LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS
ISTORIJOS FAKULTETAS
VISUOTINĖS ISTORIJOS KATEDRA
Agnė Urbanavičiūtė
Istorijos specialybės
IV kurso, 1 gr. Studentė
Antikos vertinimas Levo Karsavino darbuose.
Darbo vadovas
Doc. dr. Romualdas Juzefovičius
2012 – Vilnius
Įvadas
Temos pagrindimas:Levas Karsavinas vienas iš žinomiausių XX a. pirmosios pusėje filosofas -istorikas. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius . Darbų ir monografijų, kur būtų aptariama ir charakterizuojami Levo Karsavino istoriniai (tiek antikos tiek ir kitų laikotarpių) darbai palyginti yra mažiau tyrinėti negu profesoriaus filosofiniai darbai. Bet šiame darbe aš visą dėmesį kreipsiu į jo darbus, kurie susiję su antikos kultūra ir istorija. Nors turiu pripažinti, kad tai nebus lengva, daugelis istorikų jį laiko būtent viduramžių kultūros tyrinėtoju. Tačiau antika taip pat buvo jo tyrinėjimų centre. Tai galime pastebėti apžvelgdami ir jo biografiją.
1901 m. Karsavinas aukso medaliu baigęs 5 -ają Peterburgo gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Sankt Paterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. Jis gavo aukščiausius lotynų, graikų, prancūzų kalbų pažymius. L. Karsavinas lankė antikinės istorijos ir literatūros, meno istorijos, filosofijos, senųjų kalbų paskaitas. Jis labiau gilinosi į Romos ir krikščioniškųjų viduramžių istoriją. 1906 m. L. Karsavinas baigė universitetą. 1908 m. L. Karsavinas buvo apdovanotas aukso medaliu už diplominį darbą „Sidonius Apollinaris – V amžiaus kultūros atstovas“. Taip pat tais pačiais metais buvo išspausdinta šio darbosantrauka „Iš žlungančios Romos imperijos dvasinės kultūros istorijos“.
1927 m. L. Karsavinas buvo pakviestas prof. Augustino Voldemaro ir Izidoriaus Tamošaičio dėstyti Lietuvos universitete. L. Karsavinas tarp visų dėstytų kursų nemažą dėmesį skyrė ir antikos istorijos kursams. Skaitė Senovės Graikų, Senovės Romos ir Romos imperijos istorijos paskaitas. Taip pat vedė Senovės Graikų istorijos ir Senovės Romos istorijos seminarus.
Be to, vertėtų priminti, kad būdamas Lietuvoje jis parengė vieną iš svarbesnių savo veikalų -„Europos kultūros istoriją“
Tyrimo objektas :Tyrimo objektu šiuo atžvilgiu reikėtų įvardinti Levo Karsavino darbus, kurie yra susiję su antikos istorija ir jos kultūros vertinimu. Rašydama daugiausiai remsiuosi paties profesoriaus Levo Karsavino darbais. Tai būtų L.Karsavino penkiatomio veikalo ,,Europos kultūros istorija“ pirmąja dalimi. Pirmasis veikalo tomas daugiausiai yra vertinamas – tarsi įvadas į Europos kultūros istoriją. Jame ypač daug kalbama apie blėstančios Romėnų imperijos, bręstančios krikščionybės ir barbarų sankirtas pirmaisiais amžiais po Kristaus. Šiame pirmame tome nemažai svarstoma Romos imperijos žlugimo problema. Daug dėmesio skiriama perėjimui iš pagonybės į Krikščionybę. Ji traktuojama ne tik kaip religija, bet kaip metafizika, ir kaip sociokultūrinis fenomenas.
L. Karsavinas bando visapusiškai apžvelgti kultūros raidą, vaizduojami romėnų, iberų, germanų ir kitų tautų kultūriniai procesai. Šiuo L. Karsavino veikalu aš daugiausiai rėmiausi rašydama skyrių apie Romos imperijos pokyčių klausimą.
Taip pat buvo naudingas ir kitas L. Karsavino, veikalas ,,Pasaulio kultūros istorija“. Šis autoriau darbas yra nepublikuotas ir jo spausdintas tekstinis variantas saugomas Lietuvos nacionalinės bibliotekos rankraščių skyriuje (LNB RS). Jo turinį sudaro septynios dalys.
Pačiame tekste labiau dominuoja religinė tematika. Darbe aptariama krikščionybės mokslo ir kultūros principai juos sujungiant su ankstyvaisiais senųjų civilizacijų laikotarpiais (nuo proistorės iki Helenizmo laikotarpio). Darbe autorius kartu ir aptaria individo savimonės raidą bei ryšį su religija ir visuomeninėmis struktūromis. Darbas šiek tiek primena L. Karsavino ,,Europos kultūros Istoriją“, bet nėra jam identiškas darbas.
Darbo tikslas: Šio mano darbo tikslas būtų pabandyti atskleisti Antikos kultūrosvertinimus L. Karsavino dabuose.
Darbo uždaviniai: Siekdama išsikelto tikslo gvildensiu šiuos klausimus: Remiantis, minėtojo autoriaus darbais aptarti ir atskleisti:
1) kaip yra analizuojamas graikų visuomenės valstybėjimo procesas; 2) Romos imperijos pokyčių traktavimą ; 3) religinės kaitos, antikiniu laikotarpiu, vertinimą,
4) antikos literatūros bruožus, bei sąveika su kultūra.
Istoriografija:
Labai dar svarbu paminėti darbus ir apie patį L. Karsaviną. Vienas išnaujesnių tokio pobūdžio veikalų yra Povilo Lasinsko monografijoja ,,Karsavino fenomenas“, kurioje pirmą kart kompleksiškai yra gan nuodugniai aptariama ir tiriama šio mokslininko kūryba, biografija,
pažiūros ir svarbiausi L. Karsavino darbai. Knygą sudaro trys dalys : I. – Mokslininko biografijos bruožai, II. Filosofinių ir istorinių formavimo ypatumai ir III. – oji dalis L. Karsavinas ir O. Špengleris: dvi praėjusio amžiaus pirmosios pusės kultūrologinės koncepcijos.
O štai Andriaus Konickio knygoje ,,Pirmiausia nubusti “ Levas Karsavinas įvertinamas labiau, kaip viduramžių tyrinėtojas: ,, Užsibrėžęs tikslą rekonstruoti viduramžių žmonių tipą “
Taip pat rašydama darbą naudojau ir papildomą literatūrą apie Antiką.
Tyrimo metadai:Analitinis aprašomasis ir analitinis lyginamasis.
Antikos visuomenių sociokultūrinių prielaidų nustatymas pagal L. Karsaviną
Graikiškos visuomenės valstybingumo raida
L.Karsavinas, viename iš savo nepublikuotų darbų, kalbėdamas apie graikus kartu kalba ir apie individo savimonę, svarsto, ar galėjo socialinė savimonė virsti į individinę ryšium su visuomenės valstybingumo raida.:
,,O galėjo socialinė savimonė virsti ir individine tik ryšiumi su laisvu visuomenės valstybėjimu, savaime suprantama, neįmanoma be jos difirencijavimosi, be pramone ir prekyba remiančiose socialinės santvarkos.“
Autorius tokį visuomenės valstybėjimąir su juo susijusį individo savimonės augimą, kuris pagaliau suardė pačią socialinę savimonę pastebi graikų poliuose.
