ANTIKINĖ KULTŪRA IR PEDAGOGINĖ MINTIS
TURINYS
1. ANTIKINĖS KULTŪROS BRUOŽAI 22. ANTIKINĖ PEDAGOGIKA 42. 1. Auklėjimas mokykla, pedagoginė mintis senovės Graikijoje 42. 2. Auklėjimas mokykla senovės Romoje 92. 3. Antikinės kultūros pasiekimas. Graikų, romėnų kultūrų palyginimai 13IŠVADOS 15LITERATŪRA 17
1. ANTIKINĖS KULTŪROS BRUOŽAI
Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Jas sieja daug politikos, ekonomikos, kultūros panašumų. Todėl kai kurie mokslininkai šias dvi savarankiškas antikos dalis sujungė į vieną civilizaciją ir pavadino ją helenizmu (helenizacija, t. y. graikų kalba ir kultūra, kuri plito tarp kitų tautų). Visa antika ir vėlesnė Vakarų civilizacija yra taip paveikta graikų, kad senovės Graikija buvo ir bus joms siektinu idealu. Savarankiškas graikų laikotarpis truko beveik septynis šimtmečius (XI-IV a. pr. Kr.). Vėliau ant senovės Graikijos griuvėsių įsiviešpatavo pirmiausia Makedonija, paskui Roma. Makedonijos laikotarpis civilizacijai buvo itin svarbus, nes tuo laiku tolydžio vyko helenizacija. “Aleksandras Makedonietis įkvėpimo savo ginkluotiems žygiams ieškojo graikų dainiaus Homero poemose. Jo mokytoju buvo didžiausias visos Helados filosofijos palikimo sistemintojas Aristotelis”,- nurodo prieškario Lietuvos Didžiojo universiteto profesorius V. Šilkarskis. Lygiai taip pat graikai veikė ir romėnus. Anot V. Šilkarskio, užteko susidurti su graikų kūryba, ir jau po kokių dviejų kartų Romos žemėje pasirodė daugelis garsių rašytojų, kurie stengėsi įžiebti kuo daugiau graikų genijaus kibirkščių, kad jos sužibėtų ryškia šviesa. Tiesioginiai romėnų kontaktai su graikais kuriant pirmuosius valstybinius junginius Apeninų pusiasalyje; panaši graikų ir romėnų valstybės organizacija; bendri valstybiniai abiejų tautų interesai; literatūros ir meno, religinių tradicijų panašumai – visa tai leidžia kalbėti apie Romos istoriją, kaip apie helenizmo civilizacijos tęsinį. Graikijos ir Romos tautos perėmė ir perdirbo senovės Rytų valstybėse – Indijoje, Kinijoje besikuriančią materialinę ir dvasinę kultūrą. Vienas iš didžiausių helenizmo nuopelnų žmonijai – jų sukurta abėcėlė, kuri tapo visų vėlesnių Europos raidynų pagrindu. Graikai nebuvo abėcėlės išradėjai, jie tik patobulino finikiečių (o gal ir kitų semitų) alfabetą. Jei VIII a. pr. Kr. Nebūtų atsiradęs Graikijoje raštas, tai šiandien galbūt neturėtume ir maždaug tuo metu gyvenusio graikų poeto Heziodo poemų. Vadinasi, būtų sunkiau suvokti graikų aukštintas moralines vertybes bei jų religiją. Heziodo laikais Graikijoje buvo gerbiamas sąžiningas ir darbštus žemdirbys. Darbštumas, nuosaikumas, kuklumas buvo dorovinio idealo sudedamosios dalys. Poemoje “Dievų kilmė” Heziodas įtvirtino Homero nustatytą dievų genealogiją, graikų Olimpo hierarchiją. Dievus įsivaizdavo kaip nemirtingus, nežemiško grožio ir stiprybės žmones, kurie laimingai ir nerūpestingai gyvena sau auksiniuose Olimpo kalno rūmuose. Jie nebuvo neprieinami ir priešiški, nuo žmonių juos neskyrė praraja. Dievybių charakteris atsiskleidė per jų globojamas žmogaus veiklos sritis. Dzeusas sergėjo visuomenės teises. Hefaistas tapo kalvių dievu ir globėju. Hermis – keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas. Atėnė – išminties, taikos ir karo deive, globojo audėjus ir alyvų augintojus. Apolonas – mūzų valdovas, kuris globojo menus ir t. t. Graikai visomis progomis atlikdavo religines apeigas. Šventose Graikijos vietose gyveno žyniai, aiškinantys dievų valią. Ten graikų poliai veždavo aukas, norėdami atsidėkoti už pergalę kare. Seniausiojo laikotarpio Romos religija nuo graikų religijos skyrėsi vidine vienove, nes jos objektas buvo sudievintos funkcijos – personifikuoti visuomenės, gamtos, ūkio procesai. Pavyzdžiui romėnai garbino kloakų saugotoją Kloakiną, trąšų dievą Sterkuliną. Prasidėjus romėnų religijos helenizacijai, graikų dievai ilgainiui išstūmė pirminius romėnų dievus. Net buvo manoma, kad naujų dievų priėmimas stiprina romėnų galią. Romos religija nesužadindavo švento nerimo, ekstazės, apskritai mažiau veikė tikinčiųjų jausmus ir todėl lengviau pasiduodavo sinkretizacijai.
