senovės civilizacijos

SENUJU RYTŲ CIVILIZACIJŲ BRUOŽAI
Koliokviumo temos:
1) Civilizacijos samprata
2) Artimieji rytai- pirmųjų žmonių civilizacijos lopšys
3) Artimųjų Rytų gyventojų ūkinė veikla
4) Rašto atsiradimas ir raida
5) Artimųjų Rytų civilizacijų įrašų tipai
6) Miestų atsiradimas ir vaidmuo AR civilizacijose
7) Hebrajai. Kultūrinio palikimo reikšmė
8) Indo civilizacija
9) Indijos arijų civilizacijos susikūrimas. Pagrindiniai bruožai
10) Indijos religija
11) Senosios Kinijos civilizacijos bruožai
12) Konfucianizmas Kinijoje
• GAMINTOJŲ ŪKIS
• MIESTAI
• RAŠTIJA
• SENOJI INDIJOS CIVILIZACIJA
GAMINTOJŲ ŪKIS
Senosioms Rytų civilizacijoms būdingiausi šie 3 gamtos sąlygų tipai:

1) sausi plokštikalniai su plačiomis stepėmis ir lygumomis;

2) žemumos, kurias drėkina didelės upės;

3) pakrantės teritorijos, betarpiškai prieinančios prie jūros. Ypač svarbią reikšmę turėjo didžiosios upės: Niilas, Eufratas, Indas, Gangas ir Chvanghė (Geltonoji). Dėl to senojo pasaulio didžiosios civilizacijos tiesiog vadinamos upių civilizacijoms.
ŽEMDIRBYSTĖ.Pagal ūkinės veiklos tipą senosios Rytų civilizacijos buvo žemdirbystės ūkio civilizacijos. Žemės ūkis čia sudarė visuomenės materialinio gyvenimo pagrindą.
Žemdirbystė atsirado IX – VIII tūkst.pr.Kr. Iki šiol ankstyviausi ir aiškiausi jos pėdsakai aptikti Artimųjų Rytų priekalnių ir kalnų rajonuose.
Per tūkstantmečius kalnų ir priekalnių žemdirbystė dėl dirvos nusialinimo bei erozijos, nedidelių žemdirbystei tinkamų plotų, bendruomenių demografinio augimo pasidarė nelabai perspektyvi. Ieškodami naujų plotų žemdirbiai nusileido į žemumas, didžiųjų upių slėnius bei jūros pakrantes.
Didžiausias šių slėnių turtas – aliuvinė, labai derlinga dirva. Ji galėjo duoti du derlius per metus. Aliuvinių dirvų privalumas yra tas, kad jos lengvai drėkinamos, gerai išlaiko podirvio vandenį.
Senovės Rytuose pirmiausia reikšmę turėjo bū

ūtent drėkinamoji (irigacinė) žemdirbystė (Egipte ir Mesopotamijoje).
Egipte IV tūkst.pr.Kr. pirmojoje pusėje buvo sukurta baseininė drėkinimo sistema Nilo slėnio mastu.
Mesopotamijoje drėkinimo sistemos pagrindą sudarė įvairiausio ilgio kanalų ir jų atšakų tinklas.
Dėl milžiniškos drėkinimo reikšmės Egipto ir Mesopotamijos ūkiui irigacinio tinklo tvarkymas, plėtimas ir tobulinimas tapo valstybinės svarbos reikalu. I tūkst.pr.Kr. viduryje įrengtas kanalas, sujungęs Nilo deltą su Raudonąja jūra.
Civilizacijos susikūrimas ir gyvavimas Indo slėnyje ne taip tiesiogiai priklausė nuo dirbtinio drėkinimo. Laukus natūraliai drėkino išsiliejančios upės ir atmosferos krituliai. Šie lietūs, trunkantys apie tris mėnesius, – svarbiausias Indijos klimato veiksnys, lemiantis derlių.
Didžioji teritorijos dalis, kurioje susikūrė kinų civilizacija, labai kalnuota, o senovėje buvo apaugusi džiunglėmis ir miškais. Todėl ypač paplito ir ilgai išsilaikė lydiminė žemdirbystės sistema. Drėkinimo prroblema buvo opi Šiaurės Kinijoje. Tad Kinijos žemių naudojimas ir efektyvaus ūkio diegimas reikalavo sumanaus sausinimo – drėkinimo priemonių derinimo.
Nuo V a.pr.Kr. pastatytos didelės užtvankos ir vandens saugyklos, vandens pakėlimo į terasų laukus įrenginiai, šliuzai, gilūs kanalai ir kt. III a.pr.Kr. Pietų Kinijoje buvo statoma viena iš pačių stambiausių šio krašto irigacinių sistemų.
Drėkinamosios žemdirbystės vystymas senovės Kinijoje, kaip ir Egipte, reikalavo vieningo vadovavimo ir savo ruožtu skatino politinę centralizaciją, turėjo įtakos Kinijos vieningos valstybės – imperijos – įkūrimui (221m.pr.Kr.).
Senosiose Rytų civilizacijose vy
yravo primityvi agrotechnika. Didžiausias žemdirbystės technologijos pasiekimas buvo su geležiniu noragu arklas, traukiamas jungo jaučių.
Senovės Rytų žemdirbiai tik labai ribotai naudojo tokią agrotechnikos priemonę, kaip dirvos tręšimas. Daugiausia buvo apsiribojama gamtos atkuriamu dirvos derlingumu. Nuo I tūkst.pr.kr. vidurio, dirva buvo papildomai tręšiama organinėmis trąšomis Kinijoje ir Indijoje.
Senosiose Rytų civilizacijose pagrindinės žemdirbystės ūkio šakos buvo laukininkystė, daržininkystė ir sodininkystė.
Artimuosiuose rytuose labiausiai paplitusios buvo miežių ir kviečių kultūros. Miežiai ir kviečiai buvo auginami ir Indo slėnio laukuose. Senovės Kinijoje iš visų grūdinių kultūrų svarbiausią reikšmę turėjo soros. Ryžiai ypač buvo paplitę pietų Kinijoje.
Greta javų senosiose rytų civilizacijose svarbią ūkinę reikšmę turėjo aliejinės kultūros. Viena iš vertingiausių aliejinių kultūrų buvo sezamas. Protoindiškoji civilizacija paliko pirmuosius istorijoje medvilnės kultūros pėdsakus.
Senosiose Rytų civilizacijose svarbią reikšmę turėjo intensyvesnės žemdirbystės ūkio šakos – daržininkystė ir vynuogininkystė. Labai seniai pradėta auginti ankštines kultūras – žirnius, lęšius, pupeles.
Vynuogė – labai sena Artimųjų ir Vidurio Rytų kultūra. Jos pradėtos auginti Mesopotamijoje, Egipte, Sirijoje. Aukštos kokybės vynuogėmis ir vynais senovės pasaulyje garsėjo Finikija ir Palestina.
Senosiose rytų civilizacijose klestėjo sodų ūkis. Artimuosiuose Rytuose, išskyrus Palestiną, pagrindinė sodų kultūra buvo datulių palmė. Dėl universalumo datulių palmė buvo laikoma šventuoju medžiu.
Kitos paplitusios Artimųjų Rytų sodų kultūros buvo figmedžiai ir gr
ranatmedžiai. Indų soduose senovėje karaliavo labai vertingi mangamedžiai. Senovės Kinijoje su sodininkyste tam tikru aspektu siejosi specifinė ūkio šaka – šilkininkystė. Kinai buvo vieninteliai senovės pasaulyje įsisavinę šilkaverpio kultūrą.
GYVŪLINKYSTĖ.Senovės Rytų civilizacijose žemdirbystės ūkį deramai papildė kita efektyvi ūkininkavimo forma – naminių gyvulių auginimas. Anksčiausiai prijaukintas nešulinis gyvulys turbūt buvo avis.
Senovėje naminiai gyvuliai buvo pagrindinė traukiamoji jėga. Pirmiausia reikšmė čia buvo teikiama stambiesiems raguočiams. Jaučiais, buivolais (Indijoje) buvo drėkinami laukai, ariama, kuliama, jie tempdavo dviračius vežimus, vežimėlius. Naminiai gyvuliai transportuodavo įvairiausius krovinius. Nepamainomi čia buvo asilai, mulai, kartais – kupranugariai. Arkliai senovės Rytuose, galima sakyti, nebuvo naudojami kaip darbiniai gyvuliai. Jie prijaukinti palyginti vėlai (apie III tūkst.pr.Kr.), o laikymas atsieidavo labai brangiai. Dėl to tik nuo II tūkst.pr.Kr. vidurio daugiau arklių imta auginti Babilonijoje ir ypač Mažojoje Azijoje, kur tuo garsėjo hetitai. Visur senovės Rytuose arkliai buvo prabangus gyvulys, valdovų ir diduomenės kaimenių puošmena. Karo žirgų auginimu buvo daug rūpinamasi Indijoje, Kinijos Chanų imperijoje, Asirijoje, Babilonijoje, Hetitų imperijoje.
Iš hetitų civilizacijos išliko pirmasis pasaulinėje literatūroje specialus traktatas apie žirgų treniravimą. Jį parašė Hetitų imperijos karaliaus vyriausiasis arklininkas Kikulis.
Senovės Indijoje valdovai ir diduomenė ypač puikavosi drambliais. Juos prijaukinti Indijoje pradėta apie 2000 m.pr.Kr. Senovės Indijoje jais jodinėjo, kinkė į iškilmių vežimus ir apskritai naudojimąsi dr
rambliais laikė aristokratiškumo požymiu. Tačiau daugiausia dramblius naudojo karyboje. Kovos dramblius naudojo garsusis Kartaginos karvedys Hanibalas, Romos armija iki Imperatoriaus Augusto ir kt.
Maisto poreikius senovės Rytuose bene geriausiai patenkino smulkiųjų raguočių – avių ir ožkų – auginimas.
