Senovės Kinijos apžvalga
Gamtinės sąlygos ir gyventojai. Šalį, kurią mes vadiname Kinija, patys kinai kartais vadina Čžun Go (Vidurinė karalystė), kartais Čžun Chua (Vidurinė Žydinčioji), kartais pagal vienų ar kitų dinastijų (pavyzdžiui, Cinio) pavadinimą. Šis pavadinimas, čiek tiek pakitęs, perėjo į Vakarų Europos geografinę nomenklatūrą.Kinijos valstybė iš pradžių buvo įsikūrusi Chuanchės baseine ir tik palaipsniui išsiplėtė iki dabartionių savo ribų.Chuanchė minima kinų literatūroje kaip “upė, drąskanti širdis”. Ji dažnai keitė savo vagą, pragrauždama purią krantų žemę ir užtvindydama ištisas vietoves. Tik atkaklus žmogaus darbas galėjo ją sutramdyti ir apsaugoti derlingą slėnį nuo potvynių užtvankomis. Neatsitiktinai kinų liaudies padavimuose šlovinamas vienas iš mitinių karalių, vardu Jujis, už darbų, skirtų upių krantams sutvirtinti, organizavimui. Šiaurės kinijos dirvožemis (daugausia liosinis) yrav labai derlingas.Senovės kinijoje būta didelių miškų. (Dabartiniu metu daug kur jų dabar nebėra, išliko tik pakraščiuose.) Laukinė flora ir fauna, sprendžiant iš senovės kinų autorių aprašymų, kuriuos patvirtina archeologinės iškasenos, buvo gausi ir įvairi. Daugelyje dabar tankiai gyvenamų vietovių veisėsi elniai, šernai, lokiai ir tokie baisūs plėšrūnai, kaip tigrai. Seniausiame kinų dainų rinkinyje (Ši Czin) aprašomos kasmetinės masinės lapių, meškėnų ir laukinių kačių medžioklės, vykusios, beje, Chuanchės baseine, kur šiuo metu laukinių žvėrių jau kone visai nebeliko. Didelę reikšmę Kinijos ekonomikos vystimuisi turėjo rūdų ir kitų naudingųjų iškasenų gausumas šalies kalnuose.Žiloje senovėje kinijos gyventojai, kiek tai galima atsekti, buvo labai įvairūs įvairūs etniniu požiūriu. Patys kinai savo istorijos priešaušryje gyveno tik Chuanchės vidupio baseine ir pamažu stūmėsi jos ištakų ir žiočių link. Tik Ι tūkstantmetyje pr. M. e. ir naujosios eros pradžioje jie plačiai įsikūrė už šios pagrindinės teritorijos ribų. Per šiuos persykraustymus jie sueidavo čia į priešiškus, šia į taikius santykiusšiaurės rytuose su mandžiūrrų-tungusų gentimis, šiaurės vakaruose ir vakaruose su tiurkų ir mongolų, pietų vakaruose su sinų-tibetiečių ir t.t. gentimis.Iš svetimų šalių ir tautybių, su kuriomis kinai kovojo ilgus amžius, ypač dažnai pirminiuose šaltiniuose minimi siun-nu, kurie vėliau (ΙV m. e. amžiuje) prasiskverbė į Europą ir pasidarė žinomi kiek pakeistu hunų pavadinimu.Nemaža kinų kaiminystėje gyvenusių etninių grupių dalis ilgainiui asimiliavosi ir perėmė kinų kalbą bei kultūrą. Beje, dar ir dabar kai kuriuose pietų kinijos vietovėse ir didokoje vakarų Kinijos teritorijoje gyventojai kalba kalbomis, kurios skiriasi nuo kinų, ir tebeturi savo vietines kultūrines tradicijas, nepaisant to, kad ne kartą buvo mėginta tuos gyventojus prievarta sukininti.Šaltiniai. Studijuoti senovės Kiniją labai padedata aplinkybė, kad šios šalies raštas, atsiradęs ΙΙ tūkstantmetyje pr. m. e., niekad nebuvo užmirštamas, ir nors ar vienaip ar kitaip pakito ir ne kartą buvo reformuotas, išlaikė savo pagrindinius bruožus ir, perduodamas iš kartos į kartą, atėjo iki šių dienų. Vadinasi, norint juo pasinaudoti, nereikėjo tokių atradimų, kuriuos padarė Raulinsonas, Šampoljonas, Groznis ir kiti Artimųjų Rytų rašto sistemoms perskaityti iur suprasti. Žinoma, daugelis kinų hieroglifų per amžius ir tūkstantmečius pakeitė savo formą ir reikšmę, bet tam tikras genetinis ryšys tarp senojo ir dabartinio Kinijos rašto išsilaikė, kaip ir dabartinė kinų kalba savo gramatika ir leksika siejasi su senovės kinų kalba, o daugumą Artimųjų Rytų kalbų visškai išstūmė arabų ir turkų kalbos. Kai kurių senovės kinijos tekstų orginalai išliko iki šių dienų. Tiesa, jie nedidučiai. Tai visų pirma įrašai ant kaulinių plokštelių (arba ant vėžlių šarvų).Savo turiniu tai paklausimai orakului (vadinamieji Chenanio buriamieji kaulai). Jie priklauso ΙΙ tūkstantmečiui pr. m. e. (Šan-Inio laikotarpis). Vėlesniam laikotarpiui priklauso trumpi dovanojimo įrašai ant bronzinių indų (ΙΙ tūkstantmečio pabaiga ir Ι tūkstantmečio pr. m. e. pradžia-Šžou epocha). Didesnės apimties tekstai būdavo rašomi ant trapios medžiagos, pvz., ant medinių plokštelių (Bambukų metraščiai) arba ant šilkinio audeklo. Jie būdavo perrašinėjami iš kartos į kartą, ir dalis jų išliko net iki šių dienų.Ι m. e. amžiuje Kinijoje buvo išrastas popierius, ir daugelis senovinių įrašų ant įvairių įvairiausių medžiagų buvo išplėsti, perrredaguoti ir perkelti į popieriaus lapus. Taigi kaip ir studijuojant Bibliją, Avestą ir indų kūrinius, reikia skaitytis su gausiais sąmoningai padarytais senovės dokumentų iškraipymais ir pritaikymu naujos epochos sąlygoms, jau nekalbant apie netyčia padarytus apsirikimus ir klaidas perrašinėjimo metu. Nepaisant viso to, yra išlikę daug įrašų (nors ir su iškraipymais) iš žilios senovės.Skirtingai nuo Indijos mes turime savo rankose senovės Kinijos metraščių sąvadus. Visų pirma tai anksčiau minėti Bambukų metračšiai. Jų chronologijai nustatyti yra atramos taškas: minimas saulės užtemimas, kuris pagal šių laikų astronomų apskaičiavimus įvyko 776 m. pr. m. e.
