Hanibalo Barko indėlis į karo meną

Įvadas

Senovės antikoje kuriantis ir keičiantis imperijoms, neišvengiamai vykdavo karai, mūšiai dėl didesnių imperijos teritorijų, turto, vergų ir t.t. Augančioms imperijoms reikėjo vis daugiau materialinių resursų, reikėjo vis daugiau žmonių, karių. Imperatorių užmojai buvo vis didesni. Ta puikiai atspindi ir III a. prieš Kristaus gimimą. Kai šiaurinėje ir pietinėje viduržiemio jūros pusėse kūrėsi ir plėtėsi dvi galingos imperijos, tai Kartaginos ir Romos. Joms besiplečiant neišvengiamai susidūrė ir šių imperijų interesai į naujų teritorijų, bei viduržiemio jūros valdymą. Pietinėje pusėje įsikūrusią Kartaginos imperiją tuuo laikmečių valdė ir jos kariuomenei vadovavo žymus karvedys, generolas Hamilkaras Barka (270 – 228m. pr.m.e), kuriam mirus imperijos ir kariaunos valdymą į savo rankas perėmė jo sūnus Hasdrubalis Barka (245 – 207m.pr.m.e) ir žymusis Hanibalas Barka (247 – 182 pr.m.e.). Vadovaujant šiai karvedžių dinastijai, vyko žymieji punų karai. Kuriuose kare prieš Romos imperiją ypatingai pasižymėjo generolas Hanibalas Barka. Kartaginiečių generolas Hanibalas buvo vienas iš didžiausių karvedžių istorijoje, labiausiai pasižymėjęs antrajame punų kare (218-202m. pr. m. e.) savo žygiu į Romą per Alpes.

Šiame darbe aptariamas Hanibalo Barkos indėlis į karo meeną, bei karo istoriją.

Hanibalas Barka (247 – 182m pr.m.e)
Hanibalas Barka – Kartaginos generolas

Hanibalas Barka gimė garsaus karvedžio Hamilkaro Barkos šeimoje, 287m. pr. m. e. Kartaginos mieste. Tuo metu Kartagina pralaiminėjo ilgą ir labai svarbų karą. Kartagina buvo svarbiausias ir labiausiai klestintis Viduržiemio jū

ūros uostas ir valdė turtingiausias provincijas, bet keletas pralaimėjimų prieš Romėnus taip vadinamame pirmajame Punų kare, lėmė tai, kad Kartagina buvo išstumta iš svarbiausios provincijos – Sicilijos, o kilus pilietiniam karui Kartaginoje Roma užėmė ir Sardinijos, bei Korsikos salas. Manoma, kad šie mūšiai paliko įspūdį jaunajam Hanibalui. Jis buvo jauniausias Kartaginos generolo Hamilkaro sūnus. Dešimties metų tėvas jį išsivežė į Ispaniją. Kartagina ten valdė keletą miestų, tai Andalūzija, Gadiras, Malaga, Naujoji Kartagina. Hamilkaras užkariavo naujas teritorijas šiai laisvajai imperijai. Tokiu būdu kompensuodamas patirtus Kartaginos pralaimėjimus jūros teritorijose. Romėnai manė, kad Hanibalo tėvas privertė savo sūnų prisiekti amžiną neapykantą Romos imperijai. Tačiau šiai neapykantai visa Kartagina turėjo gerų priežasčių. Kai Hamilkaras mirė, vadovavimą perėmė Hanibalo brolis Hasdrubalis (manoma, kad jis buvo Hamilkaro įsūnis). Naaujasis vadovas stengėsi išsaugoti Kartaginos pozicijas diplomatiškai, pasinaudodamas Hanibalo santuoka su Iberijos princese. 221m. pr.m.e. Hasdrubalis buvo nužudytas ir Hanibalas tapo Kartaginos armijos Ispanijoje vadu. Kartaginos valdžia patvirtino jo vadovavimą ir Hanibalas gryžo prie savo tėvo metodų t.y. prie agresyvios karinės politikos ir karai vėl prasidėjo. Hanibalas puldinėjo įvairias tautas. 220m. jis užgrobė Salamanką. Sekančiais metais užkariavo Saguntumą, kuris buvo Romėnų sąjungininkas. Saguntumo miesto užgrobimas buvo Hasdrubalio ir Romos susitarimo pažeidimas. Romėnai pareikalavo Kartaginos valdžią uždrausti Hanibalui vadovauti Kartaginos armijai. Bū
ūtent šio miesto apgultis užsitesusi aštuonis mėnesius, bei jo užėmimas buvo pagrindinė antrojo Punų karo priežastis.