L. Karsavino požiūriu graikų poliai buvo vieningi ne politiškai, bet dvasiškai ir kultūriškai. Patys graikai polį laikė savo idealu, visuomenės ir individo laisvę su didele valstybe jie laikė nesuderinama. Nepaisant to graikai jautė-tautinį ir kultūrinį bendrumą, kuris atsispindėjo kalboje, religijoje, pačioje gyvensenoje, bendromis šventėmis, taip pat kova su Persija. Tai rodo, kad graikų poliai negalėjo apseiti be santykiavimo tarpusavyje. L. Karsavinas rašo, kad su troškimaissusivienyti nesutiko ir graikiškosios politėjos mažuma ir egoistinis jos partikuliarizmas. :
,,Pats svajojęs apie Atėnų pirmininkaujamą Graikiją Periklis negalėjo nusikratyti atėnišku partikuliarizmu. O Periklio ideologija neilgai tegyvavo: greit pakeitė ją beribis tautinis atėniečių egoizmas ir savybei kovojančių visuomenės klasių ideologijos.“
Graikų miestai daugiausiai gyveno vietiniais interesais, todėl neatsitiktinai graikų kultūrai nepavyko politiškai susivienyti. O suvienyta ji buvo helenistinių valdovų.
L. Karsavinas teigia, kad pats graikų miestas tegalėjęs gyvuoti tik „nepiliečių ir vergų eksplotavimu.“ Ir nurodo, kad tai paneigė patį graikų kultūrinį idealą, jog visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Tai vienas iš pagrindinių principų. Šią graikų dilemą galėjo išspręsti atstovavimo principas. Tačiau profesorius pastebi ir teigia, jog graikai jo iki galo neįsisąmonino todėl, kad graikų taryba (bulė) veikė ne atstovavimo principu . Senovės Graikų nesuvienijo net tokios federacijos, kaip Atėnų, Tebų, Achajų, Aitolų sąjungos. L. Karsavinas svarsto, kad jos buvo miesto narių, saugančių savo ,,laisvę“, miestų-valstybių lenktyniavimo silpninimas, arba jos virto į įsivyravusių valstybių – Atėnų, Spartos, Tebų hegemonija.
Kiti to meto istorikai, tokie kaip, pavyzdžiui, prancūzų istorikas Fustel de Coulanges savo studijoje ,,Senovės miestas“ rašo, jog ,,Valstybė buvo tikybinis ir politinis šeimų ir tribų susibendravimas; miestu buvo vadinama susirinkimų vieta, būstas ir visados šio susibendravimo šventvietė.“ Apžvelgiami tarpusaviosantykiai tarp skirtingų miestų. Minima, kad kiekvienas miestas šventė savo religines šventes ir turėjo atskirą kalendorių, savus pinigus ir savus matavimo vienetus.
Pabrėžiama, jog trintis tarp miestų buvo tokia didelė, kad net į galvą neateidavo mintis apie galimybę susituokti vieno miesto gyventojui su kito miesto gyventoju. Panaši situacija buvo ir su miestų susijungimu. Miestai tarpusavyje galėjo laikinai susibendrauti tik jei iš to turėdavo naudos. Buvo lengviau kitą miestą pavergti, negu prisijungti Pasak Fustel de Coulanges miestų tarpusavio santykiuose didelį vaidmenį turėjo tikybiniai įsitikinimai. Norėdami nukariauti kitą miestą, pirmiausiai stengdavosi pelnyti to miesto dievų palankumą. Tikėdavo, kad tik taip pavyks paimti miestą.:
,,Graikai buvo nusiteikę taip pat turėjo ir analoginių papročių. Dar ir Tukidido laikais jie nepamiršdavo kreiptis į apsiausto mietodievus, kad jie leistų miestą paimti.“
Taip pat toje pačioje savo studijoje autorius teigia, jog ,,Pilietį pažindavo iš jo dalyvavimo valstybės kulte; dalyvaudamas kulte, jis įgydavo visas pilietines teises. Atsisakyti nuo kulto buvo tas pats, kas atsisakyti nuo teisių.“
Pasitaikydavo ir tokių atvejų, kad Atėniečiai kai kada suteikdavo svetimšaliui piliečio statusą. Tačiau anot Fustel de Coulanges, tai nebuvo taip paprasta, tam reikėjo daugumos miesto piliečių pritarimo.
Kaip jau minėjau anksčiau, graikų visuomenė politiškai buvo suvienyta helenistinių valdovų. Helenistinę kultūrą pirmasis politiškai vienyti pradėjo Aleksandras Makedonietis. L. Karsavinas rašo, kad panhelinizmo idėjas skelbė Gorgijas. O jo mokinys Isokratas (žymus Antikos oratorius) ragino Aleksandro Makedoniečio tėvą Pilypą suvienyti graikus, pradėti karą su jų priešu Persija ir atgauti jai Anatoliją iki Kilikijos ir Sinopės miesto.
Isokratas manė, kad Anatolijaus kraštas reikalingas ekonominei graikų ekspansijai-pačios Graikijos, neturtingo krašto gerovei. Ir dar manė, jog graikų kultūros pirmenybė suteikia jiems teisę valdyti ,,barbarus“. Isokratas netikėjo graikų ir ,,barbarų“ lygumu. Tačiau, pasak autoriaus, ir jis laikėsi nuomonės, jog ne graikiška kilmė, o būtent graikiška kultūra daranti žmogų graiku. Graikų visuomenės ir partikuliaristinei miestų politikai atstovaujančių veikėjų Isokratas savo ideologijos šalininkais nepadarė. Pasak L. Karsavino, Isokrato ideologija atspindėjo tą visuomenės dalį, kuri svajojo apie imperiją. Ir pats Aleksandras Makedonietis kurdamas imperiją rėmėsine tik rytinėmis tradicijomis, bet ir graikų kultūra. L. Karsavinas toliau rašo, kad Aleksandro Makedoniečio nuomone, graikai ir persai turėję vadovauti visoms milžiniškos imperijos tautoms. Graikų kultūra buvo neatskiriama nuo politinės santvarkos.
Helenistiniu laikotarpiu graikų kalba tapo tarptautine kalba, graikiškai rašyti pradėjo ir kitų tautų autoriai. Pateikia tokį pavyzdį, kad Babilonietis Berosas graikiškai parašė Babilono istoriją, egiptietis Manetonas – Egipto istoriją. Taip pat rašo, kad palei Tigrą ir Eufratą gyvenusios partų tautos aukštuomenė mokėjo graikiškai, žiūrėjo graikų tragedijų vaidinimus.
Helenizmas imperijoje reiškėsi miestų savarankiškumo pripažinimu, vertė globoti miestus, steigti naujus. L. Karsavinas teigia, kad tai darė tiek Aleksandras, tiek jo imperiją pasidalinę helenistiniai valdovai.Autorius dar pažymi, jog pats Aleksandras politinę graikų santvarką laikė tik vienu iš elementų savo kuriamoje imperijoje. Be to, miestų suverenumas ir individo laisvė nesutapo su despotiška imperijos kūrėjo valdžia, be kurios negalėjo būti ir pačios imperijos. Helenizmo laikotarpiu pats miestų savarankiškumas buvo ribojamas, geriausiu atveju miestams buvo suteikiama autonomija-savivaldos teisėmis, kuri buvo prižiūrima paskirtų valdininkų. O tai kliudė politinei graikų santvarkai ir paminė jų esminius kultūros principus.
Levas Karsavinas taipogi dar pažymi, jog iki Aleksandro Didžiojo laikų Viduržemio jūros regiono kraštai ir Rytai, buvo dvi atskiros ekonominės sritys. Aleksandras jas sujungė į vieną, ir tas vienumas jo įpėdinių laikais dar padidėjo. Tokie miestai, kaip Aleksandrija, Antiochija, Seleukija tapo svarbiausiais prekybos centrais. Egėjo jūros regione vietoj Atėnų suklesti Korintas ir Rodo sala (vėliau jau Delo sala).
Helenistinis kultūros bendrumas pasireiškė ir iš ekonominės pusės, kuris pamatuojamas auksine-sidabrine valiuta, kurios neišsižadėjo ir helenizmo valdovai.