Vėlesnis kūrinys buvo “Cun Ciu” (“Pavasaris ir ruduo”). Tai vienos iš Kinijos sričių (karalystės Lu) kronika. Jos autorius, pasak padavimo buvęs garsus kinų filosofas Konfucijus ( VΙ a. pr. m. e.). ΙΙ a. pr. m. e. buvo sukurtas kapitalinis istorijos veikalas, kurio autorius yra aukštas valstybės pareigūnas Syma Cianis.Vėlesniam laikotarpiui itin svarbus šaltinis yra “Pirmosios (Vyresniosios) Hanio Dinastijos istorija “, kurią Ι m. e. amžiuje parašė visa metraštininkų šeima: Ban Biao, jo sūnus Ban Gu ir duktė Ban Čžao. Pastarosios dalyvavimas mums yra ypač įdomus. Tai vienintelis senovės Rytų istorijoje atvejis, kai metraštį, nors ir antraeilį kaip autorė, rašė moteris.Kolektyvinis šios šeimos kūrinys apima ne tik politinę, bet ir socialinę istoriją. Jame aprašyti galingi liaudies sąjūdžiai, sukrėtę Kiniją Ι a. pr. m. e. ir Ι m. e. a. sandūroje. Ypač būdinga tai, kad kreipiamas dėmesys į vergl sukilimus. Žinoma jie vertinami lasiniu požiūriu kaip plėšikų veiksmai, ir jokio socialinio dėsningumo autoriai, savaime suprantama, neieško, bet pats įvykių aprašymas su kai kuriomis smulkmenomis mums yra nepaprastai vertingas. Nereikia pamiršti, kad kitų Rytų šalių metraštininkai tokius faktus praleisdavo kaip nevartus dėmesio, o jei ir užsimindavo apie liaudies sukilimus, tai puse lūpų, kaip apie negandus kūrių verčiau neprisiminti.Be metraščių svarbūs senovės Kinijos istorijos šaltiniai yra liaudies dainos. Ypač įdomus rinkinys “Ši Czin” (“Dainų knyga”) kuriame ryškiai pasakojame apie eilinių žemdirdių buitį ir papročius. Paminėtina taip pat “Dokumentų knyga” (“Šu Czin”), kurioje dėstomi senovės padavimai.Daug žinių apie įvairias senovės kinijos visuomeninio gyvenimo pusės esama įvairiuose traktatuose (apie karo meną, apie ekonomiką ir t.t.).3. Seniausioji Kinija. Šano (Inio) valstybė. Sprendžiant iš archeologijos duomenų, Kinija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje. Netoli dabartinio pekino rasta sinantropo kaulų, kurie rodo, kad pastarasis antropologiniu požiūriu jau smarkiai skiriasi nuo seniausio beždžionžmogio (pitekantropo). Taigi buvo pasiektas tolesnis beždžionės virtimo žmogumi etapas. Rasta daug paleotito įrankių. Daugelyje kinijosvietų (ypač Chenanyje) aptikta taip pat kur kas vėlesnių stovyklaviečių, priklausančių jau neolito laikams.Sprendžiant ič atsiminimų, kuriuos paliko senovės Kinijos istorikai (ypač SymaCianis), Kinijoje seniausiais laikais viešpatavo (kaip ir kitose tautose) matriarchatas.Giminystė buvo pripažystama pagal motiną. Genties vado valdžia pereidavo ne iš tėvo sūnui, o iš vyresniojo brolio jaunesniajm. ΙΙ tūkst. pr. m. e.- tailaikotarpis kuriame buvo laipsniškai pereinama nuo motininės teisės į tėvyne; šis perėjimas įvairiose gentinėse grupėse vyko skirtingu metu, ir matriarchato liekanų išsilaikė dar gana ilgai.Pasak kinų padavimo, XVΙΙΙ amwiuje pr. m. e. kažkoks Čen Tanas įkūręs valstybę, kuri pagal viešpataujančią gentį buvo pavadinta Šanu. Vėliau ji pasirodo istoriniuose dokumentuose Inio pavadinimu. Dauguma tyrinėtoju linkę vartoti abu pavadinimus: Šaną ir Inį. Apie Šano (Inio) karalystės, gyvavusios XVΙΙΙ-XΙΙ amžiais pr. m. e., ekonomiką galima spręsti gausių materialinės kultūros paminklų ir trumpų įrašų vadinamuosiuose Chenanio buriamuosiuose kalnuose.Kaip pagrindinė medžiaga įrankiams ir ginklams gaminti buvo vartojami akmenys ir kaulai. Tašiau ėmė rastis jau varinių, paskui ir žalvarinių įrankių (peilių, kastuvų, ylų ir kt.).Ryškėja perėjimas nuo primitivių ūkio formų į gyvulininkyste ir žemdirbystę, daromi net pirmieji mėginimai drėkinti laukus. Pagrindiniai darbo gyvuliai buvo jaučiai. Arklių laikyta mažai, jie budavo kinkomi į vežimus ir vežėčiais.Gyvulininkystė tuo metu buvo labiau išsivysčiusi, negu dabartinėje Kinijoje, kur dėl didelio gyventojų tankumo trūksta ganyklų. Aukštą lygį buvo pasiekę amatai. Šano (Inio) sostinės griuvėsiuose rasta liejyklos, kurioje gaminami žalbvariniai dirbiniai. Čia išliko ne tik gatavos produkcijos ir šlako, bet taip pat ir liejimo formų. Labai ištobulėjo keramika, ypač baltojo molio apdirbimas Jau buvo žinomas žiedžiamasis ratas. Plačiai naudota mediena: namai (ir net rūmai) buvo renčiami iš rąstų. Amatams atsiskyrus nuo žemdirbystės, susidarė sąlygos vystitis mainams. Vertės matas buvo specialios kriauklės (kauriai). Mezgėsi prekybiniai ryšiai su įvairiomis Rytų Azijos šalimis.Vystantis gamybinėmis jėgomis ir stiprėjant vidaus ir užsienio mainams neišvengiamai atsirado turtinė nelygybė. Kasinėjant rasta ne tik turtingų namų, bet ir varguomenės namų ir kapaviečių liekanų. Vergvaldystė buvo labai primytivi, ankstyva. Vergų aukojimo (buriant arba laidojant valdovus) paprotys rodo, kad vergų darbo paklausa buvo dar nedidelė.Centrinės valdžios stiprėjimas, matyt, buvo susiejes su Šano miesto virtmu šalies sostine (XΙV a. pr. m. e.). Karaliai darėsi nominaliais žemės savininkais. Atsiranda nuolatinė kariuomenė, valdininkai ir kalėjimai. Iš karaliaus giminaičių ir artimųjų formuojasi kilminė aristokratija. Karaliaus valdžios autoritetui pašventinti panaudojama religija. Karalius vadinamas “dangaus sūnumi”.Hanio imerija (206 m. pr. m. e.- 220 m. e. m.). Pirmajai (Vyresniajai) Hanio dinastijai reikėjo kovoti su suirute, kurią sukėlė sukrėtimai, susiję su Cinio imperijos žlugimu. Nuo bado, ligų ir vidaus karų buvo žuvusi daugybe žmonių.
