literaturos iskaitai

KLAUSIMAI

Sigitas Geda
1. Kas yra poeto kūrybinis aktas, jo tikslas ir paskirtis (remiantis eilėraščiu „Ars poetica“)?
2. Įrodykite S.Gedos poezijos modernumą.
3. Kaip S.Gedos poezijoje reiškiasi lyrizmas?
4. S.Gedos eilėraščių erdvė, laikas ir kūrybiniai ypatumai.
5. Apibūdinkite S.Gedos eilėraščių kalbą. Kas jam yra kalba apskritai?

Judita Vaičiūnaitė
1. Koks miesto vaizdas kuriamas J.Vaičiūnaitės poezijoje? Miesto erdvės ir gamtos santykis eilėraščiuose.
2. Apibūdinkite istorijos sampratą J.Vaičiūnaitės kūryboje.
3. Kokios yra didžiausios J.Vaičiūnaitės poezijos vertybės?
4. Kaip eilėraščiuose suvokiama kasdienybė? Iš kokių detalių kuriami kasdienybės vaizdai?
5. Kas yra būdinga J.Vaičiūnaitės eilėraščių formai ir kalbėjimo būdui?

Nijolė Miliauskaitė
1. Kuo N.Miliauskaitė išsiskiria iš kitų lietuvių poetų? Iššvardykite pagrindines jos kūrybos temas.
2. Kuo Miliauskaitės poezija primena prozą? Kuo ji minimalistinė?
3. Apibūdinkite Miliauskaitės eilėraščių lyrinį subjektą.

Marcelijus Martinaitis
1. Apibūdinkite M.Martinaičio poezijos pasaulį ir vertybes.
2. Koks yra Martinaičio poezijos lyrinis subjektas?
3. Pristatykite rinkinį „Kukučio baladės“ (temos, veikėjai, vertybės, forma ir t.t.).
4. Kas yra būdinga Martinaičio stiliui ir eilėraščių formai?

Tomas Venclova
1. Aptarkite istorijos sampratą T.Venclovos kūryboje.
2. Išvardykite pagrindines T.Venclovos kūrybos temas, apibūdinkite eilėraščių kalbą ir stilių.

P.S. Neužmirškit, kad kiekvieną klausimą reikia mokėti įrodyti citatomis iš kūrinių, esančių vadovėlyje. 🙂

ATSAKYMAI

Sigitas Geda

1. Kaip Geda supranta poezijos paskirtį, tikslą ir kūrybinį aktą? Remtis eiilėraščiu „Ars poetica“.

Sigitas Geda poezijai nekelia didelių tikslų, nes, pasak rašytojo, ji jau yra sukurta, o poetas tiesiog savaip perteikia pasaulį. Beje, poezija neturėtų spręsti visuotinių klausimų, o parodyti ir išryškinti tam tikras detales, priversti pamatyti pasaulio stebuklingumą, gaivališkumą. Poezija yr

ra užšifruoti ženklai, kurių tikslas būti nuorodomis į tikrovę, realybę, realius daiktus, taip suteikiant jiems amžinybę. Tokį Gedos požiūrį į poezijos paskirtį matome eilėraštyje „Ars poetica“. Trečioje ir ketvirtoje strofose kaip tik ir parodoma, kad poezija turi atskleisti pasaulio grožį („ar būna sielai kur gražiau, / apmirus gamtai ir sustojus / jos judesiams“, „dabar staiga atgyti ima / nuo tos melodijos tyros“, „Kažkur pačioj gilybėj slypi / tos grožio sėklos ir daigai“).
Be to, šiame eilėraštyje matome, kad poetui kūrybinis aktas yra kančia:

bet, palytėta žemės vėjo,
suskilo, aižėjo kaip molis
didžioj kaitroj, dabar miruolis
aš laukiu savo valandos
sudėti rankoms ant lentos.

Tačiau eilėraščio pabaigoje matome, kad kūryba poetui turi suteikti ir džiaugsmo, nes jam skaudu, kad ilgai negalėjo kurti:

o man skaudžiausia – pasakyti

bent puse lūpų apie didį

pasaulį, kurs aplinkui žydi,

aš nemokėjau taip illgai.

2. Kuo modernus Sigitas Geda?

Sigito Gedos kūryboje žaidžiama gamtos, kalbos ar apskritai jokios reikšmės neturinčiais garsais, taip norint pabrėžti žmogaus pirmykštę prigimtį (kai žodžių dar visai nebuvo), jo artimą santykį su gamta. Taip pat šitaip bandoma ieškoti žodžio kilmės, taigi poetui svarbi etimologija. S. Gedos kūryboje realybės detalės susipina su autoriaus asmenine patirtimi, mistiniu pasauliu, istorija. Su šventumu susiję teiginiai maišomi su piktažodžiavimu, buitine kalba. Poetas naudoja įvairius kultūrinius kontekstus – tautosaką, kitų lietuvių autorių kūrybą, Rytų poeziją ir viduramžių dailę, Bibliją pa

agonišką lietuvių ir senovės civilizacijų mitologijas, taigi jo kūryba intertekstuali. Taip pat netradicinė ir eilėraščių forma – kai kurie primena rombus ar kitas figūras, yra fragmentiški, avangardiniai.

3. Kaip S.Gedos poezijoje reiškiasi lyrizmas?

S.Gedos kūryboje lyrizmas pasireiškia ne raiška, t.y. ne pakiliais žodžiais, dramatizmu, įtampos kūrimu, kas, pavyzdžiui, labai būdinga S.Nėries kūrybai, o pačia situacija, kuri dažniausiai yra kuriama kasdieninės plotmės detalėmis ir yra gana artima daugeliui. Dažniausiai S.Gedos eilėraščiuose jaučiami sentimentai praeičiai, pasaulio laiko kaitai, žmogaus būties laikinumui. Lyrizmą poeto eilėraščiuose kuria groteskas, kuris tarsi apeliuoja i skaitytojo jausmus, taip pat kontrastas, paradoksas bei žaismingumas, kuris kartais sukelia daugiau jausmų nei pompastiškos frazės.