L. Karsavinas mini, kad diadochai kovojo tarpusavyje ir dėl didžiųjų uostų, ir dėl prekybos kelių, taip pat stengėsi prisijungti ekonomiškai aktyviausią elementą graikus, globojo jų miestus, pajungdavo juos į savo biurokratinę sistemą. Bet kartu autorius pabrėžia savo nuomonę, kad tiek politinį tiek ekonominį graikų vienijimąsi visiškai užbaigė Roma.
Antikinės Romos imperijos pabaiga
Levas Karsavinas kalbėdamas apie Romos imperiją L.Karsavinastaip pat apibūdina politinę, socialinę ir ekonominę jos santvarką. Europos kultūros istorijoje pirmame tome teigiama, kad norint suprasti imperijos santvarką ir jos likimą, reikia įsivaizduoti visos politinės romėnų (ir graikų) būklės savotiškumą. Tiksliau tariant reiktų pamatyti ir graikiškų ir romėniškų kultūrų skirtumus.
Romėnai, kaip ir graikai, miestą laikė natūralia žmonių socialinės ir politinės bendruomenės forma. L. Karsavinas rašo, kad Romėnų miestai aprėpdavo visą savo apylinkę, taip pat teritorijas ir už miesto.
Išpradžių Italijos teritorija buvo suskaldyta suskaldyta į smulkius žemės vienetus, pasak L. Karsavino, pati Romos valstybė išsiplėtojo per sąjungas ir tapo panaši į didelę miestų fedaraciją, kurioje Roma buvo pati svarbiausia. Tačiau toliau, pasak autoriaus, nebuvo bendros sąjungininkų valdžios ir atskirų miestų-valstybiųatstovų. Pati Roma atstovavo sąjungai. Todėl autorius daro išvadą, jog Romėnų politiniai junginiai buvo ne federaciniai, bet labiau jau priminė valstybę su miestų autonomijomis ir argumentuoja tuo, kad sąjungininkai nedalyvavo politiniame pačios Romos gyvenime, o pati Roma turėjo teisę bet kada kištis į jų vidaus reikalus. Taigi, trumpai tariant, autorius čia kalba apie susiformavusią romėnų ir kitų sąjunginių valstybių sistemą.
L. Karsavinas taip pat kalba ir apie Senovės Romos provincijas, tai galima būtų apibūdinti, kaip žemės administracinius vienetus už Italijos ribų senovės Romos ir Romos imperijos laikais. Dažniausiai taip buvo Romėnų užkariautos teritorijos. Tose žemėse kūrėsi ir romėnų kolonijos. Koloniją jisai apibūdiną, kaip piliečių grupę, kurią romėnai įkurdino užkariautose teritorijose. Autorius taip pat pastebėjo tokią tendenciją, jog kolonijos virto gera priemone nusikratyti kariais, kai jie tapdavo nebereikalingi, o ypatingai pasibaigus karams:
,, Šiaip ar taip, kolonistai įsikurdavo su žmonomis ir vaikais. Jie dažnai būdavo kareiviai žemdirbiai ir žemės savininkai. “
Toliau plėtodamas mintį autorius pabrėžia, jog nuo Tiberijaus laikų, Kolonijomis vadinami visai kito pobūdžio miestai.
Kolonijose buvo kopijuojama romėniška santvarka. Apie tai rašo ir L. Karsavinas :
,,Politiška kolonijos santvarka, tai apiprastinta kiek Romos miesto santvarka. Duumviri jure dicundo atstojo konsulus ir pirmininkavo lygioj su Romos senatu kurijoj. Kas penkeri metai duumviriai surašydavo, kaip Romoje „cenzoriai“, kurijos narių, arba dekurionų sąrašą.Mažesnieji kolonijos magistrantai buvo edilai ir kvestoriai, o kuone iki III amž. egzistavo net tautos susirinkimai.“
Be kolonijų buvo ir kitų miestų – municipijos, jų santvarka taip pat priminė centrinio valstybės miesto (Romos) santvarką.
Romos miestui rūpėjo išlaikyti miestų savivaldą, nes, pasak autoriaus, Romos valdininkų užteko tik didelėms teritorijoms valdyti ir miestams prižiūrėti. Miestų valdymu rūpinosi magistratai, kurie turėjo karinę ir politinę valdžią. Pagal L. Karsaviną, pačios Romos valdžios organai reikšdavosi ir ten, kur sukildavo vietinis patriotizmas. Magistratus autorius dar vadina dekurionais. Jie turėjo valdyti ir prižiūrėti patį miestą ir visą jo ūkį. L. Karsavino manymu, būtent magistratūros patriotizmo ir dosnumo dėka, galėjo egzistuoti ir augti miestas:
,,Magistratai statydavo savo miestuos trobesių, pirčių, puošdavo miestus statulomis,portikais, ruošdavo tautai viešus žaidimus, spektaklius, mokėdavo profesoriams; didžiuodavosi savo miestais, neužmiršdavo jų net pačios Romos senato nariais tapę.“
Tačiau vėliau, autoriaus teigimu, jų luomas susilpnėjo politiškai ir atšalo patriotiškai. Jis mini dar ir plebėjų luomą. Teigia, kad be dekurionų plebėjų, buvo ir Augusto laikais suorganizuota ir iki III amž. egzistavusi, vidurinė klasė, vadinamas augustalių luomas. Jis juos apibūdina kaip smulkiuosius žemės savininkus, iš dalies atleistus nuo baudžiavos. Augustaliai galėjo ir praturtėti, o tie, kurie neturėjo vergiškos praeities, galėjo tapti ir dekurionais.
L. Karsavinas Romos respublikos laikais susidariusį stambiųjų dvarininkų sluoksnį. Tie romėnai, kuriems stigdavo žemės, galėjo jas išsinuomoti už nedidelį mokestį iš valstybei priklausančių žemių, kurias patys Romėnai nusavino iš nukariautų tautų ir genčių Italijoje. Tie plotai dar buvo vadinami visuomeniniais laukais (lot. ager publicus). Levas. Karsavinas kalba apie tai, jog Romos miesto aristokratija pasisavino daug valstybės žemių ir praplėtė privačios žemės valdas. Jis teigia, kad šis sluoksnis susijęs su provincijų aristokratija. Tekste taip pat pažymima, jog didėjant stambiųjų dvarininkų žemėms, neišnyko vidutiniųjų ir smulkiųjų žemių savininkai. Tačiau karai ir maištai bei pačios aristokratijos stiprėjimas, autoriaus manymu, ypač silpnino vidutiniųjų ir smulkiųjų žemių savininkus. Karų laikotarpiu situacija ypač pasikeisdavo, daugelis paprastųjų žemvaldžių nusigyvendavo, prarasdavo žemes. L. Karsavinas pažymi, jog tai pastumėdavo šiuos ūkininkus, vengiant bado, į dvarininkų globą ar priklausomybę:
,,Jeigu skolose paskendę smulkūs ūkininkai nemesdavo laukų ir netapdavo proletarais, tai bado mirties vengdami turėjo ieškoti pagelbos tų pačių dvarininkų. Šie priimdavo juos tuomet į savo klientus, į savo patrociniumą;<…>“
Taigi, neturtingi Romėnai, turintys piliečio teisę, kurie buvo priklausomi nuo kilmingųjų buvo vadinami klientais. O tie Romėnai, kurie turėdavo priklausomų žmonių buvo vadinami patronais. Patronai paremdavo klientus materialiai. Minima dar, kad neturtingieji žemvaldžiai pasirašydavo prekariumo raštą
Vėlesniais, laikais miestams silpnėjant, diduomenė nuolat stiprėjo. Tačiau nebeturėjo jokios politinės vienybės, todėl atrodė, kad imperatoriai manė, jog nekelia jiems jokio pavojaus. Tačiau imperatoriai tesė brolių Grakchų pradėta socialiai agrariškąpolitiką. Kovodami su žemės diduomene, imperatoriai organizavo kolonijas, o savo žemėse stengėsi atgaivinti smulkiųjų žemdirbių klasę.
