Egipto religija

Įžanga

Viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, puoselėti ir tęsti tradicijas. Religija irgi remiasi tradicija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja prasme, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugant civilizciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio. Tokį vaidmenį vaidino religija ir senovės Egipto gyvenime.

Dėstymas

Senovės Egipto dievai Senovės Egipto religija buvo politeistinė ir turėjo apie 2000 dievų. Kiekviena gyvenvietė turėjo savo Dievą. Kiekvienas Dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį. Dievai buvo vaizduojami zoomorfinio pavidalo t.y. vaizduojami su žmogaus galva ir gyvūno kūnu ir atvirkščiai. Štai nedidelė jų dalis:

Nut buvo tikroji ”deivė – motina”, svarbi tarp dievų – kūrėjų, turinti daugybę vaikų (dangaus šviesulių). Jos vardo hieroglifas reiškia “vandens puodynė”, bet, manoma, kad tai gali būti susiję ir su vaisingumu. Dieną Nut ir jos vyras Gebas (Žemės dievas) būna atskirai, tačiau kiekvieną vakarą Nut nusileidžia į Žemę jo aplankyti ir dėl to sutemsta. Kadangi deivė Nut simbolizuoja horizontą, Žemę ji liečia tik rankų ir kojų pirštų galiukais. Jos vyras Gebas, dažnai vaizduojamas gulintis po ja.

Tauridė – kūdikių, besilaukiančių moterų, sėkmės deivė. Ji buvo atsakinga už vaisingumą ir moterų apsaugojimą prieš ir po gimdymo. Jos vyras buvo Besas – malonumų dievas.

Ra (Re), “kuriančioji galia”, “kūrėjas” buvo saulės dievas ir visų dievų tėvas. Jis yra pasisavinęs daugelį kitų dievų atributų ir netgi vardų (Amonas – Ra, Ra – Harakhte). Viena legenda teigia, kad kiekvieną rytą Ra gimsta iš naujo ir keliauja Saulės laivu per dangų, lydimas daugelio kitų dievų. Valtis praplaukia 12 skirtingų provincijų, simbolizuojančių 12 dienos valandų. Naktį Ra plaukia kitu laivu, o blogosios dvasios visaip bando jam sutrukdyti išsigelbėti. Tai – amžinoji kova tarp šviesos ir tamsos. Šis dievas dažnai vaizduojamas, kaip vanagas, arba žmogus, vanago galva, su kobra, apsivijusia saulės diską, ant galvos. Ra – faraonų globėjas, žmonėms gera daranti dievybė.

Ptah (“atidarytojas”) atstovauja saulės tekėjimą arba ką tik patekėjusią saulę. Jis priklauso dievų – kūrėjų grupei. Ptah – architektų, dailininkų, skulptorių globėjas. Šis dievas padarė metalinę lėkštę, kuri laikoma dangaus stogu ir rojaus grindimis. Ptah vaizduojamas kaip vyras, susivyniojęs lyg mumija, su barzda, rankose laiko lazdą, simbolizuojančią gyvenimą, stabilumą ir ilgaamžiškumą. Kulto centras Memfyje.

Besas – neūžauga, groteskiškos figūros dievas, saugantis nuo piktųjų dvasių ir nesėkmių. Iš pradžių jis buvo tik karališkųjų rūmų saugotojas, tačiau jo kultas greitai paplito tarp paprastų žmonių. Besas – žmogiškųjų malonumų, pasilinksminimų, muzikos ir šokių dievas. Ypatingai globojo dirbančius vaikus ir moteris. Kitaip nei dauguma kitų Egipto dievybių, Besas buvo vaizduojamas kaip pilno veido (dažniausiai nuogas) nykštukas, kyšančiu liežuviu, lenktomis kojomis ir ausimis, liūto arba katino karčiais ir uodega, dėvėjo plunksnų karūną. Savo kardais ir peiliais jis sukeldavo didžiulį triukšmą, kuris atbaidydavo piktąsias dvasias.

Sobekas – Nilo dievas. Vaizduojamas kaip krokodilas arba žmogus, krokodilo galva. Sobeko garbei baseinuose ir šventyklose buvo laikomi gyvi krokodilai. Buvo manoma, kad Sobekas saugo faraonus.

