Kalbos reikšmė ir kilmė

Kalbos reikšmė ir kilmė

Mokslas tiriantis kalbą, vadinamas kalbotyra (lingvistika).kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė. Kalba atlieka šias funkcijas: 1. Komunikacine – tai žmonių susižinojimo jų bendravimo priemonė. 2. Estetinė – tai kultūros literatūros kūrimo priemonė. 3. Reprezentacinė. Joje sukaupta tautos psichologija.

Pasaulio kalbos

Visame pasaulyje yra apie tris tūkstančius kalbų. Daugiausia žmonių pasaulyje kalba kinų kalba. Yra ir tokių kalbų kurios laikomos mirusiomis, bet kai kada dar vartojamos tai: lotinų, senovės arabų, senovės graikų ir sanskrito (senovės indų) kalbos.

Kalbų šeima vadinama giminiškų kalbų grupe kurios nariai senų seenovėje išsirutuliojo iš vienos kalbos vadinamosios prokalbės.Jau devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje buvo nustatyta, kad daugelis Europos ir dalis Azijos kalbų sudaro vieną didžiulę šeimą: ją imta vadinti indoeuropiečių kalbų šeima. Šiai kalbų šeimai priklauso ir lietuvių kalba.

Be indo europiečių yra dar daug kitokių kalbų šeimų. Gausesnės iš jų yra: semitų – hamitų (didžiausia arabų kalba), grufinų (jei priklauso estų, suomių, vengrų, ir kitos tautos), tiurkų (tai turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, karaimų), kinų – tibetiečių (kinų) kalbų šeimos ir kitos.

Indoeuropiečių kalbų šeima

Kada suuskilo europiečių kalbų prokalbė nustatyti sunku, mokslininkai linkę manyti, kad tai buvę trečiajame ar net ketvirtajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Kur gyveno senovėje indoeuropiečiai taip pat nėra nustatyta. Indoeuropiečių kalbų raida nuo prokalbės iki dabartinių laikų buvo nepaprastai sudėtinga. Paplisdama įvairiuose ša

alyse senovės indoeuropiečiai maišėsi su vietiniais gyventojais, jų kalbos patyrė didelį vietinių kalbų poveikį ir per daug šimtmečių labai pakito, nutolo viena nuo kitos. Dabar indoeuropiečių kalbų šeima sudaro keliolika šakų jungiančių tam tikrą kalbų skaičių.

Indoeuropiečių prokalbė:

1. Baltų šaka (lietuvių, latvių, prūsų, sėlių, žiemgalių, jotvingių).
2. Slavų šaka (rusų, lenkų, čekų ir kitos).
3. Arijų šaka: a) indų atšaka (indų, bengalų, ir kitos), b) iranėnų atšaka (persų, tadžikų, ir kitos).
4. Tokarų šaka (tokajų kalba).
5. Hetitų šaka (hetitų kalba)
6. Armėnų šaka (armenų kalba)
7. Albanų šaka (albanų kalba)
8. Graikų šaka (graikų kalba)
9. Keltų šaka (airių ir kitos kalbos)
10. Italikų šaka (italų, ir dabartines romanų kalbos)
11. Germanų šaka (vokiečių, anglų ir kitos kalbos)

Klausimai:
1. Kokia kalbos reikšmė?
2. Kokios svarbiausios kalbos funkcijos?
3. Kiek pasaulyje yra kalbų?
4. Kuria kalba daugiausia kalba žmonių?
5. Kurias žinai mirusias kalbas?
6. Ką vadiname kalbų šeima ir prokalbe?
7. Nurodyk didžiausias pasaulio kalbų šeeimas?
8. Kurias žinai indoeuropiečių kalbas?
9. Kurias žinai germanų kalbas?
10. Kurias žinai slavų kalbas?

