Naujoji novelistika ir poezija – autorių ir jų darbų aptarimas

Tomas Arūnas Rudokas – įvairaus žanro kūrinių kūrėjas. Jis žinomas savo liūdnais, net tragiškais eilrėraščiais(“Nežemiška meilė”), romanu, šokiravusiu visuomenę ir novelėmis, kurių rinkinys “Žvėrys eina miegoti” išėjo 1996.Šiamie rinkinyje–buities ir meilės paradoksai, kartais absurdiškos situacijos, išradingi siužetai. Novelėse būdingesni šiandieninės mūsų visuomenės vaizdai.T.A.R parodo dažniausiai miesto žmogų, besiblaškantį, besišaipantį, niekuo nebesistebantį. Tai pavargęs nuo įtampos, kovos už būvį jaunas žmo gus, dažnai vienas ir tuo besidžiaugiantis. Tai ne atstumtas, o sąmoningai pasirinkęs vienatvę personažas, nes tikėti ir pasitikėti lyg ir nebėra kuuo. Dažnai veikėjai savyje slepia sunkią nuodėmę, praradimą. Autoriaus pozicija aiški: tokių užsisklendusių vienišių dabartinėje visuomenėje daug. Novelė “Madona be kūdikio” parodoma jauna bevardė dailininkė. Įkvėptai, netgi įnirtingai mergina tapo paveikslą. Atsiskyrusi nuo pasaulio, piktai užsrenkianti duris visiems pažįstamiems, ji dirba, tarsi norėdama atpirkti kažkada padarytą nuodėmę. Mergina nyksta (cit.), senka, bet į nieką nekreipia dėmesio – dirba iki sąmonės netekimo. Deje, paveikslas neįvyksta. “ Ji tapė kūdikį, bet kūdikis neužgimdavo, nepavykdavo jo pradėti, jis negimdavo ir tiek.”. Priežastis šiurpiai paprasta: ši dailininkė paasidarė abortą, todėl paveikslas neįvykdavo. Novelės pabaiga tragiška. Kita novelė, primenanti absurdišką pasaką,- “Džiazistas”. Baisu išmesti žmogų- tarsi teigia autorius. Baisu išbraukti iš sąrašo ir pamiršti, nes tas žmogus vis tiek lieka. Tiap atsitinka šioje novelėje. Vėlgi bevardis menininkas, vaikystėje pa

ažymėtas idioto ženklu. Šis menininkas taip puikiai groja džiazą, jog sužavi visus melomanus. Tačiau jo muzika lieka tik jam. Kai susižavėję gerbėjai klausia, kas jis, džiazistas atsako: “Manęs–nėra. Yra tik muzika. Manęs–nėra”. Ir išnyksta. Novelės pabaiga iš tiesų primena paską nor gyvenimas 100 kartų baisesnis nei pati sunkiausia pasaka.

J.Apučio novelistika. 1 arba kelių novelių analizė pasirinktu aspektu. J. Aputis vaizduoja kasdienišką kaimo, rečiau miesto žmogaus gyvenimą. Vaizduojamas laikas artimas biografiniam: nuo vaikystės ir paauglystės karo ir pokario metais iki dabarties. Ypač daug dėmesio skiriama vaikystės laikui, dažnai iškylančiam prisiminimuose. Vaikystės laikas – tai tėvai, namai, tai laikas į kurį norima sugrįžti. Rašytojo kuriamas pasaulis ir paprastas, ir paslaptingas. Tas mįslingumas sklinda iš pasakotojo, žiūrinčio į žmogų nustebus ir kalusiant, abejojant ir užjaučiant.J.A. rinktinė “Gegužė annt nulūžusio beržo” gražiai ir liudnai išreiškia negrįžtamo laiko situaciją. Autorius gailisi sulaužyto tėvų gyvenimo, besikeičiančio kaimo. Neatsitiktinė ir pirmoji novelė, dedikuojama Motinai. “Dobilė.1954 metų naktį”. Novelėje supriešinami namai ir svetimas pasaulis. Pats kūrinio tūrinys paprastas, tačiau ką reiškia taip nuoširdžiai sumodeliuotas buities vaizdelis.Namų erdvės linija – “horizontas nupjautų dodobilienų lauke”. Kitas horizontas – “mažas kaimelis su išsimėčiusiomis sodybomis”. Čia dar sava, kaimynų gyvenimo apsuptis. Toliau – miškas. Tai riba, kurią peržiangus pakliūvama į bauginančią nepaystamą erdvę. Virš kaimo, Martyno ir jo motinos namų re

enkasi audros debesys. Marčiui artėjant audra primena karo lėktuvus. Jaučiame šiurpų istorinio laiko alsavimą, nors tiesiogiai apie jį nekalbama. Novelės pavadinime užfiksuoti 1954 metai, žali lėktuvai, bombos, traukiniai, miško baimė, bado šmėkla kolchoze – tokios detalės iškalbingai byloja apie laiko dvasią. Kažkas sunkus ir negailestingas, svetimas perėjo per šį kaimą, žmonių gyvenimus. Dangus nebėra ta aukštoji dvasios sfera, į kuria galima kreiptis malda. Namų erdvė taip pat pažeista. Nebėra stipriausio šeimoje – tėvo. Jis miręs. Tėvo nebuvimas čia gali būti peskaitytas simboliškai – nebėra duondavio, todėl nebėra duonos. Kaimas perkasi jos mieste. Namai beeturi tik moteriškąją pusę(motina – Dobilė – pienas) ir vaiką su šuneliu. Marčius bando pakeisti tėvą, bet jis tik vaikas. Išbandymai, tekę, namams, subrandina jį. Dobilė surasta, “viskas susitvarkė”. Tačiau ta Marčiaus atkurta tvarka laikina – “ motina daugiau nebealpo, ir nepasidarys jai gal blogiau šiąnakt”. Viskas jau laikina. Laikinumo ženklas ryškus ir kitose J. Apučio novelėse: “ Tik tik tik”,“Erčia, kur gaivus vanduo” ir kt. J. Apučio novelistika turi nemažai bendro su Br. Radzevičiaus kūryba. Abiejų namai – vaikystės laikas, tėvai, kaimynai, lietuviškas peizažas. Dabartis – miestas, susvetimėjimas, nuovargis, nesulaikomai tekantis laikas.

