PJOVIMO TEORIJOS, ĮRANKIŲ IR STAKLIŲ

TURINYS

ĮVADAS 3
I. M. DAUKŠOS LAIKOTARPIO SPECIFIKA 5
II. M. DAUKŠOS VISUOMENINĖ VEIKLA 7
1. M. Daukšos karjera 7
2. Asmenybės bruožai ir pasaulėžiūra 7
3. M. Daukšos „Katekizmo“ tikslas – skleisti katalikybę 8
4. „Postilės“ tikslas – įtvirtinti katalikybę 9
5. Kova dėl gimtosios kalbos teisių 10
III. DAUKŠA IR SU JUO SUSIJĘ ŽMONĖS 12
1. Žemaičių vyskupas – M. Giedraitis 12
2. Motiejus Strijkovskis 13
IV. ĮTAKA, VAIDMUO ISTORIJOJE 15
IŠVADOS 16
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 17
PRIEDAI 18ĮVADAS
Mikalojus Daukša – ryški asmenybė pradiniame lietuvių raštijos formavimosi etape ( žr. priedas Nr.1). Švietėjas, humanistinių idėjų reiškėjas, gimtosios kalbos teisių XVI a. Gynėjas, vienas pirmųjų lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jis iškili ir didelė asmenybė Lietuvos isstorijoje.

Nagrinėjama asmenybė įsipina į Renesanso epochos visumą. Tuo laikotarpiu didelių laimėjimų pasiekia katalikų bažnyčia. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra Renesanso epochoje – M. Daukša. Jis laikomas didžiausiu kovotoju dėl gimtosios kalbos teisių, jo prakalba „Postilei“ vadinama himnu gimtajai kalbai, jis lietuviams primeną Homerą.

Ši tema pasirinkta dėl kelių aspektų. Visų pirmiausia, norėta daugiau sužinoti apie šį asmenį. Antrasis aspektas praturtinti žinių bagažą. Be to, Lietuvių tautiškumo problema aktuali šiomis dienomis, taigi nagrinėjant šią asmenybę siekiama iškleti patriotizmo principus.

Nagrinėjant šią iškilią ir didingą assmenybę bandyta pažvelgti ne į biografija, o į nuveiktus darbus. Tyrinėdama M. Daukšos veiklą ieškoma aspektų, kurie tiktų įrodyti, jog Daukša – humanistas.

Tyrimo objektas – asmenybė. Mikalojus Daukša – kunigas, humanistas, kontrreformacijos veikėjas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų.

Darbo tikslas – pasiremiant darbais, asmenybės bruožais pateikti M. Daukšą ka

aip humanistą.

Darbo uždaviniai:
1) Aptariamas M. Daukšos laikotarpis ir jo poveikis jam.
2) Aiškiai ir trumpai pateikiama M. Daukšos karjera.
3) Išskiriami M. Daukšai būdingi asmenybės bruožai ir pasaulėžiūra.
4) Aptariama „Katekizmo“ reikšmė.
5) Aptariama „ Postilės“ reikšmė.
6) Išryškinamas svarbiausias epizodas M. Daukšos kovoje dėl lietuvių kalbos teisių.
7) Atskleidžiama M. Strijkovskio ir M. Giedraičio įtaką M. Daukšai.
8) Aptariami M. Daukšos darbai, veiklos poveikis ir įtaka tolimesnės istorijos raidai.

Šio darbo chronologinės ribos prasideda nuo XVI a. ir tęsiasi iki XXI a. XVI a. – Renesanso laikotarpis, Daukšos gyvenimo ir veiklos periodas. XXI a. – veiklos rezultatas.

Metodologinis pagrindas. Renkant, klasifikuojant ir interpretuojant darbo tikslui ir iškeltiems uždaviniams pasiekti reikalingą medžiagą, sisteminant ir analizuojant istoriografijoje daugiausia naudotasi analitiniu – naratyviniu tyrimo metodu.

