Juozas Tumas – Vaižgantas
Ø Juozas Tumas gimė Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų, Maleišių kaime, 1869 metų rugsėjo 20dieną. Motina, stiprios dvasios moteris, tvirtybės sėmėsi iš savo pačios sukurtų, improvizuotų maldų, šneki ir judri, ji buvo visiška priešingybė tėvui – tuliam, ramiam ir nagingam vyrui. Juozas buvo paskutinysis, dešimtasis iš brolių ir seserų, tačiau augo tik sūnus Jonas ir dukterys Marijona, Ona ir Severija. Tumai turėjo valaką žemės ir buvo pasiturintys valstiečiai.Ø Eidamas dešimtuosius metus, Juozas Tumas pradėjo lankyti Kunigiškių dviklasę mokyklą. Išlaikęs Anykščiuose pradinės mokyklos baigimo egzaminus, Juozas Tumas 1881m. įstojo į Dinabarko realinę mokyklą. Aukštesnėse klasėse jaunojo Tumo polinkis į literatūrą dar labiau sustiprėjo. Dinabarko mokykloje, kaip ir kitose carinės Rusijos mokyklose, veikė slapti mokinių savišvietos būreliai. Tokiam būreliui priklausė ir Juozas Tumas. Žinodamas nelengvą tėvų materialinę padėtį, toliau mokėsi savo jėgomis, versdamasis privačiomis pamokomis. Ø 1888m. baigęs realinę mokyklą, tą patį rudenį be egzaminų įstojo į Kauno kunigų seminariją. Viena iš priežasčių, kad jis pasirinko kunigo kelią buvo pablogėjusi sveikata, kartu paskatino ir noras gyventi Lietuvoje. Jaunajam Tumui seminarijoje buvo sunku pritapti, nors gal ne tiek dėl pasaulėžiūros, kiek dėl temperamento ir būdo. J.Tumas dažnai nesutarė ne tik su bažnytine vadovybę, bet ir su kitais kunigais. “Nepaklusnų” Tumą valdžia kilnojo iš vienos vietos į kitą, skyrė į tolimus užkampius. Baigęs kunigų seminariją ir paliktas ne Lietuvoje, o išsiųstas į Latviją, į Mintaują. Ø Aktyvus visuomenės veikėjas J.Tumas tapo Mosėdyje (1895). Čia J.Tumas surado bendraminčių, kartu su jais ėmė leisti klerikalinį laikraštį “Tėvynės sargas” (1896-1904). Aplinkybėms nepalankiai susiklosčius, bažnytinė valdžia nutarė J.Tumą iš Mosėdžio iškelti. Kuliai, į kuriuos 1898m. buvo paskirtas Tumas, irgi tolimas nuo kultūros centrų bažnytkaimis. Greta “Tėvynės sargo” Juozas Tumas pradėjo leisti žurnalą inteligentams ”Žinyčia”. 1901m. Juozas Tumas buvo perkeltas į Micaičius, netoli Kuršėnų. Ten išbuvęs vienuolika mėnesių, atsidūrė Vadaktėliuose (dabar Panevėžio rajonas), o 1905m Sidabrave (netoli Šeduvos), po trijų mėnesių buvo perkeltas į Stakius (dabar Jurbarko rajonas).
Ø Keturiolika metų išgyvenęs toli nuo lietuvių kultūros centrų, J.Tumas ne tik nesupilkėjo, nesunyko, bet vis akivaizdžiau ėmė reikštis kaip žymus visuomenės bei kultūros veikėjas. Pagaliau bažnytinė valdžia 1907m. leido jam persikelti į Vilnių. Kartu su grupe bendraminčių Juozas Tumas tų pačių 1907m. pabaigoje pradėjo leisti laikraštį “Viltis”. 1907m Tumas įstojo į Lietuvių mokslo draugiją ir įgijo didelį autoritetą. Artimiau bendraujant su liberaliniais lietuvių kalbos veikėjais, J.Tumo nesutarimai su kunigija padažnėjo, peraugo į aštrų konfliktą. Bažnytinė valdžia jam įsakė kuo greičiau palikti Vilnių. 1911m jis iškeliamas į Laužuvą. Prasideda antroji “odisėja”: kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas (1911), darbas Rygoje (1914), Petrapilyje (1915-1916), Stokholme (1917) ir vėl veikla Vilniuje (1918-1919).Ø J.Tumas 1918m gegužės mėnesį per Vokietiją grįžo į Lietuvą. Trumpam apsistojęs Kaune ir gavęs bažnytinės valdžios leidimą, išvažiavo į Vilnių. Čia pradėjo dirbti buržuaziniame laikraštyje “Lietuvos aidas”. Į Kauną Vaižgantas persikėlė 1920m kovo mėnesį. Kurį laiką jis redagavo buržuazinės krypties laikraštį “Tauta” ir žurnalą “Trimitas”. Dėstyti lietuvių literatūros istorijos universitete jį pakvietė profesorius V. Krėvė-Mickevičius. 