Nuo seniausių laikų Rytų civilizacijų gyventojai vertėsi paukštininkyste. Iš naminių paukščių dažniausiai minimos žąsys, antys, balandžiai, vištos. Egiptiečiai prijaukino ir penėjo gerves. Maistui buvo auginami, ypač Indijoje, povai. Civilizuotos senovės Rytų tautos augino gyvulius ir kulto reikmėms. Taip Pietų Mesopotamijos valstybėje Larsoje buvo specialūs ūkiai, kuriuose penėjo dievams skirtus gyvulius.
Senovės Rytuose buvo atrasta bitininkystė. Pirmenybė čia priklausė egiptiečiams.
AMATAI.Senosiose Rytų civilizacijose atskira ir ypač svarbi ūkinės veiklos rušis buvo specializuoti amatai. Amatų įvairovė ir plėtotė nulėmė pirmiausia vietinės žaliavų rūšys. Plačiai buvo naudojama ir atvežtine žaliava.
Puodininkystė – bene seniausia visoms Rytų civilizacijoms būdinga amatų šaka. Techninis perversmas puodininkystėje buvo žiedžiamojo rato išradimas. Mesopotamijoje jo pasirodymas siejamas su šumerais. Senovės Rytų puodininkystės produkcija įvairiarūšė. Pirmiausia – tai įvairiausios paskirties, formų ir dydžio kasdieninio vartojimo, prabangos ir ritualinės paskirties indai. Molinių indų sienelės buvo puošiamos tapytais ornamentais, figūrinėmis kompozicijomis, spalvota glazūra.
Puodžiai turėjo ir skulptoriaus įgūdžių. Jie lipdė smulkias dievų, karių, muzikantų, gyvulių ir kt. skulptūrėles religinėms apeigoms, šventėms, amuletams. Babilonijoje molis buvo vos ne vienintelė amatų žaliavų. Iš molio buvo daromi net karstai.
Babilonijos puodžiai gamino ir glazūruotas plytas (koklius), kuriomis puošė pastatų fasadus. Tai specifinis šio krašto amatas.
Aukštą lygį puodininkystė pasiekė taip pat Kinijos civilizacijoje. I tūkst.pr.Kr. kinai gamino fajansą. Chanų dinastijos laikais (206 m.pr.Kr. – 220 m.po Kr.) puodininkystė suklestėjo, buvo gaminami labai puošnūs indai. Ištobulintos šio amato technikos pavyzdys – degimo krosnys.
Kinijos, o galbūt visų senovės Rytų puodininkystės meną apvainikavo porceliano išradimas. Tikrasis porcelianas, žalsvos glazūros, pasirodė galbūt apie 400 metus. Porceliano gamyba tapo seniausia Kinijos pramonės šaka, kurios produkcija turėjo paklausą visuose Rytų kraštuose. Į Europą kinų porceliano atvežė XIII a. italų keliautojas Markas Polas.
Senosiose Rytų civilizacijose svarbią reikšmę turėjo gyvūninės ir augalinės kilmės žaliavų apdirbimo amatai: verpimas, audimas, odininkystė bei odų perdirbimas.
Pagal tekstilės technologiją senovės Artimuosiuose Rytuose išsiskyrė trys sritys: Egiptas, Mesopotamija ir tarp jų esanti teritorija. Egipto audėjai naudojo tik augalinį pluošta (linus). Vilnos jie nepripažino. Mesopotamijoje pagrindinė audimo žaliava buvo avių ir ožkų vilna.
Nuo II tūkst.pr.Kr. tekstilės technologija vakarinėje Artimųjų Rytų dalyje žymiai pralenkė Egiptą ir Mesopotamiją. Finikiečiai pagarsėjo prašmatnaus purpuro gamyba. Ši brangi medžiaga buvo karališko orumo ir turtingumo ženklas
Senovės Rytų tekstilės produkcija pagarsėjo taip pat Indija ir ypač Kinija. Indijos meistrų audinių kokybė labai įvairi: nuo vilnonių audinių iki permatomų šilkų ir muslinų. Indų medžiagos spalvotos arba papuoštos spalvotomis juostelėmis, langeliais.
Kinijos tekstilės produkcijai budinga įvairovė ir aukšta kokybė. Senaisiais laikais audimui buvo naudojami, matyt, tik šilkas ir augaliniai pluoštai: linų, ramio, kanapių. Kinietiški audiniai labai spalvingi.
Gyvulininkystės vystymas senovės Rytuose sudarė palankias sąlygas tradicinės amatų šakos – odininkystės – plėtotei. Pagrindinis odos dirbinių vartotojas buvo didžiulės senųjų Rytų valstybių kariuomenės.
Tarp senovės Rytų amatų svarbiausią ūkinę reikšmę turėjo metalo apdirbimo amatas. Pagrindiniai metalai, kuriuos apdirbinėjo senųjų Rytų civilizacijų amatininkai, buvo varis, bronza, auksas, sidabras, platina, geležis. Techniniu meistriškumu išsiskyrė Egipto, Mesopotamijos, Kinijos amatininkų metalo dirbiniai.
Varis buvo pirmasis metalas, kurį žmogus pradėjo naudoti savo poreikiams. Artimuosiuose Rytuose vario amžiaus pradžia datuojama IV tūkst.pr.Kr. Vario rūdos gamtinių telkinių nėra gausu, o paties metalo gamyba atsieidavo brangiai. Greitai išmokta daryti vario ir alavo arba švino (kartais sidabro) lydinį – bronzą. Labai ankstyvi (iš III tūkst.pr.Kr.) bronzos pėdsakai aptikti Pietų Mesopotamijoje. II tūkst.pr.Kr. bronza buvo plačiai naudojama Egipte ir kitur Artimuosiuose Rytuose.
Bronzos liejimo technika išties tobula buvo Kinijoje. Kinų bronzos dirbiniai techniniu ir meniniu atžvilgiais neturėjo sau lygių senovės pasaulyje. Ritualinių indų išorinis paviršius puošniai dekoruotas, o formos įspūdingos.
Dėl ribotų žaliavų išteklių ir metalo savybių varis ir bronza didžiąja dalimi buvo naudojami elitinių sluoksnių reikalams. Su geležies pasirodymu sietina tikrojo metalų amžiaus pradžia. Meteorinė geležis naudota dar IV tūkst.pr.Kr. Senieji geležies metalurgijos centrai buvo Mažojoje Azijoje. Ilgą laiką geležis buvo retas ir brangus metalas, o jo gamyba – didžiausia paslaptis. Hetitų karaliai griežtai draudė išvežti geležį iš valstybės. XI – IX a.pr.Kr. imta išvežti geležį, o jos gamybos paslaptis išaiškinta ir kituose kraštuose. VIII – VII a.pr.Kr. geležiniai darbo įrankiai vyravo visoje Mažojoje Azijoje, Mesopotamijoje ir galbūt Indijoje. VI – V a.pr.Kr. geležies amžius prasidėjo Egipte ir Kinijoje. Aukšto lygio buvo kinų geležies metalurgija.
Geležis – šis demokratiškas metalas – leido kur kas plačiau gaminti išties kokybiškus metalinius darbo įrankius ir ginklus, žymiai pakelti darbo našumą, visiškai tenkinti platesnių visuomenės sluoksnių poreikius, kaupti turtus. Pirmąkart tarp amatų ir žemdirbystės nusistovėjo lygiavertis ryšys, kai žemdirbiai galėjo išmaitinti padidėjusį amatininkų sluoksnį, o šie – atsilyginti savo dirbiniais. Geležies naudojimas sudarė sąlygas taip pat naujiems fundamentaliems technikos išradimams.
Senieji auksakalystės centrai buvo būtent Egipte, Mesopotamijoje, Finikijoje. Juvelyriniu meistriškumu, dirbinių gausa, įvairove ir grožiu išsiskyrė Egipto amatininkai . Sidabro Egipte beveik nebuvo, todėl jis brangintas labiau už auksą.
Pietų Mesopotamijos juvelyrai gamino iš atvežtinio aukso bei sidabro, tačiau dar III tūkst.pr.kr. viduryje šumerai buvo pasiekę aukštą meninį lygį. Jie naudojo net filigraną – techniką, kuria pagaminti dirbiniai primena pintinį vėrinį iš plonos suktos vielos.
Indijos, ypač pietinės dalies, meistrai taip pat gamino iš aukso: sidabras buvo daugiau paplitęs Indo civilizacijos teritorijoje. Senovės Kinijoje auksas ir sidabras buvo itin reti metalai ir naudojami turbūt tik inkrustacijoms. Mesopotamijos ir Egipto amatininkams IV – III tūkst.pr.Kr. pavykdavo pagaminti neskaidraus spalvoto stiklo. Stiklo gamyba, ypač Egipte, greitai virto savarankiška amatų šaka. Į Kinijos Chanų imperiją daug jo patekdavo iš Romos valstybės, Artimųjų Rytų ir Indijos. I tūkst.pr.Kr. galėjo būti gaminamas taip pat kinietiškas stiklas su švino ir bario komponentais.
Senųjų civilizacijų epochoje tarp Rytų amatų svarbi vieta teko taip pat medžio apdirbimui. Medį naudojo žemės ūkio darbams, krovininiams, medžioklės bei karo vežimams, baldams, statyboje ir kt. Medžio apdirbimo meninius įgūdžius ypač ištobulino Egipto meistrai. Naujosios karalystės laikais jie sukūrė išties tobulų ir nuostabiai gražių dirbinių, išlikusių iki šių dienų. Egipte, kaip ir daugumoje Artimųjų Rytų kraštų, medienos labai trūko, todėl gyvenamiesiems namams, paprastiems baldams ji buvo retai naudojama.
Senaisiais laikais labai miškingos buvo Indijos ir Kinijos teritorijos, todėl medis čia buvo plačiau naudojamas negu Artimuosiuose Rytuose. Bambukas dėl savo kietumo ir lengvumo buvo universali Kinijos amatų medžiaga. Jo apdirbimas paprastas, nereikalauja specialių žinių, todėl iš bambuko kiekvienas žmogus galėjo pasigaminti daugiau ar mažiau visa, kas reikalinga. Ši tradicija Kinijoje buvo išsaugota ir vėlesniais laikais. Dėl tos priežasties amatininkų sluoksnis čia nebuvo toks reikšmingas, kaip Artimuosiuose Rytuose.
