Valstybe ir teise senoves rytu salyse

Turinys

Įvadas.
1. Bendrieji senovės Rytų valstybių ir teisės bruožai.
2. Senovės Egiptas.
3. Senovės Kinija.
4. Senovės Indija.
5. Senovės Mesopotamija:
5.1. Babilono visuomeninė santvarka Hamurabio teisyne.

5.2. Nuosavybės teisė Hamurabio teisyne.

5.3. Prievolinė teisė Hamurabio teisyne.
5.4. Santuoka, šeimos teisė ir paveldėjimas Hamurabio teisyne.
5.5. Baudžiamoji teisė ir baudžaimasis procesas Hamurabio teisyne.
Išvados.
Naudota literatūra.

Įvadas

Šio darbo tema – valstybė ir teisė senovės Rytų šalyse. Jau iš temos pavadinimo yra aišku, jog darbe bus aptariama senovės Rytų civilizacijų teisės, o taip pat ir pačių valstybių bruožai.
Ši tema įdomi tuo, kad smalsu susipažinti su seniausių laikų pirmosiomis valstybėmis, sužinoti, jog jau tada egzistavo nee mažai teisės normų, kurių daugelis, žinoma patobulintų, reguliuoja visuomeninius santykius ir dabar. Senovės Rytų šalys jau nuo seno garsėja savita kultūra, papročiais, tradicijomis. Įdomu tai, kad jos darė ne mažą įtaką formuojantis ir vakarų civilizacijai, sukūrė didelę istorinę reikšmę turinčius autentiškus teisės šaltinius. Taigi svarbu žinoti, iš kur atėjo tam tikros teisės tradicijos.
Todėl šio darbo tiklas yra kiek įmanoma išsamiau aptarti minėtą temą, atskleisti pagrindinius to meto Rytų valstybių bruožus bei išanalizuoti šiose valstybėse tuo metu galiojusias ir žmonių taarpusavio santykius reguliavusias normas.
Šai tema galima būtų kalbėti gana ilgai, tai patvirtina ir gana gausus literatūrinių šaltinių skaičius. Pakankamai daug galima rasti informacijos apie senovės Rytų valstybes, jų atsiradimą ir vystymąsį. Kiek mažiau pavyko rasti literatūros, aptariančios to meto teisynus, įs

statymus ir kitus teisės šaltinius. Tačiau kaip bebūtų, litaratūrinių šaltinių šia tema tikrai yra pakankamai daug, todėl darbe bus remiamasi tokia literatūra, kuri, mano manymu, pakankamai išsamiai ir aiškiai aptaria senovės Rytų valstybes ir jų teisę. Daugiausia darbas bus rašomas, remiantis lietuvių kalba parašyta literatūra, tačiau, kad tema pakankamai būtų atskleista, bus pasitelkta ir literatūra rusų kalba, kuri daugeliu atvejų padės išsiaiškinti tam tikrus darbo temos aspektus.

1. Bendrieji senovės Rytų valstybių ir teisės bruožai

Senovės pasaulis – žmonijos istorijos epocha, kurioje dominavo vystimasis, kuris galų gale tapo patvirtinimu to, jog vergvaldystės būdu atsirado pirmos klasinės bendruomenės ir valstybės.
Sąvoka “Senovės Rytai” tradiciškai naudojama moksle aptariant šalis, susitelkusias pietvakarių, šiaurės ir rytų Azijoje, o taip pat šiaurės ir šiaurės rytų Afrikoje. Būtent čia – Nilo, Tiigro, Eufrato, Indo, Gango, Chvangchės upių baseinuose IV – III tūkstantmetyje pr. Kr. atsirado pirmieji valstybiniai dariniai: senovės Egiptas, senovės Mesopotamija, senovės Indija, senovės Kinija ir kt. Čia jau nuo seno tarp visuomenės narių buvo susiklostę papročiai, kurie atsiradus pirmiesiems valstybiniams dariniams, po truputį virto į teisės normas.

Senovės Rytų šalys turėjo didelę įtaką pasaulinės civilizacijos vystymuisi.

Skirtingai nuo Vakarų, Rytuose ūkis buvo orientuotas į drėkinamąją žemdirbystę, kolektyvinį žemės darbą, rinkos santykiai čia nebuvo išplėtoti. Ši aplinkybė paveikė socialinių ir politinių institutų raidą, ji bu

uvo lėta, persipinusi su gausiomis gimininės gentinės santvarkos liekanomis: menku privatinės žemės nuosavybės lygiu, patriarchaline šeima, kolektyvine šeimos arba net visos kaimo bendruomenės atsakomybe už vieno iš savo narių padarytus nusižengimus, atsakomybe už svetimą kaltę, savateismiu ir t.t.

Visa tai atsispindėjo senovės Rytų valstybėse bei jų teisėje.

Senovės Rytų šalyse pagrindiniu teisės šaltiniu ilgą laiką liko paprotys – “ visuomenės kūrybos produktas, žodžiu perduodamas iš kartos į kartą.” Papročiais ir rėmėsi seniausios teisės normos. Senovės Rytų teisės normos dar ilgą laiką atspindėjo senos gentinės santvarkos papročius.

Čia vis dar egzistavo keršto paprotys, tačiau ilgainiui atsirado kerštą ribojantis taliono paprotys (“lygus už lygų” arba “dantis už dantį”), kuris vėliau virto taliono teise. Naujas etapas prasidėjo susiklosčius visuomenėje prekiniam ūkiui, kai ekonominiu požiūriu beprasmišką taliono principą pakeitė vadinamas kompozicijos principas (lot.compositio – susitarimas), numatantis už padarytą nusikaltimą materialinę kompensaciją nukentėjusiajam arba jo šeimos nariams.
Senovės Rytų valstybėse vyravusi socialinė gyventojų nelygybė labai atvirai buvo fiksuojama ir šių valstybių teisėje. Tai pasireiškia pačia žemiausia vergų ir nelygiateise skirtingoms socialinėms grupėms priklausančių laisvųjų padėtimi.