Gebas – ”didysis gagentojas”, dievas, vaizduojamas su žąsimi ant galvos arba žąsies pavidalu. Taip buvo dėl legendos, teigiančios, kad Gebas padėjo kiaušinį, iš kurio išsirito Saulė. Gebas – Žemės globėjas, dažnai vaizduojamas pasirėmęs ant vienos alkūnės, sulenktu keliu, gulintis po dangaus deive Nut. Tokia jo poza simbolizuoja Žemės slėnius ir kalnus. Gebo, kaip augmenijos dievo, kūnas buvo išmargintas žaliais lopais arba augalais.

Ra-Harakhti – egiptiečių ryto saulės dievas. Buvo tikima, kad Egipto faraonai gimdavo rytiniame horizonte (kaip ir Ra – Harakhti) ir valdydavo viską nuo rytinio iki vakarinio horizonto. Šis dievas vaizduojamas sakalo pavidalu ir garbinamas Heliopolio mieste.

Atumas – pirmykštis Egipto Saulės dievas, pasaulio kūrėjas. Jis atstovauja vakaro saulę, simbolizuoja saulėlydžius. Vėliau jis buvo sugretintas su Ra, kaip dievas Atumas – Ra. Anot legendos, jis buvo pirmoji esybė (kalva), kuri iškilo iš pirmapradžių vandenų. Atumas sukūrė dievybes Shu (oro) ir Tefnut (drėgmės). Atumą simbolizavo juodas bulius, tarp savo ragų nešantis saulės diską ir kobrą.

Khnum (“kūrėjas”) – labai sena dievybė, šaltųjų vandenų valdovas, glaudžiai susijęs su kasmetiniais Nilo potvyniais. Jis kūrėjas to, kas yra dabar, ir to, kas dar bus. Khnum sukūrė dievus ir iš molio nužiedė žmones. Vaizduojamas, kaip žmogus, avino galva.

Horas – mitologijoje saulės dievas ir tamsos nugalėtojas, “tas, kuris yra virš”. Dažniausiai vaizduojamas sakalo, žmogaus, sakalo galva, arba sparnuoto saulės disko pavidalais. Saulė ir Mėnulis – dvi Horo akys, naktimis, kai nėra mėnulio, sakoma, kad Horas neturi akių. Šis dievas buvo toks svarbus, kad kai kurie faraonai netgi patys pasivadindavo Horo vardu.

Atonas – dangaus ir žemės dievas. Senieji įrašai teigia, kad Atonas neturėjo fizinės formos, jis buvo vaizduojamas kaip saulės diskas su daugybe į žemę nukreiptų spindulių, besibaigiančių žmogaus plaštakomis. Atonas buvo viena iš Saulės dievo Ra formų.

Khepri – pats save sukūręs saulės dievas, siejamas su saulėtekiu ir dėl šios asociacijos laikomas vienu iš dievų – kūrėjų. Būtent Khepri stumia saulę per dangų. Dievas vaizduojamas kaip žmogus, skrabėjaus galva, arba tiesiog kaip skarabėjus.

Ozyris – mitologijoje derlingumo dievas. Mitų cikle teigiama, kad Ozyris išmokė žmones įdirbti laukus, prižiūrėti sodus ir vynuogynus, kepti duoną ir daryti vyną, gydyti žmones, statyti miestus. Ozyris buvo labai svarbus dievas senovės Egipte, jo kultas buvo įsipynęs į tikėjimą ir ritualus netgi daug vėliau. Taip buvo dėl to, kad egiptiečiai tikėjo Ozyrio legenda, kuri teigė, kad jiems suteikta teisė prisikelti pomirtiniam gyvenimui.

Hapis – Nilo dievas. Yra žinoma, kad šio dievo vardas buvo seniausias Nilo upės pavadinimas. Nilo dievas Hapis vaizduojamas su lotosų puokšte ant galvos, kartais rankose laiko du augalus – papirusą ir lotosą, kurie simbolizuoja Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą. Egiptiečiai ypatingai gerbė Hapį, laikė jį “Dievų tėvu” ir visa ko kūrėju.

Izidė – viena populiariausių senovės egiptiečių dievybių, derlingumo, vandens ir vėjo deivė, moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simbolis, laivininkystės globėja; Ozyrio sesuo ir žmona, Horo motina. Izidės kultas paplito ir Romos imperijos laikais.