Tačiau diduomene nebuvo nugalėta. Pačiais dvarininkais naudojosi imperatoriai valstybės reikalams, o ypač finansams valdyti. Dvarininkai buvo atsakingi už mokesčių surinkimą, prievoles, už naujokų šaukimą ir t. t.
L. Karsavino manymu, šalia žemės ūkio egzistavo ir kitos ūkio rūšys, kaip pramonė ir prekyba, tačiau žemė visada išliko ūkio pagrindu.
Taip pat neabejotinai paliečiama ir Romos imperijos žlugimo klausimas. L. Karsavinas akcentuoja Dominatą ir Diokletiano reformas. Diokletianas pertvarkė imperijos valdymą. Valdžią padalijo 4 asmenims. Imperijai ėmė vadovauti du augustai. Vienas augustas vadovavo vakarinei, kitas- rytinei imperijos daliai. Rytinės imperijos dalies augustas buvo Diokletianas, o vakarinės imperijos dalies Maksimianas. Jie taip pat pasirinko savo bendravaldžius, kurie buvo pavadinti Cezariais. Diokletianas savo padėjėjumi skyrė – Galerijų. Jis gavo valdyti Balkanus. Tuo tarpu Maksimianas savo bendravaldžiu pasirinko Flavijų Konstantijų Chlorą. Jis turėjo valdyti Galijos ir Britanijos žemes. Tokia nauja imperijos strūktūra pavadinta tetrarchija. L. Karsavinas mini, jog pagal sistemą cezariai turėjo paveldėti augustų valdžią ir titulą, taip pat savo ruoštu, paskirti du naujus cezarius.“
L. Karsavinas taip pat analizuoja, kad ši Diokletiano išgalvota reforma ilgai gyvuoti negalėjo. Kaip to priežastis įvardija tai, jog patiems sosto atsisakusiems Diokletianui ir Maksimianui dėl valdžios ėmė kovoti ne tik nauji augustai ir cezariai, bet Maksimiano beijo buvusio bendravaldžio -Konstantino Floro sūnūs, Maksentijus ir Konstantinas Didysis. O tas Konstantinas, nugalėjęs savo priešus ir tapės vieninteliu imperijosa valdovu, padalijo valstybę savo sūnums ir sūnėnams. Autorius taip pat akcentuoja, jog Diokletiano politika atėmė iš senatorių valdžią. Imperatorius jau nebebuvo pirmas tarp lygių (princeps), o tapo absoliučiu monarchu. Tokia nuo Diokletiano laikų iki Romos imperijos žlugimo politinė Romos sistema vadinama dominatu (dominus).
L. Karsavinas taip pat mano, jog pirmykštė Romos respublika, miestas – valstybė, negalėjo virsti didele imperija, nevirsdama tuo pat metu despotija. Ir antras akcentas, kurį pastebi autorius tai yra didelei imperijai valdyti ir helenistinei kultūrai politiškai formuoti reikėjo panaikinti oligarchijos valdžią ir įsteigti valdžią, kuri jau būtų nebe Romos miesto, bet jau visos valstybės valdžia.
Tuo pačiuJulijus Cezaris laikomas paskutiniuoju demokratu ir pirmuoju vienvaldžiu valdovu. L. Karsavino teigimu jis helenistinių monarchijų pavyzdžiu įkūrė absoliutišką ir demokratišką monarchiją, tačiau – neilgam. O jo įpėdinis Augustas pirmasis apibūdinti savo valdymo sistemą panaudojo jau anksčiau minėtą titulą – princeps. L. Karsavinas tuo pačiu mano, jog principato valdžia tai pat nebuvo visai vykusi.:
,,…imperatorių žemių valstiečiai virto baudžiauninkais, o vidutinės visuomenės klasės ilgainiui susilpnėjo, gali sakyt, išnyko. <…> Iki principato galo liko neaišku, kas tai yra imperatorius: begu respublikos magistratas, ar savarankiškas valdovas.“
Autorius taip pat mano, jog principatas vis dėlto vis dėl to prieštaravo respublikos idiologijai. O Dominatas vykdė Cezario ir helenistinių valdovų ideologiją. Jau Augustas suprato, kad norint atgaivinti imperiją, reikia atgaivinti jos religiją. Minima, kad ir pirmieji ,,dominai“ suprato, kad naujoji imperija turi remtis į religiją. Pateikiamas toks pavyzdys, jog pats Diokletianas. Vėliau Julianas Apostata atgaivino stabmeldystę. Dar būtų galima čia paminėti, kad Diokletianas norėdamas turbūt sustiprinti dar labiau imperatoriaus valdžią pasivadino Jovijaus (Jupiterio) dievišku vardu. Jo bendravaldžiui Maksimianui buvo suteiktas šventas Heraklio vardas. O vėliau valdęs Konstantinas Didysis nustojo persekiojęs krikščionis, bet netgi pavertė krikščionybę valstybine religija. Taigi, šiuo atveju galbūt galima daryti išvadą, jog religija buvo pajungta politiniams tikslams. Šiuo atveju imperatorių autoritetui stiprinti.
Taip pat minima,kad prie imperatoriaus, dominato laikotarpiu, veikė patarėjų taryba – Konsistoriumas. Čia (patvirtinus pačiam imperatoriui) buvo priimami pagrindiniai politiniai, administraciniai ir teisiniai įstatymai. L. Karsavinas taip pat kalba ir apie Diokletiano finansų reformas, kurias jis įvykdė, nes kariuomenei išlaikyti bei kitoms reikmėms reikėjo labai daug lėšų. Diokletianas įvykdė ir pinigų reformą. 286 m. jo įsakymu buvo nukaldinta auksinės monetos, kurios turėjo pakeisti jau nuvertėjusias. Buvo nukaldinta ir sidabrinių monetų.
Taipogi L. Karsavinas pažymi, jog Romos miestas, respublikos ir principato laikotarpiu buvęs svarbiu centru, dominato laikotarpiu neteko senos politinės reikšmės.:
,,Nustojusi savo politinės jėgos, Roma beliko imperijos šventenybė, tuo tarpu politiški ir strategiški sumetimai griežtai reikalavo, kad imperatoriai gyventų netoli puolamųjų sienų.Pats Diokletianas gyveno Nikodemijoje, prie Azijos vartų; jo cezaris – Sirmiume, Maksimianas – Milane, <…>
Taigi, romėnų imperijos kultūros centras atsidūrė Rytuose. Autorius analizuoja dar tai, jog tam įtakos galėjo turėti ir tai, kad romėnų kultūra buvo ne tiek Romėnų, kiek helenistinė. Kitaip tariant, ideologiškam valstybės centrui vėl atsidūrus rytuose, pasak L. Karsavino, ten kur jam ir derėjo būti, o paskui jį ėjo ir politiškas, o tai lėmė, jog pagrindinis valstybės centras, atsiduria Rytuose. O nauja sostine tapo Konstantino įsteigtas Konstantinopolis. Pats miestas įkurtas 324 m. , o sostine tapo 330 m.
Kaip rašo L. Karsavinas, Konstantinas, perkelti sostinę, iš stabmeldiškos Romos į visai naują miestą, ,,nusprendė visai netikėtai, nugalėjęs Licinijų (324 m. rugsėjo 18 d.). Išsirinkęs naujai sostinei Bizantiono vietą, Konstantinas aptvėrė ją naujais keturis ar penkis kartus ilgesniais mūrais.“ Jis Konstantinopolį siekė paversti krikščioniška imperijos sostine. Toliau autorius dar kartą pabrėžia, kad rytuose dygo Naujosios Romos stiprinama imperija, o vakarų imperija, tapdamas užkampiu, ėmė gęsti. Be to, kaip konstatuoja autorius, Konstantino įpėdiniai mažai rūpinosi vakarine imperijos dalimi, išskyrus, aišku pačius tos dalies imperatorius. Įdomiausia dar tai, kad pasitaikydavo tokių atvejų, kad rytinė pusė gindavosi nuo barbarų nustumdama juos į vakarus. Todėl L. Karsavinas konstatuoja, jog Rytų imperijai atsigynus nuo barbarų, neatsitiktinai žuvo vakarų imperiją. Taip pat dar yra vertinama tai, jog rytuose Bizantiją dar sąlygojo helenistinė kultūra, o vakaruose dominavo visai kitokiopobūdžio kultūra. Ir būtent sostinės perkėlimą į Konstantinopolį laiko itin svarbiu įvykiu, tiek kultūriniame, politiniame ir geografiniame kontekste. Bet tai dar ne vienintelis veiksnys, prisidėjęs prie Romos imperijos žlugimo.
