SENOVĖS INDIJA
Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos (321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų įvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.i civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena i stambiausių valstybių Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų, pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno, Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai palyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie prieskonius.Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos ) neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis buvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos (daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją).
Senovės Indijoje buvo prijaukinti virtinių veislių gyvuliai (pavyzdžiui, kuprotas jautis zebu, patekęs iš čia į Tarpupį ir Egiptą). Indijoje taip pat pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojami daugiausia karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, ir vakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius.Indo ir Gango auktupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys i pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta, užeina sausra.Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose skaičiai pernelyg padidinti, bet, iaip ar taip, Indija turėjo daugiau gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su ja šiuo atžvilgiu.Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis kalbomis ( munda ir kt. kalba), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys, kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.ios vėlesnės etninės grupės, kurias, kai kurių tarybinių ir užsienio tyrinėtojų nuomone, sudarė persikėliai iš šiaurės vakarų, save vadino arijais. Šis etninis pavadinimas vėliau įgavo reikšmę “kilmingieji”, nes užkariautojai iš aukšto žiūrėjo į vietinius gyventojus ir tarėsi esą pranašesni. Tačiau apie vienos ar kitos etninės grupės (rasinės ar kalbinės) pranašumus nėra ko kalbėti. Viskas priklausė nuo vystymosi sąlygų vienu ar kitu istoriniu momentu.
altiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių pražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo žievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato, drėgnesnio negu Egipte, kur galėjo išsilaikyti tokia trapi medžiaga, kaip papirusas), sąlygų. Antra vertus gaisrai, kurie negalėjo sunaikinti molini. Vakarų Azijos knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir archyvams. Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o jų rasta palyginti nedaug.Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečiu nenutrūko. Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrainėjami (kaip žydų Biblija arba iraniečių Avesta) ir išliko iki šių dienų kaip vėlesni nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo ivengta papildymų ir iškraipymų.Blogiausia yra su senovės Indijos metraščiais. I jų neliko beveik nieko, nebent tik fragmentai, įtraukti į vėlesnes viduramžių kronikas.Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharata ir Ramajana.Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formulių rinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos, ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai.Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos, kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lyginti su pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji ių dviejų poemų buvo Mahabharata, o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai (Vajasa ir Valmikis), iš tikrųjų jie tokie pat mažai istoriški, kaip legendinis Homeras.Abiejų poemų matmenys sukurti maždaug I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, o galutinę formą jos įgavo jau pirmaisiais mūsų eros amžiais.
