Kalba – svarbiausia komunikacijos priemonė

9725 0

1. KALBA – SVARBIAUSIA KOMUNIKACIJOS PRIEMONĖ

Kalbos funkcijos: komunikacinė, ekspresinė (kalbos gebėjimas padėti žmogui išreikšti jausmus), gnoseologinė (pažintinė – pasaulio pažinimas per kalbą), estetinė ir reprezentacinė.

„Kalba sukuriama visuomenės, tarnauja visuomenės poreikiams ir plėtojasi glaudžiai susijusi su visuomenės gyvenimo raida“ (J.Palionis „Kalbos mokslo pradmenys“ 1985)

Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas reikalauja, kad viešoji kalba būtų taisyklinga.

Kalbos kultūra – taisyklinga bendrinės kalbos vartosena kaip vienas iš asmens ir tam tikros visuomenės dalies kultūros požymių.

„Kalbos normos remiasi istoriškai susiformavusiais kalbos dėsniais ir tradicijomis, teikiamos žodynuose, gramatikose ir kalbos vadovėliuose, jas įttvirtina mokykla ir žiniasklaida.“ (LKE, 295 p.)

Kalbos norma:

• Kurioje nors visuomenėje tam tikru metu pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų sistema.

• Norma yra tai, kas pateko į norminamuosius žodynus ir gramatikas

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas yra ne norminis!

Kalbos normų šaltiniai ir normintojai:

• Gramatikos ir žodynai

• Lietuvių kalbos komisija

• Lietuvių kalbos inspekcija

• Žurnalisto profesionalumas ir profesinė etika

Viena iš svarbiausių komunikacijos specialisto – žurnalisto profesionalumo sąlygų – nepriekaištinga, tobulai išmokta kalba.

2. LEKSIKOLOGIJOS, MORFOLOGIJOS IR ŽODŽIŲ DARYBOS OBJEKTAI. SANTYKIS SU KITAIS GRAMATIKOS SKYRIAIS

Leksikologija – kalbos šaka, tyrinėjanti kalbos žodyną (leksiką).

Specialioji leksikologija – nagrinėja vienos kurios nors kaalbos leksiką.

Bendroji leksikologija – tiria įvairius kalbų žodyno reiškinius, sprendžia problemas, bendras visų kalbų leksikai.

Leksikologija tyrinėja leksiką kaip tam tikrą sistemą, tarp kurios elementų egzistuoja dialektiniai ryšiai.

Leksikos analizės:

• Sinchroninė – aiškinami sisteminiai žodžių santykiai tam tikru laikotarpiu.

• Diachroninė – įvairių laikotarpių leksinių sistemų gretinimas, atskirų žo

odžių ar žodžių grupių istorinės raidos tyrinėjimas.

Leksikologijos objektas – kurios nors kalbos žodžių visuma. Leksikologija tyrinėja pačius žodžius: rūpi atskleisti žodį kaip žmogaus bendravimo priemonę. Žodžius tyrinėja ir kitos kalbotyros šakos beidisciplinos: fonetika, morfologija, žodžių daryba ir kt.

Fonetika – tyrinėja garsinę žodžio sandarą.

Morfologija – mokslas apie žodžių formas, tų formų gramatines reikšmes.

Su leksikologija glaudžiai susijusios kelios kalbos mokslo šakos (kartais laikomos net leksikologijos dalimi):

• Onomastika – mokslas apie tikrinius žodžius

• Frazeologija – tyrinėja pastoviuosius žodžių junginius, kurie į kalbos žodyną įeina kaip savotiški leksiniai vienetai

Visi šie mokslai – leksikografijos pamatas (žodžių rinkimo, sisteminimo ir žodynų sudarymo teorija bei praktika).

Leksikologijos uždaviniai:

1) apibrėžti žodį, kaip svarbiausią kalbos vienetą, nusakyti svarbiausias ir šalutines žodžio f-cijas kalbėjimo procese;

2) tyrinėti žodžių reikšmes, išaiškinti žodžių reikšmių ir žodžiais pavadintų tikrovės reiškinių santykius (semasiologija);

3) onomasiologija tiria, kodėl vienas ar kiitas dalykas, viena ar kita sąvoka pavadinta tuo žodžiu. Analizuoja patį įvardijimo procesą, arba nominaciją;

4) etimologija tyrinėja žodžių kilmę. Svarbu nusakyti, kokia buvo pradinė žodžio forma ir pirmykštė jo reikšmė (etimologiniai tyrinėjimai remiasi lyginamosios istorinės kalbotyros duomenimis);

5) charakterizuoti žodžius vartojimo ploto, vartojimo sferų požiūriu (ar sfera yra teritorijos, profesijos, ar kitų socialinių veiksnių apribota). Teikia duomenų sociolongvistikai;

6) tirti leksiką raidos požiūriu. Vieni žodžiai sensta ir nyskta, kiti įvairiais būdais ateina į kalbą. Leksiką paprastai sudaro du sluoksniai: aktyvioji (vartojama kasdieninėje kalboje) ir pasyvioji – tai ir
r tiria leksikologija;

7) analizuoja žodyno sudėtį stilistiniu požiūriu. Tiria, kokie žodžiai yra stilistiškai neutralūs, o kokie yra stilistiškai pažymėti (stilistiškai konotuoti).

Aktyvioji – pasyvioji leksika

Bendroji – visuomeniškai diferencijuota (tarmybės, žargonizmai, specialūs terminai)

Savoji – skolinta

Paprastieji žodžiai – dariniai

Archaizmai – nedogizmai

Neutralioji (nesukelia emocijų) – konotuota (ne tik pasakoma, bet ir išreiškiama savo požiūrį)

Sinonimai – antonimai

Leksikologija kaip kalbos mosklo šaka, tyrinėja žodžius reikšmės, kilmės, vartojimo sferų, raidos ir stilistiniu požiūriu.

Morfologija – žodžio formomis reiškiamų gramatinių reikšmių mokslas. Kalbos dalių mokslas, nagrinėjantis jas sudarančių žodžių gramatinę semantiką ir morfeminę sudėtį.

Žodis morfologija atsiranda 1823 m. jį pasiūlo Giotė

Morfologijos objektas:

• Morfeminė žodžio sandara (žodį sudarančių reikšminių dalių – morfemų apibrėžimas ir klasifikavimas)

• Žodžių darymas (darybos afiksų funkcijos, paprasto žodžio ir darinio santykis, darybos būdai)

• Žodžių kaitymas (kaitymo formų paradigmos ir jų žymimos gramatinės kategorijos)

Morfologija apima tik dalį gramatikos objekto. Kita šio objekto dalis priklauso sintaksei. Sintaksė tiria žodžio tarpusavio ryšius, reikšminių santykių visumą.

Morfologinė žodžio forma gali turėti sintaksinę reikšmė (pvz., linksnius skiriame pagal galūnes. Galūnė – ir sudėtinė žodžio dalis (m. objektas), o galūnės funkcija – rodyti žodžių ryšius sakinyje (s. objektas).

Morfologiją žodis domina kaip gramatinės klasės reprezentantas.

Žodžių daryba – naujadarų darymas iš esamų žodžių kaičiant jų morfologinę struktūrą; morfeminis leksemų formavimas ir jį lemiantis kalbos posustemis, kurio pagrindinis vienetas – darybos tipas; žodyno gausinimo būdas, t.y., kai jau iš turimų gaunami nauji žodžiai (vyksta dv

viem būdais: 1) morfologiniu – kintant žodžio morfologinei struktūrai, kinta žodžio reikšmė ir funkcija; 2) sintaksiniu – kintant žodžio funkcijai, kinta jo reikšmė ir morfologinė struktūra. Ši daryba būdinga ir daiktavardžiui ir būdvardžiui, bet labiausiai prieveiksmiui ir nenominatyvinėms kalbos dalims)

Sinchroninė tiria vienu laiku kalboje esančius darybos santykius tarp žodžių ir tų santykių lemiamą darybos struktūrą.

Diachroninė tiria žodžių pirmykštį susidarymą ir vėlesnius jų sandaros kitimus, priemonių ir tipų formavimosi raidą.

Žodžių daryba paprastai yra istorinio pobūdžio, bet jos analizė gali būti ir sinchroninė.

Morfologinė žodžių daryba: žodžiai daromi su darybos afiksais, keičiant kamienų morfemų sudėtį.

Funkcinė (sintaksinė) žodžių daryba: tos pačios morfeminės sudėties žodis vartojamas skirtingų kalbos dalių reikšme, pvz.: žodis “stiklinė” yra būdvardis junginyje “stiklinė lazdelė”, o sakinyje “išgėriau stiklinę pieno” – daiktavardis. Daiktavardis ir būdvardis yra skirtingos kalbos dalys, todėl šiuo atveju jie yra du atskiri žodžiai, o ne vienas, turintis dvi reikšmes.

Žodžių darybos negalima priskirti nei grynai leksikologijos, nei grynosios morfologijos sričiai, nes žodžių darybos rezultatas – semantinis kitimas yra ir leksinis, ir gramatinis.

3. ŽODIS KAIP LEKSINĖ IR GRAMATINĖ KATEGORIJA. LEKSINĖ, GRAMATINĖ IR DARYBINĖ ŽODŽIO REIKŠMĖS.

Kas yra žodis?

Žodis – leksikos, žodžių darybos ar morfologijos objektas.

Dažnai vietoj žodžio vartojamas terminas leksema.

Kalba – žodžių visuma ir kiekvienas žodis egzistuoja kaip tos žodžių visumos elementas. Ženklai būna natūralūs ir dirbtiniai. Žodis – dirbtinis že

enklas.

Nuo kitų ženklų skiriasi universalumu ir tuo, kad jis yra dvipusis (forma ir turinys).

Žodžio funkcijos:

1) Visi turi komunikacijos funkciją.

2) Vieni turi nominatyvinę funkciją, kiti jos neturi.

3) Nominatyvinės funkcijos neturintys žodžiai turi nurodomąją arba pavaduojamąją.

4) Emocinę – ekspresinę.

5) Tarnybinę (žodžių jungimo funkciją turi jungtukai, dalelytės).

PASTABA: įvardžiai (funkcionuoja nominatyvų lauke, tačiau nominatyviškumo neturi). Prasmė ryškėja tik iš konteksto (tada suprantame įvardžio reikšmę).

Nelengva atskleisti leksemos „žodis“ turinį. “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ nurodo penkias žodžio reikšmes:

1. Kalbos vienetas, garsinė sąvokos raiška;

2. Šneka, kalba, pašnekesys;

3. Kalba susirinkime;

4. Teisė viešai reikšti mintis;

5. Pažadas.

Žodyne žodis apibrėžtas kaip leksinės sistemos elementas, o gramatikoje

jis turėtų būti apibrėžtas kaip gramatinės sistemos elementas. Deja, gramatikos specialistams su šiuo uždaviniu susidoroti kur kas sunkiau negu leksikografams.

„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, sakytų, jog žodis yra garsinė sąvokos raiška. Tuomet žodžiais galėtume laikyti tik daiktavardžius, būdvardžius, skaitvardžius, veiksmažodžius, prieveiksmius, tačiau nemaža problemų kiltų dėl įvardžių ir jokiu būdu žodžiais negalėtume laikyti tarnybinių kalbos dalių, kurios reiškia ne sąvokas, o santykius tarp jų. Tuo tarpu tradicinė gramatika žodžiais laiko ne tik sąvokų pavadinimus, bet ir jų nuorodas (įvardžius), ir jungiamuosius žodžius, ir emocinius – ekspresinius kalbos elementus.

Vieni mokslininkai žodžiais vadina tik sąvokų vardus, o kiti stengiasi sukurti žodžio apibrėžimą, apimantį ir sąvokų, ir santykių pavadinimus.

Kartais mokslininkai žodį apibrėžia priešindami su morfema. Morfema yra neskaidomas reikšminis kalbos elementas, o žodis yra struktūra.

Sąvokų pavadinimai visada turi daugiau negu vieną morfemą. Jų struktūroje galima nurodyti leksinę morfemą (šaknį) ir gramatinę morfemą – (galūnę). Sąvokų pavadinimai visada turi aiškią ir leksinę (žodyninę), ir gramatinę reikšmę. Pavyzdžiui, žodis stalas: leksikai priklauso jo individualusis turinys „toks baldas“, o gramatikai – tai, kad žodis yra daiktavardis, vyriškoji giminė, vienaskaitos vardininkas.

Morfema yra reikšminis, bet nesavarankiškas kalbos vienetas. Todėl morfologinės analizės pagrindiniu vienetu laikytina ne morfema, o žodis, skaidomas į morfemas. O ką daryti su žodžiais, neskaidomais į morfemas? Juk tradicinė gramatika rodo, kad turime du žodžių tipus:

1) Žodis yra daugiau negu viena morfema;

2) Žodis – morfema.

Pirmasis tipas aiškus: žodis yra morfemų junginys. Problemą sudaro antrasis

tipas. Šiam žodžių tipui tinka visa tai, kas tinka morfemai. Vienintelis skirtumas, kad šie žodžiai – morfemos neįeina į kitų žodžių sudėtį .Bet ar visada ? Tik jungtukas niekada neturi atitikmens žodžio sudėtyje, o prielinksniai ir dalelytės dažnai turi savuosius atitikmenis – prefiksus arba postfiksus.

T. Bulygina žodžiu siūlo laikyti tik skaidomą struktūrą, opozicinę neskaidomam kalbos elementui – morfemai. Jos nuomone, lietuvių kalbos žodžio minimumas yra dviejų skirtingų morfemų junginys.Viena iš jų turi būti referentinė morfema, kurios turinį sudaro leksinė žodžio reikšmė, o kita – reliacinė, t.y. gramatinė.

Keblumų sukelia prieveiksmis, turintis leksinę morfemą, bet neturintis galūnės. T. Bulygina mano, kad, žiūrint į prieveiksmį kaip į žodžių sistemos elementą, galūnės trūkumą galima laikyti reikšmingu ir užrašyti kaip nulinį žodžio struktūros elementą.

Tradicinei mūsų gramatikai reikia žodžio sąvokos, kuri apimtų visas kalbos dalis – skaidžiuosius ir neskaidžiuosius frazės elementus.

Reikia sakyti, kad žodis gali būti sudarytas ir iš kelių morfemų, ir iš vienos. Jeigu žodis sudarytas daugiau negu iš vienos morfemos, tai viena iš šių morfemų yra šaknis, o kitos afiksai. Jeigu žodis sudarytas iš dviejų morfemų, tai viena iš jų paprastai būna šaknis, o kita galūnė. Jeigu žodis sudarytas iš vienos morfemos, tai ta morfema yra unikali, nepriklausanti nei šaknų, nei afiksų klasei. Čia visas žodis turi vienokią ar kitokią reikšmę, kurioje yra ir individualu, ir bendra.

Reliatyvus atskirumas ir priešprieša individualu/bendra tarnybinių žodžių semantikoje leidžia tą patį kalbos elementą interpretuoti dvejopai: kartais kaip žodį, o kartais kaip morfemą.

Todėl ir matome, kad vienose kalbose prielinksniai labiau primena žodžius, o kitose – morfemas.

Kad žodis gali turėti tik gramatinę reikšmę arba gali būti vartojamas kaip morfema, puikiai matyti iš veiksmažodžio būti vartojimo. Vienais atvejais šis veiksmažodis vartojamas kaip žodyno elementas, t.y. turi ir leksinę, ir gramatinę reikšmę, o kitais kaip morfema (su nediferencijuota leksine ir gramatine reikšme). Greta žodžių, turinčių ir leksinę, ir gramatinę reikšmę, yra tokių, kurie turi tik gramatinę reikšmę. Be to, esti žodžių, kurie priklausomai nuo aplinkybių gali būti vartojami ir kaip leksemos, ir kaip gramatinių santykių rodikliai.

Jei žodį sudaro keli reikšminiai elementai, jį galima skaidyti ir nustatyti kiekvieno atskirai paimto sudedamojo elemento reikšmę bei funkcijas. Jei žodis neskaidomas, tai jo vaidmenį – reikšmę ir funkcijas – galima nustatyti ne žodžio, o frazės sudėtyje.

Žodis – mažiausias dvipus kalbos vienetas, turintis nekaitomą formą ar visą paradigmą kaitybos formų.Garsinis kalbos vienetas, turintis savo formą, kuria išreiškiamas tam tikras turinys. Žodis kaip leksinė kategorija tiriamas reikšmės požiūriu, kaip gramatinė kategorija – raiškos. Terminai: leksema – kai žodis tiriamas kaip raiškos vienetas, semema – kai tiriamas žodžio turinys.

Žodžio reikšmės turinys perteikiamas grafine ar fonetine forma. Žodis turi ir skiriančiąją nuo kitų, ir bendrąją kategorinę reikšmę, jungiančiąją į gramatinę klasę – kalbos dalį.

Leksinė žodžio reikšme – žodžio kaip ženklo vidinė pusė..Leksinė reikšmė būdinga atskiriems žodžiams, kai žodžiu yra perteikiama su jo leksiniu kamienu susijusi konceptualinė informacija. Ji negali egzistuoti be gramatinės, nes žodžiai kalboje reiškiasi kaip kalbos dalys. Leksinę reikšmę sudaro žodžio šaknis. Kiekvienai kalbos daliai būdinga tam tikra kategorinė gramatinė reikšmė. Gramatinė reikšmė pirmiausia siejasi su gramatiniais afiksais. Bendrą kategorinę reikšmę turinčios kalbos dalys pasižymi specifinėmis gramatinėmis reikšmėmis. Vieno žodžio forma gali turėti kelias gramatinės reikšmės.Gramatinė reikšmė išreiškiama specialiu gramatiniu rodikliu (paprastai galūnė). Gramatinė reikšmė – bendra žodžių, jų formų ir junginių reikšmė. Nuo leksinės skiriasi sąsaja su gramatiniais afiksais ir motyvuotu ryšiu su forma.

Darybos reikšmė. Darybinė reikšmė išryškėja iš žodžio struktūros (darybos pamato ir formanto bei jų santykio). Tai tik apytikrė žodžio sandaros rodoma semantinė schema, iš kurios dar negalima žinoti, kas iš tiesų žodžiu įprasta vadinti, kokia yra jo leksinė reikšmė.

4. ŽODŽIO DALYS

Morfeminė žodžio sudėtis

Žodžius sudaro šaknys ir afiksai:

1. ŠAKNIS – tai tokia žodžio sudedamoji dalis, prie kurios jungiami žodžių darybos ir kaitybos afiksai. Žodžio struktūroje šaknį galima pavadinti pagrindine morfema.

Šaknis dažnai vadinama leksine morfema – jos turinys leksinės žodžio reikšmės pamatas. Tačiau šaknis vis tiek nesudaro žodžio. Žodžiui būtinas gramatinis įforminimas – galūnė. Tik tada, kai prijungiami afiksai, paaiškėja ir pati konkretaus žodžio reikšmė. Šaknis dar apibrėžiama kaip bendroji giminiškų žodžių dalis.

2. AFIKSAI – tai žodžio dalys, kurios jungiasi prie šaknies ir keičia jos leksinę bei gramatinę (kategorinę) reikšmes. Afiksai įformina žodį kaip leksinį ir gramatinį vienetą. Padaromas naujas žodis su sava gramatine reikšme. Tokią funkciją atlieka žodžių darybos afiksai – priešdėliai ir priesagos.

Žodžių kaitybos afiksai yra galūnės. Kaitybos afiksai nuo darybos afiksų skiriasi tuo, kad pirmiausia žodį parodo kaip gramatinę formą, bet kartu įforminą jį kaip žodyno vienetą.

Pagal funkcijas žodyje visus afiksus klasifikuojame į žodžių darybos (priešdėlius ir priesagas) ir žodžių kaitybos, arba žodžių formų darybos, afiksus (galūnes ir gramatines priesagas).

Žodžių darybos afiksai visada priklauso kamienui, o kaitybos afiksai yra už kamieno ribų. Ypač aišku, kad už kamieno ribų yra galūnė. KAMIENAS apibrėžiamas kaip žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę. Reikalingos dvi kamieno sąvokos:

1. Leksinis kamienas. Leksiniu kamienu vadinama žodžio dalis, kuri lieka atmetus visus kaitybos afiksus, pavyzdžiui, veiksmažodžio uogausi leksinis kamienas yra uogau- , o –s ir –i – kaitybos afiksai.

2. Morfologinis kamienas. Morfologiniu kamienu vadinama toji žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę. Daugelio žodžių leksiniai ir morfologiniai kamienai sutampa. Tačiau dalies žodžių morfologiniai kamienai yra ilgesni už leksinius, pavyzdžiui, kabindavo leksinis kamienas – kabin-, o morfologinis – kabindav-.

Kamieno sąvoka labai svarbi kalbos istorijai ir kaitybai.

3. PRIEŠDĖLIAI yra afiksai, einantys prieš šaknį. Kilmės atžvilgiu šie afiksai yra dvejopi – vieni siejami su prielinksniais, o kiti su dalelytėmis. Afiksams, einantiems prieš šaknį, bendra viena ypatybė – visi jie funkcionuoja žodžių klasės viduje, t.y konkretindami šaknies reikšmę, nepakeičia klasifikacinės kategorinės žodžio reikšmės. Tačiau priešdėlio semantikoje yra individualu/bendra. Individualioji reikšmė įeina į konkrečią darinio reikšmę, o bendrosios reikšmės pagrindu kuriami poklasiai klasės viduje, pavyzdžiui, patvorys, pamiškė, poakis – atskiri žodžiai su savo konkrečia reikšme, bet bendra jiems tai, kad visi žymi vietą.

4. PRIESAGOS yra afiksai, einantys po šaknies. Funkcijų atžvilgiu priesagas galima skirti į dvi grupes:

1. žodžių darybos formantus (padaro naują žodį);

2. gramatinių formų darybos formantus (parodo priklausymą gramatinei kategorijai).

Su priesagomis ne tik padaromi nauji žodžiai, bet ir pažymimas jų priklausymas kalbos daliai. Pagal priesagą galima nusakyti, kokia yra kalbos dalis. Ji yra kategorinės žodžio reikšmės rodiklis, tad su ja galima daryti žodžius ir iš kitų kalbos dalių. Priesaga, jungdamasi prie šaknies, pakeičia ne tik leksinę, bet ir kategorinę kamieno reikšmę, t.y. priklausymą kalbos daliai.

Gramatinė priesagos, su kuriomis padaromos to paties žodžio formos (geras – geresnis) savo funkcijas visada realizuoja vienos kalbos dalies ribose. Jos artimos galūnėms. Nuo galūnės gramatinės priesagos skiriasi tuo, kad yra nekintančios.

5. GALŪNĖ apibrėžiama kaip kintamoji žodžio dalis, rodanti gramatines žodžio reikšmes ir jų sąlygojamą sintaksinių žodžių ryšį sakinyje. Dar vadinama tarptautiniu terminu fleksija (lot. flexio – lenkimas, lankstymas). Tiesiogine prasme galūnę turėtume vadinti žodžio galo elementais, kurių dauguma yra kintami ir atitinka fleksijos sąvoką. Tačiau kintamoji žodžio dalis nebūtinai turi būti žodžio gale. Lietuvių kalboje turime šaknies balsių kaitą, kuri savarankiško gramatinio vaidmens neatlieka, tačiau kitose kalbose yra aiškiausia vidinė fleksija, kuri turi tą patį gramatinės reikšmės krūvį, kaip ir lietuvių k. galūnė (plg. Anglų k. foot – feet).

Taigi apibrėžus galūnę kaip kintamąją žodžio dalį, iš karto reikia pridurti, kad ne kiekvienas žodis turi galūnę, net ir tuo atveju, kai jis pavadina sąvokas ir susideda iš daugiau negu vienos morfemos. Bendratis, neturėdama galūnės (kintamojo elemento), vartojama visomis sakinio dalimis ir tuo skiriasi nuo fleksiją turinčių asmenuojamųjų veiksm. formų. Prieveiksmis taip pat neturi fleksijos, todėl jis gali būti prišlietas prie visai skirtingo kaitymo (asmenuojamų ir linksniuojamų) žodžių. Negimininės būdv. formos gera, gražu nekaitomos, neturi fleksijos tiesiogine prasme ir todėl neturi sau būdingos specifinės vietos sakinyje: eina tarinio vardine dalimi, veiksniu, papildiniu.

Fleksija atlieka dvi funkcijas:

1. rodo žodžio santykį su kitais žodžiais;

2. įformina žodį kaip leksemą.

6. SANGĄŽOS AFIKSAS –SI. Sangrąžos afikso –si funkcijos primena priešdėlių funkcijas. Panašumai yra šie:

1. su sangrąžomis afiksu daromi tik veiksm iš veiksm.;

2. rodo ne žodžių santykius sakinyje, bet modifikuoja kamieno reikšmę.

Priešdėlis keičia veikslą, o sangrąžą – tranzityvumą. Ir priešdėlių, ir sangrąžos afiksas gali suteikti žodžiui individualią, kitiems atvejams neišplečiamą reikšmę, t.y. gali leksikalizuotis. Sangrąžos afiksas –si priklauso žodžių darybos afiksų grupei, rodo pavadinimų sferos gramatines reikšmes.

7. ĮVARDŽIUOTINĖS FORMOS niekada nekeičia kamieno leksinės reikšmės, niekada nesileksikalizuoja, bet ir nerodo konkrečių žodžių ryšių sakinyje. Todėl nedera nei prie žodžių darybos, nei prie jų kaitybos afiksų (galūnių). Jis yra formalioji ypatybės pabrėžimo priemonė.

5. ŽODŽIO DAUGIAREIKŠMIŠKUMAS. SINONIMAI. ANTONIMAI. HOMONIMAI. VERTALAI. SEMANTIZMAI

Žodžio daugiareikšmiškumas

Toks reiškinys, kai žodis gali turėti daugiau nei vieną reikšmę, vadinamas daugiareikšmiškumu, arba polisemija.

Vienareikšmių žodžių kalboje yra palyginti nedaug. Natūralus kalbos funkcionavimas lemia tai, kad dauguma žodžių išreiškia ne vieną, o kelias sąvokas. Tokie žodžiai yra daugiareikšmiai.

Žodis daugiareikšmis yra kalboje apskritai, žodynuose, o kalbėjimo procese kiekvieną kartą realizuojama kuri nors viena to žodžio reikšmė (aktualioji reikšmė). Atskiros žodžio reikšmės realizavimo sąlygos, žodžio aplinka, kurioje jis vartojamas, vadinama kontekstu. Yra 2 konteksto rūšys: 1) makrokontekstas (apima didelę kalbėjimo akto atkarpą); 2) mikrokontekstas (neišeina iš sakinio ribų).

Visos daugiareikšmio žodžio reikšmės sudaro semantinę žodžio struktūrą. Kiekvieno žodžio semantinei struktūrai būdinga tam tikra reikšmių hierarchija: semantinis centras, arba pagrindinė reikšmė, ir platesnė ar siauresnė reikšmių periferija, arba šalutinės reikšmės.

Pagrindinė yra ta žodžio reikšmė, kuri mažiausiai priklauso nuo konteksto; todėl kalbotyroje ją įprasta laikyti laisvąja, arba nesusijusia, reikšme. Šalutinės reikšmės (dar vadinamos susijusiomis, arba sietinėmis) dažniausiai priklauso nuo žodžio pozicijos, t.y. gali būti suprastos tik tada, kai žodis jungiasi su tam tikrais, ne bet kokiais, žodžiais. Šalutinės reikšmės paprastai atsiranda tada, kai prireikia pavadinti naujus daiktus, dar neturinčius pavadinimo. Daugumos žodžių pagrindinės reikšmės dažniausiai esti pirminės istoriniu požiūriu, o šalutinės paprastai yra vėlesnis kalbos raidos produktas.

Semantinė motyvacija – vieno žodžio reikšmės ryšys su kita reikšme, kai viena iš jų paaiškina kitos atsiradimą. Motyvuojanti reikšmė dažniausiai yra pagrindinė žodžio reikšmė, nes ji nulemia šalutinių reikšmių atsiradimą. Semantinis ryšys tarp motyvuojančios ir motyvuotųjų reikšmių yra nevienodas (jis gali būti labai ryškus arba net gerokai apiblukęs). Pvz: akis – reiškia mezginio skylutę, korio skylutę, žiedo papuošalą, bet semantinis ryšys tarp akies kaip regėjimo organo ir akies kaip kortų vertės ženklo yra neaiškus.

Šalutinės reikšmės gali būti a) tiesioginės ir b) perkeltinės.

a) žodžiai, vartojami šalutinėmis tiesioginėmis reikšmėmis, tik pavadina tikrovės objektus, bet nereiškia to objekto vertinimo. Būtent šiuo emociniu neutralumu šios reikšmės panašios į pagrindines žodžių reikšmes.

b) atsiranda tada, kai norima emociniu požiūriu kokio nors dalyko pavadinimą pakeisti expresyviu žodžiu. Perkeltine reikšme pavartoti žodžiai visada atlieka dvejopą funkciją – nominatyvinę ir emocinę – expresyvinę. Perkeltinės reikšmės būna metaforinės ir metoniminės. Perk. reikšmės susiformuoja ne iš karto, jos yra ilgo proceso rezultatas. Tas pats dabartinės lietuvių kalbos žodis, be pagrindinės, gali turėti: 1) kelias šalutines tiesiogines ir vieną/kelias perkeltines reikšmes; 2) tik šalutinių tiesioginių; 3) tik perkeltinių reikšmių.

Kad būtų lengviau susigaudyti:

Reikšmės tipas Reikšmės ypatybės

ryšio su kitų žodžių reikšmėmis požiūriu emociniu

požiūriu istoriniu (motyvavimo) požiūriu

Pagrindinė Laisvoji Dažniausiai neutrali Dažniausiai pirminė (motyvuojanti)

Šalutinė Tiesioginė Susijusioji Neutrali Dažniausiai antrinė (motyvuota)

Perkeltinė Susijusioji Emocinga Antrinė

(motyvuota)

Homonimai

Homonimai – tai žodžiai, turintys tą pačią fonetinę išraišką ir visiškai skirtingas reikšmes. Arba kitaip: tai žodžiai, turintys vienoda garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę.

Kai žodžio reikšmių ryšys visiškai nutrūksta, žodis suskyla į atskirus žodžius – homonimus.

Būna 2 rūšių:

a) tikrieji (ištisiniai)

– tai tokie žodžiai, kurių fonetinis sutapimas yra absoliutus, ištisinis.

b) daliniai (neištisiniai)

– tai tie žodžiai, kurių vieno žodžio visos formos sutampa su dalimi kito žodžio formų.

Homonimus reikia skirti nuo homofonų, homoformų ir homografų.

Homofonai – fonetiškai sutapę, bet skirtingos rašybos, kilmės ir reikšmės žodžiai bei žodžių formos. Pvz: ‘rūkti’-eiti dūmams ir ‘rūgti’- darytis rūgščiam.

Homoformos – atskiros, atsitiktinai sutampančios bendrinėje kalboje savo fonetine struktūra visiškai skirtingų žodžių formos. Pvz: ‘bado’ (daikt. kilm.) ir ‘bado’ (veixm.es.l.3a.).

Homografai – vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai ir žodžių formos. Pvz: ‘aukštas’ (būdv.) ir ‘aukštas’ (daikt.)

Viena iš homonimų susidarymo priežasčių yra fonetinės kalbos sistemos kitimas. Antra, tai naujų žodžių darymas pagal nusistovėjusius lietuvių kalbos darybos dėsnius.

Nemažai homonimų atsiranda dėl žodžių skolinimo iš kitų kalbų.

Homonimai, atsiradę dėl žodžių darybos dėsnių veikimo, vadinami darybiniais. Dar yra fonetiniai, semantiniai homonimai. Ir skirstomi irgi į dar mažesnius porūšius, bet nematau tixlo juos čia vardyti. Ane, kolegos;)?

Sinonimai

Sinonimai – antonimų ir homonimų priešingybė.

Sinonimai – tai žodžiai, turintys vienodą arba artimą reikšmę, bet skirtingą garsinę struktūrą (fonetinę išraišką).

Kad žodžiai galėtų būti laikomi sinonimais, reikia keleto sąlygų:

1. žodžiai turi priklausyti tai pačiai kalbos daliai;

2. sinonimų reikšmės turi turėti sutampančių semantinių komponentų (tas pats turinys)

Sinonimai, kaip ir homonimai, gali būti klasifikuojami įvairiai.

Pavyzdžiui, yra lexiniai, gramatiniai sinonimai. Pastarieji skirstomi į sintaxinius (tai tokie žodžių junginiai ar konstrukcijos, kurių dėmenys, išreikšti tų pačių žodžių formomis ar darybiškai susijusiais žodžiais, reiškia tuos pačius ar artimus sintaxinius santykius) ir morfologinius (tai to paties žodžio formos, turinčios artimą ar tapachia reikšmę).

Sinonimų atsiradimo šaltiniai:

1. žodžių daryba. Tokie sinonimai vadinami darybiniais;

2. tarmės;

3. kitų kalbų žodžiai.

Lietuvių kalbos sinonimai yra dviejų rūšių:

1. absoliutieji – tai tie, kurių reikšmės yra tapačios; kartais dar vadinami dubletais;

2. paprastieji – kurių viena ar kelios reikšmės yra ne absoliučiai tapačios, o tik artimos.

Semantiniai – tokie sinonimai, kurie skiriasi šalutinėmis signifikatinės reikšmės semomis.

Stilistiniai – kurie skiriasi emociniais-expresiniais arba stilistiniais-funkciniais atspalviais.

Pagal kilmę:

1. vienakilmiai – atsiradę vienos kalbos ribose, pvz: arklys-kuinas-žirgas;

2. įvairiakilmiai – atsiradę ne iš vienos kalbos, pvz: motoras-variklis.

Dar sinonimai klasifikuojami pagal tokį kriterijų: ar žodis sinonimiškas kitam žodžiui visada (sisteminiai), ar tik tam tikrame kontexte (kontextiniai).

Sinoniminis minimumas – du sinonimiški žodžiai, sudarantys sinonimų porą.

Beje, sinonimai yra didelis kalbos turtas. Patartina paminėti egzamino metu.

Antonimai

Antonimai yra priešingos reikšmės žodžiai. Protingesnis apibrėžimas: tai žodžiai, turintys skirtingą garsinę struktūrą ir priešingas lexines reikšmes. Priklauso tai pačiai kalbos daliai.

Paprasčiausia antonimų grupė – antonimų pora. Ne visi žodžiai gali turėti antonimų. Daugiausia antonimų turi būdvardžiai, prieveixmiai, veixmažodžiai, t.y. tie, kurie reiškia kokybę, požymį, būseną, veixmą. Mažiau antonimų porų sudaro dauguma konkrečios reikšmės daiktavardžių, skaitvardžiai, įvardžiai (išskyrus niekas-viskas), apskritai jų nesudaro tikriniai vardai (negi Petras turi antonimą?).

Antonimiškai gretinami tie žodžiai, kurie reiškia tikrovės dalykų lyginimą ar vertinimą.

Struktūriniu požiūriu skirstomi į 2 rūšis:

1. šakniniai (skiriasi savo fonetine struktūra);

2. darybiniai (turi bendrą šaknį, o jų priešingą reikšmę lemia darybos formantai. Šitų porą gali sudaryti ir du vienašakniai, iš kurių vienas yra sudarytas su afixu ne-)

Kalboje antonimais reiškiama priešprieša, antitezė. Mėgiami poetų, taippat tautosakoje, pvz: kai pinigai kalba, tiesa tyli.

Vertalai

Vertalai – tai tokie žodžiai arba jų junginiai, kurie neteiktini vartoti bendrinėje kalboje. Pvz: išsireikšti, apystova, imti domėn, nešti atsakomybę.

Vertalai – tai žodžiai, kurių daryba arba reikšmė atitinka ne lietuvių kalbos, o kitų kalbų modelius; kai žodžio reikšmei susigalvojame nesamą formą (išsireiškimas); neįmanomos konstrukcijos žodžiai.

Į bendrinę kalbą priimami tik tie vertalai, kurie neprieštarauja mūsų kalbos žodžių darybos dėsniams ir yra kalbai reikalnigi, nes neturime savo adekvačių pakaitalų. Pvz: aplinkybė, asmenybė, pojūtis, įkvėpimas.

Tačiau yra, žinoma, ir taisytinų vertalų, pvz: neužilgo, vienok.

Semantizmai

Atsiranda, kai prie esamų reikšmių pridedama papildoma nemotyvuota reikšmė, pvz: gaunasi.

Semantizmai – gausiausias ir aktualiausias dabartinės bendrinės lietuvių kalbos lexikos sluoxnis kalbos kultūros požiūriu. Mūsų visuomenė, deja, dar nėra pasiekusi to kalbos kultūros lygio, kad lengvai jaustų, kuri žodžio reikšmė būdinga mūsų kalbai, kuri ne. Tuo labiau, kad žodžių reikšmės nėra sustingusi kategoija, jos nuolat keičiasi, plėtojasi, tad leistinas ribas nustatyti nėra labai lengva.

Didelės klaidos daromos, kai a) reikšmė vartojama perkeliant (verčiant) ją iš kitų kalbų, pvz: mylėti morfologiją (turi būti mėgti), seka išvada (darome išvadą); b) reikšmė yra iškreipta, pvz: abuojas (abejingas) požiūris.

Pavojingi yra tie semantizmai, kurie iš vartosenos stumia net ne vieną, o visą grupę norminių žodžių; tokie vadinami universaliaisiais semantizmais. Pvz: pilnas stumia visas, visiškas, išsamus, detalus, našus, tvirtas.

6. LIETUVIŲ KALBOS LEXIKA KILMĖS POŽIŪRIU. VELDINIAI. SKOLINIAI. TARPTAUTINIAI ŽODŽIAI. BARBARIZMAI. HIBRIDAI.

Kalbos žodžiai yra nevienodi ir kilmės požiūriu. Vieni jų – savi, kiti – pasiskolinti iš kitų kalbų.

Kilmės požiūriu lietuvių kalbos lexika skirstoma į 3 sluoxnius:

1) veldiniai – savoji lexiką;

2) skoliniai – skolintinė lexika;

3) dariniai – padaryti iš veldinių ir skolinių.

Veldiniai

Veldiniai yra iš senų senovės paveldėti žodžiai. Jų kilmė nėra visiškai aiški.

Lietuvių kalbos veldiniai yra dviejų rūšių:

1) bendrakilmiai/homogeniški žodžiai, t.y. vartojami daugelyje giminiškų kalbų ta pačia arba labai artima reikšme, pvz: avis (latviškai avs), duoti (latviškai duot);

2) heterogeniški žodžiai, t.y. aptinkami tik lietuvių kalboje, neturi atitikmenų kitose giminiškose kalbose, todėl manoma, kad atsirado jau lietuvių kalbos gyvavimo metais, pvz: asla, kiaulė, pirkia, karvelis.

Skoliniai

Svetimos kilmės žodžiai, įvairių kontaktų (ekonominių, kultūrinių, politinių, kt.) keliu atėję daugiausia iš kaimyninių kalbų.

Pagal kilmę būna įvairių rūšių, pvz. slavizmai, anglizmai, germanizmai (knyga, česnakas, vyšnia, pyragas).

Pagal asimiliavimosi laipsnį skirstomi į:

1) tikrieji skoliniai (tokie svetimos kilmės žodžiai, kurie visiškai asimiliavosi lietuvių kalboje; jais reiškiama sąvoka neturi kito, ‘lietuviškesnio’ pavadinimo, pvz: karūna, grybas, knyga);

2) tarptautiniai žodžiai – internacionalizmai (prisitaikę prie lietuvių kalbos dėsnių, tačiau vis tiek suvokiami kiap svetimos kilmės žodžiai; kilę iš vieno šaltinio, tačiau jų forma įvairiose kalbose gali skirtis, nes turi taikytis prie skirtingų kalbų rašybos dėsnių; tarptautinių žodžių šaltinis yra daugelis pasaulio kalbų, ypač daug jų graikiškos arba lotyniškos kilmės; pvz: atomas, daktaras, demokratija, filosofas, kosmosas);

3) svetimybės/barbarizmai (tai tokie skoliniai, kurių svetimumas lietuvių kalboje ypač jaučiamas; tai žodžiai, kurie neatitinka bendrinės kalbos normų, visi jie kalboje turi adekvačius pakaitalus)

Barbarizmai

Barbarizmai – nevartotini svetimi žodžiai, kuriems randame savų pakaitalų.

Sudaro skolintos lexikos dalį, be jų kalboje galima puikiai verstis. Jie yra formos pažeidimas: kai iš kitų kalbų pasiskoliname šaknį, gauname barbarizmą, kai priešdėlį ar priesagą – hibridą.

Daugiausia barbarizmų kilę iš kaimynų slavų. Pvz.: iš baltarusių: gadynė (laikas, epocha, laikotarpis), iš lenkų: kolioti (plūstis, keikti, koneveikti), iš rusų: kurtkė (striukė). Iš germanų: biškį (mažumėlę, truputį), žiurstas (prijuostė). Dabar daug barbarizmų atkeliauja iš anglų kalbos, nedovanotina klaida juos vartoti. Pvz.: hotdogas (dešrainis), biznesmenas (verslininkas), čipsai (bulvių traškučiai) ir t.t.

Daugiausia barbarizmų yra daiktavardžiai, pvz: prūdas (kūdra, tvenkinys), pletkai (apkalbos, paskalos), taimautas (pertraukėlė). Mažiau yra būdvardžių: biednas (neturtingas, skurdus), durnas (kvailas, kvaišas, negudrus).

Hibridai

Hibridai yra žodžiai mišrūnai, juose yra ir savų, ir svetimų elementų, t.y. reikšminių žodžio dalių.

Hibridų būna vartotinų ir nevartotinų. Vartotini – tie, kuriuose yra lietuvių kalboje įteisintų tarptautinių žodžių elementų, pvz: aktyvumas, organizavimas. Nevartotino hibrido kuri nors žodžio dalis (priesaga, priešdėlis, šaknis) lietuvių kalboje neįteisintair yra svetimkūnis.

Pvz: dabaigti (pabaigti) turi nevartotiną priešdėlį, kaimynka (kaimynė) turi nevartotiną priesagą

Tarptautiniai žodžiai

Jų yra gana daug. +žr. Skoliniai 3 punktą.

Dažnesni tarptautiniai priešdėliai:

a- (asimetrija, ateizmas)

anti- (anticiklonas, antisemitas)

ark(i)- (arkangelas, arkivyskupas)

dis- (disharmonija, disproporcija)

eks- (eksžmona, eksvyras)

kontra- (kontrataka, kontrapasiūlymas)

infra- (infrastruktūra, infragarsas)

meta- (metafizika, metalingvistika)

peri- (perifrazė)

pro- (progimnazija, prorektorius)

proto- (prototipas)

re- (revizitas, rekristalizacija)

sub- (subnuoma, subtropikai)

super- (superbomba)

trans- (transmutacija)

ultra- (ultragarsas)

vice- (vicemeras)

7. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA VARTOJIMO SFERŲ POŽIŪRIU

Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius:

1. bendratautė leksika,

2. tarminė leksika (dialektizmai),

3. termininė leksika (terminija),

4. žargoninė leksika.

Bendratautė leksika

Bendratautę leksiką sudaro žodžiai, kuriuos supranta ir gali vartoti visi lietuvių kalba kalbantys žmonės, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, tarmės, profesijos ar socialinės padėties. Bendratautė leksika nėra tik tie žodžiai, kuriuos vartoja visi be išimties lietuviškai kalbantys žmonės. Kitaip sakant, kiekvieno kalbančiojo žodžių atsarga gali būti ir mažesnė už bendratautės leksikos visumą. Pavyzdžiui, žodžių ir posakių požymis, tarpusavio ryšiai, vartosena ir kt, turinčių knyginį atspalvį, nevartoja dauguma kaimo žmonių, o antra vertus, nebūtinai visi žmonės savo kalboje turi vartoti šiurkščius šnekamosios kalbos žodžius snukis, srėbtuvė, žioplys, tačiau potencialiai šie žodžiai visų vartojami, todėl jie ir laikomi bendratautės leksikos dalimi.

Bendratautė leksika apima žodžius, kurie vartojami ir bendrinėje, ir liaudies šnekamojoje kalboje.

Bendrinė kalba yra tam tikros epochos vienoda, sąmoningai sunorminta rašomoji bei šios pagrindu susidariusi šnekamoji kalba, tarnaujanti tautos ir nacijos bendravimo, sužinojimo, kultūros ir civilizacijos poreikiams. Bendrinės kalbos leksikos branduolys yra žodžiai, sudarantys pagrindinį žodyno fondą. Jie ir priklauso bendratautinei leksikai. Be pagrindinio bendrinės kalbos žodyno fondo į ją įeina ir kai kurie liaudies šnekamosios kalbos žodžiai, kurie dar vadinami slengu (bendratautės šnekamosios leksikos sluoksnis; žargoniškos prigimties žodžiai, peržengę socialines ir profesines ribas, pvz.: blatas „pažintys“, kombinuoti „stengtis nelegaliu būdu ką įsigyti“ ir t.t).

Bendratautė leksika skiriasi nuo kitų trijų leksikos sluoksnių tuo, kad jos vartojimo sfera yra neribota. Žargoninės, tarminės ir termininės leksikos sluoksnius surado žodžiai, kurių vartojimo sfera yra ribota, nes juos vartoja tik tam tikra dalis žmonių. (vienokia ar kitokia teritorinė, profesinė ar socialinė asmenų grupė)

Tarminė leksika

Tarminė leksika, arba leksiniai dialektizmai, yra žodžiai, kurie žinomi tik apibrėžtos teritorijos tarmėms. Jie neįeina į bendrosios kalbos leksiką ir priklauso liaudies šnekamajai kalbai. Stilistiniais sumetimais leksiniai dialektizmai gali būti pavartoti grožinėje literatūroje.

Lietuvių kalbos tarminė leksika skirstoma į keturias pagrindines grupes: žemaičių, rytų, vakarų ir pietų aukštaičių (vakarų dzūkų).Kiekviena lietuvių kalbos tarmė susideda iš kelių šnektų ir kiekviena šnekta turi jai būdingų žodžių. Todėl tarminę leksiką tyrinėjant detaliau, galimas ir smulkesnis jos suskirstymas.

Vartojimo sferos ribotumas, nepriklausymas bendrinei kalbai skiria tarminę leksiką nuo bendratautės. Tačiau tarp bendratautės ir tarminės leksikos lygiai taip pat, kaip tarp bendrinės ir liaudies šnekamosios kalbos, negalima išvesti labai griežtos ribos. Į bendrinę kalbą atejo ir tapo bendratautiniais žodžiais nemaža kadaise buvusių tarmybių. Pavyzdžiui, iš žemaičių kalbos šnektų atėjo audra, balandis, iš rytų- įmantrus, iš vakarų aukštaičių- alga, klasta, iš dzūkų- sakmė, skanauti ir kt. Ir šiandien tarmių leksika tebėra nuolatinė bendrinės kalbos turtinimo ir gyvinimo priemonė. Dėl nuolat vykstančios bendrinės kalbos ir tarmių sąveikos neretai dabar sunku pasakyti, ar žodis yra dialektizmas, ar jau priklauso bendratautei leksikai. Plačiai vartojamos tarmybės jau kaip bendrinės kalbos žodžiai pateikiami ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, pvz.: apyvoka, prakusti (iš žemaičių), autuvas, ląsta (iš rytų aukštaičių), apžavai, neganda (iš vakarų aukštaičių), porinti, kreblys (iš dzūkų) ir kt. Į bendrinės kalbos žodyną įtraukiamos ir tokios tarmybės, kurios jau suprantamos daugelio žmonių, bet plačiau vartojamos tik vienos tarmės ribose.

Pastaraisiais metais ypač sustiprėjo bendrinės kalbos poveikis atskiroms tarmėms. Itin intensyvi bendrinės kalbos įtaka tarmių leksikai. Bendrinės kalbos žodžiai į tarmes ateina ne tik drauge su naujais daiktais, sąvokomis, bet ir po truputį išstumdami įvairius dialektizmus. Dėl to tarmės nepaprastai greit netenka specialiųjų savo leksikos ypatybių. Tas faktas skatina kuo skubiau rinkti, sisteminti ir tyrinėti tarminę leksiką.

Leksiniai dialektizmai yra dviejų rūšių:

1. tikrieji leksiniai dialektizmai

2. semantiniai dialektizmai

Tikrieji leksiniai dialektizmai yra tarmiški žodžiai, turintys šaknį, kurios visai nėra bendrinėje kalboje. Dažniausiai jais pavadinamos sąvokos benrinėje kalboje ir kitose tarmėse išreiškiamos visai kitais žodžiais, pvz.: žemaičių bengti „baigti“; rytiečių atšlaimas „kiemas“, vakariečių mizgus „painus“; dzūkų bulė „adatos skylutė“.

Tikrųjų leksinių dialektizmų priskirtini ir vadinamieji etnografiniai dialektizmai. Tai žodžiai, kurie pavadina sąvokas, žinomas tik vienos tarmės plote, pvz.: žemaičių kastinys „valgis iš suplaktos grietinės“. Daugelis etnografinių tarmybių dabar beveik išnyko iš dabartinės tarmių leksikos, nes nebevartojami ar retai tevartojami tie etnografiniai dalykai, kuriuos jie reiškė.

Semantiniai dialektizmai yra žodžiai, kurie turi tik tarmei būdingą reikšmę, pvz.: žemaičių brėkšti ”temti“, gerbti „tvarkyti, švarinti“; dzūkų blakė „audimo klaida“. Semantiniais dialektizmais laikomi ir tokie žodžiai, kurie pažįstami ir bendrinėje kalboje, ir tarmėje, bet bendrinėje kalboje, lyginant su tarme, neturi visų jo reikšmių. Pavyzdžiui, žemaičių žodžiai alsuoti, nauda, apačia šalia reikšmių, kurios bendros visoms tarmėms, turi ir kitų, kurios nei kitoms tarmėms, nei bendrinei kalbai nėra būdingos: alsuoti „prisikišus, prigulus pasakoti“, apačia „duonkepės krosnies padas“, nauda „derlius“.

Termininė leksika

Termininė leksika, arba tiesiog terminai, yra žodžiai, pavadinantys tiksliai nusakytą mokslinę sąvoką ir vartojami vienos kurios nors mokslo šakos kalboje. Šio leksikos sluoksnio vartojimo sfera yra ribota, tačiau termininė leksika įeina į bendrinės kalbos žodyną.

Terminai yra ryškiausias įvairių mokslo sričių skiriamasis bruožas. Vienos ar kitos mokslo srities terminų visuma yra vadinama terminija.

Terminologija- kalbotyros šaka, aiškinanti terminų ypatybes, tirianti jų sudarymo būdus. Terminologija- trijų mokslo šakų- tam tikros specialios mokslo šakos, logikos ir kalbotyros- kryžkelė, todėl kiekvienas naujai sudaromas terminas turi būti moksliškai motyvuotas, logiškai prasmingas ir kalbiškai taisyklingas. Kuriant terminus labai svarbu suvokti tiriamų sąvokų loginius tarpusavio ryšius, nes jų nepaisymas leidžia atsirasti loginiu požiūriu nesistemiškiems terminams. Suvokus dalykinius ir loginius termino kūrimo reikalavimus, reikia atsiminti, kad kiekvienas terminas turi būti padarytas pagal lietuvių kalbos fonetikos, žodžių darybos, jų jungimo ir derinimo taisykles. Jei terminas šių taisyklių neatitinka, jis yra nepriimtinas. Kalbiniu požiūriu netaisyklingi, pavyzdžiui, yra tokie terminai: įtempiminė šakutė=įtempimo šakutė, suaugiminis žarnų neprieinamumas=sąauginis žarnų nepraeinamumas (lietuvių kalboje nedaromi būdvardžiai su priesaga –inis,ė iš veiksmažodinių priesagos -imas, -ymas vedinių); daugbalsija=daugiabalsiškumas, daugbalsystė (prie sudurtinių žodžių, ypač su komponentu daug-, kolektyvinė priesaga -ija nededama), bendrakaltininkis = bendrakaltis (lietuvių kalboje panašios rūšies sudurtinių daiktavardžių antrieji komponentai yra dviskiemeniai: bendradarbis, bendraklasis). Kuriant terminus svarbu atsižvelgti ir į fonetiką, susijusią su tarmine estetika. Svarbu, kad terminas būtų ne tik taisyklingas, bet ir gražaus skambesio.

Terminas yra sąvokos pavadinimas (sąvokas reiškia visi terminai, bet ne visi žodžiai). Kad būtų lengviau operuoti sąvokas, mes jas pavadiname. Sąvokos nusakymas žodžiais- apibrėžimas. Kiekvienas terminas turi turėti tiksliai fiksuotą, labai apibrėžtą turinį, visiškai nepriklausantį nuo konteksto. Daugiareikšmiškumo reikia vengti ir giminiškose mokslo šakose. Labiau nutolusiose srityse pasitaiko tos pačios fonetinės sandaros žodžių, turinčių skirtingas reikšmes. Tai jau ne daugiareikšmiai, o homonimiški terminai, pvz.: inkubacija medicinoje reiškia „uždarasis ligos periodas“, o zootechnikos mokslą- „paukščių perinimas inkubatoriuje“.

Nusistovėję tam tikros mokslo šakos terminai neturi turėti sinonimų. Sinonimai be reikalo apsunkina atmintį ir griauna būtiną terminijos sąlygą- terminų sistemos ekonomiškumą.

Terminai negali turėti jokių emocinių atspalvių. Tai stilistiškai neutralūs žodžiai, tiksliai, objektyviai atspindintys sąvokos turinį.

Mokslo terminas turi būti tikslus, trumpas ir patogus. Ilgi, per daug išplėsti terminai kenkia kalbėjimo ekonomiškumui ir netinka praktinei vartosenai. Termino taupumo siekiama įvairiais būdais: praleidžiamas vienas ar keli ilgo termino žodžiai (nuolatinio veikimo džiovinimo kamera=nuolatinio džiovinimo kamera), žodžių junginys pakeičiamas sudurtiniu žodžiu ar priesaginiu naujadaru, kurio darybos pamatu eina reikšminiu požiūriu svarbiausias jungimo komponentas (aviacinė linija=avialinija, skersinis pjūvis=skerspjūvis) ir kt.

Mokslinėje terminijoje negalima terminų trumpinti, jeigu tai griauna sąvokos ar termino atitikimą, jei sutrumpinti terminai yra nelogiški ir netaisyklingi, pvz.: gydytojo padėdėjas = gydpadas, presavimo milteliai = presmilteliai ir kt.

Gerai sunorminti terminai turi sudaryti darnią sistemą. Terminų sistemiškumą lemia tas faktas, kad tarp tam tikros mokslo šakos sąvokų, kurias terminai išreiškia, egzistuoja sisteminiai ryšiai.

Visi šie reikalavimai keliami nusistovėjusiai, sunormintai terminijai. Deja, praktiškai lietuvių terminija ne visuomet juos atitinka.

