romėnų teisės periodizacija

Planas

I. Romėnų teisės periodizacija:
1. Seniausi laikai, arba archainis (753 m. pr. Kr.- III a. pr. Kr. vid.) laikotarpis.
2. Ikiklasikinis laikotarpis (367- 17 m. pr. Kr.).
3. Klasikinis laikotarpis (I-III a.).
4. Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid.- 565 m. (imperatoriaus Justiniano mirties metai).
II. Romėnų teisė:
1. Vulgarioji romėnų teisė.
2. Romėnų teisės atgimimas. Teisės mokslų studijos pradžia.
3. Romėnų teisės recepcija.

III. Apibendrinimas.

Romėnų teisės periodizacija

Istorinė legenda sako, kad Roma įkurta 753 m. pr. Kr. Per kelis šimtmečius ji virtusi pasauline imperija. Vakarinė Romos imperijos dalis žlugo 476 metais, tuo tarpu rytinė dalis, puolama turkų,- tik 1453 metais. Ten valdant imperatoriui Justinianui, atlikta diidžiausia antikos laikų teisės kodifikacija.
Daugiatūkstantmetė romėnų teisės istorija paprastai skirstoma į keturis laikotarpius.
Seniausi laikai, arba archainis (753 m. pr. Kr- III a. pr. Kr. vid.) laikotarpis. Aptariamu laikotarpiu romėnai daugiausia vertėsi gyvulininkyste, kitos ūkio šakos, taip pat prekyba nebuvo plėtojamos. Privatinių teisinių santykių reguliavimo pagrindas buvo romėnų įsivaizdavimas, kas privalu ir teisinga. Kitaip tariant, pagrindiniu teisės šaltiniu pripažintas paprotys ir religinė tvarka. Pačiu ankstyviausiu periodu, pradedant Romulu, teisminė valdžia priklausė karaliams. Būtent jie sprendė privačius ginčus ir nustatė pažeidėjams sankcijas. Karaliams priklausė irr įstatymų leidžiamoji valdžia: suformuluotas bendrąsias elgesio taisykles jie skelbė tautos susirinkime, o šis savo ruožtu galėjo joms tik pritarti. Tačiau iš esmės karalių įstatymai buvo ne kas kita, kaip akceptuoti papročiai.
Išvijus karalius (509 m. pr. Kr.) įstatymų leidžiamoji ir teisminė va

aldžia pateko į dviejų magistratų rankas- konsulų ir senato. Visi įstatymai nuo šiol buvo priimami tik akceptuoti senato. Šiuo laikotarpiu Roma tampa respublika. Reikšmingiausias šio periodo teisės kūrinys- tai Dvylikos lentelių įstatymai. Jiems komicijos pritarė 449 m. pr. Kr. Būtent jie tapo tolesniu Romos teisinės sistemos raidos pagrindu. Didžiausiu Dvylikos lentelių įstatymų nuopelnu laikoma tai, kad jie susistemino daugybę iki tol gyvavusių papročių ir karalių įstatymų. Kita vertus, juose itin mažai naujovių. Priėmus Dvylikos lentelių įstatymus romėnai ieškinius teismuose reiškė vadovaudamiesi tik įstatymu, jokie kiti pagrindai negaliojo.
Ikiklasikinis laikotarpis (367- 17 m. pr. Kr.). Pergalingų karų metu sukaupti turtai skatino gamybą ir prekybą, taip pat tarptautinę. Valstybėje atsirado daug belaisvių ir kitokių svetimšalių. Tai savo ruožtu lėmė naujos teisės šakos- ius gentium susiformavimą. Romėnų teisės, prritaikomos naujoms sąlygoms, raidą labiausiai veikė pretorių veikla, o šio laikotarpio pabaigoje- ir teisės mokslas.