Mahabharatoje apraomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatos palikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdė Hastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kilo itin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo.Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimų išvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitą pagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jis persikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių, į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę ir įsitvirtinti tėvo soste.Be mitinių ir epinių kūrinių, išliko taip pat rinkinys “Manu įstatymai”. Nustatyti jų chronologiją irgi labai sunku.Manoma, kad rinkinys buvo sudaromas nuo III amžiaus pr. Kr. iki III mūsų eros amžiaus. Tai tipiškas sakralinės teisės (panašiai kaip Penkiaknygės įstatymai) paminklas, kuriame civiliniai ir baudžiamieji nuostatai glaudžiai susipynę su ritualiniais įsakymais bei draudimais ir didžiausia socialine nelygybe yra religijos autoriteto sankcionuota.Savotikas raytinis paminklas yra Arthaastra. Jos sudarytoju laikomas įžymus didžiūnas, Aleksandro Makedoniečio amžininkas Kautilija. Šiame puikiame traktate apie valstybės valdymą yra įdomių patarimų ir įstatymų, atspindinčių sąlygas tos epochos, kai šalyje įsigalėjo centralizacija ir biurokratizacija.Ankstyvajam budizmui studijuoti pagrindinis altinis yra legendų ir Tipatiko sentencijų rinkinys.Visikai tikrai datuoti galima karaliaus Aokos ediktus (III amžiuje pr.Kr.), iškaltus uolose. Juose kalbama apie io karaliaus karus ir religinę politiką.I antikos autorių, be jau mums žinomo Herodoto, palikusio savo meto (V amžius pr.Kr.) vakarų Indijos aprašymą, ypač paminėtinas Arianas, gyvenęs II mūsų eros amžiuje. Savo “Aleksandro anabazyje” jis aprašė šio karaliaus žygį į Indiją, o kūrinyje “Indija” pateikė išsamią šalies geografinę apybybraižą.Nuviesti senovės Indijos istorijos momentus daug padeda materialinės kultūros paminklai. Antai, vykdant kasinėjimus, pradėtus mūsų amžiaus 3-iame dešimtmetyje Indo baseine, išaiškėjo III-II tūkstantmečių pr.Kr. protoindiškoji kultūra, iš kurios galima spręsti apie epochą prieš arijų atsikėlimą ir seniausios sanskritiškai parašytos literatūros pasirodymą.Istoriografija. Egipte ir kai kuriose Vakarų Azijos šalyse viduramžiais atsirado visiškai kitos kalbos ir kita kultūra. Indijoje nebuvo tokios staigios permainos, dėl kurios anose šalyse kone visiškon užmarštin nuėjo praeitis. Kūriniai, parašyti sanskritu, taip pat šnekamosiomis kalbomis (prakritais), buvo studijuojami ir komentuojami iš kartos į kartą.Tačiau Europai Indija itisus tūkstantmečius liko mažai pažįstama šalis. Kartkartėmis čia prasigaudavo keliautojai, tokie, kaip Markas Polas arba Tverės pirklys Afanasijus Nikitinas. Jų aprašymuose yra įdomių žinių apie šalies gamtą, jos gyventojų buitį, kultūrą, bet iki sistemingo Indijos tyrinėjimo buvo dar toli.XVIII m.e. amžiuje Indiją užgrobė kolonizatoriai iš Europos. Tuo metu pradedami tyrinėti jos paminklai. Anglų tyrinėtojas V.Džonsas išverčia senovės Indijos raštijos paminklus (ir “Manu įstatymus”) i sanskrito į anglų kalbą.XIX a. Indijos kalbas (ypač sanskritą) intensyviai studijuoja kalbininkai ryšium su tuo, kad atsirado indoeuropietikoji kalbotyra, kurios įkūrėjas buvo F.Bopas.Prie senovės Indijos literatūros tyrinėjimo yra gerokai prisidėję rusų filologai I. Minajevas, K.Kosovičius ir kiti.Sanskritikai paraytų paminklų leidimas, jų vertimai ir studijavimas sudarė bazė susipažinti su tolima Indijos praeitimi.Tačiau teisingai suprasti istorinę šios šalies specifiką trukdė atsiradusios kai kurios neobjektyvios teorijos, būdingos buržuaziniam mokslui. Neabejojamas indoiraniečių kalbų (jų tarpe ir sanskrito) ryšys su Europos kalbomis davė dingstį tautas, kalbančias tomis kalbomis (arijus), griežtai priešpastatyti seniesiems Indijos gyventojams (dravidams ir buvusiems prieš juos) kaip aukštesnę rasę. Taigi šių laikų rasistai Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ištisai perėmė prietarus, susidariusius senovės ir vidurinių amžių Indijos valdančiose sluoksniuose. Jie pažengė dargi toliau, perkeldami “garbingą” pavadinimą “arijai” (“kilmingieji”), vartotą, kalbant apie indoiraniečių gentis Europos tautoms.Taip pat buvo sukurta ir ivystyta antimokslinė ir reakcinė “arijų rasės” teorija. Itin atkakliai ją skelbė vokiškųjų rasistų atstovas (anglų kilmės) S.H.Čemberlenas.