Pietų Kinijoje augo ir kitas labai vertingas medis – lakmedis. Jo dėka kinai išrado laką, o tai priskiriama prie reikšmingiausių materialinės kultūros pasiekimų senovėje. Lakus senovės pasaulyje vertino dėl unikalių fizinių ir cheminių savybių. Jie saugojo atitinkamas medžiagas ne tik nuo drėgmės, korozijos, bet ir nuo rūgščių, aukštos temperatūros neigiamo poveikio, turėjo medį konservuojančių savybių.
Kinijos civilizacija žmonijai davė unikalią medžiagą – popierių. Archeologai seniausius popieriaus pavyzdžius datuoja II – I a.pr.Kr. Popieriaus, kaip ir šilko, porceliano gamybos būdas kelis amžius buvo kiniečių paslaptis.
Pagrindinių ūkinės veiklos rūšių – žemdirbystės, gyvulininkystės, amatų – apžvalga rodo, kad senosiose Rytų civilizacijose buvo aiškus ir toli pažengęs darbo pasidalijimas. Tai vienas iš pagrindinių požymių, skyrusių pirmąsias civilizacijas nuo priešistorės kultūrų.

MIESTAI
Civilizacijų istorijoje miestams tenka ypatingas vaidmuo. Dėl savo specifikos miestai tapo svarbiausiais civilizacijų pažangos centrais. Čia susipina įvairiausios materialinės ir dvasinės veiklos formos bei rūšys, susidaro palankiausios sąlygos kurti svarbiausias visuomenės vertybes.
Miestas, kaip socialinis fenomenas atsirado kartu su civilizacija. Senovės miestas atliko lyderio vaidmenį ekonominėje, politinėje, socialinėje ir ideologinėje srityse. Miestas taip pat buvo religinio gyvenimo centras.
Senovės miestų civilizacijos lopšys – Artimieji Rytai. Miestų, kaip socialinių institucijų, gimimas tradiciškai siejamas su šumeru miestų – valstybių kūrimusi Pietų Mesopotamijoje IV tūkst.pr.Kr. Daugumos seniausių miestų kūrimasis vyko keliais tarpsniais:
1) ankstyvųjų žemdirbių gyvenvietė;
2) miestelis su šventykla;
3) miestas – valstybė.
Paplitusi ir kitokia miestų atsiradimo chronologijos interpretacija. Jos šalininkai miestais vadina ir priešistorinės epochos kompaktiškas, įtvirtintas sėslių žemdirbių gyvenvietes, turėjusias ne mažiau kaip 2000 žmonių ir pasižymėjusias bent organizacinėmis funkcijomis. Taip seniausiems miestams priskiriami Jerichonas Jordano upės slėnyje (VIII – VII tūkst.pr.Kr., kitais duomenimis – X tūkst.pr.Kr.), Džarmo gyvenvietė Šiaurės Rytų Mesopotamijoje (VIII tūkst.pr.Kr.) ir Čatal – Chiujukas Anatolijoje (VI tūkst.pr.Kr.).
Mokslinėje literatūroje, aptariant miesto atsiradimo problemą, vadovaujamasi tam tikrų visuotinai pripažintų požymių visuma. Ją sudaro tokie esminiai miestų požymiai, kaip:
kompaktiška teritorija,
jos įtvirtinimų sistema,
monumentalioji architektūra,
atitinkamos administracinės bei ekonominės funkcijos.
Miestas buvo glaudžiai susijęs su valdžia, valstybe. Pirmasis istorinis miesto tipas – miestas – valstybė buvo savarankiškas politinis vienetas, kurį sudarė miestas ir jo apylinkių teritorija.
Pirmutinis seniausių miestų kūrimosi veiksnys galėjo būti religinis centras, o valdžia, amatai, prekyba – antriniai. Amatų ir prekybos centrais miestai tampa pamažu, susidarymo proceso pabaigoje. Religinis veiksnys galbūt paaiškina miestų, įsikūrusių labai nepatogiose vietovėse, fenomeną. Mat Artimuosiuose Rytuose šventyklas statydavo dažniausiai šventovių vietoje. Tai gerai iliustruoja seniausių Pietų Mesopotamijoje Eridaus ir Uruko šventyklų pavyzdžiai. Matyt, šitokiu būdu atsirado miestai, kaip pavyzdžiui, Ašūras Mesopotamijoje, įsikūręs ant uolos, pakibusios virš Tigro upės. Šventykla, kaip dievybės buveinė, iškart tapdavo kaimo apylinkės kulto centru. Mesopotamijoje šventykla taip pat tapdavo visuomeninio gyvenimo židiniu: iš pradžių gyvenvietės centru, vėliau ir miesto administraciniu centru, savarankišku ūkiniu vienetu.
Artimuosiuose Rytuose pagrindinis urbanizacijos centras buvo Pietų Mesopotamijoje. IV tūkst.pr.Kr. viduryje jau gyvavo ir klestėjo seniausi Šumero miestai, kaip Eridu, Nipūras, Urukas, Ūras, Šurūpakas ir kt. Tuo laiku Šiaurės Mesopotamijoje įkurta Ninevija, kuri netrukus tapo tarpregioninės reikšmės kulto centru. Sirijos Viduržemio jūros pakrantėje IV tūkst.pr.Kr. klestėjo Biblo ir Ugarito miestai. Šiaurės Sirijoje IV.pr.Kr. įkurtas Eblos miestas.
Su Nilo delta susijęs trečiasis Artimųjų Rytų urbanizacijos centras. Sąlygos miestų kūrimuisi čia buvo palankios, ypač lyginant su Nilo slėniu. Vis dėlto ikidinastiniu laikotarpiu (iki 3000 m.pr.Kr.) Nilo deltoje turbūt buvo tik du miestai: Butas ir Saisas. 3000 m.pr.Kr pirmasis Egipto suvienytojas faraonas Menas čia įkūrė Memfio tvirtovę, prie kurios išaugęs miestas tapo Senosios Karalystės sostine.
Mesopotamijos civilizacijos miestai – puikus seniausių miestų pažinimo objektas. Senieji Mesopotamijos miestai savaimingai augo pirmiausia prie šventovių, klajoklių susitikimo vietų, taip pat prie prekybos kelių ir uostų, valdovų rezidencijų. Teritoriškai jie dažniausiai buvo susiję su atitinkamomis vietinėmis irigacinėmis sistemomis, kurios tarpusavyje buvo nepriklausomos. Hegemonu tapdavo tik vienas miestas, pats turtingiausias ir galingiausias, kuriame buvo sutelkti kultas, administracinis aparatas ir politinė valdžia.
Senieji Mesopotamijos miestai virto valstybinio darinio branduoliu. Ankstyvųjų šumerų miestų-valstybių valdymo forma buvo teokratinė. Kiekvienas miestas-valstybe turėjo valdovą, tituluojamą ensi (kunigaikštis-žynys) arba lugal (karalius). Tarp stipriausių miestų-valstybių nuolat vyko rungtyniavimas, kildavo karai dėl valdžios išplėtimo. III tūkst.pr.Kr. antrojoje pusėje Umos valdovas Lugalzagizis suvienijo kraštą, o jo sostine tapo Urukas. Pirmoji vieninga Mesopotamijos valstybė – Akado imperija – išgyveno vieną šimtmetį (2300 m. – 2200 m.pr.Kr.) ir Asirijos imperija (900 m. – 612 m.pr.Kr.).
Mesopotamijoje, kaip ir visur Artimuosiuose Rytuose, vyko taip pat prievartinė urbanizacija. Ji turėjo paspartinti perėjimą nuo miestų – valstybių prie teritorinių valstybių, užtikrinti tvarką ir ramybę krašte, sudaryti palankias sąlygas tranzitinei prekybai. Mesopotamijoje miestai buvo pusiau agrarinio pobūdžio. Dauguma miestiečių už valstybinę tarnybą gaudavo žemės sklypelius.
SOCIALINĖ STRUKTŪRA.Senovės Mesopotamijos socialinei struktūrai būdingi trys visiškai skirtingi luomai. Socialinės piramidės viršūnėje buvo valdovas ir viešpataujantis luomas, kuriam priklausė aristokratija, aukštoji valdininkija ir žyniai, turtingieji savininkai ir pirkliai. Gausiausia vidurinįjį luomą sudarė pagrindiniai gamintojai žemdirbiai, amatininkai, taip pat raštininkai ir pirkliai. Šis luomas savo ruožtu skirstėsi į socialines grupes, kurių teisinė ir turtinė padėtis buvo nevienoda. Žemiausias luomas buvo vergai. Vergija – ypatingas luominis statusas, daugiau ar mažiau būdingas visoms senovės civilizacijoms. Mesopotamijoje šis luomas susidarė ir buvo papildomas pirmiausia iš karo belaisvių, nubaustų už nusikaltimus, ir jų šeimos narių, taip pat įsiskolinusių ir nuskurdusių žemdirbių bei amatininkų, kurie priverstinai arba savo noru patys tapdavo vergais arba atiduodavo į vergovę šeimos narius. Šiam luomui priklausė ir vergovėje gimę vaikai.
Vergovės šaltinius kiek apribojo Babilonijos karaliaus Hamurabio Įstatymu kodeksas (XVIII a.pr.Kr.). Statuso požiūriu vergų luome nebuvo skirtumų, jie visi buvo kieno nors nuosavybė. Tačiau vergai skyrėsi pagal priklausomybę (privatūs, valstybiniai), atliekamą darbą (gamintojai, tarnai), kilmę (tėvyniniai, svetimšaliai).
