Senovės Indija

Sprendžiant iš archeologinių iškasenų, Indijos teritorijoje žmoniųgyventa jau paleolite. III tūkstantmečio viduryje Indo slėnyje įsikūrėmiestai kuriuos archeologai aptiko XX a. I tūkstantmetyje pr. Kr. susikūrėvalstybės, kurias į vieningą karalystę sujungė pirmieji Maurijų dinastijos(321 – 187 m. pr. Kr.) valdovai. Indija tai – milžiniška šalis, kas iš dalies paaiškina jos gamtos sąlygųįvairovę. Jos teritorijoje esama žemumų ir kalnų, bevandenių dykumų irvietovių, kur gausiai palyja, stepių ir neįžengiamų džiunglių. Ši civilizacija savo teritorijos didumu ir gyventojų skaičiumi jautolimoje praeityje, kaip ir dabar, buvo viena iš stambiausių valstybiųAzijoje. Griežtos pačios gamtos sukurtos ribos atkirto ją nuo išoriniopasaulio ir pasunkino ryšius su kitomis šalimis ir tautomis. Iš pietų,pietvakarių ir pietryčių ją skalauja neaprėpiami Indijos vandenyno,Arabijos jūros, Bengalijos įlankos vandenys, iš šiaurės – užstojadidžiausias ir aukščiausias pasaulyje kalnagūbris – Himalajai. Kalnųkliūtys, nors ir ne tokios neįveikiamos, bet gana galingos, skiria Indijąnuo Irano ir rytuose – nuo Indokinijos. Indija turėjo nemaža gamtos turtų, reikalingų žmogui gyventi, ir jaipalyginti nedaug tereikėjo įsivežti produktų. Itin turtinga bei įvairi buvošalies flora ir fauna. Be kviečių ir miežių, čia jau senovėje pradėtaauginti ryžius, kurie kaip tiktai iš Indijos pirmąkart pateko į VakarųAziją, Afriką, Europą. Iš kitų kultūrinių augalų, kuriuos vakaresnės šalyspažino per Indiją, paminėtina cukranendrė ir medvilnė, jau nekalbant apieprieskonius. Indija – visokiausių žaliavų ( akmens, metalo rūdų, miško medžiagos )neišsemiamų šaltinių šalis. Dėl to galėjo vystytis ūkis; tas vystymasisbuvo gan be užsienio prekybos savarankiškas, nors, žinoma, būta ir kitųgenčių bei tautybių skverbimosi, taip pat neišsiversta be užsienio prekybos

(daugiausia per Iraną ir Vidurinę Aziją). Senovės Indijoje buvo prijaukinti virtinių veislių gyvuliai (pavyzdžiui,kuprotas jautis zebu, patekęs iš čia į Tarpupį ir Egiptą). Indijoje taippat pirmiausia buvo prijaukinti drambliai kurie buvo panaudojami daugiausiakarui.nuo to meto, kai vyko Aleksandro Makedoniečio žygiai, ir vakarųtautos pradėjo mokytis iš indų panaudoti kautynėse galingus dramblius. Indo ir Gango aukštupio slėniuose anksti pradėjo klestėti drėkinamojižemdirbystė, o kitur žemdirbiai priklausė nuo kritulių, ypač gausių Gangožemupyje. Itin didelę reikšmę šaliai turi vasaros musonai, pučiantys išpietvakarių ir atnešantys daug drėgmės. Kai jie liaujasi arba aprimsta,užeina sausra.

Gyventojai. Seniausiose Indo literatūros paminkluose, taip pat antikosautorių pateiktose žiniose išliko prisiminimų apie nepaprastai didelįgyventojų tankumą senovė Indijoje. Nėra abejonės, kad šiose žinioseskaičiai pernelyg padidinti, bet, šiaip ar taip, Indija turėjo daugiaugyventojų, negu Egiptas ir Vakarų Azija, ir tik Kinija galėjo varžytis suja šiuo atžvilgiu. Etninė Indijos gyventojų sudėtis senovėje ( kaip ir dabar) buvonepaprastai marga. Pietuose daugiau gyveno tamsiaodės gentys. Seniausišalies gyventojai kalbėjo veikiausiai dravidų, iš dalies dar ankstesnėmiskalbomis ( munda ir kt. kalba), kurios šiandien girdėti tik kai kuriuoserajonuose. II tūkstantmetyje pr. Kr. Indijoje pradeda plisti gentys,kalbančios indoeuropiečių tautų šeimos kalbomis. Iš šių kalbų susiformavoliteratūrinė kalba, pavadinta sanskritu. Šios vėlesnės etninės grupės, kurias, kai kurių tarybinių ir užsieniotyrinėtojų nuomone, sudarė persikėliai iš šiaurės vakarų, save vadinoarijais. Šis etninis pavadinimas vėliau įgavo reikšmę “kilmingieji”, nesužkariautojai iš aukšto žiūrėjo į vietinius gyventojus ir tarėsi esąpranašesni. Tačiau apie vienos ar kitos etninės grupės (rasinės ar

