Senosios Pietų Amerikos civilizacijos ir kultūros

3307 0

Kokios tautos ir kokių kultūrų žmonės gyveno senovės Pietų Amerikoje? Daugelis klaidingai mano, kad senovėje gyveno tik inkai. Tačiau taip nėra. Europiečiai Anduose atrado didžiausią ir galingiausią iš visų kada nors Amerikoje egzistavusių indėnų imperijų – garsiąją Inkų imperiją. Inkai, kaip ir actekai, stengėsi ištrinti iš savo imperijos gyventojų atminties (rašto ir knygų čia dar nebuvo) visa, ką jie žinojo apie Andų praeitį iki ateinant inkams. Nuodugnūs ir nuoseklūs inkai „suinkino“ Andų srities istoriją.

Vienas žymiausių amerikanistų, studijuojančių Andų sritį, – Filipas Einsvordas Miinsas, – yra pasakęs, kad „visa ši sritis persunkta neišdildomo inkiško kolorito“. Šis „inkiškas koloritas“ perdėm nuspalvinęs visą Viduriniųjų Andų srutį, sukėlė daugelio tyrinėtojų skepticizmą: jie teigė, kad mes niekada nepažinsime nei priešinkinės istorijos, nei ankstesniųjų jos kultūrų pobūdžio bei lygio. Laimė, šie agnostikai pasirodė esą neteisūs: dėka ilgamečių tyrinėjimų, kuriuos vykdė visa eilė archeologų amerikanistų (D.B. Telojas, D.E.I. Grasas, V.D. Strongas, A. Kreberis, vyras ir žmona Reichlenai, R. L. Oilis, H. Bingamas ir daugelis kitų), šiandien galime bent dalinai iššifruoti šiią „lygtį su daugeliu nežinomųjų“ ir nors bendrais bruožais apžvelgti tas dar neseniaivisai negirdėtas priešinkines kultūras vakarinėje Pietų Amerikos dalyje, nustatyti jų chronologinę eilę. `

Prieš apžvelgiant Pietų Amerikos priešinkinę praeitį ir Inkų imperijos raidą,trumpai panagrinėkime Andų srities geografines sąlygas. Didesniąją jos da

alį užima patys Andai. Jų ilgis iš šiaurės į pietus apie 7000 km, o plotis 150 – 900 km. Kaip atskirą geografinį vienetą, iš Andų srities galima išskirti Viduriniuosius Andus. Jie apima dabartines Peru ir Bolivijos respublikas, Ekvadoro pietus, Čilės šiaurę ir Argentinos šiaurės vakarus.

Peru pajūris – 20 – 150 km pločio žemės juosta – šiais laikais yra vienas dykiausių Žemės rutulio rajonų. Negyvenamą dykumą tik keliose vietose paįvairina upeliai, kurių slėniuose išaugo pagrindinės priešinkinio laikotarpio kultūros. Teisybė, tos „pajūrio kultūros“ beveik visada tarpo tik vieninteliame „savo“ slėnyje arba daugių daugiausia – dar ir kaimyniniame. Upių ir upelių, kurie drėkino pajūrio dykumos oazes, buvo apie trisdešimt. Svarbiausi šiauriniame pajūryje yra: Piura, Lambajekė, Pakazmajas, Čimaka, Močė, Viru, Santa, Kazma. Viduriniame pajūryje esančios upės ir gyvenvietės vadinasi Uarmėjus, Paramonga, Supė, Čankajus, Ankonas, Rimakas irr Pačakamakas. Pietinio pajūrio oazės yra Kanjetė, Činča, Parakasas, IKa, Naska. Dėl to ir beveik visos žymiosios priešinkinės kultūros Viduriniųjų Andų srities kultūros, išaugusios pajūryje, pavadintos pagal gyvybę duodančias upes, kurios ts kultūras „pagimdė“.

Žemyno viduje, vadinamojoje „Kalnų Peru“, tarp atskyrų Andų atšakų plyti „baseinai“, kuriuose gyveno ir tebegyvena didelė dauguma Viduriniųjų Andų srities indėnų.

