Senovės Indija

Senovės Indija

Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmonių
gyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrė
miestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrė
valstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos
(321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai.

Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygų
įvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų ir
vietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių.

Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jau
tolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybių
Azijoje. Griežtos paačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išorinio
pasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų,
pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno,
Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstoja
didžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnų
kliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indiją
nuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos.

Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jai
palyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvo
šalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau ssenovėje pradėta
auginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į Vakarų
Aziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalys
pažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apie
prieskonius.

Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos )
neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to

o galėjo vystytis ūkis; tas vystymasis
buvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitų
genčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos
(daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją).

Senovės Indijoje buvo prijaukinti virtinių veislių gyvuliai (pavyzdžiui,
kuprotas jautis zebu, patekęs iš čia į Tarpupį ir Egiptą). Indijoje taip
pat pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojami daugiausia
karui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, ir vakarų
tautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius.

Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamoji
žemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gango
žemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys iš
pietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta,
užeina sausra.

Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikos
autorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nnepaprastai didelį
gyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žiniose
skaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiau
gyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis su
ja šiuo atžvilgiu.

Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvo
nepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausi
šalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmis
kalbomis ( munda ir kt. kalba), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuose
rajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys,
kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų s

susiformavo
literatūrinė kalba, pavadinta sanskritu.

Šios vėlesnės etninės grupės, kurias, kai kurių tarybinių ir užsienio
tyrinėtojų nuomone, sudarė persikėliai iš šiaurės vakarų, save vadino
arijais. Šis etninis pavadinimas vėliau įgavo reikšmę “kilmingieji”, nes
užkariautojai iš aukšto žiūrėjo į vietinius gyventojus ir tarėsi esą
pranašesni. Tačiau apie vienos ar kitos etninės grupės (rasinės ar
kalbinės) pranašumus nėra ko kalbėti. Viskas priklausė nuo vystymosi sąlygų
vienu ar kitu istoriniu momentu.

Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltinių
pražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržo
žievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato, drėgnesnio negu
Egipte, kur galėjo išsilaikyti tokia trapi medžiaga, kaip papirusas),
sąlygų. Antra vertus gaisrai, kurie negalėjo sunaikinti molini. Vakarų
Azijos knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms ir
archyvams. Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, o
jų rasta palyginti nedaug.

Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekada
nebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečiu nenutrūko.
Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrašinėjami (kaip žydų
Biblija arba iraniečių Avesta) ir išliko iki šių dienų kaip vėlesni
nuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo išvengta papildymų ir iškraipymų.

Blogiausia yra su senovės Indijos metraščiais. Iš jų neliko beveik nieko,
nebent tik fragmentai, įtraukti į vėlesnes viduramžių kronikas.

Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharata
ir Ramajana.

Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formulių
rinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II t

tūkstantmečio pr. Kr.
vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos,
ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai.

Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos,
kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lyginti
su pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji šių dviejų poemų buvo Mahabharata,
o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai
(Vajasa ir Valmikis), iš tikrųjų jie tokie pat mažai istoriški, kaip
legendinis Homeras.

Abiejų poemų matmenys sukurti maždaug I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, o
galutinę formą jos įgavo jau pirmaisiais mūsų eros amžiais.

Mahabharatoje aprašomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatos
palikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdė
Hastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kilo
itin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo.

Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimų
išvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitą
pagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jis
persikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių,
į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę ir
įsitvirtinti tėvo soste.

Be mitinių ir epinių kūrinių, išliko taip pat rinkinys “Manu įstatymai”.
Nustatyti jų chronologiją irgi labai sunku.

Manoma, kad rinkinys buvo sudaromas nuo III amžiaus pr. Kr. iki III mūsų
eros amžiaus. Tai tipiškas sakralinės teisės (panašiai kaip Penkiaknygės
įstatymai) paminklas, kuriame civiliniai
ir baudžiamieji nuostatai
glaudžiai susipynę su ritualiniais įsakymais bei draudimais ir didžiausia
socialine nelygybe yra religijos autoriteto sankcionuota.

Savotiškas rašytinis paminklas yra Arthašastra. Jos sudarytoju laikomas
įžymus didžiūnas, Aleksandro Makedoniečio amžininkas Kautilija. Šiame
puikiame traktate apie valstybės valdymą yra įdomių patarimų ir įstatymų,
atspindinčių sąlygas tos epochos, kai šalyje įsigalėjo centralizacija ir
biurokratizacija.