Liu Banis vėl centralizavo šalį ir kartu padarė tam tikrų nuolaidų tiems, kurie nukentėjo Cinio dinastijos valdymo metu. Jis išlaisvino daugybę žmonių, kuirie buvo paversti valstybiniais vergais už skolas ar nusikaltimus, panaikino itin sunkius mokesčius ir prievoles, perdavė vietinius reikalus tvarkyti renkamiems seniūnams. Buvo duota šiokių tokių lengvatų persekiotai ankstesniu laikotarpiu senajai diduomenei. Stiprėjant Hanio imperijai, buvo vėl grąžinama despotiška Cin Ši-vietų (ypač Chenanyje) aptikta taip pat kur kas vėlesnių stovyklaviečių, priklausančių jau neolito laikams.Sprendžiant ič atsiminimų, kuriuos paliko senovės Kinijos istorikai (ypač SymaCianis), Kinijoje seniausiais laikais viešpatavo (kaip ir kitose tautose) matriarchatas.Giminystė buvo pripažystama pagal motiną. Genties vado valdžia pereidavo ne iš tėvo sūnui, o iš vyresniojo brolio jaunesniajm. ΙΙ tūkst. pr. m. e.- tailaikotarpis kuriame buvo laipsniškai pereinama nuo motininės teisės į tėvyne; šis perėjimas įvairiose gentinėse grupėse vyko skirtingu metu, ir matriarchato liekanų išsilaikė dar gana ilgai.Pasak kinų padavimo, XVΙΙΙ amwiuje pr. m. e. kažkoks Čen Tanas įkūręs valstybę, kuri pagal viešpataujančią gentį buvo pavadinta Šanu. Vėliau ji pasirodo istoriniuose dokumentuose Inio pavadinimu. Dauguma tyrinėtoju linkę vartoti abu pavadinimus: Šaną ir Inį. Apie Šano (Inio) karalystės, gyvavusios XVΙΙΙ-XΙΙ amžiais pr. m. e., ekonomiką galima spręsti gausių materialinės kultūros paminklų ir trumpų įrašų vadinamuosiuose Chenanio buriamuosiuose kalnuose.Kaip pagrindinė medžiaga įrankiams ir ginklams gaminti buvo vartojami akmenys ir kaulai. Tašiau ėmė rastis jau varinių, paskui ir žalvarinių įrankių (peilių, kastuvų, ylų ir kt.).Ryškėja perėjimas nuo primitivių ūkio formų į gyvulininkyste ir žemdirbystę, daromi net pirmieji mėginimai drėkinti laukus. Pagrindiniai darbo gyvuliai buvo jaučiai. Arklių laikyta mažai, jie budavo kinkomi į vežimus ir vežėčiais.Gyvulininkystė tuo metu buvo labiau išsivysčiusi, negu dabartinėje Kinijoje, kur dėl didelio gyventojų tankumo trūksta ganyklų. Aukštą lygį buvo pasiekę amatai. Šano (Inio) sostinės griuvėsiuose rasta liejyklos, kurioje gaminami žalbvariniai dirbiniai. Čia išliko ne tik gatavos produkcijos ir šlako, bet taip pat ir liejimo formų. Labai ištobulėjo keramika, ypač baltojo molio apdirbimas Jau buvo žinomas žiedžiamasis ratas. Plačiai naudota mediena: namai (ir net rūmai) buvo renčiami iš rąstų. Amatams atsiskyrus nuo žemdirbystės, susidarė sąlygos vystitis mainams. Vertės matas buvo specialios kriauklės (kauriai). Mezgėsi prekybiniai ryšiai su įvairiomis Rytų Azijos šalimis.Vystantis gamybinėmis jėgomis ir stiprėjant vidaus ir užsienio mainams neišvengiamai atsirado turtinė nelygybė. Kasinėjant rasta ne tik turtingų namų, bet ir varguomenės namų ir kapaviečių liekanų. Vergvaldystė buvo labai primytivi, ankstyva. Vergų aukojimo (buriant arba laidojant valdovus) paprotys rodo, kad vergų darbo paklausa buvo dar nedidelė.Centrinės valdžios stiprėjimas, matyt, buvo susiejes su Šano miesto virtmu šalies sostine (XΙV a. pr. m. e.). Karaliai darėsi nominaliais žemės savininkais. Atsiranda nuolatinė kariuomenė, valdininkai ir kalėjimai. Iš karaliaus giminaičių ir artimųjų formuojasi kilminė aristokratija. Karaliaus valdžios autoritetui pašventinti panaudojama religija. Karalius vadinamas “dangaus sūnumi”.Hanio imerija (206 m. pr. m. e.- 220 m. e. m.). Pirmajai (Vyresniajai) Hanio dinastijai reikėjo kovoti su suirute, kurią sukėlė sukrėtimai, susiję su Cinio imperijos žlugimu. Nuo bado, ligų ir vidaus karų buvo žuvusi daugybe žmonių.Liu Banis vėl centralizavo šalį ir kartu padarė tam tikrų nuolaidų tiems, kurie nukentėjo Cinio dinastijos valdymo metu. Jis išlaisvino daugybę žmonių, kuirie buvo paversti valstybiniais vergais už skolas ar nusikaltimus, panaikino itin sunkius mokesčius ir prievoles, perdavė vietinius reikalus tvarkyti renkamiems seniūnams. Buvo duota šiokių tokių lengvatų persekiotai ankstesniu laikotarpiu senajai diduomenei. Stiprėjant Hanio imperijai, buvo vėl grąžinama despotiška Cin Ši-huandžio laikų tvarka. Ypač tai išryškėjo, valdant žymiausiam Pirmosios Hanio dinastijos atstovui- imperatoriui U Di (140-87 m. pr. m. e.). Vietinė diduomenė tada vėl buvo pradėta varžyti ir pateko į imperatoriaus valdininkų kontrolę.U Di užsienio politika buvo itin aktyvi. Kinija toli peržengė ribas, kurias ji buvo pasiekusi Cinio dinastijos valdymo metu, ypač vakaruose. Žvalgyti kelių į tolimuosius vakarus buvo pasiųstas vienas iš didžiausių senovės keliautojų Čžan Canis. Jis pasiekė Davanio (Fergana), Kangiujaus, Dasio šalis, taip pat surinko vertingų žinių apie Partų karalystę Indijoje. Garsiajam keliautojui grįžus, imperatorius U Di, gavęs iš jo reikiamų žinių, išsiuntė kariuomenę užimti “didžiojo šilko kelio”, kuris jungė Kiniją su tolimomis vakarų šalimis.Kinijos kariuomenė per pirmajį žygį pasiekė Lob Noro ežerą, o per antrajį žygį (102 m. pr. m e.) laikinai užėmė Ferganą. Pietuose U Di stengėsi įsitvirtinti šiaurinėje Indokinijos dalyje, o šiaurės vakaruose užėmė dalį Korėjos.Ši grobiška politika pareikalavo didžiulių lėšų. Mokesčiai ir prievolės pasiekė neregėtą mastą. Pagalvės mokestis buvo imamas net nuo vaikų ir senelių. Dėl to masiškai buvo pradėti žudyti vaikai ir tėvai.