Laisvųjų žmonių santykius Mesopotamijoje padeda atskleisti šeimos teisė. Hamurabio Įstatymai, kiti teisiniai dokumentai liudija, kad Babilonijoje II tūkst.pr.Kr. buvo pereinama nuo poligaminės šeimos (daugpatystės) į monogaminę šeimą. Moterys Mesopotamijoje nebuvo visiškai beteisės. Babilonijos moterys galėjo dalyvauti visuomeniniame gyvenime, liudyti teisme, sudarinėti sutartis, būti raštininkėmis, užimti kai kuriuos valdžios postus. Yra buvę moterų – valdovių. Didžiausios šlovės nusipelnė iš Babilonijos kilusi Asirijos valdovė, graikų šaltiniuose vadinama Semiramidės vardu.
Šventykla ir valdovo rūmai turėjo bendrų bruožų. Pagrindinis abiejų organizacijų pajamų šaltinis buvo žemė, nes šventykla ir rūmai buvo laikomi ūkiais: vienas – dievo, kitas – valdovo. Pirmoji šventyklos funkcija buvo kulto apeigos, o iš jų svarbiausioji – aukų atnašavimas dievams. Senovės Mesopotamijoje šventykla – ne tik kulto pastatas, bet ir dievo namai, nuolatinė jo buveinė. Manyta, kad dievas iš tikrųjų yra šventykloje, jį reikia maitinti, rengti, aptarnauti lygiai taip pat, kaip valdovą, gyvenantį rūmuose.
Šventyklose dirbo labai gausus dievo tarnų būrys. Administracijai vadovavo vyriausiasis žynys. Šventyklose buvo ir žynių moterų. Kiekviena šventykla turėjo ne tik vyriausiąjį žynį, bet ir vyriausiąją žynę. Šumerų žynių hierarchijoje aukščiausias vietas užimdavo žynės, parenkamos iš aukštuomenės šeimų, ir karalių dukros. Žemesniojo rango žynės privalėjo tarnauti dievui ir savo kūnu. Šventoji prostitucija buvo praktikuojama ir Šumere, ir Babilonijoje.
Rūmų funkcijas lėmė valdovas. Karaliaus valdžia, kildinama iš dievų, Mesopotamijoje buvo pripažįstama vienu iš svarbiausių civilizuoto gyvenimo požymių. Valdovo vaidmuo bei funkcijos Asirijoje ir Babilone buvo nevienodi, nes skyrėsi karaliaus valdžios samprata. Asirijos karalius praktiškai atliko ir vyriausiojo žynio funkcijas. Jis skyrė žynius ir juos kontroliavo. Asirijos karalių ypač saugojo nuo ligų ir žalingos magiškos įtakos. Babilonijos karalius nebuvo vyriausiasis žynys, todėl dvasininkų sluoksnis pasižymėjo valdingumu.
Išskyrus nevienodas religines prievoles, Mesopotamijos valdovai vykdė tokias pačias krašto valdymo ir karines funkcijas. Karalius visada būdavo vyriausiasis karo vadas. Aukščiausiąją karaliaus valią krašto valdymo srityje vykdė rūmų “didžiosios organizacijos” administracija. Rūmų administracijai vadovavo viziris, o atskiroms jos veiklos sritims – ekonomas, finansų ministras, vyriausiasis duonriekys.
Mesopotamijos valdovai ypatingą dėmesį skyrė šventyklų statybai, restauravimui ir globai. Didingų, puošnių šventyklų statyba turėjo užtikrinti dievų malonę, ypač karo žygiuose.
Senųjų privilegijuotų miestų bendruomenės valdymo organas buvo laisvųjų piliečių susirinkimas. Tai nebuvo demokratinis organas, nes vieningai pritardavo seniausiems, įtakingiausiems ir turtingiausiems.
Mesopotamijos miestuose atsirado pilietybės samprata. II-I tūkst.pr.Kr. rašytiniuose šaltiniuose yra žinių apie privilegijuotuosius Mesopotamijos miestus, turėjusius atitinkamą teisinį statusą. Tarp jų minimi patys seniausi ir svarbiausi miestai, kaip Siparas, Nipūras, Ašūras, Babilonas. Šių miestų gyventojai buvo atleidžiami nuo darbo prievolių, karinės tarnybos, karalius darė jiems nuolaidų teisminio persekiojimo atveju.
Tipišką šumerų epochos miestą ir vėlesnių laikų Mesopotamijos miestą sudarė trys dalys: vidinis miestas (senamiestis), priemiestis, šumerų vadintas išoriniu miestu, ir prekybos uostas arba prieplauka. Vidiniame mieste, paprastai apjuostame gynybine siena, buvo šventyklos, valdovo rūmai, dvariškių rezidencijos ir miestiečių namai.
Mesopotamijoje būta ir netipiškų miestų, kuriuose nebuvo griežto suskirstymo į tris dalis.
Mesopotamijos miestų struktūros specifinis bruožas – naujametinės šventovės už miesto ribų. Karta per metus į jas masiškai patraukdavo maldininkų procesija su dievų atvaizdais, o apeigos tęsdavosi trylika penkiolika dienų.
Vėliau šumerai savo miestus dažniausiai aptverdavo sienomis. Šio tipo įtvirtinimai paplito Artimuosiuose Rytuose.
Mesopotamijos miestų, įsikūrusių ant kalvų, išvaizda ir architektūra buvo įspūdingesnės. Dauguma lygumų miestų šiuo atžvilgiu atrodė blankesni.
Pagrindiniai senovės Mesopotamijos architektūros bruožai: masyvus monumentalumas, plytų, kaip pagrindinės statybinės medžiagos, naudojimas, asimetrinis ir skersinis vidaus patalpų išdėstymas. Šumerai buvo proporcijos ir harmonijos pagrindų architektūroje kūrėjai. Jie atrado tokius architektūros elementus, kaip kupolas, lankas ir t.t.
Amatų ir prekybos klestėjimas senovės Mesopotamijoje sudarė palankias sąlygas atsirasti dideliems miestams. I tūkst.pr.Kr. šiuo atžvilgiu išsiskyrė Babilonas, Ninevija, Urukas.
XIX a. imta atkakliai ieškoti tikrosios Ninevijos. Čia daugiausiai nusipelnė anglas Astonas Henris Lajardas. Ninevija neabejotinai buvo ne tik politikos, ekonomikos, bet taip pat kultūros, mokslo ir meno židinys. Pats vertingiausias radinys Ninevijoje – keliasdešimt tūkstančių molinių dantiraščio lentelių iš didžiausios Mesopotamijos bibliotekos. Ši rūmų biblioteka sudaryta Asirijos karaliaus Ašurbanipalo (668-632 m.pr.Kr.) įsakymu. Didžioji bibliotekos dalis yra nuorašai, kuriuos kruopščiai darė gausus būrys raštininkų visose valstybės srityse. Tokiu būdu buvo susistemintas ir sukauptas iš esmės visas senovės Artimųjų Rytų raštijos palikimas.
Apie Babiloną rašė nemažai graikų ir romėnų autoriai. Nepaisant klaidų, vertingiausi yra Herodoto aprašymai. Daug regėjusiam Herodotui Babilonas atrodė ne tik didžiausias, bet ir puikiausias iš visų jam žinomų miestų. Babilono atradimo šlovė teisėtai priklauso vokiečių architektui Robertui Koldevėjui.
Babilono miestas išaugo Mesopotamijos centrinėje dalyje, kur suartėja Tigras ir Eufratas, o senovėje susikirto svarbiausi prekybos keliai. Babilonas žinomas nuo XXIV a.pr.Kr., tačiau jo iškilimas prasidėjo valdant Hamurabiui (XVIII a.pr.Kr.). tuomet jis tapo galingos valstybės, apėmusios visą Mesopotamiją, sostine ir buvo paskelbtas amžina “karališkumo buveine”. Savarankiškas Babilono gyvenimas baigėsi 539 m.pr.Kr.
SENOVĖS EGIPTO MIESTAI.Pirmieji miestai prie Nilo atsirado maždaug tuo pačiu metu, kaip ir Šumerų krašte, o teritoriškai jie buvo susiję su tam tikrais administraciniais vienetais – nomais, kuriuos galima laikyti protovalstybėmis. Dėl specifinių gamtos ir ūkinės veiklos sąlygų čia anksti pasireiškė valdžios centralizacijos tendencijos. Suvienijus Žemutinio ir Aukštutinio Egipto nomus (apie 3000 m.pr.Kr.), netrukus įsiviešpatavo stipri, absoliuti valstybinės valdžios sistema – hierarchinis-biurokratinis aparatas, kurio viršuje buvo dievinamas faraonas. Religinė doktrina skelbė faraoną dieviškos prigimties būtybe, Amono Ra sūnumi ir garbinimo objektu. Beveik visais istoriniais laikotarpiais faraonui – Egipto religijos galvai – buvo pavaldūs žyniai. Faraono dievinimas pasiekė viršūnę Ramzio II laikais (XIV a.pab. – XIII a.pr.Kr.).
Miestai tapo svarbiais administraciniais, politiniais, ideologiniais, ekonominiais centrais. Įspūdingiausiu senovės Egipto šventyklų miestu virto Karnakas, pastatytas XVIII – XX dinastijų valdovų rytiniame Nilo krante, Tėbų teritorijoje. Karnakas – svarbiausias Egipto Naujosios karalystės kulto centras. Senovės Egipte dievų ir dievinamų faraonų garbei buvo statomos ne tik šventyklos, bet ir miestai. Antai Ramzis II Nilo deltoje įkūrė Per Ramzio miestą. Faraonas Amenchotepas IV įkūrė naują miestą – sostinę Achetatoną.
INDIJOS MIESTAI.Nieko panašaus į didinguosius senovės Egipto ir Mesopotamijos miestų statinius neaptikta atliekant archeologinius kasinėjimus Indo civilizacijos teritorijoje. Čia nerasta grandiozinių paminklų, statulų, obeliskų, jokių pastatų, kurie galėjo dominuoti mieste. Iki šiol archeologai nesiryžta vadinti šventykla nei vieno statinio, nors kai kurių iš jų ritualinė paskirtis nekelia abejonių. Visa tai vizualiai skyrė Indo civilizacijos miestus nuo jos amžininkų Egipto ir Mesopotamijos civilizacijų miestų, kuriuose kulto pastatai buvo patys svarbiausi.