Taigi šį laikotarpį reikėtų apibūdinti kaip romėnų teisės raidos tarpsnį. Būtent šiuo metu Romos respublika pasiekia savo klestėjimo viršūnę ir žlunga. Romos teisinėje sistemoje atsiranda naujų sutarčių formų, aktyviai reiškiasi teisės mokslas. Sutartys, sudaromos nesilaikant formalių ius civile reikalavimų ir grindžiamos tik šalių valia, yra ginamos pretoriaus. Pradėdamas eiti savo pareigas, pretorius išleisdavo ediktą, kuriame skelbė, kokie teisiniai santykiai bus ginami. Įsigalėjus formuliariniam procesui pretorius įgijo re
ealią galimybę suteikti teisminę gynybą tiems santykiams, kurie nereguliuojami ius civile, o kartais jai ir prieštarauja. Šitaip pretoriui susidarė palankios galimybės dalyvauti reformuojant teisę. Toks pretoriaus teisių išplėtimas veikė ir aktyvią teisės mokslo raidą. Būtent šiuo laikotarpiu teisė pradedama laikyti bendrosiomis taisyklėmis.
Klasikinis laikotarpis (I- III a.). tai principato laikotarpis, kurį pradeda pilietinio karo, vykusio Romoje, laimėtojas Oktavianas Augustas. Principatas žlugo 235 m. mirus imperatoriui Aleksandrui Severui. Būtent principato laikotarpiu išnyksta esminis ius civile ir ius gentium skirtumas. Tai įvyksta po to, kai 212 m. imperatorius Karakala išleidžia ediktą, pagal kurį daugiamilijoninės imperijos visuomenės nariams suteikiama Romos pilietybė.
Romos imperijos susiformavimas, jos išsiplėtimas, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo pagyvėjimas lėmė ir romėnų klasikinės privatinės teisės suklestėjimą. Būtent šios teisės recepcija Europoje ir turima omenyje.
Klasikiniu laikotarpiu ypač daug reikšmės teikiama naujiems teisės šaltiniams- senato ir princepso leidžiamiems aktams. Labai suklesti teisės mokslas.
Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid.- 565 m. (imperatoriaus Justiniano mirties metai). Irstant vergvaldinei santvarkai didėjo visų Romos imperijos gyvenimo sričių krizė. 395 m. Romos imperija suskilo į dvi dalis- Vakarų ir Rytų. Šiuo laikotarpiu ypač stiprėja ir plinta biurokratizmas, vyksta aktyvi valstybės feodalizacija, nuvertinamas asmenybės autonomijos principas. Pablogėja tiek teisinė, tiek kalbinė įstatymų kokybė. Jie tampa nesuprantami padidėjusiam magistratų personalui. Svarbus šios epochos bruožas, kad būtent ta
ada itin siekiama supaprastinti ir suvienodinti teisės šaltinius. Todėl vis daugiau reikšmės teikiama imperatorių konstitucijoms. Visuotinė visuomenės krizė paveikė ir teisės mokslą.

Romėnų teisė

Vulgarioji romėnų teisė. Vakarų Romos imperijos žlugimas reiškė galutinį antikos civilizacijos ir kultūros žlugimą. Vakarų Europos visuomenė ilgam buvo nublokšta atgal į primityvią barbarų civilizaciją. Kartu barbarų genčių antplūdis pakirto antikos teisę, lėmė laikiną teisės raidos sąstingį, net laikiną teisinio visuomenės gyvenimo regresą. Visuomenė prarado daugumą teisinės kultūros elementų. Tačiau kaip tik barbarų civilizacijos gelmėse ėmė kurtis būsimosios nacionalinės teisės sistemos ir būsimosios didelės pasaulinės teisės šeimos.
Tačiau tai nereiškia, kad viduramžių teisė rutuliojosi visiškai atskirai nuo praeities teisės laimėjimų. Viduramžių teisė daug perėmė iš antikos teisinės kultūros, jau nekalbant apie plačią romėnų teisės recepciją Europos šalyse antrojo tūkstantmečio viduryje.
Žlugus Romos valdymui, pirmuosius penkis šešis šimtmečius (VI- X a.) romėnų ir barbarų teisė dar šiek tiek, bet vis silpniau veikė viena kitą. Romėnų teisės įtaka įvairių šalių teisei buvo nevienoda. Stipriausia ji buvo į pietus nuo Alpių, silpnesnė- į šiaurę nuo jų., Prancūzija užėmė vidurinę padėtį. Bet romėnų teisė niekur nenuslopino savitos germanų teisės plėtros.
Žlugusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje iš pradžių susikūrusiose Vestgotų, Ostgotų, Burgundijos karalystėse greta savos papročių teisės buvo palikta galioti romėnų teisė, skirta pirmiausiai santykiams tarp vietos gyventojų romėnų re

eguliuoti. Tačiau tai jau nebuvo ta buvusioji, o gerokai “subarbarinta”, sutrumpinta, supaprastinta, taigi suvulgarinta romėnų teisė,nes senoji romėnų teisė to meto žmonėms buvo per sunki, per plati, todėl nesuprantama, neprieinama ir, svarbiausia, dėl primityvaus visuomeninių santykių lygio net nereikalinga. Siekdami padėti teismams, karaliai čia net pamėgino ją populiariau ir suprantamiau surašyti į specialius teisynus. Žymiausias iš tokių romėnų teisės teisynų yra 506 metais pasirodęs vestgotų karaliaus Alaricho II Romos vestgotų įstatymas, kur sutrumpintai kartojami ir, siekiant paprastumo ir aiškumo, komentuojamos Gregoriano, Hermogeniano ir ypač Teodosijaus kodeksuose ir kituose romėnų teisės šaltiniuose esančios imperatorių konstitucijos ir romėnų teisininkų Gajaus, Pauliaus. Papiniano darbų ištraukos. Įstatymas skirtas Vestgotų karalystėje gyvenantiems romėnams.
Vestgotų teisynas dar rodo jo sudarytojų žinias ir patirtį, gana tobulą jo lotynų kalbą. Bene nuostabiausia tai, kad, sudarytas 30 metų anksčiau nei garsioji Justiniano kodifikacija Bizantijoje, naudojantis nepalyginamai mažesne teisės medžiaga, struktūros požiūriu jis labai primena garsųjį Justiniano teisės paminklą: pirmąją dalį sudaro įvadinė apžvalga pradedantiesiems, antrąją- teisės doktrinos, formuluojamos teisės mokslų autoritetų, trečiąją- paskutiniųjų Romos imperatorių aktai. Tačiau turinys skiriasi iš esmės: Gajaus Institucijos perdirbtos taikyti ne mokslo, o grynai praktikos tikslams; teisininkų mintys laikytos per daug sudėtingomis, panaudotos tik trumpos III a. teisininko Pauliaus darbų ištraukos ir atsitiktiniai Papiniano tekstai; imperatorių aktai supaprastinti daugiausia praleidžiant nemažai jų teksto.
Ir vis dėlto būdamas turtingo turinio ir tinkamas naudoti praktiškai, Alaricho įstatymas plačiai paplito toli už Vestgotų karalystės ribų, jo pavyzdžiu rengti kiti įstatymai ir formulės. Ir nors Galijoje gyvavusi Vestgotų karalystė gana greitai (507 m.) žlugo ir “Romos vestgotų įstatymas” oficialiai buvo anuliuotas (654 m.), bet frankų neužkariautuose karalystės rajonuose jis ir toliau liko autoritetingas teisės šaltinis, nekart pataisytas išleistas skirtingais pavadinimais ir taikytas keletą šimtmečių; išverstas į ispanų kalbą, 1229 metais jis “Fuero Juzgo” pavadinimu išleistas išlaisvintoje iš arabų Kordoboje. Pačioje Frankų valstybėje teisynu faktiškai naudojosi ten gyvenę romėnai ir bažnyčia.
Burgundų karalystėje galiojo panašaus pobūdžio Romos burgundų įstatymas, išleistas burgundų karaliaus Gundobado iniciatyva. Ostgotų karalystėje išleistas “Karaliaus Teodoriko ediktas”. Šie teisynai didesnio vaidmens nesuvaidino: burgundų rinkinys tapo grynai vietiniu, o ostgotų, kuriuo, kaip minėta, naudojosi ne tik romėnai, bet ir patys ostgotai,- neteko reikšmės, kai jų karalystę 554 metais sugriovė bizantiečiai.
