Naujasis humanizmas

Modernusis pasaulis žūsta chaose, materializme ir įvairiuose despotizmuose. Jis išganymo ieško ne dvasiniuose praduose, bet materialiniuose. Iš anarchizmo vaduojasi pasiduodamas absoliučiai kolektyvo ir jo vado valdžiai, o materializmą tikisi nugalėsiąs naujais mitais – klase, valstybe ir rase. Bet tai krizės problemos sprendimas išorinėmis priemonėmis, kai ji iš tiesų galima nugalėti tik iš vidaus. Krizę galime nugalėti tik naikindami jos šaknis, kitaip ji vis naujomis formomis reikšis. Bet jos šaknys randasi pačiame žmoguje. Juk visas šis klaikus pasaulis yra žmogaus padaras, jis jįį sukūrė pagal savo pakrikusį paveikslą. Jo vidaus chaosas pagimdė ir šį chaotišką pasaulį. Jo sumaterialėjimas iššaukė ir šį baisų materializmą, kurs neigia visas dvasines vertybes ir tautą sukelia prieš tautą, klasę prieš klasę, individą prieš individą. Jo sumenkėjimas išprovokavo visus moderniuosius despotizmus, kurie neigia žmogaus asmenybės vertingumą, uždraudžia jam turėti savo mintį, savo valią ir neleidžia daugiau reikšti savo iniciatyvos. Tad joks atgimimas neįmanomas be dvasios atgaivinimo, be dvasinės revoliucijos. Be šios didžiosios reformos visos kitos reformos bus fiktyvios, be jos žmmogus neatsistos ant kojų, bet pasiliks vergu savo paties sukurtų mechanizmų – valstybės, mašinos, kapitalo. Tad visų pirma reikalinga sustiprinti patį žmogų ir jo asmenybę, o tik paskui eiti į pasaulio reformą.

Visų pirma žmogus privalo nugalėti savo vidaus chaosą, turi suvaldyti savo pi

irminius instinktus, suorganizuoti ir suharmonizuoti savo vidaus gyvenimą. Kol mes būsime tik palaidas savo geismų ir aistrų kompleksas, kol mes pasyviai pasiduosime visoms išorinio pasaulio pagundoms, kol nepradėsime jausti atsakingumo už kiekvieną savo žygį, kol neturėsime susiformavę sau idealo, tol mes būsime valdomi mechaniškų ir nežmoniškų pradų, tol blaškysimės nuo vienos iliuzijos prie kitos, tol iš vieno vargo krisime į kitą. Kol naujais pagrindais netransformuosime ir nesuorganizuosime savo vidaus gyvenimo, tol nesirodys mums joks šviesos pragiedrulis, tol mūsų vargams nesimatys galo, tol pasiliksime tamsybėse, chaose ir beprasmybėje. Tad nors kažkiek būtų chaotiška mūsų asmenybė, bet vis dėlto turime ryžtis laimėti jos tapatingumą ir jos vieningumą. Nors išorinio pasaulio, visuomeninės aplinkos jėga mums atrodytų begalinė, bet vis dėlto turime bandyti pradėti vaduotis išš jos diktatūros ir ugdyti savyje atsakingumo jausmus. Juk mes atsakome už save ir už kitus: atsakome prieš save, prieš istoriją, prieš Dievą. Juk ne veltui mums duota fizinių ir dvasinių jėgų: neveltui mumyse spindi dieviškoji siela. Mes negalime pasyviai pasiduoti likimui; kai savo prigimtimi esame pašaukti būti laisvais, sąmoningais ir savarankiškais. Vergavimas žemesniems gaivalams, aplinkai ir kolektyvui; pasidavimas likimui yra tai nuodėmės prieš prigimtį, atentatas prieš žmogų ir paneigimas jo pašaukimo.

Bet kaip pradėti šį dvasinį atgijimą, kaip išsivaduoti iš šio ch

haoso ir šio vergavimo savo paties sukurtiems mechanizmams ? Gal mes jau tiek esame susmukę, kad jau mūsų būklė yra beviltiška, kad visi išoriniai despotizmai tokie galingi, kad pasauly nebėra jėgos, kuri juos galėtų įveikti? Jei taip, tai jau viskas baigta: jau nebėra žmogaus ir jo galios, tai gyvename jau paskutines žmogiško gyvenimo dienas – ir nėra jau daugiau mums čia ką veikti ir ko siekti. Betgi taip nėra! Juk yra buvę dar sunkesnių laikų – ir vis dėlto visados žmogus yra išėjęs laimėtoju – kitaip jau senai būtų pasibaigusi žmogaus istorija šioj žemėj. Didžiausią kovą jis yra laimėjęs pačioj pradžioj savo gyvenimo, tai atsitiko dar priešistoriniais laikais. Jis atsiradęs šioj žemėj buvo, palyginti su jį supančiais daiktais, labai silpnas. Jis neturėjo nei liūto jėgos, nei paukščio sparnų, nei žuvies plaukiojimo aparato, nei briedžio kojų, bet vis dėlto jis, o ne kas kitas, nugalėjo sausumą ir jūras, požemius ir erdves. Jis visą gyvąją ir negyvąją gamtą privertė sau tarnauti ir didinti jo jėgą ir turtinti jo gyvenimą. Daug kartų galingesni už jį gyvūnai žuvo, aplinkos buvo negailestingai sutriuškinti, o žmogus – pasiliko kaip gyvosios ir negyvosios gamtos valdovas. Jo pasirodymą žemėj galime palyginti gaisro pasireiškimui sausoje girioje: jis savo kūrybos ugnimi apėmė visą žemės rutulį –
ir jį pavertė savo veiklos dirva ir savo gyvenimo sodu. 0 su krikščionybės pasirodymu jis pradėjo ir pats save nugalėti.

Nusikratymas pesimizmu bus pirma išsivadavimo priemonė. Kai žmogus ims tikėti savo pajėgumu, kai jis įsitikins, kad visos šios galybės, kurioms jis vergauja, yra jo paties padaras, tai jo dvasinės jėgos ims busti, jis pradės mėginti dvasiškai atsistoti ant savo kojų ir pradėti vaikščioti savo vidaus jėga. Kol žmogus nusivylęs, kol jis neturi savo jėgos sąmonės, tol jis negali ryžtis būti laisvu ir savarankišku. Nėra reikalo ir prasmės jam pasiduoti kokioms nors naujoms iliuzijoms: dabarties tikrovė klaiki, gyvenimas sunkus ir kiekvienas savo gyvybės pareiškimas pavojingas ir rizikingas. Bet jei pirminis žmogus rizikavo eiti į kovą su visa žeme, su visa jos gamta, su jos miškais ir visais jų gyvūnais, su jos vandenimis ir erdvėmis, ir jei ją laimėjo, tai kodėl jis negali ryžtis nugalėti savo vidaus ir savo išorės chaosą, kodėl jis negali įstengti įveikti savo paties sukurtų mechanizmų – kapitalizmo, ekonomizmo ,valstybinio totalizmo, mašinizmo, masių pamišimo, individualinio ir kolektyvinio imperializmo, materialinės civilizacijos pirmavimo? Visa kultūros ir civilizacijos istorija liudija apie nuostabią žmogaus didybę ir apie neribotas jo kūrybos galias. Jis iki šiol ne vieną tokią visuotinę krizę yra nugalėjęs. Tiesa, nieko lengvu būdu nebuvo nu

ugalėta. Kiekvienas laimėjimas buvo reikalingas didelio atsidėjimo, nepaprasto heroizmo ir nemažų aukų. Bet kokių vertybių buvo sukurta – ir kokia žmogaus jėga ir didybė buvo atskleista! Juk dabar lengviau kovoti, kai turime tokį patyrimą, kai prieš mūsų akis spindi tūkstantinių metų žmonijos laimėjimai, kai žinome, kad žmogaus, ypač jo dvasios, galybė gali būti nepaprastai didelė.

Tikėdami žmogaus pajėgumu, galime jau bandyti pradėti patį jo vidaus gyvenimą organizuoti, harmonizuoti ir ugdyti. Kultūros ir visos žmonijos istorija mums rodo, kad žmogaus jėga glūdi jo dvasioje ir jos kūryboje. Tad žmogus, norėdamas laimėti sau jėgos, turi savo dvasią sustiprinti. Jo dvasia yra jo gyvybės principas. Ji palaiko žmogaus organizmo vieningumą ir organizuoja jo veiklą, ji iškyla ir stiprėja tik organizavimu ir vadovavimu. Tad reikia, kad ji vis labiau apvaldytų visas organizmo tendencijas, kad vis daugiau jas harmonizuotų ir suderintų. O jokia organizacija neįmanoma be hierarchijos principo, kurs reikalauja žemesnes gyvenimo sritis palenkti aukštesnėms, kiekvienai tendencijai suteikti savo tikrąją vertę ir neleisti žemiesiems gaivalams užvaldyti dvasinių pradų ir juos pasikinkyti savo žaismui. Kai jis pripažins, kad dvasiniai pradai yra aukštesni už materialinius pradus ir kai įstengs pastaruosius palenkti pirmiesiems, tai jis realizuos savy vieningumo principą, suformuos savy dvasinį centrą, kurs vadovaus visam jo gyvenimui, kurs neleis žmogaus jėgoms žūti tarpusavio kovoj, bet jas derins ir organizuos išorinio pasaulio nugalėjimui. Žmogus, turįs organizuotą, harmonizuotą ir hierarchizuotą savo vidaus gyvenimą, pasidarys ryžtingas, nes bus vieningas ir galės visas savo jėgas sutelkti į vieną žygį; jis bus pastovus savo vyriausiais siekimais, todėl nesiblaškys iš kraštutinumo į kraštutinumą, nenuleis rankų prieš kliūtis ir neatsisakys nuo savo ir daug kartų pralaimėjęs; jis turės minimum tapatingumo, todėl bus ištvermingas ir nuoseklus, darnus ir ištikimas savo pašaukimui ir savo tikslams; jis jausis atsakingu už savo ir už kitus veiksmus, todėl jo veikla negalės būti priešinga visuotinėms vertybėms ir jo paties idealui, todėl jis bus aktyvus ir visomis jėgomis kovos dėl aukštesnio, vertingesnio. žmogiškesnio ir dvasingesnio gyvenimo.