4. Lyrinio subjekto ypatumai, erdvė ir laikas. Palyginti su Miliauskaitės kūryba.

Gedos eilėraščiai daugiaklodžiai, juose susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris, kasdieninio gyvenimo detalės ir mitinis pasaulėvaizdis. Poetinis laikas ir erdvė nerealūs ( Mitinis laikas, praeities laikas, Antikos ženklai, Biblijiniai motyvai susipina su dabarties ženklais). Erdvės ypatumai: vanduo, žemė, ugnis (pagoniškieji motyvai.).
Lyrinis subjektas tekste reiškiasi labai įvairiai: gali būti įprastas kalbantysis, gali užsidėti paties autoriaus kaukę, gali kalbėti kito žmogaus vardu, gali būti ir poetinio pasakojimo veikėjas ir pasakotojas. Eilėraščiai proziški, juose yra lyrizmo. Tekste nėra asmeniškumo, nėra kalbama tik apie tai, kas budinga lyriniam subjektui.
Miliauskaitės kūryboje lyrinis subjektas yra artimas pačiai autorei. Poezijoje ka

albama apie vaikystę, praleistą prieglaudoje, paauglystę. Randami sapno, labirinto motyvai. Eilėraščiuose galima įžvelgti laiko cikliškumą ( pavasaris, vasara, ruduo, žiema). Viskas, kas išsidėstę erdvėje (vaizdai, daiktai),yra tam tikrame laike. Lyrinis subjektas pabrėžia greitą laiko tėkmę. Iš pradžių jį regime vaiką, o čia jau gali būti jis paaugęs. Laiko horizontą keičia konkretūs vaizdai (ežeras, bažnyčia).

5. Apibūdinkite Sigito Gedos eilėraščių kalbą? Kas Gedai kalba yra apskritai? Remiantis „Kalba ir muzika“.

 Su šventumu susijusius teiginius , stilius, poetas maišo su buitine kalba.
 Ieško netikėtų tarpusavio ryšių; svarbi jam žodžio etimologija, kilmė, kartais mėginama rasti ar sukurti žodžio atsiradimo kelią(„Etimologinė pauzė“ eilių romane Žalio gintaro vėriniai), atkurti patį kalbos radimosi procesą (rink. Babilono atstatymas)
 Žaidžiama kalbos garsais (tai matyti net iš žanrų :sonetai, trioletai),tarsi ieškant slaptos daiktų giminystės
 Sigito gedos žodis paklūsta poetiniams dėsniams, logikai, kartais nesutampančiai su gyvenimiškąja.
 Žodis tuo pat metu vartojamas ir tiesiogine prasme ir perkeltine prasme.
Galime rasti sąmoningą iššūkį gramatikai, mėginimo atkurti pirmykštį kalbos gausmą, kalbos papildymo piktograma(rink. Babilono atstatymas, Jotvingių mišios, Skrynelė dvasioms pagauti).
ETIMOLOGINĖ PAUZĖ
– pra – tiurkų ir pra – indo – europiečių – fonemos – neutralizuojasi – pamirštuos – amžių išardytuose – šifruos – Takas per dangų – imliausia visatos metafora – Dievo upė – žmonijai nusmukus – suskilo į Paukščių (taką) ir Pieno (taką) – esmėj – tasai pats – apie neišpildomus norus – juk sakome – paukščių pieno – tau trūksta – žmogau –<


BALTOJI GIESMĖ
iš Babilono atstatymas
Žvirbliakarklis kalba karklui, karklas žvirbliui
kalba – ką? Žvirblis žvirbliui kalba aklas, karklas
vandeniui, – bet ką? Laikas kartis, kalba karklas,
karklas vandeniui – bet ką? Paukšteliams,
skriejantiems palei pat vandenį, palei tiesų vandens
veidrodį atsispindi jie patys, vanduo yra linija
jiems laikytis, dvigubas jų skridimas yra skrydis,
nešantis baltąją gelmę su savimi, savęsp. Ar jų
posūkio krypsnis yra jų mirtis?
Baltoji gelmė, baltoji gelmė, – teliuskuoja vanduo
kibire, kurį aš nešu, save patį semdamas, sodams
ir daržams išpildamas. Baltoji gelmė, – moja man
pilkalnis, vienuolynas, bažnyčia, užburti savo vaizdo
vandenyje
KALBA IR MUZIKA
Paukščiai turi ūžiančias girias
Ir padangių šventyklas suras,
Žuvys turi vandenis švarius,
Atsispindinčius medžius, taurius
Jų šešėlius, – šlama lapija,
Kiek spalvų ir atspalvių joje!
Gieda paukštis, nardo lydeka,
Lyg kalbėtų mums sava šneka,
Lyg bylotų savo giesmėmis,
Ar draugaut norėtų su mumis,
Eiti, skristi arba plaukt drauge, –
Kur vieni mes būtum beplaukią?
Viską jaučia paukštis ar žuvis,
Tik ištart nemoka mums, išvis
Jie nemoka pasakyti mums,
Kad vanduo ar oras susidrums,
Kad sutems ar saulė patekės,
Kad numirti ar užgimt reikės.
Mes – už juos kalbėti pašaukti
Žemei, saulei, vasaros nakty
Pašaukti kalbėti, apsakyt
Dangų, žemę, žvaigždę, jos akis,
Tas rugių, rudų gėlių spalvos,
Kaip ir mūsų – markstosi vos vos,
Regi paukštį, skriejantį toli.
Mano broli, džiūgauti gali!
Mums kalba ir judesiai duoti,
Kad stebėtųs dangūs per aukšti,
Kad išreikšt galėtume jausmus,
Pavaizduoti tėviškę, namus
Tėvą motę, pusbrolius, save,
Žuviai plaukiant vandenų srove.
Tie vaizdai ir muzika – seni –
Danguje ir žemėj, vandeny.

Judita Vaičiūnaitė

1. Koks miesto vaizdas kuriamas poezijoje, miesto erdvės ir gamtos santykis eilėraščiuose?

J. Vaičiūnaitė laikoma miesto poete. Tuo metu, kai kiti šios kartos lietuvių poetai rėmėsi tautosaka, rašė apie kaimą, gamtą, J. Vaičiūnaitė poetizavo miesto gyvenimą; gatvės, skersgatviai, senamiesčio kiemai jai ne mažiau jaukūs ir artimi nei gamtovaizdis. Miestas poetės kūryboje – natūrali ir jauki žmogaus aplinka, kaip kitiems poetams gamta. Jo kvartalai, architektūra (minimos konkrečios Vilniaus vietos), iš pirmo žvilgsnio nepoetiškos detalės kaip aprūkę kranai ar suodina stoties kavinė glaudžiai siejasi su lyrinio subjekto išgyvenimais. Tačiau gamta nėra suvokiama kaip miesto priešingybė – abu šie dalykai jaukiai sugyvena. Žolė, prasikalusi pro miesto grindinį, kaštonas prie bažnyčios, kambarinė gėlė – tokios yra jų sugyvenimo formos.