Antrasis Punų karas

Antrasis Punų karas vyko 218-202 m.pr.m.e. Kol romėnai stengėsi nušalinti Hanibalą, jis tuo metu užsiėmė naujų teritorijų užėmimu. Jis paskyrė savo brolį Hasdrubalį (tikras brolis), vadu Ispanijos žemėse ir 218m. gegužės mėn visiškai užkariavo Iberijos pusiasalį. Sužinojusi tai Roma paskelbė antrąjį Punų karą Kartaginos imperijai ir nusiuntė dalį savo pajėgų į Sicilijos salą, kur tikėjosi Hanibalo atakos. Hanibalas nusprendė nutraukti savo žygį į Kataloniją ir užpulti Romą, kol ji nėra tinkamai pasiruošusi karui. Žaibišku žygiu jis kirto Pirėnų kalnus, vesdamas apie 50 000 pėstininkų, 9000 raitelių ir 37 dramblių armiją, kirto Rhono upę, tuo tarpu romėnų armijai buvo paskirtas vadovauti Konsulas Publijus Kornelijus Skipio ir jo brolis, kurie išplaukė iš Romos į Marselį, ir atsidūrė dešinėje Rhono upės pakrantėje, tačiau tada suprato, kad Hanibalas jau kirto upę ir atsidūrė kairėje jos pusėje, taip įžygiuodamas į Galiją, kur prie jo karinių pajėgų prisijungė karingoji Keltų tautai, kuri nekentė romėnų, bei jo armijos kariais tapo apie 30 000 galų. Hanibalas atliko herojiškiausią žygį per Alpes rudenį, kirsdamas šiuos kalnus, per 14 dienų su drambliais, bei 38 000 pėstininkų, bei 8000 raitelių armija pasiekė upės Po krantus ir Turino miestą. Sicilijoje tuo tarpu Konsulas Titus Sempronius ruošėsi įsiveržti į Afriką, bei Ka

artaginą, tačiau sužinojęs apie Hanibalo planus, buvo priverstas savo kariuomenę perkelti prie Po upės. Perėjęs Alpių kalnus Hanibalas įžengė į Italijos žemes. Tuo tarpu Konsulas Scipio grįžo į Romą ir įsitvirtino prie Ticino upės su 2 legionais, bei kai kuriais sąjungininkais galais. Laukė dar dviejų legionų iš Romos siekdamas išsaugoti Romos kolonijas Placentiją ir Kremoną. Prie Ticino upės Kartaginos generolo ir Konsulo Scipio pajėgos. Romėnų karvedys pasiuntė kavaleriją, bei lengvuosius pėstininkus sustabdyti kartaginiečių, tačiau šiame mušyje jis patyrė sutriuškinimą. Kadangi Hanibalas tinkamai panaudojo savo sunkiąją kavaleriją, išstatydamas ją centre, tai atnešė jam pergalę. Manoma, kad mūšis prie Ticino upės nebuvo labai didelis, abiejuose pusėse kovojo maždaug po 8000 karių. Romėnų konsulas buvo sužeistas ir atsitraukė į Placentijos koloniją, tačiau karas persikėlė prie Trebios upės. Pergalė prie Ticino upės privertė daugelį galų pereiti į Hanibalo pusę, taigi jo kariuomenė dar labiau sustiprėjo. Generolas nusiuntė savo brolį Mago su 1000 pėstininkų ir 1000 raitelių į priekį prie Trebios upės parengti pasalą romėnams, tuo pačiu pasiuntė ir lengvąją numidiečių kavaleriją, kuri pastoviai užpuldinėdavo romėnų stovyklas, taip trukdydami ilsėtis kariams, romėnai neturėdavo laiko net pavalgyti. Numidiečiai persekiojo romėnų kariuomenę, net jiems persikėlus, per šaltą Trebios upės, manoma, kad tai buvo 218m. gruodį, kuris pasitaikė šaltas. Tokiu būdu Hanibalas ganėtinai išvargino konsulo Tito Sempronijaus le
egionus, kai jie jau turėjo būti pasirengę itin dideliam mūšiui, prie kurio glaudėsi ir sunkiai sužeistas konsulas Scipio bei jo armijos likučiai. Hanibalas pasirinko itin gerai apgalvotą kovai prieš romėnus taktiką, numatydamas, kad romėnai naudosis savo standartine 3 linijų formuote. Atitinkamai išdėliodamas savo 8000 lengvųjų pėstininkų priešakyje, už jų išsidėstė 20 000 pėstininkų iš Afrikos, Ispanijos ir Galijos, o flangus dengė 10 000 raitelių, bei 37 karo drambliai. Tuo tarpu romėnų konsulas savo valdžioje turėjo 4 legionus t.y. 16 000 romėnų ir apie 20 000 sąjungininkų karių, romėnų flangus dengė 4000 raitelių iš kairės, bei apie 3000 galų iš dešinės. Hanibalas tinkamai numatė ir panaudojo flangų taktiką, kadangi romėnų flangai buvo kur kas silpnesni, nei pagrindinė linija, su sunkiąja kavalerija kartaginiečiai nesunkiai juos įveikė ir tai jiems suteikė galimybę, pasinaudoti apėjimu iš šonų, tuo pačiu metu prisijungė ir pasaloje buvusios pajėgos, taigi romėnai pateko į pražūtingą apsuptį. Išvargintos šalčio ir bado romėnų armijos moralė greitai smuko ir jie nebebuvo pajėgus gintis iš visų pusių. Konsului Scipio su 10 000 karių šiaip ne taip pavyko prasiskynti kelią naktį iš šio pražūtingo mūšio. Tuo tarpu Konsulas Titus kovėsi centre ir jokių šansų jam nebeliko, taigi pergalės dainas dainavo Kartaginos armija. Romėnai prarado apie 20 000 legionų karių. Tuo tarpu Hanibalo nuostaliai buvo kur kas mažesni, daugiausiai rekrūtai galai. Šiuo mūšiu Hanibalas įrodė koks jis puikus karvedys ir strategas, bei kokia grėsmė kyla visai Romos imperijai.