Lietuvių kalboje yra tokie terminų šaltiniai:

1) Bendroji leksika

2) Žodžių daryba

3) Adaptacija (prie kito žodžio prijungiame galūnę, sutvarkome fonetiką)

Vienas iš terminų šaltinių yra bendroji leksika. Tarp termininės ir bendratautės leksikos vyksta dvikryptis mainų procesas. Specialių disciplinų dėmenimis tampa daugelis bendratautinių žodžių. Pavyzdžiui, kalbotyroje- galūnė, giminė; sporte- taškas, bauda, kėlinys. Šie žodžiai yra daugiareikšmiai: vienos jų reikšmės yra įprastos visiems lietuvių kalba kalbantiems žmonėms, o kitos yra specialios, terminologizuotos. Antra vertus, yra daug terminų, kurie išpopuliarėja, determinologizuojasi: anksčiau specialūs terminai buvo ekranas, koncertas ir t.t. Kartais terminai perkeliami iš vienos veiklos srities į kitą ir įgyja perkeltinę reikšmę, pavartoti kitoje srityje jau nebėra terminai (pvz.: grožinėje literatūroje ar publicistikoje: pirmojo ryškumo žvaigždė, svorio centras ir pan.).

Termininė leksika sudaro vis didėjančią bendrinės kalbos žodyno dalį, manoma, kad apie 90% visų naujadarų sudaro terminai. Taigi žodžių darybos, jų reikšmių ar kitos naujovės į kalbą dažnai ateina per terminiją. Tačiau terminas negali prieštarauti kalbos sistemai ir turi atitikti vidinius kalbos raidos dėsningumus.

Lietuvių terminija kuriama dviem būdais: arba sudarinėjami savi terminai, arba skolinami iš kitų kalbų. Savų terminų sudarinėjimas- lietuvių terminijos kūrimo tradicija. Didelė dalis lietuviškų terminų atsiranda terminologizuojant bendratautinių žodžių reikšmes. Specialiųjų mokslinių disciplinų terminais dažnai tampa ir įvairūs liaudiniai terminai. Kartais terminu padaromas net tarmiškas žodis (pvz, sporto terminu tapo šiaurės Lietuvoje vartojamas pusės dienos laiko tarpo pavadinimas kėlinys.

Labai daug lietuviškų terminų kuriami pagal lietuvių kalbos žodžių darybos dėsnius, ypač daug padaroma priesaginių ir sudėtinių terminų. Dažniausi priesaginių terminų darybos tipai yra tokie:

priesagų -imas, -ymas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: kryžminimas (botanika), apsakymas (literatūra);

priesagos -umas vediniai iš būdvardžių ir dalyvių, pvz.: lakumas (chemija), paperkamumas (teisė);

priesagos -ininkas vediniai iš daiktavardžių, pvz.: bendrininkas (teisė0, lenktynininkas (sportas);

priesagos -ystė vediniai iš daiktavardžių, pvz.: bankininkystė (ekonomika), gyvulininkystė (žemės ūkis);

priesagos -tuvas, -iklis, -tukas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: aušintuvas (chemija), iškrovilis (skaičiavimo technika), laužtukai (sportas);

priesagos -tojas vediniai iš veiksmažodžių, pvz.: gamintojas (ekonomika), piktnaudžiautojas (teisė);

priesagos -inys vediniai iš veiksmažodžių, pvz.; lydinys (fizika, chemija), skolinys (kalbotyra).

Nepalyginti mažiau sudaroma terminų su priešdėliais, pavyzdžiui: antsluoksnis (geologija), antdantis (skaičiavimo technika), galūnėmis, pavyzdžiui: trauka (fizika), išdroža (melioracija) ir sudūrimo būdu, pavyzdžiui: dirvotyra (melioracija), startavietė(sportas).

Nemažai padaroma sudėtinių terminų. Jie yra dvikomponenčiai ar trikomponenčiai žodžių junginiai, kurių komponentus sieja sintaksiniai derinimo, valdymo ar šliejimo ryšiai. Šie terminai skiriasi savo struktūra, loginėmis semantinėmis komponentų funkcijomis ir pan. Pavyzdžiui, derinamojo pažyminio terminai antrinis branduolinis kuras (politechnika); valdomojo pažyminio paruošų planas (ekonomika); šliejamojo pažyminio eilėraštis proza (literatūra).

Kai kurių trižodžių terminų komponentus sieja derinimo ir valdymo arba derinimo ir šliejimo ryšiai (pvz, varančioji mechanizmo dalis (fizika, politechnika). Yra ir tokių terminų, kuriuos sudaro glaudžiai tarp savęs suaugę daiktavardžiai, kaip pvz., augalai- indikatoriai (botanika) ir t.t. Sudėtinių terminų komponentais dažnai eina tarptautiniai žodžiai, paklūstantys bendriems lietuvių kalbos žodžių jungimosi dėsniams, pavyzdžiui.: greitasis reaktorius (fizika), dirvožeminis termometras (melioracija) ir pan. Lietuviški terminai labai dažnai kuriami kitų kalbų (ypač rusų) pavyzdžiu. Terminai pamorfemiui arba pažodžiui verčiami iš kitos kalbos. Jie vadinami vertiniais, pavyzdžiui.: papildinys, bandgolaidis ir t.t.

Antras terminų kūrimo būdas yra jų skolinimas iš kitų kalbų. Dažniausiai terminais tampa tarptautiniai žodžiai, pavyzdžiui.: antonimai, homonimai, leksika (kalbotyros žodžiai); bronchitas, toksikozė (medicinos terminai) ir t.t. Pastaraisiais metais tarptautiniams terminams labai intensyviai kuriami lietuviški atitikmenys, ir dėl to sparčiai didėja tarptautinių ir savųjų terminų sinonimija, pavyzdžiui, fizikos terminai: vakuumas=tuštuma, gravitacija=visuotinė trauka; chemijos terminai: absorbcija=sugėrimas; kalbotyros: metatonija = priegaidės kaita. Žinoma, keisti lietuviškais tokių prigijusių terminų kaip technika, televizija, radijas, psichologija ir kiti, nėra jokio reikalo, bet nedera vartoti painių ar sunkių ištarti tarptautinių žodžių ar skolinių ten, kur puikiai tinka lietuvių kalbos žodžiai.

Žargoninė leksika

Žargoninė leksika, arba žargonybės, yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje (miesto ar kaimo bendruomenės, elgetų, aristokratų salonų, vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų, studentų ir t.t.).

Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės grupių (dažniausiai deklasuotų: vagių, valkatų, elgetų ir pan.) noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės vartojamos, norint ką pasakyti sąmoningai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus emocinis- ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautę leksiką. Formuojasi bendratautės šnekamosios leksikos sluoksnis- slengas.

Žargono žodžiai- labai nepastovus leksikos sluoksnis, jis greitai keičiasi. Kartais net gerokai skiriasi žargonas tos pačios socialinės ar profesinės grupės žmonių, gyvenančių skirtingose vietose.

Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi. Dauguma jų- fonetiškai ir morfologiškai asimiliuotos svetimybės (barbarizmai, hibridai), pvz: chebra „draugų, bičiulių būrys“, figovai „prastai, blogai“, fuginti „bėgti“, kabakas, knaipė „kavinė“, kaifas „malonumas“, leikyti „gerti“, lazdavoti „kibti, barti, šaipytis“, palinti „rūkyti“, skačkės „šokiai“, stukačius „skundikas“, šaika „būrys, draugija“, taskankės „muštynės“ ir t.t. Šie žodžiai laikomi kalbos klaidomis.

Kitos žargonybės- perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pavyzdžiui: biblė „biblioteka“, egzas „egzaminas“, ciza „cigaretė“, kolis „koliokviumas“, konserva „konservatorija“, matieka „matematika“, stipkė „stipendija“, univerka „universitetas“ ir t.t. Šių žodžių bendrinėje kalboje taip pat derėtų vengti.

Kartais žargonybių pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėmis, jas nelauktai ar net neleistinai jungiant ar derinant, pavyzdžiui: auklyba, auklėša „auklėtoja“, bičas „bičiulis“, dėstytuvas „dėstytojas“, klasiokas „bendraklasis“, sausiokas „sausas vynas“ir t.t.

Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. Tai yra bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargonine reikšme, pavyzdžiui: ardytis „iš kailio nertis, labai stengtis“, būda „mokykla“, kirvis „griežtas mokytojas ar dėstytojas“, nuskilti „pavykti, pasisekti“, susimauti „neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant“, nusiplauti, nusimuilinti „pabėgti, išeiti“, šakės „baigta, galas, prapultis“, šienas „niekai, šlamštas“ ir t.t. Šio tipo žargonybės, saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina kalbą. Galima dar paminėti ir keletą ekspresyvių studentiškų žargoninių frazeologizmų, pavyzdžiui: be prošvaisčių „beviltiška“, gauti pompą „išsisemti“, nešti muilą „bėgti, nešdintis“, sumesti skudurus „susidraugauti arba susituokti“, pakišti kiaulę „padaryti niekšybę, kiaulystę“, neimti į plaučius „nesijaudinti, nesikrimsti“ ir t.t.

Dauguma žargonybių, išskyrus semantines, yra laikoma neigiamu, nors ir neišvengiamu kalbos reiškiniu. Gausiai vartojami įmantrūs, su taisyklėmis prasilenkiantys žargono žodžiai kenkia kalbos grynumui, rodo menką kalbos kultūrą. Grožinėje literatūroje vartojamos žargonybės paprastai turi kokią nors idėjinę- meninę paskirtį.

8. FRAZEOLOGIZMAI, JŲ KLASIFIKAVIMO PAGRINDAI, VERTIMO PROBLEMATIKA.

Frazeologizmas – semantiškai neskaidomas žodžių junginys, kitai sakant, jis turi apibendrintą, arba vientisą, reikšmę.Ją dažnai galima paaiškinti vienu žodžiu (pvz.: rėžti sparną „mergintis“, kasti duobę „kenkti“), žodžių junginiu (pvz.: išnešti kudašių „pabėgti nuo pavojaus“, vandenį drumsti „stengtis suklaidinti“), o kartais jos negalima pakeisti nei ekvivalentišku žodžiu, nei žodžių junginiu, tegalima nusakyti frazeologizmų vartojimo sferą (pvz.: frazeologizmai še tau, kur tau vartojami nemaloniai nustebus). Frazeologizmų funkcija yra ne tik nominatyvinė, taip pat ir abstrakčias sąvokas įkūnyti konkrečiais regimais vaizdais.

Frazeologizmai gali būti suskirstyti į du skyrius: motyvuotos reikšmės ir nemotyvuotos reikšmės. Frazeologizmų reikšmės motyvaciją lemia du faktoriai:

1. Bendros junginio reikšmės ir atskirų žodžių reikšmių santykis.

2. Frazeologizmo vaizdo santykis su vaizdu, kurį kuria frazeologizmo dėmenys, pavartoti tiesiogine reikšme.

Jei bendra junginio reikšmė visiškai nutolusi nuo atskirų žodžių leksinių reikšmių, o junginio dėmenų, pavartotų tiesiogine reikšme, kuriamas vaizdas labai nerealus, arba jo santykis su viso frazeologizmo vaizdu visai neapčiuopiamas, frazeologizmo reikšmė yra nemotyvuota. Motyvuotos reikšmės frazeologizmų ir jų dėmenų semantinis ryšys nesunkiai suvokiamas, o denotato ir atskirų dėmenų kuriamo vaizdo ryšys pakankamai aiškus, nesuardytas.

Nemotyvuotos reikšmės frazeologizmai yra vadinami idiomomis. Idioma – tai visiškai sustabarėjęs, uždaras frazeologizmas, kurio reikšmė labai nutolusi nuo jo dėmenų reikšmės. Pvz.: beržinė košė, griežti dantį, vėjo pamušalas ir pan. Idiomomis laikytini ir tokie frazeologizmai, į kurių sudėtį įeina tikriniai žodžiai. Pvz.: eiti pas Abraomą, molio Motiejus, Pilypas iš kanapių ir t.t. Kartais idiomų dėmenys gali sudaryti ir laisvąjį junginį. Pvz.: gauti pipirų, pagauti zuikį ir pan.

Motyvuotos reikšmės frazeologizmais laikomi tokie junginiai, kur tarp viso pasakymo prasmės ir atskirų žodžių reikšmių jaučiama sąsaja, nors ji yra daugiau ar mažiau aptemusi. Tokie frazeologizmai pagal reikšmės motyvacijos aiškumą ir pobūdį gali būti suskirstyti į tris smulkesnes grupes: tropiniai frazeologizmai, lyginamieji frazeologizmai, frazeologinės samplaikos.

Tropiniai frazeologizmai yra sustabarėję, visuotinai vartojami perkeltinės reikšmės posakiai. Bet kokio tropo atsiradimas kalboje yra semantiškai motyvuotas, nes perkeltine reikšme vartojamo žodžio reikšmė. Pagal tai, kaip tropiniai frazeologizmai santykiauja (?!) su savo nefrazeologiniais atitikmenimis, skiriami metaforiniai ir metoniminiai frazeologizmai. Metaforiniai frazeologizmai savo nefrazeologinių junginių atžvilgiu yra ne kas kita, kaip metaforos, o metoniminiai frazeologizmai su savo homonimais santykiauja kaip metoniminė perkeltine reikšme vartojami žodžių junginiai. Metafora yra toks tropas, kai gretinamus tikrovės dalykus sieja jų vaizdo panašumas. Pvz.: suimti už gerklės, priremti prie sienos ir pan.

Metoniminiais laikomi frazeologizmai, atsiradę sustabarėjus metoniminiam žodžių junginiui. Metonimija yra toks tropas, kurio reikšmės perkėlimo pagrindą sudaro loginis sąvokų ryšys. Kitaip sakant, vieno dalyko pavadinimas perkeliamas kitam, remiantis tuo, kad šie esti vienaip ar kitaip susiję vietos, laiko, priežasties, kiekybės ir kitokiais santykiais. Tačiau frazeologizmais virsta ne visos metonimijos. Metoniminių frazeologizmų būdingiausias motyvacijos pagrindas yra reikšmės perkėlimas iš visumos į dalį:

a) veiksmo dalis pasakoma vietoje veiksmo, pvz.: peržengti slenkstį.

b) objekto dalis pasakoma vietoj objekto (paprastai kūno dalis, drabužis ar apavas vietoj žmogaus), pvz.: išnešti sveiką kailį, duoti į skudurus.

c) veiksmo dalis pasakoma vietoj veiksmo, o kartu ir objekto dalis vietoj objekto, pvz.: galvą priglausti, iškišti nosį.

Kitoks reikšmės perkėlimo pobūdis metoniminiuose frazeologizmuose palyginti retas. Metoniminių frazeologizmų yra mažiau, negu metaforinių. Jie kur kas paprastesni, turi mažiau išmonės, tačiau vartojami labai dažnai.

Lyginamieji frazeologizmai yra frazeologiniai junginiai, turintys palyginimo formą. Kitaip sakant, tai sustabarėję, visuotinai vartojami palyginimai. Palyginimas yra stilistinė priemonė, vartojama vienam daiktui ar reiškiniui sugretinti su kitu, norint pabrėžti, išskirti ar patikslinti kurį nors to daikto ar reiškinio požymį. Palyginimai gali būti laikini, arba situaciniai, ir pastovūs, arba tradiciniai. Lyginamieji frazeologizmai labai artimi metaforiniams frazeologiniams junginiams. Abiejų tipų frazeologizmai turi tą patį reikšmės motyvacijos pagrindą – dviejų panašių dalykų, dviejų situacijų lyginimą. Lyginamieji frazeologizmai – ekspresyvūs ir emocingi posakiai, jais vaizdingai charakterizuojami veiksmai, būsenos, ypatybės, požymiai. Pvz.: kaip meškos ausyje, kaip inkstas taukuose, kaip pelė po šluota.

Laisviausi frazeologiniai junginiai yra frazeologinės samplaikos. Tai tokie frazeologizmai, kurių reikšmė yra labai artima jų dėmenų tiesioginėms reikšmėms. Jų dėmenimis dažniausiai eina du tos pačios kalbos dalies žodžiai (dažnai sinonimai ar sinonimai), siejami jungtukų ar be jų. Pvz.: skūra ir kaulai, šleivas kreivas, žūt būt.

Kiekvienas junginys, taip pat ir frazeologinis, visada yra dvinaris, t.y. jį galima išskaidyti į du sintaksiniais ryšiais susijusius dėmenis. Tų dėmenų tarpusavio ryšys ir yra vienas iš struktūrinės frazeologizmų klasifikacijos kriterijų. Dėmenų ryšys priklauso nuo to, ar siejamieji žodžiai yra sintaksiškai lygiaverčiai, ar nelygiaverčiai. Šiuo kriterijumi remiantis, frazeologizmai skirstomi į tris tipus: prijungiamuosius, sujungiamuosius ir lyginamuosius.

Prijungiamieji – tai tokie, kurių viena dėmuo yra sintaksiškai svarbesnis, pagrindinis, o kitas – sintaksiškai priklausomas. Prijungiamojo frazeologizmo dėmenys gali būti susiję derinimo (pvz. gyvas galas, lengva ranka), valdymo (pvz. duoti vėjo, netekti galvos) ir šliejimo (pvz. toli gražu, kiek telpa) ryšiais. Skirstomi į veiksmažodinius, daiktavardinius, būdvardinius, skaitvardinius, prieveiksminius.

Sujungiamieji – tokie, tarp kurių dėmenų nėra sintaksinės priklausomybės, jie yra lygiaverčiai. Tokių frazeologizmų dėmenimis paprastai eina tos pačios kalbos dalies žodžiai, sujungti jungtukais arba be jų. Pvz. iš stuomens ir liemens, vėtytas ir mėtytas, nei šilta, nei šalta.

Lyginamųjų bendras požymis – lyginamasis jungtukas: kaip, lyg, it, nei, nelyginant, tarytum. Pvz. kaip iš akies luptas, lyg iš pieno plaukęs, girtas kaip maišas.

Bendra visų frazeologizmų funkcija emocinė – ekspresinė.

Verstiniai frazeologizmai. Jie lietuvių kalbai svetimi raiškos ir turinio požiūriu, todėl keistini savais, įprastais pasakymais, pvz. stogas nuvažiavp – ne visi namie, ne visi šulai galvoje; kabinti makaronus – miglą pūsti.

Knyginės kilmės frazeologizmai, atėję iš antikos mitologijos, vartojami visose kalbose, pvz. Achilo kulnas, gulbės giesmė.

Klaidos:

Labai plinta nevartotini vertiniai frazeologizmai, stumiantys savus. Sovietmečio spauda be saiko vartojo verstinius rusiškus frazeologizmus iš savo varpinės žiūrėti „paisyti tik savo reikalų, interesų”, mėtyti akmenis (akmenukus) į (kieno) daržą „kritikuoti”, kaišioti pagalius į (kieno) ratus „trukdyti”, baltais siūlais siūta „neįrodyta”, šakėmis ant vandens rašyta „dievai žino, kaip Dievas duos, dar neaišku, muilo burbulas”. Buityje plito ir ant biuletenio arba ant dietos sėdėti „turėti nedarbingumo lapelį; laikytis dietos”; į vatą vynioti „neatvirai kalbėti, nepasakyti tiesos, pūsti miglą, uodegą sukti”, gumą tempti „delsti”, pakišti kiaulę „iškrėsti kiaulystę”, priskaldyti malkų „privirti košės” ir daug panašių. Šių dienų jaunimas ypač gardžiuojasi verstiniais frazeologizmais makaronus ant ausies (ausų) kabinti; stogas nuvažiavo. Pirmajam pakeisti turime savą trumpą gražų frazeologizmą akis dumti, o antrajam – net kelis: neteko proto, galvoje pasimaišė; varžtelis atsisuko; trūksta vieno šulo; ne visi namie, o kur dar vaizdingieji veiksmažodžiai pakvaišo, iškvaišo, išprotėjo, sukvailiojo. Tiesa, senųjų verstinių frazeologizmų savo kalboje iš ankstesnių laikų turime ir nevengiame – jie per kaimynų kalbas atėjo dažniausiai iš antikos, Biblijos: Achilo kulnas „silpnoji vieta”; Damoklo kardas „nuolatinė grėsmė”; nukeliauti pas Abraomą „numirti”; kryžiaus kelius eiti „sunkiai arba kenčiant ko siekti”; ašarų pakalnė „beviltiškai sunkus, vargingas gyvenimas”; štai kur šuo pakastas „kur esmė, paslaptis; kas svarbiausia”. Vis dėlto pirmiausia turi būti išsaugomas vaizdingą kalbą gyvinantis gausus ir spalvingas tradicinių lietuviškų frazeologizmų fondas: drąsiai vartokime riesti nosį, dantį griežti, nė piršto nepajudinti, sukti galvą, akis paganyti, vėjais (aitais) nueiti, šuo ant uodegos nusinešė ir daugybę kitų.

9. KALBOS DALIS – GRAMATINĖ SUPERKATEGORIJA

(pagr.uždaviniai: paaiškinti, kas yra kalbos dalis, kalbos dalių skyrimo kriterijai, suklasifikuoti kalbos dalis, pasvarstyti, kodėl kalbos dalis vadinama gramatine superkategorija)

Kaip teigia „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ autoriai, pagal reikšmes, sintaksinių ryšių ir morfologinių požymių bendrumą žodžiai lietuvių kalboje skirstomi į gramatines klases, vadinamas kalbos dalimis – gramatines superkategorijas. Labai dažnai šis terminas vartojamas siauriau ir sutapatinamas su morfologine kategorija.

Kaip teigia „Lietuvių kalbos enciklopedija“, kalbos dalys – tai žodžių klasės, skiriamos pagal reikšmės, sintaksinių ryšių ir morfologinių požymių bendrumą.

Žodyje užprogramuota įvairialypė informacija. Tam tikros žodžių klasės turi vienodą gramatinių kategorijų skaičių (Gramatinė kategorija – tai tam tikra gramatinių kalbos elementų sistema, kurios nariai tuo pačiu pagrindu skiria vienas kitą. Dvinarės gramatinės kategorijos – giminė, skaičius, rūšis; trinarės – laipsnis, asmuo, nuosaka; daugianarės – linksnis, laikas.), bet skiriasi nuo kitų žodžių gramatinių kategorijų rūšimis. Objektyviai lietuvių kalboje egzistuoja 11 kalbos dalių (superkategorijų): daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis, prielinksnis, jungtukas, dalelytė, jaustukas ir ištiktukas. Kalbos dalys atsiskiria reikšme.

Kaip teigia „Lietuvių kalbos morfologijos“ autorės, kalbos dalių teorija lingvistikoje gimė jau labai seniai, bet iki šiol nėra dar kaip reikiant nusistovėjusi. Į klausimus, kas yra kalbos dalis, kuriais principais remiantis žodžiai turi būti klasifikuojami kalbos dalimis ir ar kiekviena gramatinė žodžių klasė vadintina kalbos dalimi, lingvistai atsako nevienodai. Mokyklinėse ir daugelyje mokslinių gramatikų pastaruoju metu yra priimta žodžius skirstyti kalbos dalimis pagal keletą ypatumų: 1) pagal semantinius žodžių ypatumus, 2) pagal morfologinius požymius, 3) pagal sintaksines žodžių funkcijas sakinyje:

I. Kalbos dalys pagal atliekamą funkciją skirstomos į savarankiškąsias (laisvąsias) ir nesavarankiškas (susijusias)(„Dabartinė lietuvių kalbos gramatika“). Nesavarankiškos kalbos dalys yra: jungtukas, prielinksnis ir dalelytė. Pačios vienos jos sakinio dalies nesudaro ir atlieka tik pagalbinę (tarnybinę) funkciją. Savarankiškos kalbos dalys: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiksmažodis ir prieveiksmis. Jos vienos gali eiti sakinio dalimis. Savarankiškos kalbos dalys nuo nesavarankiškų morfologiškai skiriasi tuo, kad dažniausiai esti kaitomos, o jų formos tarpusavy santykiaudamos sudaro morfologines kategorijas. Nesavarankiškos kalbos dalys yra nekaitomos ir neturi morfologinių kategorijų.

Tarpinę vietą tarp savarankiškų ir nesavarankiškų kalbos dalių užima jaustukas ir ištiktukas. Jie yra nekaitomi ir šliejasi prie kitų kalbos žodžių ir pasakymų, teikia joms vaizdingumo, raiškumo. Antra vertus, jie gana dažnai eina sakinio dalimis arba patys sudaro sakinį kaip tam tikri veiksmažodžio atitikmenys. Jie savo reikšme yra artimesni savarankiškoms kalbos dalims, todėl sąlygiškai priskiriami prie savarankiškų kalbos dalių kaip atskiras jų poskyris ir tuo būdu priešinami nesavarankiškoms kalbos dalims.

Pagal bendriausias reikšmes savarankiškos kalbos dalys skiriamos į įvardijamąsias (nominatyvines), nurodomąsias (deiktines) ir raiškiąsias (ekspresyvines). Įvardijamosios kalbos dalys yra: daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, prieveiksmis. Jos įvardija daiktus (reiškinius, įvairias sąvokas), ypatybes, skaičius, veiksmus bei būsenas arba veiksmo pobūdį ir aplinkybes. Nurodomoji kalbos dalis – įvardis. Jis ne įvardija, o nurodo daiktus ir ypatybes. Raiškiosios kalbos dalys – jaustukas ir ištiktukas. Jos reiškia jausmus, valios impulsus (jaustukas) arba įvairių veiksmų bei reiškinių sukeltus vaizdus, garsus, pojūčius (ištiktukas).

Kalbos dalių santykius nurodo ši schema:

Įvardijamosios kalbos dalys tarp savęs skiriasi pagal savitas sintaksines, morfologines ir reikšmės savybes. Ryškiausiai pagal visus požymius skiriasi daiktavardis, būdvardis, veiksmažodis ir prieveiksmis – tai pagrindinės įvardijamosios kalbos dalys. Daiktavardis, būdvardis ir skaitvardis sudaro vardažodžių grupę: jie reiškia daiktų, ypatybių bei skaičių vardus ir pagal morfologinių kategorijų pobūdį priešinami veiksmažodžiui.

1) Daiktavardis sakinyje dažniausiai eina veiksniu arba papildiniu. Pastaruoju atveju jis esti priklausomas nuo veiksmažodžio ar jį atstojančio žodžio.

Daiktavardis turi 3 morfologines kategorijas (giminė, skaičius, linksnis). Giminėmis jie nekaitomi, bet priklauso vienai iš dviejų giminių: vyriškajai arba moteriškajai. Daiktavardžiai kaitomi linksniais (7) ir skaičiais (vns. ir dgs.). Jo pagrindinė reikšmė – daiktų įvardijimas.

2) Būdvardis sakinyje dažniausiai priklauso nuo daiktavardžio ar jį atstojančio žodžio ir eina pažyminiu. Jis turi giminės, skaičiaus ir linksnio morfologines kategorijas. Taip pat būdvardžiai turi dar laipsnio ir apibrėžtumo kategorijas, jiems būdinga daikto požymio reikšmė.

3) Veiksmažodis sudaro sakinio gramatinį centrą ir eina tariniu, dažniausiai prisijungdamas kitų žodžių formas bei konstrukcijas. Jam savitos asmens, skaičiaus, laiko, nuosakos ir rūšies kategorijos. Ne visoms veiksmažodžio formoms tos kategorijos būdingos. Pagal asmens kategorijos turėjimą ir neturėjimą skiriamos asmenuojamosios (pagrindas) ir neasmenuojamosios veiksmažodžio formos. Jam būdinga veiksmo (būsenos, proceso) reikšmė.

4) Prieveiksmis sakinyje dažniausiai šliejasi prie veiksmažodžio, rečiau prie būdvardžio. Jis reiškia veiksmo požymį, yra neasmenuojamas ir nelinksniuojamas, bet daugelis (būdvardiniai) turi laipsnio kategoriją.

Skaitvardis ir įvardis tikromis kalbos dalimis laikomi daugiausia dėl reikšmės. Jie neturi specifinių sintaksinių bei morfologinių ypatybių, tačiau pagal jų pobūdį ir raiškos formas nesutampa su kitomis minėtomis kalbos dalimis.

5) Skaitvardis sakinyje turi daiktavardžiui arba būdvardžiui būdingas funkcijas (skirstomi į daiktavardiškuosius ir būdvardiškuosius). Daiktavardiškieji skaitvardžiai paprastai neprisijungia pažyminių, bet valdo kilmininko linksnį arba prielinksninę konstrukciją su kilmininku. Nuo daiktavardžių bei būdvardžių skaitvardžiai skiriasi savitomis skaičiaus bei linksnio kategorijų formomis. Jie reiškia skaičiaus arba skaičiais pasakomų daiktų kiekį ir eilę.

6) Įvardis sakinyje turi daiktavardžiui arba būdvardžiui būdingas funkcijas, daugelis jų pavaduoja daiktavardžius arba būdvardžius. Morfologiniu požiūriu jie skiriasi nuo vardažodžių asmeniniu įvardžių linksniavimu ir savitomis gimininių vyriškosios giminės įvardžių linksnių galūnėmis. Ši negausi ir uždara kalbos dalis nurodo daiktus ar ypatybes vienu ar kitu atžvilgiu.

7) Raiškiosios nekaitomos kalbos dalys – jaustukas ir ištiktukas paryškina bei nuspalvina kitų žodžių bei viso sakinio reikšmę arba pavaduoja veiksmažodį ir sudaro atskirą sakinį ar jo dėmenį. Jaustukas reiškia subjektyvius žmogaus jausmus, valios impulsus, o ištiktukas – įvairių veiksmų bei reiškinių sukeltus vaizdus, garsus bei pojūčius.

8) Nesavarankiškos ir nekaitomos kalbos dalys – prielinksnis, jungtukas, dalelytė skiriasi savo funkcijomis. Dalelytė šliejasi prie įvairių žodžių bei sakinių, teikia jiems naujų prasminių bei raiškumo atspalvių, prielinksnis valdo linksnius, rodo jų santykį su kitais sakinio žodžiais, jungtukas sieja sakinio dalis, dėmenis ar ištisus sakinius ir rodo jų santykį.

II. Atsižvelgiant į žodžių semantiką ir su ja susijusias gramatines ypatybes, visi lietuvių kalbos žodžiai skirstomi: 1) į žodžius, turinčius nominatyvinę funkciją, 2) į žodžius, neturinčius nominatyvinės funkcijos („Lietuvių kalbos morfologija“).

Nominatyvinę funkciją turinčius žodžius galima suskirstyti į penkias klases, kurias iš tradicijos galima vadinti kalbos dalimis – daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, veiksmažodis, įvardis, prieveiksmis. Kiekviena nominatyvinė kalbos dalis nuo kitų nominatyvinių skiriasi kategorine savo reikšme ir sintaksinėmis funkcijomis (pvz.: Daiktavardis atlieka veiksnio, papildinio funkcijas, o veiksmažodis visuomet sakinyje atlieka tarinio funkciją). Nominatyvinės kalbos dalys skiriasi ir morfologinėmis ypatybėmis: gramatinėmis kategorijomis (pvz.: daiktavardžių skaičiaus kategorija – morfologinė, o būdvardžių, veiksmažodžių – sintaksinė, priklausoma nuo gramatinio žodžių ryšio sakinyje) ir savo paradigmatika, kurią nulemia toms kalbos dalims būdingos kaitybinės žodžių ypatybės (pvz.: vienos kalbos dalys yra linksniuojamos – daiktavardžiai, būdvardžiai, skaitvardžiai, kitos asmenuojamos, kaitomos nuosakomis – veiksmažodis). Nominatyvinę funkciją turintys žodžiai skiriasi ir darybinių priemonių sistema. Pagal morfologinius požymius ir vaidmenį sakinyje prie nominatyvinių kalbos dalių šiek tiek priskiriami ir įvardžiai – tai leidžia daryti morfologinės įvardžių savybės ir vartosenos (įvardžiai sakinyje gali būti naudojami kaip nominatyvinių žodžių pakaitalai) ypatumai.

Nominatyvinės funkcijos neturintys žodžiai skirstomi į: 1) tarnybinius – tai žodžiai, kurie nieko nepavadina, yra nekaitomi, dažniausiai darybiškai neskaidomi, patys vieni sakinyje jokių sintaksinių funkcijų niekada neatlieka. Šį būrį sudaro 3 kalbos dalys: dalelytė, prielinksnis ir jungtukas. Prielinksniai tarnauja sintaksiniams nominatyvinių žodžių ryšiams sakinyje reikšti, jungtukai jungia žodžius kaip sakinio dalis arba atskirus sakinius,parodydami tam tikrus gramatinius sakinių arba jų dalių ryšius, dalelytė – pagalbinė priemonė, modifikuojanti nominatyvinių žodžių reikšmę, suteikianti jai naujų atspalvių; 2) emocinius ekspresinius – šiai grupei priskiriamos 2 kalbos dalys: jaustukas ir ištiktukas, kurie išreiškia įvairius žmogaus jausmus ir valios impulsus, įvairiausių veiksmų keliamus garsus arba vaizdus. Nors žodžiai priklauso kuriai nors kalbos daliai, tačiau lietuvių kalboje galimas ir judėjimas iš vienos kalbos dalies į kitą (pvz.: prieveiksmėjimo procesas: „Eik šalin“).

III. Kaip teigia A. Smetona, kalbos dalių klasifikavimo pagrindas – gramatinė reikšmė (kiekviena klasė turi bendrą ir savitą reikšmę). Jo teigimu, nelygiaverčius sistemos elementus ne klasifikuojame, o atskiriame vieną nuo kito pagal ypatybes:

P.S. Galima pasirinkti vieną kalbos dalių klasifikavimo būdų – nebūtina visus tris.

10. DAIKTAVARDŽIO KAIP GRAMATINĖS KATEGORIJOS SAMPRATA

Daiktavardis – komunikacijai būtina savarankiška nominatyvinė kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, žymintys daiktų, reiškinių, veiksmų ir ypatybių pavadinimus. Savarankiška ši klabos dalis yra todėl, kad pavadina savarankiškai tikrovėje egzistuojančius daiktus ir tai, kas įsivaizduojama kaip savarankiškai egzistuojantis dalykas. To daiktavardis skiriasi nuo daiktų požymius (ypatybes ar veiksmus) pavadinančių kalbos dalių.

Šį daiktavardžio savarankiškumą rodo visi jo gramatiniai požymiai – linksnio, skaičiaus ir giminės kategorijų turinys, sintaksinės funkcijos (pirmiausia veiksnio ir tiesioginio papildinio) ir kai kurie darybos ypatumai.

Daiktavardis yra superkategorija, nes sujungia keletą gramatinių kategorijų: linksnio, skaičiaus ir giminės. Jos visos atspindi daiktavardžio kaip gramatinės žodžių klasės kategorinę reikšmę.

Nuo kitų kalbos dalių daiktavardis skiriasi žodžių ir formų darybos specifika.

Daiktavardžio kaip kalbos dalies branduolį (centrą) sudaro žodžiai, reiškiantys konkrečius, pojūčiais suvokiamus tikrovės daiktus. Tokiais atvejais sakome, kad loginė ir gramatinė daikto prasmė sutampa. Greta žodžių, žyminčių gyvus ir negyvus daiktus, asmenis, medžiagas, gamtos ir visuomenės gyvenimo reiškinius (akmuo, upė, brolis, žuvis, auksas, linas, žiema, šventė ir pan.) prie daiktavardžių skiriami ir veiksmų ar būsenų (pvz.: kvėpavimas, lenktynės, liūdesys) bei ypatybių pavadinimai (pvz.: grožis, lygybė, gerumas), nes jie turi tas pačias morfologines kategorijas ir sakinyje atlieka tas pačias funkcijas kaip ir daiktų pavadinimai.

Turint galvoje daiktų ir nedaiktų pavadinimus, daiktavardį reikia apibrėžti kaip kalbos dalį, reiškiančią daiktą pačia plačiausia prasme. Gramatinė daikto sąvoka apima ir tai, kas materialu, ir tai, kas idealu. Tokie daiktavardžiai, kurių gramatinė daikto reikšmė nesutinka su logine daikto reikšme, dažniausiai esti dariniai. Paprastai daiktavardžiai, reiškiantys abstrakcijas, yra dariniai: a) priesagų vediniai: rašyti – rašymas, bėgti – bėgimas, gražus – gražumas; b) galūnių vediniai: skristi – skrydis, šauti – šūvis, šaltas – šaltis, greitas – greitis ir pan.

Gramatikoje racionalu daiktavardžius skirstyti į smulkesnes grupeles (t. y. klasę skirstyti į poklasius).

Skiriami tikriniai ir bendriniai daiktavardžiai. Tikriniai daiktavardžiai yra atskirų daiktų pavadinimai, išskiriantys daiktą iš kitų tos klasės daiktų. Bendriniai daiktavardžiai yra tam tikros rūšies daiktų klasių apibendrinti pavadinimai. Daiktavardžių skyrimas į bendrinius ir tikrinius nėra semantinė daiktavardžių klasifikacija. Visi daiktų pavadinimai rodo daiktą priklausant vienarūšių daiktų klasei, rodo daiktą apibendrinamai kaip klasės atstovą ir todėl yra bendriniai. Tikrinis vardas atsiranda kaip papildomas daikto pavadinimas.

TIKRINIAI DAIKTAVARDŽIAI. Visi tikriniai daiktavardžiai rašomi didžiąja raide. Sąlygiškai vartojami tikriniai daiktavardžiai tekste išskiriami dar ir kabutėmis.

Pagal reikšmę tikriniai daiktavardžiai skirstomi į du skyrius: gyvųjų būtybių vardai ir negyvųjų dalykų vardai.

1. Prie gyvųjų būtybių vardų priskiriama:

a) žmonių vardai, pavardės, slapyvardžiai ir pravardės: Agnė, Kęstutis, Maironis, Miknius;

b) gyvūnų vardai: arklių – Bėris, Sakalas, karvių – Dangė, Žalė, kačių – Micius, Runcė, šunų – Sargis, Brisius;

c) mitinių būtybių vardai: Perkūnas, Vandenis, Žemyna.

2. Negyvųjų dalykų vardus sudaro:

a) vietovardžiai, t. y. gyvenamųjų vietų, ežerų, upių, kalnų, miškų ir pan. pavadinimai: Lietuva, Dusetos, Nemunas, Šventoji, Medvėgalis;

b) kosminių ir astronominių objektų pavadinimai: Aušrinė, Marsas, Mėnulis;

c) periodinių leidinių pavadinimai: „Aušra“, „Atgimimas“;

d) mokslinės ir grožinės literatūros, meno kūrinių pavadinimai: „Biometrija“, „Šaulys“, „Odisėja“;

e) draugijų, įstaigų, gamyklų, organizacijų pavadinimai: „Atgaja“, „Inkaras“, „Žalgiris“;

f) epochų, svarbių istorinių įvykių, švenčių pavadinimai: Renesansas, Kalėdos, Velykos.

g) įvairiausių gaminių tipą ar rūšį reiškiantys žodžiai: „Tauras“ (televizorius), „Snaigė“ (šaldytuvas), „Karvutė“ (saldainiai). Pastarosios grupės tikriniai daiktavardžiai savo reikšme yra kiek kitokie negu anksčiau minėtieji: jie yra ne individualių objektų pavadinimai, o reiškia tam tikrą būrį daiktų, pasižyminčių savitomis ypatybėmis, kurios juos skiria nuo kitų tos pačios klasės daiktų.

Tikriniai daiktavardžiai pasižymi ir savitomis morfologinėmis ypatybėmis; jie nekaitomi skaičiais ir turi arba tik vienaskaitos (Žeimena, Kaunas), arba tik daugiskaitos (Prienai, Zarasai) formą. To paties tikrinio daiktavardžio ir vienaskaita, ir daugiskaita vartojama tik tais atvejais, kai kalbama apie kelis tą patį vardą turinčius objektus, pvz.: Šventosios (dvi upės, turinčios tą patį pavadinimą), Birutės (grupėje buvo dvi Birutės), Kalniai ( t. y. vyras ir žmona arba keli broliai). Kartais vienaskaitiniai tikriniai daiktavardžiai pavartojami daugiskaitos forma stilistiniai sumetimais.

BENDRINIAI DAIKTAVARDŽIAI. Bendriniai daiktavardžiai pagal jais žymimų dalykų pobūdį skirstomi į konkrečiuosius ir abstrakčiuosius daiktavardžius.

Konkretieji daiktavardžiai žymi įvairius konkrečius daiktus, gyvas būtybes, reiškinius. Dauguma jų žymi daiktus, kurie gali būti skaičiuojami. Tokie daiktavardžiai kaitomi skaičiais, pvz.: namas – namai, sesuo – seserys, pavasaris – pavasariai. Be to, jie gali būti vartojami su kiekiniais skaitvardžiais: viena, knyga, dvi knygos, trys knygos ir t. t. išimtį sudaro tik nedidelė grupė daugiskaitinių daiktavardžių, reiškiančių daugiausia dvigubus („porinius“) ar sudėtinius daiktus: žirklės, akinai, marškiniai, rogės. Jų daugiskaitos forma reiškia ir vieną tos rūšies daiktą, ir daugiau jų. Apibrėžtam daiktų kiekiui pažymėti su šiais daiktavardžiais vartojami kiekiniai dauginiai skaitvardžiai: dveji marškiniai, penkerios žirklės.

Konkretiesiems daiktavardžiams, žymintiems skaičiuojamus daiktus, priešinami medžiagų pavadinimai ir kuopiniai daiktavardžiai.

Medžiagų pavadinimais vadinami tokie daiktavardžiai, kurie reiškia tam tikrą vientisą medžiagą, galimą matuoti, bet negalimą skaičiuoti. Tai tokie daiktavardžiai kaip pienas, sviestas, miltai, grietinė, taukai, auksas, plienas, deguonis, gintaras, sakai, smėlis. Medžiagų pavadinimai skaičiais nekaitomi: vieni iš jų turi tik vienaskaitos (auksas, plienas, smėlis), kiti – tik daugiskaitos (dujos, klijai, miltai) formą. Kiekiniai skaitvardžiai su jais nenaudojami, išskyrus retus frazeologinius junginius, pvz.: Gardu, kaip devyni medūs. Tačiau šios rūšies daiktavardžiai dažnai vartojami su įvairiais mato vienetus reiškiančiais žodžiais: litras pieno, kilogramas sviesto, maišas miltų, butelis klijų. Vienaskaitiniai medžiagų pavadinimai tokiu atveju visuomet turi vienaskaitos kilmininko formą. Tuo tarpu jeigu su matą reiškiančiais žodžiais vartojame paprastąjį konkretųjį daiktavardį, jis gauna daugiskaitos formą, plg.: litras pieno, bet litras vyšnių; kilogramas cukraus, bet kilogramas agurkų; maišas smėlio, bet maišas bulvių.

Kuopiniai daiktavardžiai reiškia vienarūšių daiktų ar asmenų sankaupą kaip tam tikrą nedalijamą ir neskaičiuojamą vienetą (aukštuomenė, jaunimas, lapija, studentija, profesūra, žmonija). Kuopiniai daiktavardžiai irgi skaičiais nekaitomi – jie turi tik vienaskaitos formą ir nevartojami su kiekiniais skaitvardžiais. Jeigu norima pasakyti kuopiniu daiktavardžiu reiškiamo dalyko neapibrėžtą kiekį arba tam tikrą dalį, šiuos daiktavardžius vartojame su prieveiksminis daug, mažai, su trupmeniniais skaitvardžiais arba jų reikšmę turinčiais daiktavardžiais, pvz.: susirinko daug jaunimo; reikia keisti trečdalį aparatūros; pusė žmonijos.

Abstrakčiaisiais daiktavardžiais vadinami tie daiktavardžiai, kuriais žymimos abstrakčios sąvokos ir veiksmų, būsenų, ypatybių pavadinimai, pvz.: esmė, drąsa, protas; skubėjimas, rašymas; liga, būklė, šaltis, ramybė, gėris. Abstraktieji daiktavardžiai skaičiais nekaitomi. Dauguma jų turi tik vienaskaitos, o kai kurie – tik daugiskaitos formą: atostogos, laidotuvės, vedybos, muštynės, rinkimai. Kartais abstraktieji daiktavardžiai sukonkretėja ir jais imama vadinti ne tik apibendrintus veiksmus, būsenas, ypatybes, bet ir konkrečias tų veiksmų, būsenų, ypatybių apraiškas. Abstraktusis vienaskaitinis daiktavardis tada gali būti vartojamas ir daugiskaitos forma, plg.: džiaugsmas – džiaugsmai, rūpestis – rūpesčiai, skausmas – skausmai.

Griežtos ribos tarp tikrinių ir bendrinių daiktavardžių nėra. Kalboje kartais pasitaiko, kad tikrinis daiktavardis visiškai atitrūksta nuo savo pirmykštės individualios reikšmės ir imamas vartoti kaip bendras tam tikros rūšies daiktų ar reiškinių pavadinimas. Tuomet jis virsta bendriniu daiktavardžiu. Šitaip iš žmonių pavardžių atsirado tarptautiniai bendriniai daiktavardžiai amperas, brauningas, fordas, kulonas, omas, niutonas, parkeris, rentgenas, vatas, voltas ir kt. Panašiu keliu į kalbą atėjo bendriniai daiktavardžiai donkichotas, donžuanas, krezas, lovelasas, mecenatas, mentorius, tik čia vieno asmens vardas ar pavardė perkelta kitiems asmenims, pasižymintiems panašiomis savybėmis. Ir atvirkščiai, bendriniai daiktavardžiai, jeigu juos imame vartoti individualiems daiktams ar asmenims pavadinti, virsta tikriniais daiktavardžiais, pvz.: Rytai, Vakarai, Rūta, Mėta, Eglė, Gintaras, Linas, Rasa ir kt. Daugelis mūsų krikščioniškųjų vardų, atėjusių į mūsų kalbą iš kitų kalbų, pirmajame šaltinyje irgi galėjo būti vartojami kaip bendriniai žodžiai (plg. Petras – gr. petros „uola, akmuo“, Paulius – lot. paulus „mažas“, Klemencija – lot. clementia „švelnumas“, Adomas – hebr. adam „žmogus“, Agnė – gr. hagne „tyra“ ir kt.

11. BŪDVARDŽIO KAIP GRAMATINĖS KATEGORIJOS SAMPRATA.

[Paulauskienė] Gramatinė kategorija – tai tam tikra gramatinių kalbos elementų sistema, kurios nariai tuo pačiu pagrindu skiria vienas kitą. Kad kalbos elementas būtų gramatinės kategorijos narys, jo gramatinėje semantikoje (reikšmių visumoje) turi būti:

1. Tai, kas jį vienija su kitais tos pat kategorijos nariais. Pvz., A.Paulauskienės pateikiamoje veiksmažodžio asmens kategorijoj bendra yra santykis veiksmas-jo atlikėjas (aš skaitau, tu skaitai, jis-ji skaito);

2. Tai, kas jį skiria nuo kitų tos pat kategorijos narių. Pvz., I asmuo rodo, kad veiksmą atlieka kalbėtojas, II – kalbėtojo pašnekovas, III – pašalinis.

Kiekviena kalbos dalis yra gramatinė kategorija logine prasme (turi sau būdingų gramatinių kategorijų ir formų sistemą), bet kartu pati yra sistemos (visų kalbos dalių) dalis.

[DLKG] Būdvardis – savarankiška kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, reiškiantys ypatybę ir kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais. Be to, jie dar turi laipsnio ir apibrėžtumo kategorijas. (DLKG).

[Paulauskienė] :

o Būdvardis – kalbos dalis, reiškianti daikto ypatybę. Kadangi jis nėra vienintelis ypatybės reiškėjas, reikia atskirti nuo kitų šią f-ją atliekančių kalbos dalių.

o Visų pirma, pati daikto ypatybė nėra vienalytė: požymiai skiriami į du priešinamuosius tipus. Vieni [atributiniai – lot. “tai, kas skirta, duota”] siejami su pačiu daiktu (ypatybės turėtoju), jį apibūdina. Kiti [predikatiniai – lot. “patvirtinantis”] siejami su “laiko tėkme, veikėju, tikrove” – gali keistis, priklauso nuo aplinkybių. Predikatiniai požymiai reiškiami asmenuojamaisiais veiksmažodžiais arba visokiom samplaikom, kuriose yra veiksmažodžio formų (vaikas yra nepasiruošęs komunikacijos įgūdžių egzaminui). Predikacijai svarbu asmenavimas. Atributiniai požymiai reiškiami linksniuojamaisiais žodžiais, dažniausia būdvardžiais (vargšas vaikas). Šių požymių (atributinių&predikatinių) priešprieša remiasi linksniavimo/asmenavimo priešprieša.

o Būdvardžio pirminė f-ja yra atributinė, o antrinė – predikatinė. Tuo jis skiriasi nuo veiksmažodžio, kuriam predikatinė f-ja yra vienintelė.

o Linksniuojamiesiems dalyviams, kaip ir būdvardžiams, pirminė f-ja atributinė, antrinė – predikatinė. Nuo būdvardžio šiuos dalyvius skiria kamieno gramatinės kategorijos ir semantika.

o Kita daikto ypatybę reiškianti kalbos dalis – skaitvardis. Nuo būdvardžio skiriasi reikšme: būdvardis nurodo tik konkrečiam daiktui būdingą ypatybę, nepriklausančią nuo situacijos (vargšai vaikai). Skaitvardžio nurodo nuo situacijos priklausančią daikto ypatybę (35 vaikai), bet nuo skaitvardžio reikšmės daiktų kokybė nekinta (ar 30, ar 35, vis tiek nelaimingi).

o T.p. būdvardį atskiriame nuo įvardžio. Būdvardis įvardija konkrečią ypatybę (nelaimingi vaikai), o įvardis – nurodo ypatybę (tokie vaikai). Reikia konteksto, kad sužinotume, kokia toji ypatybė. Įvardžiai – žodžiai be konkretaus turinio, jie tik nurodo ypatybę, jos neįvardydami.

o Tikslus būdvardžio neatskyrimas nuo kitų ypatybes reikškiančių kalbos dalių ryškus kai kuriose XXa. gramatikose (kalbininkai neatsižvelgia į reikšmę, o nagrinėja vien formą ir f-jas). Dėl to kyla neaiškumų (prie būdvardžių priskiriami įvardžiai ir skaitvardžiai). Paulauskienė liepia pirmiausia skirt pagal reikšmę, o tik tuomet – pagal formą.

[Smetona] Būdvardis– komunikacijai būtina nominatyvinė kalbos dalis, įvardijanti tiesioginę statinę (kokybinę) daikto ypatybę. Atlieka atributinę f-ją.

Kadangi būdvardis, kaip kiekviena kalbos dalis, yra gramatinė kategorija, jos nariai yra priešinami vienas kitam pagal tam tikrą reikšmę. Būdvardžiai skirstomi į kokybinius ir santykinius, vienijamus atributinės f-jos, o priešinamus pagal jų įvardijamos ypatybės tipą (apibrėžta/neapibrėžta).

Kokybiniai ir santykiniai būdvardžiai

[Paulauskienė] Būdvardžiai reiškia atributinį (nekintantį) daikto požymį. Tačiau šie požymiai dvejopi: vieni neapibrėžiami, būdingi pačiam daiktui, pasiduodantys subjektyviam vertinimui, laipsniavimui. Juos reiškiantys būdvardžiai yra kokybiniai. Kiti požymiai apibrėžti ir motyvuoti, nes kilę iš santykio su aplinka. Reiškia santykiniai būdvardžiai. Šis skyrimas semantinis (svarbiau nei morfologinis).

Kokybiniai būdvardžiai reiškia paties daikto ypatybę, kuri paprastai yra neapibrėžta ir kintama. T.y., galima laipsniuoti (kvailas – kvailesnis), subjektyviai vertinti – modifikacinė daryba (su visokiais afiksais, pvz. kvailas – apykvailis), pabrėžti – įvardžiavimas (gražus – gražusis). Be to, iš šių būdvardžių dar galima prisidaryti veiksmažodžių abstraktų (gražus – gražumas). Išimtis: šioje klasėje yra šiek tiek nekintamosios ypatybės būdvardžių (kniūbsčias, saldinis). Jie neturi kai kurių gramatinių kategorijų (kai kurie nelaipsniuojami, nevertinami subjektyviai – “apygyvis” etc.). Šitą dalyką (kad nekintamos ypatybės būdvardis yra kokybinis) lemia: a) objektyvi tikrovė (nėščias , gyvas) (nors šie būdvardžiai gali būt įvardžiuojami, netgi laipsniuojami, taigi neskiriami prie santykinių būdvardžių); b) darybos reikšmė (kareiviškos kelnės, akmeninis namas) (nelaipsniuojami ir neįvardžiuojami, bet neskiriami prie santykinių būdvardžių, nes nenurodo santykio su kitu daiktu). Be to, prie kokybinių būdvardžių skiriami priesagos –inis vediniai (dažniausiai reiškia rūšį – skersinė sija).

Beveik visada (kelios išimtys – didelis, kniūbsčias) kokybinius būdvardžius galima atskirti pagal morfologinę išvaizdą. Kintamosios ypatybės būdvardžiai – tie, kurių vienaskaitos vardininko galūnė -(i)as, -(i)a, -us, -i, o nekintamosios –is, -ė ir yra dariniai.

[DLKG] Prie kokybinių būdvardžių priklauso beveik visi –(i)as, -(i)a, -us, -i. Rodo daikto ypatybę tiesiogiai savo leksine reikšme. Iš jų daroma:

o Laipsnių formos (geresnis)

o Įvardžiuotinės formos (gerasis)

o Prieveiksmiai su priesaga –(i)ai (gerai)

o Bevardės giminės formos (gražu)

o Ypatybių pavadinimai su priesaga –umas (gerumas)

o Mažybiniai/ypatybės kiekį žymintys būdvardžiai su priesaga –okas ir priešdėliais apy-, po- (apygeris)

o Gali prisijungt priklausomų žodžių (labai geras)

[Paulauskienė] Santykiniai būdvardžiai žymi daikto ypatybę, nustatomą remiantis santykiu su kitu daiktu ar reiškiniu, ir tas santykis yra esminė daikto ypatybė (medinis – iš medžio, pieniškas – skonis kaip pieno).

[DLKG] Santykiniai = visi išvestiniai būdvardžiai su galūnėm –is, -ė; sudurtiniai būdvardžiai; būdvardžiai su priesaga –opas. Minėtos formos paprastai nedaromos. Rodo daikto ypatybę tam tikru santykiu su pagrindo kamieno reikšme.

[Paulauskienė] Skyrimas į kokybinius ir santykinius yra svarbus įvairių formų darybai, negimininėms formoms, laipsniavimui.

Būdvardžio gramatinės kategorijos

[Paulauskienė] Gramatinės būdvardžio kategorijos yra 2 tipų:

1) derinamosios: rodo ypatybės santykį su jos turėtoju, atspindimos būdvardžio derinamuoju ryšiu su daiktavardžiu (linksnis, skaičius, giminė). Šių kategorijų pobūdis sintaksinis (ir todėl visai neįdomus ). Nepriklauso, ar būdvardžiai kokybiniai, ar santykiniai. Nepriklauso nuo konkrečios reikšmės;

2) nederinamosios (vidinės): remiasi kokybinių/santykinių būdvardžių priešprieša. Priklauso ne nuo konkrečios žodžio reikšmės, bet nuo to, kokią ypatybę reiškia būdvardis (negimininė būsenos forma, įvardžiuotinė forma, laipsnių formos).

