Teisė į svetimus daiktus romėnų teisėje

Prieš aptariant kai kurias romėnų teisės dalis, pirmiausiai gal reikia pakalbėti apie pačius romėnus, kas jie tokie esa ar buvo, kas per tauta ar civilizacija ta Roma ir romėnai yra, kad čia dabar apie jų teisę ir įstatymus ar papročius reikia kalbėti. Kodėl, sakykime, rašau apie romėnus, o ne apie kokius graikus ar kiniečius, ne apie arabus ar senovės egiptiečius, juk ir tos tautos žmonijai paliko daug kultūros, meno ir mokslo paminklų, padarė didžiulę įtaką tolesnei žmonijos raidai, padėjo pamatus išštisoms mokslo ir meno šakoms, taikiems ir karo reikalams. Tad kodėl?
Pirmiausiai apie romėnus rašysiu todėl, kad aš, kaip būsimas teisininkas privalau žinoti šio mokslo, šios institucijos ištakas, pačią pradžią, o teisės, kaip tokios, dabar žinomos ir naudojamos šakos pradininkai ir buvo romėnai. Jie pirmieji šiai šakai teikė labai daug dėmesio ir kaip jokį kitą mokslą labai plėtojo ir sistemino.
Antra, romėnų teisė pasitarnavo daugumai Europos ir pasaulio valstybių kuriant savo teisinę sistemą ir įstatymus, kadangi esant labai ištobulintai romėnų taisei “nnuodėmė” buvo ja nepasinaudoti.
Taigi, truputis Romos istorijos.
Apie Romos miesto pradžią (miesto, davusio pradžią visai Romos valstybei, savo laiku buvusiai pačia didžiausia valstybe ne tik Europoje, ko gero ir visame pasaulyje) yra žinoma sena legenda, sukurta, beje, ne pačioje Italijoje, o Gr