Senovės Rytų teisė glaudžiai siejosi su religija. Teisės normų pažeidimas labai dažnai reiškė ir religinių normų pažeidimą.

Senovės Rytų teisė nebuvo sisteminga, suskirstyta į teisės šakas, o nusikaltimai buvo siejami su asmeninių interesų pažeidimu.

Teisė čia susidarė iš konkrečių atvejų, už
žfiksuotų teismų praktikoje. Aiškiai išreiškiant klasinės visuomenės kryptingumą, ji kartu išreiškė ir bendranacionalinę priklausomybę.

Teisynų tekstų pagrindą sudarė dėstomi pavieniai kontretūs atvejai – kazusai. “Toks teisės normų dėstymo būdas, vadinamas kazuistiniu, taip pat laikomas vienu iš primityvaus tesinės technikos lygio rodiklių.”

Senovės Rytų teisei dar buvo būdingas ir formalizmas. Daug dėmesio atliekant teisinę reikšmę turinčius veiksmus buvo skiriama simboliniams veiksmams, ritualams.

Kadangi didžiausią spaudą senovės Rytų valstybių ir teisės istorijoje paliko tokios senovės civilizacijos kaip senovės Egiptas, senovės Kinija, senovės Indija ir senovės Mesopotamija ( senovės Babilonas ), pastarąsias derėtų aptarti bent šiek tiek plačiau.

2. Senovės Egiptas

“Egiptas. Tai pirmiausia upė Nilas. Paskui – siauras derlingas žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas dykumų, atgrasančių nuo bet kokio bandymo čia įsiveržti. Kontrastų žemė: vanduo, augmenija, smėlis.”

Apie tūkstantį kilometrų Nilas teka per Aukštutinį Egiptą, o toliau pasidalija į daugybę šakų ir sudaro deltą – tai Žemutinis Eiptas. Apie 3200 m. pr. Kr. Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas buvo sujungti. Nuo šio laikotarpio prasidėjo apie 3000 metų trukusi Egipto istorija, kurią viena ar kita linkme kreipė 30 dinastijų ir 180 valdovų.
Visais savo istorijos periodais vergvaldiškasis Egiptas buvo rytietiškos despotijos valstybė. Visų despotiškųjų valstybių pagrindiniai bruožai buvo: a) Visa valdžia ( įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė) sutelkta vieno asmens rankose; b) užkariautieji buvo verčiami vergais; c) masiškas ve

ergų ir valstiečių vertimas dirbti valstybinės reikšmės darbus.
Senovės Egipto gyventojai dalijosi į skirtingas ir uždaras klases. Tokia socialinė struktūra gali būti prilyginta su piramide, kurios viršūnėje buvo faraonas – absoliutus šalies valdovas. Faraonas vadovavo politikai ir administracijai, padedamas vizirio, savo pirmojo ministro, provincijų valdytojų ir tūkstančių valdininkų. Faraonas buvo ir kariuomenės vadas. Jam priklausė visos žemės, išskyrus tas, kurias jis perleisdavo šventykloms, ir tas, kurias padovanodavo kaip atlygį aukštiems valdininkams ar kariškiams.
Egiptiečių teisės rinkiniai iki šių laikų neišliko, todėl apie senovės Egipto teisę galima kalbėti tik bendrais bruožais.
Kalbant apie prievolinę teisę, reikia pažymėti, kad pagrindinė sutarties rūšis buvo paskola, kas reiškė piniginių santykių vystimąsį.

Svarbią vietą tarptautiniuose santykiuose užima susitarimai dėl vergų, galvijų, nuosavybės. Buvo žinoma ir trumpalaikė žemės nuoma. Taip pat egzistavo ir prievolės, kylančios iš žalos padarymo asmeniui arba nuosavybei (deliktai).

Santuokos ir šeimos teisėje atsispindėjo patriarchalizmas. Šeimos galva buvo vyras. Tačiau žmona turėjo tam tikros asmeninės nuosavybės. Ši nuosavybė buvo kraitis, kurį ji atsinešdavo tuokiantis. Skyrybos buvo lengvai įgyvendinamos kaip vyro taip ir žmonos. Žmona galėjo palikti palikimą.

Kalbant apie palikimo teisę, jau nuo seniausių laikų egzistavo principas, kad visas nekilnojamas turtas (žemė, pastatai) pereidavo vyriausiajam sūnui. Tačiau šeimos galva turėjo ir palikimo laisvę. Palikėjo valia buvo reiškiama prie trijų liudininkų arba raštu. Abiejų lyčių vaikai turėjo lygias teises į palikimą, išskyrus vyriausiąjį sūnų, kuriam atitekdavo nekilnojamas turtas.

Baudžiamojoje teisėje pačiu sunkiausiu nusikaltimu buvo laikomas pasipriešinimas egzistuojančiai santvarkai. Taip pat egzistavo ir kitos nusikaltimų rūšys, tokios kaip melagingas pranešimas, švento gyvūno ( katės, ožio ir kt.) nužudymas ir pan.

Toliau kalbant apie baudžiamąją teisę, derėtų pažymėti, jog čia viešpatavo baimės principas. Atskiros bausmių rūšys buvo mušimas lazdomis, ausų ir nosies nupjovimas arba atidavimas vergijon.

Teismas nebuvo atskirtas nuo administracijos. Tyrimo metu plačiai buvo naudojamas kankinimas. Baudžamasis persiakiojamas galėjo užsibaigti remiantis nukentėjusiojo gailestingumu (išskyrus valtybinius nusikaltimus).