O Hanibalas leido pailsėti savo kariuomenei, bei ją atnaujino naujomis prisijungusių galų pajėgomis. Ir 217m. pavasarį kirto Apeninų kalnyną. Nors šis žygis ir buvo sėkmingas armijai, pats Hanibalas gavo akies infekcija ir apako viena akimi. 2 romėnų konsulai pasidaliję vėl bandė užkirsti kelius kirsti Apeninus, tačiau generolas išvengė mūšio, išmanevruodamas tarp romėnų pajėgų, tokiu būdu jis apėjo Romos konsulus, atsidurdamas už jų. Prie Trasimeno ežero įvyko mūšis su vienu iš šių karvedžių, konsulu Flaminijum.

Romėnai vėl buvo sutriuškinti ir prarado apie 15 000 karių. Hanibalui esant visiškai netoli Romos ir pasklidus žinioms apie Trebios ir Trasimeno mūšius, Romoje kilo sąmyšis, senate buvo nuspręsta diktatoriumi skirti Kvintą Fabijų Maksimą. Kuris visu pirma naudojosi politine strategija ir žadėdamas kitiems miestams juos ginti, taip vėl sustiprino Romos pajėgas ir keletas miestų stojo Romos pusėn. Taigi nors Hanibalas ir buvo nuostabus karvedys, politikoje jam sekėsi nekaip. Sirakūzai padovanojo Romai auksinę skulptūra, mūšiui prie Trasimeno atminti ir romėnams padrąsinti, tai reiškė kad jie romėnų pusėje. Tuo tarpu Hanibalas užėmė dar dvi Romos provincijas. Istorijoje keliamas klausimas: kodėl Hanibalas nepuolė Romos, ją apeidamas? Manoma, kad Hanibalas kaupė pajėgas, bandydamas apsupti Romą iš visų pusių ir sudaryti itin galingą koaliciją aplink amžinajį miestą, prieš pagrindinį jo puolimą. Taigi sekantis jo taikinyje buvo Kanae miestas. Kur Roma buvo vėl sutelkusi savo pajėgas. Manoma, kad tuo metu Romos armija buvo itin gerai pasiruošusi mūšiams, ypač gerai ginkluota. Tačiau 216m. įvykus mūšiui, Kartaginos generolas vėlgi panaudojo itin efektingą taktiką ir romėnai patyrė bene skaudžiausią pamoką šiame kare, prarasdami apie 50 000 legionierių.
Romėnų vadai vadovavo 50 000 armijai prestižinių legionierių, kai tuo tarpu Hanibalas vedė 40 000 karių, iš įvairių šalių Galijos, Afrikos, Numidijos, Ispanijos ir t.t.
Šiame mūšyje lemiamas buvo keltų ir Ispanijos sunkiosios kavalerijos panaudojimas kairiajame sparne, kuris privertė romėnų kavaleriją trauktis, atsitraukimas sudarė sąlygas apeiti romėnų pėstininkus iš nugaros, padėti kairiojo sparno kavalerijai sutriuškinti romėnus ir galų gale užpulti pėstininkus iš nugaros, tai buvo totalus romėnų pralaimėjimas mūšyje.
1. 2.
Canae mūšio schema:
1. Kartaginiečių ir romėnų armijų susitikimas ir susidūrimas (romėnai viršuje)
2. Mūšio pradžia.

