LINKUVOS VIDURINĖ MOKYKLA
INFORMATIKOS BRANDOS EGZAMINAS
AtlikoRoberta Mikalajūnaitė
2002
Roma yra miestas, kurio praeities šlovė ir galybė tapo pavyzdžiu ir tikslu norintiems palikti pėdsaką istorijoje. Mes žinome, jog kiekvienas miestas turi tikslią geografinę padėtį, tačiau šiam miestui tokia taisyklė negalioja. Romos miestas daugeliui valdovų tapo pasaulinės valstybės simboliu. Istorikai nuo senų senovės klausia: „Kuo ypatinga buvo romėnų visuomenė ir valstybės santvarka, nulėmusi tokios didelės ir galingos valstybės atsiradimą?”Vienas istorikas apie romėnus yra pasakęs: „Daugelis tautų turėjo tokių laimėjimų kaip romėnai. Bet nė viena savo kaktos prakaitu nepadarė užkariautos žemės taip savos, kaip romėnai. Ką ietis laimėjo, jie norėjo dar sykį laimėti arklu. Ką laimi karas, karas gali ir prarasti. Bet arklo laimėjimai yra nežlungantys…” Paprasta žemdirbių tauta sukūrė pavyzdinę kariuomenę, tobulus įstatymus, padedančius valdyti užkariautas tautas ir panaudoti jų laimėjimus.
ROMĖNIŠKASIS HELENINĖS CIVILIZACIJOS LAIKOTARPIS
Tradicinė Romos valstybės istorijos schema:I. VIII – VI a. pr. Kr. (754 (753) – 510 (509 m.) – karalių epocha.II. VI a.. pr. Kr. pabaiga – 30 (27) m. pr. Kr. – Romos respublika: 510 (509) m. pr. Kr. – III a. Pr. Kr. – ankstyvoji respublika (aristokratinė); III a. Pr. Kr. – 30 (27) m. pr. Kr. – vėlyvoji respublika (oligarchinė).III. 30 (27) m. pr. Kr. – 476 m. po Kr. – Romos imperija: 30 (27) m. pr. Kr. – 193 m. po Kr. – principatas; 193 – 284 m. – III a. krizė; 284 – 476 m. – dominatas.
Ši periodizacija Romos valstybės istoriją apibūdina politiniu bei ekonominiu aspektu. Tačiau civilizacijos raidos atžvilgiu Roma – heleninės civilizacijos tęsinys.Iki III a. pr. Kr. Romos (Italijos) raida vyko pagal klasikinius dėsnius. Karalių laikotarpį tradiciškai pakeitė respublika. Ėmė plėtotis demokratija. III a. pr. Kr. Romą palietė Helados problemos.Dezintegruodamasi Helada dar turėjo pereiti universalios valstybės ir universalios Bažnyčios (religijos) etapą. Aleksandrui Makedoniečiui nepavyko suformuoti universalios valstybės. Šio uždavinio ėmėsi Roma. Ji sujungė didžiąją helenizuoto pasaulio dalį, kurioje atsirado ir universali religija – krikščionybė.Tad iki 272 m. pr. Kr. Apie Romą galima kalbėti kaip apie Helados provinciją. Vėliau tapo helenizuoto pasaulio vadove.
ROMOS MIESTO PRADŽIA
Kalvotoje ir nederlingoje vietovėje išaugo garsioji Roma – vienas didžiausių, gražiausių ir turtingiausių senovės pasaulio miestų, užvaldęs Viduržemio jūros kraštus ir turėjęs įtakos šių dienų Europos kultūrai.Italija ir jos gyventojai.Romos miestas įsikūrė Italijoje – veršiukų šalyje. Taip šį pusiasalį pavadino atvykėliai graikai, kadangi buvo nustebinti gyvulių gausumo ir augmenijos vešlumo. Italija – tai tartum aulinis batas, nuvirtęs Viduržemio jūroje iš šiaurės į pietus, tartum koks tiltas tarp Europos ir Afrikos. Pusiasalio šiaurėje dunkso aukšti ir sunkiai pereinami Alpių kalnai. Didžiąją pusiasalio dalį užima Apeninų kalnai. Į pietus nuo pusiasalio yra derlinga Sicilijos sala. Vakaruose, Tirėnų jūroje, yra kitos dvi didžiulės salos – Sardinija ir Italija – veršiukų šalisKorsika. Pusiasalio upės laivybai nėra tinkamos, nes vasarą beveik išdžiūsta. Klimatas kiek skiriasi: žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs, o pietuose visada šilta. Senovėje Italijoje augo tankūs miškai, kur buvo gausu gyvūnų. Vakarinėje ir pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje buvo daug laivams patogių užutėkių. Kalnų šlaituose driekėse ganyklos, o paskrantėse ir lygumose – derlingos žemės.Apeninų pusiasalyje žmonės gyveno jau žiloje senovėje. Apie 2000 m. pr. Kr. įvairios tautos – lotynai, samnitai, sabinai ir kt. – per Alpes persikėlė į Italiją. Šios tautos kalnuose ir kalvose augino gyvulius ir kartkartėmis plėšikavo. Prie šio Italijos demografinio vaizdo, koks buvo prieš Romos įkūrimą, tai yra prieš 753 m. pr. Kr., reikia pridėti ir tris iš kitur atėjusias tautas: etruskus, finikiečius ir graikus. Apie 770 m. pr. Kr. finikiečiai, būtent Kartaginos finikiečiai, jau gyveno Sardinijoje ir Sicilijoje. O graikai įkurė savo koloniją – Kumus.Etruskai. Etruskų kilmė domino ne tik antikos rašytojus, dėl jos nesutaria ir šių dienų istorikai. Ar etruskai atsikėlė iš Mažosios Azijos? Ar iš Europos šiaurės? O gal jie buvo vietiniai Italijos gyventojai? Klausimas lieka atviras… Bet manoma, kad etruskai atvyko į Italiją iš Mažosios Azijos. Jie gyveno nepriklausomomis miestų bendruomenėmis, kurios jungėsi į sąjungas. Jas valdė karaliai. Etrurija klestėjo apie 800 – 400 m. pr. Kr., jos žinioje buvo žemės nuo Po upės iki Neapolio. Etruskai mokėjo statyti didelius akmeninius pastatus, gerus laivus, apdirbti žalvarį, geležį ir kitus metalus, buvo patyrę jūrininkai, prekiavo su Graikija ir Artimųjų Rytų kraštais. Jų architektūroje paprastas molis pakeičiamas akmeniu ir degtomis plytomis, imami naudoti iš Artimųjų Rytų paveldėti nauji elementai: arka, skliautas ir kupolas. Jų šventyklos įkvėpia graikų šventyklų statytojus. Prabangūs laidojimo rūsiai, skirti ištisoms šeimoms, rodo, koks svarbus etruskams buvo pomirtinis sielų gyvenimas. Etruskų miestai atsirado tada, kai kaiminystėje jau buvo įsikūrusios graikų kolo- Romėnų dievų šventykla
nijos. Etruskų ir graikų miestai gyveno ne itin draugiškai, tarpusavyje rungėsi. Tačiau juos siejo ekonomika ir kultūra. Etruskai išmoko ir pradėjo naudoti graikų raštą. Graikų mitų pagrindu jie kūrė savo mitologiją. Etruskų miestuose rasta daug graikiškų dirbinių – molinių indų, vazų. Vadinasi jie buvo susipažinę su graikų menu. Etruskų karaliai valdė Romą, bet po įvairių karų jie nusilpo, asimiliavosi su kitais Italijos gyventojais, o jų kalbą išstūmė lotynų kalba. Etruskų dievų trejybė Tinas, Uni, Mnevra atitinka romėnų Jupiterį, Junoną ir Minervą. Panašūs buvo ir kilmingų etruskų bei romėnų laidojimo papročiai, iš kurių vėliau atsirado gladiatorių kautynės. Visi didesni romos statiniai pastatyti etruskų karalių viešpatavimo Romoje metais. Tai „didžiausiasis cirkas” (talpino apie 60 tūkst. žiūrovų), „didžiausioji kloaka” (nutekamojo vandens kanalų sistema) ir pan.
Romos miestas išaugo iš kelių lotynų genčių gyvenviečių, buvusių už 25 kilometrų nuo Tiberio upės žiočių. Seniausios gyvenvietės atsirado ant trijų kalvų, viena iš jų buvo vadinama Palatino. Vėliau buvo apgyvendintos visos septynios kalvos. Būtent čia ėjo svarbiausi prekybiniai keliai, vedę į druskos viryklas dešiniajame Tiberio krante. Augdamos gyvenvietės susiliejo į vieną miestą. Naujojo miesto centru tapo tvirtovė ant Kapitolijaus kalvos. Žemumoje tarp Kapitolijaus ir Palatino kalvų buvo pagrindinė naujojo miesto aikštė – forumas, kur vykdavo prekyba, sueigos, religinės proce- Romos forumassijos. Apie seniausią romėnų laikotarpį yra žinoma labai mažai. Apie miesto įkūrimą pasakoja legendos. Legendą apie Romos įkūrėjus Romulą ir Remą ir juos išmaitinusią vilkę, romėnai pasisavino iš etruskų.MIESTAS ANT SEPTYNIŲ KALVŲ
Legenda apie Romos įkūrimą sukurta labai seniai ir, beje, ne Italijoje, o Graikijoje. Ji byloja, kad Trojos didvyris Enėjus, deivės Afroditė sūnus, likęs gyvas po Trojos sugriovimo, atvyko į Lacijų. Susidraugavęs su karaliumi Lotynu, vedė jo dukterį Laviniją. Jiems gimęs sūnus Askanijas, kuris tapęs naujo miesto Alba Longos įkūrėju. Jo tolimą palikuonį Numitorą nuvertęs nuo sosto jaunesnysis brolis Amulijus. Nuversto valdovo dukterį Rėją Silviją uzurpatorius atidavęs į vestales . Bet atsitikę taip, kad Rėja Silvija pagimdžiusi dvynius, kurių tėvas buvęs pats dievas Marsas. Už tai Amulijus ją ir jos vaikus Kapitolijaus vilkė – Romos simbolispasmerkęs mirti. Dvynius karalius liepęs įmesti į Tiberį. Upė nepriėmusi aukos ir išnešusi kraitelę su kūdikiais į sausumą. Kurį laiką dvynius savo pienu maitinusi vilkė. Vėliau juos radęs piemuo Faustulas. Jis išauginęs dvynius, vardu Romulas ir Remas. Galiausiai jų kilmės paslaptis buvusi atskleista, broliai nuvertę Amulijų ir sugrąžinę sostą seneliui Numitorui. Patys nepanorę likti Alba
Longoje ir nusprendę įkurti naują miestą. Kilus ginčui tarp brolių, Romulas nukovęs Remą, o miestą pavadinęs savo vardu. Pagal istorinę tradiciją tai įvykę 754 (753) m. pr. Kr.Istoriniai duomenys patvirtino, jog tikrai apie VIII a. pr. Kr. vidurį buvo įkurtas Romos miestas, kuris išsidėstęs ant septynių kalvų. Ne iš karto jos visos buvo apgyvendintos. Mokslininkai skiria keturis miesto formavimosi etapus senovėje. Seniausiai apgyvendinta Palatino kalva, vėliau – Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvirinalio, Celijaus kalvos. Paskutinėje – Aventino – kalvoje žmonės apsigyveno tik V a. pr. Kr. viduryje.