Br. Radzevičiaus “Priešaušrio vieškelių” (1d.) analizė pasirinktu aspektu. B. Radzevičius – didžiulio talento, bet tragiškos lemties rašytojas, jaunas nutraukęs savo gyvenimą. Jis paliko savo 2 dalių romaną “Priešaušrio vieškeliai”, ku

urio tik pirmoji dalis išėjo jam gyvam esant (1979). Po mirties pasirodė J. Apučio parengta antroji romano dalis ir apsakymų rinkinys “Link Debesijos”. 1994m. išleista dar viena knyga – “Žolė po šerkšnu” (apysaka,novelės). Nužmogintoje, paradoksiškoje, bedvasėje sąstingio metų visuomenėje R su savo sielos skausmu nebuvo nei pripažintas, nei populiarus. Pasirodžius “Priešaušrio vieškeliams” autories sakė: “ Savo pirmąjį romaną rašau iš meilės. Rašydamas įsitikinau – tik meilė gali padaryti žmogų laimingą.”. Romane “Priešaušrio vieškeliai”(1d.) pirmiausia pakliūvame į pokario kaimą, kuriame pamažėl įsiviešpatauja naujas (absurdiškas) laikas. Tame laike vis ryškesnėmis spalvomis gyvinama Daukinčių giminės kronika. Giminės tema tik iš pirmo žvilgsnio atrodo plėtojama buitiškai, kaip savanoriška epinė romano linija. Ištikrųjų ji įtraukta į pagrindinę romano temą – vieno giminės atstovo Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istoriją. (Pasirinktas aspektas). 1-oje PV dalyje papasakota jauno žmogaus biografija, jo dvasinių ieškojimų ir nerimo kelias iki vidurinės mokyklos baigimo ir apsisprendimo ateičiai. Juzukas anksti liko našlaitis. Tačiau jau vaikystėje juto savo išskirtinumą, laukiančių darbų didumą, būsimą šlovę. Jusdamas savo artimumą giminei, bet dar nežinodamas ką iš jos yra paveldėjęs Juzukas jau maištauja – “Niekas čia negali būti jam pavyzdys”. Jis turi toli nueiti. Taigi jau prigimtis, vaikystės aplinka ruošė Juozuką pažinti žmogaus vertę. Daug skausmingų akimirkų turėjo patirti vaikas, kol jam pradėjo aiškėti, jog nedera ša
aipytis iš nuskriausto, jog negerai greta esantį vertinti taip, “kaip kiti”. Didžioji netektis ir neviltis pamokė, kokiais žodžiais guosti seserį ir teisinti pamotę:”Kaip tu nesupranti,-sako jis, stebėdamasis savo išmintimi ir rusčia teisybe,-juk mes jai svetimi, o tu nori, kad tavimi labiau rūpintus nei savo vaiku.” Mokykla atveria langą į teorinį pasaulio pažinimą. Kiek daug reikia sužinoti ir suprasti. Viena iš pirmųjų bundančioje vaiko sąmonėje įsirėžia gyvybės paslaptis. Sudėtingi dalykai iškyla jaunam žmogui, kai jis ima suvokti save kaip sąmoningą gyvybės apraišką. Pirmas didelis troškimas – įveikti nepilnavertiškumo kompleksą. Nepasitikėjimas savimi ėjo iš ankstyvos vaikystės, iš atstumo, pamotės nemylimo, netinkančio našlaičio padėties. Vienišumas susvetimėjusioje visuomenėje – viena iš svarbiausių Juozo Daukinčio tragiško likimo priežasčių, tačiau 1 dalyje jaunam žmogui dar tik tiesiasi ateities keliai. Mokykla labai svarbi šiuose iškojimų keliuose. Įeinama į savo tautos ir kitų tautų literatūrą; gerumo, gailestingumo, užuojautos jausmai sklinda iš J.Biliūno; Jouzui ypač artima F.Dostojevskio kūryba. Senas istorijos mokytojas užkrėtė mintimis apie nenutrūkstamą praeities ryšį su dabartimi, apie laiko neįveiktus senovės ženklus, kuriuos tik reikia sugebėti pamatyti, pajusti. Būtina įsilieti į amžinąjį laiko tekėjimą, pasijusti jo dalimi. Istorija čia pat, su kiekvienu iš mūsų, mes jos dalis. Taip gimsta istorinė istorinė savimonė. Br. Radzevičius prie jos eina labai natūraliai – per savo gimtinės žemę, žmones, gamtą. Jaunystėje, žmogaus kelio pradžioje, labai svarbus klausimas – gyvenimo prasmė ir tikslas. “Reikia prasibrauti prie kažko, kas išvaduoja, kas išganinga, gera, gražu, kitaip ko gi vertas tavo gyvenimas, ką tu duosi kitiems, jeigu pats nieko neturi?” Bet štai kaupiasi patirtis ir vis sudėtingesnė tampa gyvenimo samprata. Ateina sampratimas, jog gėris ir blogis neegzistuoja grynu pavidalu, jog yra daug perėjimų ir niuansų. Juozas ryžtingai sako:”Gyvenimas pats sau tikslas yra”. Deja ta formulė per bendra. Juozas nepripažįsta galutinių tiesų, jis viskuo abejoja, ieško savarankiško minties kelio. Nėra jėgos, nėra idėjos, kuri patenkintų jį, kuri galėtų apriboti jo ieškojimus ir harmonizuotų būtį. Visas Juozo gyvenimas virsta žmogaus problemos svarstymu. Kaip sakė Kristupas (Juozo tėvas) savo sūnui – žmogui duota labai daug – duotas gyvenimas ir duota mirtis. Ar ji viską nubraukia? Pagrindiniai doroviniai tėvo priesakai įstringa jaunuolio sąmonėn visam gyvenimui. Tai būtinybė suprasti kitą žmogų, tai krikščioniška meilė savo artimui, asmenybės laisvės nuostata (“Drąsos mano vaike. Kitaip suklupsi, šliauši keturiomis, virpėsi kaip epušėlė.”). Juozas Daukintis išeina iš tėviškės, įpareigotas ne tik tėvo sielos, bet ir visko, kas joje pasilieka. Herojaus išėjimas į miestą iš kaimo yra lemtingas (kaip ir daugeliui lietuvių). Broniaus Radzevičiaus kūrinys “Prešaušrio vieškeliai” tarsi juda į 1 magnetinį centrą – kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės dienų formuojasi būsimo literato asmenybė jo pažinimų resursai, pojūčių jautrumas, vertybių nuovoka: Juozas Daukintis tarsi paties autoriaus “aš”. Rašytojui labai svarbu žmogus gyvenime.