Po U Di mirties padėtis Kinijoje sparčiai paaštrėja. Dėl žemės nuosavybės koncentrcijos, žemdirbių nuskurdimo, skolinės vergovės, nuteistųjų ir jų giminių pavertimo vergais neteko žemės, pateko į vergovę darbo žmonių masės.Ι a. pr. m. e. pabaigoje padėtis darosi tokia įtempta, kad įžvalgiausi viešpataujančios klasės atstovai mėgina ją sušvelninti socialinėmis reformomis.Ypač būdinga šiuo atžvilgiu Van Mano (9-25 m. e. m.) veikla.Tai buvo uzurpatorius, iškilęs kaip regentas, paskiau smurtu užgrobęs imperatoriaus valdžią.Savo padėčiai sustiprinti Van Manas mėgina imtis kai kurių priemonių, kad palengvintų plačiųjų gyventojų masių padėtį. Oficialiai buvo paskelbta programa gįžti į senus laikus (į aukso amžių).Uždrausta pardavinėti vergus ir žemė. Šie liko ponų žinioje ir buvo išnaudojami toliau. Kiekvienai šeimai išdalino po 100mu (apie du hektarus), kurios negalima viršyti. Valstybinė valdžia ėmė kištisį prekybos ir pinigų skolinimo operacijas. Buvo reguliuojamos rinkos kainos, o karaliaus valdininkai skolino pinigus iš iždo, konkuruodami su privačiais lupikautojais ir varžydami jų galią. Pats Van Manas buvo neryžtingas ir pats panaikindavo savo nutarimus. Norėdamas sutvarkyti pašlijusius šalies finansus, jis padidino mokesčius ir įvedė naujus pinigus. Dėl yo pakilo kainos (ryžiai pabrango net 50 kartų).Didžiausias sąjūdis kyla Šandune 18 m. e. m. ir išsiplečia kai kuriose kitose provincijose. Šiam sukilimui vadovauti imasi Fan Čunas, įsakęs visiems ginkluotos kovos dalyviams raudonai nusidažyti antakius, kad būtų galima atskirti. Iš čia kilęs sukilėlių pavadinimas “Raudonieji antakiai”. 23 m. e. m. sukilėliai pasiekė Hanio karalystės sostinės – Čananio miesto – sienas ir užėmė jį. Van Manas buvo nužudytas.“Raudonųjų antakių” sukilimas buvo stichiškas ir neturėjo aiškios bei tikslios programos. Pritapę prie liaudies judėjimo nuverstosios Hanio dinastijos atstovai iškėlė iš savo tarpo kažkokį Liu Siu, kuris pasiskelbė imperatoriumi ir įsitvirtino senoviniame mieste Lo –i. Taip paėmė valdžią jaunesnioji Hanio dinastijos linija (25-220 m. e. m.).Norėdamas suskaldyti sukilėlių gretas Liu Siu išlaisvino daugybe vergų ir paskelbė apie mokesčių sumažinimą. Šie įvykiai smarkiai išklibino vergovinę santvarką. Į laisvę paleisti beturčiai, parduoti į vergiją per badmetį.Laikinai aprimus ir sustiprėjus Hanio imperijai, vėl pasidarė galima varyti užkariavimu politiką. Kinų karvedys Ban Čao, sutriuškino hunus ir sudavė triuškinantį smūgį Kušano imperijai vid. Azijoje (90 m. e. m.). Vakarų (“šilko”) keliu per vid. Aziją ir Partiją, kinų prekės patekdavo į Romą, o mainais būdavo gaunami Europos ir vakaru Azijos produktai. Pietuose kinai per Indokiniją prasiskverbdavo į Indiją, per jūrą su Japoniją. Iš įvežamų į Indiją prekių dažnai minimi vergai. Tačiau vergvaldystė nebeatitinka pasiekto gamybinių jėgų lygio. Pirmaisiais naujosios eros amžiais pakila gamyba. Atsiranda sudėtingų vandens keliamųjų įrenginių, vandens malūnai ir t.t. Daugeliui vergų duodama dirbti žemė kaip nuomininkams- pusininkams.ΙΙ m. e. a. pabaigoje kyla liaudies judėjimas, pavadintas “geltonųjų raiščių” sukilimu. Vadovas Čžan Cziao su dviem broliais. Tai truko 20 metų ir Hanio imperiją sukrėtė iki pamatų. 220 m. e. m. ji suskyla į tris karalystes. Atsiranda feodalizmas.Senovės Kinijos kultūra. Hieroglifinis kinų raštas susiformavo ΙΙ tūkst. pr. m. e. Jų vis daugėjo. Šano laikotarpiu jų buvo ne daugiau kaip du tūkstančiai, o Hanio valdymo metu – daugiau kaip aštuoniolika tūkstančių. Rašymo medžiaga buvo medinės lentelės, vėliau šikas, o Ι m. e. a. išrastas popierius. Tekstai rašomi vertikaliais stulpeliais, einančiais iš dešinės į kairę. Apie Ι tūkst. pr. m. e. vidurį Kinijoje susikuria įvairių filosofinių mokyklų. Įtakingiausia iš jų, išlaikiusi savo pozicijas iki pat naujųjų laikų, buvo konfucianizmas. Jo pradininku laikomas filosofas Kun – Czi (Konfucijus), gyvenęs 551-479 m. pr. m. e. Jo mokymas ypač buvo populiarus kilminės diduomenės sluoksniuose, nes priešiškai žiūrėjo į iškilimą naujų žmonių, kurie siekė valdžios, nors ir būdami ne aukštos kilmės. Su konfucianizmu konkuravo kita filosofinė kryptis – daosizmas, kurio atstovas buvo vyresnis Konfucijaus amžininkas Lao – Czy. Jo mokyme galima atsekti naivią materialistinę kryptį. Lao – Czy šalininkai smarkiai kritikavo valdančiųjų smurtą. Tačiau jie nešaukė į kovą, o propogavo nesipriešinimą blogiui ir neveiklumą. Ι m. e. a. Kinijoje pradda plisti iš Indijos budizmas. Įžymus mąstytojas Van Čunas (27-97 m. e. m.) savo traktate “Kritiniai samprotavimai” suduoda lemiamą smūgį Konfucijaus mokymui. Van Čunas mano, kad dangus yra materialus ir neturi sąmonės ir valios. Sugebėjimas pažinti būdingas tik žmogui. Labai išsivystė Kinijoje tikslieji ir gamtos mokslai. Jau Šano metu stebėtas žvaigždėtas dangus, buvo sutvarkytas kalendorius. Astronomai apskaičiavo metų trukmę (365,25 paros), buvo nustatyti septyni keliaremieji metai 19 metų ciklas. Tačiau Kinijos kultūros laimėjimai labai nežymiai paveikė Vakarų pasaulio. Daug išradimų vakaruose buvopadaryta iš naujo (kompasas, parakas, seismografas ir t.t.).Indijos civilizacija
Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos (321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų įvairovę. Jos terito¬rijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių Azijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų, pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno, Arabijos jūros, Bengali¬jos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai palyginti nedaug te¬reikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėta auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie prieskonius.Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos ) neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis buvo gan be užsienio prekybos sava¬rankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos (daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją).Senovės Indijoje buvo prijaukinti virtinių veislių gyvuliai (pavyzdžiui, kuprotas jautis zebu, patekęs iš čia į Tarpupį ir Egiptą). Indijoje taip pat pirmiausia buvo prijaukinti dram¬bliai kurie buvo panaudojami daugiausia karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedo¬niečio žygiai, ir vakarų tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius.Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys iš pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta, užeina sausra.
Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelį gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose skaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiau gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su ja šiuo atžvilgiu.Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis kalbomis ( munda ir kt. kalba), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys, kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavo literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.Šios vėlesnės etninės grupės, kurias, kai kurių tarybinių ir užsienio tyrinėtojų nuomone, sudarė persikėliai iš šiaurės vakarų, save vadino arijais. Šis etninis pavadinimas vėliau įgavo reikšmę “kilmingieji”, nes užkariautojai iš aukšto žiūrėjo į vietinius gyventojus ir tarėsi esą pranašesni. Tačiau apie vienos ar kitos etninės grupės (rasinės ar kalbinės) pranašumus nėra ko kalbėti. Viskas priklausė nuo vystymosi sąlygų vienu ar kitu istoriniu momentu.
Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių pražuvo. Daugelis seno¬sios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo žievės arba palmių lapų ir neatlaikė ne¬palankių klimato, drėgnesnio negu Egipte, kur galėjo išsilaikyti tokia trapi medžiaga, kaip papirusas), sąlygų. Antra vertus gaisrai, kurie negalėjo sunaikinti molini. Vakarų Azijos knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir archyvams. Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o jų rasta palyginti nedaug.Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečiu nenutrūko. Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrašinėjami (kaip žydų Biblija arba iraniečių Avesta) ir išliko iki šių dienų kaip vėlesni nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo išvengta papildymų ir iškraipymų.Blogiausia yra su senovės Indijos metraščiais. Iš jų neliko beveik nieko, nebent tik fragmentai, įtraukti į vėlesnes viduramžių kronikas.Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharata ir Ramajana.Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formulių rinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr. vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos, ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai.
Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos, kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lyginti su pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji šių dviejų poemų buvo Mahabharata, o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai (Vajasa ir Valmikis), iš tikrųjų jie tokie pat mažai istoriški, kaip legendinis Homeras.Abiejų poemų matmenys sukurti maždaug I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, o galutinę formą jos įgavo jau pirmaisiais mūsų eros amžiais.Mahabharatoje aprašomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatos palikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdė Hastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kilo itin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo.Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimų išvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitą pagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jis persikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių, į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę ir įsitvirtinti tėvo soste.Be mitinių ir epinių kūrinių, išliko taip pat rinkinys “Manu įstatymai”. Nustatyti jų chronologiją irgi labai sunku.Manoma, kad rinkinys buvo sudaromas nuo III amžiaus pr. Kr. iki III mūsų eros amžiaus. Tai tipiškas sakralinės teisės (panašiai kaip Penkiaknygės įstatymai) paminklas, kuriame civiliniai ir baudžiamieji nuostatai glaudžiai susipynę su ritualiniais įsakymais bei draudimais ir didžiausia socialine nelygybe yra religijos autoriteto sankcionuota.Savotiškas rašytinis paminklas yra Arthašastra. Jos sudarytoju laikomas įžymus didžiūnas, Aleksandro Makedoniečio amžininkas Kautilija. Šiame puikiame traktate apie valstybės valdymą yra įdomių patarimų ir įstatymų, atspindinčių sąlygas tos epochos, kai šalyje įsigalėjo centralizacija ir biurokratizacija.Ankstyvajam budizmui studijuoti pagrindinis šaltinis yra legendų ir Tipatiko sentencijų rinkinys.Visiškai tikrai datuoti galima karaliaus Ašokos ediktus (III amžiuje pr.Kr.), iškaltus uolose. Juose kalbama apie šio karaliaus karus ir religinę politiką.Iš antikos autorių, be jau mums žinomo Herodoto, palikusio savo meto (V amžius pr.Kr.) vakarų Indijos aprašymą, ypač paminėtinas Arianas, gyvenęs II mūsų eros amžiuje. Savo “Aleksandro anabazyje” jis aprašė šio karaliaus žygį į Indiją, o kūrinyje “Indija” pateikė išsamią šalies geografinę apybybraižą.Nušviesti senovės Indijos istorijos momentus daug padeda materialinės kultūros paminklai. Antai, vykdant kasinėjimus, pradėtus mūsų amžiaus 3-iame dešimtmetyje Indo baseine, išaiškėjo III-II tūkstantmečių pr.Kr. protoindiškoji kultūra, iš kurios galima spręsti apie epochą prieš arijų atsikėlimą ir seniausios sanskritiškai parašytos literatūros pasirodymą.Istoriografija. Egipte ir kai kuriose Vakarų Azijos šalyse viduramžiais atsirado visiškai kitos kalbos ir kita kultūra. Indijoje nebuvo tokios staigios permainos, dėl kurios anose šalyse kone visiškon užmarštin nuėjo praeitis. Kūriniai, parašyti sanskritu, taip pat šnekamosiomis kalbomis (prakritais), buvo studijuojami ir komentuojami iš kartos į kartą.Tačiau Europai Indija ištisus tūkstantmečius liko mažai pažįstama šalis. Kartkartėmis čia prasigaudavo keliautojai, tokie, kaip Markas Polas arba Tverės pirklys Afanasijus Nikitinas. Jų aprašymuose yra įdomių žinių apie šalies gamtą, jos gyventojų buitį, kultūrą, bet iki sistemingo Indijos tyrinėjimo buvo dar toli.XVIII m.e. amžiuje Indiją užgrobė kolonizatoriai iš Europos. Tuo metu pradedami tyrinėti jos paminklai. Anglų tyrinėtojas V.Džonsas išverčia senovės Indijos raštijos paminklus (ir “Manu įstatymus”) iš sanskrito į anglų kalbą.XIX a. Indijos kalbas (ypač sanskritą) intensyviai studijuoja kalbininkai ryšium su tuo, kad atsirado indoeuropietiškoji kalbotyra, kurios įkūrėjas buvo F.Bopas.Prie senovės Indijos literatūros tyrinėjimo yra gerokai prisidėję rusų filologai I. Minajevas, K.Kosovičius ir kiti.Sanskritiškai parašytų paminklų leidimas, jų vertimai ir studijavimas sudarė bazė susipažinti su tolima Indijos praeitimi.Tačiau teisingai suprasti istorinę šios šalies specifiką trukdė atsiradusios kai kurios neobjektyvios teorijos, būdingos buržuaziniam mokslui. Neabejojamas indoiraniečių kalbų (jų tarpe ir sanskrito) ryšys su Europos kalbomis davė dingstį tautas, kalbančias tomis kalbomis (arijus), griežtai priešpastatyti seniesiems Indijos gyventojams (dravidams ir buvusiems prieš juos) kaip aukštesnę rasę. Taigi šių laikų rasistai Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ištisai perėmė prietarus, susidariusius senovės ir vidurinių amžių Indijos valdančiose sluoksniuose. Jie pažengė dargi toliau, perkeldami “garbingą” pavadinimą “arijai” (“kilmingieji”), vartotą, kalbant apie indoiraniečių gentis Europos tautoms.Taip pat buvo sukurta ir išvystyta antimokslinė ir reakcinė “arijų rasės” teorija. Itin atkakliai ją skelbė vokiškųjų rasistų atstovas (anglų kilmės) S.H.Čemberlenas.Čia buvo ignoruojami faktai, kad kalbos toli gražu ne visados sutampa su antropologiniais požymiais ir kad pastarieji anaiptol nenulemia kultūros lygio. Galutinį smūgį “arijų teorijai” sudavė ankščiau minėti kasinėjimai Pandžabe ir Sinde: prieš arijus čia gyvenę žmonės buvo sukūrę aukštesnė kultūrą, negu į jų vietą atėję arijai.Kita kryptis, turėjusi neigiamos įtakos Indijos praeitis tyrinėjimui, buvo koncepcija, kad ši šalis ėjusi ypatingu vystymosi keliu, kuris ją skiria nuo visų kitų šalių. Vietinės ypatybės čia buvo pernelyg iškeliamos, ir Indijos praeitis priešpastatoma likusios žmonijos istorijai. Šia kryptimi daug klaidų padarė šių laikų buržuaziniai Indijos istorikai, nenorėję pripažinti, kad bendrieji istorinės raidos dėsniai visiškai tinka jų šaliai.Labai atsidėjęs tyrinėjo Indijos visuomenę K.Marksas. savo veikale „Britų viešpatavimas Indijoje“ jis klašiskai apibūdino Indijos kaimines bendruomenes, išaiškindamas jų tvirtumo bei stabilumo priežastis ir kartu nurodydamas, kad jos neišvengiamai turi suirti. Jis pažymėjo, kad „šios amžutės bendruomenės nešiojo kastiniųskirtumų ir vergijos antspaudą“, ir “kad ir kaip nepavojingos pirmu pažvelgimu, visados buvo tvirtas Rytų despotizmo pagrindas“…Tarybinė literatūra senovės Indijos istorijos klausimais visada rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir V.Lenino mokymu, kad vieną socialinę-ekonominę formaciją neišvengiamai turi pakeisti kita. Savo teiginiams pagrįsti ji panaudojo naiją rašytinę ir archeologinę medžiagą. Ypač paminėtini G.Iljino, G.Bongard-Levino, A.Osipovo, D.Suleikino ir kitų tyrinėjimai. Indijos kultūros istorijai didžiulę reikšmę turi S.Oldenburgo, F.