SEPTYNIŲ KALVŲ SEPTYNI KARALIAI
Senovės padavimai, kaip nurodo romėnų rašytojai, Romos gimimo data laiko 753 m. pr. Kr. Legendinis Romos įkūrėjas lotynas Romulas buvęs ir pirmasis jos karalius. Taigi prasidėjo pustrečio šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis, ir ligi pat 509 m. pr. Kr. vienas po kito valdė, kaip atrodo, septyni paslaptingi karaliai. Viską apie tuos Romos karalius – jų vardus, jų kilmę, valdymo datas bei kitas detales – mes žinome iš romėnų autorių, kurie rašė po daugelio amžių, kai karalystės jau nebebuvo. Išskyrus Romulą, visus kitus valdovus istorikai linkę pripažinti istorinėmis asmenybėmis. Tai – Numa Pompilijus, Tula Gostilijus (Tulijus Hostilijus), Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas, Servijus Tulijus, Tarkvinijus Išdidusis. Numa PompilijusPirmaisiais valdovais romėnai tikrai buvo patenkinti. Numa Pompilijus karaliumi buvo išrinktas už teisingumą ir religingumą. Jis sukūrė žynių kolegijas, vietoj buvusio dešimties mėnesių kalendoriaus įvedė naują, dvylikos mėnesių. Tarkvinijus Priskas surengė pirmas viešąsias žaidynes, su kanalų pagalba nusausino pelkes aplink Romą, pradėjo didžiojo cirko statybą. Daugiausia romėnams nusipelnė Servijus Tulijus. Jis įvykdė reformą, kuri sulygino patricijų ir plebėjų teises.Patricijai ir plebėjai. Svarbiausią vaidmenį Romoje atliko patricijai – kilmingieji piliečiai. Patricijais buvo vadinami pirmieji Romos gyventojai. Jie galėjo dalyvauti Tautos susirinkime, rinkti senatą (seniūnų tarybą) ir karalių. Jie turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais – magistratais, tai yra eiti ministrų pareigas, dirbti ministerijoje. Plebėjai irgi buvo laisvi piliečiai, bet jų protėviai ir jie patys nebuvo pirmieji Romos gyventojai. Jie galėjo turėti žemės, tarnauti romėnų kariuomenėje, bet negalėjo dalyvauti Tautos susirinkime ir užimti valstybinių pareigų. Jiems buvo draudžiama vesti moteris iš patricijų šeimų ir išleisti dukras už patricijų. Dauguma plebėjų vertėsi amatais ir prekyba, kai kurie gaudavo žemės sklypus iš savo globėjų – patricijų.Servijus Tulijus, žinodamas apie Solono pertvarkymus Atėnuose, suskirstė Romos piliečius pagal turtą – įvedė cenzą. Pirmoji klasė – turtingiausiųjų, penktoji – vargingiausiųjų. Karalius pertvarkė ir kariuomenę, įvedė naują valdžios instituciją. Kiekviena klasė sudarydavo tam tikrą centurijų (šimtinių) skaičių kariuomenėje. O naujajame tautos susirinkime – centurinėse komicijose – klasė turėdavo tiek balsų, kiek sudarydavo centurijų. Pirmoji, visų turtingiausiųjų, klasė turėjo daugiau balsų nei visos kitos drauge. Visiškai plebėjų ir patricijų Servijus Tulijus nesulygino, bet jo sukurta valstybės organizacija nuvertus karalius gyvavo ilgus šimtmečius. Su juo baigėsi ir „gerų” karalių laikai. Paskutinį ankstyvosios Romos monarchą, Tarkvinijaus Prisko sūnų, romėnai praminė Išdidžiuoju. Jis ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą. Jis taip pramintas todėl, kad nesiskaitė su senių taryba – senatu. 509 m. pr. Kr. romėnai išvijo paskutinį valdovą.
Romos karaliai:
Karalius Jo kilmė VeiklaRomulas Lotynas Įkūrė Romos miestąNuma Pompilijus Sabinas Sukūrė žynių kolegijas, vietoj 10 mėnesių kalendoriaus įvedė 12 mėnesių kalendorių.Tulijus Hostilijus Lotynas Kariavo su sabinais dėl Albos miestoAnkas Marcijus Sabinas Ostijoje įkūrė romos uostąTarkvinijus Priskas Etruskas Surengė pirmąsias viešas žaidynes, įrengė nutekamųjų vandenų tinkląServijus Tulijus Etruskas Pertvarkė kariuomenę, sulygino patricijų ir plebėjų teises, Romą apjuosė sienaTarkvinijus Išdidusis Etruskas Ant Kapitolijau kalvos pastatė šventyklą etruskų dievų triadai, buvo išvytas iš Romos
ROMOS RESPUBLIKA
VI a. pr. Kr. Roma buvo paskelbta respublika – valstybe, kurią valdė liaudies išrinkti atstovai. Bet ne visi Romos respublikos gyventojai dalyvavo valstybės valdyme.
Respublikos valdymas (aristokratinė respublika).
Paskutinysis Romos karalius Tarkvinijus Išdidusis buvo ištremtas. Tuo baigėsi karalių laikotarpis, ir Romoje įsigalėjo respublika. Aukščiausia valstybės valdžia priklausė senatui, tautos susirinkimams ir magistratams (pareigūnams).Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingiausių patricijų šeimų. Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900. senato posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis. Prieš posėdį buvo meldžiamasi, aukojamos aukos ir buriama. Pirmininkas pradėdavo posėdį žodžiais: „Kad laiminga ir pertekusi gyventų romėnų tauta, kreipiamės į jus, tėvai senatoriai!” Pirmiausia būdavo svarstomi religiniai klausimai. Pasikeitus nuomonėmis, senatoriai atsistodavo ir pereidavo į to pusę, kuriam pritardavo. Priimant sprendimus, nulemdavo daugumos nuomonė. Senato nutarimas įsigaliodavo, jeigu neprotestuodavo liaudies tribūnai, renkami iš plebėjų. Iškilmingi senatorių drabužiai buvo balta toga su purpurinėmis juostomis kraštuose. Senatoriai avėjo ypatingą avalynę – aukštus juodus pusbačius. Jų rango ženklas buvo ir aukso žiedas. Daugelis senato nutarimų buvo skelbiami baltai dažytose dėžėse, vadinamuose albumuose.Tautos susirinkimas priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus, rinkdavo aukščiausius pareigūnus, turėjo teisę skelbti karą. Tautos susirinkimą šaukdavo vienas iš aukštųjų magitratų. Susirinkimų darbotvarkė buvo pranešama iš anksto. Visi susirinkimi vykdavo Romoje.Magistratu galėjo tapti kiekvienas Romos pilietis, tačiau iš tikrųjų šias pareigas galėjo užimti tik turtuoliai. Jokio atlyginimo jie negaudavo, nes eiti tas pareigas buvo garbės reikalas. Visoms pareigoms paprastai buvo renkami keli asmenys vieneriems metams. Magistras savarankiškai leido potvarkius, tačiau aukštesnio rango magistratas galėjo sulaikyti jų veikimą. Du konsulai vienas po kito vadovavo kariuomenei, šaukė senato posėdžius, Tautos susirinkimus, vykdė jų nutarimus, vadovavo pareigūnų rinkimams. 8 pretoriai pirmininkavo teismų komisijoms. Iš buvusių konsulų aštuoniolikai mėnesių buvo renkami du cenzoriai, kurie vykdydavo cenzą, t.y.surašydavo visus piliečius, nustatydavo jų turtinę padėtį. Cenzoriai tvarkė mokesčius, viešuosius darbus, buvo įpreigoti saugoti Romos piliečių papročius. 4 edilai prižiūrėjo tvarką turguose ir kitose viešose vietose. Jie organizuodavo liaudies renginius ir apmokėdavo jų išlaidas, vadovaudavo miesto sargybai.20 kvestorių buvo iždininkais, kurie tvarkė armijos kasą, saugojo valstybinį archyvą ir vėliavas. Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris 6 mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią. Jam turėjo paklusti visi piliečiai. Pareigūnas turėjo neliečiamybės teisę.