raikijoje.
Ji byloja, kad Trojos karo didvyris Enėjus, deivės Afroditės sūnus, likęs gyvas po Trojos (Troja, legendinis Antikos miestas, iš tikro egzistavęs – jis stovėjo dabartinės Turkijos teritorijoje) sugriovimo, atvyko į Lacijų ir vedė karaliaus Lotyno dukterį Laviniją. Jiems gimė sūnus Askanijas, kuris įkūrė Alba Longos miestą. Jo tolimą palikuonį Numitorą nuvertęs nuo sosto jaunesnysis brolis Amulijus. Nuversto valdovo dukterį Rėją Silviją jis atidavė į vestales – deivės Vestos tarnystėn. Vestalės duodavusios skaistumo įžadus, bet taip atsitiko, kad Rėja pagimdė dvynius sūnus, kurių tėvas buvo pats karo dievas Marsas. Dvynius karalius liepęs įmesti į Tiberį, tačiau upė nepriėmėv aukos ir išnešė kraitelę su kūdikiais į krantą. Juos kurį laiką maitino vilkė, vėliau rado piemuo ir juos išaugino, davęs vardus Romulas ir Remas. Kai jų kilmė išaiškėjo, jie nuuvertė Amulijų, sugražino sostą savo seneliui Numitorui, bet patys nepanoro likti Alba Longoje ir įkūrė naują miestą. Kilus ginčui tarp brolių Romulas nukovė Remą, o miestą pavadino savo vardu. Pagal tradiciją tai įvykę 754 – 753 metais prieš Kristų.
Istoriniai duomenys patvirtino, kad tikrai apie aštunto amžiaus prieš Kristų vidurį buvo įkurtas Romos miestas, išsidėstęs ant septynių kalvų.
Mokslininkai skiria keturis miesto formavimosi etapus senovėje.
Seniausiai apgyvendinta Palatino kalva, vėliau Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvinalio ir Celijaus kalvos. Paskutinėje – Aventino – kalvoje žmonės apsigyveno tik penkto amžiaus prieš Kr
ristų viduryje.
Nekintama istorinė tradicija pateikia septynių Romos karalių, valdžiusių nuo 753 (754) m. Iki 509 (510) m. pr. Kr. Sąrašą. Išskyrus legendomis apipintą Romulą, visus kitus valdovus istorikai linę pripažinti istorinėmis asmenybėmis. Tai – Numa pompilijus, Tula Gostilijus, Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas, Sevilijus Tulijus, Tarkvinijus Išdidusis.
2 – 1 amžiais prieš Kristų gyvenęs filosofas Poseidonijus yra palikęs senovės valdžių kaitos schemą. Ji rodo, kad karalių valdžia iš pradžių buvusi tobula, vėliau išsigimė į tironiją, kurią nuvertė aristokratija, po kiek laiko tapusi mažumos diktatūra – oligarchija.
Iš čia kilęs demokratijos judėjimas, galiausiai virtęs oclokratija – minios valdžia- , iš kurios, susidarius tam tikroms aplinkybėms ir sąlygoms, atsirandąs tironas.
Pirmaisiais valdovais romėnai tikrai buvo patenkinti. Numa Pompilijus karaliumi buvo išrinktas už teisingumą ir religingumą. Jis sukūrė žynių kolegijas, vietoj buvusio dešimties mėnesių kalendoriaus įvedė naują, dvylikos mėnesių. Tarkvinijus Priskas surengė pirmąsias viešąsias žaidynes, kanalų pagalba nusausino pelkes aplink Romą. Daugiausia romėnams nusipelnė Servijus Tulijus. Jis įvykdė reformą, kuri sulygino patricijų ir plebėjų teises.
Patricijai (nuo pater – tėvas) – kilmingesnių Romos piliečių luomas. Jie laikomi pirmaisiais Romos gyventojais, susiskirsčiusiais į tris dideles grupes, vadinamas tribomis. Triba jungė 10 kurijų. Kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą, dar vadinamą kuriatinėmis komicijomis. Jos veikė šalia karaliaus ir senato, rinko iš svo narių valdininkus, nustatinėjo mokesčius ir panašiai.
Plebėjais (nuo plebeji, plebs – masė, liaudis) irgi buvo la
aikomi laisvi piliečiai, tik jie ir jų protėviai nebuvę pirmaisiais Romos gyventojais. Tai kitų italikų bendruomenių žmonės, jėga perkelti ar savanoriškai persikėlę į Romą. Plebėjai kuriatinėse komicijose nedalyvavo, taigi neturėjo visų politiniųteisių.
Servijus Tulijus, žinodamas apie Solono pertvarkymus Atėnuose, suskirstė Romos piliečius pagal turtą – įvedė cenzą. Pirmoji klasė – turtingiausiųjų, penktoji – vargingiausiųjų. Karalius pertvarkė ir kariuomenę, įvedė naują valdžios instituciją.
Kiekviena klasė sudarydavo tam tikrą centurijų (šimtinių) skaičių kariuomenėje. O naujajame tautos susirinkime – centurinėse komicijose – klasė tiek turėdavo balsų, kiek sudarydavo centurijų. Pirmoji, visų turtingiausiųjų, klasė turėjo daugiau balsų nei visos kitos drauge paėmus.
Nors tradicinis dalijimas į patricijus ir plebėjus dar išliko, tačiau didesnę reikšmę įgijo Romos piliečių turtas, dabar turtingi žmonės, o tarp jų galėjo būti ir plebėjų, sprendė svarbiausius valstybės klausimus. Kuriatinės komicijos buvo nustumtos į antrą planą.
Visiškai plebėjų ir patricijų Servijus Tulijus nesulygino, bet jo sukurta valstybės organizacija nevertus karalius gyvavo ilgus šimtmečius. Su juo baigėsi ir “gerų” karalių laikai. Paskutinį ankstyvosios Romos monarchą, Tarkvinijaus Prisko sūnų, romėnai praminė išdidžiuoju. Išdidžiuoju jis buvo pramintas todėl, kad nesiskaitė su senių taryba – senatu. Senatą sudarydavo 100, vėliau – 300 Romos piliečių genčių seniūnų. Romėnų kantrybė išseko, todėl 509 – 510 metais prieš Kristų jie išvijo paskutinį monarchą.
Išvijus Tarkvinijų, aukščiausią vykdomąją valdžią pamažu perėmė įvairūs pareigūnai. Jie buvo vadinami magistratais.
Magistratai –
visos renkamos, kasmet perrenkamos, kolegialios ir neapmokamos pareigybės, kurias eiti buvo ne darbas, bet garbės reikalas.
Aukščiausią civilinę ir karinę valdžią, vadinamą imperiumu, turėjo konsulai. Cenzoriai prižiūrėjo mokesčių paskirstymą, surašinėjo gyventojus, tikrino senato sudėtį. Teisingumu rūpinosi mažąjį imperiumą turintys pretoriai. Romos gerove, viešųjų švenčių organizavimu rūpinosi ir policines funkcijas atliko edilai. Iždą tvarkė kvestoriai, kurie buvo renkami.
Senatas leido įstatymus, o jo nariais galėjo tapti žmonės, atlikę karinę prievolę, turį tam tikrą turtą, ne jaunesni kaip 45 metų, geros reputacijos, prieš tai buvę valdininkais – magistratais. Tačiau senatas vienas valstybės nevaldė, jo darbams turėjo pritarti centurijų komicijos. Todėl romėnų teisės aktai būdavo leidžiami senato ir tautos vardu. Senatas buvo nuolatinis, iš esmės aristokratų organas.
Plebėjai gavo teisę šaukti savo susirinkimus. Romoje atsirado trečioji susirinkimų rūšis – tribų (tributinės) komicijos. Iš pradžių jos svarstė tik plebėjų reikalus, tačiau vėliau jų nutarimai įgavo įstatymų galią.
IV a. Pr. Kr. Plebėjams buvo padaryta dar daugiau nuolaidų. Licinijaus, Sekstijaus, Petelijaus įstatymai skelbė, kad vienas konsulas turi būti renkamas iš plebėjų, kad draudžiama pavergti Romos pilietį už skolas ir kad visiems suteikiamos lygios teisės į valstybines žemes. Apie 300 m. Pr. Kr. Plebėjams buvo pripažinta teisė tapti vyriausiais dvasininkais – augūrais ir pontifikais. Ši teisė galutinai sulygino plebėjus ir patricijus.
Nykstant luomų nelygybei, vis labiau ryškėjo turtiniai skirtumai. Nuo turtuolių priklausė magistratų rinkimas centurinėse komicijose, jie vieni galėjo užimti sunkias, atsakingas konsulo, pretoriaus pareigas. Visos valstybinės pareigos, taip pat ir vietos senate, pasidarė prieinamos tik nedaugeliui šeimų. Jos sudarė naująją aristokratiją – nobilus, pasiturinčiųjų luomą. Nobliai lėmė Romos vidaus ir užsienio politiką. Ta valdžia buvo vadinama oligarchija.
Pamažu romėniška heleninės civilizacijos provincija ėmė kloti universalios valstybės pamatus.
Romėnai tapo pasaulio valdovais. Tokiais jie tapo todėl, kad be perstojo kariaudami su visomis tautomis, visada sugebėdavo atsisakyti savo papročių bei įpročių, jei tik matydavo, kad juos galima pakeisti perimtais iš priešų. Karines pergales daugiau lėmė ne Romos karinė galia, bet priešų silpnumas ir susiskaldymas.
Apie 272 m. Pr. Kr. Romėnai gana lengvai užėmė visą Pietų Italiją ir Apeninų pusiasalyje buvo sukurta Romos valdoma imperija.
Laikui bėgant, romėnai pajungdavo vis daugiau ir daugiau žemių, plėtė savo įtaką už šalies ribų. Esant didelei valstybei, iškilo būtinybė įvesti vieną vastybinę kalbą. Ja tapo lotynų kalba. Tačiau ne visos pavergtos tautos lotynizvosi. Graikiai gi, atvirkščiai, darė didžiulę įtaką romėnų kultūrai, o dažnas paisiturintis Romos pilietis laikė didžiule garbe turėti graiką mokytoją. Taip pamažu užkariautojai romėnai patys tapo užkariauti graikiškosios kultūros ir meno. Labiausiai helenizavosi romėnų literatūra. Čia, kaip ir kitose srityse, graikai nuo III a. Pr. Kr. Tapo užkariautojų mokytojais ir pavyzdžiu jiems. Romėnai perėmė graikų žanrus, formas, siužetus, vertė ir perdirbinėjo graikų autorių veikalus.
Romos valdomoje teritorijoje gimė nauja rekligija – krikščionybė, per kelis amžius ne tik tapusi valstybine Romos imperijos religija, bet išplito po visą tų laikų pasaulį.
Bet ne krikščionybės atsiradimu garsi Romos imperija, o savo išplėtota ir ištobulinta teise.
Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai (mores majorum). Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju laikotarpiu tam tikrą, tiesa, dar labai kuklų, vaidmenį ėmė vaidinti karalių įstatymai (leges regiae). Laikui bėgant, įstatymai tarp teisės šaltinių ėmė įgauti vis didesnę reikšmę. Ypač svarbūs buvo V a. Pr. Kr. Viduryje pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai (Leges duodecim tabularum) – sutvarkytos ir konsoliduotos papročių teisės rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje (pagal kai kuriuos šaltinius – medinių) lentelių, kurios buvę išstatytos miesto aikštėje: įstatymus privalėjo žinoti visi Romos piliečiai, nes be to negalima buvo atlikti pilietinių pareigų. Manoma, kad lemiamą reikšmę įstatymams pasirodyti turėjo `plebėjų kova su patricijais, nes šie, naudodamiesi monopoline teise eiti valstybines pareigas, buvo linkę laisvai, ignoruodami plebėjų interesus, aiškinti nerašytas papročių normas. Įstatymų tekstas iki mūsų dienų neišliko, bet didžioji jo dalis tyrinėtojų yra rekonstruota pagal vėlesnių autorių (Cicerono, Ulpiano, Gajaus), citavusių įstatymų ištraukas, darbus.