Bet dabar kokia turi būti ši vertybių hierarchija? Kokios yra žemesnės ir kokios yra aukštesnės gyvenimo sritys? Koks pradas turi turėti pirmaujančios reikšmės? Kai galvojame apie hierarchijos principo valizavimą, tai turime nepamiršti, kad tik tada juo galima laimėti harmoniją, kai nepaneigiami nei vieno prado teisėti, natūralūs reikalavimai, kai kiekvienai gyvenimo sričiai atiduodama tai, kas jai priklauso, kitaip gaunasi dar didesnis chaosas. Kai bus niekinamas kūnas, neigiamas jo grožis ir jo reikalavimai, tai jis žalojamas bus liguistas ir savo patologiškumu drums sielos gyvenimą, trukdys žmogui kilti į dvasines viršūnes, fiziniu determiniškumu privers jį rūpintis ,savo kūno likimu, kurs neteisėtai paneigtas, kiekviena proga protestuos ir stengsis kompromituoti patį hierarchijos principą. Jei bus naikinamos emocijos, gniaužomi jų natūralūs pasireiškimai, tai jos dar labiau šėls, jos, nustumtos į pasąmonę, rausis po pačiais žmogaus asmenybės pagrindais, nuolat ieškos silpnos vietos, pro kurią galėtų vulkanu išsiveržti ir užlieti visą šį vienašališką, perdaug racionalistinį žmogaus gyvenimo pastatą. Tad kiekvienas vienašališkumas provokuoja pačios prigimties kerštą ir slepia savy būsimos anarchijos ir netvarkos daigus. Kiekvienas dirbtinumas, kiekvienas natūralios žmogaus tendencijos prievartavimas gresia nauju chaosu ir nauju pakrikimu. Tad reikia ieškoti organiškos hierarchijos, organiškos harmonijos, kuria visi natūralūs žmogaus nusiteikimai būtų tenkinami, kuria būtų glamonėjamos ir ugdomos visos pozityvios žmogaus tendencijos, kuria būtų jos tik organizuojamos, suderinamos ir įjungiamos į natūralų, prasmingą, darnų, vieningą ir nuolat tobulėjantį gyvenimą.

Pradėsime žemesnėmis gyvenimo sritimis ir eisime į aukštesniąsias.

Šį savo kelią, vedantį iš šiandieninės krizės, vadinsime naujuoju humanizmu, kurio koncepcija mums galutinai paaiškės tik nušvietus visus krizės problemos išsprendimo aspektus, ką ir pasiryžę esame padaryti per ištisą straipsnių eilę.

Į NAUJĄ MATERIALINĮ GYVENIMĄ

Žmogaus ugdymas ir jo organizavimas turi būti atremtas tikrove. Niekas taip jo nežaloja, kaip iliuzinis idealizmas, neigiąs jo materialumą: jis jį klaidina ir negali jam suteikti realios paramos. Žmogus visomis savo šaknimis įaugęs į žemę – ir jis iš jos sau gyvybę semia. Jis yra ne vien dvasia, bet ir kūnas – materija. Ir jo likimas visados pareina ir nuo jo kūno, be kurio jis šiame pasauly nei egzistuoti nei veikti negali. Jis ne vien galvoja, svajoja ir tiki, bet jis ir valgo, ir geria, ir pastogės ir drabužių reikalingas. Tad kai norime reformuoti pasaulį, tai turime atsiremti visu, konkrečiu, realiu, materialiu žmogumi, įaugusiu į savo žemę, į savo šeimą, į savo tautą ir susijusiu su savo epocha.

Materija nėra dvasios priešas, jei ši stengiasi ją apvaldyti: ji tik yra puiki dvasinės veiklos sritis, kurioj dvasia gali parodyti visą savo didybę. O darniame žmoguje kūnas ir dvasia nėra priešai, jie sugyvena kaip brolis su seseria. Ir didelę tiesą pasakė Šv. Pranciškus Asyžietis, kūną Švelniai vadindamas „brolis kūnas“. Ir Šv. Augustinas ragina išmintingai mylėti savo kūną. Didieji krikščionių mistikai puikiai jautė, kad kūnas reikia mylėti, nes jame gyvena dieviškoji siela, nes jis yra Dievo kūrinys. Ir Šv.Atanazas aiškiai tai ir pasako: „,Kūnas nebėra žemiškas daiktas, jis pasidarė žodžiu dėl Dievo Žodžio, kurs mums virto kūnu“. Kai Dievo Sūnus įsikūnijo žmogiškame kūne ir juo pakėlė visas didžiąsias žmogiškas – kūniškas kančias, tai krikščioniui nevalia niekinti kūną. Tik kai kurie nevykę asketai leidžia sau jį žeminti ir kai kurie moralistai, giliau krikščionybės nesuprantą, ir šiandien kūne mato visų blogybių šaltinį ir ragina jo neapkęsti, jį neigti ir niekinti. Tuo pamirštama ir įsikūnijimo paslaptis ir kūnų prisikėlimo dogma. Juk dievybė įsikūnijo žmogaus kūne ir visi kūnai prisikels paskutinio teismo dieną. Ir kaip gražiai Renesanso dailininkas Signorelli Orvieto katedroje yra pavaizdavęs šį kūnų prisikėlimą, kur mirusieji, užgirdę Dievo balsą, kelia savo karstų marmurą, kur skeletai virsta gyvais kūnais. Kūnai – nuostabaus grožio reiškinys ir dieviškos kūrybos ženklas – negali žūti, jie iš dulkių keliasi amžinam gyvenimui. Tad naujasis humanizmas atsiremia visu žmogumi, konkrečiu, realiu, kūnišku, įaugusiu į savo žemę, savo šeimą ir savo tautą.

Dvasia ir kūnas nėra priešai, bet draugai: jų negalima išskirti, jie. organiškai susieti, jie atsakingi vienas už antrą ir pareina nuo vienas kito – jei susmunka dvasia, tai nuo to pirmas nukenčia kūnas, nes ji ir kūną tada smukdo, o jei kūnas suserga ar iškrypsta, jei jis alkanas ir neaprengtas, tai dvasia dėlto dar daugiau nukenčia: alkaname ar sunkiai sužalotame kūne ji vos kvėpuoja, dūsta, nyksta, baisiai dėlto kenčia, o kartais susidaro įspūdis, kad jos jame visiškai nebėra. Tad nevalia kūnas niekinti, jis palikti klaikiam likimui, negalima leisti jam badauti, šalti, sirgti; nevalia jį žaloti, žudyti, naikinti, pavergti. Bet moderninis pasaulis šio moralinio reikalavimo nesilaiko: jis milijonus kūnų suvilioja į miestus. juos atitraukia nuo savo žemės, savo nuosavybės, savo šeimos, juos įkinko į automatišką ir juos degraduojantį darbą — ir galop juos išmeta į gatvę, be duonos, be pastogės, be apsirengimo. Kai milijonai badauja, tai Kanadoj naikina kviečius, Brazilijoj į jūrą skandina kavą, Prancūzijoj apleidžia vynuogynus, – kad būtų išlaikoma ekonominė pusiausvyra! O prie tuščių ir erdvių liuksusinių butų žmonės šąla, slankioja kaip šešėliai, juos ir lietus lyja, ir sniegas sninga, ir saulė ir šaltis degina – ir nesurandama jiems pastogės, kai aristokratų šuniukai ir jų katės turi puikiausius kambarius. Prūsijos junkeriai, Vengrijos magnatai, Ispanijos ir Lenkijos dvarininkai valdo neaprėpiamus žemės plotus, o milijonai visoj žemėj neturi nuosavo sklypelio, kur galėtų ramiai pailsėti, kur galėtų sau javų ir gėlių pasisėti, kur galėtų žaisti jų vaikai. O Sovietų Rusijoj miestų darbininkai atiduoti baisiausiai stachanovcų eksploatacijai, kaimo žmonės paversti baudžiauninkais, biurokratų vergais.

Tokia tvarka nėra žmoniška, ji todėl turi būti sunaikinta ir sugriauta. Ir gerai darbininkai padarė visiškai nusigręždami nuo liberalizmo: juk tai pasityčiojimas iš žmogaus, kai jam suteikiama teisė balsuoti drauge su teise mirti badu ir pasidaryti ekonomizmo ir mašinizmo auka, jų vergu. Jie nusigręš ir nuo nacionalsocializmo, kuris duoda jam spektaklių ir demagogiškų kalbų, bet nė nemano jiems duoti duonos ir žemės. Jie tyliai vaitoja Rusijoje, nes čia jie yra patekę į tokią vergiją, kurios pasaulis dar nėra matęs, kur atimta jiems teisė turėti savo mintį, savo valią, savo jausmų, kur jie paverčiami robotu, šiuo negyvu, mechanišku, beveidžiu marksistinio mechanizmo rateliu. Fašizmas, nors nori jiems padėti ir nemaža jau gero yra padaręs, bet vis dėlto visų pirma stengiasi stiprinti valstybę, o ne tenkinti žmogaus gyvybinius reikalus. Šiaurės Afrikos, Kinijos ir Japonijos darbininkai priversti dirbti už pasakiškai mažą atlyginimą ir tenkintis legendariškai kukliu gyvenimu, nes reikia, kad šių kraštų gaminiai savo pigumu nukonkuruotų ir išstumtų Europos gaminius.

Visuose čia suminėtuose kraštuose žmogus pavergtas nežmogiškomis abstrakcijomis sugalvotiems ir demagogiškai išpopuliarintiems mitams – gamybai, proletariatui, valstybei, rasei. O iš tiesų kiekvienas žmogus yra visuomenės narys, ir vos tik jis užgimęs turi teisės gauti maisto, globos ir pastogės, o užaugęs – darbo, duonos ir išlavinimo. Materialinio skurdo prislėgtas žmogus negali ugdyti savo dvasinių galių, negali būti broliškas, draugiškas, taurus, geras, malonus, džiaugsmingas. Jis negali mylėti tų, kurie jį skriaudžia ir išnaudoja. Bet jis nemylės ir tų, kurie, matydami jo vargą, niekuo jam nenori padėti. Jis virsta gyvuliu, kurs žino tik savo alkį, jis gyvena tik neapykantos, keršto ir griovimo jausmais. Ir pasityčiojimu jam aidi visi pamokslai apie kantrybę, atlyginimą aname pasauly, artimo meilę, sielos gyvenimą. Visų pirma jam reikia duoti duonos ir gėrimo, drabužio ir pastogę, darbą ir saugumą, o tik paskui jis galės išklausyti tavo kalbos apie brolišką meilę, apie sielą ir apie dievybę. Samarietis, pakelėj radęs sužalotą žmogų, jam nekalbėjo apie sielos dalykus, bet visų pirma jį nuplovė, aprišo jo žaizdas, pavalgydino ir patalpino į viešbutį. Alkanas žmogus nieko kito negali mylėti kaip tik duoną: jis visų neapkęs, kas tik jam jos neduos. Šąlančiam duok pastogę ir drabužius, o ne kalbėk jam apie grožį ir sielos tobulinimą. Pirma pašalink jo rytojaus netikrumą, o tik paskui jį ragink pakelti aukštyn galvą.