Romos respublikos valdymo shema:
Senatas
ruošia sulaiko Du konsulai ir vykdo Įstatymai, nutarimai dėl vykdymą Liaudies kiti pareigūnai karo ir taikos tribūnai
renka atmeta pritariasušaukia renka Keturi Tautos susirinkimai (komicijos) (suaugę vyrai, turintys Romos piliečių teises)
Plebėjų ir patricijų kova (luomų kovos 500 – 300 m. pr. Kr.)Oligarchijos susiformavimas. Nors plebėjai tarnavo armijoje ir gynė tėvynę, bet jie nedalyvavo valstybės valdyme ir neturėjo savo atstovų tarp pareigūnų. Patricijai stengėsi išlaikyti savo privilegijas. Rašytų įstatymu nebuvo, todėl teisėjai, irgi renkami iš patricijų, galėjo savivaliauti. Geriausia žemė priklausė patricijams, o plebėjai už skolas labai dažnai kartu su šeimomis būdavo paverčiami vergais. Romos istorijoje plebėjai kelis kartus grasino palikti miestą tada, kai jų karinė parama buvo ypač reikalinga. 494 m. pr. Kr. plebėjai sušaukė atskirą, savo tautos, susirinkimą. Jie iškovojo teisę kasmet rinkti savo pareigūnus – liaudies tribūnus, gynusius jų interesus. Tribūnai galėjo sustabdyti bet kokio senate priimto įstatymo veikimą. Jų asmuo buvo neliečiamas. Plebėjai net pasiekė, kad būtų perdalyta žemė, uždrausta versti vergais įsiskolinusius Romos piliečius, kad būtų suteiktos jiems lygios teisės su patricijais Tautos susirinkime. Vėliau piliečiai buvo skirstomi ne pagal kilmę, o pagal protėvių turtingumą ir įtakingumą. Kilmingiausios ir įtakingiausios šeimos pradėtos vadinti naująja aristokratija – nobiliais. Neturtingus žmones, kaip ir anksčiau, vadino plebėjais.Plebėjai privertė užrašyti ir paskelbti Romos įstatymus, kad teisėjai negalėtų jų aiškinti savaip. Pirmasis įstatymų rinkinys, vadinamas Dvylikos lentelių įstatymų rinkinys, buvo paskelbtas apie 450 m. pr. Kr. Jis pirmiausia gynė nuosavybę. Buvo nustatyta riba, kiek valstybės žemės gali valdyti patricijai, už skolas plebėjams nebegrėsė vergija.Apie 300 m. pr. Kr. plebėjai jau galėjo tapti valstybė pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Tačiau tai nepakeitė pačios sistemos. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, taip pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. dauguma liaudies tribūnų jau buvo tapę
senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų giminių, nobilitetas . Valstybės valdymo forma buvo ne demokratija, bet oligarchija .Senesnieji kilmingi aristokratai, nesigviešiantys turtų, buvo nustumti į antrą vietą. Susiformavo naujas požiūris į garbę, naudą, tautos ir valstybės interesus.
ROMĖNŲ KARIUOMENĖ IR UŽKARIAVIMAI
Senovės pasaulyje romėnų kareiviai garsėjo puikiomis pergalėmis ir geležine drausme. Romos karvedžiai skynė pergalę, kol jos valdžioje atsidūrė visi Viduržemio jūros kraštai.Romėnų legionai. Nuo pat įkūrimo Romos valstybės kariavo su kaimyninėmis tautomis. Karų metu romėnams pavyko sukurti geriausią to meto kariuomenę, kurią sudarė legionai . Kiekvienas konsulas vadovavo vienam arba dviem legionams. Į legioną buvo šaukiami 17 –46 metų amžiaus Romos piliečiai, karo laikotarpiu – 17 – 60 metų amžiaus piliečiai. Ginklus ir šarvus kiekvienas turėjo įsigyti pats. Pėstininkais tarnavo sunkiai pasiturintys ginkluoti valstiečiai, o turtingi ir kilmingi žmonės, galintys įsigyti žirgą, buvo raiteliai. Neturtingi valstiečiai buvo ginkluoti ietimis ir lankais. Karinė tarnyba buvo privaloma Romos piliečiams. Vergams ir beturčiams tarnauti kariuomenėje nebuvo leidžiama. Romos valdžia jais nepasitikėjo. Kareivis privalėjo ne tik savo lėšomis įsigyti ginklą, bet ir prasimaitinti žygio metu. Tai sukeldavo didelių sunkumų, todėl vėliau armijoje buvo įvestas atlyginimas ir duoti vienodi ginklai. Kiekvieną legioną sudarė 3000 sunkiai ginkluotų ir 1200 lengvai ginkluotų karių. Prie legionų buvo prijungiami sąjungininkų būriai ir kavalerija. Legionas buvo išdėstomas griežtai nustatyta tvarka. Karvedys Marijus perorganizavo kariuomenę: legionas buvo dalijamas į pulkus, o pulkai – į šimtines, kurioms vadovavo centurionai. Viso legiono vėliava buvo erelio atvaizdas.
Romos respublikos kariuomenė pasižymėjo drausme. Pasakojama, kad vieną kartą legionui sustojus prie obels, nė vienas obuolys nedingo nuo medžio. Konsulas pagirdavo ir apdovanodavo kautynėse pasižymėjusius karius. Bet už ginklo praradimą karys galėjo būti nubaustas mirties bausme, o pasitraukusiems iš mūšio lauko ar maištininkams pritaikydavo decimacijos paprotį . Romėnai mokėjo įsirengti karo stovyklą, iš graikų išmoko naudoti apgulties mechanizmus – taraną, apgulos bokštus ant ratų, strėlių ir rąstų svaidymo prietaisus. Nugalėtojas karvedys senato sprendimu būdavo vainikuojamas laurų vainiku. Triumfas buvo aukščiausias pagerbimas Romoje.Italijos užkariavimas. Jau V a. pr. Kr. romėnai kariavo su savo artimiausiais kaimynais. Maždaug II a. pr. Kr. viduryje Roma viešpatavo visoje Italijoje ir tapo galingiausia valstybe Viduržemio jūros šiaurinėje pakrantėje.Roma užkariavimus pradeda nuo savo karingųjų kaimynų, sabinų ir etruskų, kuriuos po ištiso šimtmečio konfliktų jai pavyksta sutramdyti. Apie 400 m. pr. Kr. dauguma etruskų miestų jau paimti ir dažnai sugriauti. Apie tą laiką ateina keltai ir atima Po lygumą iš etruskų, kuriuos tuo pat metu jūroje sumuša Kumų ir Sirakūzų graikai. Etruskų civilizacija žlunga.
Nemažai rūpesčių romėnams suteikė galai. IV a. pr. Kr. pradžioje jie užėmė dalį etruskų žemių. Kadangi su šiais Roma palaikė gerus santykius, todėl galai ir puolė Romą 390 m. pr. Kr. Jie įveikė romėnus, užėmė miestą. Galai Romoje išsilaikė pusę metų, tačiau Kapitolijaus užimti nepavyko. Anot legendos, žąsys išgelbėjo Kapitolijuje susitelkusius karius.(Atsirado posakis „Žąsys išgelbėjo Romą”).Jau antroje IV a. pr. Kr. pusėje romėnai išstūmė galus iš Vidurinė Italijos. Naudodamiesi politiniu dėsniu: „Skaldyk ir valdyk”, jie nugalėjo lotynų, samnitų gentis. Iki III a. pr. Kr. pradžios Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurinę Italiją.Toliau užkariautojų žvilgsnis krypo į Pietų Italiją, kitaip vadinamą „Didžiąją Graikija”. Romėnai pasinaudojo nesantaika tarp graikų miestų ir vietinių apulų, lukanų genčių ir tarp pačių graikų kolonijų. Antai, kai Turijaus miestas paprašė Romos pagalbos prieš lukanus, ši tuoj pasiuntė kariuomenę, lukanus nugalėjo, bet… pamiršo iš Turijaus išeiti. Karas vėl buvo neišvengiamas. Žymiausias Pietų Italijos miestas Tarentas vadovauti Jungtinei Didžiosios Graikijos kariuomenei pasamdė Epyro karalių Pyrą. Šis Aleksandro Makedoniečio giminaitis naudojo romėnams lig tol nematytą ginklą – dramblius. Nors kovai su graikų miestais Roma buvo sudariusi sąjungą su Kartagina, tačiau laimėti jai nesisekė. Tik po Pyro mirties 272 m. pr. Kr. romėnai gana lengvai užėmė visą Pietų Italiją. Romos – Italijos sąjunga. Naujoji valstybė į istoriją įėjo Romos – Italijos sąjungos vardu. Pats pavadinimas rodo, kad valstybė buvo sudaryta iš Romos miesto (polio) ir nukariautų kraštų. Italijoje gyveno piliečiai ir sąjungininkai, kurie nemokėjo mokesčių, o už Italijos ribų – svetimtaučiai pavaldiniai, mokėję Romai visus mokesčius. Vidaus gyvenimas nebuvo varžomas, bet užsienio politika visiškai priklausė nuo Romos. Politika pagal principą „skaldyk ir valdyk” garantavo nukariautų genčių paklusnumą ir reliatyvią ramybę šalyje. Roma kūrė savo kolonijas visoje Italijoje. Romėnai tiesė kelius ir užmezgė glaudžius ryšius tarp įvairių Italijos sričių. Paplito lotynų kalba ir raidynas.Kartagina ir Pūnų karai. Romai tapus galingiausiu miestu Italijoje, visa vakarinė Viduržemio jūros pakrantė buvo Kartaginos miesto įtakoje. Turtingoji Kartagina buvo didžiulė pirklių valstybė, kur kasdien uostuose buvo pakraunama ir iškraunama daugybė laivų. Kartaginiečiai turėjo didelį karo laivyną ir stiprią samdytą kariuomenę. Kartagina jau buvo užvaldžiusi dideles teritorijas. 264 m. pr. Kr. kartaginiečiai užėmė Mesaną Sicilijos saloje. Romėnai pasiuntė į Siciliją savo legionus. Užpuolama vakarinės Viduržemio jūros dalies viešpatė Kartagina. Roma pirmąsyk stoja į kovą jūroje ir ne be Italijos teritorijoje. Tarp 264 ir 146 m. pr. Kr. įvyksta trys Pūnų karai (romėnai kartaginiečius vadino pūnais).