Patraukę iš šiaurės į pietus, pirmiausia atsiduriame Kachamarkos baseine, toliau – Kaljechon de Uailaso ir Santos upių baseinuose, dar toliau – Kusko baseine, pietinės Peru baseine į šiaurę nuo Titikakos; prie šl
liejasi didžiausia iš visų lygumų, kurios yra Andų kalnuose, – Bolivijos plokščiakalnis, plytintis į pietus nuo didžiausio Pietų Amerikos ežero Titikakos (8400 km2), maždaug 4000 m aukštyje virš jūros lygio. Titikakos ežeras Desagvadero upe jungiasi su kitu žymiu Bolivijos ežeru Poopu.

Priešinkinės Pietų Amerikos kultūros

Apie pirmųjų žmonių atvykimą į Viduriniuosius Andus šiuo metu žinoma labai nedaug. Pirmieji žmonės – medžiotojai – Andus bei Pietų Ameriką atėjo maždaug prieš 9500 metų; tai buvo iš vis pirmieji Pietų Amerikos gyventojai. Jie atvyko vieninteliu galimu keliu – per Panamos sąsmauką, toliau Kolumbijos upių Kaukos bei Magdalenos pakrantėmis ir Ekvadoro pajūriu, kol pasiekė Viduriniųjų Andų sritį. Kol kas amerikanistika mažai težino apie pirmuosius šios srities gyventojus. Yra tik nustatyta, kad tai buvo medžiotojai, savo kultūra artimi to meto Šiaurės Amerikos gyvenusiam Folsomo žmogui. Pagrindinis medžioklės objektas ir čia buvo anuometinė pleistoceninė fauna, daugiausia arkliai, kupranugariai ir didieji elniai.

Visų tiksliausias žinias apie seniausias Pietų Amerikos gyventojus esame gavę iš tolimųjų to kontinento pietų – iš Patagonijos ir iš pietinės Čilės. Džunijaus Berdo atrastas Palji Aiko urvas Čilėje yra seniausia iki šiol žinoma žmonių gyvenama vieta Pietų Amerikoje. Tolesni tyrinėjimai rodo, kad žmonės šiame žemyne apsigyveno gerokai prieš tai, kai išmoko dirbti žemę.

Iki šiol surastos penkios mažos gyvenvietės Peru pajūryje, kuriose jau maždaug prieš 5000 metų sėsliai gyveno se
eniausieji Pietų Amerikos žemdirbiai: tai Puamepė, Milagas, Sero Prietas, Amperas ir Uaka Prieta. Be abejo, šios vietovės taip vadinamos dabar. Paskutiniojo kaimo vardu yra pavadinta labai primityvi kultūra, nežinojusi dar nė puodų žiedimo, – Uakos Prietos kultūra. Jos atstovai augino aguročius, raudonuosius pipirus, vaisius, o taip pat jau ir medvilnę. Svarbiausio Andų žemdirbių „atradimo“ – bulvių jie dar nežinojo. Uakos Prietos gyventojai savo maistą paįvairindavotuo, ką gaudavo iš jūros, – moliuskais. Gyveno jie pusiau į žemę įkastose trobelėse, kuriose buvo viena, daugiausia dvi patalpos. Darbo įrankius šie pirmieji Pietų Amerikos žemdirbiai gaminosi beveik vien iš akmens.

Tasai „pradinės žemdirbystės“ laikotarpis Andų srityje truko labai ilgai – apie 1300 – 2000 metų. Šis gana ilgas laikotarpis tartum padėjo atsirasti naujai kokybei: užgimė pirmoji Andų srityje ir apskritai visoje Pietų Amerikoje aukšta kultūra, kurią vadiname Čavino kultūra, nes pagrindinis jos kulto centras buvo Čavin de Uantaras.

Čavin de Uantaras nebuvo tikras miestas, nors ir vadinamas tos „teokratinės valstybės“ sostine. Atrodo, kad bendra religija visus „čaviniečius“ vienijo labiau, negu priklausymas vienai valstybei ar vienai genčiai ir kalbai. O Čavin de Uantaras greičiausiai tebuvo pagrindinis tuo metu jau labai išaugusio kulto centras, kuriame gyveno vien vyriausieji žyniai. Čiaviniečių religijos pagrindas buvo garbinimas savotiško, į katę panašaus dievo, kurio labai stilizuotas atvaizdas yra išlikęs dešimtyse Čavino la
aikotarpio indų ir stelų. Didelis stilizavimas trukdo tiksliai nustatyti to kačių šeimos plėšrūno rūšį. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad ir čia būta jaguaro.