3. Senovės Kinija

“Kinijos istorijos pradžia lieka neįminta mįslė.” Pirmieji žemdirbiai čia pasirodė apie 3500 m. pr. Kr. palei galingiausios Kinijoje Chvangchės ( Geltonosios ) upės vidupį. Pirmieji kinai žemdirbiai sėjo soras, o vėliau ir ryžius. Be žemdirbystės kinai vertėsi ir gyvulininkyste – kiaulių, ožkų, avių, jaučių, vištų auginumu. Tagi III tūkstantmetyje gimsta civilizacija, kuri vėliau įsiviešpatavo didesnėje rytinės Azijos dalyje. 221m. pr. Kr. Kinija tampa milžiniška imperija, gyvavusi 2000 metų. Šiuo laikotarpiu sunorminama viskas – raštas, svorio ir ilgio matai, kalendorius, net vežimų ašys; pastatoma 3000 kilometrų ilgio “didžioji siena” .
Senovės Kinijos istorija skiriama į keturis periodus, iš kurių kiekvienas siejamas su tam tikros dinastijos valdymu. Pirmasis periodas tęsėsi nuo XVIII a. pr. Kr. iki XII a. pr. Kr. Antrasis periodas – nuo XII a. pr. Kr. iki 221 m. pr. Kr. Trečiasis periodas – nuo 221 m. pr. Kr. iki 207 m. pr. Kr. Ketvirtasis periodas – nuo 206 m. pr . Kr. iki 220 m.
Kinijos civilizacijos vienovę laidavo tai, kad nepaprasta svarba buvo teikiama šeimai ir protėvių kultui. Tačiau Kinijai turtus sukrovė pirmiausia sunkus dažnai nuskurdusių žemdirbių darbas.
Kalbant apie senovės Kinijos teisę, svarbiausias įstatymdavystės laikotarpis buvo, jau aukščiau minėtas, antrasis senovės Kinijos istorijos laikotarpis. Šiuo laikotarpiu buvo parašyta “ Įstatymų knyga”, kalbanti apie nusikaltimus ir bausmes. Vergvaldystės periodo pabaiga Kinijos istorijoje siejama su daugybe įstatymų rinkinių.
Pirmuoju ir antruoju senovės Kinijos laikotarpiu, visa žemė priklausė valdovo (rus. “вана”) nuosavybei, o kiti turėjo teisę tik ja naudotis. Jau antrojo periodo metu po truputį atsiranda privati nuosavybė.
Be žemės labai svarbiu nuosavybės objektu buvo laikomi ir vergai. Pirmojo periodo laikotarpiu vergai buvo prilyginami gyvuliams. Jie buvo laikomi valstybės nuosavybe ir, nors buvo valdomi privačių asmenų, tačiau pirkimo-pardavimo santykiai dar neegzistavo. Antruoju periodu jau buvo galimi mainai, vergų pirkimas. V – III a. pr. Kr. egzistavo dvi vergų rūšys: valstybiniai ir privatūs.
Senovės Kinijoje buvo žinoma ne mažai sutarčių rūšių. Viena iš pirmųjų buvo mainų sutartis, kurią po truputį pakeitė pirkimo-pardavimo sutartis. Vykdant prekybinius sandorius buvo reikalaujama rašytinės susitarimo formos. Gana plačiai buvo paplitusios ir dovanojimo sutartys: žemės, vergų, ginklų ir kitokios nuosavybės dovanojimas. Antruoju periodu jau buvo žinoma ir paskolos sutartis. Taip pat egzistavo ir rankpinigiai, užstato davimas, raštiškų įsipareigojimų davimas. Paskolos sutarties paplitimas privedė prie ilgalaikės vergijos egzistavimo. V – III a. pr. Kr. pakankamai dažnai buvo sudarinėjamos žemės nuomos sutartys.
Kalbant apie santuokinius ir šeimos santykius, reikia paminėti, jog kaip ir visose to laikotarpio Rytų valstybėse, egzistavo patriarchalinės šeimos samprata, su ypatinga šeimos tėvo galia. Žmona pilnai buvo priklausoma nuo savo vyro, asmeninės nuosavybės neturėjo, moterų paveldėjimo teisės buvo apribotos. Už santuokos sudarymą buvo atsakingi tėvai, kas reiškia, jog patys sutuoktiniai neturėjo teisės rinktis.
Senovės Kinijoje buvo žinoma ne mažai nusikaltimo rūšių, tokių kaip valstybiniai, religiniai nusikaltimai, nusikaltimai asmeniui, nusikaltimai nuosavybei, kariniai nusikaltimai. Kaip nusikaltimas buvo laikoma ir atsisakymas mokėti mokesčius, girtuokliavimas, už kuriuos buvo galima bausti net mirties bausme. Ilgą laiką egzistavo ir kraujo kerštas.
Bausmės skirtingais senovės Kinijos istorijos periodais buvo taip pat skirtingos. Pirmuoju laikotarpiu buvo paplitę mušimas lazdomis, nosies nupjovimas, deginimas, sukapojimas į dalis, akių išdūrimas ir t.t. Antrojo periodo bausmes galima suskirstyti į penkias svarbiausias: veido ženklinimas; nosies nupjovimas; kojų nukirtimas; vyrų kastracija ir moterų pavertimas vergėmis. Trečiuoju periodu bausmės baimė buvo esminis bausmių tikslas. Ypatingai plačiai naudojama mirties bausmė, kuri buvo vykdoma įvairiais būdais. Teismas nebuvo atskitas nuo administracijos, jo funkcijas vykdydavo valstybės valdžios atstovai. Aukščiausias teismas buvo imperatoriaus.