2. Apibūdinkite istorijos sampratą Vaičiūnaitės kūryboje. Remkitės kuriuo nors kūriniu.

Istorija Vaičiūnaitės eilėraščiuose ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis yra ne šalia lyrinio subjekto, o jo paties patyrimas, dažniausiai atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę. Eilėraščio “Sena istorija” žmogus netgi vadina Karmen, pagrindinę veikėją, sese dvyne, be to, visas eilėraštis parašytas kreipimosi forma, kaip ir dauguma jos kūrinių istorinėmis temomis. Visa tai pabrėžia jos intymų santykį su pasauliu, istorija. Rašydama apie asmenybes, poetė irgi renkasi ne didžiąsias centrines figūras, o savo žmogišku likimu ją sudominusius šešėly likusius asmenis (Karalienė Morta eilėraštyje “Su Gyvybės Spinduliu” iš ciklo “Po Vilniaus Katedra”).

3. Truputi citatų iš interneto:

J.Vaičiūnaitės lyrikos žmogus – išdidus, nepriklausomas, laisvas, dažnai “laukinis”, “neprijaukinamas”. Kartu tai gyvenimo meilės žmogus, “pririštas” siūlais prie gyvenimo kasdienybės. “Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi plunksnos verti objektai. <.> Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, tegu menkiausią, prozaiškiausią”, – sako poetė. Šios meilės šviesoje net mažiausias gyvenimas yra didelis ir prasmingas.
J.Vaičiūnaitei itin svarbi ir istorijos tema. Ji yra parašiusi gražių eilėraščių apie Gediminą, Barborą Radvilaitę, apie Kęstutaičius, Vilniaus universitetą, Kernavę. Vien iš jos kūrybos galėtume susidaryti poetinę Lietuvos istoriją. Tautos praeitis eina kartu su dabartimi, jos pėdsakai gyvi matančiam ir girdinčiam. Būtent garsinis pavidalas, meistriška instrumentacija išskiria J.Vaičiūnaitę iš kitų poetų. Jos eilėraščiuose jaučiama ir itin stipri praeities, istorijos gyvybės jėga.

VERTYBĖ yra paprastumas – prie tos pačios pirmosios pastraipos pridedu kitą internetinę citatą: „Didžiausią kūrybos dalį užima vidinės tikrovės eilėraščiai, kuriais reaguojama į būseną, nuotaiką, muziką, formą, spalvą. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka paprasčiausi, kasdieniški daiktai (kavinukas, motinos siuvamoji mašina, balkone padžiauta suknelė, nudažytos kojinės.) tampa poezija. Poezija ir grožiu ji paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis.“
Be to, kas paminėta, Vaičiūnaitei vertybė yra vaikystė. Jos eilėraščiuose dažnai sutinkama vaikystės motyvų. Visokios motinos siuvamosios mašinos irgi rodo vaikystės idealizavimą, nes poetė grįžta prie vaikystės vaizdinių ir stengiasi juos romantizuoti..

MAŽA VERTYBĖ: Kaip matome, šiai prakilniai lietuvių poetei, pirmajai moteriai, išdrįsusiai eilėraščiuose piešti miesto vaizdus, nesvetimos tikrosios, tradicinės lietuvių poetų, tokių kaip J.Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, vertybės – tėviškė, romantiška Lietuvos istorija. BET, aptikau eilėraštį apie Džordaną Bruną – toki eretiką, kurį sudegino, nes jis aiškino, kad žemė aplink saulę sukasi. Čia gal vėlgi tiktų prie laisvo žmogaus vertybės. Dar buvo eilėraštis ir apie Bizantiją, apie Tutanchamoną, taigi egzotikos daug..

4.

J.Vaičiūnaitė pastebi kasdienybės, buities smulkmenų grožį, kuris atsiveria staiga, kaip praregėjimas, eilėraščiuose mini daug aplinkos daiktų. Jos poezija kupina daiktiškojo pasaulio vaizdų, kuriuos persmelkia dvasia, daiktai tarsi ištirpsta ir išsisklaido joje. Įstabaus talento dėka paprasčiausi, kasdieniški daiktai (kavinukas, motinos siuvamoji mašina, balkone padžiauta suknelė, nudažytos kojinės.) tampa poezija. Poezija ir grožiu ji paverčia viską, prie ko prisiliečia jos žodis. Pasaulis, pilnas mažų, nepakartojamų kasdienybės akimirkų prisilietimų. Aplinka J.Vaičiūnaitės lyriniam subjektui yra jauki, dvelkianti įdvasinta supančių daiktų prabanga. (Vanduo stiklinėje, neplauti indai, nyki šlapdriba, eilėraštyje virsta perlų vėriniu,- tai žmogaus aplinka, kurioje jis gali taip pat ryškiai atsiskleisti kaip ir pakylėtomis romantinėmis aplinkybėmis.) Pasak rašytojos, labiausiai už viską ji bijanti mirties, praradimo, užmaršties, todėl kyląs noras viską išsaugoti, sustabdyti akimirką Užtat eilėraščiuose gausu prisiminimų, kuriuose didelę svarbą turi smulkmenos.
Eilėraštyje „Kavinukas su pastoralėm“ buities smulkmenos paverčiamos grožiu, pavyzdžiui:
pro vandens ir viryklės ūžimą –
violos, fleitos ir klavesinai,
garai-lyg pavasario rūkas.

