Kokios tautos ir kokių kultūrų žmonės gyveno senovės Pietų Amerikoje? Daugelis klaidingai mano, kad senovėje gyveno tik inkai. Tačiau taip nėra. Europiečiai Anduose atrado didžiausią ir galingiausią iš visų kada nors Amerikoje egzistavusių indėnų imperijų – garsiąją Inkų imperiją. Inkai, kaip ir actekai, stengėsi ištrinti iš savo imperijos gyventojų atminties (rašto ir knygų čia dar nebuvo) visa, ką jie žinojo apie Andų praeitį iki ateinant inkams. Nuodugnūs ir nuoseklūs inkai „suinkino“ Andų srities istoriją. Vienas žymiausių amerikanistų, studijuojančių Andų sritį, – Filipas Einsvordas Minsas, – yra pasakęs, kad „visa ši sritis persunkta neišdildomo inkiško kolorito“. Šis „inkiškas koloritas“ perdėm nuspalvinęs visą Viduriniųjų Andų srutį, sukėlė daugelio tyrinėtojų skepticizmą: jie teigė, kad mes niekada nepažinsime nei priešinkinės istorijos, nei ankstesniųjų jos kultūrų pobūdžio bei lygio. Laimė, šie agnostikai pasirodė esą neteisūs: dėka ilgamečių tyrinėjimų, kuriuos vykdė visa eilė archeologų amerikanistų (D.B. Telojas, D.E.I. Grasas, V.D. Strongas, A. Kreberis, vyras ir žmona Reichlenai, R. L. Oilis, H. Bingamas ir daugelis kitų), šiandien galime bent dalinai iššifruoti šią „lygtį su daugeliu nežinomųjų“ ir nors bendrais bruožais apžvelgti tas dar neseniaivisai negirdėtas priešinkines kultūras vakarinėje Pietų Amerikos dalyje, nustatyti jų chronologinę eilę. ` Prieš apžvelgiant Pietų Amerikos priešinkinę praeitį ir Inkų imperijos raidą,trumpai panagrinėkime Andų srities geografines sąlygas. Didesniąją jos dalį užima patys Andai. Jų ilgis iš šiaurės į pietus apie 7000 km, o plotis 150 – 900 km. Kaip atskirą geografinį vienetą, iš Andų srities galima išskirti Viduriniuosius Andus. Jie apima dabartines Peru ir Bolivijos respublikas, Ekvadoro pietus, Čilės šiaurę ir Argentinos šiaurės vakarus. Peru pajūris – 20 – 150 km pločio žemės juosta – šiais laikais yra vienas dykiausių Žemės rutulio rajonų. Negyvenamą dykumą tik keliose vietose paįvairina upeliai, kurių slėniuose išaugo pagrindinės priešinkinio laikotarpio kultūros. Teisybė, tos „pajūrio kultūros“ beveik visada tarpo tik vieninteliame „savo“ slėnyje arba daugių daugiausia – dar ir kaimyniniame. Upių ir upelių, kurie drėkino pajūrio dykumos oazes, buvo apie trisdešimt. Svarbiausi šiauriniame pajūryje yra: Piura, Lambajekė, Pakazmajas, Čimaka, Močė, Viru, Santa, Kazma. Viduriniame pajūryje esančios upės ir gyvenvietės vadinasi Uarmėjus, Paramonga, Supė, Čankajus, Ankonas, Rimakas ir Pačakamakas. Pietinio pajūrio oazės yra Kanjetė, Činča, Parakasas, IKa, Naska. Dėl to ir beveik visos žymiosios priešinkinės kultūros Viduriniųjų Andų srities kultūros, išaugusios pajūryje, pavadintos pagal gyvybę duodančias upes, kurios ts kultūras „pagimdė“. Žemyno viduje, vadinamojoje „Kalnų Peru“, tarp atskyrų Andų atšakų plyti „baseinai“, kuriuose gyveno ir tebegyvena didelė dauguma Viduriniųjų Andų srities indėnų. Patraukę iš šiaurės į pietus, pirmiausia atsiduriame Kachamarkos baseine, toliau – Kaljechon de Uailaso ir Santos upių baseinuose, dar toliau – Kusko baseine, pietinės Peru baseine į šiaurę nuo Titikakos; prie šliejasi didžiausia iš visų lygumų, kurios yra Andų kalnuose, – Bolivijos plokščiakalnis, plytintis į pietus nuo didžiausio Pietų Amerikos ežero Titikakos (8400 km2), maždaug 4000 m aukštyje virš jūros lygio. Titikakos ežeras Desagvadero upe jungiasi su kitu žymiu Bolivijos ežeru Poopu.Priešinkinės Pietų Amerikos kultūros Apie pirmųjų žmonių atvykimą į Viduriniuosius Andus šiuo metu žinoma labai nedaug. Pirmieji žmonės – medžiotojai – Andus bei Pietų Ameriką atėjo maždaug prieš 9500 metų; tai buvo iš vis pirmieji Pietų Amerikos gyventojai. Jie atvyko vieninteliu galimu keliu – per Panamos sąsmauką, toliau Kolumbijos upių Kaukos bei Magdalenos pakrantėmis ir Ekvadoro pajūriu, kol pasiekė Viduriniųjų Andų sritį. Kol kas amerikanistika mažai težino apie pirmuosius šios srities gyventojus. Yra tik nustatyta, kad tai buvo medžiotojai, savo kultūra artimi to meto Šiaurės Amerikos gyvenusiam Folsomo žmogui. Pagrindinis medžioklės objektas ir čia buvo anuometinė pleistoceninė fauna, daugiausia arkliai, kupranugariai ir didieji elniai.
Visų tiksliausias žinias apie seniausias Pietų Amerikos gyventojus esame gavę iš tolimųjų to kontinento pietų – iš Patagonijos ir iš pietinės Čilės. Džunijaus Berdo atrastas Palji Aiko urvas Čilėje yra seniausia iki šiol žinoma žmonių gyvenama vieta Pietų Amerikoje. Tolesni tyrinėjimai rodo, kad žmonės šiame žemyne apsigyveno gerokai prieš tai, kai išmoko dirbti žemę. Iki šiol surastos penkios mažos gyvenvietės Peru pajūryje, kuriose jau maždaug prieš 5000 metų sėsliai gyveno seniausieji Pietų Amerikos žemdirbiai: tai Puamepė, Milagas, Sero Prietas, Amperas ir Uaka Prieta. Be abejo, šios vietovės taip vadinamos dabar. Paskutiniojo kaimo vardu yra pavadinta labai primityvi kultūra, nežinojusi dar nė puodų žiedimo, – Uakos Prietos kultūra. Jos atstovai augino aguročius, raudonuosius pipirus, vaisius, o taip pat jau ir medvilnę. Svarbiausio Andų žemdirbių „atradimo“ – bulvių jie dar nežinojo. Uakos Prietos gyventojai savo maistą paįvairindavotuo, ką gaudavo iš jūros, – moliuskais. Gyveno jie pusiau į žemę įkastose trobelėse, kuriose buvo viena, daugiausia dvi patalpos. Darbo įrankius šie pirmieji Pietų Amerikos žemdirbiai gaminosi beveik vien iš akmens. Tasai „pradinės žemdirbystės“ laikotarpis Andų srityje truko labai ilgai – apie 1300 – 2000 metų. Šis gana ilgas laikotarpis tartum padėjo atsirasti naujai kokybei: užgimė pirmoji Andų srityje ir apskritai visoje Pietų Amerikoje aukšta kultūra, kurią vadiname Čavino kultūra, nes pagrindinis jos kulto centras buvo Čavin de Uantaras. Čavin de Uantaras nebuvo tikras miestas, nors ir vadinamas tos „teokratinės valstybės“ sostine. Atrodo, kad bendra religija visus „čaviniečius“ vienijo labiau, negu priklausymas vienai valstybei ar vienai genčiai ir kalbai. O Čavin de Uantaras greičiausiai tebuvo pagrindinis tuo metu jau labai išaugusio kulto centras, kuriame gyveno vien vyriausieji žyniai. Čiaviniečių religijos pagrindas buvo garbinimas savotiško, į katę panašaus dievo, kurio labai stilizuotas atvaizdas yra išlikęs dešimtyse Čavino laikotarpio indų ir stelų. Didelis stilizavimas trukdo tiksliai nustatyti to kačių šeimos plėšrūno rūšį. Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad ir čia būta jaguaro. Visame Čavine nerasta jokio gyvenamųjų namų pėdsako. Iš daugelio pastatų, susibūrusių aplink Čavino „aikštę“, pats svarbiausias yra, matyt, centrinė čaviniečių šventykla – triaukštis pastatas, kurį šiandieniniai Peru gyventojai vadina El Kastiljo. Jis panašus į triaukštę akmeninę piramidę, viduje turi daug galerijų, koridorių ir nedidelių šventyklų. Iš lauko pusės pastatas atrodo visiškai uždaras; nepaisant to, jis buvo puikiai vėdinamas – turėjo ištisą sistemą ventiliacijos kanalų. Be El Kastilijo, Čavin de Uantaro lankytojus iki šiol žavi akmeninės stelos. Iš jų išsiskiria garsioji „Raimondžio stela“, kurioje iškalta chimeriška figūra – pusė žmogaus, pusė kažkurio kačių šeimos plėšrūno. Šita kultūra, atvėrusi naują erą Andų srities indėnų istorijoje, ekonomiškai rėmėsi tikra žemdirbystės revoliucija, kuri kito, pradėjus auginti kukurūzus (maždaug VIII a. pr. m. e.). Kartu su kukurūzais atsirado ir daugiau kultūrinių augalų. Tuo metu prijaukinamas šuo. Ir ne tik šuo, bet ir lama, pati svarbiausia iš visų gyvulių, kuriuos prieškolumbiniai indėnai sugebėjo prisijaukinti. Lama atliko tas pačias pareigas, kaip ir kupranugariai Afrikoje ir Azijoje. Lama nešiodavo krovinius, savo augintojui teikdavo mėsą – maistą ir vilną – drabužį; net lamos mėšlas šaltuose Anduose buvo laikomas vertingu kuru. Įdomu, kad čaviniečių auginama lama turėjo dar penkis pirštus, o mūsų dienų lama turi jau tik du. Lama yra hibridas ir savo augintojams atvesdavo visada tik vieną ėriuką. Todėl Anduose rūpintis lamomis buvo svarbiausia kiekvieno indėnų kaimo pareiga nuo pat Čavino laikų. „Lama yra antroji piemens žmona“ – šis populiarus priežodis ir šiandien yra aktualus. Archeologiniai radiniai rodo, kad įrankius jie vis dar gamindavosi iš akmens arba kaulo. Metalą čaviniečiai žinojo tik vieną, mums patį brangiausią – auksą. Tačiau iš jo buvo daromi tik papuošalai, ypač auskarai, visada pagražinti „katiniškojo“ dievo motyvais. Čavino „revoliucija“ supažindino Peru ir su keramika, nes Čavino kultūros pirmtakai puodų žiedimo visai nežinojo. Čavino kultūra apėmė didžiulę teritoriją pajūryje ir žemyno viduje, todėl ją iš tikrųjų galima pavadinti pirmąja universalia Andų srities kultūra. Garsias čaviniečių kultūros, bendros visiems Andams, tradicijas tęsia jaunesnės Andų kultūros, daugiausia pajūrio srityse. Ta2iau nuo Čavino kultūros jos iš esmės skiriasi savo ribotu poveikiu. Jų įtaka dažnai apima tik du – tris gretimus slėnius. Iš šių vietinių kultūrų, atsiradusių po Čavino kultūros, vertos dėmesio tos, kurias randame pietiniame Peru pajūryje. Žymiausia jų – vadinamoji Parakaso kultūra, išaugusi tiesiogiai čaviniškosios. Tai geriausiai įrodo faktas, kad ant daugelio Parakaso kultūros seniausiojo laikotarpio indų kaip pagrindinį ornamentą randame tą patį į katę panašų grobuonį, kurį taip garbino čaviniečiai. Šios Parakaso kultūros lobius būsimosioms kartoms išlaikė sausa Peru pajūrio gamta, šiaipjau žmogui labai nepalanki. Parakaso pusiasalyje buvo atrasti du nepaprastai turtingi požeminiai kapai, įrengti šios kultūros klestėjimo laikotarpiu. Vienas jų, vadinamas „ Parakaso olomis“, yra ištisa sistema požeminių celių, iškaltų pajūrio uoloje maždaug 8 metrų gylyje. Į tas celes lygiomis eilėmis sudėtos senųjų pusiasalio gyventojų mumijos, suvystytos į audinius, kurie puikiausiai išliko iki šiol. Paskutiniai mirusiųjų kelionei į celes įdėta įvairių daiktų, taip pat ir auksinių brangenybių. Kaip matyti iš Parakaso olų radinių, metalo apdirbimas buvo vienintelis labiau ištobulintas parakasiečių amatas. Be gryno aukso, Parakaso auksakaliai vartojo ir aukso lydinius su variu. Olose rasta keramika dar gana primityvi. Kiti olų skaptuotojų įrankiai tebebuvo iš akmens arba iš kaulo. Parakaso