Ščerbatskio ir kitų veikalai. Pažangūs šių laikų Indijos mokslininkai, aiškindami savo šalies istoriją, remiasi marksizmo-leninizmo klasikų teiginiais. Ypač minėtina D.R.Čananos monografija “Vergovė senovės Indijoje“, kuri suduoda lemiamą smūgį teorijoms, neigiančiomis vergvaldystės vaidmenį šioje šalyje.Seniausioji Indija. Sprendžiant iš archeologinių radinių, Indijoje žmonės apsigyveno dar senojo akmens amžiaus laikais. Paleolito stovyklų rasta kai kuriose šalies kalnų vietovėse. Sekančioje neolito stadijoje žmonės jau ėmė kurtis didelių upių slėniuose, kurie ankščiau buvo negyvenami. Į pirmąją vietą vis labiau kyla vakariniai Indijos rajonai, kur eneolito laikais ir ypač žalvario amžiuje formuojasi savita protoindiškoji civilizacija, suklestėjusi III tūkstanmetyje ir II tūkstanmečio pr.Kr. pradžioje. Pgrindiniai jos centrai buvo miestai, kurių griuvėsiai atkasti dabartinės Harapos (Pendžabe) ir Mohendžo Daro (Sinde) rajonuose.Pagrindinius įrankius ir ginklus šių miestų gyventojai gaminosi iš vario, paskiau net iš žalvario. Geležis buvo visiškai nežinoma. Kai kurie įrankiai, pavyzdžiui, noragai, buvo tebegaminami iš titnago.Ekonomikos pagrindas buvo ariamoji žemdirbystė (darbiniai gyvuliai buvo jaučiai zebu ir buivolai). Be javų (kviečių miežių, ryžių) ir vaismedžių (datulių ir kt.), jau buvo auginami vilnamedžiai. Labai išsivystė amatai.Tauta, sukūrusi protoindiškąją kultūrą, veikiausiai buvo dravidai, o, galimas daiktas, ir prieš juos gyvenusios gentys.Tuo laikotarpiu atsirado jau tikri miestai su plačiomis gatvėmis. Sankryžose namų kampai būdavo suapvalinami, kad nekliudytų eismui. Žmonės statydinosi dviaukščius mūrinius pastatus. Puikiai buvo organizuotas vandens tiekimas ir nutekamojo vandens nuleidimas į specialius nusodintuvus. Aukštą lygį pasiekė vaizduojamasis menas. Pagaliau jau atsirado vietinis originalus raštas, veikiausiai hieroglifais. Deja, išliko tik trumpų įrašų antspauduose. Jie dar nėra galutinai iššifruoti ir sukelia ginčų, bet pats jų buvimas yra labai reikšmingas.Apie II tūkstantmečio pr.Kr. vidurį protoindiškosios valstybės ir jų kultūra nusmunka. Manoma, kad lemiamą vaidmenį čia bus suvaidinęs svetimų etninių grupių, kalbančių indoeuropiečių sistemos kalbomis, įsiveržimas. Tikrų ir konkrečių duomenų apie šį persikėlimą (veikiausiai iš šiaurės vakarų) kol kas neturime, bet pats faktas, kad pasikeitė kalba ir kultūra, yra neginčijamas.Greičiausiai šis tautų kilnojimasis buvo laipsniškas ir lėtas. Šiaip ar taip, Harapa ir Mohendžo Daras (vartojant šių laikų pavadinimus) buvo sugriauti.Dar kartą reikia pabrėžti, kad užkariautojai arijai kuriuos daugelis buržuazinių istorikų laiko aukščiausios rasės atstovais, nebuvo pasiekę tokio ekonominio ir kultūrinio lygio, kaip protoindai. Arijų pergalė pristabdė socialinį-ekonominį vystymąsi ir netgi laikinai nubloškė jį kiek atgal. Indija XV – VI a. pr.Kr. Indijos istorija po ”arijų invazijos” mums yra žinoma daugiausia iš poezijos kūrinių (Vedų, Mahabharatos ir Ramajanos). Sugriovus pagrindinius protoindiškosios kultūros centrus, Indo baseine ilgam laikui užėjo nuosmukis, šalis susiskaldė. Didelę reikšmę įgauna rajonai Gango aukštupyje ir vidupyje. Tiesa, čia įsikūrę miestai panašūs į didelius kaimus. Vyrauja natūralinis ūkis. Vertės matas yra karvės.Vis dėlto, nepaisant visų sukrėtimų, šiaurės Indijoje rodosi tam tikrų naujo ekonominio pakilimo požymių. Visų pirmą II ir I tūkstantmečių pr.Kr. sandūroje atsiranda geležinių įrankių, kurių nežinojo Harapos ir Mohendžio Daro gyventojai. Panaudojant protoindams nežinomą sunkųjų plūgą su geležiniu noragu, pasidarė galima įdirbti kietesnius dirvožemius, ir žemdirbytė išsiplėtė toli už upių slėnių ir ribų. Itin didelę reikšmę įgauna tokios specifinės Indijos žemės ūkio kultūros kaip ryžiai, medvilnė ir cukranendrės.Didėja socialinė diferenciacija. Geriausi žemės sklypai pereina į kilmingųjų šeimų rankas. Literatūros kūriniuose vis dažniau pradedami minėti vergai. Iš pradžių tai buvo karo belaisviai. Jie vadinami žodžiu “dasa”, kuris reiškia priešą, svetimšalį. Ilgainiui atsiranda ir vergų skolininkų. Padažnėja atvejų, kai žmonės patys parsiduoda arba parduoda giminaičius. Vienas iš Mahabharatos herojų, priklausantis karališkajai giminei, pralošė kauliukais visus savo turtus, savo brolius, patį save ir pagaliau, baisiausias dalykas, savo gražuolę žmoną.Visa tai aprašoma kaip visiškai įprastinis ir normalus reiškinys. Žinoma, gyvenime kur kas dažniau vergais buvo paverčiami neturtėliai, o ne valdančiosios diduomenės atstovai.Tomis aplinkybėmis gimininė-gentinė santvarka vis labiau užleidžia vietą valstybiniai organizacijai.Radžos, kurie nagrinėjamo laikotarpio pradžioje figūravo kaip genčių vadai, darosi paveldimaisiais karaliukais.Iš padavimo žinome prisiminimus apie dvi senovines dinastijas. Viena iš jų valdė Hastinapuros mieste ir vadinosi Mėnulio dinastija. Jai priklausė mitinis protėvis Bharata ir jo palikuonys Kauravai ir Pandavai, apdainuojami Mahabharatoje. Kita, pavadinta Saulė dinastija, valdė Ajodhijoje (Gango vidupyje). Jos atstovas buvo garsingasis Rama, kuris pirmasis nusigavo iki Ceilono, o tai rodo, kad plėtėsi ryšiai su išoriniu pasauliu.Didėjant socialinei diferenciacijai, susidarė vienas nuo kito griežtai atsiriboję luomai ir atsirado uždaros varnos, kurių egzistavimas laikomas savitu Indijos visuomenės bruožu. Varnos minimos vedų tik paskiausiose papildymuose. Vėliau pasidalijamas į šias uždaras grupes laikomas amžinu ir nustatytu iš aukščiau. Dvi aukščiausios varnos buvo viešpataujančio: brahmanai (žyniai) ir šatrijai (karinė diduomenė). Pasak padavimo, pirmieji išėję iš aukščiausiojo dievo Brahmos lūpų, antrieji – iš jo pečių.Didžiulę gyventojų daugumą sudarė trečioji