Baltų kalbos

Mūsų gimtoji lietuvių kalba yra kilus iš indoeuropiečių baltų kalbų šakos. Šiai šakai priklauso ir latvių kalba. Trečioji prūsų kalba kuri išnyko XVIII amžiaus pradžioje palikdama kiek raštinių paminklų. Istorijos šaltiniuose dar minima baltų gentys: jotvingiai, kuršiai, sėliai, žiemgaliai, tačiau jų kalbos išnyko gerokai anksčiau apie XIII – XVI amžių ir nepaliko jokių raštų.

Baltų kalbos išlaikė labai daug senosios indoeuropiečių prokalbės ypatybių. Kalbininkai teigia, kad iš visų gyvųjų kalbų jos (ypač li

ietuvių kalba) yra panašiausios į indoeuropiečių prokalbę, mažiausiai nuo jos nutolusios. Senų senovėje baltų tūrėjo būti gyventa palyginti ramiai toli nuo pagrindinių tautų kilnojimosi vietų nedaug tesimaišyta su kitais. Didesnis maišymasis būtų labiau pakeitęs kalbą. Kada senoji baltų kalba suskilo į tarmes iškuriu ilgainiui išsirutuliojo dabartinės kalbos tikrų žinių nėra. Tai turėjo įvykti labai seniai, bent prieš pustrečio tūkstantmečio. Kalbininkai istorijos šaltiniuose minimas baltų kalbas skirsto į dvi grupes: vakarine ir rytine.

Vakarine grupę sudarė prūsų kalba jie buvo artima jotvingių kalba apie kuria labai nedaug težinome. Rytine baltų grupę sudarė lietuvių, latvių ir istorijos šaltiniuose minimų kuršių, sėlių, žiemgalių kalbos.

Kaip save baltai senovėje vadino nežinome. Dabar vartojamas baltų vardas XIX amžiuje kalbininkų pasidarytas iš Baltijos jūros pavadinimo.

Pirmieji istorijos šaltiniuose randami vakariniai baltų atstovai – prūsai. Romėnų istorikas Tacitas pirmame amžiuje po Kristaus mini aiščius kurie manoma buvo viena iš prūsų genčių.

Latvių kalba

Latviai senovės metraščių rašytojų pradedami minėti tik nuo XI amžiaus pirmos pusės. Senovėje jie buvo vadinami: Latgaliais.

Lietuvių ir latvių kalbų skirtumai:
1. Lietuvių kalba išlaiko senovini laisvą baltų kirčiavimą, o latviai kirti visur atitraukia į žodžio pradžia.
2. Senovinius baltų garsų junginius: -an, -en, -in, -un latviai pavertė uo (rašo o), ie (rašo i), ū, ranka – runka (ruoka), ąsa – osa (uosa)
3. Lietuvių kalboje sveikus senovinius baltų minkštus priebalsius k,g latviai pa

avertė c,dz (penki – pieci, gervė – dzervė).
4. Senovinius baltų priebalsius š,ž latviai pavertė s,z (šienas – siens, šimtas – simt, žirgas – zirgs).
5. Vietoj lietuvių č,dž latviai š,ž (svečias – svešs, briedžiai – brieži).

Klausimai:
1. Kurias žinai baltų gyvąsias ir mirusias kalbas?
2. Kurias baltų kalbas vadiname vakarinėmis ir rytinėmis?
3. Ką žinai apie prūsus?
4. Nuo kada istorijos šaltiniuose pradedami minėti latviai?
5. Kokias žinai latvių kalbos ypatybes?

Lietuvių kalba prieš raštiniu laikotarpiu

Pietinėje rytinių baltų dalyje maždaug nuo VII amžiaus po Kristaus susiklostė sistema gavusi būdingiausias lietuvių kalbos ypatybes ir ilgainiui imta vadinti lietuvių kalba. Lietuvių vardas į istorijos šaltinius pateko XI amžiaus pradžioje jam pradžią veikiausiai davė koks upėvardis, spėjama Lietava, bet tai dar nėra galutinai nustatyta.