Dvylikos lentelių įstatymai baigėsi nurodymu, kad ateityje įstatymo galią turėsią tautos susirinkimo nutarimai.
Įstatymus, priimamus tautos susirinkimuose, pateikdavo juos rengę magistratai, ir jų vardai paskui įeidavo į įstatymo pavadinimą. Respublikos laikais leista nemažai įstatymų, daugiausia valstybės santvarkos, žemės valdymo, administravimo ir kai kuriais reikalais.
Romėnų teisės raida respublikos laikotarpiu rėmėsi ne tiek tautos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismo praktika. Sparčiai rutuliojantis visuomenės gyvenimui, senosios teisės taisyklių nebepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai patys reglamentavo naujus visuomeninius santykius, buvusius nežinomus senajai teisei. Todėl būdingiausiu romėnų teisės šaltiniu, pradedant III a. Pr. Kr., tapo pretorių ediktai: pradėdami eiti pareigas, pretoriai viešai skelbiamuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ketino palaikyti tvarką ir rikiuoti teismo darbą. Naujai išrinkti pretoriai kiek keisdavo buvusių pretorių ediktus, atmesdami, kas pasenę, ir patikslindami paliekamas galioti formules. Patys neturėdami įstatymų galios, šie ediktai, palaikomi pretorių veiklos, buvo privalomojo pobūdžio.
Romos miesto valstybės galimybės I a. pr. Kr. Išsisėmė, tapo aišku, kad miestas valstybė nepajėgus efektyviai valdyti milžinišką teritoriją, todėl respublika, jau virtusi pasauline valstybe, beveik per šimtmetį išsigimė į tam tikrą imperijos formą, gavusią principato pavadinimą.
Pirmasis Romos imperatorius Oktavianas, 27 m. Pr. Kr. Gavęs aukščausiąją valdžią (imperium) ir augusto (išaukštintojo) garbės titulą, formaliai įstatymų leidybos teise nesinaudojo. Tačiau faktiškai nuo šiol įstatymų leidyba kaip tik visiškai susitelkė princepso rankose. Sumažėjus tautos susirinkimo reikšmei, įstatymo galią įgijo senatuskonsultai, tad princepsui tereikėjo visiškai užvaldyti senatą. Tam kaip tik tinkamas salygas pirmojo senatoriaus – princepso padėtis. Ji jam suteikė teisę senate kalbėti pirmajam ir kartu lemti šios institucijos nutarimus.
Netrukus prie teisės kūrimo prisidėjo ir jau savarankiška imperatorių veikla. Imperatorių leidžiamas konstitucijas romėnų teisininkai laikė aktais, leidžiamais tautai jiems perdavus savo įstatymų leidybos teisę.
Principatas nuslopino romėnų pilietiškumo dvasią, respublikos tradicijos ilgainiui buvo pamirštos. Valstybės valdžios centru tolydžio tapo imperatorius, o pagrindiniu teisės šaltiniu – imperatoriaus sprendimai.
III amžiaus pabaigoje, valdant Diokletianui, Romos imperatorius nustojo būti tik pirmasis savo valstybės pilietis – jis tapo dievu, turinčiu savo valdiniams absoliutinę valdži. Esant princepsui princepsai laikėsi jiems skirto teisinio valstybės valdžios statuso, dar šiek tiek gerbė respublikos tradicijas, o prasidėjus dominato laikotarpiui, imperatorius, naudojęsis titulu dominus (viešpats), tapo vienvaldžiu, įstatymų nebesaistomu monarčchu. Įstatymais dabar virto jo norai, senosios respublikos įstaigos nebeteko bendrosios valstybinės reikšmės.
Dominato laikotarpiu, Romos imperijai virtus monarchija su absoliutine imperatorių valdžia, svarbiausiu teisės šaltiniu tapo jų konstitucijos. Imperatorių aktai, skirtingai negu daugelio kitų magistratų aktų, dabar jau galiojo ne Romos mieste ar kurioje nors provincijoje, o visoje Romos imperijos teritorijoje. Imperatorių konstitucijos buvo leidžiamos gausiai, jų buvę tūkstančiai.
Imperijos laikotarpiu pretoriai kurį laiką formaliai ir toliau išsaugojo teisę leisti ediktus. Tačiau vengdami galimų prieštaravimų imperatorių valiai, jie nustojo keisti ediktus, naujai skelbiami jų aktai ėmė kartoti buvusiųjų tekstus ir galiausiai jų apskritai atsisakyta, juo labiau, kad iki to laiko spėjo susiformuoti pagrindiniai ieškinių tipai ir pretorių veikla neteko aktualumo. Paskutiniajam pretoriaus ir garsaus Romos teisininko Julijano ediktui, imperatoriaus pavedimu paskelbtam II a. prigijo amžinojo edikto pavadinimas.
Kad ši gausi teisės šaltinių įvairovė taptų išsamia ir vientisa sistema, vadinama romėnų teise, dar reikėjo mokslinių gausaus teisininkų būrio pastangų. Iš pradžių, respublikos laikotarpiu, jų veikla buvusi labiau praktinė: teisininkai, turėdami aukštą tarnybinę padėtį, sudarinėjo ir redagavo teisės aktus, kartais teikė juridines konsultacijas, atstovavo kuriai nors šaliai teisme. Neturėdami įstatymų leidybos galios, Romos teisininkai teisės raidą veikė savo teorinių ir praktinių išvadų autoritetu. Teisininkų veikla ypač plataus kuriamojo pobūdžio įgavo principato laikotarpiu, kai jie ėmė daugiau apibendrinti teisimų praktiką, sisteminti ir komentuoti teisę, plėtoti teisės doktriną.
Romėnų teisininkai rado bendriausias, abstrakčiausias konkrečių visuomenės santykių formulės, todėl abstrakčiai buvo išreikštos ir tuos santykius reguliuojančios teisės normos.
Bet didžiausia romėnų teisininkų, kurių gusi kūryba išliko reikšminga šimtmečius, jėga – tai neatsiejamas mokslo ir praktikos ryšys. Jie kūrė teisę ne užsisklendę, o spręsdami konkrečius gyvenimo atvejus – kazusus, kuriuos jiems pateikdavo piliečiai ir valstybės valdžios atstovai.
Romos teisininkai paliko daug veikalų: komentarų, vadovėlių (institucijų), susistemintų teisės kūrinių (digestų).
Teikiama Romos teisininkų darbamas reikšmė ir didelis jų produktyvumas kėlė sunkumų praktiniams darbuotojams: buvo sudėtinga susiorentuoti, kurio teisininko ir kurių minčių reikėjo laikytis kiekvienu konkrečiu atveju, juo labiau, kad dažnai du ar daugiau autorių tuo pačiu klausimu išsakydavo visiškai skirtingus samprotavimus.
Mėgindami spręsti šią problemą, imperatoriai kai kuriems teisės autoritetams oficialiai ėmė teikti pirmenybę. Jų buvo penki : Papinianas, Paulius, Ulpianas, Gajus ir Modestinas.
Galų gale Romos imperija, neatlaikiusi barbarų puolimų, ėmė byrėti ir galų gale, 395 metais valdant Teodosijui I Romos imperija galutinai suskilo į Vakarų Romos imperiją, neatlaikiusią barbarų puolimų ir žlugusią 476 metais, ir Rytų Romos imperiją (Bizantiją), kuriai dar buvo lemta nueiti tūkstantį metų savarankiškos valstybės kelią.
Romos visuomenėje, ypač res[ublikos laikotarpiu, teisės kultas buvo labai didelis ir įstatymai labai gerbti. Besąlygiškai klausyti įstatymų romėnams buvo ne vien pareiga, bet ir garbės reikalas. Žymusis romėnų teisininkas Ciceronas valstybę vertino ne tik kaip visų jos narių bendrų interesų išraišką, bet ir kaip daugelio žmonių, “kuriuos sieja bendra nuomonė teisės klausimais”, junginį. Pagarbą teisei ir įstatymams puikiai išreiškia išlikusios gausios teisę šlovinančios romėnų sentencijos – Teisė yra gėrio ir teisingumo menas; Teisingumas yra valstybių pagrindas; Teįvyksta teisingumas, nors žūtų pasaulis; Ne karaliys yra įstatymas, o įstatymas yra karalius; Žiaurus įstatymas, bet vistiek įstatymas. Romėnų teisė suvaidino unikalų vaidmenį ne tik Europos, bet ir pasaulio teisės istorijoje. Tai tobuliausia senovės pasaulio teisės sistema, vientisa ir visa apimanti. Tai vienas ryškiausių ir didingiausių antikos kultūros laimėjimų. Romėnų teisės, pasižymėjusios formų tobulumu, pagrindu susiklostė turtingiausia teisinė kultūra, ilgiems amžiams tapusi visos žmonijos turtu.
Romėnų teisę tik su tam tikromis išlygomis galima laikyti savo laikmečio, tai yra, vergvaldine, teise, nes ne vergovė lėmė jos techniką ir pagrindinį turinį: romėnų teisei pelnęs pasaulinę reikšmę preciziškas nuosavybės santykių reglamentavimas, įtvirtinęs individo, privataus savininko interesus, susiformavo ne vergovės, o rinkos santykių ir prekinės apyvartos dirvoje.
Štai apie vieną šių teisės rūšių (gal geriau sakyti, šakų) aš truputį ir papasakosiu.
Teisės į svetimus daiktus samprata.
Sparti prekinių ir ūkinių santykių raida Romoje, lemianti daiktinės teisės diferenciaciją, paveikė ir naujo civilinės teisės instituto – teisės į svetimus daiktus (ius in re aliena) – atsiradimą ir plėtotę. Kalbant konkrečiau, šiai teisei atsirasti buvo įpač svarbios dvi priežastys:
1. Savininkų interesai (siekiant įprastai naudotis savo daiktu dažnai reikėjo tam tikrų teisių į svetimą daiktą).
2. Kreditorių interesų užtikrinimo poreikis.
Kaip bet kuri daiktinė teisė, ius in re aliena buvo absoliuti, t.y. galiojo visiems. Kita vertus, ši teisė, skirtingai nuo nuosavybės teisės, nesuteikė asmenims absoliučios valdžios daiktams. Ji buvo ribojamoji, t.y. ius in re aliena ribota nuosavybės teisė.
Romėnų civilinė teisė žinojo gana daug teisių į svetimus daiktus. Pagrindinės iš jų – servitutas, emfiteuzė, superficijus ir įkeitimo teisė.