A. Škėmos romanas pasirinktu aspektu 1958 pasirodo Škėmos romanas “Balta drobulė”. Jame autorius svarsto individo, pasimetusio šių dienų pasauluje, sielos problemas. Kaip gyvena Antanas Garšva, poetas, jautrios prigimties žmogus, jam svetimame pasaulyje? Kas yra 1 žmogaus dvasios kančia? Tokie klausimai kyla perskaičius romaną. Pagrindinis veikėjas A. Garšva – išeivis iš Lietuvos. Dabar jis vieno daugiaaukščio liftininkas, dirbantis “griežtai įrėmintoje erdvėje”. Apsivilkęs liftininko uniformą su numeriu 87, A.G. pats jaučiasi sutampąs su skaičiumi. Romano veikėjas – emigrantas, Niujorko liftininkas, laisvalaikiu rašantis eiles – pasaulį ir žmones mato kaip savotišką mechanizmą. To mechanizmo detalės – žmonės ir juos labai išradingai stengiamasi paversti stambesniais ar smulkesniais smulkesniais civilizuoto pasaulio nareliais, atliekančiais griežtai apibrėžtas, profesonalias pareigas, už kurias žmogus vertinamas ir skurdžiau ar dosniau apmokamas. Visas mechanizmas gražiai “sustyguotas” pagal paprastučius “perku – parduodu” dėsnius ir jautrus nervingas, išsekęs A.G. vis aštriau jaučia :” man belieka būti rato dantimi keltuve. Mano veidas, mano ranka balta pirštine, mano povyza, mano išieškotas kalėjimas – esu sąžiningas rato dantis.” A.G. nušalintas nuo savo giluminio pašaukimo, gyvenimo pažeistas ir pažemintas. Jis jaučia savo egzistencinę neviltį, artėjantį išnykimą. Veikėjas vaikystėje susižavėjęs Šopenhaueriio teorijomis, supranta, jog “Optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto, gyvenimas – blogis; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas”. Beprasmiška kančia, beprasmiška graužatis. Nužmogintas žmogus savaime traukiasi į vienintelią užsilikusią ramybės bei nepriklausomybės kertę – save. Dėmesys nukreipiamas į trapų vidinį žmogaus pasaulį, kuriam išreikšti būtina nauja poetika. A.G. – poetas. Tai jis paveldėjo iš motinos, kaip ir iš jos paveldėjo beprotybę. Ar reikalingas šitam daiktų pasauliui poetas, meninikas. Atsakymas – ne. Kiekvienas poeto žodis atsimuša į realybės sienas, ir kadangi tos sienos daug stipresnės, sutriuškintas lieka poetas, o ne realybė. Tikras poetas visuomet per daug aukoja poezijai. Poetas pralaimi, žmogus pralaimi. Po visos pasibaisėtinos autoriaus atskleistos žmogiškos komedijos lieka įspūdis, jog kažkas labai skaudaus, bet kartu ir brangaus, gaivinančio būtu suteikta. Tenka grįžti į Garšvos įsdėmėtiną Šopenhauerio idėją – kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas. Perkeltas į dvasinę plotmę, šitas kentėjimas yra tikslas, į kurį veržiasi, kurio ieško Antano Škėmos žmogus. Ieško ir žūva, tarsi sudega. Romano pobūdis – pasąmonės srautas.