Visame Čavine nerasta jokio gyvenamųjų namų pėdsako. Iš daugelio pastatų, susibūrusių aplink Čavino „aikštę“, pats svarbiausias yra, matyt, centrinė čaviniečių šventykla – triaukštis pastatas, kurį šiandieniniai Peru gyventojai vadina El Kastiljo. Jis panašus į triaukštę akmeninę piramidę, viduje turi daug galerijų, koridorių ir nedidelių šventyklų. Iš lauko pusės pastatas atrodo visiškai uždaras; nepaisant to, jis buvo puikiai vėdinamas – turėjo ištisą sistemą ventiliacijos kanalų. Be El Kastilijo, Čavin de Uantaro lankytojus iki šiol žavi akmeninės stelos. Iš jų išsiskiria garsioji „Raimondžio stela“, kurioje iškalta chimeriška figūra – pusė žmogaus, pusė kažkurio kačių šeimos plėšrūno.

Šita kultūra, atvėrusi naują erą Andų srities indėnų istorijoje, ekonomiškai rėmėsi tikra žemdirbystės revoliucija, kuri kito, pradėjus auginti kukurūzus (maždaug VIII a. pr. m. e.). Kartu su kukurūzais atsirado ir daugiau kultūrinių augalų. Tuo metu prijaukinamas šuo. Ir ne tik šuo, bet ir lama, pati svarbiausia iš visų gyvulių, kuriuos prieškolumbiniai indėnai sugebėjo prisijaukinti. Lama atliko tas pačias pareigas, kaip ir kupranugariai Afrikoje ir Azijoje. Lama nešiodavo krovinius, savo augintojui teikdavo mėsą – maistą ir vilną – drabužį; net lamos mėšlas šaltuose Anduose buvo laikomas vertingu kuru. Įdomu, kad čaviniečių auginama lama turėjo dar penkis pirštus, o mūsų dienų lama turi jau tik du. Lama yra hibridas ir savo augintojams atvesdavo visada tik vieną ėriuką. Todėl Anduose rūpintis lamomis buvo svarbiausia kiekvieno indėnų kaimo pareiga nuo pat Čavino laikų. „Lama yra antroji piemens žmona“ – šis populiarus priežodis ir šiandien yra aktualus.

Archeologiniai radiniai rodo, kad įrankius jie vis dar gamindavosi iš akmens arba kaulo. Metalą čaviniečiai žinojo tik vieną, mums patį brangiausią – auksą. Tačiau iš jo buvo daromi tik papuošalai, ypač auskarai, visada pagražinti „katiniškojo“ dievo motyvais. Čavino „revoliucija“ supažindino Peru ir su keramika, nes Čavino kultūros pirmtakai puodų žiedimo visai nežinojo. Čavino kultūra apėmė didžiulę teritoriją pajūryje ir žemyno viduje, todėl ją iš tikrųjų galima pavadinti pirmąja universalia Andų srities kultūra.

Garsias čaviniečių kultūros, bendros visiems Andams, tradicijas tęsia jaunesnės Andų kultūros, daugiausia pajūrio srityse. Ta2iau nuo Čavino kultūros jos iš esmės skiriasi savo ribotu poveikiu. Jų įtaka dažnai apima tik du – tris gretimus slėnius. Iš šių vietinių kultūrų, atsiradusių po Čavino kultūros, vertos dėmesio tos, kurias randame pietiniame Peru pajūryje. Žymiausia jų – vadinamoji Parakaso kultūra, išaugusi tiesiogiai čaviniškosios. Tai geriausiai įrodo faktas, kad ant daugelio Parakaso kultūros seniausiojo laikotarpio indų kaip pagrindinį ornamentą randame tą patį į katę panašų grobuonį, kurį taip garbino čaviniečiai. Šios Parakaso kultūros lobius būsimosioms kartoms išlaikė sausa Peru pajūrio gamta, šiaipjau žmogui labai nepalanki. Parakaso pusiasalyje buvo atrasti du nepaprastai turtingi požeminiai kapai, įrengti šios kultūros klestėjimo laikotarpiu. Vienas jų, vadinamas „ Parakaso olomis“, yra ištisa sistema požeminių celių, iškaltų pajūrio uoloje maždaug 8 metrų gylyje. Į tas celes lygiomis eilėmis sudėtos senųjų pusiasalio gyventojų mumijos, suvystytos į audinius, kurie puikiausiai išliko iki šiol.