1924m. jis buvo pakeltas docentu, 1929m. jam suteiktas literatūros garbės daktaro vardas. Juozas savo paskaitose itin plačiai nagrinėdavo rašytojų biografijas, ypač tų, su kuriais pats bendravo, kuriuos pažinojo (V. Kudirkos, Maironio, Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Bitės). J.Tumas 1929m kreipėsi į Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną, prašydamas atleisti iš pareigų.Ø Paskutiniųjų metų išgyvenimai, suteikę J.Tumui daug kartėlio ir skausmo, jo pasaulėžiūros nebepakeitė. Ø Vaižgantas mirė 1933m balandžio 29d.Kūrybos keliu…
Ų Grožinės literatūros kelią J.Tumas pradėjo nuo vertimų. Originalūs bandymai ėmė rodytis nuo 1896 metų “Tėvynės sarge”. Pradžioje kūręs draminės formos vaizdelius (“Šventadienį karčemoje”,”Negryna sąžinė”, Namai-pragarai”), vėliau šio žanro atsisakė ir ėmėsi širdžiai artimesnės – alegorijos – formos: ”Dėdė lapę nušovė”, Kaip Jonas su Petru kiaules ganė”, “Vapsva vabzdžių karalaitė” ir kt. Rašytojo kūrybos kelyje esmine gaire tapo atsiminimų vaizdeliai, pradėti rašyti dar Mintaujoje.
Ų Pirmuosius grožinės literatūros kūrinius Juozas Tumas pasirašydavo slapyvardžiais Juozapas iš Popšutės, Taučius, Vaižgantas.Ų Vaižgantas parašė ir pirmąją mūsų literatūroje kelionių aprašymų knygą. 1915-aisiais pasirodo “Karo vaizdai”, kuriuose rašytojas daugiau gilinasi ne į politines ar socialines temas, o iškelia psichologinį aspektą. Vaižgantas, optimistinės pasaulėjautos žmogus, tiki, kad karas ne tik išryškina ydas, instinktus- jis gali apvalyti žmogaus širdį. Šiuo požiūriu įdomiausias kūrinys yra “Rimai ir Nerimai”. Ų Pasirinkęs bet kurį žanrą, Vaižgantas rašė viena-kaimo tema ir sėmėsi medžiagos iš tų pačių šaltinių. Jis –kaimo gyvenimo vaizduotojas. Vienas kitas kūrinys apie inteligentiją, vienas kitas dvaro atstovo paveikslas tik įrodo kaimo žmonių temos ir tipažo būdingumą rašytojui. Keitėsi tik Vaižganto kūrybos problematika. Toje pačioje kaimo gyvenimo tikrovėje rašytojas vienu atveju daugiau gilinosi į moralinius klausimus (“Scenos vaizdai”), visuomeninius ir etinius reiškinius (“Alegorijų vaizdai”, “Karo vaizdai”), kitu atveju- į žmogaus kultūrinius interesus, nacionalinio charakterio bruožus (Pragiedruliai” ), žmogaus psichologijos klodus (Dėdės ir dėdienės”, “Nebylys”). Ų Autobiografiniuose pasisakymuose Vaižgantas, kalbėdamas apie savo rašto kalbą, nurodo svarbiausius jos šaltinius- gimtinės aplinką ir šeimos narius. Daugelis Vaižganto kalbos tyrinėtojų nurodo svarbiausius jo rašto bruožus- artimumą gyvajai kalbai, retą žodingumą,sakinio dinamizmą. Apskritai derinti komiška ir elegiška yra labai būdinga Vaižganto stiliui. Vaižganto kūrinių stiliui būdingas ne tik šnekamosios bei poetinės liaudies kalbos (vaizdingų veiksmažodžių, turtingos sinonimikos, frazeologijos, folkloro elementų) klodas. Šalia valstietiško šnekėjimo būdo apstu ir inteligentiškos kalbos figūrų: įvairių tarptautinių žodžių, terminų, abstrakčių sąvokų, asociacijų ir aliuzijų. Dažnai liaudišką šnekamosios intonacijos frazę keičia išplėsti, sudėtingi periodai,”knyginės” sakinio konstrukcijos. Du skirtingus stilius kartais galima aptikti net viename sakinyje. Jo stiliui labiau būdinga metaforinis mąstymas, kai iš netikėtų sugretinimų, asociacijų randasi alegorijos ir simboliai. Metaforos vaizdą Vaižgantas dažnai mėgo dar labiau sustiprinti, paryškinti. Taip tirštindamas ir stilizuodamas gyvenime pastebėtus bruožus, Vaižgantas kuria hiperboliškus, net groteskiškus vaizdus, kurie palaiko nuotaikos pusiausvyrą. Suinteresuotas, kartais jausmingas, bet blaivus žvilgsnis į pasaulį – taip galima apibūdinti Vaižganto raštų stilių.,,Pragiedruliai”
