Tekačios saules šalis

Turinys:

I. Įvadas..............................3 psl.
II. Paslaptingas kraštas......................4 psl.
III. Japonijos ūkio fenomenas...................5 psl.
IV. Žmonės, mokslas ir politika – valstybės stiprėjimui.....6-7 psl.
V. Japonai ir budizmas.....................8-9 psl.
VI. Naudota literatūra......................10 psl.

Įvadas

Turbut ne apie viena kita valstybe nėra prirašyta tiek knygu ir straipsniu, sukurta tiek patrauklių ir paslaptingu, tikrų ir išgalvotų pasakojimų bei legendų, kiek jų yra apie “tekančios saulės”, “žydinčios sakuros”, “paslaptingujų salų” šalį – Japoniją. Kai kas japonų salas vadina dar ir “nepaskandinamu lėktuvnešiu”. Dar ir šiandien europiečiai į japonus žiūri nevienodai. Vieniems jie jautrus ir subtilūs meno vertintojai ir gamtos garbintojai, kitiems karingi irr paklusnus samurajų palikuonys, išugdė Antrojo pasaulinio karo mirtininkus – kamikadzes (“dievų vėjas”), tretiems darbo fanatikai, savos firmos patriotai, nežinantys kas tai yra ekonominis streikas.. Dar kiti nuoširdžiai tvirtins, kad japonai – patys protingiausi (beje, dar ne taip seniai Japonijos užsienio reikalu ministras už toki posaki Vakarų žurnalistams, vos neatsisveikino su postu), kurie sukurs visiškai nauja technologizuota pasauli, nes sugeba žaibiškai įsisavinti naujausius pasaulio mokslo ir technikos laimejimus ir viską pagaminti kur kas geriau..

Tokia situacija sukūrė keletas aplinkybių , nuo kurių dar ir šiiandien daug kuo priklauso Japonijos ekonomika ir politika, pačių japonų psichologija, gyvenimo būdas.

Pirmiausia, salose išsidesčiusi Japonija šimtmečius kurė savitą gyvenimą, kuriam didelę reikšmę turejo gamtinės ir geografinės sąlygos. Ji ilgiau nei kitos valstybes buvo izoliuota nuo viso pasaulio, netgi nuo sa

avo vakarinių kaimynų – kinu, korejiečiu, Sibiro tautu. Be to, japonu siogunai ir nenorėjo tų kaimynu matyti. Gal ir neitikėtina, bet akivaizdu – Vakarų šalys į Japonija duris atidarė, tiksliau sakant taranavo, tiktai XIX a. viduryje, kai amerikietis Metju K.Peris (Matthew C.Perry), vadovaudamas beveik ketvirtadaliui JAV laivyno, 1853 m. pagrasino užblokuoti įlanka ir sugriauti sostine Eda (Tokija). Antra, daugybe tradiciju, papročių, šalies valdymo sistema sukurė ir įtvirtino stiprią savisaugos sistema, kuri saugojo nuo viso to, kas buvo ne japoniška. Netgi iš kinu perimti hieroglifai (552 m. Korejos imperatorius atsiuntė dovana – budistu sutras) tariami kitaip. Ir šiandien japonu kalbos ir rašto sudetingumas daugeliui žmonių uždaro duris į turtinga ir savita japonu kultūros lobyna.

Pasaulis keičiasi, o Japonijoje jis keičiasi ypač sparčiai. Ta gali pamatyti lankydamasis Japonijos didmiesčiuose ar nuuošaliuose kaimuose. Vakarais prašmatniame banku, klubu, parduotuviu, verslo bustiniu Ginzos rajone Tokijyje gali pamatyti iš naujausio automobilio modelio išlipanti frakuota solidu turtuoli ir jo žmona, apsirengusia spalvingu kimono, kurio kaina prilygsta tam automobiliui. Japonas su visa savo šeima šviesia menesienos nakti gali išsėdėti miesto skvere ir gerėtis žydinčios japoniškos vyšnios – sakuros – žiedais. Sename tradiciniame kaime gali išvysti naujausius technikos ir technologijos laimejimus, velgi harmoningai derančius su valstietiškomis tradicijomis.