Ankstyvajam budizmui studijuoti pagrindinis šaltinis yra legendų ir
Tipatiko sentencijų rinkinys.

Visiškai tikrai datuoti galima karaliaus Ašokos ediktus (III amžiuje
pr.Kr.), iškaltus uolose. Juose kalbama apie šio karaliaus karus ir
religinę politiką.

Iš antikos autorių, be jau mums žinomo Herodoto, palikusio savo meto (V
amžius pr.Kr.) vakarų Indijos aprašymą, ypač paminėtinas Arianas, gyvenęs
II mūsų eros amžiuje. Savo “Aleksandro anabazyje” jis aprašė šio karaliaus
žygį į Indiją, o kūrinyje “Indija” pateikė išsamią šalies geografinę
apybybraižą.

Nušviesti senovės Indijos istorijos momentus daug padeda materialinės
kultūros paminklai. Antai, vykdant kasinėjimus, pradėtus mūsų amžiaus 3-
iame dešimtmetyje Indo baseine, išaiškėjo III-II tūkstantmečių pr.Kr.
protoindiškoji kultūra, iš kurios galima spręsti apie epochą prieš arijų
atsikėlimą ir seniausios sanskritiškai parašytos literatūros pasirodymą.

Seniausioji Indija. Sprendžiant iš archeologinių radinių, Indijoje žmonės
apsigyveno dar senojo akmens amžiaus laikais. Paleolito stovyklų rasta kai
kuriose šalies kalnų vietovėse. Sekančioje neolito stadijoje žmonės jau ėmė
kurtis didelių upių slėniuose, kurie ankščiau buvo negyvenami. Į pirmąją
vietą vis labiau kyla vakariniai Indijos rajonai, kur eneolito laikais ir
ypač žalvario amžiuje formuojasi savita protoindiškoji civilizacija,
suklestėjusi III tūkstanmetyje ir II tūkstanmečio pr.Kr. pradžioje.
Pgrindiniai jos centrai buvo miestai, kurių griuvėsiai atkasti dabartinės
Harapos (Pendžabe) ir Mohendžo Daro (Sinde) rajonuose.

Pagrindinius įrankius ir ginklus šių miestų gyventojai gaminosi iš vario,
paskiau net iš žalvario. Geležis buvo visiškai nežinoma. Kai kurie
įrankiai, pavyzdžiui, noragai, buvo tebegaminami iš titnago.

Ekonomikos pagrindas buvo ariamoji žemdirbystė (darbiniai gyvuliai buvo
jaučiai zebu ir buivolai). Be javų (kviečių miežių, ryžių) ir vaismedžių
(datulių ir kt.), jau buvo auginami vilnamedžiai. Labai išsivystė amatai.

Tauta, sukūrusi protoindiškąją kultūrą, veikiausiai buvo dravidai, o,
galimas daiktas, ir prieš juos gyvenusios gentys.

Tuo laikotarpiu atsirado jau tikri miestai su plačiomis gatvėmis.
Sankryžose namų kampai būdavo suapvalinami, kad nekliudytų eismui. Žmonės
statydinosi dviaukščius mūrinius pastatus. Puikiai buvo organizuotas
vandens tiekimas ir nutekamojo vandens nuleidimas į specialius
nusodintuvus. Aukštą lygį pasiekė vaizduojamasis menas. Pagaliau jau
atsirado vietinis originalus raštas, veikiausiai hieroglifais. Deja, išliko
tik trumpų įrašų antspauduose. Jie dar nėra galutinai iššifruoti ir sukelia
ginčų, bet pats jų buvimas yra labai reikšmingas.

Apie II tūkstantmečio pr.Kr. vidurį protoindiškosios valstybės ir jų
kultūra nusmunka. Manoma, kad lemiamą vaidmenį čia bus suvaidinęs svetimų
etninių grupių, kalbančių indoeuropiečių sistemos kalbomis, įsiveržimas.
Tikrų ir konkrečių duomenų apie šį persikėlimą (veikiausiai iš šiaurės
vakarų) kol kas neturime, bet pats faktas, kad pasikeitė kalba ir kultūra,
yra neginčijamas.Greičiausiai šis tautų kilnojimasis buvo laipsniškas ir
lėtas. Šiaip ar taip, Harapa ir Mohendžo Daras (vartojant šių laikų
pavadinimus) buvo sugriauti.