Graikų gyvenamieji namai buvo kuklūs, tačiau dievų buveinės spindėjo prabanga. Svarbus šventyklų konstrukcijos elementas – kolonos. Idealiame pastate turėjo būti išlaikyta harmonija ir pusiausvyra. Žymiausias pastatas Partenonas, deivei Atėnei. Dievų garbei vykdavo vyrų sporto varžybos. Garsiausios buvo sporto žaidynės Olimpijoje, rengiamas kas keturi metai nuo VIII a. pr. Kr. Nugalėtojai būdavo apdovanojami tik alyvmedžio vainikais, tačiau gimtinėje jie būdavo labai pagerbiami, apdovanojami piniginėmis premijomis. Daugelis Graikijos politinių veikėjų praeityje buvo varžybų Olimpijoje nugalėtojai. Graikai apskritai mėgo rungtyniauti ir rengdavo ne tik sportines, bet ir dramaturgų, poetų, muzikantų ir kitas varžybas. Mokyklose mokiniai taip pat buvo skatinami pasirodyti, išsiskirti, lenktyniauti. Graikai sukūrė teatrą. Vyrai, apsirėdę ožių kailiais, pasakodavo mitus-padavimus apie tai, kaip atsirado pasaulis su dievais, žmonėmis ir gamtos reiškiniais. Poetai šioms šventėms ėmė kurti pasakojimus-dramas. Teatras išplito visur, kur tik gyvavo graikų civilizacija. Didžiausią reikšmę vėlesnei Vakarų kultūrai turėjo graikų filosofai. Šie žmonės nepasitenkindavo mitiniais Žemės kilmės aiškinimais. Jie paneigė religinius aiškinimus, bandė suprasti, kas – tiesa, o kas – ne. Kai kurie iš jų mokė oratorystės meno. Jie buvo vadinami sofistais (išminčiais). Šioje aplinkoje gyveno ir filosofas Sokratas. Jis domėjosi moralės ir valstybės valdymo klausimais, mokė, kad egzistuoja viena moralė, bendra visiems žmonėms. Sokratą įprasta laikyti graikų filosofijos pradininku. Sokrato mokinys Platonas aiškino, kad valstybę turi valdyti seniausieji ir išmintingiausieji po ilgo atrankos proceso. Platonas įkūrė didžiausią antikos laikų filosofijos mokyklą – Akademiją. Platono mokinys Aristotelis buvo logikos pradininkas, realistas. Ištyręs daugelį to meto valstybių, Aristotelis parašė valstybės mokslo vadovėlį. Jis priėjo išvados, kad geriausia valdymo tvarka yra aukso vidurys tarp aristokratų valdžios ir demokratijos, kurioje dominuoja neapsišvietusios ir lengvai pasiduodančios įtakai liaudies masės. Aristotelio filosofija ir gamtotyra susilaukė didelės šlovės. Nors daugelis jo teiginių buvo klaidingi, iki pat XV a. pr. Kr. Mažai kas abejojo jo mokymu. Kartu su kitais graikų filosofais ir mokslininkais jis paruošė dirvą tolesnei filosofijos ir mokslo raidai, kurią tęsė arabai ir europiečiai.2. ANTIKINĖ PEDAGOGIKA
2. 1. Auklėjimas mokykla, pedagoginė mintis senovės Graikijoje
Iš pradžių graikų mokslas nesiskyrė nuo filosofijos, ypač iki sokratikų veikaluose. Iškeliamas tas pats minties, pagrįstos logos (protu), idealas. Graikų mokslas ypač daug pasiekė dviejuose srityse: matematikoje ir astronomijoje.Graikai, pvz. Platonas, matematiką laikė mokslo etalonu. Šis mokslas, ypač geometrija, buvo savotiškas egiptiečių mokslo tęsinys. Skaičių mokslas prasidėjo nuo Pitagoro ir jo sektos veiklos VI a. pr. Kr.Pitagoras laikytinas pirmuoju Graikijos, o kartu ir visos Vakarų Europos Mokytoju. Jis savo tiesas ir mintis mokiniams dėstė žodžiu, nieko nerašė ir jokių veikalų nepaliko.Pitagoras, po 34 studijų metų gimtojoje Samo saloje ir Milete, Egipte pas rytų žynius bei išminčius, tapo nepaprastai išsilavinusiu žmogumi. Jis išmanė įvairias mokslo šakas ir sritis: matematiką, astronomiją, muziką, mediciną, gamtos mokslus ir žinojo visa, kas tik kur nors žemėje buvo žinoma. Atradimais dalinosi su mokiniais. Pirmuosius penkerius metus Pitagoro mokiniai turėjo tylėti, klausyti ir mąstyti. Mokiniai buvo skirstomi į akūsmatikus (klausytojus) ir matematikus. Mokytojas pateikdavo aiškias, dogmatiškai perimamas tiesas: pvz. gerbk tėvus; laikykis įstatymų; apie dievybes reikia kalbėti ir galvoti pagarbiai; nereikia blogai elgtis su žmona, nes tu esi jos globėjas. Pitagoras skelbė ir simbolius: ugnies peiliu nežarstyk (pikto žmogaus nekiršyk); vainiko nepertrauk (laikykis Valstybės įstatymų); kregždžių namie nelaikyk (nepriimk plepių svečių) ir pan.