varna, kuri vaidinosi vaišijais. Jie buvo laikomi išėję iš Brahmos šlaunų. Daugiausia tai buvo žemdirbiai – bendruomenininkai, bet čia priklausė amatininkai ir net pirkliai į kuriuos ir dvasinė, ir pasaulietinė diduomenė žiūrėjo iš aukšto.Ketvirtoji varna, šudrai, buvo susidariusi iš pavergtų svetimšalių, taip pat iš persikėlėlių, atirūkusių nuo savo giminės ir genties. Jie buvo laikomi žemiausios kategorijos žmonėmis, išėjusiais iš Brahmos kojų pėdų ir todėl pasmerktais šliaužioti dulkėse. Jų nepriimdavo į bendruomenes, jiems neleisdavo turėti jokių postų. Net aki kurios religinės apeigos, pavyzdžiui, garbinga “antrojo gimimo” ceremonija, jiems nebuvo rengiamos. Pažymėtina, kad buvo žmonių, kurių neįsileisdavo net į ši žemiausią sluoksnį ir kurie nepriklausė jokiai varnai. Tai buvo “neliestinieji”, neprileidžiami net prie šulinių, nes neva jie galėjo prižagti švarų vandenį. Kiekvienos varnos teisės ir pareigos buvo vėliau užfiksuotos “Manu įstatymų” rinkinyje. Pirmojon vieton buvo pastatyti brahmanai. Pabrėžiama, kad karinė diduomenė (kšatrijai) turi juos gerbti (net šimtametis kšatrijas turi nusilenkti dešimtmečiui brahmanui). Tačiau gyvenime abi aukščiausios varnų buvo pasidalijusios tarpusavyje valdžia bei privilegijas ir nors kartais veržydavosi viena su kita, bet, prireikus slopinti liaudį, eidavo išvien.Už tą patį nusikaltimą skirtingų varnų atstovai būdavo baudžiami nevienodai. Už šudro nužudymą brahmanas turėdavo tik atgailauti ir sumokėti baudą, kaip už gyvulio nužudymą. Bet šudrui, jeigu ji išdrįsdavo tik pasiginčyti su brahmanu, į burną būdavo įkišama karšta geležis.Beje, pasiskirstymas į varnas anaiptol ne visada sutapo su klasiniu pasiskirstymu. Tik dalis šudrų buvo vergai. Antra vertus, į vergovę galėjo patekti ir žmonės iš aukščiausiųjų varnų (kaip tasai karalaitis, kuris pralošė kauliukais save ir savo brolius). Tiesa, petekusiems į vergiją iš aukščiausių varnų būdavo lengviau išsipirkti ar kitaip atgauti laisvę. Pasiskirstymas į uždaras varnas buvo laikomas amžinu ir nekintamu, jį sankcionavo religija. Tarp skirtingų varnų atstovų buvo draudžiamos vedybos.Reikia tai pat atminti, kad patys senosios Indijos religiniai tikėjimai, socialinių poslinkių veikiant, amžių būvyje keitėsi. Vedose minima daugybė gamtos dievų (Varuna – dangaus dievas, Angis –ugnies dievas, Surja – saulės dievas ir kt.).Aštrėjant klasiniams ir luominiams prieštaravimams ir stiprėjant žynių luomui, kuris diferencijavosi į atskirą varną, religiniai tikėjimai sujungiami į darnią sistemą. Panteono priekyje atsistoja Brahma, laikomas beveidžiu ir visa apimančiu (žinoma, teologinėse konstrukcijose). Pagal jo vardą žyniai vadinasi brahmanais, o valstybinė religija, kilusi iš genčių kultų,– brahmanizmu. Socialinė nelygybė, kaip akivaizdžiai parodyta legendoje apie varnų atsiradimą, buvo skelbiama amžina ir nekeistina.Magadhos iškilimas. Maurjos valstybės sukūrimas. Iki VI amžiaus pr.Kr. Indija buvo susiskaldžiusi į daugybę karalysčių. Vien tik Gango baseine gyvavo šešiolika smulkių valstybinių darinių. Vienas iš jų – Magadha – nuo VI a. pr.Kr. sparčiai stiprėja ir plečiasi. Jo karalius Bimbisara (543–491 a. pr.Kr.) užvaldo Gango žiotis ir pasiekia Bengalijos įlanką, o jo įpėdiniai prijungė į savo valdas šios “šventos” upės baseiną ir palei jį esančias kalnų vietoves.Vakarų Indijoje susikaldymas išsilaikė ilgiau. Tai palengvino grobikiškus žydus Achemenidams, paskui Aleksandrui Makedoniečiui, kuris per dvejus metus (327–325 metų pr. Kr.) užėmė visą vakarų Indiją ir nusigavo iki Indo žiočių.Graikų – makedoniečių viešpatavimas Indo pakrantėse buvo neilgas. Plačiam liaudies judėjimui prieš užkariautojus iš vakarų ėmė vadovauti įžymus indų veikėja Čandragupta. Būdinga, kad jis nebuvo karaliaus giminės narys ir net (jei tikėsime vienu padavimu, kurį platino jo priešai) priklausė niekinamai šudrų varnai. Čandragupta iškilo, tarnaudamas Magadhos karaliui Dhanui Nandai, paskutiniam Nandų dinastijos atstovui. Patekęs į nemalonę, jis pabėgo į Pendžabą, kur susitikinėjo su Aleksandru Makedoniečiu.Grįžęs į Magadha, Čandraguta užėmė sostą. Jis valdė nuo 321 iki 298 metais pr. Kr. ir buvo galingos Maurjos valstybės įkūrėjas. Jos sostinė – Pataliputros miestas.Čandraguptai pavyko suvienyti visą šiaurės Indiją. Graikų – makedoniečių įgulos buvo išvytos iš Indo slėnio. Pasinaudodamas kivirčai tarp Aleksandro Makedoniečio įpėdinių, kurie negalėjo taikiai pasidalyti jo valstybės, Čanragupta susitarė su vienu iš jų – Seleuku. Gavės iš jo į žmonas dukterį ir padovanojęs jam už tai 500 kovos dramblių, Indijos karalius užsitikrino savo vakarų sienos saugumą, prisijungdamas prie Indo slėnio prieinančias kalnų vietoves (dabartinio Afganistano ir Beludžistano teritorija).Užkariavimų politika buvo vykdoma ir valdant Čandraguptos įpėdiniams, ypač jo vaikaičiui Ašokai (273 – 236 m. pr. Kr.). Jo karaliavimo metu buvo nukariauta Kalingos karalystė pietų Indijoje. Šioje nukariavimo kampanijoje, jeigu galima tikėti Ašokos įrašais, buvo nukariauta 100 000 žmonių ir išsivaryta į nelaisvę 150 000.Didžiulėje Maurjos valstybėje, apėmusioje kone visą Indiją, išskyrus į piečiausią pakraštį, vyko žymūs ekonominiai poslinkiai. Plačiu mastu vykdomas dirbtinis drėkinimas (naudojant vandens keliamuosius ratus). Kai kurie laukai apsėjami dukart per metus. Intensyvėja gyvenimas miestuose.Pataliputroje ir kituose centruose buriasi amatininkai, kurie aptarnauja karalių ir diduomenę, gamindami jiems prabangos reikmenis. Kai kurie dirbiniai (ypač medvilniniai audiniai ir metaliniai daiktai) išvežami į helenistines valstybes. Pradedama taip pat prekiauti su Ceilonu ir Pietryčių Azijos šalimis. Vystosi pinigų kalyba (pirmosios sidabrinės monetos pasirodė Indijoje šiek tiek ankščiau – V a. pr. Kr.Prekyboje didelį vaidmenį vaidino pats karalius, pasigrobęs druskos, svaiginamųjų gėrimų, perlų ir kitų prekių pardavinėjimo monopolį. Yra likę žinių apie didelius karaliaus dvarus ir dirbtuves, kur buvo naudojamas vergų darbas.Tačiau dauguma gyventojų sudarė žemdirbiai, susivieniję į kaimo bendruomenes. Pastarosios kaip ne kartą yra nurodęs K.Marksas, buvo laibai pastovūs.