Senovės civilizacijos

2529 0

ĮVADAS Į SENOVĖS CIVILIZACIJŲ ISTORIJĄ

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesibaigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyksmo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiškinimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialine) kovą, kuri atmeta praeitį, o piirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosekli, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos greitai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitikina nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydingumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiškinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą. Devinto dešimtmečio pabaigos ir paskutiniojo dešimtmečio pradžios pasaulio įvvykiai sukėlė nemaža abejonių ir aukščiausia formacija – komunizmu.

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų namelis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąlygas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti na

agrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svarbu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gyvenimą – dvasinį, ekonominį, politinį, o kitos lemia bendruomenių skirtumus.

Kas yra civilizacija?

Daiktavardis civilitas lotynų kalba reiškia piliečio teigiamų bruožų – išsiauklėjimo, išsimokslinimo ir pan. – visumą. Civilizacinį požiūrį į istorijos procesą formavo N. Danilevskis, O. Špengleris, M. Vėberis, A. Toinbis, P. Sorokinas, M. Zingeris, L. Diumonas ir daugelis kitų mąstytojų. Ne visi jie vienodai suprato pačią „civilizacijos” sąvoką. Ji skirtingai aiškinama ir šiais laikais. Pirmieji ją įvedė prancūzai — švietėjas Mirabo ir istorikas Gizo. Beje, Gizo civilizacijos idėją taikė tik Europai, todėl žodžiai „civilizuotas”ir „europinis” ilgą laiką buvo iš esmės tapatūs. Pastaraisiais metais žodis „civilizacija” vartojamas dvejopa prrasme:

• žmonijos kultūros ir istorijos raidos rodiklio („pasaulinė civilizacija”),

• konkrečios kultūros, tautų grupės, tam tikros tautos visuomenės istorinio brandumo rodiklio („Egipto civilizacija”, „heleninė civilizacija”, „krikščioniškoji civilizacija” ir t. t.).

Šios knygos objektu bus ribota ir todėl prieinama žmogaus protui tarpusavy susijusių visuomenės reiškinių sistema, kurią ir vadinsime civilizacija.

Vienas žymiausių civilizacijų ir kultūrų tyrėjų buvo anglų istorikas Arnoldas Toinbis (1889—1975). Už nuopelnus istorijos mokslui jam suteiktas Oksfordo, Birmingemo, Prinstono universitetų garbės daktaro vardas. Jis buvo Londono Karališkosios draugijos narys. A. Toinbis ne

e „kabinetinis” mokslininkas. Jis daug keliavo, 1928 m. lankėsi ir Lietuvoje. Tuo metu mokslininkas vadovavo Didžiosios Britanijos Tarptautinių santykių institutui ir domėjosi demokratijos raida jaunose Europos valstybėse. A. Toinbis buvo vienas iš nedaugelio istorikų, kurie savo darbuose stengėsi aprėpti viso pasaulio istoriją. Jo idėjos yra labai originalios ir aktualios mūsų dienų gyvenimui. Jo manymu, ne valstybė yra istorijos objektas. Ji, anot A. Toinbio, tesanti civilizacijos parapija. Istorijos, ypač senovės istorijos, tema turėtų būti valstybių bendruomenė, kurią jungia viena civilizacija. Anglų istorikui nerūpėjo ir tautos raida. Tauta, pasak jo, dažnai serganti civilizacijai pražūtinga „nacionalizmo” liga.

Lietuviams, kelis šimtmečius kentėjusiems galingesnių kaimynų priespaudą, tokia kosmopolitinė pažiūra iš pirmo žvilgsnio nėra priimtina. Mažos tautos stiprybės šaltinis yra kiek romantizuota tautos ir valstybės istorija, primenanti jos didvyriškus laikus. Tačiau tautos, o konkrečiu atveju lietuvių tautos ar valstybės istorijos nesuprasime neišmanydami jos kaimynų – rusų, lenkų, vokiečių – t. y. Europos istorijos ir kultūros. Nė viena Europos tauta negali jaustis nepriklausoma nuo Vakarų kultūros. O aiškindamiesi, kaip atsirado Vakarų kultūra, lengvai nustatysime jos ryšį su graikų bei romėnų, arba helenine, civilizacija.

Vakarų kultūra šiais laikais yra išplitusi beveik visame pasaulyje. Tačiau nereikia pasiduoti klaidingai iliuzijai, kad tik Vakarų kultūra reikšminga istorijai, o visos kitos tėra barbarybės apraiškos. Daugelis ci
ivilizacijos atributų, ypač technikos metodų,kurie dabar yra paplitę visoje Žemėje, anaiptol neateina iš vieno centro. Tokių centrų yra buvę keli, ir kiekviena civilizacija savo laimėjimais pasidalijo su visa žmonija.

Yra dar vienas argumentas, pateisinantis civilizacinį požiūrį į istoriją. Jeigu į senovę žiūrėtume politinės istorijos specialisto žvilgsniu, tai vien iki Kristaus gimimo buvusių valstybių išvardijimas užimtų keletą šios knygos puslapių. O ką kalbėti apie valdovų dinastijas, tarpusavio konfliktus, karus ir pan.? Juolab kad ne viena teritorija per ilgus šimtmečius keitė ne tik politinę, bet ir etninę priklausomybę. Tik išryškinant vienų kultūros ir religijos tradicijų paisančias šalių ar tautų grupes, nagrinėjant esminius jų politinės raidos etapus, įsisąmoninant dvasinės bei materialinės sferos laimėjimus, galima gauti realių rezultatų, įžvelgti daug ką pamokoma ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai.

Civilizacijų raidos ypatybės

Keli svarbiausi dalykai skiria civilizacijų istoriją nuo visuomenės ekonominių formacijų istorijos:

• Dvasinis veiksnys ir jo pagrindu atsirandantys santykiai, kurie lemia visuomenės gyvenimą.

• Neatmetama ir nepaneigiama praeitis. Ji išlieka, kaupiasi, perduodama iš kartos į kartą. Visuomenė išlieka, rutuliojasi, išlaikydama atmintį, tradicijas. Joms žlugus, žlunga ir civilizacija.

Civilizacijos nėra statiškos. Jų dinamika, anot A. Toinbio, pasireiškia per tam tikras fazes: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį, dezintegraciją.

Civilizacijos pradžią nulemia iššūkis ir reakcija į jį. Iššūkis — tai naujos gamtos arba socialinės są

ąlygos, kuriose atsiduria tam tikra bendruomenė. Norėdama išlikti, ji turi reaguoti į pasikeitusią aplinką. Bendruomenei tai padarius ir pašalinus raidos kliūtį, susidaro sąlygos naujam iššūkiui. Tada vėl reaguojama į pakitusias sąlygas. Susidaro tam tikras uždaras ratas, arba ciklai. Tačiau negrįžtama atgal į pradžią. Civilizacijos kelią galima palyginti su riedančiu vežimu, kurio ratas apsisukęs grįžta į pradinę padėtį, o pats vežimas atsiduria jau kitoje vietoje.

Bendruomenė yra inertiška, pati pajudėti negali. Reikia, kad ją kas nors išjudintų. Variklio vaidmenį atlieka vadinamoji kūrybinė mažuma – asmenybės. Ji, nenaudodama prievartos, vadovauja „inertiškai daugumai” (mimezės reiškinys). “Įnertiška dauguma” mėgdžioja, seka „kūrybinę mažumą”, priimat ir įgyvendina jos planus. Sudaroma savotiška visuomenės sutartis: gyventojai dalį savo teisių, funkcijų, privilegijų perduoda vienam asmeniui ar asmenų grupei. Šie ir turi užtikrinti tvarką bei normalų visuomenės gyvenimą.

• Pirmoji fazė (civilizacijos genezė) prasideda reakcija į pasikeitusias gamtos arba socialines sąlygas. Ji trunka tol, kol atsiranda nauji iššūkiai, arba nauji kaitos impulsai. Pirmosios fazės metu susiformuoja pagrindinės civilizacijos tradicijos.

• Civilizacijos subrendimą rodo sugebėjimas atsakyti į vis pasikartojančius naujus iššūkius. Šiame etape civilizacija visiškai prisitaiko prie gamtos sąlygų, „pajungia” gamtą savo reikalams. Galutinai susiformuoja bendro gyvenimo taisyklės, tvarka civilizacijos viduje, nusistovi santykių su kaimynais tipas.

• Civilizacijos įlūžio momentą parodo mimezės nutrūkimas. „Inertiška dauguma” mimezės laikosi tol, kol „kūrybinė mažuma” yra geranoriška, kūrybingai ir be prievartos jai vadovauja. Kai kūrybiškumas išnyksta, o „mažuma” pasiduoda savanaudiškiems tikslams, pradeda remtis prievarta, prasideda laipsniškas nuosmukis.

• Nuosmukis paprastai (bet nebūtinai) sutampa su civilizacijų teritorijos augimu. A. Toinbis toli pažengusio civilizacijos nuosmukio požymiu laiko prievartine sąjungą ir universalios valstybės (imperijos) sukūrimą. Įlūžio metu „mažumos” asimiliuojama „dauguma” ima priešintis. Visuomenė susiskaldo į valdančiąją „mažumą” ir vidinį bei išorinį proletariatą. Proletariatui atstovauja tie socialiniai bei etniniai sluoksniai, kurie nebuvo visiškai integravęsi į tos civilizacijos kultūrinę sistemą: vergai, nevisateisiai kitataučiai ir pan.

• Kai įlūžis įvyksta, civilizacija eina savižudybės keliu. Į visuomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodumas, masinės kitatikių ir kitaminčių žudynės, fanatizmas, militarizmas. Tačiau civilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Atvirkščiai, dvasia iškyla ir dar atlieka daug vertingų žmonijai darbų.

Civilizacija ir gamta

Civilizacijų raidą lemia ne tik anksčiau minėtos vidinės istorijos jėgos. Esama ir išorinių veiksnių. Civilizacija gyvuoja ir rutuliojasi tam tikroje gamtos, klimato aplinkoje. Šios aplinkos procesai įvairiai veikia visuomenės gyvenimą, nors tas poveikis toli gražu nėra ištirtas. Trūksta duomenų apie geografinius veiksnius, gamtos sąlygas, kosmoso įtaką, tačiau istorikas neturi viso to atmesti kaip bereikšmio dalyko. Tik nereikėtų pulti į kitą kraštutinumą, į geografinį determinizmą, manant, jog vien geografinė aplinka lemia politinius ir socialinius santykius, kultūros tipą. Žmogus ir Žemė susiję su labai sudėtingais ir įvairiais kosminiais procesais. Pavyzdžiui, pasikeitus Saulės aktyvumui, dažniau sergama širdies ligomis, plinta epidemijos. Daugelio kosminių reiškinių, klimato veiksnių poveikis išryškėja per ilgesnį laiko tarpą (šimtus, tūkstančius metų). Jie smarkiau veikia visuomenę, kartu ir civilizacijos raidą, verčia keisti įprastą gamybos technologiją, žmonių pasiskirstymą teritorijoje. Daugelis astronomijos reiškinių – Saulės aktyvumas, Saulės dėmių kiekis, Žemės padėtis ir judėjimas Saulės sistemoje, Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje – visuomenės procesus veikia netiesiogiai. Jie tik sudaro naujas sąlygas, į kurias visuomenė turi reaguoti. Pavyzdžiui, kintant Saulės aktyvumui, keičiasi klimatas, taigi ir žemės ūkio bei kitų veiklos sferų sąlygos. Kai tokiai ekologinei krizei visuomenė esti pasirengusi, kai jai pavyksta pakeisti gamybos technologiją, tai jos raida tik stimuliuojama. Tačiau nesugebanti reaguoti į naujas sąlygas civilizacija dėl ekologinės krizės nusilpsta ir gali tapti kokios nors žemesnio lygio bendruomenės auka. Mat klimato pasikeitimas dažniausiai tik suaktyvina menkiau išsirutuliojusios civilizacijos griaunamąją, užkariaujamąją veiklą. Be to, pasikeitus sąlygoms, aukštoje civilizacijoje dėl gyvenimo sunkumų kyla ir vidinių prieštaravimų. Pasirodo, visai nesunku atsakyti į klausimą, kodėl viena kuri tauta įgyja pasaulinę reikšmę, o paskui žlunga, nueina nuo pasaulio scenos daugeliui amžių ar net visam laikui.

