Antikos kultūra tarpukario Lietuvos periodikoje

2985 0

TURINYS

I. ĮVADAS 2

II. ANTIKOS KULTŪRA LIETUVOS PERIODINIUOSE ŽURNALUOSE

1930 – 1940 METAIS: 9

1. Lietuvos mokslo ir kultūros periodika, jos istoriškumas aptariamu

laikotarpiu. 9

2. Antikos kultūros tematika ir istorijos duomenų informatyvumas

periodiniuose žurnaluose: 11

a. Bendrieji antikinės kultūros istorijos aspektai. 11

b. Antikinės grožinės literatūros palikimas. 13

c. Antikos mokslas ir filosofija. 16

d. Antikinis menas. 22

e. Antikos religija. 24

3. Esminiai antikinės kultūros palikimo reikšmės vertinimai publikacijose. 28

III. IŠVADOS 31

IV. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 32

ĮVADAS

Temos motyvacija

Mano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis. Antikos laikotarpis yra begalo platus, tęsęsis peer tūkstantį metų, jo chronologinės ribos prasideda nuo VI a. pr. Kr. ir tęsėsi iki VI a. po Kr. Šis laikotarpis patyrė ir pakilimų ir nuosmukių, o svarbiausia, paliko mums nepaprastą mokslo bei kultūros palikimą, kuriuo naudojosi visa Europa, įskaitant ir Lietuvą.

Panašų palikimą mums lietuviams paliko tarpukario Lietuva, šviesos, mokslo, meno bei kultūros kompostas po ilgo tamsos ir priespaudos meto, ypač čia išsiskyrė ketvirtas dešimtmetis. Be abejo, nei aš, nei kas kitas negalėtų šio kultūrinio palikimo prilyginti Antikos palikimui, tačiau, žiiūrint siauresne prasme, mums lietuviams tai nemažiau svarbus laikotarpis. Nors lyginant Antikos laikotarpį ir Lietuvos tarpukario laikotarpį, pastarasis atrodo kaip lašas jūroj, tačiau jie yra susieti. Kaip jau minėjau Antika paliko didžiulį palikimą, kuris įtakojo ir mūsų kultūros bei mokslo kū

ūrimąsi ir brendimą. Aš norėjau šią sąsają atskleisti ir parodyti jos reikšmę, nes manau, kad šios temos dar niekas nerutuliojo. 1930 – 1940 m. kultūros ir mokslo žurnaluose yra daug straipsnių nagrinėjančių Antikos laikotarpio kultūros bei mokslo pasiekimus. Apie juos rašė, nagrinėjo, domėjosi ir tyrinėjo to meto Lietuvos mokslininkai ir kultūros veikėjai, o tai rodė jų išprusimo ir profesionalumo lygį. To pasiekoje atsirado daug, tyrimais pagristų, profesionalių straipsnių, knygų ir publikacijų, nagrinėjančių mokslo bei kultūros istorijas, jų pasiekimus nuo seniausių laikų iki dabar. Antika – tai mokslo ir kultūros mokykla, leidžianti vėlesnėms kartoms mokytis ir tobulėti, siekti aukštesnių tikslų. Lietuviai šią mokyklą pradėjo lankyti XIX a., tačiau intensyviausias mokymosi laikotarpis yra būtent XX a. ketvirtasis dešimtmetis, kuris atsispindi šio laikotarpio periodinėje spaudoje, o konkrečiau – mokslo ir kultūros žurnaluose.

Istorinės literatūros ir šaltinių apžvalga

Apie tarpukario Lietuvoje (1930 – 1940 m.) leidžiamus mokslo ir kultūros žurnalus radau informacijos „Lietuvos enciklopedijos“ 15 tome išleistame Vilniuje 1990 m. Čia randama minimo laikotarpio leidžiamų žurnalų ir jų tematikos aprašymų.