„Vargo egzistavimo niekas negali pateisinti. Visuomenė, kuri su juo susigyvena, tuo pačiu save pasmerkia“ (Daniel – Rops). Ir niekšiškumas, vertas dangaus ir žemės keršto, kalbėti, kad likimo lemta, kad vieni turi skursti ir badauti, o kiti prabangoj gyventi. Farizeizmas skelbti, kad vargas yra Dievo bausmė už asmeniškas ar už visuomenines nuodėmes. Cinizmas sakyti, kad skurdas yra nelaimė, kurios negalima išvengti. Tiek išradimų ir tiek priemonių rasta savo priešams naikinti ir pomėgiams didinti, o iki šiol vis nesurandama jokių būdų žmonių vargams ir jų kančioms sumažinti. Panaikinta vergija, tūlas pasakys, bet dabartinis kapitalizmas, komunizmas ar nacionalsocializmas dabarties žmogui dar baisesnius vergijos pančius yra uždėjęs, kokių jokia senovės santvarka nežinojo. Milijardai surandami destrukcijai ir žudynėms organizuoti – ginklavimuisi, o badaujantiems ir šąlantiems duodami centai, dalinami sunešioti drabužiai, kaip šuniukams pametamos nustatytos porcijos. Tai gailestingi darbai, almužna, mielaširdystė, geradarystė! Tuo didžiuojamasi, giriamasi ir daroma sau karjera. Bet nejaučiama, kad žmogus niekinamas, kai jis šelpiamas. Ne pašalpų žmogus reikalingas, bet darbo ir teisingo už jį užmokesčio. Šelpiamas žmogus darosi tinginys, jis ištvirksta ir apsileidžia, nes kiekviena teikiama žmogui dovana jį degraduoja, pažemina, smukdo, nes jam skirta savo prakaitu sau duoną užsidirbti.

Kiekvienas žmogus būtinai reikalingas minimalių pragyvenimo priemonių. O jų visiems pakankamai gali būti, nes mūsų žemė taip turtinga ir produktinga, žmonių išradimai taip dideli ir taip gausūs, kad visiems turi būti pakankamai darbo ir duonos, pastogės ir apsirengimo. Tai kiekvieno žmogaus gyvybinė teisė. Jis neturi teisių į pašalpą, bet jo teisės į darbą ir į duoną niekas negali ginčyti, nenusižengdamas vyriausiems žmogiškumo ir moralybės principams. Dabartinio žmogaus nepaguosi ir nenuraminsi atlyginimu aname pasauly: kai jis nori valgyti, tai jam anas pasaulis neegzistuoja; šių dienų žmogus aktyvus: jis teisėtai reikalauja, kad dabar jam būtų suteikta galimybė žmogiškai gyventi, kai jis neturi duonos, tai nieko kito jis taip netrokšta kaip duonos. O kad visi jos pakankamai turėtų, reikia, kad daug kas imtų mažiau valgyti, nes iki šiol dar daugiau suserga ir miršta nuo persivalgymo negu iš bado. Juk turtingieji luomai masėmis serga eile ligų, kylančių iš persivalgymo ir persigėrimo. Reikalinga realizuoti tokia santvarka, kad niekas negalėtų ir neturėtų iš ko persivalgyti ir pasigerti. Taip pat reikia pasirūpinti, kad nei vienas žmogus nepasiliktų be pastogės ir be drabužių. Juk kiek žmonių ištvirksta ir išglemba vien todėl, kad turi perdaug liuksusinius butus ir perdaug puošnius drabužius. Kai bent vienas žmogus visuomenėj šąla, tai kiekvienam turėtų būti gėda pasirodyti su brangiais drabužiais, ir kriminališka turėti daugiau kambarių, negu būtinai reikia. Visoks perteklius turi būti atiduotas badaujantiems ir šąlantiems, jei tas savaime neįvyksta, tai visuomenė – valstybė jį turi nusavinti įstatymo keliu ir padalinti tarp tų, kurie ir minimumo neturi. Kas valdo perteklių, valdo svetimą turtą, teisingai sako Šv. Augustinas.

Niekas taip pozityviai žmogaus neugdo kaip žemė: visur ūkininkai yra pozityviausi ir sveikiausi žmonės; jie visomis savo šaknimis įaugę į savo žemę, iš jos sau gyvybę semia; jie susieti su šeimos ir tautos tradicijomis – jas saugo, ugdo ir įduoda naujoms generacijoms; jie mažiausiai vartoja dirbtinių apsisaugojimo ir naujų gyvybių naikinimo priemonių, jie natūralūs gamtos vaikai, jos neprievartauja ir jai netrukdo siekti savo tikslų, todėl jie yra geriausi savo rasės, savo tautos palaikytojai ir augintojai; jie sunkiausiai persiima abstrakcijomis ir mažiausiai pasiduoda demagogijai, todėl visados gelbsti kraštus nuo revoliucingumo, nuo kolektyvinių pamišimų ir visų iliuzijų ir mitų. Tad juos ypatingai reikia mylėti, gerbti ir remti. Reikia kaimuose sudaryti tokį įdomų, įvairų ir šviesų gyvenimą, kad niekas iš jų nebėgtų, kas tik juose reikalingas ir kas juose gali pasilikti. Reikia jiems įduoti visus pozityviuosius civilizacijos laimėjimus, kad nuolat tobulintų ir gerintų savo gyvenimą. Reikia juos išvaduoti nuo miestų diktatūros, nuo jų dirbtinumo, nuo jų eksploatacijos, madų, prietarų ir apgaudinėjimo. Juk kaimuose gimsta ir auga tautos, o miestuose miršta ir nyksta: ir jei miestų nuolat nepapildytų kaimo gyventojai, tai jie labai greit visiškai išsigimtų. Tad reikia sulaikyti kaimiečių veržimąsi į miestus, kurie juos atitraukta nuo savo žemės, nuo savo šeimų ir nuo savo tautos ir nuo savo Dievo, juos įtraukia į savo industrinį mechanizmą, eksploatuoja, demoralizuoja ir paskui juos išmeta į gatvę, be jokių ryšių su materialine ir dvasine tikrove. Dar daugiau. Reikia daug miesto gyventojų grąžinti į kaimus, o ne juos šelpti, reikia visur pravesti radikalias žemės reformas, nusavinti visur jų perteklius ir juos atiduoti tiems, kurie per maža ar visai šios brangios žemės neturi. Sumažės dėlto krašto produkcija ir jo valstybinis turtingumas, bet kam jis reikalingas, jei jis tik didina prabangą, intensyvina apsiginklavimą, proteguoja ištvirkavimą ir lėbavimą, silpnindamas visą tautą, sėdamas joje neapykantos, keršto ir revoliucijos daigus, smukdydamas jo dvasinę kultūrą. Geriau bus, jei valstybės bus mažiau turtingos, jei jos neturės lėšų ginklavimuisi, prabangai ir pompom, jei nebus turtingų, bet degraduojančių luomų, bet bus daugiau teisingumo, daugiau broliškos meilės, daugiau sveikos dvasios ir daugiau pusiausvyros ir dvasinės kultūros.

Jei norima, kad visuomenė, valstybė būtų stipri, kad ji gyventų ir progresuotų, reikia, kad visi jos nariai ga-lėtų žmogiškai gyventi, progresuoti ir džiaugtis savo gyvenimu. Kiekvienas žmogus kasdien turi gauti tam tikrą porciją duonos, mėsos ir vaisių – minimumą kalorijų, be kurių neįmanomas normalus jo gyvenimas. Jam reikalinga dar baltiniai ir viršutiniai drabužiai, pastogė su minimumu erdvės, oro ir saulės. Jam reikia duoti viską, kas būtinai reikalinga, kad jo kūnas būtų sotus, sveikas ir gražus. Kūninė žmogaus gyvybė yra stebuklų stebuklas – ir ją reikia branginti, auklėti, saugoti, ugdyti ir stiprinti. Romos vyriausybės šūkis Panem et circenses turi savy gilios išminties. Tik fariziejai ir hipokritai gali iš jo juokauti ar juo piktintis. Be darbo, duonos ir pramogų žmogus negali gyventi. Ir jam to negalima pavydėti. Po darbo jam reikalingas poilsis bei pramogos, kurios jį atgaivintų ir suteiktų jėgų toliau džiaugsmingai ir sėkmingai darbuotis. Visiems dirbant, visiems bus laiko ir pramogoms. Tad reikia ir pramogas taip organizuoti, kad jos būtų visiems prieinamos, visiems tinkamos ir visus džiuginančios. Taip pat juokingi ir naivūs daugelio moralistų pamokslai, smerkią pramogas ir draudžią žmonėms linksmintis, žaisti ir džiaugtis.