Šios gramatinės kategorijos būdingos ne vien būdvardžiui, jas turi daikto požymį reiškiančios kalbos dalys (giminėmis yra kaitomi kelintiniai skaitvardžiai, jie gali būt įvardžiuojami, dalis turi negimininę būsenos formą. Nelaipsniuojami, išskyrus būdvardiškai pavartotą “pirmas”. Kaip būdvardžiai kaitomi dauginiai skaitvardžiai, kai kurie pagrindiniai, kai kurie įvardžiai, dalyviai).

[DLKG]Paprastai derinami su daiktavardžiu ar kitais daiktavardiškais žodžiais (įvardžiais, sudaiktavardėjusiais būdvardžiais). Su daiktavardžiu derinami einantys pažyminiu būdvardžiai (gražus namas) gimine, skaičiumi, linksniu. Su daiktvardžiu, įvardžiu, kitais daiktavardiškais žodžiais – einantys tariniu/tarininiais pažyminiais (jis malonus).

Derinamosios kategorijos

Linksnis

[Paulauskienė] Kaitybinė morfologinė kategorija. Ji rodo, kad kalbamoji ypatybė priklauso daiktui, išreikštam kurio nors linksnio daiktavardžiu (ramioje vietoje). Rodo ypatybės nesavarankiškumą, priklausymą daiktui, kuris reiškiamas tam tikra linksnio forma. Kadangi būdvardžio linksnio forma yra daiktavardžio linksnio formalusis rodiklis, tai būdvardžio linksnių formų turi būt tiek, kiek daiktavardžio (šauksmininkas – homoniminis su vardininku).

[Smetona] yra 9 linksnių paradigmos: 5 vyriškosios ir 4 moteriškosios giminės.

Skaičius

[Paulauskienė] Ši kategorija derinamoji, todėl formos rodo tik tai, su kurio skaičiaus daiktavardžiu derinamas būdvardis. Yra 2 skaičiai (vns+dgs), anksčiau buvo dar ir dviskaita, nes daiktavardis turėjo 3narę skaičiaus kategoriją. Kai ji išnyko, būdvardis irgi prisitaikė. Būdvardžio skaičiaus kategorija – 2narė kategorija, kurios vienaskaita rodo ypatybės priklausymą 1 daiktui, o daugiskaita – daugiau nei 1 daiktui. Nuo kitų reikšmių ši kategorija nepriklauso.

Giminė

[DLKG] 3: vyriškoji, moteriškoji, bevardė. Daromos iš kiekvieno kokybinio būdv su formantais –(i)a, -u.

Bevardė: priešinama su vyriškąja/moteriškąja gimine pagal sintaksines f-jas ir reikšmės pobūdį. Kadangi lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, neina pažyminiu (vyriškoji/moteriškoji giminės eina). Bevardė giminė paprastai nereiškia konkrečios ypatybės, ji tik apibendrina ir su daiktavardžiu nesiejama (šiandien šalta). Vyriškosios/moteriškosios giminės formos žymi ypatybę, siejamą su tam tikru daiktu (šaltas oras). Taigi priešinant remiamasi reikšme apibrėžta/neapibrėžta. Vyriškoji/moteriškoji giminė turi daugiskaitą, derinami skaičiumi su daiktavardžiu bei daiktavardiškais žodžiais, turi 6 linksnius (be šauksmininko). ([Smetona] Turi šauksmininką.) Bevardė neturi nieko.

[Paulauskienė] Derinamoji kategorija. Palyginti skaičių: nerodo nieko, išskyrus daikto giminę. Kadangi yra 2 daiktavardžio giminės, yra tik 2 būdvardžio giminės (nėr bevardės). Kai daiktavardžio forma nerodo jo giminės, rodo derinamojo žodžio forma (sena ledi-senas fojė). Ir kokybiniai, ir santykiniai būdvardžiai giminėmis kaitomi vienodai. Bevardės giminės problema: nežymi jokios giminės (taigi nesudaro jokios priešpriešos, tad nėra pagrindo juos jungti į kategoriją), be to, nerodo daikto ypatybės, o tik konkrečią būsenos formą (šálta). Išvada: ne giminė, o negimininė būsenos forma.

Nederinamosios kategorijos

[Paulauskienė] Tos, kurios neturi atitikmenų daiktavardžio gramatinių formų sistemoje. Priklauso ypatybę reiškiančiam žodžiui, yra sąlygojamos kamieno semantikos skirtumų. Šios formos skiria kokybinius ir santykinius būdvardžius (tai, kas būdinga vienam, nebūdinga kitam: tik kokybiniai būdvardžiai turi negiminines formas, laipsniuojami, įvardžiuojami).

Negimininė būsenos forma

[Paulauskienė] Būdinga būdvardžiams (gražu) ir būdvardžio reikšmę turintiems dalyviams (netikėta). Atsiradus iš senosios bevardės giminės (senovėj mūsų kalbos daiktavardžiai turėjo 3 gimines). Išnyko bevardė daiktavardžio giminė, išnyko derinamoji bevardė būdvardžio giminė, liko tik nederinamoji jos forma. Likusi atitrūko ne tik nuo daiktavardžio, bet ir nuo būdvardžio, kurių svarbiausia paskirtis yra žymėti daiktavardžio ypatybę. Dėl to kartais net būdvardžiu nelaikoma. Išliko tik kokybinių būdvardžių negimininė būsenos forma (iš tų, iš kurių su priesagomis ir galūnėmis galima pasidaryt abstraktų: gražus – gražumas – gražu). Pagrindinė paskirtis – reikšti pakankamai savarankišką abstrakčią būseną, o būsenos abstraktumas nebūdingas santykiniams būdvardžiams. Šios formos funkcija predikatinė. Kadangi yra gramatinė kategorija, jos nariai priešinami tarinio/aplinkybės opozicija (tariniais ir aplinkybėmis eina tos formos). Būsenos formoms galima rasti morfologinių požymių, bet negalima jos vadint kalbos dalimi, nes tai ne žodžių klasifikacijos, o gramatinių formų tapatumo kategorija.

Jei kalboje yra 2narė giminės kategorija, jos nežymėtas narys (t.y., vartojamas apibendrintai: “Kolegos”, o ne “Kolegos ir kolegės”) yra vyriškosios giminės forma. Todėl yra problemų dėl vyriškosios giminės ir negimininės būsenos formos konkurencijos, bet tai turėtų būti aptariama klausime “giminė kaip gramatinė kategorija”.

Laipsnis

[DLKG] Laipsnio kategoriją sudaro būdvardžio formos, kuriomis reiškiami daikto ypatybių formų skirtumai. Į laipsnio kategorijos formų sistemą įeina: nelyginamojo laipsnio forma (ypatybės skirtumų nerodo) ir lyginamosios formos (reiškia ypatybės kiekio skirtumus). Lyginamąsias formas turi tik kokybiniai būdvardžiai. Lietuvių kalboj – 2 pagrindinės lyginamosios formos: aukštesnysis ir aukščiausiasis laipsniai. Su priesagom daromos iš nelyginamųjų formų. Aukštesnysis –esnis(ė) (šalutinis variantas –ėlesnis, rodo kiek mažesnį ypatybės kiekį nei aukštesnysis), aukščiausiasis –iausia(s) (šalutinis – visų aukščiausiasis, “pats+geriausias”). Kai kurios vyriškosios/moteriškosios giminės aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžio formos neturi nelyginamojo laipsnio (vyriausias, vyresnis). Turbūt sudarytos iš daiktavardžių (gal f-nė daryba). Laipsnį turi ir bevardė giminė: nelyginamąjį -(i)a, -u; aukštesnįjį –iau; aukščiausiąjį –iausia. Kategorijoj matyti 2-jų pakopų priešprieša: aukštesnysis+aukščiausiasis/nelyginamasis pagal ypatybės kiekio skirtumo lyginimą/nelyginimą. Nelyginamasis laipsnis – nežymėtas priešpriešos narys. Aukštesnysis laipsnis rodo: 1) 1no daikto didesnį tos pat ypatybės kiekį palyginti su kitu daiktu. (Teisybė už auksą brangesnė); 2) didesnį to pat daikto ypatybės kiekį nei kitomis aplinkybėmis. Dažnai nusakoma be minėtų konstrukcijų, nors jos galimos (Anksčiau linksmesnis buvo). Aukščiausiasis laipsnis rodo: 1) didžiausią ypatybės kiekį iš visų tam tikros grupės daiktų ir tuo būdu išskiria lyginamą daiktą iš kitų; 2) rečiau vartojamos aukščiausiojo laipsnio formos, reiškiančios didžiausią to pat daikto ypatybės kiekį tam tikromis aplinkybėmis (Brangiausias laikas pavasarį). Laipsnio formų neturi santykiniai būdvardžiai, nes jie reiškia ypatybę, kurių kiekis negali būti didesnis ar mažesnis (medinis namas). Išimtis: priesagos –utinis būdvardžiai, kartais pavartojami jų aukščiausiąja forma (kraštutiniausios priemonės).

Apibrėžtumas (Paulauskienėj – įvardžiavimas)

[DLKG] Įvardžiuotinės būdvardžio formos, santykiaudamos su paprastosiomis, sudaro apibrėžtumo kategoriją. Įvardžiuotinės formos žymi daikto ypatybę, kartu nurodydamos, kad daiktas žinomas; paprastosios formos šio požymio neturi (yra nežymėtos), jos žymi tik daikto ypatybę. Įvardžiuotines formas turi tik kokybiniai būdvardžiai. Įvardžiuotinės formos nurodo žinomus daiktus dvejopai: 1) išskiria žinomus daiktus iš kitų; 2) nurodo anksčiau minėtus daiktus.

[Paulauskienė] Įvardžiavimo tikslas – apibrėžti ir drauge skirti. Įvardžiuojami gali būt ne tik būdvardžiai, bet ir kelintiniai skaitvardžiai, dalyviai ir visi kiti, kurie reiškia nesantykinę, pačiam daiktui būdingą ypatybę. Iš būdvardžių – tik kokybiniai (visi kintamosios ir kai kurie nekintamosios ypatybės – geras – geroji, nėščia – nėščioji).

13. ĮVARDŽIO KAIP GRAMATINĖS KATEGORIJOS SAMPRATA.

Įvardžiai- gramatiniai rodomieji ženklai. Jų gramatinės kategorijos visiškai sutinka su atstojamųjų sakinyje kalbos dalių gramatinėmis kategorijomis. Jeigu įvardis rodo daiktą ir sakinyje atstoja daiktavardį, jis turi daiktavardžio gramatines kategorijas, jeigu įvardis rodo ypatybę ir atstoja būdvardį, jis turi būdvardžio gramatines kategorijas. Ši įvardžių kaip rodamųjų ir atstojamųjų ženklų ypatybė leidžia praplėsti tradicinę įvardžio kaip kalbos dalies sąvoką. Juk rodyklis įgyja tas gramatines ypatybes, kurias turi tiesioginis rodomojo dalyko pavadinimas. Tad žodžiai, rodantys aplinkybes ir sakinyje atstojantys prieveiksmius, puikiausiai gali būti vadinami ne prieveiksmiais ( nominatyvine kalbos dalimi), o įvardžiais ( rodomaisiais ženklais), kuriems būdingos prieveiksmių gramatinės ypatybės ir funkcijos. ( pgal A. Paulauskienę)

Įvardis yra savarankiška kalbos dalis, kuriai priklauso apibendrintos reikšmės žodžiai, nurodantys daiktus arba ypatybes ir turintys giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijas.

I. Giminės kategoriją turi būdvardiškai vartojami įvardžiai. Jie kaitomi giminėmis kaip būdvardžiai ir derinami gimine su daiktavardžiais. Kadangi daiktavardžiai turi dvi gamines- vyriškąją ir moteriškąją, tai ir būdvardiškai vartojami įvardžiai turi dviejų giminių- vyriškosios ir moteriškosios- formas, plg.: tas, toks, koks žmogus; ta, tokia, kokia moteris. Dėl kaitymo giminėmis būdvardiškai vartojami įvardžiai vadinami gimininiais.

Gimininis yra ir daiktavardiškasis įvardis jis, ji.Jis taip pat turi vyriškosios ir moteriškosios giminės formas. Skirtumas priklauso nuo įvardžio nurodomosios reikšmės. Įvardis jis, ji nurodydamas anksčiau minėtą daiktą yra derinamas gimine su daiktavardžiu, kuriuo tas daiktas reiškiamas, pvz.: Tėvas grįžo namo. Jis buvo linksmas; Motina grįžo namo. Ji buvo linksma. Tačiau derinimas gimine čia nėra toks pat kaip bųdvardiškųjų įvardžių derinimas su daiktavardžiais. Įvardis jis, ji, nors ir suderintas su daiktavardžiu, atlieka daiktavardžio funkciją ir yra sintaksiškai savarankiškas.

Tokio pat tipo kaip jis, ji giminės atžvilgiu yra daiktavardiškai vartojami įvardžiai:tas, ta, šitas, ši, kuris viena ir kt., pvz.:Tas taip nedarys.

Kai kurie iš šių įvardžių dar turi ir bevardės giminės formas:tas, ta, tai (tatai); šitas, -a, šita(i); kitas, -a, kita; vienas, -a, viena; visas,-a, visa.Bevardės giminės įvardžių formos vartojamos tik daiktavardiškai ir sudaro priešpriešą su tuo paties įvardžio daiktavardiškai vartojamomis vyriškosios ir moteriškosios giminės formomis: vyriškosios ir moteriškosios giminės įvardžių formos nurodo asmenis, gyvius ar daiktus konkrečiai, o bevardės giminės formos- kokį nors reiškinį apibendrintai

Bevardiškai vartojami tie patys įvardžiai bevardės giminės formų neturi.

Daiktavardiškieji įvardžiai aš (mes), tu(jūs), tamsta, savęs, kas bei su pastaruoju sudaryti kažkas, niekas ir kt., abejetas, keletas, keliolika, keliasdešimt, šis tas neturi skirtingų giminės formų. Dėl to jie vadinami negimininiais. Išimtis- įvardžių aš, tu dviskaitos vyriškosios ir moteriškosios giminės formos:mudu, judu, judvi. Tam tikrais atvejais kai kurie iš šių įvardžių gali būti vartojamos su vyriškosios giminės būdvardžiais bei būdvardiškaisiais žodžiais. Įvardžiai aš, tu, tamsta, savęs vartojami su vyriškosios giminės būdvardžiais bei būdvardiškaisiais žodžiais, kai nurodamas vyriškosios lyties asmuo ( pvz., aš, tu, tamsta linksmas, savęs paties), ir su moteriškosios giminės būdvardžiais bei būdvardiškaisiais žodžiais, kai nurodamas moteriškosios lyties asmuo ( pvz.,aš, tu, tamsta linksma, mes, jūs, tamstos linksmos, savęs pačios). Įvardžiai kas, kažkas, niekas ir kt. vartojami su vyriškosios giminės būdvardžiais, kai nurodami asmenys ( pvz.: Buvo kas jaunesnis pavaduoja), ir su bevardės giminės būdvardžiais, kai nurodami apibendrinti reiškiniai ( pvz. Kas nauja girdėti?)

II. Daiktavardiškieji įvardžiai pagal skaičiaus kategoriją atitinka daiktavardžius, o būdvardiškieji įvardžiai- būdvardžius, nors turi ir savitų savybių. Kaip daiktavardžiai ir būdvardžiai, dauguma įvardžių turi du skaičius: vienaskaitą ir daugiskaitą. Tiktai kai kurių įvardžių dar skiriamas trečias skaičius-dviskaita: kai nurodami du asmenys ar daiktai. Dažniausiai vartojamos daiktavardiškųjų asmeninių įvardžių dviskaitos formos: mudu, mudvi, juodu, jiedvi. Retesnės yra šių daiktavardžių ir būdvardiškai vartojamų įvardžių dviskaitos formos: tuodu(tiedu), šiuodu, aniedvi, šitiedvi, katruodu, kuriedvi ir kt. Ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai vartojamas įvardis abu( abudu), abi( abidvi) iš seno turi tik dviskaitos formą ir atitinkamą apibendrinamąją reikšmę.

Nykstant dviskaitos formoms bendrinėje kalboje nurodant du asmenis ar daiktus, ta pačia reikšme vartojamos ir daugiskaitos, ir dviskaitos formos.

Daiktavardiškųjų įvardžių savęs, kas bei su pastaruoju sudarytų niekas, kažkas ir kt. linksniai formaliai atitinka daiktavardžių vienaskaitą, tačiau šie įvardžiai vartojami ne tik su vienaskaitos, bet ir su daugiskaitos formomis: Jis savęs paties nekenčia; Kas tu esi?; Kas jūs esate?.

Vienaskaitos visas,-a ir daugiskaita visi, visos skiriasi leksinės reikšmės atspalviais: vienas,-a turi apimties, ištisumo, visi, visos- kolektyvinę reikšmę. Tačiau pagal tuos reikšmių atspalvius kalbamosios formos nėra griežtai skiriamos. Formaliai visas,-a atitinka vienaskaitos,o visi, visos daugiskaitos paradigmas.

Įvardžių kiekvienas,-a, nė vienas,-a daugiskaita paprastai nevartojama ( dėl jų apibendrinamosios reikšmės), išskyrus atvejus su daugiskaitiniais daiktavardžiais, pvz.: kiekvienos, nė vienos durys. Šių įvardžių vienaskaita paprastai priešinama įvardžio visi, visos daugiskaitai: Kiekvienas daiktas savo vietoj- Visi daiktai savo vietoj { ne kiekvieni!).

Neturi daugiskaitos formų daiktavardiškieji įvardžiai, nurodantys kuopą, grupę (abejetas, keletas, keliolika), arba turintys neapibrėžtą reikšmę (šis tas).Dėl savo reikšmės neturi vienaskaitos formų keli, kelios ir įvardžiai su dauginių skaitvardžių priesagomis: keleri, kelerios, abeji, abejos.

III. Įvardžiai pagal linksnio kategoriją atitinka arba daiktavardžius, arba būdvardžius. Būdvardiškieji įvardžiai, kaip ir būdvardžiai, derinami linksniu su daiktavardžiais. Daiktavardiškieji įvardžiai skiriasi nuo daiktavardžių linksnių tam tikro,is formos ypatybėmis. Be to, įvardžiai neturi šauksmininko, nes jie paprastai neina kreipiniais. Taigi įvardžių tėra šeši linksniai 9 daiktavardžių septyni). Daiktavardiškųjų negimininių įvardžių aš( mes), tu (jūs) paradigmos yra sudarytos iš skirtingų šaknų formų. Įvardžiai aš, tu, savęs, kas bei su pastaruoju sudaryti kažkas, niekas ir kt. turi du skirtingos reikšmės kilmininkus: nesavybinį (manęs, tavęs, savęs, ko, kažko, nieko) ir savybinį ( mano, tavo, savo, kieno, kažkieno, niekieno).Dėl savitos reikšmės įvardis savęs neturi vardininko linksnio.(pagal Dabartinę lietuvių kalbos gramatiką)

14. VEIKSMAŽODŽIO KAIP GRAMATINĖS KATEGORIJOS SAMPRATA, FORMŲ SISTEMA.

Veiksmažodžio reikšmė

Veiksmažodžiai reiškia tai, kas kintama, matuojama laiko matu ( tuo juos galima priešinti su vardažodžiais (daiktavardžiais, skaitvardžiais, būdvardžiais), reiškiančiais tai, kas stabilu). Laiko kategorija yra pagrindinis skirtumas tarp stabilu ir kintama.

Veiksmažodis pačia bendriausia prasme reiškia procesą, o procesas buityje suvokiamas kaip veikėjo atliekamas veiksmas ar jo patiriama būsena. Todėl Mokykloje veiksmažodis apibrėžiamas kaip kalbos dalis, reiškianti daikto veiksmą arba būseną ir atsako į klausimus: Ką daiktas veikia? arba Kas vyksta, darosi, atsitinka?

Mokyklinis apibrėžimas yra arti tikrovės. Mokslas gali jį tikslinti, todėl mokslo darbuose randama įvairiausių veiksmažodžio nusakymų ir skirstymų pagal reikšmę.

Remdamiesi gramatikos tyrinėjimų patirtimi, visus veiksmažodžius skirstome į šias grupes:

1. aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai:

a) veiksmas orientuotas į objektą: dirbti, rašyti, skaldyti, siūti, statyti, žudyti;

b) veiksmas neorientuotas į objektą: eiti, bėgti, skristi, suktis, rėkti, šaukti;

2. būsenos veiksmažodžiai:

a) būsena nesusijusi su objektu: augti, bukti, linkti, tukti, sėdėti, gulėti, tylėti;

b) būsena susijusi su objektu: norėti, gailėti, turėti, mylėti, matyti, girdėti.

3. veiksmažodžiai, reiškiantys su veikėju nesusijusį savaiminį procesą: aušti, temti, lyti, žaibuoti, darganoti.

Nuo šių kamieno reikšmės skirtybių labai priklauso visa veiksmažodžio formų

sistema ( paradigmų struktūra). O veiksmažodžio formų sistema labai sudėtinga – ją sudaro asmenuojamosios, linksniuojamosios, kaitomos tik skaičiais ir giminėmis ir visai nekaitomos formos.

Skirtingas gramatinis veiksmažodžio įforminimas rodo skirtingą proceso interpretaciją – vienais atvejais tas procesas yra daikto veiksmas, kitais – daikto ypatybė, trečiais – aplinkybė ar net savarankiškas reiškinys.

Gilumos struktūroje daikto veiksmas interpretuojamas kaip jo požymis ir tuo būdu veiksmažodis kartu su būdvardžiu sudaro klasę žodžių, reiškiančių daikto požymius. Tik šioje klasėje yra savotiška opozicija:

• būdvardis reiškia stabilų daikto požymį (be laiko charakteristikos);

• veiksmažodis reiškia požymį – procesą (su laiko charakteristika).

Tačiau kiekvieną daikto požymį galima interpretuoti ir vienaip, ir kitaip. Pvz.: geras vaikas (požymis be laiko charakteristikos) ir Vaikas yra geras, buvo geras, būdavo geras, bus geras (tas pats požymis su laiko charakteristika). Ir iš veiksmažodžio galima gauti linksniuojamą formą, kuri derinasi su daiktavardžiu ir tampa panaši į būdvardį.

Bendrosios veiksmažodžio gramatinės kategorijos

Morfologiniu požiūriu veiksmažodžio formos gana skirtingos ( asmenuojamos, linksniuojamos, nekaitomos ). Tačiau jas vienija vienas labai svarbus dalykas – veiksmažodžio kamieno gramatinės ypatybės, jo nominacijos ( t.y. pavadinimo ) sferos gramatinės kategorijos tranzityvumas ir veikslas. Jau 1922 m. J.Jablonskis tai buvo gerai suvokęs.

Veiksmažodžių daryba

Veiksmažodžiai daromi 2 būdais:

• pridedant priesagą;

• pridedant priešdėlį.

Vadinasi, darybos požiūriu veiksmažodžio formos yra :

• paprastosios – tai formos, kurios nepadarytos iš kitų formų, kurios pačios eina kitų formų darybos pamatu – tai bendratis, esamojo laiko trečiasis asmuo ir būtojo kartinio laiko trečiasis asmuo. Šios 3 formos gramatikose vadinamos pagrindinėmis, nes iš jų padaromos visos kitos formos.

• Dariniai.

Formų daryba primena žodžių darybą: naujos formos, kaip ir žodžiai, daromos tiek iš paprastųjų, tiek iš darinių. Todėl, kalbant apie visų veiksmažodžio formų sistemą, racionalu pagrindine forma laikyti tik bendratį.

Bendraties kamieną turi asmenuojamųjų veiksmažodžių būtasis ir būsimasis laikas, veikiamųjų dalyvių būtasis dažninis ir būsimasis laikas, neveikiamosios rūšies dalyvių būtasis laikas, tariamoji ir liepiamoji nuosakos, pusdalyvis. Vienos iš jų yra tiesioginiai dariniai (pirmasis darybos žingsnis ) pvz,: rašydavo, rašys, o kitos – tarpiniai dariniai ( antrasis darybos žingsnis ): rašydavęs, rašysiąs. Tiesioginiai dariniai nuo bendraties skiriasi vienu gramatiniu formantu, o tarpiniai – dviem formantais ( pamatinės formos ir savo ).

Lietuvių kalbos veiksmažodžiai gali turėti ne visuose pagrindiniuose kamienuose pasirodančių balsinių ir priebalsinių priesagų. Balsinės priesagos yra –ė-, -y-, -o-.

Gilinantis į tam tikros struktūros tipus, matyti ir savotiškas formos ryšys su reikšme. Pvz., veiksmažodžiai su nereguliaria priesaga –ė- dažniausiai reiškia savaiminį veiksmą ar būseną:

a) byrėti – byra – byrėjo, derėti – dera – derėjo, dulkėti – dulka – dulkėjo;

b) galėti – gali – galėjo, gulėti – guli – gulėjo, girdėti – girdi – girdėjo.

Didelė grupė šio tipo veiksmažodžių reiškia garsą, suvokiamą kaip tęstinį procesą, veiksmą:

a) čežėti – čeža – čežėjo, dundėti – dunda – dundėjo, murmėti – murma – murmėjo;

b) čepsėti – čepsi – čepsėjo, gargsėti – gargsi – gargsėjo, kriuksėti, kriuksi – kriuksėjo.

Kai kurie iš jų aiškūs vediniai dėl to, kad nesunku juos susieti su atitinkamais pamatiniais žodžiais ir pamatyti reikšmės motyvaciją: byrėti (: birti, berti), gulėti (:gulti), ypač aiški motyvacija garsažodžių: gargsėti (: gar-gar-gar ).

Ir vis dėlto, kai, kalbant apie veiksmažodžių darybą, reikalaujama paisyti šių dalykų:

“1. Greta vedinio turi būti žodis, iš kurio jis padarytas;

2. Vedinio kamienas visada dvinaris: jis gali būti suskaidytas į pamatinį kamieną ir darybos afiksą;

3. Tarp vedinio ir pamatinio žodžio yra reikšmės skirtumas; vedinio kamieno semantiką visada motyvuoja pamatinio kamieno reikšmė” ( E.Jakaitienė. Veiksmažodžių daryba. V., 1973. P. 4), tai vadinamieji mišriojo tipo veiksmažodžiai bent vieno iš čia suminėtų reikalavimų vis tiek neatitinka.

Veiksmažodžiai, turintys bendraties kamiene priesagą -y- , dažniausiai reiškia aktyvų kartotinį veiksmą ir juos nesunku susieti su vieno karto veiksmažodžiais: daužyti – daužo – daužė (: dužti), raikyti – raiko – raikė (: riekti ), plikyti – pliko – plikė (: plikti ) ir t.t.

Tie veiksmažodžiai, kurie bendraties ir būtojo kartinio laiko kamiene turi priesagą –o- , o esamajame laike – 3a. kamiengalį –o, taip pat pagal reikšmę ir kai kuriuos morfeminius požymius atrodo esą dariniai. Daugumas jų reiškia savaiminį veiksmą ar būseną: bijoti – bijo – bijojo, drybsoti – drybso – drybsojo.

Kai kurie jų turi ir pamatinius žodžius: drybsoti (: dribti), rymoti (: rimti), tačiau esamajame laike nematome priesagos.

Antra vertus, yra tokių veiksmažodžių, kurie priesaginį elementą išlaiko visose pagrindinėse formose, bet negali būti vadinami dabartinės lietuvių kalbos požiūriu vediniais, nes neturi atitinkamų pamatinių žodžių, pvz.: akėti – akėja – akėjo, vadinti – vadina – vadino, raginti – ragina – ragino.

Žinoma, visos šitos “anomalijos” atsiranda kaip kalbos raidos rezultatas. Ir kai į žodžių darybą imame žiūrėti kalbos sinchroninėje plotmėje, turime pripažinti jų natūralumą. Tas pats žodis istoriniu (kilmės) požiūriu gali būti tikrų tikriausias vedinys, o sinchroniniu požiūriu – paprastas žodis, išlaikęs aiškią darinio morfeminę sudėtį, bet greta savęs jau nebeturįs atitinkamo pamatinio žodžio.

Formų sistema

Gramatiniu požiūriu veiksmažodžio formų sistema nevienalytė. Ją sudaro asmenuojamosios, linksniuojamosios ir nekaitomos formos. Paprastai gramatikose visos formos skiriamos į 2 grupes – į asmenuojamąsias ( verba finita ), ir neasmenuojamąsias ( verba infinita ). Taip daroma todėl, kad asmenavimas yra laikomas “idealaus” veiksmažodžio požymiu. Juk dažnai, priešinant daiktavardį ir veiksmažodį, pirmiausia pažymima, jog daiktavardis linksniuojamas, o veiksmažodis asmenuojamas. Vadinasi, neasmenuojamoji veiksmažodžio formaneturi to, kas būdinga veiksmažodžio idealui, todėl ir pavadinta verbum infinitum. Asmenuojamosios yra visų laikų ir nuosakų formos, o neasmenuojamosios – bendratis, dalyvis, pusdalyvis, padalyvis. Kai kuriose lietuvių kalbos gramatikose prie veiksmažodžio formų dar skiriama siekinys ir būdinys.

Siekinys turi bendraties kamieną ( medžio-ti – medžio-tų ) ir iš tikrųjų yra veiksmažodžio forma, nes turi visus tuos gramatinius ypatumus (t.y. tranzityvumą ir veikslą ), kaip ir bendratis. Kitas dalykas, kad dabartinėje kalboje šią formą yra ištisai pakeitusi tikslo bendratis: Išėjo medžiotų (siekinys ) ir Išėjo medžioti ( bendratis ). Gyvą siekinį galim girdėti Rytų Lietuvos žmonių kalboje, rasti J.Biliūno, A.Vienuolio raštuose. Bet apskritai siekinys šiandien yra tik istorinės gramatikos mokslo objektas.

Būdinys iki šiol tebevartojamas, bet kažin ar jis yra veiksmažodžio forma. Būdinys neturi jokio gramatinio bendrumo su veiksmažodžio formomis, todėl jį reikėtų laikyti ne veiksmažodžio forma, bet iš veiksmažodžio kilusiu specialiu prieveiksmiu, vartojamu su tos pačios šaknies veiksmažodžiu ir atliekančiu pabrėžiamąją, stiprinamąją funkciją. Dažnesni būdiniai tautosakoje: p l a u k t e perplaukiau, g r o b s t y t e grobstė, j o t e išjosiu .

Panašią funkciją atlieka ir prieveiksmiai su formantu –tinai: spinta k I m š t I n a I prisikimšo, p a g a u t I n a I pagausime.

Būdiniai daromi tik iš eigos veikslo veiksmažodžių, neįmanoma forma *persivalgyte parsivalgė, *parbėgte parbėgo. Būdiniui ne tik kad svetima prefiksacija, bet jo semantika nesuderinama su prielinksninės kilmės priešdėlių įvykio veikslo reikšme. Teoriškai būdiniai turi būti reguliariai daromi iš visų eigos veikslo veiksmažodžių, tačiau praktiškai vartojamų būdinių ne tiek daug. Turbūt teisūs kalbininkai aiškinę būdinių kilmę iš veiksmažodinių daiktavardžių įnagininko ( J.Jablonskis . Rinktiniai raštai. V., 1957.T.1.P. 326). Daiktavardžiai – mazgotė, nešiotė, niekotė, šienautė, važiuotė – reiškia konkrečius daiktus, kuriais atliekamas atitinkamas veiksmas: mazgote mazgoja, nešiote nešioja ir t.t. daugumas tų daiktavardžių jau pasitraukę iš vartosenos, o jų įnagininkas suprieveiksmėjęs. Įnagininko galūnė ir priešgalūnis virtę prieveiksmio formantu –te , kuris imtas vartoti kaip morfologinė kitų būdinių darybos priemonė. Todėl dabar turime būdinių, greta kurių nėra ir nebuvo atitinkamos šaknies veiksmažodinių daiktavardžių ( juste juto, spirte spyrė, liepsnote liepsnojo ). Taigi būdinys yra iš veiksmažodžio padarytas prieveiksmis ir neįeina į bendrą veiksmažodžio formų paradigmą.

Veiksmažodžiai kaitomi asmenimis, laikais, skaičiais, nuosakomis.

Veiksmažodis turi tris nuosakas: tiesioginę (valgo, valgė, valgydavo, valgys), kuri nusako iš tikrųjų vykstantį veiksmą; tariamąją (valgyčiau, valgytų), reiškiančią galimą veiksmą, kuris vyktų, jei būtų tam tikra sąlyga; liepiamąją (valgyk), kuri reiškia liepimą, raginimą. Tariamoji ir liepiamoji nuosakos laikų neturi. Veiksmažodis turi pagrindines formas, iš kurių daromos išvestinės.

Pagrindinės veiksmažodžio formos yra trys: bendratis, esamojo laiko ir būtojo kartinio laiko III asmuo (skaityti, skaito, skaitė; kelti, kelia, kėlė).

Išvestinės veiksmažodžio formos yra būtasis dažninis ir būsimasis laikas, tariamoji ir liepiamoji-geidžiamoji nuosaka, dalyviai, padalyviai, pusdalyviai, būdiniai ir siekiniai.

Veiksmažodis turi tris asmenuotes. Jas nustatome pagal esamojo laiko III asmens galūnę. (Padeda prisiminti žodis a l i o).

Asmenuotės

I II III

-a -i -o

piešia tyli mato

Veiksmažodžiai kartais gali turėti sangrąžos dalelytę -si (-s). Tada jie vadinami sangrąžiniais. Pvz.: prausiasi, rengiasi, pasidžiaugia. Sangrąžiniai veiksmažodžiai dažniausiai pasako tokį veiksmą, kuris taikomas sau pačiam (šukuojasi, prausiasi, nešasi, perkasi.), tarpusavio veiksmą (stumdosi, varžosi, rungiasi.).

Priešdėliniai veiksmažodžiai sangrąžos dalelytę turi po priešdėlio: pasirašyti, atsistoti. Nepriešdėlinių veiksmažodžių sangrąžos dalelytė yra žodžio gale: juokiasi, giriasi, kelsis.

Veiksmažodžiai gali būti ir beasmeniai (maudžia, temsta). Jie turi tik trečiojo asmens formą ir nežymi jokio asmens. Jie kaitomi laikais (aušta, aušo, aušdavo, auš; rūpi, rūpėjo, rūpėdavo, rūpės). Beasmeniai veiksmažodžiai reiškia savaime vykstantį veiksmą.

Veiksmažodžiai yra pirminiai, antriniai ir mišrieji.

Veiksmažodžių asmenys ir skaičiai

Veiksmažodžių kaitymas asmenimis, nuosakomis, laikais ir skaičiais yra asmenavimas.

Žodžiai aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos rodo, įvardija asmenį. Jie vadinami asmeniniais įvardžiais.

Gramatikoje asmuo yra ne tik žmogus, bet ir paukštis, žvėris.

Veiksmažodžių yra du skaičiai – vienaskaita ir daugiskaita – ir trys asmenys.

Veiksmažodžių galūnės rodo jų asmenį ir skaičių.

Veiksmažodžių laikai

Veiksmažodžiai turi keturis laikus: esamąjį laiką, būtąjį kartinį laiką, būtąjį dažninį laiką ir būsimąjį laiką.

Esamasis laikas (dabartis)

Esamasis laikas rodo, kad veiksmas vyksta dabar, šiuo metu.

Esamojo laiko veiksmažodžių daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnės po minkštojo priebalsio yra -iame, -iate (tariame -eme, -ete).

Būtasis kartinis laikas (praeitis)

Būtojo kartinio laiko veiksmažodžiai rodo praeityje vieną kartą vykusį veiksmą.

Jei būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnė yra -o, tai vienaskaitos antrojo asmens galūnė -ai, o jei būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnė -ė, tai vienaskaitos antrojo asmens galūnė -ei.

Būtasis dažninis laikas (praeitis)

Būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai rodo praeityje dažnai vykusį veiksmą. Tai išvestinė forma, daroma iš bendraties kamieno, priesagos -dav- ir asmenų galūnių.

Būsimasis laikas (ateitis)

Būsimasis laikas rodo, kad veiksmas vyks ateityje. Tai išvestinė forma, daroma iš bendraties kamieno, priesagos -s-, -si- ir asmenų galūnių. trečias asmuo galūnių neturi (šauks, važiuos).

Būsimojo laiko veiksmažodžių rašyba

Paskutinė būsimojo laiko kamiengalio (kamienas – žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę) priebalsė rašoma taip, kaip tariama: s arba š.

Dviskiemenių veiksmažodžių, kurių bendratys baigiasi -yti, -(i)ūti, būsimojo laiko trečiojo asmens šaknies balsiai -y- ir -ū- sutrumpėja (žymimi raidėmis i ir u). Skiemenys skaičiuojami be priešdėlių.

Išimtys. Siūti – siūs, vyti – vys.

Kiti veiksmažodžiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje išlaiko bendraties balsę(-i- arba -y-, -u- arba -ū-).

Įsidėmėti! Balsė e rašoma visų laikų daugiskaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnėse (-me, -te).

Bendratis (veiksmo pavadinimas)

Bendratis yra veiksmažodžio forma, kuri reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą, nerodo laiko, skaičiaus, asmens.

Bendratis baigiama formantu -ti, kurio balsė yra trumpa.

Su mandagumo žodžiais prašom, prašyčiau, prašau vartojama bendratis: prašom pasakyti, prašom perduoti.

15. ASMENUOJAMIEJI VEIKSMAŽODŽIAI

Labiausiai veiksmažodį kaip kalbos dalį apibrėžia dvi kamienui būdingos kategorijos – galėjimas-negalėjimas valdyti galininką (tranzityvumas – iš lot. k., t. y. veiksmo galėjimas ar negalėjimas pereiti į tiesioginį objektą) ir veiksmo trukmės-baigtumo priešprieša (veikslas).

Tranzityvumas reiškiamas sakinio modeliu (veiksnys – tarinys – tiesioginis papildinys), kai kuriomis priesagomis (plg. auginti ką ir augti); sangrąžos afiksas pakeičia tranzityvumą (keisti – keistis, prausti – praustis). Formalioji raiška sudėtinga, bet galėjimas valdyti priklauso nuo to, ką reiškia veiksmažodžio kamienas.

Veikslai paprastai žymimi žodžių darybos priemonėmis. Nepriešdėliniai veiksmažodžiai (su mažomis išimtimis) yra eigos veikslo, o priešdėliniai (taip pat su nedidelėmis išimtimis) yra įvykio veikslo.

Eigos veikslas: Piemenys už upės laužą kuria. (E. M.)

Įvykio veikslas: Ugniavietė kamine priblėso. (L. P.)

Yra asmenuojamieji (esamojo, būt.k., būt.d., būsimojo laiko) ir neasmenuojamieji veiksmažodžiai (bendratis, dalyvis, padalyvis, pusdalyvis).

Kaitymas asmenimis, nuosakomis, laikais, skaičiais ir iš dalies rūšimis yra asmenavimas. Trys – asmens, laiko ir nuosakų – gramatinės kategorijos yra pagrindiniai asmenuojamo veiksm. Požymiai.

Asmenuojamieji veiksm. Sakinyje būna tik grynieji vientisiniai tariniai.

Asmuo

Asmuo – tai gramatinė kategorija, nusakanti kalbėtojo nustatomą veiksmo santykį su veikėju. Yra trys asmenys: pirmasis asmuo – aš einu, ėjau, eidavau, eisiu, eičiau; mes einame, ėjome, eidavome, eitume, eikime; antrasis asmuo – tu eini, ėjai, eidavai, eisi, eitum, eik; jūs einate, ėjote, eidavote, eitute, eikite; trečiasis asmuo – jis, ji, jie, jos eina, ėjo, eidavo, eis, eitų, tegul eina.

Beasmeniai veiksmažodžiai nėra atskiri nuo asmenavimo. Tai tik asmenavimo pašalys, neturintis pirmojo ir antrojo asmens formų ir liepiamosios nuosakos: sninga, aušta, reikia, knieti. Šie gramatiniai „trūkumai“ priklauso nuo to, kad nėra veikiančio asmens. Bet beasmeniai veiksmažodžiai, kaip ir asmenuojamieji, kaitomi laikais: reikia, reikėjo, reikėdavo, reikės, turi tariamąją nuosaką reikėtų.

Laikas

Asmenuojamiesiems veiksmažodžiams būdingi visi keturi laikai: esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis ir būsimasis.

Esamojo laiko veiksmažodžiai turi tris asmenuotes, skiriamas pagal 3 asmens galūnes (kamiengalius): (i)a asmenuotė (dirba, švenčia), i asmenuotė (tyli, guli), o asmenuotė (rašo, daro, bijo).

Veiksmažodis būti turi dvi esamojo laiko formų eiles: a) kalbamuoju momentu vykstančiam veiksmui reikšti (esu, esi, yra; esame, esate, yra) ir b) apibendrinamam, kartojamam veiksmui reikšti (būvu, būvi, būva; būvame, būvate, būva). Kitų laikų formos sutampa. Asmenuojama taip pat kaip ir veiksmažodis dirbti.

Būtasis kartinis laikas turi dvi asmenuotes – o ir ė. Jos nevienodos apimties. Pagrindinė yra o asmenuotė. Šiai asmenuotei priklauso paprastieji veiksmažodžiai, kurie esamojo laiko 3 asmenyje turi -a po kietojo priebalsio (dirba – dirbo), -a po -j- (galvoja – galvojo), -o po -j- (bijo – bijojo) ir visi i asmenuotės veiksmažodžiai (myli – mylėjo, guli – gulėjo).

Ė asmenuotę sudaro tie veiksmažodžiai, kurie esamojo laiko 3 asmenyje turi -a po minkštojo priebalsio (audžia – audė, švenčia – šventė), ir tie, kurie turi -o po kietojo priebalsio (moko – mokė, rodo – rodė).

Būtasis dažninis laikas padarytas iš bendraties su priesaga -dav- ir būtojo kartinio laiko galūne -o.

Būsimasis laikas padarytas iš bendraties kamieno su priesagomis -s arba -si. 3 asmuo visada vienodas, nes baigiasi ne kamiengalio balsiu, o priebalsine priesaga.

Veiksmažodžių būsimojo laiko trečiasis asmuo sutrumpėja, keičiasi priegaidė (būti – bus, augti – augs, dirbti – dirbs).

Nuosaka

Specifinė asmenuojamųjų veiksmažodžių kategorija, kuria reiškiamas veiksmo santykis su tikrove. Skiriamos trys nuosakos: tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji.

Tiesioginė nuosaka. Tiesiogine nuosaka konstatuojama, kad veiksmas vyksta, vyko, vykdavo arba vyks. Jos formomis galima išreikšti savo valią, raginimą, pageidavimą, įsakymą, įsitikinimą ir kt. Kartais tiesioginės nuosakos esamojo ir būsimojo laiko formos priartėja prie liepiamosios nuosakos formų ir su dalelytėmis gali būti įtrauktos į liepiamosios nuosakos formų sistemą kaip 3 asmuo.

Tariamoji nuosaka – darinys iš bendraties. Jos reikšmė sunkiai apibrėžiama, nes į ją suimta tai, kas kitose kalbose reiškiama keliomis nuosakomis. Pagrindinės tariamosios nuosakos reikšmės yra: sąlyga, tariamas lyginimas, galimybė, abejojimas, liepimas, pageidavimas.

Tariamoji nuosaka turi bendraties kamieną su įvairiais priesagų variantais, su asmenų galūnėmis ir be galūnių: vienaskaitos l asmuo turi priesagą -čia- ir galūnę -u, 2 asmuo paprastai baigiasi priesaga -tum, bet pasitaiko ir ilgesnė forma -tumei, kur -i gali būti galūnė; daugiskaitos l ir 2 asmuo turi tų pačių priesagų poras -tu-, -tumė- ir asmenų galūnes -me, -te; trečiasis asmuo baigiasi priesaga -tų.

Liepiamoji nuosaka – darinys iš bendraties. Ji reiškia kalbančiojo asmens valią. Jos formomis liepiama, įsakoma, prašoma, pageidaujama, raginama, kad kas veiktų. Tai dialogo nuosaka. Ir nė vienos nuosakos reikšmės taip nekinta nuo pasakojimo formos ir santykio su asmeniu kaip liepiamosios.

Liepiamoji nuosaka turi bendraties kamieną, priesagas -k-, -ki- ir daugiskaitos l ir 2 asmens galūnes -me, -te. 3 asmuo sudaromas su dalelytėmis tegul, te ir esamojo laiko 3 asmens formomis. Kai dalelytė te virsta priešdėliu, sangrąžos afiksas -si dėsningai atsiduria tarp priešdėlio ir šaknies.

Yra ir geidžiamoji nuosaka.

Skaičiaus kategorija rodo veiksmo santykį su vienu (vienaskaita) arba daugiau negu vienu (daugiskaita) veikėju.

Rūšies kategorija. Problematiškas klausimas. Asmenuojamieji veiksmažodžiai labiau priskirtini veikiamosioms rūšims.

Sangrąžinių veiksmažodžių asmenavimas iš esmės nesiskiria nuo atitinkamų paprastųjų. Tik sangrąžos afiksas -si apsaugojo asmenų galūnes, jos nesutrumpėjo ir dabar atrodo kitokios: suku – sukuosi, neši – nešiesi, sukome – sukomės, sukote – sukotės, mokytume – mokytumės. Pats sangrąžos afiksas daugiskaitos l ir 2 asmens formose yra -s, o būsimojo laiko 3 asmens formose -is (suksis). Galioja dėsnis, kad prie žodžio galo priebalsio jungiasi sangrąžos forma -is.

16. DALYVIO REIKŠMĖ, VARTOSENA, GRAMATINIAI POŽYMIAI. SUDURTINĖS LAIKŲ IR NUOSAKŲ FORMOS.

Dalyvio reikšmė

Dalyvį galima apibrėžti kaip veiksmaždį (toliau – veiksm.) formą priklausomai nuo vartojimo reiškiančią:

• Iš veiksmo kylančią daikto ypatybę (Senelis drebančiom rankom atidarė duris);

• Pagrindinio sakinio veiksmo aplinkybę, išreiškiamą dalyvio vardininku, nusakančiu subjektą (Uždariusi duris atsisėdo);

• Dalyvio vardininkas, vienas ar su pagalbiniu veiksm. Vartojamas tariniu, ir tada jis gali reikšti veiksmą ( perdikatinį subjekto požymį)

Gramatiniai požymiai

Panašiai kaip būdvardžiai dalyviai yra kaitomi giminėmis (nukaitęs, nukaitusi), skaičiais (nukaitęs, nukaitę), linksniais (nukaitusi, nukaitusios, nukaitusiai ir t.t.) ir derinami su daiktavaržiu (sudegęs namas) rečiau su įvardžiu (sudegęs jis, jis sudegęs).

Su veiksmažodžiu dalyvius sieja bendras kamienas, rūšies ir laiko kategorijos, kurios sudaro dalyvių klasifikacijos pagrindą. Daugelis dalyvių turi sangrąžines formas (sukąsis), veikiamieji dalyviai gali valdyti tuos pačius linksnius kaip ir atitinkami veiksm. (Vaikas neša obuolius. Obuolius nešantis vaikas). Prie dalyvių taip pat, kaip ir prie veiksmažodžių šliejami prieveiksmiai (Aiškiai matomi namai) ir įvairios prielinksninės konstrukcijos (Per ežerą plaukusi valtis). Dalyviai dažnai turi ir atitinkantiems veiksm. būdingas veiksmo reikšmes.

Dalyvio priklausymą veiksm. rodo tranzytivumas. Kol veiksm. kamienas išlaiko tranzytivumą (t.y galėjimą negalėjimą valdyti tiesioginio papildinio galininką), tol jis išlaiko kategorinę veiksm. reikšmę, o tokį kamieną turinti gramtinė forma ir yra veiksm. forma.

Dalyvis rūšimis nekaitomas. Tiesiog, remiantis veiksm. potencija jungtis su subjekto ir objekto linksniu, daromos dvi eilės skirtingų rūšių formų:

• Laišką skaitantis studentas (pagal veiksmą nusakomas veikėjas);

• Studento skaitomas laiškas (pagal veiksmą nusakomas objektas);

Kadangi konkretus veiksmas neįsivaizduojamas be laiko, tai ir iš veiksm. kylanti ypatybė pažymėta laiko ženklu.

Rūšies priesagos suagusios su kamiengaliais ir galūnėmis, todėl yra tokios dalyvių galūnės:

Laikas Veikiamoji rūšis Neveikiamoji rūšis

Esamasis -ąs, -įs, -antis, -intis -mas, -ma

Būtasis kartinis -ęs, -(i)usi -tas, -ta

Būtasis dažninis -davęs, -davusi ——————-

Būsimasis -siąs, -sianti -simas, -sima

Sangrąža yra veiksmažodinė dalyvio ypatybė, kurią jis paveldi iš asmenuojamo veiksm. drauge su kamienu. Jeigu dalyvis daromas iš nesangrąžinio veiksm., jis taip pat yra nesangrąžinis, o iš sąngražinio gaunamas sangrąžinis (suko – sukęs, -usi; sukosi – sukęsis, -usis). Sangrąža susijusi su dalyviu tik kaip veiksmo santykio su objekto forma. Kadangi sangrąža rodo veiksmą, apribotą subjekto sfera ar vykdomą subjekto naudai, tai iš sangrąžinių veiksm. daromi tik veikiamosios rūšies dalyviai. Neveikiamosios rūšies derinamieji dalyviai sangrąžiniai nebūna. Sangrąžinės gali būti nederinamosios predikatiškai vartojamos neveikiamųjų dalyvių formos (Jo tikėtasi).

Dalyvio vartosena

Dalyvių paskirtis kalboje – asmenuojamo veiksm. (tarinio) kamieną paversti derinamojo žodžio (pažyminio) kamienu ir atributiškai nusakyti daiktą pagal jo atliekamą veiksmą. Subjektiniais santykiais pagrįsta ypatybė sudaro veikiamosios rūšies tarinį, o objektiniais santykiais pagrįsta ypatybė – neveikiamosios rūšies turinį. Štai dėl to dalyvių darybai svarbu tranzytivumas.

Jeigu veiksm. yra intrazityvinis, tai iš jo galima padaryti tik subjektiniu santykiu paremtą derinamąją veikiamosios rūšies dalyvio formą: Studentas miega ¬¬-> Miegantis studentas.

Derinamieji (ir linksniuojamieji) veikiamosios rūšies dalyviai daromi iš visų asmeninių veiksm. Beasmeniai veiksm. duoda tik nederinamąsias ir nelinksniuojamas negiminines formas (reikią, reikėję, reikėdavę, reikėsią). Derinamieji neveikiamosios rūšies dalyviai daromi tik iš tranzityvinių veiksm.

Jeigu neveikiamosios rūšies priesagą gauna intranzityvinio veiksm. kamienas, tai dalyvio forma neturi neveikiamosios rūšies reikšmės (miegamas kambarys).

Tariniu vartojama tik negimininė intranzityvinio veiksm. kamieną turinti neveikiamosios rūšies forma (Studento miegama).

Predikatinis subjekto požymis

Veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyvių vardininkai pagal tą patį principą kaip ir būdvardžių vardininkai vartojami ne tik pažyminiu, bet ir vardine tarinio dalimi (Vaikas yra išalkęs. Vaikas yra nubaustas).

Veikiamoji rūšis yra tada, kai sakinio tariniu eina asmenuojamasis veiksmažodis ar analitinė konstrukcija su veikiamosios rūšies dalyviu. Sakinys yra asmeninis. Jo veiksnys žymi veikėją, kuris pats veikia ar patiria kokią nors būseną (Jis yra pasakęs.).

Neveikiamoji rūšis yra tada, kai sakinio tariniu eina analitinė konstrukcija su neveikiamosios rūšies dalyviu. Sakinys taip pat asmeninis (dvinaris), bet jo veiksnys reiškia ne veikėją, o veikiamąjį dalyką (turi objekto reikšmę): Matai, kaip esu kaimynų suspaustas.

Neveikiamoji rūšis yra išvestinė iš veikiamosios (Ją mylėjo vyras -> Ji buvo vyro mylima.)

Veikiamosios rūšies konstrukcijoje kaip svarbiausias pasakomas veikėjas, o neveikiamosios rūšies konstrukcijoje – veikėjo reiškimas fakultatyvus (dažniausiai veikėjas visai neaktualus ir nesakomas).

Kiti predikatinės vartosenos atvejai

Predikatinės vartosenos atveju veikiamosios ir neveikiamosios rūšies dalyviai jungiasi su asmenuojamomis pagalbinio veiksm. formomis ir sudaro sudurtinių laikų ir nuosakų sistemą, funkciškai papildančią atitinkamą vientisinių formų sintaksinę paradigmą.

Kadangi tariniu vartojami abiejų rūšių dalyviai, tai ir sudurtinių formų skiriama veikiamoji ir neveikiamoji rūšis.

Veikiamoji rūšis

Jos yra sudaromos su esamojo ir būtojo laiko dalyviais.

Sudurtinės formos su esamojo laiko dalyviu. Vartojamos su priešdėliu –be

• Kitam malonumui pažymėti – veiksmas pradedamas, bet jį nutraukia veiksmas (Matau – moteriškė beateinanti).

• Dviejų veiksmų tarpusavio santykiams reikšti – veiksmas vyksta ar įvyksta kito anksčiau pradėto ir tęsiamo veiksmo metu. (Jis jau buvo belipąs į vežėčias).

Būtųjų laikų sudurtinės pradėtinės formos rodo dvejopus veiksmų santykius (žr. Į viršų).

Būsimojo laiko sudurtinės pradėtinės formos reiškia veiksmą po kalbamojo momento ir turi vientisiniam būsimajam laikui būdingas ne tik laiko, bet ir modalumo reikšmes (Aš jau būsiu bemiegąs, kai tu ateisi).

Sudurtinės formos su būtojo laiko dalyviu (sudurtinės atliktinės formos) reiškia rezultatinę būseną, kilusią iš praeities veiksmo.

Sudurtinės atliktinės esamojo laiko formos reiškia, jog iš ankstesnio veiksmo kilusi rezultatinė būsena aktuali kalbamuoju momentu (Tu visai nieko nesi padaręs – man dabar aišku).

Būtojo kartinio laiko sudurtinės atliktinės formos vartojamos pasakojant apie praeities veiksmą, kurio sukelta rezultatinė būsena aktuali vėlesniu praeities metu (Juk, kai jiedu Puodžienei liežuvį rodė, tėvas jau buvo miręs).

Sudurtinis būtasis dažninis laikas palyginti retas, nes jį nesunkiai atstoja atitinkamos reikšmės būtasis kartinis laikas (Ir atkišdavo sūrį, kurį (buvo) būdavo gavusi už gerus darbus).

Būsimojo sudurtinio atliktinio laiko formos reiškia iš ankstesnio veiksmo kilusią rezultatinę būseną po kalbamojo momento (Jei padariau pietus, tai galvojat, pati nevalgiusi būsiu).

Neveikiamoji rūšis

Jos sudurtinės formos sudaromos taip pat, kaip ir veikiamosios rūšies.

Sudurtinės formos su esamojo laiko dalyviu nuo atitinkamų vientisinių formų skiriasi nelaiko ir modalumo reikšme, o rūšimi: mane skriaudžia -> esu skriaudžiamas, mane skriaudė -> buvau skriaudžiamas, mane skraiusdavo -> būdavau skriaudžiamas, mane skriaus -> būsiu skriaudžiamas.