Rytuose lietuviai nuo palyginti senų laikų siekėsi su rytinių slavų gentimis kurios davė pradžią dabartiniai gūdų (baltarusių kalbai) seniausi iš slavų į lietuvių kalbą patekę žodžiai, kaip antai: lenkas, muilas, stiklas, siekia IX amžių.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę XIII – XV amžiuje toji valstybė nukariavo didelius plotus rytuose pasiekė net juodąją jūra. Nukariautojų tautų gyventojai pasisavino kiek lietuviškų žodžių, kurių dalis iki šiol išliko jų kalbose. Poveikis negalėjo būti didelis, nes lietuvių kalba tuomet tik šnekėta o ne rašyta. Raštas viduramžiais ateidavo su krikščionybę, o lietuviai tebebuvo stabmeldžiai. Ryšiams su vakarų Europos šalimis palaikyti tuomet kaip rašomoji kalba dažniausiai buvo vartojama lotynų o

su rytų Europos kraštais senoji slavų kalba. Vėliau Lietuvos valstybei susijungus su Lenkija, Lietuvoje tarp bajorų ir didikų ėmė plisti lenkų kalba. Pamažu mūsų diduomenė ir miestų gyventojai labai sulenkėjo.

Klausimai:

1. Nuo kada istorijos šaltiniuose pradedami minėti lietuviai?
2. Ką galima pasakyti apie Lietuvos vardo kilmę?
3. Ką žinai apie senuosius lietuvių santykius su slavais?
4. Kokia buvo lietuvių kalbos padėtis senojoje Lietuvos valstybėje?

Senųjų raštų kalba

Po Lietuvos krikšto ėmė rastis nedidelių rankraštinių lietuviškų tekstų, bet jie iki mūsų dienų neišliko. Turime seniausius tik iš XVI amžiaus pradžios rašytus Vilniaus pranciškonų vienuolyne. Lietuviai sudarė savita rašybą, nusižiurėja į kaimynus pamėgdžiojo jų rašybos manieras, lietuvių raštijai plisti labai trukdė diduomenės sulenkėjimas. Spausdintų lietuviškų knygų ėmė rastis nuo XVI amžiaus vidurio.

Lietuvos valstybėje nuo pat pradžios formavosi rašomosios kalbos variantai. Vienas rėmėsi tokia kalba, kuri buvo vartojama senosios žemaičių kunigaikštystės branduolyje, anuomet ją ir vadino žemaičių kalba. Dar šią kalbą vadiname viduriniu rašomosios kalbos variantu. Jos svarbiausia ypatybė išlaikyti sveiki ,ą, ę ir am, an, en, em, tačiau buvo vartojamas kietas priebalsis ,l, prieš ,e, tipo balsius ir dvibalsius. Antrasis rašomosios kalbos variantas susidarė sostinėje Vilniuje ir jos apylinkėse jis buvo vadinamas tiesiog lietuvių kalba. Čia ,ą,ę, ir ,am, an, en, em, buvo verčiami ,ą,į, ir ,um, un, im, in. Priebalsis ,l, ir čia buvo kietinamas, dar šią kalbą vadiname rytiniu rašomosios kalbos variantu. Mūsų senuosiuose raštuose yra daug tokių kalbos ypatybių kurių dabar neturime:
1. Buvo vartojami keturi vietininkai (rate – ratuose, ratan – ratuosna, ratieji – ratosiempi, ratopi – ratumpi).
2. Daugiskaitos naudininkas senuosiuose raštuose turi senovines nesutrumpintas formas (vaikamus, šakomus)
3. Senesnių formų turi ir asmenavimas. Pvz.: esmi (esu), esme (esame), este (esate).
4. Kai kurie žodžiai dabar jau reti arba visai nevartojami. Pvz.: ašva (kumelė), avynas (motinos brolis), nenuotis (anūkas).
Klausimai:

1. Ką žinai apie pirmuosius lietuviškus tekstus?
2. Kaip raštas pasiekė Lietuvą?
3. Kokia buvo pirmoji spausdinta lietuviška knyga? Kada ir kur ji buvo išleista?
4. Kokie buvo du rašomosios kalbos variantai Lietuvos valstybėje kuo jie skyrėsi?
5. Kokias žinai mūsų senosios rašomosios kalbos ypatybes kurių dabartinėje kalboje nėra?