kalbinės) pranašumus nėra ko kalbėti. Viskas priklausė nuo vystymosi sąlygųvienu ar kitu istoriniu momentu.

Šaltiniai. Didelė dalis pirminių senovės Indijos istorijos šaltiniųpražuvo. Daugelis senosios indų literatūros kūrinių buvo parašyti ant beržožievės arba palmių lapų ir neatlaikė nepalankių klimato, drėgnesnio neguEgipte, kur galėjo išsilaikyti tokia trapi medžiaga, kaip papirusas),sąlygų. Antra vertus gaisrai, kurie negalėjo sunaikinti molini. VakarųAzijos knygų rinkinių, buvo pražūtingi senosios Indijos bibliotekoms irarchyvams. Originaliai išliko tik tekstų, kurie buvo išskirsti akmenyje, ojų rasta palyginti nedaug. Laimei, sanskritas, ne taip, kaip dauguma senovės rytų kalbų, niekadanebuvo pamirštas, ir literatūrinė tradicija per šimtmečiu nenutrūko.Kūriniai, laikomi vertingais, buvo sistemingai perrašinėjami (kaip žydųBiblija arba iraniečių Avesta) ir išliko iki šių dienų kaip vėlesninuorašai. Žinoma, ir čia nebuvo išvengta papildymų ir iškraipymų. Blogiausia yra su senovės Indijos metraščiais. Iš jų neliko beveik nieko,nebent tik fragmentai, įtraukti į vėlesnes viduramžių kronikas. Didžiausi ir turiningiausi yra šie poetiniai kūriniai: Vedos, Mahabharatair Ramajana. Vedos yra dideli himnų, giesmių, magiškų užkeikimų ir ritualinių formuliųrinkiniai. Ankstyviausios dalys sukurtos apie II tūkstantmečio pr. Kr.vidurį, bet paskiau kokį tūkstantį su viršum metų jos buvo perdirbinėjamos,ir paskutinis įrašas padarytas jau artėjant mūsų erai. Su žodine indų tautos kūryba sietinos taip pat dvi grandiozinės poemos,kurias literatūrinės vertės ir istorinės reikšmės požiūriu galima lygintisu pasaulinio garso Homero epu. Pirmoji šių dviejų poemų buvo Mahabharata,o antroji Ramajana. Nors per padavimą išliko šių poemų autorių vardai

(Vajasa ir Valmikis), iš tikrųjų jie tokie pat mažai istoriški, kaiplegendinis Homeras. Abiejų poemų matmenys sukurti maždaug I tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, ogalutinę formą jos įgavo jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Mahabharatoje aprašomas dviejų karališkosios giminės atšakų, Bharatospalikuonių – Kauravų ir Pandavų – susidūrimas. Pirmoji atšaka valdėHastinapuro mieste, o antroji stengėsi atimti iš jos valdžią. Per tai kiloitin kruvinos kautynės, kuriose dauguma žuvo. Ramajanoje pasakojama apie karalaičio Ramos, dėl pamotės persekiojimųišvykusio iš savo gimtojo Ajodhijos miesto, keliones. Jo žmoną Sitąpagrobia milžinai iš Lanko (Ceilono) salos. Norėdamas ją išgelbėti, jispersikelia su savo vadovaujama kariuomene, sudaryta iš lokių ir beždžionių,į tą salą ir nugali priešus. Galiausiai jam pavyksta grįžti į tėvynę irįsitvirtinti tėvo soste. Be mitinių ir epinių kūrinių, išliko taip pat rinkinys “Manu įstatymai”.Nustatyti jų chronologiją irgi labai sunku. Manoma, kad rinkinys buvo sudaromas nuo III amžiaus pr. Kr. iki III mūsųeros amžiaus. Tai tipiškas sakralinės teisės (panašiai kaip Penkiaknygėsįstatymai) paminklas, kuriame civiliniai ir baudžiamieji nuostataiglaudžiai susipynę su ritualiniais įsakymais bei draudimais ir didžiausiasocialine nelygybe yra religijos autoriteto sankcionuota. Savotiškas rašytinis paminklas yra Arthašastra. Jos sudarytoju laikomasįžymus didžiūnas, Aleksandro Makedoniečio amžininkas Kautilija. Šiamepuikiame traktate apie valstybės valdymą yra įdomių patarimų ir įstatymų,atspindinčių sąlygas tos epochos, kai šalyje įsigalėjo centralizacija irbiurokratizacija. Ankstyvajam budizmui studijuoti pagrindinis šaltinis yra legendų irTipatiko sentencijų rinkinys. Visiškai tikrai datuoti galima karaliaus Ašokos ediktus (III amžiujepr.Kr.), iškaltus uolose. Juose kalbama apie šio karaliaus karus ir