Istoriografija. Panaudota literatūra skirstoma į dvi grupes. Pirmoji grupė naudojama įsigilinant į tyrinėjamos asmenybės gyvenimo laikotarpį, laikotarpio epochą, pasaulėžiūrą, taam tikrus įvykius. Pirmoji panaudota knyga – A. Šapoka „Lietuvos istorija“ . Skaitant šią knygą, ji buvo vertinama kritiškai, ieškoma svarbiausių XVI a. įvykių. Knygos tekstas išdėstomas labai plačiai, pateikiama daug informacijos, kurios dalis yra pasenusi. Apie XVI amžiuje Renesanso epochą sužinoma iš J. Talvet „Visuotinės istorijos“ vadovėlio. Vadovėlis parašytas aiškiai ir glaustai. Jame aiškiai pateikiami žymiausi visuotinės istorijos Renesanso epochos veikėjai, dažniausiai aprašomi reformatoriai. Tačiau apie Lietuvos Renesanso kūrėjus nieko nerandama. Apie juos ir jų kūrinius sužinoma iš S. Narbuto knygos „L
Lietuvos Renesanso literatūra“ . Šioje knygoje glaustai ir aiškiai aprašomi Renesanso epochos kūrėjai. Tai pagrindinės knygos, naudotos plėtoti žinias apie Renesanso epochą.
Kita naudotų knygų grupė – apie M. Daukšą. Pirmoji – J. Lebedžio „ Mikalojaus Daukšos“ monografija. Parašyta moksliniumi stiliumi, pilna parašymų, komentarų. Tačiau pastebėtina, kad informacija esanti monografijoje yra pasenusi. Nepaisant to, J. Lebedys yra nuveikęs didžiulį darbą, nes apie Daukšą nėra išsamių biografijos žinių, tik nuotrupos. Kita knyga – A. Jovaišas „ Mikalojus Daukša ir jo laikai“ patobulinta J. Lebedžio monografija. Trečioji knyga – „Mikalojaus Daukšos žingsniai Kėdainių žemėje“ gausi iliustracijų ir yra mokslinio populiarinimo stiliaus pavyzdys. Paskutinioji knyga – A. Jovaišas „Jie parašė pirmąsias knygas“. Knygoje analizuojami M. Daukšos veikalai. Taigi tai pag.rindinės knygos, kuriomis naudotasi rašant šį savarankišką darbą.
Darbo struktūra. Šį darbą sudaro įvadas, keturi skyriai, iš kurių du turi poskyrius, išvados, priedai, šaltinių ir literatūros sąrašas. Pirmajame skyriuje nagrinėjama laikotarpio specifika. Antrajame – M. Daukšos veikla, jo darbai, pati asmenybė, vertimai. Trečiajame skyriuje nagrinėjami su Daukša susijusieji žmonės. Ketvirtajame – jo, kaip humanisto įtaka istorijoje.I. M. DAUKŠOS LAIKOTARPIO SPECIFIKA
XVI amžiaus viduryje ir ypač antrojoje pusėje įvyko žymių poslinkių ekonominiame, socialiniame, politiniame ir kultūriniame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenime. Bendros tos raidos tendencijos buvo nepalankios lietuvių literatūrai. Daukša gyveno labai neramiu laikotarpiu, jame būta ir teigiamų ir neigiamų padarinių.
Visų pi
irmiausia, tai: „ feodalinių santykių vystymasis XVI a. antrojoje pusėje pasiekė aukštą pakopą – prasidėjo valstiečių paskutinis įbaudžiavimo etapas. 1547 m. pradėta didžiojo kunigaikščio valdose valakų reforma“ . Tad buvo panaikinta privatinė nuosavybė, kol galiausiai vasaliniai santykiai virto baudžiavine priklausomybe: „ Įsigalėjus valkinei sistemai, feodalai, veikiami prekinių piniginių santykių vystymosi ir atsižvelgdami į konjunktūrą, keitė, didino valstiečių prievoles, perėjo prie lažo, kuris nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio buvo padidintas net kelis kartus.“ Tad šis lažinis išnaudojimas nuskurdino valstiečius, stabdė tolimesnį gamybinių jėgų vystymąsi ir smukdė ūkį. Taigi mano nuomone, tai nulėmė, jog valstiečiai neturėjo galimybių šviestis, kultūrėti.
Vėliau svarbus įvykis Lietuvos istorijoje – Liublino unija. „Tad 1569 m. Liubšine, panaudojant spaudimą Lietuvos didikams, LDK ir Lenkija jungiamos tik karaliaus asmens. Prie bendro valdovo prisidėjo ir bendras įstatymų leidžiamasis organas –seimas. Nors ligi pat XVIII a. pabaigos išliko LDK savo teritorija, savas administracinis aparatas, atskiri įstatymai, teismas, kariuomenė ir pinigai.“ Taigi po šios unijos labai sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis į Lietuvą. Mano manymu, M. Daukša puikiai žinojo visas su Liublino unija susijusias galimybes, nes Merkelis Giedraitis (Žemaičių vyskupas) 1579 m. pagal savo užimamas pareigas tapo jungtinės Lenkijos – Lietuvos valstybės senato nariu. Taipogi A. Jovaišas komentuoja, jog M. Daukša ir M. Giedraitis stengėsi išlaikyti ir per bažnyčią stiprinti li
ietuvių kalbą. Bet jei nebuvo šios unijos priešininkai, nes tai rodo Daukšos žodžiai jo verstoje postilėje. Joje jis pritaria Liublino unijai ir lenkų kalbos mokėjimui. Taigi Liublino unija buvo neigiamas padarinys išlaikant LDK tautiškumą ir lietuvių raštijos formavimąsi.
Bet šalia paminėtų neigiamų įvykių Lietuvos kultūriniame gyvenime atsirado ir skatinančių veiksnių, kurie leido pasirodyti lietuviškai knygai. Svarbiausias veiksnys buvo reformacija ir kontrreformacija. Kultūrinio lygio kilimas, mokyklų steigimas, išaugęs spausdintos knygos poreikis, propagandos reikšmė ( tiek skleidžiant reformaciją, tiek su ja kovojant), spaustuvių steigimas tai – veiksniai, kuriuos sukėlė reformacija. Reformacija sulaukė atsako – kontrreformacijos (katalikų kova prieš reformatorius). Suaktyvėjusi kontrreformacija, buvo steigiamos aukštosios mokyklos, mokoma lietuviškai: „ Nuo 1580 m. jėzuitai ėmėsi mokyti vaikus ir paprastiems žmonėms aiškinti katekizmą “ . Bet stipriausią smūgį protestantizmui sudavė Tridento visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas. Jo tikslas buvo panaikinti Reformacijos pasekmes, stiprinti katalikų bažnyčią. Susirinkimo metu buvo sudarytas draudžiamųjų knygų sąrašas. Be to, šis susirinkimas išsprendė daug su katalikybės mokslu ir praktika susijusių klausimų. Žinoma, kad kontrreformacija laimėjo laimėjo Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Pietų Vokietijoje, Abiejų Tautų Respublikoje ( Lenkijoje ir Lietuvoje) . Taigi šie veiksniai lėmė kovą, kurios pasekmė buvo inteligentijos augimas, knygų, leidyklų, mokyklų, aukštųjų mokyklų atsiradimas, gausėjimas ir jų kokybės gerėjimas.
Pats svarbiausias veiksnys nulėmęs M. Daukšos pasaulėžiūrą ir darbus – tai Renesanso epocha. Renesansas – tai atgimimas, kitaip dar sakoma, jog renesansas buvo tautinių kalbų atgimimo epocha. Tačiau to gana ilgą laiką nėra XVI amžiaus Lietuvoje. Literatūriniame gyvenime vis intensyviau vartojama lotynų kalba. Grožinius, publicistinius, istorinius, teisinius kūrinius ir darbus parašo Mikalojus Hustovianas, Mykolas Lietuvis, Augustinas Rot.undas, Petras Roizijus, Jonas Radvanas, Andrius Volanas ir kiti. Slavų kanceliarine kalba iš tradicijos toliau rašomi metraščiai ( ta kalba parašyti ir trys Lietuvos Statutai.). Po unijos Lietuvoje plinta lenkų kalba. XVI amžiaus viduryje Mažojoje Lietuvoje lietuviškus raštus išleidžia Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas. O Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik XVI a. pabaigoje Vilniaus universiteto spaustuvėje išėjo M. Daukšos išversti iš lenkų kalbos „Katekizmas“ ir „Postilė“. Tai įrodo, kad renesansas buvo tautinių kalbų atgimimas ir kūrimasis.