Visuose minėtuose teisynuose buvusi teisė paprastai vadinama vulgariąja romėnų teise. Jai būdingas primityvus teisės sąvokų aiškinimas, joje neliko tiksliai nugludintos civilinės teisės institutų sistemos, painiojami įvairūs sutarčių tipai ir pan.
Bizantijos imperatoriui Justinianui išvijus ostgotus iš Ityalijos, pamėginta atkurti Romos imperiją su tikrąja jos teise, bet jau 568 metais į Apeninų pusiasalį įsiveržę langobardai užgrobė Šiaurės Italiją ir didelę dalį centrinės. Naujųjų užkariautojų požiūris į romėnų gyventojus buvo jau kitoks. Kai kurie romėnų parduoti į vergovę, nebeliko pagarbos romėnų teisei. Klasikinė nuosavybės teisė susimaišė su bendruomeninę žemvaldystę reglamentuojančiomis normomis. Ir nors romėnų teisės idėjos šiek tiek įsiskverbė į langobardų gyvenimą, bet formaliai jie pripažino privaloma tik savo gentinę teisę. Romėnų teisė, kuria buvo suprantami ne tik Alaricho, bet ir Justiniano teisynai, čia liko tik romėnų tarpusavio santykiams reguliuoti. Ja naudojosi ir bažnyčia.
Dar vėliau, jau po VI a., iš romėnų teisės sistemos, tebeklestėjusios Bizantijoje, Vakarų Europoje buvo išlikę tik fragmentai: net supaprastinta romėnų teisė iš Alaricho ir kitų kompiliacijų greitai pasirodė esanti pernelyg sudėtinga. Bet ir tos teisės liekanos, gyvuodamos lygia greta su germanų genčių teisiniais papročiais, negalėjo nedaryti tam tikros įtakos šių papročių turiniui. Čia tautų, gyvenusių dabartinės Pietų Prancūzijos ir Šiaurės Italijos teritorijoje, papročiuose, taip pat atskiruose valdžios įstatyminiuose aktuose retkarčiais atsispindėjo pavienės romėnų teisės normos ir sąvokos. Nemažai romėnų teisės liekanų išsaugojo ir bažnyčia. Šia teise dar kurį laiką spontaniškai naudojosi gyventojai- buvę romėnai.
Bent jau tokį romėnų teisės išlikimą lėmė germanams buvęs gyvas principas, neprimetantis nugalėtiesiems nugalėtojo teisės, visiems leidžiantis gyventi pagal savo genties teisę. Tačiau nuo asmeninio teisės taikymo tolydžio pereinant prie teritorinio, kai kiekvienas nepriklausomai nuo kilmės turi vadovautis toje vietoje galiojančios teisės normomis, romėnų išsiskyrimas iš bendros germanų gyventojų masės neteko pagrindo, jie susimaišė su likusiais gyventojais. Ne romėnų, o barbarų įtaka lėmė tolesnę teisės raidą. O čia dar laikui bėgant daugelis tikrųjų romėnų teisės šaltinių dingo ir nenaudojami buvo užmiršti, išlikę jos terminai po truputį ėmė įgauti naują reikšmę. Nuolat spaudžiamai į vis siauresnius rėmus, nuolat verčiamai priimti svetimus elementus, romėnų teisei iškilo reali grėsmė visiškai ištirpti valdančių tautų teisėje. Tik pietų Prancūzijoje ir ypač vidurio Italijoje suvulgarintai romėnų teisei dar buvo pavykę išsaugoti teritorinės teisės reikšmę, o Lombardijos karalystėje ji tebegaliojo lygia greta su langobardų teise.
Romėnų teisės atgimimas. Teisės mokslų studijų pradžia. XI- XII a. gerokai pagyvėjo Vakarų Europos ekonominis gyvenimas, ypač prekyba, bet tolesnei jo raidai labai didelė kliūtis buvo senoji papročių teisė, pritaikyta uždarai visuomenei. Tuo pat metu ir karalių valdžia, siekianti panaikinti savo teritorijų susiskaldymą, kiek galima labiau centralizuoti savo valstybes, buvo suinteresuota įveikti teisės partikuliarizmą ir apskritai plačiau teisiškai reglamentuoti valstybės ir visuomenės gyvenimą.