kapuose randamų mumijų kaukolės – teisybė, ne visos – ne tik deformuotos, bet ir trepanuotos. Ankščiau amerikanistai spėliojo, kad šitos angos kaukolėse rodo palaidotuosius buvus kariais. Mat, senojoje Peru bene labiausiai paplitęs ginklas buvo vadinamoji makana, panaši į husitų kuoką. Jos rutulio formos antgalis, iškaltas iš akmens, o vėliau – ir iš bronzos, užsibaigdavo keliais aštriais smaigaliais. Ir štai tarp surastų makanų buvo keletas, kurių smaigaliai tiksliai atiko Parakaso mumijų kaukolių angas. Šiandien galime tik spėlioti, kad daugybė preparuotų kaukolių atspindi kažkokį ypatingą Parakaso indėnų kultą. Be to šitos kaukolės rodo, kaip buvo ištobulėjusi medicina Viduriniuose Anduose dar priešinkiniu laikotarpiu. Parakaso „gydytojai“ (o gal žyniai) mokėjo iš atverto kiaušo išimti kaulų nuolaužas, spaudžiančias smegenis ir sukeliančias paralyžių. To meto „gydytojams“, kad galėtų operuotų, reikėjo chirurginių instrumentų. Jų ir buvo rasta, beje ne vien Parakase. Tai, be kitko, pincetai, obsidianiniai peiliai, adatos ir tikri skalpeliai, net ir turniketai arterijoms užspausti. Kiaušą, pramuštą apeigų ar mūšyje, indėnų chirurgai „užlopydavo“ auksinėmis plokštėmis. Tačiau chirurginius įrankius jie gamindavosi iš akmens ir kaulo. Tie įrankiai buvo tokie tobuli, jog juos suradus, tiesiog knietėjo vėl pavartoti. Du Peru gydytojai tikį bandymą padarė. Jie sėkmingai atliko keletą chirurginių operacijų tais pačiais įrankiais ir metodais, kaip senovės Parakaso chirurgai. Parakaso kultūros tęsėja yra kita svarbi vietinė kultūra – Naskos kultūra (100 500 mūsų eros m.). Jos pėdsakų aptinkama tik pietinėje Peru, Naskos ir Ikos slėniuose. Kiek Parakaso kultūra garsėja meniškais audiniais, tiek Naska – tobulais keramikos dirbiniais. Be žiedžiamojo rato Naskos periodo puodžiai lipdė idealių formų glazūruotus indus. Pagrindinė jų keramikos spalva – ryškiai raudona. Be jos Naskos puodžiai vartojo dar visą dešimtį spalvų. Su Naskos kultūros vardu yra susijęs ir sensacingiausias radinys Pietų Amerikoje. Sausringoje vietovėje, vadinamoje Valje de Palpa, kur kadaise buvo vienas iš Naskos kultūros centrų, jau senokai buvo randama 15 – 20 cm gilumo įdubų, išdėstytų viena šalia kitos. Dar neseniai amerikanistai neabejojo, kad tai primityvios naskų drėkinimo sistemos liekanos. Nesuprasdami, kam skirtos ilgos akmenų eilės, randamos daugelyje vietų, mokslininkai nutarė apžiūrėti naskų kanalus ir „akmenines eiles“ iš lėktuvo. Tai ką jie pamatė, buvo tiesiog neįtikėtina. Paaiškėjo, kad „įdubos“ arba „kanalai“ ir žymiai tankiau išdėstytos akmenų „sienelės“ iš tikrųjų sudaro driežų, paukščių, vorų, žuvų, aštuonkojų ir kitų jūros gyventojų milžiniškus, kartais net kelių kilometrų ilgio atvaizdus. Kadangi šie milžiniški atvaizdai matomi tik iš „dangaus aukštybių“, aišku, kad naskai juos ir sukūrė, „nupiešė“ tiems, kurie yra „danguje_ – savo dievams. Kad šių paveikslų autoriai buvo naskai, nėra abejonių, nes gyvūnai (matyt, „šventieji“) šioje fantastiškoje galerijoje atvaizduoti visai tie patys ir lygiai tokia pačia maniera, kaip garsiojoje naskų keramikoje. Maždaug tuo pat metu, kai pietuose atsiranda Naskos kultūra, šiauriniame pajūryje – Viru, Čao, Lakramarkos, Nepenjos slėniuose, o ypač Močės slėnyje, – gimsta nauja kultūra, pagal jos gyventojų kalbą vadinama Močika. Ką mums paliko močikai ? Pirmiausia, tobulus, tikrai monumentalius statinius. Kaip pavyzdį paminėsime bent dvi puikias piramides, stūksančias netoli dabartinio Peru miesto Truchiljo. Viena jų, šiandien vadinama Uaka del sol, skirta saulei, buvo, turbūt, didžiausias indėnų pastatas Peru pajūryje: jos ilgis ketvirtis kilometro, plotis – daugiau kaip 140 metrų. Kita piramidė Uaka de la luna buvo skirta mėnuliui. Močikai statė ne vien šventyklas, jų valstybėje buvo ir didelių viešosios paskirties statinių, iš tiesų naudingų visuomenei. Kad ir močikų plentai, kurie, nors jo statytojai ratų dar nežinojo, buvo nepaprastai platūs. Kadangi plento plotis – jo likučiai rasti Čikamo pampoje – buvo lygiai 9,80 metro, o kai kurios močikų piramidės, sukrautos tais laikais, turi kvadratinį pagrindą, kurio kraštinės ilgis 98 metrai, tai galima spėlioti, kad 98 cm arba 9,80 metro buvo pagrindinis močikų ilgio vienetas. Prisiminkime dar ir sudėtingą kanalų sistemą, kuria močikų žemdirbiai drėkina savo laukus. Pavyzdžiui, vienas toks kanalas, atvedantis vandenį iš Čikagos upės, yra 113 km ilgio, o ties Askopa močikai įrengė tikrą 15 metrų aukščio akveduką. Tačiau labiausiai specialistus sudomino nuostabi močikų keramika, tiksliau piešinius ant keramikos. Nesuklysime pasakę, kad ant indų pavaizduota visa įvairiapusė močikų kultūra. Čia randame žvejų ir žemdirbių, karių ir šokėjų atvaizdų. Piešiniuose ant indų matome močikų drabužius, jų muzikos instrumentus, naminius gyvulius, ginklus, audimo būdus ir t. t. Iš močikų keramikos sužinosime, kad jie augino įvairius kultūrinius augalus, ypač kukurūzus, manioką ir kitų. Iš močikos keramikos pirmą kartą šį tą sužinome ir apie jų visuomeninę santvarką. Vieningos, demokratiškos