Miestų civilizacijos pradžia senovės Indijoje iki XX a. trečiojo dešimtmečio buvo datuojama I tūkst.pr.Kr. ir siejama su indoeuropiečių, indų – arijų įsitvirtinimu Gango upės baseine. Sprendžiant iš senosios sanskrito literatūros, pirmasis didelis Indijos miestas buvo Pataliputra, įkurtas V a.pr.Kr.
Didžiausieji protoindiškosios civilizacijos miestai buvo įsikūrę Indo baseine (Mohendžo Daras, Hanverivala ir Harapa. Šioje civilizacijoje miestai buvo svarbūs vidaus ir užsienio prekybos centrai.
Protoindiškosios civilizacijos tyrinėtojai skiria tris jos miestų struktūrines dalis: pagrindinį miestą, priemiestį ir prekybos uostą arba prieplauką. Tai visiškai atitinka Mesopotamijos miestų struktūrą. Indo lygumos miestuose pagrindinė statybinė medžiaga buvo molio plytos. Protoindiškosios civilizacijos miestai turėjo būti statomi pagal gerai paruoštą planą. Miestų gatvės buvo orientuotos pagal pasaulio šalis: arba iš rytų į vakarus, arba iš šiaurės į pietus. Miestai skyrėsi nuo savo laikmečio ir vėlesnių senovės Rytų miestų sanitarine kultūra, buitiniais patogumais.
Pirmiausia atkastas, geriausiai išsilaikęs ir specialistų ištyrinėtas didžiausias protoindiškosios civilizacijos miestas – Mohendžo Daras. Tačiau jis, kaip ir dar keli kiti miestai (Harapa, Kalibanganas) dar ne visai ištyrinėti archeologiniu požiūriu. Manoma, kad šių miestų nuosmukis prasidėjo XVI a.pr.Kr. Tai rodo pažeista miestų taisyklingo išplanavimo tvarka, apleisti ir apgriauti pastatai, senų plytų naudojimas naujiems statiniams. Miestų smukimo priežastys dar nepakankamai išaiškintos, tačiau manoma, kad turėjo reikšmės ekologiniai, ūkiniai, socialiniai veiksniai. Tikslinant protoindiškosios civilizacijos chronologiją bei arijų atsikėlimo į jos teritoriją laiką, matyt, vėl problemiškai iškyla pastarųjų vaidmuo senosios civilizacijos atžvilgiu. Neabejojamai nebuvo vienalaikio ir masinio arijų veržimosi į Šiaurės Vakarų Indiją nukariavimo tikslais, kaip buvo anksčiau traktuojama, jie čia kėlėsi kelis šimtmečius.
Kultūriniu ir ūkiniu požiūriais arijai skyrėsi nuo senųjų gyventojų dravidų, buvo pusiau sėslus žemdirbiai ir gyvulių augintojai, apdirbo geležį, turėjo arklių ir kovos vežimų. Jie retai įsikurdavo senuosiuose miestuose, o apsigyvendavo nedidelėse įtvirtintose gyvenvietėse. IX – VIII a.pr.Kr. arijai įkūrė pirmuosius miestus: Indraprastą (nuo 736 m. žinomas Delio pavadinimu), Kosambį, Benaresą.
KINIJOS MIESTAI.Archeologiniai ir rašytiniai šaltiniai liudija, kad senieji Kinijos miestai atsirado Šango epochoje (XVII – XII a.pr.Kr.) kaip administraciniai ir kulto centrai. Džou epochoje (XI – III a.pr.Kr.) žemės pylimais ir mūro sienomis buvo ištisai apjuostos tam tikros krašto sritys. Sujungus šiuos vietinius įtvirtinimus, apie 200 m.pr.Kr. atsirado ištisinė Vidinė kinų siena. Taip buvo pradėta didžiausio pasaulyje gynybinio įrenginio – Didžiosios kinų sienos statyba, užsitęsusi beveik du tūkstantmečius.
Žlugus Chanų imperijai (220 m.), Senovės Kiniją apėmė suirutė, kuri užsitęsė iki 589 m. Tačiau Pietų Kinijoje jau V a. sparčiai kūrėsi nauji miestai, kurie tapo svarbiais ne tik prekybos ir amatų, bet taip pat tradicinės kultūros, konfucianizmo vertybių puoselėjimo centrais.

RAŠTIJA

Rašto vartojimas priklauso prie esminių bendrųjų senovės Rytų civilizacijų bruožų. Rašytinė literatūra plačiąja prasme yra vertingiausias praėjusio laiko žmonijos visuomeninio bei dvasinio gyvenimo atspindys ir pažinimo šaltinis.
Rašto išradimas ir pritaikymas žmonių poreikiams neabejojamai yra vienas iš pagrindinių kylančios civilizacijos požymių. Rašto atsiradimas glaudžiai susijęs su tam tikru visuomenės gamybos, valstybingumo ir kultūros lygiu.
Dabartiniais mokslo duomenimis raštijos lopšys – Artimieji Rytai. Didžiulėje teritorijoje tarp Nilo ir Eufrato gimė ir paplito pirmosios rašto sistemos, buvo sukurta turtinga raštija, apimanti literatūrinę kūrybą, ūkinius, juridinius, administracinius dokumentus, religinius ir ritualinio pobūdžio tekstus. Čia atsirado pirmosios knygos, iš jų pamatinis Vakarų raštijos paminklas – Senasis Testamentas, pirmosios bibliotekos.
Išplėtoto rašto, iki galo atliekančio dvi pagrindines funkcijas (žinių perdavimo ir bendravimo bei įsiminimo) formavimasis – ilgas ir sudėtingas procesas. Tai liudija daugybė primityvaus “rašto” tipų ir sistemų, vartotų įvairiuose pasaulio kraštuose senaisiais laikais, o kai kur pasitaikančių ir dabartiniais. Bene primityviausias iš jų yra daiktaraštis, kur susižinojimo priemone tampa įvairūs daiktai (strėlė, kardas, žaliuojanti šakelė, gyvūnai ir kt.). Adresatas daiktaraštį “skaito” atsižvelgdamas į savo santykius su siuntėju, kitas aplinkybes. Beje, šiuo primityviu būdu ir mūsų laikais “susirašinėja” kai kurios Afrikos tautelės.
Sudėtingesnis, siekiantis daugiau galimybių “raštas” – mazgaraštis, kuris buvo paplitęs tarp Amerikos indėnų. Vienas iš jo variantų – kipu raštas, vartotas Pietų Amerikos indėnų, daugiausia inkų. Įvairiaspalvių virvelių, siūlelių ir skudurėlių derinys leido perduoti gana sudėtingą turinį. Šiaurės Amerikos indėnai vartojo į kipu raštą panašų vampumų raštą. Tai siūlai su ant jų suvertomis kriauklėmis, iš kurių supindavo juostas. Simbolinę reikšmę turėjo kriauklių skaičius, spalva, jų derinys, sudarantis geometrinį ornamentą ar piešinį. Spalvotų kriauklių derinius kaip žinių perdavimo ir įsiminimo priemonę ir dabar naudoja kai kurios tautelės Afrikoje. Lazdoraštis – taip pat vienas iš paplitusių primityvių “rašto” tipų. Informacijai perduoti čia naudotasi lazdelėmis su įvairių formų įrantomis, ženklinančiomis tam tikras sąvokas. Pastarąsias naudojo ir Skandinavijos tautos.
PIKTOGRAFINIS.Dabartinės rašto sistemos išsirutuliojo iš piktografinio rašto arba vaizdaraščio. Tai pirmasis rašto tipas, kurio pagrindas yra specifinis šnekos perteikimo būdas – piešiniai (piktogramos). Sutartiniais ženklais vaizduojantys konkrečius daiktus, įvykius, reiškinius arba jų kompleksus. Vaizdaraštis patogus tuo, kad leidžia bendrauti skirtingomis kalbomis šnekantiems žmonėms ir nereikalauja didesnio skaitytojų išprusimo. Dėl savo konkretumo ir paprastumo vaizdaraštis plačiai pritaikomas ir modernioje visuomenėje (kelių ženklai, prekių reklama ir kt.).
IDEOGRAFINIS.Laikui bėgant, išsivystė ideografinis rašto tipas, kurio ženklai (ideogramos) iš pradžių reiškė bet kurį žodį sąvokos asociacijų ribose ir bet kurią gramatinę formą. Tai labai apribojo informacijos perdavimo galimybes. Todėl grynai ideografinis raštas buvo naudojamas ribotu mastu. Dėl skirtingos rašymo technikos susidarė įvairių formų ideogramos.
Ilgainiui daugiareikšmes ideogramas patikslino prie jų rašomi neskaitomi žymimieji ženklai – determinatyvai, kiti papildomi ženkleliai, reiškiantys vien tik garsą. Šiuo atveju ideograma reiškė tik viena žodį arba jo gramatinę formą. Taip atsirado logogramos – ideografiniai ženklai, susieti su atitinkamais žodžiais. Logogramos trumpai išreiškia žodį, suprantamos įvairiomis kalbomis kalbantiems žmonėms ir ypač patogios labai skirtingų tarmių kalbose. Todėl įvairiausios logogramos vartojamos ir šiuolaikinėje rašyboje. Logografiniai rašmenys yra matematikos, logikos simboliai, cheminių elementų, eismo ženklai, visi skaitmenys ir pan.
Pirmosios didžiosios logografinio rašto sistemos savaimingai išsivystė senovės Artimuosiuose Rytuose. Tai buvo šumerų dantiraštis ir egiptiečių hieroglifai.
ŠUMERŲ RAŠTAS.Rašto išradėjų šlovė priskiriama šumerams. Kol kas šumerų kalba priskiriama vadinamosioms azijatų kalboms. Šumerų kalba išsilaikė maždaug 4 tūkst. metų. Tokį ilgaamžiškumą lėmė tai, kad ji tapo rašto kalba. Šumerų kalba buvo dantiraščio pagrindas ir yra seniausia iki šiol iššifruota kalba. Seniausieji šumerų įrašai rodo, kad raštas jiems buvo reikalingas grynai praktiniams poreikiams. Visi žinomi ankstyvojo laikotarpio šumerų įrašai yra ūkinio pobūdžio, atspindi šventyklų ūkio sąskaitybą.