5. Kas būdinga J. Vaičiūnaitės eilėraščių formai ir kalbėjimo būdui?
Iš įvairių šaltinių, kad susidarytum šaunesnį supratimą

Eilėraštis plėtojasi kaip laisvo šnekėjimo srautas, persmelktas vidinės ekspresijos, kuri pripažino tik kaskadinį žodžių judėjimą, o ne ramaus nuoseklumo atkarpas. Nėra tradicinių poetizmų, aforistinių išvadų, logizuotų formulavimų; vien spontaniška dinamika, nervingai sumaišanti vienoje eilutėje įvairių kalbos klodų žodžius ir skirtingus pasaulio matmenis.
Eilėraštis poetei – poetinis išgyvenimas. Pagrindinis vaidmuo jos kūryboje teko poetinio jutimo galiai, kuri drąsiau performuoja realybės elementus negu buvo įprasta klasikinėje lietuvių poezijoje.
Savo lyrikoje Vaičiūnaitė plastiškai sujungia moterišką jutimų trapumą ir subtilumą su apibendrinančiu žmogaus padėties šiuolaikiniame pasaulyje suvokimu, kuris pamažu išplaukia iš sudėtingo ir intensyvaus pasąmonės srauto.
Fragmentiškumas yra ne tik išgyvenimo ir kompozicijos būdas, bet tarsi pati gyvenimo esmė, kurią ir tegali nušviesti staigūs ir trumpi blyksniai.
J. Vaičiūnaitės lyrika ne išpažintinė, ne meditacinė. Joje vyrauja vaizduotė ir konstruktyvumas, ypatingą reikšmę suteikiant žodžiui, kurio itin svarbus fonikos lygmuo.
J. Vaičiūnaitė – garsoraščio virtuozė, garsiniai sąskambiai kuria netikėtas žodžių, prasmių jungtis.
Eilėraščio pagrindas – viena ar kelios impresionistinės jausmo, įspūdžio akimirkos. Vaizdas fragmentiškas, atskiras jo dalis sieja asociatyviniai ryšiai. Detalės vizualiai raiškios, daug dėmesio skiriama ir juslėms, pavyzdžiui lytėjimui.
Žmogaus portretas piešiamas vos keliomis detalėmis; išryškinama tai, kas priartina tą asmenybę prie šių dienų gyvenimo. (istorinė tematika)
Neretai jos eilėraščiai turi muzikos kūrinio formą (Kanonas Barborai Radvilaitei, Trys fugos), muzikinis pradas, muzikos, dailės kūrinių sukelti įspūdžiai ir apmąstymai juose labai svarbūs.
Vaičiūnaitė pastebi grožį kasdienybėje, banaliose buities smulkmenose, tai sąlygoja dėmesį detalei, konkretumui, skatina įvardyti ir aplinkos daiktus, ir augalus, kurie jos eilėraščiuose tiksliai nusakyti. Pastarasis įvardijimas atspindi ir atpažinimo džiaugsmą, lyg priartina gamtos pasaulį prie jau nutolusio nuo jo žmogaus. Vaičiūnaitės eilėraščių vaizdus paprastai sieja ne nuoseklus loginis, bet asociacijų ryšys. Didelė dalis eilėraščių – aistringas, trūkčiojantis pasiaukojančios ir išdidžios moters monologas. Dažnas eilėraštis – viena ar kelios impresionistinės jausmo, įspūdžio akimirkos, todėl jie jungiami į ciklus, kur impresionistiniai fragmentai tampa visumos dalimi.
Vaičiūnaitės kūryba labai vientisa. Nors parašyti verlibru (nerimuotai), eilėraščiai itin muzikalūs, ryškiai ritmiškai organizuoti. Eilėraštis dažnai parašytas kaip impresija, panašus į kalbos (dialogo ar monologo) fragmentą – dažnai prasideda jungtuku ar daugtaškiu (pastaruoju dažnai ir baigiasi). Poezija sukelia trūkčiojančio, sujaudinto kalbėjimo įspūdį.

Linkstama į save žiūrėti iš šalies, kreiptis į save antruoju asmeniu. Dažnai kreipiamasi ir į kitą asmenį, savęs visai neminint. Slepiamasi už literatūrinio veikėjo kaukės (pvz., cikle “Keturi portretai” apie meilę kalbama keturių Homero “Odisėjos” moterų vardais). Eilėraščiuose daug beasmenių gramatinių konstrukcijų. Neretai eilėraštis turi pasakojimo elementų – galime atpažinti veiksmo aplinką, konkrečias situacijas.
Istorija ne aprašoma, o išgyvenama, praeitis – lyrinio subjekto patyrimas, atskleidžiamas vaizduojant ne didžiuosius įvykius, o konkrečią detalę.
Eilėraščiai istorinėmis temomis parašyti pokalbio, kreipimosi į kitą asmenį ar net daiktą forma.

Nijolė Miliauskaitė

1. Kuo Miliauskaitė išsiskiria iš kitų lietuvių poetų, nusakykite pagrindines kūrybos temas.

1 variantas

Vienos ryškiausių N. Miliauskaitės poezijos temų – neturėtų namų ilgesys, vaikystės, praleistos prieglaudoje, paauglystės dramų, kylančių mėginant suvokti, kur iš tikro esi ir koks tavo santykis su kitais, pasaulio grožis. Jos kyla iš skaudžios asmeninės patirties. Tačiau ši patirtis reiškiama ypač santūriai. Eilėraštis dažniausiai kuriamas kaip pasakojimo dekoracija, galimybė, kurioje kalbėti leidžiama daiktams, portreto detalėms. T.y. pateikiamas gamtovaizdžio ar daikto aprašymas, kuriame kartais nė nėra perkeltinių reikšmių. Vėlyvojoje poetės kūryboje svarbi Rytų, rytietiško santykio su pasauliu tema. T.y. sapno, labirinto temos. Tačiau Rytų poeziją primenantis minimalizmas būdingas ir visai jos kūrybai.
Miliauskaitės kūryba išskirtinė savo forma: skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių trūkumu.

2 variantas
N. Miliauskaitės eilėraščiai proziško stiliaus, netipiški tuometinei jausmingai ir metaforiškai lietuvių poezijai(nėra lėkštumo, popierinio lyrizmo, gero tono nuostalgijos). Kalbama be sentimentalumo ar jausmų įvardijimo – tiesiog pateikiamas tikrovės tarpsnis, būdingos lakoniško pasakojimo nuotrupos ar tiesiog scenos. Eilėraštis dažniausiai kuriamas kaip pasakojimo dekoracija, galimybė, kurioje kalbėti leidžiama daiktams, portreto detalėms (mini novelė). Poetė ne tik jaučia estetinę eilėraščių pusę, bet ir lieka atvira gyvenimo brutalumui(tekančios chlorkalkėm valgyklos grindys, basas nepažįstamas vaikas ir t.t.). “Nusibodo, nejaudina, erzina neautentiški, per daug bendri kūriniai”- kadaise sakė pati poetė, tad jos kūriniuose skaitytoją jaudina svetimo gyvenimo artumas. Ji rašo apie labai skaudžius dalykus, susijusius su asmenine poetės patirtimi. Be to, Miliauskaitė išsiskiria iš kitų lietuvių poetų savo temomis: tikrų namų ilgesys, vaikystė, savo tapatybės ieškojimas, moteriškumo refleksija, trapus pasaulio grožis, sapnas, labirintas. Vėlyvojoje poetės kūryboje svarbi Rytų, rytietiško santykio su pasauliu tema. Tačiau Rytų poeziją primenantis minimalizmas būdingas ir visai jos kūrybai.