Puikiausių galimybių iškilusiems uždaviniams spręsti galėjo suteikti romėnų teisė, ši universali ir tobula teisės sistema potencialiai buvo jau parengta visuomenės ir konkrečių jos grupių gyvenimo poreikiams tenkinti, nuosavybės santykiams ir prekių apyvartai teisiškai reguliuoti. Tačiau iš tikrųjų ji jau buvo užmiršta.
Netikėtą akstiną užmirštai romėnų teisei iš naujo gyvuoti Vakarų Europoje suteikė seno Digestų- pagrindinės romėnų teisės sąvado, sudaryto VI a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano pavedimu, dalies- rankraščio vienoje Italijos bibliotekų Pizoje XI a. suradimas.
Vėliau, XV a. pradžioje, Pizą užėmus florentiečiams, rankraštis buvo išvežtas į Florenciją, todėl, praėjus kuriam laikui, jis buvo pavadintas Florencijos rankraščiu, arba tiesiog Florentina.
Digestai tapo pagrindiniu ir, tai labai svarbu, autentišku romėnų teisės žinių šaltiniu. Tai buvo labai aukšto lygio teisės sistema, kadaise galiojusi Vakarų ir Rytų Romos imperijų teritorijose, labai besiskirianti nuo primityvios germanų genčių teisės. Romėnų teisė tapo pagrindiniu veiksniu, galėjusiu padėti įveikti ne tik to meto Vakarų Europos šalių nacionalinės teisės partikuliarizmą, bet ir valstybines bei kitas teritorines sienas ir sukurti bendrą Vakarų Europos teisinę kultūrą, teisės mokslą ir teisinį išsilavinimą.
Rastas Digestų rankraštis staiga atkreipė į save visų dėmesį. Senieji romėnų teisės tekstai pirmiausiai buvo perrašyti, o paskui įvairiuose Šiaurės Italijos, o netrukus ir kitų šalių miestuose jie imti studijuoti.
Daugelį sudominę senieji bizantiniai tekstai buvo parašyti senąja romėnų kalba, juose minima daugybė jau seniai pamirštų teisės institutų ir problemų, dėl to paprastam skaitytojui jie buvo sunkiai suprantami. Todėl susibūrusi studentų grupė samdė dėstytoją, galintį jiems šiuos tekstus aiškinti. Pirmieji teisės profesoriai buvo mokytos vienuolės. Bet ypač pasižymėjo vienas tokių mokytojų, į istoriją įėjęs Irnerijaus vardu, buvęs menų dėstytojas, bet, pasimokęs Romoje, apie 1087- 1088 metus ėmęs dėstyti teisę Bolonijoje. Jis laikomas naujos romėnų teisės studijų krypties pradininku. Irnerijus aktyviai propagavo intelektinį romėnų teisės pranašumą, palyginti su viduramžių teise. Dėl Irnerijaus įtakos manyta, kad tai esančios teisingiausios, labiausiai dorovės reikalavimus atitinkančios, pakylančios virš galiojančios teisės ir todėl visiems tinkančios, universalios elgesio taisyklės.
Teisininkai buvo įsitikinę, kad jų studijuojamuose senuosiuose teisės tekstuose užfiksuota teisė nepraradusi reikšmės, esanti universali ir nekintanti. Romėnų teisės mokslas vis plačiau buvo laikomas tiesiog teisės mokslu, romėnų teisę, dėstomą universitetuose, imta suvokti kaip viso krikščioniškojo pasaulio “užrašytą protą”.