3. 4.
3. Kartaginiečių kavalerija apeina romėnų pėstininkus, atakuoja dešinijį sparną.
4. Romėnų apsupimas ir visiškas jų pajėgų sunaikinimas.

Hanibalas toliau patraukė link Capua miesto. Tai buvo vienas didžiausių ir diplomatiškiausių miestų. Tačiau čia Hanibalas įžengė be mūšio, kadangi miesto valdžia susitarė su generolu, kad nekovos prieš jį, jeigu nei vienas kartaginietis nesikiš į miesto valdymą, teismą ir pan. bei nei vienas miesto gyventojas, nebus verčiamas kautis už Kartaginą. Taigi miestas buvo užimtas be mūšio. Hanibalo kariuomenė patraukė link Nolos miesto. Romėnai tai sužinoję pasiuntė armiją vadovaujamą generolo Markuso Kladius Marcelijus. Tačiau pakeliui į Nolą Hanibalui nepavyko užimti Neapolio miesto, gynyba buvo per daug stipri, o kartaginiečiai negalėjo rizikuoti viskuo, todėl keliaudami toliau užiminėjo smuklesnius miestus ir teritorijas.
Romėnų laukė lemtingas mūšis, dėl Nolos miesto, pralaimėjus šį mūšį romėnų moralė būtų visiškai smukusi ir tai būtų atnešę visišką pergalę Hanibalui. Tačiau buvo žmonių kurie kalbėjo, jog Kartagina laimi nes, visada susiduria su kvailais ir nepatyrusiais karvedžiais. Generolas Markusas buvo visiškai kitoks, tai buvo patyręs ir labai protingas karvedys, kuris kažkokiais vien tik romėnų karvedžiams žinomais būdais atspėjo Hanibalo planus ir strategiją, todėl įvykus mūšiui dėl Nolos, Hanibalas nesugebėjo perlaužti romėnų gynybos ir turėjo pasitraukti nuo Nolos, nes negalėjo alinti jau ganėtinai nusilpusios kariuomenės veltui liedamas jos karių kraują. Romėnas Markusas nepaneigė to, kad Hanibalas ne genijus, bet įrodė, kad jis tikrai ne dievas, kaip jau buvo pradėję manyti kai kurie Romos piliečiai. Šis nepavykęs Hanibalo planas, atėmė iš jo galimybę užimti strategiškai labai svarbų Nolos miestą. Kartaginiečiai buvo priversti grįžti į Capua miestą, generolui reikėjo pastiprinimo iš Kartaginos, kadangi jo armija buvo jau gana pakankamai nualinta. 213-212m. Hanibalas užima Taranto miestą, iš kurio jis galėjo dalinai apsaugoti savo jūros kelius. Tačiau pastovūs romėnų puldinėjimai ir miestų blokados silpnina kartaginiečių kariauną. Jauni romėnų vadai vykdo įvairias greitas naktines kovines operacijas. Tačiau Kartaginos valdžia Sicilijos saloje išlaipina pastiprinimą: 25000 pėstininku, 3000 kavalerijos ir 15 karo dramblių. Taigi Kartagina nusprendžia atidaryt antrąjį karo frontą. Romėnai priversti į Siciliją siųsti geriausia Hanibalo priešininką Markusą Marcelijų. Tai leidžia Hanibalui atsikvėpti ir vėl pradėti telkti pajėgas. Taigi 212m.pr.m.e žada Kartaginai sėkmę, Hanibalas pradeda antrąjį savo žygį. Užimdamas Tarentumo miestą, Hanibalas rengėsi dar didesniems žygiams, romėnai tuo metu bandė sunaikinti Kartaginos logistikos bazes pietuose, tačiau tai jiems nepavyko. O Hanibalas tuo tarpu labai ilgame ištvermės mūšyje prieš Markusą prie Numistro miesto išplėšia pergalę. Tačiau Roma jau irgi nebemiegojo, ir 212m. buvo pasiruošusi apgulti Capua miestą. Hanibalas tikėjosi, kad miestui pavyks atremti jo apgultį ir jam pavyks užpulti atsitraukiančią romėnų kariauna. Tačiau romėnai nepasidavė ir apgultis tesėsi tol, kol Capua miestas buvo užimtas. Taigi Hanibalo planas žlugo ir vis dažniau jį pradėjo lydėti nesekmės mūšiuose su romėnais. Tuo tarpu Ispanijoje prieš romėnus kovėsi Hanibalo brolis, Hasdrubalis Barka, aršios kovos vyko dėl Saguntumo, Naujosios Kartaginos miestų, Hasdrubalis patyrė nesėkmes beveik visuose mūšiuose, kadangi jis nebuvo toks geras kovotojas prieš romą kaip jo brolis, todėl Ispanijoje vis labiau plėtėsi romėnai, mūšiuose triuškindami Hasdrubalio kariuomenę, kuris judėjo į paramą Hanibalui ir netrukus įžengė į Italiją. Vadovavimas