Dar kartą reikia pabrėžti, kad užkariautojai arijai kuriuos daugelis
buržuazinių istorikų laiko aukščiausios rasės atstovais, nebuvo pasiekę
tokio ekonominio ir kultūrinio lygio, kaip protoindai. Arijų pergalė
pristabdė socialinį-ekonominį vystymąsi ir netgi laikinai nubloškė jį kiek
atgal.

Indija XV – VI a. pr.Kr. Indijos istorija po ”arijų invazijos” mums yra
žinoma daugiausia iš poezijos kūrinių (Vedų, Mahabharatos ir Ramajanos).
Sugriovus pagrindinius protoindiškosios kultūros centrus, Indo baseine
ilgam laikui užėjo nuosmukis, šalis susiskaldė. Didelę reikšmę įgauna
rajonai Gango aukštupyje ir vidupyje. Tiesa, čia įsikūrę miestai panašūs į
didelius kaimus. Vyrauja natūralinis ūkis. Vertės matas yra karvės.

Vis dėlto, nepaisant visų sukrėtimų, šiaurės Indijoje rodosi tam tikrų
naujo ekonominio pakilimo požymių. Visų pirmą II ir I tūkstantmečių pr.Kr.
sandūroje atsiranda geležinių įrankių, kurių nežinojo Harapos ir Mohendžio
Daro gyventojai. Panaudojant protoindams nežinomą sunkųjų plūgą su
geležiniu noragu, pasidarė galima įdirbti kietesnius dirvožemius, ir
žemdirbytė išsiplėtė toli už upių slėnių ir ribų. Itin didelę reikšmę
įgauna tokios specifinės Indijos žemės ūkio kultūros kaip ryžiai, medvilnė
ir cukranendrės.

Didėja socialinė diferenciacija. Geriausi žemės sklypai pereina į
kilmingųjų šeimų rankas. Literatūros kūriniuose vis dažniau pradedami
minėti vergai. Iš pradžių tai buvo karo belaisviai. Jie vadinami žodžiu
“dasa”, kuris reiškia priešą, svetimšalį. Ilgainiui atsiranda ir vergų
skolininkų. Padažnėja atvejų, kai žmonės patys parsiduoda arba parduoda
giminaičius. Vienas iš Mahabharatos herojų, priklausantis karališkajai
giminei, pralošė kauliukais visus savo turtus, savo brolius, patį save ir
pagaliau, baisiausias dalykas, savo gražuolę žmoną.

Visa tai aprašoma kaip visiškai įprastinis ir normalus reiškinys. Žinoma,
gyvenime kur kas dažniau vergais buvo paverčiami neturtėliai, o ne
valdančiosios diduomenės atstovai.

Tomis aplinkybėmis gimininė-gentinė santvarka vis labiau užleidžia vietą
valstybiniai organizacijai.

Radžos, kurie nagrinėjamo laikotarpio pradžioje figūravo kaip genčių
vadai, darosi paveldimaisiais karaliukais.

Iš padavimo žinome prisiminimus apie dvi senovines dinastijas. Viena iš
jų valdė Hastinapuros mieste ir vadinosi Mėnulio dinastija. Jai priklausė
mitinis protėvis Bharata ir jo palikuonys Kauravai ir Pandavai,
apdainuojami Mahabharatoje. Kita, pavadinta Saulė dinastija, valdė
Ajodhijoje (Gango vidupyje). Jos atstovas buvo garsingasis Rama, kuris
pirmasis nusigavo iki Ceilono, o tai rodo, kad plėtėsi ryšiai su išoriniu
pasauliu.

Didėjant socialinei diferenciacijai, susidarė vienas nuo kito griežtai
atsiriboję luomai ir atsirado uždaros varnos, kurių egzistavimas laikomas
savitu Indijos visuomenės bruožu. Varnos minimos vedų tik paskiausiose
papildymuose. Vėliau pasidalijamas į šias uždaras grupes laikomas amžinu ir
nustatytu iš aukščiau. Dvi aukščiausios varnos buvo viešpataujančio:
brahmanai (žyniai) ir šatrijai (karinė diduomenė). Pasak padavimo, pirmieji
išėję iš aukščiausiojo dievo Brahmos lūpų, antrieji – iš jo pečių.