I pūnų karas:
Karas Data Svarbiausi mūšiai RezultataiI 264 – 241 m. pr. Kr. – Pūnai (kartaginiečiai) pralaimėjo, romėnams jie užleido Sicilijos salą.
Romėnai tik po 20 metų išvijo kartaginiečius iš Sicilijos. Romos laivynas nugalėjo Kartaginos laivyną. Pagal taikos sutartį Roma gavo Siciliją, pirmąją savo užjūrio koloniją, Kartagina turėjo sumokėti didžiulę išpirką, kad padengtų karo išlaidas. Netrukus romėnai atėmė iš Kartaginos Sardinijos, o vėliau Korsikos salas.
II Pūnų karas:
Karas Data Svarbiausi mūšiai RezultataiII 218 – 201 m. pr. Kr. Kanų (216 m. pr. Kr.)
Zamos (202 m. pr. Kr.) Hanibalo vadovaujami kartaginie-čiai laimėjo;Romėnai atėmė visas Kartaginos žemes.
218 m. pr. Kr. kartaginiečių karo vadas Hanibalas netikėtai užpuolė Italiją iš šiaurės ir pradėjo antrąjį Pūnų karą. Jis su 60000 kareivių ir 37 drambliais perėjo Pirėnų, o po to ir Alpių kalnus. Jo kariuomenė žygiavo per Italiją, iškovodama vieną pergalę po kitos. 216 m. pr. Kr. mūšyje prie Kanų jis sumušė romėnų kariuomenę, bet jam nepavyko užimti Romos. Hanibalas grįžo į Afriką. 202 m. pr. Kr. prie Zamos miesto jis pralaimėjo romėnams, išsilaipinusiems kartaginiečių žemėse. Šiame mūšyje pasižymėjo Romos karvedys Scipijonas. Antrasis Pūnų karas baigėsi 201 m. pr. Kr. Hanibalas nusinuodijo. Roma įsitvirtino vakarinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kartagina neteko karo laivyno ir kariuomenės, bet romėnai norėjo visiškai sunaikinti nekenčiamą miestą. Senatorius Katonas, jaunystėje dalyvavęs Kanų Hanibalasmūšyje, kiekvieną savo kalbą baigdavo žodžiais: „Kartagina turi būti sugriauta!”Antrasis Pūnų karas
III Pūnų karas:
Karas Data Svarbiausi mūšiai RezultataiIII 149 – 146 m. pr. Kr. – Graikų maištas prieš Romą buvo numalšintas, Graikija prijungta prie Romos, Kartaginos miestas sunaikintas
149 – 146 m .pr. kr. įvyko trečiasis Pūnų karas. Romėnų kariuomenė išsikėlė Šiaurės Afrikoje ir apsiautė Kartaginą. Apsiaustis tęsėsi 3 metus. Kartaginiečiai narsiai gynėsi, bet romėnai
vis dėlto įsiveržė į miestą, padegė jį ir sulygino su žemės paviršiumi. Kartaginos valdos tapo Romos provincija.Romėnai nepasitenkino savo pergale prieš Kartaginą. Jie pradėjo žygius į rytus. Legionai įsiveržė į Balkanų pusiasalį. Romėnai sutriuškino Sirijos karalystės kariuomenę, užkariavo Makedoniją, 146 m. pr. Kr. įvedė savo valdžią Graikijoje. Korinto miestas buvo visiškai sugriautas už nepaklusnumą.
SPARTAKO SUKILIMAS
Kalbantys įrankiai ir jų padėtis. Nė vienoje šalyje nebuvo tiek daug vergų ir jie niekur nebuvo taip žiauriai išnaudojami kaip Romoje. Dėl Romos vykdomų karų Italijoje padaugėjo svetimtaučių vergų. Taip pat išliko skolinė vergovė. Daug vergų atgabendavo jūros piratai. Į vergus buvo žiūrima kaip į daiktus, esančius visiškoje šeimininko valioje. Jie buvo vadinami kalbančiais darbo įrankiais. Vergai neturėjo net vardų. Vergų vaikai irgi tapdavo vergais. Kalbančių įrankių padėtis buvo skirtinga. Jie tapdavo amatininkais, irkluotojais, tarnais turtuolių namuose arba šventyklose, šaukliais, budeliais, statybininkais, akmenskaldžiais. Ypač daug vergų dirbo žemės ūkyje, kur jų padėtis buvo sunkiausia. Derliaus nuėmimo metu vergai dirbo po 17 – 18 valandų per parą, alkani, su mediniais ratais ant kaklo, sekami prižiūrėtojų ir baudžiami už menkiausią nusižengimą. Tiberio upėje buvo sala, į kurią buvo galima išvežti netinkančius darbui vergus. Valstybinių vergų padėtis buvo lengvesnė. Jie galėjo gauti tam tikrą išlaikymą ir kai kuriais atvejais kreiptis į Romos teismą. Kai kada vergai išsipirkdavo laisvę.Gladiatoriai. Senovės Romoje labai buvo populiarios gladiatorių kautynės. Gladiatoriais tapdavo belaisviai, nusikaltėliai, vergai, o kartu samdyti laisvi kariai. Iš pradžių gladiatoriai kovėsi cirkuose, vėliau buvo pastatyti specialūs pastatai – amfiteatrai. Gladiatoriai buvo rengiami specialiose mokyklose. Jie buvo mokomi kautis vieni su kitais publikos malonumui. Kautynių dienos rytą vykdavo procesija, kurioje paskui gladiatorius eidavo šokėjai, akrobatai, žyniai ir muzikantai. Paskui būdavo žvėrių pasirodymas. Jų metu vienus Amfiteatras prie įėjimo žvėris supjudydavo su kitais arba žiūrovams leis- Gladiatoriusdavo pašaudyti iš lankų, o kartais laukinius žvėris išleisdavo prieš beginklius belaisvius. Gladiatorių kovos vykdavo po pusiaudienio. Gladiatoriai dėvėdavo skirtingus drabužius ir kaudavosi skirtingais ginklais. Kova arenoje vykdavo, kol vienas iš kovotojų mirdavo, bet kartais nugalėtasis ar sužeistasis galėdavo prašyti pasigailėjimo: žiūrovų nykščio pakėlimas ar nuleidimas reiškė gyvybę arba mirtį. Kautynių dienomis amfiteatras visada būdavo pilnas. Pirmosiose eilėse sėdėdavo senatoriai ir kilmingos damos. Paaugliai irgi būdavo atvedami pasižiūrėti kautynių, kad užaugtų vyriški, nebijantys fizinių kančių ir pavojų. Viršuje sėdėdavo ir stovėdavo paprasti piliečiai. Jei sėkmė lydėdavo gladiatorių, jis galėdavo gauti piniginį prizą arba medinį kalaviją – laisvės simbolį.
Jau tuomet būta šios žiaurios pramogos priešininkų. Vienas iš maištaujančių gladiatorių užrašė sienoje tarsi protestą: „Filosofas Seneka – tai vienintelis romėnų rašytojas, kuris pasmerkė kruvinas rungtynes”.Spartakas ir jo legionai. Jau III a. pr. Kr. būdavo vergų sukilimų, kuriuos romėnams pavykdavo numalšinti. Vergų Italijoje vis daugėjo ir daugėjo. Jų padėtis visai nesikeitė. Mirtinos kautynės cirkuose ir amfiteatruose tapo vienu iš mėgstamiausių renginių. Išlaikyti gladiatorių mokyklą buvo pelninga, nors ir pavojinga. Į vieną iš tokių mokyklų Kapujos mieste pateko trakas Spartakas. Jis įkalbėjo apie 70 savo draugų pabėgti iš mokyklos. Apsiginklavę trišakiais ir virtuviniais peiliais, vergai – gladiatoriai užpuolė sargybą, išsiveržė iš miesto ir įsitvirtino Vezuvijaus kalne. Vietos valdžios pasiųstus karių būrius sukilėliai sumušė. Taip 74 m. pr. Kr. prasidėjo didžiausias senovėje vergų sukilimas. Pas Spartaką ant Vezuvijaus subėgo nemaža vergų. Sukilėlių daugėjo kiekvieną dieną, jie jau turėjo mūšiuose įgytų ginklų. Sukilimas plėtėsi ir apėmė vis naujus pietinės Italijos rajonus. Sukilėlių kariuomenė, organizuota romėnų legionų pavyzdžiu, užėmė nemaža miestų ir kaimų. Ją sudarė 70000 žmonių. Spartakas žinojo, kad vergams bus labai sunku nugalėti romėnų kariuomenę, todėl pabandė išvesti sukilėlius iš Apeninų pusiasalio. Dalis sukilėlių, vadovaujama Krisko, vieno iš vadų, atsisakė palikti Italiją, todėl buvo romėnų sumušti. Prieš vergus senatas pasiuntė dvi konsulų armijas, bet Spartakui jas pavyko nugalėti. Kelias į Alpes buvo laisvas, ten baigėsi romėnų valdos. Tačiau priėję Po upę, sukilėliai pasuko atgal į pietus. Kodėl? Niekas to nežino. Gal dauguma vergų nepanoro išvykti iš Italijos, o gal nuo pergalių jiems apsisuko galva?Paskutinis mūšis. Romos senatas sutelkė kariuomenę, kuriai vadovauti buvo paskirtas Krasas. Skubiai buvo iškviesti legionai iš Ispanijos ir Makedonijos. Spartakui dėl audros nepavyko persikelti į Siciliją, nors buvo susitaręs su jūros piratais. Romėnai iškasė gilų griovį ir supylė pylimą, bet vergai vėl prasiveržė. Spartakas suprato, kad kovoti prieš tris romėnų armijas neįmanoma, todėl nusprendė užimti Brundizijau uostą. Jis žygiavo prieš Krasą, kad visi romėnų legionai nesusijungtų. Paskutinis mūšis įvyko 71 m. pr. Kr. Pats Spartakas bandė prasiveržti prie Kraso palapinės, bet buvo sužeistas ir žuvo mūšyje. Jo kūnas buvo taip sukapotas, kad jo nepavyko rasti mūšio lauke. Sukilėliai kovėsi narsiai, bet pralaimėjo. 6000 belaisvių romėnai nukryžiavo prie kelio iš Kapujos į Romą. Po daugelio metų romėnai su baime prisimindavo Spartaką. Tai buvo didžiausias ir geriausiai organizuotas vergų sukilimas. Šis sukilimas sukrėtė visus Italijos gyventojus. Romėnams reikėjo sustiprinti savo pozicijas, kad sukilimai nepasikartotų.