Čia buvo ignoruojami faktai, kad kalbos toli gražu ne visados sutampa su antropologiniais požymiais ir kad pastarieji anaiptol nenulemia kultūros lygio. Galutinį smūgį “arijų teorijai” sudavė ankščiau minėti kasinėjimai Pandžabe ir Sinde: prieš arijus čia gyvenę žmonės buvo sukūrę aukštesnė kultūrą, negu į jų vietą atėję arijai.Kita kryptis, turėjusi neigiamos įtakos Indijos praeitis tyrinėjimui, buvo koncepcija, kad ši šalis ėjusi ypatingu vystymosi keliu, kuris ją skiria nuo visų kitų šalių. Vietinės ypatybės čia buvo pernelyg ikeliamos, ir Indijos praeitis priepastatoma likusios žmonijos istorijai. Šia kryptimi daug klaidų padarė šių laikų buržuaziniai Indijos istorikai, nenorëjæ pripaþinti, kad bendrieji istorinës raidos dësniai visiðkai tinka jø ðaliai.Labai atsidëjæs tyrinëjo Indijos visuomenæ K.Marksas. savo veikale „Britø vieðpatavimas Indijoje“ jis klaðiskai apibûdino Indijos kaimines bendruomenes, iðaiðkindamas jø tvirtumo bei stabilumo prieþastis ir kartu nurodydamas, kad jos neiðvengiamai turi suirti. Jis paþymëjo, kad „ðios amþutës bendruomenës neðiojo kastiniøskirtumø ir vergijos antspaudà“, ir “kad ir kaip nepavojingos pirmu paþvelgimu, visados buvo tvirtas Rytø despotizmo pagrindas“…Tarybinë literatûra senovës Indijos istorijos klausimais visada rëmësi K.Markso, F.Engelso ir V.Lenino mokymu, kad vienà socialinæ-ekonominæ formacijà neiðvengiamai turi pakeisti kita. Savo teiginiams pagrásti ji panaudojo naijà raðytinæ ir archeologinæ medþiagà. Ypaè paminëtini G.Iljino, G.Bongard-Levino, A.Osipovo, D.Suleikino ir kitø tyrinëjimai. Indijos kultûros istorijai didþiulæ reikðmæ turi S.Oldenburgo, F.Ðèerbatskio ir kitø veikalai. Paþangûs ðiø laikø Indijos mokslininkai, aiðkindami savo ðalies istorijà, remiasi marksizmo-leninizmo klasikø teiginiais. Ypaè minëtina D.R.Èananos monografija “Vergovë senovës Indijoje“, kuri suduoda lemiamà smûgá teorijoms, neigianèiomis vergvaldystës vaidmená ðioje ðalyje.Seniausioji Indija. Sprendþiant ið archeologiniø radiniø, Indijoje þmonës apsigyveno dar senojo akmens amþiaus laikais. Paleolito stovyklø rasta kai kuriose ðalies kalnø vietovëse. Sekanèioje neolito stadijoje þmonës jau ëmë kurtis dideliø upiø slëniuose, kurie ankðèiau buvo negyvenami. Á pirmàjà vietà vis labiau kyla vakariniai Indijos rajonai, kur eneolito laikais ir ypaè þalvario amþiuje formuojasi savita protoindiðkoji civilizacija, suklestëjusi III tûkstanmetyje ir II tûkstanmeèio pr.Kr. pradþioje. Pgrindiniai jos centrai buvo miestai, kurių griuvėsiai atkasti dabartinės Harapos (Pendžabe) ir Mohendžo Daro (Sinde) rajonuose.Pagrindinius įrankius ir ginklus ių miestų gyventojai gaminosi i vario, paskiau net i žalvario. Geležis buvo visiškai nežinoma. Kai kurie įrankiai, pavyzdžiui, noragai, buvo tebegaminami i titnago.Ekonomikos pagrindas buvo ariamoji žemdirbystė (darbiniai gyvuliai buvo jaučiai zebu ir buivolai). Be javų (kviečių miežių, ryžių) ir vaismedžių (datulių ir kt.), jau buvo auginami vilnamedžiai. Labai išsivystė amatai.Tauta, sukūrusi protoindiškąją kultūrą, veikiausiai buvo dravidai, o, galimas daiktas, ir prieš juos gyvenusios gentys.
Tuo laikotarpiu atsirado jau tikri miestai su plačiomis gatvėmis. Sankryžose namų kampai būdavo suapvalinami, kad nekliudytų eismui. Žmonės statydinosi dviaukčius mūrinius pastatus. Puikiai buvo organizuotas vandens tiekimas ir nutekamojo vandens nuleidimas į specialius nusodintuvus. Aukštą lygį pasiekė vaizduojamasis menas. Pagaliau jau atsirado vietinis originalus raštas, veikiausiai hieroglifais. Deja, iliko tik trumpų įrašų antspauduose. Jie dar nėra galutinai iššifruoti ir sukelia ginčų, bet pats jų buvimas yra labai reikmingas.Apie II tūkstantmečio pr.Kr. vidurį protoindiškosios valstybės ir jų kultūra nusmunka. Manoma, kad lemiamą vaidmenį čia bus suvaidinęs svetimų etninių grupių, kalbančių indoeuropiečių sistemos kalbomis, įsiveržimas. Tikrų ir konkrečių duomenų apie šį persikėlimą (veikiausiai iš šiaurės vakarų) kol kas neturime, bet pats faktas, kad pasikeitė kalba ir kultūra, yra neginčijamas.Greičiausiai is tautų kilnojimasis buvo laipsniškas ir lėtas. Šiaip ar taip, Harapa ir Mohendžo Daras (vartojant šių laikų pavadinimus) buvo sugriauti.