Naujausioji poezija. Vieno poeto kūrybos aptarimas. Naujausioji poezija sukurta Nepriklausomoje Lietuvoje, todėl poetams nebereikia slėpti savo minčių, kalbėti Ezopo kalba. Tačiau šiandieninių poetų eilės nėra lengvai suprantamos. Jaunieji kūrėjai operuoja neįprastomis, netradicinėmis priemonėmis, todėl jų poezija reikalauja iš skaitytojo dvasinių pastangų, gyvesnio estetinio jausmo. Poezija nebenori būti aiški ir atvira. Jos prasmės iššifravimas – vienas svarbiausių naujojo poetinio stiliaus poreikių. Skaitytojas pasiruošęs šią poezija priimti, turi pasiduoti vaizdo ir garso sugestijai (įtaigai). Palyginimais ir metaforomis kūrėjai siekia atskleisti netikėtus ir nežinomus daiktų ryšius. Jie negali būti išmatuojami realybės matais. Dažni paradoksai, abstrakcijos apie sunkiai suvokiamą būtį. Nevengiama kontrastų: nebūtis ir būtis, grožis ir bjaurastis, tiesa ir melas, kaltė ir atgaila poetiniame pasaulyje egzistuoja greta vienas kito. Dažnai griaunama loginė sakinio strūktūra, neįprastai ir keistai gretinami vaizdai ir žodžiai. Loginius ryšius keičia asociatyviniai (priklausomi, susiejantys, atsirandantys iš kylančių vaizdinių). Poetinis vaizdas paremtas ir tradiciniu pamatu – stebėjimu, jausmais – ir netradiciniu, vyraujančių naujoje poezijoje – vaizduote. Dažnai tarp jausmo, realybės ir vaizduotės nėra ryškių skiriančių ribų. Vaizduotė poetų eilėse valdoma intelekto. Svarbus ir jaunųjų poetų dėmesys kalbai, žodžio technikai. Rūpestingai derinamas žodžio skambesys. Siekiama neįprastumo, netikėtumo efekto. Dažnai nepaisoma sintaksės, sakinių sudarymo normų. Eilėraščio žmogų supantis pasaulis sumaterialėjęss, susvetimėjęs, grubus ar tragiškas, todėl jis, eilėraščio žmogus, išgyvena vienatvę, stengiasi išsaugoti individualybę, apginti savo dvasios erdvę. Eilėraščio forma tokiomis sąlygomis tampa keliu į turinio suvokimą, poezijos prasmių pasaulį. Žymiausi jaunieji poetai yra Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Marius Burokas, Vytautė Jalinskaitė ir kiti.
Aidas Marčėnas. Gimė 1960 Kaune. Yra išleidęs 4 eil. Rinkinius : 1988 – “Šulinys”
“Angelas”, “Dulkės”, “Metai be žiogo”

M. Katiliškio vieno kūrinio analizė pasirinktu aspektu. M. Katiliškis (Albinui Vaitkui) kaip ir V. Krėvei, Vaižgantui, svarbus kaimas, jo žmogus. 1944m. rašytojas pasitraukė į Vakarus, tad vaizduoja savo kūryboje kaimą tokį, kokį jis pažino ir į kokį norėtų sugrįžti. 1952 m. Čikagoje M.K. parašė novelių romaną “Užuovėja”. Novelių romanas įpareigoja atitinkamai tą kūrinį skaityti – ieškoti jungčių, kurios 12 novelių susietų į vientisą veikalą. Pasirinktas analizės aspektas – senieji ir jaunieji Gruziškių žmonės. Vaizduojamas aukštaitijos kaimas, žmonės, ūkio darbai per 4 metų laikus. Įdomu tai, kad nėra pagrindinio veikėjo, vadinasi,kiekvienas personažas labai svarbus. Ypatinga šviesa apgaubti senieji kaimo gyventojai:Dryža, Vaitiškis, Miklošienė. Jie turi daug patirties, kantrūs, natūraliai priimantys pastovią amžinybės rato tvarką. Šitie žmonės pasitiki savimi, žino savo vertę. Jų gyvenimas prasmingas, nes tiek Dryža, tiek Vaitškis rūpinasi pirmiausia kitais. M.K. neidelizuoja savo veikėjų. Pirmoji pavasario ciklo novelė “Polaidis” žymi 2 metų laikų ribą – žiema traukiasi ir miršta, rodosi pirmieji pavasario žemės gyvybės ženklai. Ūkininkas Dryža – seniausias Gruziškių gyventojas – ateina savo laukus. Tai jam šventa apeiga. Jo ryšys su motina žeme ypatingas, nėra dar praradęs mitinės dvasios. Jis liečia žemę pirštais, “lyg neregys mylimą veidą”. Žemė maitintoja jam lyg gyva. Ūkininko mintys, apie gyvenimą, ir mirtį, apie žemę atsiveriančią ir grūdui, ir kapui yra tokios natūralios ir teisingos, kad galime jas pavadinti lyg kokia žemės filosofija. Dryža ramus: gyvenimas nesustos po jo; namuose darduojasi sūnaus šeima, taigi ir žemė neliks be mylinčių rankų. Tai paskutinis Dryžos žygis po savo laukus. Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė. Prasminga, kad romanas pradedamas aukščiausia gaida, pačių seniausių ir švenčiausių vertybių ekspozicija. “Apyaušrės” pagrindinė veikėja – jauna mergaitė Kristina. Jai skiriama daugiausia dėmesio. Graži, šviesi, darbšti mergina gretinama su žiedus sukrovusia obels šaka. Tačiau Kristina kenčia: motina verčia tekėti už nemylimo, netinkamo žmogaus. Jaunas žmogus nedrįsta kelti balso prieš vyresnį, juolab motiną, todėl Kristina tyli, nors sieloje didžiulis liūdesys ir netgi pyktis. Ko reikia, kad nuskaidrėtų Kristinos dvasia, ateitų aiškumo ir pusiausvyros metas? Mergina ryžtasi begti su mylimuoju kalviu Elyzu, tčiai įspėjusi, jog šiam žmogui pirmiausia rūpi pinigai, o ne ji pati, laiku atsitokėja. Apžavai dingsta, nugali sveika dvasia, tikėjimas, į kraują įaugę doroviniai principai – juk Kristina taip ir nepaima motinos pinigų. Grįžta mergina į namus. Motina ir dukra susitaiko, nes motina pripažįsta savo kaltę dėl rengiamų dukterei vestuvių su nemylimu. Visa tai simbolizuoja tekanti saulė. “Kaitroje” – centrinėje romano novelėje – netipiškas kaimo gyvenime įvykis. Per patį vidurvasarį jaunutė nepažįstama mergaitė rugiuose pagimdo kūdikį, nuo kurio vėliau pabėga. Kūdikį priglaudžia, su meile augina kaimynystėje gyvenantis Vaitiškis ir Miklošienė. Tas vaikelis – lyg šviesa gyvenimo kasdienybėje. Vaitiškis ir Miklošienė jau seni, tačiau dėl to vidurvasario vaikelio jie turi ir sveikatos, ir energijos. Deje , vaiką atsiima tėvai – jauni, susitvarkę gyvenimą žmonės. Jie dosniai atsilygina senukams, tačiau tiek Vaitiškiui, tiek Miklošienei ateitis tampa pilka, be prasmės. Gražūs, gyvybingi žmonės “Užuovėjojė”. Kiekvienas tiek jaunas, tiek senas – suvokia savo vietą šiame gyvenime. Romane lyg sustingsta prarasto laiko akimirka, todėl viskas išdidinta, paryškinta. Turtinga, sodri, aukštaitybių pilna “Užuovėjos” kalba.