religinę politiką. Iš antikos autorių, be jau mums žinomo Herodoto, palikusio savo meto (Vamžius pr.Kr.) vakarų Indijos aprašymą, ypač paminėtinas Arianas, gyvenęsII mūsų eros amžiuje. Savo “Aleksandro anabazyje” jis aprašė šio karaliausžygį į Indiją, o kūrinyje “Indija” pateikė išsamią šalies geografinęapybybraižą. Nušviesti senovės Indijos istorijos momentus daug padeda materialinėskultūros paminklai. Antai, vykdant kasinėjimus, pradėtus mūsų amžiaus 3-iame dešimtmetyje Indo baseine, išaiškėjo III-II tūkstantmečių pr.Kr.protoindiškoji kultūra, iš kurios galima spręsti apie epochą prieš arijųatsikėlimą ir seniausios sanskritiškai parašytos literatūros pasirodymą. Seniausioji Indija. Sprendžiant iš archeologinių radinių, Indijoje žmonėsapsigyveno dar senojo akmens amžiaus laikais. Paleolito stovyklų rasta kaikuriose šalies kalnų vietovėse. Sekančioje neolito stadijoje žmonės jau ėmėkurtis didelių upių slėniuose, kurie ankščiau buvo negyvenami. Į pirmąjąvietą vis labiau kyla vakariniai Indijos rajonai, kur eneolito laikais irypač žalvario amžiuje formuojasi savita protoindiškoji civilizacija,suklestėjusi III tūkstanmetyje ir II tūkstanmečio pr.Kr. pradžioje.Pgrindiniai jos centrai buvo miestai, kurių griuvėsiai atkasti dabartinėsHarapos (Pendžabe) ir Mohendžo Daro (Sinde) rajonuose. Pagrindinius įrankius ir ginklus šių miestų gyventojai gaminosi iš vario,paskiau net iš žalvario. Geležis buvo visiškai nežinoma. Kai kurieįrankiai, pavyzdžiui, noragai, buvo tebegaminami iš titnago. Ekonomikos pagrindas buvo ariamoji žemdirbystė (darbiniai gyvuliai buvojaučiai zebu ir buivolai). Be javų (kviečių miežių, ryžių) ir vaismedžių(datulių ir kt.), jau buvo auginami vilnamedžiai. Labai išsivystė amatai. Tauta, sukūrusi protoindiškąją kultūrą, veikiausiai buvo dravidai, o,galimas daiktas, ir prieš juos gyvenusios gentys.