v “Pragiedruliai”- sudėtingos problematikos kūrinys, ir savo pasirodymo metais, ir dabar dominantis ne tiek atsakymais, kiek keliamais klausimais. v Kūrinys ’Pragiedruliai” (1918m išėjo pirmasis tomas, po dviejų metų antras) sukėlė visuomenės diskusijas: jis buvo skaitomas, recenzuojamas, giriamas ir peikiamas. “Pragiedrulių” žanrą geriausiai nusako pavadinimas ir paantraštė:”Vaizdai kovos dėl kultūros” Kultūra kūrinyje tampa svarbiausiu personažu mintis ir veiklą skatinančiu veiksniu. Dėmesys sutelkiamas ne į fabulą (ji jungia tik dalį vaizdų), o į bendrą idėją-ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus), bet ir bandyti suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas. v Yra daug veikėjų ir siužetinių linijų, intarpų, primenančių pasakas ir padavimus, mistinių, fantastinių personažų, gyvenančių toli nuo žmonių gamtos prieglobstyje.v Vienuose kūrinio skyriuose pasakojama apie konkrečią istorinę situaciją- XIX a. pabaigos- XX a. pradžios tautinį ir ekonominį atgimimą: į Žemaičių (Gondingos) kraštą atsikelia aukštaičiai Šešiavilkiai, iš dvarininko Sviestavičiaus nusiperka žemės ir ima ūkininkauti: susidraugauja su žemaičiais Vidmantais, daktaru Gintautu, kunigu Vizgirda: slapta gabenama lietuviška spauda, bendrai kovojama prieš caro žandarus. v Šio kūrinio puslapiai labiau primena romaną, o kai kuriuos kūrinio puslapius galima skaityti kaip alegorinius pasakojimus. Skirtingo pobūdžio vaizdus “Pragiedruliuose” vienija ne “kovų dėl kultūros” aprašymai, ne istorinis politinis laikas (tautinis atgimimas amžių sandūroje), o pasakotojas, jo laikysena: rūpestis dėl lietuvių savimonės ugdymo, tautos dvasinio tobulėjimo. Kompozicijos požiūriu padrikas kūrinys turi vientisą vidinę sąrangą.v Darbštus, svajingas, jautriai išgyvenantis gamtą, kantrus ir atlaidus – tokie bruožai sudarė nekintamą lietuvio charakterio esmę, kurią neva rašytojas įkūnijo savo personažų paveiksluose. Tačiau ilgiau stabtelėjus prie vieno ar kito Vaižganto kūrybos puslapio. Galima rasti daug argumentų, griaunančių šį idealaus lietuvio mitą. Lietuvio paveikslas Vaižganto kūryboje ne tik poetizuojamas, bet ir šaržuojamas. Kalbėdamas apie lietuvio charakterį, Vaižgantas randa ir kuo pasidžiaugti. Pirmiausia- sielos paveikslu. Jausmingumas ir melancholija- būdinga lietuvio savijauta, randanti atgarsį gamtoje.
Juozas Tumas – Vaižgantas
Ø Juozas Tumas gimė Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų, Maleišių kaime, 1869 metų rugsėjo 20dieną. Motina, stiprios dvasios moteris, tvirtybės sėmėsi iš savo pačios sukurtų, improvizuotų maldų, šneki ir judri, ji buvo visiška priešingybė tėvui – tuliam, ramiam ir nagingam vyrui. Juozas buvo paskutinysis, dešimtasis iš brolių ir seserų, tačiau augo tik sūnus Jonas ir dukterys Marijona, Ona ir Severija. Tumai turėjo valaką žemės ir buvo pasiturintys valstiečiai.Ø Eidamas dešimtuosius metus, Juozas Tumas pradėjo lankyti Kunigiškių dviklasę mokyklą. Išlaikęs Anykščiuose pradinės mokyklos baigimo egzaminus, Juozas Tumas 1881m. įstojo į Dinabarko realinę mokyklą. Aukštesnėse klasėse jaunojo Tumo polinkis į literatūrą dar labiau sustiprėjo. Dinabarko mokykloje, kaip ir kitose carinės Rusijos mokyklose, veikė slapti mokinių savišvietos būreliai. Tokiam būreliui priklausė ir Juozas Tumas. Žinodamas nelengvą tėvų materialinę padėtį, toliau mokėsi savo jėgomis, versdamasis privačiomis pamokomis. Ø 1888m. baigęs realinę mokyklą, tą patį rudenį be egzaminų