Mokslininkams ne per seniausiai pavyko sudaryti Saulės dėmių pokyčių schemą per pastaruosius 5 tūkst. metų. Tuo laikotarpiu Saulės dėmių buvo devynis kartus pagausėję ir sumažėję. Amerikiečių mokslininkas A. Idis nubraižė tų pokyčių diagramą ir sulygino ją su radioaktyvios anglies C14 kiekio pokyčiais medienoje tuo pat laiku. Kitas mokslininkas K. Bruksas sudarė klimato pokyčių lentelę. Abi kreives ir lentelę mokslininkai palygino su dideliais žmonijos istorijos pasikeitimais. Paaiškėjo, kad civilizacijų formavimasis ir klestėjimas atitinka klimato ciklų „pavasarį” ir „rudenį” – drėgno ir šalto klimato perėjimą į sausą ir šiltą, bei atvirkščiai. Šis klimato poveikis civilizacijoms buvo dar didesnis, kai sutapdavo su Saulės aktyvumo periodais.

Šios srities tyrimai tęsiami, bet jau dabar aišku, kad žmonija (civilizacijos) rutuliojasi ne vien vidinės jėgos varoma.

Civilizacija ir gamta

Kiek buvo civilizacijų

A. Toinbis kapitaliniame dvylikos tomų veikale „Istorijos studijos” buvo sudaręs civilizacijų rejestrą. Jis užfiksavo 23 civilizacijas ir suskirstė jas į pirmines (Egipto, Šumero – Akado, Egėjo, Indo, Kinijos, Majų), antrines (Sirijos, heleninę, indiškąją), tretines (Vakarų krikščioniškąją, Rytų krikščioniškąją, islamą) bei palydovines (Hetitų, Irano, Misisipės, Rusijos ir t.t.). Kiti mokslininkai pagal kitokius kriterijus skiria Rytų, Atogrąžų Afrikos, Amerikos, Europos ir kitas civilizacijas.

Šioje knygoje mėginama apibūdinti tas civilizacijas, kurios atvedė žmoniją į keturias didžiąsias dabarties civilizacijas: Vakarų krikščioniškąją, arabų islamiškąją, Indijos budistinę, Kinijos konfucinę. Visos jos vienaip ar kitaip susijusios su religinėmis tradicijomis.

Civilizacija ir gamta

Kiek buvo civilizacijų

Civilizacija ir religija

Idėja, užvaldžiusi mases, tampa galinga materialine jėga. Su šiuo teiginiu sutinka net ir uoliausi ekonominio determinizmo skelbėjai. Todėl ir protus užvaldžiusi religija yra neabejotinai didžiulė ir labai materiali jėga. Neginčijamas jos poveikis žmogui ir visuomenei, buičiai ir papročiams, istorijai ir kultūrai.

Jau minėta, kad viena pagrindinių civilizacijos funkcijų yra išlaikyti, atminti ir tęsti tradicijas. Religija taip pat remiasi tradicija, daugelio kartų patirtimi, suteikia šios patirties normoms sakralinį pobūdį. Vadinasi, religija, kaip tradicija plačiąja prasme, tarsi sukuria nepramušamą skydą, saugantį civilizaciją nuo išorinių griaunamųjų jėgų poveikio.

Konstatavę, kad religinė bei kultūrinė tradicija lemia civilizacijos ypatybes, galime pasakyti, jog ir Vakarų civilizacija daug ką yra perėmusi iš krikščionybės: nuo Tikėjimo simbolio ir Biblijos pasakojimų iki šeimos, buities, socialinių institucijų organizacijos. Tad Vakarų civilizacija teisėtai gali vadintis krikščioniškąja, lygiai kaip ir Artimųjų Rytų – islamiškąja ir pan.

Šių civilizacijų ištakos, sąlygos, kuriomis jos atsirado, ir nagrinėjamos šioje knygoje.

Civilizacija ir gamta

Kiek buvo civilizacijų

Civilizacija ir religija

EGIPTO CIVILIZACIJA

Pirmieji egiptologai

Pasakojama, kad pirmasis Egipto karalius – žmogus buvęs Menas. Jam valdant, visas Egiptas, išskyrus Tėbų nomą, buvęs ištisa pelke, ir žemiau Meridės ežero nebuvę nei vienos vandens neapsemtos vietos. Pirmasis karalius Menas pastatęs užtvanką, nusausinęs tą vietovę ir ten įkūręs Memfio miestą. Dar pasakojama, kad Meną jo paties šunys įviję į Meridės ežerą. Jis ten būtų ir žuvęs, jei ne krokodilas. Šis valdovą pernešęs į kitą krantą ir taip jį išgelbėjęs. Savo išsigelbėjimo garbei Menas pastatęs miestą Memfį ir įsakęs garbinti krokodilus.

Tokį tad pasakojimą apie pirmąjį Egipto valdovą pateikia „istorijos tėvas” Herodotas. Tačiau ne vien legendas užrašinėjo pirmasis istorikas. Jo raštuose yra ir istorinių tiesų, kurias vėlesniais laikais patvirtino rasti rašytiniai šaltiniai bei archeologijos paminklai. Svarbiau tai, kad Herodotas dar aptiko Egipto civilizaciją, nors yrančią, bet gyvą. Ne mažiau nuopelnų tenka ir egiptiečių istorikui žyniui Manetonui (IV – III a. pr. Kr.). Remdamasis senaisiais metraščiais, jis parašė užkariautojams graikams savo tėvynės istoriją, nustatė jos periodizaciją. Manetonas taip pat įvedė chronologiją (metų skaičiavimą) pagal dinastijas, kurių nuo Meno iki savo laikų suskaičiavo 30. Jis pasiūlė ir didesnių laikotarpių pavadinimus – Senoji, Vidurinė ir Naujoji Karalystė. Anot Manetono, kiekvieną Karalystę valdę po 10 valdovų dinastijų.

Egipto istorija turi būti dėkinga ir.Napoleonui Bonapartui. 1798 m. gegužės mėn. Napoleonas pradėjo žygį į Egiptą, kėsinamasis į pasaulinės Britų imperijos pagrindus. Savo karinių planų jis neįgyvendino. Tačiau šio žygio į Egiptą metu prasidėjo sistemingi moksliniai šio krašto istorijos tyrinėjimai. Su karvedžiu vyko gausus būrys mokslininkų ir menininkų. Per ekspediciją prie arabų gyvenvietės Rozetės, netoli Nilo, vienas kareivis iškasė iš žemės juodo poliruoto bazalto lentą, išmargintą įrašais. Vėliau mokslininkai įvertino didžiulę „Rozetės akmens” reikšmę: rado jame pirmąjį egiptiečių kalbos tekstą kartu su tiksliu vertimu į graikų kalbą. Lygindami abiejų tekstų žodžius ir fonetinius ženklus, specialistai mėgino iššifruoti senovės Egipto rašto – hieroglifų – prasmę.

Keletą dešimtmečių iššifravimo bandymai kėlė vien nusivylimą, kol pagaliau šio darbo ėmėsi prancūzas Ž. F. Šampoljonas. Jau eidamas tryliktus metus Šampoljonas laisvai kalbėjo lotynų, graikų, žydų, arabų, sirijiečių, koptų, kinų ir sanskrito kalbomis. Mokydamasis rytiečių kalbų, jis stengėsi pažinti Rytų tautų psichologiją bei mąstyseną, priartėti prie senovės egiptiečių mąstymo. Šampoljonas tikėjo tik šiuo nelengvu būdu rasiąs raktą į jų raštą ir kalbą.

1822 m. jis atsidėjo šiam darbui ir pirmasis iššifravo keletą egiptiečių rašmenų, perskaitydamas Aleksandro Makedoniečio ir kelių Romos imperatorių vardus egiptiečių tekstuose. Senovės Egipto raštija atsivėrė skaitytojams.

Civilizacijos pradžia

Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Patys egiptiečiai savo tėvynę vadino „Kemet” – „Juodąja”. Taip jie skyrė Nilo drėkinamą derlingą žemę, kurioje gyveno, nuo „raudonos”, netinkamos gyventi dykumos. Bet ne visada Nilo slėnis buvo derlingas. Prieš aštuonis ar dešimt tūkstančių metų šiaurės rytų Afrikos klimatas buvo drėgnesnis. Savanose ir stepėse, kurios vėliau virto saulės išdegintomis smėlio dykumomis, dažnai lydavo. Pirmykščių klajoklių gentys vengė pelkėto ir nesveiko gyventi meldais apaugusio Nilo slėnio. Tik kai klimatas pasausėje, jie galėjo į jį nusileisti. Ką čia rado vietinės klajoklių gentys ir iš gretimų Arabijos pusiasalio plotų atsikraustę husitai, berberai, protosemitai? (Jie ir pietuose gyvenę negridai sudarė egiptiečių tautybę.) Atsikėlėlių laukė siauras žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas nederlingos dykumos, bet nuolat tręšiamas dumblo, nusėdančio po kasmetinių Nilo potvynių. Ši aplinkybė ir nulėmė žemdirbystės bei gyvulininkystės pradžią. Apie 3000 m. pr. Kr. siaurame Nilo slėnyje jau klestėjo visų seniausioji žemės civilizacija. Piramidės, kapų paminklai, šventyklos rodo jos valdovų galybę, atveria religijos paslaptis bei didžią kultūrą.

Civilizacijų pradžią lėmė miestai. Dauguma istorikų pirmųjų civilizacijų susidarymą dažnai vadina „miestų revoliucija”. Miestas – tai turgus, amatininkų būstai, vado (valdovo) rezidencija, svarbiausiojo Dievo Šventykla, kurioje kai kada laikomi ir lobiai. Prie miesto – gyvenimo centro – šliedavosi gretimos gyvenvietės. Susidarydavo savotiški primityvūs valstybiniai junginiai, Egipte vadinti „nomais”. Manoma, kad iki IV tūkst. pr. Kr. pabaigos Egipte buvę 42 nomai: 20 – šalies šiaurėje ir 22 – pietuose. Irigacijos būtinybė skatino jų atsiradimą. Tik visų pastangomis buvo galima išlaikyti per potvynį neužlietas pievas bei sulaikyti vandenį ilgesniam laikui. Užtvankoms statyti, kanalams, damboms kasti būrėsi didesni kolektyvai, kuriems reikėjo vieno valdovo. Susijungimas į nomus buvo atsakas į Nilo mestą „iššūkį”. Bet ar galima teigti, kad tas atsakas sujungė visą Egiptą? Žymus istorikas K. Vitfogelis sukūrė net vadinamąją hidraulinę teoriją didžiuliam Nilo vaidmeniui pagrįsti. Klausimas nėra lengvas, ir vienareikšmiškai į jį neatsakysi.

Valstybė – tai teritorinė organizacija su labai centralizuotu valdymu, profesionaliais valdininkais ir represiniais įstatymais. Tai mechanizmas, verčiantis visus visuomenės narius laikytis įsitvirtinančios socialinės bei ekonominės tvarkos ir garantuojantis gynybą nuo išorės priešų. Valstybės susidarymo momentu genčių vadų autoritetinė ir teokratinė valdžia galutinai transformuojasi į politinę valdžią, o papročių laikymąsi pamažu pakeičia teisės normos.

Daugelio teigiama, kad pagrindinis Egipto valstybės centralizacijos veiksnys buvo irigacinė sistema. Bet juk Egipte iki pat mūsų šimtmečio antrosios pusės nebuvo tokios irigacinės sistemos, kuri reguliuotų Nilo vandenį viena užtvanka (kaip Asuano dabar). Visos sistemos buvo vietinės ir nepriklausė viena nuo kitos. Be to, nomai, atsiradę paplitus irigacinei žemdirbystei, ir nedidėjo. Jų augimui, tolesnei centralizacijai reikėjo pridedamojo produkto. Tačiau gamybos našumas antrąkart smarkiau pakilo tik ėmus naudoti naują žaliavą – geležį – I tūkstantmetyje pr. Kr. O nagrinėjamuoju laikotarpiu darbo našumas net krito, nes nusialinus žemei, užkalkėjus dirvoms, mažėjo derlius. Ekstensyviam pridedamojo produkto didinimui irgi neliko sąlygų. Gyventojų prieaugis dėl epidemijų ir didelio vaikų mirtingumo jau nedidėjo, ir nors moterys nuo 14 – 15 metų gimdydavo beveik kasmet, šeimoje išaugdavo tik 2 – 3 vaikai. Tai tik garantavo stabilų gyventojų skaičių, ne daugiau. Taigi nei Nilas su savo potvyniais nebuvo vienintelė Egipto jungimosi priežastis, nei kiti procesai – biologiniai, sociokultūriniai. Nemažai lėmė vidinė pirmykščio žmogaus agresyvumo energija. Ją reikėjo laipsniškai paversti represiniais organais. Vidinis agresyvumas žmogų nuolat skatino dairytis į kaimyno pasėlius, gyvulius. Karuose iškildavo stipresni ir „laimingesni”, jie plėtė savo teritoriją. Kitų žmonių saugumo ir tvarkos interesai reikalavo apgalvotos didesnių kolektyvų bendro gyvenimo organizacijos.