Tuo laikotarpiu atsirado jau tikri miestai su plačiomis gatvėmis.Sankryžose namų kampai būdavo suapvalinami, kad nekliudytų eismui. Žmonėsstatydinosi dviaukščius mūrinius pastatus. Puikiai buvo organizuotasvandens tiekimas ir nutekamojo vandens nuleidimas į specialiusnusodintuvus. Aukštą lygį pasiekė vaizduojamasis menas. Pagaliau jauatsirado vietinis originalus raštas, veikiausiai hieroglifais. Deja, išlikotik trumpų įrašų antspauduose. Jie dar nėra galutinai iššifruoti ir sukeliaginčų, bet pats jų buvimas yra labai reikšmingas. Apie II tūkstantmečio pr.Kr. vidurį protoindiškosios valstybės ir jųkultūra nusmunka. Manoma, kad lemiamą vaidmenį čia bus suvaidinęs svetimųetninių grupių, kalbančių indoeuropiečių sistemos kalbomis, įsiveržimas.Tikrų ir konkrečių duomenų apie šį persikėlimą (veikiausiai iš šiaurėsvakarų) kol kas neturime, bet pats faktas, kad pasikeitė kalba ir kultūra,yra neginčijamas.Greičiausiai šis tautų kilnojimasis buvo laipsniškas irlėtas. Šiaip ar taip, Harapa ir Mohendžo Daras (vartojant šių laikųpavadinimus) buvo sugriauti. Dar kartą reikia pabrėžti, kad užkariautojai arijai kuriuos daugelisburžuazinių istorikų laiko aukščiausios rasės atstovais, nebuvo pasiekętokio ekonominio ir kultūrinio lygio, kaip protoindai. Arijų pergalėpristabdė socialinį-ekonominį vystymąsi ir netgi laikinai nubloškė jį kiekatgal. Indija XV – VI a. pr.Kr. Indijos istorija po ”arijų invazijos” mums yražinoma daugiausia iš poezijos kūrinių (Vedų, Mahabharatos ir Ramajanos).Sugriovus pagrindinius protoindiškosios kultūros centrus, Indo baseineilgam laikui užėjo nuosmukis, šalis susiskaldė. Didelę reikšmę įgaunarajonai Gango aukštupyje ir vidupyje. Tiesa, čia įsikūrę miestai panašūs įdidelius kaimus. Vyrauja natūralinis ūkis. Vertės matas yra karvės. Vis dėlto, nepaisant visų sukrėtimų, šiaurės Indijoje rodosi tam tikrųnaujo ekonominio pakilimo požymių. Visų pirmą II ir I tūkstantmečių pr.Kr.

sandūroje atsiranda geležinių įrankių, kurių nežinojo Harapos ir MohendžioDaro gyventojai. Panaudojant protoindams nežinomą sunkųjų plūgą sugeležiniu noragu, pasidarė galima įdirbti kietesnius dirvožemius, iržemdirbytė išsiplėtė toli už upių slėnių ir ribų. Itin didelę reikšmęįgauna tokios specifinės Indijos žemės ūkio kultūros kaip ryžiai, medvilnėir cukranendrės. Didėja socialinė diferenciacija. Geriausi žemės sklypai pereina įkilmingųjų šeimų rankas. Literatūros kūriniuose vis dažniau pradedamiminėti vergai. Iš pradžių tai buvo karo belaisviai. Jie vadinami žodžiu“dasa”, kuris reiškia priešą, svetimšalį. Ilgainiui atsiranda ir vergųskolininkų. Padažnėja atvejų, kai žmonės patys parsiduoda arba parduodagiminaičius. Vienas iš Mahabharatos herojų, priklausantis karališkajaigiminei, pralošė kauliukais visus savo turtus, savo brolius, patį save irpagaliau, baisiausias dalykas, savo gražuolę žmoną. Visa tai aprašoma kaip visiškai įprastinis ir normalus reiškinys. Žinoma,gyvenime kur kas dažniau vergais buvo paverčiami neturtėliai, o nevaldančiosios diduomenės atstovai. Tomis aplinkybėmis gimininė-gentinė santvarka vis labiau užleidžia vietąvalstybiniai organizacijai. Radžos, kurie nagrinėjamo laikotarpio pradžioje figūravo kaip genčiųvadai, darosi paveldimaisiais karaliukais. Iš padavimo žinome prisiminimus apie dvi senovines dinastijas. Viena išjų valdė Hastinapuros mieste ir vadinosi Mėnulio dinastija. Jai priklausėmitinis protėvis Bharata ir jo palikuonys Kauravai ir Pandavai,apdainuojami Mahabharatoje. Kita, pavadinta Saulė dinastija, valdėAjodhijoje (Gango vidupyje). Jos atstovas buvo garsingasis Rama, kurispirmasis nusigavo iki Ceilono, o tai rodo, kad plėtėsi ryšiai su išoriniupasauliu. Didėjant socialinei diferenciacijai, susidarė vienas nuo kito griežtaiatsiriboję luomai ir atsirado uždaros varnos, kurių egzistavimas laikomassavitu Indijos visuomenės bruožu. Varnos minimos vedų tik paskiausiose