įstojo į Kauno kunigų seminariją. Viena iš priežasčių, kad jis pasirinko kunigo kelią buvo pablogėjusi sveikata, kartu paskatino ir noras gyventi Lietuvoje. Jaunajam Tumui seminarijoje buvo sunku pritapti, nors gal ne tiek dėl pasaulėžiūros, kiek dėl temperamento ir būdo. J.Tumas dažnai nesutarė ne tik su bažnytine vadovybę, bet ir su kitais kunigais. “Nepaklusnų” Tumą valdžia kilnojo iš vienos vietos į kitą, skyrė į tolimus užkampius. Baigęs kunigų seminariją ir paliktas ne Lietuvoje, o išsiųstas į Latviją, į Mintaują. Ø Aktyvus visuomenės veikėjas J.Tumas tapo Mosėdyje (1895). Čia J.Tumas surado bendraminčių, kartu su jais ėmė leisti klerikalinį laikraštį “Tėvynės sargas” (1896-1904). Aplinkybėms nepalankiai susiklosčius, bažnytinė valdžia nutarė J.Tumą iš Mosėdžio iškelti. Kuliai, į kuriuos 1898m. buvo paskirtas Tumas, irgi tolimas nuo kultūros centrų bažnytkaimis. Greta “Tėvynės sargo” Juozas Tumas pradėjo leisti žurnalą inteligentams ”Žinyčia”. 1901m. Juozas Tumas buvo perkeltas į Micaičius, netoli Kuršėnų. Ten išbuvęs vienuolika mėnesių, atsidūrė Vadaktėliuose (dabar Panevėžio rajonas), o 1905m Sidabrave (netoli Šeduvos), po trijų mėnesių buvo perkeltas į Stakius (dabar Jurbarko rajonas).
Ø Keturiolika metų išgyvenęs toli nuo lietuvių kultūros centrų, J.Tumas ne tik nesupilkėjo, nesunyko, bet vis akivaizdžiau ėmė reikštis kaip žymus visuomenės bei kultūros veikėjas. Pagaliau bažnytinė valdžia 1907m. leido jam persikelti į Vilnių. Kartu su grupe bendraminčių Juozas Tumas tų pačių 1907m. pabaigoje pradėjo leisti laikraštį “Viltis”. 1907m Tumas įstojo į Lietuvių mokslo draugiją ir įgijo didelį autoritetą. Artimiau bendraujant su liberaliniais lietuvių kalbos veikėjais, J.Tumo nesutarimai su kunigija padažnėjo, peraugo į aštrų konfliktą. Bažnytinė valdžia jam įsakė kuo greičiau palikti Vilnių. 1911m jis iškeliamas į Laužuvą. Prasideda antroji “odisėja”: kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas (1911), darbas Rygoje (1914), Petrapilyje (1915-1916), Stokholme (1917) ir vėl veikla Vilniuje (1918-1919).Ø J.Tumas 1918m gegužės mėnesį per Vokietiją grįžo į Lietuvą. Trumpam apsistojęs Kaune ir gavęs bažnytinės valdžios leidimą, išvažiavo į Vilnių. Čia pradėjo dirbti buržuaziniame laikraštyje “Lietuvos aidas”. Į Kauną Vaižgantas persikėlė 1920m kovo mėnesį. Kurį laiką jis redagavo buržuazinės krypties laikraštį “Tauta” ir žurnalą “Trimitas”. Dėstyti lietuvių literatūros istorijos universitete jį pakvietė profesorius V. Krėvė-Mickevičius. 1924m. jis buvo pakeltas docentu, 1929m. jam suteiktas literatūros garbės daktaro vardas. Juozas savo paskaitose itin plačiai nagrinėdavo rašytojų biografijas, ypač tų, su kuriais pats bendravo, kuriuos pažinojo (V. Kudirkos, Maironio, Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Bitės). J.Tumas 1929m kreipėsi į Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną, prašydamas atleisti iš pareigų.Ø Paskutiniųjų metų išgyvenimai, suteikę J.Tumui daug kartėlio ir skausmo, jo pasaulėžiūros nebepakeitė. Ø Vaižgantas mirė 1933m balandžio 29d.Kūrybos keliu…
Ų Grožinės literatūros kelią J.Tumas pradėjo nuo vertimų. Originalūs bandymai ėmė rodytis nuo 1896 metų “Tėvynės sarge”. Pradžioje kūręs draminės formos vaizdelius (“Šventadienį karčemoje”,”Negryna sąžinė”, Namai-pragarai”), vėliau šio žanro atsisakė ir ėmėsi širdžiai artimesnės – alegorijos – formos: ”Dėdė lapę nušovė”, Kaip Jonas su Petru kiaules ganė”, “Vapsva vabzdžių karalaitė” ir kt. Rašytojo kūrybos kelyje esmine gaire tapo atsiminimų vaizdeliai, pradėti rašyti dar Mintaujoje.