3 variantas

N.Miliauskaitės išsiskyrimas iš lietuvių poezijos konteksto:

Proziškas stilius (dauguma eilėraščių yra tarsi novelių santraukos, turinčios ekspoziciją, kulminaciją, stiprią, akcentuotą atomazgą) netipiškas tuometinei jausmingai ir metaforiškai lietuvių poezijai.

Daug erdvės detalių. Apie skaudžius dalykus, susijusius su asmenine poetės patirtimi (vaikystę, praleistą prieglaudoje, paauglystės dramas, mėginant suvokti, kas tu iš tikro esi ir koks tavo santykis su kitais), kalbama be jokio sentimentalumo, neišsakant jausmų- tiesiog pateikiama tikrovės atkarpa, portretas, daikto ar peizažo detalės aprašymas, kuriame dažniausiai nėra net jokių perkeltinių reikšmių.

Linkstama į minimalizmą, būdingos pasakojimo nuotrupos ar scenos, kurių prasmė dažniausiai paaiškėja tik iš paskutinių eilėraščio žodžių ar iš vieno kito komentaro pačiame eilėraštyje. Lakoniškumas ne tik padeda išvengti daugiažodžiavimo, bet yra vaizdų išryškinimo ir komponavimo priemonė.

Pagrindinės temos:
 namų ilgesys, vienatvė – vyrauja visoje poetės kūryboje (kyla iš skaudžios asmeninės patirties (poetė užaugo prieglaudoje). Eilėraščiuose pasakojama apie labai skaudžius dalykus, susijusius su asmenine poetės patirtimi – apie vaikystę, praleistą prieglaudoje, paauglystės dramas, kylančias mėginant suvokti, kas tu iš tikro esi ir koks tavo santykis su kitais. Tačiau kalbama be jokio sentimentalumo, neįvardijant jausmų – tiesiog pateikiama tikrovės atkarpa (prieglaudos mergaitė, nedrįstanti pasibelsti į auklėtojos kambarį), portretas (ta pati mergaitė, įdėmiai apžiūrinėjanti savo valdišką prieglaudos drabužį), daikto (senos staltiesės, adatinės, rankdarbių, kurie išsaugoja artimųjų rankų šilumą) ar peizažo detalės aprašymas, kuriame dažniausiai net nėra jokių perkeltinių reikšmių.);
 ryšio ieškojimas ir su savo praeitimi (motinos tema), namų vaizdinys pasiūlo ir būties paslapties ieškojimo, atsivėrimo siužetus (kambarių labirintas, atvedantis į „uždraustą įeiti kambarį“);
 moteriškumo refleksija;
 trapaus pasaulio grožio vaizdavimas;
 Rytų (Indijos, Kinijos) kultūros, rytietiškas santykis su pasauliu (vėlesnėje poetės kūryboje),
 sapno, labirinto motyvai.

Čia dar bendrai apie jos kūrybą:

PIRMIEJI RINKINIAI. Knygos ,,Uršulės S. portretas“ ir ,,Namai, kuriuose negyvensim“ parašytos artimu stiliumi. Savičiausia šioje N. Miliauskaitės knygoje ,,Uršulės S. portretas“ – tai tarsi pati mergaitiškos vaikystės ir paauglystės esmė., lyg jos dvasia, lėtas ir nesuvaldomas moteriškumo prasiskleidimas. Ypatinga eilėraščio veikėja: mergaitė-moteris, mergaitė, turinti tarsi seną, išmintingą sielą. Galima atpažinti biografijos faktus (mokymąsi internatinėje mokykloje, kur moksleiviai ir gyvendavo), bet jie nėra savaime svarbūs, tik padeda suvokti save kaip aplinka, dažnai katastrofiška.

Antrajame rinkinyje ,,Namai, kuriuose negyvensim“ mažiau istorinės, daugiau vidinės patirties. Eilėraštis yra tarsi patirto dvasinio džiaugsmo atgimdymas kalba. Ryškesnis tėviškės motyvas, tarsi atsveriantis prieglaudą. Eilėraštyje ,,Keliaujanti siuvėja“ kuriami apibendrinti žmonių likimų portretai, daugiau dėmesio skiriama detalei, vaizdas konkretinamas. Antrajame rinkinyje sustiprėjęs ir praėjusio laiko ilgesys. Miliauskaitės eilėraščiai užmezga ryšį su XIX a. kultūra, su jo realizmu, dėmesiu daiktams, tikrovei, su Turgenevo ,,Bajorų gūžta“, Bronės ,,Džeine Eir“, Šatrijos Raganos ,,Viktute‘‘. Iš čia matyti Miliauskaitės poezijos proziškumo šaknys. Žmogus jos poezijoje stengiasi būti su tikrove, matyti jos daiktus, formas, pavidalus. Savitas Miliauskaitės poezijoje perteiktas vaikiškas, mergaitiškas santykis su pasauliu, kuriam būdingas patiklumas, nuolankumas, tylaus jaukumo ir globos ryšys.

ANTRASIS KŪRYBOS RATAS. Jam priklauso rinkinys ,,Uždraustas įeiti kambarys“(1995) ir į rinktinę įdėtas, atskirai neišspausdintas ,,Širdies labirintas“ (1999). Daugiau dėmesio skiriama susitikimams su būtimi, netikėtumo džiaugsmui ir prasmei. Cikle ,,Eilėraščiai Persefonės palydai“ veikia dvi moterys – motina ir duktė. Duktė prisimena, jau mirusią, bet savo buvimo pėdsakus palikusią motiną. Toliau pasirodo rupūžė, susijusi su mirtimi ir atgimimu. Tarsi nubrėžiama sąsaja su Persefone, Demetros dukra, Hado pagrobta, išsivežta į mirusiųjų karalystę, ieškota sielvartaujančios motinos. Poetė sprendžia amžinus mirties ir gyvenimo klausimus, mąsto apie gyvųjų ryšius su mirusiaisiais. Ciklas yra laisvos sandaros. Eilėraščiai nėra griežčiau susieti. Cikle keičiami laikai: nė vienas nėra baigtinis žmogaus atminčiai.