papildymuose. Vėliau pasidalijamas į šias uždaras grupes laikomas amžinu irnustatytu iš aukščiau. Dvi aukščiausios varnos buvo viešpataujančio:brahmanai (žyniai) ir šatrijai (karinė diduomenė). Pasak padavimo, pirmiejiišėję iš aukščiausiojo dievo Brahmos lūpų, antrieji – iš jo pečių. Didžiulę gyventojų daugumą sudarė trečioji varna, kuri vaidinosivaišijais. Jie buvo laikomi išėję iš Brahmos šlaunų. Daugiausia tai buvožemdirbiai – bendruomenininkai, bet čia priklausė amatininkai ir netpirkliai į kuriuos ir dvasinė, ir pasaulietinė diduomenė žiūrėjo iš aukšto. Ketvirtoji varna, šudrai, buvo susidariusi iš pavergtų svetimšalių, taippat iš persikėlėlių, atirūkusių nuo savo giminės ir genties. Jie buvolaikomi žemiausios kategorijos žmonėmis, išėjusiais iš Brahmos kojų pėdų irtodėl pasmerktais šliaužioti dulkėse. Jų nepriimdavo į bendruomenes, jiemsneleisdavo turėti jokių postų. Net aki kurios religinės apeigos,pavyzdžiui, garbinga “antrojo gimimo” ceremonija, jiems nebuvo rengiamos. Pažymėtina, kad buvo žmonių, kurių neįsileisdavo net į ši žemiausiąsluoksnį ir kurie nepriklausė jokiai varnai. Tai buvo “neliestinieji”,neprileidžiami net prie šulinių, nes neva jie galėjo prižagti švarųvandenį. Kiekvienos varnos teisės ir pareigos buvo vėliau užfiksuotos “Manuįstatymų” rinkinyje. Pirmojon vieton buvo pastatyti brahmanai. Pabrėžiama,kad karinė diduomenė (kšatrijai) turi juos gerbti (net šimtametis kšatrijasturi nusilenkti dešimtmečiui brahmanui). Tačiau gyvenime abi aukščiausiosvarnų buvo pasidalijusios tarpusavyje valdžia bei privilegijas ir norskartais veržydavosi viena su kita, bet, prireikus slopinti liaudį, eidavoišvien. Už tą patį nusikaltimą skirtingų varnų atstovai būdavo baudžiaminevienodai. Už šudro nužudymą brahmanas turėdavo tik atgailauti ir sumokėtibaudą, kaip už gyvulio nužudymą. Bet šudrui, jeigu ji išdrįsdavo tik

pasiginčyti su brahmanu, į burną būdavo įkišama karšta geležis. Beje, pasiskirstymas į varnas anaiptol ne visada sutapo su klasiniupasiskirstymu. Tik dalis šudrų buvo vergai. Antra vertus, į vergovę galėjopatekti ir žmonės iš aukščiausiųjų varnų (kaip tasai karalaitis, kurispralošė kauliukais save ir savo brolius). Tiesa, petekusiems į vergiją išaukščiausių varnų būdavo lengviau išsipirkti ar kitaip atgauti laisvę. Pasiskirstymas į uždaras varnas buvo laikomas amžinu ir nekintamu, jįsankcionavo religija. Tarp skirtingų varnų atstovų buvo draudžiamosvedybos. Reikia tai pat atminti, kad patys senosios Indijos religiniai tikėjimai,socialinių poslinkių veikiant, amžių būvyje keitėsi. Vedose minima daugybėgamtos dievų (Varuna – dangaus dievas, Angis –ugnies dievas, Surja – saulėsdievas ir kt.). Aštrėjant klasiniams ir luominiams prieštaravimams ir stiprėjant žyniųluomui, kuris diferencijavosi į atskirą varną, religiniai tikėjimaisujungiami į darnią sistemą. Panteono priekyje atsistoja Brahma, laikomasbeveidžiu ir visa apimančiu (žinoma, teologinėse konstrukcijose). Pagal jovardą žyniai vadinasi brahmanais, o valstybinė religija, kilusi iš genčiųkultų,– brahmanizmu. Socialinė nelygybė, kaip akivaizdžiai parodytalegendoje apie varnų atsiradimą, buvo skelbiama amžina ir nekeistina.