4. Senovės Indija

Apie 6500 m. pr. Kr. prie Indo upės, šiandieninėje Indijoje ir Pakistane, atsirado Indo civilizacija. Čia svarbiausia žmogaus veikla ir pragyvenimo šaltinis, kaip ir kitose senovės Rytų šalyse, buvo žemdirbystė. Indo žemdirbiai pirmieji ėmė kultivuoti medvilnę ir ją austi. Taip pat jie vertėsi ir gyvulininkyste.
III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje šalis taip suklestėjo, jog kartais nebežinojo, kur dėti derlių. Pasiekus tokį išsivystymo laipsnį, reikėjo, kaip ir Mesopotamijoje ir Egipte, organizuoti žmonių visuomenę, kurti gamybos ir prekybos centrus, tai yra statyti miestus. Indo civilizacija, geografiškai tuo laikotarpiu pati didžiausia, buvo itin pastovi ir taiki.Tačiau apie 1700 m. pr. Kr. ji slėpiningai dingsta, galbūt įsiveržus čia užkariautojams. Po jos, apie 1500 m., Indo slėnį užplūdo arijų gentys ir įkuria čia tūkstantį metų įšgyvenusią indo civilizaciją, kurioje žmonių visuomenė susiskirščiusi į griežtai vienas nuo kitos atsiribojusias kastas.
Iš pradžių didelį vaidmenį čia vaidino visuomeniniai susirinkimai, kurie darė įtaką ir radžos skyrimui. Po truputį tokie susirinkimai ėmė virsti aukštuomenės, artimesnės radžai, susirinkimais. Sumenkintas visuomenės susirinkimų vaidmuo buvo siejamas su išaugusia radžos valdžia. Gentinės administracijos organai po truputį tapo valstybiniais organais. Valstybės administracijoje aukščiausių pareigų užėmimas buvo vergvaldžiams skirta privilegija.
Iš esmės visa valstybės valdžia priklausė carui. Pats caras skirdavo aukštus valstybės tarnautojus, buvo fiskalinės administracijos galva, aukščiausiasis teisėjas. Jis taip pat vadovavo ir armijai, kuri buvo milžiniška. Egzistavo caro patarėjų taryba, kuri vėliau įgyjo ir politines funkcijas. Ji tikrino, kaip vykdomi caro įsakymai. Buvo įsteigta ir slapta taryba, susidedanti iš keleto itin patikimų asmenų. Ypatingai skubiais atvejais abi šios tarybos posėdžaiudavo kartu.
Apskritai senovės Indijoje teisės, kaip visumos normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, samprata nebuvo žinoma. Visuomeniniai santykiai čia buvo reguliuojami taisyklėmis, kurios daugiau buvo moralės, o ne teisės normos. Tokiose normose itin atsispindėjo religiniai bruožai.
Žinomiausias to meto teisynas yra Manų Įstatymai, susidedantis iš 2685 straipsnių.
Kalbant apie nuosavybės teisę, Manų Įstatymai išskyrė septynis galimus atvejus įgyjant teisę į nuosavybę: paveldėjimas, įgyjimas kaip dovanos ar radimas, pirkimas, užkovojimas, lupikavima, darbo atlikimas, o taip pat ir malonės gavimas.
Įstatymai įvardija ir žemės nuosavybę. Šalies žemė susidėjo iš caro žemių, bendrų žemių ir privačių asmenų žemių.
Iš esmės visos prievolės, numatytos Įstatymuose, kyla iš sutartinių santykių. Ypatingai smulkiai kalbama apie seniausią sutarties rūšį – paskolos sutartį. Tuo laikotarpiu plačiai buvo paplitęs darbininkų samdymas, todėl ir Manų Įstatymai nemažai dėmesio skyrė tokio tipo sutartims. Senovės Indijoje be viso to buvo žinoma ir žemės nuoma. Įstatymuose taip pat minima ir pirkimo-pardavimo sutartis. Susitarimas buvo galiojantis, jei jis buvo sudaromas prie liudininkų, o pardavėjas buvo daikto savininkas. Įstatymuose minima ir dovanojimo sutartis. Manų Įstatymai suformulavo kai kuriuos bendrus reikalavimus susitarimams.

Susitarimas buvo laikomas negaliojančiu, jeigu buvo sudarytas girto, ne viso proto asmens, vaiko, seno vergo, neveiksnaus asmens .
Manų Įstatymuose buvo minimos ir prievolės, atsirandančios dėl žalos padarymo.
Kabant apie šeimos teisę, reikia pažymėti, jog senovės Indijai būdinga buvo didelė patriarchalinė šeima. Šeimos galva – vyras. Moteris pilnai buvo priklausoma nuo savo vyro ir sūnų. Santuoka buvo suprantama kaip susitarimas, kurio metu vyras pirkdavo sau žmoną ir ji tapdavo jo nuosavybe. Vyras galėjo turėti keleta žmonų, galėjo išsiskirti su žmona. Tuo tarpu žmona negalėjo palikti šeimos, net jeigu ją vyras pardavė ar paliko. Ji ir toliau buvo laikoma jo žmona. Pagal tradicijas, žmona turėjo priklausyti tai pačiai kastai kaip ir vyras. Išskirtinais atvejais vyras galėdavo pasiimti į žmonas moterį iš žemesnės kastos, tačiau moteriai iš aukštos kastos buvo griežtai draudžiama ištekėti už vyro, priklausančio žemesnei kastai.
Visa nuosavybė buvo laikoma bendra šeimos nuosavybe, tačiau valdė ją šeimos galva.