Ispanijoje perėjo Barkų šeimos atstovui Magui barka ir Hasdrubaliui Gisgo. Romėnų pajėgoms Ispanijoje vadovavo itin geras vadas, tai buvo Scipio šeimos atstovas Scipio Afrikietis. Kuris mokėjo kovoti prieš Kartagina ir 206m. pr. m. e. jis jau buvo visiškai sutriuškinęs kartaginiečių armiją Ispanijoje. Ir Mago Barka privalėjo bėgti iš Ispanijos, tuo tarpu Hanibalo brolis Hasdrubalis įžengęs į Italiją patiria didžiulę nesėkmę. Jo 30 000 kariauna sutriuškinama prie Metauro upės, Romos konsulo Nero, mūšyje žūna ir pats Hasdrubalis, o jo galva nunešama Hanibalui, kuris jau supranta, kad gauti paramą iš Italijos ir Ispanijos pusės yra nebeįmanoma.
Tuo tarpu Sicilijoje vėlgi vyksta mūšiai, romėnai laiko apgulę Sirakūzų miestą, kol šis nepasiduoda, manoma tų mūšių metu buvo nužudytas ir Archimedas, kuris buvo sukūręs gynybinius technikos planus Sirakūzų miestui.
Taigi beveik visose viduržiemio jūros pakrantės teritorijose vyko inirtingi mūšiai, romėnai iš visų jėgu puldinėjo Kartaginos armiją, kuriems sekėsi vis sunkiau, imperija buvo nualinta karų, trūko karių, o karas vyko keliais frontais. Scipio buvo pakeltas į konsulus ir ruošėsi invazijai į Afriką.
Magas Barka tuo tarpu plaukė į Italiją padėti Hanibalui ir prisijungti prie jo. Bet žūna mūšyje patyręs nesėkme šiaurinėje Italijos dalyje. Taip Hanibalas netenka dar vienos paramos. Tuo pačiu metu Scipio jau surinkęs galingą armiją, žygiuoja Afrikoje ir užkariauja Tunisą, sutriuškindamas kartaginiečius. Taigi Kartaginos valdžia atšaukia Hanibalo operacijas Italijoje ir kviečia jį gryžti į Afriką, kadangi čia jau kyla grėsmė visai Kartaginos imperijai. Romėnai perima karo iniciatyva į savas rankas. Hanibalas gryžta į Afriką su savo 12 000 karo veteranų armija ir Kartaginoje papildo savo pajėgas, sudarydamas viso apie 37 000 vyrų kariuomenę. Taigi artėjo didžiulis mūšis tarp Scipio Afrikiečio ir Hanibalo, tai jau buvo lemiamas antrojo Punų karo mūšis. Hanibalas vėl buvo surinkęs nemažą armiją, tai 45000 pėstininkų, tačiau kavalerijos trūko, tik apie 3000 raitelių, su šia kariauna jis išžygiavo link Zamos vietos. Čia jau netoliese buvo įsikūrę ir romėnai. Hanibalas pasiuntė savo žvalgus, tačiau visi jie buvo pagauti ir priversti pereiti romėnų pusėn. Tokiu būdu Scipio sudarė vaizdą, kad jis turi taip pat labai nedaug kavalerijos, nors iš tikrųjų jis jau kaupė raitelius iš užkariautų numidiečių. Taigi Scipio jau turėjo apie 34 000 pėstininkų, tai žymiai mažiau nei Hanibalas, tačiau jo kavalerija buvo itin galinga, tai apie 9 000 raitelių, be to numidiečių parama buvo apie 6 000 raitelių, tai buvo žymus pranašumas. Be to Scipio armija buvo kur kas labiau patyrusi ir geriau parengta, nei Kartaginos generolo. Mūšio metu Hanibalas bandė pakartoti Canae mūšio manevrą, tačiau romėnai per 14 metų jau buvo išmokę kovoti prieš kartaginiečius. Po šio mūšio Kartagina buvo priversta pasiduoti, nes romėnai sutriuškino generolo Hanibalo kariuomenę. Taip baigėsi antrasis Punų karas, kuriame po daugiau nei 14 metų trukusio karo, galutinę pergalę šventė romėnai. Tačiau Hanibalas nepasidavė, jis išplaukė į Sirijos imperiją, kur prisijungė prie sąjungininko Antiochus III ir vėl ruošėsi mūšiams prieš romėnus. Čia jis buvo paskirtas į admirolus. Tačiau Antiochas buvo sutriuškintas Magnesios mūšyje romėnų, kuriems vėl vadovavo Scipio Afrikietis ir jo brolis Liucijus. Po šio mūšio Hanibalas buvo priverstas bėgti. Po šio mūšio Kartaginos generolas buvo priverstas bėgti. Legendos kalba, kad jis buvo pasitraukęs i Armėniją, paskui į Prūsiją, kol galų gale užbaigė savo gyvenimą išgerdamas taurę nuodų. Taip baigėsi labai garsaus ir protingo Kartaginos karvedžio Hanibalo Barkos gyvenimas.