Renesanso laikotarpis svarbus dėl to, kad atsirado grožinė literatūra ir humanistinė pasaulėžiūra. Humanistines Renesanso idėjas Lietuvoje platino nuo XV amžiaus pabaigos į didžiojo kunigaikščio dvarą atvykę mokytojai svetimšaliai, studentai, žmonės, kurie studijavę užsienio universitetuose. Taipogi Lietuvoje renesanso epochoje grindžiant LDK savarankiškumą ir iškeliant lietuvių kultūros savitumą, pirmą katą buvo išaukštinti pagoniški „romėnų palikuonių“ papročiai, o pagonybėje įžvelgtas vienas iš gaiviausių lietuvių valstybės ir kultūros šaltinių . Taigi renesanso pasaulėžiūra plito ir įsitvirtino LDK gyvenime.

Be to, renesanso epochos metu padaugėjo knygų. Lietuvoje ir Lenkijoje humanizmas glaudžiai siejosi su reformaciniu judėjimu, kuris tikybinius dalykus padarė viešų svarstymų, diskusijų objektu ir padėjo plisti knygai platesniuose feodalų, bei miestiečių sluoksniuose. Dėl to XVI a. antrajame ketvirtyje pastebimai pagausėjo knygų Lietuvoje . Taigi renesanso laikotarpis Lietuvoje buvo tikrasis atgimimas tiek literatūrinėje, tiek tautinėje srityje.II. M. DAUKŠOS VISUOMENINĖ VEIKLA
1. M. Daukšos karjera
Daukša buvo kunigas ir šis pasirinkimas, mano nuomone jau parodo, kad jis humanistas. Nors J.Lebedys ir juo besiremiantis A. Jovaiša, pateikia visiškai kitokius argumentus. Jie teigia, jog M. Daukša galėjo kunigystę pasirinkti norėdamas neblogo gyvenimo, bei domino mokslas. „ Priklausymas dvasininkų luomui buvo būdas atsidėti mokslui, kuris Daukšą aiškiai traukė.“ Šis argumentas, iš mano pozicijos, nėra įrodytas. Galima iškelti klausimų, kodėl jis tada buvo geras kunigas, pats J. Lebedys savo monografijoje pamini, kad jis gerai tvarkėsi bažnyčiose, neturėjo, tuo laikotarpiu dažnos, paleistuvystės ydų. Be to, A. Jovaišas T. Pekulo vizito metu pastebėjimą, kad Daukšos prižiūrimos bažnyčios tvarkingesnės. Taigi M. Daukša buvo geras kunigas ir jo pasirinkimo motyvacija nebūtinai turtinė.

Taigi nestebina jo karjera darbo srityje. Pirmiausia spėjama, jog jis buvo vikaras ar ėjo ne turtingos parapijos klebono pareigas. O 1570 m. (tai pirmoji tiksli biografijos data). „Ši data nustatoma pagal Daukšos atsakymą į vizitatoriaus T. Pekulo klausimą“ . Tada Daukša buvo Krakių klebonas ir Varnių ( Žemaičių vyskupijos) kanauninkas. Vėliau 1850 m. jis paskiriamas Krakių koplyčios altarista (globėju), bet ir toliau lieka kanauninku ir Krakių klebonu. Kadangi M. Daukša gerai sutarė su M. Giedraičiu, o šis žinodamas M. Daukšos numatytus darbus 1592 m. vietoj Krakių parapijos paskiria daug turtingesnę Betygalos parapiją. Mirus M. Giedraičiui, Daukša vienus metus ėjo vyskupijos administratoriaus pareigas, tada buvo aukščiausias „pareigūnas“ vyskupijoje. Visuose jo prižiūrėtuose parapijose M. Daukša rūpinosi buitimi, grožiu. Stengėsi išlaikyti mokytoją Krakėse. Tai paaiškėja iš Daukšos atsakymo T. Pekului „1579 m. spalio mėnesį Krakėse veikė pirmoji mokykla“ . Tad visą tai rodo, kad Daukšą buvo paveikusi Renesanso pasaulėžiūra, suprato mokytojo reikalingumą, taip pat buvo humaniškas – rūpinosi pačiomis parapijomis ir ten gyvenančiais žmonėmis.2. Asmenybės bruožai ir pasaulėžiūra
M. Daukša – žmogus, rimtai žiūrintis į gyvenimą, pareigas ( tai rodo, jo biografija). Taip pat iš biografijos žinome, kad Daukša „ nepasidavė to laikotarpio dvasininkams būdingo palaidumui, negyveno pomėgiams, neužsidarė siaurame egoistinių interesų rate“ . M. Daukša – ne eilinis, jis norėjo ir siekė didžių dalykų. Žinių troškimas, gabumai, veržlumas, atkaklus atsiradimas svarbiam visuomeniniam uždaviniui ir nepalaužiama energija, jį vykdant – tai būdingiausia jo asmenybei. Tai jį sieja su renesanso žmonėmis. Taip pat galima teigti, jog Daukša buvo išsilavinęs, plataus akiračio žmogus, tai rodo T. Pekulo apsilankymas Krakėse, pažymėjo, kad „ yra daugybė įvairių mokslo sričių knygų“ . Taigi M. Daukšos bibliotekų sudarė įvairių sričių veikalai, ne tik teologiniai – tikybiniai ar bažnytinės teisės raštai, bet ir Erazmo Roterdamiečio „ Adagia“ ir dvi graikų kalbos gramatikos. Tai rodo, kad buvo ne vien humanistas, bet ir renesanso žmogus, siekęs praplėsti akiratį, aplenkti siaurus dvasininkų interesus. Taipogi Mikalojaus su plačiu akiračiu ir humanistiniu išsilavinimu susijęs tolerantiškumas. Jis akivaizdus: „skelbiant evangeliko – reformato Morkaus Vnučkos testamentą, kuriame liudininku tarp evangelikų pažymėtas ir M. Daukša“ . Taip pat buvo akivaizdi religinė tolerancija, bet tai nebuvo retas reiškinys XVI a. bajorų tarpe. Daukša kaip dvasininkas į bažnytinius nuostatus žiūrėjo liberaliai, bet laikėsi bažnytinio gyvenimo normų. Tad visos šios savybės tinka apibūdinti M. Daukšai kaip humanistui.