2. Kuo N.M. poezija primena prozą, kuo ji minimalistinė.

Miliauskaitės poezija primena prozą tuo, kad jai nebūdingas poetiškumas, nenuklystama į sentimentalumą. Jausmai neįvardijami, pateikiamas tik tikrovės tarpsnis, tam tikra situacija. Eilėraščiai sudaryti iš paprastų, kasdieniškų detalių. Be to, kaip rašo S.Parulskis, eilėraščiai yra tarsi novelių santraukos – yra ekspozicija, kulminacija, atomazga.
Tai, kad Miliauskaitės poezija yra minimalistinė, taip pat ženklina proziškumą. Eilėraščiai lakoniški, vengiama tuščiažodžiavimo, metaforų, palyginimų. Miliauskaitės poezijoje mažai skyrybos ženklų. „Trumpų eilučių strofose Miliauskaitė subtiliai naudoja gilias tylos pauzes („naktis rūpestingai/ uždarė duris/ nei vėjo/ nei garso“). Jos eilėraščių minimalistinė poetika atsirado kaip priešprieša retoriniam daugiažodiškumui.“(S.Parulskis).

3. Apibūdinkite eilėraščių lyrinį subjektą.

1 variantas
Nijolės Miliauskaitės lyrinis subjektas yra be išimčių moteriškas. Autorė nesislepia pati nuo savęs, o, priešingai, stengiasi, kad kūryba atspindėtų jos pačios asmenybę. Apie tai poetė, dar būdama gyva, yra užsiminusi ne viename pokalbyje. Pasak jos, kūryboje telpa patys svarbiausi asmeninių išgyvenimų momentai: vaikystė, praleista prieglaudoje, tikrų namų ilgesys, paauglystės dramos, kylančios mėginant suvokti, kas tu iš tikro esi ir koks tavo santykis su kitais. Tačiau lyrinis subjektas lieka objektyvus: kalba be sentimentalumo ar jausmų įvardijimo, aprašo realią aplinką, žmonių portretus.
Dauguma svarbiausių veikėjų Miliauskaitės eilėse atskleidžia būtent moteriškas vertybes: močiutė, auginanti savo gėles ir tarsi sauganti praeitį (eil. “Mano močiutės gėlės.”), motina, tampanti tarsi mistiška, sakralia figūra (eil. “Ką mano motina ten veikia”), krikštamotė, pakerinti būtent savo paslaptingumu (eil. ” Krikštamotė“).
Dažnai lyrinis subjektas jaučiasi vienišas, neturintis namų, į kuriuos galėtų sugrįžti ir kuriuose kas nors lauktų, svetimas ir nereikalingas. Jis nepritampa prie esamų aplinkybių, todėl pasaulis atrodo nesvetingas, atšiaurus. Vis dėlto patys sudėtingiausi ir labiausiai verti dėmesio dalykai nėra dramatizuojami – gal todėl, kad į pačią praeitį žiūrima tarsi per miglą (kartais net, atrodo, užsidėjus “rožinius akinius”). Ten, kur atmintis bejėgė, lyrinis subjektas pasitelkia vaizduotę. Ji sugrąžina prisiminimų daiktus ir žmones į realų pasaulį.
Poetei rūpi ryšis su savo praeitimi, apie kurią kalbama iš dabarties pozicijų. Tačiau prisiminimuose atgimsta vaiko požiūris į aplinką – lyrinis subjektas vėl tampa mažu vaiku, į pasaulį žvelgiančiu droviai ir iš šalies. Lyrinis subjektas – dažnai mažareikšmis mažas žmogus tarp kasdieniškų daiktų, kurie jam visiškai nepriklauso. („<.> net ruda nunešiota suknelė / prigludus prie liesų pečių, ne mano / net ši juoda prijuostė / turiu tik sapnus / ir save“).

2 variantas
Nėra bendrų kategorijų. Vaizduojamas mažareikšmis mažo žmogaus buvimas tarp kasdieniškų daiktų, kurie jam visiškai nepriklauso („net ruda nunešiota suknelė/prigludus prie liesų pečių, ne mano/net ši juoda prijuostė“).Absoliutus nepritapimas prie esamų aplinkybių, nėra namų, į kuriuos galėtum sugrįžti,-visur esi svetimas ir bereikalingas.
Tikri vietovardžiai ir autentiška įvykių kronika nusakoma šaltu tonu („o čia pavasarį/išprievartavo medicinos seserį, kai ėjo/anksti ryte į darbą“).
Lyrinis subjektas gali būti ir stebėtojas iš šalies, ir kalbėti pirmuoju asmeniu, pabrėžiančiu išgyvenimų autentiškumą, gali tarsi į kažką kreiptis nelaukiant atsakymo.
Ten, kur atmintis bejėgė, lyrinis subjektas pasitelkia vaizduotę. Ji sugrąžina prisiminimų daiktus ir žmones į realų pasaulį. Tai galima pavadinti ir gražiu poetiniu žaidimu, ir begaliniu noru kažką susigrąžinti, kai eilėraštis-pasakojimas atkuriamas iš menkiausios detalės, likusią dalį sudaro tiesiog gilesnis, kartais net archetipinis, mitinis klodas:
Tai, kad lyrinis subjektas yra moteriškos giminės, dar paryškina žemės svarbą. Kasdieniniai moters darbai, kuriuos vaizduoja Miliauskaitė, daugeliu atvejų susiję su žeme. Plačiau pažvelgus – svarbą ryšio su gamta, jo reikšmę harmonijai ir vidinei ramybei.

Marcelijus Martinaitis

1. Apibūdinkite Martinaičio poezijos pasaulį ir vertybes.

Martinaitis priklauso prie lietuvių rašytojų, į literatūrą atėjusių iš kaimo, iš valstietiškų vertybių pasaulio. Jo kūrybai yra būdinga valstietiška pasaulėjauta, kuriama savitai panaudojant tautosakos motyvus, tautosakos žanrų (baladės, melų pasakos, raudos) stilizacijas, mėginant atkurti mitologinį mąstymą. Su šia, regis, darnia pasaulėjauta poeto santykis daugiaprasmis,-jai reiškiama akivaizdi simpatija ir drauge ji suvokiama kaip nesugrąžinamai nykstanti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą. Eilėraščių rinkiniuose „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974 m.), „Tie patys žodžiai“ (1980 m.), „Toli nuo rugių“ (1982 m.), „Gailile raso“ (1990 m.) iš buities datalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus (žemė, namai, Dievas, ryšys su mirtimi), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas. Martinaičio poezijoje nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė. Gyvenimo pilnumas atsiskleidžia tik šių priešybių vienovėje. Nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika. Žemdirbių kultūra ir pasaulis suformavo Martinaičio tautines vertybes: Tėvynė, žemė, motina, kalba, žodis. Tačiau 30-ųjų gimimo kartos kūryboje šias sąvokas pakeitė kitos, detalesnės, konkretesnius daiktus žyminčios sąvokos: Katedra, duona, delnai, knyga, raidė ir pan. Kaip ir neoromantikų kūryboje už šių sąvokų glūdėjo tie patys jausmai – meilė savo kraštui, jo žmogui, lietuviškai dvasiai.