Plačiau apie menamus žurnalus ir aplamai apie tarpukario periodika bei jos plėtojamas temas radau informacijos A. Butkuvienės knygoje „Lietuvos kultūros istorijos metmenys“ III dalyje, kuri skirta 1904 – 1940 m., t.y. nuo lietuviškos spaudos draudimo pabaigos iki Lietuvos okupacijos. Čia aptariamas ir mano pasirinkto darbo Lietuvos kultūrinio gyvenimo laikotarpis, ap

ptariami daugiausia vykę tyrinėjimai humanitarinių mokslų srityje, mokslo ir kultūros žurnaluose skelbiami mokslininkų monografijos, mokslo darbai (daktaro disertacijos), tyrimų rezultatai ir pan. Autorė mini, kad tarpukario laikotarpyje buvo parašyti reikšmingiausi moksliniai darbai. Vyko intensyvus mokslinės bei kultūrinės minties puoselėjimas, istorijos tyrimai ir vertinimai. Be abejo neapseita ir be Antikos laikotarpio, kuris buvo visos vakarų Europos kultūros ir mokslo pradžia bei pavyzdys, išlikęs iki šių dienų.

„Filosofijos istorijos chrestomatijos“ leidinys „Antika“ buvo parengtas ir išleistas, siekiant užpildyti antikinės filosofijos lietuvių kalba spragą. Ši knyga skirta graikų ir romėnų filosofijai, čia išsamiai atspindėta antikinės filosofijos raida, be autentiškų antikos filosofų kūrybos pavyzdžių, pateikiama medžiagos ir apie tuos filosofus, kurių raštų nėra išlikusių, jie reprezentuojami, remiantis antriniais šaltiniais.

Menamo laikotarpio mokslo ir kultūros žurnalus („Židinys“, „Kultūra“, „Naujoji Romuva“, „Darbai ir dienos“) panaudojau kaip šaltinius, pagrindinę studijų medžiagą savo pasirinktai temai atskleisti. Žurnale „Židinys“ publikuoti Antikos kultūros ir meno kuriniai, pergalės ir neigiami bruožai, kuriuos nagrinėjo Lietuvos mokslininkai. Žurnale „Kultūra“ radau daugiausia medžiagos skirtos Antikos kultūros ir mokslo tyrinėjimams bei analizei. Čia buvo ir pažintinės medžiagos, skirtos artimiau pažinti ir suprasti jos reikšmę besikuriančioms Europos kultūroms, ieškomos sąsajos su Lietuvos kultūra. Žurnale „Naujoji Romuva“ daugiausia dėmesio skiriama istorijai, jos atsiradimui ir vystymuisi, taip pat da
aug medžiagos skirtos Antikos ir vėlesnių laikotarpių mokslo pasiekimams pažinti bei juos sulyginti. Žurnale „Darbai ir dienos“ dėmesys skirtas Lietuvos kultūros ir mokslo istorijos ištakų ieškojimui ir tyrimams, kurių pradžią randame Europos kultūros ir mokslo ištakose – Antikoje.

Pateiksiu visų, mano rastų, minėtuose žurnaluose mokslininkų ir kultūros veikėjų pavardes bei jų 1930 – 1940 m. publikuotus straipsnius. Kažkurie straipsniai buvo publikuojami keliuose žurnalų einamuose numeriuose, juose nagrinėjama tematika išsamiai plėtojama, ieškant įvairesnio ir objektyvesnio požiūrio.

Žurnale „Židinys“:

1. Bičiūnas straipsnyje „Moteris ir kūryba“ nagrinėjo neatsiejamus ryšius tarp moters ir kūrybos. Nuo seniausių laikų kūrybos įkvėpimo šaltinis buvo moteris, nes meilė ir aistra jai vertė įvairių laikų menininkus tverti šedevrus, o antikos kūryba – ne išimtis.

2. Dr. Pr. Brendelis straipsnyje Romos literato Vergilijaus 2000-ųjų gimimo sukaktuvių proga pristatė jo kūrybą, aprašė jos reikšmę ir išvertė jo kūrinį „Eneida“.