IV tūkst. pr. Kr. antroje pusėje susidarė dvi didelės teritorijos: šiaurėje – Žemutinis Egiptas su sostine Butu, Pietuose – Aukštutinis Egiptas su sostine Hierakonpoliu. Pasak Manetono, šalį baigė vienyti Aukštutinio Egipto valdovas Menas apie 3000 m. pr. Kr. Galimas dalykas, kad Egiptas buvo suvienytas anksčiau, bet Menas laikomas I dinastijos pradininku. Ant abiejų teritorijų ribos jis įkūrė naują sostinę – Memfį. Taip šį miestą vėliau vadino graikai. Egiptiečiai Memfį svarbiausiojo Dievo Pta garbei vadinę Chikupta („Pta dvasios tvirtovė”). Iš šio vardo (graikiškai „Aigiuptos”) atsirado dabartinis pavadinimas – Egiptas.

Politinė Egipto raida

Rašydami Egipto valstybės istoriją, mokslininkai vadovaujasi dar Manetono pateikta periodizacija. Ji, aišku, papildyta ir patikslinta. Pirmosios dvi dinastijos, valdžiusios apytikriai tarp 3000 – 2800 m. pr. Kr., atitinka Seniausiosios Karalystės laikotarpį. Manetono įvardytoms Senajai ir Vidurinei Karalystei priskiriami 2800 – 2250 ir 2050—1750 m. pr. Kr. Dviejų šimtų metų spraga tarp.jų yra vadinamasis Pirmosios Suirutės laikotarpis. Antroji Suirutė, įsiveržus į Egiptą klajoklių hiksų gentims, truko maždaug tiek, kiek ir pirmoji, – nuo 1750 iki 1580 m. pr. Kr. Bene ilgiausias buvo Naujosios Karalystės laikotarpis (1580 – 1085 m. pr. Kr.). Jis baigėsi kartu su XX dinastija. XXI – XXIV dinastija, valdžiusi 1085 – 712 m. pr. Kr. (Libijos – Saiso laikotarpis), ir XXV – XXVI dinastija (Vėlyvoji Karalystė) užbaigė Egipto savarankiškos valstybės egzistavimo epochą. Po to beveik du šimtus metų truko persų viešpatavimas, kol 332 m. pr. Kr. Egiptą užėmė Aleksandras Makedonietis. Egiptas pateko į helenizmo įtaką. 30 m. pr. Kr. kartu su garsiosios Kleopatros valdymu baigėsi savarankiškų Egipto valdovų viešpatavimas. Egiptas tapo Romos imperijos provincija.

Civilizacija ir gamta

Kiek buvo civilizacijų

Civilizacija ir religija

EGIPTO CIVILIZACIJA

Civilizacijos subrendimas

Civilizacija, atsiradusi Nilo slėnyje, vertinama kiek kitais kriterijais, negu tie, kuriuos atspindi valstybės politinės raidos periodizacija. Vaisingiausias jos laikotarpis baigėsi Pirmosios Suirutės laikais. Kuo tai paaiškinti?

Visų pirma, Senosios Karalystės metu buvo sukurta tobula tų laikų sąlygomis valdžios sistema. Tai buvo stipri, centralizuota, autoritarinė ir absoliuti valdžia (bene svarbiausias civilizacijos požymis). Egiptas didelių laimėjimų pasiekė todėl, kad faraonai turėjo visišką valdžią šalyje. Disponuodami darbo jėga, jie organizavo viešuosius darbus ir pastatė įžymių paminklų.

Kita vertus, valdžia pasižymėjo kontrolės griežtumu. Biurokratija pančiojo šalį, žlugdė visas naujoves, tačiau buvo reikalinga ir nepakeičiama. Mat Egipto gerovę lėmė ne vien aukso kasyklos, karo grobis, bet ir gerai prižiūrima, kontroliuojama darbo jėga bei žemė.

Valdžios sistemos viršuje buvo faraonas. Sis žodis kilo iš eufemizmo „didieji namai”. (Senovės egiptiečių k. apytikriai tariamo „per_ao”.) Tik taip buvo galima minėti valdovą, o ištarti jo vardo buvo nevalia. Graikai egiptiečių „per_ao” vėliau ėmė tarti „Pharao”.

Tie, kurie teigia, kad valstybė visų pirma yra aparatas, verčiantis engiamuosius paklusti, ir patį valdovą apibūdina kaip didžiausią ir svarbiausią išnaudotoją. Senovės egiptiečiai, aišku, į savo valdovą žiūrėjo kiek kitaip. Jis jiems buvo ne žmogiška būtybė, o Dievas, Amono Ra sūnus. Jis niekada nemirdavęs, o tik susijungdavęs su savo tėvu Amonu. Žemėje jis kitus globojęs, o ne engęs. Istorikas B. Kolis, tyrinėjęs Egipto valdovų titulus, nustatė, kad faraonai šiame pasaulyje atlikdavo trylika funkcijų. Viena iš jų – religinė. Valdovas buvo tarpininkas tarp tautos ir tų jėgų, kurios valdė žmonių likimus. Kita – kūrėjo funkcija: jis tęsė dievų pradėtą kūrybos aktą žemėje. Jis buvo ir gyvenimo aprūpintojas: stengėsi plėsti pasėlių plotus, pateikdavo maisto produktų. Jis ir atpirkėjas: tapdamas valdovu bei kitais svarbesniais atvejais išpirkdavo iš nelaisvės savo tautiečius; taip pat ir gydytojas: rūpinosi sveikatos apsauga; mokytojas: mokė žmones gyvenimo taisyklių; architektas: tik jis žinojo, kokių miestų, šventyklų nori dievai ir pan.

O kokia buvo visa valdžios struktura be faraono?

Vyriausias faraonų valstybės tarnautojas buvo viziris. Jis atlikdavo visas administracines faraono funkcijas, išskyrus religines. Viziris skirdavo patarėjus. Šie vizituodavo vietinius valdytojus, vadinamus nomarchais. Domėdavosi, kaip renkami mokesčiai, apžiūrėdavo žemę, irigacinius įrengimus, inspektuodavo įgulas, tikrindavo, ar vietos valdžia nespaudžia gyventojų. Paskui pateikdavo ataskaitas apie provincijų reikalus viziriui.

Nomuose, be vietinio valdytojo administracijos, valdė ir paties faraono paskirti inspektoriai. Per juos buvo kontroliuojami nomarcho skiriami valdininkai.

Visai valstybei bendrą valdžios struktūrą gerai papildė tokia pat bendra kariuomenės organizacijos sistema. Nuo anksčiausio Egipto istorijos laikotarpio žinoma karinė prievolė. Visi egiptiečiai vyrai, vadovaujami vietinio kariuomenės viršininko, tam tikrą laiką tarnaudavo kariuomenėje. Nomai savo ginkluotų pajėgų neturėjo.

Pašauktinių kariuomenė sėkmingai kariavo dėl vario su Sinajaus pusiasalio klajokliais, su kušitų ir libių gentimis pietuose ir vakaruose. Iš šių vietovių buvo atsivaroma vergų, gyvulių, gaunama dramblio kaulo, kvepalų. Po dažnų karo žygių šiaurinėje Nubijos dalyje ėmė rastis egiptiečių gyvenviečių. Prekybinės ekspedicijos pargabendavo medienos ir kitų žaliavų iš Sirijos, Palestinos uostų. Egiptas turtėjo. Jo valdovų galybę, aukštą civilizacijos techninį lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Tai vienas svarbiausių civilizacijos požymių.

Egipto piramidės – žinomiausi, be to, ir seniausi iš visų įžymiųjų Žemės statinių. Pirmosios piramidės pastatytos maždaug prieš 5 tūkst. metų. Nei laikas, nei užkariautojai nieko negalėjo joms padaryti. Ir šiandien pasaulis stebisi vienu iš septynių didžiųjų stebuklų – Egipto piramidėmis.

Stebėjosi jomis ir mūsų tautietis, žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549 – 1616). Jis bene pirmasis iš europiečių mokslininkų matavo akmenų blokus, iš kurių sudėtos piramidės. Jo 1582 – 1584 m. kelionės po Palestiną, Siriją bei Egiptą įspūdžiai aprašyti knygoje, kuri per XVII – XX a. buvo išleista lotynų, vokiečių, lenkų, rusų ir lietuvių kalba. Joje pateikiama nemažai Egipto istorijos, etnografijos, geografijos faktų. Tačiau dabar negalime teigti, kad būtent M. K. Radvila Našlaitėlis supažindino lietuvius su Senovės Egiptu. Jo knyga lietuvių kalba pasirodė tik 1990 m. Ir ne tik pirmasis lietuvis, aprašęs piramides, susilaukė tokio nedėkingo likimo. Ilgą laiką buvo primiršti ir kitų mūsų tautiečių – Juozapo Julijono Senkovskio, Ignoto Žiogelio, Mykolo Tiškevičiaus – nuopelnai lietuvių egiptologijai. Visi jie dar iki XX a. pradžios turėjo progos grožėtis al Gizos piramidėmis. Žymiausia jų, be abejo, apie 2720 m. pr. Kr. statyta Cheopso piramidė. Kadaise ji buvo 146,7 metro aukščio, užėmė 5,4 hektaro plotą. Piramidė sudėta iš 2300000 akmens luitų, kurių kiekvienas sveria ne mažiau kaip dvi tonas. Iki XIX a. pabaigos, iki pastatant Eifelio bokštą, Cheopso piramidė buvo aukščiausias pasaulio statinys. Nedaug mažesnės netoliese stovinčios irgi IV dinastijos valdovų Chefreno ir Mikerino piramidės.

Seniausia Egipto piramidė Sakkaroje pastatyta dar III dinastijos įkūrėjo faraono Džoserio laikais. Tai garsioji laiptuotoji piramidė, kuri taip pavadinta todėl, kad yra sudaryta iš į viršų vis mažėjančių terasų, sukrautų viena ant kitos. Ši piramidė, simbolizuojanti architektūros gimimą, buvo pirmas žmonių bandymas iš akmenų pastatyti monumentalųjį statinį. Jį sumanė ir statybai vadovavo vyriausiasis faraono architektas Imchotepas. Vėlesnės egiptiečių kartos jį garbino kaip didį išminčių, filosofą ir magą.

Pirmųjų dviejų dinastijų faraonai palaidoti iš plytų ar akmenų išmūrytuose kapuose. Tų statinių sienos pasvirusios į vidų, todėl jie vėliau buvo pavadinti mastabomis (arabiškai „suolas”). Laiptuotoji piramidė iš pradžių irgi sumanyta kaip paprasčiausia akmeninė maštabą. Ji statyta penkiais etapais, kol įgavo galutinį pavidalą.

Piramidės – tai faraonų kapai. Visose stovėjo sarkofagai su palaidotų juose faraonų vardų užrašais. Tiesa, daugeliui mokslininkų tokia piramidžių funkcija atrodo primityvi. Jie piramides sieja su ateiviais iš kosmoso, dievais, astronominėmis observatorijomis. Kitas ginčijamas klausimas – kodėl Senosios Karalystės valdovai savo antkapiams pasirinko piramidės formą? Dauguma mokslininkų mano, jog ši forma išsirutuliojo pamažu: pirmiausia mastabą, paskui laiptuotoji piramidė ir, pagaliau, lygioji piramidė. Bet viena teorija aiškina piramidės formos pasirinkimą religiniais sumetimais. Prielaida, kad piramidės buvusios laiptais faraonams po mirties užkopti į dangų, gana viliojanti. O gal piramidė simbolizavo Saulės dievo ženklą, Saulės spindulius?

Svarbus kylančios civilizacijos požymis buvo raštas. (Pirmieji du – tvirta valdžia ir monumentalioji architektūra.) Raštą sąlygojo egiptiečių praktiškumas. Raštingas žmogus galėjo bendrauti su kitais per atstumą erdvėje ir laike – tiesiogiai nesusitikdamas. Jau pirmykščiai žmonės naudojosi piktogramomis – piešinių raštu. Egiptiečiai dar pirmosios dinastijos laikais turėjo gana tobulą hieroglifų raštą. Apskritai, Senovės Egipte būta trijų rašto variantų: hieroglifinio, hieratinio, demotinio. Šiuos rašmenis vėliau įvardijo graikai (hieroglyphoi – šventi raštai, hieratikos – žynių, demotikos – liaudies). Jau Ž. F. Šampoljonas žinojo, kad Egipto raštas perėjo tris raidos fazes. Seniausiose savo istorijos epochose egiptiečiai vartojo hieroglifus, t. y. ženklus, realistiškai vaizduojančius gyvas būtybes, daiktus, procesus. Tokia rašto sistema gana sudėtinga, ji reikalauja nemažo piešimo talento, todėl po kiek laiko ženklai buvo suprastinti, palikti tik būtiniausi vaizduojamų daiktų kontūrai. Šį – hieratinį – raštą vartojo Egipto žyniai. Pagaliau paskutinioji egiptiečių rašmenų raidos fazė – demotinis raštas – kursyvas, suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir ratukus, lengvai parašomas. Jame sunku atpažinti pirmykščius simbolius.