SERVITUTAI IR JŲ RŪŠYS

Iš visų teisių į svetimus daiktus anksčiausiai Romoje susiformavo servitutas. Jo praktinę reikšmę ir būtinuą galima paaiškinti pavyzdžiu. Tarkime, tam tikra teritorija įpėdiniams dalijama tokiu būdu, jog vieno iš sklypų savininkas neturi tiesioginio išėjimo į kelią arba sklype nėra vandens. Siekiant patenkinti minėtus poreikius, būtinai reikėjo turėti galimybę pasinaudoti kaimyno sklypu. Iš pradžių tai buvo pasiekiama, pavyzdžiui, nuomos sutartimi. Tačiau šis būdas buvo nestabilus, kadangi keičiantis savininkui sutartis nustodavo galios. Taigi reikėjo kito būdo užtikrinti nuolatinį naudojimąsi kaimyniniu sklypu. Išeitis rasta įvedant servituto institutą.
Servitutas – tai ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą. Nuosavybės teisė suteikia daikto savininkui galimybę be ribojimų naudotis jam priklausančiu daiktu, o servitutas suteikia teisę (kuri taip pat yra daiktinė) ribotai naudotis svetimu daiktu. Naudojimosi ribos priklauso nuo servituto rūšies.
Pagal romėnų teisę, servitutai galėjo būti įsteigti arba žemės sklypo, arba asmens naudai ir atsižvelgiant į tai skirstyti į žemės ir asmeninius. Servituto, kaip tam tikro teisinio santykio, dalyviai galėjo būti tik teisės subjektai.
Respublikos laikotarpio Romos teisininkai suformulavo bendruosius teorinius servitutų teisės principus, taikomus tiek žemės, tiek asmeniniems servitutams:
a) tai pozityvi teisė servituto subjekto atžvilgiu ir negatyvi – daikto savininko atžvilgiu. Romėnai žinojo vieną šio principo išimtį – mūro įrėmimo į kaimyninį mūrą servitutą.
b) Kadangi servitutai yra res incorporales, jais buvo galima varžyti tik svetimą, bet ne savo objektą. Taigi galiojo principas “niekas neturi savo daiktų servituto”.
c) Servitutas galėjo egzistuoti tik daiktams, o ne teisei, todėl vieno servituto nebuvo galima varžyti kitu servitutu.
Servitutes praediorum
Servitutes praediorum esmė yra ta, kad sklypo, kuris suvaržytas servituto, savininkas turėjo pakęsti, kad kitas asmuo, nesantis sklypo savininkas, riboja jo nuosavybės teisę į sklypą. Šis ribojimas pasireiškė tuo, kad asmuo, nesantis savininkas, galėjo atlikti tam tikrus veiksmus neatsižvelgdamas į teisėto savininko valią. Taigi žemės servituto subjektai buvo vyraujančio ir tarnaujančio sklypo savininkai – pirmasis turėjo teisę ribotai naudotis antrojo sklypu.
Žemės servitutams atsirasti labai daug įtakos turėjo teritorinė Romos struktūra. Mat buvo labai aug mažų sklypų, kuriais praktiškai nebuvo įmanoma naudotis neturint teisės tam tikrais atvejais pasinaudoti kaimyniniu sklypu.
Atsižvelgiant į sklypo paskirtį ir jo buvimo vietą, visi žemės ervitutai skirstyti į kaimo ir miesto servitutus. Seniausi kaimo servitutai buvo:
Tako servitutas – teisė pėsčiomis, arkliu ar neštuvais keliauti per svetimą sklypą. Šis servitutas priklausė iura itinerum (kelio teisės) kategorijai. Tai vienas iš seniausių servitutų.
Servitus actus. Šis servitutas taip pat priklausė iura itinerum kategorijai ir reiškė, kad per svetimą sklypą galima važiuoti, ginti pavienius gyvulius ar kaimenes.
Servitus viae – tei servitutas, suteikiantis teisę naudotis keliu, o jo plotį nustatė Dvylikos lentelių įstatymai. Iš visų kelio servitutų šis suteikė daugiausiai teisių. Literatūroje vadovaujamasi nuomone, kad jis apėmė servitus intineris ir servitus actus.
Servitus aquae haustus – vandens sėmimo servitutas. Jis suteikė teisę įženfti į svetimą sklypą pasisemti vandens ir priklausė iura aquarium (vandens teisės teisės) kategorijai.
Kiek vėliau, pradėjus plėtotis miestams, atsirado ir miesto servitutai. Labiausiai iš jų buvo paplitę šie:
Servitus altius non tollendi – draudimas, įpareigojantis “tarnaujančio: sklypo savininką statyti tik tam tikro aukščio pastatus. Šis servitutas priklausė iura luminum (šviesos teisės) kategorijai.
Servitus prospiciendi – draudimas statyti “tarnaujančiame” sklype konstrukcijas, kurios užstoja “vyraujančio” sklypo savininkui vaizdą. Jis taip pat priklausė iura luminum kategorijai.
Servitus protegendi vel proiciendi – teisė tam tikra statybos konstrukcija įsiterpti į kaimyninio sklypo oro erdvę. Priklausė iura parietum (sienų teisės) kategorijai.
Servitus tigni immittendi – balkio įleidimo į kaimyninį mūrą teisė. Priklausė taip pat iura parietum kategorijai.
Servitus oneris ferendi – teisė atremti statybinę konstrukciją į konstrukciją kaimyniniame sklype. Sklypo savininkas buvo įpareigotas išlaikyti savo konstrukciją tokią, kad kaimynas galėtų naudotis jam priklausančiu servitutu. Taip pat priklausė iura parietum kategorijai.
Servitus stillicidii – teisė nukreipti lietaus vandens nutekėjimą į kaimyninį sklypą. Priklausė iura stillicidorum (nutekėjomo teisės) kategorijai.
Servitus fumi immitendi – teisė nukreipti dūmus ir nemalonius kvapus į kaimyninį sklypą.
Galima nurodyti tokius bendruosius žemės servitutų požymius:
1. servitutas visuomet varžo vieną sklypą kito sklypo naudai;
2. servitutas yra nuolatinė teisė;
3. servitutas yra nedalus. Pavyzdžiui, jeigu servituto suvaržyta arba turinti servitutą žemė yra padalijama daugeliui savininkų, tai kiekvienas sklypas yra suvaržytas servituto ir kiekvienas turi servitutą.