Didžiulę gyventojų daugumą sudarė trečioji varna, kuri vaidinosi
vaišijais. Jie buvo laikomi išėję iš Brahmos šlaunų. Daugiausia tai buvo
žemdirbiai – bendruomenininkai, bet čia priklausė amatininkai ir net
pirkliai į kuriuos ir dvasinė, ir pasaulietinė diduomenė žiūrėjo iš aukšto.

Ketvirtoji varna, šudrai, buvo susidariusi iš pavergtų svetimšalių, taip
pat iš persikėlėlių, atirūkusių nuo savo giminės ir genties. Jie buvo
laikomi žemiausios kategorijos žmonėmis, išėjusiais iš Brahmos kojų pėdų ir
todėl pasmerktais šliaužioti dulkėse. Jų nepriimdavo į bendruomenes, jiems
neleisdavo turėti jokių postų. Net aki kurios religinės apeigos,
pavyzdžiui, garbinga “antrojo gimimo” ceremonija, jiems nebuvo rengiamos.

Pažymėtina, kad buvo žmonių, kurių neįsileisdavo net į ši žemiausią
sluoksnį ir kurie nepriklausė jokiai varnai. Tai buvo “neliestinieji”,
neprileidžiami net prie šulinių, nes neva jie galėjo prižagti švarų
vandenį.

Kiekvienos varnos teisės ir pareigos buvo vėliau užfiksuotos “Manu
įstatymų” rinkinyje. Pirmojon vieton buvo pastatyti brahmanai. Pabrėžiama,
kad karinė diduomenė (kšatrijai) turi juos gerbti (net šimtametis kšatrijas
turi nusilenkti dešimtmečiui brahmanui). Tačiau gyvenime abi aukščiausios
varnų buvo pasidalijusios tarpusavyje valdžia bei privilegijas ir nors
kartais veržydavosi viena su kita, bet, prireikus slopinti liaudį, eidavo
išvien.

Už tą patį nusikaltimą skirtingų varnų atstovai būdavo baudžiami
nevienodai. Už šudro nužudymą brahmanas turėdavo tik atgailauti ir sumokėti
baudą, kaip už gyvulio nužudymą. Bet šudrui, jeigu ji išdrįsdavo tik
pasiginčyti su brahmanu, į burną būdavo įkišama karšta geležis.

Beje, pasiskirstymas į varnas anaiptol ne visada sutapo su klasiniu
pasiskirstymu. Tik dalis šudrų buvo vergai. Antra vertus, į vergovę galėjo
patekti ir žmonės iš aukščiausiųjų varnų (kaip tasai karalaitis, kuris
pralošė kauliukais save ir savo brolius). Tiesa, petekusiems į vergiją iš
aukščiausių varnų būdavo lengviau išsipirkti ar kitaip atgauti laisvę.

Pasiskirstymas į uždaras varnas buvo laikomas amžinu ir nekintamu, jį
sankcionavo religija. Tarp skirtingų varnų atstovų buvo draudžiamos
vedybos.

Reikia tai pat atminti, kad patys senosios Indijos religiniai tikėjimai,
socialinių poslinkių veikiant, amžių būvyje keitėsi. Vedose minima daugybė
gamtos dievų (Varuna – dangaus dievas, Angis –ugnies dievas, Surja – saulės
dievas ir kt.).

Aštrėjant klasiniams ir luominiams prieštaravimams ir stiprėjant žynių
luomui, kuris diferencijavosi į atskirą varną, religiniai tikėjimai
sujungiami į darnią sistemą. Panteono priekyje atsistoja Brahma, laikomas
beveidžiu ir visa apimančiu (žinoma, teologinėse konstrukcijose). Pagal jo
vardą žyniai vadinasi brahmanais, o valstybinė religija, kilusi iš genčių
kultų,– brahmanizmu. Socialinė nelygybė, kaip akivaizdžiai parodyta
legendoje apie varnų atsiradimą, buvo skelbiama amžina ir nekeistina.