Egiptiečių rašto plėtotę skatino specialios rašomosios medžiagos – papiruso – išradimas. Šią medžiagą jie gamino iš papirusų – meldų, augančių Nilo pakrantėse. Nuo augalo stiebo nulupę luobelę, supjaustydavo jį ilgomis juostelėmis. Juosteles sudėliodavo lygiagrečiai, ant jų skersai dėdavo kitas. Paskui tokį dvisluoksnį lakštą pakišdavo po presu. Taip buvo galima padaryti bet kokio ilgio papiruso „knygą” ar ritinį. Yra išlikę ilgesnių kaip 100 pėdų rankraščių.

Norėdami paskaityti papiruso įrašų, nebūtinai turime keliauti į Egiptą ar garsiuosius Vakarų Europos muziejus. Ir Lietuvos muziejuose, visų pirma M. K. Čiurlionio galerijoje, yra ant papiruso parašytų hieroglifų, hieratikos, demotikos tekstų fragmentų. Už juos turime būti dėkingi pirmajai profesionaliai Lietuvos egiptologei Marijai Rudzinskaitei– Arcimavičienei (1885 – 1941). Kitų mūsų tautiečių gyvenime Egiptas buvo tik vienas, nors ir labai svarbus, fragmentas, o M. Rudzinskaitė –Arcimavičienė jo istorinio palikimo tyrimui paskyrė visą gyvenimą. Susidomėti egiptologija ją mokantis Maskvoje paskatino pažintis su garsiu rusų orientalistu B. Turajevu. Kelis kartus mokslininkė lankėsi Egipte, kasinėjo al Gizoje, dalyvavo pasauliniuose orientalistų kongresuose. M. Rudzinskaitė – Arcimavičienė ypač domėjosi senovės Egipto rašto, literatūros paminklais. Ji pirmoji ėmėsi išsamiau supažindinti tėvynainius su Egipto hieroglifais – 1932 m. išleido žodynėlį „Egipto ieroglifai”. Jame paaiškinta simbolinė ir fonetinė svarbiausių hieroglifų reikšmė. Mokslininkė išvertė keletą himnų, apysaką, parašė ir išleido Egipto istorijos vadovėlį.

Atsiradusi civilizacija iš aplinkos tuoj pat išsiskyrė ir mokslu. Egiptiečiai buvo praktiški žmonės. Vien utilitariniai tikslai lėmė didžiulius jų matematikos, astronomijos, medicinos laimėjimus. Herodotas rašė:

„Girdėjau, kad tas karalius (Sesostris) egiptiečiams padalijęs visą Egipto žemę: kiekvienam jis davęs po vienodo dydžio keturkampi sklypą. Iš tų sklypų jis gaudavęs ir pajamų, nes buvo įsakęs kasmet duoti jam duoklę”.

Žinoma, kad jau Senosios Karalystės epochoje darbingiems gyventojams buvo nustatytos reguliarios, griežtai kontroliuojamos prievolės ne tik faraonui, bet ir šventykloms, valdininkams išlaikyti. Dėl to kartkarčiais, paprastai kas dvejus metus, buvo surašinėjami gyventojai bei gyvuliai. Surašinėtojams reikėjo bent minimalių aritmetikos žinių, t. y. mokėti visus keturis aritmetinius veiksmus. Toliau Herodotas teigia:

„Jeigu išsiliejusi upė atplėšdavo dalį kurio nors sklypo, tai jo valdytojas, nuėjęs pas karalių, pranešdavęs, kas atsitiko, tada karalius nusiųsdavęs savo žmones apžiūrėti ir išmatuoti, kiek sumažėjo sklypas, kad mokestis būtų atitinkamai sumažintas. Aš manau, kad iš to atsirado žemės matavimo menas, kurį vėliau perėmė Helenai”.

Senosios Karalystės epochoje aukštą geometrijos mokslo lygį rodo ir piramidžių statymo menas. Iš jo matyti, kad toli pažengusi buvo ir astronomija. Iki šiol stebina Didžiosios piramidės tobulas orientavimas pasaulio šalių atžvilgiu. Keturi jos šonai atsukti tiesiai į šiaurę, pietus, rytus ir vakarus, be to, taip tiksliai, kad pagal juos galima tikrinti kompasą. Didžiausia orientavimo klaida – kiek daugiau kaip dvyliktoji laipsnio dalis, mažiausia – trisdešimtoji laipsnio dalis. O juk egiptiečiai magnetinio kompaso neturėjo! Du veiksniai – ūkinis ir religinis – turėjo įtakos astronomijos raidai Egipte. Egiptiečiai buvo priversti stebėti gamtą ir reguliariai pasikartojančius jos reiškinius. Tik taip jie galėjo apsisaugoti nuo Nilo potvynių baisių padarinių, pasėlių išnaikinimo. Kita vertus, reguliariai pasikartojančių gamtos reiškinių registravimas siejant juos su dangaus kūnų pokyčiais padėjo prognozuoti, nusakyti ateitį. Egipte sugebėjimas nuspėti ateities įvykius buvo didžiai vertinamas. Labai viliojamai atrodė perspektyva paskelbti pranašyste, kuri ateity pasitvirtintų. Visi spėjimai, kuriais didžiavosi žyniai, rėmėsi sistemingu gamtos reiškinių stebėjimu, jų registravimu, ryšių tarp jų nustatymu.

Kažin ar lietuvį Ignotą Žiogelį, praėjusio šimtmečio antroje pusėje buvusį Egipto valdovo asmeniniu gydytoju, galima lyginti su Senosios Karalystės gydytojais egiptiečiais? Juos skyrė daugiau nei 4 tūkstantmečiai. Bet tarp amžininkų egiptiečiai neturėjo sau lygių. Anatomiją jie išmanė idealiai, nes paprotys balzamuoti ir mumifikuoti lavonus buvo labai paplitęs. Herodotas aprašė tris jų naudojamus balzamavimo būdus.

Ne visi Egipto medikų įsitikinimai buvo teisingi. Pavyzdžiui, širdį jie laikė proto ir jausmų centru ir daug mažesnę reikšme skyrė galvos smegenims. Kai kurių ligų priežastis aiškindavo piktų demonų valia ir į pagalbą kviesdavosi magiją. Kita vertus, daugelį ligų Senosios Karalystės daktarai gydydavo žemiškomis priemonėmis – pavyzdžiui, galvos sutrenkimus, stuburo sužalojimus. Rasta nemaža kaukolių su trepanavimo žymėmis. Geliant dantis senovės egiptiečiai kreipdavosi į kvalifikuotus dantų gydytojus. Būta, to meto Egipte ir okulistų, ir terapeutų.

Civilizacijos irimo pradžia

Anot A. Toinbio, tai laikotarpis tarp 2400 – 2060 m. pr. Kr. Kas gi atsitiko tuo metu? Apie 2200 m. pr. Kr. Saulės dėmių kiekis pasiekė maksimumą ir jau nedidėjo. Labai sausą klimatą pakeitė lietingas.

Egipte apie 2250 m. pr. Kr. baigėsi ilgametis (teigiama, kad 94 metų) paskutinio VI dinastijos valdovo Piopio II valdymas. Prasidėjo Pirmosios Suirutės laikotarpis. Pasikeitė valstybės valdymo sistema, buvo apleisti drėkinimo įrengimai, sustojo statybos, nusmuko amatai ir menas. Nomarchai jautėsi esą nepriklausomi savo žemių valdovai.

Vieną kitą užuominą apie krizę galima rasti Herodoto „Istorijoje”.

„Paskui valdė Cheopsas, kuris pradėjo kaip įmanydamas savavaliauti. Pirmiausia jis uždarė visas šventyklas ir uždraudė aukoti aukas, paskui įsakė visiems egiptiečiams dirbti tik jo labui. 10 metų truko, kol buvo nutiestas kelias, kuriuo vilko akmenis piramidės statybai. Piramidei pastatyti prireikė 20 metų. Visą tą laiką dirbo 100000 žmonių, keisdamiesi kas trys mėnesiai. Pagaliau Cheopsas pasidarė toks niekšas, kad, stokodamas pinigų, atidavė dukterį į viešuosius namus ir įsakė uždirbti pinigų”.

Gal šias žinias galima suprasti kaip valdovo atsisakymą rūpintis visų interesais, norą žiūrėti tik savo naudos? Beje, ir vėlesni Senosios Karalystės valdovai buvo linkę demonstruoti savo galybę piramidžių statybomis. O gal savanaudiška ir nekūrybinga tapo didžioji „kūrybinės mažumos” dalis – ne tik valdovas, bet ir nomarchai. Vardan garbės, šlovės ir materialinės naudos jie ėmė vaidytis tarpusavyje, nebeklausyti centrinės valdžios.

Prasidėjęs Egipto civilizacijos nuosmukis anaiptol nereiškė, kad susilpnėjo valstybės ekonominės bei politinės galios. Atvirkščiai, Egipto karinė šlovė dar buvo priekyje. Tačiau neliko harmonijos tarp valdančios (nebe kūrybinės) mažumos ir valdomos daugumos. Jau stokojo vienybės ir pačios valdančiųjų viršūnės. Tolesnė Egipto raida buvo susijusi su centralizacijos ir decentralizacijos tendencijų kova. Dauguma nomarchų ir aukštų valdininkų pradėjo laikyti save „išrinktaisiais”, galinčiais valdyti šalį. Jau Vidurinės Karalystės laikais provincijų valdytojams buvo leidžiama turėti savo kariuomenę. Tai rodė centrinės valdžios silpnėjimą ir suteikė daugiau drąsos, ambicijų nomarchams. Antai Pirmosios Suirutės metu vienukart valdė VII – VIII bei IX – X dinastija. Iš Pietų Egipto centro Tėbų kilo XI dinastija. Jos atstovas Mentuchotepas nugalėjo pagrindinį priešininką – Herakleopolio miestą. Apie 2050 m. pr. Kr. jam pavyko suvienyti Egiptą. Prasidėjo naujas valstybės pakilimo laikotarpis. Kartu išryškėjo ir pražūtingi civilizuotai visuomenei reiškiniai. Vienas jų – valdžios uzurpacija. Apie 2000 m. pr. Kr. pasikeitė dinastijos. Naujos, XII dinastijos pradininku tapo Amenemchetas, buvęs paskutinio XI dinastijos faraono viziriu. Jis įvykdė perversmą. Amenemcheto veiksmai tik padidino separatizmą Egipte. Nomarchai ėmė žiūrėti į sostinės nomo valdovus kaip į sau lygius, neturinčius dieviškos kilmės šaknų. Todėl faraonams teko skubiai kurti profesionalią kariuomenę, pertvarkyti administracinę sistemą. Senosios Karalystės laikais faraonai rėmėsi tik siauru sostinės diduomenės sluoksniu; o Vidurinės Karalystės valdovai jau buvo priversti ieškoti platesnės atramos. Jie įtraukė į valstybės valdymą vidutinius sluoksnius. Egiptas demokratizavosi. Šis reiškinys turėjo ir neigiamą aspektą: sumažėjo valdininkų kompetencija, tarp jų vis daugėjo savanaudžių nekūrybingų žmonių. Todėl nesunkiai galima paaiškinti gana stiprius sukrėtimus, kurie sudrebino Vidurinę Karalystę. Apie juos sužinome iš vadinamųjų „Ipusero posakių” – savotiškų pranašysčių. Jose nieko konkretaus nepasakyta apie pačius įvykius. Drąsiai tvirtinti, jog tai buvęs liaudies sukilimas, negalime. Aiškūs tik rezultatai – šalis vėl suskilo. Jos dalis vienu metu valdė XIII ir XIV dinastija. Tuo pat metu, apie XVIII amžiaus pr. Kr. vidurį, iš Rytų į Egiptą atslinko karingos hiksų gentys (hiksais – „kalnuotos šalies valdovais” jas pavadino patys egiptiečiai). Dviejų krizių – vidinės ir išorinės – derinys privedė Egiptą prie Antrosios Suirutės (1750 – 1580 m. pr. Kr.).