Hator – Saulės dievo dukra senovės egiptiečiams buvo moteriškumo, motinystės idealas. Nuo seniausių laikų jai buvo priskiriamas turkis ir malachitas. Žalia ir žydra spalva egiptiečiams simbolizavo amžinąjį gyvenimą. Denderoje meilės deivei buvo pastatyta šventykla, kurioje apeigų metu buvo aukojamos aukos jos garbei.

Khepera – pagal Heliopolio kosmologiją dievas Kūrėjas, susiliejęs su Amonu ir Ra. Pats žodis kheper turi daug reikšmių, taro jų “kurti”, “keisti”, o taip pat “skarabėjas” (arba mėšlavabalis), kuris buvo laikomas Saulės, skriejančios dangumi, simboliu.

Totas – išminties dievas, Horo ir Seto teisėjas, dievų raštininkas. Rašto, aritmetikos, geometrijos, muzikos, medicinos, magijos, geografijos ir visokių menų pradininkas, mokytojas bei dvasinis įšventintojas. Totas vaizduojamas paukščio ibio ir paviano pavidalais. Jis – laiką matuojantis Mėnulio dievas. Toto žmona yra teisingumo deivė Maat.

Basta – egiptiečių mitologijoje – džiaugsmo ir pramogų deivė, saulės, kačių, moterų ir paslapčių globėja. Ji vaizduojama kaip moteris su katės galva. Katė buvo šventas gyvūnas. Egiptiečiai garbino visas kates ir tikėjo, kad jos neša laimę, yra šeimos židinio saugotojos. Bastos populiarumą liudija nuostata, jog užmušti katę- sunkus nusižengimas, baudžiamas mirtimi.

Tefnut – Egipto mitologijoje drėgmės deivė. Ji – Dangaus deivės Nut ir Žemės dievo Gebo motina. Tefnut, kartu su oro dievu Shu buvo sukurta Atumo.

Amonas (Amenas, Amunas) reiškiantis “Paslėptasis” – nuo seno Tebų (18-21 dinastijų laikais) globėjas ir Heliopolio žynių laikytas pirmapradžiu pasaulio kūrėju, dievų karaliumi tačiau, kai Amonas susijungė su Saulės dievu Ra ir pasivadino Amonu–Ra, jis tapo dar galingesnis. Žodis arba šaknis “amen” reiškia „tai, kas paslėpta, nematoma, negali būti matoma”. Taip, kaip saulė leidžiasi kiekvieną vakarą, taip dingsta ir dievas. Amonas negali būti matomas paprastų mirtingųjų akimis, jo nemato netgi kiti dievai. Amono odos spalva mėlyna – tai siejama su kosminiu jo aspektu. Jo šven-tieji gyvūnai buvo žąsis ir avinas.

Tehuti – išminties dievas. Sakoma, kad pradžioje jis gimęs iš savęs (savaime, iš nieko) arba, galbūt, sukurtas dievo Ra. Hermopolyje buvo sakoma, kad jam gimė aštuoni vaikai. Pasakojama, kad Tehuti sukūrė hieroglifus. Jis vaizduojamas su paukščio ibio galva ir nešančiu plunksnas ir papiruso ritinius, kuriuose surašyta visi daiktai. Buvo dievų žinianešys ir veikė daugelyje jų suėjimų.

Anubis – graikiškas dievo vardas kilęs iš egiptietiško Anpu (“aukso aušra”). Jis buvo Neftidės sūnus. Pagal kai kuriuos šaltinius – jo tėvas buvo Setas, bet pagal kitus Ozyris (ir tada jo motina Izidė). Vaizduojamas su šakalo galva. Ir kadangi šakalai ieško kritusių žvėrių (mirusių) maistui, jis siejamas su mirtimi, Senąja Karalyste. Jis taip pat garbinamas kaip “Upuaut” (“Kelių atvėrėjas”), – kartais su triušio galva, – kuris palydi mirusiųjų dvasias į jų teismą ir stebi Tiesos Svarstykles, kad požemyje apsaugotų mirusiuosius nuo pakartotinos mirties.