Žmogaus kūnui reikia leisti gyventi sveiku, gražiu ir džiaugsmingu gyvenimu. Jis skirtas žydėjimui ir klestėjimui, tad tegu ir žydi ir klesti ir neša vertingų vaisių. Ir klydo Prancūzijos vyskupas Bossuet’as, smerkdamas pasilinksminimus, smerkdamas teatrą ir net erotinę meilę. Perdeda ir kita visa eilė moralistų, skelbią neteisėtą asketizmą, raginą ieškoti kančių ir vargo. Žmogui užtenka kančių ir jų neieškant, perdaug jam tenka kentėti ir pačiam sąmoningai savęs nekankinant. Ir Katalikų Bažnyčia parodė daug išminties, pasmerkdama manicheizmą, kurs materiją, kūną, visą šį laikinumą laikė blogybe, atstumdama jansenizmą, kurs perdaug pesimistiškai žmogų traktavo, atkirsdama protestantizmą, kurs nepripažįstama žmogui iniciatyvos savo išganyme. Jos sveiką ir išmintingą nusistatymą yra pareiškęs Šv.Augustinas šiais žodžiais: Omnis natura, quantum natura esfc, est bona: visa prigimtis, kiek ji yra prigimtimi, yra gera. Ji yra puikus Dievo kūrinys, jo nuostabus šedevras. Ir kaip Šv.Pranciškus Asyžietis mylėjo visą gamtą, kaip ja džiaugėsi ir kaip žavėjosi jos grožiu. Kaip išmintingai meiliai Šv.Pranciškus Salezietis traktavo net žmonių erotinę meilę ir jos pozityviuosius pasireiškimus! O kaip karštai žmogaus kūną mylėjo didieji Renesanso menininkai – Giotto, Donatello, Boticelli, Van Eyck, Michel -Angelo, Leonardo da Vinci! Ir šiandien visa Florencija kupina svaiginančio grožio nuogo žmogaus kūno statulų ir paveikslų, visa ji skamba juoku ir alsuoja didžiu džiaugsmu: bet jos visa kūryba tai džiaugsminga žmogiška malda Aukščiausiajam. Gal todėl joj tiek natūralaus grožio, kiek nerasime nei viename kitame pasaulio mieste.

Naujasis humanizmas visų pirma realistinis, jis atsiremia visu, konkrečiu ir realiu žmogumi, įaugusiu į savo žemę, į savo užsiėmimą, į savo šeimą, į savo tautą ir gyvenančiu natūraliu žemišku gyvenimu. Jis rūpinasi, kad jis turėtų darbo ir duonos, drabužius ir pastogę, oro ir džiaugsmo. Jis nesutinka, kad jis būtų pavergiamas, išnaudojamas, skriaudžiamas, kankinamas, degraduojamas. Jis draudžia žmogaus kūną žaloti sterilizacija ar kastracija, jis nepataria sąmoningai jį kankinti, bet skatina prie sveiko, natūralaus, gražaus ir džiaugsmingo gyvenimo. Žmogaus kūnas skirtas augimui, žydėjimui ir klestėjimui – ir negali būti niekinamas, skriaudžiamas ar naikinamas.

Bet šiandieninėj civilizacijoj vis mažiau darosi įmanomas normalus kūniškas ir ekonominis žmogaus gyvenimas. Iš vienos pusės didėja ūkininkų ir darbininkų materialinis skurdas, o iš kitos pusės auga vis aistringesnis pamėgimas komforto ir liuksuso. Visos moderninės valstybės stengiasi pagerinti ūkininkų ir darbininkų būvį, bet jų pastangos nėra davusios reikiamų rezultatų, ir materialinių sunkumų galo nematyti. Tas rodo, kad šios pastangos nėra pakankamai racionalios ir kad nei viena visuomeninė reforma neįmanoma be dvasinės reformos. Kol žmonija pamišusiai veršis prie komforto, liuksuso ir pomėgių, kol ji nesuras tikrųjų savo gyvenimo tikslų, tol pusiausvyra ir taika toli pasiliks nuo mūsų. Mokslas nuolat išranda vis naujų komforto ir liuksuso priemonių, pasirenkama vis naujų pomėgio formų, – bet iškyla vis nauji reikalavimai ir užsidega vis nauji aistrų gaisrai, kurių niekas negali patenkinti. Tam neracionaliai išeikvojami dideli materialiniai ištekliai, kurie daug žmonių išvaduotų iš baisiausio vargo, tuo provokuojamos kruvinos ir kerštingos revoliucijos, tas žmonių nepatenkina, o tik dar didesnį nerimą įdiegia į jų širdis. Tokioj būklėj nebegalima pasilikti: reikia ieškoti naujo kelio. Ir šis naujas kelias, kurs drauge ir labai senas, yra tai grįžimas į paprastumą. Galop reikia padaryti galą šiam nuolatiniam gyvenimo komplikavimui, kurs veda žmoniją į pamišimą ir kurs jau suteikė jai tiek kančių ir nusivylimų, kurs iššaukė tiek pavojų!

Reikia, kad šiandieninis žmogus valandėlę susitelktų ir pagalvotų: ar šis nuolatinis pomėgių ir liuksuso ieškojimas jam teikia nors kiek tikro džiaugsmo ir ar duoda jam pastovaus pasitenkinimo? Pojūtiniai išgyvenimai labai trumpi, jie greit baigiasi, žmogų palikdami dar didesnėje tuštumoj, dar didesniame nepasitenkinime, negu kad jis buvo prieš tai. Tokios būklės jis negali pakelti – ir jis ieško naujų ir dar intensyvesnių pomėgių, bet tas jo pojūčius išsemia, begaliniai išvargina ir juos egzaltuoja iki pamišimo: žmogus suserga neurastenija. Tokiu būdu žmogus, dar žemėj gyvendamas, pasineria į pragarą, kuris jo jau nepaleidžia. Bet patekęs į tokį kelią jis jau nesustoja: jis ima manyti, kad jo vidaus pragarą sumažins arba bent paslėps išorinis liuksusas, nuolat didinami patogumai, niekuo neribotas komfortas. Visas jo gyvenimas susitelkia paviršiuje: jis pasidaro begaliniai tuščias ir tiesiog kvailas. Jis mano bus laimingesnis ir vertingesnis, jei lankysis brangiausiuose restoranuos ir virškins retus, nors ir nelabai skanius ir nevisiškai sveikus valgius, jei važinės brangiame liuksiusiniame automobily, jei pirks prekes ten, kur jos kelius kartus brangesnės, jei cirkuose sėdės brangiausiai apmokamoje vietoj, jei turės perdėtai liuksiusinį butą, jei moterims išleis milžiniškas sumas. O kiek moterų rėdosi tūkstantinės vertės kailiais ir kitais brangumynais, kad tik nea-siliktų ir pralenktų savo drauges, kad labiau patiktų vyrams, kad kiek galima daugiau patenkintų savo tuštumą. Jos reikalauja vis daugiau išlaidų ir savo vyrus ir draugus pastūmėja eiti vogimų, išeikvojimų, kyšių ėmimo ir arivizmo keliais. Bet jei kartą žmonės ryžtųs šiam pamišimui ir tuštumui padaryti galą, jei jie grįžtų prie paprasto ir natūralaus gyvenimo, tai tuoj ir jų sveikata sustiprėtų, išnyktų ir šis klaikus moderninis nerviškumas, visi jie pasidarytų ramesni, darnesni ir geresni, sumažėtų pavydas, praeitų nerviškas nerimas ir egzaltuotas susirūpinimas, nebereikėtų jiems nei dūkti daugiau, negu jų jėgos leidžia, išnyktų ir arivizmo ir išeikvojimų pagundos. Žmonių gyvenimas pasidarytų šviesesnis ir saugesnis, turiningesnis ir prasmingesnis. Vėl jie sužinotų, kas yra tikras džiaugsmas, gilus susitelkimas, natūralus susižavėjimas tikromis vertybėmis. Jie patirtų, kad žmogus, mažiau turėdamas, neigdamas tuštumą ir išorinį blizgėjimą, neleisdamas savęs įtraukti į gyvenimo paviršių ir jo beprasmį triukšmą, gali būti daug laimingesnis, laisvesnis ir vertingesnis. Pažvelkime tik į Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą. Jis atsisakė nuo turtų, nuo išviršinio aristokratiškumo, nuo visokio liuksuso, nuo grubių pomėgių, ir koks tada džiaugsmingas, kaip įdomus ir darnus pasidarė jo gyvenimas. Jis džiaugėsi kiekvienu daiktu: visas pasaulis jam pasidarė džiaugsmo, grožio ir gyvybės jūra. Jis viskuo džiaugiasi – žiedais, paukščiais, gyvuliais, žmonėmis, saule, žvaigždėmis, ugnimi, vandeniu, medžiais ir akmenėliais, bet jis nei vieno jų nenori sau turėti, jis niekam nepavydi ir niekas nieko jam nepavydi – ir niekas negali sudrumsti jo beribio džiaugsmo visa Dievo kūryba. Jo gyvenimas – tai džiaugsmo ekstazė, nes jis ryžosi gyventi prie pačių gyvenimo šaltinių. Jo geniali veikla atnaujino pasaulį ir sukūrė naują epochą – ir literatūroj, ir mene, ir religijoj.

Reikia, kad šių dienų žmogus, jei pats jau nebesugeba rasti sau išminties kelio, sustotų prie šio išminties genijaus ir iš jo pasimokytų paprastumo, neturto dvasios, išminties, visuotinio gyvenimo džiaugsmo, tikrosios žmonių meilės. Juk jei ir aukštesnieji ir žemesnieji luomai vien trokštų liuksuso ir degraduojančių pramogų, tai visas žmonijos gyvenimas bus vien tik kruvinos skerdynės, nenutrūkstama socialinė revoliucija, niekuo nepasotinamas godumas, nuolatinis nusivylimas, individualiniai ir kolektyviniai pamišimai, beribis tuštumas ir nesustabdoma savižudystė. Ir pats žmogus, o ne kas kitas gali pasukti paprastumo ir išminties keliu: jis gali padaryti šią revoliuciją, kuri pradėtų naują epochą žmonijos gyvenime. Juk jis padarė visus išradimus, jis sukūrė visas civilizacijas ir jis, o ne kas kitas, gali pradėti kurti naują civilizaciją, kuri, atsirėmusi visais pozityviaisiais laimėjimais, gražintų gyvenimui prarastą paprastumą, sukurtų tokią visuomeninę tvarką, kurioj visi turėtų minimalų savo materialinių reikalų patenkinimą ir kuria būtų einama ir prie didesnio teisingumo ir realizuojama ekspresyvesnė harmonija. Neįvykdžius šios dvasinės revoliucijos, negalima pravesti jokios radikalesnės socialinės reformos. Štai marksizmas pasišovė sugriauti kapitalizmą ir pagerinti proletariato gerbūvį, o pasirodė, kad jis pats yra ne kas kita, kaip to paties kapitalizmo dvasios padaras, jo svajonė, jo religija – jis pakeičia roles, marksistus padaro kapitalistais, o buržujus kapitalistus padaro proletarais. Tai nuolatinės revoliucijos kelias. Ir Trockis daug nuoseklesnis už Staliną, kai skelbia nuolatinės revoliucijos reikalingumą: kai mterialiniai turtai yra laikomi vyriausiu gyvenimo tikslu, tai lieka tik visų karas prieš visus, nes turtai riboti, ir jei jų vieni daugiau pagrobs, tai kitiems jų neliks ir teks juos jėga imti. Bet smurtas iššaukia smurtą, kerštas – provokuoja kerštą – ir šiam pragariškam siautimui negali būti galo. Iš šio užburto rato galima išsivaduoti tik pasukus visiškai kitu keliu – laisvo neturto ir išmintingo paprastumo keliu.