Hiksai užėmė didžiąją šalies dalį. Iš jų kilo XV ir XVI dinastija. Hiksų valdymo metu Egipto istorijoje nebuvo jokių kataklizmų. XVIII dinastijos pradininkui Jachmui juos išvijus, nereikėjo atstatyti irigacinės sistemos, pertvarkyti ekonominių ryšių, kaip po Pirmosios Suirutės.

XVIII – XX dinastijos užsienio politika rodo toli pažengusį civilizacijos nuosmukį. Egiptas pasiekė karinės šlovės zenitą. Po šimtmečius trukusių sėkmingų karo žygių išaugo „imperija”, kuriai priklausė didelė dalis Viduržemio jūros šiaurės rytų pakrantės ir Kušas iki Nilo ketvirtojo slenksčio. Egipto laimėjimus užtikrino didelė profesionali kariuomenė. Į ją buvo šaukiama apie 1% šalies gyventojų – vyrų. Tarp valstybės apginkluotų pėstininkų ėmė rastis ir svetimšalių samdinių. Tačiau kariuomenės pagrindą sudarė kovos vežimai. Šią kariuomenės rūšį egiptiečiai perėmė iš nesenų užkariautojų hiksų. Karo žygiai aprūpindavo Tėbus Kušo auksu, Azijos sidabru, variu, Kretos, Kipro, Sirijos amatininkų dirbiniais. Svarbiausiu grobiu tapo vergai. Karai keleriopai padidino vergų skaičių Egipte, o tai dar labiau sustiprino disharmoniją ir taip jau vienybe nepasižyminčioje visuomenėje.

Kariauti labiausiai sekėsi Tutmoziui III. Jis net 17 kartų žygiavo į Aziją ir pasiekė Karchemyšą prie Eufrato. Valdant jo proanūkiui Amenchotepui III, Egipto galybė pasiekė apogėjų. Gretimų šalių valdovai į Tėbus siųsdavo meilikaujamus laiškus, nusižeminę girdavo faraoną ir kaulydavo išmaldos. Tačiau išorinė gerovė buvo apgaulinga. Civilizacijai teko patirti dar vieną likimo siųstą smūgį – Echnatono religinę reformą.

Civilizacija ir gamta. Kiek buvo civilizacijų. Civilizacija ir religija. EGIPTO CIVILIZACIJA. Civilizacijos subrendimas. Echnatono religinė reforma

Religija kasdieniame egiptiečių gyvenime vaidino kur kas didesni vaidmenį, negu šiandien galime įsivaizduoti. Jos būta gana sudėtingos: senovės egiptiečių dievų panteone mokslininkai suskaičiavo du tūkstančius įvairių dievų.

Senosios Karalystės epochoje vyriausiu tapdavo dievas to miesto, provincijos, iš kurio buvo kilusi valdovo šeima. Iš Memfio miesto kilusių valdovų valstybės dievu buvo Saulės dievas Ra. Kai ėmė valdyti Tėbų dinastija, jų dievas Amonas iš dalies išstūmė Ra. Dvi dievybės susiliejo į vieną, vadinamą Amonu Ra. Bet tai nereiškė, kad šimtai vietinių dievybių buvo panaikinta. Jos ir toliau viešpatavo egiptiečių kasdieniame gyvenime, užimdamos prideramą vietą žynių sukurtoje sudėtingoje teologijos sistemoje.

Vidurinės Karalystės epochoje svarbiausiu religiniu įvykiu tapo Ozyrio kultas. Bet Naujosios Karalystės pradžioje vėl įsigalėjo Amono kulto žyniai. Faraonai po pergalingų žygių juos gausiai apdovanodavo. Šimtai vergų ir šventyklose kraunami lobiai kulto tarnams garantuodavo lemiamą politinę įtaką.

Manoma, kad Amenchotepas III, nepatenkintas Amono žynių įtakos augimu, ėmė globoti Heliopolio žynius ir jų Saulės dievo Atono kultą. Amenchotepas III mėgdavo su žmona Tija plaukioti ežere valtimi, kuri vadinosi „Atono šviesybė”. Daugelis egiptologų mano, kad Atono išaukštinimo priežastis buvusi grynai politinė. Norėdamas susilpninti Tėbų žynių politinę ir ekonomine įtaką, Amenchotepas III stengėsi apriboti jų ideologijos poveikį. Pasak kitos teorijos, senoji religija tapo nebetinkama faraonų sukurtai naujai imperijai. Senoji religinė ideologija buvo grynai egiptietiška, svetima užkariautų šalių gyventojams. Naujasis kultas turėjęs be karinės jėgos laikyti paklusnias užkariautas tautas. Be to, Amenchotepas III – vienintelis iš Egipto faraonų, troškęs dar gyvas būti garbinamas kaip dievas. Jis jau statydinosi šventyklas savo garbei. Amono kulto žyniai prieštaravo šioms galingiausio valdovo ambicijoms.

Tokios objektyvios prielaidos subrandino reformą. O ją vykdyti ėmėsi Amenchotepo III sūnus Amenchotepas IV (XV a. pr. Kr. pabaiga). Sulaukęs dvidešimt šešerių metų, jis tapo savo tėvo bendravaldžiu. Pirmus ketverius bendro valdymo metus jaunasis faraonas gyveno Tėbuose. Paskui ėmė statyti naują sostinę visiškai tuščioje vietoje – 450 km į šiaurę nuo Tėbų. Šeštaisiais vaidymo metais išvyko iš Tėbų ir įsikūrė naujame, Achetatonu pavadintame mieste (Achetatonas – „Atono horizontas”). Taip pat pasikeitė vardą ir ėmė vadintis Echnatonu, t. y. „Nuolankiu Atonui”. Echnatonas įsakė visuose šalies kapuose, šventyklose ir kitur ištrinti Amono vardą. Neaplenkė šis įsakymas net ir tėvopaminklų. Atonas buvo paskelbtas vieninteliu dievu, o visų kitų dievų kultai – uždrausti. Energingiausia Echnatono šalininkė buvo jo žmona, puikioji Nefertitė. Ši valdovė, apie kuriosgrožį visas pasaulis sužinojo iš skulptūros, rastos Tel al Amarnoje, buvo Amenchotepo III duktė, vadinasi, tikra Echnatono sesuo. Kai kas net mano, kad ji buvusi reformos iniciatorė. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl vėliau ji pateko į Echnatono nemalonę. Mat keturioliktais valdymo metais Echnatonas nusileido seniesiems Amono žyniams, o Nefertitė liko ištikima naujam kultui. Mirus Echnatonui, ji dar iškėlė į sostą mažametį Tutanchatoną, deja, sis mirė jau kaip Tutanchamonas. Reforma žlugo. Visur buvo nutrintas, išdaužytas faraono eretiko vardas, Achetatonas ištuštėjo, Atono šventyklos sugriuvo, Echnatono mumija dingo be pėdsakų.

Kodėl reforma nepavyko? Echnatonas pakėlė ranką prieš švenčiausią Egipto civilizacijos pagrindą – tradiciją. Per ilgus amžius egiptiečiai įprato prie savų dievų, ir jokie įsakai negalėjo jų priverst atsisakyti protėvių tikėjimo. Egipto visuomenė dar sugebėjo atsispirti į pragaištį vedančiam pažiūrų vienodinimui, kitaminčių persekiojimui, fanatizmui. Tačiau reforma atliko savo „juodą” darbą. Civilizacija priartėjo prie visiškos dezintegracijos.

Egipto civilizacijos dezintegracija

Echnatono pertvarkymų sukelti vaidai susilpnino Egipto galią. Į jo Azijos valdas įsiveržė chabirių gentys, šiaurėje ėmė pulti hetitai. Šalies viduje vėl atgijo intrigos, sąmokslai bei mėginimai uzurpuoti valdžią.

XIV a. pr. Kr. pradžioje, Amono žynių padedamas, sostą užgrobė karo vadas Choremchebas. Jis sūnaus neturėjo, todėl po joi mirties valdžią perėmė kitas karo vadas – Ramzis. Prasidėjo Ramzių epocha Egipto istorijoje. Vienas po kito, su nedidelėmis pertraukomis, valdė dvylika Ramzių. Ypač pasižymėjo Ramzis II, kuris pirmasis susilpnino galingą Hetitų imperiją. 1296 m. pr. Kr. prie Kadešo susirėmė dviejų didžių to meto valstybių – Egipto ir Hetitų – kariuomenės. Nesantaikos priežastis buvo Sirija. Nė viena iš kariaujančių šalių negalėjo pasigirti nugalėjusi. Todėl praėjus šešiolikai metų, teko griebtis naujos taktikos: Sirija pasidalyta taikiai. Taip į pasaulinę diplomatijos praktiką įėjo trečiųjų valstybių dalijimasis įtakos sferomis.

Ramzių valdymo pabaigoje vėl sustiprėjo žyniai. Sustiprėjo tiek, kad paskutinįjį Ramzį žynys Herichoras nušalino nuo valdžios ir pats tapo faraonu.

Jau nuo XXI dinastijos pradžios (apie 1085 m. pr. Kr.) Egiptas vis dažniau tampa savo kaimynų ekspansijos objektu. Į vakarus nuo Nilo deltos gyvenę libiai jau Naujosios Karalystės laikais tarnaudavo Egipto kariuomenėje ir už tai gaudavo žemių. X a. pr. Kr. viduryje libiams pavyko įsitvirtinti faraono soste. Tai padarė Šešonkas. Jo dinastija valdė daugiau kaip 200 metų. Nomai vėl pradėjo nebepriklausyti nuo centrinės valdžios. Kartu su XXII atsirado ir XXIII dinastija, tačiau nei viena, nei kita realios valdžios neturėjo. Anksčiau Egipto valdytos Nubijos karalius Pianchis irgi pasiskelbė tiesioginiu Egipto faraonų įpėdiniu. Kovodamas su libių valdovais, jis 716 m. pr. Kr. įkūrė XXV (etiopų) dinastiją. Pianchio įpėdiniai kurį laiką gynė Egiptą nuo naujų agresorių asirų. Jų valdovai Asarchadonas, Ašurbanipalas, nors ir surengė keletą žygių į Egiptą, tačiau ten neįsitvirtino. Ašurbanipalui pavyko tik į Egipto sostą pasodinti savo statytinį libietį Psametichą (664 m. pr. Kr.). Šio faraono pradėta XXVI dinastija paskutinį kartą bandė suvienyti Egiptą. Valdovai atkūrė nutrūkusius prekybinius ryšius su rytinėmis Afrikos šalimis, su graikais Mažojoje Azijoje. Šie Nilo deltoje pastatė keletą savo gyvenviečių – faktorijų, iš kurių išsiskyrė Naukratis. Graikai ilgainiui sudarė Egipto samdinių kariuomenės pagrindą. Jie nuolat keldavo įvairias sąlygas valdovams, grasindami pereit tarnauti priešininkams. Tokiomis sąlygomis Egiptas negalėjo netapti iškilusios pasaulinės Persijos imperijos auka. 525 m. pr. Kr. persų valdovas Kambizas mūšyje prie Pelusijaus sutriuškino Psamticho III kariuomenę. Egiptas tapo Persijos satrapija.

Gana prieštaringas buvo du šimtmečius trukęs persų viešpatavimo laikotarpis. Viena vertus, susidarė palankios sąlygos ekonominiams ryšiams su visais Artimaisiais Rytais, kita vertus – egiptiečiai taip ir nesusitaikė su nepriklausomybės praradimu. Žinoma daugybė sukilimų prieš persus V – IV a. pr. Kr. Priešiškumo persams dvasia padėjo Egiptą gana lengvai užimti naujam užkariautojui Aleksandrui Makedoniečiui. Egiptas pateko į naujos – heleninės – civilizacijos orbitą.

Civilizacija ir gamta. Kiek buvo civilizacijų. Civilizacija ir religija. EGIPTO CIVILIZACIJA. Civilizacijos subrendimas. Echnatono religinė reforma. Civilizacijos dvasia ir tradicijos.