Paskutiniai mirusiųjų kelionei į celes įdėta įvairių daiktų, taip pat ir auksinių brangenybių. Kaip matyti iš Parakaso olų radinių, metalo apdirbimas buvo vienintelis labiau ištobulintas parakasiečių amatas. Be gryno aukso, Parakaso auksakaliai vartojo ir aukso lydinius su variu. Olose rasta keramika dar gana primityvi. Kiti olų skaptuotojų įrankiai tebebuvo iš akmens arba iš kaulo. Parakaso kapuose randamų mumijų kaukolės – teisybė, ne visos – ne tik deformuotos, bet ir trepanuotos. Ankščiau amerikanistai spėliojo, kad šitos angos kaukolėse rodo palaidotuosius buvus kariais. Mat, senojoje Peru bene labiausiai paplitęs ginklas buvo vadinamoji makana, panaši į husitų kuoką. Jos rutulio formos antgalis, iškaltas iš akmens, o vėliau – ir iš bronzos, užsibaigdavo keliais aštriais smaigaliais. Ir štai tarp surastų makanų buvo keletas, kurių smaigaliai tiksliai atiko Parakaso mumijų kaukolių angas.

Šiandien galime tik spėlioti, kad daugybė preparuotų kaukolių atspindi kažkokį ypatingą Parakaso indėnų kultą. Be to šitos kaukolės rodo, kaip buvo ištobulėjusi medicina Viduriniuose Anduose dar priešinkiniu laikotarpiu. Parakaso „gydytojai“ (o gal žyniai) mokėjo iš atverto kiaušo išimti kaulų nuolaužas, spaudžiančias smegenis ir sukeliančias paralyžių. To meto „gydytojams“, kad galėtų operuotų, reikėjo chirurginių instrumentų. Jų ir buvo rasta, beje ne vien Parakase. Tai, be kitko, pincetai, obsidianiniai peiliai, adatos ir tikri skalpeliai, net ir turniketai arterijoms užspausti.

Kiaušą, pramuštą apeigų ar mūšyje, indėnų chirurgai „užlopydavo“ auksinėmis plokštėmis. Tačiau chirurginius įrankius jie gamindavosi iš akmens ir kaulo. Tie įrankiai buvo tokie tobuli, jog juos suradus, tiesiog knietėjo vėl pavartoti. Du Peru gydytojai tikį bandymą padarė. Jie sėkmingai atliko keletą chirurginių operacijų tais pačiais įrankiais ir metodais, kaip senovės Parakaso chirurgai.

Parakaso kultūros tęsėja yra kita svarbi vietinė kultūra – Naskos kultūra (100 500 mūsų eros m.). Jos pėdsakų aptinkama tik pietinėje Peru, Naskos ir Ikos slėniuose. Kiek Parakaso kultūra garsėja meniškais audiniais, tiek Naska – tobulais keramikos dirbiniais. Be žiedžiamojo rato Naskos periodo puodžiai lipdė idealių formų glazūruotus indus. Pagrindinė jų keramikos spalva – ryškiai raudona. Be jos Naskos puodžiai vartojo dar visą dešimtį spalvų.

Su Naskos kultūros vardu yra susijęs ir sensacingiausias radinys Pietų Amerikoje. Sausringoje vietovėje, vadinamoje Valje de Palpa, kur kadaise buvo vienas iš Naskos kultūros centrų, jau senokai buvo randama 15 – 20 cm gilumo įdubų, išdėstytų viena šalia kitos. Dar neseniai amerikanistai neabejojo, kad tai primityvios naskų drėkinimo sistemos liekanos. Nesuprasdami, kam skirtos ilgos akmenų eilės, randamos daugelyje vietų, mokslininkai nutarė apžiūrėti naskų kanalus ir „akmenines eiles“ iš lėktuvo. Tai ką jie pamatė, buvo tiesiog neįtikėtina. Paaiškėjo, kad „įdubos“ arba „kanalai“ ir žymiai tankiau išdėstytos akmenų „sienelės“ iš tikrųjų sudaro driežų, paukščių, vorų, žuvų, aštuonkojų ir kitų jūros gyventojų milžiniškus, kartais net kelių kilometrų ilgio atvaizdus. Kadangi šie milžiniški atvaizdai matomi tik iš „dangaus aukštybių“, aišku, kad naskai juos ir sukūrė, „nupiešė“ tiems, kurie yra „danguje_ – savo dievams. Kad šių paveikslų autoriai buvo naskai, nėra abejonių, nes gyvūnai (matyt, „šventieji“) šioje fantastiškoje galerijoje atvaizduoti visai tie patys ir lygiai tokia pačia maniera, kaip garsiojoje naskų keramikoje.