Laisvas neturtingumas turi virsti mada. Pinigas turi būti nukeltas iš karališkojo sosto ir paverstas tik paprasta mainų ir prekybos priemone. Laisvas neturtingumas suteiks žmonėms vidinę ir išorinę taiką. Jis juos padarys laisvus ir savarankiškus, meilius ir ramius, džiaugsmingesnius ir laimingesnius, dvasingesnius ir gilesnius. Jis sumažins pavydą ir ramdys socialinių ir kerštingų revoliucijų ugnį. Laisvas neturtingumas žmoniją padarys turtingesnę ir taikingesnę. Jis vietoj piniginės aristokratijos, ugdys naują dvasinę aristokratiją, kurios didybė glūdės ne milijonuose, bet moraliniame taurume ir dvasinėje pajėgoje.

Drauge su laisvuoju neturtingumu turės eiti ir naujasis heroizmas, kuriuo bus vadinami ne atsitiktini, aplinkybių iššaukti drąsūs žygiai, bet kasdieninis pasiaukojimas, tylus ir uolus savo pareigos ėjimas. Šeimos motina, tyliai pasiaukodama savo šeimai, vykdo didingesnį heroizmą, negu triukšmingas revoliucionierius, negu karys, įtrauktas į geležinį militarinį mechanizmą. Ir tas heroizmas tikresnis, kurs mažiau matomas, o tas daugiau įtartinas, kurs viešesnis. Juk žmonės kartais net nusižudo, kad tuo pragarsėtų: tiems daug lengviau eiti į didžiausius pavojus, kurie žino, kad jie yra matomi, kad jais yra žavimasi, kad jiems žadami laurų vainikai. Bet kasdieninis ir nuolatinis pasiaukojimas, tylus ir uolus savo pareigos atlikimas – štai tikroji didybė, kuri verta didžiausio susižavėjimo!

Šio tylaus pasiaukojimo, tauraus savęs išsižadėjimo, beribės meilės – štai ko dabarties žmonijai daugiausiai reikalinga. Visi nori kuo daugiausiai turėti; visi geidžia būti kuo triukšmingiausiai reklamuojami, visi trokšta kuo visuotinesnės meilės, bet niekas nenori išsižadėti savo egoizmo, niekas nesiryžta badaujančiam ir šąlančiam savo artimui atiduoti savo perteklių, niekas nemoka kitų mylėti didele ir neribota meile. O vis dėlto reikia išmokti neinteresuotai žiūrėti ir į žmones ir visą pasaulį, kitaip mes visi virsime vilkais, tik tykojančiais ką nors paglemžti. Reikia ryžtis nuolatiniam ir neribotam pasiaukojimui, kurs sukurtų naują žmoniją, naują civilizaciją ir naują epochą. Privalu nuolatos vienas kitam dovanoti, jei nenorime, kad mūsų gyvenimas virstų vien keršto šėlimu ir nesulaikomu viens kito naikinimu. Galop reikia kits kitą pamilti broliška meile, jei trokštame save dar žmonėmis vadinti, jei nenorime išsižadėti viso savo žmogiškumo: tik ši meilė atnaujins pasaulį ir jį išgelbės iš įsigalėjusio jame žvėriškumo, tik jis gali sėkmingai ramdyti kerštu ir neapykanta liepsnojančius sąjūdžius: ji kaip saulė žmonijai atneš naują šviesesnį rytojų.

Štai kokia ekonominė naujojo humanizmo ideologija. Ji nežada aukso kalnų ir neragina nieko užpulti ir apiplėšti, Ji niekam negrasina, bet niekam ir nepasiryžusi tarnauti. Ji tik kaip saulės spindulys nori įsibrauti į žmonių širdis ir jas padegti pavasario ugnimi, kuri mums sukurtų naują gyvenimo epochą.

Iliustruotas savaitinis kultūros gyvenimo žurnalas „Naujoji Romuva“,
septintieji metai, Nr.15(325), 1937 m. balandžio mėn.11 d.

Žmogaus asmenybė

Gal niekad žmogus nebuvo taip niekinamas, kaip šiais laikais: 40 milijonų Italijoj skelbiama, kad tik viskas valstybėje, viskas valstybei ir nieko šalia valstybės, 65 milijonų Vokietijoj įsakyta, kad rasė, kraujas ir Führeris yra aukščiausios vertybės, 180 milijonų Rusijoj įvesta vergija ir baudžiava, industriniuose kraštuose viskas pavergta gamybai ir mašinai, o Kinijoj ir Indijoj masės žmonių miršta badu ar kautynėse. Ir kas nuostabiausia, kad milijonai žmonių patys ieško, kad kas nors juos paimtų į savo geležinę globą, atimtų iš jų laisvę, užtikrindami jiems duoną ir saugumą. Ir daugelio kraštų jaunuomenė ne laisvei, bet vergijai gieda himnus, ir ne išsivadavimo ieško, bet įsijungimo į uniformas ir patekimo į diktatūrą. Tai charakteringas ir labai įdomus reiškinys, išduodąs šiandieninio žmogaus sumenkėjimą. Matyti, jau į tokį chaosą ir į tokį netikrumą yra patekęs modernusis žmogus, kad pats jau nebesitiki jo nugalėti, tad pasyviai ir beviltiškai pasiduoda išorinei jėgai, kad ji jį sudrausmintų ir jam išorinį ir išvidinį saugumą garantuotų. Ir tokių išorinių jėgų, kurios maloniai žmogų priėmė į savo globą, radosi pakankamai – tai gamyba, valstybė, rasė, technika.

Bet pamirštama, kad žmogaus didybė glūdi jo kūryboje, jo laisvėje ir jo savarankiškume. Tik savo drąsia ir laisva kūryba žmogus nugalėjo gamtą, ją pasikinkė į savo tarnybą ir sukūrė tokią civilizaciją. Savo dvasiniu savarankiškumu jis pasidarė pasaulio valdovu. Bet kai jis išsižada savo laisvės, savo individualios kūrybos, savo savarankiškumo, tai tuo pačiu pasiduoda išoriniam determinizmui, atsisako savo valdoviškų teisių ir pasuka smukimo ir nykimo keliu. Ir ypatingai traginga tai, kad jis vergauja savo paties sukurtiems mechanizmams – valstybei, industrijai, rasei ir savo laimėtoms vertybėms – mokslui, menui, technikai. Žmogaus kūryba pasirodė tokia didelė ir plati, kad jis nebeįstengė jos suvaldyti. Be to, jis bekurdamas pats tiek pavargo ir išsisėmė, kad neišsilaikė savo valdovo soste, ekstazėj sukniubo prieš savo darbo vaisius ir be sąlygų atsidavė jų diktatūrai.

– Štai išrasdamas mašiną jis norėjo nepaprastai išplėsti ir padidinti savo galybę, bet iš tiesų pasidarė tik jos mechanišku rateliu, jos automatišku prižiūrėtoju, nuolat tik besirūpinančiu, kad ji nesustotų, nesugestų ir kad nuolat turėtų darbo ir medžiagos. Jis sukūrė didelį mokslą, manydamas juo rasti tiesą ir laimėti sau laimingesnį ir šviesesnį gyvenimą, bet šis mokslas pasidarė toks išdidus (scientizmas), kad deklaravo žmogų esant tik jo nužemintu tarnu, jis tiek išsiplėtė ir susikomplikavo, kad niekas nebegali jo viso asimiliuoti, ir žmogui tenka tenkintis tik mažyte vienos kurios jo šakos sritimi. Jis sukūrė didingą meną, tikėdamas grožiu išpuošti visą savo gyvenimą ir juo pripildyti visą pasaulį, bet šis menas pasidaro tiek keistas ir gal net arogantiškas, kad jis žmogų – patį savo kūrėją – išmeta iš savo srities, liaunasi jį vaizdavęs, ima iš jo tyčiotis ir jį karikatūrinti, rodyti šmėklas ir klaikų chaosą, abstraktybes ir mechanizmus. Žmogus sukūrė kapitalą, juo norėdamas suintensyvinti savo gamybą ir padidinti savo materialinį gerbūvį, bet greit šis virsta sau tikslu, pasivadina kapitalizmu ir pavergia savo kūrėją, padaro savo vergais lygiai jo savininkus, lygiai darbininkus. Žmogų taip įtraukia į savo tinklą, kad jis nebeturi nei jėgų nei laiko rūpintis savo sielos, savo humanitarinės kultūros reikalais, ima išnaudoti milijonus darbininkų, juos sukelia prieš savo darbdavius, ir galop jų dideles mases išmeta į gatvę be duonos ir be pastogės. Žmogus iškėlė laisvės, lygybės ir brolybės šūkius, bet greitai ir jie virto sau tikslais, be objekto ir be turinio, pasivadino liberalizmo vardu, kur tikrajai laisvei nebėra vietos, nes juo atpalaiduoti visi žemieji instinktai; sukūrė tokią neteisingą, tokią chaotišką ir šmėkšlišką santvarką, kuria visi pasidarė nepatenkinti. Žmogus ėmė kultivuoti savo individualybę ir savo tautybę, jausdamas, kad tuo gali atskleisti savo paties ir savo tautos originalumą ir juo nepaprastai praturtinti visuotiniąją žmonijos civilizaciją, bet jis pats neatsilaikė prieš savo atrastas vertybes, apsvaigo jomis, pasidarė jų nelaimingas vergas, savo gyvenimą pradėjo grįsti šiuo individualizmu, kurs sudievina individą ir šiuo nacionalizmu, kurs sudievina tautą, pasiduoda šiam neribotam individualiniam ir kolektyviniam egoizmui, kurs iššaukė Didįjį karą, kurs individą sukėlė prieš individą, tautą prieš tautą ir įsteigė tokią tvarką, kurios vyriausiu principu yra homo homini lupus est. Jis sukūrė valstybę, kuri jungtų atskirų individų jėgas, kuri juos organizuotų kolektyviam apsigynimui ir sėkmingai ekspansijai, kuri derintų žmonių reikalus, palaikytų tvarką ir taiką, vykdytų teisingumą ir teiktų visokeriopą apsaugą, bet štai ji irgi pasidaro sau tikslu, etatizmo ir biurokratizmo pavidalais pavergia žmogų, jį suvaržo, paneigia jo asmenybę, ima gniaužti jo individualinę iniciatyvą – ir galop paskelbia, kad tik ji viena egzistuoja, kad žmogaus visiškai nėra, kad nėra ir jo šeimos ir jo organizacijos, kad jis tiek egzistuoja, kiek ji tai leidžia; ir jei jis dar egzistuoja, dar kvėpuoja ir gauna valgyti ir kokio nors darbo, tai tik todėl, kad jos tokia malonė.