Servitutes personarum
Servitutes personarum, skirtingai nauo servitutes praediorum, priklausiusių tam tikro sklypo savininkui, galėjo priklausyti bet kuriam asmeniui, bet ne daiktui. Tai yra daiktinė teisė į svetimą daiktą, suteikta tam tikro asmens naudai (pvz.: panauda). Asmeninis šio servituto pobūdis reiškė tai esant subjektinę neperleidžiamą teisę, paprastai pasibaigiančią mirus ją turinčiam asmeniui.
Servitutes personarum buvo keturių rūšių: ususfructus, usus, habitatio ir operae.
Ususfructus. Romėnų teisėje tai buvo daiktinė teisė iki mirties naudotis svetimu daiktu ir rinkti jo vausius, kartu turint pareigą išsaugoti jo substanciją. Respublikos laikotarpio ir klasikinėje teisėje ususfructus plėtojosi kaip sui generis teisės institutas. Ir tik vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu ususfructus institutui pradėtas taikyti asmeninio servituto režimas. Šio instituto atsiradimą lėmė poreikis patenkinti testatoriaus valią ir apginti moters (našlės ar netekėjusios dukters) padėtį šeimoje.
Šios formos ypatybė ta, kad ususfructus buvo grynai asmeninė ir neperleidžiama teisė, kadangi tai yra daikto naudojimas, taigi naudojamo daikto negalima sunaikinti.Trečiajam asmeniui buvo galima perleisti tik naudojimąsi daiktu. Ususfructus dalykas galėjo būti tik nesuvartojami daiktai (žemės sklypai, pastatai, žvėrys), vėliau atsirado quasi ususfructus, kurio objektas galėjo būti ir suvartojami daiktai, o naudotojas pasižadėdavo pasibaigus ususfructus grąžinti savininkui tokį patį sunaudotų daiktų kiekį arba atlyginti jų vertę.
Iš čia matome, kad naudotojas įpareigotas išsaugoti daikto substanciją, t.y. negalėjo jo sunaudoti ar pakeisti iš esmės. Naudotojas turėjo teisę naudotis daiktu ir jo vaisiais. Jis nebuvo daikto valdytojas, o tik jo detentorius. Į vaisius jis įgydavo nuosavybės teisę nuo jų paėmimo momento. Daikto savininkas galiojant ususfructus turėjo tik nuosavybės teisę. Naudotojas, neturėdamas nuosavybės teisės, negalėjo daikto teisiškai tvarkyti, keisti jo statuso. Be savininko sutikimo pasisavinęs arba sunaikinęs daiktą, jis padarydavo nusikaltimą. Visais kitais atvejais jis atsakė savininkui kaip pašalinis asmuo. Tik vėliau pretorius nustatė, kad naudotojas privalo naudotis daikti ir jo vaisiais kaip geras šeimininkas, o pasibaigus ususfructus – jį grąžinti.
Naudotojo teisė į daiktą ginta išskirtiniais interdiktais. Savo teisę savininko ir valdytojo atžvilgiu jis galėjo ginti pateikdamas vindicatio ususfructus.

Usus. Tai siaurai suprantamas naudojimasis svetimu daiktu, t.y. tik pačiu daiktu, bet ne jo vaisiais. Jam taikytos visos ususfructus režimą reguliuojančios taisyklės, išskyrus naudojimosi vaisiais nuostatas.
Net ir naudojimosi šia taisykle laikotarpiu jos negalima buvo perleisti tretiesiems asmenims.
Justiniano teisėje iš esmės leista paimti būtiniems savo poreikiams tenkinti.

Habitatio ir operae servorum vel animalum. Habitatio – tai daiktinė teisė gyventi svetimame name, o operae – tai teisė naudotis svetimo vergo ar gyvulio darbu. Tiek habitatio, tiek operae yra ne kas kita, kaip tam tikra usus servituto rūšis. Savarankiškų asmeninių servitutų statusą jie įgijo tik Justiniano teisėje.

Servitutų atsiradimo būdai.