Apis – senas Egipto dievas visas vaizduojamas vien kaip jautis (o ne žmogumi su kieno nors galva) su Saulės disku ir gyvate. Garbintas Memfyje, kuriame buvo laikomas gyvas jautis. Ten yra didelis jaučių kapinynas. Buvo derliaus dievas. Aleksandrijoje buvo transformuotas į sinkretinį graikų-romėnų-Egipto Serapį.

Shu – viena pirmųjų Atumo sukurtų dievybių – Oro dievas. Jis atskyrė dangų nuo žemės. Shu vaizduojamas kaip vyras, ant galvos nešiojantis savo vardo hieroglifą, pakeltomis rankomis, kad paremtų dukterį Nut.

Setas arba Sutechas – vienas iš prieštaringiausių panteono dievų: „svetimų žemių“ (dykumos) ir audros dievas, piktasis Ozyrio žudikas, Horo priešininkas ir varžovas, savojo Nilo slėnio dievas, gerasis dievų ir faraonų globėjas. Įvairiais Egipto istorijos laikotarpiais labiau išryškėdavo viena ar kita Seto funkcija.

Neitė – karo ir išminties deivė, garbinta Nilo deltoje; vėliau Izidės, taip pat Neftidės ir Selketės sesuo bei dievo Duemutefo, mirusiųjų skrandžių saugotojo, gynėja. Krokodilo dievo Sobeko motina.

Khonsas – trečioji didingos Tebų trejybės dievybė – po Amono ir Mutės. Jis buvo Mėnulio dievas. Paplitęs pasakojimas, kad jis žaidė su Tehuti senovinį seneto žaidimą ir pralošė dalį savo šviesos. Nuo tada jis negali visą mėnesį išlaikyti savo spindesio, – pakaitom auga ir dyla. Pagrindinė šventykla Karnake buvo skirta jam. Ma’at – laikoma Tehuti žmona ir Ra dukra. Jos vardas reiškia “tiesa”, “teisybė” arba net ir “kosmoso tvarka”. Vaizduojama kaip aukšta moteris su stručio plunksna (jos vardo ženklas) plaukuose. Ji dalyvauja mirusiųjų teisme – jos plunksna virš mirusiojo širdies parodydavo, ar šis gyveno dorai. Tefnutė – drėgmės ir debesų deivė, Ra dukra, Šu sesuo ir žmona, Kebo ir Nutės motina. Vaizduojama kaip moteris liūtės galva. Vardas, tikriausiai, kilo iš teftef (“dulksna”, “drėgmė”) bei nu (“vandenys”, “dangus”).

Senovės Egipto religinė aplinka

Senovės Egipte faraonai buvo religijos dalis. Jie sudarė tiltą tarp žmonių ir dievų. Iki-dinastiniais laikais jie buvo laikyti tiesiog dievais. Vėliau, nuo 3-iosios dinastijos, faraonai buvo “paverčiami” dievais. Tai buvo žmonių valdymo dalis. Jaunystėje jie būdavo viešumoje ir laikomi vaikais, o ne būsimais dievais. Faraonas galėjo turėti keletą palikuonių ir nebuvo aišku, kuris jų taps įpėdiniu. Buvo sukurtos specialios transformavimo procedūros (žmonėms bei būsimam faraonui). Laikyta, kad visi būsimi faraonai turi dvi dalis – fizinę būtį ir “ka” arba dvasinę esenciją gautą gimimo metu ir išliekančią visą gyvenimą. Įšventinimo metu faraono kūnas ir “ka” susijungdavo į visumą – žyniams su būsimu faraonu įėjus į šventyklą ir atlikus reikiamą ritualą. Išėjęs faraonas laikytas dievu ir jo žodis tapdavo įstatymu. Iškart žemiau po faraonų buvo žyniai, kurių pareiga buvo rūpintis dievų įvaizdžiu. Jie religinėms šventėms kūrė statulas arba vaizdus. Žyniai religinių renginių metu skaitė šventuosius tekstus. Vėliau jie buvo orakulų balsai. Šventyklose buvo padarytos specialios angos, iš kurių pasigirsdavo atsakymai į klausimus. Orakulai laikyti dievų sprendimų perteikėjais. Šventyklose buvo laboratorijos, kuriose buvo gaminami smilkalai bei gydomieji vaistai bei nuodai. Žmonėms žyniai pasirodydavo tik skaitydami raštus ar atlikdami ritualus. Magija buvo visuomeninio gyvenimo dalis, ką įrodo amuletų, saugančių nuo blogio, gausa. Kapuose būdavo paliekami tekstai turėję apsaugoti nuo apiplėšimų. Rasta daug užkeikimų prieš gyvačių įkandimus. Užkalbėjimais gydyti sergantys ir sužeisti. Jei magija neduodavo rezultatų, tai būdavo laikoma dievų valia. Visa turėjo dvasinę reikšmę ir kiekvienas reiškinys turėjo savo dievą.