Maždaug tuo pat metu, kai pietuose atsiranda Naskos kultūra, šiauriniame pajūryje – Viru, Čao, Lakramarkos, Nepenjos slėniuose, o ypač Močės slėnyje, – gimsta nauja kultūra, pagal jos gyventojų kalbą vadinama Močika. Ką mums paliko močikai ? Pirmiausia, tobulus, tikrai monumentalius statinius. Kaip pavyzdį paminėsime bent dvi puikias piramides, stūksančias netoli dabartinio Peru miesto Truchiljo. Viena jų, šiandien vadinama Uaka del sol, skirta saulei, buvo, turbūt, didžiausias indėnų pastatas Peru pajūryje: jos ilgis ketvirtis kilometro, plotis – daugiau kaip 140 metrų. Kita piramidė Uaka de la luna buvo skirta mėnuliui.

Močikai statė ne vien šventyklas, jų valstybėje buvo ir didelių viešosios paskirties statinių, iš tiesų naudingų visuomenei. Kad ir močikų plentai, kurie, nors jo statytojai ratų dar nežinojo, buvo nepaprastai platūs. Kadangi plento plotis – jo likučiai rasti Čikamo pampoje – buvo lygiai 9,80 metro, o kai kurios močikų piramidės, sukrautos tais laikais, turi kvadratinį pagrindą, kurio kraštinės ilgis 98 metrai, tai galima spėlioti, kad 98 cm arba 9,80 metro buvo pagrindinis močikų ilgio vienetas. Prisiminkime dar ir sudėtingą kanalų sistemą, kuria močikų žemdirbiai drėkina savo laukus. Pavyzdžiui, vienas toks kanalas, atvedantis vandenį iš Čikagos upės, yra 113 km ilgio, o ties Askopa močikai įrengė tikrą 15 metrų aukščio akveduką.

Tačiau labiausiai specialistus sudomino nuostabi močikų keramika, tiksliau piešinius ant keramikos. Nesuklysime pasakę, kad ant indų pavaizduota visa įvairiapusė močikų kultūra. Čia randame žvejų ir žemdirbių, karių ir šokėjų atvaizdų. Piešiniuose ant indų matome močikų drabužius, jų muzikos instrumentus, naminius gyvulius, ginklus, audimo būdus ir t. t. Iš močikų keramikos sužinosime, kad jie augino įvairius kultūrinius augalus, ypač kukurūzus, manioką ir kitų.

Iš močikos keramikos pirmą kartą šį tą sužinome ir apie jų visuomeninę santvarką. Vieningos, demokratiškos gimininės bendruomenės jau seniai nebebuvo. Močikai jau buvo griežtai susiskaldę į klases. Socialinės hierarchijos viršūnėje stovėjo valdovas (sije kič), keramikoje dažnai vaizduojamas, kaip jaunuolis. Sije kičas visų pirma buvo vyriausias mačikų karo vadas. Atskirus močikų valstybės slėnius valdė sričių vadai – alaekai. Privilegijuotam luomui priklausė, matyt, ir „privatūs savininkai“. Pavyzdžiui, viename iš rastų indų yra nupiešta audimo dirbtuvė, kurioje audėjai dirba prižiūrimi meistro, o gal „savininko“. Žemutinį močikų visuomenės sluoksnį sudarė tarnai, o dar žemiau už juos stovėjo vergai.

