikla, anot sovietinės istoriografijos autoriaus J.Aničo, užsiima Lietuvių Krikščionių Demokratų sąjunga, Lietuvių katalikių moterų organizacijų pasaulinė sąjunga, Lietuvių Fronto bičiuliai.

Sovietinės istoriografijos požiūriu, lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės įtaką visuomenėje išlaikyti padeda Vatikanas. Lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės pagrindinės jėgos, sovietinių autorių lokalizuojamos JAV.

Lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės istoriografijai priskirtinų tekstų yra nedaug, vis dėlto jie gali būti suskirstyti į dvi grupes: sovietinės istoriografijos ir į išeivijos autorių. Ir sovietinių, ir išeivijos autorių tekstuose lietuvių išeivijos katalikiškoji srovė pristatoma kaip viena trijų išeivijoje egzistuojančių srovių – greta socialistų ir liberalų. Lietuvių išeivijos katalikiškoji srovė pristatoma kaip nevienalyte. Sovietinė istoriografija akcentuoja reakcinguosius ir nuosaikesnius lietuvių išeivijos srovės sluoksnius, tuo tarpu išeivijos autoriai įžvelgia skirtumus tarp skirtingų bangų katalikiškai nusiteikusių išeivių bei tarp krikščionių demokratų bei frontininkų. Svarbia lietuvių katalikiškosios srovės dalimi išeivijos autoriai pristato ateitininkų organizaciją. Savaime suprantama, šis tekstas nėra galutinis lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės istoriografijos variantas. Tikriausiai dar nežinau dalies tekstų, kuriuose aptariama lietuvių išeivijos katalikiškoji srovė. Manyčiau, verta plačiau susipažinti su konkrečių lietuvių išeivijos katalikiškosios srovės organizacijų istoriografija.

Naudota literatūra:

Aničas J., Kleriklanaja litovskaja emigracija I katoličskaja cerkov v Litve, Katolicizm I sovremennaja ideologičeskaja boriba: materialy k naučnoi konferencii, Vilnius, 1975; Aničas J., Lietuvių klerikalinė emigracija ir “šaltojo karo” institucijos 1945-1975, Lietuvos TSR Moklsų akademija. Darbai. Serija A, 1977, T. 4 (57); Aničas J., Katalikybės modernizavimo procesas ir reakcinė lietuvių kleriklalinės emigracijos veikla 1965-1975, Lietuvos TSR Moklo Akademija. Darbai, Serija A. 1976, T. 2 (55); B.S., Tarp politikos ir ateitininkų, Aidai, 1953, N.8; Brizgys V., Kad visi būtume viena, Aidai, 1954, n.5; Dapkutė D., Lietuvių išeivijos liberaliosios srovės genezė, Vilnius: Vaga, 2002; Eidintas A., Lietuvių Kolumbai, Vilnius: Mintis, 1993; Ervilas A., Amerikos lietuvių katalikų kongresas, Aidai, 1950, N.9;

Girnius J. , Pora atsakymo pastabų, Aidai, 1957, N.6; Ideologinės srovės lietuvių išeivijoje, Vilnius, 1978; Mockus K., ALRK federacijos kongresas, Aidai, 1956, N.9; Mockus K., Ateitininkų Jubiliejus, Aidai, 1950, N.7; Mockus K., Ateitininkų jubiliejus, Aidai, 1960, N. 5; Mockus K., Mūsų politinio gyvenimo klausimai, Aidai, 1953, N. 7; Rimvydas A., Ideologinių grupių santykiai, Metmenys, 1965, N.10; Van Reenan Antanas J., Lithuanian diaspora: Königsberg to Chicago, University Press of America, Lanham-New York-London, 1992;