Mumifikacija

Egiptiečiai tikėjo, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi ir kad žmogus sudarytas iš trijų elementų: Ach, Ba ir Ka. Kiekvienas jų pats sau šeimininkas, tik kartu gyvena kol žmogus gyvas. Žmogui mirus, jų keliai išsiskirdavo Ach likdavęs rytų krante, nes tai buvo ne kas kita, kaip vardas. Ba apsigyvendavo Atminimo šventykloje tarp Rytų ir Vakarų pasaulio ribos. Ka – buvo tapatinama su balzamuotu kūnu – mumija ir gyveno kape. Nors gyvendamos atskirai, ryšį tarp savęs palaikydavo, viena nuo kitos priklausydavo. Išlikusios tol, kol bent vienas žmogus atsimena mirusiojo vardą, aplanko jo Atminimo šventyklą, ir kol tyčia nesunaikinama jo mumija. Be to, tikėta, kad kūnas reikalingas keliaujant po pomirtinį pasaulį. Mumifikacija – sudėtingas ir daug laiko reikalaujantis procesas, kurio menas buvo vystomas šimtus metų.. Egiptiečiai darydavo ne tik žmonių, bet ir gyvūnų mumijas. Mumijai, iš žmogau kūno padaryti vidutiniškai prireikdavo 70-ties dienų. Būtent tiek užtruko ir faraono Ramzio II mumifikacija.

Pagrindiniai mumifikacijos etapai:

1 .Balzamuotojai išima kai kuriuos vidinius organus 2. Tada apie 35-40 dienų užimdavo pačio kūno džiovinimas. Kūnas buvo padengiamas druska, “natriu” ( Natris – druska, dideliais kiekiais randama tuometinio Egipto ežerų ir upių krantuose.) Kol kūnas būdavo padengtas natriu, jis būdavo paliekamas ant nuožulnaus stalo, vadinamo balzamavimo lova. Stalo posvirio kampas sudarė sąlygas skysčiams nuo kūno lašėti į konteinerį kol lavonas džiūdavo. 3. Išdžiovinus kūną jis buvo vyniojamas lininiais tvarsčiais. Jų sluoksnių skaičius svyravo nuo 20 iki 80! Procesas turėjo užtrukti ne mažiau kaip 15 dienų. 4. Mumija būdavo patalpinama į karstą (sarkofagą) arba į karstų lizdą (karstas karste, o tame karste dar karstas ir t.t.) tam kad būtų kuo geriau apsaugota nuo kapų plėšikų, žinoma, tai priklausydavo ir nuo turtinės padėties.

5. Padarius mumiją ir ją patalpinus i karstą jis buvo pastatomas kape. Senovės Egipte buvo naudojamos skirtingos kapų formos.