Magadhos iškilimas. Maurjos valstybės sukūrimas. Iki VI amžiaus pr.Kr.
Indija buvo susiskaldžiusi į daugybę karalysčių. Vien tik Gango baseine
gyvavo šešiolika smulkių valstybinių darinių. Vienas iš jų – Magadha – nuo
VI a. pr.Kr. sparčiai stiprėja ir plečiasi. Jo karalius Bimbisara (543–491
a. pr.Kr.) užvaldo Gango žiotis ir pasiekia Bengalijos įlanką, o jo
įpėdiniai prijungė į savo valdas šios “šventos” upės baseiną ir palei jį
esančias kalnų vietoves.

Vakarų Indijoje susikaldymas išsilaikė ilgiau. Tai palengvino grobikiškus
žydus Achemenidams, paskui Aleksandrui Makedoniečiui, kuris per dvejus
metus (327–325 metų pr. Kr.) užėmė visą vakarų Indiją ir nusigavo iki Indo
žiočių.

Graikų – makedoniečių viešpatavimas Indo pakrantėse buvo neilgas. Plačiam
liaudies judėjimui prieš užkariautojus iš vakarų ėmė vadovauti įžymus indų
veikėja Čandragupta. Būdinga, kad jis nebuvo karaliaus giminės narys ir net
(jei tikėsime vienu padavimu, kurį platino jo priešai) priklausė niekinamai
šudrų varnai. Čandragupta iškilo, tarnaudamas Magadhos karaliui Dhanui
Nandai, paskutiniam Nandų dinastijos atstovui. Patekęs į nemalonę, jis
pabėgo į Pendžabą, kur susitikinėjo su Aleksandru Makedoniečiu.

Grįžęs į Magadha, Čandraguta užėmė sostą. Jis valdė nuo 321 iki 298
metais pr. Kr. ir buvo galingos Maurjos valstybės įkūrėjas. Jos sostinė –
Pataliputros miestas.

Čandraguptai pavyko suvienyti visą šiaurės Indiją. Graikų – makedoniečių
įgulos buvo išvytos iš Indo slėnio. Pasinaudodamas kivirčai tarp Aleksandro
Makedoniečio įpėdinių, kurie negalėjo taikiai pasidalyti jo valstybės,
Čanragupta susitarė su vienu iš jų – Seleuku. Gavės iš jo į žmonas dukterį
ir padovanojęs jam už tai 500 kovos dramblių, Indijos karalius užsitikrino
savo vakarų sienos saugumą, prisijungdamas prie Indo slėnio prieinančias
kalnų vietoves (dabartinio Afganistano ir Beludžistano teritorija).

Užkariavimų politika buvo vykdoma ir valdant Čandraguptos įpėdiniams,
ypač jo vaikaičiui Ašokai (273 – 236 m. pr. Kr.). Jo karaliavimo metu buvo
nukariauta Kalingos karalystė pietų Indijoje. Šioje nukariavimo
kampanijoje, jeigu galima tikėti Ašokos įrašais, buvo nukariauta 100 000
žmonių ir išsivaryta į nelaisvę 150 000.

Didžiulėje Maurjos valstybėje, apėmusioje kone visą Indiją, išskyrus į
piečiausią pakraštį, vyko žymūs ekonominiai poslinkiai. Plačiu mastu
vykdomas dirbtinis drėkinimas (naudojant vandens keliamuosius ratus). Kai
kurie laukai apsėjami dukart per metus. Intensyvėja gyvenimas miestuose.

Pataliputroje ir kituose centruose buriasi amatininkai, kurie aptarnauja
karalių ir diduomenę, gamindami jiems prabangos reikmenis. Kai kurie
dirbiniai (ypač medvilniniai audiniai ir metaliniai daiktai) išvežami į
helenistines valstybes. Pradedama taip pat prekiauti su Ceilonu ir
Pietryčių Azijos šalimis. Vystosi pinigų kalyba (pirmosios sidabrinės
monetos pasirodė Indijoje šiek tiek ankščiau – V a. pr. Kr.

Prekyboje didelį vaidmenį vaidino pats karalius, pasigrobęs druskos,
svaiginamųjų gėrimų, perlų ir kitų prekių pardavinėjimo monopolį. Yra likę
žinių apie didelius karaliaus dvarus ir dirbtuves, kur buvo naudojamas
vergų darbas.

Tačiau dauguma gyventojų sudarė žemdirbiai, susivieniję į kaimo
bendruomenes. Pastarosios kaip ne kartą yra nurodęs K.Marksas, buvo laibai
pastovūs.