Baudžiamoji teisė, įtvirtinta Manų Įsatatymuose, iš vienos pusės, skyrėsi nuo tų laikų įstatymų, tuo, kad buvo labiau išvystita, kas atsispindi kalbant apie kaltės formą (tyčia ir neatsargumas), recidyvą, bendrininkavimą, nusikaltimo sunkumo priklausomumą nuo nukentėjusiojo ir kaltinamojo kastos. Tačiau iš kitos pusės, Įstatymuose vis dar buvo įtvirtintas taliono principas, ordalijos, bendruomenės atsakomybė už nusikaltimus, įvykdytus jos teritorijoje, jeigu nusikaltėlis nežinomas. Tarp nusikaltimų, kuriuos įvardijo Manų Įstatymai, reikšmingiausi buvo valstybiniai nusikaltimai. Itin smulkiai Įstatymai aprašo nusikaltimus nuosavybei ir nusikaltimus asmeniui. Iš nusikaltimų nuosavybei didelis dėmesys skiriamas vagystei. Įstatymai skiria vagystę į slaptą nuosavybės pagrobimą ir vagystę, įvykdytą dalyvaujant nukentėjusiąjam ir naudojant prievartą jo atžvilgiu. Manų Įstatymai baudė už visokią prievartą, pavartotą prieš asmenį. Už tyčinę žmogžudystę buvo baudžama mirties bausme. Tačiau už nužudymą esant būtinajai ginčiai baudžaima nebuvo. Mirties bausmė buvo vykdoma įvairiais būdais: sodinimas ant baslio, pasodinimas ant laužo, paskandinimas, užsiundimas šunimis ir kt. Kitos bausmės buvo tokios kaip galūnių apkapojimas, baudos, išvarymas, kalėjimas ir kt.
Kraujo kerštas Įstatymuose jau neminimas, turbūt dėl to, kad tuo laiku jo jau buvo atsisakyta.
Baudžiamąjame procese teismas ir administracija nebuvo atskirti. Aukščiausias teismas priklausė carui su didikais. Nebuvo skiriamas baudžiamasis ir civilinis procesai.
Pagrindinis įrodymas buvo liudytojų parodymai. Liudytojais negalėjo būti suinteresuotieji asmenys ir moterys. Kaip įrodymai dalyvaujant liudininkams buvo naudojamos įvairios ordalijos, tokios kaip kankinimas ugnimi, svarsčiais, vandeniu ir kt.

5. Senovės Mesopotamija
Tarpupyje – tarp Tigro ir Eufrato upių (Mesopotamijoje) IV tūkst. pr. Kr. pab. – III tūkst. pr. Kr. pradž. pradėjo formuotis pirmieji miestai valstybės. Laikui bėgant, susijungus gentinėms grupėms, susiformavo pagrindinės tarpupio dalys: Šumero – pietinė, Akado – šiaurinė. Tarp jų vyko nuolatinė konkurencinė kova. III tūkst. pr. Kr. viduryje įsigalėjo Akadas, kurio karalius tapo Akado ir Šumero valstybės (Akado imperijos) valdovu. Tačiau ši valstybė nepajėgė atsispirti kalnų genčių antplūdžiui, atskirų Mesopotamijos miestų kovai ir todėl išsilaikė tik vieną šimtmetį.
XIX a. pr. Kr. Babilonijos karalystė antrą kartą suvienijo Mesopotamijos žemes ir tapo svarbiausia pagal savo politinę įtaką šiame regione. Ši valstybė gyvavo tris šimtmečius, o labiausiai suklestėjo valdant karaliui Hamurabiui ( M. Maksimaitis rašo Hamurapis), kuris pasirodė “kaip patyręs ir sumanus diplomatas, mokąs pasinaudoti kaimynų vaidais ir susidūrimais.”
Garsiausias po jo valdymo likęs dokumentas yra įstatymų visuma – Hamurabio kodeksas.
Anot M. Maksimaičio, “įstatymas reikšmingas ne tik kaip vienas seniausių autentiškų teisės paminklų apskritai, bet ir kaip autentiškas istorijos šaltinis, pateikiantis daug vertingos ir patikimos medžiagos apie senąją civilizaciją, apie aukštą Artimųjų Rytų kultūrą.”
Taigi “po ilgo keturiasdešimt trejų metų valdymo Hamurabis, žiūrėdamas į savo užkariavimais sukurtą valstybę, kuriai jis davė iki šių dienų išlikusį įstatymų kodeksą, gali visiškai pagrįstai sušukti: “Esu karalius, tapęs didžiausiuoju tarp karalių”.”
Todėl, manau, vertėtų šį kodeksą paanalizuoti plačiau ir skirti jam didesnį dėmesį nei aukščiau aptartų šalių teisės šaltiniams.

5.1. Babilono visuomeninė santvarka Hamurabio teisyne
Visa, tiek pasaulinė, tiek religinė valdžia buvo sutelkta karaliaus rankose. Karalius buvo įstatymų leidėjas, valdytojas, karo vadas, teisėjas, vyriausias dvasininkas. Karalius buvo “ pats suverenas, o visi jo valstybės gyventojai – jo valdiniai, vergai.”
Hamurabio teisynas ryškiai išskyrė keletą socialinių grupių, kurių teisinė padėtis buvo labai skirtinga.

Laisvieji buvo laikomi pilnateisiais Mesopotamijos visuomenės nariais, kuriems priklausė vergai ir jų daiktai. Taigi savaime aišku, jog vergų teisės buvo labai ribotos. Tačiau nors vergas galėjo būti pirkimo, pardavimo, dovanojimo, skolinimo, paveldėjimo objektu, vergus buvo galima paleisti į laisvę. Taip pat vergas galėjo vesti “laisvojo dukterį” ir jei ji pagimdydavo vaiką nuo vergo, tai vergo šeimininkas negalėjo “reikšti jokių su vergavimu susietų pretenzijų laisvojo dukters pagimdytiems vaikams.” ( 175 str.).
Šis pavyzdys nėra vieninteli, rodantis kad visiškos vergovės Babilone dar nebuvo, įstatyme galima rasti ir kitų panašių nuostatų.
Kitas Babilono visuomeninės santvarkos bruožas yra tas, jog “laisvieji teisinės padėties požiūriu nesudarė vienalytės masės, o Hamurapio teisyno buvo skirstomi į avilumus, įstatyme paprastai vadinamus tiesiog žmonėmis, ir muškenumus (akadiškai – smulkus žmogus).”
Teisyno teksto vertime į lietuvių kalbą A. Tamošaitis ir J. Kairys muškenumą laiko ir verčia kaip “išvaduotąjį” ( pvz.,204 str.), o avilumą – kaip “laisvąjį” ( pvz.,205 str.).
Įstatymas šių dviejų kategorijų laisviesiems suteikė šiek tiek skirtingą padėtį. Pavyzdžiui, pagal įstatymo 209 str., “jei kas užgauna nėščią laisvojo dukterį ir ji (dėl to) išmeta savo gemalą, tai už jos vaisių jis moka dešimt sekelių sidabro”, o tuo tarpu taip padaręs išvaduotojo dukrai, “jis moka penkis sekelius sidabro” ( 211str.).
Derėtų paminėti, kad abiejų kategorijų laisviesiems bendra buvo tai, kad tiek vieni, tiek kiti buvo vergvaldžiai, nes turėjo nuosavybės teisę į vergus.