RESPUBLIKOS ŽLUGIMAS
Cezaris užbaigė respublikos laikotarpį, kuris tęsėsi Romoje beveik 500 metų. Po cezario mirties prasidėjo valdovų epocha, kuri buvo vadinama imperija.Respublikos sunkumai. Romos užkariavimai ir valdų išplėtimas kėlė didelių sunkumų. Ilgi karai atitraukė žemdirbius nuo ūkių, jų šeimos negalėjo išbristi iš skolų, todėl žemę supirkdavo turtingi kaimynai. Dauguma kaimo gyventojų, netekę savo žemės, kraustydavosi į miestus. Negalėdami čia rasti darbo, papildydavo varguomenės gretas. Kaimuose daugelis žemdirbių gyveno vargingai. Mažėjo vidutinių ūkininkų, kurie buvo geriausi piliečiai ir kariai Romos respublikoje. Valstybėje daugėjo vergų – karo belaisvių. Roma neteko lėšomis
Cezarisįsigyti ginkluotę. Visa tai vertė kilmingus romėnus baimintis ir dėl to kildavo nesutarimų. Padėtį pakeisti nusprendė broliai Grakchai. Brolių Grakchų reformos. Broliai Tiberijus ir Gajus Grakchai buvo vienos iš kilmingiausių Romos šeimų atstovai, karvedžio Scipijono anūkai. Nuo vaikystės jie garsėjo išsilavinimu, dora, taurumu, teisingumu. 133 m. pr. Kr. Tiberijus Grakchas buvo išrinktas liaudies tribūnu. Jis pasiūlė naujo žemės įstatymo projektą. Tiberijus siūlė visuomenines žemes, kurias turtuoliai nuomojo iš valstybės už didžiulius pinigus, išdalinti nusigyvenusiems plebėjams. Liaudies susirinkimas sudarė žemės perdalijimo komisiją. Tada turtuoliai apkaltino Tiberijų Grakchą karaliaus valdžios siekimu. Jis ir 300 jo šalininkų buvo užpulti liaudies susirinkime ant Kapitolijaus kalvos. Tiberijus buvo nužudytas. Bet žemės perdalijimo komisija, nepaisydama persekiojimo, dirbo toliau. 123 m. pr. Kr. jo brolis Gajus Grakchas taip pat tapo liaudies tribūnu. Gajus prisiekė atkeršyti už brolį ir įgyvendinti jo pradėtą žemės reformą. Pirmiausia Gajus Grakchas susidorojo su brolio žudikais. Po to pasiekė, kad būtų priimti kai kurie įstatymai, apriboję senato valdžią. Jo dėka buvo priimtas duonos įstatymas: romos varguomenė iš valstybinių sandėlių kiekvieną mėnesį turėjo gauti grūdų nemokamai arba už labai mažą kainą. Taip pat buvo pradėti organizuoti dideli visuomeniniai darbai, naujų kelių tiesimas. Tai leido varguomenei užsidirbti, o raiteliams su- Broliai Grakchai (Tiberijus ir Gajus) teikė pareigų. Tęsdamas žemės reformą. Gajus Grakchas pasiūlė steigti kolonijas už Italijos ribų. Priešai pradėjo kenkti Gajui. Trečią kartą jis nebuvo išrinktas tribūnu. Prieš Gajų ir jo šalininkus buvo pasiųsti ginkluoti būriai. Gajus Grakchas žuvo nuo savo vergo rankos. Jis užmušė savo šeimininką,o po to pats nusižudė.Karvedžių valdžios sustiprėjimas. II a. pr. Kr. pabaigoje – I a. pr. Kr. pradžioje Romos kariuomenės sudėtis pasikeitė. Ją sudarė daugiausia samdiniai, pasiruošę tarnauti tam, kuris daugiau mokės. Kariuomenę pertvarkė karvedys Marijus, tapęs konsulu 107 m. pr. Kr. Jis leido tarnauti legionuose ir neturtingiems Romos piliečiams. Senato pavedimu karvedžiai patys rinkdavo kariuomenę, mokėdavo kariams atlyginimą ir duodavo dalį grobio. Legionieriai buvo pasiruošę kautis su bet kuo, su kuo tik lieps jų karvedys. Grobikiški Romos karai ir samdyta kariuomenė sustiprino karvedžių valdžią.Julijus Cezaris ir jo valdymas. I a. pr. Kr. Romos respublika patyrė didelę krizę. Atėjo kruvinų pilietinių karų laikai. Muštynės Tautos susirinkime, ginkluoti susidūrimai gatvėse ir keliuose buvo nuolatiniai reiškiniai. Vyko kova tarp senato šalininkų – optimatų ir populiarių, kurie rėmėsi Romos varguomene. Atsirado įtakingų valstybės veikėjų, kurie stengėsi užgrobti valdžią. Didžiausią autoritetą turėjo Pompėjus, Cezaris ir Krasas.Gajaus Julijaus Cezario (100 – 44 m. pr. Kr.) vienintelis gyvenimo tikslas buvo valdžia ir garbė. Kilęs iš žymios patricijų šeimos, Cezaris niekino Romos varguomenę, bet sugebėjo panaudoti ją, savo tikslo siekdamas. Gyventojams rengė įvairius renginius, o draugams – prabangias puotas. Visi jį laikė liaudies draugu ir diduomenės priešu. Cezaris, Pompėjus ir Krasas pradžioje varžėsi tarpusavyje, o vėliau sudarė triumviratą – trijų vyrų sąjungą. Cezaris
Triumvirai neturėjo ypatingų įgaliojimų, bet galėjo daryti įtaką bet kokiam įstatymų priėmimui. 58 m. pr. Kr. Cezaris tapo Galijos provincijos vietininku. Pompėjus ir Krasas pradėjo vadovauti romėnų kariuomenei Ispanijoje ir Sirijoje.Per tris metus Cezaris užkariavo galus, išvijo už Reino germanus, nugalėjo britus, – tokiu būdu prijungė prie Romos didžiules šiaurines žemes. Pats Cezaris tapo 13 legionų vadu ir sukaupė didžiulius turtus, užgrobtus galų žemėse. Optimatai su baime žiūrėjo į Cezario galybės augimą. Jie patraukė į savo pusę Cezariui pavydėjusį Pompėjų ir pareikalavo, kad Cezaris paleistų savo kariuomenę. Tada Cezaris su vienu legionu 49 m. pr. Kr. sausio 10 d. atėjo prie Rubikono upės, skyrusios Galiją nuo Italijos, per kurią jis su kariuomene persikėlė taręs: „Burtas mestas!” Jis pradėjo karą prieš Pompėjų. Cezaris be mūšio įžengė į Romą ir užvaldė visą Italiją. Vėliau užkariavo provincijas. Egipte Cezariui buvo padovanota nužudyto Pompėjaus galva. Grįžęs į Italiją, Cezaris pasiskelbė Romos valstybės diktatoriumi. Cezario diktatūra pasibaigė respublikos laikotarpis Romoje. Siekiant sustiprinti ryšius tarp Romos ir Provincijų, buvo pagilinta Romos uosto prieplauka. Pirmą kartą Romoje buvo nukalta auksinė moneta – denaras, kuris tapo vieningu pinigu Romos valstybėje. Cezario nurodymu pakeistas kalendorius. Vietoj senojo Mėnulio kalendoriaus nuo 45 m. pr. Kr. sausio 1 d. įvestas laiko skaičiavimas pagal Sidabrinė monetaSaulės judėjimą. Julijaus Cezario metų skaičiavimas gyvavo Europoje iki Brutas – vienas iš Cezario XVI a. visus kandidatus į magistratus iškeldavo pats Julijus Cezaris, o su- žudikųsirinkimas tik klusniai balsavo. Cezaris elgėsi kaip karalius, net rengėsi karališkais drabužiais (purpurine toga), visiškai nesitarė su senatu. Tai kėlė daugelio romėnų nepasitenkinimą. Prieš Cezarį buvo suorganizuotas sąmokslas, kuriame dalyvavo apie 60 senatorių. Julijus Cezaris buvo nužudytas 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. senato posėdyje. Sąmokslininkų tikslas buvo grąžinti respubliką.Roma po Cezario mirties. Po Cezario nužudymo iškilo du jo legionų vadai – Markas Antonijus ir Oktavianas. Jie su kariuomene patraukė į Romą ir išžudė kelis tūkstančius respublikonų. Netrukus Makedonijoje, mūšyje ties Filipų miestu, nugalėjo Cezario žudikų – Kasijaus ir Bruto – armija. Antonijus ir Oktavianas valdė Romos valstybę: Antonijui atiteko rytinės Romos provincijos, o Oktavianui – vakarinės valdos. Antonijus dešimt metų gyveno Egipte, karalienės Kleopatros rūmuose, o Oktavianas sumušė savo priešus Vakarų Europoje ir gavo senato paramą. Beto Antonijaus ir Oktaviano santykiai laikui bėgant vis blogėjo. Prasidėjo jų tarpusavio karai ir Antonijus pralaimėjo Oktavianui. Oktaviano kariuomenė užėmė Egipto sostinę Aleksandriją. Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Egiptas tapo Romos provincija.