3. J. Jakštas straipsnyje „Romėniškasis patriotizmas ir krikščionybė“ aptaria Romos imperijos didybę istorijoje, žlugimą ir to priežastys. Straipsnyje didelis dėmesys skirtas krikščionybės plitimui, nagrinėjamas santykis bei įtaka Romos imperijai.

4. P. Jatulevičius straipsnyje „Kristaus prisikėlimai ir mitai“ aptaria krikščionybės atsiradimą pagoniu tikėjimuose versiją. Analizuojamos antikos išminčių nuomonės ir požiūriai į mitus ir jų santykius su religija.

5. S. Ylos straipsnis „Žmogus ieško savęs“ išplėstai publikuojamas keliuose žurnalo numeriuose. Jame autorius nagrinėja žmogaus asmenybės vystymąsi, savęs ieškojimą ir sa
antykį su pasauliu. Straipsnyje aptariamas žmogaus santykis su dievu, asmens dvasiškumas, antikos laikų dieviškąjį įsikūnijimą žmoguje.

6. P. Lapelis straipsnyje „Konstantinas didysis“ pasakoja apie mūsų eros 4-o šimtmečio pradžioje gyvenusi Konstantiną Didįjį. Straipsnyje akcentuojami jo žygiai, jų reikšmė krikščionybei, ji prilyginama Lietuvos krikšto reikšmei mūsų tautai.

7. Dr. A. Maceina straipsnyje „Prometėizmo persvara dabarties kultūroje“ aiškina kultūros problemas, keičiantis istoriniam žmonijos gyvenimui, epochoms. Aptariamas religijos vaidmuo istorijoje, Prometėizmo esmė, antikinio mito krikščioniška versija, žmogaus absoliutumo siekimas per amžius, šio vyksmo problemos ir pasekmės.

8. Pr. Mantvydas straipsnyje „Senoji išmintis ir modernioji filosofinė mintis“ pateikia antikos laikotarpio filosofines mintis ir modelius nuo antikos laikotarpio iki XIX a. pradžios. Didelis dėmesys skirtas antikos filosofams, jų išminčiai.

9. Šilkarskis straipsnyje „Sokrato evangelija“ pateikia Sokrato – filosofijos tėvo ir pradininko „mokslą“, jo filosofinės minties aiškinimas ir uždaviniai.

10. Išverstas į lietuvių kalbą A. Vincento straipsnis „Aleksandras Didysis ir religinis sinkretizmas helenizmo gadynėje“. Jame aprašomas graikų kultūros veržimasis į Aziją, graikų minties palankumas moksliniam protavimui, pirmieji universitetai Pergame ir Aleksandrijoje, tolerantingas požiūris į gyvenimą, religinis sinkretizmas.

Žurnale „Kultūra“:

1. Prof. K. Aleksas straipsnyje „Moteriai apie moterį“ nagrinėja meilės, santuokos ir moters santykius įvairių tautų istorijose, Herodoto mintys apie moters vietą visuomenėje.

2. G. Audisio straipsnyje, išverstame į lietuvių kalbą „Viduržemio pajūrys prieš Romą“ sugriaunamas Romėniškos civilizacijos pirmavimo mitas, kurį prieškaryje bandė atgaivinti Musolinis. Straipsnis parašytas gyvu impresionistiniu stiliumi.

3. P. Audronis straipsnyje „Valdovų ir tautų megalomanija“ aptaria megalomanijos reikšmę ir pateikia jos pavyzdžių bei vystymosi prielaidas. Pateikiami antikos laikotarpio megalomanijos pavyzdžiai ir jų analizė.

4. J. Baldauskas straipsnyje „Šeimos kilmės problemos“ aptaria Bachofeno matriarchato teoriją. Minima, kad jau Herodotas ir Tacitas nagrinėjo matriarchato požymius, kurios pagrinde giminystė yra vedama tik per motinos liniją, aptariama moters vieta visuomenėje įvairiose tautose.