Paslaptingas kraštas

Japonijos fenomenas, regis, iki šiol yra sunkiai suvokiamas pasauliui, bet nuo to de

emesys ir domejimasis tik dideja. Tas demesys pirmiausia krypsta i žmones. Ne veltui sakoma, kad norint tureti Japonijos ekonomika pirmiausia reikia buti japonu. Šalyje šiandien gyvena 127 mln. žmoniu. Be to, apie 1 mln. japonu gyvena užsienyje, daugiausia JAV. Japonai tarp kitu tautu išsiskiria keletu ypatybiu. Pirmiausia – nacionaline sudetimi. Japonai sudaro net 99 proc. visu šalies gyventoju. Dažnai jie save vadina dar ir Jamato žmonemis, apeliuodami i Jamato lygumu, besitesianciu aplink senaja sostine Kiota, regiona, kuriame suklestejo japonu kalba, raštija, visa kultura. Veliau japonai asimiliavo okinavus, kalbancius savitu dialektu. Žemiausia pakopa tarp šalies gyventoju užima burakuminai, kurie keleta šimtmeciu buvo diskriminuojami. Kaip patys burakuminai, taip ir daugelis kitu žmoniu ieško darnesniu santykiu tarp ivairiu žmoniu grupiu. Gyvena šiek tiek korejieciu, kinu, taju, filipinieciu, kurie dirba mažiau apmokamus darbus.

Japonai – ilgaamžiai gyventojai. Vyrai gyvena vidutiniškai 77, moterys – 84 metus. Tai ne riba. Mokslininku projektuose jau numatyta sukurti pasaulyje sveikiausia ir ilgiausiai gyvenancia nacija. I tai jau ir einama. Kudikiu mirtingumas (3,5 mirtys 1000 gimusiuju) yra mažiausias pasaulyje, nes kudikiai, jei jie serga, dažnai išgydomi dar motinos isciose. Japonu šeimos yra stiprios, skyrybos retos (1-2 skyrybos 1000 gyventoju). Taciau nei aukštas medicinos lygis, nei didele materialine parama šeimoms, turincioms vaiku, neišsprendžia vienos problemos – gimstamumo. 1950 m. 1000 gyventoju dar gimdavo per 28 vaikus. Dabar šis sk

kaicius tesiekia 9-10. To priežastis – per “baby boom” (pokario metu didelio gimstamumo) laikotarpi buvusi agitacija už nedideles šeimas. Tokia pacia politika šiandien propaguoja Kinija, taciau jai to padaryti nepavyksta, o japonu šeimos šiandien išties turi po 1, reciau 2 ar daugiau vaiku. Kai kuriu demografu nuomone prie to prisideda ir velyvos vedybos: moterys pirma karta išteka vidutiniškai 27 metu, vyrai veda sulauke 29, kai jau yra užsitikrine tam tikra materialine ir socialine padeti. Del mažejancio gimstamumo mažeja ir bendras gyventoju skaicius. Po 50 metu Japonijoje gyvens tik 100 mln. žmoniu. Galima manyti, kad tankiai gyvenamoje šalyje, kokia yra Japonija, žmoniu skaiciaus naturalus sumažejimas nera jau toks blogas reiškinys, bet iškyla kitos rimtos problemos. Tarp ju – gyventoju senejimas: sumažes dirbanciuju, o pensininku (po 65 metu) dalis bus per 32 proc. (dabar 17 proc.). Del to japonai kryptingai ir ramiai ieško išeities – kas atliks daugybe darbu, kuriuos šiandien dirba busimieji pensininkai? Viena iš išeiciu – robotu kurimas ir darbu, ypac sunkiu ir sveikatai kenksmingu, robotizacija.

Apie dirbanti japona ar japone pasaulyje sklinda juos šlovinancios legendos. Tuo teko isitikinti lankantis ivairiose istaigose ir gamyklose. Kai japonas dirba, jis dirba iš tikruju ir jam aplinkinis pasaulis nustoja egzistaves. Darbas ir darbo aplinka apgalvoti iki smulkmenu. Kai vienos ekskursijos metu paklausiau jauna gide, kodel ji turi toki pa

aprasta, kuo nors nepagražinta laikrodi, ji nustebusi atsake: misteri, aš gi darbe ir laikrodis turi rodyti tikslu laika, o ne savo puošmenomis atitraukti demesi. Ta pati galima pasakyti ir apie apsirengima: jis paprastas, funkcionalus, kartais del savo vienodumo net primenantis uniformas.