Diokletiano sukurtoji naujoji imperija neturėjo ekonominės ir socialinės vienovės. Kitą vertus, jai grėsė barbarų antpuoliai. Barbarams puolant netikėtai ir įvairiose vietose, romėnų legioną reikėjo padaryti judresnį. Todėl svarbiausias Diokletiano ir jo įpėdinių uždavinys buvo kariuomenės reorganizacija. Diokletianas suskirstė kariuomenę į pasienio ir veikiančiąją. Vis didesnę reikšmę įgydavo kavalerija, samdytų barbarų, arba sąjungininkų būriai, kurie mokė romėnų kariuomenę barbariškai kariauti.
Armijos ėmė barbarėti, nes pritrūkus naujokų, reikėjo samdytis barbarų ir pusiau barbarų. Atsirado daug barbarų pulkų, barbarų sąjungininkų;be to daugelis germanų tautų įsikūrė imperijos žemėse, kaip jos kareiviai. L. Karsavinas teigia, jog subarbarėjusi kariuomenė ėmė vaidinti didelę politinį vaidmenį; jos vadai tapo imperatorių griovėjais ir rinkėjais. L. Karsavinas rašo, kad užėmę aukštesnes pareigas kariuomenėje barbarai pasigrobė dvaro valdininkų vietas, net konsulo titulą. Jie stengėsi, perimti juos viliojančią Romos civilizaciją, giminiuodavosi su pačia Romos diduomene ir imperatoriais:
,,Stilichonas vedė Theodosijaus Didžiojo dukterėčią, o Stilichono duktė ištekėjo už Honorijaus; visigotas Athaulfas vedė Honorijaus dukterį Gallą Placidiją. “
Toliau L. Karsavinas tvirtina, jog romėnai kartais net mėgdžiodavo germanus. Pavyzdžiui, romėnai vyrai naudojosi jų ginklais, vilkėjo panašiais drabužiais, o moterys gaminosi geltonus perukus. Toliau pabrėžiama, kad Romėnų kultūra galėjo išsilaikyti tik susidėjus su rytine arba germaniška kultūra.
Tačiau nepaisant to, L. Karsavinas teigia, kad barbarėjimas erzino pačią visuomenę. Nelengva buvo kentėti barbarų smurtą arba perleisti jiems žemes ir aukščiausius postus. Be to, nebuvo dingęs ir senas Romėnų patriotizmas. Tačiau, vėliau autorius priduria, jog buvo susilpnėjęs bendrumo jausmas, vis labiau įsivyravo egoizmas.
Panašių teiginių galime rasti ir Juozo Jakšto darbe ,,Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a.“. Viename skyriaus įžanginiame skyrelyje autorius taip pat rašo, jog augant germanų įtakai Romos imperijoje, tikrieji romėnai su nepasitikėjimu žiūrėjo į juos ir laikydavo juos tautos priešais. Mini, kad įtarinėjimo neišvengėir vakarų imperijai nusipelnęs Stilichonas. Romėnai dvariškiai surengė prieš jį sąmokslą ir nužudė (408 metais).Stilichonui mirus vizigotų karalius Alarikas vėl ėmėsi puldinėti vakarų Romą.
Taigi, nors L. Karsavinas barbarėjimą ir laikė vienu iš procesų prisidėjusiu prie Vakarų Romos imperijos žlugimo. Ypač kai V amžiuje visur vakaruose šeimininkavo barbarai. Nepaisant to, autorius teigia, jog nei patys romėnai nepastebėjo imperijos žlugimo, o barbarai nenorėjo jos sunaikinti. Rašoma, kad vienas vizigotų kunigaikštis anksčiau svajojęs sunaikinti romėnų tautą ir iškelti gotus, bet po to supratęs, kad geriau būtų imperiją sustiprinti.
J. Jakštas taip pat, savo disertacijoje pabrėžia, jog įsikurdami Romos žemėse, barbarai imperijos neskaldė, nes jie pripažino sutartimis jos vyriausybę, tapdami patys jos federatais. Tačiau faktiškaijie buvo nepriklausomi ir tik savo noru ėjo imperijos valdovams į pagalbą. Be to, kaip toliau teigiama, vakarų imperijos vyriausybė negalėjo rodyti jokio savo autoriteto barbarams, nes pati buvo anarchijoje. :
„Siautėjant anarchijai valdžios viršūnėj, provincijos, aišku, ėmė visiškai savaimingai gyventi ir jose įsikūrusios germaniškos karalystės tapo faktinai savarankiškos. Vakarų imperijos paliko tik vardas. “
L. Karsavinas ir J. Jakštas pripažįsta barbarus prisidėjusius prie vakarų Romos imperijos žlugimo. Tačiau tai nebuvo vienintelis faktorius. Tai galėjo sąlygoti ir pačios Romos imperijos valdžios anarchija. Be to, L. Karsavinas dar akcentuoja, kad žlugo tik viena vakarų imperijos dalis, o pati valstybė nežlugo tik pats centras koncentravosi aplink Konstantinopolio miestą.
Antikos kultūrinių procesų ir palikimo reikšmės akcentai
Graikų ir Romėnų religinis gyvenimas
Aptariant Antikos laikų graikų ir romėnų religiją, negalime nepastebėti jos įvairovės, bei tendencijas keisti religinius vaizdinius ir patį religinį elgesį.
Pačioje graikų pasaulėžiūroje nuo istorinių laikų pradžios vyravo politeistinė olimpiečių religija. Graikijoje religinio mąstymo ir religinių veiksmų įvairovę skatino žinoma dar ir tai, kad nebuvo bendros visai Graikijai religijos. Kiekvienas miestas – polis turėjo savąją pagrindinę dievybę ir globėją, kurios kultas buvo ypač puoselėjamas. Tame pačiame polyje buvo galima garbinti ne tik pagrindinę dievybę, bet ir kitus dievus, nebūtinaikilusius iš tradicinio Olimpo dievų. L. Karsavinas pabrėžia, kad graikų religija buvo nutolusi nuo gamtos. Gamta liko dieviška, bet negarbinama. :
,,Graikai pripažino nenuveikiamą gamtos galią, kaip nepanaikinimą visatos santvarką, kaip valdantį ir pačių dievų likimą, bet neįsivaizdavo tos santvarkos ar likimo konkrečios, garbinamos dievybės pavidalu ir netapatino jos su pačia gamta. Gamtos kaipo tokios nebedievino, nes jautėsi patys gamtos dalis.“
Olimpiečiai išvadavo graikus nuo mistinės baimės, kurią suteikė žmogui, magiškos galios pilna gamta. Patys senovės graikų Olimpo dievai įgavo antropomorfinį vaizdą. Profesoriaus Levo Karsavino manymu, būtent visai sužmoginęs ir sukonkretinęs dievus, antropomorfizmas neleido ne tik įsigalėti monoteizmui, bet ir jų sudorinti. Todėl, kad dievai turėjo ne tik žmogiškajį vaizdą, bet ir žmogiškųjų charakterio bei būdo savybių. Graikų dievai, kaip ir žmonės galėjo neapkęsti, pavyduliauti, keršyti, pykti, mylėti. Autorius savo darbe ,,Pasaulio kultūros istorija“ mini tai, kad religinį antropomorfizmą kritikavo ir graikų filosofas Ksenofanas, kuris tvirtino, kad ,,Dievas yra vienas, nes jis viską mato ir protauja, ir visa supranta .“
Pats L. Karsavinas olimpiečių religiją vertino kaip galingą diduomenės tikėjimą. Tačiau tas tikėjimas įkvėpė graikų poeziją, meną. Dar yra labai įdomu ir tai, kad visuomet, ir pačios olimpiečių religijos metu, egzistavo ir gilios Graikijos senovės kultai. Jų tebesilaikė agrarinė visuomenė (kaimo žmonės).