Sudurtinės formos su neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviu priklauso tam pačiam sudurtinių atliktinių formų tipui kaip ir formos su veikiamosios rūšies dalyviu:

1. Es.l.: Čia mūsų rankomis padaryta.

2. Būt.k.l.: Kai viskas buvo paruošta vestuvėm, ji apsigalvojo.

3. Būt.d.l.: Eglutė būdavo kiekvienais metais gražiai papuošta.

4. Tariamoji nuosaka: Aš įsakau, kad obuoliai rytoj būtų nuskinti.

5. Liepiamoji nuosaka: Per amžius prakeikti būkite, moksliukai, aborta nuotrupas, žemaites pakaitalai,nu ir ten visi tie, kurie prekiniuose solose sedit.

p.s jei ishmoksit shita bullshita, nemanau, kad pades, nes visa informacija yra netikra.

17. BENDRATIS, PADALYVIS, PUSDALYVIS, BŪDINYS, SIEKINYS, REIKIAMYBĖS DALYVIS – REIKŠMĖ, VARTOSENA, GRAMATINIAI POŽYMIAI

BENDRATIS – nekaitoma veiksmažodžio forma, kuri žymi veiksmą nenusakydama laiko, rūšies, asmens ar skaičiaus, nes ji negali turėti tų gramatinių kategorijų, kurios reiškiamos galūnėmis. Visoje veiksmaž. formų paradigmoje bendratis yra nežymėtasis narys. Ji turi veiksmaž. kamieną ir kategorinę veiksmaž. reikšmę- rodo procesą su būdingiausiomis gramatinėmis jo ypatybėmis. Iš kitų gramatinių veiksmaž. formų išsiskiria tuo, kad neturi žodžių santykių rodiklių, apibrėžiančių bendraties poziciją sakinyje. Bendraties vieta sakinyje nežymėta- ji eina veiksn., tar., papild., prišlietuoju paž. ir aplinkyb. Turi ir subjekto ir objekto reikšmę:Dirbti yra sveika(subjekto bendratis, veiksnys); Mama verda valgyti(objekto bendratis, papildinys).

Bendraties priesaga –ti jungiama tiesiog prie vienos iš trijų pagrindinių veiksm. formų kamieno, pvz.: ei-ti, mes-ti, maty-ti, ieško-ti. Plačiai vartojama(ypač šnekamojoje k.) ir trumpoji šios priesagos forma –t: ei-t, mes-t, maty-t, ieško-t. Bendraties sangrąžinės formos daromos su sangrąžos formantu –s(i). Nepriešdėlinių veiksm. bendr. šio formanto trumpąjį variantą –s prisijungia prie bendr. priesagos: prausti-s, rodyti-s. Priešdėlinių veiksm. sangrąžos formantas -si- įterpiamas tarp priešdėlio ir šaknies: nu-si-prausti, pa-si-rodyti.

Bendratis, neturėdama specifinių kurios nors kalbos dalies kategorijų, gali atlikti labai įvairias- vardažodžiams, veiksmaž. būdingas- funkcijas. Atlikdama veiksm. funkcijas ji eina tariniu, o atlikdama vardažodžių- veiksniu, prišlietuoju paž., papild., pati viena ir prišlijusi prie tikslo naud. eina tikslo, siekimo aplinkybe.

Veiksmažodiniai bruožai. Bendratis yra svarbiausia ir būtina veiksmo reiškėja su papildomos informacijos reikalingais veiksmažodžiais, žyminčiais veiksmo pradžią ar pabaigą(pradėti, imti, baigti, liautis), norą, gailėjimą, privalėjimą(galėti, turėti, norėti, ketinti, bandyti, mėginti) ir pan., pvz.:pradeda dirbti, gali vaikščioti, noras grįžti(bendratis siejama ir su veiksmų pavadinimais). Su beasmeniais veiksm. ir negimininiais būdvard. bei prieveiksm. bendratis yra beasmenio sakinio pagrindinio nario sudedamoji dalis; būsenos subjektas tais atvejais žymimas naud., pvz.: Man reikia grįžti. Pasimatyti labai gerai būtų. Reikiamybės reikšme bendratis gali būti vartojama ir be modalinio veiksmaž. asmenuojamosios formos:Jums tik juoda duona krimsti. Tranzityvinio veiksmaž. bendraties veiksmo objektas žymimas gal., rečiau- vard.:Tau pačiam reikės rugius/rugiai pjauti. Veiksmaž. bendratys matyti, girdėti, justi, jausti su asmenuojamojo veiksmaž. būti formomis žymi dalykų jutimą, suvokimą:Jau namai matyti. Jo nebuvo girdėti. Su skatinimo veiksmaž.(liepti, prašyti, įsakyti,..) bendratis sakinyje reiškia kito asmens ar daikto veiksmą negu asmenuojamoji veiksmažodžio forma:Sargas rėkė man grįžti. Uždrauskite dukteriai su juo matytis. Raiškioje kalboje įsakymą, raginimą, nusistebėjimą bendratis gali reikšti ir be asmenuojamosios veiksmaž. formos:Tuojau visiems išeiti. Taip pat be asmenuojamosios formos bendraties formos vartojamos su sąlygos reikšmės atspalviu:Jei gyventi, tai gyventi. Su to paties kamieno veiksmaž. bendratis pabrėžia, paryškina jų žymimą veiksmą:Ir pažinti tamsta jo gerai nepažįsti.

Vardažodiniai bruožai. Bendratis, išriedėjusi iš veiksmažodinio daiktavardžio, turi ir daiktavardinių vartosenos bruožų. Eidama su savarankiškos reikšmės veiksmaž. ji gali reikšti veiksmo tikslą arba ketinimą tą veiksmą atlikti(čia bendr. savo reikšme artima naud.):atvažiavau dirbti, o ne ilsėtis. Su slinkties veiksmaž. tranzityvinės bendraties veiksmo objektas reiškiamas kilm.(Atjoja bernužėlis žirgo pagirdyti), su kitais veiksmaž. tiek bendraties objektas, tiek subjektas- naud.(Nieko neruoškite man priimti;Atnešė knygą vaikams pasiskaityti). Tikslo arba paskirties reikšmės naud. su bendratimi arba viena bendratis dažnai siejama su daiktav.(peilis duonai riekti, vieta apsistoti) arba su būdvard.(gražus pažiūrėti, siauras nešioti). Kai kurių veiksmaž. bendratis(valgyti, rūkyti, praustis, gerti, dėvėti,.) vartojama ir objekto reikšme:Pasiėmė valgyti ir gerti. Eidama sakinio veiksn. ar vardine tar. dalimi bendratis savo reikšme kartais esti artima veiksmažodinių daiktavardžių vard.:Ūkininkauti- tai ne vyžas pinti. Bendratis, prisišliejusi prie būdvard., padeda nusakyti daiktą, jo tikimą kam nors, paskirtį:Tos rykštės reikalingos plakti kūną. Bendratis su aktyvaus veiksmo veiksm. reiškia tikslą:Įsilipo į medį apsidairyti aplinkui. Staigaus, netikėto veiksmo atveju, veiksmo pradžią reiškiantis veiksmažodis gali būti nepasakytas, numanomas:Aš- bėgti, jis- vytis.

Veiksmažodiniai junginiai

Bendratis šliejama prie veiksmažodžių, reiškiančių:

a) norą, pastangas atlikti veiksmą:norėti, geisti, trokšti, viltis(nori gerti, mėgsta keliauti); mėginti, bandyti, skubėti(išdrįso paklausti);

b) ketinimą, atsiminimą ar užmiršimą, sutikimą ar atsisakymą: galvoti, manyti , svajoti, atsiminti, ruoštis, susirasti, sutikti, įsipareigoti, ryžtis, žadėti, siūlytis(užmiršo pranešti);

c) negatyvų santykį su kitu veiksmu: bijoti, vengti, saugotis, drovėtis, tingėti(gėdijas pasirodyti).

Kai kurie veiksmaž. prisijungia kartu bendratį ir naudininką, žymintį abiejų veiksmų subjektą:atsibodo man laukti. Šiuose junginiuose bendratį galima pakeisti veiksmažodinio daiktavardžio vard.:atsibodo laukti/laukimas. Tokius junginius sudaro veiksmaž., reiškiantys:

a) vidinę būseną, ko nors vertinimą:įkyrėti, įgristi, įsipykti(prailgo žmogui klausytis); rūpėti, magėti(jam knietėjo viską pasakyti); tikti,derėti(patinka vaikui žaisti); apsimokėti(vertėjo man ateiti);

b) atsitiktinius veiksmus:pasitaikyti, atsitikti, tekti, sektis, pavykti;

c) reikėjimą, pakankamumą: reikėti, užtekti/pakakti

d) bendratis šliejama prie veiksmaž., kurie valdo naud. ar gal., reiškiantį bendraties veiksmo subjektą:liepė man ateiti, pakvietė svečią atsisėsti.

Bendratis siejama:

1)su naudininkiniais veiksmažodžiais, reiškiančiais:

a)valios aktus:liepti, leisti, patarti, uždrausti, linkėti, padėti, trukdyti;

b)gestus:pamojo vaikui prieiti, mirktelėjo jam tylėti, kumštelėjo nesakyti;

c) sangrąžiniai veiksmažodžiai duotis ir leistis (dažnai su neiginiu ne-:nesileisti, nesiduoti).

2) su tranzityviniais veiksmažodžiais, reiškiančiais valios pareiškimą, pamokymą:kviesti, šaukti, vadinti, prašyti, vilioti, raginti, kurstyti, skatinti, įkalbėti;priversti, spausti, grasinti; mokyti, pratinti, atpratinti

Tam tikros reikšmės veiksmaž. bendratis junginiuose su kai kuriais veiksmaž. savo reikšme prilygsta veiksmažodinių daiktavardžių gal.(ar kilm.) ir žymi veiksmo objektą:atnešė užkąsti- atnešė užkandos. Tokią reikšmę gali turėti nedaugelio veiksmaž. bendratys(valgyti, užkąsti, lesti, esti, lakti, gerti, rūkyti, apsirengti), junginiuose su veiksmaž.: nešti, vežti, paimti, įdėti, duoti, nupirkti, išvirti, pasemti, pagaminti, paruošti.

(Būdvardiniai junginiai artimą objektinei reikšmę turi bendr., prišlieta prie pavienių būdvard., žyminčių:

a)vertinamąsias ypatybes: vertas pagirti/pagyrimo, godus pralobti/lobio;

b) pojūčiais suvokiamas ypatybes:(sniegas) baltas pažiūrėti, (akmuo) sunkus nešti;

c)vidines asmens būsenas(bevardės gim. būdvard.):baisu nakvoti, ilgu laukti, liūdna skirtis, lengva patarti.

Būdvardiniai junginiai artimą paskirties reikšmei turi bendratis junginiuose su kai kuriais būdvardžiais:greitas bėgti, gražus pažiūrėti, malonus pakalbėti, lengvas pakiloti.

Daiktavardiniai junginiai. Bendratį prisijungia daiktavardžiai, išvesti:

a)iš veiksmažodžių:troškimas mokytis(trokšta mokytis), pomėgis skaityti, kvietimas šokti,leidimas medžioti

b)iš būdvardžių:malonumas važinėtis (malonu važinėtis), patogumas nešioti, degė uolumu dirbti.

Bendratis tikslą žymi viena, kartu su kilmininku ar naudininku:

1. Tikslo bendratis esti šliejama

a) prie slinkties, jos skatinimo ir daikto padėties keitimo veiksmaž.: nuėjo maudytis, atsisėdo pailsėti, išsiuntė vaikus uogauti, išvedė karvę parduoti;

b) prie kai kurių kitų veiksmažodžių: turi grūdų parduoti, pasidėjo čiužinį atsigulti.

2. Tranzityvinių veiksmaž. bendratis su kilm. esti priklausoma nuo tų pačių veiksmaž. kaip vienas tikslo kilm.:išvažiavo kelio taisyti, išvarė žmones tvirtovės statyti, išleido vaiką žąsų ganyti.

3. Bendratis su naud. Ši konstrukcija pagal bendraties pobūdį ir jos reikšmės santykį su naud. yra dvejopa:

a) Tranzityvinių veiksmaž. bendratis su naudininku, žyminčiu jos reiškiamo veiksmo tiesioginį objektą:pirko dalgį šienui pjauti, reikia savaitės rugiams nupjauti;

Pastaba. Paskirties reikšmės neturinti bendratis, priklausoma nuo veiksmažodžių junginių su abstrakčios reikšmės daiktavardžio gal.(ar kilm.), išlaiko įprastinį valdymą ir siejama su gal.:davė įsakymą tiltą statyti, užteks valios užbaigti mokslą. Šiais atvejais bendratis su gal. reiškia žodžių junginio pagrindinio dėmens turinį.

b) Intranzityvinių ir tranzityvinių veiksmaž. bendratis su naud., žyminčiu jos reiškiamo veiksmo subjektą:davė sviedinį vaikams pažaisti, pastūmė kėdę svečiui atsisėsti.)

PADALYVIS – iš veiksmažodžio kamieno daroma neasmenuojamoji ir nelinksniuojamoji forma, turinti veiksmaž. ir prieveiksm. ypatybių. Jis žymi pašalinio veikėjo atliekamą arba savaime vykstantį šalutinį veiksmą. Su veiksmaž. padalyvį sieja veiksmo (būsenos) reikšmė ir morfologinė laiko kategorija. Padal. laiko reikšmė yra visada santykinė, nustatoma pagal sakinio pagrindinio veiksmo laiką. Padal. išlaiko veiksmažodinį linksnių valdymą ir gali būti siejamas su prieveiksminėmis, prielinksninėmis bei kitomis konstrukcijomis, prijung. sakinių šalutiniais dėmenimis. Jis turi sangrąžines formas. Pagal rūšies reikšmę padal. atitinka veik. dalyvius. Su prieveiksm. padalyvį sieja nelinksniuojama forma ir vyraujanti aplinkybinė vartosena. Padal. įeina į dalyvinių formų sistemą ir yra priešinamas su šalutinį veiksmą reiškiančiais dal. bei pusdal. pagal skirtingą šalutinio veiksmo santykį su pagrindinio veiksmo atlikėju. Kito veikėjo arba savaiminis šalutinis veiksmas reiškiamas padal.(Broliui parvažiavus šeimyna sėdo pietauti). Padal. nekaitomos veiksmaž. formos. Jie turi laikus, bet jų laikai yra ne kaitybos, o formų darybos produktas.

Padal. daryba aiškinama dvejopai: 1) Padal. yra iš veiksm. kamienų daromos nelinksniuojamos formos, turinčios veiksm. ir prieveiksm. ypatybių; 2) Padal. yra išriedėjęs iš sustabarėjusių veik.dal. vyr.g. vns. naud.

Padalyvių formos. Padal. turi laikus, bet jo laikai skiriasi nuo asmenuojamųjų veiksm.l., nes rodo ne santykį su kalbamuoju momentu, o tik žymi veiksmų sutapimą ar nuoseklumą. Gramatikose pateikiama visų keturių laikų paradigma, tačiau dabartinėje bendrinėje liet.k. vartojamas tik esam. ir būt.k.l., sudarantys bendrą aplinkybių laikų superparadigmą su pusdal. ir būt.l. dal. Padal. daromi iš tų pačių veiksmaž. kamienų kaip atitinkamų laikų veikiamieji dalyviai ir su tomis pačiomis priesagomis.

1) Esam.l. padal. iš veiksm. esam.l. kamieno su priesaga -nt: dirba – dirba-nt, daro – dara-nt;

2) Būt.k.l. padal. iš veiksm. būt.k.l. kam. atmetant kamiengalio balsį ir pridedant priesagą -(i)us: dirb-o – dirbus, laik-ė(laik-yti) – laik-ius, skait-ė(skait-yti) – skaič-ius, sklaid-ė(sklaid-yti) – sklaidž-ius;

3) Būt.d.l. padal. iš bendraties kamieno su sudėtine priesaga –dav-us, į kurią įeina būt.d.l. priesaga –dav- ir būt.l. dal. priesaga –us: dirb-ti – dirb-dav-us;

4) Būs.l. padal. iš bendraties kamieno su sudėtine priesaga –si- ir dal. priesaga –nt- su pridėtu balsiu a-: dirb-ti – dirb-si-ant, megz-ti – meg-si-ant, neš-ti – nešiant, vež-ti – vešiant.

Sangrąžiniai padalyviai. Nepriešdėlinių padal. sangrąžinės formos daromos pridedant sangrąžos formantą, turintį trumpąją formą –s, prie priesagos. Kadangi priesaga baigiasi priebalsiu, prieš sangrąžos formantą pridedamas balsis –i-, pvz.: dirbant – dirbantis, dirbus – dirbusis, dirbdavus – dirbdavusis, dirbsiant – dirbsiantis. Priešdėlinių padal. sangrąžinės formos turi sangrąžos formantą –si- tarp priešdėlio ir šaknies: pa-dirbant – pa-si-dirbant, pa-dirbus – pa-si-dirbus, pa-dirbdavus – pa-si-dirbdavus, pa-dirbsiant – pa-si-dirbsiant.

Pagal reikšmę padalyviai skirstomi į:

Aplinkybiniai, kurie žymi šalutinį veiksmą, susijusį su pagrindiniu aplinkybės(laiko, priežasties, sąlygos, nuolaidos, būdo) santykiu. Esam.l. padal., būdami nežymėti priešpriešos nariai, rodo šalutinio veiksmo vienalaikiškumą(džn. tik dalinį) su pagrindiniu. Dažniausiai jie daromi iš eigos veikslo reikšmės veiksm.(Avį kerpant ožka dreba). Būt.k.l. padal. Žymi šalutinį veiksmą, ankstesnį už pagrindinį. Jie dažniausiai padaromi iš įvykio veikslo reikšmės veiksm.(Šieną nupjovus atolas želia).

Padalyvio žymimo šalutinio veiksmo atlikėjas dažnai reiškiamas vardažodžio ar įvardžio naud. Tas naud. su padal. sudaro savaiminio, arba absoliutinio, naudininko konstrukciją. Savaiminio naud. konstrukcijoje padal. junginys su daiktav. ar įvard. naud. nepriklauso nuo kitų sakinio dalių, nėra derinamas su jomis ar jų valdomas(Gudrus kalba tik reikalui esant). Padalyvio žymimo veiksmo atlikėjas gali būti išreikštas ir neiginio ar dalies kilm.(Kilpos siūbuoja raitelio nebesant)

Padal. daromi ir iš beasmenių ar neasmeniškai vartojamų veiksm. Tada jų žymimas veiksmas nesiejamas su jokiu konkrečiu veikėju(Sutemus vaikai sumigo). Padal. žymimo veiksmo atlikėjas sakinyje gali būti nusakomas į padalyvinę konstrukciją neįeinančių žodžių formomis: a)naudininku: Jonui, tų kalbų klausant, drebėjo širdis; b) galininku: Grįžtant namo, jį slėgė ilgesys; c) kilmininku: Ropukus valgant veidas jo pabalo.

Reikšdami aplinkybes padal. kartais praranda šalutinio veiksmo reikšmę ir savo vartosena priartėja prie prieveiksm.(bematant, beregint, verkiant, netrukus, nedelsiant)(Verkiant jo reikia). Kai kurie padal., vieni ar su priklausomais žodžiais, eina įterpiniais:nesigiriant, taip sakant, tiesą pasakius, antra vertus. Padal. nepaisant, neskaitant, išskyrus, išlaikydami veiksm. linksnių valdymą, vartosena artimi prielinksn., o nelyginant- dalelytei.

Būt.k.l padal. beasmen. sak. gali turėti veiksmažodžio bendračiai artimą reikšmę:

a) junginiuose su būdvardžių bevard.gim. formomis arba tar.einančiais prieveiksm(Geriau būtų namo grįžus; Gana gaišus, imkit maišus);

b) su klausiamaisiais ir santykiniais įvard., prieveiksm., dalel.(Ką čia daugiau beradus sau pakankinti;Nesugalvoju, kaip čia padarius);

c) su dalelyte kad(Kad taip įsigijus žąselę).

Aiškinamieji, žymi kito veikėjo atliekamą arba savaiminį šalutinį veiksmą, aiškinamuoju santykiu siejamą su pagr.veiksmu. Vieni ar su priklausomais žodžiais jie nusako jutimo, suvokimo, mąstymo, sakymo, radimo reikšmės veiksmažodžių turinį ir eina aiškinamųjų prijun.sak.šalutinių dėmenų atitikmenimis. Padal. sudaro priešpriešą aiškinamiesiems dalyviams pagal santykį su pagr.veiksmo atlikėju. Džn. vartojami konstrukcijose su gal.: Esam.l.-Išgirdom verkiant mergaitę;būt.k.l.-Radau visus sumigus;būt.d.l.-Girdėjau jį priilsdavus ten;būs.l.-Sako ir tavo bernelį atjosiant. Iš veiksm. būti daromų padal. junginiai su dal. ar vardažodžiais eina sudėt.veiksm. formų ar sudėt.tar. atitikmenimis(Visi sako jį esant labai mokytą). Sudėtines atliktines formas atitinka veiksm. būti padal.jung. su kitu padal.(Sako ir jį buvus pavargus).

Aišk.padal. siejami su atitinkamos reikšmės kilm. valdančiais arba neiginį turinčiais veiksm.(Senis sūnaus pareinant laukė). Kai sak.tar. eina veiksm.bendratis, padal. veiksmo atlikėjas gali būti reiškiamas vard.(Buvo girdėti ratai bildant). Pagrečiui su vard. čia pavartojamas ir gal.(Iš visko buvo matyti jį jaudinantis). Aiškin. reikšmės padal. veiksmo atlikėjas gali būti ir nepasakytas:numanomas iš konteksto, neapibrėžtas ar apibendrintas(Pajutau lašant).

(Esam.l. ir būt.k.l. padal. pagr.reikšmė iš veiksmo kylanti laiko aplinkybės reikšmė. Esam.l.padal. reiškia iš veiksmo kylančią aplink., trukmės atžvilgiu sutampančią su asmenuojamojo veiksm. reiškiamu pagr.veiksmu:Artėjant pavasariui, iš namų išėjo. Būt.k.l.padal. reiškia apl., kylančią iš ankstesnio veiksmo. Susidaro įvykių nuoseklumas. Anksčiau vykęs veiksmas yra vėlesnio veiksmo aplink.:Elenai įėjus pirkion, seniai kaip susitarę nutilo. Padal. reiškiama aplink. ne tik sutampa su pagr.veiksmu ar eina prieš jį, bet gali būti pagr.veiksmo priežastis ar sąlyga, gali nurodyti jo atlikimo būdą: a)priežasties:Senelei mirus, Onytė liko našlaitė;Taip dirbant, ir sveikatą galima prarasti(džn. priežasties reikšmę turi būt.k.l.padal.); b)sąlygos:Balai esant, bus ir velnias:Jiems susituokus bus graži pora; c)būdo:Skrynia be asų, reiks nešt už apačios paėmus. Esam. ir būt.k.l.padal. turi aiškinamąją reikšmę ir sutapę su gal. ar kilm., papildo tarinį:Ji atsigręžė ir pamatė atsivejant(=atsivejantį) tėvą;Parėjo namo ir rado sūnų užgimus(=užgimusį)(džn. vartojamas esam.l.padal.). Būt.l.padal. vartojamas kaip tariam.nuosak. sinonimas:Kad bent greičiau nukeliavus į vietą(=nukeliautume į vietą);čia aiškiai matyti skirtingas veiksmų siejimas su asmeniu. Padal. Reiškia veiksmą, atitrauktą nuo asmens ir yra artimas bendračiai:Kad čia gavus ko dabar užkąsti. Norą, pageidavimą reiškiančiose konstrukcijose su kitais pradedamaisiais žodžiais(ne kad) tinka ir padal., ir bendratis:Kaip gera būtų įlindus(=įlįsti) į lovą. Dabartinėje bendrinėje kalboje būt.d. ir būs.l. padal. yra išstūmę šal.sak. su asmenuojamaisiais veiksm. ar juos atstojančiais dal.:Tikiu tėvą pasveiksiant=Tikiu, kad tėvas pasveiks. Konstrukcijos su būt.d. ir būs.l.padal. turi ne aplinkybių, o papildinio f-ją. jos paaiškina tar.)

PUSDALYVIS. Pusdalyviais vadinamos esam.l. veik.dal. savitos nelinksniuojamos formos, turinčios veiksm., būdvar. ir prieveiksm. ypatybių, žyminčios šalutinį(antraeilį) veiksmą, atliekamą to paties veikėjo kaip ir pagrindinis sakinio veiksmas. pusdal. savo forma atitinka vyr. arba mot.gim. vns. ir dgs. vard.; jie derinami gim. bei skaičiumi su sak.veiksn. einančiais daiktav. ar įvard.

Pusdal. daromi iš bendraties kamieno su priesaga –dam- ir turi linksniuojamo žodžio galūnę, rodančią, kad aplinkybės veiksmo atlikėjas yra sak. subjektas(gramatinis veiksnys). Pusdal. vard.galūnė yra neparadigminė forma: pusdal. nelinksniuojamas, o tik formaliai antrą kartą rodo veiksniu einančio žodžio linksnį, skaičių ir gim. Kalba yra sistema, taisyklė tokia: jeigu žodis yra nelinksniuojamas, tai jis apskritai neturi jokios linksnio formos. Pusdal. morfeminėje struktūroje atpažįstame vard., o jei yra vard., tai kalbos kaip sistemos suvokimas reikalauja ir kitų linksnių. Todėl tarmėse dar galime aptikti pusdal. turinčių naud. linksnio formą(Ko valgai gulėdamas? Gulėdamam valgyt nesveika).

Pusdal, žymėdamas iš veiksmo kylančios aplinkybės ryšį su veikėju derinamojo žodžio forma, apibūdina tą veikėją kaip atitinkamos veiksmažodinės ypatybės turėtoją. Šiuo požiūriu pusdal. darosi panašus ne tiek į būdvard, kiek į dal. Su dalyviu jis sudaro bendrą pusiau predikatinių formų paradigmą. Pusdal. reiškia aplinkybę, laiko atžvilgiu sutampančią su pagrindiniu veiksmu. Sutapimas laiko atžvilgiu gali būti tik tada, kai aplinkybė yra kilusi iš trukminio ar kartotinio veiksmo. Todėl pusdal. džn. daromi iš eigos veiksm. ir yra esam.l. aplinkybės raiškos forma(Džiaukis, jauna būdama). Pusdal. ir dal. laiko priešprieša tam tikromis aplinkybėmis esti neutralizuota, skirtingos gramatinės formos vartojamos kaip sinonimai:Ištarnavo jis septynerius metus nesipraudamas(nesiprausęs). Subtilus reikšmės skirtumas: pusdal. reiškia nuolatinį gyvenimo būdą, o dal. pabrėžia karto reikšmę. Pusdalyviui aplinkybių funkcija yra pagrindinė. Pusdal. žymi iš veiksmo kylančią aplinkybę, siejamą su veiksniu. Pusdal. yra veiksm. forma, reiškianti šias aplinkybes:

1) Laiko apl.(kada?): Kaukaze gyvendamas, aš rašyti pradėjau;

2) Būdo apl.(kaip?): Drebėdama pribėgo ji prie lango pasižiūrėti; šie pusdal. savo reikšme artimi(ne adekvatūs) atributiniams dal.(Drebanti ji pribėgo prie lango). Būdo reikšmę turintis pusdal. su tos pačios šaknies pagr. veiksmą reiškiančiu veiksm. suauga į glaudesnį junginį ir žymi labai intensyvų veiksmą:Žmogelis keikėsi prasikeikdamas(l.keikėsi);

3) Priežasties apl.: Jonas, būdamas pavargęs, pats nieko, žinoma, nedarė;

4) Sąlygos arba nuolaidos apl.:Du kiškius vydamas, nė vieno nepagausi.

Visos pusdal. reiškiamos apl. sutampa su pagr. veiksmo laiku. todėl visų reikšmių pusdal. būdinga ir laiko reikšmė. Pats pusdal. taip pat turi ir trukmės reikšmę. Nemaža yra pusdal., turinčių priešdėlinio veiksm. kamieną, t.y. šiais atvejais:

1) Kai priešdėlis rodo tik veiksmo kryptį(įvykio veikslo reikšmė panaikinama esam.l. reikšmės):Aš išplaukdamas moju ranka;

2) Kai pusdal. reiškia apl., kylančią iš baigtinių veiksmų kartojimo:Jie alsavo kaip žąsiukai išsižiodami;

3) Kai veiksmas yra apibendrinamas ir kartojamas su didesniais laiko tarpais:Vis dėlto jis tą pačią dieną išėjo iš Geišių į Saveikus, ėmė tijūnauti, bepareidamas nakvoti, ir tai retai.

Šie priešdėliniai kamienai dar nerodo, kad pusdalyvio reikšmė suderinama su įvykio veikslo reikšme. Pusdal. reikšmė sutinka su įvykio veikslu visai taip pat kaip ir esam.l. reikšmė; pusdal. šiuo atveju reiškia apl., kylančią iš baigtinių veiksmų kartojimosi grandinės.

BŪDINYS. Iš veiksmažodžio padarytas prieveiksmis ir neįeina į bendrą veiksmaž.formų paradigmą. Pabrėžia veiksmo vykimo būdą. Visada vartojama tik su tos pačios šaknies veiksmažodžiu: bėgte bėgo, nešte nešė, mazgote mazgojo. Būdinio kamiene priešdėlis neįmanomas, būdinys neturi sugebėjimo valdyti kitas formas, negali būti sangrąžinis. Iki šiol tebevartojamas, bet kažin ar jis yra veiksmaž.forma. Kad galima būtų jį laikyti veiksmažodžiu, turi būti bent koks požymis bendras ir kitoms veiksmaž.formoms. Tačiau būdinyje jokio gramatinio bendrumo su veiksmaž. nematyti. Todėl jį reikėtų laikyti ne veiksmaž.forma, o iš veiksmaž. kilusiu specialiu prieveiksmiu, vartojamu su tos pačios šaknies veiksmaž. Ir atliekančiu pabrėžiamąją, stiprinamąją funkciją. Būdiniai daromi iš bendraties kamieno su priesaga –te arba –tinai: bėg-ti – bėg-te, bėg-tinai; neš-ti – neš-te, neš-tinai; prašy-ti – prašy-te, prašy-tinai. Būdinys nevaldo nei linksnių, nei prielinksninių konstrukcijų. Būdinio kamiene priešdėlis neįmanomas, būdinys neturi sugebėjimo valdyti kitas formas, negali būti sangrąžinis, nekaitomas.

Abi būdinio formos vartojamos vienodai, bet bendrinėje kalboje labiau paplitę būdiniai su priesaga –te. Jie raiškioje kalboje siejami su tos pačios šaknies nepriešdėliniais ir priešdėliniais veiksmaž.:Žmonės grūste grūdosi prie geležinkelio kasos. Kartais jie pabrėžtinai nusako ir veiksmo pobūdį:Tėvas nė girdėte negirdėjo. Dažnesnis būdinys tautosakoje, vaizdingoje grožinės lit.k.:Jote išjosiu, grįžte sugrįšiu. Kas jau turi vieną koją grabe, su kita dar spirte spiriasi. Būdiniai su priesaga –tinai savo forma visai atitinka kitus prieveiksmius, bet skiriasi nuo jų pabrėžiamąją vartosena tik su tos pačios šaknies veiksmaž.:Žalią žolelę rautinai išrausi. Jie netgi veiksmaž. Tam tikra prasme artimesni, nes jų kamiene gali būti ir priešdėlis: užsimuštinai mušasi; jos spinta kimštinai prisikimšo pinigų.

Būdiniai daromi tik iš eigos veikslo veiksmaž., neįmanoma forma parbėgte parbėgo. Būdiniui ne tik svetima prefiksacija, bet jo semantika nesuderinama su prielinksninės kilmės priešdėlių įvykio veikslo reikšme. Teoriškai būdiniai turi būti reguliariai daromi iš visų eigos veikslo veiksmaž., tačiau praktiškai vartojamų būdinių ne tiek daug. Kiti kalbininkai aiškina būdinių kilmę iš veiksmažodinių daiktav.įnag.(iš daiktav.: mazgotė, nešiotė, niekotė, šienautė, važiuotė).

SIEKINYS. Rytų aukštaičių tarmėje, dažnai ir jos atstovų kūriniuose, veiksmo tikslui reikšti vietoj bendraties vartojama ypatinga veiksmažodžio forma, nes turi visus tuos gramatinius ypatumus, kaip ir bendr., t.y. turi veiksmaž. Kamienui būdingas gramatines kategorijas – tranzityvumą ir veikslą. Jis daromas iš bendraties kamieno su priesaga –tų ir atitinka tariamosios nuosakos 3 asmens formą: neš-ti – neš-tų, bėg-ti – bėg-tų, žiūrė-ti – žiūrė-tų. Nepriešdėlinių siekinių sangrąžinės formos turi sangrąžos formantą –s(i) po priesagos (neštų-s(i), žinotų-s(i), rašytų-s(i)), o priešdėlinių – tarp priešdėlio ir šaknies (par-si-neštų, su-si-žinotų, pa-si-rašytų). Siekinys paprastai vartojamas su slinkties (judėjimo), skatinimo judėti ar panašios reikšmės veiksmaž.:Duktė išbėgo uogautų;Samdiniai susirinko vakarotų. Siekinio veiksmo objektas reiškiamas kilmin.:Visi šoko durų rakintų;Siunčia čigoną malkų atneštų. Slinkties veiksmažodis kartais nepasakomas:Mykoliuk, vežimų krautų. Dabartinėje kalboje šią formą yra ištisai pakeitusi tikslo bendratis:Išėjo medžiotų=medžioti . Apskritai siekinys šiandien yra tik istorinės gramatikos mokslo objektas.

REIKIAMYBĖS DALYVIS. Prie neveikiamosios rūšies dalyvių liet.k. gramatikos skiria ir reikiamybės dalyvį, kuris reiškia daikto ypatybę, kylančią iš reikiamo atlikti veiksmo. Šis dalyvis daromas iš bendraties, pridedant galūnes vyr.giminei –nas, o moter.giminei ir negimininei formai –na (dìrb-ti-nas, dirb-ti-nà, dìrb-ti-na). Kaitomas ir vartojamas taip, kaip būdvardis – eina pažyminiu ir tarinio dalimi:Jis turi dar daug neatidėliotinų darbų;Tačiau ir jo praktika labai sektina. Labiau primena veiksmažodį negiminine forma:Ką dėdė pasakė, buvo tuojau išpildytina.

Tik retkarčiais esam.l.neveik.dal. bendrinėje kalboje turi reikiamybės reikšmę, labiau paplitusią kai kuriose tarmėse,pvz.:Keliamos karvės(kurią reikia kelti) bloga varškė.

18. PRIEVEIKSMIO KAIP GRAMATINĖS KATEGORIJOS SAMPRATA

Prieveiksmis yra kalbos dalis, reiškianti požymio(plačiąja prasme) požymį. Veiksmo, būsenos , ypatybės, kokybinį ar kiekybinį požymį.

Pagal kalbos dalių klasifikacijos schemą: prieveiksmis yra komunikacijai būtina kalbos nominatyvinė kalbos dalis, pavadinanti netiesioginį požymį.

Dažniausiai prieveiksmiai vartojami su veiksmažodžiais ir reiškia veiksmo aplinkybes.

Su kokybiniais būdvardžiais vartojami prieveiksmiai paprastai žymi ypatybės intensyvumą.

Kas būdinga prieveiksmiui:

• Prieveiksmis- nekaitoma kalbos dalis. Baigiasi ne galūne, o darybos formantu( gerai, visur, netrukus, kaskart, kartu).

• Iš esmės prieveiksmis nelabai turi gramatinių kategorijų, nes skirtingai nuo prielinksnio, jungtuko¸dalelytės turi savo savarankišką leksinę reikšmę, negali būti derinamas ar priešinamas su kitais žodžiais linksniu, gimine, skaičiumi, laikais ir t.t. Prieveiksmio vartojimas nepriklauso nuo konkrečios veiksmažodžio gramatinės formos. Tik kai kuriais atvejais gali būti laipsniuojamas.

• Visi prieveiksmiai,net patys trumpiausi žodžiai, yra dariniai. Daugiausiai prieveiksmių padaryta iš kokybinių būdvardžių su priesaga –ai, -yn (morfologinė daryba). Funkcinės darybos būdu padaryti prieveiksmiai, prieveiksmėjimas(adverbializacija). Pvz.: žodis padarytas iš žodžių junginio:kas kartas-> kaskart; du kartus-> dukart. Funkcinės darybos atžvilgiu suprieveiksmėjęs žodis sustabarėja, striukėja (morfologiniu požiūriu). Jam nebereikalinga galūnė, du ar keli žodžiai suauga į vieną.

Pagal reikšmę prieveiksmiai skiriami į būdo ir aplinkybinius.

Būdo prieveiksmiai:

1) kokybinai(daugiausiai būdvardinai) – aiškiai, intymiai, aštriai, priderančiai.

2) veiksmo būdo- apčiuopom, basnirčia, iš nemačių, paeiliui, stačiagalviais.

3) Kiekybiniai(kai kokybės ar veiksmo būdo reikšmė yra susipynusi su laipsnio, intensyvumo, kiekybės ar skaičiaus reikšme)- dviprasmiškai, dvisėda, išsamiai, nepakeliamai, pasiaukojamai, pavieniui. Žymi: skaičių, bendrą kiekį, laipsnį ar intensyvumą.

Aplinkybinai prieveiksmiai:

1) vietos prieveiksmiai- aplink, anapus, greta, patvorėm.

2) laiko prieveiksmiai- dabar, kada nors , šiemet.

3) priežasties ir tikslo prieveiksmiai- kažko, todėl, užtat, ne iš gero, niekdėliais.

19. PRIELINKSNIO KAIP GRAMATINĖS KATEGORIJOS SAMPRATA.

Prielinksnis (lot. Preapositio) – nesavarankiška kalbos dalis, kurią sudaro nekaitomi žodžiai, padedantys išreikšti vardažodžių bei įvardžių linksnių ryšius su kitų žodžių formomis. Kiekvienas prielinksnis vartojamas tik su tam tikru linksniu ar keliais linksniais ir teikia jiems savitų reikšmių.

A.Paulauskienė “Morfologija”

Prielinksnis – tarnybinė kalbos dalis. Pagal savo funkcijas jis adekvatus priešdėliui morfemų junginyje. Labai dažnai prielinksniai santykiauja su priešdėliais, sudarydami sudėtinę tam tikros semantikos raišką: išpuolęs iš tobos.Prielinksnis žodžių junginio lygmenyje yra sintaksinė morfema, adekvati afiksui. Kalbos moksle jau seniai abejojama dėl prieveiksmio gramatinio statuso.Vieni sako, kad prielinksnis yra linksnio morfema (J.Kurilovičius, T.Bulygina). Kiti prielinksnį laiko žodžiu (R.Jakobsonas).Jei iš tikrųjų prielinksnis būtų sudėtinė linksnio morfemos dalis, tai jis būtų ir vartojamas vien tik su daiktavardžio linksniais kaip morfema, o yra taip: prieš aušrą, prieš auštant. Prielinksnis su priklausomu nuo jo linksniu sudaro prielinksninę konstrukciją. Prielinksninę konstrukciją sudaro trys nariai: pagrindinis žodis, laukaintis papildymo, jungtis (prielinksnis) ir priklausomasis narys (linksnis). Prielinksnis priklauso prijungiamajam nariui.Prielinksninės konstrukcijos yra vientisinės arba sudėtinės.

Prielinksnis turi pastovią prepozicinę vietą prieš linksnį ir su linksniu sudaro tam tikrą nedalomą vienetą, bet šis vienetas nėra žodis, nes tarp prielinksnio ir jo jungiamojo linksnio galima įterpti dar kitų žodžių: ant aukšto kalno stovėjo.

Morfologijoje prielinksnis nagrinėjams dviem būdais. Pirma, kaip žodis (kalbos dalis) su savo morfologiniais ypatumais, kilme ir istorija. Antra, prielinksninės konstrukcijos semantika nagrinėtina morfologijoje atsižvelgiant į jos santykį su linksnių paradigma. Pagal kilmę lietuvių kalbos gramatikos prielinksnius skirsto į senybinius (pirminius) ir naujybinius (antrinius).

Senybiniai tie, kurių negalim susieti su jokiu kitu žodžiu kaip darybos pamatu. Senybinius prielinksnius galima suporuoti ne su žodžiais, o su afiksais (priešdėliais): apie – ap-; į – į-; iš – iš-; nuo – nu-‚ po – pa-; prie – pri-; per – per-‚ pro – pra-; su – su-; už – už-. Dar priklauso prielinksniai anot, ant, dėl, iki, lig, ligi, sulig, pas, ties. Senybiniai prielinksniai turi ne po vieną, o po daugelį reikšmių, kurių centre yra erdvės ir laiko reikšmės.

Naujybiniai prielinksniai – tai žodžiai, kuriuos galima susieti su kitais žodžiais kaip darybos pamatu: anapus, abipus, aplink, aplinkui, apsukui, arti, dėka, gale, greta, įkypai, išilgai, netoli, paskui, paskum, pirma, prieky, skersai, šalia, šone, viduj, vidury, vietoj, virš, viršui, viršum. Nuo senybinių šie prielinksniai skiriasi sudėtingesne morfologine sandara. Jie morfemiškai neskaidomi, bet nesunku pamatyti buvusią šaknį, priešdėlį ar kitą skaidomo kamieno elementą. Taip pat skiriasi reikšmės konkretumas. Naujybiniai prielinksniai turi išlaikę konkrečią darybos pamato erdvės (lokalinę) ar laiko (temporalinę) reikšmę. Šie prielinksniai gali būti vartojami ir kaip prieveiksmiai: arti, aplink (aplinkui), šalia. Lietuvių kalboje prielinksniai niekada nejungia vardininko ir vietininko. Dabartinėje bendrinėje kalboje prielinksniai vartojami su kilmininku, galininku ir įnagininku. Daugiausia turi jų kilmininkas. Skaičiuojant pagal akademinę „Lietuvių kalbos gramatiką“ galima teigti, kad kilmininkas turi 57 prielinksnius, galininkas – 28, įnagininkas – 3. Kiekvienas linksnis turi savo prielinksnius, bet po ir už vartojami su keliais linksniais: po – kilmininku, galininku, įnagininku; už – kilmininku, galininku.

Kilmininko prielinksniai

abipus, anapus, anot, ant, arti, arčiau, aukščiau, be, dėka, dėl, greta, iki, įkypai, įstrižai, iš, išilgai, kiaurai, kitapus, lig, ligi, link, netoli, nuo, pasak, pirma, pirmiau, po, prie, pusiau, skersai, skradžiai, šalia, šiapus, tarp, už, viduj, vidury, vietoj, virš, viršuj, viršum, žemiau

Kilmininkas su prielinksniais reiškia vietą, laiką, būdą, priežastį ir tikslą.

Vietos reiškimas. Makroformos reikšmę sudaro veiksmažodžio, prielinksnio ir daiktavardžio reikšmės. Ant, virš, viršum, viršuj, aukščiau, prie, arti, arčiau, artyn, šalia, netoli, šiapus anapus, už, pirma, po, abipus, tarp, iš, nuo, iki, lig, ligi.

Laiko reiškimas. Rodo laiką, kurio atžvilgiu lokalizuojamas veiksmas, būsena ar reiškinys. Šio tipo prielinksniai gali nurodyti artumą (arti), laiko momento vidurį (vidury), veiksmą prieš tam tikrą momentą (pirma), veiksmą po daiktavardžiu rodomo reiškinio (po), viksmo trukmę nuo tam tikro momento (nuo). Prielinksnis iki rodo priešingą laiko ribą lyginant su prielinksniu nuo. Prielinksniai nuo.iki rodo apribotą laiką taip, kaip erdvę.

Būdo reiškimas. Būdo reiškimas susijęs su metaforizacija, konstrukcijos virtimu frazeologizmu, prieveiksmėjimu: blogį reikia rauti iš šaknų. Pagal funkcijas būdo reikšmę turinčios konstrukcijos yra tik prieveiksmiai. Prielinksnis be su kilmininku žymi būdo aplinkybę, lamiamą kilmininku reiškiamo daikto stokos: gyvena be tėvo.

Priežasties ir tikslo reiškimas. Dėl, nuo, iš, prie. Kilmininkas reiškia dalyką – priežasties pagrindą, šaltinį. Yra atvejų, kai priežastį sunku atskirti nuo tikslo, aki galima dvejopa tos pačios frazės interpretacija: Dirba lyg jaučiai kiaurą dieną dėl sausos duonos plutos (dirba, nes reikia duonos arba turėdami tikslą gauti duonos). Dėl ir nuo naudojami tiek su konkrečiais, tiek su abstrakčiais kilmininkais: dėl grūdo, dėl laimės. Iš vartojamas tik su abstrakčiais kilmininkais: iš meilės. Kartais iš gali pakeisti nuo: mirė iš bado, mirė nuo bado ir mirė badu.

Galininkas su prielinksniais

Galininkas su prielinksniais laisviau jungiamas prie kitų žodžių negu be prielinksnių. Prielinksninis galininkas jungiasi ir prie veiksmažodžių, ir prie vardažodžių, nereaguoja nei į kategorinį valdančiojo žodžio pasikeitimą, nei į neiginį. Galininkas vartojamas su šiais prielinksniais: apie, aplink, į, kiaurai, pagal, palei, pas, už, paskui, per, po, prieš, priešais, pro, skradžiai.

Objekto reiškimas. Net tais atvejais, kai galininkas su prielinksniu atsako į aplinkybių klausimą, išlieka ir objekto reikšmės atspalvis. Prielinksnių konstrukcijų objekto reikšmė nėra aiškiai atsiribojusi nuo erdvės (vietos) reikšmės: tiesiu rankas į saulę (į ką?), žiūriu į dangų (į kur?).

Vietos reiškimas. Apie, aplink, aplinkui, į, pagal, palei, paskui, pas, per, pro, po, prieš, priešais.

Laiko reiškimas. Laiko aplinkybės reiškimė sąlygojama daiktavardžių leksimės reikšmės. Laiko santykiams žymėti vartojami prielinksniai apie, į, per, prieš, už.

Kitų aplinkybių reiškimas. Prielinksninėms konstrukcijomis reiškiamas būdas, priežastis, tikslas. Būdo reiškimas: vokiečiai atėję suspaudė jį į gabalus. Priežasties reiškimas: juk per mane Katrė ir paliko rietis. Tikslo reiškimas:į – išjojo į karą.

Įnagininkas su prielinksniais

Su, sulig, ties, po. Įnagininkas su prielinksniais reiškia objektą ir aplinkybes.

Objekto reiškimas. Su, sulig – su vaikais

Vietos reiškimas. Ties, po – ties griuvėsiais

Laiko reiškimas. Su, sulig – su saule kėlė

Būdo reiškimas. Su – su drąsa

Priežasties ir tikslo reiškimas. Su – atvažiavo su reikalais.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatika

Prielinksnis nesavarankiška kalbos dalis, kurią sudaro nekaitomi žodžiai, padedantys išreikšti daiktavardžio bei įvardžio netiesioginių linksnių sintaksinius ryšius ir reikšminius santykius su kitų savarankiškų žodžių formomis. Prielinksnis kalboje atlieka panašų vaidmenį kaip linksnio galūnė: padeda nusakyti žodžių tarpusavio ryšius. Dauguma lietuvių kalbos prielinksnių vartojami prepoziciškai – prieš linksį (išskyrus dėka).

Toliau Gramatikoje vardinami prielinksniai naudojami su galininku, kilmininku ir įnagininku taip, kaip Paulauskienės “Morfologijoje“.

20. DALELYTĖ KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA

Dalelytė yra nesavarankiška kalbos dalis, kurią sudaro nekaitomi žodžiai, teikiantys kitiems žodžiams, žodžių junginiams ar sakiniams papildomų prasminių reikšmės atspalvių (DLKG)

Dalelytės yra nesavarankiški žodžiai, teikiantys atskiriems žodžiams, žodžių junginiams ar visam sakiniui naujų prasminių , modalinių ar emocinių ekspresinių atspalvių. (Paulauskienės “Morfologija”)

Dalelytės priklauso tam pačiam žodžių morfemų tipui, kaip ir jungtukai; elementarios dalelytės (ar, tik, vos) neskaidomos, o jų samplaikos skaidomos ne į žodžių dalis (šaknis ar afiksus), bet į atskirus žodžius (vos vos, tik tik, vis dar).

Dalelytė gali eiti tiek sintaksinių, tiek morfologinių struktūrų sudėtine dalimi. Labai dažnai priešdėlio funkciją atlieka dalelytė ne:su veiksmažodžiais (nemyli, nedirba), su daiktavardžiais (laimė – nelaimė, garbė – negarbė).

Pagal kilmę dalelytės yra:

1. Pirminės (paprastosios). Jų kilmės negalima paaiškinti. (ar, be, bent, jau, juk, gi, ne, nnei, net, tik, vos.)

2. Antrinės (dariniai). Siejamos su kitais žodžiais.

a)su įvardžiais (ana, antai, aure, štai, va ir kt.)

b)Su prieveiksmiais ar būdvardžiais (gal, nors, rasi, tarsi ir kt.)

Kiekio ir vartojimo dažnumo atžvilgiu dalelytės primena jungtukus. Jų yra ne daugiau kaip 100. Bet kas yra dalelytė, o kas ne yra nesutariama – tik 10 žodžių visuose darbuose vadinama vienodai dalelytėmis, visi kiti laikomi arba prieveiksmiais, arba jungtukais, arba dalelytėmis.

Dalelytės, būdamos nesavarankiškos, sakinio dalimi neina. Yra tik išimtini atvejai (pvz. še su veiksmažodžiu imti).

O dalelytės taip ir ne gali atstoti sakinį. Pvz.:-Ar eisi į darbą? -Taip.

Dalelytės klasifikuojamos ir pagal reikšmę. “Lietuvių kalbos gramatikoje” dalelytės skiriamos į 3 grupes:

1. Logines prasmines (turi įtakos niuansuojamo žodžio, sakinio ar sakinio dalies prasmei)

2. Modalines (reiškia kalbėtojo požiūrį į sakomos minties santykį su tikrove (modalumą).

3. Emocines ekspresines (susijusios su kalbėtojo emocijomis).

Semantinės dalelyčių grupės (pagal reikšmę):

1.Klausiamosios bei abejojamosios (ar, argi, bene, gal, kažin, nejaugi).

2.Neigiamosios (ne, nebe, nė, nei)

3.Tvirtinamosios (taip, taigi)

4.Pabrėžiamosios (gi, juk, dar, net, juo, pat, ypač, tik).

5.Tikslinamosios (beveik, dar, jau, ko, kone, kuo, per, tik, vis, vėl, vos)

6.Išskiriamosios (bent, ypač, ir, nebent, net, ne, nors, tik tiktai, vien).

7. Parodomosios (ana, antai, štai, va ir kt.)

8.Lyginamosios (lyg, kaip ir, tarsi, tartum, tarytum).

9.Geidžiamosios ir skatinamosios (te, tegul, kad, še, te)

10.Skatinamosios (še, te, šekit, na, nagi ir kt.) Jos būdingos dialogui, raginant veikti ar nustoti veikus.

Dalelyčių reikšme pavartojamos ir kitos kalbos dalys:

Prieveiksmiai (tiesiog, stačiai, tiesiai, gerai, čia).

Veiksmažodžių formos (sakytum, nelyginant).

Skaitvardis (vienas, vieni).

Įvardžių naudininkai (man, tau, sau).

21. JUNGTUKAS KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA

Jungtukas yra nekaitoma tarnybinė kalbos dalis. Jais jungiama sakinių dalys, sudėtinių sakinių dėmenys ir ištisi sakiniai į rišlų tekstą. Jungtukai turi ir žodžio ir morfemos požymių. Kaip žodis jis yra visada atskiras frazės elementas. Tam tikra prasme jungtuką galime vadinti sakinio morfema, rodančia jo sudedamųjų dalių ryšį. Kaip morfema jungtukas toliau morfologiškai neskaidomas, o formos vientisumas rodo ir reikšmės vientisumą.

Dauguma tikrųjų jungtukų istoriškai susiję su įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais.

Tas pats žodis gali būti ir savarankiška kalbos dalis, ir jungtukas:

a)savarankiška kalbos dalis su jungiamąja funkcija

Pvz.Aš nežinau, kur tu gyveni.

b)Tarnybinė kalbos dalis – jungtukas

Pvz.: Paieškok man to peilio, kur vakar bulves skutai.

Turime mokėti skirti santykinius įvardžius ir prieveiksmius nuo tikrųjų jungtukų. Jungiamuosius savarankiškus žodžius skiriame nuo jungtukų (tarnybinių žodžių) pagal tai, kad jungdami jie eina ir sakinio dalimis, o jungtukai sakinio dalimis neina. Be to, įvardžiai linksniuojami ir turi galūnes, o jungtukai galūnių neturi.

Jungtukų funkcijas atlieka ir kai kurias dalelytės. Jos yra ne jungiamieji, o modifikuojami žodžiai, suteikiantys žodžiui ar sakiniui tam tikrą atspalvį, formuojantys sakinio tipą (klausiamosios, tvirtinamosios, neigiamosios dalelytės), jungtukais jos virsta tik susidūrusios su tam tikromis aplinkybėmis ir ne visos.

Klausiamosios dalelytės virsta jungiamaisiais žodžiais.

Kitos dalelytės jungtukais virsta pagal kalbos ekonomijos dėsnį.

Pagal struktūrą jungtukai yra:

1.Elementarios struktūros (vientisi žodžiai, kurie jungiasi su kitais neskaidžiais žodžiais ir sudaro sudėtingesnes struktūras)

2.Samplaikiniai (susijungę su kitais jungtukais, dalelytėmis ar prieveiksmiais: bet užtat, ir vis dėlto, tuo tarpu kai ir kt.)

Pagal vartojimo būdą:

1.Vieniniai (vartojami sakinyje po vieną: ir, o, bet, tačiau ir kt.)

2.Kartojamieji (kartojami drauge su vienarūšiais jungiamaisiais sakinio dėmenimis: ir.,ir.; ar.,ar.;ar.,ir.; ir kt.)

3.Porinis arba dvigubas (jungtukas perskyla į dvi dalis: viena yra pagrindiniame, kita prijungiamajame sakinio dėmenyje (ne tik..,bet ir; kad.tai; jei.tai; ir kt.)

Pagal reiškiamuosius sintaksinius santykius jungtukai skirstomi į:

1. Sujungiamuosius (jungia vientisinio ir sudėtinio sakinio savarankiškus arba lygiaverčius dėmenis :ar, arba, bei, bet, ir , o, tačiau; arba.arba; ir.ir; nei.nei;kaip.taip; ir kt.

2. Prigungamuosius (vartojami sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose: kad, kol, vos, vos tik, nes, nors.bet ir kt)

22. JAUSTUKO KAIP GRAMATINĖS KATEGORIJOS SAMPRATA

Jaustukas – emocinė ekspresinė kalbos dalis, kuri komunikacijai nėra būtina. Tai nekaitoma kalbos dalis, kurią surado žodžiai tiesiogiai ir raiškiai perteikiantys jausmus, valios aktus bei jų paskatas jų neįvardydami.