Pitagoras tikėjo, kad pasaulyje veikia harmonijos dėsnis ir stengėsi ugdyti harmoningas asmenybes. Daug dėmesio buvo skiriama maitinimuisi. Mokytojas draudė valgyti mėsą (sielų persikėlimo teorija). Aukodavo dievams tik grūdus, kepinius, vaisius ir kitas bekraujas aukas. Vengė bendrauti su “nešvariais” žmonėmis – virėjais, medžiotojais. Pitagoras tvirtino, kad žmonės turi siekti trijų dalykų:1. Grožio ir garbingumo,2. Naudos,3. Malonumo.Pitagoras labai vertino muziką, laikydamas ją ir auklėjamąja ir gydančiąją priemone. Susirgusius draugus ir mokinius jis gydė gimnastika, išoriniais vaistais, muzika, pašnekesiais. Pagal tam tikrą metodiką Pitagoras mokė tobulinti proto gabumus, ugdė pastabumą, lavino atmintį. Kai kurie Pitagoro draugijos principai perėjo į klasikinių laikų (V a. pr. m. e.) Atėnų ir Spartos švietimo sistemas.A. Maceina nurodo, kad stojant į mokyklą, Pitagoras ištirdavo kandidatų veidus, po to suvokimo aštrumą, atmintį, orientaciją. Priimtieji mokiniai sudarydavo ne tik mokymosi, bet ir gyvenimo bendruomenę, į mokyklos iždą atiduodami savo turtą. Mokyklos mokiniai buvo suskirstyti į keturias klases (laipsnius):1. Akustikai – pirmo laipsnio mokiniai, kurie visą laiką turėjo tik klausytis (tylėjimo pratybos trukdavo nuo 2 iki 5 metų). Lavinimo turinys buvo tik mūzinis.2. Matematikai – mokymosi principas – savarankiškumas. Studijų objektai buvo aritmetika, geometrija, astronomija, muzikos teorija.3. Fizikai – Pitagoras fiziką vadino mokslą apie daiktų prigimtį. Tai buvo ontologijos ir gamtos filosofijos junginys. 4. Sebastikai – aukščiausios išminties mokiniai patirdavo 4 laipsnyje, nes čia pats pitagoras dėstė tikėjimo tiesas, mistiką, religines misterijas.
Ugdymo teorijai Pitagoras reikšmingas, nes: Aiškiai ir sąmoningai į ugdymo turinį įtraukė religiją; Savo mokykloje sujungė individualų ir visuomeninį ugdymą; Įvedė į lavinimo sistemą matematiką kaip dėstomą objektą.
Platono ir Aristotelio veikalai supažindina tiek su tradicine Atėnų mokyklos struktūra bei mokymosi turiniu, tiek su pačių filosofų pakoreguotais tos mokyklos variantais. Platonas, kurdamas idealią valstybę, joje matė tris žmonių sluoksnius:1. Maitintojus, kuriuos sudaro ūkininkai ir amatininkai.2. Gynėjus, kuriuos sudaro kareiviai.3. Valdytojus, kuriuos sudaro filosofai.Kiekvienas žmogus savo prigimtimi, savo gabumais tinka tik vienai kuriai nors veiklai ir todėl gali gerai dirbti tik vieną kurį darbą. Todėl pirmiausia Platonas stengėsi nustatyti atskirų sluoksnių prigimtį, ypatybes, o po to ieškoti priemonių, kuriomis būtų galima tokių žmonių išsiugdyti.Gynėjų būtinomis savybėmis Platonas laiko filosofiškumą, drąsą, apsukrumą ir tvirtumą. Jiems siūlo mūzinį ir gimnastinį lavinimą. Mūzinis lavinimas vyksta per vaikiškas pasakas. Vaikams negalima pasakoti visų pasakų iš eilės, jos turi būti atrinktos pagal du kriterijus: dievai yra priežastis ne visų daiktų, bet tik gerų: dievai nesikeičia, neklaidina, meluodami žodžiais ar darbais. Platonas pripažįsta tik tokią poeziją, kuri žmogų drąsina, nesukelia ašarų ir silpnumo. Gimnastinis lavinimas taip pat pradedamas dar vaikystėje, jis jungiamas su muzikiniu, nes abi lavinimo rūšys turi sudaryti harmoniją. Į gimnastinio lavinimo sampratą įtraukia reikalavimą būti santūriems: nevartoti alkoholio, nepersivalgyti, nesmaližiauti ir vengti lytiškai santykiauti. Gynėjai tūrėtų būti atrenkami iš geriausių tėvų tvirčiausių ir sveikiausių vaikų, neskirstant pagal lytį. Tik gimę vaikai turi būti paimami valstybės žinion ir prižiūrimi. Jokia motina neturi pažinti savo vaiko. Tuo Platonas panaikina vaikų nuosavybę ir šeimą: visi vaikai visų tėvų.Valdytojų mokytojai yra filosofai, susisiekiantys su dievais ir geriausiai žinantys, kas valstybei reikalinga ir naudinga. Valdytojai turi būti išmintingesni ir doresni už valdomuosius, jei nori tinkamai atlikti savo pareigas. Svarbiausios jų savybės yra mokslo poreikis, gera atmintis, sumanumas ir kilnumas. Pasak Platono, dorybė yra žinojimas ir pažinimas, bet pati aukščiausia dorybė yra teisingumas, išreiškiantis ne tik žmonių santykį su kitais žmonėmis, bet ir su pačiu savimi. Platonas atmetė prievartą mokymo srityje, siūlė žaidimą. Jis į atskirą žmogų žiūrėjo kaip į bendruomenės narį ir nereikalavo atskiros individualybės ištobulinimo.Kitas būdingas šio filosofo bruožas – profesinio lavinimo akcentavimas. Platono valstybėje ugdomi iš esmės tam tikros profesijos specialistai, nepabrėžiant bendrojo lavinimo, paties žmogaus asmenybės ugdymo. Platono politikos auklėjimo sistemoje vyrauja komunizmas, kurio tikslas gyventi bendruomenėje.