ROMOS IMPERIJOS GALYBĖ
Kartais Oktavianas Augustas vadinamas antruoju Romos įkūrėju. Jo valdymo laikais Romos valstybė pasiekė klestėjimo viršūnę visose gyvenimo srityse. Bet istorikas Tacitas rašė, kad „valstybė pasikeitė, ir nebeliko senosios, laisvos romėnų tautos”.
Oktavianas Augustas valdo imperiją (27 m. pr. Kr. – 14 m. po Kr.) 27 m. pr. Kr. Oktavianas atvyko į Romos senatą ir atsisakė visų savo pareigybių. Jis kalbėjo, kad valstybei reikalingas stiprus gynėjas. Senatoriai pradėjo šaukti, prašydami Oktavianą pasilikti valdžioje. Taip jis senato prašymu tapo Romos valdovu. Oktavianas vadino save princepsu – pirmuoju tarp lygiųjų. Jis paskelbė mintį apie respublikos grąžinimą, bet valdžia Romos valstybėje jau priklausė princepsui ir senatui. Vienos provincijos buvo valdomos princepso, o kitos – senato. Už nuopelnus Romai Oktavianui buvo suteikta Augusto (šventasis) vardas. Pradedant Oktavianu Augustu visus Romos valdovus imta vadinti imperatoriais, o jų įvestą tvarką – imperija. Kariuomenė, liaudies susirinkimai, konsulai – visi vykdė imperatoriaus nurodymus ir rinko jo nurodytus žmones. Pasinaudodamas jam suteikta valdžia, Augustas sumažino legionų skaičių iki 28, bijodamas, kad kariuomenė gali būti panaudota ir prieš jį. Jis bijojo sąmokslų, todėl po drabužiais visada nešiojo šarvus, sudarė specialų apsaugos karių būrį. Paėmęs į Oktavianas Augustassavo rankas visą valdžią, Oktavianas Augustas stengėsi išlaikyti buvusios respublikos įvaizdį. Oktavianas Augustas stengėsi nedėvėti prabangių drabužių ir neišsiskirti iš kitų. Jis norėjo grąžinti senus papročius ir tradicijas. Per vienerius metus buvo atstatytos 82 šventyklos. Augusto laikais suklestėjo poezija ir literatūra. Oktavianui Augustui mirus 14 m. po Kr., senatas jį paskelbė dievu.Provincijų romanizacija . Valdant Augustui, Romos imperijos teritorija išsiplėtė iki Reino ir Dunojaus. Oktavianas ir jo įpėdiniai provincijose pakeitė mokesčių rinkimo sistemą ir įvedė vietininkų kontrolę. Visoje imperijoje įsigalėjo romėniškoji taika, kuri leido vystyti prekybą, tiesti kelius, statyti miestus. Apie du amžius dauguma Romai priklausiusių kraštų nežinojo, kas yra karas. Provincijose nebuvo didelių sukilimų. Jose prasidėjo romanizacijos procesas: prigijo romėniškoji kultūra. Pirmiausia perimti romėnų amatai, statybos menas, drabužiai, elgesio normos ir laisvalaikio praleidimo būdas. Visur paplito lotynų kalba. Visoje imperijoje išaugo dideli romėniškosios architektūros miestai. Imperijos galybės šaltiniai. Oktaviano Augusto valdymas buvo sėkmingas: jis sukūrė valstybės valdymo sistemą, kurioje dalyvavo imperatorius ir senatas; po ilgų karų pavyko pasiekti taiką ir paversti respubliką klestinčia imperija; vietinei aristokratijai buvo paliekama teisė valdyti provinciją ir suteikiama galimybė būti išrinktai į Romos senatą; didžiausias laimėjimas buvo provincijų aristokratijos parama.Paskutinieji užkariavimai. Oktaviano Augusto įpėdiniai didesniuose karuose nedalyvavo. Imperatoriai, po Augusto valdę imperiją 100 metų, buvo žiaurūs ir despotiški. Tai Tiberijus, Kaligula, ypač Neronas, kuris, kaip manoma, 64 m. po Kr. įsakė padegti Romą. Po imperatorių despotų Romą valdė Antoninų dinastija (II a. po Kr.) Žymiausias buvo imperatorius Trajanas (98 – 117 m.), kuris užėmė Mesopotamiją. Trajanas pasižymėjo dideliais karvedžio gabumais, valgė paprastą kareivišką maistą ir žygių metu ėjo pėsčias kariuomenės priešaky. Net tapęs imperatoriumi sakė, jog nori būti tokiu valdovu, kokio norėtu pats, jei būtų paprastas pilietis. Senatas oficialiai pripažino Trajaną geriausiu imperatoriumi. Vėliau kitiems valdovams buvo linkima būti laimingesniais Kaligula už Augustą ir geresniais už Trajaną. Sėkmingiems Trajano žygiams į Meso-
potamiją ir prieš dakus (dabartinė Rumunija) įamžinti Romoje buvo pastatytas didžiulis obeliskas – 36 metrų aukščio Trajano kolona. II a. didžiulė imperija nebegalėjo tęsti užkariaujamųjų žygių. Dabar reikėjo daug kariuomenės sienoms ginti ir provincijose prasidėjusiems sukilimams malšinti.
Neronas
Trajanas
Klaudijus Tiberijus
Romos imperijos galybė
ŽEMĖS ŪKIS, AMATAI IR PREKYBA
Romėnai sukūrė didžiulę ir gerai organizuotą valstybę, kurios provincijose nestigo įvairiausių gamtos išteklių. Sparčiai augo amatai, plėtojosi prekyba šalies viduje ir su kitais kraštais. Roma tapo didžiausiu prekybos centru pasaulyje.Romėnų žemdirbystė. Žemdirbystė – pagrindinis romėnų verslas. Dauguma valstiečių turėjo nedidelius ūkius. Jie ne tik dirbo žemę, bet ir privalėjo atlikti karo tarnybą. Prasidėjus užkariaujamiesiems žygiams, žemdirbiams vis daugiau laiko teko praleisti kariuomenėje ir jų žemės niekas neįdirbdavo. Ypač daug žalos žemės ūkiui padarė antrasis Pūnų karas, kuomet Hanibalo kariuomenė keletą metų siaubė Italiją. Po karo valstiečiai jau nebepajėgė atstatyti sunaikintų ūkių. Daug jų buvo parduoti turtingiems žemvaldžiams. Pamažu smulkūs ir vidutiniai ūkiai nyko, o jų vietoje išaugo stambūs dvarai. Jie buvo vadinami latifundijomis .Latifundijų centre stovėjo puošnus žemvaldžio namas. Jame kartu su šeimininku gyveno tarnai ir vergai. Aplink namą buvo ūkiniai pastatai, o už jų driekėsi platūs laukai.Romėnai augino javus, vaisius ir daržoves. Imperijos pietinėse srytise buvo paplitusi vynuogininkystė. Iš vynuogių romėnai gamino vyną. Apeninų pusiasalyje augo daug alyvmedžių. Alyvų aliejų romėnai naudojo maisyui, pildavo į lempas, naudojo vietoj muilo.Daugelis romėnų augino arklius. Juos naudojo ne žemės darbams, bet kariuomenės reikmėms. Kroviniams gabenti, plūgui ar akėčioms traukti kinkydavo mulus, asilus, jaučius ir karves. Laikė ožkas ir avis. Jos aprūpindavo pienu ir vilna. Romos gyventojai vertino kiaulieną, todėl augino daug kiaulių. Laikė vištas, antis, žąsis ir balandžius. Romėnai mėgo medų, todėl šalyje buvo paplitusi bitininkystė.Amatai ir prekyba. Senovės Romos diduomenė niekino fizinį darbą. Buvo manoma, jog garbingi užsiėmimai yra tik politinė veikla ir tarnyba kariuomenėje. Ypač gerbiami buvo besiverčiantys finansine veikla – pinigus skolinantys, keičiantys žmonės.Vidutinio gyventojų sluoksnio žmonės, priklausomai nuo turtinės padėties ir sugebėjimų, tapdavo gydytojais, architektais, pirkliais ar amatininkais. Sunkus rankų darbas tekdavo vergams.Amatininkai telkėsi miestuose. Daugiausia jų gyveno Romoje. Triukšmingose miesto gatvėse buvo galima išvysti dirbtuvių, kuriose amatininkai dirbo kartu su pameistriais. Puodžiai žiedė įvairaus dydžio ir formų indus bei puošė juos. Kepėjai malė grūdus, raugė tešlą ir kepė duoną. Kalviai iš vario, žalvario ir geležies gamino darbo įrankius, ginklus, buities daiktus. Juvelyrai gamino sidabrinius ir auksinius papuošalus.