Neturėdami įvardijamosios ir nurodomosios paskirties, jaustukai būna glaudžiai susiję su nekalbiniais elementais: veido išraiška, gestais, padedančiais perteikti kalbėtojo emocijas, nuotaiką, norus. Jaustukai tai atlieka trumpiausiu būdu- tik savotiškai signalizuodami: a, ak, ė, ei, ai, oje, brr, et reiškia apgailestavimą, skausmą, nuostabą, pasigėrėjimą ir pan., bet emocijos neįvardijamos, o tik išreiškiamos. Tą patį galima pasakyti ir apie draudimą, tildymą perteikiančius jaustukus ša, šš, tič, tš, tss.

Jaustukai nepriskiriami nei prie savarankiškų, nei prie tarnybinių žodžių. Galima skirti dvi jaustukų atmainas: jausmingus sušukimus (a, ak, oi, ai, oje, brr,) ir valios, liepimo, įsakymo reiškėjus (ei! Opa! Marš!). Iš jų būtų išskirtos gyvulių invokacijos- gyvulių, paukščių ir kt. vardinamieji, šaukiamieji bei varomieji žodžiai (tprūū, šiū, ciu ciu, čiuka čiuka, kac kac kac). Prie jaustukų priskiriami ir žodžiai, kuriais reiškiamas kalbos etiketas: ačiū, dėkui, sudie, labanakt, amžintilsį).

Jaustukas skiriasi nuo kitų kalbos dalių ir savo garsine sandara, ir reikšme. Jis neturi aiškiai apibrėžtos formos, leksinės ar gramatinės reikšmės- jam būdingas tik tam tikras kalbančiųjų įsisąmonintas jausminis turinys. Daugeliu atveju nuo mimikos, gestų, intonacijos priklauso jaustuko reikšmė, pvz.: O! Ė! Ak! Ai! gali reikšti pasigėrėjimą, apgailestavimą, skundą, užuojautą.

Labai savita jaustukų sintaksinė funkcija, kuri iš esmės yra dvejopa:

1) jaustukas- sakinio ekvivalentas;

2) jaustukas- emocinis ekspresinis sakinio dalies palydovas.

Pagal sandarą jaustukai skirstomi į pirminius (neišvestinius) ir antrinius (išvestinius).

Pirminiai jaustukai neturi neturi apibrėžtos morfologinės formos. Juos gali sudaryti vienas balsis (a,ė,o), dvibalsis (ai, oi, ui, ei), kelių garsų junginys (ėgė, ogo, ova).

Jaustuką sudarantys balsiai gali būti tęsiami (Ooo), dvibalsiai dvigubinami, trigubinami (ai ai ai), dvibalsių antrasis dėmuo i virsti priebalsiu j (ai + ai =ajai). Dažnokai jaustuką sudaro balsis ir priebalsis. (ach, et, ech, ot, ša), rečiau – vien priebalsiai, kurie dažniausiai tariami ištęstai (sss, šš, mmm, hmm, tšš).

Nemažai pirminių jaustukų yra susiję su gamtos garsų pamėgdžiojimu. Jaustukai, kaip ir ištiktukai, yra daug mažiau nutolę nuo kalbos lopšio, nei kitų kalbos dalių žodžiai.

Antriniai jaustukai- tai savarankiškų žodžių, netekusių savo įvardijamosios paskirties, o neretai ir morfologinių požymių, vediniai. Jie tariami su ypatinga intonacija (die! žiū! pala!), ypač jaustukai kreipiniai (Viešpatie! o Jėzau!).

Antriniai jaustukai kilę iš įv. kitų kalbos dalių: daiktavardžio, būdvardžio ir kt., ypač iš daiktavardžio šauksmininko ir veiksmažodžio liepiamosios nuosakos.

Jaustukai die, brol – sutrumpėję ir netekę savo pirmykštės reikšmės kreipiniai Dieve, Brolau.

Yra jaustukų, kilme susijusių su kitų linksnių formomis, pvz.: apgailestaujant sakoma deja (sustabarėjusi vardininko forma). Prie veiksmažodinių vedinių gali būti priskiriami skatinimą, raginimą žymintys jaustukai valio (pgl. Valioti), ėdro (ėdroti).

Iš būdvardžių kilę sveikinimosi, linkėjimų jaustukai labas, sveikas. Netekę pirmykštės reikšmės žodžiai yra ir skolinti iš kitų kalbų padėkos jaustukai dėkui, ačiū, pagyrimą, pasigėrėjimą reiškiantys tarptautiniai jaustukai bravo, vivat, raginimas kartoti bis.

Yra jaustukų, atsiradusių suaugus į krūvą dviem ar trim kitiems žodžiams. Gausiausia grupė-sąaugos iš jaustuko ir dalelytės: a+jau=ajau, e+va=eva, egi, ogi, nagi. Taip pat du į vieną suaugę jaustukai aje, oje, ojai. Jaustukai gali būti sudaryti iš suaugusių į vieną žodį pasakymų dievaži, sudie, labanakt. Vartojami ir atitinkamos reikšmės žodžių junginiai: Dieve gink, amžinąjį atilsį. Su žodžių samplaikomis susiję ir tokie žodžiai, kaip šekit, tekit. Jaustukų vaidmenį sakinyje atlieka ir sustabarėję pasakymai duok Dieve, velniai rautų, po perkūnais.

Dažnai jaustukas signalizuoja, su kokia emocine intonacija sakinys turėtų būti tariamas.

Jaustukas mėgstamas kasdieninėje kalboje, poezijoje, retorikoje ir visur, kur reikia jausmingesnio žodžio. Jis dažnas retorinių klausimų, kreipinių, sušukimų palydovas ir emocinis talkininkas.

23. IŠTIKTUKO KAIP GRAMATINĖS KATEGORIJOS SAMPRATA

Ištiktukas – emocinė ekspresinė kalbos dalis, kuri komunikacijai nėra būtina. Tai savarankiška kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, reiškiantys įvairių veiksmų bei reiškinių sukeltus garsus, vaizdus ar pojūčius. Jis vartojamas ne veiksmams, reiškiniams pavadinti (nėra nominatyvinė kalbos dalis), o ekspresyviai pavaizduoti, imituoti ir išgauti kuo autentiškesnį jų vaizdinį.

Dauguma ištiktukų žymi garsus ir vaizdus.Pojūčius reiškiančių ištiktukų palyginti nedaug.

Ištiktuko terminas yra sudarytas J.Jablonskio. nors ir nebūdamas visiškai tikslus, jis tvirtai įėjo į mūsų gramatikas. Ištiktukai laikomi atskira kalbos dalimi tik lietuvių ir dar keliose ne indoeuropiečių kalbose. Kitose kalbose jie paprastai skiriami prie jaustukų ar veiksmažodžių.

Su veiksmažodžiais ištiktukus sieja kai kurios reikšmės ir vartosenos ypatybės, iš dalies ir forma (iš veiksmažodžių galima pasidaryti ištiktukų ir atvirkščiai). Jie skiriasi tuo, kad veiksmažodžiai veiksmą pavadina, o ištiktukai tik imituoja. Kadangi ištiktukai nekaitomi, jų sintaksinės funkcijos priklauso nuo konteksto. Lietuvių kalboje jie sudaro gana gausią žodžių grupę, pasižyminčia ne tik savita reikšme, bet ir tam tikromis morfologinėmis ypatybėmis. Visa tai leidžia laikyti ištiktukus atskira kalbos dalimi.

Ištiktukai skirstomi į veiksmažodinius ir mėgdžiojamuosius.

Veiksmažodiniai yra darybiškai susiję su veiksmažodžiais ir savo forma atitinka jų šaknis (grynas ir su tam tikrais formantais). Be to, galima šaknies balsės ir priegaidės kaita. Šie ištiktukai ekspresyviai nusako tam tikrus veiksmus ir turi aiškią leksinę reikšmę. Jų palyginti nedaug, pvz.: dribt (iš “dribti”), klupt (iš “klupti”), mirkt (iš “merkti”), žvilgt (iš “žvelgti”) ir t.t.

Mėgdžiojamųjų ištiktukų yra daugiausia. Savo forma jie mėgdžioja veiksmų sukeltus garsus, vaizdus, pojūčius. Jų fonetinė sandara labai įvairi: širkst, gurguliukšt, matarai, miau, kriu, rrr ir t.t.

Tiesiog imituojami tik garsai, o vaizdai ir pojūčiai perteikiami sąlygiškai. Dėl kalbos fonetinės sistemos ribotumo sunku tiksliai imituoti garsus, todėl tas pats garsas kartais reiškiamas ištiktukais.

Ištiktukai-gyvos ir vaizdingos kalbos požymis. Gausiausiai jų vartojama šnekamojoje, ypač tarminėje kalboje. Kai kuriose srityse (pavyzdžiui, bendraujant su mažais vaikais) ištiktukų vartosena itin plati ir įvairi.

Dauguma ištiktukų-vienskiemeniai, mažiau dviskiemenių, triskiemenių, keturskiemenių.

Pagal žodžio galą ištiktukai skirstomi į formantinius ir neformantinius. Pastarųjų yra mažuma.

Formantu laikomas žodžio galo garsas ar garsų junginys. Tą patį formantą turintys ištiktukai dažnai yra panašūs savo reikšmės ypatybėmis.

Iš visų ištiktukų formantų populiariausias yra –t. Jis eina po priebalsių ar jų junginių k, p, s, š, kš, ks, b, g, ž, m, r, pvz.: cakt, stukt, čiupt, burbt, lyžt. Kai mėgdžiojamieji ištiktukai su formantu –t turi atitikmenų ir be šio formanto (kriuk, cap, am).

Formantai –š, -s dažniausiai eina po priebalsio k, rečiau po p, b, m, l, r, pvz.: šmaukš, krums.

Daug ištiktukų turi formantus –i, -y, -u, -ū, einančius po įvairių priebalsių: svyri, vizgi, lapatu, burkū ; ištiktukai, kurių formantas yra ilgasis balsis, žymi stipresnio veiksmo garsą, vaizdą, pojūtį.

Su formantu –(i)ai daugiau daroma triskiemenių (lapatai, vutuliai), rečiau dviskiemenių (lingai) ištiktukų.

Ištiktukai, kurie baigiasi kitais garsais ar jų junginiais, ryškesnių grupių nesudaro.

Neformantinių, t.y. morfologiškai neskaidomų ištiktukų yra palyginti nedaug, tačiau jų forma labai įvairi: tfu, dzin, mur, šš. Veiksmažodiniai neformantiniai ištiktukai savo forma atitinka veiksmažodžio šaknis: bir (birėti), šlit (šlietis).

Ištiktukai gali turėti priešdėlį –pa. Jis pridedamas prie formanto –t darinių: pabarkšt, pastrikt.

Panašūs savo forma ištiktukai gali sudaryti poras. Vieni jų porose skiriasi tik šaknies balsiu ar pradžios priebalsiu: bim bam, capu lapu. Kitų porų vienas komponentas daromas su priešdėliu –pa, intarpu ar yra kaip nors kitaip prišlietas: kapst pakapst, dzin dzilin. Tokie ištiktukai reiškia to paties veiksmo sukeltus nevienodus, bet panašius garsus ar vaizdus kaip visumą.

Ištiktukai dažnai reiškia garsus, vaizdus ar pojūčius, sukeltus įvairių žmogaus ir gyvūnų kalbėjimo, juoko, knarkimo, valgymo (ėdimo): ple ple ple, cha, gurkšt. Jais imituojami gamtos reiškinių ir įvairių prietaisų garsai: žūst, plykst.

Vienareikšmiai yra beveik visi veiksmažodiniai ir dalis mėgdžiojamųjų ištiktukų. Jie reiškia tik kurio nors vieno veiksmo sukeltą garsą, vaizdą, pojūtį ( pvz.: čiupt- tik apie griebimą).

Daugiareikšmiai dažniausiai yra mėgdžiojamieji ištiktukai. Jais nusakomi įvairių veiksmų garsai, vaizdiniai (pvz.: makt ir išgėrė; tik makt jam per galvą).

24. GIMINĖ KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA

sutrumpinimai: vyrg-vyriška giminė, motg-moteriška giminė, g-giminė, ž-žodis, kat-kategorija, daikt-daiktavardis, būdv-būdvardis, skaitv-skaitvardis, įv-įvardis GK-giminės kategorija, veiksm-veiksmažodis

Nėra apibrėžimo atskleidžiančio giminės kategorijos esmės. Giminė klasifikacinė kat, taigi kiekvienas žodis turi leksinę reikšmę. Kadangi daikt yra savarankiška kalbos dalis, tai jis geriausiai atspindi šią kategorinę reikšmę.

DAIKTAVARDIS

Daikt g yra klasifikacinė morfologinė kategorija, (morfologinė, nes g (klasifikacinį tipą) žymi morfema – galūnė, o klasifikacinė, nes skirtingų giminių žodžiai arba žymi skirtingą tikrovę-mokytojas-mokytoja, tėvas-motina, arba yra pavieniai, nesudaro porų-beržas, namas, šaka, ugnis) pagrįsta vyrg ir motg priešprieša. Kiekvienas liet k daikt yra vyr arba mot g. Atskirai paimtas vienas ar kitas daikt g nekaitomas – g yra jo kaip tam tikro ž morfologinė ypatybė. Nuo daikt g priklauso visų su juo derinamų ir g kaitomų ž – būdv, dalyvių, iš dalies skaitv ir įv g: didelis laukas, dvi kėdės, pirmoji duktė, šitas studentas. G kat. – svarbiausias morfologinis daikt požymis, padedantis išryškėti jų daiktiškumo reikšmei. G kategorija-daikt gabėjimas prisijungti atitinkamų g derinamuosius ž: gražus namas, graži gėlė (derinimas) ir namas yra gražus, gėlė yra graži (koordinacija)

Daikt priklausymas vyr arba mot g yra motyvuotas reikšme jei daikt reiškia skirtingos lyties asmenis, gyvulius ar paukščius. Kai kurie tokias poras sudarantys daikt yra skirtingų šaknų: vyras-moteris, arklys-kumelė, bet dauguma turi tik skirtingą galūnę: vadovas-vadovė, žąsis-žąsinas.

Tik vyr g daikt liet k vadinami gyvulių ir paukščių jaunikliai: kačiukas, ančiukas, vaikas.

Visiškai nemotyvuota GK tų daikt, kurie žymi daiktus, reiškinius, daiktiškai suvokiamus veiksmus, ypatybes: kėdė, stalas, tamsa. Liet k tarmėse yra dalgis, dalgė kaimas, kaima vyža, vyžas – iliustracija, kodėl giminė yra nemotyvuota.

Daikt priklausymas prie vienos kurios g reiškiamas morfologiškai – kamieno ypatumais, linksnių galūnėmis.

Yra bendrųjų g formų: kerėpla, dabita, klykalas. Kurios lyties asmuo vadinamas šiais daikt rodo ž, su kuriais siejamas sakinyje tas daikt: mažas kerėpla, didelė dabita.

Kai nenorime nieko išryškinti, vartojame vyrg – reikia sekretoriaus. Tai reiškia, kad reikia tiek moters, tiek vyro.

BŪDVARDIS

Kiek giminių turi daikt, tiek ir būdv. Būdv vyrg forma parodo, kad daikt su kuriuo derinama, yra vyrg, o motg forma rodo, kad daikt yra motg. Jei daikt g yra morfologiškai neišreikšta pačiame daikt, ją parodo morfologinės derinamųjų žodžių formos: tikras dabita, tikra dabita, sena ledi, senas taksi.

Kokybiniai ir santykiniai būdv giminėmis kaitomi vienodai.

Ta tipo bevardė giminė yra negimininė būdv forma: gražu, gera., nes nėra bevardės g daikt, šie būdv neturi ko pažymėti, sakinyje jie niekada neatlieka atributinės funkcijos.

SKAITVARDIS

Yra kiekiniai ir kelintiniai

Kiekiniai yra skirstomi į pagrindinius, dauginius, kuopinius

G kaitomi pagrindiniai kiekiniai skaitv iki 9: vienas-viena, devyni-devynios ir visi kelintiniai: pirmas-pirma, dvidešimt antras-dvidešimt antra, su sandu pus- (pusantro-pusantros), taip pat dauginiai-dveji, dvejos

Kelintiniai kaitomi g, kaip ir kokybiniai turi negimininę formą: pirmas, pirma, (visų) pirma.

Vyr g turi pagrindiniai skaitv-šimtas, tūkstantis., visi kuopiniai(dvejetas), trupmeniniai su sandu –dalis (trečdalis)

Mot g yra dešimtis, skaitv su sandu –lika(vienuolika) ir samplaikiniai trupmeniniai skaitv(viena antroji)

ĮVARDIS

Asmeninių įv giminė tokia pat kaip daikt

Priklauso nuo aplinkybių: aš pargęs, aš pavargusi

Trečiojo asmens įv g žymėti turi morfologines formas ir yra kaitomi g: jis ji, jie jos

GK turi būdvardiškai vartojami įv. Jie kaitomi g kaip būdv ir derinami d su daikt

Yra negimininė būsena: tatai, tai, visa.

DALYVIAI

Kaitomi giminėmis: tekanti upė, prinokę vaisiai, nulaužtas medis, taip pat ir įvardžiuotiniai: stovinčioji moteris, praėjusieji metai.(DERINAMI SU DAIKT) neveikiamoji ir veikiamoji rūšis: skaitantis studentas, skaitoma knyga,

Beasmeniai veiksm duoda tik nederinamąsias ir nelinksniuojamąsias negiminines formas: reikią, reikėję, reikėdavę, reikėsią.

Yra negimininė būsena-svečių būta, studento miegama. Pusdalyviai to neturi, ši negimininė būsena eina beasmenių sakinių tariniais: dabar sako, labai esą pieno.

25. SKAIČIUS KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA

Skaičius yra dvinarė kalbos kategorija. Tai morfologinė kategorija, skiriama pagal tiesiogiai ar tarpiškai nusakomą daiktų kiekį. Šią gramatinę kategoriją turi daiktavardis, būdvardis, veiksmažodis, skaitvardis, įvardis.

Daiktavardžio skaičiaus kategorija yra morfologinė kaitybinė. Morfologinė dėl to, kad raiškos formų centre-morfemos (galūnės), o kaitybinė dėl to, kad skirtingos formos priklauso tam pačiam žodžiui. Galūnių skirtumas rodo ne kitą žodį, o to paties žodžio kitą formą.

Skaičiaus kategorija remiasi skaičiavimu ir apibendrinimu. Normaliai kaitomi skaičiais (t.y. turi abiejų skaičių formas) tik skaičiuoti galimus daiktus reiškiantys daiktavardžiai.

Dabartinės lietuvių kalbos daiktavardžių skaičiaus kategorija dvinarė. Ji apima vienaskaitą ir daugiskaitą, nors būta ir dviskaitos. Vienaskaitos formos reiškia vieną daiktą(1), o daugiskaitos – daugiau negu vieną(1+n), pvz., stalas-stalai.

Daugiskaitos forma visada turi ne tik skaidumo, bet ir neapibrėžtumo reikšmę. Ja pasakoma ne tik, kad stalų yra daugiau negu vienas, bet ir tai, kad jų yra “tam tikras tiksliai neapibrėžtas kiekis”. Skaitvardis padeda apibrėžti daugiskaitos reikšmę ir priklauso skaičiaus kategorijai.

Skaičiaus kategorija remiasi daiktų skaičiavimu, bet drauge ji ir atsiskiria nuo konkretaus skaičiavimo, nes yra abstrahuota ir apibendrinta. Daiktavardžio skaičiaus kategorija susiformavusi opozicijos principu: vienas(1)/daugiau negu vienas(1+n).

Senesnieji raštai ir tarmės rodo, kad kitados lietuvių kalba turėjusi trinarę skaičiaus kategoriją, kurioje du apibrėžti nariai – vienaskaita ir dviskaita – sudarė priešpriešą neapibrėžtajam nariui – daugiskaitai: stalas, du stalu/ stalai.

Dviskaitą rodo ne tik daiktavardžio galūnė, bet ir reguliariai su skaitvardžiais sakomas skaitvardis du. Taigi du stalu yra drauge ir morfologinė, ir sintaksinė forma. Skaitvardis du (ir įvardis abudu) sudaro būtinąją dviskaitos formos struktūrinę dalį.

Dviskaitos formų ir dabar yra klasikinėje grožinėje literatūroje, daug dar jų girdime iš gyvų žmonių lūpų. Esti ir taip, kad daiktavardžio dviskaitos jau nebegirdėti, bet žmonės dar gyvai tebevartoja daiktavardinių įvardžių ir su jais suderintų veiksmažodžių dviskaitą. Pvz., apie Jurbarką nesakomas vardininkas du rubliu, bet dar dažnai vartojama mudu nuėjova ir padarėva.

Skaitvardžio du, dvi pozicija nenusistovėjusi – šie skaitvardžiai vartojami ir prieš daiktavardį kaip atskiri žodžiai, ir po daiktavardžio galūnės – kaip morfemos. Pvz., du vokiečiu jaunu vaikinuku ir broliudu.

Dviskaita gali būti ir galininke: jis turėjo dvi kupri.

Dviskaitos liekanų, jos formų vartojimo, reguliarumo analizė ir dabartinė kalbos padėtis leidžia daryti išvadą, kad šių dienų bendrinė lietuvių kalba dviskaitos jau nebeturi.

Taip pat geriau sakyti dviem, trim, o ne dviems, trims, nes tai yra sustabarėjusi dviskaitos forma.

Aukštaičių tarmėse dviskaita susimaišė su daugiskaita; daugybė sako: du vyrai (du vyru), dėdami daugiskaitą į dviskaitos vietą.

Tinarių kategorijų virtimą dvinarėmis kalbininkai teoretikai aiškina taip.

Kiekviena gramatinė kategorija susidaro opozicijų principu. Ryškiausias šis principas yra dvinarių kategorijų. Bet jeigu kategorija yra trinarė, tai vienas jos narys gali būti tarpinis – turėti abiejų priešinamųjų narių ypatybių.

Manoma, kad ir trinarė skaičiaus kategorija turėjusi du opozicinius narius – vienaskaitą ir daugiskaitą ir tarpinį narį – dviskaitą. Manoma, kad dviskaita atsiradusi kaip porinių daiktų žymėjimo forma (akys, ausys). Vėliau ji buvusi pradėta vartoti kalbant apie bet kuriuos daiktus. A. Beličo nuomone, šis dviskaitos reikšmės išplėtimas panaikinęs ir pačią dviskaitą.

Dviskaitos nykimo priežastis yra ne mechaninis formų sutapimas, o vartojimas. Dviskaita susiformavo ir išnyko dėl gramatinės kategorijos abstrakcijos kitimo.

Vieno ar kito skaičiaus formą turi kiekvienas daiktavardis, tačiau ne kiekvienas kaitomas skaičiais (t.y. turi abiejų skaičių formas). Kaitymas ar nekaitymas skaičiais tiesiog lemiamas daiktavardžio leksinės reikšmės. Idealus kaitymas skaičiais, kai vienaskaita ir daugiskaita skiriasi vien gramatine skaičiaus reikšme, o leksinė reikšmė yra bendra: stalas-stalai, knyga-knygos.

Tačiau yra nemažai ir tokių atvejų, kai daugiskaita nuo vienaskaitos skiriasi ne tik skaičiaus, bet ir leksine reikšme.

Leksinės reikšmės skirtumas tarp vienaskaitos ir daugiskaitos atsiranda apibrėžiant daugiskaitos reikšmę. Daugiskaita, turinti apibrėžtos visumos reikšmę, leksikalizuota ir yra atskiras leksikos vienetas, lyginant su pamatine vienaskaitos forma. Pvz., ratas-ratai.

Tais atvejais, kai daiktavardis reiškia galimų skaičiuoti, bet sunkiai skaičiuojamus daiktus, kai tų daiktų praktiškai nereikia skaičiuot, leksikalizuotos daugiskaitos formos rodosi esančios visai savarankiškos: miltai, kruopos, plaukai. Vienaskaita čia imama suvokti kaip stilistinė raiškos priemonė.

Daiktavardžių, reiškiančių tam tikros tautybės asmenį, daugiskaita įgyja visos tautos reikšmę: lietuvis-lietuviai.

Kai kurių daiktavardžių daugiskaita dažniau vartojam poros reikšme. Pvz., pirštinės, kojinės.

Vienaskaitą nuo daugiskaitos atskiria metafora. Pvz., pantis-pančiai.

Skaičių skirtumas dažniausiai reiškiamas morfologiškai – prie to paties kamieno jungiant skirtingas galūnes (kaitymas skaičiais). Tačiau yra nemaža skaičiuoti galimus daiktus reiškiančių daiktavardžių, turinčių tik daugiskaitos galūnes: akėčios, durys.

Lietuvių gramatikos šiuos daiktavardžius suplaka su daugiskaitiniais, kurie reiškia negalimus skaičiuoti daiktus ir turi tik daugiskaitos formą. Pvz., taukai, riebalai.

Kaitymas skaičiais – kalbos funkcinis reiškinys. Jo forma gali būti ir ne paties daiktavardžio morfema, o derinamojo žodžio dalis ar visai atskiras žodis. Pvz., sena ledi (vns.) ir senos ledi (dgs.).

Greta kaitomų skaičiais, turinčių skirtingas galūnes daiktavardžių, yra kaitomų skičiais, bet turinčių tik daugiskaitos galūnę, pvz., kelnės, vartai, marškiniai. Į šių daiktavardžių daugiskaitinę formą reikia žiūrėti kaip į nemotyvuotą. K. Jauniaus gramatikoj parašyta, tokie daiktai sudaryti iš kelių dalių, yra sudėtingi, todėl ir yra daugiskaitiniai. Tai netiesa. Pvz., akėčios nėra sudėtingesnės už vežimą.

Skaičiais nekaitomi yra tie daiktavardžiai, kurie reiškia skaičiuoti negalimus daiktus. Skaičiais nekaitomų daiktavardžių klasei priklauso:

1.medžiagų pavadinimai:

a) Vienaskaitiniai (arbata, bromas)

b) Daugiskaitiniai (dujos, lašiniai)

2.kuopiniai daiktavardžiai: aristokratija, žarnynas (vienaskaitiniai)

3.abstraktų pavadinimai: nuovargis, baimė (vienaskaitiniai)

4.individualūs vardai – tikriniai daiktavardžiai: Vilnius, Šiauliai ( vienaskaitiniai ir daugiskaitiniai)

5.ligų pavadinimai: gripas, džiova (vienaskaitiniai), raupai, niežai (daugiskaitiniai)

6.pasaulio šalių pavadinimai: šiaurė (vienaskaitiniai), rytai, vakarai (daugiskaitiniai)

7.vėjų pavadinimai: rytys, šiaurys (vienaskaitiniai)

Skaičiais nekaitomi daiktavardžiai beveik reguliariai vartojami ir kita skaičiaus forma, tačiau opozicinė forma nesusijusi su skaičiavimu ir kaitymu skaičiais. Ji teikia papildomą informaciją, arba tai pačiai sąvokai suteikia naują stilistinę reikšmę. Pvz., Čia primėtyta stiklų. Čia stiklai reiškia ką kitą nei stiklas. Tai suskaldyta medžiaga.

Greta daugiskaitinės vartojama vienaskaitos forma ne tiek keičia reikšmę, kiek suteikia naują emocinį – ekspresinį atspalvį: amžina ugnelė žėri pelene tyliam.

Abstraktai yra vienaskaitiniai. Jų daugiskaita reiškia kartojimąsi, intensyvumą, būseną, būdingą ne vienam daiktui.

Gamtos reiškiniai neskaičiuojami, bet visada turi potencinę daugiskaitą, kuri vartojama norint pažymėti jų intensyvumą ir kartotinį pobūdį: pavasaris atėjo šiltas su tirštais lietumis.

Vienaskaitiniai ligų pavadinimai gali turėti daugiskaitos formą, kai kalbama apie daugelio žmonių, apie dažną sirgimą tomis ligomis: persirgo tada jis visais gripais ir kokliušais.

Vienaskaitiniai tikriniai vardai, vartojami daugiskaitos forma, įgyja apibendrinamąją reikšmę: į jokias Amerikas nekeisčiau Lietuvos.

Pavardžių daugiskaita reiškia ne tik vienpavardžių asmenų daugį, bet ir šeimą: laukiam atvažiuojant Kazlauskų.

Bendriniais daiktavardžiais virsta tikriniai vardai, kai jie imami vartoti ne asmenų, o daiktų pavadinimams. Pvz., parkeris-parkeriai, fordas-fordai.

Iš nekaitomų skaičiais daiktavardžių turbūt potencinės kito skaičiaus formos neturi kuopiniai daiktavardžiai, daugiskaitiniai vietų pavadinimai, daugiskaitiniai ligų pavadinimai, pasaulio šalių ir vėjų pavadinimai.

Kaitomų skaičiais daiktavardžių vienaskaita stilistiškai vartojama kaip sinekdocha. Pvz., bet paukščiui labai reikalingas krantas.

Vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos mokslinėje kalboje yra vieneto kaip visos klasės (rūšies) atstovo iškėlimas: žmogui baltoji meška paprastai pavojinga. Rūšies ar tipo žymėjimas būdingas ir daugiskaitai: nuo kitų kačių liūtai skiriasi tik tuo, kad gyvena po keletą.

Klystama, kai vienaskaita buitinėje kalboje imama vartoti vietoj daugiskaitos. Pvz., parduodame gyvą karpį (=gyvus karpius). Vienaskaita taip pat nevartotina neapibendrintai reiškiant daugiau kaip vieną asmenį: mes suvienijom rinkėją (=rinkėjus). Dar vns nevartojama reiškiant renginių, vietų ir pan pavadinimus, susijusius su vienos rūšies daitų sankaupa: atidaryta sausos puokštės paroda (=sausų puokščių). Daugiskaita nevartotina vns., kai daiktavardis yra abstraktusis ir reiškia neskaidomus daiktus ir yra vienaskaitinis: radijo stočių eteriuose (=eteryje). Daugiskaita vngt, kai kalbama apie amatą, profesiją: pasirinko mokytojų (= mokytojo) profesiją. Taippat turėtų būti: Spalio 5-oji – Mokytojo (=mokytojų) diena. Sudgs. daiktav. nevart. paprasti kiekiniai skaitvardžiai ir įvardis keli: Pirkau penkis (= penkerius) marškinius

Būdvardis turi derinamąsias ie nederinamąsias kategorijas. Skaičius yra būdvardžio derinamoji kategorija. Skaičiaus formos nieko kito ir nerodo, išskyrus tai, su kurio skaičiaus daiktavardžiu derinamas būdvardis. Kiek skaičių turi daiktavardis, tiek skaičių rodo ir būdvardis. Kai daiktavardžio skaičiaus kategorija buvo trinarė, tai trinarė buvo ir būdvardžio. Būdvardžio skaičiaus kategoriją galima apibrėžti kaip dvinarę kategoriją, kurios vienaskaita rodo ypatybės priklausymą vienam daiktui, o daugiskaita – ypatybės priklausymą daugiau negu vienam daiktui. Nuo jokių konkretesnių reikšmių skaičiaus kategorija nepriklauso.

Jeigu būdvardis vartojamas su nelinksniuojamu daiktavardžiu, jo skaičius rodo ir daiktavardžio skaičių (erdvi fojė – erdvios fojė). Jei daiktavardis reiškia neskaičiuojamus daiktus ir nekaitomas skaičiais, tai ir būdvardžio forma skaičiaus nerodo – ji tėra formalus daiktavardžio gramatinės išvaizdos pakartojimas, plg. karštas pienas ir karšti riebalai.

Skaičiaus kategoriją dar turi skaitvardis. Jeigu gerai įsižiūrėsim į pagrindinių skaitvardžių klasę, tai pamatysim, kad vienintelė skaičiaus kategorija atspindi jų bendrą kategorinę reikšmę. Visiems pagrindiniams skaitvardžiams būdinga tai, kad jie nekaitomi skaičiais. Skaitvardžiai nekaitomi skaičiais todėl, kad skaičiaus priešpriešos pamatas – 1/1+n. Skaitvardžiai reiškia tikslų skaičių , todėl ir negeli sudaryti šios priešpriešos. Negali būti kaitomi skaičiais ir kaip būdvardžiai. Žodžiai, reiškiantys skaičių, patys gramatinės skaičiaus kategorijos neturi: vartojami su daiktavardžiais tik apibrėžia daiktavardžio skaičiaus reikšmę. Tam tikra prasme skaitvardžiai padeda išreikšti daiktavardžio skaičių, yra tarsi sudėtinė daiktavardžio skaičiaus formos dalis.

Skaitvardis vienas turi vienaskaitos formą, du turi dviskaitos formą, keturi, penki. – daugiskaitos formą. Dvidešimt skaičiaus formos neturi. Daugiskaitos formos tinka skaičiuoti tik su paprastaisiais skaitvardžiais: dvi dešimtys, du šimtai.

Formos atžvilgiu dešimt, dvidešimt. visiškai sutinka su prieveiksmiu daug (plg. dešimt vaikų ir daug vaikų). Daugiskaitinės formos (dešimtys, šimtai) vartojamos neapibrėžtam kiekiui žymėti.

Greta skaitvardžio vienas galima matyti vartojant ir formą vieni, bet ši forma santykiuja ne su skaitvardžiu, o su būdvardžiu vienas: vaikai pasiliko namuose vieni.

Įvardžių gramatinės kategorijos visiškai sutinka su atstojamųjų kalbos dalių gramatinėmis kategorijomis. Kalbant apie participinių įvardžių formas, pabrėžtina, kad jos neturi kaitybinės skaičiaus kategoijos: į aš ir mes resp. tu ir jūs reikia žiūrėti kaip į atskiras leksemas. Kaitybinę skaičiaus kategoriją turi tik neparticipiniai įvardžiai. Mes ir jūs gali būti laikomi daugiskaitos formomis, nes santykiauja su aš ir tu kaip “vienas komunikacijos akto dalyvis” su “daugiau negu vienas”, kurių gali būti neapibrėžtas kiekis arba du. Skaičiumi nekaitomi daiktavardiški įvardžiai savęs, kas ir su įvardžiu kas sudaryti kažkas, niekas, viskas, kai kas ir pan.

Įvardžiai mes, jūs yra ne aš, tu daugiskaitinės formos, o atskiri žodžiai. Aš/mes opozicija nesiremia “vienas aš”/”daugiau negu vienas aš” opozicija. Šis įvardis vartojamas kaip daiktavardis, tad jeigu būtų kaitomas skaičiais, skaičiaus kategorijos turinys turėtų sutikti su daiktavardžio skaičiaus kategorijos turiniu. Trečiojo asmens įvardžiai jis, ji – jie, jos yra kaitomi skaičiais.

Asmenuojamųjų veiksmažodžių skaičiaus kategorija rodo veiksmo santykį su vienu (vienaskaita) arba daugiau negu vienu (daugiskaita) veikėju. Tai kaitybinė kategorija, formaliai išreiškiama tomis pačiomis galūnėmis kaip ir asmuo. Veiksmažodžio skaičius yra derinimo su veiksniu kategorija. Tik beasmeniai veiksmažodžiai nekaitomi skaičiais dėl tos savo semantinės ypatybės, jog jie nederinamosios sakinio formos, žyminčios veiksmą kaip savaiminį, savarankišką reiškinį, o ne kaip veikėjo požymį.

Sudėtinių veiksmažodžių formų skaičius reiškiamas dar ir dalyvių vienaskaitos ar daugiskaitos formomis (pvz., esu ėjęs, esame ėję), jomis reiškiamos ir netiesioginės nuosakos formų skaičius (jis ten gyvenąs; mes ten gyvenę)

3 asmens formos gramatinių skaičiaus požymių neturi.

26. LINKSNIS KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA. LINKSNIUOTĖS.

Linksnis

Linksnis – daiktavardžio kategorija, rodanti daiktavardžio santykius su kitais žodžiais. Nors daiktavardžio linksniai žymi sintaksinius santykius, bet tie santykiai reiškiami kaitybos formomis, sudarančiomis morfologinę linksnių paradigmą.

Lietuvių kalbos linksnių sistemą sudaro šeši linksniai: vard., kilm., naud., gal., įn., vt. Septintuoju linksniu iš tradicijos laikomas šauksmininkas, nors ši daiktavardžių vienaskaitos forma tik nusako asmenį ar daiktą, į kurį kreipiasi. Nors šauksmininkas sakinio dalim neina, bet vis tiek turi ir prasminį, ir intonacinį, ir formalųjį ryšį su visu sakiniu.

Kai kuriose tarmėse linksnių yrą daugiau, pvz.: iliatyvas – linksnius, rodantis, į kurio daikto vidų krypsta veiksmas: miškan, dėžėn.

Linksniavimas

Linksniavimu vadinamas žodžių kaitymas linksniais ir skaičiais. Linksnių galūnės rodo ne tik linksnį, skaičių, bet ir daiktavardžio giminę. Pvz.: dkt. miškas galūnė –as rodo ne tik vardininką, bet kartu ir vns., ir vyr.g.

Linksnio formų skirtumai labai priklauso nuo kaitybos kamienų, t.y. nuo daiktavardžio kamiengalio balsių. Skirtumai lemia vardažodžių linksniavimo ypatybes, atskirų dkt. grupių linksniavimo skirtumus. Kaitybos kamieną lengviausia nustatyti pagal daugiskaitos naudininko formą: jį rodo balsis, einantis prieš galūnės priebalsius –ms, pvz.: darbas, vyras turi kamieną a (darba-ms, vyra-ms), svečias, dalgis – kamieną ia (svečia-ms, dalgia-ms), sūnus, viršus – kamieną u (sūnu-ms, viršu-ms) ir t.t. Egzistuoja šie kamienai a, ia, u, o, io, ė, i.

Pagal svarbiausius linksniavimo skirtumus, sąlygojamus kaitybos kamienų, dabartinėje lietuvių kalboje skiriamos 5 linksniuotės:

1. (i)a

2. (i)u

3. (i)o

4. ė

5. i

Kuriai linksniuotei priklauso dkt., nustatoma atsižvelgiant į vns. vard. ir labiausiai – į dgs. naud. galūnes. Kiekvienoje linksniuotėje pagal atskirų linksnių formų ypatybes skiriamos linksniavimo paradigmos (daiktavardžio linksniavimo sistemoje jų skiriama 12).

Daiktavardžių linksniuotės ir paradigmos

Vns. vard galūnė Dgs. naud. galūnė Paradigma Linksniuotė

-as

-ias

-is, -ys -ams

-iams

-iams 1

2

3 (i)a

-us

-ius -ams

-iams 4

5 (i)u

-a

-ia, -i -oms

-ioms 6

7 (i)o

-ė -ėms 8 ė

-is

-is



— -ims

-ims

-ims

-ims 9

10

11

12 i

Linksnio reikšmės išryškėja tik žodžių junginyje, pvz.: vienokią gramatinę reikšmę turi įn. žodžių junginyje domėtis muzika, kitokią – pjauti peiliu, apsiplikyti vandeniu ir pan.

(I)A LINKSNIUOTĖ

Visi priklausantys dkt. yra vyr.g. Skiriamos trys šio tipo paradigmos. 1ąją sudaro dkt., kurių vns. vard. turi galūnę –as po kietojo priebalsio, o dgs. naud. – galūnę –ams (taip pat po kietojo priebalsio), pvz.: vyras, pirštas. 2ąją sudaro dkt., kurių vns.vard. turi galūnę –ias, pvz.: elnias, kelias. 3iąją – dkt., turintys nekirčiuotą vns.vard galūnę –is (pvz.:brolis, peilis) arba kirčiuotą –ys (arklys, kambarys).

(toliau, mieli kolegos, jei yra laiko ir noro, ypač reikliam dėstytojui p.A.Smetonai galite pateikti nemažai vietos užimančios informacijos – pirmokiškų kiekvienos paradigmos linksniavimo pavyzdžių, t.y.: aut.past. E.M)

1paradigma 2paradigma 3paradigma

Vienaskaita Daugiskaita Vienaskaita Daugiskaita Vienaskaita Dgs.

V.vyras vyrai V.elnias elniai V.brolis broliai

K.vyro vyrų K.elnio elnių K. brolio brolių

N.vyrui vyrams N.elniui elniams broliui broliams

Atkreiptinas dėmesys:

1. nepriešdėlinių sangrąžinių daiktavardžių vartojami tik du daugiskaitos linksniai: vardininkas, pvz. sukimaisi, keitimaisi, ir kilmininkas, pvz.: sukimųsi, keitimųsi;

2. teoriškai vietininką turi visi daiktavardžiai, bet praktiškai vietininkas nebūdingas asmenis ir gyvūnus reiškiantiems dkt. ir kalboje jų beveik negirdime, netgi taisome: reikia ugdyti mokiniuose (=mokinių) pasitikėjimą savimi.

(I)U LINKSNIUOTĖ

Ši linksniuotė yra ištisai vyr.g., žodžių nedaug. Skiriamos dvi šio linksniuotės tipo paradigmos – 4 ir 5. 4 paradigmos dkt. galūnės eina po kietojo priebalsio, pvz.: turgus, sūnus; turgums, sūnums, o 5 paradigmos – po minkštojo priebalsio, pvz.: vaisius, sodžius; vaisiams, sodžiams.

(Jei norite – vėl pateikite paradigmos linksniavimo pavyzdžių).

Atkreiptinas dėmesys:

1. savitai linksniuojamas dkt. žmogus. Jo vienaskaita priklauso (i)u linksniuotei (žmogus, žmogaus. Žmogui, žmogų, žmogumi, žmoguje, žmogau), o daugiskaita – ė linksniuotei (žmonės, žmonių, žmonėms, žmones, žmonėmis, žmonėse).

(I)O LINKSNIUOTĖ

Priklauso daugiausia mot.g. dkt.; tik nedaugelis vyriškosios lyties asmenis žyminčių dkt. irgi priklauso šiai linksniuotei, pvz.: vaidila, viršila. Daugiau yra pavardžių, pvz.: Daukša, Venclova. Jai priskiriama ir dauguma vad. „bendrosios giminės“ dkt., pvz.: vėpla, drimba.

Skiriamos dvi šios linksniuotės paradigmos: 6-osios dkt. turi galūnes po kietojo priebalsio (o kamienas), 7-osios – po minkštojo priebalsio (io kamienas).

(Jei norite – vėl pateikite paradigmos linksniavimo pavyzdžių: 6parad. – jūra, 7 – žinia).

Atkreiptinas dėmesys:

2. daugiausia yra dkt. su galūnėmis –a, -ia ir tik du su galūne –i (marti, pati).

Ė LINKSNIUOTĖ

Visi priklausantys dkt. yra mot.g., išskyrus keletą vyriškosios lyties asmenis žyminčių (dėdė, Krėvė) ir „bendrajai giminei“ priskiriamų dkt. (mėmė, spirgelė). Šios linksniuotės dkt. gana daug.

(Jei norite – vėl pateikite paradigmos linksniavimo pavyzdžių:8 paradigma – gervė).

Atkreiptinas dėmesys:

1. šios linksniuotės daiktavardžių linksniai yra geriausiai išlaikę savo kaitybos kamieną: juose pastebima tik ilgojo ė ir jo sutrumpėjusio varianto e kaita.

I LINKSNIUOTĖ

Šios linksniuotės vns. vard. formos įvairuoja:dauguma dkt. turi galūnę –is, kai kurie-kamiengalį –uo (be galūnės), vienas kitas – -ė. Taip yra dėl to, kad prie i linksniuotės yra prisišlieję senojo priebalsinio kamieno dkt. Kai kurie iš jų (akmuo, tešmuo) yra išlaikę savitas vns. vardininko, kilmininko ir dgs. kilmininko formas ir sudaro dvi atskiras šios linksniuotės paradigmas (11 ir 12); jos gali būti laikomos ir atskira priebalsine daiktavardžių linksniuote.

Dauguma i linksniuotės dkt., turinčių vardininko galūnę –is, yra mot.g. (krosnis – 9 parad.) ir tik nedaugelis – vyr.g. (dantis, debesis – 10 parad.). 11 paradigmos dkt. su vns. vard. kamiengaliu –uo yra vyr.g., o 12 paradigmai priklauso tik du mot.g. dkt.: duktė ir sesuo.

(Jei norite – vėl pateikite paradigmos linksniavimo pavyzdžių: 9 parad. – krosnis, 10 – žvėris, 11 – akmuo, 12 – sesuo).

Atkreiptinas dėmesys:

1. vyriškosios g. dkt. šnekamojoje ir grožinėje literatūroje kartais gauna naujesnes ia kamieno kai kurių linksnių formas, vartojamas greta su tradicinėmis, pvz.: vns. vard. debesis = debesys, vns. kilm. žvėries = žvėrio, vns. įn. žvėrimi = žvėriu; vyraujančios ir pagr. tapo 11 parad. naujausios formos akmeniu, vandeniu, įsigalėjusios vietoj akmenimi, vandenimi;

2. tiktai greta 12 parad. formų seserimi, dukterimi įsigalėjusios (i)o linksniuotės formos seseria, dukteria bendrinėje kalboje vartojamos kaip gretiminės.

————————————————–

Dauguma lietuvių kalbos daiktavardžių priklauso (i)a arba (i)o ir ė linksniuotėms, aiškiai supriešintoms pagal giminę.

Lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo sistema tolydžio paprastėja.

Linksniuotės išdėstytos pagal tarpusavio ryšius ir sąveiką. Labiausia tarp savęs susijusios (i)o ir (i)u, (i)a, ė ir i linksniuotės.

————————————————-

KALBOS KLAIDŲ APTARIMAS

1. skoliniai

a) nelinksniuojamoji forma yra neteiktinas reiškinys, ypač kai paskutinis skiemuo nekirčiuotas:

• bikini (= bikinis): Ji buvo prisidengusi tik siauručiu bikini (=bikiniu);

• ekstazi (=ekstazis): Konfiskuota 50 tūkst. ekstazi (=ekstazio) tablečių;

• karaoke (=karaokė): Mus nustebino didelis japonų pomėgis dainuoti karaoke (=karaokę);

• suši (=sušis): Šias lenteles japonai naudoja suši (=sušiui) valgyti.

b) Linksniuojama forma laisvame stiliuje leidžiama taip pat, kaip ir nelinksniuojamoji, ypač kai skolinys turi kirčiuotą galinį –ė:

• Fofė (greitai išėjome iš fojė/fojės)

• Reziumė

• Taksis

• Želė

2. skaitvardžiai

a) kai skaitvardžiai yra kiekiniai arba dauginiai, samplaikinių skaitvardžių pirmasis nekaitomas dėmuo yra vengtinas, pirmasis dėmuo turi būti kaitomas: Labdaros fondas surengė šventę beveik tūkstantis (-tūkstančiui) penkiems šimtams vaikų. Šimtas(-Šimte) devyniolikoje saugos tarnybų dirba 3698 ginkluoti žmonės;

b) Nelinksniuojamoji dešimčių pavadinimų forma šnekamojoje kalboje gali būti naudojama ir kaip linksniuojamoji dešimčių pavadinimų forma: Šią televizijos laidą kuria trisdešimt/trisdešimties žmonių kolektyvas.

27. ASMUO KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA. ASMENUOTĖS+

Asmens kategorija yra veiksmažodžio formų sistema, rodanti veiksmo ar būsenos santykį su subjektu, nustatomą kalbančiojo asmens. Subjektas yra gramatinis veiksnys. Asmeniniai veiksmažodžiai vartojami tik asmeniniuose sakiniuose, o beasmeniai veiksmažodžiai ir jiems adekvačios būdvardžių bei dalyvių negimininės formos vartojamos beasmeniuose sakiniuose.

Veiksmažodžiai, reiškiantys aktyvų subjekto veiksmą yra asmeniniai, o reiškiantys savaiminius, stichinius procesus, vykstančius be subjekto, yra beasmeniai. (aušta, lyja, šąla). Tačiau beasmeniai veiksmažodžiai gali būti pavartoti kaip asmeniniai (aš šąlu) ir atvirkščiai (Man suspaudė širdį).

Asmuo kaip morfologinė kategorija skiria:

1. kas konkrečiai atlieka veiksmą;

2. komunikacijos akto dalyvių veiksmus nuo veiksmų, atliekamų ne komunikacijos dalyvių, ir nuo veiksmų, vykstančių savaime, be veikėjo.

Taip nustatoma trinarė asmens kategorija ir pirmasis bei antrasis asmuo atskiriamas nuo trečiojo. Asmenų galūnės pirmiausia nurodo veiksmo santykį su komunikacijos akto dalyviu, nustatomu kalbančiojo asmens požiūriu. Morfologinėje plotmėje asmens kategorija neišsitenka.

Pirmasis asmuo reiškia, jog veiksmą atlieka kalbantysis. Čia įvyksta semantinio, gramatinio ir komunikacijos asmens sutapimas. Pirmasis asmuo būtinai yra žmogus ir komunikacijos akto dalyvis. Šis asmuo reiškiamas įvardžiais aš, mes, o veiksmo santykis su juo rodomas atitinkamų galūnių (-u, -me). Net kai pirmasis asmuo neišreiškiamas įvardžiu, sakinys netampa beasmeniu, nes šis asmuo pažymėtas veiksmažodžio formoje: Aš skaitau knygą. Ėjome į teatrą.

Antrasis asmuo reiškia, jog veiksmą atlieka tas, į kurį kreipiamasi. Jis atip pat asmuo, žmogus (tu, jūs, -i, -te). Veiksmažodžio galūnės (-i, -te) leidžia vartoti veiksmažodį be asmeninių įvardžių: Vagis priėjo prie žmogaus ir sako: (Tu) Atiduok arklį. (Jūs) Atsiminkit, jog darbas yra dorybė.

Asmeniniai įvardžiai su pirmojo ir antrojo asmens formomis vartojami tik tada, kai būtina specialiai pabrėžti veiksmą atliekantį asmenį.

Kai kurie trečiojo asmens veiksmažodžiai, pavartoti beasmeniuose sakiniuose, virsta beasmeniais, nors jų semantika ir leidžia asmenuoti (lieku, lieki, lieka, rodausi, rodaisi, rodosi; valandėlėmis jam palengvėja)

Labai linkę virsti beasmeniais savaiminės būsenos veiksmažodžiai rūpėti, tokoti, stigti ir kt.

Tikrųjų beasmenių veiksmažodžių, kurie dėl savo semantikos ypatingumų nekonotuotoje kalboje nevartojami pirmojo ir antrojo asmens forma, yra nedaug:

1. Beasmeniai veiksmažodžiai, žymintys stichinius gamtos reiškinius (aušta, švinta, lyja.);

2. Beasmeniai veiksmažodžiai, reiškiantys savaimines, stichines subjekto būsenas (diegti, niežėti, skaudėti.);

3. Beasmeniai yra kai kurie sangrąžiniai savaiminio veiksmo ar būsenos veiksmažodžiai (visko šiam pasauly atsitinka; man nesinorėjo miego).

Ar veiksmažodis asmeninis, ar beasmenis, rodo ne morfologinė veiksmažodžio forma, o jo semantika ir ją atitinkantis sakinio modelis. Trečiojo asmens forma galūnės neturi. Nors galūnės ir nėra, bet nuo pirmojo ir antrojo asmens trečiasis asmuo skiriasi ir morfologiškai.. Dabartinėje kalboje trečiojo asmens kamiengaliai gali būti įprasminti kaip galūnės.

Asmens kategorija yra sudėtinga, ji remiasi sintaksiniais tarinio ryšiais su veiksniu. Tai predikatinė kategorija, reiškiama ir sintaksinėmis, ir morfologinėmis formomis.

Pagal veiksmažodžio kamiengalius skiriamos trys asmenuotės. I asmenuotės veiksmažodžiai turi kamiengalį (i)a, II asmenuotės – i, III asmenuotės – o. Pagal esamojo ir būtojo kartinio laiko kamienų ypatybes ir kamiengalių tarpusavio santykį I ir III asmenuotėms priklausantys veiksmažodžiai dar skirstomi į atskiras grupes.

I asmenuotė. Pirmosios asm. veiksmažodžių esamojo laiko kamienas baigiasi (i)a, būtojo kartinio laiko kamienas baigiasi o arba ė. I asmenuotei priklauso visų trijų tipų veiksmažodžiai (pirminiai, mišrieji ir priesaginiai). Jie skirstomi į keturias grupes.

I grupė. Esamojo laiko kamienas baigiasi a, būtojo kartinio laiko – o. Prie šios grupės priklauso visų trijų tipų veiksmažodžiai.

1. Pirminiai veiksmažodžiai;

2. Mišriojo tipo veiksmažodžiai;

3. Priesaginiai veiksmažodžiai (visi); pagrindinės veiksmažodžių priesagos yra 7 (-(i)auti, -(i)uoti; -(i)oti, -ėti, -yti; -inti, -enti¬¬).

II grupė. Esamojo laiko kamienas baigiasi a, o būtojo kartinio laiko – ė. Šią negausią grupę sudaro veiksmažodžiai:

a) kamienuose turintys balsius a, e (bara, barė; tepa, tepė);

b) esamojo laiko kamiene prieš n turintys i, būtojo kartinio l. – y (pina, pynė, trina; trynė);

c) esamojo l. kamiene turi e, būtojo kartinio l. – i (gena, ginė; mena, minė).

III grupė. Esamojo laiko kamienas baigiasi ia, būtojo kartinio l. – ė. Šiai grupei priklauso pirminiai veiksmažodžiai, kurių kamienuose yra ilgieji balsiai ė, y, o, ū, ę; dvibalsiai (baigia, baigė; spaudžia, spaudė); mišrieji dvigarsiai (dengia, dengė); balsių kaita a:o, e:ė, u:ū, i:y (karia, korė; gelia, gėlė).

IV grupė. Esamojo laiko kamienas baisgiasi ia, būtojo kartinio laiko – o. Šią grupę sudaro trys mišriojo tipo veiksmažodžiai: kenčia, kentėjo; kvepia, kvepėjo; reikia, reikėjo ir pirminis veiksmažodis leidžia, leido.

II asmenuotė. Antrosios asmenuotės veiksmažodžių esamojo laiko kamiengalis yra i, būtojo kartinio laiko – o. Visi šie veiksmažodžiai yra mišriojo tipo. Būtojo kartinio laiko kamiene turi priesagą –ėjo (girdi, girdėjo, lydi, lydėjo).

III asmenuotė. Trečiosios asmenuotės veiksmažodžių esamojo laiko kamiengalis yra o, būtojo kartinio laiko – ė arba o. Visi šie veiksmažodžiai yra mišriojo tipo. Jų galima išskirti dvi grupes.

I grupė. Būtojo kartinio, kaip ir esamojo laiko, kamienas yra nepriesaginis, jis baigiasi ė (bado, badė; kaso, kasė; barsto, barstė).

II grupė. Būtojo kartinio laiko kamienas turi priesagą –ojo (kamiengalis o) (bijo, bijojo; spokso, spoksojo).

Asmenuočių vartojimo klaidų bendrinėje kalboje pasitaiko labai retai. Kartais tarmėse asmenuotės yra painiojamos. Pvz. antrosios asmenuotės veiksmažodis myli tarmėse gali būti tariamas kaip pirmosios asmenuotės mylia. Tačiau tokios klaidos yra retos.