Iki popieriaus išradimo ir visuotinio paplitimo žmonija naudojo įvairias rašomąsias medžiagas: kaulą, akmenį, metalą, odą, medį, šilką, papirusą, pergamentą ir kt. Pigiausia ir tvirčiausia rašomoji medžiaga pasirodė molis. Jam mažiausiai pakenkė laikas, gamta ir žmogus. Rašymui molis buvo naudojamas trejopu pavidalu: kaip pakabinami atspaudai, degtos arba saulėje išdžiovintos lentelės, iškilmingais atvejais – kaip apeiginės prizmės, cilindrai ir pan.
Dantiraštines rašto sistemas vartojusios tautos dažniausiai naudojo molio lenteles. Pagal lentelių formą galima nustatyti įrašų tipą, ar tai laiškas, ar oficialus dokumentas, ar juridinis tekstas.
Lygiagrečiai su rašto ženklų formos kitimu, vyko vidinė šumerų rašto evoliucija. Palyginti ankstyvoje stadijoje buvo pereita prie grynai logografinio rašto, o III tūkst.pr.Kr. vid. logogramų, reiškiančių vienskiemenius žodžius, kurių šumerų kalboje daugiausia, kilo ir paplito skiemeniniai ženklai. Tai seniausieji dabar žinomi skiemeninio rašto tipo ženklai. Skiemeninių ženklų naudojimas sumažino rašto ženklų skaičių.
Šumerai neišvystė savo rašto į grynai fonetinę sistemą. To nepadarė ir vakarų Azijos semitų babiloniečių, asirų tautos ir kitos, kurios perėmė iš šumerų pleišto pavidalo rašto ženklus bei pritaikė savo kalboms. Tik senovės persai VI – IV a.pr.Kr. dantiraščio ženklus daugiau ar mažiau naudojo perduoti garsams.
Mįslingo ir sudėtingo dantiraščio iššifravimo istorija truko apie 200 metų. Tikroji dantiraščio tyrinėjimo pradžia siejama su K. Niburo vardu. Tačiau raktą dantiraščiui iššifruoti pirmiausia pavyko surasti graikų ir lotynų kalbų mokytojui F. Grotefendui. 1802 m. jis perskaitė tris karalių vardus – Histaspas, Darijus, Kserksas. Toliau dantiraštis buvo šifruojamas pagal atrastą Behistūno uolą.
Kitos didžiosios Artimųjų Rytų logografinio rašto sistemos kūrėjai buvo egiptiečiai – senovės tauta, susidariusi IV tūkst.pr.Kr. Egiptiečių rašto gyvavimo epocha apėmė IV tūkst.pr.Kr pabaigą – IV a., o paskutinieji demotiniai įrašai išliko iš V a. Seniausi egiptiečių įrašai, skirtingai nuo šumerų, buvo ne ūkinio pobūdžio, o ritualinio pobūdžio. Nuo III tūkst.pr.Kr. vidurio Egipte papirusas tapo pagrindine rašymo medžiaga.
Pagal rašto ženklų grafinį vaizdą skiriami trys egiptiečių rašto atmainos: hieroglifai, hieratinis (žynių raštas) ir demotinis (liaudies raštas). Egiptiečių raštas iššifruotas XIX a. pagal Rozetės akmenį (iššifravo Šampoljonas).
Trečioji didžioji logografinio rašto sistema buvo kinų hieroglifai. Seniausieji kinų įrašai, kaip ir egiptiečių, yra ritualinio pobūdžio. Seniausieji rašto pavyzdžiai rodo, kad II tūkst.pr.Kr. vid. Kinijoje egzistavo išvystyta logografinio rašto sistema.
Sudėtinga kinų rašto problema – ženklų gausumas. Senovės epochoje jų skaičius tolydžio didėjo. Kiekvienai senovės Kinijos epochai būdingas vis kitoks hieroglifų braižas.

Kinų raštas atliko civilizuojantį vaidmenį Rytų ir Pietryčių Azijoje. VI – VIII a. iš kinų hieroglifų susiformavo japonų raštas.
Prie logografinio rašto sistemų priskiriamas taip pat protoindiškosios civilizacijos hieroglifų raštas, vartotas III – II tūkst.pr.Kr Protoindiškas raštas – bene painiausia šios civilizacijos tyrinėtojų problema. Indo slėnio civilizacijos rašto paminklai labai skurdūs. Vizualiai įrašai labai vienodi, monotoniško turinio. Mokslininkai nusprendė, kad protoindiškas raštas yra mišraus tipo, jį sudaro ideogramos ir skiemeniniai ženklai.
Protoindiškų tekstų kalbą galima priskirti tik dravidų kalbų šeimai. Dravidai – tai priešindoeuropietiškos Indijos gyventojai, kurių palikuonys gyvena Vidurio ir Pietų Indijoje, Šri Lankoje ir kalba dabartinėmis dravidų kalbomis.
Žinomų protoindiškų tekstų informacija daugiausia liečia kulto sfera. Čia nerandama žinių apie ekonominį ir politinį gyvenimą, miestus, nėra įstatymų kodeksų, žodynų, medicinos ir astrologijos tekstų, laiškų ir daugybės viso to, kas sudaro, pavyzdžiui, senųjų Egipto ir Mesopotamijos civilizacijų rašytinį palikimą. Manoma, kad galėjo būti bent dvi rašto atmainos: apeiginis (hieratinis) ir nesakralinis greitraštis.
Esminiai finikiečių rašto bruožai – nuoseklus garsinio priebalsinio principo taikymas ir suprastintų raidžių įvedimas. Alfabetą sudarė 22 raides, o logografinių ir skiemeninių ženklų nebuvo. Kiekviena raidė reiškė atskirą kalbos garsą, t.y. priebalses ir pusbalses, nes balses jų rašte nebuvo žymimos. Finikiečiai rašė horizontaliomis eilutėmis iš dešinės į kairę, neatskirdami žodžių. Tokio pavidalo raidinis raštas tikriausiai atsirado viename iš svarbiausių Finikijos centrų – Biblo mieste. Seniausi finikiečių įrašai išlikę iš XII – X a.pr.Kr., t.y. iš jų miestų – valstybių klestėjimo epochos pradžios. Dauguma finikiečių rašto paminklų yra ūkiniai, dovanojimo ir memorialiniai dokumentai.
Vienas iš didžiausių finikiečių nuopelnų civilizacijai – alfabeto išplatinimas Viduržemio jūros pasaulyje. Finikiečių raštas plito dviem kryptimis: į rytus ir į vakarus.
Vakarų kryptimi finikiečių alfabetą pirmieji perėmė graikai. Vėliau graikai pakeitė rašto kryptį (iš kairės į dešinę), raidėmis pradėjo žymėti taip pat balses. Papildytas balsėmis ir taip pritaikytas indoeuropiečių kalboms, graikų alfabetas tapo visų Europos tautų rašto sistemų pagrindų.
Rytų kryptimi iš finikiečių rašto XI a.pr.Kr. atsirado šiaurės vakarų semitų hebrajų priebalsinis raštas. IX a.pr.Kr. iš finikietiško alfabeto kilo šiaurės vakarų semitų aramėjų priebalsinis raidynas.
Iki III a.pr.Kr. nėra tikslių žinių apie rašto buvimą arijų Indijoje. Pirmieji datuoti indų rašto paminklai yra Ašokos įrašai, daugiausia brahmi ir kharošti raštų, iš III a.pr.Kr. Brahmi rašto pavadinimas siejamas su dievo Brahmos, kurį indai laiko rašto išradėju, vardu. Sanskritas – viena iš Indijos valstybinių kalbų, vartojama mokymo ir mokslo, religijos sferoje ir kt. Kharošti skiemeninio rašto sistema neabejojamai kildinama iš aramėjų alfabeto. Ji, nuo brahmi skyrėsi rašto kryptimi (iš dešinės į kairę), ženklų forma ir alfabeto sandara. Kharošti raštas buvo vartojamas tik Šiaurės Vakarų Indijoje, o V a. jį išstūmė brahmi. Pagrindinė rašomoji medžiaga senovės Indijoje buvo gaminama iš sudžiovintų poliruotų palmės lapų. Rašymui taip pat naudojo bambuko lenteles, oda, medžio žievę, medvilnę, vario plokšteles. Rašalas buvo gaminamas iš suodžių ir cukranendrių sulčių, o rašoma nendrės lazdele.
Nepaprasta pagarba raštui, raštingam žmogui viešpatavo senovės Kinijoje, ypač nuo VI a.pr.Kr., kai Konfucijus paskelbė, galima sakyti, žinojimo kultą. Mokėjimas gražiai rašyti Kinijoje prilygo aukščiausiam menui. Senovės Rytų raštininkai – tai daugiau ar mažiau uždaras socialinis sluoksnis. Egzistavo šeimos tradicija, profesiją tėvas perduodavo sūnui.
Senovės Rytų raštijos palikimas gausus ir įvairiapusis. Civilizacijų raidos požiūriu reikšmingiausi šios raštijos universalieji aspektai, nes jie atspindi bendražmogiškąjį patyrimą, vertybes. Šiais požiūriais gausiausias senovės pasaulyje – šumerų – babiloniečių raštijos palikimas, kuris apima iš esmės visas to meto žmonių gyvenimo sritis. Senovės Rytų raštija sąlyginai skirstoma į neliteratūrinius tekstus ir literatūrinę kūrybą.
SENOVĖS ARTIMŲJŲ RYTŲ CIVILIZACIJOS PALIKO TRIJŲ TIPŲ ĮRAŠUS:
 informacinio turinio tekstus;
 apeiginius įrašus;
 valdovų įsakus, laiškus.