Susidomėjimo romėnų teise mastą iškalbingai rodo tai, kad, dabartiniais skaičiavimais, XII- XIII a. Bolonijoje (Italija), seniausiame ir garsiausiame universitete, vienu metu teisę studijavo iki 10 tūkst. studentų, susirinkusių iš visos Europos. Tarp jų greta italų būta 18 kitų tautybių studentų- prancūzų, anglų, ispanų, portugalų, vokiečių, vengrų, lenkų, bohemiečių, flamandų. Etniniu ir geografiniu principu studentai jungėsi į korporacijas, kurios gaudavo Bolonijos miesto chartiją, leidžiančią sudaryti su profesoriais sutartis, nustatyti dėstomus kursus ir jų apimtį, paskaitų ir atostogų trukmę, reguliuoti knygų nuomos ir pardavimo kainas, rūpintis studentų gyvenamųjų patalpų nuoma. Studentai boikotavo profesoriaus, jų manymu, netinkamai einančio savo pareigas, paskaitas ir atsisakydavo mokėti jam atlyginimą. Už tai, kad paskaitos neprasideda laiku arba baigiasi prieš skambutį, studentų gildija profesoriams galėjo skirti baudas. Studentų korporacijoms dėl savo narių buvo suteikta plati civilinė ir baudžiamoji jurisdikacija.
Šios mokyklos pavadintos universitetais, ir tai turėjo reikšti, kad išsilavinimą jose galėjo įgyti visi norintieji, t. y. ne tik vietos gyventojai. Universitetai buvo originalus viduramžių kūrinys, neturėjęs analogų privilegijomis ir mokslo laipsniais- bakalauro, licenciato, magistro, daktaro, suteikiamais gavusiems universitetinį išsilavinimą.
Atsiradę Šiaurės Italijoje, universitetų teisės fakultetai greitai ėmė plisti Vakarų Europoje, atkreipdama į save, ypač Pietų Prancūzijoje, vis daugiau visuomenės dėmesio. Vakarų Europos teisinio išsilavinimo sistema savo ruožtu padarė milžinišką įtaką viso pasaulio universitetų teisės fakultetų kūrimuisi.
Pirmosiose šio pobūdžio Vakarų Europos teisės mokyklose gana ilgai mokytasi ne galiojančios “praktinės” teisės, nes jos, kaip sistemos, faktiškai dar ir nebuvo. Iš pat pradžių romėnų teisė buvo vienintelis universitetuose studijuojamas dalykas. Studijų pagrindą sudarė garsioji Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodifikacija, kuri, ėmus kurtis universitetams, jau nuo XII a. kol kas neoficialiai imta vadinti Civilinės teisės sąvadu- Corpus juris civilis. Iš sudedamųjų kodifikacijos dalių svarbiausia laikyti Digestai.
Studijų programa teisės mokykloje prasidėjo Digestų teksto skaitymu. Profesorius garsiai skaitė ir prireikus taisė rankraščio kalbą, o studentai sekė jį, prieš akis turėdami savo tekstų nuorašus (dažniausiai išsinuomotus), ir darė juose reikiamas pataisas. Studentai, neturintys pinigų tekstams pirkti ar bent jau išsinuomoti, mokėsi juos mintinai. Mokytasi lotynų kalba.
Dėl sudėtingumo ir sunkumo tekstus teko aiškinti: kiek paskaitęs, profesorius aiškino kiekvieną perskaityto teksto žodį ir eilutę, stengdamasis atskleisti pirminę romėnų įstatymų prasmę, klasifikavo ir apibendrindavo teisinę medžiagą. Profesoriaus diktuojamus aiškinimus studentai rašė tarp teksto eilučių ir paraštėse: tarp eilučių dažniausiai rašytos trumpos pastabos. Sunkesnės vietos aiškintos pavyzdžiais. Glosose dėstytojai, dėl šio savo darbo stiliaus vadinami glosatoriais, taip pat nurodydavo visas kitas teksto vietas, kur kalbama apie tą patį šioje vietoje nagrinėjamą dalyką.
Toks mokymasis vadintas paskaitomis (lectio).
Teisė pirmuosiuose universitetuose dėstyta kaip griežtai apibrėžta ir susisteminta žinių visuma, kaip mokslas, kur konkretūs teismų sprendimai, įstatyminiai aktai ir kitos teisės normos aiškinami remiantis bendraisiais principais ir tiesomis. Labai svarbiu teisinio išsilavinimo elementu Bolonijos universitete laikyti vadinamieji disputai, kai studentai, profesorių vadovaujami, mėgino taikyti civilinės teisės konfliktams spręsti.
Studijų programa ir metodai Bolonijos ir ir kitų universitetų teisės fakultetuose XII- XIII a. rėmėsi nauju analizės ir sintezės būdu, vėliau pavadintu scholastiniu.