Religija. Įprasta, kad kiekviena religija turi savo „šventąją” knygą, kurioje išdėstyti jos mokymo pagrindai. To negalima pasakyti apie egiptiečių religiją. Ji skelbė keletą doktrinų, kurios net neigė viena kitą. Štai viename himne kalbama, kad dievas Ra pagimdė pats save, o kartu ir visus dievus, visą pasaulį. Kitas himnas jau šlovina Ra kaip deivės Nut sūnų. Pagal vieną himną žmogų iš molio nulipdęs dievas Chnumas, pagal kitą jis atsirado dievui Pta ištarus magišką žodį. Patys egiptiečiai nieko nuostabaus šioje prieštaravimų grandinėje nematė. Jie tikėjimo tiesą suprato kitaip, nei mes. Kiekvienas aiškinimas turėjo savo taktinių sumetimų, todėl nebuvo reikalo visko suvesti į vieną vienintelį aiškinimą. Svarbiausi religinės minties centrai Memfyje, Heliopolyje, Tėbuose pateikė skirtingus pasaulio ir žmogaus kūrimo aiškinimus, iškeldami savo vyriausiuosius dievus. Egiptiečiams jie neatrodė prieštaringi. Sumaištį sukėlė tik Echnatonas.

Šiais laikais mus stebina kitas faktas. Egiptiečiai laikomi išminčių tauta, tai pripažino net senovės graikai. Ir kartu tie patys išminčiai garbino kates ir gyvates, mumifikavo jas, o vyriausiajam dievui suteikė jaučio pavidalą. Egiptiečių dievais buvo krokodilas, karvė, moteris su liūto galva. Dievas nebuvo įasmenintas. Šiuo požiūriu egiptiečiai buvo artimesni primityviems žmonėms negu mums. Todėl ieškoti sąsajų tarp egiptiečių Ozyrio kulto ir krikščionybės reiktų labai atsargiai. Iš pirmo žvilgsnio panašumų yra daug. Ozyris – dievas, prisikėlęs iš numirusiųjų. Deivė motina (jo žmona) Izidė dažnai vaizduojama su Horu ant rankų, taip, kaip Marija su Kristumi. Visa tai palyginus, mums kyla noras mitą apie Ozyrį aiškinti mums suprantamu požiūriu, kai blogis nubaudžiamas, o gėris triumfuoja. Egiptiečių mąstymas buvo kiek kitoks. Jų manymu, jokių permainų, jokių raidos tendencijų pasaulyje nėra ir būti negali. Pasaulis visada toks, kokį jį sukūrė dievai. Ozyrio prisikėlimas iš numirusiųjų – tai tas pats, kaip metų laikų keitimasis, kaip Nilo potvyniai ir atoslūgiai. Taipaprastas, dievų nustatytas gyvenimo ritmas, ir ne žmogui jį pakeisti, pasukti į vieną ar kitą pusę.

Etika. Senovės egiptiečiai vartojo žodį „Maat”. Mokslininkai linkę manyti, kad šis žodis reiškė pirmapradę tvarką. Nėra tikslaus jo vertimo. Rusų egiptologas M. Korostovcevas teigia: „Maat – visais atžvilgiais simbolizuoja dievo įstatymą, gyvenimo nuostatų ir dorovės principų teisingumą”. Senovės egiptiečiai „Maat” koncepcijos pagrindu sudarė ištisą etikos sistemą. Ją perteikė ne tiek religinėje literatūroje, kiek vadinamuosiuose posakiuose, pamokymuose.

Pagrindinė „pamokymų” mintis yra ta, kad žmogus turi siekti harmonijos su kartą visam laikui nustatyta tvarka Žemėje, o tinkamo gyvenimo galima išmokti. „Pamokymuose” pateikiami patarimai, kaip įsilieti į visuomenę ir gamtą. Sėkmės laidu laikomi sąžiningumas ir teisingumas bet kokiomis sąlygomis. Labai propaguojama kantrybė, „širdies audrų” slopinimas.

Iš išlikusių didaktinės ir grožinės literatūros pavyzdžių galima daryti ir kitą išvadą. Išsilavinusioji senovės egiptiečių dalis manė, kad dievai nesikiša į žmonių gyvenimą. Todėl sukūrė amžinos, darnios tvarkos sistemą – „Maat”, o žmonės savo valia turėjo jos laikytis.

Menas. Žemiškos tvarkos amžinumas bei nekintamumas atsispindėjo ir senovės Egipto mene. Viskas buvo statoma amžinam naudojimui. Šventyklos, piramidės, statulos, bareljefai turėjo, be abejo, religinę prasmę. Kartu jie atspindėjo šalies ir tautos didybę, talentą. Tiksliau pasakius, šias sąvokas egiptiečiai suliejo į vieną.

Herodotas taip aprašo Labirintą – Vidurinės Karalystės valdovo Sesostrio III laikais statytą didingiausią Egipto šventyklą:

,,.Visos graikų šventyklos yra pigesnės, nei ši viena. Labirintas pralenkia Cheopso piramidę. Labirinte yra dvylika dengtų salių. vieni kambariai yra po žeme, kiti virš jų, iš viso yra 3000, po 1500 kiekvienoje pusėje”.

„Istorijos tėvo” negalėjo nestebinti ši milžiniško ploto (75000 m2) šventykla, apsupta kolonų ir turinti daugybę įvairiausios paskirties salių, maldos kambarių, koridorių, saugyklų.

Naujosios Karalystės gigantas buvo Tėbų šventyklų kompleksas Karnakas. Jį pradėjo statyti XVIII, o baigė – XX dinastijos, valdovai. Iš esmės tai buvo ne viena šventykla, o daugelio šventyklų miestas.

Antrasis pagal dydį klasikinio tipo šventyklos šedevras – Liuksoro maldos namai. Juos pastatė Amenchotepas III. Didžiausią įspūdį darė šventyklos kolonos, kurių buvo 151. Jos vaizdavo papirusų giraite.

Nekintamo pasaulio samprata sąlygojo neturintį pavyzdžio konservatyvųjį oficialiosios skulptūros stilių. Žmogaus figūros vaizdavimas toks pat ir pirmuose išlikusiuose reljefuose, ir paskutiniuosiuose, darytuose jau valdant romėnams: galva statmena pečiams, žvilgsnis tiesus. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai – statiškumas ir frontalumas. Frontalumo dėsniu pagrįstas egiptiečių rimties bei garbingumo supratimas. Jų manymu, dievus ar garbingus mirusiuosius dera vaizduoti tik frontaliai, be to, tik stačius arba sėdinčius. Kūno dalims taip pat buvo nustatyta tam tikra nekintama padėtis.

Skulptūra atitiko egiptiečių žmogaus idealo sampratą. Dievai ir žmonės vaizduojami liekni, laiko nepaliesti, amžinai jauni ir žavūs. Kuriant dievų atvaizdus, šį stiliaus reikalavimą buvo nesunku išlaikyti. Vaizduojant amžinai jauną žmogų, susidarydavo keblumų dėl antrojo principo, kuris reikalavo, kad statulos būtų panašios į vaizduojamąjį. Tarp gryno idealizmo ir bent minimalaus natūralizmo kraštutinumų Egipto skulptūra balansavo visais istorijos laikais.

Per amžius viešpatavusioje konservatyvioje tradicijoje atsirado viena properša. Ji susijusi su faraono „eretiko” Echnatono vardu. Jis žlugdė ne tik religijos ir politikos tradicijas, bet ir preferavo meninės kūrybos dvasingumą. Susikvietęs viso Egipto dailininkus, ėmė juos globoti. Jaunieji dailininkai, išsivadavę iš kanono varžtų, savo kūriniuose siekė tiesos ir tauraus paprastumo. Echnatonas rėmė naująją meno kryptį ir leido net save vaizduoti kaip gyvą, kasdienį žmogų, be dieviškos didybės.

Taip atsirado nauja Tel al Amarnos dailė.

Šeima. Žiūrint iš laiko perspektyvos, šeimos santykiais egiptiečiai nuo pirmykštės bendruomenės gyventojų skyrėsi mažiau negu nuo šių laikų žmonių. Konservatyvizmo elementai šeimoje buvo labai įsitvirtinę.

Nuosavybę moteriškąja linija paveldėdavo duktė iš motinos. Vedęs paveldėtoją vyras valdydavo nuosavybę, kol žmona būdavo gyva. Po jos mirties turtas atitekdavo dukteriai arba dukters vyrui. Tai buvo griežtai privaloma ir valdovo šeimai, todėl daugelis faraonų vesdavo seseris (Echnatonas – Nefertitę) ir net dukteris (tas pats Echnatonas – Anchesenpatonę). Išliko šis paprotys ir helenizavus Egiptą, antraip sunkiai būtų paaiškinami Kleopatros VII gyvenimo vingiai. Pirmą kartą ji ištekėjo už savo jaunesniojo brolio. Sis įžengė į sostą. Jam mirus, Kleopatra ištekėjouž sūnaus, taip pat tapusio valdovu. Julijus Cezaris, užkariavęs Egiptą ir norėdamas įteisinti savo įžengimą į sostą egiptiečių akyse, turėjo vesti Kleopatrą. Po jo Markas Antonijus, vedęs Kleopatrą, taip pat gavo teisę į sostą. Oktavianui nebuvo skirta tapti faraonės vyru: ji pasirinko mirtį.

Egipte gyvavo dar vienas pirmykštis paprotys – poligamija. Nors vyras turėjo būti ištikimas ir nuolaidus sutuoktinis, tačiau santuoka retai būdavo monogaminė. Vyras galėjo turėti kelias žmonas. Valdovai ir didžiūnai laikydavo didelius haremus. Dauguma jų moterų, matyt, būdavo vergės ir savo padėties nelaikė žeminančia. Jos net manė, kad garbinga „skaityti palankumą savo viešpaties akyse”. Tokių moterų vaikai buvo auklėjami hareme. Vyriausiosios žmonos vaikai augo privilegijuoti.

Amžiai, dešimtmečiai, metai atskleidžia vis ką nors nauja senosios Egipto civilizacijos istorijoje. Sužinoma apie nuostabą keliančius konservatyvių egiptiečių laimėjimus, kurie kaskart praturtina mūsų susidarytą senovės žmogaus vaizdinį, parodo jo veiklos rezultatų įtaką ne tik savai aplinkai, bet ir mūsų gyvenimui. Teisus tad pirmosios profesionalios lietuvių egiptologės mokytojas B. Turajevas, teigęs: „Kad ir kokį paimtume mūsų gyvenimo aspektą, tirdami jo istoriją galų gale prieisime Egiptą, šalį, kuri buvo europietiško valstybingumo, europietiško meno, daugelio religinio gyvenimo ir buities reiškinių motina”.

Civilizacija ir gamta. Kiek buvo civilizacijų. Civilizacija ir religija. EGIPTO CIVILIZACIJA. Civilizacijos subrendimas. Echnatono religinė reforma. Civilizacijos dvasia ir tradicijos. ŠUMERO – AKADO CIVILIZACIJA.

Nuo senų laikų keliautojus ir mokslininkus viliojo Mesopotamija, teritorija, kurią tarsi apglėbusios laiko Tigro ir Eufrato upės. Niūrus ir nejaukus tas kraštas, o vis dėlto jis tapo antrosios seniausios civilizacijos buveine. Ilgą laiką apie šį paslaptingą kraštą buvo žinoma tik tiek, kiek apie jį pasakojo Biblija, ką apie jį rašė Antikos autoriai. Čia pagal biblijinį mitą buvęs Abraomo giminės lopšys, čia, norėdami pasiekti dangų, darbštuoliai statę Babelio bokštą, bet Dievas sumaišęs jiems kalbas; čia dunksojo galingi persų valdovo Darijaus I Persepolio mūrai, o Aleksandras Makedonietis šį miestą pergalės orgijų metu sudegino. Ilgą laiką tik šios skurdžios žinios apie slėpiningą kraštą tenkino smalsuolius.

Nuodugnesni Mesopotamijos tyrimai pradėti Neapolio pirklio Pjetro de la Valės. Dvylika metų jis buvo susižadėjęs su dailia mergina, turtingo pirklio dukra, tačiau tėvai ją išleido už kito. Paniekintas ir skaudžiai įžeistas, jaunuolis ryžosi ieškoti nusiraminimo kelionėse. Pirmiausia jis nukeliavo į Jeruzalę. Vėliau jaunasis pirklys aplankė Konstantinopolį, Kairą, išvaikščiojo skersai ir išilgai Mesopotamiją. 1660—1663 m. buvo išleisti P. de la Valės „Kelionių aprašymai”, kuriuos sudarė jo laiškai ir pranešimai. Jis pirmasis į Europą parvežė dantiraščio pavyzdžių ir, priešingai daugelio mokslininkų nuomonei, spėjo, kad brūkšneliai yra ne ornamentas, bet senovinis raštas.