Japonijos ūkio fenomenas

Japonijos ekonomikos spartus augimas pokario metais ir jos sugebejimas ne tik prisitaikyti prie pasaulio rinku, bet ir tikslus poreikiu prognozavimas traukia ne tik politiku ir ekonomistu demesi, bet ir vercia kitas valstybes neatsilikti nuo to tempo, kuri siulo Tekancios saules šalis. Pastaraisiais dešimtmeciais suklestejo ne tik ikikarines Matsushita, Canon, Sharp, YKK (didžiausia pasaulyje užtrauktuku gamintoja) kompanijos, bet ir tapo žinomos jau po karo išaugusios Honda, Sony, Sanyo. Šiandienine Japonija pagal ekonomini išsivystyma užima antraja vieta pasaulyje po JAV. Japonija turi 16 proc. bendrojo pasaulinio produkto, o pagal jo dydi, tenkanti vienam gyventojui, aplenkia JAV. Nuo 9-ojo dešimtmecio vidurio šalis tapo ir vienu didžiausiu pasaulio kreditoriu. Japonijai tenka 12 proc. pasaulio pramonines gamybos. Žydinciu sakuru šalis pasaulyje pirmauja pagal pramoniniu robotu (per 48 mln., arba per 50 proc. pasaulyje gaminamu robotu), puslaidininkiu (40 proc. pasaulines gamybos), lengvuju automobiliu (60-70 mln. kasmet), plieno (apie 100 mln. t kasmet, nors visas žaliavas importuoja) gamyba, laivu statyba (52 proc. pasaulyje pastatomu laivu). Tarp pirmaujanciu šaliu yra ir pagal spalvotuju televizoriu (per 6 mln.), kopijavimo mašinu (per 2 mln.), vaizdo kameru (beveik 10 mln.), laikrodžiu (550 mln.), sintetiniu audiniu (1,7 mlrd. kv. m) ir kt. pramones produkcijos gamyba. Kalbant apie Japonijos pramone, nereiketu pamiršti, kad šalis beveik neturi jokiu kuro ir rudiniu ištekliu. Išimti sudaro nedideles cinko rudu ir akmens angliu atsargos. Energetinius išteklius iš dalies kompensuoja geotermines, vandens ir 48 atomines elektrines. Visas kitas kuras ir žaliavos yra ivežama.

Unikalus yra žemes ukis. Dirbama žeme (5,3 mln. ha) užima tik 14,3 proc. šalies ploto. Vyrauja nedideli individualus valstieciu ukiai. Priskaiciuojama iki 2497 tukst. ukiu, iš kuriu 59 proc. yra mažesni nei 1 ha. Vyksta spartus ukiu skaiciaus mažejimas (1985 m. ju buvo 4267), o kartu ir stambejimas. Apie puse visu dirbanciuju žemes ukyje yra 65 metu ir vyresni. 67 proc. ukiu didesnes pajamas gauna ne iš savo žemes, o iš papildomu užsiemimu (turizmo, verslu, darbo transporte, pramoneje ir pan.). Žemes ukis patenkina apie 70 proc. maisto poreikiu. Žemes ukyje, šalia tradiciniu produktu, dideja jautienos, avienos, arklienos, paukštienos, ožkienos, pieno produkcijos gamyba. Ryžiai tradiciškai išlieka svarbiausia kultura; 1 hektare išauginama 51 cnt ryžiu grudu. Japonijos žemes ukis pasižymi dideliu produktyvumu.

Maisto produktus japonai gauna ne tik iš žemes ukio, bet ir iš vandenynu, juru. Juose žvejoja ir juros augalus renka 215 tukst. žmoniu. Daugiausia (12,6 mln. t) žuvu žvejai sugavo 1986 metais. Veliau laimikiu mažejo. Šiuo metu kasmet sugaunama 7,4 mln. t žuvu, austriu, krabu, perluociu. Apie 67 tukst. t žuvu (daugiausia unguriu, upetakiu ir karpiu) išauginama vidaus vandenyse. Per metus kiekvienas japonas suvalgo 69,6 kg žuvu ir kitu juros produktu (geldeliu, juros kopustu, laminariju ir pan.).

Žmones, mokslas ir politika – valstybes stiprejimui

Japonijos ukio spartu augima leme ir tebelemia palankiai susiklosciusiu visa aplinkybiu ir veiksniu sistema. Iš ju svarbiausiais reiketu laikyti ukio struktura ir valdyma, valstybes politika, žmoniu darbštuma ir požiuri.