5.2. Nuosavybės teisė Hamurabio teisyne
Pagrindinis nuosavybės teisės objektas senovės Babilone buvo žemė, kuri galėjo būti tiek laisvo, tiek priklausomo naudojimo objektas.
Šalies ekonomikos pagrindas buvo grūdinių kultūrų auginimas, kuris buvo priklausomas nuo geros žemės drėkinimo sistemos. Žemei drėkinti reikėjo gausaus kolektyvo pastangų, todėl Babilone gana ilgą laiką dar vis egzistavo bendruomeninė žemėvalda, kuri buvo valdoma arba atskirų šeimų, arba kolektyviai.
Žemės sklypai, bendruomenės duoti valdyti šeimoms, buvo pažymimi dokumentais – akmenimis, vadinamais kuduru, statomais ant sklypų ribos, o jų kopijas saugojo šventyklos. Įstatymas ragina labai atidžiai rūpintis lauku bei prižiūrėti, kad drėkinimo sistema būtų tvarkinga, nes “ jei kas dėl tinginiavimo nesustiprina savo užtvankos (pylimo) ir per atsiradusią užtvankoje skylę prasiveržęs vanduo nuneša nuo dirvų svetimus javus, tai jis atlygina už vandens sunaikintus javus.” ( 53str.)
Nemažai dėmesio Hamurabio teisynas skiria ir kariams priklausančiai žemei bei kitam jo turtui (namai, inventorius ir kt.). Toks turtas, anot M. Maksimaičio, buvo vadinamas “ilku” turtu, kurį karalius jiems duodavo kaip atlyginimą už tarnybą, naudotis laikinai, kol einamos pareigos.
Pagal teisyno 36 str. “ kareivio, “žvejo” arba kito lėno teisėmis valdomas laukas, sodas ir namas neperduodami.” Vadinasi, dėl šio turto buvo negalimi jokie sandoriai ir tokį turtą karys galėjo valdyti tik pats. Paveldėjimo būdu toks turtas galėjo pereiti tiktai sūnui, kuriam bus skirta ta pati kaip ir tėvo tarnyba.

5.3. Prievolinė teisė Hamurabio teisyne
Dažniausiai prievolės kildavo iš sutartinių santykių, kurie gana plačiai reglamentuojami Hamurabio teisyno. Sutarties formos teisynas nereikalavo, tačiau buvo žinomos jau ir raštiškos sutartys, rašomos ant molio lentelių.
Teisynas kalba apie pirkimo-pardavimo sutartį. Atskirai čia kalbama apie “ lėnų apsunkinto ūkio pirkimą-pardavimą” (71 str.) Taip pat teisynas pripažįsta vergą kaip pirkimo-pardavimo sutarties objektą, pavyzdžiui, 279 str. teigia, jog “jei kas nuperką vergą, kurį savinasi kitas, tai ieškinys keliamas pardavėjui.” Buvo galima ir prekyba gėrimais.
Svarbią vietą sutarčių teisėje užėmė paskolos sutartis, kuriai gana daug vietos skirta Hamurabio įstatyme. Už palūkanas buvo galima skolinti javus, pinigus. ( 88 str.)
Palūkanų dydis įstatymų nebuvo ribojamas, todėl atsirado net socialinis lupikautojų, vadinamų damkarų, susikrovusių iš to didelius turtus, sluoksnis. Neišgalintys skolininkai buvo paverčiami vergais arba į vergovę turėjo atiduoti žmoną ar vaikus; skolinė vergovė terminais nebuvo ribojama.
Hamurabio įstatyme labai daug kalbama apie turtų nuomą ir asmenų samdą. Nuomos sutarties objektu galėjo būti žemė, gyvuliai, laivai ir kt. Nuoma buvo atlyginama pinigais arba derliaus dalimi. Nuomininkas dėl savo kaltės neišauginęs nuomojamoje žemėje derliaus, vis tiek turėjo užmokėti savininkui tiek, kiek už nuomojamus sklypus mokėjo kaimynai (42str.).
Teisyno straipsniai reglamentuoja ir kilnojamojo turto nuomą, nustato nuomos mokestį už naudojimąsi asilu, vėžimu ar laivu, o kartais reglamentuoja ir atsakomybės dydį už išnuomoto daikto pražudymą ar sugadinimą.
Teisyne minima ir pasaugos sutartis. Saugoti galima buvo atiduoti pinigus, grūdus, vaisius, dokumentus ir kt. Ši sutartis buvo sudaroma dalyvaujant liudytojams. Įstatymas numato saugotojo atsakomybę už atiduoto saugoti daikto praradimą, tokiu atveju jis “turto savininkui atlygina už viską, kas jam buvo įduota saugoti” (125 str.).
Hamurabio teisyne 165 str. trumpai minima dovanojimo sutartis, t.y “dovanojimo dokumentas”, pagal kurį tėvas galėjo jam patinkančiam sūnui įpediniui padovanoti lauką, sodą arba namą ir tai neturėjo jokios įtakos dalijantis tėvo palikimą po jo mirties.
Įstatymas kalba ne tik apie prievoles, kylančias iš sutarčių, bet taip pat ir apie prievoles, kurios atsiranda dėl žalos padarymo turtui ar kito asmens sveikatai. Pavyzdžiui, teisyno 59 str. numato atsakomybę už medžių nukirtimą svetimame sode: “jei kas be sodo savininko leidimo nupiauna medį, tai jis moka pusę minos sidabro.” Tuo tarpu 206 str. įpareigoja, neatsargiai ką sužalojus muštynėse, sumokėti už gydymą.
Taigi žvelgiant į tokias prievoles, galima daryti išvadą, kad skirtingai nuo kitų senovės šalių teisės, senovės Babilono teisė numatė humaniškesnias sankcijas.