M. Daukšos pasaulėžiūra buvo idealistinė – religinė, bet ne vienalytė. Ją formavo sudėtinga visuomeninė aplinka. Tačiau jam ir būdingas renesanso idėjų poveikis. Jis būdamas plataus akiračio ne kartą sugebėjo išeiti iš siaurų dvasininko pažiūrų. Jis neužgožė jame žmogaus, piliečio, patrioto. Jis net Ledesmos verstame katekizme atskirose detalėse parodė savo skirtingas pažiūras. „ Jis norėjo, kad feodalų ir valdinių santykiai būtų patriarchaliniai“ . Tad jis ne tik teorijoje, bet ir praktikoje su valdiniais laikėsi humaniškų principų. „Kad būtų bėgę jo valdiniai, tiek paveldėti, tiek įsigyti, tiek bažnytinių žemių, teismo dokumentuose ir kitur žinių nesurasta“ . Tad M. Daukša humaniškas žmogus.

Mikalojaus pažiūros socialiniais klausimais buvo susiję su jo rūpinimusi švietimu, mokslo propagavimu. Tai parodo ir jo išversto Ledesmos katekizmo vietos. Jis praplėčia, paaiškina mokslo svarbą, pasako, kad vaikus reikia leisti į mokyklą. Be to, apie M. Daukšos veiklą švietimo srityje pasako ir 1579 m. vizitacijos aprašymas: „ .rado mokytoją Adomą Grodzkį, išlaikomą M. Daukšos. Jis turėjo 12 mokinių <.>. Mokytojas taip nusakė vizitatoriui savo mokomus dalykus: „ Aš mokau Kornelijaus gramatikos ir garbingo gyvenimo ir mažojo katekizmo“ . Dar su Mikalojaus, kaip švietėjo, veikla siejamas mokyklos atsiradimas Močėnuose, Bačėnų apylinkėje. Tad M. Daukša – švietėjas.

Be jau minėtų bruožų dar galima papildyti patriotizmu ir pastangomis kurti nacionalinę kultūrą, kovą dėl gimtosios kalbos teisių. Taigi, mano nuomone, tai yra svarbiausias M. Daukšos asmenybės bruožas.3. M. Daukšos „Katekizmo“ tikslas – skleisti katalikybę
Daukšai priklauso labai reikšmingi leidiniai. Visų pirmiausia tai – 1595 m. Vilniuje išėjęs jo parengtas katekizmas. Jo autorius – ispanas J. Ledesma. Daukša šį katekizmą vertė iš lenkų kalbos. Ši knyga lietuviams labai brangi dėl to, kad tai seniausia išlikusi LDK išleista lietuviška knyga. Šiuo metu žinomas tik vienas jos egzempliorius, saugomas Vilniaus universitete.

Šis Daukšos „ Katekizmas“ (žr. Priedas Nr. 2) tikras jo, kaip humanisto įrodymas. Nes Ledesmos katekizmo vertimas turi autoriaus pratarmę, pavadintą „Prabylis skaitytojop krikščioniškop“. Ten pasakyta, kad : „katakizmėlis reikalingiausias yra vaikeliams, kaip lietus ir laistymas jaunoms atžaloms, kad geriau prisiimtų ir augtų“ . Iš to sprendžiame, jog Daukša ir humanistas ir švietėjas, supranta mokslo reikalingumą vaikams, kaip ateinančiai kartai. Be to, šis katekizmas parašytas klausimų ir atsakymų forma, taip pritaikytas visiems, kad būtų suprantamas. Klausia mistras (mokytojas), atsako mokytinis (mokinys). Yra penkios dalys, kur aiškinami klausimai apie krikščionio vardą ir žymę, žmogaus galią, viltį, meilę ir septynis bažnyčios sakramentus. Aiškinami ir paprasti ir sudėtingi dalykai. Trečiojoje dalyje yra viena seniausių krikščioniškų giesmių – anifona „Sveika Karalyčia ( = Karaliene )“ . Įdėta ir eiliuota giesmė „Malda šv. Tamošiaus iš Akvino“. Kartu su „Sveika Karalyčia“ tai dvi pirmosios LDK lietuviškai publikuotos giesmės. Taip pat yra dešimt maldų apie išpažintį ir Komuniją, bei kitus dalykus. Tad šis leidinys yra unikalus, jame ne tik pratarmės, katekizmas, maldos, bet ir giesmės.

Be to, toje pačioje knygoje buvo ir dar vienas Ledesmos darbas, kurį Daukša išvertė pavadindamas taip : „ Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo, nuodėmių“. Išverta ir Ledesmos pratarmė „ Prabylis“. Tai visai ne trumpi, o išsamūs paaiškinimai ir samprotavimai apie tai, jog žmogus turi savo mintis, norus, elgesį giliai analizuoti, suvokti, pažinti, tik tada galės save vertinti kaip krikščionis ir eiti išpažinties. Šie mokymai, akivaizdžiai parodo ryškią renesanso idėjų įtaką.

Versdamas Ledesma, Mikalojus Daukša kūrė ir lietuviška bažnytinę terminiją. Teigiama, kad ji buvo gera ir tinkamai pritaikyta. „Ji labai pavykusi, lietuviška, išvengta skolinių. Kaip sako tėvas Vaclovas Aliulis, maloniai veikia širdį ši graži lietuviškos bažnytinės terminijos kūdikystė“ . Jau Ledesmos vertimuose ryškėja Daukšos lietuviškumas. Nutoldamas nuo originalo, jis kai ką pritaiko lietuviams: „Mini lietuvių senameldiškus tikėjimus, papročius ir prietarus : ugnies, deivės Žemynos, dievaičio Perkūno, šventų medžių ir alkų garbinimą, žyniavimą, burtus, nuodijimus“ . Kas taip daro, rašo Daukša, tas „pristoja velniop“. Pastebėtina, kad versdamas Ledesmos katekizmą, Daukša naudojasi ir Mažosios Lietuvos liuteronų ir lietuviškomis knygomis. Tai parodo Jurgis Lebedys savo monografijoje „Mikalojus Daukša“, pateikia kai kuriuos neabejotinus panašumus tarp Daukšos ir Baltramiejaus Vilento. Šį ryšį reikėtų laikyti pirmąja lietuviško ekumenizmo užuomazga.