Pirmiausia, matyt, reiketu kalbeti apie Japonijos biudžeto sandara. Demesi atkreipia išlaidos gynybai. Japonija, Antrajame pasauliniame kare kariavusi fašistines Vokietijos puseje, kara skaudžiai pralaimejo. 1945 m. pasauli sukrete Hirosimos ir Nagasakio tragedija, kai ant šiu miestu buvo amerikieciu numestos pirmosios atomines bombos, nors tokios butinybes nebebuvo – jau aišku buvo, kad kapituliacija neišvengiama. Sajungininku (amerikieciu) kariuomene išsilaipino Tekancios saules šalyje ir ja okupavo. Okupacija truko iki 1952 m. – tada buvo pasirašyta taikos sutartis. Taikos sutartis iki šiol nepasirašyta su Rusija. Tam trukdo Rusijos sudetyje esancios “šiaurines žemes” – Etoforu, Kunaširo, Šikotano ir Habomajaus salos, i kurias Japonija reiškia pretenzijas. 1947 m. Japonija prieme nauja Konstitucija, pagal kuria neturi teises tureti kariuomenes, nors šiandien turima gynybos armija iš esmes gali atlikti reguliarios kariuomenes funkcijas. Iš biudžeto jai skiriama tik 1 proc. BVP, t.y. nepalyginti mažiau nei daugelyje kitu valstybiu. Minimalios išlaidos šalies gynybai leido padidinti išlaidas ekonomikai ir mokslui ugdyti. Budama demilitarizuota valstybe, Japonija neatsisake kai kuriu JAV užsakymu jos karo Korejoje (1950 m.) metu, iš to gerai pasipelnydama.

Antra, Japonija skiria ypac daug demesio moksliniams tyrimams, be kuriu jokia šalis šiandien negali isivaizduoti ekonomines pažangos ir išvis ateities. Švietimui skiriama 18 proc. viso biudžeto. Šalyje yra 649 universitetai (444 iš ju privatus) ir 572 kolegijos, studijuoja 2,8 mln. studentu. Šiuolaikine technika ir technologijos reikalauja vis aukštesnio dirbanciuju išsimokslinimo. Pamažu nyksta tradiciniai darbininkai, modernias technologines linijas aptarnauja kvalifikuoti universitetu ir kolegiju aukletiniai. Kasmet moksliniams tyrimams iš biudžeto skiriama apie 8 proc. nuo BVP. Didele dali lešu šiam tikslui skiria patys universitetai ir privacios kompanijos. Be to, Japonijos mokslininkai gauna daug pelningu užsakymu iš užsienio. Tuo pat metu Japonija iš užsienio perka nemažai licenciju ir patentu. Ypac daug demesio skiriama tokiems fundamentaliems tyrimams, kaip atomines energijos panaudojimas, kosmines erdves ivaldymas, informaciniu sistemu kurimas. Taciau nereiketu manyti, kad visi japonai tik ir sedi prie kompiuteriu ir studijuoja tik techninius mokslus. Daug demesio skiriama humanitariniams ir socialiniams mokslams, menui.

Trecia, spartu ekonomikos augima leme ir darbo santykiai bei japonu požiuris i darba. Ilga laika buvo propaguojama darbo sutartys visam gyvenimui. Dažnas, pradejes dirbti vienoje kompanijoje, išdirbdavo visa gyvenima, nes kompanija ne tik mokejo atlyginimus, bet dažnai teikdavo paskolas busto ar automobilio isigijimui, vaiku išsimokslinimui ir pan. Ir dabar darbo santykiai yra grindžiami principu “firma – musu bendri namai”. Darbo jegos panaudojimas remiasi “žmogiškuoju potencialu”, kai ne žmogus derinamas prie gamybos, o pastaroji prie žmogaus. Gal del to japonu dirbantieji neprieštarauja ir ilgesnei nei Vakaru šalyse darbo savaitei. Del to ir darbo užmokescio sistema paremta trimis dalimis: pagrindiniu (minimaliu), viršvalandžiu apmokejimu ir premijomis. Tokia darbo filosofija neleidžia net pagalvoti apie ekonominius streikus, piketus ar demonstracijas. Beje, ir bedarbyste yra mažiausia (iki 2 proc.) tarp išvystytu valstybiu.

Dar kita priežastis – tai sugebejimas planuoti ir prognozuoti gamyba ir rinkos poreiki keletui metu i prieki, numatyti busima vartotojo modeli ir jo poreikius. Japonijos kompanijos pagrindines gamybos priemones keicia vidutiniškai kas 5-6 metai (JAV – kas 9), naujus gamybos modelius sukuria kur kas greiciau nei JAV. Japonijos planavimas remiasi patikimomis prognozemis apie vartojimo poreikius, atsižvelgiama i geografines ir socialines rinku ypatybes, vartotoju išsimokslinima, skoni ir pan. Tam padeda ir didžiules lešos, skiriamos iš pirmo žvilgsnio kartais tarsi nereikšmingiems tyrimams. Valstybe, susipažinusi su ekonomine situacija šalyje ir pasaulyje, gali paremti net visiškai nauja ir dar mažai žinoma firma.