Informacinio turinio tekstai savo ruožtu skirstomi į penkias rūšis:
 administraciniai įrašai;
 analai;
 mokslo žinios;
 sakralinės žinios;
 įstatymų kodifikacija.
Administraciniai įrašai sudaro gausiausią šumerų – babiloniečių raštijos dalį. Rūmų bei šventyklų ūkiuose buvo įvesta griežta žemės ūkio ir amatų produkcijos apskaita. Inventorizuojama viskas, kas patekdavo į sandėlius. Valdininkai registravo mokesčius ir duokles. Beje, dar šumerų laikais buvo reikalaujama raštu patvirtinti pirkimą ir pardavimą.
Vertinga senovės informacinių įrašų rūšis – analų tekstai. Tačiau tokie metų svarbiausių įvykių užrašai Artimųjų Rytų civilizacijose nebuvo paplitę. Keletas analų fragmentų liko iš Egipto civilizacijos. Palermo akmuo su analų tekstais, iškaltais XV a.pr.Kr., išvardija pirmųjų penkių Egipto dinastijų faraonus ir jų valdymo metus ir kiekvienų metų svarbiausius įvykius. Iš Egipto naujosios karalystės šios rūšies raštijos pažymėtini “Tutmozio III analai”. Čia smulkiai išvardyti didžiojo faraono, kartais vadinamo “Egipto Napoleonu” karo žygiai.
Analų pobūdžio įrašų taip pat būta Mesopotamijoje. Šumerai sudarė “Karalių sąrašą”, kurį perėmė ir toliau rašė babiloniečiai.
Svarbi informacinių įrašų rūšis – mokslo duomenys. Pirmosios mokslo žinios buvo glaudžiai susijusios su religija ir magija, kurios valdė žmonių dvasinį gyvenimą ir mąstyseną. Senovės Mesopotamijos pranašavimo mokslas buvo įvairiapusis, praktiškai apėmė visus gamtos ir gyvenimo reiškinius. Šalia stichiško liaudies burtininkavimo klestėjęs šventasis pranašavimo mokslas buvo žynių profesionalų rankose. Iki pat Naujosios Babilonijos epochos žyniai privalėjo rašyti aukojamų gyvulių vidurių apžiūrinėjimo ataskaitas, kuriose nustatyta tvarka buvo išvardijami pranašingi ženklai ir suformuluota išvada – reikia ar ne papildomo apžiūrinėjimo. Išlikę tekstai liudija apie tam tikrą senovės Artimųjų Rytų ateities pranašautoju specializacija: vakarinėje dalyje, matyt, buvo augurų (būrėjų iš paukščių elgesio) centras, o Mesopotamijoje – iš aukojamo ėriuko vidurių. Vienas iš svarbiausių babiloniečių ateities spėjimo būdų – būrimas iš kepenų. Nemažai išvadų pranašautojai taip pat darė iš lemtingų ženklų, išaiškintų apžiūrėjus kitus aukojamų gyvulių vidaus organus. Uoliai buvo registruojamos įvairios anomalijos ir išsigimimai. Su pranašavimu taip pat susiję gyvulių elgesio aprašymai.
Asirai ir babiloniečiai yra laikomi astrologijos pradininkais. Šumerai taip pat atidžiai stebėjo dangaus šviesulius ir manė, jog jie lemia žmonių, valstybių likimus bei gamtos reiškinius žemėje. Asirijos karaliaus dvaras buvo pagrindinis astrologijos centras, todėl daugiausia šios informacijos yra išlikę Ninevijos Ašurbanipalo bibliotekos tekstuose, kurie čia pateko iš įvairių Asirijos ir Babilonijos miestų. Manoma, kad pirmieji astrologinių pranašysčių tekstai buvo užrašyti Sargono valdymo laikais, apie 2700 m.pr.Kr.pagrindinę šių tekstų dalį sudaro 74 dantiraščio lentelės, iš kurių 23 skirtos Mėnulio, Saulės, meteorologinių reiškinių, planetų stebėjimų aprašymams. Babilonijoje atsirado naujo tipo astrologiniai tekstai – horoskopai. Iš jų pranašaujamas žmogaus likimas siejamas su dangaus kūnų padėtimi gimimo metu. Mokslinės informacijos požiūriu vertingiausi yra senovės Egipto ir Mesopotamijos astronomijos, matematikos bei medicinos tekstai.
Seniausios Mesopotamijos astronomijos žinios susipynusios su astrologija. Jau Šumero epochoje būta rašytinių astronomijos žinių. Žodžių sąrašuose, religiniuose tekstuose minimi žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimai, kai kurie faktai, įrodantys, kad šumerai skyrė žvaigždes nuo planetų. Didžiausi babiloniečių astronomijos pasiekimai susiję su matematinių metodų naudojimu persų laikotarpiu. Šiuo požiūriu įdomios informacijos suteikia efemeridžių įrašai. Efemeridės – tai dangaus kūnų judėjimo astronominės lentelės, naudojamos Saulės, Mėnulio ar žvaigždžių užtemimo laikui apskaičiuoti, kalendoriams sudarinėti ir kt. Astronomijos stebėjimų praktinis rezultatas – babiloniečių kalendorius, pagrįstas mėnulio fazių keitimosi ciklu ir šešiasdešimtaine skaičiavimo sistema. Metai susidėjo iš 354 dienų, padalintų į 12 Mėnulio mėnesių. Vienodą kalendoriaus sistemą Babilonijoje įvedė karalius Hamurabis.
Senovės Egipte buvo sukurti žvaigždėlapiai, žvaigždžių padėties lentelės, atvaizduoti įvairių pastatų, daugiausia kapaviečių ir šventyklų lubose. Tačiau senovės Egipte, priešingai nei Babilonijoje, nerasta jokiu žinių, liudijančių, kad buvo tikima žvaigždžių įtaka žmogaus likimui. Mokslinę reikšmę turėjo egiptiečių kalendorinių metų pradžios momento susiejimas (2781 m.pr.Kr.) su tiksliai pasikartojančiu astronominiu reiškiniu – pirmuoju Sirijaus pasirodymu. Egiptiečiai pirmieji pradėjo vartoti Saulės kalendorių, kuris turėjo 365 dienas. Tobulesnį Saulės kalendorių iš egiptietiškojo sukūrė Gajus Julijus Cezaris ir 45 m.pr.Kr. įvedė Romoje. Šis Julijaus kalendorius veikė iki 1582 m., kai popiežius Grigaliaus reforma buvo įvestas dar tikslesnis laiko skaičiavimas, praktiškai sulyginęs kalendorinius ir Saulės metus.
Egiptiečių skaitmenys atsirado apie 3000 m.pr.Kr. kartu su hieroglifų rašto ženklais. Senovės egiptiečių matematikos žinias atskleidžia papirusų tekstai. Daugiausia informacijos suteikia Rindo matematikos papirusas ir Maskvos papirusas. Iš jų matyti, kad egiptiečiai mokėjo dauginti, dalinti, kelti laipsniu, ištraukti kvadratinę šaknį, spręsti lygtį su vienu nežinomuoju, jau nekalbant apie sudėtį ir atimtį. Dantiraštiniai matematiniai tekstai liudija, kad šioje srityje daug pasiekė senovės Mesopotamijos tautos, ypač babiloniečiai. Skirtingai nei egiptiečiai, kurie domėjosi daugiausia praktiškaisiais skaičiavimais, babiloniečiai siekė gilesnių žinių, matematiką naudojo ir teoriniais tikslais. Senovės Mesopotamijos tautų matematinių žinių pagrindai buvo sukurti Šumero epochoje. Iš jos yra kilusios šešiasdešimtainės ir dešimtainės skaičiavimo sistemų užuomazgos. Didžiausių laimėjimų Babilonijoje buvo pasiekta apskaičiuojant tūrį ir plotą. Apskritimą dalijo į šešias dalis, o jas – į 60 laipsnių; skritulio plotui skaičiuoti vartojo gana tikslią skaičiaus “pi”reikšmę.
Medicina – viena iš tų gamtos mokslų šakų, kurios senovėje ypač siejosi su magija. Stebėjimų ir patirtimi kaupiamos ir iš kartos į kartą perduodamos žinios apie gydymo būdus, vaistines medžiagas buvo susipynusios su magiškomis gydymo priemonėmis ir būdais. Seniausios Mesopotamijos tautų medicinos žinios užrašytos šumerų šaltiniuose. Šių laikų specialistai, atsižvelgdami į vaistų vartojimo būdą, šumerų receptus suskirstė į tris grupes. Pirmoji vaistų grupė, kuriai priklauso daugiau nei pusė visų receptų, skirta įvairiems kompresams. Antrojoje grupėje pateikiami trys vidinių vaistų receptai. Trečiosios grupės vaistai skirti kažkokioms procedūroms. Šios grupės vaistams rekomenduojami tokie komponentai, kaip sutrintas vėžlio skydas, išdžiovintas ir sutrintas upinis žaltys, šikšnosparnio išmatos, druska, alus ir t.t. Iš receptų matyti, kad šumerai vaistus gamino daugiausia iš augalų, organinės kilmės medžiagų ir mineralų. Vaistams skiesti buvo naudojamas vynas, alus ir augalinis aliejus. Šumerų vaistų sąrašas yra pirmoji žinoma farmakopėja (oficialus farmacininkų vadovas) žmonijos istorijoje. Šumerų vaistų sąrašas neturėjo nieko bendra su magija.