Močikų imperija jau nėra tokia valstybė, kurios viso gyvenimo ašis – religija. Nuo keistų jaguariškų dievų visa šventa pagarba ir tikras dievinimas jau pereina aukščiausiems valstybės asmenims. Galime manyti, kad sije kičas – aukščiausias močikų valdovas – jau laikomas „gyvu dievu“ ir jam reiškiama visa ne tik civilinė, bet ir religinė pagarba. Taigi, močikų visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pakitimai atsispindi jų religinėse pažiūrose, kurias galima pavadinti pereinamosiomis. Kelias, vedantis nuo kačių šeimos grobuonies garbinimo į sužmogintų aukščiausiųjų dievų garbinimą vėlesnėse andų kultūrose, eina būtent per įsivaizduojamąją Ai Apeką – aukščiausiąją močikų dievybę, kurios viena pusė yra žmogus, o kita vis dar tradicinis žvėris.

Po ilgoko laiko tarpo močikų įpėdiniu tapo Čimu imperija. Čimu imperija pirmajame savo etape apėmė visą buvusią močikų genties teritoriją. Pati Čimu kultūra irgi tiesiogiai išaugo iš turtingų močikų kultūros tradicijų.

Čimu imperija valdė tūkstančio kilometrų ilgio pajūrio juostą, nuo Tumbeso miesto šiaurėje iki dabartinės Peru sostinės Limos. Čimu imperija atsirado XII ar XIII šimtmetyje. Tas laikotarpis kartais vadinamas – miestų statytojų epocha. Čimu klestėjimo laikotarpiu pajūryje, ir ne tik jame, išaugo dešimtys klestinčių miestų. Gražiausias iš jų buvo garsusis Čan Čanas – imperijos sostinė. Jis buvo pastatytas pagal tikslų urbanistinį planą ir užėmė apie 17 km2. Miestą juosė gynybinės sienos. Viduje Čan Čanas buvo suskirstytas į dešimtį kvartalų, arba vaikiau – pastatų kompleksų. Visi Čimu sostinės kvartalai buvo vienodo ploto (maždaug 450X350 metrų). Kiekvienas jų buvo atskirtas nuo kitų net 9 metrų aukščio sienomis. Tarp atskirų kvartalų plytėjo puikiai drėkinami dirbami laukai, duodantys įtvirtinto miesto gyventojams pagrindinius maisto produktus. Be to, kiekvienas kvartalas turėjo savą vandens rezervuarą ir savas kapines. Be tikrų mistų statybos susidomėjimą kelia kiti išlikę Čimu imperijos pastatai, visų pirma – piramidės. Jos nėra tokios didingos, kaip senovės meksikiečių, tačiau ir šiandien, nors jau gerokai apgriautos, kelia nuostabą. Čan Čane rastos keturios piramidės. Įdomiausia yra Toledo piramidė, kuri, matyt, buvo grandiozinis valdovų dinastijos mauzoliejus, panašiai kaip Egipte. Tokių piramidžių, kuriose būtų laidojama, niekur kitur indėniškoje Amerikoje neaptinkama. Nors čimujiečiai, kaip ir visi kiti Amerikos indėnai, nepažinojo nei rato, nei vežimo, jie vis dėlto tiesė monumentalius kelius, tikras autostradas, kurių plotis 5 – 8 metrai, o Čan Čano apylinkėse – net iki 25 metrų.

Čimujiečiai daug buvo pasiekę ir metalurgijoje. Jie išmoko gaminti daug įvairių lydinių, pirmą kartą Pietų Amerikoje išrado „ tikrosios“ bronzos „receptą“. Iš bronzos ir vario darė peilius, kauptukus, ietigalius ir kitus daiktus, o iš aukso – kulto reikmenis ir brangenybes. Tačiau čimujiečiai dažniau naudojo sidabrą, kuris labai dažnai liudija, kad buvo garbinamas mėnulis. Čimu imperijoje buvo iškilmingai švenčiamas net saulės užtemimas, pagerbiant mėnulį, nugalėjusį saulę.

Tačiau iš viso apie čimujiečių religiją žinome labai nedaug. Neturime tikslesnių žinių nė apie Čimu visuomeninę santvarką. Tik Čan Čano suskirstymas į dešimt kvartalų kelia mintį, ar tik nebus kiekviename atskirame kvartale gyvenę vienos giminės – vieno panandiško ailio – nariai. Šiaipjau Čimu imperijoje, matyt, viešpatavo griežta socialinė diferenciacija. Valstybės priekyje stovėjo absoliutus valdovas, vadinamas Čimu.