Taigi Mikalojus Daukša – švietėjas, išvertęs katekizmą, jog jį suprastų visuomenė. Be to, išryškėja humanistiškumas, lietuviškumas. Šis darbas reikšmingas dar ir tuo, jog tai yra pirmoji išlikusi knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista lietuviška knyga. Šio leidinio tikslas – skleisti katalikybę.4. „Postilės“ tikslas – įtvirtinti katalikybę
Svarbiausias Daukšos darbas, pelnęs jam didžiuli pasauliečių pripažinimą, yra Jokūbo Vujeko „Postilės“ (žr. Priedas Nr. 3) vertimas : „ Postila ktolicka. Tai est išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“ . Vujekas – lenkų jėzuitas, žymus vertėjas ir rašytojas, buvęs 1578 – 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriumi. Jis parašė dvi postiles. Daukša išvertė vadinamąją mažąją postilę. Šios postilės vertimas 1599 m. išleistas Vilniaus universiteto spaustuvėje . Tai didelis 650 puslapių veikalas. Pilniausi Postilės egzemplioriai (iš viso išliko penki) turi keturis originalius priedus; lotynišką M. Daukšos prakalbą į M. Giedraitį; garsiąją M. Daukšos „Prakalbą į malonųjį skaitytoją“, parašyta lenkiškai.

Postilė – pamokslų rinkinys, todėl suprantamas noras pamoksluose girdėti ne tik apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir jo mokslą, bet ir apie reikalus bei rūpesčius tų žmonių, kurie pamokslų klauso. Tad šiuo atžvilgiu Vujeko postilė tik iš dalies tenkino lietuvių visuomenės poreikius. Lenkų autorius negalėjo kelti specifinių lietuviškų problemų. Bet J. Vujeko veikalas Lietuvai buvo ne mažiau aktualus negu Lenkijai ir atitiko svarbiausią kontrreformacijos tikslą – įveikti protestantizmą, kuris Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje itin aktyviai reiškėsi. Ledesmos darbu Daukša turėjo tikslą skleisti katalikybę lietuvių tautoje. Dar aktyviau, tai buvo daroma Vujeko postilės vertimu, nes jame labai griežtai kritikuojamas ir protestantizmas.

Kovodamas už katalikybę, Daukša imasi ryžtingai stiprinti lietuvišką bažnyčią. „Be to jeigu jis būtų buvęs tik vertėjas, tai jis būtų laikomas žymiausiu lietuvių kontrreformacijos rašytoju, kovojusiu už lietuviška bažnyčią. Tada jo veikla tilptų bažnytinėje problematikoje. Tačiau problematika išplatėja, kai žiūrime į paties Daukšos originalius tekstus ir lenkiškąją prakalbas „Postilėje“ ir ten pat esančias Vaclovo Daujoto – Labanausko stemą ir epigramą“ . Taigi savo pratarmėmis Daukša tarsi išeina į pasaulietinę Lietuvos visuomenės erdvę, su naujomis tautinėmis renesanso idėjomis.

Mikalojaus „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, parašyta lenkiškai. Jos vertimo leksikos turtingumas atitinka renesanso epochos gražios kalbos supratimą kai, pasak Erazmo Roterdamiečio: „turi lietis kaip aukso upė“ . Daukšos kalboje daug įvairių leksikos žodžių, tiek buitinių, tiek filosofinių. J. Lebedžio žodžiai, „galima net teigti, kad M. Daukša atrado vaizdinį veiksmažodį“. Dažnos gyvos kalbos intonacijos. Retorinis vertėjo meistriškumas leidžia jam sudaryti ilgus, emocingus sakinius su kylančia, paskui krintančia intonacija. Tad tai parodo M. Daukšos išmanymą, suvokimą ir išsilavinimą.

Visuomeniniu atžvilgiu reikšmingiausia Mikalojaus Daukšos literatūrinio palikimo dalis yra publicistinė-filosofinė „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Tai kūrinys, nukreiptas prieš bajorijos lenkėjimą, karštai ginantis gimtosios kalbos teises.5. Kova dėl gimtosios kalbos teisių
XVI. a. tautinės kalbos ugdymo pastangas lydėjo renesanso kultūrą daugelyje šalių: Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, o Lietuvoje dar buvo gyva viduramžiška pažiūra, kad tauta – tai didikai ir bajorai. Apie kitus žmones nebuvo galvojama. Kai kurie feodalai, vadindamiesi ir jausdamiesi lietuviais, nebesidomėjo lietuvių kalba. M. Daukša iškėlė naują, renesansinį požiūrį į kalbą.

Daukša tautos sąvoką apibrėžė keliais kriterijais: 1) bendra teritorija – tėvų žemė; 2) istoriškai susiformavę papročiai; 3) toji pati kalba . M. Daukša kalbą laikė svarbiausiu tautos požymiu. Kalbos išaukštinimui paskyrė iškiliausius žodžius. Jie skamba kaip eilėraštis: „ Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“ . Daukša įtikinėja, kad lietuviai bajorai privalo vartoti savo kalbą, gėdina tuos, kurie ją užmiršta. Vaizdingus argumentus ima iš gamtos : „ kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe,- klausia jis, – jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys“ . Daukša lietuviškos raštijos kūrimą supranta ne vien tik kaip Dievo mokslo skleidimą, bet ir kaip valstybės stiprinimą. Jis rašo : „. gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, – kaip manau ir geidžiu, – duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, turėtų rūpėti“ . M. Daukšos prakalboje yra ir tokia mintis: „ nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savo kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus savo valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčioje, tarnyboje, namie“ . Taigi šie visi pavyzdžiai iš Daukšos prakalbos byloja apie jo patriotizmą, siekimą lietuvybės ir tautiškumo, be to, visą tai yra paremta humanistiškumu.

Nepaisant to, kad Daukšos prioritetas gimtoji kalba, jis taip pat nesmerkia ir kitos kalbos vartojimo Lietuvoje. Apie tai jis rašo: „ Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą ( tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vartojama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išnaudojimą ir bodėjimąsi ja“ . Pats M. Daukša, be lenkų kalbos, mokėjo lotynų kalbą ir Lietuvos raštvedyboje vartojamą kanceliarinę slavų kalbą. O šis keleto kalbų mokėjimas rodo humanistinį bruožą.