Olimpiečių religija buvo patrauklesnė aristokratijai, bet ne kaimo žmonėms. Antropomorfinė dievų draugija ten, olimpo viršūnėje, buvo per racionali valstiečiui, kuris medyje, gentyje, žvėryje, šaltinyje įžvelgė dievybės apreiškimo formą, kuris apskritai visą gamtinę aplinką suvokė kaip paženklintą dievybės artumu. Taigi šalia olimpiečių religijos visada gyvavo ir archajinis liaudies tikėjimas.
Kitas graikų religijos požymis tai – vis labiau didėjantis suartėjimas su Azijos kultais. Anksčiau graikai, romėnai, egiptiečiai, babiloniečiai, sirai ir persai garbino savo dievus ir išpažino savas religijas. Helenizmo epochoje jai yra būdinga graikiškųjų ir ir rytietiškųjų elementų sampyna. Nors daugelyje sferų dominavo graikiški elementai, tačiau religijoje juntamas rytietiško elemento poveikis. Graikų religija, galima sakyti, pasipildė Rytų kultų elementais, L. Karsavino manymu, Azijos religijos nuolat veikė graikiškąją, ,,Tuli olimpiečiai pasisavinosvetimų dievų bruožus arba kilimo buvo svetimšaliai – Afroditė, Apolonas, Athenė, didžioji gamtos ir žvėrių deivė Artemidė, Demetra, Mykėniškosios kultūros karalių rūmai tapo miestų šventovėmis ir tokios kulto vietos, kaip Delas, Delfai, Eleusis egzistavo nuo tos kultūros laikų.“ Toliau yra teigiama, kad Egipte įsikūrę graikai, Apolono, Dzeuso, Hermeso vardu garbino Horą, Amoną, Neithą, Tothą, Osirį, kurio populiarumas vis didėjo ir patį epogėjų pasiekė graikų – romėnų laikais.
Nors senuosiuose miestų – poliuose iš pradžių buvo laikomasi tradicinių valstybinių; tikriausiai taip buvo bandoma išsaugoti bent vieną tapatumo elementą, tačiau, pasak profesoriaus, helenistinė religija, laikui bėgant, atsipalaidavo nuo miestų kultų. Religijos subjektyvėjimas ir atsipalaidavimas nuo miesto – valstybės gyvenimo tiesė kelią rytų dievams, kurie greit pradėjo lenktyniautidėl pirmenybės su Dzeusu, Asklepiju ir Dionyzu. Tiesa, kovą su senaisiais dievais jie laimėjo daug vėliau.
Vis stiprėjantis monoteizmas buvo iš dalies panteistinio pobūdžio. Monoteizmui vystytis trukdė vietiniai kultai. L. Karsavinas teigia, kad II – I a. pr. Kr. pastebimas graikų religijos atgijimas, o tai atsiliepė ir miestų kultams. Toliau jis dar teigia, kad miestus globodami, Aleksandras Didysis ir diadochai globojo ir jų kultus. Taip pat patys miestai stengdamiesi įtikinti tuo, kad tebėra gyvi bei laisvi, rūpinosi savo dievybių kultu, atstatinėdavo, atstatinėdavo apgriautas ir apleistas šventyklas ir šventoves, gaivindavo senąsias šventes ir apeigas.
Religinį sinkretizmą L. Karsavinas susieja su politiniu valstybių vienijimusi :
,,Tas religinis sinkretizmas, nuo senovės būdingas Rytams ir einąs čia vien su politiniu vienijimusi, su imperijų augimu, sustiprėjo nuo Aleksandro Didžiojo laikų ryšium su pasauline imperija ir didžiulėmis diadochų valstybėmis, iš vienos pusės, su vietinių dievų bei kultų, miestų religijos, nusmukimu, iš kitos. “
Toliau autorius tvirtina, kad tikrasis sinkretizmas buvo tik Romos imperijoj, kuris parodė monoteistinę (vieno dievo ) tendenciją. Taip pat, yra atmetama ir monoteistinės idėjos sąsaja su universaline religija. Tačiau profesorius neginčija to fakto, jog helenistiniai valdovai ir Romos imperatoriai sąmoningai bandė sustiprinti savo valstybę viena valstybine religija. Profesorius teigia, jog apie vienijančią imperiją religiją galvojo ir pats Aleksandras Makedonietis.
Kaip dar vieną helenizmo religingumui būdingą fenomeną, reikia paminėtiir valdovų dievišką garbinimą. Neabejotina, kad valdovo kultas turėjo ir tam tikrą politinį matmenį: leisdami save laikyti dieviškais arba lygiais dievams kaip išgelbėtojas ar geradaris. Apie tai užsimena ir Levas Karsavinas. Jis rašo, jog helenistiniai valdovai buvo garbinami drauge su dievu jo šventovėje, arba buvo sutapatinti su dievu.
Romėnų religijai mintis, kad žmogus gali tapti dievu nebuvo visai svetima. L. Karsavinas mini, kad miręs Cezaris, taip pat, buvo sudievintas, o tai sukėlė daugelio romėnų, tarp jų – Cicerono, protestus. Sudievintas dar buvo ir Cezario įpėdinis Augustas. Ypač Romos imperijos rytuose buvo reikalaujama, kad jam būtų teikiama dieviška pagarba. Imperatoriaus sudievinimui įtakos turėjo valstybės išaukštinimas.
Romos imperatoriaus garbinimas ir paties mirusio imperatoriaus sudievinimas leidžia galvoti apie politinįimperijos vieningumą. Levas Karsavinas užsimena ir apie Romos imperatorių Aurelianą (212 m. – 275 m.), kuris pasiskelbė, kad yra deus et dominus natus. Profesorius taip pat dar mini, kad imperatorių pinigai turėjo saulės ir jos globojamo valdovo atvaizdą. Dar galima sakyti, jog imperatoriaus prilyginimas dievui buvo svarbus politinis ginklas užtikrinantis tam tikrą gyventojų lojalumą.
Juozas Jakštas savo disertacijoje ,,Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a.“ rašo, kad žmogaus sudievinimas ir imperatoriaus kulto iškėlimas romėnams pradžioje buvo visai svetimas reiškinys ir svarsto, kas juos galėjo paveikti pašalinė įtaka atėjusi iš helenistinio rytų pasaulio. Toliau, J. Jakštas, teigia, jog imperatorių kultas turėjo net didesnę reikšmę nei kitų dievų kultai. Pabrėžia, kad imperatoriaus kultas buvo viešas, valstybinis kultas ir bendras visai imperijai. Tuo tarpu dievų kultui buvo būdinga skirstymas į tautos, srities, miestų dievus.
Helenizmo laikais išsivysčiusį monoteizmą L. Karsavinas apibendrindamas apibūdina kaip gilų, bet kartu ir neaiškų ir miglotą, kuris negalėjo visiškai panaikinti būdingo Graikijai politeizmo, jos dievų ir kultų įvairovės.
Anksčiau jautę stiprų ryšį su savo tauta ir savo miestu – valstybe, vėliau žmonės jį prarado. Ilgainiui, nykstant kultūrų riboms ir skirtims, daugelį apniko abejonės ir netikrumas dėl savo pasaulėžiūros.