5. J. Baldauskas straipsnyje „Ličių santykių sociologija“ nagrinėja ličių santykius, šeimos sąvokos atsiradimą ir reikšmę įvairiai istoriniais laikotarpiais.

6. J. Baldauskas straipsnyje „Herkulio stulpai“ aptaria senovės graikų legendą apie Dzeuso ir Alkmenos sūnų Herkulį, jo stulpus, kurie dangų atrėmė. Straipsnyje pasakojama apie Viduržemio jūros reikšmę jos pakrantės valstybėms istorijos tėkmėje.

7. Doc. J. Blažys straipsnyje „Psichiatrijos istorijos apybraiža“ skelbia psichiatrijos evoliucijos istorija nuo seniausių laikų iki XIX a. pradžios.

8. M. Čibinaitė straipsnyje „Moters būklė ir sutuoktuvės sociologijos žvilgsniu“ plėtojama tema publikuojama keliuose žurnalo numeriuose, jame nagrinėjamas požiūris į moterį ir sutuoktuves įvairiais istorijos laikotarpiais.

9. Ekonomistas J. Dagys straipsnyje „Gyvenimo tendencija ir pasaulėžiūra“ kalba apie visuomeninio gyvenimo formų kryptingą ir pastovų ėjimą viena linkme. Lyginama atskirų laikotarpių išminčių nuomonės apie gyvenimo dėsningumų paiešką, jų formas ir reikšmes.

10. J. G. straipsnyje „Senovės materializmas“ aptaria antikinės filosofijos šaknys, kurios išdaugino pirmuosius Europos kultūrinio pasaulio filosofinius daigus.

11. P. G. straipsnyje „Religija ir visuomeninė reikšmė“ lyginami graikų religijos ir politikos gyvenimai bei struktūra, kuriuos graikai sutvarkė panašiu principu.

12. J. Ilgūnas straipsnyje „Apie tikėjimą, dievus, apeigas ir Jėzų Kristų ant kryžiaus“ aptaria žmogaus sukurtas religijas, tikėjimus, kurie susieti saulės, simbolika.

13. O. Jensenas straipsnyje „Magija, religija ir mokslas“ aptinkami ir antikos kultūros pėdsakai: Adoniso kultas.

14. V. Mejeris straipsnyje „Astronomijos tikslas ir reikšmė“ apsprendžia astronomijos tikslus, reikšmę, jos atsiradimo ir tobulėjimo istoriją.

15. Prof. A. I. Oparinas „Gyvybės kilmės problema“ aptaria gyvybės kilmės klausimo atsiradimą senovės Graikijoje, filosofų mintys apie tai.

16. M. Račkausko straipsnis „Graikiška dovana“ – tai ištrauka iš jo išverstos knygos „Platonas. Puota ir Faidonas“ iš graikų kalbos. Šiame straipsnyje trumpai apibūdinamas graikų kultūros palikimas, jo įtaka vėlesnėms Europos kultūroms besivystant.

17. P. Slavėnas straipsnyje „Astronomijos įtaka pasaulėžiūrai“ aptaria astronomijos mokslo įtaka moksliniam gyvenimui, žmonių pasaulėžiūrai ir kt. Aptariama astronomijos istorinė raida.

18. P. Slavėnas straipsnyje „Reliatyvistinės pažvalgos į visatą“ nagrinėja erdvės suvokimą, Neeuklidiška erdvės samprata, geometrijos mokslo reikšmė apskaičiuojant erdvę, Euklido nuopelnai geometrijos srityje.

19. V. Stankevičius straipsnio „Trys dabartinės kultūros pagrindai“ pirmoje dalyje lygina dabartines ir senąsias kultūras. Aiškinama kuo dabartiniai išminčiai skiriasi nuo senųjų.