Dar kartą reikia pabrėžti, kad užkariautojai arijai kuriuos daugelis buržuazinių istorikų laiko aukščiausios rasės atstovais, nebuvo pasiekę tokio ekonominio ir kultūrinio lygio, kaip protoindai. Arijų pergalė pristabdė socialinį-ekonominį vystymąsi ir netgi laikinai nubloškė jį kiek atgal. Indija XV – VI a. pr.Kr. Indijos istorija po ”arijø invazijos” mums yra žinoma daugiausia i poezijos kūrinių (Vedų, Mahabharatos ir Ramajanos). Sugriovus pagrindinius protoindikosios kultūros centrus, Indo baseine ilgam laikui užėjo nuosmukis, šalis susiskaldė. Didelę reikšmę įgauna rajonai Gango aukštupyje ir vidupyje. Tiesa, čia įsikūrę miestai panašūs į didelius kaimus. Vyrauja natūralinis ūkis. Vertės matas yra karvės.Vis dėlto, nepaisant visų sukrėtimų, šiaurės Indijoje rodosi tam tikrų naujo ekonominio pakilimo požymių. Visų pirmą II ir I tūkstantmečių pr.Kr. sandūroje atsiranda geležinių įrankių, kurių nežinojo Harapos ir Mohendžio Daro gyventojai. Panaudojant protoindams nežinomą sunkųjų plūgą su geležiniu noragu, pasidarė galima įdirbti kietesnius dirvožemius, ir žemdirbytė išsiplėtė toli už upių slėnių ir ribų. Itin didelę reikšmę įgauna tokios specifinės Indijos žemės ūkio kultūros kaip ryžiai, medvilnė ir cukranendrės.Didėja socialinė diferenciacija. Geriausi žemės sklypai pereina į kilmingųjų šeimų rankas. Literatūros kūriniuose vis dažniau pradedami minėti vergai. Iš pradžių tai buvo karo belaisviai. Jie vadinami žodžiu “dasa”, kuris reiškia priešą, svetimšalį. Ilgainiui atsiranda ir vergų skolininkų. Padažnėja atvejų, kai žmonės patys parsiduoda arba parduoda giminaičius. Vienas i Mahabharatos herojų, priklausantis karališkajai giminei, pralošė kauliukais visus savo turtus, savo brolius, patį save ir pagaliau, baisiausias dalykas, savo gražuolę žmoną.Visa tai apraoma kaip visikai įprastinis ir normalus reiškinys. Žinoma, gyvenime kur kas dažniau vergais buvo paverčiami neturtėliai, o ne valdančiosios diduomenės atstovai.