J. Grušo “Meilė, džiazas ir velnias”. Kūrinio analizė pasirinktu aspektu. J. Grušas – savitos ir originalios dramos kūrėjas. Įspūdingos jo istorinės dramos, kaip antai: “Herkus Mantas”, “Švitrigaila”, “Unija”, “Barbora Radvilaitė”. Tačiau labai įdomi tiek savo žanro, tiek problemom “Meilė, džiazas ir velnias”. Tai tragikomedija, kur tragiška ir komiška susipina į neperskiriamą kamuolį. Tragikomedija – tai lyg koks perspėjimas apie žmogui gresiančią žūtį. J.G. tragikomedijoje persveria tragiškasis pradas. Kodėl tragikomedija? Kas tragiška ir kas komiška šioje dramoje? Gėris ir blogis kaip kraštutiniai priešybių poliai (meilė, velnias) grumiasi šiuolaikiniame pasaulyje, kurį simbolizuoja džiazo vaizdinys. Rašytojas svarsto amžinus dalykus, mąato apie žmogaus gerumą ir apie išsigimimo priežastis.Tai geriausiai atspindi tragiko- medijos žanras. Pjesėje 3 jaunuoliai džiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, nesutaria su tėvais vulgariai elgiasi su savo drauge Beatriče. Jaunuolių gyvenimas tarsi pagrįstas atsitiktinumais, nuotykių eiškojimu, mėgavimusi aštriais pojųčiais. Kas jungia šius jaunuolius? Visi keturi trokšta laisvės, kurią kiekvienas supranta skirtingai, visi keturi trokšta meilės, kurios siekia skirtingai. Ir dar juos vienija tai, kad visi keturi neturi motinų. Motinos idėją kaip šventą ir nesuprantamą autorius iškelia virš laikinumo, apšviečia amžinybės šviesa. Andrius – pats stipriausias blogio atžvilgiu. Jis šaiposi iš visko kas gražu, tikra, amžina., niekina savo tėvą, draugus, tyčiojasi iš Beatričės. Jam svarbiausia jėga, jis pavojingiausias nes nemoka nei mylėti, nei aukotis. Julius – išsilavinæs cinikas, paniekinæs savo šeimą, o su ja atsakomybæ ir meilæ. Milė jam tik malonumas, kuris greit nusibosta. Jis niekina savo tėvo filosofo tiesas. Jiedu nesišneka, ir nenori susišnekėti. Lukas labiausiai gyvenimo nuskriaustas. Jis pamestinukas užaugæs vaikų namuose. Jis dažnai kenčia Andriaus patyčias, Juliaus ironizavimą. Beatričė vienintelė nepraradusi tikėjimo meile, grožiu, pačiu gyvenimu. Ji nori įtikinti savo draugus, kad visa kas gražiausia, sukuriama iš meilės. Ji nori paveikti tuos jaunuolius. Deje jai nepavyksta nugalėti blogio. Ją sužlugdo, fiziškai sunaikina. Jos meilė sukelia baisų jaunuolių pasimetimą, pyktį, aistrą, bejėgiškumą. Jos charakteris dramoje sudėtingiausias. Ji – 2 pasaulių jungiamoji grandis, pasiryžusi juos sutaikyti, suvienyti. Tai kas vyksta iki paskutinio paveikslo galima įvertinti kaip komiškus atsitikimus.Vaikinai krečia išdaigas gąsdina Beatričæ. Komiškų situacijų sukuria ir pati B. jai peršasi Julius, o ji jam perša žinią su jo vaiku. Gana komiškas tėvo spyriojimasis ir pagaliau jo sutikimas priimiti žinią su vaiku. Tačiau rašytojas šiuose tėvų ir vaikų santykiuse, vaikų žaidimuose nemato nieko komiško. Jis negali lengvabūdiškai žiūrėti į žiaurumą ir susvetimėjimą. Taigi svarbiausias tragiško skambesio šaltinis – autoriaus balsas , jo požiūris ir vertinimas.