Magadhos iškilimas. Maurjos valstybės sukūrimas. Iki VI amžiaus pr.Kr.Indija buvo susiskaldžiusi į daugybę karalysčių. Vien tik Gango baseinegyvavo šešiolika smulkių valstybinių darinių. Vienas iš jų – Magadha – nuoVI a. pr.Kr. sparčiai stiprėja ir plečiasi. Jo karalius Bimbisara (543–491a. pr.Kr.) užvaldo Gango žiotis ir pasiekia Bengalijos įlanką, o joįpėdiniai prijungė į savo valdas šios “šventos” upės baseiną ir palei jįesančias kalnų vietoves.

Vakarų Indijoje susikaldymas išsilaikė ilgiau. Tai palengvino grobikiškusžydus Achemenidams, paskui Aleksandrui Makedoniečiui, kuris per dvejusmetus (327–325 metų pr. Kr.) užėmė visą vakarų Indiją ir nusigavo iki Indo

žiočių. Graikų – makedoniečių viešpatavimas Indo pakrantėse buvo neilgas. Plačiamliaudies judėjimui prieš užkariautojus iš vakarų ėmė vadovauti įžymus indųveikėja Čandragupta. Būdinga, kad jis nebuvo karaliaus giminės narys ir net(jei tikėsime vienu padavimu, kurį platino jo priešai) priklausė niekinamaišudrų varnai. Čandragupta iškilo, tarnaudamas Magadhos karaliui DhanuiNandai, paskutiniam Nandų dinastijos atstovui. Patekęs į nemalonę, jispabėgo į Pendžabą, kur susitikinėjo su Aleksandru Makedoniečiu. Grįžęs į Magadha, Čandraguta užėmė sostą. Jis valdė nuo 321 iki 298metais pr. Kr. ir buvo galingos Maurjos valstybės įkūrėjas. Jos sostinė –Pataliputros miestas. Čandraguptai pavyko suvienyti visą šiaurės Indiją. Graikų – makedoniečiųįgulos buvo išvytos iš Indo slėnio. Pasinaudodamas kivirčai tarp AleksandroMakedoniečio įpėdinių, kurie negalėjo taikiai pasidalyti jo valstybės,Čanragupta susitarė su vienu iš jų – Seleuku. Gavės iš jo į žmonas dukterįir padovanojęs jam už tai 500 kovos dramblių, Indijos karalius užsitikrinosavo vakarų sienos saugumą, prisijungdamas prie Indo slėnio prieinančiaskalnų vietoves (dabartinio Afganistano ir Beludžistano teritorija). Užkariavimų politika buvo vykdoma ir valdant Čandraguptos įpėdiniams,ypač jo vaikaičiui Ašokai (273 – 236 m. pr. Kr.). Jo karaliavimo metu buvonukariauta Kalingos karalystė pietų Indijoje. Šioje nukariavimokampanijoje, jeigu galima tikėti Ašokos įrašais, buvo nukariauta 100 000žmonių ir išsivaryta į nelaisvę 150 000. Didžiulėje Maurjos valstybėje, apėmusioje kone visą Indiją, išskyrus įpiečiausią pakraštį, vyko žymūs ekonominiai poslinkiai. Plačiu mastuvykdomas dirbtinis drėkinimas (naudojant vandens keliamuosius ratus). Kaikurie laukai apsėjami dukart per metus. Intensyvėja gyvenimas miestuose. Pataliputroje ir kituose centruose buriasi amatininkai, kurie aptarnaujakaralių ir diduomenę, gamindami jiems prabangos reikmenis. Kai kuriedirbiniai (ypač medvilniniai audiniai ir metaliniai daiktai) išvežami į