Galiausia, Čimu imperija žlugo. Imperiją nurungė stipresnė varžovė – didžioji Inkų imperija. 1476 metais paskutinį mūšį, kuriame čimujiečiams vadovavo paskutinis Čimu valdovas Čimu Kapakas, laimėjo geriau organizuota ir gausesnė inko Jupankio kariuomenė, o Čimu buvo prijungta prie Tauantinsujaus – Inkų imperijos.

Taip nuo Pietų Amerikos istorijos scenos nuėjo paskutinė galinga, gerai organizuota imperija, kuri tik viena ir galėjo priešintis nuolat stiprėjančiam Tauantinsujui. O inkams, likvidavus Čimu, atsivėrė galimybė sukurti didžiausią prieškolumbinę indėnų valstybę Amerikoje.

Inkai – tobuliausia indėnų civilizacija

Pietiniuose Anduose išaugo tikras organizuotumo bei tvarkos stebuklas, pasireiškė nuostabus organizacinis indėnų genijus, sukūręs Tauantinsujų – inkų imperiją. Inkai nebuvo nei gentis, nei tauta. Žodis „inkas“ iš esmės reiškia patį imperijos valdovą. Be inkų, jų imperijoje gyveno dar kiti, labai privilegijuoti žmonės – vadinamojo kapa kailio nariai, inkų giminaičiai, kildinę save iš bendro su inkais protėvio ir priklausę tam pačiam „karališkajam“ ailiui – giminei.

Inkų kraštas – Tauantinsujus driekėsi Pietų Amerikos pietvakariuose, per kuriuos, lyg stuburas žmogaus kūną, eina milžiniška Andų ašis. Tauantinsujus – tiksliau Tahu-an Tin- Suyu („Keturių dalių žemė) – yra tikrasis „oficialus“ inkų imperijos pavadinimas. Kaip rodo vardas, inkų „valstybė“ nuo seno buvo padalyta į keturias dalis – provincijas, kurios kadaise, matyt, buvo vienodo dydžio. Nuo seniausių, legendarinių laikų Tauantinsujaus centras, jo širdis visada buvo Kusko miestas. Nuo jo įvairiomis kryptimis, maždaug į šiaurę, pietvakarius ir pietryčius, tęsėsi Tauantinsujaus provincijos. Didžiausia iš jų, Koljasujus, plytėjo Andų klasikinės kultūros srityje – Titikakos ežero apylinkėse. Antroji provincija – Kuntisujus – tęsėsi į pietų vakarus nuo Kusko. Dabartinės Peru respublikos šiaurę ir mūsų laikų Ekvadorą apėmė trečioji Tauantinsujaus provincija – Činčasujus. Pagaliau rytinėje krašto dalyje buvo Antisujus; jis apėmė ir rytinius Andų šlaitus. Tauantinsujus didžiausio klestėjimo laikotarpiu užėmė daugiau kaip 950000 km2, o gyventojų turėjo iki 32 milijonų gyventojų (duomenys labai skirtingi, įvairių šaltinių teigimu imperijoje galėjo gyventi nuo 7 iki32 mln. žmonių).

Inkai knygų nerašė.o iš mazgų sudaryti simboliai – kipu, nebuvo raštas ir mums nesuteikia jokių istorinių žinių apie inkų kilmę. Inkų legendos pasakoja apie inkų kilmę, kaip ir iš kur į pasaulį atėjo pirmieji dieviškieji inkai.

Tolimoje praeityje Peru šalyje egzistavo laukinės gentys, kurios nepaliaujamai kariavusios tarp savęs ir gyvenusios tamsoje ir skurde. Tie karai tęsėsi ilgus šimtmečius, kol ant Titikakos ežero kranto pasirodę vyras su moterimi, gražūs žmonės, kurie save vadino Saulės vaikais. Tai buvę Saulės sūnus inkas Mankas Kapakas ir Mėnulio duktė Mama Oilja, brolis ir sesuo ir kartu vyras ir žmona, pirmieji inkų valstybės valdovai. Mankas Kapakas mokęs vyrus dirbti ir drėkinti žemę, statyti namus, lydyti metalus ir įvairių kitų amatų. Mama Oilja mokiusi moteris verpti ir austi. Tie Saulės vaikai davę laukinėms gentims įstatymus bei tikėjimą ir, prieš grįždami į dangaus aukštybes pas savo tėvą, prisakę, kad Peru valdysią jų palikuonys – inkai (inkas – valdovas, karalius, ponas), kurie paveldėję dieviškąjį kraują.