R. Granausko apysakos “Gyvenimas po klevu” analizė pasirinktu aspektu. R.G. kaimo tematikos apsakymais pradėjo kūrybinį kelią. Tiek apsakymai, tiek “Gyvenimas po klevu” pasižymi sodria realistine tapyba. Prieš skaitytojo akis iškyla kaimas, didysis sovietinis niokojimas. Apysakos viekėja Monika Kairienė būtinybės verčiama trumpam palieka savo sodybą po klevu ir keliauja į gyvenvietæ. Apysakos laikas labai suglaustas, tačiau pats kūrinys apima ištisą mūsų tautos epochą – nuo pokario iki mūsų dienų. Kelionės į gyvenvietæ Kairienė apmąsto savo šeimos gyvenimą. Vertina praeitį. Jos vaizduotėje, iškyla praeities vaizdai. Jaunas vyras leidžiantis sulą iš jauno klevo. Priš 5 m. pradėtas ardyti Budrių kaimas, nupjautos ir sukapotos obelys, pernykštis jos apsilankymas kapų kalnelyje. Vėl pokaris. Valdžia atiminėja paskutinius grūdus, suvarymas į kolųkius, liūdna sūnaus Stepono žūtis. Monika Kairienė – tarpinikė tarp senojo ir naujojo pasaulio. Jos paveikslas jungia daug skirtingų, padrikų epizodų, iš kelių dešimtmečių gyvenimo. Tai suteikia apysakai vientisumo. Rašytojas meistriškai imituoja senutės mąstyseną. Būdingos moters elgesio detalės: žvilgteli ar saulė ten, kur turi būti šiuo metu, ar tvarkoj viską palieka namuose, baimė kad neišeitų iš jos sodybos žolė. Visa tai teikia Kairienės paveikslui paslaptingumo, poetiškumo, byloja apie jos jautrumą gamtai, grožiui, kikvienam gyvam sutvėrimui. Nykus, nelaimingas, gyvenimas nepalaužė jos dvasios, neprilenkė prie žemės. Pažadinta klevo šakų krustelėjimu pavasario rytą ji kaip senojo pasaulio pasiuntinė eina į gyvenimą. Tai svetima jai erdvė, nes visi namai panašūs, nejaukūs, nemalonūs, ten pilna šlamšto, netvarkos. Gražiausioj vietoj ant kalnelio stovi ferma. Gyvenvietėje ją pribloškia anūko žmonos elgesys ir laiškininkės persakyti jos žodžiai. “Sako, palik, aš paimsiu. O pavasary, jei nebus kojų pavertusi, ir atiduosiu”. Kairienė tyliai prisiima sau kaltæ: kalta 3 men. negalėjo ateiti pensijos, kad ji motina. Ir štai ji vėl namuose, paskutinis jos sapnas, vizija pakelia ją virš kasdienybės: balta staltiese užtiestas uosinis stalas, laukiantis šventės, saviškių. Staiga Monika Kairienė krūpteli pamačiusi savo žmogų. Apysakoj nėra žodžio “vyras”. “R.G. apie gyvenimą pasakė daug tiesos. Bet dar daugiau nepasakė ir nepasakė svarbiausio: o vis dėlto mes gyvenom, gyvenam ir gyvensim. Norėjo tuo mus išprovokuoti apysaką aš taip ir supratau kaip provokaciją” (Ozolo mintis). Iš tiesų apysaka savotiška žmogaus jausmų provokacija, mes negalim jai likt abejingi. Ritualinės kelionės į gyvenvietæ pastangos pasirodo tuščios. Nebeįmanoma surinkti išbarstyto pasaulio. Prieita lemtinga riba. Lieka aukos būtinybė, tačiau atgimimo, prisikėlimo vilties nepalikta. To reikalauja meninio pasaulio logika.

V. Mačernio poezija. Pasirinktų eilėraščių analizė. V.M. kūryba nėra gausi. Tačiau įvairi ir turiniu, ir formomis, ir žanrais. Tai liudija poeto didelį talentą. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius, taip pat vertė artimus poetus. Tačiau užbaigė vienintelį ciklą “Vizijos” (1939-42). Vizijos tai ypatingi dvasios regėjimai, vaizdiniai kurie išsisklei-džia žmogaus vaizduotėje. Poetinė vizija – tai menine kalba išsakytas vidinis regėjimas. “Vizijas” sudaro “Įžanga”, 7 atskiros dalys ir “Pabaiga’. “Įžangą” ir “Pabaigą”skiria 3 sudėtingiausių istorinių permainų metai. Prasidėjo karas. Dramatškas laikas V.M. lyrikoje pirmiausia atsiskleidė būties nerimu. V ir Į pažymėta dvigubu nerimo ženklu. Į žemæ ateina svetimas ir neramus vakaras. Atgimsta ir vaizdai kaip vizijos, prisiminimai. Iš vakaro, iš nakties, iš klaikaus vidurnakčio, iš triukšmo jie eina į šviesą, į saulæ, į vidudienį, į tylą, į rimtį. Į tėviškæ taip pat atina vakaras ir naktis, bet ateina po ryto, po šviesos – kaip rami palaima: ”Ramu jau tėviškėj. Menulis pro klevus į kiema žiūri”. Namai yar vienintelė žemės vieta, globiama šviesos ir palaimos. Į gamtos ir namų misteriją, jos centrą V.M. iškelia mirusią senolæ kuri drąsiu mostu laukus palaimino (“Trečioji”). Tai yra tarsi apibendrintas moters galios simbolis, būdingas lietuvių pasaulėjautai. Senolė ypatingai brangi “Vizijų” lyriniam herojui. Su ja prasideda pasaulio pažinimas, jos ramybė suelkta, guodžia. Tai apibendrinantis dvasingas simbolis, žymintis vaikystæ. Namai, senolių sodyba, gamta, žemė – amžina gyvybė, nemirtinga, išdidi, gyva kartų ryšiais, į kuriuos sunku įsjungti dabarties blaškomam žmogui, iš namų išėjusiam į pasaulį, norinčiam, bet nebegalinčiam sugrįžti, bet žinančiam kas yra sugrįžimas. Apie namus, senolių sodybą byloja dar nebenamis, bet jau ne namų žmogus, ieškantis atramų katastrofiškai trupančiame pasaulyje. Tai filosofuojantis žmogus – mąstantis, galvojantis, norintis suprasti, ieškąs ryšių prasmės, besiilgintis pažinimo. Tikrai galima žinoti apie namus. Tačiau žmogaus ir gamtos harmonija “Vizijose” atiduoda praeičiai. Niūrią kasdienybæ praskaidrina ryžtas : “Kai saulelė sužėrės, aš vėl gryšiu į protėvių namus”. “Pabaigoje” atskira lemtis plečiama, bendrinama iki vieškelio, vedančio iki didžiūjų aukštumų. “Vizijų” pasaulis yra dūžtantis, trapus – tai pati giliausai dramatiško jų laiko žymė. Žmogus yra vienišas jų laiko keleivis, baladės veikėjas. Svarbiausia “Vizijų” ašis – namų, kaimo, senolių sodybos, gyvybės ir gyvastingumo teigimas. Visa kas yra šviesa, rimtis, visa kas teikia atsinaujinimo viltį, yra ten, pačioje tvariausioje būties erdvėje. Nebūtis, tuštuma, mirtis paliečia iš jų į pasaulį išėjusį žmogų, kankinamą pažinimo troškulio, žmogus, gyvenantis iš namų, namuose, namams. Ši poetinė prasmė išplėsta iki žmogaus būvimo erdvės ir kartu išganingai apibrėžta. Kaip namai tvari ir globianti yra ir kūryba.