Aristotelis pabrėžia patirties reikšmę žinojimui, kiekvieną savo teiginį pagrindžia gyvenimo faktais, todėl ir jo teorija ne tokia idealistinė.Aristotelis yra valstybinio – viešojo, o ne privačiojo ugdymo šalininkas, kadangi ugdymas turi tarnauti bendruomenės, o ne atskirų asmenų interesams, tai bendruomenė turi tvarkyti ir kontroliuoti ugdymą. Kitas Aristotelio pedagogikos bruožas – reikalavimas teikti pirmenybę bendrajam, o ne profesiniam specialiąjam ugdymui. Ugdymas turi būti įgytas laisvo žmogaus savo pastangomis ir savo noru, nes išsiugdymas – žmogaus papuošalas. Iki penkerių metų vaiko negalima formaliai mokyti ar skirti jam sunkių darbų, kad nežalotų augumo. Šio amžiaus vaikai turi tik judėti ir žaisti, apsaugoti nuo blogų kalbų, nepadorių paveikslų ir renginių bei nuo susitikimų su vergais.5-7 metų vaikas pasyvus mokomųjų dalykų klausytojas, o nuo 7 metų reikia pradėti formalųjį mokymą: gramatikos, gimnastikos, muzikos ir piešimo. Gimnastika ir piešimas gyvenimui naudingiausi. Iki subrendimo jaunuoliams siūlo imtis iš gimnastikos lengvesnių pratimų, vengti priverstinės dietos ir sunkaus jėgų įtempimo, kas gali kliudyti augimui. Sudėtingesni pratimai gali būti tik subrendus ir tik nestudijuojant dvasinių mokslų. Muziką jaunimas turi išmanyti tiek, kad suprastų garsų grožį, mokėtų groti ir dainuoti. Atmeta visus instrumentus kaip netinkamus, išskyrus lyrą.Pagal Aristotelį egzistuoja trys sielos rūšys: augalinė, gyvūninė, protingoji. Jas turi atitikti trejopas auklėjimas: fizinis, dorovinis, protinis. Svarbiausias auklėjimo tikslas – ištobulinti protingąją ir valinę sielos dalis.Ir Aristotelis auklėjimo darbą paveda valstybei, bet taip toli nenueina, kaip Platonas: jis nenori visai atskirti vaiką nuo tėvų, nes šeimos meilė ir širdingumas taurina žmogų. Ligi 7 metų vaikus Aristotelis pataria laikyti pas tėvus. Savo šeimoje jie įpranta gražiai elgtis, žaidžia , klausosi pasakų ir t. t. Sulaukę šešerių metų amžiaus vaikai eina į mokyklą, kur mokosi skaityti, rašyti, paišybos, matematikos, gramatikos, geografijos ir istorijos. Sulaukę 21 metų amžiaus jaunimas mokosi gilesnių mokslų, pvz.: dialektikos, retorikos, filosofijos. Gimnastiką Aristotelis laiko ne vien naudinga sveikatos atžvilgiu, bet ir sako ji taurinanti širdį ir protą.Meno mokslus Aristotelis labai brangina, matydamas dailės kūriniuose giliausią žmogaus minčių išraišką. Visų aukščiausiai kelia muziką ir dainas.Mokyme Aristotelis nurodo tris laipsnius: Pirmuosius įspūdžius vaikas įgyja iš aplinkos savo pojūčiais (klausa, rega); Antrąjį pažinimo laipsnį sudaro atmintis (gauti įspūdžiai ir pastebėti vaizdai telkiasi žmogaus prote ir didina jo patirtį); Trečiasis laipsnis – įsigyti žinių, tvarkyti įgytąją medžiagą, darant apibendrinimus ir išvadas.Auklėjimo tikslas, pasak Aristotelio, – siekti laimės, kurią jis mato dorybėse. Dėl to pataria vesti jaunuomenę į dorovę, kurią galima pasiekti tinkamais papročiais. Dorovei mokyti nedera teorijos žinios, nes dorovė susijusi su proto išprusimu; o tai įvyksta vėliau, žmogui beaugant, bebręstant.Tačiau Aristotelis stengėsi įtikinti, kad auklėti galima tik laisvuosius piliečius, o vergams nereikalingas nei auklėjimas, nei mokslai.Ugdymui graikams susiklostė palankios aplinkybės. Visų pirma, graikų kultūrinis nusiteikimas skatino jaunuomenę semtis mokslo žinių. Tam prisidėjo ir graikų pasaulėžiūra, siekusi kuo labiau parengti žmogų gyvenimui. Palankios buvo ir visuomeninės bei pedagoginės aplinkybės, nors specialiai pedagoginiam darbui žmonėms rengiami nebuvo.Žmogaus ugdymą lydėjo skatinimas, paremtas lenktyniavimu. Lenktyniavimas mokė didžiuotis savimi bei savo mokslu ir ugdė garbės jausmą ir išdidumą. Svarbi pedagoginė priemonė buvo jaunimo drausminimas. Fizinės bausmės tarnavo ne tiek didaktiniams, kiek doriniams reikalavimams patvarkyti. Graikų ugdymą taip pat skatino žaislai ir žaidimai, teatras ir olimpiados.
