Kiekvienas medis turi žiedus, kiekvieną žiedą puošia žiedlapiai, o aplink šiuos vėjo plaikstomos blaškosi žiedadulkės, kurių dėka vaismedžiai veda vaisius. Kiekvienas šioje žemėje kažką turi… Taip ir aš po tos tragiškosios birželio dvyliktosios supratau, jog dar kažką turiu: turiu viltį ir stiprybę, kuri palaiko mano širdies plakimą. Buvo vasaros pradžia, nešalta, žemę lyg maži perliukai puošė gėlės, ryškiai žali medžiai kvietė užsukti į jų tvirtovę, o kiekvieną praeivį pasveikindavo skambios paukščių giesmės, tik tie keli lietaus debesys prie šio nuostabaus peizažo nesiderino, bet kad ir kokia nepakartojama diena tada buvo, mano viduje virė pragaras. Sėdėjau tąkart krėsle ir žiūrėjau į vieną tašką, kažkur tolyn pro langą, mano akys buvo negyvos kaip ir aš pati. Savyje jaučiau milžinišką liūdesį, skausmą ir pyktį. Pykau ant viso pasaulio. Lygiai prieš metus netekau mamos: žuvo autoavarijoje. Kaip aš jos pasiilgau, noriu išsipasakoti, pasiguosti… Man taip reikia pagalbos, o jos nėra… Antrą dieną po mamos netekties aš pajutau nesuvaldomą troškimą pabėgti iš čia kuo toliau, nebegalėjau ilgiau klausytis tokių dažnų tėvo ir senelio ginčų del žemių, kęsti tokios vienatvės, kuri graužė mane visą. Pradėjau mąstyti, gilintis į gyvenimo prasmę ir kuo toliau, tuo labiau pradėjau nesuprasti pasaulio: „Ką mes čia veikiame, jei paskui vis tiek mūsų laukia mirtis?“ atsakymo neradau, o nežinojimas mane smaugė…Pavargau gyventi! Nebenoriu! Tekina išbėgau iį kambario tiesiai į lauką, ir bėgau… taip greit, kaip dar niekada nebuvau bėgusi, gaudžiau orą taip stipriai… net tikejau, kad jis mane gali išgydyti nuo viso šito, pabus stebuklingu aleksyru… bet taip neatsitiko; vis dažniau pajusdavau, kaip mano plikas pėdas bado aštrūs žvyrkelio akmenys, o sunkios kojos panašėjo i geležinius strypus: bėgau nešina inercijos ir staiga – stop! Sustojau, užsimerkiau, priliečiau rankas prie kaktos, krūtinės, išvedžiojau kryžių, atsimerkiau. Pasukau galvą i dešinę – kelias, į kairę – kelias, pažiūrėjau tolyn – kelias! Kryžkelė! Ir ta mano pačios rankomis pasodinta obelis priešais mane. Stovėjau toje vietoje, kur žuvo mano pats brangiausias žmogus: “Mama, kodėl Tavęs čia nėra!?”..
Taip ir nesugebėjau užbaigti šio dienoraščio, rašyto prieš pusantrų metų: man pritrūko jėgų, buvo per skaudu apie tai kalbėti. Ir dabar, kai mano širdyje tikėjimas ir noras gyventi, kai liūdesį pakeitė meilė, aš noriu užbaigti tai, ką tada pradėjau: „Mama, nepyk, bet pas Tave ateisiu tik tada, kai pats Dievas man duos ženklą, jog reikia pasitraukti. Žinok viena – Tu visada plasnosi mano širdyje.“