28. RŪŠIS KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA

Gramatine rūšimi yra apibrėžiama veiksmažodžio forma, žyminti veiksmo santykį su objektu. Morfologinė lietuvių kalbos rūšies kategorija reiškiama veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių opozicija. Opozicijos nariai, dalyvių formos, rodo, ar ypatybės turėtojas yra aktyvus (dirbantis žmogus), ar pasyvus (dirbamas darbas). Dalyviu reiškiama ypatybė yra motyvuota vidinio (aktyvaus ar pasyvaus) veiksmo ir veikėjo santykio ir tuo ji skiriasi nuo būdvardžių, kurių ypatybės motyvacija yra kitokia. Dažnai rūšies parinkimo klausimas iš viso nekyla, nes pasyvi ir aktyvi ypatybė išreikšta labai ryškiai.

Veiksmažodžio rūšys skiriamos pagal santykį su veikėju, sakinyje išreikštu veiksniu. Yra 2 rūšies formų grupės: veikiamoji (aktyvas) ir neveikiamoji (pasyvas). Veikiamosios rūšies yra visos vientisinės asmenuojamosios veiksmažodžių formos, veikiamieji dalyviai ir sudėtinės pradėtinės bei atliktinės laikų formos su veikiamaisiais dalyviais. Pvz.: nešu, nešiau, nešiu; buvau / būdavau / būsiu benešąs; esu / buvau / būdavau / būsiu nešęs; nešąs, nešęs, nešdavęs, nešiąs. Neveikiamosios rūšies yra sudėtinės formos su neveikiamaisiais dalyviais ir patys neveikiamieji dalyviai. Pvz.: esu / buvau / būdavau / būsiu nešamas, neštas; nešamas, neštas. Rūšies kategorija apima visus lietuvių kalbos veiksmažodžius: tranzityvius (gebėjimas valdyti galininką) ir intranzityvius, sangrąžinius ir nesangrąžinius, asmeninius ir beasmenius. Kiekviena veiksmažodžio forma priklauso arba veikiamajai, arba neveikiamajai rūšiai.

Neveikiamosios rūšies laikų bei nuosakų formos visos yra sudėtinės: jos daromos iš asmenimis kaitomo pagalbinio veiksmažodžio ir esamojo arba būtojo kartinio laiko neveikiamųjų dalyvių. Pvz.: jis yra / buvo / būdavo / būtų mušamas; jis yra / buvo / būdavo / būtų muštas.

Vientisinės būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo laiko formos gali turėti rezultatinės būsenos reikšmę, būdingą sudėtinėms formoms. Tokiais atvejais jos sudaro rūšies priešpriešą neveikiamosioms formoms su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais. Pvz.: laiškas yra (kaimyno) neštas / atneštas – priešinama su veikiamosios rūšies sudėtine forma – kaimynas yra nešęs / atnešęs laišką; ir su vientisine – kaimynas nešė, atnešė laišką. Veikiamosios rūšies konstrukcija – laiškus atnešdavo kaimynas – turi 2 neveikiamosios rūšies atitikmenis: laiškai buvo / būdavo atnešami (kaimyno).

Tranzityvių veiksmažodžių rūšis

Tranzityvinių veiksmažodžių neveikiamoji rūšis daroma su neveikiamųjų dalyvių visų 3 giminių formomis. Pvz.: mokinys skaito knygą – knyga yra mokinio skaitoma. Kareivis nešė mergaitę – mergaitė buvo (kareivio) nešama.

Neveikiamojoje konstrukcijoje su veikėjo kilmininku į pirmą vietą iškeliamas ne veikėjas, o veikimo objektas. pvz.: Šita žemė jo paties pirkta.

1 ir 2 asmens įvardžiu reiškiamas veikėjas neveikiamojoje konstrukcijoje gauna savybinę kilmininko formą- mano, tavo. Pvz.: Aš nešu dovaną, – dovana yra mano nešama.

Sangrąžinio įvardžio savybinė forma vartojama su neveikiamaisiais dalyviais tik tada, kai jie neina tariniu. Pvz.: darbas buvo mano atliktas, bet- patikrinau savo atliktą darbą.

Neveikiamąja rūšimi žymimo veiksmo atlikėjas dažniausiai visai nepasakomas: jis gali būti kalbėtojui nežinomas, nesvarbus. Pvz.: Ji visuomet būdavo gražiai išpuošta.

Taiga veikiamąją arba neveikiamąją rūšį dažniausiai renkamasi pagal tai, ar norima iškelti į pirmą vietą veikėją ar veiksmo objektą.

Taip pat daromos neveikiamosios rūšies formos bei konstrukcijos kai kurių veiksmažodžių, valdančių objekto linksnius:

1. kilmininką. Pvz.: geisti, laukti, norėti. Motina ieškojo dukters – duktė buvo motinos ieškoma.

2. naudininką. Pvz.: atstovauti, duoti, liepti. Deputatai atstovavo rinkėjams – rinkėjai buvo (deputatų) atstovaujami.

3. vietininką. pvz.: veiksmažodžiai gyventi (kur nors). Žvėrys gyvena urvuose – urvai yra (žvėrių) gyvenami.

Veiksmažodžiai duoti ir prašyti, valdantys 2 objekto linksnius, gali sudaryti neveikiamąsias konstrukcijas, kuriose vardininku nusakomas ne tik veiksmo objektas, bet ir adresatas. Pvz.: tėvas duoda / davė obuolį vaikui. a) Obuolys yra (tėvo) duodamas / duotas vaikui; b)Vaikas yra (tėvo) duodamas / duotas obuolį.

Veiksmažodžiai, valdantys objekto reikšmės neturintį galininką, neveikiamosios rūšies sudėtinių formų su vyriškosios ir moteriškosios giminės dalyviais neturi. Tai veiksmažodžiai atlikti, dominti, kainuoti, sverti, trukti. Pvz.: Vištos sveriama du kilogramai.

Jeigu veiksmo objektą žymi apibrėžtos ar apibendrintos reikšmės žodžiai (įvardžiai: kas, kai kas, kas nors, kažkas; prieveiksmiai: daug, mažai; daiktavardžiai: daugybė, mažuma) arba žodžių junginiai, reiškiantys kiekybę (daug vandens, šimtas žmonių), neveikiamosios rūšies formos daromos su bevardės giminės dalyviais. Pvz.: Man viskas buvo gerai žinoma. Kas buvo liepta, turi būti atlikta.

Neveikiamųjų dalyvių bevardės formos gali eiti ir su veiksmo objektą reiškiančių daiktavardžių ar įvardžių vardininku. Pvz.: pavasarį rugiai buvo sėjama.

Neveikiamųjų dalyvių bevardė giminė vartojama beasmeniuose sakiniuose be išreikšto veikėjo ir veiksmo objekto. Pvz.: jam nebus dovanota.

Intranzityvinių veiksmažodžių rūšis

Intranzityvinių veiksmažodžių neveikiamosios rūšies formos beveik visuomet daromos tik su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais. Intranzityvinių veiksmažodžių neveikiamosios rūšies formos santykiauja su atitinkamomis veikiamosios rūšies formomis. Pvz.: tėvas sunkiai serga – tėvo sunkiai sergama.

Vardinės tarinio dalies vardininkas keičiant veikiamąją konstrukciją neveikiamąja irgi keičiamas kilmininku ir derinamas su veikėjo kilmininku. Pvz.: jis tebėra gyvas – jo tebesama gyvo.

Neveikiamosios konstrukcijos su bevardės giminės dalyviais savo reikšme artimos atitinkamoms veikiamosioms. Eidamos be pagalbinio veiksmažodžio, jos vartojamos reikšti netiesiogiai, ypač pagal padarinius (rezultatas) patirtam, numanomam ar nusistebėjimą keliančiam veiksmui. Pvz.: čia turbūt ir grybų esama. Čia šunio bėgta.

Sudėtinėse neveikiamosiose konstrukcijose vartojama dalyvinė jungtis būta. Pvz.: jis buvo išėjęs – jo būta išeita.

Intranzityvinių veiksmažodžių bevardės giminės dalyviai plačiai vartojami be išreikšto (dažnai apibendrinto) veikėjo ir veiksmo objekto. Pvz.: Čia nerūkoma. Ar nebus pavėluota?

Sangrąžinių veiksmažodžių rūšis

Sangrąžiniai veiksmažodžiai turi abiejų rūšių formas.

Atsineša- yra atsinešamas

Atsinešė- buvo atsinešamas

Atsinešdavo- būdavo atsinešamas

Atsineš- bus atsinešamas

Atsineštų- būtų atsinešamas

Atsinešk- būk atsinešamas

Atsinešęs- esąs atsinešamas

Kadangi nepriešdėliniai vyriškosios ir moteriškosios giminės neveikiamieji dalyviai neturi sangrąžinių formų, jas atstoja bevardės giminės sangrąžinės arba vyriškosios ir moteriškosios giminės nesangrąžinės formos. Pvz.: jis nešasi lazdą – jo nešamasi lazda / lazda (yra) jo nešama. Žmogus krovėsi vežimą – žmogaus (buvo) kraunamasi vežimas / vežimas (buvo) žmogaus kraunamas.

KALBA YRA SISTEMA!

Dažniausiai pasitaikančios veikiamosios ir neveikiamosios rūšių vartojimo klaidos

Veikiamoji rūšis:

Veikiamasis esamojo l.dalyvis nevartotinas su veikėjo nereiškiančiais daiktavardžiais, daikto paskirčiai, rūšiai, tipui nusakyti. Jis keičiamas neveikiamuoju esamojo laiko dalyviu: salėje daug sėdinčių(=sėdimų) vietų; pasakojimas apie pasiaukojantį (=pasiaukojamą) žygdarbį; dirba vadovaujantį (=vadovaujamą) darbą; gamykla pritrūko komplektuojančių (=komplektuojamųjų, komplektinių, komplektavimo) detalių; diegiamas profiliuojantis (=profilinis) mokymas.

Veikiamasis esamojo laiko dalyvis keičiamas neveikiamuoju esam.l. dalyviu, kilmininku ar būdvardžiu, nusakant daikto paskirtį, rūšį, tipą (terminams ir pavadinimams sudaryti): rišamoji (=rišanti) medžiaga, dezinfekuojantis(=dezinfekuojamasis, dezinfekavimo) skystis, slenkantis (=slankusis) grafikas.

Neveikiamoji rūšis:

Neveikiamasis būtojo l. dalyvis keičiamas veikiamuoju būtojo k. l. dalyviu ar būdvardžiu (aukštesn.l.), kai norima išreikšti savaiminę (be šalutinio poveikio atsiradusią) ypatybę: skundžiasi apsunkintu (=pasunkėjusių) jautrumu; išplėstos (=išsiplėtusios) kraujagyslės; sutartis dėl padidintos (=didesnės) atsakomybės; padidinto saugumo (poveikis iš šalies yra nesvarbus, tad keičiame: =saugesnės nei įprasta) spynos; vairuotojams būdinga pagreitinta (=greitesnė nei įprasta) reakcija; sulėtinta (=sulėtėjusi) medžiagų apykaita; nustatytas sumažintas (=sumažėjęs) cukraus kiekis.

Vietoj neveikiamosios rūšies gali būti veikiamoji , jei kas tyčia tokias būsenas sukelia: rūgštingumas neturėtų būti vaistais sumažintas per daug.

Vietoj neveikiamosios rūšies geriau vartoti įvardį tas, kai dalyvis vartojamas daiktavardžio pozicijai reikšti: remiantis pasakytu (=tuo,kas pasakyta). Tačiau –tai jau man kažkur girdėta- gerai.

29. VEIKSLAS

Veikslas – leksinė gramatinė kategorija, rodanti veiksmo eigą ( patį procesą ) ir įvykį ( rezultatą ). Veikslas parodo veiksmo baigtumą – nebaigtumą dabarties atžvilgiu ir yra būdingas visai vksm kamieno sistemai. Įvykio veikslui priskiriami veiksmažodžiai, žymintys užbaigtą, galinę ribą ar rezultatą pasiekusį veiksmą. Eigos veikslo vksm paprastai tokios reikšmės neturi.Jie paprastai žymi trunkantį veiksmą dabartyje, praeityje ar ateityje. Eigos ir įvykio veikslo vksm yra skirtingos darybos bei reikšmės žodžiai, o ne to paties žodžio formos.

• Eigos veikslo vksm žymį veiksmą, kuris tęsiasi, suvokiamas kaip procesas. Jo reikšmė būdingiausia nepriešdėliniams vksm, pvz. arti, eiti, laukti. Įvairius veiksmo eigos atspalvius žymi beveik visos vksm priesagos ( brydoti, šokinėti, žvilgčioti ). Tiktai vksm su akimirkos reikšmę teikiančiomis priesagomis –er(ė)ti, -el(ė)ti yra įvykio veikslo. Iš priešdėlinių vksm eigos veikslo reikšmę turi daugelis tų, kurie be priešdėlio išvis nevartojami ( pasakoti, uždarbiauti ), taip pat tie, kurie su priešdėliu žymi tarpusavio veiksmą ( sugyventi, sueiti ), gebėjimą tam tikrą veiksmą atlikti ( pajoti, nusėdėti ) ar šiaip jau savo reikšme ryškiai skiriasi nuo atitinkamų nepriešdėlinių ( padėti, pagelbėti (:dėti), priklausyti (:klausyti). Eigos veikslo taip pat yra ir priešdėliniai kartotinės priesagos –inėti vediniai ( atiminėti, perrašinėti ).

• Įvykio veikslo vksm žymi veiksmą, kurio eiga yra šiokiu ar tokiu būdu nutraukta, ribota, įžiūrimas pradžios ir pabaigos momentas. Jie dažniausiai būna priešdėliniai . Priešdėliai, keisdami vksm reikšmę, dažnai suteikia jam ( ypač būtojo kartinio laiko formoms ) baigtumo požymį. Taigi su priešdėliais daromos ne skirtingos veikslo formos, o skirtingos reikšmės vksm. Įvykio veikslo yra priešdėliniai veiksmo galo vksm (atimti, atlaužti, priskinti ), taip pat vksm, žymintys vienkartinius veiksmus (nugirsti, pabučiuoti, užpilti ).

Veiksmo eigos ir įvykio reikšmių skirtumai nusakomi ne tik priešinant priešdėlinius vksm nepriešdėliniams, bet ir kitais būdais: skirtingais vksm laikais ( laimi-laimėjo ), vientisinėmis ir sudėtinėmis laikų bei nuosakų formomis ( buvo bepradedą-buvo pradėję ), skirtingos šaknies, bet artimos reikšmės vksm ( silpnėjo-paliego ).

Veikslų opozicijos neutralizacija:

Neutralizacijos atveju eigos ir įvykio veikslo vksm semantiškai suartėja taip, kad juos būtų galima traktuoti kaip gramatinius sinonimus.

• Kai vksm esamojo laiko forma turi išplėsto esamojo laiko reikšmę. Pvz. Nemunas įteka (=teka) į Kuršių marias.

• Izoliuoto esamojo laiko atveju , kai veiksmo pradžia ir pabaiga akivaizdi, kai veiksmas demonstruojamas čia pat pašnekovo akyse. Pvz. nieko čia neįprasta, tik žiūrėk, va , paimu (=imu) taip, iš siūlo padarau (=darau) kilpą.

• Kai būtojo kartiniop laiko forma turi perfektinę reikšmę – veiksmas įvykdytas anksčiau, bet rezultatai nebealtualūs kalbamuoju momentu. Pvz. kas matė , kad tokį medį kirstų? Ar tu jį sodinai (=pasodinai), ar ką?

• Kartais lemia ir liepiamoji nuosaka. Įsakydami dažniausiai laukiame ne pačios veiksmo eigos, bet jo rezultato. Todėl ir eigos veikslo vksm čia gali būti pavartoti įvykio veikslo reikšme. Pvz. išeik (=eik) iš čia, pradink (=dink), kad tavo nė kvapo nebūtų.

Vartojimo klaidos:

• Eigos veikslo vksm: geriau nepriešdėliniai vksm, kai reiškiamas nuolatinis ar tam tikrą laiką trunkantis veiksmas, ar būsena be juntamos ribos.Pvz. Grafika plačiai įvertinama (=vertinama) Lietuvoje. Iškyla (=kyla) kalusimas. Mokslininkų darbai plačiai paritaikomi (=taikomi).

Išimtys: ateina ruduo, geras artojas ir žąsinu paaria. Ji čia visi pažįsta.

• Įvykio veikslo vksm: geriau nevartoti nepriešdėlinių vksm, kai svarbu veiksmo pabaiga, jo rezultatas. Pvz. Klasės vadovas organizavo (=suorganizavo) būrelį. Šiemet kolūkis melžia (=primelžia) po 16 kg pieno iš karvės. Geriau nevartoti priešdėlinių vksm, kai nereikia pabrėžti veiksmo galo, rezultato. Pvz. Pasakojo, kiek ir kur nupirkęs (=pirkęs) miško. Patapusi (=tapusi) motina, nebeturėjo laiko mokytis.

30. NUOSAKA KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA KATEGORIJA.

Nuosakos kategoriją Aldona Paulauskienė įvardija kaip asmenuojamų veiksmažodžių kategoriją(forma-morfologinė, reikšmė-sintaksinė) – tai modalumą (kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu) reiškianti veiksmažodžių formų sistema. Pagal tą santykį skiriamos 3 nuosakos: tiesioginė (nusirašinėji), tariamoji (nusirašinėtum) ir liepiamoji (nusirašinėk). J.Jablonskis nustatė 4 nuosakas – tiesioginę, tariamąją, liepiamąją ir geidžiamąją (tenusirašinėja) –, o 1971 m. gramatika įvardija 5 nuosakas: tiesioginę, netiesioginę (nusirašinėjąs), tariamąją, liepiamąją, geidžiamąją. Dažniausiai įvardijamos 3 nuosakos:

1. tiesioginė [nežymimoji]. Tai morfologinės nuosakų kategorijos narys, sudaromas laikų formos dabarties, praeities ir ateities veiksmams reikšti. Pagrindinė paskirtis-konstatuoti realius visu laikų veiksmus. Kadangi ši kategorija neturi specialios morfemos, jos formomis gali būti reiškiamas ne tik realus veiksmas, bet ir tas, kurio realumu abejojama (tam tikra intonacija pasakyta esamojo laiko 3 asmens forma, reiškia imperatyvą ar raginimą: ima jį galas!, esamojo ir būsimojo laiko daugiskaitos 3 asmens forma reiškia raginimą: einam visos drauge, 2 asmens formos gali būti pasakytos labai kategoriškai: imi ir atneši įskaitų knygelę!, tiesioginė nuosaka gali būti pavartota tariamosios reikšme: imu ir nusižudau, jei negaunu įskaitos). Esamojo ir būsimojo laiko formos su priešdėliu te arba dalelyte tegu(l) paprastai atstoja liepiamosios nuosakos 3 asmens formas. Esamojo laiko III asmuo be te ar tegul pageidaujamą veiksmą reiškia tik sustabarėjusiuose posakiuose (ima tave galas);

2. tariamoji. Ji reiškia nerealų tariamą veiksmą ir turi bendraties kamieną su nuosakos formantais priesagomis t(i). Tariamas veiksmas reiškiamas vientisinėmis ir sudurtinėmis formomis. Vientisinės reiškia nediferencijuotą dabarties-ateities veiksmą, o sudurtinės-žymi ir nerealius praeities ir nerealius dabarties veiksmus, kurio negalima realizuoti. Šiuo metu intensyvėja vientisinių formų vartojimas vietoj sudurtinių su esamojo laiko dalyviu (Jei tik galėčiau, morfologijos egzaminą išlaikyčiau, nejau Smetona būtų sužinojęs

3. liepiamoji. Kalbančiojo asmens valią kitam asmeniui reiškianti morfologinių veiksmažodžio formų sistema. Neturi 1 vienaskaitos asmens. 3 asmuo kilęs iš tiesioginės nuosakos samplaikų ir sąaugų su modalinėmis dalelytėmis. Jis turi visai skirtingą formą nuo kitų asmenų(Tegul daro, tedaro-daryk)Gali turėti daug modalinių atspalvių – nuo kategoriško įsakymo iki maldavimo. Šie atspalviai priklauso ir nuo konteksto, sakymo intonacijos, kalbos tipo. Liepiamąją nuosaką nuo tariamosios skiria: imperatyvo reikšmė(tiesioginis imperatyvas, jei valia pareiškiama aš-tu sferoje(dirbk);netiesioginis-jei valia reiškiama per tarpininką trečiam asmeniui(tegul dirba),liepiamosios nuosakos formų reikšmės skirtumas dialoge ir pasakojime, liepiamosios modalinės reikšmės ryšys su asmenų reikšmėm. “Lietuvių kalbos gramatikos” teigimu, 3 asmens formos daugelyje lietuviu gramatikų buvo laikomos atskira geidžiamąja nuosaka. Su įvardžiu tu man 2 vienaskaitos asmuo reiškia nuostabą žymintį veiksmą (Turėk tu man tiek morfologijos žinių, gerbiamas dėstytojau!). A.Paulauskienė teigia, kad netiesioginės nuosakos nėra, nes ji visada gali būti pakeista tiesiogine nuosaka nepažeidžiant minties turinio.

31. ĮVARDŽIAVIMAS KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA +

Įvardžiavimo tikslas – apibrėžti ir drauge skirti. Įvardžiuotiniai gali būti ne tik būdvardžiai, bet ir kelintiniai skaitvardžiai, ir dalyviai, ir apskritai – visi žodžiai, kurie reiškia nesantykinę, pačiam daiktui būdingą ypatybę. Iš būdvardžių įvardžiuojami tik kokybiniai (visi kintamosios ir kai kurie nekintamosios ypatybės): geras – gerasis, gera – geroji; žalias – žaliasis, žalia – žalioji; nėščia – nėščioji. Įvardžiuotinė forma skiria kokybinius būdvardžius nuo santykinių. Ji susidaro įvardiniam elementui prilipus prie galūnės. Įvardinis elementas taip pat linksniuojamas. Taigi įvardžiuotinis būdvardis yra žodis su dviem kintamomis galūnėmis, pvz.: vyr. g., vns. vardininkas geras + jis = gerasis, kilmininkas gero + jo = gerojo ir t. t.; dgs. naudininkas geriems + jiems = geriesiems, vietininkas geruose + juose = geruosiuose ir t. t.; mot. g., vns. vardininkas gera + ji = geroji, galininkas gerą + ją = gerąją ir t. t.; dgs. kilmininkas gerų + jų = gerųjų, vietininkas gerose + jose = gerosiose ir t. t.

Įvardžiuotinė forma – morfologinis darinys, nuėjęs tam tikrą raidos kelią – vienų linksnių formos (gero + jo = gerojo, gerų + jų = gerųjų) rodo aiškią ir linksniuojamojo žodžio galūnę, ir visą įvardį, o kitų linksnių įvardis pakitęs; įvardžiuojamojo žodžio galūnė įgijusi kitokį pavidalą (geri + jie = gerieji, geru + juo = geruoju, geras + jas = gerąsias, gera + ji = geroji ir kt.).

Įvardžiuotinės būdvardžių formos, santykiaudamos su paprastosiomis, sudaro apibrėžtumo kategoriją. Jos santykiauja šiuo būdu: įvardžiuotinės formos žymi daikto ypatybę, kartu nurodydamos, kad tas daiktas žinomas; paprastosios formos pastarojo požymio neturi (ypač nežymėtos), jos žymi tik daikto ypatybę.

Įvardžiuotinės formos nurodo žinomus daiktus dvejopai: 1) išskiria žinomus daiktus iš kitų arba 2) nurodo anksčiau minėtus daiktus.

1. Daiktų išskyrimas. Įvardžiuotiniai būdvardžiai išskiria žinomus daiktus pagal erdvės, laiko, fizines ir kitokias ypatybes trimis būdais:

a) palyginti didesniu žymimosios ypatybės laipsniu: Priėmė jį kunigaikštis iškilmingai d i d ž i o j o j e pilies menėje.

b) kokia nors vieno daikto ypatybe, priešinga kito daikto ypatybei (kai priešinami du daiktai, dažnai tokie, kurių nė nebūna daugiau kaip po du, pvz.: ausys, akys, rankos, dvi pusės ir pan.): Neramu, nes bijojo s e n ų j ų dievų keršto ir nepasitikėjo n a u j ų j ų galybe.

c) kokia nors savita, individualia ypatybe, nebūdinga kitiems tos rūšies daiktams: Nepraėjo ir valandėlė, kaip jis tarp krutančiųjų skarelių pamatė m ė l y n ą j ą su baltais ruoželiais.

Tokiais pat trimis būdais išskiria daiktus būdvardžių įvardžiuotinės formos, sudarančios su pažymimuoju žodžiu tikrinius pavadinimus:

a) Didysis karas, Didžioji gatvė;

b) Mažoji Lietuva, Aukštoji ir Žemoji Vilniaus pilys;

c) Juodoji jūra, Žaliasis tiltas.

Išskiriamieji įvardžiuotiniai būdvardžiai su tam tikrais pažymimaisiais žodžiais reiškia daiktų rūšį:

a) ankstyvosios bulvės, didžioji pelėda;

b) kartieji ir saldieji pipirai, sunkioji ir lengvoji pramonė;

c) dėmėtoji šiltinė, juodieji serbentai.

Su tokiais būdvardžiais dažnai sudaromi įvairių mokslo sričių terminai, pvz., kalbos mokslo: duslieji ir skardieji priebalsiai; botanikos: aitrusis baravykas; zoologijos: baltasis lokys.

2. Daiktų nurodymas. Pirmą kartą minimo daikto individuali ypatybė reiškiama paprastuoju būdvardžiu arba kitais žodžiais, o toliau norint pažymėti, kad daiktas žinomas, ta anksčiau minėta ypatybė reiškiama įvardžiuotine forma. Nurodomoji įvardžiuotinių formų reikšmė atitinka parodomųjų įvardžių reikšmę (jie taip pat nurodo tai, kas anksčiau buvo paminėta). Įvardžiuotinės būdvardžių formos dažnai vartojamos kartu su parodomaisiais įvardžiais tas, ta, šis, šitas, -a, pvz.: Ančiukas pažino tuos nuostabiuosius paukščius, ir jam kažin ko labai pailgo.

Įvardžiuotinių ir paprastųjų būdvardžių formų priešprieša nėra labai ryški ir nuosekli. Neretai vartojamos įvardžiuotinės formos, kai daiktas išskiriamas tik kaip tam tikros neapibrėžtos grupės atstovas. Jos savo reikšme artimos konstrukcijoms su santykiniu įvardžiu kuris, -i: Paskutiniai spinduliai. švelniai glostė a u k š t e s n i ų j ų (t. y. kurios aukštesnės) eglaičių bei pušaičių viršūnes.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai gali turėti ir pabrėžiamąją reikšmę. Tokiais atvejais jie neišskiria daikto, tik pabrėžia būdingą, žinomą jo ypatybę: Čia, g i l i ų j ų ežerėlių paversmiuose ir t y l i ų j ų miško upelių paliūnėse, augo klestėjo įvairių įvairiausių medžių.

Įvardžiuotiniai būdvardžiai, reiškiantys būdingas daiktų ypatybes, dažnai eina pastoviais epitetais liaudies dainose ir vaizdingoje grožinės literatūros kūrinių kalboje.

Tokios įvardžiuotinės formos vartojamos ir prie tikrinių vardų , pvz.: Sąjungininkai pagaliau pasiekė Nemuno salą prie s e n o j o Kauno. Vietoj tokių būdingą ypatybę reiškiančių įvardžiuotinių formų taip pat galimos ir paprastosios formos.

Įvardžiuotinės formos, pabrėžiančios būdingą, žinomą daikto ypatybę, yra apibrėžtumo kategorijos nuošalėje.

Įvardžiuotinės būdvardžių formos dažnai atlieka daiktavardžių vaidmenį. Ypač taip linkstama vartoti vyriškosios giminės daugiskaitos formas, reiškiančias apibrėžtą žmonių grupę: Valdė Ajastaną ne g a l i n g i e j i, bet liaudies i š r i n k t i e j i.

Taip vartojamos vyriškosios giminės vienaskaitos formos, turinčios apibendrintą asmens reikšmę: Ir g u d r i o j o ne visada teisybė.

Tam tikrų įvardžiuotinių būdvardžių vyriškosios arba moteriškosios giminės formos vartojamos vietoj tokių daiktavardžių, kurių kalboje norima išvengti, pvz., vietoj įvairių ligų, gyvatės, velnio pavadinimų: geltonoji „geltonligė“, ilgoj, piktoji „gyvatė“, kruvinoji „dizenterija“, nelabasis, piktasis, juodasis „velnias“.

Tam tikri moteriškosios giminės įvardžiuotiniai būdvardžiai, atliekantys daiktavardžių vaidmenį, turi apibendrintą bevardės giminės formoms artimą reikšmę: D y k ą j ą tu čia dirbi, galgi neturi geresnio darbo! Jau jam atėjo p a s k u t i n i o j i.

Santykinių būdvardžių įvardžiuotinės formos nevartojamos. Taigi jų neturi išvestiniai ia kamieno būdvardžiai su galūnėmis –is, – ė (medinis, -ė, pernykštis, -ė), išskyrus būdvardžius su priesaga –utinis, -ė (paskutinis, -ė – paskutinysis, -ioji). Nevartojamos įvardžiuotinės formos sudurtinių būdvardžių (baltakaklis, -ė). Neturi įvardžiuotinių formų būdvardžiai su priesaga –opas, -a (dvejopas, -a), mažybiniai būdvardžiai (mažytis, -ė, gerutis, -ė) ir tam tikrą ypatybės kiekį reiškiantys būdvardžiai su priesaga –okas, -a arba priešdėliais apy-, po- (didokas, -a, apygenis, -ė, požalis, -ė). Jų neturi ir įvairiomis perkeltinėmis reikšmėmis vartojami būdvardžiai, pvz.: K i a u r ą dieną rugius pjovėm.

Veikiamųjų dalyvių įvardžiuotinės formos daromos ir linksniuojamos kaip ia (vyr. g.) ir io (mot. g.) kamienų įvardžiuotinių būdvardžių, pvz.: geresnysis, -ioji. Įvardžiuotinis formantas jungiamas prie ilgųjų vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko formų, kurių galūnės balsis pailgėja: esamasis l. dirbantys-is, tylintysis-is, rašantys-is; būtasis k. l . dirbusis-is, rašiusis-is; būsimasis l. dirbsiantys-is, tylėsiantys-is. Vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas prieš įvardžiuotinį formantą turi išlaikyti galūnės dvibalsį –ie-: es. l. dirbantie-ji, rašantie-ji; būt. k. l. dirbusie-ji, rašiusie-ji; būs. l. dirbsiantie-ji, rašysiantie-ji. Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko forma sudaryta pagal įvardžiuotinių būdvardžių pavyzdį; šio linksnio formos su dalyvio galūne –i- (dirbanti-ji, gimusi-ji ir pan.) išliko tik senuosiuose raštuose ir kai kur tarmėse.

Pusdalyviai daiktų požymiams reikšti nevartojami, todėl jų įvardžiuotinių formų nedaroma; dėl tos priežasties įvardžiuotinės formos nebūdingos ir būtojo dažninio laiko veikiamiesiems dalyviams.

Neveikiamųjų dalyvių įvardžiuotinės formos daromos ir linksniuojamos visai taip pat kaip a (vyr. g.) ir o (mot. g.) kamieno įvardžiuotinių būdvardžių, pvz.: dirbamasis, -oji, dirbtasis, -oji (kaip geltonasis, -oji).

Nevartojame

1. Paprastųjų neįvardžiuotinių formų nevartokime, kai reikia skirti vieną daiktą iš kitų vienarūšių daiktų, reikšti rūšinę daikto ypatybę, pabrėžti, sustiprinti būdingą daikto ypatybę.

Svečiams buvo skirtas didelis (=didysis) buto kambarys.

Dirbo trumpų (=trumpųjų) bangų siųstuvas.

Verkė raudojo sena (=senoji) močiutė.

Moteriška, vyriška (=moteriškoji, vyriškoji) giminė, ilgi (=ilgieji) balsiai.

Pirma (=Pirmoji) linksniuotė, trečia (=trečioji) kirčiuotė, antra (=antroji) asmenuotė.

2. Nevartokime įvardžiuotinių skaitvardžių paprastai daikto ypatybei reikšti.

Ši knyga į lietuvių kalbą išversta pirmąjį (=pirmą) kartą. Buvo surasti sąmokslininkus demaskuojantieji (=demaskuojantys) dokumentai.

3. Nevartokime sudurtinių įvardžiuotinių skaitvardžių ištisam metų dešimtmečiui nusakyti.

Trisdešimtieji (=ketvirtas dešimtmetis) buvo kūrybingiausi (=kūrybingiausias) rašytojo gyvenime.

4. Nedarome įvardžiuotinių formų iš III linksniuotės būdvardžių su priesaga -inis, -ė: apatinysis, viršutinysis (=apatinis, viršutinis) aukštas, vidurinioji (=vidurinė) mokykla, Vidurinieji (=Viduriniai) Rytai.

32. LAIPSNIS KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA

Bendrinėje kalboje I ir II linksniuotės beasmeniai būdvardžiai, kai kurie neveikiamieji dalyviai bei prieveiksmiai laipsniuojami:

a) nelyginamasis laipsnis – aukštas, mylimas, ryškiai;

b) aukštesnysis – aukštesnis, mylimesnis, ryškiau;

c) aukščiausiasis – aukščiausias, mylimiausias, ryškiausiai;

[Klaidos] Nors veikiamieji dalyviai bei daugelis neveikiamųjų laipsniuojami su pagalbiniu žodžiu “labai”: išalkęs, labiau išalkęs, labiausiai išalkęs, su priesaginiu būdu laipsniuojamais būdvardžiais “labai” nevartojame: labiau smagus=smagesnis. Vietoj “labai” nevartojame “daug”, “mažai” (mažiau=ne tokie išsiblaškę). Su aukštesniojo laipsnio būdvardžiais nevartojame “labiau” (labiau kultūringesnė).

[DLKG] Kategorijoj matyti 2-jų pakopų priešprieša: aukštesnysis+aukščiausiasis/nelyginamasis pagal ypatybės kiekio skirtumo lyginimą/nelyginimą. Nelyginamasis laipsnis – nežymėtas priešpriešos narys.

[Paulauskienė] Nelyginamasis laipsnis yra nežymėtas priešpriešos narys. Tai reiškia: aukštesnysis laipsnis parodo didesnę ypatybę už kažkokią kitą (lyginama), aukščiausiasis – didžiausią tam tikros ypatybės kiekį. Nelyginamasis laipsnis su niekuo nelyginamas ir jokio ypatybės kiekio neparodo. Aukštesnysis laipsnis rodo: 1) 1no daikto didesnį tos pat ypatybės kiekį palyginti su kitu daiktu. (Teisybė už auksą brangesnė). Lyginimas gali būti nepasakytas, bet aiškiai numanomas (Atnešk sausenių malkų); 2) didesnį to pat daikto ypatybės kiekį nei kitomis aplinkybėmis. (Anksčiau linksmesnis buvo). Aukštėlesnysis laipsnis – tik aukštesniojo laipsnio atmaina. Turi mažybine reikšmę. Padaroma iš nelyginamosios formos su priesagomis –ėl ir –esnis(ė). Aukščiausiasis laipsnis rodo: 1) didžiausią ypatybės kiekį iš visų tam tikros grupės daiktų ir tuo būdu išskiria lyginamą daiktą iš kitų; 2) rečiau vartojamos aukščiausiojo laipsnio formos, reiškiančios didžiausią to pat daikto ypatybės kiekį tam tikromis aplinkybėmis (Brangiausias laikas pavasarį).

[DLKG] Aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formos gali būt įvardžiuotinės (aukštesniąsias klases, geriausiąjį vyną).

Būdvardžio laipsniavimas

[DLKG] Laipsnio kategoriją sudaro būdvardžio formos, kuriomis reiškiami daikto ypatybių formų skirtumai. Į laipsnio kategorijos formų sistemą įeina: nelyginamojo laipsnio forma (ypatybės skirtumų nerodo) ir lyginamosios formos (reiškia ypatybės kiekio skirtumus). Lyginamąsias formas turi tik kokybiniai būdvardžiai. Lietuvių kalboj – 2 pagrindinės lyginamosios formos: aukštesnysis ir aukščiausiasis laipsniai. Su priesagom daromos iš nelyginamųjų formų. Aukštesnysis –esnis(ė) (šalutinis variantas –ėlesnis, rodo kiek mažesnį ypatybės kiekį nei aukštesnysis), aukščiausiasis –iausia(s) (šalutinis – visų aukščiausiasis, “pats+geriausias”).

Prieveiksmio laipsniavimas

Laipsnio kategoriją turi ir prieveiksmiai, ypač tie, kurie su priesaga –(i)ai padaryti iš kokybinių būdvardžių. Yra nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausiasis prieveiksmio laipsniai. Sakiny vartojami 2 pagrindinėm f-jom: 1) lyginamoji. Vartojami, kai 1 iš 3 ar daugiau dalykų išskiriamas pagal kokį nors požymį. Lyginimas pasakytas arba numanomas iš konteksto; 2) nelyginamoji. Rodo l.didelį jais žymimos ypatybės kiekį (baisiausiai sugriauta).

Skaitvardžio laipsniavimas

Būdvardiškai vartojamas skaitvardis “pirmas(a)” turi aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas (pirmesnis, pirmiausias).

Dalyvio laipsniavimas

Kiek skaičiau, nei Paulauskienė, nei DLKG apie tai nekalba. Radau tiek:

Veikiamieji dalyviai bei daugelis neveikiamųjų laipsniuojami su pagalbiniu žodžiu “labai”: išalkęs, labiau išalkęs, labiausiai išalkęs.

34. LAIKAS KAIP GRAMATINĖ KATEGORIJA. LAIKO PARADIGMA.

Morfologinę laiko kategoriją sudaro veiksmažodžių formų sistema, reiškianti veiksmo laiko santykį su kalbamuoju momentu arba kitu sakinyje pasakytu veiksmu. Pagal veiksmo santykį su tuo gramatini laiko atskaitos tašku lietuvių kalboje skiriamos trys pagrindinės laiko formų grupės: esamasis, būtieji ir būsimasis laikas.

Lietuvių kalba turi vientisines ir sudėtines laikų formas, arba vientisinius ir sudėtinius laikus. Vientisiniai laikai yar keturi: esamasis (dirba, tyli, rašo), būtasis kartinis (dirbo, tylėjo, rašė), būtasis dažninis ( dirbdavo, tylėdavo, rašydavo) ir būsimasis ( dirbs, tylės, rašys). Visi vientisiniai laikai yra veikiamosios rūšies.

Sudėtiniai laikai yra veikiamosios ir neveikiamosios rūšies. Veikiamosios rūšies sudėtinių laikų yra dvi grupės: sudėtiniai atliktiniai ( yra, buvo, būdavo, bus dirbęs,-usi) ir sudėtiniai pradėtiniai laikai ( buvo, būdavo, bus bedirbąs, -anti). Neveikiamosios rūšies sudėtinių laikų taip pat dvi grupės: laikų formos su esamojo laiko neveikiamuoju dalyviu (yra, buvo, būdavo, bus dirbamas,-a) ir laikų formos su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu (yar, buvo, būdavo, bus dirbtas,-a).

Laikais kaitomos ti tiesioginės ir netiesioginės nuosakos formos. Be to, laikų formas turi dalyviai, pvz.: veikiamieji dalyviai dirbąs,-anti, dirbęs,-usi, dirbdavęs, -usi, dirbsiąs,-ianti; neveikiamieji dalyviai dirbamas, -a, dirbtas, -a ir padalyviai, pvz.: dirbant, dirbus, dirbdavus, dirbsiant.

Kiekvienas laikas turi vientisines ir sudėtines formas. Veikiamosios rūšies sudėtiniai laikai reiškia veiksmo santykį ne tiesiog su kalbamuoju momentu, o per tam tikrą tarpinį laiką, sutampantį su konteksto pagrindiniu laiku ( konteksto pagrindinį laiką rodo jame vartojamos vientisinės esamojo, būtųjų ar būsimojo laiko formos). Sudėtiniai atliktiniai laikai reiškia rezultatinę būseną, vienalaikę su konteksto pagrindiniu laiku ( tam tikru dabarties, praeities arba ateities momentu ar periodu), bet kilusią iš ankstesnio veiksmo. Sudėtiniai pradėtiniai laikai reiškia veiksmą, vienalaikį su konteksto pagrindiniu laiku, bet ilgesnės trukmės ( veiksmas yra prasidėjęs anksčiau). Vientisinių laikų formos yra nežymėtas priešpriešos narys, tad jomis pasakomi ir tie veiksmai, kurie betarpiškai siejami su klabamuoju momentu, ir tie, kurie su juo siejami per tam tikrą tarpinį laiką; kai kurios vientisinės laikų formos ( ypač būtojo kartinio laiko) yra linkusios netgi stumti atitinkamus sudėtinius laikus iš vartosenos.

Vientisinių ir sudėtinių laikų reikšmės skirtumai pavaizduoti schemoje.( Dabartinė lietuvių kalbos gramatika 292 psl.)

Ypatingą vietą veiksmažodžio laikų sistemoje turi esamasis atliktinis laikas ( perfektas). Jo žymimas veiksmas yra ankstesnis už konteksto pagrindinį laiką- dabartį ir kartu už kalbamąjį momentą. Tuo jis yra artimas būsimiems laikams. Tačiau, kaip ir kiti atliktiniai laikai, esamasis atliktinis laikas kartu reiškia dėl praeities veiksmo susidariusią rezultatinę būseną, vienalaikę su konteksto dabartimi ar su kalbamuoju momentu. Be to, esamasis atliktinis laikas paprastai vartojamas esamojo laiko kontekste ir santykiauja su vientisinėmis esamojo laiko formomis panašiai, kaip būtieji atliktiniai laikai santykiauja su vientisinėmis būtųjų laikų formomis, o būsimasis atliktinis- su vientisinėmis būsimojo laiko formomis. Taigi veiksmažodžio atliktinių laikų grupėje jis atlieka esamojo laiko funkcijas.

Neveikiamosios rūšies sudėtiniai laikai su veikiamosios rūšies vientisiniais laikais sudaro priešpriešą ne laiko, o rūšies kategorijos pagrindu. Pagrindinėmis laikų reikšmėmis jie atitinka veikiamosios rūšies vientisinių ir sudėtinių laikų formas.

Veiksmažodžio laikų reikšmės, skiriamos pagal kalbamąjį momentą, vadinamos absoliučiomis, o skiriamos pagal kitą sakinyje pasakytą veiksmą vadinamos santykinėmis.

Vientisinių laikų reikšmės dažniausiai yra absoliučios: Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, ir niekas manęs neminės!

Platesniame kontekste laikų reikšmės gali būti nustatomos ne pagal vieno, o pagal dviejų ir daugiau kalbėtojų suvokiama kalbamąjį momentą. Pavyzdžiui, autoriaus pasakojime laikų reikšmės nustatomos pagal autoriaus suvokiamą kalbamąjį momentą, o veikėjų kalboje- pagal veikėjų kalbamąjį momentą.

Santykinę reikšmę vientisiniai laikai paprastai turi sudėtinio prijungiamojo sakinio šalutiniame dėmenyje ( ar jį atitinkančiame sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenyje). Santykinės reikšmės esamasis laikas reiškia veiksmo vienalaikiškumą su sakinio pagrindinio dėmens veiksmu: Rytoj, žiūrėk, pamatysi, kad jau lyja.

Būtasis laikas reiškia veiksmą, ankstesnį už sakinio pagrindinio dėmens veiksmą, pvz.: Motina niekada neklausdavo, kur jis buvo.

Būsimasis laikas reiškia veiksmą, vėlesnį už sakinio pagrindiniame dėmenyje pasakytą veiksmą, pvz.: Kartais man atrodydavo, kad nieko iš to nebus.

Visada santykinę reikšmę turi veikiamosios rūšies sudėtiniai laikai, tik jų santykinė reikšmė kiek kitokia. Laikų reikšmėmis jie santykiauja su atitinkamų vientisinių laikų formomis. Atliktinis laikas žymi veiksmą, ankstesnį už vientisiniu laiku pasakytą veiksmą, pvz.: Jis valgo, ką yra atnešęs iš namų; Jis valgė, ką buvo atsinešęs iš namų; Jis valgydavo, ką būdavo atsinešęs iš namų; jis valgys, ką bus atsinešęs iš namų. Pradėtinis laikas žymi veiksmą, vienalaikį su vientisinio laiko forma pasakytu veiksmu, tik ilgesnės trukmės ( prasidėjusi anksčiau), pvz.: Kai mes atėjome, jis buvo už stalo besėdįs. Taigi sudėtinių laikų santykinė reikšmė yra savita, skiriasi nuo vientisinių laikų santykinės reikšmės. Ji įeina į sudėtinių laikų pagrindinę reikšmę ir dėl to visiškai nepriklauso nuo tų laikų vartojimo sąlygų.

Antra vertus, sudėtiniai atliktiniai laikai ( ypač esamasis) gali turėti ir panašią santykinę reikšmę kaip vientisiniai; tada jie reiškia ankstesniu veiksmu pasiektos rezultatinės būsenos santykį su vientisinių laikų formomis pasakytais veiksmais:O paskui jis pagalvojo, kad visi jau bus sumigę, kai jis grįš namo.

Skiriamos tiesioginės ir perkeltinės laikų reikšmės. Perkeltinę reikšmę laikų formos turi tada, kai vartojamos vietoj kitų laikų formų. Perkeltine reikšme vartojami laikai visada turi tam tikrą stilistinį krūvį. Realus jų žymimo veiksmo laikas paprastai paaiškėja tik iš konteksto.

Dažniausiai perkeltine reikšme vartojamas esamasis laikas. Praeities ar ateities veiksmai juo nusakomi taip, tarsi vyktų kalbamuoju momentu.

Vaizdinę funkciją atlieka ir kitų perkeltine reikšme pavartotų laikų formos. Pavyzdžiui, būsimojo laiko formomis vaizdingai nusakomi dažniniai dabarties ar praeities veiksmai.

Būtasis kartinis laikas perkeltine reikšme vartojamas rečiau negu esamasis ir būsimasis laikas. Juo vaizdžiai nusakomi dabarties ar ateities veiksmai.

Būtasis dažninis laikas perkeltine reikšme nevartojamas.

Sudėtiniai laikai perkeltine reikšme vartojami žymiai rečiau negu vientisiniai. Tokiais atvejais jie paprastai eina kartu su atitinkamais vientisiniais. (pagal Dabartinę lietuvių kalbos gramatiką)

Lietuvių kalbos asmenuojamųjų veiksmažodžių laiko kategorija daugianarė. Ją sudaro keturi laikai- esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis ir būsimasis laikas. Šioje sistemoje yra ir universalusis ir specifinis laikų dalijimas. Pagal universalųjį dalijimą- dabarties, praeities ir ateities laikai, o pagal specifinį- praeities laikas dar padalytas į būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį. Tai specifinis lietuviškasis dalijimas, nes tokio būtojo dažninio laiko, kurį turi lietuvių klaba, neturi kitos baltų kalbos.

Kad būtų aiškesnė kalba apie praeities laikų paradigminius ryšius, pradėkime nuo esamojo laiko ir pažiūrėkim, kaip laiko reikšmė susijusi su kitomis veiksmo charakteristikomis ( trukme, baigtumu, kartojimusi).

Esamasis laikas reiškia ir konkrečiai kalbamuoju momentu vykstantį kartinį veiksmą, ir kartotinį, bet šioms skirtybėms žymėti turi vieną laiko formą. Todėl, kad esamuoju laiku galima išreikšti tik nebaigtą procesą. Esamasis laikas yra eiga. Veiksmažodžio forma rašogalima pasakyti, kad jis dabar rašo,kad jis visada rašo, kad jis gali, moka rašyti,o priešdėline parašo reiškiam tik kartotinį veiksmą: jis visada parašo, jis visada gali, moka parašyti. Esamasis laikas nesuderinamas su vieno karto baigtinio veiksmo reikšme. Todėl ir nebūtina kartinio/ kartotinio veiksmo opozicijai specialių laikų formų: rašo/ parašo santykiauja kaip privatyvinės kartinio/ kartotinio veiksmo opozicijos nariai. Nepriešdėlinis veiksmažodis- nežymėtasis šios opozicijos narys, jis vartojamas ir kartine, ir kartotine reikšme, o priešdėlinis- žymėtasis narys, jis vartojamas tik kartotine reikšme. Priešdėlis pažymi, jog veiksmas kartinis, o esamojo laiko forma tą kartinį veiksmą paverčia kartotinu nebaigtu procesu, apimančiu ne vien tik kalbamąjį momentą. Dažniausiai toks veiksmas dabartyje net nevyksta.

Praeityje turim ryškią eigos ir įvykio veikslo priešpriešą. Nepriešdėlinis veiksmažodis savo morfeminėje sudėtyje neturi vieną kartą žyminčios morfemos. Todėl ėjo/nuėjo opozicijoje jis yra nežymėtasis narys, o priešdėlinis veiksmažodis žymėtas. Vadinasi, veiksmažodį ėjo galima vartoti ir kartiniam, ir kartotiniam veiksmui, o nuėjo- tik kartiniam. Esamuoju laiku galima išreikšti ir baigtinio veiksmo kartotinį pobūdį.Tačiau, veiksmažodis nuėjo netinka kartotiniame kontekste, nebent būtų pavartotas perkeltine reikšme. Todėl kalba atranda būdų, kaip kartinį veiksmą paversti kartotiniu, pridėdama kartotinės reikšmės priesagą –dav-. Veiksmažodžio forma nueidavo reiškia atitrauktą nuo kalbamojo momento ir kartojamą su didesniais intervalais veiksmą. Priesaga panaikina vieno karto reikšmę ir gaunama baigtinių kartojamų veiksmų grandinė: nuėjo (vienas kartas)/ nueidavo=nuėjo+nuėjo. ( n kartų).

Be kartojimosi, būtasis dažninis laikas nuo būtojo kartinio laiko skiriasi kitokiu santykiu su kabamuoju momentu. Būtasis kartinis laikas gali reikšti ir tolimos praeities veiksmą(Kitąsyk gyveno senelis ir senelė), ir labai artimos praeities veiksmą arba veiksmą, kurio rezultatai aktualūs ir kalbamuoju metu (Jis ką tik išėjo. Ką tu čia padarei?), o būtasis dažninis laikas reiškia praeityje kartojamą, apibendrinamą veiksmą, atitrauktą nuo kalbamojo momento. Jo tiesioginė reikšmė atitinka kitų laikų apibendrinamąsias reikšmes.Plg.Jis visada gerai parašo ir Jis visada gerai parašydavo.Todėl praeities apibendrinamose situacijose būtasis dažninis laikas vartojamas sinonimiškai su kitais apibendrinamąjį ir kartojamą veiksmą reiškiančiais laikais.(pagal A. Paulauskiene)

Dabar norėčiau aptarti, kai kuriuos klaidingus atvejus.

1 . Veiksmažodžių laikai sakinyje paprastai turi būti derinami. Vienarūšius tarinius reikia reikšti to paties laiko veiksmažodžiais.

Karys, gulėdamas apkase, stebi vyturėlį, čiulbantį virš ,,juodų arimų”, ir pajuto (=pajunta) stiprų norą gyventi.

Brolis pasirodydavo stipresnis už Petrą ir dažnai jį pralenkia (=pralenkdavo).

2. Veiksmažodžių laikai derinami sudėtiniuose prijungiamuosiuose sakiniuose, kai tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio yra laiko ryšys arba kai veiksmo atlikėjas – tas pats asmuo.

Valstiečiai pralaimi todėl, kad nevieningai priešinosi (=priešinasi).

Kai kur autorius kiek nukrypdavo (=nukrypsta) nuo veiksmo, pats kalbėdamas už piemenuką, tačiau tai nesumenkina kūrinio vertės.

36. MORFOLOGINĖ ŽODŽIŲ DARYBA. DARYBOS BŪDAI

Taisytinų priešdėlių vedinių yra dvi grupės: arba nevartotinas pats priešdėlis (jis svetimas) ir visas žodis yra barbarizmo atmaina – neteiktinas hibridas, arba priešdėlis yra savas, bet verstinis ir todėl sudarytasis žodis jokia reikšme netinka (dalinis vertalas), arba priešdėlinis žodis viena reikšme (vienomis reikšmėmis) yra geras, o kita (kitomis) – dalinis ar net tikrasis semantizmas.

Žodžiai su nevartotinu priešdėliu

Iš nevartotinų priešdėlių, pridėtų prie lietuviškų kamienų, pirmiausia minėtinas da-. Nors yra šiek tiek abejonių, ar tai ne slavų ir baltų bendrybė, bet daugelis kalbininkų da- laiko slavišku ir lietuvių kalboje nevartotinu. Jo vediniai šnekamojoje kalboje dar gana gajūs. Juos taisome parinkę kitą savą priešdėlį, o kartais dėl tikslumo keičiame kitais žodžiais arba žodžių junginiais.

Dažniausiai užtenka da- pakeisti lietuvišku priešdėliu, kartais tiesiog numesti. Daug kur tinka pri-: reikės damokėti (= primokėti); dadėk (= pridėk) litą; darašiau (= prirašiau) pastabą; tau nedasiskambinau (= neprisiskambinau); davažiavom (= privažiavom) mišką; iki ko daėjo (= priėjo, iki kur nusirito; kaip nusmuko, puolė, degradavo); daėjo (= priėjo) iki ašarų; arbata karšta: iki stalo nedaneši (= neprineši, nenuneši); neretai taisytina ir kitaip: vos davažiavom (= nuvažiavom) iki miesto; reikėjo dabėgti (= bėgti, nubėgti) iki akmens; darbą dabaikite (= baikite, pabaikite) namie; teks dalaukti (= laukti, palaukti, išlaukti) tris dienas; nedabuvom (= neišbuvom) iki galo; nedasieksiu (= nepasieksiu) tos lentynos; nedasimušiu (= neprasimušiu) pro žmones; reikėjo dasiprotėti (= susiprotėti, susiprasti); gal ką dasižinosiu (= sužinosiu).

Tačiau neretai jaučiame, kad pakeisti tik priešdėlį neužtenka, nes, pavyzdžiui, nedakepti, nedavirti, nedapilti yra ne visai tas pat, kas neiškepti, neišvirti, nepripilti: pirmuoju atveju prie ribos neprieita tik truputį, antruoju – prie ribos nė neartėjama. Vadinasi, keisdami tokius da- vedinius, turime neignoruoti tikslumo ir rinktis arba žodžių junginį, arba kokį visiškai kitą žodį: reikia dapilti (= dar įpilti, papildyti); mums nedadavė (= pakankamai nedavė) žaliavų arba davė ne visas žaliavas; nedavirusi (= nevisiškai, ne visai išvirusi, pusžalė) mėsa; nedakepusi (= nevisiškai, ne visai iškepusi, pusžalė) duona; nedakepęs, -usi; nedašutęs, -usi; nedamuštas, -a (apie vyrą, moterį) (= kvaištelėjęs, -usi; kvaiša; kvanka; nei šioks nei toks, nei šiokia nei tokia; be vieno varžtelio; jam, jai ne visi namie); jis nedadirbo (= ne viską padarė); man daėjo (= supratau, suvokiau); nedateklius (= stoka, nepriteklius, skurdas).