Ų Pirmuosius grožinės literatūros kūrinius Juozas Tumas pasirašydavo slapyvardžiais Juozapas iš Popšutės, Taučius, Vaižgantas.Ų Vaižgantas parašė ir pirmąją mūsų literatūroje kelionių aprašymų knygą. 1915-aisiais pasirodo “Karo vaizdai”, kuriuose rašytojas daugiau gilinasi ne į politines ar socialines temas, o iškelia psichologinį aspektą. Vaižgantas, optimistinės pasaulėjautos žmogus, tiki, kad karas ne tik išryškina ydas, instinktus- jis gali apvalyti žmogaus širdį. Šiuo požiūriu įdomiausias kūrinys yra “Rimai ir Nerimai”. Ų Pasirinkęs bet kurį žanrą, Vaižgantas rašė viena-kaimo tema ir sėmėsi medžiagos iš tų pačių šaltinių. Jis –kaimo gyvenimo vaizduotojas. Vienas kitas kūrinys apie inteligentiją, vienas kitas dvaro atstovo paveikslas tik įrodo kaimo žmonių temos ir tipažo būdingumą rašytojui. Keitėsi tik Vaižganto kūrybos problematika. Toje pačioje kaimo gyvenimo tikrovėje rašytojas vienu atveju daugiau gilinosi į moralinius klausimus (“Scenos vaizdai”), visuomeninius ir etinius reiškinius (“Alegorijų vaizdai”, “Karo vaizdai”), kitu atveju- į žmogaus kultūrinius interesus, nacionalinio charakterio bruožus (Pragiedruliai” ), žmogaus psichologijos klodus (Dėdės ir dėdienės”, “Nebylys”). Ų Autobiografiniuose pasisakymuose Vaižgantas, kalbėdamas apie savo rašto kalbą, nurodo svarbiausius jos šaltinius- gimtinės aplinką ir šeimos narius. Daugelis Vaižganto kalbos tyrinėtojų nurodo svarbiausius jo rašto bruožus- artimumą gyvajai kalbai, retą žodingumą,sakinio dinamizmą. Apskritai derinti komiška ir elegiška yra labai būdinga Vaižganto stiliui. Vaižganto kūrinių stiliui būdingas ne tik šnekamosios bei poetinės liaudies kalbos (vaizdingų veiksmažodžių, turtingos sinonimikos, frazeologijos, folkloro elementų) klodas. Šalia valstietiško šnekėjimo būdo apstu ir inteligentiškos kalbos figūrų: įvairių tarptautinių žodžių, terminų, abstrakčių sąvokų, asociacijų ir aliuzijų. Dažnai liaudišką šnekamosios intonacijos frazę keičia išplėsti, sudėtingi periodai,”knyginės” sakinio konstrukcijos. Du skirtingus stilius kartais galima aptikti net viename sakinyje. Jo stiliui labiau būdinga metaforinis mąstymas, kai iš netikėtų sugretinimų, asociacijų randasi alegorijos ir simboliai. Metaforos vaizdą Vaižgantas dažnai mėgo dar labiau sustiprinti, paryškinti. Taip tirštindamas ir stilizuodamas gyvenime pastebėtus bruožus, Vaižgantas kuria hiperboliškus, net groteskiškus vaizdus, kurie palaiko nuotaikos pusiausvyrą. Suinteresuotas, kartais jausmingas, bet blaivus žvilgsnis į pasaulį – taip galima apibūdinti Vaižganto raštų stilių.,,Pragiedruliai”
v “Pragiedruliai”- sudėtingos problematikos kūrinys, ir savo pasirodymo metais, ir dabar dominantis ne tiek atsakymais, kiek keliamais klausimais. v Kūrinys ’Pragiedruliai” (1918m išėjo pirmasis tomas, po dviejų metų antras) sukėlė visuomenės diskusijas: jis buvo skaitomas, recenzuojamas, giriamas ir peikiamas. “Pragiedrulių” žanrą geriausiai nusako pavadinimas ir paantraštė:”Vaizdai kovos dėl kultūros” Kultūra kūrinyje tampa svarbiausiu personažu mintis ir veiklą skatinančiu veiksniu. Dėmesys sutelkiamas ne į fabulą (ji jungia tik dalį vaizdų), o į bendrą idėją-ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus), bet ir bandyti suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas. v Yra daug veikėjų ir siužetinių linijų, intarpų, primenančių pasakas ir padavimus, mistinių, fantastinių personažų, gyvenančių toli nuo žmonių gamtos prieglobstyje.v Vienuose kūrinio skyriuose pasakojama apie konkrečią istorinę situaciją- XIX a. pabaigos- XX a. pradžios tautinį ir ekonominį atgimimą: į Žemaičių (Gondingos) kraštą