Štai kokių nežmoniškų jėgų pavergtas šiandieninis žmogus. Jis šiandien silpnas, bejėgis, nelaimingas. Jis neįstengia nei savo materialinių reikalų, nei savo dvasinių vertybių apginti. Jis ir vaitoti garsiai negali, nes rūpinamasi, kad nieks nejudėtų, kad nieks savo gyvybės nerodytų net skausmo balsu: tik lavonai nepavojingi, tad tik jie ir toleruojami. Visi, kas tik nori egzistuoti, turi įsigyti lavonų pavidalus, užsidėti uniformą ir kaip negyvi instrumentai groti himnus valstybei, rasei ir proletariškai abstraktybei. Įsigali kolektyvo diktatūra, žmogų savo milžiniška mase prislegianti, jį dusinanti ir niekinanti. Bet ir pats kolektyvas neišsilaiko: jį paneigia vienas žmogus – diktatorius, nes kolektyvas neturi nei savo proto nei savo valios. Įsigali imperializmas, bestijalizmas, sadizmas. Su malonumu kankinami atskiri žmonės ir spaudžiamos ištisos tautos. Viskas uniformuojasi, niveliuojasi ir visi bejėgiai dreba prieš savo iškeltąją šmėklą.

Viskas norima pažymėti apokalipsinio žvėries ženklu: ką Šv. Jonas regėjo mistinėj vizijoj, tas šiandien vyksta prieš visų akis: „Aš mačiau kitą žvėrį, pasikeliantį iš žemės; jis turėjo du ragu, panašiu į avinėlio, ir kalbėjo kaip slibinas. Jis vykino pirmojo žvėries valdžią, jo akivaizdoje ir padarė, kad žemė ir jos gyventojai garbintų pirmąjį žvėrį, kurio mirtinoji žaizda buvo pagydyta. Jis darė didelių ženklų, taip kad net ugnį iš dangaus nužengindavo žemėn žmonių akivaizdoje, ir suvedžiojo gyvenančius žemėje ženklais, kuriuos buvo jam duota daryti žvėries akivaizdoje, sakydamas žemės gyventojams, kad padarytų paveikslą žvėriui, turinčiam kalavijo žaizdą ir atgijusiam. Jam duota suteikti žvėries paveikslui dvasią, ir kad žvėries paveikslas galėtų kalbėti ir daryti, kad kurie tik žvėries paveikslo negarbins, būtų užmušami. (Argi šiandien šitaip nesielgiama vienoj didelėj valstybėj? Aut.). Jis dar padarys, kad visi, maži ir dideli, turtingi ir beturčiai, laisvieji ir vergai turėtų žymę ant savo dešinės rankos ir ant savo kaktų ir kad niekas negalėtų pirkti ar parduoti, kaip tik kas turi žvėries žymę ar vardą ar jo vardo skaitlinę“. (Apr. 13, 11—14, 1). Iškilo žvėris, kas negarbina jo paveikslo ir nevirsta į jį panašiu, tas užmušamas, kas neturi jo bilieto, tas negali nei pirkti nei parduoti, nei bendrai nieko daryti, jis naudojasi visais moderninės technikos išradimais savo valdžiai ir autoritetui palaikyti, jis hipnotizuoja minias ir jas suvedžioja. Argi Stalino Sovietų Rusijos ir Hitlerio Vokietijos santvarkos nepanašios į šią Apokalipsio išpranašautą tvarką, ar jų vadai neprimena to apokalipsinio žvėries? Juk viskas imama ženklinti ne Dievo ir ne žmogaus, bet žvėries ženklu: jokios tikrai žmogiškos ir dvasinės vertybės nebepripažįstamos, garbinama tik kraujas, rasė, valstybė, materialinė gamyba, geležinė drausmė.

Bet vis dėlto žmogus negali žūti: jis tiek krizių yra nugalėjęs, nugalės ir šią, jis užvaldė visą pasaulį – jis užvaldys ir pačio savęs kūrybą. Jis, nežiūrint viso savo susmukimo, vis dėlto pasilieka nelygstamąja vertybe, nepaprasta didybe, kurios niekas šioj žemėj negali pralenkti. Reikia tik, kad jis susitelktų, nugalėtų savo vidaus chaosą, pagalvotų apie savo didįjį pašaukimą, įgytų savo didžiulės jėgos ir savo svaiginančios didybės sąmonę. Reikia, kad po tiekos išradimų galop jis pats save išrastų, save išugdytų ir iškeltų viršum visos žemės ir viršum visų savo darbo vaisių. Reikia, kad jis dvasiškai atsistotų ant kojų, išsitiestų visu savo ūgiu ir iškeltų aukštyn galvą į žydriuosius tolius.

Argi jau iš tiesų žmogus yra toks menkas, kad jo paties rankų padarai galėtų jį taip žeminti, kankinti ir nieku versti? Argi jis jau nebegali atsistoti, išsitiesti ir kiekvienam parodyti savo vietos? Argi jis taip jau sužalotas, kad jau nebegalėtų pagyti ir sveiku pasidaręs sveikai sutvarkyti savo ir kitų gyvenimo? Atrodo, kad ne! Atrodo, kad jis dar negyvena paskutiniųjų savo agonijos dienų, kad jis dar gali atgyti ir tarti savo galingą žodį, kurį išgirdusios išsiblaškytų visos šmėklos, prasmegtų ta apokalipsinė bestija ir nuo kurio aido subyrėtų visi šie mechaniškieji pastatai, kurie šiandien dusina kiekvieną žmogiškos gyvybės apsireiškimą.

Žmogus, nors kažin kiek įvairi jo veikla ir skirtingi jo žygiai, vis tiek tuo dar neišsižada savo vieningumo: vis dėlto kiekvienas, nors ir mažiausias, jo veiksmas jį patį reiškia ir jam priklauso. Taip pat, nors jis turi ir įvairiausių išgyvenimų, pasikeitimų, bet vis dėlto pasilieka ir tarp jų tam tikras tąsumas, nors jis ir neina tiesia linija, nors ir labai dideliais zigzagais plaukia 30 gyvenimas. Žmogus savyje turi dvasinį, substancinį centrą, iš kurio ir spinduliuoja visa jo įvairiopa gyvybė, kuris normuoja, ir kontroliuoja ir vertina visus jo veiksmus, kuris organizuoja ir formuoja jo vidaus ir jo išorinį gyvenimą. Žmogus yra būtybė, kuri jaučia, galvoja, trokšta, realizuoja, kuri sau gyvena, iš savo vidaus veikia, brangina savo individualybę ir ja nori paženklinti visą tikrovę. Kiekvienas žmogus jaučiasi esąs skirtingas nuo visų daiktų ir nuo kitų žmonių: tai individuali energija, tai substancianali būtybė, tai originali ir nauja tikrovė. Niekados vieno žmogaus aš netaps kito žmogaus aš. Žmogus pojūčiais apčiuopiamas ir neapčiuopiamas: yra išorinis ir išvidinis žmogus – išorinis tai jo kūnas, išvidinis – tai jo siela. Kūnas matomas, apčiuopiamas, turi tam tikrą svorį ir erdvėje užima kai kurią vietą. Siela – nematoma, nepasveriama, jokiais pojūčiais neapčiuopiama, bet jo viduje jaučiama centrinė energija, kuri viską tvarko ir gaivina, nors ir nematoma ir neapčiuopiama, bet vis dėlto jos buvimą žmogus jaučia visa savo būtybe. Taigi žmogus bus vieninga ir tapatinga, individuali ir visuotinė, materialinė ir dvasinė būtybė, kuri jaučia ir galvoja, trokšta ir vykdo, svajoja ir realizuoja. Jis, kurių nors šių ypatybių netekęs, pakrinka, išeina iš proto ar miršta: tada jis nebeturi normalaus savo egzistavimo.