Scholastinis metodas apskritai remiasi absoliutaus, neginčijamo tam tikrų tiesų autoriteto pripažinimu. Teisininkams toks autoritetas buvo romėnų Civilinės teisės sąvadas ir ypač Digestai. Šiuo konkrečiu atveju tvirtinta, kad antikos epochos rankraščiams priklauso išskirtinis autoritetas, nes juose glūdinti tiesa apie tikrovę. Kad suprastum tekstų turinį, neva reikia išmokti garsiai juos skaityti. Pasakyti savo nuomonę apie tokius tekstus manyta esant netinkama.
Universitetai padėjo scholastiniam analizės ir sintezės metodui netrukus paplisti ne tik teisėje, bet ir teologijoje, o vėliau ir filosofijoje.
Glosatoriai nekreipė dėmesio į istorines savo nagrinėjamų teisės šaltinių atsiradimo aplinkybes, nesidomėjo romėnų teisės istorija, todėl jiems buvo sunku suvokti įvairių institutų reikšmę. Jie net nemėgino Digestų lyginti su galiojančios teisės normomis. Dėl savo pasaulėžiūros glosatoriai nepastebėjo ir net nemanė esant istorinių pokyčių, kurie gyvenime ir teisėje įvyko nuo tų laikų, kai romėnų teisė galiojo. Teisę, užrašytą prieš šešis šimtus metų kitos tautos ir kitomis sąlygomis, glosatoriai visiškai nuoširdžiai pripažino savo laiko idealu. Lygiai taip pat jie tikėjo visiška tos teisės vidine harmonija, net neįtardami jos prieštaravimų galimybės. Tačiau jų atliekama kruopšti filologinė analizė didelei jų pačių nuostabai dažnai atskleisdavo prieštaravimų, ir tada jie mėgindavo ieškoti tiesos kitose tų pačių tekstų vietose. Suprantama, kad ieškodami, kaip pašalinti tuos prieštaravimus, patys to nenorėdami, glosatoriai buvo priversti savo aiškinimais keisti tikrąją romėnų teisės nuostatų prasmę, t. y. faktiškai juos iškraipyti. Visa tai- glosatorių veiklos trūkumai.
Tačiau jie neabejotinai atliko kruopščiausią, kokia tik galėtų būti, Digestų teksto analizę, stebėtinai rūpestingai išstudijavo smulkiausias jų detales. Nei iki, nei po glosatorių panašūs teisės tekstai niekada nebuvo tokios išsamios filologinės analizės objektas.
Glosatoriai pasireiškė ne tik savo moksline veikla, bet ir išskirtiniais pedagoginiais gabumais. Jų vadovaujami, studentai mokėsi vidutiniškai septynerius metus. Paskui studentų laukė griežtas egzaminas, per kurį jie turėjo parodyti galį spręsti sudėtingas teisės problemas, taikyti scholastinį metodą. Daugiausia dėmesio dėstytojai skyrė savo jaunųjų auklėtinių teisiniam išprusimui, stengėsi, kad šie įvaldytų analizės ir apibendrinamąjį mokslinius metodus, kuriuos buvo labai gerai įvaldę patys. Glosatorių tikslas buvo savo mokslo medžiagos pagrindu išauklėti puikiai išsilavinusius teisininkus intelektualus. Glosatorių pastangomis vyravo įsitikinimas, kad galima tapti mokytu teisininku išmanant tik romėnų teisę ir, kad savo galiojančią partikuliarinę teisę galima drąsiai ignoruoti. Galiojančios savo krašto teisės buvo išmokstama praktiškai dirbant su patyrusiais teisininkais.