Pirmasis būdas, kai legatas užrašomas vindikacijos (ginčo) tvarka, kuria nustatomas servitutas trečiojo asmens naudai; antrasis – priteisiant; trečiasis in iure cessio būdas, simuliuojant ieškinį dėl servituto (actio confessoria); ketvirtasis būdas – mancipacija; penktasis – įgyjamosios senaties būdu.
Plačiausiai takyti du būdai: legatas (savininko mirties atveju) – pagrindinis asmeninių servitutų šaltinis, ir in iure cessio – gyvųjų naudojimas.
Imperijos laikotarpiu servitutus buvo galima įgyti tam tikra sutartimi, o Digestuose sakoma, kad juos galima perduoti (traditio) .
Servitutų panaikinimas
Servitutas išnyksta išnykus vienai iš būtinų jo sąlygų:
1. išnykus asmeniui arba žemės sklypui, kurių naudai nustatytas servitutas. Iki Justiniano servitutus naikino bet koks teisnumo ribojimas, o jo laikais – tik capitis deminutio maxima;
2. išnykus servituto varžomam daiktui materialiai arba teisiškai;
3. susilejus į vieną asmenį servituto turėtojui ir daikto savininkui (confusio).

Servituto atsisakymas
Atsisaskyti servituto buvo galima ta pačia tvarka, kokia jis nustatytas. Pavyzdžiui, kai jis nustatytas in iure cessio tvarka, simuliuojant konfesinį ieškinį, pagal kurį norintysis gauti servitutą teigė jį jau turįs, servitutas naikintas simuoliuojant negatorinį ieškinį, kai servituto varžomas asmuo teigia jokio servituto nebuvus ir nesant, o antroji šalis tai patvirtina.

Nesinaudojimas servitutu
Pagal klasikinę teisę, kilnojamo turto servitutai dėl non usus išnyksta per vienerius metus (pagal Justiniano – per 3 metus), o nekilnojamojo – per dvejus metus (pagal Justiniano – per 10 – 20 metų). Kaimo servitutų, kurie buvo pozityvūs, senatis skaičiuota nuo paskutinio naudojimosi veiksmo, o miesto (negatyvūs) – nuo dienos, kai servituto varžomo turto savininkas padaręs bet kurį servitutui priešingą veiksmą, pavyzdžiui, nepaisydamas draudimo stato namą.

Naikinamasis terminas ir naikinamoji salyga
Klasikinė teisė leido nustatyti laiko ir sąlyginius asmeninius servitytus, o daiktinius iš prigimties laikė nuolatiniais – perpetuae. Pretorių teisė leido ir daiktinius servitutus.

Servituto apsauga
Pagrindinis būdas apsaugoti servitutą buvo petitorinis ieškinys – actio confessoria. Actio confessoria panašus į netorinį ieškinį tuo, kad jį galima pateikti dėl kiekvieno, kuris faktiškai trukdo naudotis servitutu. Skiriasi tuo, jog actio confessoria vis tiek priklausė servituto turėtojui, naudojosi jis ervitutu ar ne. Tuo tarpu negatorinį ieškinį galėjo pateikti tik faktis daikto valdytojas.

ĮKEITIMO TEISĖ (UŽSTATAS)

Šiandieninė įkeitimo teisė – tai daiktinė teisė į svetimą daiktą, kai kreditorius (įkaito turėtojas) gali, skolininkui (įkaito davėjui) neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, savo reikalavimą patenkinti atsiimdamas jam priklausančią įkeisto turto dalį nepriklausomai nuo to, įkeistas turtas tebėra skolininko ar šio perleistas tretiesiems asmenims.
Taigi įkeitimo teisinio santykio dalyviai yra dvi šalys: įkaito turėtojas – kreditorius, kurio teisei apginti yra užstatomas turtas, ir įkaito davėjas – skolininkas, kuris siekdamas garantuoti kreditą įkeičia daiktą.
Įkeitimo teisės genezė yra labai įdomi. Skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, kreditorius galėjo taikyti asmeninį vykdymą.Tai reiška, kad kreditorius suimdavo skolininką ir laikydavo jį tol, kol skolą už jį sumokėdavo šeimos nariai ar draugai. Niekam skolos nepadengus, skolininkas buvo parduodamas į užsienį kaip vergas.
Ilgainiui vietoje asmeninio vykdymo įsigalėjo nukreipimas ne į asmenį, bet į jo turtą. Šiuo atveju kreditorių reikalavimai, kaip ir esant bankroto procedūrai, buvo tenkinami iš viso skolininko turto.
Įkeitimo teisė Romoje pradeda plėtotis iš anksto išsklaidyti kreditoriaus baimę, kad skolininkas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų.
Pirmoji romėnų taikyta forma buvo laidavimas, t.y. šalia skolininko atsiranda dar vienas asmuo, kuris skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų atsako kreditoriui savo turtu.
Plėtojantis ūkiui, įkeitimo teisė toliau tobulėjo ir įvairėjo. Buvo trys pagrindinės šios teisės sąvokos – fiducia, pignus ir hypotheca.

Fiducia
Šios formos esmė ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditoriui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui.
Taigi fiducia reiškė ne tiesioginį įkeitimą, bet nuosavybės teisės perkėlimą. Kreditoriui negrąžinus įkeisto daikto, senoji romėnų teisė skolininkui net nesuteikė asmeninio ieškinio teisės. Pretorius patobulino fiducia institutą, suteikdamas šiuo atveju skolininkui teisę pateikti asmeninį ieškinį – actio fiduciae. Jo patenkinimas ne tik užtikrino materialinį atlyginimą skolininkui, bet ir užtraukė kreditoriui negarbę – infamia.
Nuo tada fiducia galima laikyti įkeitimo forma.
Fiducia dalykas galėjo būti tik res mancipi. Fiducarijus galėjo naudotis perduota daikto nuosavybės teise kaip fiducianto patikėtinis. Fiducarijus įgydavo vaisių nuosavybės teisę kaip savininkas, galėjo laisvai disponuoi daiktu. Tačiau, tyčia sugadinęs ar sunaikinęs daiktą, jis atsakė fiduciantui. Skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, kreditorius pasilikdavo įkeistą daiktą. Kadangi įkaito res mancip vertė dažniausiai viršijo sklolos dydį, vėlyvuoju respublikos laikotarpiu jau leista pactum fiduciae numatyti sąlygą, kad, neįvykdžius įsipareigojimų, daiktas parduodamas, o iš gautos sumos tenkinami reikalavimai. Likę pinigai grąžinti fiduciantui (skolininkui).
Pagrindinis fiducia trūkumas buvo tas, kad fiduciantas prarasdavo įkeisto daikto nuosavybės teisę. Kreditoriui daktą pardavus, skolininkas galutinai jį prarasdavo, o actio fiduciae jam galėjo tapti bevertis (pavyzdžiui kreditoriui bankrutavus). Klasikinio laikotarpio pabaigoje fiducia jau praktiškai netaikoma, o Justinianas ją pakeičia nauja forma – pignus.