gimininės bendruomenės jau seniai nebebuvo. Močikai jau buvo griežtai susiskaldę į klases. Socialinės hierarchijos viršūnėje stovėjo valdovas (sije kič), keramikoje dažnai vaizduojamas, kaip jaunuolis. Sije kičas visų pirma buvo vyriausias mačikų karo vadas. Atskirus močikų valstybės slėnius valdė sričių vadai – alaekai. Privilegijuotam luomui priklausė, matyt, ir „privatūs savininkai“. Pavyzdžiui, viename iš rastų indų yra nupiešta audimo dirbtuvė, kurioje audėjai dirba prižiūrimi meistro, o gal „savininko“. Žemutinį močikų visuomenės sluoksnį sudarė tarnai, o dar žemiau už juos stovėjo vergai. Močikų imperija jau nėra tokia valstybė, kurios viso gyvenimo ašis – religija. Nuo keistų jaguariškų dievų visa šventa pagarba ir tikras dievinimas jau pereina aukščiausiems valstybės asmenims. Galime manyti, kad sije kičas – aukščiausias močikų valdovas – jau laikomas „gyvu dievu“ ir jam reiškiama visa ne tik civilinė, bet ir religinė pagarba. Taigi, močikų visuomeninio ir ekonominio gyvenimo pakitimai atsispindi jų religinėse pažiūrose, kurias galima pavadinti pereinamosiomis. Kelias, vedantis nuo kačių šeimos grobuonies garbinimo į sužmogintų aukščiausiųjų dievų garbinimą vėlesnėse andų kultūrose, eina būtent per įsivaizduojamąją Ai Apeką – aukščiausiąją močikų dievybę, kurios viena pusė yra žmogus, o kita vis dar tradicinis žvėris. Po ilgoko laiko tarpo močikų įpėdiniu tapo Čimu imperija. Čimu imperija pirmajame savo etape apėmė visą buvusią močikų genties teritoriją. Pati Čimu kultūra irgi tiesiogiai išaugo iš turtingų močikų kultūros tradicijų. Čimu imperija valdė tūkstančio kilometrų ilgio pajūrio juostą, nuo Tumbeso miesto šiaurėje iki dabartinės Peru sostinės Limos. Čimu imperija atsirado XII ar XIII šimtmetyje. Tas laikotarpis kartais vadinamas – miestų statytojų epocha. Čimu klestėjimo laikotarpiu pajūryje, ir ne tik jame, išaugo dešimtys klestinčių miestų. Gražiausias iš jų buvo garsusis Čan Čanas – imperijos sostinė. Jis buvo pastatytas pagal tikslų urbanistinį planą ir užėmė apie 17 km2. Miestą juosė gynybinės sienos. Viduje Čan Čanas buvo suskirstytas į dešimtį kvartalų, arba vaikiau – pastatų kompleksų. Visi Čimu sostinės kvartalai buvo vienodo ploto (maždaug 450X350 metrų). Kiekvienas jų buvo atskirtas nuo kitų net 9 metrų aukščio sienomis. Tarp atskirų kvartalų plytėjo puikiai drėkinami dirbami laukai, duodantys įtvirtinto miesto gyventojams pagrindinius maisto produktus. Be to, kiekvienas kvartalas turėjo savą vandens rezervuarą ir savas kapines. Be tikrų mistų statybos susidomėjimą kelia kiti išlikę Čimu imperijos pastatai, visų pirma – piramidės. Jos nėra tokios didingos, kaip senovės meksikiečių, tačiau ir šiandien, nors jau gerokai apgriautos, kelia nuostabą. Čan Čane rastos keturios piramidės. Įdomiausia yra Toledo piramidė, kuri, matyt, buvo grandiozinis valdovų dinastijos mauzoliejus, panašiai kaip Egipte. Tokių piramidžių, kuriose būtų laidojama, niekur kitur indėniškoje Amerikoje neaptinkama. Nors čimujiečiai, kaip ir visi kiti Amerikos indėnai, nepažinojo nei rato, nei vežimo, jie vis dėlto tiesė monumentalius kelius, tikras autostradas, kurių plotis 5 – 8 metrai, o Čan Čano apylinkėse – net iki 25 metrų. Čimujiečiai daug buvo pasiekę ir metalurgijoje. Jie išmoko gaminti daug įvairių lydinių, pirmą kartą Pietų Amerikoje išrado „ tikrosios“ bronzos „receptą“. Iš bronzos ir vario darė peilius, kauptukus, ietigalius ir kitus daiktus, o iš aukso – kulto reikmenis ir brangenybes. Tačiau čimujiečiai dažniau naudojo sidabrą, kuris labai dažnai liudija, kad buvo garbinamas mėnulis. Čimu imperijoje buvo iškilmingai švenčiamas net saulės užtemimas, pagerbiant mėnulį, nugalėjusį saulę. Tačiau iš viso apie čimujiečių religiją žinome labai nedaug. Neturime tikslesnių žinių nė apie Čimu visuomeninę santvarką. Tik Čan Čano suskirstymas į dešimt kvartalų kelia mintį, ar tik nebus kiekviename atskirame kvartale gyvenę vienos giminės – vieno panandiško ailio – nariai. Šiaipjau Čimu imperijoje, matyt, viešpatavo griežta socialinė diferenciacija. Valstybės priekyje stovėjo absoliutus valdovas, vadinamas Čimu. Galiausia, Čimu imperija žlugo. Imperiją nurungė stipresnė varžovė – didžioji Inkų imperija. 1476 metais paskutinį mūšį, kuriame čimujiečiams vadovavo paskutinis Čimu valdovas Čimu Kapakas, laimėjo geriau organizuota ir gausesnė inko Jupankio kariuomenė, o Čimu buvo prijungta prie Tauantinsujaus – Inkų imperijos. Taip nuo Pietų Amerikos istorijos scenos nuėjo paskutinė galinga, gerai organizuota imperija, kuri tik viena ir galėjo priešintis nuolat stiprėjančiam Tauantinsujui. O inkams, likvidavus Čimu, atsivėrė galimybė sukurti didžiausią prieškolumbinę indėnų valstybę Amerikoje.Inkai – tobuliausia indėnų civilizacija Pietiniuose Anduose išaugo tikras organizuotumo bei tvarkos stebuklas, pasireiškė nuostabus organizacinis indėnų genijus, sukūręs Tauantinsujų – inkų imperiją. Inkai nebuvo nei gentis, nei tauta. Žodis „inkas“ iš esmės reiškia patį imperijos valdovą. Be inkų, jų imperijoje gyveno dar kiti, labai privilegijuoti žmonės – vadinamojo kapa kailio nariai, inkų giminaičiai, kildinę save iš bendro su inkais protėvio ir priklausę tam pačiam „karališkajam“ ailiui – giminei. Inkų kraštas – Tauantinsujus driekėsi Pietų Amerikos pietvakariuose, per kuriuos, lyg stuburas žmogaus kūną, eina milžiniška Andų ašis. Tauantinsujus – tiksliau Tahu-an Tin- Suyu („Keturių dalių žemė) – yra tikrasis „oficialus“ inkų imperijos pavadinimas. Kaip rodo vardas, inkų „valstybė“ nuo seno buvo padalyta į keturias dalis – provincijas, kurios kadaise, matyt, buvo vienodo dydžio. Nuo seniausių, legendarinių laikų Tauantinsujaus centras, jo širdis visada buvo Kusko miestas. Nuo jo įvairiomis kryptimis, maždaug į šiaurę, pietvakarius ir pietryčius, tęsėsi Tauantinsujaus provincijos. Didžiausia iš jų, Koljasujus, plytėjo Andų klasikinės kultūros srityje – Titikakos ežero apylinkėse. Antroji provincija – Kuntisujus – tęsėsi į pietų vakarus nuo Kusko. Dabartinės Peru respublikos šiaurę ir mūsų laikų Ekvadorą apėmė trečioji Tauantinsujaus provincija – Činčasujus. Pagaliau rytinėje krašto dalyje buvo Antisujus; jis apėmė ir rytinius Andų šlaitus. Tauantinsujus didžiausio klestėjimo laikotarpiu užėmė daugiau kaip 950000 km2, o gyventojų turėjo iki 32 milijonų gyventojų (duomenys labai skirtingi, įvairių šaltinių teigimu imperijoje galėjo gyventi nuo 7 iki32 mln. žmonių). Inkai knygų nerašė.o iš mazgų sudaryti simboliai – kipu, nebuvo raštas ir mums nesuteikia jokių istorinių žinių apie inkų kilmę. Inkų legendos pasakoja apie inkų kilmę, kaip ir iš kur į pasaulį atėjo pirmieji dieviškieji inkai. Tolimoje praeityje Peru šalyje egzistavo laukinės gentys, kurios nepaliaujamai kariavusios tarp savęs ir gyvenusios tamsoje ir skurde. Tie karai tęsėsi ilgus šimtmečius, kol ant Titikakos ežero kranto pasirodę vyras su moterimi, gražūs žmonės, kurie save vadino Saulės vaikais. Tai buvę Saulės sūnus inkas Mankas Kapakas ir Mėnulio duktė Mama Oilja, brolis ir sesuo ir kartu vyras ir žmona, pirmieji inkų valstybės valdovai. Mankas Kapakas mokęs vyrus dirbti ir drėkinti žemę, statyti namus, lydyti metalus ir įvairių kitų amatų. Mama Oilja mokiusi moteris verpti ir austi. Tie Saulės vaikai davę laukinėms gentims įstatymus bei tikėjimą ir, prieš grįždami į dangaus aukštybes pas savo tėvą, prisakę, kad Peru valdysią jų palikuonys – inkai (inkas – valdovas, karalius, ponas), kurie paveldėję dieviškąjį kraują. Šias legendas reikia suprasti taip, kad inkai – galinga gentis, priklausiusi kečujų kalbinei grupei, nugalėjusi visas kitas gentisir suformavusi didelę imperiją. Patys nugalėtojai virtę valdančiąja klase, kuri, stengdamasi išlikti grynakraujė, nesusiliejusi su nugalėtaisiais, o suformavusi savo valdančiąją kastą, uždarą sluoksnį. Tos kastos priešakyje stovėjo aukščiausias genties vadas, kuris priėmė sapa inko titulą ir valdė visas užkariautas šalis ir tautas. Inkai kalbėjo kečujų kalba ir vadino ką rungsimi (žmonių kalba). Galima aptikti duomenų, kad kartais inkai kalbėdavęsi sava ypatinga, slapta kalba, kurios kitų genčių nariai nesuprasdavę. Inkų gentis būtinai palaikė artimus giminystės santykius su kitomis kečujų kalbinės grupės gentimis, nes visos tos gentys, palyginti su kitomis, buvo privilegijuotos. Jų nariai, kaip ir patys inkai, nemokėjo mokesčių, jiems nereikėjo dirbti priverstinių darbų – eiti lažo. Kokia buvo inkų valstybės struktūra? Klausimas ne toks ir paprastas, pirmieji ispanai galvojo, kad inkų šalyje vyrauja toks pat feodalizmas, kaip ir Ispanijoje, ir perujiečių valstybę pavadino imperija. Ištiktųjų inkų visuomenės pagrindą sudarė patriarchalinė gentinė bendruomenė, vadinama ailiu. Tauantinsujaus valstybei vadovavo sapa inkas („ aukščiausias inkas, vienvaldis inkas), Saulės sūnus, kuris buvo garbinamas kaip gyvas Saulės dievo Intos įsikūnijimas. Valdovas rėmėsi inkais – savo kraujo giminaičiais, karališkosios giminės nariais, negausia valdančiąja viršūne, tie Saulės vaikai eidavo visas aukščiausias valstybines pareigas ir laikydavo savo rankose sumaniai organizuotą valstybės valdymą. Šiam sluoksniui priklausė taip pat vyriausiasis žynys uiljakumas, paprastai valdovo brolis, artimiausias padėjėjas, ir visi aukščiausieji šventikai. Inkas buvo vyriausias kariuomenės vadas ir valstybės vadovas, jo rankose buvo teismas ir įstatymų leidyba. Kilmingieji inkai nuo paprastų mirtingųjų skyrėsi kitokiu apdaru. Jie rengdavosi puošniais, spalvingais, plonais vilnoniais drabužiais, puošdavosi auksu ir brangakmeniais. Inkai kitaip šukuodavosi ir puošdavosi sunkiais auksiniais auskarais, kurie ilgainiui nutempdavo ausų spenelius kone iki pečių. Dėl to jie imti vadinti ilgaausiais. Galvos apdangalą dabindavo margaspalvėmis paunksnomis – galybės ir pagarbos simboliu. Valdančiosios kastos atstovus valdovas paskirdavo visų keturių provincijų vietininkais. Provincijas skirstė į apskritis – unu, kurias valdė paskirti valdytojai tukujrikokai („visaregiai“). Smulkesnius teritorinius vienetus valdė kurakai – užkariautojų genčių seniūnai. Kurakai tvarkė savo valdinių gyvenimą ir veiklą. Sapa inkas ir aukš čiausieji