XIX a. pradžioje mokslininkai jau turėjo pakankamai dantiraščio pavyzdžių, todėl buvo galima bandyti iššifruoti paslaptingąjį raštą. Tai, ko nesugebėjo padaryti daugybė mokslininkų, pavyko Vokietijos Getingeno miesto licėjaus antikinių kalbų mokytojui Georgui Frydrichui Grotefendui. Žmonės jį laikė keistuoliu, nes jis mėgo spręsti galvosūkius. 1802 m. į G. F. Grotefendo rankas pakliuvo vienas tekstas iš Persepolio, kurį iššifruoti stengėsi daugelis mokslininkų, tačiau veltui suko galvas. G. F. Grotefendas vieną vakarą aludėje susilažino, jog jis perskaitysiąsšiuos paslaptingus ženklus. Remiantis loginiais samprotavimais jam pavyko iššifruoti devynis senovės persų dantiraščio ženklus. Tik po kelių dešimtmečių, 1836 m. norvegas Kristianas Lasenas ir prancūzas Eženas Biurnufas surado ekvivalentus visiems dantiraščio ženklams. Tuo pat metu savarankiškai molines lenteles „prašnekino” ir anglų diplomatas Persijoje Henris Roulinsonas. Praėjo dar keletas dešimtmečių, ir 1869 m. prancūzų lingvistai pasauliui paskelbė: daugelio Mesopotamijoje atkastų lentelių tekstai parašyti šumerų kalba. Užmirštasis Šumeras buvo tarytum naujai atrastas. Vėlesni archeologiniai radiniai įrodė, kad prieš tris tūkstančius metų pr. Kr. Šumero civilizacija buvo pasiekusi gana aukštą lygį.

„Juodagalvių” įsitvirtinimas Mesopotamijoje

Nėra abejonių, kad jau VI tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopotamijoje būta sėslių žmonių gyvenviečių. Yra žinoma, kad IV tūkstantmečio pirmoje pusėje Pietų Mesopotamijoje apsigyveno šumerai, tauta, vadinu

CIA KITAS DARBAS

SENOVĖS INDIJA

Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos (321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.

Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų įvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.

i civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena i stambiausių valstybių Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų, pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno, Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.

Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai palyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie prieskonius.

Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos ) neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis buvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos (daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją).

Senovės Indijoje buvo prijaukinti virtinių veislių gyvuliai (pavyzdžiui, kuprotas jautis zebu, patekęs iš čia į Tarpupį ir Egiptą). Indijoje taip pat pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojami daugiausia karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, ir vakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius.

Indo ir Gango auktupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys i pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta, užeina sausra.

Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose skaičiai pernelyg padidinti, bet, iaip ar taip, Indija turėjo daugiau gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su ja šiuo atžvilgiu.

Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis kalbomis ( munda ir kt. kalba), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys, kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.

ios vėlesnės etninės grupės, kurias, kai kurių tarybinių ir užsienio tyrinėtojų nuomone, sudarė persikėliai iš šiaurės vakarų, save vadino arijais. Šis etninis pavadinimas vėliau įgavo reikšmę “kilmingieji”, nes užkariautojai iš aukšto žiūrėjo į vietinius gyventojus ir tarėsi esą pranašesni. Tačiau apie vienos ar kitos etninės grupės (rasinės ar kalbinės) pranašumus nėra ko kalbėti. Viskas priklausė nuo vystymosi sąlygų vienu ar kitu istoriniu momentu.

altiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių pražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo žievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato, drėgnesnio negu Egipte, kur galėjo išsilaikyti tokia trapi medžiaga, kaip papirusas), sąlygų. Antra vertus gaisrai, kurie negalėjo sunaikinti molini. Vakarų Azijos knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir archyvams. Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o jų rasta palyginti nedaug.

Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečiu nenutrūko. Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrainėjami (kaip žydų Biblija arba iraniečių Avesta) ir išliko iki šių dienų kaip vėlesni nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo ivengta papildymų ir iškraipymų.

Blogiausia yra su senovės Indijos metraščiais. I jų neliko beveik nieko, nebent tik fragmentai, įtraukti į vėlesnes viduramžių kronikas.

Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharata ir Ramajana.

Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formulių rinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos, ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai.

Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos, kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lyginti su pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji ių dviejų poemų buvo Mahabharata, o antroji Ramajana. Nors per padavimą i

. . .

Dar kitas

Pazadetosios zemes tauta.Finikieciai.Hetitai.Indo civilizacija.Senoves Kinija

Hebrajų istorijos schema:

Judaizmo principai:

1. Dievo Jahvės garbinimas.

2. Laikymasis 10 Dievo įstatymų.

3. Būtinų švenčių šventimas.

Pascha- kuomet prisimenama kaip Dievas padėjęs žydams išeiti iš Egipto nelaisvės.

4. Manymas, kad Dievas žydus pasirinkęs išrinktąja tauta; žydai turi gyventi pagal TALMUDĄ.

Talmuda- tai Biblijos (ST) priedas, pamokymų rinkinys.

Žydų apeigos vyksta SINAGOGOSE, kuriose vadovauja kunigai, vadinami RABINAIS. Griežtos centralizacijos nėra.

10 Dievo įstatymų galima analizuoti pagal tokius kriterijus:

1. 1-5 įsakymai reikalauja besąlygiškai garbinti Jahvę.

2. Likusieji 6-10 apima etinę sritį.

Senojo testamento struktūra:

1. Nuo pasaulio sukūrimo iki nuopuolio.

2. Skirta Dievo santykiams su išrinktąja žydų tauta per Mozę.

3. Žydų situacija po jų valstybių žlugimo ir po vergijos, bei pačio Mesijo laukimas.

Pasakojimai apie žymius asmenis (Abraomą, Jokūbą,

Mozę ir kt.)

Ryšiai su krikščionybe:

1. Judaizme Sinagoga, o krikščionybėje bažnyčia.

2. Abi religijos monoteistinės.

3. Judaizmo religijoje rabinai, o krikščionybėje- kunigai.

4. Judaistai dar laukia Mesijo, o krikščionys jau sulaukė.

5. Šventės panašios, tačiau apeigos skiriasi. Panašumai tik smilkalai, žvakės, giesmės, žodžiai ,,amen” ir ,,Aleliuja”.

6. Senąjį testamentą pripažįsta abeji, o Naująjį testamentą tik krikščionys.

Senojo testamento knygos skirstomos taip:

I. Istorinės knygos (nuo nuopuolio iki atpirkimo išvakarių).

II. Išminties knygos (moralės nuostatai ir religinė doktrina).

III. Pranašų knygos (jose skleidžiama Mesijo laukimo viltis).

Su savo kroviniais laivais ir juos lydinčiomis karo galerijomis, kurios, beje, yra jų išradimas, finikiečiai tampa didžiausiais pasaulio jūreiviais.

HETITAI

Hetitų civilizacija yra svarbi tuo, kad ji buvo jungianti grandis tarp senovės Rytų civilizacijų ir Egėjo bei Heleninės civilizacijos (graikų). Hetitų civilizacijos pėdsakų reiktų ieškoti šių dienų centrinėje Turkijoje. Hetitų valstybė įsikūrė 1800m. pr. Kr. Joje buvo mažai upių, bet daug rūdos. Galbūt tai ir lėmė, kad hetitai vieni pirmųjų išmoko lydyti geležį ir ją pritaikyti, išrado ratą, ir todėl sukūrė lengvą kovos vežimą. Naudojamas arklys. Žinomas hetitų teisynas. XV-XIVa. pr. Kr. Čekų mokslininkas B.HRONZAS iššifravo hetitų raštą. Hetitų sostinė buvo CHATUŠAS. Buvo kariaujama su Egiptu dėl asirijos. Maždaug 900m. pr. Kr. Hetitai išnyksta iš istorijos arenų.

FINIKIEČIAI

III tūkst. pr. Kr. Pradžioje, srityje, į kurią šiandien įeina Sirija, Libanas ir Izraelis, įsikuria neaiškios kilmės semitų tauta. Ji verčiasi avių auginimu ir žemdirbyste, ima prekiauti. Taigi į istoriją įžengia finikiečiai.

Jūros pakrantėje pastatomi didžiuliai miestai: Biblas, Beritas (Beirutas), Tyras ir Sidonas: kiekvienas jų turi uostą ir kaip tikri valstybės miestai valdo kaimynines sritis.

IXa. pr. Kr. Finikiją pavergia asirai ir būtent tada, 814m., Tyro miestas įkuria didžiausią Tunise finikiečių koloniją Kartaginą.

339m. Finikiją nukariauja persai, o po 333m. ją visą praryja Aleksandro Makedoniečio imperija. Romėnai susiduria su Kartagina ir kyla prūsų karai, kurie baigiasi visišku finikiečių kolonijos sunaikinimu. 146m. pr. Kr. Romai priklauso visa jūra. Finkiečiai pasisavino mesopotamiečių raštą ir sudarė iš jo 22 priebalsių abėcėlę.

Pagrindiniais šaltiniais apie šią jūrų tautą lieka archeologiniai dokumentai, nes graikai ir romėnai savo raštuose apie juos pripaistė nebūtų dalykų.

Finikiečių išradimai:

1. Skaidrus stiklas.

2. Purpuriniai dažai.

3. Fonetinis alfabetas, davęs pradžią graikų, lotynų, žydų ir kt.

Miestą sudarydavo konfederacijos- finikiečiai neturėjo konkrečios valstybės.

SIRIJOS CIVILIZACIJA: FINIKIEČIAI IR ŽYDAI

Mūsų nagrinėtos senovės žydų ir finikiečių civilizacijos priklauso stambesnei Sirijos civilizacijai. Vadinasi šios civilizacijos yra dukterinės Sirijos civilizacijos atžvilgiu. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Sirijos civilizacija yra tarpinė tarp Egipto ir Mesopotamijos. Šioje civilizacijoje seniausias miestas yra JERICHONAS, kitas miestas EBLOS, kuriame aptikta 15 tūkst. dantiraščio molinių lentelių archyvas. Trečias miestas UGARITAS, kuris buvo stambus prekybos centras, vėliau sugriautas žemės drebėjimo. Tai buvo pirmasis MEGAPOLIS.

INDO IR DUKTERINĖ INDŲ CIVILIZACIJOS

Pirmieji gyventojai prie Indo upės atsikėlė apie 6500m. pr. Kr. Civilizacija yra žinoma iki apytiksliai 2500m. pr. Kr. Čia iškyla pirmieji miestai HARAPA ir MOHENDŽO DARAS. LOTALAS yra laikomas vienu seniausių pasaulio uostų.

To meto rašto sistema nėra iššifruota.

Apie 1500m. pr. Kr. Ši civilizacija žlunga ir atsikelia arijų gentys, kurios kuria sukterinę indų civilizaciją. Arijai susimaišę su vietiniais gyventojais davė indoeuropiečių masę iš kurios kilo beveik visos šių dienų Europos tautos.

Karingi arijai sukūrė savitą kultūrą ir turėjo kalbą, kuri vadinasi SANSKRITAS (lietuvių kalbą yra išlaikiusi archajiškiausią (seniausią) formą artimą Sanskritui).

Vėliau kraštą užkariauja persai (512m. pr. Kr.), o po 200m. Aleksandro Makedoniečio graikai.

Indų civilizacijoje yra keletas garsių valdovų:

MAURJA- išstumia graikus (IIIa. pr. Kr.) ir suvienija Indiją.

Jo anūkas AŠOKA (valdęs 273-236m. pr. Kr.) yra laikomas veinu teisingiausių pasaulio valdovų, kurių kada nors yra buvę. Jis taip rūpinosi pavaldiniais, kad statė ligonines, namus, tiesė kelius, organizavo viešus teismus ir atsisakė brangiai kainuojančių pokylių ir mėsos (prasidėjo vegetarizmas).

Indų civilizacijoje žinomos dvi religijos.

1. INDUIZMAS. Ši religija atsirado Indojoje prieš 5000m. Ji yra viena seniausių pasaulio religijų. Induizmas neturėjo kokio nors vieno pradininko, ji pamažu išaugo iš senųjų tikėjimų. Išpažįstantys induizmą tiki, kad žmonės turi sielą, kuri mirus kūnui ne miršta, o pereina į kitą kūną. Žmonės, kurie gyveno teisingai ir dorai, po mirties persikūnija ir atgimsta kaip aukšesnė būtybė. Gyvenusieji nedoraiatgimsta kaip gyvūnai ar vabzdžiai. Galima išvengti persikūnijimo, jeigu kaskart gyvendamas tobulėji. Tai vadinama mokšos būsenos siekimu. Visi indai jau gimsta priklausydami savai kastai, arba grupei, krui nulemia jų padėtį visuomenėje. Skirtingų kastų žmonės gali bendrauti ir tuoktis tik pagal griežtas taisykles. Šiandien visame pasaulyje yra apie 660 milijonų induistų. Daugiausia jų gyevna Indijoje ir Rytų Afrikoje.