Čandragupta ir jo įpėdiniai savo didžiulei valstybei valdyti sukūrė
sudėtingą biurokratinę sistemą, kurios išlaikymas reikalavo didžiulių lėšų.
Ant žemdirbių ir amatininkų pečių gulė įvairiausi mokesčiai ir prievolės,
jau nekalbant apie begalines neteisėtas rinkliavas ir kyšius. Kaip tada
buvo kalbama, neįmanoma susekti, kiek lėšų pasisavina valdininkas, kaip kad
negalima nustatyti kiek vandens iš geria žuvis.

Budizmas ir jo istorinis vaidmuo. Valdant Maurjos dinastijai, įvyko žymūs
poslinkiai Indijos visuomenės religinėje ideologijoje. Viešpataujanti
religinė sistema – brahmanizmas – vis mažiau patenkino valdančiąją
dinastiją. Jos dogmos susiformavo gimininio susiskaldymo sąlygomis ir mažai
atitiko aplinkybes, kai jau buvo susikūrusi centralizuota valstybė ir
vystėsi gyvenimas miestuose. Susiskirstymo į uždaras varnas, kur
vadovaujantį vaidmenį vaidino žyniai, o pirkliai priklausė trečiajai
varnai, nebebuvo galima griežtai laikytis didžiulėje valstybėje, kurioje
vystėsi prekyba. Karaliai telkdavosi sau reikalingus žmones, nepaisydami jų
kilmės. Stiprėjanti karaliaus valdžia negalėjo kęsti dvasininkų
įsivyravimo.

Su senąją brahmanizmo sistema vis labiau konkuruoja naujos religinės
doktrinos, atitinkančios laiko dvasią.

Iš naujų religijų ypač didelę reikšmę gavo budizmas. Ši religija
nesidomėjo stojančiųjų į tikinčiųjų bendruomenę kilme. Nei giminė, nei
varna, kurioms priklausė žmogus, negalėjo jam sutrukdyti pereiti į naują
tikėjimą.

Remiantis tradicija, laikoma, kad religinė-filosofinė budizmo sistemą
sukūrė karalaitis Sidhartas, gyvenęs VII – VI a. pr. Kr. ir pramintas vardu
Buda (“praskaidrintu”), iš kurio yra kilęs jo mokymo pavadinimas. Apie šį
karalaitį buvo pasakojama, kad jis dar jaunystėje ėmęs mąstyti apie žmogau
kančių priežastis. Vargšo elgetos, žaizdoto ligonio, laidotuvių procesijos
vaizdas – visa tai kėlė jam didį gailestį.

Jis atsisakęs savo aukštos padėties ir išvykęs į pasaulį, paskui
pasidaręs mokslininku. Jo mokymo pagrindas buvo pripažinimas , kad
gyvenimas pats savaime esąs blogybė. Bet kuris žmogaus patiriamas noras
sukeliąs galiausiai kančią. Vienintelė išeitis – nuslopinti bet kokias
aistras, bet kokius siekimus. Jeigu tai pavykstą, žmogus po mirties
nebeatgimstąs kitu pavidalu naujoms kančioms. Šis begalinio persigimimo
proceso nutrūkimas ir esąs nirvana – didžiausia palaima.

Iš šio savotiško mokymo padarytos praktinės išvados buvo didžiulės.
Kadangi išganymą galįs pasiekti pats žmogus, jo valia nuslopinti troškimus,
religinis kultas ir žyniai darąsi nereikalingi. Tobulėjimas, atsisakymas
gėrybių ir žemiškų gėrybių nepriklausą nuo žmogaus ar jo padėtie s
visuomenėje. Šie išoriniai momentai negalėję sutrukdyti tikinčiajam
pasiekti nirvaną. Budistai anaiptol neragino prievarta panaikinti luomines
ir giminines pertvaras ar turto skirtumus, bet laikė visa tai neesminiais
dalykais. Beje, vienu atžvilgiu jie net teoriškai atsisakė lygybės principo
– pripažinimo, kad išganymą gauti galį tik laisvi žmonės. Vergai buvo
nepriimami į sanghas (ankstyvųjų budistų bendruomenes). Vergui, kuris nėra
pats savęs šeimininkas ir negali savo valia atsisakyti veiklos, kelias į
nirvaną buvo uždarytas.