Didžiulėje valstybėje susiklostė palankios sąlygos prekybai vystytis. Daug žemės ūkio produktų, gamtos išteklių ir amatininkų dirbinių turinčios provincijos prekiavo tarpusavyje. Bet daugiaisia gėrybių patekdavo į Romą, nes čia iš provincijų suplaukdavo mokesčiai ir duoklė. Pervežti prekes sausuma buvo patogu ir saugu. Daug gėrybių buvo atplukdoma į sostinę laivais. Buvo gabenami maisto produktai – grūdai, sūris, vaisiai, druska, vynas, kupmis. Romėnai įsiveždavo geležį, brangiuosius metalus, medieną, kailius, drobę.Romėnai daugiau prekių įsiveždavo negu išveždavo. Daug jų dirbinių pasiekdavo ir Pabaltijį. Todėl I – IV a. po Kr. laikotarpis Pabaltijyje vadinamas romėnų geležies amžiumi.Baltijos gintarą romėnai laikė prabangos dalyku. Romėnų meistrai iš jo gamino kosmetikos reikmenis, papuošalus ir amuletus.ROMA – IMPERIJOS SOSTINĖ
Roma, išaugusi iš nedidelės gyvenvietės, tapo didžiausiu ir didingiausiu senovės pasaulio miestu, imperijos centru. „Visi keliai veda į Romą” – yra toks posakis. Imperijos galybė atsispindėjo sostinės pastatuose, šventyklose ir paminkluose.Amžinasis miestas. Pradžioje Roma buvo nedidelė gyvenvietė, įsikūrusi ant Palatino kalvos. Gyventojams pasidarė ankšta vadinamoje „kvadratinėje Romoje”. Jie greitai užėmė gretimas kalvas: Eskvilino, Celijaus, Viminalo, Kvirinalo, Kapitolijaus ir Aventino. Taip augo Roma – miestas ant septynių kalvų. Paskutiniame respublikos amžiuje ir imperijos epochoje Romoje gyveno daugiau kaip milijonas žmonių. Dauguma imperatorių stengėsi statyti vis naujus ir naujus pastatus, kurie savo didingumu užtemdytų ankstesnius statinius.Pradžioje čia bevei nebuvo pastatų ir tik aikštės pakraščiuose driekėsi krautuvių eilės. Romėnai pirmieji pasaulyje panaudojo betoną, išmoko statyti skliautus. Daugelį dalykų perėmė iš graikų, bet jų pastatai neprilygo graikų pastatų lengvumui ir kolonų grakštumui.Viskas buvo išpuošta marmuru, mozaikomis, daug kas paauksuota. Nė vienas keliautojas negalėjo aplenkti Romos, nepamatęs Marso šventyklos, Panteono, Jupiterio šventyklos, Trajano kolonos, garsiųjų Triumfo arkų. Miestą Marso šventyklapuošė daugybė fontanų, kolonų, statulų, turtuolių namų, pirčių kompleksų. Bet Roma buvo ir kitokia: purvinos siauros gatvės, baisi spūstis, daugiaaukščiai namai vargingiesiems. Romoje dažnai kildavo gaisrai, kurie „surydavo” ištisus miesto rajonus. Bet greitai miestas būdavo atstatomas dar didingesnis bei prabangesnis. Pastatai iškilmingi, griežtai simetriški, ekonomiškai ir apgalvotai panaudotas kiekvienas akmens gabalas.Panteonas – dievų buveinė – pastatytas 27 m. pr. Kr. karvedžio agripos
Senovės romėnų akvedukas Pietų Prancūzijoje
ROMĖNŲ DIEVAI IR MĄSTYTOJAI
Romėnai, kaip ir kitos tautos, tikėjo, kad jų gyvenimas priklauso nuo dievų. Romėnų religija buvo labai sudėtinga. Ji kilusi iš įvairių šaltinių.Svarbiausi romėnų dievai:
Dievai PaskirtisJupiteris Vyriausiasis dievasJunona Santuokos deivėMinerva Išminties, karo ir amatų deivėApolonas Grožio, pranašysčių ir saulės dievasDiana Medžioklės ir mėnulio deivėVenera Grožio ir meilės deivėMarsas Karo dievasNeptūnas Jūrų dievasMerkurijus Prekybos ir kelių dievas
Romą garsino mąstytojai. Kai kurios jų mintys svarbios ir mums.Žymiausi mąstytojai:
Mokslininkai Jų nuopelnaiLiucijus Anėjus Seneka Kvietė atsisakyti turtų, nes tai yra nerimo ir nelygybės šaltinis; nuolat mąstė apie tobulą visuomenę, geriausia valdymo forma laikė respubliką; manė, kad tik išmintis gali paveikti žmogų, o ne imperatoriaus legionai.Markas Aurelijus Buvo imperatoriaus filosofas;teigė, kad žmogus gimsta darbui ir veiklai;parašė apmąstymų knygelę “Sau pačiam”;teigė, kad mirtis visus sulygina.Klaudijus Ptolemajas Buvo matematikas, geografas, astronomas; apibendrino senovės pasaulio astronomijos ir geografijos žinias; parengė Visatos modelį, pagal kurį Saulė yra Visatos centras.Plinijus Vyresnysis Prašė 37 knygų veikalą “Gamtos mokslas”, kuriame išdėstė mintis apie pasaulio atsiradimą, astronomiją, augalus, gyvūnus, žemdirbystę; žuvo prie Vezuvijaus ugnikalnio.Titas Livijus Parašė kelių dalių knygą “Romos istorija nuo miesto įkūrimo”; stengėsi išaukštinti romėnus.
Markas Aurelijus
Titas Livijus
Klaudijus Ptolemajas
POMPĖJOS TRAGEDIJA
Vezuvijaus išsiveržimas buvo ypatingas įvykis Senovės istorijoje. Du miestai staiga dingo, užkloti vulkaninių pelenų sluoksniu, ir keliolika šimtmečių laukė, kol juos kas atras.Negailestingas likimas. Užtenka paminėti Vezuvijaus vardą, ir prieš akis iškyla viena didžiausių pasaulyje tragedijų. Šalia galingo kaimyno Vezuvijaus klestėjo gražus Pompėjos miestas. Miestiečių nustebino smilkstantį ugnikalnio viršūnė. Bet štai 79 m. rugpjūčio 24 d. virš Vezuvijaus pakilo milžiniškas debesis, paskui ėmė drebėti žemė, prasižiojo ugnikalnio krateris, ir dangus aptemo nuo dūmų ir pelenų. Iš žemės pasruvo lava. Ant Pompėjos pradėjo kristi kaskart tirštesnė pelenų ir akmenų kruša. Paukščiai krito iš dangaus, jūros bangos metė į krantą negyvas žuvis. Tarp žmonių ir gyvūnų kilo neapsakoma panika. Tie, kurie pavėluotai bandė pasprukti iš miesto, įklimpo pelenų pusnyse, kiti žuvo griūvančiuose namuose. Vulkano pelenai krito ant miesto dar dvi dienas, ir įsiviešpatavo visiška tamsa. Pompėja ir Herkulanas visiškai dingo po 15 metrų pelenų ir akmenų danga, tik kur ne kur paviršiuje kyšojo kolonos ir aukštesniųjų Vezuvijus (matomas iš Pompėjos)pastatų stogai. Dabar Pompėja – mirusiųjų miestas. Po ilgų archeologinių kasinėjimų lava ir pelenai grąžino ją žmonėms kaip miestą – muziejų.
KRIKŠČIONYBĖS PRADŽIA
Nuo seno romėnai turėjo daugybę „vietinių” dievų, kuriems svarbu buvo atnašauti, norint pelnyti ramų ir laimingą gyvenimą. Mirusiuosius pasiturinčios Vezuvijaus katastrofašeimos laidoja žemėje, akmens sarkofaguose. Dažnai juos taip pat degina, o pelenus paskui supila į urnas.Jėzus Kristus ir jo mokymas. Jėzus buvo populiarus žydų vardas. Kristus reiškė pateptasis.Apie Jėzaus Kristaus veiklą daugiausiai sužinome iš evangelijų. Jas I a. antrojoje pusėje surašė Kristaus pasekėjai: Matas, Morkus, Lukas ir Jonas. Šios evangelijos yra dalis Naujojo Testamento, kuris kartu su Senuoju Testamentu sudaro Bibliją.Anot evangelistų, Kristus vadino save Dievo Sūnumi. Sakėsi esąs siųstas mokyti žmones ir aukotis dėl jų, kad išgelbėtų žmoniją nuo blogio. Nuolat vaikščiodamas, Jėzus skelbė apie greitai ateisiančią Dievo karalystę. Tai darydamas Dievas siekė įrodyti savo meilę žmonėms. Jėzus mokė, kad nepakanka laikytis Mozei duotų Dievo įstatymų, bet reikia jį pamilti visa širdimi. Tikino, jog žmogus atsako prieš Dievą už savo darbus, mintis ir jausmus.