atsikelia aukštaičiai Šešiavilkiai, iš dvarininko Sviestavičiaus nusiperka žemės ir ima ūkininkauti: susidraugauja su žemaičiais Vidmantais, daktaru Gintautu, kunigu Vizgirda: slapta gabenama lietuviška spauda, bendrai kovojama prieš caro žandarus. v Šio kūrinio puslapiai labiau primena romaną, o kai kuriuos kūrinio puslapius galima skaityti kaip alegorinius pasakojimus. Skirtingo pobūdžio vaizdus “Pragiedruliuose” vienija ne “kovų dėl kultūros” aprašymai, ne istorinis politinis laikas (tautinis atgimimas amžių sandūroje), o pasakotojas, jo laikysena: rūpestis dėl lietuvių savimonės ugdymo, tautos dvasinio tobulėjimo. Kompozicijos požiūriu padrikas kūrinys turi vientisą vidinę sąrangą.v Darbštus, svajingas, jautriai išgyvenantis gamtą, kantrus ir atlaidus – tokie bruožai sudarė nekintamą lietuvio charakterio esmę, kurią neva rašytojas įkūnijo savo personažų paveiksluose. Tačiau ilgiau stabtelėjus prie vieno ar kito Vaižganto kūrybos puslapio. Galima rasti daug argumentų, griaunančių šį idealaus lietuvio mitą. Lietuvio paveikslas Vaižganto kūryboje ne tik poetizuojamas, bet ir šaržuojamas. Kalbėdamas apie lietuvio charakterį, Vaižgantas randa ir kuo pasidžiaugti. Pirmiausia- sielos paveikslu. Jausmingumas ir melancholija- būdinga lietuvio savijauta, randanti atgarsį gamtoje.
Juozas Tumas – Vaižgantas
Ø Juozas Tumas gimė Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų, Maleišių kaime, 1869 metų rugsėjo 20dieną. Motina, stiprios dvasios moteris, tvirtybės sėmėsi iš savo pačios sukurtų, improvizuotų maldų, šneki ir judri, ji buvo visiška priešingybė tėvui – tuliam, ramiam ir nagingam vyrui. Juozas buvo paskutinysis, dešimtasis iš brolių ir seserų, tačiau augo tik sūnus Jonas ir dukterys Marijona, Ona ir Severija. Tumai turėjo valaką žemės ir buvo pasiturintys valstiečiai.Ø Eidamas dešimtuosius metus, Juozas Tumas pradėjo lankyti Kunigiškių dviklasę mokyklą. Išlaikęs Anykščiuose pradinės mokyklos baigimo egzaminus, Juozas Tumas 1881m. įstojo į Dinabarko realinę mokyklą. Aukštesnėse klasėse jaunojo Tumo polinkis į literatūrą dar labiau sustiprėjo. Dinabarko mokykloje, kaip ir kitose carinės Rusijos mokyklose, veikė slapti mokinių savišvietos būreliai. Tokiam būreliui priklausė ir Juozas Tumas. Žinodamas nelengvą tėvų materialinę padėtį, toliau mokėsi savo jėgomis, versdamasis privačiomis pamokomis. Ø 1888m. baigęs realinę mokyklą, tą patį rudenį be egzaminų įstojo į Kauno kunigų seminariją. Viena iš priežasčių, kad jis pasirinko kunigo kelią buvo pablogėjusi sveikata, kartu paskatino ir noras gyventi Lietuvoje. Jaunajam Tumui seminarijoje buvo sunku pritapti, nors gal ne tiek dėl pasaulėžiūros, kiek dėl temperamento ir būdo. J.Tumas dažnai nesutarė ne tik su bažnytine vadovybę, bet ir su kitais kunigais. “Nepaklusnų” Tumą valdžia kilnojo iš vienos vietos į kitą, skyrė į tolimus užkampius. Baigęs kunigų seminariją ir paliktas ne Lietuvoje, o išsiųstas į Latviją, į Mintaują. Ø Aktyvus visuomenės veikėjas J.Tumas tapo Mosėdyje (1895). Čia J.Tumas surado bendraminčių, kartu su jais ėmė leisti klerikalinį laikraštį “Tėvynės sargas” (1896-1904). Aplinkybėms nepalankiai susiklosčius, bažnytinė valdžia nutarė J.Tumą iš Mosėdžio iškelti. Kuliai, į kuriuos 1898m. buvo paskirtas Tumas, irgi tolimas nuo kultūros centrų bažnytkaimis. Greta “Tėvynės sargo” Juozas Tumas pradėjo leisti žurnalą inteligentams ”Žinyčia”. 1901m. Juozas Tumas buvo perkeltas į Micaičius, netoli Kuršėnų. Ten išbuvęs vienuolika mėnesių, atsidūrė Vadaktėliuose (dabar Panevėžio rajonas), o 1905m Sidabrave (netoli Šeduvos), po trijų mėnesių buvo perkeltas į Stakius (dabar Jurbarko rajonas).