pareigūnai Kuske griežtai kontroliuodavo žemesnio rango valdininkų veiklą. Inkų požiūriu, visų mažiausia jų valstybės ląstelė buvo šeima, o ne atskiras žmogus. Asmenybė egzistavo tiktai kaip šeimos narys, o visa šeima gyveno tik tam, kad tarnautų valstybei. Inkų suformuotos militarizuoto valdymo sistemos svarbiausias uždavinys buvo garantuoti reikalingiausių maisto produktų gamybą ir likučių paskirstymą. Inkų valstybės žmonės nebuvo patyrę nei skurdo, bado ir vargo senatvėje, nei darbo vaikystėje, nei kitų nelaimių, kurios dažnai ištinka net mūsų dienomis. Istorikas Krou apie Peru yra pasakęs: „Vidutinis indėno pragyvenimo lygis, be abejo, buvo visai primityvus. Vis dėlto kiekvienas, galintis dirbti dirbo; nė vienas ligonis neliko be priežiūros; nusikalstama buvo retai, seni ir suluošinti žmonės gaudavo visa, kas būtiniausia pragyvenimui; inkų ekonomikos varomoji jėga buvo bendras darbas visuomenės labui, o ne troškimas pasipelnyti“. Žemdirbystė inkų šalyje buvo labai išvystyta – tikrai geriau negu tų laikų Europoje. Perujiečiai kultivavo maždaug keturiasdešimt kultūrinių augalų. Svarbiausi iš jų buvo kukurūzai ir bulvės. Žemdirbyste verstasi siauruose, giliuose slėniuose, kurių stačiais šlaitais lietinguoju metų laiku plūsdavo žemyn vanduo ir išplaudavo dirvožemį. Sausuoju metų laiku ten trūkdavo drėgmės. Todėl inkai buvo priversti ant šlaitų formuoti terasas. Šitaip jie sustabdydavo dirvožemio išplovimo procesą ir lengviau atvesdavo vandenį iš upių ir šaltinių. Kur ne kur terasas jie iškirsdavo tiesiog uolose ir pliko akmens užberdavo derlingo dirvožemio, kurio atsitempdavo iš slėnių. Visą tą titanišką darbą žemdirbiai atlikdavo primityviais darbo padargais, nes geležinių įrankių jie neturėjo, na, ir, žinoma, tokiam darbui reikėjo nepaprasto atkaklumo. Išties didingi drėkinamosios žemdirbystės įrenginiai – tvenkiniai, pylimai, akmeninėmis plokštėmis iškloti kanalai, vietomis nusitęsiantys šimtus kilometrų, taip pat rūpestingai suformuotos ir prižiūrimos terasos, visa tai priskiriama prie didžiausių žmogaus proto ir rankų kūrinių. Jų liekanos dar ir šiandien rodo, kokie atkaklūs, užsispyrę ir auksinių rankų meistrai buvo senovės indėnai. Visas šias sistemas prižiūrėdavo specialūs pareigūnai, kurie taip pat tvarkydavo vandens paskirstymą. Vanduo būdavo paskirstomas tiksliai pagal įstatymus, o už jų pažeidimą grėsė mirties bausmė. Gana sinkiomis ir sudėtingomis sąlygomis sumanūs žemdirbiai išaugindavo puikius derlius. Peruiečiai buvo puikūs statybininkai. Nuostabioji Saulės šventykla Kuske – di-dingas statinys Naujajame Pasaulyje, savo apdaila galėjęs varžytis su geriausiais Senojo Pasaulio statiniais. Taip pat didingai ir puošniai įrengdavo valdovams skirtus rūmus, kurių buvo apstu visoje šalyje. Jų išorė atrodė labai paprasta – tvirtos, patvarios akmeninių luitų sienos su lengvais šiaudiniais, nendriniais arba mediniais stogais. Tačiau patalpų vidus būdavo labai puošnus: sienas peruiečiai puošdavo auksu, sidabru, gyvūnų ir augalų atvaizdais, nukabinėdavo užuolaidomis ir kilimais, pristatinėdavo brangių indų, ant grindų klodavo žvėrių kailių. Visoje inkų šalyje stūksojo daugybė galingų tvirtovių ir sargybos bokštų. Iki šiol įspūdingai atrodo milžiniškos Saksauamano tvirtovės griuvėsiai prie Kusko. slaptu požeminiu vandentiekiu į tvirtovę iš kalnų šaltinio, kurį žinojo tiktai inkų karo taryba, buvo atvestas puikus geriamas vanduo.Tvirtovę juosė trys aštuoniolikos metrų aukščio ir daugiau kaip pusės kilometro ilgio sienos, kurios stūksojo kalno pašlaitėje viena aukščiau už kitą. Sienas skyrė trijų dešimčių pėdų pločio arpai. Tarp jų buvo pastatyti trys bokštai su daugybe kambarių kovotojams, ginklų ir maisto produktų at-sargų saugyklomis. Bokštus jungė požeminiai koridoriai, o po žeme taip pat buvo ištisas kambarių labirintas. Sienos buvo pastatytos iš luitų, sveriančių maždaug po dvidešimt tonų ir turinčių 8 mX4,2 mX3,6 m matmenis. Saksauamano tvirtovę, kurią penkiasdešimt metų statę dvidešimt tūkstančiu žmonių, istorikai visiškai pagrįstai yra sugretinę su garsiausiais senovės civilizacijos paminklais – Egipto piramidėmis ir Romos Koliziejumi, o vienas kitas tamsuolis ispanų misionierius yra priėjęs prie išvados, kad žmonės apskritai negalį pastatyti tokių pastatų ir čia ranką turėjęs pridėti ne kas kitas, kaip pats šėtonas, pragaro karalius. Be tvirtovių, kurias statė inkų karinė organizacija, mus dar ir šiandien domina daugelis viešųjų Inkų imperijos statybų. Užvis labiausiai stebina inkų keliai, apie kuriuos Aleksandras Humboltas yra pasakęs, kad tai įžymiausias kūrinys, kokį tik žmogus yra sukūręs. Visą Tauantinsujaus teritoriją kirto du pagrindiniai keliai. Pirmasis, vadinamas Karališkuoju keliu, iki mūsų šimtmečio pradžios buvo ilgiausias pasaulyje, nors jį nutiesė kultūra, nežinojusi nei rato, nei vežimo. Karališkiausias kelias prasidėjo ties šiaurine imperijos siena – dabartiniame Ekvadore (netoli pusiauju), baigėsi prie Maulės upės, ties inkų – araukanų riba – Vidurinėje Čilėje, 35 laipsnių pietų platumoje. Viso karališkojo kelio