helenistines valstybes. Pradedama taip pat prekiauti su Ceilonu irPietryčių Azijos šalimis. Vystosi pinigų kalyba (pirmosios sidabrinėsmonetos pasirodė Indijoje šiek tiek ankščiau – V a. pr. Kr. Prekyboje didelį vaidmenį vaidino pats karalius, pasigrobęs druskos,svaiginamųjų gėrimų, perlų ir kitų prekių pardavinėjimo monopolį. Yra likęžinių apie didelius karaliaus dvarus ir dirbtuves, kur buvo naudojamasvergų darbas. Tačiau dauguma gyventojų sudarė žemdirbiai, susivieniję į kaimobendruomenes. Pastarosios kaip ne kartą yra nurodęs K.Marksas, buvo laibaipastovūs. Čandragupta ir jo įpėdiniai savo didžiulei valstybei valdyti sukūrėsudėtingą biurokratinę sistemą, kurios išlaikymas reikalavo didžiulių lėšų.Ant žemdirbių ir amatininkų pečių gulė įvairiausi mokesčiai ir prievolės,jau nekalbant apie begalines neteisėtas rinkliavas ir kyšius. Kaip tadabuvo kalbama, neįmanoma susekti, kiek lėšų pasisavina valdininkas, kaip kadnegalima nustatyti kiek vandens iš geria žuvis. Budizmas ir jo istorinis vaidmuo. Valdant Maurjos dinastijai, įvyko žymūsposlinkiai Indijos visuomenės religinėje ideologijoje. Viešpataujantireliginė sistema – brahmanizmas – vis mažiau patenkino valdančiąjądinastiją. Jos dogmos susiformavo gimininio susiskaldymo sąlygomis ir mažaiatitiko aplinkybes, kai jau buvo susikūrusi centralizuota valstybė irvystėsi gyvenimas miestuose. Susiskirstymo į uždaras varnas, kurvadovaujantį vaidmenį vaidino žyniai, o pirkliai priklausė trečiajaivarnai, nebebuvo galima griežtai laikytis didžiulėje valstybėje, kuriojevystėsi prekyba. Karaliai telkdavosi sau reikalingus žmones, nepaisydami jųkilmės. Stiprėjanti karaliaus valdžia negalėjo kęsti dvasininkųįsivyravimo. Su senąją brahmanizmo sistema vis labiau konkuruoja naujos religinėsdoktrinos, atitinkančios laiko dvasią. Iš naujų religijų ypač didelę reikšmę gavo budizmas. Ši religijanesidomėjo stojančiųjų į tikinčiųjų bendruomenę kilme. Nei giminė, neivarna, kurioms priklausė žmogus, negalėjo jam sutrukdyti pereiti į naują

tikėjimą. Remiantis tradicija, laikoma, kad religinė-filosofinė budizmo sistemąsukūrė karalaitis Sidhartas, gyvenęs VII – VI a. pr. Kr. ir pramintas varduBuda (“praskaidrintu”), iš kurio yra kilęs jo mokymo pavadinimas. Apie šįkaralaitį buvo pasakojama, kad jis dar jaunystėje ėmęs mąstyti apie žmogaukančių priežastis. Vargšo elgetos, žaizdoto ligonio, laidotuvių procesijosvaizdas – visa tai kėlė jam didį gailestį. Jis atsisakęs savo aukštos padėties ir išvykęs į pasaulį, paskuipasidaręs mokslininku. Jo mokymo pagrindas buvo pripažinimas , kadgyvenimas pats savaime esąs blogybė. Bet kuris žmogaus patiriamas norassukeliąs galiausiai kančią. Vienintelė išeitis – nuslopinti bet kokiasaistras, bet kokius siekimus. Jeigu tai pavykstą, žmogus po mirtiesnebeatgimstąs kitu pavidalu naujoms kančioms. Šis begalinio persigimimoproceso nutrūkimas ir esąs nirvana – didžiausia palaima. Iš šio savotiško mokymo padarytos praktinės išvados buvo didžiulės.Kadangi išganymą galįs pasiekti pats žmogus, jo valia nuslopinti troškimus,religinis kultas ir žyniai darąsi nereikalingi. Tobulėjimas, atsisakymasgėrybių ir žemiškų gėrybių nepriklausą nuo žmogaus ar jo padėtie svisuomenėje. Šie išoriniai momentai negalėję sutrukdyti tikinčiajampasiekti nirvaną. Budistai anaiptol neragino prievarta panaikinti luominesir giminines pertvaras ar turto skirtumus, bet laikė visa tai neesminiaisdalykais. Beje, vienu atžvilgiu jie net teoriškai atsisakė lygybės principo– pripažinimo, kad išganymą gauti galį tik laisvi žmonės. Vergai buvonepriimami į sanghas (ankstyvųjų budistų bendruomenes). Vergui, kuris nėrapats savęs šeimininkas ir negali savo valia atsisakyti veiklos, kelias įnirvaną buvo uždarytas. Dvasinės lygybės skelbimas traukė į naują tikėjimą beturčius irengiamuosius (išskyrus vergus). Nereikalavimas prievarta pakeistisusidariusią santvarką, atsisakymas nuo socialinės kovos ir perversmų buvo