2. Marcelijaus Martinaičio eilėraštis dažnai nuasmeninamas – kalbama kokio nors veikėjo vardu, dažniausiai pirmu asmeniu. Kalbantysis dažnai susilieja su praeitimi („Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje“:.atpažįstu namus.<>.kur buvo vartai, darželis, sena obelis, pro kurį langa tekėdavo saulė.) nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją( .mano žemėj užteka saulė, atsiveria vartai, pasigirsta artojų balsai.), mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Personažai, kurių vardu kalba lyrinis subjektas, yra eilėraščio centre ir įkūnija mitologinį ir tautosakinį požiūrį į pasaulį. Pavyzdžiui Kukučio ir kitų personažų naivumas slepia gilią išmintį – prisidengę juokdario kauke, jie gali pasakyti daug tiesos. Tai gana tipiškas vadinamosios ezopinės kalbos, rašytojų išlavintos sovietmečiu, pavyzdys – tokiu užmaskuotu būdu eilėraščio kalbančiojo prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis laikas.

3. M. Martinaitis “Kukučio baladės“. Pristatykite eilėraščių rinkinį (temos, vertybės, forma).

1 variantas
,,Kukučio baladės” išleistos 1977 metais, papildytas leidimas – 1986.

Veikėjai: ryškiausias tautosakinis personažas – žemaitis Kukutis iš “Kukučio baladžių”. Baladėse jungiami du laikai – realus ir mito,
tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Kukučio ir kitų personažų naivumas slepia gilią išmintį – prisidengę kvailio kauke,

personažai gali pasakyti tiesą. Tai gana tipiškas vadinamosios ezopinės kalbos, rašytojų išlavintos sovietmečiu, pavyzdys –
tokiu užmaskuotu būdu prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, netiesiogiai kritikuojamas gyvenamasis
laikas. Folkloro personažas
– žemaitis Kukutis yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota
keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato

apsiginti nuo režimo.

Temos: tėvynės tema (Nėra info – reikia papildyti)

Vertybės: istorinė ir kultūrinė tautos savimonė (Nėra info – reikia papildyti)

2 variantas
Tai nedidelis M.Martinaičio rinkinys, išleistas 1977m. Kūriniai pavadinti baladėmis todėl, kad juose yra aiškus siužetas bei veikėjas ir vyksta tai, kas iš tikrųjų vykti negali.
Pagrindinis personažas Kukutis yra savarankiškas veikėjas, kuris neturi žmogiškojo pavidalo. Jis savaip suvokia įvairiausias situacijas, jas dažnai išreiškia pajuokavimais. Kukučio kilmės galima ieškoti žemaičių tautosakoje, kurioje jis kaip humoristinis personažas. Be to, kartais ir pats žemaitis retkarčiais vadinamas kukučiu. Martinaičio Kukutį galime vadinti ne veikėju, o kauke, kuri kaskart vis kitokia. Autorius suvokia Kukutį kaip žemaitiškos pasaulėjautos, kaip amžinos „žemdirbio dvasios“ įprasmintoją. Senose lietuviškose pasakose nėra ribos tarp mirties ir gyvybės, nes mirę gali prisikelti, nėra ribos tarp galimo ir negalimo. Tokią ypatingą poetinę laisvę patiria ir M. Martinaičio Kukutis.
Veikėją galime vadinti kvaileliu – išminčiumi. Kukučio poelgiuose kiekvieną kartą nereikia ieškoti perkeltinės prasmės, juos kartais reikia palydėti su šypsena ir vaizduotės išradingumu. Ir visgi poeto eilėraščiuose Kukučio kalba – vienas ryškiausių ezopinės kalbos variantų. Šis moderniame pasaulyje nesusivokiantis, keistai besielgiantis personažas įkūnija tam tikras rezistencijos prieš sovietinį režimą idėjas.
Šiame rinkinyje rasime ne tik paradoksą, bet ir ironiją (eil. „Ekranizuota kukučio idilė“), groteską(eil. Kukučio senis su plienine yla“).
“Kukučio baladės” yra daugiausia į kitas pasaulio kalbas versta lietuvių poezijos knyga.

Past.: 3 klausimo tęsinys yra 4 klausimas.

4. Kas būdinga M. Martinaičio eilėraščių stiliui ir formai?

• M. Martinaičio eiles sunku būtų priskirti kuriai vienai poezijos pakraipai. Netiktų nei tradicionalisto, nei eksperimentatoriaus etiketė. Rimtu poezijos pašaukimo supratimu, susikaupimu jo eilės primena klasikinės minties lyrikos tradicijas. Kalbos lankstumu, asociatyvumu, ironija jos artimos kitų poeto bendraamžių kūrybai.
• Poetas savo gimimo metais ir kūryba įsiterpia tarp dviejų poetų kartų -1930 –ųjų metų gimimo J. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, A. Baltakio ir dešimtmečiu už pastaruosius jaunesnių J. Strielkūno, S.Gedos.
• Šių laikų lyrikos kontekste M. Martinaičio kūryba atrodo perėmusi ir vienos, ir kitos kartos pasaulėjautą bei suteikusi jai savitą stilių.
• Vaizduojama žemdirbių kultūra ir pasaulis.
• Tautinės vertybės – Tėvynė, žemė, motina, kalba, žodis
Eilėraščių tipai:
• Lyrinis Jis reiškiamas:
elegija, kuriai būdinga atvirai išpažinta nuotaika ar jausmas (eil. „Nakties motulė”, „Sugalvok man vakarą su žiburiu”, „Lyg džiovininkas, grįžęs mirt, žiūriu su grauduliu.”);
sonetu, kuriam būdinga nuotaikas bei jausmus suvaldyti griežta forma („Atminčių” ciklas);
• Epinis. Jis reiškiamas balade, kuriai būdinga epinio turinio ir lyrinės formos sintezė („Kukučio baladės”).
• M. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitimi. Nuolat gręžiasi į savo valstietišką kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas
• Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika.
• M. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos.
• Orientuojamasi į epinę tradiciją
• Poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika.
• M. Martinaičio poezijoje nuolat grumiasi priešingi pradai – skausmas ir džiaugsmas, mirtis ir gyvybė
• Eilėse yra sielvarto ir liūdesio, pažįstamos nevilties ir vienišumo akimirkos
• Poezijoje nėra ribos tarp to, kas asmeniška ir kas bendra
• Kūrybos pasaulyje daug kas netobula, netikslu, deformuota, tačiau sąmoninga
• M. Martinaičiui yra itin būdinga netikėti žodžių, veiksmų ryšiai. M.Martinaitis labai plačiai įteisino netikslų rimavimą. Taip rimuojama tik liaudies dainose arba primityvioje kūryboje.
• Poetui būdingas ramus įsižiūrėjimas, įsiklausymas, ramus vidinis kitimas, bet kartu ir netikėtumas.
• Šio poeto kūryba dvinarė: lyrinė, nuotaikos, tylos prasmės, ir siužetinė, su veikėjais, įvykiais, su itin savita poetine logika.