Šias legendas reikia suprasti taip, kad inkai – galinga gentis, priklausiusi kečujų kalbinei grupei, nugalėjusi visas kitas gentisir suformavusi didelę imperiją. Patys nugalėtojai virtę valdančiąja klase, kuri, stengdamasi išlikti grynakraujė, nesusiliejusi su nugalėtaisiais, o suformavusi savo valdančiąją kastą, uždarą sluoksnį. Tos kastos priešakyje stovėjo aukščiausias genties vadas, kuris priėmė sapa inko titulą ir valdė visas užkariautas šalis ir tautas.

Inkai kalbėjo kečujų kalba ir vadino ką rungsimi (žmonių kalba). Galima aptikti duomenų, kad kartais inkai kalbėdavęsi sava ypatinga, slapta kalba, kurios kitų genčių nariai nesuprasdavę. Inkų gentis būtinai palaikė artimus giminystės santykius su kitomis kečujų kalbinės grupės gentimis, nes visos tos gentys, palyginti su kitomis, buvo privilegijuotos. Jų nariai, kaip ir patys inkai, nemokėjo mokesčių, jiems nereikėjo dirbti priverstinių darbų – eiti lažo.

Kokia buvo inkų valstybės struktūra? Klausimas ne toks ir paprastas, pirmieji ispanai galvojo, kad inkų šalyje vyrauja toks pat feodalizmas, kaip ir Ispanijoje, ir perujiečių valstybę pavadino imperija. Ištiktųjų inkų visuomenės pagrindą sudarė patriarchalinė gentinė bendruomenė, vadinama ailiu.

Tauantinsujaus valstybei vadovavo sapa inkas („ aukščiausias inkas, vienvaldis inkas), Saulės sūnus, kuris buvo garbinamas kaip gyvas Saulės dievo Intos įsikūnijimas. Valdovas rėmėsi inkais – savo kraujo giminaičiais, karališkosios giminės nariais, negausia valdančiąja viršūne, tie Saulės vaikai eidavo visas aukščiausias valstybines pareigas ir laikydavo savo rankose sumaniai organizuotą valstybės valdymą. Šiam sluoksniui priklausė taip pat vyriausiasis žynys uiljakumas, paprastai valdovo brolis, artimiausias padėjėjas, ir visi aukščiausieji šventikai. Inkas buvo vyriausias kariuomenės vadas ir valstybės vadovas, jo rankose buvo teismas ir įstatymų leidyba.

Kilmingieji inkai nuo paprastų mirtingųjų skyrėsi kitokiu apdaru. Jie rengdavosi puošniais, spalvingais, plonais vilnoniais drabužiais, puošdavosi auksu ir brangakmeniais. Inkai kitaip šukuodavosi ir puošdavosi sunkiais auksiniais auskarais, kurie ilgainiui nutempdavo ausų spenelius kone iki pečių. Dėl to jie imti vadinti ilgaausiais. Galvos apdangalą dabindavo margaspalvėmis paunksnomis – galybės ir pagarbos simboliu.

Valdančiosios kastos atstovus valdovas paskirdavo visų keturių provincijų vietininkais. Provincijas skirstė į apskritis – unu, kurias valdė paskirti valdytojai tukujrikokai („visaregiai“). Smulkesnius teritorinius vienetus valdė kurakai – užkariautojų genčių seniūnai. Kurakai tvarkė savo valdinių gyvenimą ir veiklą. Sapa inkas ir aukš čiausieji pareigūnai Kuske griežtai kontroliuodavo ž

. . .

Turinys

1. Įžanga

2. Senosios Pietų Amerikos kultūros ir civilizacijos

2.1. Priešinkinės Pietų Amerikos kultūros

2.2 Inkai – tobuliausia indėnų civilizacija

3. Senųjų Pietų Amerikos kultūrų religijos

4. Išvados

Join the Conversation

×
×