Ø Keturiolika metų išgyvenęs toli nuo lietuvių kultūros centrų, J.Tumas ne tik nesupilkėjo, nesunyko, bet vis akivaizdžiau ėmė reikštis kaip žymus visuomenės bei kultūros veikėjas. Pagaliau bažnytinė valdžia 1907m. leido jam persikelti į Vilnių. Kartu su grupe bendraminčių Juozas Tumas tų pačių 1907m. pabaigoje pradėjo leisti laikraštį “Viltis”. 1907m Tumas įstojo į Lietuvių mokslo draugiją ir įgijo didelį autoritetą. Artimiau bendraujant su liberaliniais lietuvių kalbos veikėjais, J.Tumo nesutarimai su kunigija padažnėjo, peraugo į aštrų konfliktą. Bažnytinė valdžia jam įsakė kuo greičiau palikti Vilnių. 1911m jis iškeliamas į Laužuvą. Prasideda antroji “odisėja”: kelionė į Jungtines Amerikos Valstijas (1911), darbas Rygoje (1914), Petrapilyje (1915-1916), Stokholme (1917) ir vėl veikla Vilniuje (1918-1919).Ø J.Tumas 1918m gegužės mėnesį per Vokietiją grįžo į Lietuvą. Trumpam apsistojęs Kaune ir gavęs bažnytinės valdžios leidimą, išvažiavo į Vilnių. Čia pradėjo dirbti buržuaziniame laikraštyje “Lietuvos aidas”. Į Kauną Vaižgantas persikėlė 1920m kovo mėnesį. Kurį laiką jis redagavo buržuazinės krypties laikraštį “Tauta” ir žurnalą “Trimitas”. Dėstyti lietuvių literatūros istorijos universitete jį pakvietė profesorius V. Krėvė-Mickevičius. 1924m. jis buvo pakeltas docentu, 1929m. jam suteiktas literatūros garbės daktaro vardas. Juozas savo paskaitose itin plačiai nagrinėdavo rašytojų biografijas, ypač tų, su kuriais pats bendravo, kuriuos pažinojo (V. Kudirkos, Maironio, Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Bitės). J.Tumas 1929m kreipėsi į Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną, prašydamas atleisti iš pareigų.Ø Paskutiniųjų metų išgyvenimai, suteikę J.Tumui daug kartėlio ir skausmo, jo pasaulėžiūros nebepakeitė. Ø Vaižgantas mirė 1933m balandžio 29d.Kūrybos keliu…
Ų Grožinės literatūros kelią J.Tumas pradėjo nuo vertimų. Originalūs bandymai ėmė rodytis nuo 1896 metų “Tėvynės sarge”. Pradžioje kūręs draminės formos vaizdelius (“Šventadienį karčemoje”,”Negryna sąžinė”, Namai-pragarai”), vėliau šio žanro atsisakė ir ėmėsi širdžiai artimesnės – alegorijos – formos: ”Dėdė lapę nušovė”, Kaip Jonas su Petru kiaules ganė”, “Vapsva vabzdžių karalaitė” ir kt. Rašytojo kūrybos kelyje esmine gaire tapo atsiminimų vaizdeliai, pradėti rašyti dar Mintaujoje.
Ų Pirmuosius grožinės literatūros kūrinius Juozas Tumas pasirašydavo slapyvardžiais Juozapas iš Popšutės, Taučius, Vaižgantas.Ų Vaižgantas parašė ir pirmąją mūsų literatūroje kelionių aprašymų knygą. 1915-aisiais pasirodo “Karo vaizdai”, kuriuose rašytojas daugiau gilinasi ne į politines ar socialines temas, o iškelia psichologinį aspektą. Vaižgantas, optimistinės pasaulėjautos žmogus, tiki, kad karas ne tik išryškina ydas, instinktus- jis gali apvalyti žmogaus širdį. Šiuo požiūriu įdomiausias kūrinys yra “Rimai ir Nerimai”. Ų Pasirinkęs bet kurį žanrą, Vaižgantas rašė viena-kaimo tema ir sėmėsi medžiagos iš tų pačių šaltinių. Jis –kaimo gyvenimo vaizduotojas. Vienas kitas kūrinys apie inteligentiją, vienas kitas dvaro atstovo paveikslas tik įrodo kaimo žmonių temos ir tipažo būdingumą rašytojui. Keitėsi tik Vaižganto kūrybos problematika. Toje pačioje kaimo gyvenimo tikrovėje rašytojas vienu atveju daugiau gilinosi į moralinius klausimus (“Scenos vaizdai”), visuomeninius ir etinius reiškinius (“Alegorijų vaizdai”, “Karo vaizdai”), kitu atveju- į žmogaus kultūrinius interesus, nacionalinio charakterio bruožus (Pragiedruliai” ), žmogaus psichologijos klodus (Dėdės ir dėdienės”, “Nebylys”). Ų Autobiografiniuose pasisakymuose Vaižgantas, kalbėdamas apie savo rašto kalbą, nurodo