Tomis aplinkybėmis gimininė-gentinė santvarka vis labiau užleidžia vietą valstybiniai organizacijai.Radžos, kurie nagrinėjamo laikotarpio pradžioje figūravo kaip genčių vadai, darosi paveldimaisiais karaliukais.I padavimo žinome prisiminimus apie dvi senovines dinastijas. Viena iš jų valdė Hastinapuros mieste ir vadinosi Mėnulio dinastija. Jai priklausė mitinis protėvis Bharata ir jo palikuonys Kauravai ir Pandavai, apdainuojami Mahabharatoje. Kita, pavadinta Saulė dinastija, valdė Ajodhijoje (Gango vidupyje). Jos atstovas buvo garsingasis Rama, kuris pirmasis nusigavo iki Ceilono, o tai rodo, kad plėtėsi ryšiai su išoriniu pasauliu.Didėjant socialinei diferenciacijai, susidarė vienas nuo kito griežtai atsiriboję luomai ir atsirado uždaros varnos, kurių egzistavimas laikomas savitu Indijos visuomenės bruožu. Varnos minimos vedų tik paskiausiose papildymuose. Vėliau pasidalijamas į šias uždaras grupes laikomas amžinu ir nustatytu iš aukščiau. Dvi aukčiausios varnos buvo viepataujančio: brahmanai (žyniai) ir šatrijai (karinė diduomenė). Pasak padavimo, pirmieji išėję iš aukščiausiojo dievo Brahmos lūpų, antrieji – iš jo pečių.Didžiulę gyventojų daugumą sudarė trečioji varna, kuri vaidinosi vaiijais. Jie buvo laikomi iėję iš Brahmos šlaunų. Daugiausia tai buvo žemdirbiai – bendruomenininkai, bet čia priklausė amatininkai ir net pirkliai į kuriuos ir dvasinė, ir pasaulietinė diduomenė žiūrėjo iš aukšto.Ketvirtoji varna, udrai, buvo susidariusi i pavergtų svetimšalių, taip pat iš persikėlėlių, atirūkusių nuo savo giminės ir genties. Jie buvo laikomi žemiausios kategorijos žmonėmis, išėjusiais iš Brahmos kojų pėdų ir todėl pasmerktais šliaužioti dulkėse. Jų nepriimdavo į bendruomenes, jiems neleisdavo turėti jokių postų. Net aki kurios religinės apeigos, pavyzdžiui, garbinga “antrojo gimimo” ceremonija, jiems nebuvo rengiamos. Pažymėtina, kad buvo žmonių, kurių neįsileisdavo net į ši žemiausią sluoksnį ir kurie nepriklausė jokiai varnai. Tai buvo “neliestinieji”, neprileidžiami net prie šulinių, nes neva jie galėjo prižagti švarų vandenį. Kiekvienos varnos teisės ir pareigos buvo vėliau užfiksuotos “Manu įstatymų” rinkinyje. Pirmojon vieton buvo pastatyti brahmanai. Pabrėžiama, kad karinė diduomenė (kšatrijai) turi juos gerbti (net šimtametis kšatrijas turi nusilenkti dešimtmečiui brahmanui). Tačiau gyvenime abi aukčiausios varnų buvo pasidalijusios tarpusavyje valdžia bei privilegijas ir nors kartais veržydavosi viena su kita, bet, prireikus slopinti liaudį, eidavo išvien.Už tą patį nusikaltimą skirtingų varnų atstovai būdavo baudžiami nevienodai. Už šudro nužudymą brahmanas turėdavo tik atgailauti ir sumokėti baudą, kaip už gyvulio nužudymą. Bet šudrui, jeigu ji išdrįsdavo tik pasiginčyti su brahmanu, į burną būdavo įkišama karšta geležis.Beje, pasiskirstymas į varnas anaiptol ne visada sutapo su klasiniu pasiskirstymu. Tik dalis udrų buvo vergai. Antra vertus, į vergovę galėjo patekti ir žmonės iš aukščiausiųjų varnų (kaip tasai karalaitis, kuris pralošė kauliukais save ir savo brolius). Tiesa, petekusiems į vergiją iš aukščiausių varnų būdavo lengviau išsipirkti ar kitaip atgauti laisvę. Pasiskirstymas į uždaras varnas buvo laikomas amžinu ir nekintamu, jį sankcionavo religija. Tarp skirtingų varnų atstovų buvo draudžiamos vedybos.Reikia tai pat atminti, kad patys senosios Indijos religiniai tikėjimai, socialinių poslinkių veikiant, amžių būvyje keitėsi. Vedose minima daugybė gamtos dievų (Varuna – dangaus dievas, Angis –ugnies dievas, Surja – saulės dievas ir kt.).Atrėjant klasiniams ir luominiams prieštaravimams ir stiprėjant žynių