20. J. Vėžys straipsnyje „Tikėjimo, mokslo ir valstybės autonomija“ nagrinėja žmogaus prigimtinių galių šaltinį, kurios pagimdė tikėjimą, mokslą ir valstybę. Šių trijų dalykų įtaka žmonių kultūrai.

21. G. Zimanas straipsnyje „Kova su mirtimi“ analizuoja gyvenimo ir mirties santykį, istorinių išminčių požiūrius ir aiškinimus aptariant mirties tematiką.

Žurnale „Naujoji Romuva“:

1. J. Keliuotis straipsnyje „Civilizacijos problema“ aptaria ir nagrinėja civilizacijos būties kausimus, senųjų civilizacijų vystymosi procesus.

2. J. Keliuotis straipsnyje „Šių dienų Thiaki – legendinė Ithaka“ pateikia naujienas apie graikų archeologo prof. Kipariso versiją, kad netoli nuo Graikijos esanti sala Thiaki yra Homero poemose minima Ithaka – Odisėjo gimtinė. Archeologinių kasinėjimų metu rastos iškasenos šią versiją paryškina.

3. J. Keliuotis straipsnyje „Odisėjo pilies liekanos“ trumpai pateikia naujienas apie anglų archeologų kasinėjimus Ithakos saloje.

4. J. Maniukas straipsnyje „Gamtos mokslų evoliucija“ trumpai supažindina su minėtų mokslų evoliucija nuo senovės iki viduramžių.

5. Vl. Ming straipsnyje „Apie ką byloja praeities kapai“ paliečia ir graikų rašytojo Herodoto raštų turinio ištraukas apie jo gyvento laikotarpio įvykius.

6. Prof. K. Regelis straipsnyje „Kelionė per Graikiją“ pasakoja apie nepaprastą Graikijos grožį, krašto savotiškumą, istorinius praeities paminklus, liekanas ir jų reikšmę.

7. M. J. Rostovcevas straipsnyje „Olimpiniai žaidimai Olimpijoje“ pasakoja apie Graikijos miestų kūrimąsi, Olimpinių žaidimų rengimą dievo Dzeuso garbiai.

8. Pr. Skardžius straipsnyje „Gramatika ir stilistika“ aptaria minėtų dalykų santykių kaitą nuo senovės iki XIX a. Aptariama antikos laikotarpyje stilistikos vieta kaip sintaksės priedas, kuris naudojamas praktiniams reikalams.

9. P. Slavėnas straipsnyje „Erdvės problema dabartiniame moksle“ aptaria ne tik dabartinio mokslo erdvės problemas, bet ir Antikos mokslo specifika bei santykis su erdve.

Žurnale „Darbai ir dienos“:

1. Prof. V. Dubas straipsnyje „Trubadūrų rolė. Kalba. Būklė. Šaltiniai“ aptaria ir palygina antikos ir viduramžių laikotarpių „Provincijos“ rašytojų įnašą į literatūros lobyną.

2. V. Mociūnas straipsnyje „Tautotyra“ aptaria lietuvių kalbos ir istorijos susidomėjimo reikšmę žmonių pilietiškumui, epizodiškai pateikia tautotyros mokslo atsiradimo istoriją antikos laikotarpyje.

3. E. Radzikauskas straipsnyje „Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida“ epizodiškai pateikia ir Romos imperijos laikotarpio literatūra ir jos reikšmė, kaip savaimingo kūrybingumo daigas.

4. A. Poška straipsnyje „Dr. Jono Basanavičiaus nuopelnai bulgarams“ pateikia epizodiškai vieną iš jo nuopelnų – jo surinktas senienas, likusias iš antikos laikų, kurių pagrindų Basanavičius įtakojo įsteigti archeologijos muziejus Sofijoje ir Varnoje.

5. V. M. Putinas straipsnyje „Garbinga senovė literatūroj ir praeities skriaudos tikrovėj“ aptaria lietuvių literatūros istorijos klausimus, paliesdamas Europos literatūros vystymosi istoriją, antikinės literatūros palikimą ir reikšmę ateities kūrybai.