H.Radausko poezija. Pasirnktų eil. analizė. HR didžioji kūrybos dalis parašyta ir išleista JAV, kur poetas mirė 1970. Pirmąjį eil rinkinį “Fontanas” išleido 1935 Lietuvoje. Jis pirmasis iš lietuvių poetų siekė eilėraštį konstatuoti. Jis labiau pasikliovė ne jausmu, o intelektu ir vaizduote. Buvo be galo reiklus žodžiui, jo parinkimui. Jausmas kūryboje liejasi laisvai, tačiau HR poezijoje vyrauja intelektas ieškantis pastovesnių, griežtesnių formų. Rinkinio “Fontanas” pirmasis eil – “Paska” – bendroji poeto nuostata. Lyrinis subjektas keliauja į pasaką, nes pasaulis prišiškas žmogui. Tas pasaulis – lyg išbandymas: šaltas, žiaurus, klastigas. Žiauriai tikrovės būtinybei piešiama Pasaka. Joje galima viskas. Tačiau pasakoje išreiškiami netik taurieji žmogaus siekimai, joje atsiskleidžia ir tamsiosios žmogaus jėgos Nusivylæs pasauliu, poeto lyrinis aš pasineria į pasaką. Negalėdamas paklusti tikrovės dėsniams poetas tikroviškai žvelgia tiek į save, tiek į tikrovæ. Savo pasaką atranda gamtoje. “Pasaka” griežtos formos. Stiprios, suvaldytos vidinės konstrukcijos. Tą paliūdija konstruktyvi eilėraščio kompozicija, turinti 3 logiškas dalis. 1950 Čikagoje išėjo antras eil rinkinys “Strėlė danguje” , po 5m – “Žiemos daina” . Paaiškėja, kas yra HR pasaulis. Nuostata artima Kamiu nuostatai: gali būti, kad dangus tuščias, kad žvaigždynai šalti, bet žmogus turi gyventi taip, lyg būtų ir viltis, ir prasmė. Gyventi taip, lyg gyvenimas būtų gražus. Iš visų HR išgyvenimų, svarbiausias estetinis išgyvenimas. Poetas tikrovæ mato tarsi keliais žvilgsniais. Vienu metu ta tikrovė ir skaudi ir dramatiška ir šiek tiek juokinga, banali (“Krautuvės pardavėja”). Nors HR poezijoje namaža gamtos vaizdų bei įvaizdžių, bet dominuoja ne natūros, o kultūros pasaulis, tiksliau natūros ir kultūros sankirta žmoguje. Daug antikinių įvaizdžių jo poezijoje paliudija šią sankirtą. Tėvynės ilgesys – bendra išeivijos poetų tema – HR kūryboje tarsi neprikauso 1 žmogui, o yra visuotinė. Tačiau kalbama “mes” vardu. Prarasta tėvynė yra amžinai žmonijos besiilgimas “Prarastas rojus”. Lietuva kurios nebėra tuo pačiu pavidalu jau nebebus, ilgam laikui įrašyta HR puslapiuse. Poetas išdidžiai atsisakė skųstis išeivio dalia, svetimumu. HR eil veikia pagrindinės lietuviško eilėraščio programos. Žodžių ryšiai, dažniausiai pagrįsti spalvos ir garso asociacijomis, pgrindžia netikėtas, gražias spalvines metaforas. (“Raudoni medžiai”). Įdėmi netikėta spalva, netikėtas palyginimas “Gėlė ir vėjas”. Pastarasis eil ypatigai gražus, nes jame toks ryškus spalvos, garso ir judesio vieningumas. Vėjas jaunas, išdykæs, neramus, nekantrauja pamatyti pražydusią gėlæ. Vėlgi pasikartoja pasakos motyvas. Tai suteikia paslaptingumo ir žavesio. HR netikėtumo poetas: netikėto žodžio, vaizdo. Netikėtumo efektas jam svarbus. Netikėtumas yra išraiškingumo pamatas. Tokių eil neįmanoma sumaišyti, priskirti kitam poetui. 1 savičiausių HR motyvų yra metamorfozė. Šio poeto eil yra įvykstantis, tampantis (“Mirties angelas”). Su metamorfoze susijæs ir kaukės motyvas. Ten, kur žmogus susiduria su prievarta, jis dažnai tarsi užsideda kaukæ, apsimeta nesąs tuo, kas yra iš tiesų. Kaukės motyvą poetas ryškiausiai įprasmina (“Tragiška kaukė”).
H. Nagio, A. Nykos – Niliūno, A. Mackaus, L. Sutemos poezija vieno autoriaus pasirinktų eil. analizė. A. Nykos – Niliūno pirmasis poezijos rinkinys “Praradimo simfonijos” išėjo 1946 Vokietijoje. Kiti pagrindiniai šio poeto rinkiniai yra tokie: “Orifėjaus medis”, “Balandžio vigilija”, “Vyno stebuklas”. Matome, kad ANN net rinkinių pavadinimus reikia aiškintis, ne sjie susieti su muzika, su mitologija, su Biblija. Šio poeto požiūris neapsiriboja nei tikrove, nei gimtąja žeme, nors kalbama apie jos praradimą. Prarasdamas žemæ poezijos žmogus praranda ir dar kai ką daugiau. ANN kuria tokią tikrovæ kurios lyg ir nėra, bet kuri yra kaip trokštama, įsivaizduojama laimės šalis. Pačiame pirmajame ANN rinkinyje atsiranda stebuklingos šalies – Eldorado įvaizdis. Ankstyvieji ANN eil buvo ilgi, ilgos eilutės, išplėsti sakiniai. Vėlyvesni šio poeto eil – trumpi, labai kondensuoti, eilutė suspausta, nors sakinys gali būti ir ilgas. ANN dažnai kalbama apie gramatiką perkeltine prasme: skausmo gr, būties grrūsti gr, liūdesio linksniuotė. Kalbos problematika yra svarbi ir egzistencijos filosofams, netik poetams. Nemaža šio poeto kūryboje ir kitų kalbų ždžių,vardų. H. Nagio akcentuojamas namų jausmas siejamas su V. Mačerniu. Iš savo kartos poetų išeivių HN daugiausia dėmesio skiria. Tačiau jo gamtos motyvas susietas su žmogaus gyvenimo vaizdiniais. Laiko jausmas poeto kūryboje gana konkretus. Dažnai susijæs su istoriniais įvykiais. Tačiau HN labai svarbu tautosaka. Jo eilių rinkinys “Broliai balti aitvarai” atvėrė daug naujų tautosakos panaudojimo galymybių. Pagrindiniai iš tautosakos paimti įvaizdžiai yra paukštis, sesuo, brolis. A. Mackus surado poetinį ženklą savo kartai, netekusiai žemės ir namų. Sujungė bežemių jausmą su kalba. AM kūrė naują poetinæ kalbą, besiformuojančią iš autentiškos patirties, atsisakė išorinio ornamento, moderniu būdu panaudojo tautosaką. Jam būdingas savitas kalbėjimo būdas išlaisvintas iš išankstinių strofos, rimo varžtų. Liūnė Sutema atskleidė dramatišką gimtojo žodžio svetur praradusio daiktus svetur, likimą. Ji yra išleidusi 6 knygas.Kn “Nebėra nieko svetimo” – ypatingas įprasto savo gyvenimo ribų peržengimas, atsivėrimas žmogaus likimo bendrumui, skausmo visuotinumo praradimui. Kartu tai atvirumas išeivio padėčiai. “Bevardėje šalyje”, “Badmetyje” įtvirtina atskirą ir vienišą kelią. Atsiranda tautosaka. Poetei svarbi ir išdavystės, krauji tema. Sutema rašo uždarą eilėraštį, kuris tiesiogiai nėra susijæs su programomis, įsipareigojimais. Jos eilėraštis formuojasi iš pirminių, pamatinių būties elementų. Tikėjimas žmogumi ir gyvenimu yra tylus. “Graffiti”. Vardas reiškiantis užraša paliktą nykti. Poezijos klaboje svarbus pakartojimas. Išsiskiria dialogai.