Taigi prakalba neatskiriamai susijusi su M. Daukšos vardu ir parodo vertingiausią jo veiklos bruožą – kovą dėl gimtosios kalbos teisių.III. DAUKŠA IR SU JUO SUSIJĘ ŽMONĖS
1. Žemaičių vyskupas – M. Giedraitis
1576 m. Žemaičių vyskupiją ėmus administruoti energingam vyskupui reformatoriui Merkeliui Giedraičiui (žr. Priedas Nr. 4), Varniai tapo vienu svarbiausiu nacionalinės savimonės formavimosi židinių. Vyskupas M.Giedraitis rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose, lietuviškai mokančių dvasininkų rengimu, skatino ir globojo galinčius rašyti lietuviškai. Būdamas puikus organizatorius ir dosnus mecenatorius vyskupas. M.Giedraitis Varniuose Bažnyčios ir kultūros darbui sutelkė būrelį šviesiausių savo epochos žmonių: Mikalojų Daukšą, Motiejų Strijkovskį ir Matą Babinauską. Šis triumviratas imtas vėliau vadinti pirmuoju lituanistiniu sąjūdžiu.
Didžiausią įtaką Daukšos lituanistinei veiklai turėjo Merkelis Giedraitis. Jis suvokė M. Daukšos darbų svarbą ir jį skatino toliau tai daryti. „ Atleisdamas Daukšą iš oficiolo pareigų, M. Giedraitis 1592 m. jam davė Betygalos parapijos klebono vietą. Betygalos parapija buvo nepalyginamai turtingesnė už Krakių“ . Be to, Ledesmos verstame katekizme, atspausdintos pirmosios Didžiojoje Lietuvoje lietuvių kalba giesmės. Manoma, kad „Sveika, Karalyčia“ ir „Malda šv. Tamošiaus iš Akvino“ giesmės pasirodė būtent dėl M. Giedraičio ir paties Daukšos noro bažnyčiose įvesti tik lietuvišką, gimtąją kalbą. „Turbūt jų pasirodymą galima sieti su M. Giedraičio ir Daukšos noru giedoti katalikų bažnyčiose lietuvių kalba“ . Kaip jau buvo minėta pirmojoje pastraipoje apie M. Giedraičio veiklą siekiant lietuviškumo. Manoma, kad Ledesmos darbų vertimais Giedraitis ir Daukša turėjo tikslą skleisti katalikybę lietuvių tautoje, o tai dar energingiau buvo daroma Vujeko „Postilės“ vertimu, nes juo griežtai kritikuojamas ir protestantizmas. Taigi taip išryškėja Daukšos ir jo mecenato Giedraičio vieta Lietuvos religinės minties ir lietuvių tautos religinio auklėjimo istorijoje. Bet tai dar ne viskas. Kovodami už katalikybę, jie imasi ryžtingai stiprinti lietuvišką bažnyčią, stengėsi perimti joje iniciatyvą iš lenkiškai kalbančių kunigų. Pirmas toks mūšis buvo įvykęs, kai M. Giedraitis, nurungė lenkų kandidatą į Žemaičių vyskupus Gniezno arkivyskupo J. Uchanskio seserėną Jokūbą Voroneckį . O tai nulėmė, kad Giedraitis gerai moka lietuvių kalbą. Neabejotina, jog M. Giedraičio ir Daukšos santykiai buvo labai geri. Tai įrodo ir postilės priedai. Tie priedai yra penki: „1) V. Daujoto – Labunauskio lotyniškas ketureilis M. Giedraičio herbui; 2) to herbo grafinis vaizdas; 3) V. Daujoto – Labunauskio lotyniška giriamoji „Epigrama“ žemaičių vyskupo M. Giedraičio garbei; 4) Daukšos lotyniška prakalba, pavadinta „Šviesiausiajam ir garbingiausiajam Kristuje tėvui ir ponui, Melchiorui, Dievo malone Medininkų Vyskupui, Kunigaikščiui Giedraičiui ir t.t. ir t.t., savo kilniausiajam Ponui ir globėjui, meldžiu mūsų Viešpaties Dievo Jėzaus Kristaus malonės ir palankumo“. Ji parašyta taip : „Tavo Šviesiausios ir Garbingiausios Viešpatystės nevertas tarnas Mikalojus Daukša, Medininkų kanauninkas, Betygalos valdytojas“. Tokie ilgi aukštesniųjų titulavimai ir klientų nusižeminimai būdingi Renesanso ir Baroko etiketui, apskritai viešam žodžiui; 5) Daukšos lenkiškai parašyta „ Prakalba į malonųjį skaitytoją“, skirta pirmiausia kunigams, bet ir aukštesniems valstybės pareigūnams, nes kelia ir tokius klausimus, kurie kunigų kompetencijai nepriklausė ir kuriuos sprendė aukštesnės institucijos“ . Taigi skatinama gimtąją kalbą vartoti dar plačiau. Be abejo, šiai M. Daukšos pritarė žemaičių vyskupas, jungtinės valstybės Senato narys, kunigaikštis M. Giedraitis, su kurio herbu pasirodė M. Daukšos „Postilė“ ir kuriam faktiškai ji buvo dedikuota. Daukša savo prakalboje išaukštinęs M. Giedraitį džiaugiasi, kad žemaičių vyskupo rūpesčiu gausėja lietuvių kalbą mokančių kunigų. „Iš tiesų Tavo rūpesčiu, Galingiausiasis Vyskupe, yra pasiekta, kad jau nestokojama lietuvių kalbą mokančių kunigų ir pamokslininkų. Tavo uolumu beveik nusmukusi šiose žemėse krikščionybė atgavo ankstesnį savo tvirtumą ir spindesį“ . Toliau prakalboje pabrėžiam.i M. Giedraičio nuopelnai gimtajai kalbai : „šiuo iš tiesų nemirtingu ir, galima sakyti, dievišku savo sumanymu iš visos širdies stengdamasis pasirūpinai, kad būtų parengtos ir spaudai atiduotos ( „Postilės“ buvo išleista M. Giedraičio lėšomis) Tavo tautos kalba išverstos šventosios visų metų Evangelijos ( „Postilės“), skirtos didikams, valstiečiams ir bajorams; tuo Tu nusipelnei tokio Dievo atpildo ir atlygio, tokios savo tautiečių pagarbos, tokio būsimųjų kartų atgimimo, kad žodžiais vos galima išreikšti. Todėl Tėvynė Tau liks amžinai skolinga už ypatingą atsidavimą. Bažnyčių pamokslininkai – už darbo palengvinimą, piliečiai – už paskelbtą dievišką ir išganingą mokslą, visi kiti – už gimtosios kalbos išgelbėjimą nuo purvo ir žūties“ . Šia dedikacija, manau, M. Daukša parodė pagarbą, dėkingumą vyskupui M. Giedraičiui.