Dvasinės lygybės skelbimas traukė į naują tikėjimą beturčius ir
engiamuosius (išskyrus vergus). Nereikalavimas prievarta pakeisti
susidariusią santvarką, atsisakymas nuo socialinės kovos ir perversmų buvo
visiškai priimtinas pasiturintiems miestiečiams, kurie buvo nepatenkinti
dvasinės ir pasaulietinės diduomenės įsigalėjimu, bet norėjo atsisakyti
turtinės nelygybės.

Ankstyvojo budizmo skelbiamas abejingumas turtams garantavo nuo
pasikėsinimų į svetimo gerą. Budistai pamokslininkavo įvairiomis kalbomis,
o tai irgi traukė tikinčiuosius, kilusius iš įvairių genčių ir tautybių.

Maurjos dinastijos karaliams budizmas daugeliu požiūriu buvo daug
palankesnis už brahmanizmą. Jis padėjo naikinti privilegijas, pagrįstas
kilmingumu ir etnine priklausomybe, o šios privilegijos kaip tik kliudė
organizuoti plačios despotiškos šalies valdymą. Jos trukdė sujungti
atskiras šalies dalis ir unifikuoti valstybinę santvarką. Raginimas būti
pasyviems labai tiko vergvaldžiams, ypač kad budistai pripažintų vergų
beteisiškumą.

Labai didelio pasisekimo naujoji religija susilaukė, valdant Ašokai,
kuris pats priėmė budizmą ir sušaukė Pataliputroje susirinkimą, kuris
įformino jo dogmas. Buvo įsteigti keli budistų vienuolynai.

Tačiau nereikia manyti, kad brahmanizmas buvo likviduotas. Apie tai Ašoka
negalėjo ir galvoti. Naujos tikybos sklido daugiausia dideliuose miestuose,
kur labai maišėsi gyventojai, atitrukę nuo genties ir kaiminės
bendruomenės. Kaimo vietovėse, kur etninės, luominės ir kitokios socialinės
pertvaros buvo kur kas tvirtesnės, brahmanizmas išlaikė savo pozicijas.
Šiaip ar taip, jis buvo visiškai toleruojamas.

Naujoji, su jokia tauta nesusijusi religija turėjo visas galimybe tapti
pasauline (šiuo atžvilgiu budizmą galima palyginti su krikščionybe ir
islamu). Nesusilaukęs visuotinio pripažinimo pačioje Indijoje, budizmas jau
II amžiuje pr. Kr. pradėjo plisti už jos ribų, ypač Centrinės, Rytų ir
Pietryčių Azijos tautose.

Indijoje budizmo pasisekimą lėmė daugiausia Maurjos dinastijos karalių
globojimas. Tačiau po Ašokos mirties jo valstybė susilpnėjo. Tvirtai
sucementuoti daugybę sričių ir tautybių, kurios kalbėjo įvairiausiomis
kalbomis ir skyrėsi ekonominio ir kultūrinio išsivytimo lygiu, buvo
neįveikiamas uždavinys.

Ypač toli irimo ir decentralizacijos procesas pažengė, valdant Šungos
dinastijai (187 – 73 m. pr. Kr.), kuri atėjo vietoj Maurjos dinastijos.
Naujosios dinastijos karaliai neberėmė budizmo. Brahmanizmas ir su juo
susijusių izoliuotų varnų sistema vėl įsigalėjo.

Prie centralizacijos susilpnėjimo nemaža prisidėjo įsiveržimai iš svetur,
kurie Indiją kamavo nuo II a. pr. Kr. Svarbiausias priešas buvo iš pradžių
Graikų–Baktrų karalystė, susiformavusi į vakarus nuo Indijos. I amžiuje pr.
Kr. iš šiaurės vakarų įsiveržia kušanai. Nemaža Indijos dalis įeina į jų
įkurtą valstybę, kurios centrinė dalis buvo dabartinės Tadžikijos
teritorijoje. Kušanai dideliu mastu priėmė aukštesnę indų kultūrą.

III m.e. amžiuje Indija vėl suskyla į kelias smulkias valstybes. IV–V
m.e. amžiuose atgyja Magadha, tapusi stiprios Guptų agresijos auka.

Leave a Comment