luomui, kuris diferencijavosi į atskirą varną, religiniai tikėjimai sujungiami į darnią sistemą. Panteono priekyje atsistoja Brahma, laikomas beveidžiu ir visa apimančiu (žinoma, teologinėse konstrukcijose). Pagal jo vardą žyniai vadinasi brahmanais, o valstybinė religija, kilusi iš genčių kultų,– brahmanizmu. Socialinė nelygybė, kaip akivaizdžiai parodyta legendoje apie varnų atsiradimą, buvo skelbiama amžina ir nekeistina.Magadhos ikilimas. Maurjos valstybės sukūrimas. Iki VI amžiaus pr.Kr. Indija buvo susiskaldžiusi į daugybę karalysčių. Vien tik Gango baseine gyvavo šešiolika smulkių valstybinių darinių. Vienas iš jų – Magadha – nuo VI a. pr.Kr. sparčiai stiprėja ir plečiasi. Jo karalius Bimbisara (543–491 a. pr.Kr.) užvaldo Gango žiotis ir pasiekia Bengalijos įlanką, o jo įpėdiniai prijungė į savo valdas šios “šventos” upės baseiną ir palei jį esančias kalnų vietoves.Vakarø Indijoje susikaldymas iðsilaikë ilgiau. Tai palengvino grobikiðkus þydus Achemenidams, paskui Aleksandrui Makedonieèiui, kuris per dvejus metus (327–325 metų pr. Kr.) užėmė visą vakarų Indiją ir nusigavo iki Indo žiočių.Graikų – makedoniečių viešpatavimas Indo pakrantėse buvo neilgas. Plačiam liaudies judėjimui prieš užkariautojus iš vakarų ėmė vadovauti įžymus indų veikėja Čandragupta. Būdinga, kad jis nebuvo karaliaus giminės narys ir net (jei tikėsime vienu padavimu, kurį platino jo prieai) priklausė niekinamai šudrų varnai. Čandragupta ikilo, tarnaudamas Magadhos karaliui Dhanui Nandai, paskutiniam Nandų dinastijos atstovui. Patekęs į nemalonę, jis pabėgo į Pendžabą, kur susitikinėjo su Aleksandru Makedoniečiu.Grįžęs į Magadha, Čandraguta užėmė sostą. Jis valdė nuo 321 iki 298 metais pr. Kr. ir buvo galingos Maurjos valstybės įkūrėjas. Jos sostinė – Pataliputros miestas.Čandraguptai pavyko suvienyti visą šiaurės Indiją. Graikų – makedoniečių įgulos buvo išvytos iš Indo slėnio. Pasinaudodamas kivirčai tarp Aleksandro Makedoniečio įpėdinių, kurie negalėjo taikiai pasidalyti jo valstybės, Čanragupta susitarė su vienu iš jų – Seleuku. Gavės iš jo į žmonas dukterį ir padovanojęs jam už tai 500 kovos dramblių, Indijos karalius užsitikrino savo vakarų sienos saugumą, prisijungdamas prie Indo slėnio prieinančias kalnų vietoves (dabartinio Afganistano ir Beludžistano teritorija).Užkariavimų politika buvo vykdoma ir valdant Čandraguptos įpėdiniams, ypač jo vaikaičiui Aokai (273 – 236 m. pr. Kr.). Jo karaliavimo metu buvo nukariauta Kalingos karalystė pietų Indijoje. Šioje nukariavimo kampanijoje, jeigu galima tikėti Ašokos įrašais, buvo nukariauta 100 000 žmonių ir išsivaryta į nelaisvę 150 000.Didžiulėje Maurjos valstybėje, apėmusioje kone visą Indiją, išskyrus į piečiausią pakraštį, vyko žymūs ekonominiai poslinkiai. Plačiu mastu vykdomas dirbtinis drėkinimas (naudojant vandens keliamuosius ratus). Kai kurie laukai apsėjami dukart per metus. Intensyvėja gyvenimas miestuose.Pataliputroje ir kituose centruose buriasi amatininkai, kurie aptarnauja karalių ir diduomenę, gamindami jiems prabangos reikmenis. Kai kurie dirbiniai (ypač medvilniniai audiniai ir metaliniai daiktai) ivežami į helenistines valstybes. Pradedama taip pat prekiauti su Ceilonu ir Pietryčių Azijos šalimis. Vystosi pinigų kalyba (pirmosios sidabrinės monetos pasirodė Indijoje šiek tiek ankščiau – V a. pr. Kr.Prekyboje didelį vaidmenį vaidino pats karalius, pasigrobęs druskos, svaiginamųjų gėrimų, perlų ir kitų prekių pardavinėjimo monopolį. Yra likę žinių apie didelius karaliaus dvarus ir dirbtuves, kur buvo naudojamas vergų darbas.Tačiau dauguma gyventojų sudarė žemdirbiai, susivieniję į kaimo bendruomenes. Pastarosios kaip ne kartą yra nurodęs K.Marksas, buvo laibai pastovūs.