Ypač dažnai vartojamas sakant prielaidą žodis daleiskim(e). Jį geriausia keisti žodžiais sakykim(e), tarkim(e): Daleiskim (= Sakykim, tarkim, įsivaizduokim, manykim), kad kraštinės yra lygios (čia netiks leiskim, prileiskim, duokim sau ir kitokie kartais pavartojami pakaitai). Leisti tiks tokiu atveju: Aš nedaleisiu (= neleisiu), kad tu šitaip elgtumeis. Daleisti trūkumų taisome į padaryti trūkumų; leisti atsirasti trūkumams; nedaleidau nė minties (= nė nenumaniau, neįsivaizdavau).

Pietryčių Lietuvoje, kur kontaktai su kaimynais slavais labai glaudūs, pasitaiko vienas kitas ir kitoks slaviškas priešdėlis: razmėtė (= išmėtė), razlakstė (= išlakstė); razrašytas (= išrašytas, parašytas) vardas jo (daina); padvažiavo (= privažiavo) prie namo, bet į bendrinę kalbą tai nesiveržia. Apskritai kalba priešdėlių nelinkusi skolintis.

Tinkami ir netinkami žodžiai su vartotinu priešdėliu

Pagal lietuvių kalbos priešdėlius abėcėlės tvarka trumpai aptarsime tinkamus vedinius ir vieną kitą būdingesnę reikšmę, kurią jiems priešdėlis suteikia. Toliau apžvelgsime dalinius vertalus, t.y. priešdėlinius žodžius, kurie jokios norminės reikšmės neturi ir iš viso yra nevartotini. Dar toliau aptarsime dalinius semantizmus, t.y. gerus priešdėlinius žodžius, kurie turi ir nenorminių reikšmių – taisant čia dažniausiai užtenka tik pakeisti arba numesti priešdėlį. Galiausiai bus primenami tikrieji priešdėliniai semantizmai, kuriuos reikia keisti visiškai kitais žodžiais, nes tradicinės tų priešdėlinių žodžių reikšmės yra visai kitokios (tai nebe žodžių darybos dalykas, o reikšmės vertiniai (semantizmai).

Pradedant tuos dalykus aiškintis pirmiausia primintina, kad ne prie kiekvieno žodžio galima pridėti kokį priešdėlį.

Daugiausia yra priešdėlinių veiksmažodžių. Būdingi veiksmažodžių priešdėliai yra ap(i)-, at(i)-, į-, iš-, nu-, pa-, par-, per-, pra-, pri-, su-, už-. Prie dažnųjų veiksmažodžių, ypač reiškiančių judėjimą, galima pridėti visus šiuos priešdėlius, pvz.: eiti, bėgti – apeiti, apibėgti; ateiti, atbėgti; įeiti, įbėgti; išeiti, išbėgti; nueiti, nubėgti; paeiti, pabėgti; pereiti, perbėgti; praeiti, prabėgti; prieiti, pribėgti; sueiti, subėgti; užeiti, užbėgti. Tokie veiksmažodžiai sakinyje rodo vis kitokią veiksmo kryptį ir dažnai eina su atitinkamais prielinksniais: apeiti apie, įeiti į, išeiti iš, nueiti nuo, pereiti per, praeiti pro, prieiti prie, užeiti už. Tačiau toli gražu ne visus priešdėlius galima pridėti prie daugelio kitų, ypač reiškiančių būsenas, veiksmažodžių, pvz. sapnuoti – įmanoma išsapnuoti, pasapnuoti, prasapnuoti, prisapnuoti, susapnuoti, bet lyg ir nesakoma apsapnuoti, atsapnuoti, įsapnuoti, nusapnuoti, parsapnuoti, persapnuoti, užsapnuoti. Lietuviai, priešingai negu rusai, labai maža priešdėlių deda prie tarptautinių veiksmažodžių: kontroliuoti – galima pasakyti pakontroliuoti, sukontroliuoti, bet nepasakysime apkontroliuoti, atkontroliuoti, įkontroliuoti ir pan., o jeigu kas sako prakontroliuoti, tai čia jau yra iš rusų kalbos.

Daiktavardžių priešdėliai yra kiek kitokie: ant-, apy- (kartais ap-, api-), at- (kartais ata-, ato-), be-, į-, iš-, ne-, nuo-, pa-, per-, po-, pra-, prie-, prieš-, pro-, są- (kartais sam-, san-), už- (kartais užu-, užuo-). Daiktavardžio priešdėliai žodžio reikšmę keičia iš esmės. Prie daiktavardžio pridėjus priešdėlį, paprastai kinta ir žodžio galūnė: laukas – palaukė, trauka – potraukis, vėžė – provėža, kambarys – prieškambaris. Galūnė nekinta, kai priešdėliu virsta neiginys ne-: darbas – nedarbas, laimė – nelaimė, tvarka – netvarka.

Veiksmažodžiai turi ir dalelyčių kilmės priešdėlių be-, te-, ne-, tebe-, nebe-. Jų atskirai (išskyrus be-) neaptarsime, nes juos vartojant paprastai neklystama, tik viena kita tarmė ne- painioja su nebe-, kuris tinka tik tada, kai vykęs veiksmas nutraukiamas: plg. neturiu ir nebeturiu pinigų; reikšme neturiu nesakytina nebeturiu.

ap(i)- dažniausiai reiškia veiksmo kryptį aplink: apėjo, apibėgo aplink namą; apsodino sodybą; paviršiaus padengimą: žemę apklojo sniegas; apsėjo lauką; apliejo staltiesę; veiksmo silpnumą arba intensyvumą: kiek apgynė, apramino; aprinko akmenis; apsikrovė daiktais; apipylė pinigais; apvertė darbais ir t.t.

Su ap(i)- yra dalinių vertalų, netinkamų jokiomis reikšmėmis, todėl jų priešdėlį reikia keisti arba numesti:

apjungti, apvienyti būrelius, bendroves ar ką kita (= sujungti, jungti; suvienyti, vienyti); nesakytina ir šalis, žmones, pastangas apjungti, apvienyti (= šalis, žmones, pastangas vienyti, suvienyti); taip pat apjungimas (= sujungimas, jungimas), apvienijimas (= suvienijimas);

apmokėti už darbą, paslaugas (= sumokėti, mokėti), tik toleruojama apmokėti sąskaitą; neapmokamos atostogos keistina nemokamos atostogos;

apkūrenti, apkūrenimas (= kūrenti, kūrenimas), apšildyti, apšildymas (= šildyti, šildymas);

apiforminti (= įforminti) dokumentus; apiforminti (= apipavidalinti) salę, klasę;

apturėti (= turėti, patirti) vargo, nemalonumų;

brangiai apsieiti (= atsieiti, kainuoti);

apsivesti (= vesti, jei kalbama apie vyrą, tekėti, ištekėti – jei apie moterį, merginą; tuoktis, susituokti, (su)kurti šeimą – jei apie abu; nebent galima juokais pasakyti apsivesti save apie stulpą);

apmokyti (= mokyti, išmokyti): Universitetas studentus apmoko (= moko, išmoko) specialybės. Nusikaltėlį padeda surasti specialiai apmokyti (= išmokyti, mokyti) šunys; apmokyti toleruojama pabrėžiant paviršutiniškumą, menką intensyvumą, nedidelę trukmę: Kiek apmoko ir siunčia dirbti; panašiai skirtina mokymas ir apmokymas;

apsiprekinti (= pirktis arba prisipirkti prekių; ta reikšme toleruojama tik apsipirkti, nors šis veiksmažodis dažniau reiškia „perkant apsigauti”).

Kartais tokį nevartotiną žodį visiškai keičiame, pvz.: apmiškinti (= apsodinti, užsodinti, apželdinti mišku).

Veiksmažodis apleisti kai kuriomis reikšmėmis tinka: apleido kambarį, t.y. netvarko; apleido varge, t.y. paliko, bet apleisti geriau nevartoti reikšme „išeiti, išvykti”: ne apleido aikštelę, o išėjo iš aikštelės; ne apleido šalį, o išvyko iš šalies.

at(i)- – dažniausiai reiškia atvykimą: ateina, atbėga, atvažiuoja, atskrenda.; atskyrimą, atidėjimą: atriek duonos; atkirpsiu skiautelę; atplėšė likimas nuo artimųjų; grįžimą ar grąžinimą į buvusią padėtį: ataugo plaukai; atstatė miestą; atsodino mišką; nuėmimą nuo viršaus: atklok vaiką; atidengsiu puodą ir t.t.

Pirmiausia at(i)- netinka su tarptautiniais veiksmažodžiais – tokie apskritai nevartotini; jų priešdėlį at(i)-, kur įmanoma, reikia keisti kitu, o kur pakeisti neįmanoma – numesti: atremontuoti (= suremontuoti) pastatą, mechanizmus; atreguliuoti (= sureguliuoti) prietaisą; atšlifuoti (= nušlifuoti) detales; atkoreguoti (= pakoreguoti, koreguoti) planą, projektą; atrestauruoti (= restauruoti) rūmus, paveikslą; atreaguoti (= reaguoti) į skundą, pastabas, kritiką; atredaguoti (= suredaguoti) tekstą (juokais nebent galima pasakyti: „Ne taip suredagavai – vėl atredaguok”, t.y. vėl padaryk tokį, koks buvo).

Priešdėlis at(i)- netinka ir su kai kuriais savais veiksmažodžiais – tai daliniai vertalai, neturintys jokių norminių reikšmių:

atsiekti gyvenime, darbe (= pasiekti); taip pat netinka atsiekimas, atsiekimai (= laimėjimas, laimėjimai);

atžymėti (įrašų reikšme) arba reikšme „pasakyti, konstatuoti” (= pažymėti): atžymėti (= pažymėti) komandiruotę; atžymėti (= pažymėti, paženklinti) bilietą; taip pat netinka atžymėjimas, atžyma (= pažymėjimas, pažyma, žyma, įrašas – nelygu ką norime pasakyti). Kartais atžymėti taisytinas kitaip: atžymėti (= švęsti) šventę, gimimo dieną; atžymėti (= paminėti) sukaktį; atžymėti (= apdovanoti, pagerbti) žmogų. Šventimo, paminėjimo, pagerbimo, apdovanojimo reikšmėmis netiks ir veiksmažodinis daiktavardis atžymėjimas. Kas nors gyvenime darbais, gabumais ne atsižymi, o pasižymi, pagarsėja;

atbaigti keistina į baigti, pabaigti: darbas dar neatbaigtas (= nebaigtas, o gal dar netobulas);

atmirti keistina į (iš)nykti, mirti, liautis egzistavus: senieji papročiai atmiršta (= miršta, nyksta);

atiderinti sistemą, mechanizmus – tai suderinti.

Yra priešdėlinių veiksmažodžių su at(i)-, kurie turi ir vartotinų reikšmių, bet kai kurios jų reikšmės imtos iš kitų kalbų – tokius semantizmus dažniausiai reikia keisti visiškai kitais žodžiais:

atidirbti galima už kokias paslaugas, už praleistas dienas, bet atidirbti netinka reikšmėmis „baigti rengti, kurti, galutinai apdoroti, ištobulinti”: Reikės atidirbti (= baigti rengti, kurti, galutinai apdoroti, ištobulinti) technologiją, projektą, planą, metodiką; beje, atidirbtas kuras, tepalas . – tai panaudotas arba sunaudotas kuras, tepalas .; netinka ir Jis ten atidirbo (= išdirbo) visą amžių;

atkrauti galima lentas nuo tako, bet netinka reikšme „išsiųsti, išvežti”, kartais ir „atsiųsti, atvežti”: Stengiamės nedelsdami atkrauti (= išsiųsti, išvežti) produkciją. Mums nebeatkrauna (= nebe(at)siunčia, nebe(at)veža) žaliavų;

atleisti galima pavadį, kam kaltę ir pan., bet netinka reikšme „(iš)duoti, parduoti”: atleisti (= (iš)duoti) skaitytojui knygą; atleisti (= parduoti) pirkėjui prekę; per valandą atleidžia (= aptarnauja) 20 klientų; atleidimas (= išdavimas, pardavimas, aptarnavimas);

atstovėti galima tam tikrą laiką sargyboje ar eilėje, bet netinka reikšme „apginti”: atstovėti (= apginti) laisvę, teises, kieno interesus;

atmainyti galima susimainytą daiktą; galima atmainyti, t.y. pakeisti balsą, bet netinka reikšme „panaikinti”: atmainyti (= panaikinti) įstatymą, nutarimą, potvarkį, susitarimą, nuosprendį; kartais čia gali būti turima galvoje ir pakeisti.

Ateiti, atbėgti, atvažiuoti, atskristi, atvykti. tinka tik tada, jei judama (vykstama) pas kitą ar kitus, o jei namo – turi būti tik pareiti, parbėgti, parvažiuoti, parskristi, parvykti. Rusų kalba tų dalykų neskiria, todėl nebeskiria ir kai kurie lietuviai, ypač miestiečiai; pasitaiko klaidų ir spaudoje: Kada šiandien ateisi (= pareisi) iš darbo? Namo gi atvažiavai (= parvažiavai)! Jis atvyko (= parvyko) iš baliaus tik po savaitės.

Tarmėse, labiau rytų aukštaičių, vietoj priešdėlio at(i)- vartojamas ata-: atadavė (= atidavė), atanešė (= atnešė). Daugelis tokių veiksmažodžių ir jų vedinių į bendrinę lietuvių kalbą nesiveržia, bet veržiasi (net į raštus) labai paplitę atatikti (= atitikti), atatinkamas (= atitinkamas), atatinkamai (= atitinkamai), atatikimas (= atitikimas).

be- – šis iš dalelytės kilęs priešdėlis prie veiksmažodžių pridedamas lyg akcentuojant, pabrėžiant būsenos pastovumą, tačiau oficialiuosiuose kalbos stiliuose dažniausiai verčiamasi be jo: Kaip begyvenat (plg. gyvenat)? Belieka (plg. Lieka) tikėtis, kad įmonė nežlugs. Besidžiaugiant (plg. Džiaugiantis) laimėjimais, nepamirštini ir trūkumai. Besišnekėdami (plg. Šnekėdamiesi) parėjome namo. O po neiginio, kai veiksmažodžiu reiškiamas veiksmas anksčiau nėra buvęs, be- praleistinas: Aš nebežinau (- nežinau), eiti ar ne. Nė dienos ten nebeišbūčiau (- neišbūčiau, – jei dar nebuvau). Daugiau keblumų vartojant be- (šis jau kilęs iš prielinksnio) su būdvardžiais ar daiktavardžiais. Šiuo atveju be- parodo trūkstamą ypatybės dalyką: bevalis, beglobis, belaisvis, bevertis. Iš tiesų šie žodžiai yra labiau dūriniai, ir jų be- turi naikinti būdvardžių priesagą (plg. reikšmingas dalykas, bet bereikšmis; kelnėtas vaikas, bet bekelnis; jungtukinis sakinys, bet bejungtukis, todėl be- vediniai su priesaga vengtini, o jeigu priesagą paliekame, turime vietoj be- vartoti ne-: bealkoholinis (- bealkoholis, nealkoholinis) gėrimas; beprocentinė (- beprocentė, neprocentinė) paskola; bevielinis (- bevielis) telefonas; belatakinė (- belatakė) liauka, bevizinis (- bevizis) režimas; beprecedentinis (- beprecedentis, neturintis precedento) įvykis; bealiejinis (- nealiejinis, be aliejaus) skystis.

Iš daiktavardžių vietoj nedarbas, netvarka nesakytina bedarbė, betvarkė, nes tai reiškia „moteris, neturinti darbo, nedaranti tvarkos”. Oficialiojoje kalboje geriau vengti ir betvarkė. Tačiau yra daiktavardžių beduonė, bepienė ir pan., reiškiančių metą, kai nėra duonos, pieno. Neįprasta bepilietybė (- pilietybės neturėjimas), ne ką geriau bedarbystė (įprasčiau nedarbas).

į- – reiškia kryptį į vidų: įėjo, įlėkė, įvažiavo (į); intensyvumą: įsišnekėjo, įsidainavo, įsidejavo. ir t.t.

Vartojant į-, klaidų beveik nedaroma. Kartais šis priešdėlis nebūtinas: Į salę įleidžiami (- leidžiami) ir mokiniai. Pasitaiko nereikalingas priešdėlinis vertalas įdomautis: Kuo tu įdomaujiesi (= domiesi)? Pasiįdomausiu (= Pasidomėsiu), kiek dabar kainuoja bulvės.

Su į- yra šiaip jau gerų priešdėlinių veiksmažodžių, vartojamų netinkama reikšme (semantizmų):

įjungti galima elektros srovę; įmanoma įjungti ir žmogų į veiklą, nors įprasčiau įtraukti, tačiau netinka reikšme „įrašyti”: įjungti (= įrašyti, įtraukti) ką į sąrašą, komisiją; taip pat reikšme „įskaičiuoti”: įjungti (= įskaičiuoti) į išlaidas, į kainą, sumą;

įnešti galima ką į vidų ir pan., bet netinka reikšmėmis „pateikti, įrašyti, įtraukti”: įnešti (= pateikti) pasiūlymą; įnešti (= įrašyti, padaryti) pataisą, papildymą; įnešti (= įtraukti, įrašyti) ką į sąrašą, sutartį, protokolą;

įvesti galima ką kur už rankos, už virvės, bet netinka posakiuose įvesti į eksploataciją (= atiduoti naudoti, eksploatuoti); įvesti (= įtraukti, įrašyti, įdėti) pataisą, papildymą; įvesti (= įtraukti) į komisiją, tarybą; įvesti (= paduoti arba tiksliau: įmesti, įspirti) kamuolį į žaidimą.

iš- – reiškia kryptį iš vidaus: išėjo, išbėgo, išvažiavo, išėmė, išmetė (iš); veiksmo trukmę: amžių išgyveno; išlaukė, išsėdėjo valandą; baigtinį veiksmą: išbandė, iškrito, išbalo, išsirpo. ir t.t.

Aiškus nevartotinas dalinis vertalas yra išplanuoti, neturintis jokių norminių reikšmių: išplanuoti (= suplanuoti) darbą, veiklą; gerai išplanuotas (= suplanuotas, suprojektuotas) butas, namas.

Gana daug gerų priešdėlio iš- veiksmažodžių pavartojama netinkama reikšme (semantizmai):

išdirbti galima tam tikrą laiką, tinka ir išdirbti odą, kailį, bet netinka reikšme „parengti, sukurti”: išdirbti (= parengti, sukurti) naują technologiją, projektą, programą, kokią sistemą;

išieškoti galima kambarį k

. . .

38. PRIEŠDĖLINIAI DAIKTAVARDŽIAI

Daiktavardžių daryba su priešdėliais yra vienas iš svarbiausių dabartinės lietuvių kalbos darybos būdų, nors pagal vedinių skaičių ji užima pačią paskutinę vietą. Bendrinės kalbos daiktavardžių daryboje yra naudojami šie priešdėliai:ant-; apy- (ap-, api-); at- (ata-, ato-); be-; į-; iš-; ne-; nuo-; pa-; per-; po-; pra-; prie-; prieš-; pro-; są- (sam-, san-); už- (užu-, užuo-). Dariausias yra priešdėlis pa-, kurį turi gal trečdalis visų daiktavardžių, padarytų su priešdėliais. Visi kiti priešdėliai nėra labai darūs. Taip pat yra ir kitų kalbų kilmės priešdėlių, atėjusių į bendrinę kalbą su tarptautiniais žodžiais.

Galima dvejopa priešdėlinių daiktavardžių klasifikacija: 1) pagal vedinių tipus; 2) aptariant kokių daiktavardžiai sudaromi su kiekvienu priešdėliu.

PRIEŠDĖLINIAI DAIKTAVARDŽIAI PAGAL TIPUS:

I.Tikrieji priešdėliniai vediniai :

1) Lietuviškas priešdėlis „ne” + daiktavardžio kamienas.

Pvz., nelaimė (laimė), neturtas (turtas);

Dauguma vedinių yra padaryti iš abstrakčios reikšmės daiktavardžių, kurių kamienas paprastai lygus šakniai. Priešdėlio ne- vediniai žymi pamatiniu žodžiu pasakyto dalyko priešingybę ir visada išklaiko nepakeistą pamatinio daiktavardžio kamiengalį.

2) Tarptautinis priešdėlis + daiktavardžio kamienas

Pvz., kontrataka (ataka), prorektorius ( rektorius), ultragarsas (garsas), viceprezidentas (prezidentas);

Vediniai, kuriuos sudaro tarptautinio priešdėlio ir lietuviško daiktavardžio junginys savo galūnėmis nesiskiria nuo pamatinių daiktavardžių ( reta išimtis antikūnis šalia antikūnas).

Tikrieji priešdėliniai vediniai nuo kitų vedinių skiriasi tuo, kad išlaiko nepakitusį pamatinio daiktavardžio kamiengalį.

II. Galūniniai vediniai:

Pvz., palangė (po langu), antkapis (ant kapo), užupis (už upės), įkalnė (į kalną), priegalvis (prie galvos), užmiestis (už miesto), nuokalnė (nuo kalno);

III. Funkcinė daryba iš priešdėlinių būdvardžių:

Funkcinės darybos esmė ta, kad vienos kalbos dalies žodis be darybos afiksų pridėjimo ima funkcionuoti kitos kalbos dalies reikšme. Būdvardžiai, turintys priešdėlį be- žymi ypatybę, susijusią su neturėjimu to dalyko, kuris pasakomas pamatiniu žodžiu, ir yra labai linkę daiktavardėti ir žymėti asmenį (kartais daiktą), neturintį dalyko, pasakyto pamatiniu žodžiu.

Pvz., bedarbis (kas neturi darbo), bedalis (nelaimėlis, nelaimingas žmogus), bedievis (kas netikį Dievą ), begėdis (kas neturi gėdos), benamis (kas neturi namų);

IV. Galūniniai vediniai iš priešdėlinių veiksmažodžių, lydimi priešdėlio balsių kaitos:

Pvz., nuokvaka (nukvakti), neūžauga (neužaugti), nuovargis (nuvargti);

PRIEŠDĖLINIAI DAIKTAVARDŽIŲ PRIESAGOS IR JŲ REIKŠMĖS:

PA-. Priešdėlio pa- vediniai žymi:

1) vietą, esančią palei (pagal) tą daiktą, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu pagirys, pakelė, paupys);

2) vietą, esančią po tuo daiktu, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu (palangė, panagė);

3) konkrečių daiktų ir augalų pavadinimai, kurių darybos reikšmė rodo tų daiktų ar augalų buvimo vietą (po kuo nors) (paąžuolis, pagalvis).

Vediniai paprastai yra daromi iš tokių daiktavardžių, kurių kamienas lygus šakniai.

UŽ-. Priešdėlio už- vediniai žymi:

1) (dažniausiai) vietą, esančią už to daikto, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu (užmiestis, užupis);

2) (negausiai) pamatiniu daiktavardžiu pasakomo daikto užpakalinę bei šiaip kraštinę dalį arba už to daikto esantį kitą daiktą (užkulnis, (arklio) uždančiai).

PA-. Priešdėlio pa- vediniai žymi:

1) daiktą, dedamą ar (rečiau) savaime esantį ant (virš) to daikto, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu ( antkapis, antsparnis(vabzdžių));

2) naujadarus, žyminčius perviršį, kaupą, papildomą kiekį to dalyko, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu (antžmogis).

PRIE-. Priešdėlio prie- vediniai žymi:

1) vietą ar patalpą,esančią prie (šalia) to daikto, kuris pasakytas pamatiniu daiktavardžiu (prieangis, priepirtis);

2) dalyką, esantį ar vartojamą prie pamatiniu daiktavardžiu pasakyto dalyko (priegalvis, prielinksnis);

3) laiką, artimą pamatiniu daiktavardžiu pasakytam laikui, tačiau paprastai kiek ankstesnį (priešaušris, prievakaris).

NE-. priešdėlio ne- vediniai žymi:

1) pamatiniu daiktavardžiu pasakyto dalyko priešingybę (nemalonė, netiesa, neviltis). Dauguma tokių daiktavardžių yra padaryti iš abstrakčios reikšmės daiktavardžių.Jie visada išlaiko nepakeista pamatinio žodžio kamiengalį ir tuo skiriasi nuo kitų (išskyrus tarptautinius priešdėlinius daiktavardžius) priešdėlinių daiktavardžių.

Į-. Priešdėlio į- vediniai žymi:

1) vietą, esančią , įsiterpiančią į pamatiniu daiktavardžiu pasakytą daiktą bei sudarančią to daiktą pradžią (įjūris, įkalnė);

2) dalyką, skirtą būti ar esantį pamatiniu daiktavardžiu pasakytame daikte (vietoje) (įrankis, įvartis);

3) asmenį, kuris yra kieno netikras (antrinis) giminaitis, atstojantis pamatiniu žodžiu pasakytą giminaitį ( įtėvis, įdukterė);

APY-. Priešdėlio apy- vediniai žymi:

1) vietą, esančią aplink tą daiktą, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu (apyakis, apynamė);

2) laiką, artimą pamatiniu daiktavardžiu pasakytam laikui, tik kiek ankstesnį (pradinį) arba (retai) kiek vėlesnį (apydienis, apyrudenis)

3) daiktą (rečiau asmenį) prastesnį už tą, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu arba tik dalį jo ypatybių teturintį (apymeistris, apyšventė).

PO-. Priešdėlio po- vediniai žymi:

1) vietą, esančią apačioje to daikto, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu (požemis, pogrindis);

2) daiktą, esantį ar skirtą būti apačioje pamatiniu žodžiu pasakyto daikto ( poveržlė);

3) (bendrinės kalbos naujadarai) smulkesnį sistematikos vienetą ar šiaip skyrių, įeinantį į pamatiniu žodžiu pasakytą stambesnį vienetą ar skyrių (pogrupis, poskyris)

4) netikrus vaikus (podukra, posūnis).

BE-. Priešdėlio be- vedinai žymi:

1) asmenį (kartais daiktą) neturintį to dalyko, kuris pasakytas pamatiniu žodžiu (bevaikis, bedarbis);

2) (tarmėse vartojama vedinių grupė) abstrakčius daiktavardžius (dažnokai su laiko reikšmės atžvilgiu), žyminčius pamatiniu žodžiu pasakyto dalyko nebuvimą ( beduonė, bekelė).

PRIEŠ-. Priešdėlio prieš- vediniai žymi:

1) laiką, esantį prieš pat laiką, pasakytą pamatiniu žodžiu ( priešaušris, priešpietis);

2) vietą ar laiką, einantį prieš pamatiniu žodžiu pasakytą dalyką (prieškambaris);

3) dalyką, kuris nukreiptas prieš pamatiniu žodžiu pasakytą dalyką (priešnuodis).

AT-. Priešdėlio at- vediniai žymi:

1) vietą, einančią žemyn nuo tos vietos, kuri pasakyta pamatiniu žodžiu, arba sudarančią tiktai tos vietos pakraštį (atkalnė, atkraštys);

2) pasikartojančio dalyko darybos reikšmę ( atvelykis, atgarsis).

IŠ-. Priešdėlio iš- vediniai žymi:

1) laiką, susijusį su pamatiniu žodžiu pasakytu laiku, tačiau arba gerai jau įpusėjusį, arba kiek ankstesnį, ar vėlesnį (išnakčiai, išvakarės);

2) asmenį pagal jo netikrą (antrinę) giminystę (išdukterė, ištėvis).

PER-. Priešdėlio per- vediniai žymi:

1) daiktą, einantį per pamatiniu žodžiu pasakytą kūno dalį (persnukis, perkaklis);

Kiti šio priešdėlio vediniai labai įvairūs.

PRO-. Priešdėlio pro- vediniai žymi:

1) pirmykštį (senovėje buvusį) dalyką (prokalbė, protėvynė);

2) asmenį, iš kurio yra atsiradęs bei kilęs pamatinis žodis (protėvis);

3) vietą (tarpą) tarp tų dalykų, kurie pasakyti pamatiniu žodžiu (prodebesis).

NUO-. Priešdėlio nuo- vediniai gali būti pavartoti labai įvairiai. Vienas iš atvejų – žymi vietą (paprastai kur nors įsiterpusią) ( pradalgė).

SĄ-.Priešdėlio są- , kuris dėl fonetinės padėties gali turėti ir san- ar sam- formas, vedinių yra labai, labai nedaug.

Dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje vartojami ir šie tarptautiniai priešdėliai, tačiau pačioje lietuvių kalboje naujiems daiktavardžiams pasidaryti jie nėra vartojami: a- (ateizmas, asimetrija), anti- (anticiklonas), ark(i)- (arkivyskupystė), dis- (disharmonija), eks- (ekskunigas), for- (forvakuumas), infra- (infragarsas), ko(n)- (kontekstas), kontr(a)- (kontrataka), meta- (metalingvistika), peri- (perifrazė), pro- (prorektorius), proto- (prototipas), re- (revizitas), sub- (subtropikai), super- (superdangoraižis), trans- (transmutacija), ultra- (ultragarsas), vice- (viceprezidentas).

GALIMOS KLAIDOS:

Priešdėlinių daiktavardžių klaidų pasitaiko nedaug:

• Priešdėlis at- nevartojamas įrašų reikšme: žyma ar atžyma (ne atžyma);

• Nevartotinas slavišku laikomas priešdėlis da-: skola, nepriteklius, skurdas (ne nedateklius), nesubrendėlis, kaišelis, nei šioks, nei toks ( ne nedakepėlis);

• Kur galima priešdėlį praleisti – geriau jį praleisti, net jei priešdėlinis žodis neklaidingas: darbų skirstytojas (ne paskirstytojas), dažų skiediklis (ne atskiediklis);

• Įsidėmėtina, kad yra įskaita, o ne užskaita;

• Betarpiškumas nevartojamas reikšme „nuoširdumas”;

• Betvarkė nevartojama reikšme „netvarka” ( tačiau teisingas pasakymas betvarkė mergina).

39. PRIESAGINIAI DAIKTAVARDŽIAI. PRIESAGŲ VEDINIAI

Deminutyvai – tai mažybiniai, maloniniai daiktavardžiai, padaromi tik daiktavardžiai iš daiktavardžių: pvz.: stalas – stalelis. Kai kurios priesagos, pvz, – iūkštis, -ė (knygiūkštė, vaikiūkštis), -okšnis (krūmokšnis, ledokšnis), -ėzas (vaikėzas) turi tiesioginę menkumo reikšmę. Dažniausios deminutyvų priesagos yra šios: -elis, -ėlis, -ytis. Asmenų pavadinimai pagal profesiją dažniausiai daromi su priesaga –ininkas: darbininkas(: darbas), asmenų pavadinimai pagal kilimo arba gyvenimo vietą daugiausiai daromi su priesagomis –ietis, -ė, -iškis, -ė, retai su –ėnas, -ė. Moterų pavardės daromos su priesagomis –ienė, -uvienė ( jos žymi šias pavardes turinčių vyrų žmonas): Deksnys – Deksnienė, Jonaitis – Jonaitienė, Driskius – Driskiuvienė. Mergaičių pavardės iš tėvo pavardės yra daromos su priesagomis –aitė, -ytė, -iutė, iūtė: Gaigalas – Gaigalaitė. Gyvūnų vyriškoji giminė iš moteriškosios yra padaroma su priesaga –in: antis – antinas, avis – avinas, žąsis – žąsinas. Augalų, stiebų pavadinimai daromi su priesagomis –ienojas, -ojas, -ojys: agurkas – agurkienojas, bulvė – bulvienojas(bulbojys), rugys- rugienojas (rugojys). Mėsos pavadinimai: arklys – arkliena, avis – aviena. Santykiniai daiktų pavadinimai – pavadina daiktą nurodydami jo santykį su daiktu, išreikštu pamatiniu žodžiu. Tai priesagų –ainis, -ainė, -ienė, -inis, -inė vediniai: tešlainis(: tešla), kopūstienė (:kopūstas), vakarienė (:vakaras), duonienė(:duona). Vietų pavadinimai su priesaga –ynas : avietynas „vieta, kur auga aviečių“, alksnynas „alksnių guotas“, beržynas „beržų miškas“. Priesaga –ynė yra tarsi priesagos –ynas formantas (nemotyvuota giminė, laisvas galūnės pasirinkimas). Todėl greta ąžuolynas yra ąžuolynė. Vietą reiškiančių yra dar su šiomis priesagomis: -inė (cukrinė, rašalinė), -iena (avižiena, rugiena, bulviena). Tarptautiniai daiktavardžiai – atas ( dekanatas, komisariatas), -ūra (kandidatūra, prezidentūra). Kuopiniai daiktavardžiai žymi sankaupą asmenų ar daiktų : bajorija, brolija, ponija, vyrija, velniava. Švenčių pavadinimai : Joninės „Jonų šventė“, Petrinės „Petro šventė“.

Priesaginė daiktavardžių daryba iš būdvardžių ir veiksmažodžių. Daryba iš būdvardžių.

Abstraktai daromi iš kokybinių būdvardžių ir būdvardinę reikšmę turinčių dalyvių su priesagomis –umas, -uma, -ybė, -enybė, , -ulys, -atis, -atvė. Geras – gerumas, netikėtas – netikėtumas, patikimas – patikimumas. Abstraktų priesaga –ybė : aitrus – aitrybė, didis – didybė,gražus – gražybė, barbaras – barbarybė, laisvamanis – laisvamanybė. Prie abstraktų su priesaga – ybė, padarytų iš daikto kokybę reiškiančių žodžių šliejasi keletas vedinių iš skaitvardžių: vienybė (iš vienas, vartojamo būdvardiškai), dvejybė, trejybė ir iš kitų kalbos dalių: kokybė, savybė. Ne tokios darios yra abstraktų priesagos –enybė (brangenybė, didenybė); -ovė (gerovė, naujovė); – ulys (graudulys, nuobodulys); -atvė (amžinatvė, jaunatvė); -atis (jaunatis, pilnatis). Priesagos –ūnas darinių nedaug: ėdrūnas plėšrūnas, pirmūnas, smalsūnas. Kuopiniai daiktavardžiai su dviem priesagomis: -uomenė (aukštuomenė, bendruomenė, prie jų prisišlieja darinys iš įvardžio visuomenė);-imas (jaunimas, senimas). Vietų pavadinimai –uma (dykuma, erdvuma), šiek tiek darinių su prieasga –mė (ertmė, tankmė); su priesaga –ovė (ramovė, šventovė); -ynė ( kiaurymė, retymė)

Priesaginių daiktavardžių daryba iš veiksmažodžių

Dariausias –imas( -ymas). Iš kiekvieno veiksmažodžio padaromas abstrakčios reikšmės daiktavardis: augimas ( prie augti), bėgimas (:begti). Tik tais atvejais, kai priesagos –imas (-ymas) vedinai reiškia konkrečius daiktus (klojimas, grendymas), žodynuose juos randam kaip atskiras leksemas, įrašytas antraštiniais žodžiais.

Asmenų pavadinimų pagal veiksmą dariausios priesagos –tojas, -ėjas: mokytojas, a(:mokyti), rašytojas, a (:rašyti), ėmėjas, a (:ėmė), klausėjas, a (klausė), pynėjas, a (:pynė). Su Priesaga ovas dar ir dabar padaroma naujadarų ,pvz, ieškovas.

-ikas krovikas, kūrikas, liejikas

Įrankių bei prietaisų pavadinimai. Produktyviausios priesagos –tuvas, -iklis, -tas, -tukas. Mestuvai, mintuvai, muštuvai, neštuvai. Priesaga –iklis: kėliklis (: kelti, kelia, kėlė), audiklis, jungiklis, skutiklis. Priesagos –yklė vediniai reiškia nesudėtingus prietaisus ar kokiam nors darbui naudojamus indus: barstyklė „sėtuvė“, purstyklė „dalgio galąstuvas“, laistytyklė „laistytuvas“. – tuvė (brauktuvė), -ynė (laipynė, lipynė), – ukas (žindukas), -onas(žiūronai), – ulys (virdulys). Įrankiams bei prietaisams pavadinti vartojama nemažai tarptautinių žodžių su priesaga – atorius (akumuliatorius, degazatorius); -eris (transporteris), -torius (etektorius), -ažas (fiksažas), -yras (nivelyras).

Daiktų veiksmo rezultatų ir veiksmo objektų pavadinimai. Priesaga –inis : brėžinys, junginys, kreipinys, kepinys. Su priesaga –muo vedinių nedaug, bet ir dabar pasidaroma naujadarų: asmuo, dalmuo, juosmuo, ašmuo. Keletas priesagos –ena vedinių: aižena, duženos. Keletas priesagos –ulys vedinių: birulys, krituliai. Su priesag –lis(-lys): indelis, padėlys, sandėlis); -einė( buveinė); -imys (paplūdimys); -vė (kalvė). Apeigų –tuvės, -ynos, -ynė, -tai: baigtuvės, sužadėtuvės, krikštynos, pakasynos. Čia tik bendros darybos tendensijos nusakymas. Išimčių gali pasitaikyti visais atvejais.

Žodžių darybos klaidos

Įvairių prietaisų, įrankių pavadinimus paprastai sudarome su preisagomis –iklis (kirtiklis), -tuvas (galąstuvas), -tas (grąžtas), – tukas (mygtukas), -eklis(žarsteklis), -oklis (stūmoklis). Medžiagos pavadinamos su priesagomis –iklis (tirpiklis), -alas (ryškalas). Būtina pataisyti: pakėlėjas-kėliklis, perjungėjas- jungiklis, atskyrėjas –skyriklis, masažuotojas-masažuoklis, vandens minkštintojas – minkštiklis, reaksijos pagreitintojas – greitiklis, betono liepsnos paskirstytojas – skleistuvas, sklaidiklis, rūdžių pašalintojas – valiklis, sėsdintojas – nusodintuvas, srovės skirstytojas – skirstytuvas, plaukų stiprintojas – stipralas, treniruotojas – treniruoklis, užpildytojas – užpildas, įtampos žadintojas – žadintuvas. Profesiją, polinkį reiškiantys daiktavardžiai dažniausiai daromi su priesaga –ininkas (laiškininkas, durininkas). Jų darybos pamatas visada yra daiktavardis, todėl čia nedera dažnai vartojamas liudininkas, padarytas iš veiksmažodžio liudyti. Tokiais atvejais vartojama priesaga –ojas, pvz:Pateikta faktinė madžiaga ir liudininkų (=liudytojų) prisiminimai yra vienpusiški. Prozaikas keičiamas į prozininką. Profesijų pavadinimai vartojami su priesaga –ietis: geležinkelininkas->geležinkelietis, švietimietis= švietimo darbuotojas. Daiktavatdžiai su priesaga –ietis bendrinėje kalboje dažniausiai žymi asmenis pagal gyvenamą vietą( kaunietis, klaipėdietis), pagal valstybę, kraštą, žemyną (amerikietis, europietis). Su priesaga –ietis nedarome pavadinimų iš žodžių dūrinių, ar žodžių junginių. Ne visada su priesaga –ietis daromi ir gyventojų pavadinimai pagal valstybes. Jei šalies pavadinimas baigiasi –ija, asmenų pavadinima daromi su galūne -as. Pvz, Australija – australas, Brazilija –brazilas, Kinija – kinas , Bet yra išimčių : Kolumbija – kolumbietis. Didele kalbos klaida daromi asmenų pavadinimai su svetimos kalbos priesagomis –ščikas, autogenščikas (=suvirintojas), kinščikas(=kinininkas, kino operatorius); -elka, -eka, -orka mergelka (=mergiotė), giedorka(=giedotoja). Neteiktini daiktavardžiai, padaryti iš skaitvardžių su priesaga –ukė: vienukė, dvejukė, trejukė, devyniukė. Su priesaga –kė netaisyklingai daromi kortų pavadinimai: devinkė, dešimkė(=devynakė, ir t.t). Kitos nelietuviškos daiktavardžių priesagos: -ensas tangensas(=tangentas), -erėja batarėja(=baterija), -nyčia druskinyčia (= druskinė), -uška petruška(=petražolė).

40. DAIKTAVARDŽIAI DŪRINIAI IR GALŪNIŲ VEDINIAI

Galūninės darybos žodžiai pagal kamieno struktūrą ir galūnės funkcijas būna dvejopi – galūnių vediniai (kurie remiasi vienu pamatiniu žodžiu) ir dūriniai (kurie remiasi dviem ar keliais pamatiniais žodžiais). Dūriniai remiasi dviem (ar keliais savarankiškais žodžiais) arba vienu savarankišku, o kitu tarnybiniu žodžiu.

Galūnė – gramatinė morfema. Jos darybos funkcija dvejopa: vedinių galūnė keičia pamatinio žodžio leksinę reikšmę. Darybos metu susiformuoja nauja darinio reikšmė.

Dūrinių galūnė padaro žodį įformindama jį kaip gramatinį vienetą.

Galūnių vediniai

Ryškiausia galūninės darybos ypatybė – transpozicinė darinio reikšmė. Galūnių vediniams nebūdingas modifikacinis ryšys. Daugiausia galūnių vedinių yra iš veiksmažodžių ir būdvardžių, daug mažiau – iš daiktavardžių.

Vediniai iš veiksmažodžių

• Abstraktai. Daromi su galūnėmis –a, -is (-ys), -as, -ė, -ius.

Su galūne –a iš:

a) priešdėlinių rezultatinę reikšmę turinčių veiksmažodžių: apyvarta, apklausa, išpirka, pagalba ir t.t.

b) nepriešdėlinių veiksmažodžių: malda, kančia, grauža ir kt.

Su galūne –is:

a) iš priešdėlinių rezultatinę reikšmę turinčių įvykio veikslo veiksmažodžių: atlydys, atkirtis, įtūžis, poelgis;

b) iš nepriešdėlinių: dūžis, kirtis, spjūvis, šūvis.

Su galūne –as: dūkas, juokas, siutas, vėmalas, pažadas.

Su galūne –ė: išgalės, išmonė, pergalė.

Labai nedaug abstraktų su galūne –ius: lakius, stygius, zylius.

• Asmenų pavadinimai daromi su galūnėmis –a, -is, -ys, -as, -ius.

Su galūne –a daugiausia padaroma asmenų pavadinimų, formaliai neskiriančių giminės. Dažniausiai jie yra neigiamos reikšmės: išgama, išpera, drimba, užuomarša, niurzga.

Galūnių –is, -ė (-ys, -ė) vediniai skiria vyriškąją ir moteriškąją lytį, bet taip pat turi menkinamąją reikšmę: neregys, neregė, plepys, plepė.

Galūnės –as vediniai taip turi neigiamą atspalvį: krapštas, prielipas, paistas. Menkinamosios reikšmės neturi asmenų pavadinimai pagal nuolatinį darbą, profesiją: palydas, sargas, prievaizdas.

Galūnių –ius, -ė, vediniai taip yra menkinamosios reikšmės: dilius – dilė, seilius – seilė; išskyrus kurpius ar kokį kitą žodį.

• Gyvūnų pavadinimai daromi tuo pačiu principu kaip ir asmenų pavadinimai (t.y. nusakant daiktą pagal veiksmą). Tik gyvūnų pavadinimai yra pagrindiniai, o žmonių situaciniai. Jie neturi aiškaus neigiamosios reikšmės krūvio: naras, šliužas, ūkas, gaudė.

• Daiktų – veiksmo rezultatų pavadinimai paprastai remiasi įvykio veiksmo rezultatiniais veiksmažodžiais.

Su galūne –a:

a) Iš priešdėlinių veiksmažodžių: atliekos, išgrauža, nuolauža.

b) Iš nepriešdėlinių: krūva, pyla, tvora.

Su galūne –as:

a) Iš priešdėlinių veiksmažodžių: apšalas, įdaras, parašas.

b) Iš nepriešdėlinių: tvanas, laužas, raizgas, graužas.

Su galūne –is:

a) Iš priešdėlinių: atspindys, įlinkis, nuotykis, uždarbis.

b) Iš nepriešdėlinių: brėžis, plyšys, pjūvis, ryšys.

Su galūne –ė:

a) Iš nepriešdėlinių eigos veiksmažodžių: brydė, duobė, pynė.

b) Iš priešdėlinių: pramonė.

Su galūne –ius: lykius, skyrius, valkius.

• Įrankių, veiklos priemonių pavadinimų dariausia galūnė yra –as.

a) Iš priešdėlinių: apavas, pakalas, pasparas, užvožas.

b) Iš nepriešdėlinių: jungas, kraipas, smaigas, spaudas.

Su galūne –a: pakaba, paspira, užtvara, užtvanka.

Su galūne –is (-ys): užvarstis, uždoris, ryšys, stabdys.

Su galūne –ė: dildė, segė, velkė, pašluostė, atkaltė.

• Vietų pavadinimai. Su galūne –(i)a: perėja, įlanda, prieglauda, landa, ėdžios.

Su galūne –is: nuobėgis, nuolydis, protėkis, užutėkis.

Su galūne –as: nuotakas, pervalkas, atabradas.

• Apeigų, iškilmių pavadinimai: atminos, peržiūros, atlaidai, vaišės.

Vediniai iš būdvardžių

Daromi tik iš kokybinių būdvardžių, reiškiančių kintamąją ypatybę (t.y. laipsniuojamų).

• Abstraktai. Su galūne –is: blogis, greitas, grožis, kietis, šaltis, tamsis, skonis, rimtis.

Su galūne –(i)a: drąsa, gausa, švara, tyla, narsa, svarba.

Su galūne –as: apstas, atstas, godas, narsas.

Su galūne –ė: kaltė, vertė, žilė.

• Asmenų pavadinimai pagal ypatybę dažniausiai turi menkinamąją reikšmę. Vyriškosios giminės daiktavardžiai paprastai daromi su galūne –is (-ys), o moteriškosios su galūne –ė: klibis, kvailys, kvailė, žvairys, -ė, senis, -ė.

Su galūne –ius: balčius, -ė, basius, -ė.

• Gyvulių, žvėrių ir žvėrelių pavadinimai: keršis, -ė, šleivys, rudis, -ė, sartis, -ė.

• Daiktų pavadinimai. Su galūne –is: dryžis, gailis, rėtis, skystis.

Su galūne –ė: baltė, lėkštė, plikė, striukė, žilė.

• Vietų pavadinimai. Su galūne –ė: gylė, nuošalė, plynė.

Vediniai iš daiktavardžių

• Asmenų pavadinimai. Daromi su galūnėmis –ius ir –is. Skirstomi:

a) Pagal amatą: duonius, baldžius, kurpius, stalius, račius.

b) Pagal ryškų išorės ar vidaus bruožą: kuprius, išminčius.

c) Pagal tai, kuo išsitepęs: blusius, milčius, snarglius.

d) Pagal priklausymą tautai ir pan.: latvis, šeduvis, sūduvis.

Su galūne –(i)us: kalnius „kalno gyventojas“.

• Gyvūnų pavadinimai.

a) Patelių pavadinimai pagal patinus daromi su galūne –ė: briedė, elnė, kalakutė, lokė, liūtė, šernė, vilkė.

b) Pavadinimai pagal išorinį požymį: gaurys, -ė, kuodis, -ė, šlakys.

• Daiktų, augalų ir kt. pavadinimai daromi su galūnėmis –ė, -is (-ys): dumblis, dumblė, pūkė, pienė, šulė, vandenė, samanė.

• Vejų pavadinimai daromi iš pasaulio šalių su galūnėmis –is ir –ys: vakaris, šiaurys.

Dūriniai

Dūrinių darybos formantas taip pat yra galūnė. Esminis skirtumas tarp vedinių ir dūrinių – vediniai remiasi vien pamatiniu žodžiu, o dūriniai sintaksine konstrukcija – žodžių junginiu. Naujas sudurtinis žodis dažnai skiriasi nuo darybos pamato leksine reikšme, žymimo dalyko ekspliciškumu, turinio kompresija (pvz. rugiagėlė).

Pagal darybos pamatą visus dūrinius galima skirti į du tipus. Pirmajam tipui priklauso dūriniai sudaryti iš dviejų (ar kelių) savarankiškų žodžių (sudurtiniai). Antrajam tipui priklauso dūriniai, sudaryti iš vieno savarankiško žodžio ir kito tarnybinio (priešdėliniai daiktavardžiai).

Pirmojo tipo dūriniai

Dūriniai su antruoju dėmeniu daiktavardžiu

• Daiktavardis + daiktavardis tipo dūriniai remiasi sintaksine konstrukcija, kurią sudaro daiktavardis su nederinamuoju pažyminiu. Konstrukcijoje yra atributinis žodžių ryšys. Vienas dėmuo apibrėžia (determinuoja) kito dėmens reikšmę. Dažniausiai determinuojama antrojo (pagrindinio) dėmens reikšmė šiais atžvilgiais:

1) paskirties: arbatžolės, kiemsargis, pienpuodis, veržliaraktis;

2) priklausymo (rūšies): avikailis, eglišakė, gandralizdis;

3) vietos atžvilgiu: sienlaikraštis, šilauogė, takažolė;

4) panašumo atžvilgiu: dantiraštis, kardžuvė, vilkšunis.

5) Medžiagos atžvilgiu: eglitvorė, ledkalnis, medvilnė.

6) Laiko atžvilgiu: naktipiečiai, savaitraštis, vasarnamis ir kt.

Kai kurie iš determinacinių darinių turi perkeltinę – metaforos reikšmę: akmenširdis, buožgalvis, vilkdalgis ir kt.

Dūrinių, kurių antrasis komponentas apibrėžtų pirmąjį, nedaug. Jie remiasi inversine žodžių tvarka: galamaišis, galugalvis, arba konstrukcijomis su valdomuoju kilmininku: pusvalandis, pusmetris, puslitris.

Yra keletas dūrinių, kurių dėmenys maždaug vienareikšmiai: aširatis, gelžbetonis, šakniavaisis.

• Būdvardis + daiktavardis tipo dūriniai remiasi konstrukcija, kurios narius sieja atributiniai derinamieji ryšiai: bendrabutis, drūtgalys, greitligė, senbernis; arba metafora: skystaprotis, bukagalvis, baltakė, šaltanosiai.

• Skaitvardis + daiktavardis tipo dūrinių komponentas dažniausiai yra kiekinis skaitvardis: tritomis, trigrašis, vienkiemis, šimtadienis. Darinių dviratis, keturkampis, šimtakojis semantikoje ryšku reikšmės perkėlimas, metafora. Pirmasis komponentas kelintinis skaitvardis yra savaitės dienų pavadinimuose: pirmadienis, antradienis. Taip pat žodžiai: trečdalis, pirmagalys ir kt.

• Veiksmažodžio forma + daiktavardis remiasi sintaksine konstrukcija su būdvardinę reikšmę turinčių derinamuoju dalyviu: iškištadantis, skeltanagis, pramuštgalvis, aplėpausis, nepraustaburnis ir kt. Šių dūrinių semantikoje ryšku reikšmės perkėlimas, metamorfizacija.

• Prieveiksmis + daiktavardis dūrinių tipui priskirti šie žodžiai: aplinkkelis, pusiaukelė, pusiaužemis, aplinkraštis, gretasienis, daugtaškis. Kadangi kai kurie pirmuoju dėmeniu einantys žodžiai kalboje vartojami ne tik kaip prieveiksmiai, bet ir kaip prielinksniai, tai galima manyti, kad kai kurie šio tipo dūriniai remiasi prielinksnine konstrukcija.

• Įvardis + daiktavardis dūrinių pirmieji komponentai yra savi- ar sava-, o antrieji – abstrakčios reikšmės daiktavardžiai: savimeilė, savitarpis, savidrausmė, savamokslis, kitakilmis, kitatautis. Su galūne –a: savieiga, savikritika, saviveikla.

Dūriniai su antruoju dėmeniu veiksmažodžiu

• Daiktavardis + veiksmažodis tipo dūriniai dažniausiai pavadina asmenis pagal jų darbą, veikiamąjį dalyką, būsenas: auksakalys, kaminkrėtys, stogdengys, šienpjovys, juokdarys. Jie gali būti dviejų giminių.

Daiktų ar abstrakcijų pavadinimų giminė nemotyvuota, todėl kiekvienas žodis gali būti tik vienos giminės: dujotiekis, kelrodis, laikrodis, lovatiesė, galvosūkis, ledonešis, naktigonė, saulėtekis ir kt.

Dūrinių darybos formantai – galūnės –is (-ys) ir –ė. Tačiau yra ir su galūne –a: saulėgrąža, naktibalda, akiplėša, kalbotyra ir kt.

• Skaitvardis + veiksmažodis dūrinių nedaug. Pirmuoju dėmeniu paprastai eina vienas, du, trys ir pirmas, antras: dvikinkis, viensėdis, vienatūris, pirmagimis. Su galūne –a: dviskaita, dvisėda.

• Įvardis + veiksmažodis darinių su galūne –is yra vos vienas kitas: savižudis, savivartis, kitatikis. Kiti – su galūne –a: saviaukla, savigarba, savijauta, savimyla, savišalpa.

• Prieveiksmis + veiksmažodis: gražbylys, naujakurys, piktadarys, aiškiaregys, čiabuvis.

Sudurtinių daiktavardžių gali būti atsiradusių ir iš sudurtinių būdvardžių: žalmargė, juodbėris.

Antrojo tipo dūriniai

• Vietų ar su vieta susijusių dalykų pavadinimai. Jie motyvuoti dūrinį sudarančios semantikos.

a) Su priešdėliu pa- reiškia vietą, esančią palei pamatiniu žodžiu pasakytą daiktą: pabalys, pagriovys, pajūris, pasienis, pasaulis, panosė, pakrosnis, panagė.

b) Su priešdėliu po- reikšmė visiškai atitinka su priešdėliu pa-: podirvis, pogrindis, požemis ir kt.

c) Lokalinė priešdėlio už- reikšmė sutinka su prielinksnio už reikšme: užantis, užsienis, užstalė, užribis, užupis ir kt.

d) Lokalinė priešdėlio ant- reikšmė sutinka su prielinksnio ant reikšme: antgalis, antkapis, antpetis, antpirštis, antsnukis ir kt.

e) Su priešdėliu prie- ryški prielinksnio prie reikšmė: prieangis, priegalvis, priepirtis, prielinksnis, priežodis.

f) Su priešdėliu į- („į vidų“,): įgerklis, įsienis, įrankis, įjūris.

g) Su priešdėliu apy- (vieta ar daiktas, esantis apie pamatiniu žodžiu reiškiamą daiktą): apyakis, apykalnis, apynamė, apykaklė, apyrankė.

h) Su priešdėliu prieš- (vieta ar daiktas, esantis prieš pamatiniu žodžiu reiškiamą daiktą): prieškalnė, priešlapis, prieškambaris, priešplūgis.

i) Su priešdėliu at- (dažnai sutinka prielinksnio nuo lokalinėmis reikšmėmis): atkalnė, atskardis, atšlaitė.

j) Su priešdėliu iš-: iškelis, išpievis, išvietė, iškirvis.

k) Su priešdėliu per-: perkaklis, perkaktis, perpetė, persnukis.

l) Su priešdėliu pra-: pradalgė, prarantė, pralomė, prapiestis.

• Laiko pavadinimai yra su priešdėliais:

a) pa- („prieš tai“): parytys, pavakarė, pavasaris.

b) prie-: prievakaris, prietamsis.

c) prieš-: priešaušris, priešpiečiai.

d) apy-: apydienis, apyaušris, apypietė.

e) iš-: išnakčiai, išvakarės ir kt.