Graikų ugdymo tipus atspindi Sparta ir Atėnai. Sparta nesukūrė didelių mokslų ir menų, tačiau ji pasižymėjo savo valstybiniu gyvenimu, kuris palenkė ir žmogaus ugdymą. Ugdymas rėmėsi vyriškumu, valstybiškumu ir karingumu. Sparta iš esmės buvo vyrų valstybė. Moteris teisių neturėjo, jos gyvenimo prasmė – pagimdyti kuo daugiau sveikų vaikų. Mergaičių auklėjimas taip pat buvo pasuktas vyriška linkme – gimnastika mankštino jų kūną ir kreipė vyriškajam gyvenimo būdui. Spartos gimnastika reikalavo išmokti karinio meno. Lavinimas buvo griežtas – mokyta kęsti karštį, šaltį, alkį, o kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Net ir muzikinis ugdymas buvo skiriamas karo reikalams. Atėnuose įsitvirtino demokratinis gyvenimo būdas. Jų gyvenime graikiškoji dvasia savitai pasisuko kita linkme negu karinis Spartos ugdymas. Tai buvo posūkis į meną, mokslą, filosofiją. Valstybė tiek toli nesikišo į privatų žmogaus gyvenimą, todėl Atėnuose žmogus laikytas pirmiausia asmenybe, o tik paskui piliečiu. Žmogaus teisės čia buvo gerbiamos ir saugomos. Atėnai savo ugdymui siekė idealo. Jaunuomenė mokėsi skaityti ir rašyti, mėgo gimnastiką, muziką, poeziją, išvystė retoriką, turėjo geriausių filosofijos mokyklų. Idealo siekta ne tik praktikoje, bet ir teorijoje. Teorinis ugdymo modelis kreiptas gilesniam žmogaus lavinimui ir savo būties pažinimui. Nuo septynerių metų Atėnų jaunuomenė lankydavo įvairias mokyklas: gramatikos, kitaristų, retorikos, filosofijos, bet po mokslų grįždavo į šeimą. Ne tik privačiu, bet ir viešuoju auklėjimu Atėnuose rūpinasi šeima. Šeimos tradicijos, šventės, puotos vesdavo jaunimą į viešąjį gyvenimą išlaikydamas pusiausvyrą tarp žmogaus asmenybės ir pilietybės. Atėnai tapo kultūrine valstybe, kurioje gyvenimas buvo intensyvus ir kūrybiškas.Pitagoras (570-500 m. pr. Kr.), Sokratas (469-399 m. pr. Kr.), Platonas (427-347 m. pr. Kr.), Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) buvo ženklūs ugdymo teoretikai Atėnuose.2. 2. Auklėjimas mokykla senovės Romoje
Romos gyvenimas žvelgė į kasdieninę žmogaus būtį, todėl ir kuriama kultūra buvo praktiška. Sėslus gyvenimas, paremtas žemės ūkio darbais ir jos valdymu bei karo tarnyba, tarsi įpareigoja, kad romėnai buvo gimę dirbti, bet ne poilsiauti . jie nesirūpino naujų idėjų kūrimu, daugiausia naudojosi parengtomis, paskolintomis iš Rytų kraštų arba iš graikų. Romos genijai įkūnijo mintis kasdieniniuose ir praktiniuose reikaluose: organizacija ir teise, įstatymais ir institucijomis. Romėnų kultūrą lydėjo jos organizacinis pobūdis: teisė, įstatymai, kodeksai, valstybinės institucijos, valstybiniai organai ir kt. Kolektyvinė romėnų gyvenimo dvasia sudarė visuotinę valstybės galią, kurioje viską tvarkė įstatymai.Vienas didžiausių romėnų laimėjimų – sukurta privalomų teisės normų sistema. Romos teisės istorija prasidėjo “Dvylikos lentelių įstatymu” sudarymu V a. pr. Kr. Ilgainiui išsirutuliavo dvi romėnų teisės šakos: civilinė teisė ir tautų teisė. Romoje nuolat gyveno daug svetimšalių. Kildavo nemažai įvairiausių ginčų. Šiems ginčams spręsti prireikė tautų teisės normų.Visą tūkstantmetį nuo V a. pr. Kr. Iki V a. po Kr. Romėnai nuolat kariavo. Jų kariuomenė tapo galingiausia pasaulyje. Apie Romos galybę visam pasauliui turėjo rodyti Romos pastatai, pasižymintys savo didingumu ir puošnumu. Romėnai pasinaudojo graikų architektų laimėjimais ir patys gerokai patobulino statybos meną. Miestų aikštėse ir gatvėse imperatorių garbei iškildavo triumfo arkos. Vienas žymiausių romėnų architektūros šedevrų – Panteonas.
Didžiausias romėnų skulptūros laimėjimas – portretinės statulos ir biustai. Skulptoriai ne tik tiksliai atvaizduodavo žmogaus veido bruožus, bet ir atskleisdavo charakterį. Skulptūra turėjo šlovinti ir aukštinti imperatorius. Skulptoriai vaizdavo juos it dievus, milžinus, mitų herojus.Romos kultūra plačiai paplito ne tik Italijoje, bet ir visoje didžiulėje imperijoje. Lotynų kalba vartota net nutolusiose nuo Romos šalyse. Lotynų raidyną vartojo daugelis tautų, tarp jų ir Baltijos šalys. Šiandien naudojamas kalendorius taip pat sudarytas Romoje. Daugelyje kalbų išliko lotyniški mėnesių pavadinimai. Lukrecijaus, Vergilijaus ir kitų Romos rašytojų kūriniai padarė didžiulę įtaką Europos literatūros raidai.Romėnų ugdymas nebuvo vieningas. Pradžioje jis rėmėsi tautos dvasia, neturėjo griežtesnių savo ribų. Vėliau, kai į Romą pateko pagrįsta graikų ugdymo sistema, pradėjo rastis ir sugraikintos specifiškos romėnų ugdymo apraiškos. Senovės Romoje ugdymas rėmėsi privačia iniciatyva, valstybė ugdymo atžvilgiu užėmė atlaidžios prižiūrėtojos vaidmenį.Kadangi romėnai nebuvo linkę ieškoti grynų idealų, todėl ir jų ugdymas pasižymėjo praktiškumu. Ugdymas buvo perimamas ir tobulinamas pačiame gyvenime, o ne mokymosi įstaigose. Valstybinės