2. BUDIZMAS. Jos kūrėjas princas GAUTAMA. Stebėdamas gyevnimą jis suvokė, kad žmogų nuolat lydi kančia ir, kad gyvenimas yra netobulas, todėl jis pradėjo manyti, kad pradinis kelias norint sumažinti kančias yra troškimų atsisakymas. Išganymą turi pasiekti pats žmogus ir žmogaus tikslas yra NIRVANA. Tai yra tobula būsena, kada troškimai nustoja egzistuoti. Žmogus yra pajungtas bendram kosmoso ciklui, tačiau jis netobulas, todėl žmogaus siela reinkarnuojasi- po mirties pereina į tobulesnį arba netobulą kūną (tačiau siela amžina). Tą perėjimą lemia karma- žmogaus poelgių visuma. Norint išsivaduoti iš kančių ir siekti Nirvanosreikia teisingo tėkėjimo, suvokimo, veikimo ir t.t.

Indų civilizacijos pasiekimai:

1. “0” įvedimas matematikoje.

2. Šachmatai.

3. Sanskrito kalba.

SENOVĖS KINIJA

Kinijos civilizacija dar vadinama geltonosios upės civilizacija. Žmonės čia apsigyveno IV-III tūkst. pr. Kr. Kinijos civilizacija dėl nuotolio rytuose gyvavo ilgiausiai. Manoma, kad JU DIDYSIS apie 2200m. pr. Kr. Suvienijo Kiniją. Vėliau valdė įvairios dinastijos:

1. SIA

2. ŠANGO

3. DŽOU

4. CINU (iš jos China)

5. CHANU

Manoma, kad aukso amžių Kinija pasiekė valdant DŽOU dinastijai (XII-VIIIa. pr. Kr. ). Po to sekė krašto susiskaldymas maždaug į 11 valstybėlių, tačiau Kinija vėl buvo suveinyta CINU. Vadinamuoju tamsos laikotarpiu 220-589m. vėl prasideda valstybės skaidymasis ir klajoklių gentys skverbiasi į Kiniją.

Kultūros pasiekimai:

1. Kinų raštas- specifiniai hieroglifai.

2. Irigacinė žemdirbystė.

3. Begėjimas lydyti metalus, bronzos naudojimas.

4. Vėliau kinai išranda šilką, popierių. Taip pat komposą, paraką, seismografą, porcelianą. Pastaruosius europiečiai turėjo išrasti iš naujo.

5. Rašalas.

6. Presas.

Konfucijaus mokymas (KONFUCIONIZMAS)

Specifinės kiniečių religijos tuo metu nebuvo, jos vietą užėmė Konfucijaus mokymas. Konfucijus gyveno VI-Va. Pr. Kr. ir jo idėjos darė didelę įtaką kinams. Konfucijaus mokymo esmė yra dorovės sistema, kuri remiasi paklusnumo kierarchija (pvz.: moteris turi paklusti vyrui, pilietis valstybei, vaikai- tėvams ir t.t.)

Konfucijus taip pat grindė savo tiesas panašiai kaip buda. Jis pripažino kosmoso pradą ir, kad dangaus jėgos yra labai svarbios formuojant patį žmogų. Konfucijaus pasekėjai siekė ištobulinti žmogų per etikos arba doros normas. Kadangi žmogus dėl savo silpnumo blaškosi tarp gėrio ir blogio, tai tobulumo būsenoje jis transformuodis ir pereis į vadinamąjį dangiškąjį protą. Taigi Konfucijaus mokymas yra ir moralinė filosofija.

Dar kitas

Japonijos kultura

Japonijos raštas. Iki 7a Japonijoje jokių rašto sistemų nebuvo, kol iš Kinijos ne atėjo hieroglifai ir japonai pritaikė sau jų sistemą. Vėlyvoji Han dinastija. Kinijoje rašybos ženklai buvo galutinai susisteminti. Pirmieji juos vartojo žiniai. Rašė ant elnio mentikualio, vėžlio šarvo krūtininės dalies (pietinėje Kinijoje). Vartojamos punktogramos – vaizduojamas konkretus daiktas.

1000 metais pr kr

Čion dinastijos

laikais pradedama rašyti ant vaškuotų lentelių. 1330 metais pr kr pradedamos vartoti diagramos – jos atspindėjo idėjas, sąvokas, veiksmus. Sudėtinis hieroglifas. 1). Ideograma +

Ideograma. 2). Ideograma +

punktograma (produktyviausia).

3). Piktograma. Pirmieji žodžiai atėjo iš Kinų gamtos pasaulio. 250 – 200 metais pr kr tie žodžiai buvo “žemė, oras, vanduo, ugnis, metalas”.

Stiprieji raktai.

(dabar jų yra 214).

Iškilo fonetinio perskaitymo problema. Kaip perskaityti ženkliuką? Fonetikas + determinantas. GEN” – saldus, apelsinas, molinė puodinė, ryžių nuoviras, jūros moliuskas, saldumas. Kalboje atsirado labai daug homonimų – vienodai skambančių žodžių. Fonetikas nurodo kaip perskaityti ženkiuką, determinantas – kokią prasmę suteikti.

7 a korėjiečiai į Japoniją atveža kiniečių raštą. Atsirado dvigubas žodynas. Wago žodynas – tikroji japonų kalba (hun – “kunas”) Kango žodynas – kinietiškasis tarimas (on – “onas”). KANA – skiemeninė abėcėlė – prastina ieroglifą – tai formantai, kurių nebuvo kinų kalboje.

– jeigu hieroglifas yra vienas tarp kanos ženklų – jis skaitomas japoniškai

– jeigu hieroglifas yra šalia kito hieroglifo – tokiu atveju jis skaitomas kinietiškai.

Japonai savo kalboje vartoja hieroglifinę ir dvi kanos abėcėles. Hiragana (45 skiemeniniai ženklai) – japoniški žodžių formantai. Katakana (45 ženklai) – skirta žodžiamas, kurie kilo iš tarptautinių kalbų (be kiniečių ir korėjiečių). Vidurinės mokyklos lygis – 1984 hieroglifai.

Istorijos laikotarpiai.

8000 pr kr – 300 metais Džmono periodas (3000 skiriamoji juosta) tuo metu jūros lygis buvo žemesnis 3 metrais, gyventojų nebuvo. Pirmieji gyventojai:

1. AINU gentys ateina (pusė Japonijos + į šiaurę). Jie iki šiol gyvena Vokaido salose – jie daug stambesni fiziškai, panašumas su europiečiais. Kalbas savo kalba, jų bendras skaičius – 15000 žmonių).

2. Gentys iš Mongolijos apsigyvena Pietinėse provincijose.

3. Ateiviai iš pietų Kinijos apsigyvena Pietinėse provincijose.

4. Iš pietų jūrų ateina šiolaikinės Indonezijos tautų atstovai. Jų totemas – vandens gyvūnai.

Apie 3000 metais pakyla vandens lygis – atsiranda šiolaikinės Japonijos salos. Tautos susilieja, pradeda kalbėti bendra kalba. Tuo metu vartojami pagrindinai grikiai, žuvys, ūkyje – elniai. DOGU – motina žemė, vyrauja matriarchatas. Laidojimo tradicijos : paprasti žmones nebuvo laidojami. Kilmingieji dedami po akmenimis, dedami į keramikines kapsules. Lavonas sulenkiamas į naujagimio pozą. Hokaido ir Kinšiu salose atsiranda žemdirbystė. 300 metais pr kr ateina tautelės iš Kinijos pakrantės – jos atveža ryžius.

300 metais pr kr – Jajoi periodas. Išsivysto bronzos apdirbimo technologija. Atsiranda pirmieji prekybiniai ryšiai su Kinija. Prekiaujama bronziniais ginklais, veidrodžiais, varpais. 240 metais Himiko princesė (bendruomenė Jamatai) sukūrė armiją (kariomenės vadas buvo vyras) ir sujungė kelias bendruomenes, ji uždraudė aukoti gyvus žmones, vietoje jų – molines statulėles. Prasideda perėjimas iš matriarchato į patriarchatą.

300 – 710 metais Jamato periodas. Tuo metu Korėja moka Japonijai duoklę geležies rūda. Šiometinio Osakos miesto teritorijoje geležies apdirbimo centras. Laisva ekonominė zona. MANIVA kultūra pirmosios budistinės šventiklos. HANIVA – keraminės statulėlės. MAGATAMA – akmuo, karolis. ŠioToku princas vienija gentis, įveda rangų sistemas, pradeda statyti sostinę ir šventyklą Horikandži 607 metais – tai pats seniausias medinis pastatas pasaulyje.

710 – 794 metais Nara periodas. Išleista pirmoji Japoniška knyga Kodžiki. Tekstas iš trijų dalių – tai sudaro dvi knygas. Pirmoji ir antroji dalys – mitologinis pasaulio atsiradimas. Trečia dalis pasakoja istorinį pasaulio atsiradimą. Mitologija: Iš chaoso atsirado pirmosios dievybės – KAMI – dvasios, (vėliau vyriškoji ir moteriškoji). Trys dievybės: AMATERASU – šviesa, CUKJOMI – tamsa, SUSANOO – vandenynas ir vėjas. (Udzume – senatvės deivė.) 660 metais pr kr minimas pirmas mitinis imperatorius – Džimmu. Kodžiki tekstas pereina į istorinį.

Šintonizmas – tikroji japonų religija (jos šventoji knyga – Kodžiki) – tikra pagoniškoji religija – gamtos garbinimas. Oficialiai pripažinta 1868 – 1912 metais. Nuostata 1: viskas kas yra – tai pasaulio sąviraidos išraiška – pasaulis atsirado pats iš savęs, ir atsiranda ir iki šiol. Pasaulis tobulas – nėra dievo. Daikto idėja yra chaose – turi ateiti laikas jai atsirasti. Nuostata 2: nėra skirtumo tarp gyvo ir negyvo – atkrinta pomirtinio pasaulio idėja. Po mirties žmogaus Kami pasidalins į žemesmes, kitokio modelio Kami. Nuostata 3: pasaulis atsirado natūraliu būdu, žmonės atsirado iš chaoso. Žmonės natūraliai suartėjo – nėra “pirmosios nuodėmės”. Nuostata 4: daugiadievystės nuostata. Visur yra Kami. Mišriosios santuokos vaikas neturi Kami. Šventykla – bet koks daiktas apjuostas ryžių virve.

713 metais atsirado antroji japoniška knyga Fudoki – “žemių papročių raštai” – papročių aprašymas, kultūra, pavadinimas ir to pavadinimo kilmė. 759 metais – pirmoji poezijos antologija Manyoshu, sudaryta Otomo Yakamochi. Ją sudaro virš 500 autorių plius liaudiškoji poezija – 4516 poetinių tekstų (4194 parašyti Tankos žanru). Čia yra šintoistinės raudos, visiškai nėra dainų apie karą bei karo dainų. Šis rinkinys sudarytas remiantis trim šaltiniais: valdininkų ataskaitomis, poetinių turnyrų eilėmis, autorine poezija. Keturi žanrai: TANKA (penkios eilutės), SEDOKA (57) – žvejų dainos – šešios eilutės, ilgosios dainos (dainų pynės), trumposios dainos (tris eilutės). TANKA (klasikinė – 575/77 eilutės, nesusiformavusi – 5757(4-9). Atsiranda dvi poetinės priemonės – MAKURA KOTOBA – pastovus įvaizdis, epitetas. KAKE – žaidimas homonimais. Būdingas poezijos sezoniškumas.

Autoriai HITOMARO, AKAHITO, OKURA, TOBITO – satyrinės lyrikos pradininkas, per 70 savo gyvenimo metų buvo penkis kartus ištremtas.

794 – 1185 metais Hejan periodas, kuriam budingi taika ir ramybė. Senoji Japonijos sostinė – Kitas – miestas pelkėtose lygumose, kurį statė korėjiečių ir kiniečių atvykeliai. Namas atrodė taip: viduje popierinės pertvaros, kilnojami židiniai, laukinės sienos iš lentų, bet jos irgi nusiima, visi reikalingi daiktai skryniose. Širmų, kimono dekoravimas. OBI – kimono juosta. MONOGATARI – gali reikšti bet ką. 1006 metais pirmas romanas – Genji Monogatari. Atsiranda dienoraščio žanras – NIKKI – faktų absoliučiai nėra, tik norai, pojūčiai, svajonės. Karo kronikos. 905 metais – antroji poezijos antologija, klasikinių penkiaeilių rinkinys.

Join the Conversation

×
×