Taigi M. Giedraitis ir M. Daukša – tai rėmėjas ir rašytojas. Galime teigti, jei ne M. Giedraičio veikla, tai ir nebūtų M. Daukša išleidęs nei Ledesmos katekizmo, kurį būtent paskatino išversti vyskupas, nei Vujeko „Postilės“, kuri buvo išleista M. Giedraičio lėšomis. Tad M. Daukša su M. Giedraičiu buvo vieni iš didžiausių lietuvybės šalininkų.2. Motiejus Strijkovskis
Motiejus Strijkovskis (žr. Priedas Nr. 5) –tai pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius. Jo „Kronika“ padėjo stiprėti Lietuvos istoriografijai XVII A. ir gimti lietuvių kalba rašomiems istorijos veikalams.

Bet kyla klausimas kokia sąsaja tarp Motiejaus Strijkovskio ir Mikalojaus Daukšos? Pirmiausia tai jie buvo bendradarbiai „Maždaug dešimt metų Daukša gyveno Varniuose kartu su žymiu Lietuvos ir Lenkijos istoriku, bei poetu, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autoriumi lenku Motiejumi Strijkovskiu“ . Kitas aspektas juos abu rėmė ir skatino jų veiklą vyskupas Merkelis Giedraitis. „Antroji istoriko knyga prasideda dedikacija Merkeliui Giedraičiui (lotynų kalba), kurioje autorius save vadina vyskupo klientu“ . Ir Mikalojus Daukša ir Motiejus Strijkovskis buvo patyrę Renesanso poveikį, abu remiasi Cicerono autoritetu (Daukša rašydamas „Postilės“ prakalbą, o Strijkovskis – dedikacija Jurgiui Radvilui). M. Daukšos „Postilės“ prakalba – patriotizmo žadinimas prie šio Daukšos darbo dar prisidėjo ir M. Strijkovskio kūrinys. „M. Strijkovskis eiliuotame rankraštyje („Apie garbingos lietuvių, žemaičių ir rusėnų tautos pradžią, kilmę ir narsą, karžygiškus darbus ir vidaus reikalus“) priekaištavo lietuviams, kad ne gerai daro įsižadėdami protėvių , kilusiu iš romėnų kalbos:

Kitų lotyniškų žodžių vardinti daugiau nenoriu,

Nes matau, kad jums savos lietuviu kalbos jau mokytis gėda,

Senųjų protėvių kovos išsižadėjote

Ir netenkate to, ką kruvinu kardu jie buvo laimėję.

Gera būtų, jai sava kalba tarp jūsų gyvuotų,

Nes jūsų sostui totorius ir maskvėnas tarnavo“ .
Taigi istoriko žodžiais tariant, turi būti Lietuvos valstybės ir tautos praeities aukštinimas, raginimas saugoti savo valstybingumą ir lietuviškumą. Tai padėjo tokiems kaip Daukša, M. Giedraitis ginti tautos ir valstybės interesus. Yra manoma, kad M. Strijkovski būnant su M. Daukša jis parmoko lietuvių kalbos, nes jo „Kronikoje“ yra ne pavienių lietuviškų žodžių ar posakių, bet ir ne didelių užbaigtų tekstelių. „Atrodo, kad istorikas, atvykęs į Žemaitija, bendraudamas su Giedraičiu, Daukša, keliaudamas po Baltijos pajūrių, Kuršių neriją, Žemaitiją, Aukštaitiją pramoko lietuvių kalbos“ . Taip pat kaip teigia Jovaišas, yra pagrindo manyti, kad M. Strijkovskis, bendraudamas su Daukša, daugeliu su lietuviu tauta susijusių klausimų galėjo pasikonsultuoti.