Hanibalo Barkos indėlis į karo meną.

Hanibalas Barka, buvo garsiausias Kartaginos karvedys, sugebėjęs sudrebinti tokia galingą Romos imperiją, kuri turėjo aukštame lygyje tuo metu parengtą armiją, suformuotus legionus, mases karių ir kavalerijos, kurios nesiryžo pulti aplinkinės imperijos, tautos. Tai buvo principingas ir ambicingas karvedys, kuris savo priesaikos tėvui nepamiršo visą gyvenimą, o tai įrodo jo žygiai nuo Kartaginos miesto, Afrikos krantais, per Lamanšo sąsiaurį, per visą Ispaniją, Pirėnu, Apeninų ir Alpių kalnus ir galingas žygis per visą Italiją, Siciliją ir gryžimas į gimtąją Kartaginą. Šių žygiu metu žuvo virš 300 000 elitinių romėnų karių, buvo užimta apie 400 miestų. Tai buvo vienas garsiausių visos Antikos istorijos karo meno meistrų, turėjęs genialių sugebėjimų taktikos ir strategijos srityse. Jis nebuvo geru politiku ir nesiekė imperatoriaus ar karaliaus karūnos, tai buvo karys, kuris nekentė romėnų, vykdė savo priesaiką. Istorijoje teigiama, kad Hanibalas neimdavo romėnų į nelaisvę, nepadarydavo jų vergais, priešingai nei romėnai elgėsi su savo karo belaisviais, tiesiog tie kuriems nepavykdavo atsitraukti ar pabėgti žūdavo kaip kariai – mūšyje. Priešingai nei romėnų armija, Kartaginos generolo kariai, buvo labai įvairūs, tai buvo kariai iš tautų kurios nekentė romėnų, tai kartaginiečių, numidų, iberų, ispanų, galų, keltų, makedonų kariai. Taigi tokia įvairiaspalvė kariauna vieną po kitos užiminėjo Romos kolonijas, veržėsi į miestus ir triuškino Romos konsulų armijas.
Schema. Antrasis Punų karas.
Hanibalas Barka buvo bene žymiausias III amžiaus prieš mūsų erą karo strategas ir taktikas, sugebėjęs įveikti, tada atrodžiusius nepralaužiamus romėnų legionus, savo gebėjimu atitinkamai išdėstyti turimas pajėgas ir ypatingai veiksmingai panaudoti manevrus per flangus. Be jokios abejonės vėliau romėnai rengdami savo konsulus ir karvedžius mokė juos, ne tik kaip vykdyti tokius manevrus, bet ir kaip gyntis nuo jų.

Leave a Comment