5.4. Santuoka, šeimos teisė ir paveldėjimas Hamurabio teisyne.
Santuoka buvo sudaroma raštišku jaunikio ir nuotakos šeimos susitarimu. Raštiškas susitarimas buvo būtina sąlyga, kad tokia santuoka galiotų, tai teigia teisyno 128 str.: “ jei kas paima sau žmoną, bet su ja nepadaro sutarties, tai ši moteris nėra laikoma jo žmona.” Skirtinga sutuoktinių padėtis nebuvo laikoma kliūtimi sudaryti santuokai.
Apskritai šeimos teisei Hamurabio teisyne skiriama gana daug vietos. Asmeninių vyro ir žmonos santykių atžvilgiu dominuojanti padėtis priklausė vyrui, tačiau jis nebuvo žmonai neribotas valdovas. Taigi šiuo atveju teisynas kur kas humaniškesnis nei įstatymai kitose senovės Rytų šalyse.
Skirtingai nuo kitų senovės Rytų šeimų, Banilono šeima Hamurabio laikais buvo monogaminė, tačiau joje dar buvo likę nemažai poligaminės šeimos bruožų. Pavyzdžiui, vyrui, turinčiam nevaisingą žmoną, buvo galima parsivesti į namus sugulovę, tačiau net ir tokiu atveju sugulovė nebuvo laikoma žmona (145 str.).
Taip pat įstatymas numatė ir galimybę žmonai ištekėti už kito vyro, bet tik tuo atveju, jei jos vyras “patenka į karo nelaisvę ir jei jo namuose nėra kuo maitintis” (134str.). Bet kaip reglamentuoja 135 str., jei ”paskui sugrįžta jos pirmasis vyras ir pasiekia savo miestą, tai ši moteris grįžta pas savo pirmąjį vyrą”.

Vyras pagal Hamurabio teisyną, galėjo bet kada nutraukti santuoką.

Turtiniuose reikaluose žmona buvo gana savarankiška, t.y. ji galėjo turėti ir disponuoti savo turtu, kurį sudarė kraitis ir kita įgyta nuosavybė. Moteriai mirus, jos turtas atitekdavo jos vaikams, o jiems neesant – jos tėvams (162-163 str.)

Žymi vieta Hamurabio teisyne yra skirta ir paveldėjimui. Apskritai paveldėjimas gali būti dviejų rūšių: testamentinis ir įstatyminis. Tačiau testamentinio paveldėjimo Hamurabio teisyne galima įžvelgti tik tam tikrų užuomazgų, pavyzdžiui jau aukščiau minėtas 165 str.
Kalbant apie įstatyminį paveldėjimą, čia galiojo bendra taisyklė, jog vaikai, nepriklausomai nuo lyties, tėvo ir motinos turtą paveldėdavo lygiomis dalimis.

5.5. Baudžiamoji teisė ir baudžaimasis procesas Hamurabio teisyne
Kalbant apie nusikaltimus ir bausmes, derėtų pasakyti, jog šiuo aspektu teisynas buvo dar gana primityvus, nepaisyta nusikaltimo tikslų, beveik neturėjo reikšmės kaltės forma, baudimas priklausė nuo nukentėjusiojo valios, kuris galėjo nusikaltėliui dovanoti.
Taip pat išliko ir kolektyvinė visos bendruomenės atsakomybė.
Galima teigti, jog teisyne dar buvo išlikę kraujo keršto liekanų, nes įstatymas įteisino savateismį. Pavyzdžiui, jei kildavo gaisras svetimo namuose ir, atėjęs į pagalbą asmuo, pasisavindavo iš tų namų daiktą, tai toks asmuo buvo “metamas į tą pačią ugnį”( 25str.).
Tačiau apskritai Hamurapio teisyne kraujo kerštas jau yra transformuotas į talioną ir kompoziciją, įstatymų leidėjo prieš tai pakoreguotus, pritaikytus visuomenei, kurioje atvirai pripažįstamas ir toleruojamas socialinis nelygiateisiškumas.

Taliono principas buvo taikomas tada, kai nusikaltėlio ir nukentėjusiojo padėtis visuomenėje buvo vienodos. Tuo tarpu, aukštesnės visuomeninės padėties žmogui padarius nusikaltimą žemesnės padėties žmogui, Hamurabio teisynas taikė kompozicijos principą. Bausmės žmonėms iš žemesnio sluoksnio, nusikaltusiems aukštesnės padėties žmogui, gerokai pranoko tas, kurios buvo skiriamos laikantis taliono principo.
Teisynas mini nusikaltimus asmeniui, kuriems, be gyvybės atėmimo, taip pat priklauso kūno sužalojimai, šmeižtas ir kt. Pavyzdžiui, 196 str. teigia, “jei kas išduria laisvąjam sūnui akį, tai ir jam išduriama akis.”
Kita nusikaltimų grupė yra nusikaltimai nuosavybei. Labiausiai buvo saugoma rūmų ir šventyklų nuosavybė: “jei kas pavagia dievo arba dvaro valdomą daiktą, tai tas baudžiamas mirtimi.”
Dar viena nusikaltimų grupė yra nusikaltimai šeimai, jos pagrindams. Tai tokie nusikaltimai, kaip kad žmonos neištikimybė, išžaginimas, kūdikio pagrobimas ir kt.
Bausmės, numatytos teisyne, įvairios ir žiaurios. Be jau minėtos mirties bausmės, teisynas numatė ir luošinamąsias bausmes. Kai kuriais atvejais nusikaltėlis galėjo būti paverčiamas vergu, išvaromas iš bendruomenės, nuplakamas ir kt. Tačiau, kaip jau buvo minėta aukščiau, kaip bausmė dažnai buvo taikoma kompensacija.
Kalbant apie patį procesą, reikia pažymėti, jog teisynas neskyrė civilinio ir baudžiamojo proceso.
Svarbų vaidmenį vaidino įrodymai, kurių svariausias buvo liudytojų parodymai. Kai kuriose bylose buvo reikalaujama ir raštiškų dokumentų.
Išskirtinė įrodymų rūšis buvo ordalijos, “įvairūs, dažnai žiaurūs išmėginimai, kurių rezultatai prietaringiems to meto teisėjams turėjo patvirtinti asmens teisumą ar neteisumą.
Teismo funkcijas atliko šventyklų ir bendruomenių teismai. Dideliuose miestuose buvo steigiami ir karališkieji teismai, nagrinėję karaliaus žmonių bylas. Aukščiausiasis teismas buvo pats karalius.