Taigi M. Strijkovskis – tai tos pačios epochos atstovas, humanistas kaip ir M. Daukša. Motiejus – pirmosios spausdintos vientisos Lietuvos istorijos „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikos“ autorius. Jis taip pat tautiškumo ir lietuvybės teisių gynėjų šalininkas.IV. ĮTAKA, VAIDMUO ISTORIJOJE
Daukšos literatūrinė veikla turėjo ne mažos reikšmės lietuvių raštujos ir literatūros formavimuisi. Jo poveikis nesiribojo vien XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia, bet nusitęsė per tris šimtmečius.
Daukšos leidiniai ne tik stiprino katalikybę Lietuvoje, bet ir paskatino Lietuvos protestantus galų gale atsigręžti į lietuvių kalbą. „1598 m. išėjęs Merkelio Petkevičiaus katekizmas <.>. Katekizmo pavadinimas, prakalba ir pora eiliuotų priedų parašyta lenkiškai, bet knyga buvo skiriama lietuviams ir tiems, kurie moka abi kalbas“ . Tai buvo tarsi atsakas į M.Daukšos postilę. Panašiai ir Lietuvos kalvinistai reagavo į tai, nes „1600 m. Vilniuje išėjo iš lenkų autoriaus M. Rėjaus verstas „Postila lietuviškai“, kurios vertėju laikomas Vilniaus spaustuvininkas ir knygrišys Jokūbas Morkūnas“ . Be to, nors ir konkrečių duomenų nėra, bet yra manoma, jog Daukšos darbais rėmėsi ir žymiausias XVII A> lietuvių kalbininkas ir rašytojas Konstantinas Sirvydas.
XIX A. pradžioje kylant lietuvių tautiniam sąjūdžiui Daukša tarsi atgimė. „ Labiausiai Daukšą vertino ir populiarino Simonas Stanevičius, kurio rūpesčius Vilniuje 1823m. dviem knygelėmis išleistos Daukšos „Postilės“ ištraukos su lenkiškąja „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Daukšos vertimus ir apie lietuvių kalbą pareikštas mintis didžiai vertino ir jomis rėmėsi Simonas Daukantas, Liudvikas Adomas Jucevičius, Motiejus Valančius, Daukšos raštais ėmė domėtis užsienio kalbininkai. 1886m. Rusijos Mokslų akademija savo leidinyje perspausdino Daukšos „Katekizmą“, kurį publikavimui parengė Eduardas Volteris“ . Taip pat Daukšos garsioji prakalba yra cituojama Justino Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“. Taigi tai įrodo, kad M. Daukšos vaidmuo paliko gilų antspaudą istorijoje.
M. Daukša laikomas, kaip literatūrinis kalbos kūrėjęs. Jis gausiai praturtino jos leksiką, įvesdamas daugybę gyvos kalbos žodžių, juos perprasmindamas, pritaikydamas naujoms, abstrakčioms sąvokoms, kurdamas naujadarus. Taipogi jis „pasuko liaudiško vaizdingumo linkme, pirmasis taip gausiai panaudojo vaizdinį veiksmažodį. Leksikos turtingumas, sinonimikos gausumas, literatūrinio stiliaus ir iš dalies grožinės prozos užuomazgos – pastovi, ilgaamžė vertybė literatūriniame M. Daukšos palikime“ . Taigi juo rėmėsi kiti rašytojai. Tad M. Daukša paliko stambiausią LDK XVI a. paminklą, istorinį šaltinį, kuriuo naudojasi kalbininkai, istorikai.
Apie M. Daukšos reikšmę galime spręsti ir dėl to, kad net dvi mokyklos – Vilniuje ir Kėdainiuose – pavadintos Mikalojaus Daukšos vardu. Kėdainiuose prie mokyklos stovi medinė Daukšos skulptūra, Krakėse Daukšai pastatytas paminklas (žr. Priedas Nr. 6). Prieš dešimt metų plačiai paminėtas Daukšos „Katekizmo 400 metų jubiliejus. Renginiai vyko Vilniuje, Varniuose, Telšiuose, Kėdainiuose. Jubiliejaus proga „Biblioteka Baltica“ serijoje išėjo Jono Palionio ir Vidos Jakštienės parengtas mokslinis Daukšos „Katekizmo“ leidimas.
Taigi M. Daukša – svarbus asmuo Lietuvos istorijoje. Jis gimtosios kalbos teisių XVI a. gynėjas, vienas pirmųjų lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjų, padėjęs pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. IŠVADOS
1. Renesanso epocha nulėmė M. Daukšos specifiką, humanistiškumą ir požiūrį.

2. Daukšą buvo paveikusi Renesanso pasaulėžiūra, žinojo mokytojo reikalingumą, taip pat buvo humaniškas – rūpinosi pačiomis parapijomis ir ten gyvenančiais žmonėmis.

3. M. Daukša – žmogus, rimtai žiūrintis į gyvenimą, pareigas, švietėjas, humanistinių pažiūrų. Jam būdingas patriotizmas, pastangos kurti nacionalinę kultūrą. Jo pasaulėžiūra buvo idealistinė – religinė.

4. Mikalojus Daukša išvertė katekizmą, kad suprastų visuomenė. Šiuo darbu išryškėja jo humanistiškumas, lietuviškumas. Šis darbas reikšmingas tuo, jo tai yra pirmoji išlikusi knyga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista lietuviška knyga.

5. Svarbiausias Daukšos darbas, pelnęs didžiulį pripažinimą, yra Jokūbo Vujeko „Postilės‘ vertimas, reikšmingiausia – literatūrinio palikimo dalis yra publicistinė-filosofinė „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Tai kūrinys, nukreiptas prieš bajorijos lenkėjimą, karštai ginantis gimtosios kalbos teises.

6. M. Daukšos prakalba parodo vertingiausią jo veiklos bruožą – kovą dėl gimtosios kalbos teisių.

7. M. Giedraitis buvo M. Daukša rėmėjas. M. Giedraitis paskatino išversti Ledesmos katekizmą ir rėmė „Postilės“ leidimą.

8. M. Strijkovskis ir M. Daukša tos pačios epochos atstovai, humanistai. Taip pat tautiškumo ir lietuvybės teisių gynėjų šalininkai.

9. M. Daukšos veikla turėjo didžiulę įtaką istorijoje – tai gimtosios kalbos teisių ginimas ir literatūrinės kalbos kūrimas, kuris padėjo pagrindus raštijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija – V.,1990 / Pakruojo J. Paukštelio biblioteka.
2. Jovaišas A. Mikalojus Daukša ir jo laikai – K.,2000 / Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos biblioteka.
3. Jovaišas A. Senoji Lietuvos literatūra – K., 1998 / V6814.
4. Kėdainių Mikalojaus Daukšos bibliotekos bibliografijos ir kraštotyros skyrius. Mikalojaus Daukšos žingsniai Kėdainių žemėje / B48628.
5. Koženiauskienė R. XVI-XVII a. prakalbos ir dedikacijos – V., 1990 / 882.0.
6. Lebedys J. Mikalojus Daukša – V., 1963 / Pakruojo J. Paukštelio biblioteka.
7. Lebedys J. Senoji Lietuvių Literatūra – V. 1997 / V0315.
8. Marcinkevičius J. Dienoraštis be datų – V., 1981.
9. Mikalojaus Daukšos 1595 metų Katekizmas – V., 1995
10. Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai – V., 2000 / D8126
11. Mikalojaus Daukšos Postilės prakalbos – V., 1990 / 880.2
12. Narbutas S. Lietuvos Renesanso literatūra – V.,1997 / D6558.
13. Sapoka A. Lietuvos istorija – V., 1984 / Asmeninė biblioteka.
14. Talvet J. Visuotinės literatūros istorija – V., 1998 / V 6544.
15. Ulčinaitė E. Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra – V., 2001 / V8256.
16. Vladimirovas L. Knygos istorija – V.,1979 / Pakruojo J. Paukštelio biblioteka.
17. Zinkevičius Z. Lietuviu kalbos istorija – V., 1988.
18. http://postilla.mch.mii.lt/
19. http://www.lnb.lt/
20. http://portal.unesco.org
21. http://www.varniai-museum.lt
22. http://dauksa.w3.lt/
23. www.ktu.lt/en/ library/history.html

Leave a Comment