Romėnų visuomenė ir buitis

Beveik visose gyvenimo srityse iki mūsų laikų išliko romėnų tradicijų, papročių ar išradimų pėdsakų.
Romos imperijoje buvo dvi pagrindinės gyventojų grupės: piliečiai ir svetimtaučiai. Piliečiai buvo skirstomi į patricijus, plebėjus ir raitelius. Piliečiai vyrai naudojosi visomis teisėmis ir privilegijomis. Moterys ir Romos provincijų gyventojai galėjo naudotis tik kai kuriomis teisėmis.
Romėnų visuomenėje daug dėmesio buvo skiriama šeimai, kuriai vadovavo tėvas. Po tėvo mirties šeimos galva galėjo tapti bet kuris iš sūnų. Ištisas gimines siejo vienas vardas. Romoje buvo paplitę trigubi vardai, pvz., Gajus Juulijus Cezaris. Pirmasis vardas – asmenvardis, antrasis – giminės vardas, o trečiasis – giminės šakos prievardis. Moterys buvo vadinamos tik giminės vardu, o vergai – tik pravarde.
Berniukai suaugusiais buvo pripažįstami tik sulaukę 14 metų. Tada kartu su tėvais ir draugais jie ateidavo į Forumą, kur apsivilkdavo togą ir nusivilkdavo vaikiškus rūbus. Po pirmojo skutimosi berniukus užregistruodavo kaip pilnateisius piliečius.
Romėnų visuomenėje moterys ilgą laiką neturėjo jokių teisių. Moters nuosavybė galėjo atitekti jos vyro tėvui. Tik I–II a. pr. Kr. kilmingos romėnės pradėjo valdyti savo turtą ir gavo daaugiau teisių.

Romėno kasdienybė

Beveik visi Romos gyventojai keldavosi auštant. Neturtingiesiems prasidėdavo monotoniška darbo diena. Jų maistas buvo menkas ir prastas. Pagrindinis patiekalas buvo pulta – tiršta pupų, miežių arba kviečių miltų tyrė. Kartais maistas būdavo paįvairinamas maza (miltų, trinto sūrio ir medaus ko

oše), trupučiu alyvų ir vynu, pusiau atskiestu vandeniu.
Kilmingas romėnas rytais priimdavo svečius, išsitiesęs minkštasuolyje skaitydavo arba rašydavo laiškus. Jis turėjo labai daug laisvo laiko. Dieną kilmingieji galėjo praleisti soduose ir parkuose, mankštintis Marso lauke, žaisti kauliukais, šaškėmis ant žemės, lankytis teatruose, amfiteatre ar pirtyse.

Sveikame kūne sveika siela

Kasdieniniame Romos gyvenime viešosios pirtys – termos – buvo labai svarbios.
Pirmosios pirtys, pastatytos Romoje II a. pr. Kr., buvo paprastos maudyklės tik vyrams. Augusto valdymo metu buvo 170 privačių pirčių, o 20 m. pr. Kr. pastatytos pirmosios viešosios pirtys. Daugelis imperatorių statė dideles pirtis, kad pademostruotų savo galybę ir turtus. III a. po. Kr. Romoje buvo apie 1000 privačių ir 11 viešųjų pirčių. Imperatorių – Karakalos ir Diokletiano pirtys, užėmusios apie 30 hektarų plotą, buvo prabangiausios. Marmuru išklotos salės, galerijos, erdvios patalpos spportiniams žaidimams, poilsio kambariai, termos ir užkandinės, paveikslai, skulptūros, sodai ir fontanai – visa tai pritraukdavo daug žmonių.
Imperijos laikotarpiu įėjimas į pirtį buvo mokamas. Turtingieji romėnai ateidavo kartu su vergais, kurie turėjo maudyti šeimininkus ir prižiūrėti jų rūbus. Didžiausiose termose buvo bibliotekos ir skaityklos, o soduose prie pirčių lankytojai galėjo pasidalyti paskutinėmis naujienomis, spręsti valstybines ir asmenines problemas.
Romos gatvių sankryžose čiurleno fontanai, o pasiturintys romėnai į savo namus buvo įsivedę vandentiekius. Vandens šaltinis buvo parenkamas aukštai kalnuose. Jeigu vandentiekio kelyje pasitaikydavo prarajų, upių, gr

riovių, tekdavo statyti didžiulius arkinius tiltus, vadinamus akvedukais. Į miestą atitekėjęs vanduo pirmiausia būdavo išvalomas specialiais įrenginiais ir tik po to švino vambzdžiais tekėdavo į kolonėles arba privačius namus. Pirmąjį vandentiekį 312 m. pr. Kr. nutiesė Apijus Klaudijus Cekas (Aklasis). IV a. po Kr. jau veikė 13 vandentiekių. Didžiausias vandentiekis buvo imperatoriaus Klaudijaus. Manoma, kad Romos imperijoje būta apie šimtą vandentiekius turėjusių miestų.
Tūkstančiai žmonių džiaugėsi, klausydamiesi amžinos vandens giesmės. Gatvėse ir aikštėse buvo įrengti baseinai, fontanai, vandens grotos. Vandens čiurkšlės trykšdavo iš sienos arba iš mergaitės laikomos amforos, liūto nasrų, vynmaišio. Romėnų poetai šlovino vandentiekius kaip gyvas dievaites.
Po Romos miestu veikė septyni požeminės kanalizacijos kanalai. Nešvarumai patekdavo į didžiausią kloaką, o iš ten – į Tiberį.

Romos imperijos keliai

Romėnų keliai buvo pavadinti dar vienu pasaulio stebuklu. Keliai buvo reikalingi kariuomenei žygiuoti iš vienos vietos į kitą. 312 m. pr. Kr. pradėtas tiesti kelias iš Romos į Kapują buvo vadinamas Apijaus keliu. Jis buvo tiesiamas 100 metų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Romos imperijos kelių tinklas sudarė 85000 kilometrų. Keliai sujungdavo kiekvieną imperijos kampelį su sostine. Maži keliai buvo 3 – 4,5 metrų pločio, o dideli – 8 metrų pločio. Keliai buvo puikūs – platūs, pabarstyti smėliu ar žvyru, ant kurio buvo paklotos akmeninės plokštės. Daugelis kelių išliko iki mūsų dienų. Paskui kariuomenę į provincijas keliavo pirkliai ir prokonsulai, kiti valstybės pareigūnai, pa

ašto kurjeriai ir tūkstančiai piliečių.

Leave a Comment