Čandragupta ir jo įpėdiniai savo didžiulei valstybei valdyti sukūrė sudėtingą biurokratinę sistemą, kurios išlaikymas reikalavo didžiulių lėšų. Ant žemdirbių ir amatininkų pečių gulė įvairiausi mokesčiai ir prievolės, jau nekalbant apie begalines neteisėtas rinkliavas ir kyšius. Kaip tada buvo kalbama, neįmanoma susekti, kiek lėšų pasisavina valdininkas, kaip kad negalima nustatyti kiek vandens i geria žuvis.Budizmas ir jo istorinis vaidmuo. Valdant Maurjos dinastijai, įvyko žymūs poslinkiai Indijos visuomenės religinėje ideologijoje. Viešpataujanti religinė sistema – brahmanizmas – vis mažiau patenkino valdančiąją dinastiją. Jos dogmos susiformavo gimininio susiskaldymo sąlygomis ir mažai atitiko aplinkybes, kai jau buvo susikūrusi centralizuota valstybė ir vystėsi gyvenimas miestuose. Susiskirstymo į uždaras varnas, kur vadovaujantį vaidmenį vaidino žyniai, o pirkliai priklausė trečiajai varnai, nebebuvo galima griežtai laikytis didžiulėje valstybėje, kurioje vystėsi prekyba. Karaliai telkdavosi sau reikalingus žmones, nepaisydami jų kilmės. Stiprėjanti karaliaus valdžia negalėjo kęsti dvasininkų įsivyravimo.Su senąją brahmanizmo sistema vis labiau konkuruoja naujos religinės doktrinos, atitinkančios laiko dvasią.I naujų religijų ypač didelę reikšmę gavo budizmas. Ši religija nesidomėjo stojančiųjų į tikinčiųjų bendruomenę kilme. Nei giminė, nei varna, kurioms priklausė žmogus, negalėjo jam sutrukdyti pereiti į naują tikėjimą.
Remiantis tradicija, laikoma, kad religinė-filosofinė budizmo sistemą sukūrė karalaitis Sidhartas, gyvenęs VII – VI a. pr. Kr. ir pramintas vardu Buda (“praskaidrintu”), iš kurio yra kilęs jo mokymo pavadinimas. Apie šį karalaitį buvo pasakojama, kad jis dar jaunystėje ėmęs mąstyti apie žmogau kančių priežastis. Vargšo elgetos, žaizdoto ligonio, laidotuvių procesijos vaizdas – visa tai kėlė jam didį gailestį.Jis atsisakęs savo aukštos padėties ir išvykęs į pasaulį, paskui pasidaręs mokslininku. Jo mokymo pagrindas buvo pripažinimas , kad gyvenimas pats savaime esąs blogybė. Bet kuris žmogaus patiriamas noras sukeliąs galiausiai kančią. Vienintelė išeitis – nuslopinti bet kokias aistras, bet kokius siekimus. Jeigu tai pavykstą, žmogus po mirties nebeatgimstąs kitu pavidalu naujoms kančioms. is begalinio persigimimo proceso nutrūkimas ir esąs nirvana – didžiausia palaima.I io savotiko mokymo padarytos praktinės išvados buvo didžiulės. Kadangi išganymą galįs pasiekti pats žmogus, jo valia nuslopinti troškimus, religinis kultas ir žyniai darąsi nereikalingi. Tobulėjimas, atsisakymas gėrybių ir žemiškų gėrybių nepriklausą nuo žmogaus ar jo padėtie s visuomenėje. Šie išoriniai momentai negalėję sutrukdyti tikinčiajam pasiekti nirvaną. Budistai anaiptol neragino prievarta panaikinti luomines ir giminines pertvaras ar turto skirtumus, bet laikė visa tai neesminiais dalykais. Beje, vienu atžvilgiu jie net teoriškai atsisakė lygybės principo – pripažinimo, kad išganymą gauti galį tik laisvi žmonės. Vergai buvo nepriimami į sanghas (ankstyvųjų budistų bendruomenes). Vergui, kuris nėra pats savęs šeimininkas ir negali savo valia atsisakyti veiklos, kelias į nirvaną buvo uždarytas.Dvasinės lygybės skelbimas traukė į naują tikėjimą beturčius ir engiamuosius (iskyrus vergus). Nereikalavimas prievarta pakeisti susidariusią santvarką, atsisakymas nuo socialinės kovos ir perversmų buvo visiškai priimtinas pasiturintiems miestiečiams, kurie buvo nepatenkinti dvasinės ir pasaulietinės diduomenės įsigalėjimu, bet norėjo atsisakyti turtinės nelygybės.