institucijos, vieši susirinkimai, forumai, kariuomenė, teismai, iškilmės, žaidimai, rungtynės tapo dideli žmogaus ugdymo veiksniai, kurių pagalba romėnų jaunuomenė sėmėsi gyvenimo patirties. Tenka pažymėti, kad romėnų ugdymas buvo skiriamas visiems, jis žengė koja kojon su romėnų užkariavimais. Romos misija buvo sukultūrinti užkariautas tautas, o tam ir turėjo pasitarnauti ugdymas.Romos ugdymui buvo būdingi ir graikiškieji elementai. Ugdymas buvo prisodrintas graikišku turiniu ir forma. Vis dėlto toks graikų ugdymo kultūros pasisavinimas nebuvo mechaniškai priimtas, jis transformavosi, palaikydamas, kurdamas savitą žmogaus ugdymo terpę, nes ryšys su pirmykščiu savo tautos gyvenimu niekada nebuvo nutrūkęs. Didelį vaidmenį romėnų ugdyme turėjo šeima. Romoje buvo toks centras, apie kurį sukosi žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenimas. Šeimą sudarė ne tik tėvai ir vaikai, bet ir tarnai bei vergai. Šeimoje teises turėjo tėvas. Šeimą jis valdė teisiniu, pedagoginiu, ekonominiu bei religiniu požiūriu, tačiau nebuvo atstumta ir motina, ją gaubė etinė ir religinė pagarba. Vaikų šeimoje būta daug, kūdikių neturėjimas laikytas dievų prakeikimu.Svarbiausias mokytojas ir auklėtojas šeimoje buvo tėvas. Romai patenkant graikiškosios kultūros įtakon, greta tėvo buvo ir namų mokytojams. Jeigu tėvų rūpestis buvo berniukų ugdymas, tai motina labiau rūpinosi mergaitėmis. Mergaitės mokėsi namams reikalingų darbų: verpimo ir audimo, siuvinėjimo ir ypač muzikos bei šokių.Be namų mokymo ir auklėjimo senovės Romoje buvo kelių tipų mokyklos.Pirmykštė mokykla – ludus – buvo privati ugdymo įstaiga. Joje mokyta skaitymo, rašto, skaičiavimo, supažindinta su tautos legendomis, žmonių tarpusavio santykiais. Vadovėlių nei apibrėžto mokymo plano nebuvo, todėl pasikliaujama paties mokytojo išmintimi ir jo nuovoka. Rykštė ir lazda mokykloje buvo pagrindinės mokytojo pagalbininkės. Mokytojas turėjo pavaduoti tėvą. Helenistinė mokykla Romoje rėmėsi graikų kultūros pagrindu . ji turėjo aiškesnę struktūrą, mokymo planus bei mokomuosius dalykus. Ugdymas šioje mokykloje daugiau rėmėsi retorika, mažiau dėmesio skirta istorijai ir matematikai. Mokytojas helenistinėse mokyklose buvo žinių perteikėjas ir tėvo vaidmens neatliko. Jo darbo sąlygos nebuvo lengvos: pamokos prasidėdavo labai anksti, pamokų skaičius buvo įvairus, mokiniai sėdėdavo atvirose patalpose, kartais gatvėse arba ant stogų, todėl organizuoti mokymą buvo sudėtinga.Retorikos mokyklos Romoje buvo pačios svarbiausios, nes retorikos mokslas, kaip žmogų tobulinantis menas, buvo labiausiai gerbiamas. Santvarka reikalavo, kad jos pilietis mokėtų reikšti mintis. Helenistinės kultūros pagrindu buvo konstruojamas ir romėnų lavinimo turinys. Jį sudarė gimnastinis, mūzinis, retorinis, filosofinis, matematinis bei juridinis lavinimas.Retorikos mokslui baigti nebuvo nustatytas laikas; daugeliui jaunimo tekdavo čia labai ilgai mokytis. Mokėsi ne vien berniukai, bet ir mergaitės. Besibaigiant Romos imperijai retorikos mokyklos virto universitetais.Filosofijos mokytojus romėnai garbino. Jie buvo ne tik žmonių auklėtojai, bet ir dorovės puoselėtojai, pamokslininkai, misionieriai. Turtingieji romėnai stengėsi savo namuose turėti filosofą, kuris ne tik patartų, kaip auklėti vaikus, bet ir suteiktų konsultacijas visais gyvenimo atvejais.Romėnų pedagoginę mintį atstovavo Ciceronas, Seneka ir Kvintilianas. Cicerono (106-43 m. pr. Kr.) pedagoginės idėjos atsispindi jo retorikos raštuose apie iškalbos raidą ir oratoriaus idealą. Pati oratoriaus asmenybė reikalauja visapusiško jo ugdymo, mokslo ir menų pažinimo.Seneka (4 m. pr. Kr.- 65 m. po Kr.) žmogaus ugdyme pirmenybę skyrė filosofijai. Muzika, aritmetika, istorija ir kiti mokslai padeda žengti į filosofiją, o ši pasirodo esanti vienintele, kuri veda žmogų į dorybes. Senekos filosofinės-pedagoginės pažiūros paremtos dorybių puoselėjimu. Akcentuodamas gražios, tobulos sielos idealą, Seneka visai nevertino kūno grožio.Kvintilianas (35-95 m. pr. Kr.) švietimo idealus apibūdino veikale “Apie oratoriaus ugdymą”. Pilietinis ir visuomeninis oratoriaus ugdymas prasideda šeimoje, parenkant tinkamas aukles ir stiprinant vaiko dorą. Kvintilianas išdėsto bendruosius pedagogikos principus ir duoda dešimtis metodikos patarimų. Ir auklėjimas ir lavinimas turįs prasidėti nuo lopšio, o ne nuo septynerių metų, kaip įprasta. Jau nuo mažens vaikai turi gauti elementarių žinių, kurios įteigiamos žaidimo forma. Pradinį mokslą siūlo įgyti ne namie, o mokykloje, bet pasisako už individualų kiekvieno vaiko gabumų ir polinkių plėtojimą. Jis akcentuoja mokymo priemonių reikšmę. Visa didaktinė medžiaga turinti būti etiška. Autorius pataria parinkti pratimams dorovinių posakių, skaityti tik talentingų autorių literatūros