Šumerų medicinos tradicijas perėmė babiloniečiai. Senosios Babilonijos laikotarpiu išsiskyrė dvi medicinos kryptys: “mokslinė” ir praktinė. “Mokslinei” krypčiai atstovauja prognostiniai pranašysčių tekstai. Medicininėje praktikoje maginės gydymo priemonės ir būdai neabejojamai jungiami su medikamentų vartojimu. Hamurabio Įstatymai rodo, kad tuo laiku medicina jau buvo dalijama į atskiras šakas: chirurgiją, akių ligų gydymą ir kt. Daugiausia informacijos apie ligas ir jų gydymą suteikia Babilonijos medicininiai tekstai, datuojami II tūkst.pr.Kr. viduriu ir 1000 – 612 m.pr.Kr. Tarp Babilonijos medicininių tekstų pažymėtinas kasitų laikotarpio (II tūkst.pr.Kr. antroji pusė) sąvadas, sudarytas iš 40 dantiraščio lentelių. Čia aprašyti įvairių ligų simptomai, jų priežastys, diagnozės ir prognozės. Žinoma, tie aprašymai labai paviršutiniški. Babiloniečiai niekad neskrosdavo savo mirusiųjų, todėl anatomijos ir fiziologijos žinios buvo menkos. Jie neišmanė daugelio vidaus organų funkcijų, juos laikė tam tikrų pojūčių buveine. Tikrųjų ligų priežasčių nesuprato, jas siedavo su kuriuo nors dievu ar demonu, o diagnozuodavo pagal išorinius simptomus.
Tam tikrą Babilonijos medicininių tekstų dalį sudaro receptai. Iš jų matyti, kad gydymui buvo naudojamos įvairios žolelės ir gyvuliniai produktai, kaip taukai, kraujas, pienas, taip pat kaulai ir kitos gyvulių kūno dalys, mineralinės medžiagos. Žoleles maišė su alumi, actu, medumi, riebalais ir gamino tepalus, losjonus, žvakutes, miltelius.
Medicinos srityje iki pat Hipokrato (460 – 377 m.pr.Kr.) niekas negalėjo prilygti egiptiečiams. Jų medicinos žinios , išaugusios iš magijos ir ilgaamžės praktikos, vystantis civilizacijai pasiekė aukštą lygį. Gydymo meną egiptiečiai buvo suskirstę į sritis: kiekvienas gydytojas gydo tik vieną ligą. Egiptiečių gydymo menui neabejojamai turėjo reikšmės mirusiųjų balzamavimo paprotys, susijęs su jų tikėjimu pomirtiniu kūno gyvenimu mumijos pavidalu. Mirusiųjų skrodimas mumifikacijos metu leido gydytojams daugiau ar mažiau pažinti žmogaus kūno sandarą ir organizmo funkcijas.
Išradę raštą, egiptiečiai ėmė užrašinėti savo medicinos žinias. Atsirado specializuoti medicininiai tekstai, kaip “Širdies knyga”, “Akių ligų knyga” ir kt.
Iš visų senovės Egipto medicinos tekstų svarbiausią reikšmę turi Naujosios Karalystės laikų papirusai – didysis Eberso ir Edvino Smito. Eberso turinys labai įvairus: nuo daugybės receptų ir nurodymų, kaip gydyti įvairias ligas, iki patarimų kosmetikos klausimais. Eberso papiruse daug vietos užima turtinga farmakopėja. Iš jos matyti, kad egiptiečiai vaistams naudojo įvairiausius augalus ir gyvulinės kilmės medžiagas. Ypač vertinama ricinžolė, iš kurios gamino ricinos aliejų. Receptai rodė, kad jie neblogai išmanė virškinamojo trakto, akių, ginekologinių ligų gydymą. Eberso papiruse išdėstytas mokymas apie kraujagysles, pulsą ir širdį, kuris pripažintas didžiausiu senovės Egipto medicinos pasiekimu.
Edvino Smito papirusas beveik ištisai skirtas chirurgijai. Nuo kitų senovės Egipto medicinos srities tekstų Edvino Smito papirusas skiriasi pirmiausia tuo, kad beveik išvengta maginių išvedžiojimų. Iš jo matyti, kad senovės Egipte būta tam tikros gydymo metodikos. Čia rekomenduojama ligonio tyrimą pradėti apklausa, po to jį nuosekliai apžiūrėti, tada nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą. Beje, tai labai skyrėsi nuo gydytojo ir ligonio bendravimo Babilonijoje. Skirtumas tas, kad babiloniečių gydytojas – praktikas susirgimą nustatydavo ne apžiūrėjęs ligonį, o iš specialaus simptomų sąrašo ir paskirdavo jame nurodytą gydymą. Gydytojas – užkalbėtojas, priešingai, ligonį pirmiausia atidžiai apžiūrėdavo, tačiau tik tam, kad nustatytų ženklus, lemiančius ligonio likimą. Egipto gydytojas turėjo laikytis tam tikros etikos. Apžiūrėjęs ligonį, jis turėjo atvirai pasakyti, ar galės tą ligą išgydyti, ar negalės.
Specifinė senovės Artimųjų Rytų informacinių įrašų rūšis – sakralinės žinios. Čia pirmiausia priklauso dievybių ir religinių išminčių “istorijos”, šventieji kanonai. Svarbiausia buvo neleisti teologui savaip aiškinti dievybės “istoriją”, ją iškraipyti.
Kita informacinių įrašų rūšis susijusi su įstatymų kodifikacija. Artimuosiuose Rytuose šie įrašai buvo paplitę nuo seno.
Teisėtumo gerbimas – vienas iš charakteringiausių senovės Mesopotamijos civilizacijos bruožų. Daugelis šio krašto valdovų siekė, kad būtų suformuluoti ir užrašyti įstatymai, pagrįsti papročiais bei tradicijomis ir atitinkantys realias gyvenimo sąlygas. Mesopotamijos civilizacijų teisenos pagrindus sudarė šumerų įstatymų tradicija. Seniausias iš visų lig šiol rastų įstatymų rinkinių yra trečiosios Ūro dinastijos įkūrėjo, karaliaus Urnamu (apie 2050 m.pr.Kr.) įstatymai, surašyti molio lentelėje. Įskaitomi Urnamu įstatymų straipsniai liečia: kerėjimą, vergų grąžinimą šeimininkui ir kūno sužalojimą. Šie straipsniai rodo, kad 2000 m.pr.Kr. Šumere nežinojo atsilyginimo tuo pačiu teisės ir netaikė principo “akis už akį”.
Seniausias semitų įstatymų rinkinys akadų kalba rastas Esnunos miesto – valstybės teritorijoje ir datuojamas XX a.pr.Kr. viduriu.
Svarbiausias šaltinis ūkinei ir visuomeninei Babilono santvarkai studijuoti yra garsusis Hamurabio įstatymų rinkinys, dantiraščiu iškaltas Bazalto stulpe apie 1750 m.pr.Kr. Hamurabio kodeksas iš esmės patobulino šumerų įstatymus. Hamurabio įstatymų rinkinys yra sistemingesnis ir ilgus šimtmečius buvo labai vertinamas.
Įstatymų rinkinys susideda iš trijų dalių: įvado, įstatymų rinkinio ir pabaigos.
 Įvade nurodoma, kad įstatymų rinkinio išleidimo tikslas – įtvirtinti šalyje teisingumą.
 Įstatymų rinkinys – baudžiamosios teisės, teismo proceso, nuosavybės teisių pažeidimų, karių teisių straipsniai. Baudžiamojoje teisėje vyravo atpildo (-taliono) principas: “akis už akį, dantis už dantį”. Atskiri straipsniai kalba apie teisę turėti nejudamąjį turtą, prekybą, šeimos teisę, vergovę ir t.t. Itin daug dėmesio įstatymų rinkinyje skiriama žemės ūkiui ir gyvulininkystei, taip pat irigacinės sistemos tvarkymui. Šalyje labai paplito sodininkystė. Ne veltui senovės Tarpupis atrodė kaip žydintis sodas ir kaip tik čia atsirado legenda apie Rojaus sodą. Didelę reikšmę turėjo patriarchalinė šeima. Šeimininku buvo tėvas ir vyras ir jo neribotai turėjo klausyti visi šeimos nariai. Už santuokinės ištikimybės sulaužymą vyras ir žmona buvo baudžiami nevienodai. Tėvas ir vyras galėjo parduoti į vergovę visus šeimos narius. Kitas vergovės šaltinis – skolinė vergovė. Už skolą atidirbdavo ne pats skolininkas, o jo žmona ar vaikai, bet ne ilgiau kaip 3 metus. Hamurabio laikais karo tarnyba buvo šventa kiekvieno vyro pareiga. Šalies valdymas buvo griežtai centralizuotas ir visa aukščiausioji valdžia, įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė, religinė buvo sutelkta karaliaus rankose. Karalius rėmėsi sudėtingu biurokratiniu aparatu.
 Įstatymų rinkinio pabaigoje karalius išvardija savo nuopelnus liaudžiai, laimina tuos, kurie vykdys jo įstatymus, ir rūsčiai prakeikia tuos, kurie jų nesilaikys arba ryšis juos panaikinti.
Taigi, Hamurabio įstatymai – pirmasis istorijoje išsamus teisinių normų ir administracinių reglamentų rinkinys. Skirtingai nei ankstesnieji Mesopotamijos įstatymų rinkiniai, kurie tik iš dalies atspindėjo to meto gyvenimą, Hamurabio sąvadas aprėpė įvairiausias sritis ir atskleidė visapusišką vienos iš seniausių visuomenių vaizdą.
Antrajam senovės Artimųjų Rytų civilizacijų įrašų tipui atstovauja vadinamieji ceremonialų įrašai. Tai ypatingi, daugiausia Egipto ir Mesopotamijos religiniai – maginiai įrašai. Pirmiausia čia priklauso egiptiečių laidojimo įrašai piramidėse ir sarkofaguose. Mirusiųjų kultas ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu – vienas iš pagrindinių senovės egiptiečių religijos aspektų.
Pagrindinis žinių apie III tūkst.pr.Kr egiptiečių mirusiųjų kultą šaltinis – “Piramidžių tekstai”. Čia parašyti mitologiniai įvykiai, laimingas dievinamo karaliaus pomirtinis gyvenimas; atsispindi gamtos kultas; gausu maginių formulių, užkeikimų ir kt.
Unikalus senovės egiptiečių raštijos paminklas ir ceremonialų įrašų rinkinys – “Mirusiųjų knyga”. Tai papiruso ritinėliuose užrašyti ir kartu su velioniu dedami į sarkof

Leave a Comment