ilgis buvo apie 5250 kilometrų. Antrasis, pajūrio, kelias prasidėjo prie Tumbeso, toje vietoje, kur ispanai pirmą kartą įžengė į Tauantinsujaus žemę, ir ėjo į pietus iki Čilės; ten netoli dabartinio Kopiamo miesto jis jungėsi su Karališkuoju keliu. Visas Pajūrio kelias – matyt , naujesnis – turėjo lygiai septynis su puse metro pločio. Kalnų kelias buvo kiek siauresnis. Abipus inkų kelių per visą jų ilgį tęsėsi akmeninės tvorelės. Abu šiuos pagrindinius kelius, ėjusius šiaurės – pietų kryptimi, kirto daug skersinių kelių. Tokia milžiniška kelių sistema buvo statoma įvairiems tikslams. Pirmiausia, žinoma, kariniams. Mat, keliais buvo galima greitai permesti kariuomenės dalinius. Be to, keliai lengvino ryšius tarp atskirų Tauantinsujaus sričių, sudarė sąlygas visiškai ūkinei integracijai ir t. t. Inkai gerai suprato savo kelių reikšmę ir todėl jų tiesimui skyrė daug dėmesio. Darbams vadovavo ,,inžinieriai“ – savotiškas valstybinis technikos komitetas. Jis nustatydavo kelio trasą, o pačius darbus atlikdavo vietovių, per kurias eidavo kelias, gyventojai. Panaudojant mitą, keliai buvo tiesiami labai greitai. Inkų keliai nugalėdavo visas gamtos kliūtis – pakildavo net aukščiau debesų (vienoje vietoje kelias siekia 5160 metrų aukštį virš jūros lygio), perkopdavo akmenų griūtis, įveikdavo pelkes, perkirsdavo džiungles. Žinoma, keliams tekdavo ,,peršokti“ ir daugybę upių. Virš jų buvo kabinami tiltai iš virvių, nuvytų iš agavos plaušų. Tuos kabančius tiltus prižiūrėdavo artimiausių kaimų gyventojai, tuo atlikdami savo prievolę imperijai. Seniausias iš tų tiltų buvo 45 metrų ilgio kabantis tiltas per Apurinako upę statytas jau valdant Inka Rokai. Taigi, keliai, tiltai, tambai ir visa kita liudija ne tik apie techninį genijų, bet ir apie tobulą organizaciją, pavyzdingą tvarką, viešpatavusią toje milžiniškoje imperijoje. Iš tiksliųjų mokslų Tauantinsujoje buvo puoselėjama astronomija, kuri nustatydavo tikslų žemės ūkio darbų ritmą. Bet inkų kalendoriui toli šaukia iki aukštųjų Mezoamerikos kultūrų kalendorinių sistemų fantastiško tikslumo.Senųjų Pietų Amerikos kultūrų religijos Tiahuanako miesto griuvėsiai yra ritiniame Titikakos ežero krante, kaip tik dabartinėje Bolivijoje. Didžiuma pastatų susiję su kulto apeigomis ir pastatyti II – V a., kai miesto vaidmuo buvo didžiausias. Svarbiausia Tiahuanako dievybė – stovinti figūra, iškalta monolitiniuose vartuose. Ranko- se ji laiko po stačią lazdą su antgaliais, vaizduojančiais erelio galvą. Galvos apdangalas susideda iš šešių pumos galvų. Ant diržo prikabinta galvų – taigi dievybei aukoti žmonės. Ši figūra galėjo būti Virakoča, inkų mitologijoje dievas – kūrėjas. Čimu gentis turėjo savo karalystę šiaurinėje Peru pakrantėje tarp 1200 m ir 1460 m, kai kraštą užkariavo inkai. Didžiausia čimu dievybė buvo mėnulis. Jiems jis atrodė galingesnis už saulę, nes danguje matyti ir dieną, ir naktį. Tikėta, jog saulė – menkesnė antgamtinė būtybė. Didžiai gerbta ir keletas žvaigždynų: Sietynas globojo žemdirbystę. Svarbi buvo ir jūra (Ni). Jūrai žmonės aukodavo baltų kukurūzų miltų ir raudonos ochros melsdami, kad ji duotų žuvų ir nepaskandintų. Šiuo laikotarpiu beveik išnyko senasis katės kultas.Pachacuti buvo 14 a. pabaigos inkų valdovas, kuris pastatė Machu Picchu. Jis valdė dabartinei JAV prilygstančią imperiją (su 16 mln. gyventojų). Ji tęsėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Amazonės džiunglių ir Rio Maule Čilėje iki šiandieninio Ekvadoro. Inkai Andų kalnuose terasomis statė miestus – ir iki šiol neaišku, kaip jie į kalnus užtempė didžiulius, sveriančius iki šimto tonų akmens blokus ir juos sudėjo taip tiksliai, kad net ir dabar tarp jų nelenda skustuvo ašmenys. Legendose “pacos” (žiniuonys) “kalbėjo” akmenims ir šie patys kilo į kalnus. Ispanams įsiveržus į inkų imperiją, grupė jų pasitraukė į nuošalų kalnų rajoną prie švenčiausio iš “apus”, Ausangate kalno – kylančio link Saulės į 20 tūkst. pėdų aukštį. Q’ero gyvenimas buvo anui (santarvėje, pusiausvyroje) su gamta (Pachamama, Motina Žeme) ir trimis kosmoso sluoksniais Inkams Pachacuti yra dvasinis Mokytojas, asmuo išžengęs už laiko ribų. Jis Mesijas (bet ne krikščioniškąja prasme) – simbolis to, kurie kiekvienas mūsų gali tapti. “Pacha” reiškia “žemė” arba “laikas”, o “cuti” – “sutvarkyti”. Taigi, tai “žemės pertvarkytojas”. Ir tai ne atskiras asmuo, o kolektyvinis reiškinys ar vyksmas. Q’ero išsaugojo ir inkų ritualus – tarp jų svarbiausias yra Žvaigždės ritualas (Mosoq Karpay, “Laiko, kuris ateina”). Tai asmens sąryšio su laiku pabaiga. Tai širdies vyksmas. Tapsmas yra svarbesnis už pačias pranašystes. Šamanai kalba net apie pačio laiko įplyšimą. Karpay (ritualai) adepto kūne įdiegia pažinimo sėklą, Pachacuti sėklą. Tos galios negali priimti atskiras individas – tik visa gentis. Tačiau ta galia gali įeiti į inko kūną (švytinčiojo, inkai išsakė savęs pažinimo sąvoką panašią į senovės indų). Tasai yra tiesiogiai susijungęs su žvaigždėmis, inkų kosmologijos saule. Q’ero tiki, kad vėl atsivers durys tarp pasaulių, laiko angos, per kurias galime žengti Anapus. “Žvelk į savo sielos akis”, – moko Q’ero. – “mokykis iš upės. Medžio, akmens. Šlovink savo brolius ir seseris, Žemę Motiną ir Didžiąją Dvasią. Šlovink save ir visus tvarinius.” Otorongo, Didysis Jaguaras, yra mistinė būtybė pereinanti tarp pasaulių ir esanti vakaruose inkų Gydymo rate. Tas ratas yra pasaulio sutvarkymo būdas ir sąryšis su gamtos jėgomis. Tai keturgubas pažinimo ir nušvitimo kelias, kuriuo nueina pašvęstasis žiniuonis. Pietuose jis nusimeta praeitį, kaip kad gyvate meta odą, – iškart ir vienu metu (tai meilės veiksmas ir galios veiksmas). Tai išreiškiama pirmapradės Sachamama gyvatės simboliu.