Išvados

Senovės Rytuose, t.y. daugelyje Pietų Azijos ir Šiaurės Afrikos šalyse, IV – III tūkstantmetyje
pr. Kr. atsirado pirmieji valstybiniai dariniai: senovės Egiptas, senovės Kinija, senovės Indija, senovės Mesopotamija ir kt. Šios šalys turėjo didelę įtaką pasaulinės civilizacijos vystymuisi.

Visoms senovės Rytų valstybėms buvo bendra tai, jog čia vyravo žemdirbystė, kolektyvinis žemės darbas, socialinė gyventojų nelygybė, vergvaldystė ir t.t.
Visa tai atsispindėjo ir šių šalių teisėje, kur teisės šaltiniu ilgą laiką liko paprotys. Senovės Rytų teisės normos dar ilgą laiką atspindėjo senos gentinės santvarkos papročius. Senovės Rytų teisė glaudžiai siejosi su religija. Teisei buvo būdingas ir formalizmas. Daug dėmesio atliekant teisinę reikšmę turinčius veiksmus buvo skiriama simboliniams veiksmams, ritualams. Teisynų tekstų pagrindą sudarė dėstomi pavieniai kontretūs atvejai, vadinami kazusais.
Egiptiečių teisės rinkiniai iki šių laikų neišliko. Kalbant apie senovės Kinijos teisę, svarbiausias įstatymdavystės laikotarpis buvo antrasis senovės Kinijos istorijos laikotarpis, kuriuo buvo parašyta “ Įstatymų knyga”, kalbanti apie nusikaltimus ir bausmes. Žinomiausias senovės Indijos teisynas yra Manų Įstatymai, o reikšmingiausias, vienas seniausių autentiškų teisės paminklų apskritai, pateikiantis daug vertingos ir patikimos informacijos apie senąją civilizaciją ir aukštą Artimųjų Rytų kultūrą yra senovės Mesopotamijoje išleistas karaliaus Hamurabio teisynas.

Nuosavybės teisės svarbiausias objektas visose senovės Rytų šalyse buvo žemė, kuri be valstybinės galėjo tapti ir privačia nuosavybe. Taip pat itin svarbus objektas čia buvo ir vergai, dažnai prilyginami net gyvuliams.
Kalbant apie prievolinę teisę, reikia pažymėti, kad visų senovės Rytų valtybių teisė jau žinojo tokias sutarčių rūšys kaip paskola, nuoma. Egzistavo ir prekiniai santykiai. Sutarčių objektu galėjo būti ne tik kilnojami daiktai, bet taip pat ir žemė, bei vergai. Taip pat prievolės galėjo kilti ir iš žalos padarymo asmeniui arba nuosavybei (deliktai).
Šeimos santykiuose vyravo patriarchalizmas, kur vyras buvo laikomas šeimos galva, o žmona buvo nuo jo visiškai arba bent daugeliu atvejų priklausoma. Tačiau senovės Mesopotamijoje, skirtingai nuo kitų senovės Rytų šalių, jau egzistavo monogamijos principas ir žmonos visiškas priklausomumas nuo savo vyro buvo ribotas (pvz., ji galėjo turėti nuosavybės).
Paveldėjimas šiose šalyse pagrinde buvo tik įstatyminis, testamentinio paveldėjimo šių šalių teisės nežinojo (išskyrus senovės Egipte jau buvo galima šeimos galvos palikėjo valia, bei nedidelės tokio paveldėjimo užuomazgos Hamurabio teisyne). Visą turtą daugeliu atvejų paveldėdavo tik sūnūs, nors senovės Mesopotamijos Hamurabio teisyne paveldėtas turtas buvo skirstomas lygiomis dalimis visiems vaikams.
Baudžiamojoje teisėje vyravo kolektyvinė šeimos arba net visos kaimo bendruomenės atsakomybė už vieno iš savo narių padarytus nusižengimus, atsakomybė už svetimą kaltę, savateismis. Taip pat vis dar egzistavo keršto paprotys, kurį laikui bėgant keitė taliono principas (“dantis už dantį”), o pastarąjį kompozicijos principas, numatantis už padarytą nusikaltimą materialinę kompensaciją.
Teisminis procesas nebuvo skiriamas į civilinį ir baudžiamąjį, o aukščiausias teismas visais atvejais priklausė šalies valdovui. Svariausias įrodymas buvo liudytojų parodymai, plačiai naudojamos ordalijos.

Naudota literatūra:

1) Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Vilnius, 1998.
2) A. Tamošaitis ir J. Kairys. Hammurabio įstatymas. Kaunas, 1938.
3) J. Čekasova, D. Rederis. Senovės istorija. I tomas. Vilnius, 1974.
4) Pjeras Filipas Biunaras, Žanas Pjeras Doranas, Danielius Stevanas ir kt. Istorija 1. Vilnius, 1994.
5) Nuo senovės iki viduramžių. Nuo 1800 m. pr. Kr. iki 1492 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. Psl. 12.
6) Всеобщая история государства и права.Учебник для студентов вузов, обучающихся по специальности “Юриспруденция”. Москва, 1999.

Leave a Comment