veikalus. Kvintilianas pasisako prieš fizines bausmes. Mokytojas turįs būti nepiktas, bet ir nenuolaidus, kantrus ir griežtas. Svarbiausia – jis turįs būti doras žmogus. Kvintilianas savo veikale sako, kad kiekvienas žmogus geba mokytis, kaip kiekvienas paukštis geba skristi ar arklys bėgioti. Vaikų proto jėgų netenkina bet kuri viena mokslo šaka. Nors daugelį dalykų mokiniai gali išmokti iš knygų, bet gyvas žodis labai brangintinas.Kvintiliano veikalas “Apie oratoriaus ugdymą” (“Kalbėtojo auklėjimas”) daug amžių buvo vieninteliu auklėjimo vadovėliu; vienuolynų mokyklose iki XI a. naudotasi jo nurodymais. Paskui keletą amžių jis buvo pamirštas. Bet XIV šimtmetyje, kai buvo grįžta prie senovės raštų, vėl imta džiaugtis Kvintilianu, ir humanistai (XV-XVI a.) iš jo raštų sėmė auklėjimo teoriją.2. 3. Antikinės kultūros pasiekimas. Graikų, romėnų kultūrų palyginimai
Antikinė graikų-romėnų kultūra labai paveikė visų dabartinių Europos tautų kultūros raidą.Graikų mitologija jau viduramžiais susidomėjo Europos kūrėjai. Menininkai plačiai naudojo savo kūryboje senovės graikų mitologijos siužetas ir vėliau, 17-18 a. graikų mitologija patraukė daugelių žymių kompozitorių.Senovės graikų mitologijos atgarsių yra išlikę dabartinėje šnekamojoje daugelio tautų kalboje. Visiems žinomi posakiai “titaniška kova”, “olimpinė ramybė”, “Achilo kulnas”, “Tantalo kančios”, “Sizifo akmuo”.
Iš daugelio Rytų civilizacijų kalbų tik graikų ir lotynų literatūrinė kalba gyvuoja ir šiandien. Lotynų kalba tapo 5 a. pabaigoje susikūrusios Frankų valstybės valstybine ir mokykline kalba.Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, lotynų ir graikų kalbų mokymas turi senas tradicijas. Beje, lotynų kalba buvo pirmoji, su kuria imta lyginti lietuvių kalbą.Nuo 15 a. lietuvių didikų sūnus vykdavo studijuoti į Prahos, Krokuvos, Karaliaučiaus universitetus. Jose studijos vykdavo lotynų kalba, todėl jos pradėta mokyti Lietuvos vienuolynų mokyklose. Lotynų ir graikų kalbų studijos skatino gilintis į graikų-romėnų civilizacijų kultūrą, filosofiją, meną. Iki Antrojo pasaulinio karo graikų ir lotynų kalbų buvo mokoma Lietuvos gimnazijose ir kunigų seminarijose, Kauno, Vilniaus universitetuose. Kaip ir visuose Europos kultūriniuose centruose, taip ir Lietuvos mokyklose, bibliotekose antikos kūriniai užėmė garbingą vietą. Graikų literatūros kūriniai į lietuvių kalbą pradėti versti 18 a.Antikos filosofai teigė, kad žmogaus siela yra dieviškos kilmės, vadinasi turi dorybės pagrindus, ir todėl visi gali būti išauklėti dorais žmonėmis ir įgyti žinių. Dorybės ugdymo akcentavimas yra tas pedagogikos principas, kuris eina per visą Antiką ir jungia Pitagorą su Kvintilianu.Nors graikų ir romėnų kultūrose, ugdyme yra daug panašumų, tačiau ra ir skirtumų: Graikijoje galima buvo pagarsėti tapus poetu ar filosofu, o Romoje niekas taip neišgarsindavo, kaip kario šlovė; Graikai vertindavo harmoningą kūno grožį, romėnai – fizinę jėgą; Romėnai nepasiekė tokių laimėjimų proto srityje kaip graikai. Graikai buvo teoriško proto, o romėnai – praktiško proto žmonės. Romėnams labiausiai rūpėjo ne naujos tiesos apie žmogų ir gamtą, o tai, ko reikia norint gerai gyventi; Graikai labiau vertino bendrąjį išsilavinimą, kurio viršūne laikė filosofiją, o romėnai –praktinį, specialųjį išsilavinimą, kurio aukščiausiu tašku pripažino retoriką – iškalbos meną; Senovė Romos ugdymas rėmėsi privačia iniciatyva, o Graikijoje pirmumo teisė buvo suteikta valstybiniam ugdymui; romėnų ugdyme didelį vaidmenį turėjo šeima, o graikų šeima buvo nuvertinta – vaikai nuo gimimo paimami valstybės žinion; Romėnų motina nebuvo atstumta nuo ugdymo, buvo skatinama turėti daug vaikų, o graikai galėjo auginti tik sveikus kūdikius, leidus bendruomenės seniūnams; Graikams buvo svarbu, kad jaunimas ne išmoktų, o mokytųsi reikalingų dalykų, o romėnų mokykloje rykštė ir lazda buvo pagrindinės mokytojo pagalbininkės; Muzika romėnų lavinime turėjo mažesnę reikšmę, o graikų auklėjime muzika buvo susijusi su dievų garbinimu, poezija, šokiais, šventėmis; Priešingai nei Atėnuose, romėnų moterys būdavo draugijose kartu su vyrais ir galėdavo laisvai lankytis turguje, teatre, pirtyse, gladiatorių kautynėse bei žirgų lenktynėse, turėjo netiesioginę įtaką per savo vyrus politiniame gyvenime.“Nebepakilo naujam dvasios skrydžiui maža ir neturtinga, bet sukaupusi didžiulius kultūros turtus Graikija. Užkariautojai dalijosi šiuos jos lobius, bet vieno dalyko nesugebėjo perimti: graikų tikėjimo pasauliu harmonija, grožio ir troškimo sukurti tą darną ir grožį žmoguje. Senovės Graikijos idealas – tobula siela ir gražus kūnas – buvo pakoreguotas akcentuojant tik sielos ugdymą. Antikos dvasia pamažu pradėjo blėsti, jos gelmėse ėmė formuotis naujos krikščionių pasaulėžiūros prielaidos” (D. Dilytė).