Štai materialinis žmogus. Imkime jį analizuoti materialiniu žvilgsniu: jokio galutinio prado jame nerasime. Seniau buvo manyta, kad atomas sudaro materijos pagrindą, jos galutinį nebedalomą pradą, bet šių dienų fizika žino, kad atomas yra tik miniatiūrinė saulės sistema, tam tikras daugybės jėgų sūkurys. Juo nėra ir elektronas, nes gal ir jis, kaip ir atomas, yra dar mažesnių jėgų sistema. Bet šiai sistemai * pakrikus kūnas dingsta. Kiekvienas gyvas kūnas sudėtas iš narvelių, o kiekvienas, nors ir mažiausias, narvelis turi nesuskaitomą daugybę atomų, o kiekvienas atomas dar dalosi į elektronus. Bet šie elektronai, šie atomai, šie normaliai yra įjungti į sistemą, jie pareina nuo vienas kito, – štai ši sistema ir sudaro kiekvieno organizmo vieningumą. Visi jie yra šios sistemos įrankiai, turi savąją funkciją, bet ir palenkti bendram organizmo gyvenimui, jie tai kovoja tarp savęs, tai bendradarbiauja, visados pasilikdami šios sistemos dalimis, jos harmonizuojami ir diriguojami. Ji ir sudaro šį struktūrinį planą, kurs ir išlaiko organizmo vieningumą, bet šis vieningumas nuolat netenka senųjų savo jėgų ir vis plūsta naujomis jėgomis, bet vis dėlto šis struktūrinis planas pasilieka toks pat, nors ir nuolatos keičiasi, jis išlaiko pastovią savo formą, ne statišką, bet dinamišką, užkariaujančią ir progresuojančią: ši forma tai gyvybinė jėga, nuolat kovojanti su aplinka ir su mirtimi, nuolat iššaukianti naujų jėgų vietoj žūstančių. Štai kodėl gyventi – tai nuolatos kovoti ir kurti: gyvenimas – tai nuolatinė gyvybinė pastanga, tai nenutrūkstamas gyvybinis polėkis, tai nuolatos laimima pergalė. Organizmas miršta, kai jis nustoja kovojęs ir gaminęs naujas jėgas. Bet jis subrendęs prigimdo naujų organizmų, kuriais toliau plūsta gyvybinis polėkis. Omne vivum ex vivo: iš gyvybės kyla nauja gyvybė – ir taip ji nesibaigia ir nuolat mirdama, nes drauge nuolat vis naujomis formomis, naujais organizmais reiškiasi. Subrendusio organizmo specifinės energijos perteklius išsiveržia ir pagimdo naują organizmą. Ir ne kūnas, ne materija pagimdo kitą kūną, bet jame gaminama specialinė energija, konstruktyvinė formulė, kuri iššaukia naują specifinį, individualų organizmą. Todėl kiekvienas naujas organizmas nėra pakartojimas seno, nėra rutinos ir paveldimo determinizmo padaras: jis, turėdamas ir panašią struktūrą ir remdamasis tam tikra sena rutina, vis dėlto yra individualus, naujas, visiškai originalus, jokio materialinio ar biologinio determinizmo galutinai neapspręstas.

Tad jau ir biologiniai organizmai nėra absoliučiai mechaniškai savo tėvų ar protėvių determinuojami, jie yra laisvi visiems bendros gyvybės vaikai, jie visi plaukia iš vieno ir to pačio gyvybės centro, visi turi vis naują savo individualybę, nes užima specifinę erdvės vietą ir specifiniame laike reiškia savo veiklą. Jie nėra visiškoj aplinkos priklausomybėj, nes iššaukiami gyvenimui bendrojo ir visuotiniojo gyvybės principo, patys iš vidaus apsisprendžia pagal savo išvidinę vadovybę. Tad tuo labiau žmogus nėra determinuotas savo tėvų, savo protėvių, savo rasės: kiekvienas žmogus, nors ir silpniausias, vis tiek, šalia bendrų savo rasei dalykų, visados turi ir savų, individualių ypatybių, kurios ir sudaro originalumą. Yra laisvės, spontaniškumo ir naujumo kiekviename naujo žmogiško individo atsiradime. Juk iš tiesų negi motina sukonstruoja savo vaiką. Ji iš vyro gauna sėklą, kuriai įsismeigus į jos organizmo pagamintą kiaušinėlį, ima formuotis naujas individas. Šis spontaniškas dviejų skirtingų organizmų specifinių jėgų pertekliaus susidūrimas ir susiliejimas pagimdo naują gyvybę. Ją, kaip matome, iššaukia struktūrinės gyvybės planas, jos programa, jos sistema, o ne patys tie organizmai, kurie paprastai laikomi jos tėvais. Tie organizmai yra tik gyvybės polėkio įrankiai, per juos ir jais gaminami nauji individai, bet ne jie patys juos gamina, tai rodo ir tas, kad lytinis veiksmas yra spontaniškas, gaivališkas, nesąmoningas, jis atliekamas ne todėl, kad norima turėti vaikų, bet todėl, kad organizmų specifinės energijos pertekliai patys gaivališkai veržiasi į susijungimą, kuris ir pagimdo naują gyvybę, neatsižvelgdamas į tai, ar tėvai to norėtų ar nenorėtų. Pačiame biologiniame gyvenime nėra šio absoliutaus, mechaniško determinizmo, yra tik daug spontaniškumo, gaivališkumo, laisvumo ir naujumo.

Moters kūne prasidėjęs naujas gyvenimas nėra visiškai pasyvus: iš jo paties vidaus plūsta asimiliuojanti ir organizuojanti energija, jis turi savo individualų planą, kurs ir ugdo jo organizmą ir traukia į save reikalingo maisto. Šis embrionas, dar mažučiu narveliu būdamas, nuolatos juda savo vidaus jėga ir savo viduje turi nuostabiai tikslų savo gyvybės planą, kurio neįstengtų pagaminti nei vienas mokslininkas ir kurį jis be paliovos vykdo per visus devynis mėnesius. Embrionas savo kūno formos ir struktūros negauna iš aplinkos, niekas jo ten nelipdo, jokio dailininko ranka jo ten neformuoja, bet ji išsirutulioja iš jo vidaus, iš jo vidinio plano. Ir pagal šį vidaus planą susiformuoja tokia darni ir tokia nuostabi forma, kurios jokiais techniškais įrankiais niekas dar negalėjo ir, be abejo, negalės pagaminti. Tuo geniali gyvybinė idėja realizuojasi trapioj ir grubioj materijoj, tuo gaunasi naujas gyvas organizmas, toks nuostabus ir toks įdomus. Jis nėra fizikinių ir cheminių dėsnių mechaniškai determinuotas, bet išaugęs savo vidaus jėga, savo vidaus planu ir programa, savo nematoma vidaus energija – dvasia, kuri ir sudaro jo gyvybės principą.

Tad kolektyvistų argumentas, kad žmogus ne pats save pagamina, bet yra tėvų pagimdomas, vartojamas individualizmui nugalėti, neturi tvirto pagrindo: tėvai yra tik visuotinės gyvybės įrankis, o ne jos gamintojai, – ir individualizmui kritikuoti reikia rasti naujų argumentų. Kiekvienas gyvas individas yra naujas, nekartojąs buvusių, originalus ir egzistuojąs savo vidaus dvasine jėga. Bet ir ši jo dvasinė jėga individualizuojasi ir savo individualybę suformuoja žmogaus asmenybės pavidalu. Gyvulys pasilieka savo organizmo mechanizmų valdžioje: jis iš jų niekad neišsivaduoja – jis pasilieka savo rasės įpročių, savo instinktų, savo palinkimų valdžioje; todėl jis yra veikiamas, o ne veikiantis, pasiduodantis, o ne valdantis; todėl jis negali nieko naujo išrasti, nieko patobulinti. Tik žmogus išsivaduoja iš savo rasės automatizmo ir iš jos įpročių, jis daro išradimus, savo jėgai didinti vartoja įrankius, kuriuos aiškiai skiria nuo savo organizmo, kuriuos nuolat tobulina ir kombinuoja, ir dar išranda įrankius įrankiams gaminti. Jis išugdo savo sąmonę, kuria kontempliuoja ir vertina tikrovę, kuria konstruoja savo gyvenimo ateities planą, kuria pats apsisprendžia, pasirenka sau kryptį ir kelią. Jis palengva gali pasidaryti sąmoningu savo gyvenimo ir savos aplinkos valdovu. Tuo jis virsta asmeniu, tuo pačioje jo individualybėje ima formuotis ir jo asmenybė.

Pirmas jo asmenybės pasireiškimas – tai jo savisąmonė: kai jis pradeda save jausti ir skirti nuo kitų daiktų ir individų. Kiekvienas organizmui kilęs pavojus sukelia jame aliarmą ir iššaukia apsigynimo būklę: pirmas – pažinimo momentas, antras – valios momentas, abu sudaro dvasios esmines funkcijas. Pavojui pažinti reikalingas intelektas, o pasipriešinimui organizuoti reikalinga pastanga – valios veiksmas. Biologai spėja, kad šie veiksmai ima reikštis dar naujam individui tebesant motinos kūne. Bet štai jo evoliucija pradeda naują tarpsnį: jis gimsta, jo kūno kontūrai aiškiai precizuojas. Ir kiek dabar jis turi naujų išgyvenimų? Oras įsibrauna į jo plaučius ir sukelia naują ritmą. Pirmąkart patekęs į jo burną pienas sukelia visą gamą naujų pojūtinių išgyvenimų. Visas jo kūno paviršius, patekus į visiškai naujas sąlygas, patiria daug naujo. Jis nuplaunamas, sudėstomas, į kitokią medžiagą įvyniojamas, griežtai atskiriamas nuo kito organizmo. Jis ima jausti, kad ne jis vienas egzistuoja, kad jis apsuptas skirtingais nuo jo daiktais ir nuolat vis aiškesnę įgyja savisąmonę. Jį apsupą daiktai visaip veikia, ir jis verčiamas į juos nuolatos vienaip ar kitaip reaguoti – tuo formuojąs jo valia. Palengva jis augdamas susiformuoja ir suorganizuoja savo sąmonę; jis savo įvairume pajunta vieningumą ir savo nepastovume įžiūri savo identiškumą – pastovumą. Jis pradeda pats veikti aplinką, savo balsu, savo gestais priverčia jam patarnauti. Paskui pradeda pastoviai vartoti kai kuriuos gestus tiems patiems reiškiniams sukelti, tuo jis ima ir pats save veikti, formuoti, organizuoti.

Taip formuojasi žmogaus asmenybė, kuria jis valdo išorinį pasaulį ir savo vidaus tikrovę. Jis ima rodyti, kas jam patinka ir kas nepatinka, ko jis nenori ir ko nori. Jis kuria vertybių hierarchiją, jis jas sistematizuoja ir harmonizuoja – tuo atidengia savo spontanišką originalumą, kuriuo išsiskiria nuo visų kitų žmogiškųjų individų. Jis vienų vertybių daugiau nori, kitų mažiau, ir žemesnių išmoksta atsisakyti, kad laimėtų aukštesnių. Jis vienais dalykais daugiau domisi, kitais mažiau, kad pirmuosius geriau pažintų, antruosius visiškai apleidžia. Jis ima formuoti sau ateities idealą, savo būsimo gyvenimo programą, ir pagal ją keisti save ir organizuoti visą savo aplinką. Jis taip išmoksta svajoti apie ateitį ir susitelkti prie savo idealo. Bet jis ir savo priemones pasirenka šiam idealui pasiekti. Vienas eina prie jo svyruodamas, kitas drąsiai, vienas iš palengvo, kitas galvotrūkčiais, vienas ramiai prie jo žygiuoja, kitas ugnimi dega. Tuo susiformuoja ir jo charakteris, kurs jam pasilieka jau visą gyvenimą, kurs tampa jo jautimo, jo galvojimo ir veikimo būdu, kurs sudaro jo psichofizinę individualybę, kurios jau joks visuomeninis ugdymas nesunaikins, o tik gali šiek tiek pakeisti. Žmogaus originalumas formuojasi iš vidaus nuo pat jo atsiradimo, ir jo jokios uniformos, jokios diktatūros, jokia išorinė prievarta nesunaikins, nes žmogus auga, bręsta ir gyvena savo vidaus idėja, savo struktūrine forma, savo dvasine siela, kurios gelmės yra aname, antiprigimtiniame, dieviškame pasauly. Jis patenka į automatizmą ir į vergavimą tik nykstant jo visai žmogiškai gyvybei, jam senstant ar save patį naikinant, pasiduodant žemiesiems gaivalams ir išorinėm jėgom.