Čandragupta ir jo įpėdiniai savo didžiulei valstybei valdyti sukūrė sudėtingą biurokratinę sistemą, kurios išlaikymas reikalavo didžiulių lėšų. Ant žemdirbių ir amatininkų pečių gulė įvairiausi mokesčiai ir prievolės, jau nekalbant apie begalines neteisėtas rinkliavas ir kyšius. Kaip tada buvo kalbama, neįmanoma susekti, kiek lėšų pasisavina valdininkas, kaip kad negalima nustatyti kiek vandens iš geria žuvis.Budizmas ir jo istorinis vaidmuo. Valdant Maurjos dinastijai, įvyko žymūs poslinkiai Indijos visuomenės religinėje ideologijoje. Viešpataujanti religinė sistema – brahmanizmas – vis mažiau patenkino valdančiąją dinastiją. Jos dogmos susiformavo gimininio susiskaldymo sąlygomis ir mažai atitiko aplinkybes, kai jau buvo susikūrusi centralizuota valstybė ir vystėsi gyvenimas miestuose. Susiskirstymo į uždaras varnas, kur vadovaujantį vaidmenį vaidino žyniai, o pirkliai priklausė trečiajai varnai, nebebuvo galima griežtai laikytis didžiulėje valstybėje, kurioje vystėsi prekyba. Karaliai telkdavosi sau reikalingus žmones, nepaisydami jų kilmės. Stiprėjanti karaliaus valdžia negalėjo kęsti dvasininkų įsivyravimo.Su senąją brahmanizmo sistema vis labiau konkuruoja naujos religinės doktrinos, atitinkančios laiko dvasią.Iš naujų religijų ypač didelę reikšmę gavo budizmas. Ši religija nesidomėjo stojančiųjų į tikinčiųjų bendruomenę kilme. Nei giminė, nei varna, kurioms priklausė žmogus, negalėjo jam sutrukdyti pereiti į naują tikėjimą.Remiantis tradicija, laikoma, kad religinė-filosofinė budizmo sistemą sukūrė karalaitis Sidhartas, gyvenęs VII – VI a. pr. Kr. ir pramintas vardu Buda (“praskaidrintu”), iš kurio yra kilęs jo mokymo pavadinimas. Apie šį karalaitį buvo pasakojama, kad jis dar jaunystėje ėmęs mąstyti apie žmogau kančių priežastis. Vargšo elgetos, žaizdoto ligonio, laidotuvių procesijos vaizdas – visa tai kėlė jam didį gailestį.Jis atsisakęs savo aukštos padėties ir išvykęs į pasaulį, paskui pasidaręs mokslininku. Jo mokymo pagrindas buvo pripažinimas , kad gyvenimas pats savaime esąs blogybė. Bet kuris žmogaus patiriamas noras sukeliąs galiausiai kančią. Vienintelė išeitis – nuslopinti bet kokias aistras, bet kokius siekimus. Jeigu tai pavykstą, žmogus po mirties nebeatgimstąs kitu pavidalu naujoms kančioms. Šis begalinio persigimimo proceso nutrūkimas ir esąs nirvana – didžiausia palaima.Iš šio savotiško mokymo padarytos praktinės išvados buvo didžiulės. Kadangi išganymą galįs pasiekti pats žmogus, jo valia nuslopinti troškimus, religinis kultas ir žyniai darąsi nereikalingi. Tobulėjimas, atsisakymas gėrybių ir žemiškų gėrybių nepriklausą nuo žmogaus ar jo padėtie s visuomenėje. Šie išoriniai momentai negalėję sutrukdyti tikinčiajam pasiekti nirvaną. Budistai anaiptol neragino prievarta panaikinti luomines ir giminines pertvaras ar turto skirtumus, bet laikė visa tai neesminiais dalykais. Beje, vienu atžvilgiu jie net teoriškai atsisakė lygybės principo – pripažinimo, kad išganymą gauti galį tik laisvi žmonės. Vergai buvo nepriimami į sanghas (ankstyvųjų budistų bendruomenes). Vergui, kuris nėra pats savęs šeimininkas ir negali savo valia atsisakyti veiklos, kelias į nirvaną buvo uždarytas.Dvasinės lygybės skelbimas traukė į naują tikėjimą beturčius ir engiamuosius (išskyrus vergus). Nereikalavimas prievarta pakeisti susidariusią santvarką, atsisakymas nuo socialinės kovos ir perversmų buvo visiškai priimtinas pasiturintiems miestiečiams, kurie buvo nepatenkinti dvasinės ir pasaulietinės diduomenės įsigalėjimu, bet norėjo atsisakyti turtinės nelygybės.Ankstyvojo budizmo skelbiamas abejingumas turtams garantavo nuo pasikėsinimų į svetimo gerą. Budistai pamokslininkavo įvairiomis kalbomis, o tai irgi traukė tikinčiuosius, kilusius iš įvairių genčių ir tautybių.Maurjos dinastijos karaliams budizmas daugeliu požiūriu buvo daug palankesnis už brahmanizmą. Jis padėjo naikinti privilegijas, pagrįstas kilmingumu ir etnine priklausomybe, o šios privilegijos kaip tik kliudė organizuoti plačios despotiškos šalies valdymą. Jos trukdė sujungti atskiras šalies dalis ir unifikuoti valstybinę santvarką. Raginimas būti pasyviems labai tiko vergvaldžiams, ypač kad budistai pripažintų vergų beteisiškumą.Labai didelio pasisekimo naujoji religija susilaukė, valdant Ašokai, kuris pats priėmė budizmą ir sušaukė Pataliputroje susirinkimą, kuris įformino jo dogmas. Buvo įsteigti keli budistų vienuolynai.Tačiau nereikia manyti, kad brahmanizmas buvo likviduotas. Apie tai Ašoka negalėjo ir galvoti. Naujos tikybos sklido daugiausia dideliuose miestuose, kur labai maišėsi gyventojai, atitrukę nuo genties ir kaiminės bendruomenės. Kaimo vietovėse, kur etninės, luominės ir kitokios socialinės pertvaros buvo kur kas tvirtesnės, brahmanizmas išlaikė savo pozicijas. Šiaip ar taip, jis buvo visiškai toleruojamas.Naujoji, su jokia tauta nesusijusi religija turėjo visas galimybe tapti pasauline (šiuo atžvilgiu budizmą galima palyginti su krikščionybe ir islamu). Nesusilaukęs visuotinio pripažinimo pačioje Indijoje, budizmas jau II amžiuje pr. Kr. pradėjo plisti už jos ribų, ypač Centrinės, Rytų ir Pietryčių Azijos tautose.Indijoje budizmo pasisekimą lėmė daugiausia Maurjos dinastijos karalių globojimas. Tačiau po Ašokos mirties jo valstybė susilpnėjo. Tvirtai sucementuoti daugybę sričių ir tautybių, kurios kalbėjo įvairiausiomis kalbomis ir skyrėsi ekonominio ir kultūrinio išsivytimo lygiu, buvo neįveikiamas uždavinys.Ypač toli irimo ir decentralizacijos procesas pažengė, valdant Šungos dinastijai (187 – 73 m. pr. Kr.), kuri atėjo vietoj Maurjos dinastijos. Naujosios dinastijos karaliai neberėmė budizmo. Brahmanizmas ir su juo susijusių izoliuotų varnų sistema vėl įsigalėjo.Prie centralizacijos susilpnėjimo nemaža prisidėjo įsiveržimai iš svetur, kurie Indiją kamavo nuo II a. pr. Kr. Svarbiausias priešas buvo iš pradžių Graikų–Baktrų karalystė, susiformavusi į vakarus nuo Indijos. I amžiuje pr. Kr. iš šiaurės vakarų įsiveržia kušanai. Nemaža Indijos dalis įeina į jų įkurtą valstybę, kurios centrinė dalis buvo dabartinės Tadžikijos teritorijoje. Kušanai dideliu mastu priėmė aukštesnę indų kultūrą.III m.e. amžiuje Indija vėl suskyla į kelias smulkias valstybes. IV–V m.e. amžiuose atgyja Magadha, tapusi stiprios Guptų agresijos auka.