Be abejo, Japonijos pramones ir verslu konkurencinguma pasaulio rinkose užtikrina ir žemesne gaminiu savikaina, kuria lemia mažesni darbo užmokesciai, robotu taikymas gamyboje ir kt.

Tos ir kitos priežastys, aplinkybes ir veiksniai užtikrina spartu Japonijos ekonomini kilima. Žiurint iš šalies krinta i akis ir tai, kad šalyje skiriama ne tik daug demesio, bet ir lešu tradicijoms išlaikyti, kulturai visapusiškai puoseleti. Šalyje veikia 17 819 visuomenes klubu, 2396 bibliotekos, 985 muziejai. Nepaisant to, kad televizoriu skaiciumi 1000 gyventoju Japonija nusileidžia tik JAV, kasmet 1 žmogui šalyje spausdinama 13 knygu, 17 savaitrašciu ir 24 menesiniai žurnalai. Pagal laikrašciu tiražus Japonija taip pat pirmauja pasaulyje. Tarp išleidžiamu knygu vyrauja grožine, istorine ir socialine literatura, knygos apie mena. Japonijos mokslininkai ir politikai vis labiau isisamonina, kad civilizacija be humanitarines kulturos gali buti net pavojinga. Del to vyksta spartus techniniu ir tiksliuju bei gamtos mokslu humanizavimas. Todel galima tiketis, kad ir naujausi išradimai bei gaminiai atsiras žiurint i švelnu sakuros žieda. Ir kad jie visi tarnaus žmonijos pažangai ir taikai.

Japonai ir budizmas

Budizmo plitimas Japonijoje vyko trimis etapais: pirmiausiai paplito “ezoterinis” budizmas, pabrėžęs magiškas formules ir ritualus. Vėliau, pradedant Kamakuros epocha (1192-1333), įsigali Budos Amidos garbinimas ir galiausiai atsiranda zen budizmas.Kioto regione iškilusi stipri genčių sąjunga IV a. Pajungią centrinę šalies dalį ir įkurią galingą Yamato valstybę, kuri apėmė didžiąją šiuolaikinės Japonijos dalį. Nuo V-VI a. Vyraujančia šios valstybės ideologija tampa per Kiniją ir Korėją besiskverbiantis Mahajana (“Didžioji važiuoklė”) pakraipos budizmas. Yra manoma, kad oficialiai Yamato dvarą budizmas pasiekė 532 m., atsiuntus Korėjos valdovo dovanas, tarp kurių buvo ir budistinių tekstų bei ritualinių daiktų. Stipri nacionalistinė sintoistų (tradicinio japonų tikėjimo atstovų) reakcija neleido budizmui įsigalėti Japonijoje kaip pagrindinei religijai. Ir nors jį rėmė Japonijos valdovai, tokie kaip pvz.: Shotoku-taishi (574-622), kvietusio Korėjos amatininkus, mokslininkus ir vienuolius, komentavusio sutras, dar ilgai budizmas tebuvo išsilavinusio aukštuomenės elito pasaulėžiūra.Pamažu japonai perima kinų hieroglifų raštą, literatūrinę kalbą, kuri paplinta visose valstybinėse įstaigose, atsiranda daug jaunų išsilavinusių vienuolių, kurie lankosi Kinijoje ir Korėjoje.624 m. Japonijoje jau priskaičiuojamos 46 budistinės šventyklos ir apie 1300 vienuolių, o jau 741 m. Valdovo Shomu įsaku budistiniai vienuolynai kuriami visose šalies provincijose. Nuo to laiko budizmas Japonijoje buvo pripažintas. 645 m. Sostinė perkeliama į pajūrio miestą Narą (dabar Osaka). Po politinių reformų šalis virsta galinga feodaline valstybe. Svarbiausiu Naros epochos (645-749) kultūros bruožu tampa atvirumas išorinėms įtakoms. Tada iš Kinijos ir Korėjos plūsteli budistinės literatūros banga, atvyksta daug vienuolių, plačius mastus įgauna budistinių šventyklų ir vienuolynų statyba. Būtent jie tampa pagrindiniais dvasinio gyvenimo centrais iš kurių plinta filosofinės ir estetinės idėjos. Atsiranda nemažai budistinių judėjimų ir mokyklų , ryškiausios iš kurių remiasi “ezoterinio” mokymo, labiausiai pabrėžiančio magiškas formules ir ritualus, pagrindu. Liaudyje mokymas paplito susiliejus Budoms, Bodhisattvoms ir senosioms sintoistinėms dievybėms.Japoniją pasiekęs tikėjimas tapo ištisos kultūros perteikėjas. Didžioji dalis meninės išraiškos, vėliau išsiskleidusios architektūroje, skulptūroje, tapyboje, sietina su budizmu. Vienuolynų įkūrėjai tapo turtingais žemių savininkais, kurie savo rankose kartais sutelkdavo didelę karinę (sohei arba vienuoliai-kariai) ir politinę valdžią. VI a. kiniečių transformuotas Mahajana budizmas paskelbiamas oficialiąja religija.Tolimesnis budizmo idėjų įsigalėjimas Japonijos kultūroje glaudžiai susijęs su XII a. socialiniais poslinkiais. Šalyje susilpnėjus Fujiwarų giminės įtakai, iškilo naujas karingų samurajų sluoksnis, apribojęs imperatoriaus ir kilmingosios aristokratijos valdžią. Du galingi Taira ir Minamoto feodaliniai klanai susiremia, ko pasekoje 1192 m. nugalėjęs savo priešininkus, shogunu (aukščiausiu šalies kariniu vadovu) tampa rytų Japonijos karvedys Minamoto Yoritomo, kuris rezidenciją perkelia į Kamakuros tvirtovę rytinėje valstybės dalyje. Kamakuros epochoje (1192-1333) įsitvirtina Minamoto giminė, o imperatorių valdžia tampa grynai simbolinė; išryškėjo nauji filosofijos poslinkiai, susiję su laipsnišku kultūrinės iniciatyvos perėjimu iš senosios sostinės rūmų į periferijoje pasklidusius zen vienuolynus ir samurajų diduomenės pilis. Šis perėjimas sustiprėja, kai 1333 m. įsigalėjęs Ashikaga klanas perkelia sostinę į Muromachi miestą. Būtent Kamakuros laikotarpiu įvairūs budistiniai judėjimai ir mokyklos tampa visaliaudiniais.