J. Baltušio “Sakmė apie Juzą” analizė pasirinktu aspektu. Geriausias J. Baltušio kūrinys – romanas “Sakmė apie Juzą”. Šiame romane rašytojas bandė sumodeliuoti lietuvio charakterį, sukaupusį savyje ilgaamžæ patirtį. Koks gi tas sakmiškasis ir realusis Juza – pagrindinis romano veikėjas? Juza – darbščių, tvarkingų, pasituričių ūkininkų antrasis sūnus. Darbštus, sumanus, mažakalbis žmogus. Iš šeimos jis gauna dideles ir neįkainojamas gyvenimo pamokas, ypatigai iš senelio Jokūbo. Jaučiam koks tvirtas jo žinojimas, pasitikėjimas savo jėgomis. Juza nemoka dirbti atmestinai, nes žino, kad toks darbas yra bevertis. Tai romantiškasis J. Šio veikėjo charakteriui būdingesnis yra sakmiškasis pasaulis. Ne veltui JB nesuteikia J pravardės ir lygina jį su savotišku žyniu, lyg šventą ugnį saugojančiu ateinančioms kartoms. J suprantamas ir priimtinas ne istorinis laikas, o amžinasis gamtos ciklo laikas. Jis nesupranta istorinės kaitos. J skaudžiai išgyvena mylimos merginos netektį, mylimos, bet jo nemylinčios. Atsiskiria nuo šeimos ir apsigyvena naujoje vietoje, kur iš savotiško chaoso arba kuria iš nieko namus. Visi veikėjo darbai kairabalėje sureikšminami, rituališki. Rituališkumas pasireiškia tuo, kad kiekvienas darbas atliekamas jį įvardijant. Kiekvienas judesys reikšmingas, apgalvotas. Pamažu Kairabalė tampa namais. Bekasdamas šulinį aptinka kareivių kaulus. Taip J erdvė prasiplėčia susiedama su požeminiu pasauliu. Nepasisekė J su vandeniu, tai lyg ženklas, kad nebus ramybės Kairabalėje, tokių ženklų yra ir daugiau. J kūrimosi vaizdai, rituališka herojaus veikla, žmonių požiūris į keistuolį, artimųjų rūpinimasis. J susikurtas pasaulis – tai mažytis kosmoso modelis, mitologinis pasaulio medi, jungiantis visas 3 sferas: požeminæ, dabarinæ ir aukštąją, dieviškąją. Harmoningai sujungti gyvųjų ir mirusių pasauliai į darnią visumą ženklina būties pilnatvæ. J darbai – tai žmogaus gyvenimą įprasminanti kūrybą. Bet ar kūryba turi vertæ, kai ji yra pati sau? J palieka žmonių pasaulį. Vadinasi ryšiai su išoriniu pasauliu nutraukiami. Kairabalė netampa ramybės vieta. Pasikartojanti frazė “O Juza buvo 1. Visiškai 1” išduoda, kad J negerai. Nepavyksta jį pamilusiai atieti į jo gyvenimą, nepriima jos. Už ką vertinamas romanas? Už teisingumą, gamtos ir darbo vaizdus, kupiškėnų tarmæ,sudėtigą veikėjų charakterį.

Leave a Comment