Atskirai minėtini dūriniai su prielinksniu be ir kilmininkas. Jie reiškia metą, kai stokojama to, kas pasakyta pamatiniu savarankiškuoju žodžiu: beduonė, bemalkė, bemiegė, bekelė.

• Asmenų pavadinimai turi įvairių priešdėlių, bet turbūt didžiausia grupė yra su priešdėliu be-, turinčiu stokos reikšmę: bedalis, begėdis, bedarbis, bekojis, belaisvis, beprotis, bežadis, bežemis.

Su kitais priešdėliais dūriniai žymi asmenis pagal šeimos santykius, pareigas ar kita.

a) pa-: patėvis, pamotė, pameistrys, papulkininkis, pabrolys, pamergė.

b) po-: podukra, posūnis, povaikis.

c) į-: įsūnis, įtėvis, įmotė, įnamys.

d) iš-: išdukterė, išsūnis, ištėvis, išpiemenis.

• Mažesnio masto dalykų pavadinimai paprastai turi priešdėlius pa- ir po-: pakomitetis, patarmė, pobūris, pogrupis, porūšis, poskyris, poklasis.

41. PRIEŠDĖLINIAI BŪDVARDŽIAI

Priešdėliniai būdvardžiai gaunami šiais būdais:

a) PRIEŠDĖLINIU

Tuomet darinys nuo pamatinio žodžio skiriasi tik priešdėliu: plokščias- paplokščias, ilgas- pailgas.

Priešdėlis ne- sukuria pamatinio žodžio antonimą ir nepakinta žodžio galūnė: doras- nedoras, geras- negeras. Šis priešdėlis jungiasi su daugeliu kokybinių būdvardžių.

b) Šalia priešdėlio yra ir darybos fukciją atliekanti galūnė, todėl atrodo, kad šie būdvardžiai yra galūnių vediniai: prie klėties- prieklėtis, be galvos- begalvis,

Darūs su priešdėliu be-, rečiau su arti-, pa-, po-, pra- : pokaris metas, artigalė karvė, pradienis darbininkas.

Priešdėlinių būdvardžių yra daroma palyginti nedaug. Jų yra dvejopų:

1) Žymi neapibrėžtą ypatybės kiekį ir yra sinonimiški priesagos –okas būdvardžiams

2) Reiškia pamatiniu žodžiu pasakytos vidinės būsenos turėjimą.

YPATYBĖS KIEKIO BŪDVARDŽIAI

Daromi su priešdėliais apy-, po-, pa-, prie-, pro-. . Kai juos pridedi kartu kinta ir vedinio galūnė: -as,

-a, -us, -i galūnės pasikeičia į –is, -ė

Apy-

1) Priešdėlio apy- būdvardžiai paprastai daromi iš neišvestinių būdvardžių, Jie reiškia ne visai pilną, daugiau negu vidutinį pamatiniu žodžiu pasakytos ypatybės kiekį ir yra sinonimiški būdvardžiams su priesaga –okas,-a: apykreivis, apyjuodis, apyaukštis.

2) Iš išvestinių būdvardžių padarytų su priešdėliu apy- pasitaiko tik retkarčiais: apydrobinis, apydrėgnis

3) Nedaug su šiuo priešdėliu padaroma būdvardžių iš daiktavardžių: apyamžis, apygriozdis

4) Kartais pasitaiko veiksmažodinių būdvardžių su priešdėliais apy-, api-, ap-, žyminčių ne visai pilną iš veiksmo kylančios ypatybės kiekį: apydriskiai vaikai, apykirmiai obuoliai apysirgis tėvukas

Po-

1) Būdvardžiai su preišdėliu po- paprastai daromi iš neišvestinių būdvardžių: poankstis, poblogė, poprastė, poankštė

2) Kartais daromi su dviem afiksais: priešdėliu po- ir priesaga –okas: poankštoki čebatai, poskystoka sriuba

3) Kartais daroma iš daiktavardžių: pomelagis

Pa-

1) Paprastai daroma iš neišvestinių būdvardžių, dažnai išlaiko pamatinio žodžio galūnę.

a) Nepilno ypatybės kiekio reikšmė: poankstyvas

b) Per didelio ypatybės kiekio reikšmė: poplatis

c) Trūkstamo ypatybės kiekio reikšmė: požalis

2) Tokie būdvardžiai kaip : padorus, pailgas turi individualias reikšmes ir dabartinės kalbos požiūriu yra nelaikomi dariniais

Prie-

1) Daromi iš neišvestinių būdvardžių: priekvailis, prieblogis, prietrumpis, prierūgštis

2) Kartais kai kurie padaromi iš daiktavardžių: priekaulis, prieponis

3) Retai daromi iš veiksmažodžių kamienų: preisirpės

4) Kartais daromi su priesaga prie- iš būdvardžių su tos pačios reikšmės priesaga –(i)okas, -a: priežaloki rugiai, priemargoka šarka

Pro-

1) Daroma iš neišvestinių būdvardžių: prokarštis, promėlynis, propilkiai

2) Retai daroma iš daiktavardžių: prokaulė kumelė, proverksmė motina

VIDINĖS YPATYBĖS BŪDVARDŽIAI

Šios reikšmės vediniai nedarūs. Daromi iš daiktavardžių su priešdėliais ap-, at-,pa-, pra-. Paprastai pridedama galūnė –us, -i : atkaklus žmogus, parankus dalykas, prakauli moteris

KLAIDŲ APTARIMAS

1) Būdvardis „betarpiškas“, „betarpis” nevartotinas reikšme „tiesioginis“ ar „nuoširdus“

2) Su priešdėliu be- paprastai daromi būdvardžiai, žymintys ypatybę, susijusią su neturėjimu to dalyko, kuris pasakomas pamatiniu žodžiu( bedievis, beprotis).Būdvardis „bereikalingas“ vartotinas tik reikšme „ be reikalo daromas“ ir „dar reikalingas“.

3) Būdvardžiai su priešdėliais po-, apy-, pa- yra nelaipsniuojami, tik kartais pasitaiko aukštesniojo laipsnio formų: posmagesnę, padregnesnę

42. PRIESAGINIAI BŪDVARDŽIAI

Priesaginiai būdvardžiai daromi iš daiktavardžių, veiksmažodžių ir pačių būdvardžių. Būdvardžių priesagos neturi didelio semantinio ir funkcinio skaidrumo, jos yra nevienareikšmės.

BŪDVARDŽIŲ DARYBA IŠ DAIKTAVARDŽIŲ

Dažniausios priesagos: -inis, -ingas, -iškas, -ėtas, -(i)otas, -uotas, -inas.

-inis

1) Priesagos –inis vediniams būdinga bendra išskiriamoji daikto rūšies tipo žymėjimo reikšmė. Rūšis žymima nurodant:

a) medžiagą, iš kurios daiktas padarytas: akmeninis namas

b) priklausymą tam, kas pažymima pamatiniu žodžiu: kiaulinia taukai

c) panašumą i tą daiktą: lininiai marškiniai

d) paskirtį: arbatinis šaukštelis

e) daikto įpatybę pagal vietą: galinis langas

f) ypatybę pagal laiką, su kuriuo siejamas daiktas: dieninis budėjimas, mėnesinis bilietas

g) ypatybę pagal veikimo priemonę: diržinė mašina, vėjinis malūnas

h) polinkį į ką nors: kanapinis žvirblis, arklinis vlkas

i) matą: litrinis butelis, sprindiniai lašiniai

2) Šios priesagos vediniai turi ir kitą, sunkiai nusakomą, reikšmės atspalvį, susijusį su tuo, kas žymima pamatiniu žodžiu: aulinia batai, bulvinia metai

3) Šios priesagos vedinių yra labai daug

-ingas

1) Vediniai su priesaga –ingas reiškia:

a) Daikto ypatybę su pabrėžtu gausumu: lietingas ruduo

b) Polinkį į ką nors: karingas

c) Įvairia kitas aplinkybes, kylančias iš santykio su tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: darbingas laikas, skolingas žmogus, juokingas posakis

2) Paprastai priesagos –ingas vediniai nereikalauja objekto reikšmės papildymo, rodo turėjimą, gausumą, o pamatinio žodžio dalis parodo, ko kas turi

-iškas

1) Šios priesagos vediniai reiškia:

a) Ypatybę pagal panašumą: bobiškas elgesys, asiliškas poelgis

b) Rūšį, tipą, nustatomą pagal santykį su pamatiniu žodžiu: kareiviški batai, studentiškas gyvenimas

c) Esminę daikto ypatybę: mėsiškas valgis, pieniška sriuba

2) Su šia priesaga daromi vediniai su tarptautiniais žodžiais: logiškas, ekonomiškas, magiškas

-ėtas

1) Pagrindinė reikšmė- daikto ypatybės žymėjimas pagal turėjimą to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: gėlėta suknelė, dėmėtas drabužis, dulkėtas daiktas

-otas, -uotas

1) Reiškia ko nors turėjimą: ūkanotas oras, gyslotas kūnas, strazdanota mergaitė

2) –otas priesagos vediniai skirstomi į:

a) Reiškiantys esminę, vidinę daikto ypatybę: darganotas oras

b) Ypatybę su paviršiaus atspalviu: kuprotas žmogus

3) – uotas vediniai gali reikšti:

a) ko nors turėjimą: akiniuotas vyras

b) paviršiaus, išorės ypatybę: degutuotas daiktas

-ingas

1) Yra daug šios priesagos vedinių. Visi jie reiškia, kad daiktas išteptas tuo, kas žymima pamatiniu žodžiu: dulkinas daiktas, muilinas daiktas, kruvinas drabužis, suodinas daiktas

BŪDVARDŽIŲ DARYBA IŠ BŪDVARDŽIŲ

1) Galima padaryti iš kiekvieno kokybinio būdvardžio dažniausiai su šiomis priesagomis: -utis(gerutis), -(i)ukas(mažiukas), -ulis(mažulis), -ėlis( mažėlis),

-ytis(mažytis), -ylis( mažylis)

Tai mažybinės priesagos , jos taip vadinamos dėl to, kad fonetinė struktūra primena daiktavardžių mažybines priesagas ir dažniausiai turi tą pačią maloninę reikšmę.

2) Iš kokybinių būdvardžių su priesagomis: -okas. Reiškia nustatytą ypatybės kiekį, nesiekiantį pamatiniu žodžiu reiškiamo kiekio. Panašią reikšmę turi priesagų –yvas, – svas, -švas, -zgnas vediniai

3) Su priesaga –inis. Vediniai nuo pamatinio žodžio skiriasi ryškiai rūšine ypatybe: įžambinis, lyginis, skersinis

Šie vediniai lengvai daiktavardėja

BŪDVARDŽIŲ DARYBA IŠ VEIKSMAŽODŽIŲ

Su veiskmažodžiais galima sieti labai daug būdvardžių, bet dažnai esti neaišku, ar tie būdvardžiai yra tiesioginiai dariniai iš veiksmažodžių.

1) Priesaginiai vediniai turi dvejopas priesagas: priebalsinės ir balsinės.

a) Priebalsinėmis vadiname tas, kurios gramatikoje laikomos pirminėmis. Tai tiesiog vieno ar dviejų priebalsių samplaika su galūne. Atskiro skiemens tokia priesaga nesudaro, todėl ją turintis būdvardis, kaip ir paprastasis, yra dviskiemenis: putlus( iš pūsti), vešlus( iš vešėti), gležnas( is gležti), pilnas( iš pilti), iš temti( iš temti)

Visi būdvardžiai su priebalsinėmis priesagomis yra kokybiniai ir turi visas paprastiems kokybinias būdvardžiams būdingas morfologines ypatybes.

Veiksmažodžio irbūdvardžio santykis visur vienodas, nepriklausomas nuo konkrečios reikšmės. Pamatinis žodis- savaiminės reikšmės paprastasis veiksmažodis.

Kalbant apie dviskiemenius būdvardžius, nepriklausomai nuo to, turi ar neturi jie formaliai skiriamas priebalsines priesagas, reikia kalbėti ne apie jų darybą, o tik apie koreliacijos ryšį su atitinkamu dviskiemeniu veiksmažodžiu. Jei butų aiškus darybos ryšys, būtų skiriama ne tik priesaga, bet ir jos fukcija.

b) Dviskiemeniai būdvardžiai su priebalsine priesaga –tas ( baltas, šaltas) primena neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvius. Pvz. dalyvis „virtas“ gali būti suprantams ir kaip veiksmažodinio žodžio forma: valgis mano virtas“ ir kaip būdvardis „ virtas valgis“

2) Dar būdvardžiai iš veiksmažodžių daromi su universaliomis priesagomis: -inis bei –tinas, -tina ir –inas, -ina

Nemažai būdvardžių su –inis padaryta iš neveikiamosios rūšies dalyvių: austas- austinis, dirbtas- dirbtinis, sakytas- sakytinis. Jie dažnai daiktavardėja.

3) Kai kurie kalbininkai siūlo reikiamybės dalyvius laikyti būdvardžiais, padaytais su preisaga –tinas, -tina iš veiksmažodžio bendračių, tačiau, pagal A.Paulauskienę, tai netiesa.

4) Žemaičių plote yra linksniuojamų žodžių, kuriuos galima vadinti priesagos –inas vediniais iš veiksmažodžio formų: nešinas, geninas, vedinas, velkinas. Jų yra nedaug.

BŪDVARDŽIŲ DARYBA IŠ KITŲ KALBOS DALIŲ

1) Yra nedidelės grupelės būdvardžių vedinių iš skaitvardžių su priesagomis –inis, -ainis, -(i)opas: antrinės paruošos, ketveriopas darbas

2) Iš įvardžių vedinių daugiausiai su priesaga –iškas: jūsiškas, saviškas, visiškas

– oniškas, -otiškas: kitoniškas, savotiškas

– eriopas: keleriopas

3) Nedaug priesaginių vedinių yra ir iš prieveiksmių. Su priesagomis –inis, -yškis(-ykščias): atgalinis, nuotolinis, tiesioginis, vakarykštis, pernykštis

KLAIDŲ APTARIMAS

1) Tarptautinių būdvardžių baigmenys –olinis, -arinis, -atinis, -etinis, -ijinis, -ikinis, -yvinis, -orinis turi būti trumpinami iki –inis, atsisaknat tarptautiniųformantų –al-, -ar-, -at-, -et-, -ij-, -ik-, -yv-, -or-. Galima rinktis ne –inis, o –us.

Todėl:

pensinis, o ne pensijinis, amžius

keramė, o ne karamikinė, plytelė

teorinis, o ne teoretinis, smaprotavimas

individualus, o ne individualinis, samprotavimas

preliminari, o ne preliminarinė, darbotvarkė

privati, o ne privatinė, nuosavybė

2) –inis, -ė priesaga lietuvių kalboje dažniausiai reiškia esminę ypatybę, todėl rusų kalbos pavyzdžiu netinka daryti su šia priesaga būdvardžius iš veikėjus reiškiančių veiksmažodinių daiktavardžių, turinčių priesaga –ėjas, -tojas

Todėl: rašytojų, o ne rašytojinė, spauda

ganytojų, o ne ganytojinė, veikla

Kartais netinka daryti ir iš kitokias priesagas turinčių daiktavardžių

Todėl: rinkimų, o ne rinkiminiai, rezultatai

minutės, o ne minutinė, pertraukėlė

Jei būdvardį su priesaga –inis, -ė galima pakeisti daiktavardžio kilmininku, tai pirmenybė teikiama pastarąjam

Todėl: onkologijos, o ne onkologinis, centras

metodikos, o ne metodinis, būrelis

pramonės , o ne pramoninės, prekės

IŠIMTYS: gali būti istorinis įvykis ir istorijos įvykis, auksinis žiedas ir aukso žiedas

Priesaga –inis, -ė nevartotina dūriniuose

Todėl: daugiatautė, o ne daugiatautinė, bendruoenė

Ir priešdėlio be- vediniuose

Todėl: bevielis, o ne bievielinis, telefonas

bealkoholis, o ne bealkoholinis, alus

beprocentė, o ne beprocentinė, paskola

3) Priesaga –iškas, -a dažniausiai reiškia ne ypatybę, o veikėjo panašumą. Netinka reikšti veikėjo priklausymui kokiai nors kategorijai.

Todėl: turkų, o ne turkiški, šokiai

lietuvių, o ne lietuviška, pasaka

darbininko, o ne darbinikiška, profesija

IŠIMTYS: rusiškos ir rusų pavardės- skiriasi semantiškai, nes rusų pavardės gali būti ir nerusiškos.

Kartais ši priesaga be reikalo vartojama kai kuriuose tarptautiniuose žodžiuose

Todėl: privatus, o ne privatiškas, reikalas

lygiateisiai, o ne lygiateisiški, piliečiai

beširdis, o ne beširdiškas, žmogus

43. BŪDVARDŽIAI DŪRINIAI IR GALŪNIŲ VEDINIAI

Galūnių vediniai

Daugiausia su galūnėmis padaroma būdvardžių iš veiksmažodžių: iš asmenuojamojo žodžio daromi linksniuojami. Su galūnėmis mažai daroma būdvardžių iš daiktavardžių ir iš būdvardžių.

1. Dariniai iš daiktavardžių: dumbli vieta, galvus vyras, kalvi vieta, sakus medis, samanė bitė.

2. Dariniai iš būdvardžių: jaunis brolis, pilkės žąsys, ankstyvės bulvės, vėlyvis paukštis.

Galūnių vediniai iš veiksmažodžių

Dažniausiai daromi su galūnėmis –us (mot. g. -i) ir –as (mot. g. -a). Galūninei būdvardžių darybai būdingi tie patys morfologiniai žodžio pakitimai kaip ir daiktavardžių darybai:

1) šaknies balsių kaita

2) priešdėlio balsių kaita

3) metatonija

Su galūne –us iš:

a) Priešdėlinių veiksmažodžių: apdairus, įkyrus, išlaidus, nuolankus, pakilus, pralaidus, priekabus, sumanus, užmaršus.

b) Nepriešdėlinių: alkus, čiauškus, dubus, dvasus, lakus, laidus, lankstus, klampus, skalus, talpus.

Su galūne –as iš:

a) Priešdėlinių veiksmažodžių: atkilas, atskilas, atviras, įvijas, išdrikas, ištižas, pakrikas, praviras, uždaras.

b) Paprastųjų veiksmažodžių: bukas, blogas, dryžas, ilgas, klibas, klišas, menkas, plikas, sveikas, margas.

Sudurtiniai būdvardžiai

Dūriniai su antruoju dėmeniu daiktavardžiu

• Būdvardis + daiktavardis tipo dūrinių turbūt yra daugiausia. Santykis tarp dūrinių komponentų yra determinacinis: baltagalvis, juodmargis, ilgakaklis, plačiabrylė, mažaraštis, gėlavandenės, tuščiaviduris ir kt. Jais nusakomos įvairios ypatybės.

• Daiktavardis + daiktavardis dūrinių nelabai daug. Jie reiškia ypatybę, motyvuotą dviejų daiktų santykio, pasakyto pamatine konstrukcija: briedkriaunis peilis, šilkavilnės avys, arkliadantis žmogus.

• Skaitvardis + daiktavardis tipo dariniai žymis ypatybę motyvuotą pamatine konstrukcija reiškiamo daiktų skaičiaus: dviaukštis namas, dvimetis vaikas, trimetis arklys, antramečiai dobilai, dvigalvis erelis, penkiakampė žvaigždė, antraeilės pareigos.

• Dalyvis + daiktavardis tipo dariniai reikšmės struktūra artimi būdvardis + daiktavardis tipo dūriniams. Jie vartojami charakterizuojant daiktą ir iškeliant jo ypatybę kaip veiksmo ar būsenos rezultatą. Šie dūriniai determinaciniai: atlėpausis vaikas, lenktaragė karvė, skeltanagis padaras.

• Įvardis + daiktavardis: kitatautis, šiųmetis, nevisprotis, kitakalbis.

• Prieveiksmis + daiktavardis: daugiadienės lenktynės, daugiapienė karvė.

Dūriniai su antruoju dėmeniu būdvardžiu

• Prieveiksmis (būdvardis) + būdvardis tipo dariniai remiasi žodžių junginiu, kurio pirmasis sandas yra kokybinio būdvardžio kamieną turintis prieveiksmis: baltkeršė karvė, baltmargis šuo, juodbėris žirgas, saldrūgštis obuolys, visžalis augalas. Gali būti ir šviesmėlynis, tamsžalis (būdvardis + būdvardis).

• Kiti dariniai: daiktavardis + būdvardis: gegužraibis gaidžiukas, vasarodrungnis vanduo, vasarošilčiai kopūstai. Skaitvardis + būdvardis: keturpėsčias vaikas.

Dūriniai su antruoju dėmeniu veiksmažodžiu

• Daiktavardis + veiksmažodis tipo dūriniai remiasi žodžių junginiu, kurio nariai tarpusavyje susiję valdomuoju ryšiu. Reiškia daikto ypatybę pagal jo paskirtį, santykį su laiku ir kt. Visi jie yra santykiniai: duonriekis peilis, aludarė trikojė, arkliarišės virvės, bulviaskutis peilis, kanaplesis žvirblis, žiemkenčiai kviečiai.

• Skaitvardis + veiksmažodis tipo dūrinių yra dvejopų. Vienų antrasis komponentas gerokai modifikuotas. Priesagos –lypis, -ė ir –gubas, -a: dvilypis, trilypis, šešialypis; dvigubas, trigubas, keturgubas. Kitų dūrinių antrasis komponentas – aiškus veiksmažodis: dvigulė lova, vienkinkis vežimas, vienkinkės rogės.

• Prieveiksmis + veiksmažodis: greitviris puodas, sausvirės bulvės, kiauramušis grąžtas.

44. PRIEVEIKSMIŲ DARYBA

Visi prieveiksmiai yra dariniai, net ir patys trumpiausi žodžiai, pvz., čia, ten,kur, kaip. Ši prieveiksmių ypatybė gali būti laikoma kategoriniu prieveiksmio kaip kalbos dalies požymiu.

Prieveiksmiai daromi ir marfologinės, ir sintaksinės darybos būdu. Marfologine vadinamo tokia daryba, kai prieveiksmiai daromi iš kitų kalbos dalių su kategorinę kamieno reiksmę keičiančiomis priesagomis (formantais). Darinys nuo pamatinio žodžio visada skiriasi gramatine kategorine reikšme. Nors kamieno leksine reikšmė išlieka ta pati, bet būdvardis geras ir iš jo padarytas prieveiksmis gerai nėra to paties žodžio formos, tai atskiri žodžiai. Prieveiksmių darybos reikšmė yra transpozicinė – formantas keičia priklausimą kalbos daliai: darinys yra kita kalbos dalis nei pamatinis žodis.

Daugiausia marfologinės darybos būdu yra prieveiksmių, padarytų iš būdvardžių. Reguliari prieveiksmių daryba su priesaga –ai iš kokybinių būdvardžių: geras-gerai, piktas-piktai,žiaurus-žiauriai; iš būdvardinės reikšmės neveikiamųjų dalyvių: glaustas-glaustai, apgalvotas-apgalvotai, netikėtas-netikėtai, matomas-matomai; rečiau prieveiksmiai daromi iš veikiamųjų dalyvių: atsakantis-atsakančiai, vykęs-vykusiai, netikęs-netikusiai, pasiutęs-pasiutusiai.

Mažiau prieveiksmių darima iš veikiamųjų dalyvių todėl, kad lietuvių kalboje kaip būdvardžiai dažniau vartojami neveikiamieji dalyviai.

Iš kokybinių būdvardžių pasidaroma prieveiksmių ir su priesaga –yn.. paprastai su šia priesaga daromi prieveiksmiai iš dviskiemenių būdvardžių: geras-geryn, aukštas-aukštyn, žemas-žemyn .Bet retkarčiais pasitaiko darinių ir iš ilgesnių žodžių (tobulas-tobulyn, geltonas-geltonyn), daiktavardžių (niekšas-niekšyn), dalyvių (netikęs-netikyn), skaitvardžių (pirmas-pirmyn), prieveiksmių (toli-tolyn). Visi šios priesagos vediniai turi bendrą krypties reikšmę.

Iš įvardžių prieveiksmiai padaromi su formantais –ada, -aip, -ur. Pažymėtina tai, kad šie prieveiksmiai išlaiko bendrą rodomąją įvardžių reikšmę ir, kiek kitaip apibrėžiant įvardį, galėtų būti priskirti įvardžių klasei. Tačiau konkrečiai aplinkybių šie prieveiksmiai neįvardija, o tik rodo jas taip, kaip įvardžiai rodo daiktą, ypatybę ar skaičių. Pačių įvardžių nedaug, tai ir įvardinių prieveiksmių nėra daug:

-ada : kada, tada, kitada, niekada, visada (kai kurie šių prieveiksmių turi formos variantų : kitados, visados, niekados; niekad, visad)

-aip : anaip, kaip, taip, šitaip, visaip, niekaip:

-ur : kur, kitur, niekur, visur.

Pagal analogiją su įvardiniais prieveiksmiais padaroma keletas prieveiksmių ir iš kitų kalbos dalių : antraip (:antras), dvejaip (:dveji), svetur (:svečias).

Daug preiveiksmių daroma sintaksinės (funkcinės) darybos būdu. Funkcinė prieveiksmių daryba vadinama prieveiksmėjimu (arba adverbalizacija). Žodžių junginys semantiškai ir funkciškai adekvatus vienam žodžiui. Dažniausiai prieveiksmėja aplinkybių reikšmę turintys linksniai ir prielinksninės konstrukcijos, linksnių samplaikos su įvardžiais. Prieveiksmiškai vartojami būseną reiškiančių daiktavardžių vardininkai (garbė, gėda, žinia, nežinia).

Prieveiksmiai daug, maža, daugmaž ,maždaug sietini su sustabarėjusia negimininių būdvardžių vardininko-galininko forma. Kilminikas daugiausiai prieveiksmėja su prielinksniais : be galo, lig laiko, iš tolo, iš karto, iš paskos, iš lėto. Naudininkas taip pat randamas suprieveiksmėjęs paprastai prielinksninėse konstrukcijose, nors dabartinėje kalboje naudininkas su prielinksnias beveik nebevartojamas. (po senovei, po kairei, po dešinei). Iš įnagininko kilę prieveiksmiai greta, kartu, laiku, juokais, piktuoju. Iš vietininkų kildinami prieveiksmiai namie, ryte, netoli, vakare, viduj, vakarop, rudenip ir kt.

Prieveiksmiškai vartojamos ir kai kurios veiksmažodžių formos (padalyviai) : nedelsiant, bematant, beregint, netrukus, prireikus ir kt.

Apibendrinant funkcinę prieveiksmių darybą, galima pasakyti, kad suprieveiksmėjęs žodis morfologiniu požiūriu stabarėja, trumpėja. Jam nereikalinga galūnė. Ji nukrinta, du ar keli žodžiai suaug į vieną. O jei galūnė išlieka, tai ji nebekinta, nepriklauso kaitybos formų paradigmai. Dažnai buvusi galūnę suvokiama kaip prieveiksmio priesaga, su kuria imami daryti nauji žodžiai jau morfologinės darybos būdu.

A.Paulauskienė

Daiktavardiniai prieveiksmiai yra panašūs į daiktavardžius, bet skiriasi nuo jų bent viena šių ypatybių:

a) neturi galūnės, pvz.: daugel, vakar;

b) senovine, dabar neįprasta galūne, pvz.: galop, rudeniop, namie, šalin (-op, -ie, -in – senovinės įvairių vietininkų galūnės);

c) daiktavardžiui nebūdingu kamienu, pvz.: kūlvartom, pagaugais, strimgalviais;

d) platesne, bendresne reikšme, pvz.: sėskis greta, stovi šalia, susėdome priešais.

Be to, daiktavardinis prieveiksmis negali turėti pažyminio

Skaitvardiniai prieveiksmiai primena skaitvardžių vietininką ir dauginį skaitvardį, bet nederinami su daiktavardžiais.

dveja tiek, keturiese.

Įvardiniai prieveiksmiai ne paaiškina, o tik bendrais bruožais nusako veiksmažodį ar būdvardį, pavaduoja gretimų sakinių žodžius. Tikslesnė įvardinių prieveiksmių reikšmė dažniausiai ryškėja tik iš ankstesnių sakinių.

šitaip, ten, tada, kaip, taip, šitiek, tiek, kur, kiek, visaip, niekaip, niekur, kažin kaip, kažkada, kai kada, kai kur, kur ne kur, kaip nors, kur nors.

90..

Nemažai yra ir mišrios darybos prieveiksmių, padarytų iš dviejų skirtingų kalbos dalių.

pernakt, kitąsyk, tąsyk, trečiąkart, trissyk, penkissyk.

Tokie sudurtiniai prieveiksmiai rašomi vienu žodžiu, bet išlaiko pirmuoju dėmeniu einančio žodžio galūnę. Prie mišrios darybos prieveiksmių priklauso ir sudėtiniai prieveiksmiai, susidedą iš prielinksnių ir atskirai nevartojamų, panašių į daiktavardžius žodžių.

iš mažens, iš paniūrų, iš tolo, be galo.

Klaidos

Būdo prieveiksmiai su priesaga –(i)ai nedaromi iš būdvardžių su priesaga –inis. Pvz. Ne dvasiniai, o dvasiškai, nes padaryta iš būdvardžio dvasinis. Tačiau verstinis prieveiksmio junginys su ypatybę reiškiančiu žodžiu yra mišri klaida – ir marfologijos, ir sintaksės, todėl reiktų vartoti stiprios dvasios, ne dvasiškai stiprus, atsakingas už finansus, o ne finansiškai atsakingas ir pan. Taip pat iš santykinių būdvardžių, turinčių vienaskaitos vyriškosios giminės vardininko galūnę -is, o daugiskaitos naudininko -(i)ams (bejėgis ir pan.) negalima daryti būdo prieveiksmių, pvz. ne bejausmiai, o bejausminškai, be jausmo, ne bereikšmiai, o bereikšmiškai, be reikšmės ir t.t.

Su prieveiksmiai nevartojama dalelytė tai, nes ji nereikalinga žymėti neapibrėžtumui. Taigi kažkas tai=kažkas, kažkoks tai=kažkos, kažkaip tai= kažkaip ir t.t.

Šnekamojoje kalboje pasitaiko nelabai taisyklingų junginių su netaisyklingos darybos prieveiksmiais : eksperimentiniai įrodyta (=įrodyta eksperimentuojant), fiziniai (=fiziškai) pajėgus, juridiniai (=juridiškai) atsakingas, psichiniai (=psichiškai) atsilikęs, rekordiniai (=rekordiškai arba labai) trumpas laikas ir pan.

Savarankiškųjų kalbos dalių prieveiksmėjimas būdingas daugeliui kalbų. Prieveiksmėja žodžiai, žodžių formos, įvairūs žodžių junginiai. Pats procesas bendras, bet konkretūs žodžiai ir jų formos prieveiksmėja nevienodai, todėl atsiranda ne visai tinkamų vertinių: tikrumoje, daugumoje, rezultate, pasėkoje, pasekmėje, visumoje, pilnumoje ir kt. Turėtų būti iš tikrųjų, daugiausia, visiškai, apskritai ir kt.

Pasitaiko netaisyklingų įnagininko konstrukcijų, kurias reikia keisti prieveiksmiais : didele dalimi (=daug, labai daug), žymiu mastu (=labia, daug), tuo pačiu (=drauge, kartu).

45. PRIEŠDĖLINIAI VEIKSMAŽODŽIAI

Priešdėliniai veiksmažodžiai daromi iš veiksmažodžių su dvejopos kilmės priešdėliais : a) su prielinksnias : ap- (api-), at- (ati-), į-, iš-, nu-, pa-, par-, per-, pra-, pri-, su-, už- ir b) su dalelyčių kilmės priešdėliais : be-, te-, tebe-, ne-, nebe-. Prielinksninias priešdėliai yra tie, kurie sakinyje turi ar turėjo savo formaliuosius ir funkcinius atitikmenis – prielinksnius ( išėjo iš namų, peršoko per rąstą). Formaliuosius ir funkcinius prielinksnių atitikmenis turi visi priešdėliai, išskyrus at-, par- , bet ir jie tam tikru būdu susiję su prielinksnias : priešdėlis at- turi krypties ryšį su prielinksniu nuo (atplešė nuo draugų), o priešdėlis par- santykiauja su kryptį rodančiu prieveiksmiu namo ( parėjo, parvežė, parnešė namo). Dalelyčių kilmės priešdėliai be-, te-, tebe-, ne-, nebe- pabrėžia veiksmo trukmę, paneigia veiksmą, suteikia papildomų modalinių atspalvių, bet didesnio gramatinio veidmens neturi, nesuformuoja specifinių veiksmažodžio kamienui būdingų gramatinių kateorijų.

Prielinksninių priešdėlių gramatinis vaidmuo yra svarbesnis. Pagal bendrą poveikį kategoriniai veiksmažodžio reikšmei jie yra opoziciniai veiksmažodžio priesagoms.jei preišdėliai atlieka įprastinę darybinę funkciją (yra neleksikalizuoti), visada riboja veiksmą, rodo jo vienokią ar kitokią baigtį ir leidžia baigtinio veiksmo veiksmažodžius supriešinti su tęstinio veiksmo veiksmažodžiais. Baigtinio/tęstinio veiksmo priešprieša sudaro gramatines veikslo kategorijos pagrindą. Prielinksniniai priešdėliai yra daugiareikšmiai. Priešdėliniams vediniams būdinga įvykio veikslo reikšmė.

Lokalinės priešdėlių reikšmės

Lakolinės reikšmės – krypties erdvėje reikšmės, sutinkančios su atitinkamų prielinksnių rodoma kryptimi. Tokių reikšmių turi visi priešdėlių vediniai, jei jų pamatinis žodis yra veiksmažodis, rodantis veiksmą, galintį turėti konkrečia kryptį.

Priešdėlis ap- rodo veiksmo kryptį aplink : apsižvalgėmė aplinkui, apėjome aplinkui namą ir t.t.

Priešdėlio at- reikšmė sutinka su prielinksnio nuo reikšme. Prielinksnis gali būti sakinyje pasakytas, bet gali būti tik numanomas : vaiką atskyrė nuo mamos ir atskirti (nuo mūsų) keliai.

Priešdėliai į- ir iš- žymi priešingas kryptis: priešdėlis į- rodo kryptį į vidų, o iš- kryptį į išorę. Priešdėlis iš- krypties reikšmę kartais suteikia net tiems veiksmažodžiams, kurių pamatinis žodis reiškia nekryptinką veiksmą, t.y. veiksmą, nereikalaujantį erdvės ir aiškios krypties joje: pasakoti – išsipasakoti, dainuoti –išdainuoti, kalbėti –išsikalbėti.

Priešdėlio pri- vediniai reiškia : a) veiksmo kryptį prie ko nors (atitinka prielinksnio prie reikšmė): prikalti, pripildyti, prispausti, priglausti ką prie ko ir b) pilną su kryptim į vidų (atitinka prielinksnį į): pririnkti, pripildyti, prispausti, prikristi, pripilti. Gali būti du sintaksiniai frazės variantai – su prielinksniu ir be jo (tiesioginis valdymas).

Priešdėlio su- vediniai reiškia: a) suartėjimą ar suartinimą iki kontakto (atitinka prielinksnio su reikšmę): sudėti, suglausti, sulipdyti, susiūti, surišti; b) subūrimą ar susibūrimą į vieną vietą (atitinka prielinksnio į reikšmę): sueiti į vidų, suvirto į krūvą.

Veiksmažodžiai su priešdėliu už- žymi kelių krypčių veiksma: a) kryptį į priešingą pusę (atitinka prielinksnio už reikšmę): užeiti, užmesti, užkišti,užplaukti ir kt.; b) kryptį į paviršių (atitinka prielinksnio ant reikšmę): uždėti ant, užnešti ant, užlipti ant ir kt.; c) aplakyma pakeliui (atitinka prielinksnio į ir prieveiksmių čia, ten vietos reikšmes): užklydo netyčia,visuomet užeina ir pan. Veiksmažodžiams su priešdėliu už- būdingas prielinksninis valdymas. Tačiau, kai veiksmas apima visą objektą, matome tiesioginį valdymą.

Rezultatinė veiksmo baigties reikšmė

Kaip tiesioginiai krypties prielinksnių atitinkmenys priešdėliai veiksmažodžiui suteikia konkretaus baigtumo reikšmę. Tačiau labai dažnais atvejais priešdėliai parodo veiksmo rezultatinę baigtį, sutinkančia tik su vidine veiksmo kryptimi. Tai realizuota vidinė veiksmo kryptis kaip baigtas dalykas, kaip rezultatas. Čia priešdėliams nėra prielinksninių atitikmenų. Dažniausiai tokią reikšmę suteikia priešdėliai pa-, nu-, iš-, su- rečiau ap-, at-, pri-, už-.

Priešdėlinio žodžio reikšmė priklauso nuo pamatinio žodžio reikšmės ir priešdėlio funkcijos. Rezultatinė veiksmo baigties reikšmė ryški tada, kai pamatiniaia veiksmažodžiai reiškia kryptingą, rezultatų siekiantį veiksmą. Tokių veiksmažodžių yra dvejopų: a) reiškia aktyvų, tranzityvinį veiksmą (veiksmo perėjimas į objektą ir yra toji rezultato siekianti kryptis, pvz., daryti, megzti, skaldyti, tirpinti) ir b) veiksmažodžiai, kurie reiškia savaiminius kryptingus procesus, orientuotus savaimines baigties link (balti, skęsti, linkti, tukti). Atitinkami priešdėliai parodo natūralią veiksmo baigtį: augti-užaugti, balti-pabalti, skęsti-nuskęsti ir t.t. kartais priešdėliai pasirodo esą sinoniminės morfemos – jungiais prie to paties kamieno be ryškesnio reikšmės skirtumo, plg. pabalti, nubalti ir išbalti arba nuskęsti ir paskęsti.

Kartais veiksmo pabaiga suvokiama kaip pradžia. Tai atsitinka, kai veiksmo galo veiksmažodis imamas gretinti ne su tuo, iš kurio padarytas, pvz., migti-užmigti ir miegoti.

Veiksmo intensyvumo reikšmė

Veiksmas gali būti stiprus arba silpnas. Stipraus veiksmo reikšmę priešdėliai (ap-, at-, į-, nu-, par-, per-, pra-, pri-, su-, už-) suteikia vieni ir su sangrąžos afiksu. Sangrąžos afiksas ypač pabrėžia veiksmo stiprumą net su perviršio atspalviu: apsiryti, atsivalgyti, įsiklausyti, nuagti, nusinešioti, prisivaikščioti ir t.t.

Silpno ir trumpo veiksmo reikšmę turi veiksmažodžiai su preišdėliu pa- ir priesaga –ėti: padirbėti, paėjėti, panešėti ir pan. Veiksmažodžiai su priešdėliu pa- dali ir be priesagos rodyti veiksmao mažumą, trumpumą, silpnumą : truputį padirbo, trumpai pamiegojo. Kontekstas čia turi ypatingą reikšmę, nes ta pati forma gali būti vartojama ir stipraus, ir silpno intensyvumo reikšme : gerokai padirbėjom ir truputį padirbėjom. Silpno, trumpo, mažo veiksmo reikšmę gali turėti ir veiksmažodžiai su kitais priešdėliais: įlinkti, įskilti, įtrūkti. Veiksmo mažybės reikšmę gali turėti ir priešdėlio pra- vediniai.

Įstangos arba galėjimo reikšmė

Įstangą arba galėjimą atlikti pamatiniu veiksmažodžiu reiškiamą veiksmą žymi priešdėlių į-, iš-, nu-, pa- vediniai. Kiekvieno priešdėlio šios reikšmės vedinių maždaug po vienodai: įdainuoti, įkalinti, išrėkti, nugalėti, padaryti ir pan.

Dauguma priešdėlio pa- vedinių šią reikšmę gauna iš konteksto. Be to, čia prisideda ir specifinė esamojo laiko reikšmė: mergaitė jau parašo ir paskaito.

Laiko ribos reikšmė

Veiksmo trukmė neatskiriama nuo laiko trukmės. Ir todėl kiekvieną veiksmą galima apriboti trukmės atžvilgiu (išdirbau diena- išgyvenau metus). Veiksmas, kuris vyksta be orientacijos į tikslą (dažniausiai būsenos), gali būti ribojamas tik laiko trukmės atžvilgiu: pabuvo visą savaitę, iškentėjo tris valandas ir pan. Praleistas laikas suvokiamas kaip rezultatas: iškentėta trys valandos, vadinasi, pasiektas apibrėžtas rezultatas. Laiko reikšmė neatskiriama nuo trukmės kiekybės: pagyveno savaitę, išnešiojo tris mėnesius ir kt. Dažniausiai šia reikšme vartojami priešdėliai iš- ir pra-.

Momentinė reikšmė

Tai vieno karto veiksmas, įvykdytas staiga, netikėtai ir nesusijęs su ankstesne atitinkamo veiksmo trukme: sukliko=klyktelėjo. Šią reikšmę gali turėti priešdėliai iš-, pa-, pra-, su-, už-. Kai kuriais atvejais šio tipo veiksmažodžių baigtinis veiksmas gali būti suvokiamas kaip kito veiksmo pradžia: sukliko (=ėmė klykti), prakalbo (= ėmė kalbėti). Tačiau ir tokio priešdėlinio veiksmažodžio veiksmas yra baigtinis, rezultatinis.

Priešdėlių leksikalizacija

Tai toks reiškinys, kai priešdėlis veiksmažodžio morfeminėjė struktūroje turi individualią, kitiems atvejams neišplečiamą reikšmę, t.y. nesudaro grupės, kurią vienytų bendra darybos reikšmė. Tokie priešdėliniai veiksmažodžiai arba visai neturi pamatinių žodžių, arba nuo jų tiek semantiškai nutolę, jog negali sudaryti darybinės poros: gauti-apgauti, tikti-ištikti, siekti-prisiekti, o veiksmažodžiai pavydėti, pataikauti, suvokti visai neturi nepriešdėlinių atitikmenų. Leksikalizacija pasiduoda visi priešdėliai, ir po keletą tokių veiksmažodžių galima parinkti su kiekvienu. Leksikalizuotą priešdėlį turintys veiksmažodžiai reiškia: a) trukminį veiksmą ( atrodyti, neapkęsti, išmanyti) arba b) veiksmą, kuris priklausomai nuo konteksto gali būti ir baigtinis, ir trukminis (aprėoti, atsiminti, nujausti)

A.Paulauskienė

Lietuvių kalbos priešdėliniai veiksmažodžiai yra daromi tik iš veiksmažodžių. Kaip ir veiksmažodinių priesagų vedinių, priešdėlinių veiksmažodžių darybos morfema, jungdamasi su pamatiniu žodžiu, nepakeičia jo morfologinės klasės. Ir pamatinis, ir išvestinis veiksmažodis žymi veiksmą. Priešdėlis tik apriboja, tam tikru požiūriu susiaurina pamatinio veiksmažodžio reikšmę. Visų pirma priešdėlis suteikia vediniui veiksmo baigtumo reikšmę. Visi lietuvių kalbos veiksmažodžiai, padaryti su priešdėliais, turi veiksmo galo ar tam tikros veiksmo ribos reikšmę, kitaip sakant, visi jie yra įvykio veikslo. Kai kurie priešdėliniai veiksmažodžiai tokią veiksmo ribos reikšmę ir teturi, kitokių semantinių ryšių tarp jų darybos afikso ir pamatinio žodžio įžiūrėti nė negalima. Tokių veiksmažodžių darybos reikšmė sutampa su jų gramatine įvykio veikslo reikšme. Jie sudaro vieną priešdėlinių veiksmažodžių darybos kategoriją. Tačiau daugelio priešdėlinių veiksmažodžių baigtumo reikšmė nėra abstrakti, ir vedinys rodo konkretų veiksmo pasibaigimo būdą. Darybinė tokių veiksmažodžių reikšmė yra siauresnė už gramatinę įvykio veikslo reikšmę, ją nulemia priešdėlio ir pamatinio veiksmažodžio reikšmės santykis. Jų santykiai esti labai įvairūs. Kartais iš to paties veiksmažodžio galima padaryti vedinius su visais 12 priešdėlių (atbėgti, apibėgti, įbėgti, išbėgti, nubėgti, pabėgti, parbėgti, perbėgti, prabėgti, pribėgti, subėgti, užbėgti). Visi jie priklauso atskiriems darybos tipams, bet tai pačiai darybos kategorijai (jie turi bendrą darybinę veiksmo krypties reikšmę). Antra vertus, su tuo pačiu priešdėliu gali būti sudaryti žodžiai, kurie apibendrina veiksmą visai kitokiu požiūriu, pvz.: atvažiuoti žymi veiksmą, vykstantį tam tikra kryptimi, atšerti (arklį) – didelio intensyvumo veiksmą. Tokie veiksmažodžiai priklauso skirtingoms darybos kategorijoms. Daugumos priešdėlinių veiksmažodžių atskirų darybos tipų reikšmės yra siauresnės už bendrą kategorinę reikšmę. Kartais tai pačiai darybos kategorijai priklausantys veiksmažodžiai, net ir padaryti su tuo pačiu priešdėliu, gali turėti nevienodas darybos reikšmes. Pvz., vedimai išbristi, išvažiuoti ir išnešioti, išmėtyti (jie žymi veiksmą, nukreiptą tam tikra kryptimi) skinasi savo siauresnėmis darybos reikšmėmis: vediniai, padaryti iš kartotinių veiksmažodžių (nešioti, mėtyti), rodo veiksmą, vykstantį į visas puses, o vediniai, padaryti iš slinkties veiksmažodžių (bristi, važiuoti), – veiksmą, vykstantį iš vidaus. Tokias siauresnes darybos reikšmes kartais lemia priešdėlio reikšmė, kartais – pamatinio veiksmažodžio priklausymas kokiam nors semantiniam tipui, o kartais ją suformuoti padeda sangrąžos afiksas.

Lietuvių kalboje yra nemaža priešdėlinių veiksmažodžių, kurių priešdėliai yra visiškai pakeitę pamatinio žodžio leksinę reikšmę. Tokių vedinių darybinės reikšmės negalima įžiūrėti dėl labai individualių priešdėlio ir pamatinio žodžio reikšmės santykių. Pvz.: apgauti, aptekti, atrodyti, įmanyti, išsigimti, ištikti, išvysti, nutuokti, nudėti, nustebti, nustoti, pagauti, pavydėti, perspėti, parduoti, pradėti, priklausyti, sugauti, sutikti, užtekti, užgauti.

Su galūne -ti sudaromi tik vieno tipo veiksmažodžiai. Tai žodžiai, padaryti dažniausiai iš būdvardžių ir turintys tokią pačią reikšmę, kaip ir būdvardiniai priesagos -ėti vediniai (darytis tokiam ar tapti tokiu, kas išreikšta pamatiniu žodžiu). Pvz.: mažti (: mažas) – plg.: mažėti, bukti (: bukas) – plg. bukėti.

Klaidos

Lietuvių kalboje dabar nemažai vartojama priešdėlinių veiksmažodžių neįprasta, svetima reikšme: gyvenimą pašventė (=paskyrė, paaukojo) vaikams;pasišvęsti (=atsidėti) literatūrinei veiklai;neišpildė (=nepatenkino) noro; apjungti,apjungimas (=jungti, sujungti, suvienyti, sujungimas); apšildyti, apšildymas (= šildyti, šildymas); apmokėti, apmokėjimas (=mokėti, mokėjimas, mokestis); atreguliuoti, atreguliavimas (=reguliuoti, sureguliuoti, reguliavimas, sureguliavimas).

Priešdėlio ap- nereikia su žodžiais: apsvarstymas(= svarstymas ); apsaugo (=saugo); neapmokamas (=nemokamas). Vietoj priešdėlio ap- vedinio geriau vartoti kito priešdėlio vedinį arba visai kitą žodį: apsimokėti (=susimokėti, išsimokėti) mokesčius; apjungė (=sujungė, subūrė, sutelkė) grupes; apsivedė (=susituokė, vedė); apsireiškė (=pasireiškė, pasirodė) visu gražumu.

Priešdėlio at- vediniai iš slinkties veiksmažodžių (bėgti, eiti, plaukti, joti, skristi, važiuoti) pagal bendrinės kalbos normas turėtų reikšti „ atvykti pas ką nors“, tačiau pasitaiko netaisyklingų at- vedinių, pavartotų „grįžimo į savo namus“ reikšme: atėjusi (=perėjusi) iš darbo; atveda (=parveda) namo ir kt. Priešdėlio at- vedinių pavartojama ir tais atvejais, kai norma reikalauja priešdėlio pa- arba visai kitos šaknies žodžio: atžymėti (=pažymėti) talonėlį; atžymėti (=pažymėdavo, švęsdavo, minėdavo) šventes; atremontuoti (=suremontuoti); atredaguoti (=suredaguoti);atidaryti burną (=išsižioti). Nevartoti priešdėlio at- vedinių, kai reikia pažymėti tik laiko tarpą, kurio praleidimas nėra specialus veiksmo tikslas: atidirbę (=išdirbę) dešimt metų.

Nenorminis priešdėlio į- vedinių vartojimas: įsisavinti (=suvokti, įsiminti) formules; įsisavinti (=absorbuoti, pasiimti) deguonį; įsisavina (=pasisavina) maistą; įvaldyti (=valdyti, suvaldyti, reguliuoti, kontroliuoti) nuotaiką; susitarimo įvykdymo (=vykdymo) pavyzdžiai.

Su priešdėliu iš- pasitaiko gana daug nenorminių žodžių (vertinių): išpanuoti (=suplanuoti, planuoti); iškietė (=pakvietė) pas direktorių; išskyrė (=paskyrė) patalpas; išreikšti (=pareikšti) dėkingumą; išnaudoti (=panaudoti) visą plotą; neišpildė (=netesėjo) pažado; iššaukti (=sukelti) vėmimą.

Lietuvių kalboje nėra priešdėlio da-, todėl visi žodžiai su šiuo priešdėliu yra nevartotini: danešti (=nunešti), dapiešti (=pripriešti), dadirbti (=nudirbti) ir t.t.

Veiksmažodžių išnuomoti, numatyti, parduoti, rašyti (kirčiuoti, linksniuoti, tarti), skaityti, statyti, žiūrėti ir pan. sangrąžinės formos nevartotinos neveikiamosios rūšies reikšme (jeigu veiksmas negali vykti savaime): Išsinuomoja (= Išnuomojamas) vieno kambario butas; Kas dar nusimato (= numatoma; numatyta) programoje? Nusimato (= Numatomas) oro atšilimas (Numatoma, kad oras atšils); Nosinė čia nesirašo (= nerašoma; Nosinės čia nerašome).

Nevartotini ir priešdėliniai vertiniai: daboti (= 1. sáugoti, prižiūrė́ti; 2. žiūrė́ti); pasidaboti (= 1. nusižiūrė́ti; 2. patìkti); (iš)mislyti, (iš)mislinti (= (pra)manýti, tar̃ti; (iš-), (su)galvóti, mąstýti); (su)kūsti (= (su)lýsti, (su)liesė́ti, (su)blõgti); paliuosuoti (= 1. atléisti (iš darbo); 2. paléisti).

46. PRIESAGINIAI VEIKSMAŽODŽIAI.

Veiksmažodžių daryba nuo daiktavardžių ir būdvardžių darybos skiriasi keliais esminiais požymiais: nėra sudūrimo (sudurtinį kamieną veiksmažodis gauna tik iš darybos pamato: dūrinys padlaižys->veiksmažodis padlaižiauti), jokia kalbos dalis neveiksmažodėja, ypatinga ir labai produktyvi priešdėlinė daryba (priešdėlis pats vienas be galūnės daro naują žodį, suteikdamas jam įvykio veikslo reikšmę, kiekviena veiksmažodžio šaknis gali prisijungti, jei ne visus, tai bent daugelį priešdėlių). Priesaginė veiksmažodžių daryba panaši į būdvardžių tuo, kad daryboje naudojamų priesagų nėra daug, joms būdinga polisemija – daugiareikšmiškumas. Veiksmažodžiai gali būti daromi su 9 priesaginėmis morfemomis (auti, enti, ėti, inėti, inti, iyti, oti, telėti, uoti) ir jų formaliaisiais variantais (elėti, telti). Veiksmažodžių priesagoms būdinga eigos reikšmė (išskyrus akimirkos priesagas telėti, ėti). Ši bendra reikšmė leidžia veiksmažodžius daryti iš daiktavardžių ir būdvardžiu, kuriems eiga nebūdinga. Veiksmažodžiai su priesagom dažnai padaromi iš vardažodžių(daiktavardžių ir būdvardžių)rečiau iš veiksmažodžių, labai retai iš įvardžių ir skaitvardžių(tujinti, dvejinti).

1.vediniai iš daiktavardžių. Jų atsiradimui pasitarnauja priesagos (i)uoti:-daryti kas pasakyta pamatiniu žodžiu(grupuoti, vingiuoti, tepti, dengti tuo(sidabruoti, lakuoti)dirbti, naudojant tą daiktą(irkluoti, šukuoti) atsirasti savaime tai(kraujuoti, spinduliuoti)vadinti tai(dėdžiuoti)būti tuo(giminiuotis, svečiuotis)leisti laiką(vakaruoti)(i)auti:-būti tuo(draugauti, plėšikauti)rinkti tai(grybauti)daryti tai(juokauti, triukšmauti)(i)oti:- daryti tai(aukoti, dovanoti)savaime vykti (lapoti, putoti) būti toj būsenoj (miegoti, svajoti) naudoti įrankį (meškerioti), ėti (seilėti, auklėti) ypatybės laipsniškas kitimas (akmenėti, anglėti) yti: atsirasti savaime (rūdyti, kirmyti)daryti tai (gėdyti, ginčytis), inti:daryti tai(vaišinti, šiukšlinti)tepti tuo(auksinti, purvinti)inėti: padaromas menkas, smulkus veiksmas(blusinėti, varlinėti)

2. vediniai iš būdvardžių. Dariausios priesagos yra ėti: kintama daikto ypatybė (baltėti, saldėti, dažnėti-balti, šalti), inti: reiškia aktyvų veiksmą, priešingą –ėti vediniams(baltinti, gerinti, saldinti) uoti: ypatybės buvimas (baltuoti, mėlynuoti) veiksmas pagal tą ypatybę (šlubuoti, skersuoti) auti: rūstauti, oti: šleivoti, enti: gyventi;

3. vediniai iš veiksmažodžių ir ištiktukų. Drauge apie juos kalbama todėl, kad jų daryba labai sumišusi, pvz., veiksmažodis šniokštuoti padarytas iš veiksmažodžio šniokšti ar iš ištiktuko šniokšt? Populiariausios priesagos yra oti: iš veiksmažodžių (bėgioti, nešioti) ištiktukų (mauroti, burbčioti) veiksmo menkumas (keiksnoti, sukalioti) inėti: tęsiamas kartojamas veiksmas(bėginėti, prašinėti) inti:turi priežastinę reikšmę(gadinti, maitinti), uoti: kartotinis veiksmas (sūpuoti, tabaluoti)auti: kartotinis veiksmas, stipraus intensyvumo, dažnai reiškia garsus(ūkauti, dūsauti,) enti: silpno veiksmo kartojimas iš ištiktukų (kalenti, trepsenti), telėti: iš ištiktukų (brakšelėti, dirstelėti)veiksmažodžių (kryptelėti, šūktelėti).

Join the Conversation

×
×