Kapavietės

Senovės egiptiečiai pastebėjo, kad kūnai, palaidoti dykumoje išdžiūdavo ir gerai išsilaikydavo. Tai leido jiems įtikėti, kad žmogaus siela, tęsia pomirtinį gyvenimą, todėl buvo labai svarbu, kad siela atpažintų savo kūną pomirtiniame gyvenime ir galėtų jame apsigyventi. Kūno išsaugojimas naudojant mumifikavimo techniką buvo geriausia išeitis, tačiau velionio “statula” galėjo suteikti tik ramybės ir poilsio prieglobstį. O juk siela galėjo ir valgyti, ir žaisti ir mėgautis visai gyvenimiškais malonumais, kuriais mėgavosi iki tol. Todėl pagal Egiptiečių laidojimo papročius laidojimo vieta turėjo suteikti viską patogiam gyvenimui kape. Kapų viduje sienos buvo dekoruotos epizodais iš gyvenimo. Į kapą būdavo dedami ir daiktai, kurie pravers mirusiam žmogui pomirtiniame gyvenime, pavyzdžiui ušebtai – miniatiūriniai tarnai, padaryti iš akmens, medžio, ar molio. Jų paskirtis būdavo vykdyti darbus, kuriuos Ozyris, pomirtinio gyvenimo valdovas, galėjo paprašyti įvykdyti mirusįjį. Dažnai jiems į rankas būdavo įduodamas kauptukas, kirtiklis ar kitas įrankis su įrašyta komanda iš mirusiųjų knygos norint užtikrinti mirusiajam amžiną gyvenimą, į kapą būdavo dedamos tam tikros “instrukcijos” kaip kad “Mirusiųjų knyga”. Šioje knygoje buvo surašyti tam tikri užkeikimai ir kryptys reikalingi kelionėje po požeminį pasaulį. Kapai būdavo trijų formų – mastabos (iki III-iosios dinastijos karališkasis kapas buvo mastaba), piramidės ir kapai uolose.

Mastabos

Ties Memfiu, Sacharos plokštikalnėje jų dešimtys tūkstančių. Nors ir egzistuoja pagrindiniai mastabos statymo principai – sudarytos iš požeminės ir antžeminės dalies, arba trijų pagrindinių patalpų – laidojimo kameros (po žeme), kambarių arba podėlio(artimieji ten dėdavo daiktus, reikalingus mirusiajam pomirtiniame gyvenime) ir maldyklos (mirusiojo pagerbimui). Dviejų vienodų mastabų niekur nerastumėte!

Mastabos nėra tokios mažos ir priplotos prie žemės kaip kad žmonės dažnai įsivaizduoja, daugelis jų kelis kartus didesnės už vidutinio ūgio žmogų Jų sienos iškaltos hieroglifais, ištapytos freskomis. . Kiekviena mastaba pasakoja atskirą istoriją, jų sienos – ištisos knygos apie praeitį, kultūrą , tikėjimą. Daug mastabų galima pamatyti Gizoje, šalia piramidžių.

Kapai uolose

Tokio tipo kapai buvo konstruojami darant tunelius kalnuotoje vietovėje tokiose kaip Egipto sostinė Tėbai. Dažniausiai tai būdavo detaliai apgalvotos struktūros su netikrais, klaidinančiais koridoriais ir užblokuotomis durimis vagims apgauti Dažnai tuo pačiu tikslu buvo rašomi ir prakeikimai. Kaip mastabų ir piramidžių, jų būta įvairių, ir vargšams ir labai turtingiems. Su salėmis, freskomis, brangenybėmis, bareljefais ir paprastų, ir kolektyvinių kapų . Čia buvo laidojama daugiau nei 2000 metų, todėl skardis atrodo kaip urvinių kregždžių lizdas. Egiptologas L.Kotrelas labai tiksliai juos apibūdino “triušiaskylėmis”, nes išties, rausiami uolose jie buvo chaotiškai ir be jokios tvarkos, kad tik giliau, kad tik sunkiau surasti būtų! Todėl užgriuvę tuneliai dabar išsišakoję vieni viršum kitų, karta senesnes kapavietes, lyg jungtų nesujungiamą! Iš Vienuoliktosios dinastijos staiga gali patekti į Devynioliktąją, iš Dvidešimtosios į Ketvirtąją… Išsiruošęs apžiūrėti Tėbų didikų kapų, leidiesi į kelionę be jokios chronologijos. Dažniausiai jos nepastebi, nes vienas kapas nuo kito mažai kuo skyrėsi, tiktai reljefų turiniu.

Piramidės

Anksčiausios piramidės buvo laiptuotosios, vėliau jos įgavo lygią, nuožulnią formą. Iki Senosios ir vidurinės karalystės ten buvo laidojami išimtinai karaliai ir karalienės. Naujosios Karalystės karaliai savo laidojimui pasirinko kapus uolose (maždaug nuo XVIII dinastijos pabaigos) ir jų nekropoliu tapo vakariniame Nilo krante esantys Tėbai tai išaugo įžymusis Karalių Slėnis.

Piramidės turėdavo apsaugoti viduje palaidotą faraono kūną. Viduje piramidžių buvo sumontuoti praėjimai besibaigiantys aklavietėmis, tam, kad besivaikantys su faraonu palaidotų lobių vagys apsigautų.