Atsirado daug Jėzaus šalininkų. Jam talkino 12 žmoinių – apaštalų, o pasiklausyti pamokslininko rinkdavosi minios žmonių. Tai nepatiko judėjų dvasininkams ir kėlė baimę romėnams. Žydų dvasininkams prašant, Judėjos vietininkas Pontijus Pilotas įsakė nubausti Kristų mirties bausme. Jis buvo suimtas ir nukryžiuotas ant Golgotos kalno Jeruzalėje. Tai įvyko 30 m. trečią dieną Kristaus kūnas dingo. Jo mokiniai buvo įsitikinę, kad Kristus įžengė į dangų.Krikščionių persekiojimai. Krikščionybės pripažinimas.I a. po Kr., atsiradus krikščionybei, romėnų religija, turinti senas tradicijas, patiria sunkų sukrėtimą. Naujasis tikėjimas, kilęs iš Palestinos, greitai apima imperijos miestus. Romos valdžia, lig tol buvusi tolerantiška visoms religijoms, į krikščionybę žiūri su nepasitikėjimu. Krikščionis laiko blogais piliečiais, nes jie atsisako garbinti imperiją globojančius dievus ir dažnai atmeta imperatoriaus kultą. 64 m. Neronas organizuoja prmąsias krikščionių žūdynes: šimtai krikščionių suimami ir nukankinami. Vėliau krikščionys smarkiai persekiojami II ir III a., bet tikinčiųjų Kristumi skaičius nesulaikomai auga. Auga taip, kad 313 m. imperatorius Konstantinas Milano ediktu oficialiai suteikia visiems romėnams „laisvę išpažinti savo pasirinktą religiją”. 391 m. Teodosijus religiją paskelbė valstybine religija. Ir nuo tol imperatorius ima persekioti pagonis, t.y. tuos, kurie priešinasi naujajai religijai, daugiausia kaimiečius. Uždraudė garbinti senuosius dievus ir rengti olimpines žaidynes, nes jos būdavo organizuojamos pagoniškų dievų garbei.GALINGOSIOS IMPERIJOS NUOSMUKIS
III a. Romos imperijoje prasidėjus pilietiniams karams ir svetimšalių puldinėjimams, pasibaigė romėnų gerovės laikotarpis. Imperija ėmė irti ir visos pastangos ją išsaugoti liko bevaisės.Sunkumai slegia Romą. Romai nustojus grobti svetimas teritorijas, valstybė neteko didžiulių pajamų, kurias gaudavo iš karo grobio. Sumažėjo karo belaisvių – vergų, dirbusių žemę, triūsusių kasyklose ir dirbtuvėse.Didžiulei imperijai valdyti ir jai apginti reikėjo daug valdininkų ir milžiniškos kariuomenės. Jų išlaikymas brangiai kainavo. Visas išlaidas padengti turėjo paprasti romėnai, daugiausia žemdirbiai, nuolat didėjantys mokesčiai vis labiau juos slėgė. Žemdirbių padėtį dar labiau apsunkino kilusi epidemija, kuri nusinešė daugiau kaip trečdalį gyventojų gyvybių. Nors liko mažiau žmonių, valstybės išlaidos nesumažėjo.Žemės ūkį žlugdė nenašus vergų darbas. Vergai nesistengė gerai dirbti, netausojo darbo įrankių bei padargų. Todėl kai kurie žemės savininkai vergams duodavo nedidelius žemės sklypus, įrankius, leisdavo pasistatyti namelį ir sukurti šeimą. Tokie vergai šeimininkui mokėdavo mokestį arba atiduodavo dalį produktų. Savininkai žemę išnuomodavo ir laisviems romėnams, vadinamiems kolonais . III a. pašlijo drausmė kariuomenėje. Legionų vadai pradėjo kovoti tarpusavyje dėl imperatoriaus sosto. Legionieriai karūnuodavo valdovu tą, kuris dosniai sumokėdavo. Tokie imperatoriai buvo vadinami kareivių imperatoriais. Daugelis iš jų būdavo nužudomi, todėl išsilaikydavo soste neilgai.Norėdami išsaugoti kariuomenę, jie rinkdavo iš gyventojų papildomus mokesčius arba įsakydavo plėšti miestus. Kadangi miestuose ėmė trūkti maisto, labai padidėjo kainos, miestiečiai bėgo į kaimus.Barbarų puldinėjimai. Silpstančią Romos imperiją alino barbarų puldinėjimai. Barbarais romėnai vadino visus tuos, kurie gyveno už imperijos ribų ir nesuprato jų kalbos. Romėnams atrodė, kad jie sako „bar bar”. Didžiausią grėsmę kėlė germanai. Jų gentys gyveno šiaurėje, už Reino ir Dunojaus upių. Germanai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, prekiavo su kaimynais romėnais ir ne kartą su jais kariavo.Prasidėjus neramum- mams Romoje ir susilpnėjus sienų apsaugai, ginkluoti germanų būriai ėmė puldinėti romėnų provincijas. Juos viliojo šiltesnis klimatas, derlingos žemės ir miestų turtai. Nepajėgdami sulaikyti germanų, romėnų imperatoriai samdė juos tarnauti pasienio apsaugoje. Germanus vyrus apgyvendindavo pasienio gyvenvietėse kartu su Barbarų įsiveržimas į Romos imperiją
jų šeimomis. Tačiau tai nepadėjo apsaugoti imperijos nuo puldinėjimų. Imperatoriaus Diokletiano reformos. Romos kariuomenė 284 m. imperatoriumi išrinko Diokletianą. Jis ėmėsi ryžtingų veiksmų imperijai išsaugoti. Padidinęs kariuomenę du kartus ir ją pertvarkęs, numalšino neramumus provincijose ir išvijo įsibrovusius barbarus. Šiaurinę imperijos sieną sustiprino specialiais įtvirtinimais.Diokletianas padalijo imperiją į skulkesnes sritis. Jas prižiūrėti paskyrė patikimus valdininkus.Pertvarkymams reikėjo lėšų, todėl mokesčiai vis didėjo. Norint daugiau jų surinkti, buvo surašyti gyventojai. Jiems buvo draudžiama išsikelti iš savo namų. Žemdirbiams buvo įsakyta visą gyvenimą dirbti savo ūkyje, o amatininkams – dirbtuvėse. Savo verslą jie turėjo perduoti vaikams.Nusižengusius šiam reikalavimui griežtai bausdavo.Neribotą diokletiano valdžią rodė jį supanti prabanga. Net didikai turėdavo jam lenktis iki žemės. Imperatorius pasiskelbė dievo Jupiterio sūnumi. Romėnų šventyklose stovėjo jo statulos.Imperijos padalijimas. Milžinišką imperiją valdyti buvo labai sudėtinga, todėl Diokletianas pusę imperijos pavedė valdyti kitam. Diokletianas persikėlė į Mažąją Aziją ir valdė rytinę valstybės dalį, o jo bendravaldis – vakarinę. Abu jie buvo vadinami augustais, o jų pavaduotojai – cezariais.Rytinės imperijos sritys buvo ekonomiškai stipresnės nei vakarinės. Ten gyveno daugiau žmonių, todėl į iždą suplaukdavo daugiau pinigų. Rytuose buvo saugiau gyventi, nes mažiau grėsė barbarų Diokletianaspuldinėjimai.Imperatorius Konstantinas daugiau dėmesio skyrė rytinėms provincijoms. 330 m. ten pastatė naują imperijos sostinę – Konstantinopolį.Prasidėjęs valstybės skilimas pasibaigė 395 m., kai po Teodosijaus I mirties imperiją pasidalijo jo sūnūs. Vakarinės Romos imperijos sostinė liko Roma. Jai priklausė Italija bei vakarinės provincijos Europoje ir Azijoje. Rytinės Romos imperijos sostine tapo Konstantinopolis. Šiai imperijai atiteko Balkanų pusiasalis, Egiptas ir romėnų valdos Azijoje.
BARBARŲ ANTPLŪDIS IR VAKARŲ ROMOS IMPERIJA
IV a. pabaigoje į Rytų Europą ėmė skverbtis karingi Azijos gyventojai – hunai. Keldami baimę vietos gentims, hunai privertė jas palikti savo žemes ir keltis tolyn į vakarus, į Romos imperiją. Šį barbariškų tautų judėjimmą mokslininkai pavadino didžiuoju tautų kraustymusi.
Vakarų Romos imperijos žlugimas. Nuolatinės kovos su barbarais galutinai išsekino Vakarų Romos imperiją. Jos provincijos atiteko germanams. Samdytų germanų pulkai šeimininkavo ir pačioje Romoje. Jie rinkdavo imperatorius, jie ir nuversdavo juos. Imperatoriaus asmens sargybai vadovavęs germanas Odoakras 476 m. nušalino penkiolikmetį imperatorių Romulą Augustą. Odoakras pasiskelbė Italijos karaliumi ir įsikūrė Ravenos mieste. Šis įvykis laikomas Vakarų Romos imperijos pabaiga, o kartu su ja baigiasi ir Senovės istorijos laikotarpis.Didžiojo tautų kraustymosi metu atsilaikė ir beveik dar visą tūkstantmetį gyvavo Rytų Romos imperija. Kadangi jos sostinė anksčiau buvo vadinama Bizantija, pačią imperiją imta vadinti Bizantijos imperija. Nors bizantiečiai kalbėjo graikiškai, jie save laikė romėjais, t.y. romėnais.TURINYS
ROMĖNIŠKASIS HELENINĖS CIVILIZACIJOS LAIKOTARPIS 2ROMOS MIESTO PRADŽIA 3Italija ir jos gyventojai. 3MIESTAS ANT SEPTYNIŲ KALVŲ 4SEPTYNIŲ KALVŲ SEPTYNI KARALIAI 5ROMOS RESPUBLIKA 6ROMĖNŲ KARIUOMENĖ IR UŽKARIAVIMAI 8SPARTAKO SUKILIMAS 11RESPUBLIKOS ŽLUGIMAS 12ROMOS IMPERIJOS GALYBĖ 14ŽEMĖS ŪKIS, AMATAI IR PREKYBA 17ROMA – IMPERIJOS SOSTINĖ 18ROMĖNŲ DIEVAI IR MĄSTYTOJAI 19POMPĖJOS TRAGEDIJA 20KRIKŠČIONYBĖS PRADŽIA 21GALINGOSIOS IMPERIJOS NUOSMUKIS 22BARBARŲ ANTPLŪDIS IR VAKARŲ ROMOS IMPERIJA 23LITERATŪROS SĄRAŠAS 25
LITERATŪROS SĄRAŠAS
Šaltiniai:Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. — Vilnius, 1977. — 125-145 psl.Senovės istorijos chrestomatija. — Kaunas, 1983. — 60, 87-101 psl.Hofneris G. / Žymūs antikos žmonės. — Vilnius, 1987. — 12, 45, 78 psl.Antikinė literatūra / Losevas A. ir kt. — Vilnius, 1973. — 110-136 psl.Ozolas R. / Panaudojimai apie filosofus ir filosofiją. — Vilnius, 1988. — 14-18 psl.Knygos:7 kl. Senovės istorija / B. Šetkus, L. Pobedinsko. — 180-232 psl.J. Varnienė / Istorija: civilizacijos Lietuva ir pasaulis. — 25-30 psl.Istorijos vadovėlis Pasaulis I. — 60, 101-102, 127-128, 151 psl.E. Bakonis / Senovės civilizacijų istorija. — 145-185 psl.Istorija I. — 162-196psl.Kompaktinis diskas: „Senovės Roma“.
Konsultantai:Kai rašiau kūrybinį darbą pasirinkta tema „Senovės Roma“, man neužteko žinių, todėl konsultavausi su istorijos mokytoja A. Bučaite ir su informatikos mokytoja I. Petraitiene.