IŠVADOS
Perskaityta medžiaga apie antikinę kultūrą ir pedagoginę mintį Graikijoje ir Romoje man padėjo suvokti, kad ne tik meno, architektūros vertybės, sukurtos antikiniu laikotarpiu senovės Graikijoje ir Romoje, išliko iki šių dienų, bet ir filosofinės ir pedagoginės mintys. Jomis vadovautis galima auklėjant ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus ikimokyklinėse įstaigose: Jau antikiniame laikotarpyje Platonas manė, jog vaikas nuo trejų metų tinka visuomeniniam gyvenimui, priešmokykliniam auklėjimui iki septynerių metų; Nuo gimimo iki 17 metų Platonas siūlo lavinti dorinius jausmus žaidimu, poezija ir muzika; Platonas, mokant vaikus, išskiria ne prievartą o žaidimus; Platono mokytojas Sokratas propagavo gyvą dialogą, kurio visi dalyviai yra lygūs. Čia nėra įprastų pedagogo ir ugdytinio santykių perteikiant žinias. Pedagogas mąsto kartu su vaikais, kalbasi, diskutuoja. Tai labai primena ikimokyklinukų ir auklėtojos pasikalbėjimus “Ryto rate”, kai auklėtinis mąstydamas, išreikšdamas mintis pažįsta gyvenimą; Dideliu auklėjimo židiniu buvo teatras, tautinės šventės; Pitagoro teiginiu “niekais nueina teoriški pamokslai be praktiškų pratimų, ir niekais eina praktika be teoriško mokslo”; Aristotelis gimnastiką laiko ne vien naudinga sveikatos atžvilgiu, bet ir sako jog ji taurinanti širdį ir protą. Tik nepataria rengti rungtynių, gimnastika neturi būti tikslu, tik auklėjamuoju įrankių; Aristotelis ugdyme nurodo tris pakopas:Pirmoji – pojūčiai iš aplinkos-sensoriniai ir kalba, kuriuos įtvirtinti rekomenduoja tinkamai parinkta vaizdinė medžiaga;Antroji – pažinimo pakopa – atmintis, kuri kaupiasi įspūdžių ir vaizdinių pagalba ir didina patirtį įtvirtindama vaizdine medžiaga ir kartojant;Trečioji – pakopa įgytas žinias analizuoti, apibendrinti, daryti išvadas. Visa tai žadina žinių troškimą, lavina ir ugdo dvasines jėgas. 5-7 metų vaikas pasyvus mokamųjų dalykų klausytojas. Auklėjimo tikslas, pasak Aristotelio – siekti laimės, kurią jis mato dorybėse. Pasiekti galima tinkamais įpročiais, o ne teorijos žiniomis, ne prievarta ir pamokslais; Romėnų filosofo Senekos filosofinės – pedagoginės pažiūros paremtos dorybių puoselėjimu, todėl žmogaus auklėjimas labiau vertinamas negu jo mokymas; Kvintilianas atmeta pažiūrą, kad pradedamajam mokslui galįs būti mažiau pamokytas mokytojas; Cicerono apibūdinto oratoriaus savybės jog jis turįs būti žodingas kaip poetas, mokytas kaip filosofas, mokėti gestikuliuoti ir moduliuoti balsą kaip aktorius, atitinka pageidaujamas savybes ir pedagogui.
Susipažinus su šia medžiaga įžvelgiau patvirtintus ugdymo bruožus antikinėse kultūrose:1. Ugdymo centriškumą.2. Visuomeniškumą.3. Religingumą.4. Visuotinumą.5. Bendrumą.6. Asmeniškumą.
Tenka apgailestauti, kad daug antikos filosofijos ir pedagogikos pamokymų, draudimų ir teiginių nebetenka vertės šiomis dienomis, jiems skiriamas nepakankamas dėmesys. Tai: Vaikų mokymas būti kukliais, kantriais, saikiais, gerbti tėvus ir senus žmones, valdyti jausmus; Nyksta seni papročiai, senolių pavyzdžiai, kas antikiniame laikotarpyje buvo ugdymo pagrindu; Tapo nekontroliuojamas televizijos laidų, filmų žiūrėjimas, žalojant vaikų, paauglių sąmonę, nuostatas apie elgesį, visuomenę, dorovę; Nepakankamas dėmesys skiriamas gėrio ir grožio ugdymui per menus, literatūrą, kalbą.
LITERATŪRA
1. Bakonis E. (1992). Senovės civilizacijų istorija. Kaunas.2. Dilytė D. (1991). Antikos pedagogai. Pedagoginiai raštai. Kaunas3. Emblanas T. ir kt. (1999). Pasaulis. Kaunas.4. Lebedevas. Pedagogikos istorija.5. Visuotinės kultūros istorija (2000). Kaunas.