Aukštesnė skylė piramidėje – tai “Mamuno skylė”, kurią įsakė prakirsti arabų kalifas Mamunas, tikėdamasis rasti lobį, bet nieko nepešė. Tikras įėjimas į piramidę yra šiaurinėje pusėje, žemiau “Mamuno skylės”. Įžengus į piramidę koridorius veda į žemėjantį 36 metrų ilgio “apgaulingą įėjimą” (b), netgi stogas rodo, jog reiktų eiti juo, tačiau truputį paėjėjus horizontaliai yra tikrasis įėjimas (e). Nežinia kas privertė architektus šitaip padaryti. Galbūt iš pradžių buvo galvojama laidojimo kamerą daryti kaip visada, po žeme bet architektai paprasčiausiai apsigalvojo? Archeologai mano, kad statytojai tiesiog persigalvojo ir nusprendė perstatyti tunelį į piramidės centrą per viršų. O gal taip buvo daroma specialiai, norint suklaidinti vagis. Palyginus neseniai prabilta apie slaptų tunelių egzistavimą, ypač po terakotos atradimo Kinijoje, kurios egzistavimu pradžioje irgi buvo netikima. Vietinis arabų folkloras byloja, kad kažkur po didžiąja piramide, labirinto viduryje, užkastas visas žinių lobynas. Einant toliau, 35m. ilgio horizontaliu praėjimu atsiduriama Karalienės kameroje (f), kurios stogas yra maždaug 15m. aukštyje (aukščiausia vieta). Nežinia kodėl ji taip pavadinta, jokios karalienės ten nėra ir niekad nebuvo. Šiaurinėje ir pietinėje sienoje, maždaug vieno metro aukštyje yra po angą (g) tačiau jos neina kiaurai piramidės kaip kad angos Karaliaus kameroje ir yra užblokuotos. Tikrą ir apgaulingą praėjimą jungia 60 metrų ilgio anga (d), atsiverianti netoliese neužbaigtos požeminės laidojimo kameros (c). Tikrajame praėjime yra Didžioji Galerija (h), 47m. ilgio ir 8.5 aukščio vedanti į Karaliaus Kamerą. Iš ten taip pat kyla “vėdinimo angos” (g), einančios kiaurai piramidės. Sukėlusios daug diskusijų, nes niekaip nebuvo įmanoma suprasti jų paskirties. Pavadinus jas “vėdinimo angomis” turėta galvoje, kad galbūt jos buvo skirtos vėdinimui. Bet kam vėdinti mirusį kūną? Dabar vis labiau populiarėja Oriono ir Piramidžių lygiavimo teorija, kuri teigia, kad tai yra “žvaigždžių angos”.

Nors ir kaip, atrodytu, sunku budavo plėšikams patekti, visgi dauguma piramidžių smarkiai nukentėjo nuo plėšikų. Piramidės buvo tik dalis laidojimo komplekso, sudaryto iš kelių pastatų, kurie turėjo tarnauti faraonui pomirtiniame gyvenime.

Šventyklos

Šventyklos būdavo dvejopos: skirtos kurima nors dievuj garbinti, paprastai vyriausiam to miesto ar krašto dievui ir laidojimo šventyklos, pastatytos atminimui mirusio faraono, kuris buvo laikomas dievu. Abiejų tipų šventyklų planas buvo toks pats, nepaisant jų paskirties ir tikslų. Šventykla buvo laikoma dievo namais ir statoma panaši į kilningųjųžmonių ar valdininkų namus.

Išvados

Kaip ir dauguma politeistinių religijų gyvavusių beveik kiekvienoje civilizacijoje, deja, senovės Egiptiečių religija išnyko, tačiau ji paliko nemažą palikimą, daug įspūdingų piramidžių, šventyklų, kurios traukia į Egiptą daugybę turistų. Mano asmeninė nuomonė apie šią religija yra labai teigiama, mane senovės religija labai sudomino, ne tik piramidėmis, šventyklomis, bet ir pačiais dievais.

Naudota literatūra

http://lt.wikipedia.org/wiki/Senovės_Egipto_istorijahttp://fcim.vdu.lt/http://www.egiptas.netIstorijos vadovėlis 11kl.Enciklopedija