Gyvatė yra “amaru” ir siejama su anakonda, gyvenančia prie upių džiunglėse ir laikoma galingiausiu Žemutinio pasaulio gyvūnu. Inkai turėjo tris pasaulio lygius, Žemutinį, kuriame gyvena ropliai, Vidurinį (Kay pacha), apgyventą 4-kojų žinduolių ir žuvų, Viršutinį, kuris sparnuotųjų buveinė. Kiekvienas įšventintasis gauna po vieną gyvūną iš kiekvieno iš lygių – jie jį saugo ir moko. Pietuose pašvęstasis joja ant Otoronto, Vaivorykštės jaguaro per pasaulių plyšius, kur sutinka mirtį ir iš kur grįžta į gyvenimą. Inkuose jaguaras yra išskirtinio kario įsikūnijimas, gyvenančio be baimės – jam nebūtini priešai šiame pasaulyje ar Anapus. Šiaurėje pašvęstasis sutinka Senolius ir sužino slaptuosius mokymus, pasikrauna Kenti, kolibrio, energija, leidžiančia atlikti tai, kas neįmanoma. Kolibris nuskrenda tūkstančius kilometrų, nors pagal fizikos dėsnius neturėtų skraidyti. Kolibris reiškia sugrįžimą prie ištakų. Sakoma, kad Kenti šnabžda į ausį tiems, kurie gali išklausyti ilgą pažinimo melodiją. Tai, paslapties, meilės ir galios daina. Legenda sako, kad Machu Picchu stogai buvo padengti kolibrių plunksnomis, ir nuo jų atsispindėjus Saulės šviesa paskleisdavo žinias virš aplinkinių apus. Rytai yra regėjimo pasaulis, kur pašvęstasis mokosi skrieti Konkordo sparnais ir dalinti magijos dovanas mūsų pasauliui. Kondoras pakyla aukštai ir aprėpia didžiulius plotus. Jis moko mus sklęsti į vietas, apie kurias niekada nesvajojome. Panašu, kad inkų kosmoso supratimo pateikimas buvo dvejopas – kilmingiesiems ir paprastiems žmonėms. Tokią mintį perša inkų ypač išsiskiriančios šventyklos, kurios buvo prieinamos tik žyniams ir didikams (inkams). Jos buvo uždaros ir griežtai saugomos. Užkariautose vietovėse inkai ne tik bandė įdiegti Inti, Saulės dievo, kultą, bet ir prisitaikydavo prie vietinių tradicijų. Visos dievybės sukurtos neregimo ir visagalio Dievo Wiraqocha (teigiama, kad tikrasis šio dievo vardas galėjo būti Apu Kon Titi Wiraqocha ar net Illa Teqsi Wiraqocha, arba jis gali būti vadinamas ir kitais vardais, Pachakamaq ar Tonapa). Wiraqocha buvo visuose trijuose inkų pasauliuose – tad jo buveinė nebuvo nei Hanan Pacha (Viršutiniame pasaulyje), nei Kay Pacha (viduriniame pasaulyje arba Žemėje), nei Ukhu Pacha (Žemutiniame arba požemių pasaulyje). Tačiau labiausiai inkų šlovinamas dievas buvo Inti. Inka (arba Karalius) buvo Sapan Intiq Churin (arba Vienintelis Saulės Sūnus). Svarbiausia šventykla šiam vyriškosios lyties dievui tapatinamam su auksu buvo Qorikancha (dar vadinama Intikancha ar Intiwasi). Quechua tikėjime moteriškoji dievybė, Mėnulis ir sidabras, buvo Killa – ir jos šventykla būtinai privalėjo būti šalia Inti. Svarbiausias žynys inkų bendruomenėje buvo Willaq Uma (Pranašaujanti galva), dažniausiai artimas Inka (karaliaus) giminaitis – brolis arba dėdė. Inti laikomas Saulės dievu ir inkų protėviu. Inti su žmona Pachamama, Žemės deive, turėjo sūnų Manco Capac ir dukrą Mama Ocollo, kuriuos pasiuntė į Žemę, kad išmokytų žmoniją civilizacijos menų. Jiems buvo liepta įkurti sostinę, kur grunte nugrims tupayauri, aukso lazda. Mūsų dienomis Inti garbinamas Inti Raimi šventės Qusqo mieste metu. Išvados Taigi indėnai taip gyveno trisdešimt tūkstančių metų. Gyveno – visiškai izoliuoti. Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje išaugdavo ir vėl žlugdavo imperijos, kaip jūros vanduo bangos iškildavo civilizacijos, o naujos jėgos jas vėl sunaikindavo, Nilo pakrantėse atsirado piramidės, Kinijoje – kanalai, Romos imperijoje – didmiesčiai, gimė krikščionybė, vėliau ir islamas, o indėnai ir toliau laimingai gyveno Amerikoje vieniši, net nenujausdami, kad kitur pasaulyje gyvena žmonių. Iš Tauantinsujaus galybės seniai nieko neliko, kaip ir iš ankstesnių kultūrų. Vienas sunaikino arba pakeitė patys indėnai, kitas užkariavo ir sunaikino. Europiečiai. Išmirė paskutinieji dinastijų įpėdiniai, pasislėpę įstabaus miesto Maču Pikču prietemoje. Niekas nebetiesia puikių plentų, nebesiunčia jais eiklių bėgikų, nebestato akmeninių tvirtovių, neberengia iškilmingų švenčių Kusko aikštėje. Nebestovi jau saulės dievo šventykla ir sidabrinio mėnulio koplyčia. Auksas ir sidabras sulydyti, o nebylų metalą išvežė baltųjų užkariautojų karavelės.Turinys
1. Įžanga2. Senosios Pietų Amerikos kultūros ir civilizacijos 2.1. Priešinkinės Pietų Amerikos kultūros 2.2 Inkai – tobuliausia indėnų civilizacija3. Senųjų Pietų Amerikos kultūrų religijos4. Išvados