Ankstyvojo budizmo skelbiamas abejingumas turtams garantavo nuo pasikėsinimų į svetimo gerą. Budistai pamokslininkavo įvairiomis kalbomis, o tai irgi traukė tikinčiuosius, kilusius i įvairių genčių ir tautybių.Maurjos dinastijos karaliams budizmas daugeliu požiūriu buvo daug palankesnis už brahmanizmą. Jis padėjo naikinti privilegijas, pagrįstas kilmingumu ir etnine priklausomybe, o šios privilegijos kaip tik kliudė organizuoti plačios despotikos alies valdymą. Jos trukdė sujungti atskiras šalies dalis ir unifikuoti valstybinę santvarką. Raginimas būti pasyviems labai tiko vergvaldžiams, ypač kad budistai pripažintų vergų beteisiškumą.Labai didelio pasisekimo naujoji religija susilaukė, valdant Ašokai, kuris pats priėmė budizmą ir sušaukė Pataliputroje susirinkimą, kuris įformino jo dogmas. Buvo įsteigti keli budistų vienuolynai.Tačiau nereikia manyti, kad brahmanizmas buvo likviduotas. Apie tai Aoka negalėjo ir galvoti. Naujos tikybos sklido daugiausia dideliuose miestuose, kur labai maišėsi gyventojai, atitrukę nuo genties ir kaiminės bendruomenės. Kaimo vietovėse, kur etninės, luominės ir kitokios socialinės pertvaros buvo kur kas tvirtesnės, brahmanizmas išlaikė savo pozicijas. Šiaip ar taip, jis buvo visikai toleruojamas.Naujoji, su jokia tauta nesusijusi religija turėjo visas galimybe tapti pasauline (šiuo atžvilgiu budizmą galima palyginti su krikščionybe ir islamu). Nesusilaukęs visuotinio pripažinimo pačioje Indijoje, budizmas jau II amžiuje pr. Kr. pradėjo plisti už jos ribų, ypač Centrinės, Rytų ir Pietryčių Azijos tautose.Indijoje budizmo pasisekimą lėmė daugiausia Maurjos dinastijos karalių globojimas. Tačiau po Aokos mirties jo valstybė susilpnėjo. Tvirtai sucementuoti daugybę sričių ir tautybių, kurios kalbėjo įvairiausiomis kalbomis ir skyrėsi ekonominio ir kultūrinio išsivytimo lygiu, buvo neįveikiamas uždavinys.Ypač toli irimo ir decentralizacijos procesas pažengė, valdant Šungos dinastijai (187 – 73 m. pr. Kr.), kuri atėjo vietoj Maurjos dinastijos. Naujosios dinastijos karaliai neberėmė budizmo. Brahmanizmas ir su juo susijusių izoliuotų varnų sistema vėl įsigalėjo.Prie centralizacijos susilpnėjimo nemaža prisidėjo įsiveržimai iš svetur, kurie Indiją kamavo nuo II a. pr. Kr. Svarbiausias prieas buvo i pradžių Graikų–Baktrų karalystė, susiformavusi į vakarus nuo Indijos. I amžiuje pr. Kr. iš šiaurės vakarų įsiveržia kušanai. Nemaža Indijos dalis įeina į jų įkurtą valstybę, kurios centrinė dalis buvo dabartinės Tadžikijos teritorijoje. Kušanai dideliu mastu priėmė aukštesnę indų kultūrą.III m.e. amžiuje Indija vėl suskyla į kelias smulkias valstybes. IV–V m.e. amžiuose atgyja Magadha, tapusi stiprios Guptų agresijos auka.INDIJOS CIVILIZACIJA
Jurgita Čeponytė 2003 04 11