Iš pradžių tik to siekė ir universitetinio teisės dėstymo sistema, XIII- XIV a. iš Bolonijos paplitusi daugumoje Vakarų Europos universitetų. Teisės mokykla, XI a. pradėjusi moksliškai tvarkyti Digestų tekstą, taip pat šios ir kitų panašių mokyklų dėstytojai iš pradžių visai nesistengė kurti būsimųjų teisininkų praktikų rengimo bazės, juo labiau- teisės, priimtinos to meto visuomenės poreikiams tenkinti. Tačiau gyvenimas taip sutvarkė, kad, išauklėta naujo teisės mokslo dvasia, jauna baigusiųjų universitetus karta stojo dirbti įvairių šalių kanceliarijose ir kitose įstaigose, buvę studentai tapo patarėjais, teisėjais, advokatais, administratoriais, įstatymų projektų kūrėjais. Jų žinios padėjo susieti tarpusavyje daugybę jiems dalyvaujant kuriamų teisės aktų ir šitaip sukurti palankesnes sąlygas naujoms teisės sistemoms stiprėti ir plėtotis.

Romėnų teisės recepcija. Reikšmingu ir unikaliu viduramžių Vakarų Europos teisinio gyvenimo reiškiniu tapo romėnų teisės suvokimas ir perėmimas, arba recepcija. Praktiškai nebeveikianti, mirusi teisė sugebėjo įveikti gyvąją teisę, iš pradžių net nesikišant įstatymų leidėjui. Penkis šimtmečius laikyta negrįžtamai nuėjusia į istoriją, romėnų teisė netikėtai padarė tai, ko nebuvo padariusi galiodama, pasiekusi savo klestėjimo ir galios viršūnę.
Tūkstančiai iš visos Europos į Italijos universitetus sugužėjusių studentų, studijoms pasibaigus grįždami į savo šalis arba į įvairiose kitose šalyse besisteigiančius universitetus, parsivežė ne tik romėnų teisę, bet ir savo mokytojų darbo metodus bei idėjas. Jie tapo teisininkais- naujos profesijos atstovais, pradėjusiais dirbti ne tik kunigaikščių, miestų ir bažnyčios administracijoje, bet ir universitetuose. Didėti romėnų teisės įtakai padėjo atsirandančios teisės komplikacijos, ypač romėnų teisės dvasia pertvarkyta Prancūzijos ir Vokietijos papročių ir partikuliarinė teisė.
Romėnų teisės recepcijos aktualumą didino tai, kad, nesant Europoje centralizuotų valstybių, karalių įstatymų vaidmuo buvo nedidelis, bažnyčios teismai taikė kanonų teisę, gildijų teismai- prekybos teisę, vietos teismai- papročius. Romėnų teisė, apimdama taisykles, padedančias spręsti daugelį sudėtingesnės tapusios ekonomikos keliamų problemų, sugebėjo užpildyti gausias teisės spragas. Todėl ji ir tapo bendrąja įvairių Europos šalių teise. Rašytinė romėnų teisė nelietė tik vienos srities- tai feodalinių santykių: joje nebuvo taisyklių, nustatančių senjorų teises, romėnai nežinojo feodalinės žemės nuosavybės formų ir pan.
Romėnų teisės elementų esama ir Lietuvos statutuose, ypač III Statute (1588 m.). Su Justiniano kodifikacija sutampa ne tik statutų kai kurių vietų turinys, bet ir žodinė redakcija. Nors romėnų teisė Lietuvos statutus buvo paveikusi netiesiogiai, o per kanonų teisę, pats reiškinys rodė, kad, rengiant statutus, ir Lietuvoje būta žmonių, susipažinusių su to meto Vakarų teisinį gyvenimą veikusia romėnų teise ir sugebėjusių pritaikyti ją savo krašto reikalams.
Suprantama, kad romėnų teisės recepcija ne visas Europos šalis veikė vienodai.
Apibendrinimas. Šis unikalus Europos teisės istorijos reiškinys- romėnų teisės atgimimas- viduramžiais nesibaigė. Jis buvo pratęstas XVIII- XIX a., prasidėjus įvairiose šalyse dideliems teisės kodifikavimo darbams, tad ir šiandieną romėnų teisė yra svarbiausias visos Europos teisės šaltinis, veikiantis ir kitų pasaulio šalių teisę, nepriklausančią anglosaksų teisės šeimai.

Naudota literatūra

1. Ipolitas Nekrošius, Vytautas Nekrošius, Stasys Vėlyvis “Romėnų teisė”.
2. Mindaugas Maksimaitis “ Užsienio teisės istorija”.

Leave a Comment