Žmogus visų pirma įgyja sąmonę to, kad jis yra, paskui to, kuo jis yra ir galop to, kuo jis turi būti. Taip jis save pažįsta ir save konstruoja. Gyvas, sąmoningas žmogus niekad nepasitenkina tuo, ką jis turi: jis nuolat veržias prie savo idealo – ir jei kas jam pastoja į jį kelią, tai jis kovoja iki galo; jei kovą pralaimi ir pasiduoda likimui, tai nuo tada prasideda jo smukimas. Ir tik akmenys ir lavonai nebeprogresuoja, nesiveržia pirmyn, nesiekia didesnio tobulumo ir darnesnės pilnatvės. Gyvo žmogaus gyvenimas tai nuolatinė pastanga, tai nesulaikomas gyvybės polėkis, tai nepertraukiama kova ir amžinas žygiavimas. Jis nuolat kuria savo gyvenimo programą, vis ryškina savo idealą ir formuoja savo pasaulėžiūrą – ir pagal ir užtai kovoja, veikia ir kartais net herojiškai žūsta, nes jei kas nors jam pastoja kelią ir nori primesti svetimą jam idealą ir suteikti jam svetimą programą, tas kėsinasi į jo dvasinę gyvybę, tas griauna jo gyvenimą. Jo pasaulėžiūra nėra daiktai, kurie būtų galima atimti, bet tai jo sielos veiksmai, jo išvidinė vadovybė, jo vidaus gyvenimas, pagal kurį formuojasi ir jo išorinis gyvenimas. Uždrausti jam laikytis savos pasaulėžiūros, vadinas, uždrausti jam gyventi, egzistuoti ir nuolat žygiuoti pirmyn. Kiekvienas žmogus kiek kitaip sprendžia apie daiktus ir apie žmones ir todėl susiformuoja vis kitokią pasaulėžiūrą: kiekvienas turi savo individualybę ir todėl kiekvienas kitokį susidaro savo gyvenimo idealą, kitokį turi charakterį ir kitokį savy jaučia pašaukimą. Ir tik ta santvarka gali būti laikoma žmoniška, organiška ir teisinga, kuri visiems žmonėms garantuoja pasaulėžiūros laisvę, kuri kiekvienam atiduoda tai, kas jam priklauso, kuri visiems suteikia lygios galimybės gyventi, progresuoti ir klestėti, kuri vieningumo siekia įvairumu, o visuotinumo – individualumu. Žmogus savo originalumu, savo laisva mintimi ir valia, savo individualia iniciatyva padarė visus išradimus, nugalėjo visą gamtos pasaulį ir išmoko save valdyti, tuo jis sukūrė visą kultūrą ir civilizaciją, tuo pasidarė pasaulio valdovas ir galingiausias jo gyventojas – neigimas šių žmogaus ypatybių yra dekadansas, pažangos griovimas, atentatas prieš kultūrą ir prieš civilizaciją, paneigimas žmogaus ir visos jo kūrybos.

Žmogaus asmenybė yra vertybė, kuri pati savy turi tikslą, kuri, malonės vainikuota, yra įgijusi dieviškumo ir todėl negali būti kieno nors priemone. Ji yra individuali, originali, nepasikartojanti, jos niekas neturi teisės sunaikinti. Ji stovi aukščiau viso empirinio pasaulio, ji dieviška, ji sukurta Dievo paveikslu ir nėra pasauly jėgos, kuri būtų už ją aukštesnė ir kuri galėtų ją paneigti. Ir niekas šioj žemėj negali galutinai jos patenkinti, nes jos siekimai begaliniai. – Ji trokšta absoliutės tiesos, dieviško grožio, begalinio gėrio, ir jos negali patenkinti nei tiesos fragmentai, kurių ji čia mokslu ir prityrimu gauna, nei grožio atspindžiai, kurių randa gamtoje ir mene, nei laikinis gėris. Jos siekimai begaliniai: jie viršija visus mokslo laimėjimus, kyla aukščiau už visą šios žemės grožio spindėjimą, nepasitenkina jokia laikine laime. Tad niekas ir negali jai pastoti kelio į šį begalinumą, į dieviškumą. Ji turi būti laisva. Ji nelygstamoji vertybė ir jokiai kitai šio pasaulio vertybei negali būti palenkta. Ji priklauso pati sau ir niekieno kito negali būti nuosavybe. Tad kiekviena kita vertybė, ar tai bus mokslas, ar menas, ar valstybė, ar gamyba, pasiskelbusi aukščiausia, įžeidžia žmogaus asmenybę. Tad niekam ji negali būti aukojama ir nieko negali būti įrankiu, nes ji pati yra tikslas. Ir kiekvienas jos varžymas yra žmogaus neigimas, jo pažangos sustabdymas, jo pašaukimo naikinimas, žmogiškos civilizacijos griovimas.

Kiekviena tikra civilizacija turi būti personalistinė. Atsirėmusi konkrečiu ir visu žmogumi, kurs savo šaknis turi įleidęs į žemę ir kurs savo asmenybe pakyla iki dangaus. Žmogus kaip individas priklauso žemei, savai šeimai, materijai, bet kaip asmenybė jis iškyla virš viso pasaulio ir pareina tik nuo savo Aukščiausiojo Kūrėjo. Kiekvienas žmogus turi savo individualybę ir savo pašaukimą – ir kiekvienam turi būti leista atskleisti savo originalumą ir realizuoti savo pašaukimą. Kiekvienas pašauktas gyvenimui, žydėjimui, laimei ir dieviškumo laimėjimui, tad kiekvienam ir turi būti leista gyventi, maitintis, rengtis, lavinti savo protą ir valią, siekti tiesos, grožio ir gėrio. Ir nėra pasauly galybės, kuri turėtų teisę atimti žmogui gyvybę ir uždrausti jam gyventi tiesoje, grožyje ir gėryje. Nes, kaip matėme, nei valstybė, nei šeima, nei rasė, net nei tėvai nėra jo autoriai ar jo pagamintojai. Naują žmogišką individą iššaukia gyvenimui pats visuotinės gyvybės polėkis, o ne kiti žmonės; tėvai yra tik įrankis šio gyvybinio vyksmo. Tiesa, žmogus nevienas gyvena — jis visuomeninis, jis kaip materija pareina nuo fizinių ir cheminių dėsnių, kaip biologinis organizmas veikiamas biologinių veiksnių, kaip šeimos narys – susijęs su savo šeima ir su jos reikalais, kaip tautietis yra savo tautos veikiamas, kaip pilietis priklauso savo valstybei, kaip civilizuota būtybė susietas su savo laiko kultūra ir civilizacija, bet kaip dvasinė būtybė jis nepareina nuo jokios šio pasaulio jėgos. Jis vienas stovi prieš savo Kūrėją. Štai kodėl visuomenė ir valstybė gali determinuoti jo materialinius ir visuomeninius reikalus, bet jau neturi teisės determinuoti jo dvasinių reikalų, negali jam smurtu primesti kokios nors pasaulėžiūros ar religijos, nes ir pats žmogus, kaip dvasinė asmenybė, neturi teisės pasyviai pasiduoti aplinkos apsprendimui: jis prieš save ir prieš Dievą atsakingas už savo gyvenimą.

Žmogus, kaip materialinė ir kaip biologinė būtybė, stipriai veikiamas materialinių ir biologinių dėsnių, stengiasi kuo daugiausiai išsiplėsti šiame materialiniame ir biologiniame pasauly, turėti kuo daugiausiai turtų, nuosavybės ir gyvybinio žaismo, bet jo asmenybė, kaip dvasinis pradas, turi pirmąjį žmogų apvaldyti, jį transformuoti, jį vaduoti iš materialinių dėsnių diktatūros ir jį palenkti dvasiniems principams. Šeima, tauta, visuomenė, valstybė turi ne vien tenkinti jo materialinius reikalus, bet turi ir jam padėti kilti į dvasios pasaulį, padėti rasti tiesą, grožį ir gėrį. Dvasinė asmenybė organiškai susieta su materialine individualybe, tad be šios negali apseiti, visų pirma ji turi patenkinti minimalinius šios reikalus – ir tik paskiau gali kelti į dvasines aukštybes. Žmogus savo sąmonės dėka atidengia savo individualųjį ir dvasinį pašaukimą ir jį nori realizuoti – ir niekas negali jam to trukdyti, priešingai, privalo dar jam padėti. Bet reikia jam pačiam palikti laisvę spręsti savo likimą. Jo gyvenimas – jo paties rizika, jo pasiaukojimas – jo paties pastanga, jo paties laimėjimas. Jis yra kurianti būtybė: jis nuolat ieško ko nors naujo, nuolat pats atgimsta ir vis stengiasi ir savo aplinką reformuoti. Gyvenimas ir yra nuolatinė kova, nesibaigiantis prisikėlimas, nenutrūkstama kūryba ir nuolatinis laimėjimas. Kai sustojama, kova užbaigiama, daugiau ne-beatsinaujinama, vadinas, jau pasiduota mirčiai. Ir žmogaus asmenybei tenka nuolatos kariauti ir su materija ir su gyvuline gyvybe, ir su šeima, ir su organizacijomis, ir su savo tauta ir su savo valstybe, bet daug kur tenka jai ir bendradarbiauti su visais šiais pradais. Ji iš esmės dinaminė, niekad nesustingstanti, nuolatos veikianti, kovojanti ir siekianti.

Leave a Comment