Pignus
Tai nauja, neformali įkeitimo forma. Šiuo atveju įkaito davėjas (skolininkas) perdavė kreditoriui faktinio valdymo, bet ne daikto nuosavybės teisę. Skolininkui neįvykdžius savo įsipareigojimų, kreditorius, palyginti su kitais kreditoriais, turėjęs pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus.
Kreditorius galėjo laikyti įkeistą daiktą, kol bus sumokėta skola, tačiau negalėjo juo disponuoti.Tai buvo tam tikras daikto areštas. Kreditorius negalėjo disponuoti daiktu net kai skolininkas buvo nemokus. Tokios teisės įgytos tik sudarius papildomą sutartį. Paminėsiu tris sutartis, stiprinusias kreditoriaus padėtį:
Pactum de vendendo sutartis, kuria remdamasis užstato gavėjas, skolininkui neįvykdžius savo pareigos, gali parduoti įkeistą daiktą. Vėliau ši sutartis taikyta taip plačiai, kad įkeitimo objekto perdavimo teisė įėjo į pignus turinį ir įkaito gavėjas galėjo ją įgyvendinti nepriklausomai nuo to, buvo ši teisė aptarta pignus ar ne.
Pactum antichreticum taikyta tada, kai įkeitimo objektas duodavo vaisių. Tokiu atveju įkaito gavėjas galėjo juo naudotis, o surinkti vaisiai buvo įskaičiuojami į procentų, o paskui ir pačios skolos mokėjimo sumą.
Lex commissoria – tai neformali sutartis, kad skolininkui laiku neįvykdžius savo prievolės, kreditorius tampa objekto savininku.
Įvykdžius įsipareigojimus, įkaito gavėjas privalėjo grąžinti daiktą. Kreditoriaus valdymą pretorius saugojo specialiais interdiktais.
Akivaizdu, kad fiducia institutui svarbiausia buvo kreditoriaus interesai, o pignus, atvirkščiai, kreditoriaus interesai užtikrinti labai silpnai. Reikėjo rasti kompromisą: viena vertus, išsaugant skolininko įkeisto daikto nuosavybės teisę, sukurti kreditoriaus daiktinę teisę į jį, o kita vertus, ši daiktinė teisė, laiku nesumokėjus skolos, turėjo virsti teise disponuoti įketimo objektu. Be to, fiducia ir pignus, nors ir labai skyrėsi, turėjo dar vieną trūkumą – asmuo, siekdamas gauti kreditą, būtinai turėjo prarasti įkeitimo objektą. Tuo tarpu paties kredito dažnai reikėjo kaip tik tam daiktui, pavyzdžiui, įdirbti žemei, kuri dabar turėjo perduodama kreditoriui. Taigi ekonominių santykių raida reikalavo sukurti tokią kredito užtikrinimo formą, kuri suteiktų galimybę skolininkui įkeistą daiktą valdyti iki to laiko, kol skola bus grąžinta. Graikiškuose Italijos miestuose tokia forma buvo hypotheca. Pamažu ji prasiskverbė ir į romėnų civilinę apyvartą.

Hypotheca
Taisės literatūroje hypotheca dar vadinta žodiniu įkeitimu. Trumpai tariant, skolininkas neperleisdavo kreditoriui įkeitimo objekto, bet ir toliau likdavo jo savininkas ir valdytojas. Tačiau galiojo susitarimas, kad skolos nesumokėjus, kreditorius turėsteisę patenkinti savo reikalavimą parduodamas įkeistą daiktą. Kad įgyvendintų šią teisę, kreditorius turėjo įgyti teisę valdyti įkeistą daiktą. Tam pretorius nustatė trejopas priemones.

Interdictum Salvianum
Esant žemės sklypų nuomos santykiams blogesnė buvo nuomotojo padėtis, todėl jis negalėjo nuolat kontroliuoti nuomininko. Taigi šis galėjo gana lengvai išvežti ar parduoti įkeistą daiktą. Šis interdiktas ir buvo viena iš nuomotojo gynybos priemonių. Interdictum Salvianum trūkumas yra tas, kad juo buvo galima remtis tik prieš tam tikrą koloną, bet ne trečiuosius asmenis.
Actio Serviana.
Šiame iškinyje nuomotojo teisė į nuomininko inventorių įgavo tikros daiktinės teisės pobūdį, t.y. šeimininkas galėjo jį išsireikalauti iš bet kurio valdytojo.
Actio quasi Serviana, arba actio hypotheca in rem.
Šiam ieškiniui susiformavus klasikinėje teisėje, faktiškai baigė formuotis nauja įkeitimo forma – hipoteka. Actio quasi Serviana taikytas prievolės užtikrinimo priemone pasirinkus hypotheca. Prievolės neįvykdžius, šis ieškinys padėjo kreditoriui išsireikalauti įkeistą daiktą iš įkaito davėjo ar iš bet kurio įgyjėjo. Mat visi patvarkymai dėl daikto, padaryti įkaito davėjo vėliau, t.y. įkeitus daiktą, kreditoriui neturi reikšmės.
Kadangi, įkeičiamas hypotheca būdu, daiktas nebuvo perduodamas, skolininkas turėjo galimybę įkeisti jį kelis kartus. Tokiu atveju, kilus eiliškumo problemai patenkinti reikalavimus, pradėdavo veikti mums jau žinomas “prior tempore, prior iure” (pirmesnis laiko atžvilgiu yra galingesnis teisės atžvilgiu). Pagal šį principą, pardavus įkeistą daiktą, pirmiausia tenkinami pirmojo kreditoriaus reikalavimai, paskui antrojo, trečiojo ir t.t, kol už parduotą daiktą nelikę pinigų. 472 m. Konstitucija nustatė, kad hipotekų kolizijos atveju, pirmenybė priklauso toms, kurios yra nustatytos raštiškai, dalyvaujant oficialiam pareigūnui, arba patvirtintos ne mažiau kaip trijų liudytojų parašais. Pagaliau Justinianas nustatė, kad toks susitarimas nepašalina kreditoriaus ius vendendi, o tik apsunkina jos įgyvendinimą: kreditorius prieš tai turėjo tris kartus įspėti skolininką dėl skolos grąžinimo. Taigi galutinai įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia iki mūsų dienų. Pardavimo teisė išimties tvarka priklausė tik pirmajam kreditoriui. Vėliau įgytą savo teisę kreditorius galėjo legalizuoti su sąlyga, kad bus patenkinti jo pirmtakų reikalavimai, užtikrinti hipoteka (ius offerendi et succedendi).
Kaip žinome, kreditorius nepatenkintų reikalavimų dalį dažnai tenkino parduodamas įkeistą daiktą. Pagrindinė pardavimo sąlyga buvo maksimalus rūpestingumas (omnis diligentia). Suma, likusi patenkinus kreditorių reikalavimus, grąžinta skolininkui.
Galima išskirti tris įkaito atsiradimo būdus – sutartį, įstatymą ir viešosios valdžios potvarkį, išleistą remiantis teismo sprendimu. Įkeitimo teisė baigdavosi sumokėjus skolą, garantuotą įkaitu, sunaikinus įkeitimo objektą, įsigijus jį įkaito gavėjui arba atsisakius įkeitimo teisės.
Klasikinio laikotarpio pabaigos teisininkai (Ulpianas) bet kurią įkeitimo sutartį ima aiškinti taip, kad jau pati sutartis suteikia kreditoriui teisę parduoti įkeistą daiktą (ius vendendi), jeigu sutartyje nenurodyta kitaip.