visiškai priimtinas pasiturintiems miestiečiams, kurie buvo nepatenkintidvasinės ir pasaulietinės diduomenės įsigalėjimu, bet norėjo atsisakytiturtinės nelygybės. Ankstyvojo budizmo skelbiamas abejingumas turtams garantavo nuopasikėsinimų į svetimo gerą. Budistai pamokslininkavo įvairiomis kalbomis,o tai irgi traukė tikinčiuosius, kilusius iš įvairių genčių ir tautybių. Maurjos dinastijos karaliams budizmas daugeliu požiūriu buvo daugpalankesnis už brahmanizmą. Jis padėjo naikinti privilegijas, pagrįstaskilmingumu ir etnine priklausomybe, o šios privilegijos kaip tik kliudėorganizuoti plačios despotiškos šalies valdymą. Jos trukdė sujungtiatskiras šalies dalis ir unifikuoti valstybinę santvarką. Raginimas būtipasyviems labai tiko vergvaldžiams, ypač kad budistai pripažintų vergųbeteisiškumą. Labai didelio pasisekimo naujoji religija susilaukė, valdant Ašokai,kuris pats priėmė budizmą ir sušaukė Pataliputroje susirinkimą, kurisįformino jo dogmas. Buvo įsteigti keli budistų vienuolynai. Tačiau nereikia manyti, kad brahmanizmas buvo likviduotas. Apie tai Ašokanegalėjo ir galvoti. Naujos tikybos sklido daugiausia dideliuose miestuose,kur labai maišėsi gyventojai, atitrukę nuo genties ir kaiminėsbendruomenės. Kaimo vietovėse, kur etninės, luominės ir kitokios socialinėspertvaros buvo kur kas tvirtesnės, brahmanizmas išlaikė savo pozicijas.Šiaip ar taip, jis buvo visiškai toleruojamas. Naujoji, su jokia tauta nesusijusi religija turėjo visas galimybe taptipasauline (šiuo atžvilgiu budizmą galima palyginti su krikščionybe irislamu). Nesusilaukęs visuotinio pripažinimo pačioje Indijoje, budizmas jauII amžiuje pr. Kr. pradėjo plisti už jos ribų, ypač Centrinės, Rytų irPietryčių Azijos tautose. Indijoje budizmo pasisekimą lėmė daugiausia Maurjos dinastijos karaliųglobojimas. Tačiau po Ašokos mirties jo valstybė susilpnėjo. Tvirtaisucementuoti daugybę sričių ir tautybių, kurios kalbėjo įvairiausiomiskalbomis ir skyrėsi ekonominio ir kultūrinio išsivytimo lygiu, buvo

neįveikiamas uždavinys. Ypač toli irimo ir decentralizacijos procesas pažengė, valdant Šungosdinastijai (187 – 73 m. pr. Kr.), kuri atėjo vietoj Maurjos dinastijos.Naujosios dinastijos karaliai neberėmė budizmo. Brahmanizmas ir su juosusijusių izoliuotų varnų sistema vėl įsigalėjo. Prie centralizacijos susilpnėjimo nemaža prisidėjo įsiveržimai iš svetur,kurie Indiją kamavo nuo II a. pr. Kr. Svarbiausias priešas buvo iš pradžiųGraikų–Baktrų karalystė, susiformavusi į vakarus nuo Indijos. I amžiuje pr.Kr. iš šiaurės vakarų įsiveržia kušanai. Nemaža Indijos dalis įeina į jųįkurtą valstybę, kurios centrinė dalis buvo dabartinės Tadžikijosteritorijoje. Kušanai dideliu mastu priėmė aukštesnę indų kultūrą. III m.e. amžiuje Indija vėl suskyla į kelias smulkias valstybes. IV–Vm.e. amžiuose atgyja Magadha, tapusi stiprios Guptų agresijos auka.