Tomas Venclova

1. Istorijos samprata T.Venclovos kūryboje.

Tomo Venclovos poezija intelektuali. Iš skaitytojo ji reikalauja gero istorijos, geografijos, kultūros ir netgi poeto biografijos pažinimo.

Savo kūryboje poetas dažnai atsigręžia į pasaulinę literatūros ir kultūros tradiciją. Tai mums parodo gausa tiesioginių ar netiesioginių citatų, nuorodų į pasaulinės poezijos tradiciją nuo antikos iki šių dienų. Tas antikos įvaizdžių,asociacijų, ištirpintų citatų, parafrazių audinys formuoja „mokslišką“ Venclovos eilėraščių poetiką, įkandamą tik elitiniam skaitytojui. Kultūra yra persismelkusi ir užpildžiusi poeto kūrinį kaip lemiamas turinys ir didžioji vertė.

Šiam literatūros istorikui nuolat rūpi laiko tėkmės ir istorijos poveikis žmogui. T. Venclova dažnai remiasi konkrečiomis nuorodomis į istorinius įvykius, susitikimus su žmonėmis, apsilankymus tam tikrose istoriškai reikšmingose vietose (pats autorius mėgsta pakomentuoti šias nuorodas). Rašytojas godžiai sugeria į savo eseistikos tekstus Vilniaus universiteto istorinius vardus, senamiesčio gotikos ir baroko švytėjimą, Europos tapybos ir literatūros meninius įspūdžius. Istorinis žmogaus buvimas įeina į didįjį filosofinį nebūties pavyzdį, kaip ir A. Nykos-Niliūno, A.Mackaus, L.Sutemos lyrikoje. „Aš gyvenau, bet mokiausi nebūti“,- rašė Tomas Venclova.

Esama jo kūryboje ir pilietinių, net politinių eilėraščių (pvz, ciklas „1956 metų eilėraščiai“ , parašyti po Vengrijos įvykių). Tankus kultūros asociacijų tinklas integruoja politinę mintį į nepraeinančių vertybių visumą ir suteikia tai minčiai savotiško gražumo. Antra vertus, politinė mintis, atgavusi sprendimų laisvę ir kategoriškumą, žymiai aiškiau klasifikuoja bei vertina ir pačią kultūrą, deformuotą fizinės ir ideologinės prievartos. Tomas Venclova gražino kultūrinei savimonei dramatišką istorinio laiko jutimą.

Emigracijoje rašytuose eilėraščiuose dažnesnė tremties , kaip išbandymo, atskleidžiančio žmogaus būties esmę, tema.

2. Išvardykite pagrindines T.Venclovos kūrybos temas. Apibūdinkite eilėraščių kalbą ir stilių.

Tomas Venclova užaugo rašytojų šeimoje ir kaip asmenybė formavosi veikiamas inteligentų aplinkos bei knygų. Galbūt tai ir lėmė, kad jo poeziją kritikai vadina „intelektualia“. Žodis ar vaizdas jo kūryboje reiškia ne tai, kas įprasta, bet perteikia tai, kas nėra materialu ir akivaizdu – susikerta konkretumas su abstraktumu. Galima sakyti, kad T.Venclovos poezija yra apie poeziją: apie kūrybos priešinimąsi nebūčiai („Viešpatijoj, kur draugo ranka / Niekados nesuskubs į pagalbą, / Tuštuma ar aukščiausia jėga / Siunčia angelą – ritmą ir kalbą“), apie poeziją, kaip egzistencijos viršūnę („Suskyla akmenys ir išsenka melas, / Bet lieka vienas liudininkas – menas“). Kita svarbi tema Venclovos kūryboje yra istorija ir jos poveikis žmogui – eilėraščiuose gausu nuorodų iš antikos laikų bei konkrečių istorinių įvykių ir asmenybių, todėl poetą galima vadinti neoklasicistu. Po emigracijos į JAV dažnesnės jo kūrybos temos: tremtis ir jos atskleidžiama žmogaus būties esmė.

Venclovos eilėraščių poetinė kalba disciplinuota. Poetas laikosi daugelio klasikinės poezijos normų: ritmo, rimo, metro (išbando įvairias sudėtingas metrines sistemas). Poetas teigia, kad eilėraščio simetrija ir disciplinuotumas padeda priešintis pasaulio chaotiškumui. Tačiau eilėraščiuose nėra linearinės vaizdų sekos: viskas trūkinėja ir staiga kinta, vaizdai nesusiveda į vieną tašką. Poetas tokius vaizdus perteikia geometriniais terminais: erdvė, plokštuma, trikampis, taškas ir t.t. Eilėraščių lyrinis subjektas pasaulį tarsi stebi iš šalies ir jį komentuoja, todėl nėra tiesioginių asmeninių išgyvenimų, o poezijos įvaizdžiai yra glaudžiai susiję su miestu: nėra įprastinių kaimo atributų, nedaug gamtos vaizdų aprašymų (eilėraščiai: „Odė miestui“, „Bulvare prie rotušės“, „Pestelio gatvė“ ir t.t.).

Leave a Comment