SUPERFICIJUS IR EMFITEUZĖ

Abi šios formos – tai ribota daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą. Jos maksimaliai ribojo sklypo nuosavybės teisę. Emfiteuzė – tai graikiškos kilmės ilgametės nuomos sutarties prototipas. Kaip savarankiška teisė ji susiformavo poklasikiniu laikotarpiu. Taigi buvo paveldima ir perduodama teisė naudotis svetimu sklypu įsipareigojant mokėti kasmetinius procentus.
Jau nuo senų laikų bendruomenei ar šventovėms priklausančius dirvonuojančius sklypus buvo galima atiduoti laikyti amžinai ar kelias dešimtis metų (ager vectigalis). Kita vertus, asmuo, gavęs sklypą, privalėjo mokėti tam tikrą mokestį (vectigal). Poklasikiniu laikotarpiu susiformavo du pagrindiniai sklypų išlaikymo būdai:
1. kai valstybiniai sklypai buvo perduodami ius perpetuum;
2. kai sklypai, priklausantys imperatoriui privačios nuosavybės teise, buvo perduodami emfiteuzės būdu.
Pirmoji teisė buvusi amžina, o antroji – laikina. Vėliau tai nustatyta ir privatiems sklypams. V a. šios abi teisės susilieja ir imamos vadinti ius emphyteuticum.
Klasikiniu laikotarpiu kilo ginčas: sklypo atidavimas amžinai valdyti turi daugiau nuomos ar pirkimo – pardavimo sutarties bruožų? Dar prieš Justinianą viena Zenono konstitucija nustatė, kad tokia sutartis nėra nei nuomos, nei pardavimo. Jai buvo suteiktas visiškai savarankiškos sutarties – contractus emphyteuticarius statusas. Vadinasi, emfiteuzė susiformavo kaip svarankiška daiktinė teisė.
Emfitento padėtis buvo labai panaši į savininko teisinę padėtį. Jis naudojosi sklypu, o vaisiai tapdavo jo nuosavybe nuo separacijos momento. Emfitentas galėjo be jokių ribojimų gerinti sklypą ir keisti jo paskirtį. Jis sklype taip pat galėjo nustatyti turto, esančio trečiojo asmens nuosavybe, servitutą ir juo naudotis, jeigu jo sklypas buvo “vyraujantis”. Emfitentas naudojosi sklypo perdavimo trečiajam asmeniui amžinai valdyti teise ir jo įkeitimo teise. Savo teises emfitentas galėjo ginti tais pačiais ieškiniais kaip ir savininkas, gindamas nuosavybės teisę. Be to, jo teisės užtikrintos interdiktais. Savo teisę emfitentas galėjo perduoti trečiajam asmeniui inter vivos (parduodamas) ir mortis causa (testamento) būdu. Kai emfitentui mirus nebuvo testamento, teisę paveldėdavo jo įstatyminiai įpėdiniai. Daikto savininkas pirmiausia turėjo teisę į mokestį (vectigal, canon). Justinianas nustatė, kad mokesčio nemokėjimas trejus metus suteikia savininkui teisę atšaukti emfiteuzę. Tokią pačią teisę savininkas turėjo ir kai sklypas buvo pablogintas arba emfitentas nemokėjo viešųjų mokesčių. Kita vertus, kad perleidžia žemę, emfitentas privalėjo pranešti savininkui, nes šis turėjo pirmenybės teisę ją pirkti. Savininkas, atsisakęs šios teisės, vis tiek galėjo reikalauti 2 procentų gautos sumos.
Superficijus – tai paveldima ir perleidžiama teisė naudotis svetimu žemės sklypu statybos reikalams. Ši teisė sudarė galimybę naudotis pačiu pastatu, esančiu svetimame sklype. Superficijaus tikslas buvo skatinti ir kartu palengvinti gyvenamųjų namų statybą. Remiantis bendruoju principu superficies solo cedit, pastatas, pastatytas svetimame sklype, tapdavo to sklypo savininko nuosavybe. Jau respublikos laikotarpiu tretieji asmenys disponuojančių asmenų sutikimu galėjo statyti pastatus visuomeninėse ar privačiose žemėse. Už naudojimąsi pastatais jie paprastai turėjo mokėti tam tikrą mokestį.
Naudojimosi svetimu sklypu laikas esant superficijui buvo arba labai ilgas, arba amžinybė. Nuo paprastos nuomos jis skyrėsi tuo, kad pretorius davė šios teisės turėtojui interdiktą (de superficiebus), labai panašų į uti possidetis, kuriuo superficijus galėjo gintis nuo visų jo teisę pažeidžiančių asmenų. Vėliau pretorius įteisino kitus ieškinius, o būtent actionem in factum, kuris atitiko vindikacinį. Superficijus leido atsiimti žemę net iš paties savininko. Justiniano teisėje, pripažinus superficijui actiones in rem, jis galutinai susiformavo kaip savarankiška daiktinė teisė, kurią galima perleisti, suvaržyti servitutais, įkeisti.
Superficijui liko būdingi ir tam tikri nuomos elementai: jis atsirasdavo šalių susitarimu, jo požymis buvo solarium, pagaliau jį, kaip ir nuomą, panaikino daikto išnykimas ir mokesčio nemokėjimas dvejus metus. Nuo emfiteuzės jis skyrėsi tuo, kad savininkui nepriklausė pirmenybės teisė pirkti daiktą.

Tai tokie būtų pagrindiniai teisės į svetimus daiktus bruožai ir dalys, daugiausiai sutinkami daiktų teisės skyriai ir mokslo apie teisę į svetimus daiktus raida, atsiradimo prielaidos ir priežastys, padiktuotos gyvenimo. Nes visa romėnų teisė būtent ir pasižymėjo tuo, kad ji buvo sukurta ne teisės teoretikų, bet būtent teisės praktikų, pretorių ir magistratų, vėliau, tiesa, teisės aktus pradėjo leisti imperatoriai, tačiau ir jie nekūrė visiškai atsiskyrę nuo pasaulio ir nesinaudodami ankstesne teisininkų patirtimi. Romėnų teisė ilgus šimtmečius kurta ir tobulinta, netgi po pačios valstybės – kūrėjos žlugimo, rado savo vietą pasaulyje ir yra pamatas daugumai dabartinių teisinių sistemų, tiesa, pritaikyta nūdienos reikalavimams. O kai kurie šios teisės skyriai ir dabar naudojami beveik nepakeisti. Todėl galima drąsiai sakyti, kad romėniškoji teisė yra ne tik kultūros ir mokslo paminklas, bet gyvas senos kultūros tvarinys, darantis ar padaręs didžiulę įtaką pasaulio teisėkūros institucijoms ir teisei apskritai. Todėl reikia pripažinti romėnų toliaregiško kūrinio svarbą šiems laikams ir šių laikų civilizacijai ir mokslui.

Leave a Comment