Zen budizmas- mokymas paremtas pasitikėjimo savimi, manant, kad Nušvitimas pasiekiamas savitvarda ir meditacija. XII a. pabaigoje į Kiniją atvyko vienuolis Eisai (1141-1215), kuris pradžioje norėjo pasitobulinti ezoterizmo srityje, bet susibičiuliavo su ch’an budizmo mokytoju. Po kelių metų studijų jis grįžta ir Japonijoje įkuria rinzai-shu judėjimą. Kitas vienuolis, vardu Dogenas, taip pat po studijų Kinijoje įkuria 1227 m. soto-shu judėjimą. Dabar tai dvi žymiausios zen budizmo pakraipos mokyklos. Zen budizme praktikuojamas zazen (sėdėjimas medituojant), sąmonės disciplina per koanus (absurdiškas mįsles), kurie per satori (staigų nušvitimą) veda į asmens tobulėjimą. Zen budizmas yra gerai žinomas pasaulyje, ypač Vakarų Europos valstybėse ir JAV. Jis žymiai labiau paplitęs ne Azijos valstybėse, nei kuri nors kita budizmo atmaina.

Ne daug kas iš senojo budizmo liko šių dienų Japonijoje, nuo tada, kai siogūnai XVI a. užgniaužė politinę budistinių institucijų galią, juo labiau, kad po to ėjo trys sekurializacijos šimtmečiai, kol galiausiai Meiji vyriausybė negailestingai ėmė rauti budizmą, kaip praeities elementą, trukdantį kurti naują, centrine imperatoriaus valdžia pagrįsta, politinę sistemą. Dideli ir maži vienuolynai mažai beturi reikšmės bendruomenės gyvenime. Daugumoje šventyklų tebevyksta apeigos, o kai kurie judėjimai atsigavo. Yra tikrai nemažai žmonių šiandien praktikuojančių zen, tačiau dažniausiai jų siekis- ne budistinis nušvitimas, o asmens tobulėjimas.

literatūra:

1. Marius B. Jansen ,,Japonai šiandien‘‘ , Litterae universitatis 1996.
2. Populiarioji enciklopedija ,,Mokslas ir visata“,Vilnius,1989.
3. www.sciencedirect.com
4. www.budizmas.visiems.lt

Leave a Comment