Rašomosios kalbos sunikimas

Sulenkėjus Vilniaus lietuvių diduomenėj nuo XVIII amžiaus pradžios rytinis rašomosios kalbos variantas išnyko. Vidurinis variantas labai suprastėjo praktiškai kiekvienas autorius ėmė rašyti savo tarme.

Labiausiai tada raštuose įsigalėjo žemaičių tarmė, nes jos plote sulenkėjimas buvo mažesnis, ten daugiau išliko lietuvių kalba šnekančių žmonių. Daugiausia tada knygas rašantys kunigai patys šnekėja prasta kalba, ir dėl to knyga būdavo atmiešta lenkiškais elementais. Miestai ir dvarai buvo sulenkėja, ponai visomis išgalėmis lenkino užguita lietuvių liaudį. Tokia žargoniška rašomoji kalba neigiamai veikė liaudies kalbą. Tada mūsų tarmėse atsirado daugybė barbarizmų kurių dalis išliko iki šių dienų.

Žlugus jungtiniai Lietuvos ir Lenkijos valstybei (1795 m.) etnografinė Lietuva atsidūrė carinės Rusijos valdžioje prie intensyvaus lenkinimo prisidėjo carizmo vykdoma rusifikacija. Po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta lietuvių spauda, knygas slaptai gabeno į Lietuvą ir čia jas platino knygnešiai.

Prūsijoje XVIII amžiuje lietuvių raštija klestėjo (Donelaitis). Tačiau nuo 1872 metų atėjo sunkios dienos vadinamai mažajai Lietuvai, vokiečių valdžia griebėsi priverstinės lietuvių germanizacijos.

Klausimai:

1. Kaip Lietuvoje rašomoji kalba XVIII amžiuje?
2. Kokia buvo lietuvių kalbos padėtis carinėje Rusijoje?
3. Ką žinai apie lietuvių kalbą XVIII amžiuje Prūsijoje? Kada sustiprėjo mažosios Lietuvos germanizacija?

Tautinis atgimimas ir bendrinė kalba

XIX amžiaus viduryje lietuviškai kalbėjo beveik vien baudžiaunininkai. Mokytu lietuvių ėmė rastis tik tada, kai buvo panaikinta baudžiava. Kai valstiečiai ekonomiškai tiek atkuto, kad galėjo leisti savo vaikus į mokslą. Tada išaugo nauja lietuvių inteligentija. Prasidėjo tautinis lietuvių atgimimas, to atgimimo veikėjai buvo: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti ėmę leisti lietuviškus laikraščius ir kurti raštija laikydamiesi savo gimtosios vakarų aikštaičių tarmės pagrindu. Klabą normindamas daug nuveikė Jonas Jablonskis ir kiti lietuvių kalbininkai.

Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusioje Lietuvos respublikoje toji kalba tapo valstybinė, pirmą kartą buvo įkurtos valdžios išlaikomos mokyklos. Kauno universitete įsteigta lituanistikos specialybė, suklestėjo lietuvių literatūra, mokslas, imta leisti lietuvių kalbos vadovėlius, norminamosios knygos.

1940 metais prasidėjo lietuvių kultūros, bibliotekų naikinimas, inteligentų žudymas, nekaltų gyventojų trėmimas. Stalinizmo ir stagnacijos laikotarpiu sunaikinta daugybė kultūros paminklų, lietuviškų knygų, sudarytos sąlygos Vilniaus kraštui lenkėti, lietuviškoms Baltarusijos saloms nutausti. Pati lietuvių kalba buvo vis labiau stumiama iš daugelio gyvenimo sričių, jos vartojimo sferų mažėjo. Raštvedyboje, transporte, kine ir kitur pradėjo vyrauti rusų kalba. Pražūtinga lietuvių kalbai ir tautai procesą sustabdė prasidėjęs antrasis tautinis atgimimas ir nepriklausomybės atkūrimas. Lietuvių kalba vėl tapo valstybine kalba.

Leave a Comment