Romėnų religija per visą civilizacijos laikotarpį patyrė didelių pokyčių. Originaliai romėnų religijai priešingai nei graikų nebuvo būdingas antropomorfizmas. Kitaip tariant, romėnaineįsivaizdavo dievus turint žmogišką pavidalą. Taip pat gana anksti romėnai patyrė etruskų ir graikų religinę įtaką. Romėnai į savo dievų panteoną įtraukė tokius etruskų dievus kaip Jupiterį, Junoną ir Venerą. Vėliau šią trejybę romėnai sutapatino su graikų dievais.
,,Graikų dievai išstūmė neaiškius romėnų dievaičius: Jupiteris virto Dzeusu, Junona – Hera, Venera – Afrodite.“
Autorius taip pat dar teigia, kad graikai naikino romėnų tikybos dvasią ir moralinius principus. lotynizuoti buvo ir kiti graikų panteono dievai, pavyzdžiui, Merkurijų galima sutapatinti su graikų dievu Hermiu, Fortūna su Tiche, Neptūną su Poseidonu ir t. t. Taigi, čia matome helenizmo kultūros įtaką romėnų religijai. Taip nutikdavo tada, kai prisijungtų teritorijų kultūra būdavo aukštesnė.
L. Karsavinas teigia, kad į Romą įsiskverbė dar ir daug kitųvisai svetimų rytų dievų. Pavyzdžiui, tokie, kaip: Kybelė, Izidė, Osiris, Mitra.
Paties autoriaus pastebima dar ir tokia tendencija: romėnų dievai pamažu susiliedavo su krikščionių šventaisiais, o stabmeldžių (pagoniškos šventės) pamažu virsdavo krikščioniškomis. Pateikiamas toks pavyzdys, jog popiežiaus Liberijaus laikais, 354 m., imta švęsti Tikrosios Šviesos gimtuvės, tą pačią dieną (gruodžio 25 d. ), kai stabmeldžiai šventė Nenuveikiamosios Saulės gimtuves. Iš Romos naujoji šventė pasklido po visą krikščionišką pasaulį. Dabar ši šventė Krikščioniškam pasaulį žinoma kaip Šv. Kalėdos.
Taigi,pamažu kelią skynėsi krikščionybė. L. Karsavinas savo nepublikuotame leidinyje priekaištauja A.Toinbiui, kuris krikščionybę laikė helenistinės kultūros proletariato tikėjimu. Pats L. Karsavinas teigia, jog krikščionybei priešinosi būtent valstiečiai. Nauja religija pirmiausiai užsidegdavo miestų gyventojai. Tuo pačiu dar teigiama, kad miestuose buvo įvairesnis socialinių bei kultūrinių sluoksnių bendravimas, aukštesnis kultūros lygis. Tiesa, autorius pripažįsta, kad krikščionimis tapdavo daug vargšų ir vergų. Bet remdamasis Šv. Povilo laiškais ir toliau teigia, jog nemaža krikščionių priklausė ir pasiturinčių sluoksniui ir kad pats ,,Povilas ir jo sekėjas, gydytojas bei evangelistas Lukas IV-osios evangelijos autorius buvo ne prasčiokėliai, bet mokyti, su graikų filosofija susipažinę žmonės.“ <…> Viena krikščionybė gyvojo tikėjimo sąvoka kūnu versdamasugebėjo tapti kartu ir elito mokslu, ir prasčiokėlių tikyba. Akivaizdu, kad vidurinieji ir žemieji sluoksniai buvo senųjų misterinių religijų šalininkai, tuo tarpu išsilavinęs aukščiausias sluoksnis religinių vaizdinių nepakankamumą bandė kompensuoti filosofija. Ypač populiarus tarp Romos diduomenės buvo stoicizmas. Tai filosofijos srovė atsiradusi III a. pr. m. e. Graikijoje. Vėliau išplito į Romos imperiją, manoma, jog galėjo daryti įtaką krikščionybės doktrinos kūrimuisi.
Teigiama, jog stabmeldžių religija po truputį neteko moralinės prasmės:
,,Nebetikėdami mažos doros, be to, filosofų pašiepiamiems olimpiečiams, ėmė trokšti naujos gyvenimo prasmės, svyruoti jos beieškodami, šauktis filosofijos ir dar nežinomos tikybos pagelbos. Bijojo dievų, o be jų nemokėjo gyventi.“
Antikos literatūrosbruožai bei sąveika su kultūra
Kalbėdamas apie antikos literatūra profesorius L. Karsavinas nagrinėja būtent romėnų literatūrinį palikimą ir tvirtina, jog Romos didikai ir inteligentai buvo didesni literatai nei filosofai:
„Jei galima kalbėti apie svarbiausią jų interesą, – tai yra, be abejo, literatūra. Žinoma, romėnams niekuomet nepasižymėjus filosofišku gabumu, retas magnatas mokėjo filosofuoti kitaip, kaip diletantiškai.“
Tačiau priduria, kad jie vis dėlto domėjosi filosofija. Mėgo diskutuoti ir aiškintis. Vėliau autorius pirmajame ,,Europos kultūros“ tome dėsto, jog ypač buvo paplitę susirašinėjimas tarpusavyje, meniškai rašomais laiškais. Teigia, kad II amžiaus tai buvo viena iš mėgstamiausių literatūros rūšių ir visų labai vertinama. Mini, jog literatūros interesai jungdavo didikus į kuopeles (būrelius). Levas Karsavinas rašo, jog ,,Sidonijus – paskutinis didelis rašytojas; Juvenalis – paskutinis poetas. Adriano laikais Svetonijus, užuot rašęs istoriją rinko nešvarius anekdotus; Marko Aurelijaus mokytojas Frontonas – tuščiakalbis returius <…> “ Taip pat yra minima, kad ( II-III amž.) Romos imperijos rytinėje dalyje suklesti istorijos, filosofijos ir geografijos mokslai. Ir žinoma išvardina šiems mokslams nusipelniusius asmenis tai yra – istorikai Apianas ir Dionas Kasijas; geografas Ptolemiejus; ir filosofai Plutarchas, Epiktetas ir Plotinas. O tuo tarpu lotynų literatūra nebegalėjo girtis nė vienu dideliu mokslininku ar rašytoju. Toliau teigiama, kad šiokį literatūros atsigavimą galima būtų pastebėti IVir V amžiuje. Buvo rašomi gramatikos ir retorikos veikalai ir panegerikos (šlovinanti kalba). Net šeši autoriai įsidrąsino parašyti net imperatorių biografijas, bet iš to nieko doro neišėjo. Istoriką Amianą Merceliną ( gimė apie 330 – mirė apie 400 m. ) lygina su ankstesniais laikais gyvenusiu žinomu romėnų istoriku Tacitu (56 m -117 m.). Bet, apskritai akcentuojama, kad pačioje lotynų literatūroje nebuvo originalių idėjų. Dėl to, L. Karsavino manymu, kaltas pirmųjų didžiausiųjų jos rašytojų ir graikų literatūros tobulumas. Jis teigia, kad vėlesniais amžiais gyvenantys literatai, savo pirmtakų darbus laikė vertingesniais. Per daug žavėjosi ankstesniųjų autorių veikalais ir net nemanė, kad galima būtų parašyti geriau. Ir dažnai veikalai būdavo paprastų citatų rinkiniai. Akcentuojama, kad literatūroje labiausiai buvo vertinama ne naujos mintys ir idėjos, betgeras stilius ir technika:
,, Autorius moka sužavėti skaitytoją ir klausytoją gražiomis metaforomis, netikėtais archaizmais <…> svarbi ne mintis, kad ir labai patriotiška, bet graži gudrybė <…>“
Panašų teiginį galime rasti V. Šimkuvienės ir R. Tamulaitienės knygoje ,,Antikos kultūros bruožai “. Joje rašoma, kad ,,geriausieji romėnų literatūros kūriniai – tai kūrybiškai apdorota įvairių periodų graikų literatūra“. Taip pat toje pačioje knygoje rašoma, jog Romoje buvo daug politikų, kurie suprato, kad reikia mokytis graikų kalbos, litaratūros ir filosofijos. Ypač didėjo išsilavinusių žmonių poreikis. Pažymima, kad graikų kultūros studijos davė didelį kultūrinį impulsą, išaugo išsilavinimo būtinybė.