svarbiausius jos šaltinius- gimtinės aplinką ir šeimos narius. Daugelis Vaižganto kalbos tyrinėtojų nurodo svarbiausius jo rašto bruožus- artimumą gyvajai kalbai, retą žodingumą,sakinio dinamizmą. Apskritai derinti komiška ir elegiška yra labai būdinga Vaižganto stiliui. Vaižganto kūrinių stiliui būdingas ne tik šnekamosios bei poetinės liaudies kalbos (vaizdingų veiksmažodžių, turtingos sinonimikos, frazeologijos, folkloro elementų) klodas. Šalia valstietiško šnekėjimo būdo apstu ir inteligentiškos kalbos figūrų: įvairių tarptautinių žodžių, terminų, abstrakčių sąvokų, asociacijų ir aliuzijų. Dažnai liaudišką šnekamosios intonacijos frazę keičia išplėsti, sudėtingi periodai,”knyginės” sakinio konstrukcijos. Du skirtingus stilius kartais galima aptikti net viename sakinyje. Jo stiliui labiau būdinga metaforinis mąstymas, kai iš netikėtų sugretinimų, asociacijų randasi alegorijos ir simboliai. Metaforos vaizdą Vaižgantas dažnai mėgo dar labiau sustiprinti, paryškinti. Taip tirštindamas ir stilizuodamas gyvenime pastebėtus bruožus, Vaižgantas kuria hiperboliškus, net groteskiškus vaizdus, kurie palaiko nuotaikos pusiausvyrą. Suinteresuotas, kartais jausmingas, bet blaivus žvilgsnis į pasaulį – taip galima apibūdinti Vaižganto raštų stilių.,,Pragiedruliai”
v “Pragiedruliai”- sudėtingos problematikos kūrinys, ir savo pasirodymo metais, ir dabar dominantis ne tiek atsakymais, kiek keliamais klausimais. v Kūrinys ’Pragiedruliai” (1918m išėjo pirmasis tomas, po dviejų metų antras) sukėlė visuomenės diskusijas: jis buvo skaitomas, recenzuojamas, giriamas ir peikiamas. “Pragiedrulių” žanrą geriausiai nusako pavadinimas ir paantraštė:”Vaizdai kovos dėl kultūros” Kultūra kūrinyje tampa svarbiausiu personažu mintis ir veiklą skatinančiu veiksniu. Dėmesys sutelkiamas ne į fabulą (ji jungia tik dalį vaizdų), o į bendrą idėją-ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus), bet ir bandyti suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas. v Yra daug veikėjų ir siužetinių linijų, intarpų, primenančių pasakas ir padavimus, mistinių, fantastinių personažų, gyvenančių toli nuo žmonių gamtos prieglobstyje.v Vienuose kūrinio skyriuose pasakojama apie konkrečią istorinę situaciją- XIX a. pabaigos- XX a. pradžios tautinį ir ekonominį atgimimą: į Žemaičių (Gondingos) kraštą atsikelia aukštaičiai Šešiavilkiai, iš dvarininko Sviestavičiaus nusiperka žemės ir ima ūkininkauti: susidraugauja su žemaičiais Vidmantais, daktaru Gintautu, kunigu Vizgirda: slapta gabenama lietuviška spauda, bendrai kovojama prieš caro žandarus. v Šio kūrinio puslapiai labiau primena romaną, o kai kuriuos kūrinio puslapius galima skaityti kaip alegorinius pasakojimus. Skirtingo pobūdžio vaizdus “Pragiedruliuose” vienija ne “kovų dėl kultūros” aprašymai, ne istorinis politinis laikas (tautinis atgimimas amžių sandūroje), o pasakotojas, jo laikysena: rūpestis dėl lietuvių savimonės ugdymo, tautos dvasinio tobulėjimo. Kompozicijos požiūriu padrikas kūrinys turi vientisą vidinę sąrangą.v Darbštus, svajingas, jautriai išgyvenantis gamtą, kantrus ir atlaidus – tokie bruožai sudarė nekintamą lietuvio charakterio esmę, kurią neva rašytojas įkūnijo savo personažų paveiksluose. Tačiau ilgiau stabtelėjus prie vieno ar kito Vaižganto kūrybos puslapio. Galima rasti daug argumentų, griaunančių šį idealaus lietuvio mitą. Lietuvio paveikslas Vaižganto kūryboje ne tik poetizuojamas, bet ir šaržuojamas. Kalbėdamas apie lietuvio charakterį, Vaižgantas randa ir kuo pasidžiaugti. Pirmiausia- sielos paveikslu. Jausmingumas ir melancholija- būdinga lietuvio savijauta, randanti atgarsį gamtoje.