L. Karsavinas nauja laikė krikščionių literatūrą. Iškelia Šv. Augustino gyvenusio 354 – 430 m. po Kr. nuopelnus. Jį vertina, kaip genealų rašytoją, krikščionybės tėvą, kartu laiko jį ,,prinokusiu romėnų literatūros vaisiumi“ ir nemenkesniu genijumi už Tacitą. L. Karsavino nuomone, Šv. Augustinas, savo originalumu pranoksta visus Romos rašytojus ir aplenkia kitus krikščionių autorius, kaip Šv. Hilarijų, Šv. Ambraziejų, Šv. Jeronimą .
Išvados
1. L. Karsavinas teigia, kad graikų klestėjimo laikotarpiu, viena iš svarbiausių visuomeninių struktūrų buvo miestas-polis. Kiekviename polyje susiformavo sava sistema. Graikai iš pradžių tokios, kaip bendros valstybės neįsivaizdavo. Tiesa, nors Graikų poliai nebuvo vieningi politiškai, tačiau juos neabejotinai siejo bendra kultūra.
Graikų politinį susivienijimas pastebimas helenizmo laikotarpiu. Bet tuo pačiu pati graikų politinė santvarka tampa tik helenizmo dalimi.
2. Romėnų politiniai junginiai, pasak L. Karsavino, labiau primena valstybę su miestų autonomijomis. Pačioje Romos imperijos istorijoje matome nemažai įvykusių pokyčių. Tai perėjimas nuo respublikos santvarkos iki imperinio valdymo modelio. Respublikos laikotarpiu politinę galią turėjęs senatas, imperijos laikotarpiu ją prarado. Jau Augusto valdymolaikais sukurtas ,,princeps“ tam tikra prasme prieštaravo respublikinio valdymo principams. Imperatoriaus vaidmenį sustiprino Diokletianas.
Kitas labai svarbus pokytis, yra tai, kad valstybės centras atsidūrė Rytuose. 330 m. Sostine tampa Konstantino įsteigtas Konstantinopolis.
3. Pasak L. Karsavino graikų religijoje vyraujantis antropomorfizmas neleido įsigalėti monoteistiniai religijai. Vėliau, helenistiniu laikotarpiu pastebima graikiškų ir rytietiškų dievų samplaika. Romėnų religija taip pat patyrė pokyčių: originalią romėnų religiją įtakojo tiek Etruskų, tiek Graikų religija. Tačiau susvyravus tikėjimu ir tradiciniais dievais, Romoje III a. išplito krikščionybė.
4. Vertindamas kultūros palikimą L. Karsavinas būtent akcentuoja romėnų literatūrą, jos svarbą antikinei kultūrai pažinti. Kita vertus, jo vertinimuose pažymima reikšminga graikų kultūros (ankstyvosios antikos) įtaką romėnų literatūrai.
Šaltinių ir literatūros sąrašas
Šaltiniai
Karsavinas L. Pasaulio kultūros istorija. / V skyrius -Žmogaus raida, religijos raida ir visuomenės valstybėjimas. LNB RS, f.56-1;
Literatūra
1. Jakštas J. Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a. Senovė, Kaunas, 1937;
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991;
Lasinskas P. LevoKarsavino fenomenas, Vilnius, 2009 ;
Dinzelbacher P. Europos mentaliteto istorija. Vilnius, 1998.
Dilytė D. Senovės Graikijos kultūra. Vilnius, 2007.
Sireika J. Glausta Antikos civilizacijų istorija. Šiauliai, 2011.
Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………………………………………..3.
Antikos visuomenių pokyčių ir jų prielaidų nustatymas………………………………..4.
Graikiškos visuomenės valstybėjimas…………………………………………….4-7.
Romos imperijos pokyčių klausimas ir žlugimo padariniai……………….7-14.
Antikoskultūrinių kaitos procesų ir palikimo reikšmės akcentai…………………….15.
Graikų ir Romėnų religinis gyvenimas………………………………………………
Antikos literatūros bruožai ir sąveika su kultūra…………………………….21-22.
Išvados………………………………………………………………………………………………………………..23.
Šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………..24.
Turinys………………………………………………………………………………………………………………..25.
Lasinskas P. Levo Karsavino fenomenas, Vilnius, 2009, p.24.
Karsavinas L. Pasaulio kultūros istorija. / V skyrius -Žmogaus raida, religijos raida ir visuomenės valstybėjimas. LNB RS, f.56-1, p. 359.
Ten pat, p. 359.
Ten pat, p. 329.
Ten pat.
Coulanges de Fustel. Sevovės miestas. / Studija apie Graikijos ir Romos kultą, teisę ir institucijas. / I dalis.1933, p.147.
Ten pat, p. 230.
Ten pat, p. 168.
Ten pat, p. 219.
Karsavinas L. Pasaulio kultūros istorija. / V skyrius -Žmogaus raida, religijos raida ir visuomenės valstybėjimas. LNB RS, f.56-1, p. 361
Dilytė D. Senovės Graikijos kultūra. Vilnius, 2007, p. 262-263.
Karsavinas L. Pasaulio kultūros istorija. / V skyrius -Žmogaus raida, religijos raida ir visuomenės valstybėjimas. LNB RS, f.56-1, p. 362.
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991, p. 4.
Ten pat, p. 5.
Ten pat, p. 6.
Ten pat.
Ten pat
Ten pat.
Ten pat.
Ten pat, p.8.
Ten pat, p.9.
Ten pat, p. 11.
Ten pat, p. 249.
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991, p. 30.
Ten pat.
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991, p. 32.
Ten pat.
Ten pat, p. 33.
Ten pat, p. 34.
Ten pat.
Ten pat, p. 36.
Ten pat, p. 38.
Ten pat.
Jakštas J. Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a. Senovė, Kaunas, 1937, p.183.
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991, p. 41.
Jakštas J. Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a. Senovė, Kaunas,1937, p.184.
Karsavinas L. Pasaulio kultūros istorija. / V skyrius -Žmogaus raida, religijos raida ir visuomenės valstybėjimas. LNB RS, f.56-1, p. 331.
Ten pat.
Dinzelbacher P. Europos mentaliteto istorija. Vilnius, 1998, p. 91.
Karsavinas L. Pasaulio kultūros istorija. / V skyrius -Žmogaus raida, religijos raida ir visuomenės valstybėjimas. LNB RS, f.56-1, p. 335.
Ten pat, p. 367.
Ten pat, p.369.
Dinzelbacher P. Europos mentaliteto istorija. Vilnius, 1998, p. 96.
. Karsavinas L. Pasaulio kultūros istorija. / V skyrius -Žmogaus raida, religijos raida ir visuomenės valstybėjimas. LNB RS, f.56-1, p. 369.
Jakštas J. Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V a. Senovė, Kaunas, 1937, p.14.
Ten pat, p.15.
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991, p. 63.
Ten pat, p. 62.
Karsavinas L. Pasaulio kultūros istorija. / V skyrius -Žmogaus raida, religijos raida ir visuomenės valstybėjimas. LNB RS, f.56-1, p. 376.
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991, p. 63.
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991, p. 51.
Ten pat, p. 56.
Ten pat, p. 58.
Šimkuvienė V. , Tamulaitienė R. Antikos kultūros bruožai. Šiauliai, 1996, p. 51.
Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T 1. Vilnius, 1991, p. 59.
6