Aš tikrai neteigiu, kad Lietuvos 1930 – 1940 m. minėtuose žurnaluose didžiausias dėmesys buvo skirtas Antikos kultūrai ir mokslui tyrinėti it ieškoti sąsajų su Lietuvos kultūra ir mokslu, anaiptol tai būtų netiesa. Tačiau to meto Lietuvos mokslininkai, skyrę daugiausia dėmesio Lietuvai ir jos gyvenimui, tikrai domėjosi viso pasaulio kultūra, istorija ir mokslu, o tai rodė lietuvių sąmonėjimą pasauliniu atžvilgiu, juk yra sakoma: „Tas kuris nežinos nieko apie kitas pasaulio tautas ir jų gyvenimą, nieko nenusimano ir apie savo šalį, tautą ir jos gyvenimo istoriją.“

Darbo tikslas

Šio darbo tikslas atskleisti Antikos kultūros būtį ir reikšmę tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros žurnaluose.

Darbo uždaviniai:

1. Mokslinės literatūros ir šaltinių, susijusios su pasirinkta tema, studijavimas.

2. Turimos medžiagos atranka.

3. Apžvelgti Lietuvos mokslo ir kultūros periodiką, jos istoriškumą aptariamu laikotarpiu.

4. Apžvelgti Antikos kultūros tematika ir istorijos duomenų informatyvumą

periodiniuose žurnaluose:

a. Bendruosius antikinės kultūros istorijos aspektus.

b. Antikinės grožinės literatūros palikimą.

c. Antikos mokslą ir filosofiją.

d. Antikinį meną.

e. Antikos religiją.

5. Atskleisti esminius antikinės kultūros palikimo reikšmės vertinimus publikacijose.

6. Padaryti išvadas.

ANTIKOS KULTŪRA LIETUVOS PERIODINIUOSE

ŽURNALUOSE 1930 – 1940 METAIS

Lietuvos mokslo ir kultūros periodika, jos istoriškumas

aptariamu laikotarpiu

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, po truputi ėmė daiginti savo intelektualius daigus Lietuvos mokslo bei kultūros pasaulis. “Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais moksliniai tyrimai buvo pradėti tik humanitarinių mokslų srityje.”1 Literatūros srityje savo darbais pirmavo”Naujoji Romuva”, skelbusi kūrybinį entuziazmą ir veržlumą, plačiai savo skiltis atverdama Vakarų Europos literatūrai ir jos kūrėjams. “Naujoji Romuva skatino naująsias literatūros jėgas, nors jos lapuose rasime nemažą būrį ir vyresniųjų. Apsčiai literatūros mokslui pasitarnavo universiteto periodiniai leidiniai, ypač Humanitarinių mokslų fakulteto Darbai ir dienos ir Teologijos-Filosofijos fakulteto Athaeneum. Nemažą dėmesio literatūrai skyrė ir tokie mėnesiniai žurnalai kaip Židinys, Vairas, Kultūra.”2 Šiuose leidiniuose apstu buvo literatūros kritikos, palyginimų, analizės bei jos istorijos. Svarbią vietą joje užėmė Antikos literatūra.

Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jauni Lietuvos mokslininkai labai vaisingai darbavosi ir sparčiai kūrė naują mokslo ir kultūros duomenų bazę. Jos svarbia dalimi tapo ir Lietuvos mokslo bei kultūros periodiniai žurnalai, kurių tuo metu buvo apie 18. Juose buvo publikuojami įvairių mokslinių tyrimų darbai, jų pristatymai Lietuvos inteligentijai. Straipsnių tematika buvo labai įvairi, ji priklausė nuo leidinio specifikos, kultūrinių, religinių bei mokslinių pažiūrų. Publikuojami buvo ir užsienio mokslininkų darbai, straipsniai, kurie buvo aktualus to meto Lietuvos mokslininkų tyrimams, jų darbų tematikai. Visomis pastangomis buvo stengiamasi ne atkurti, bet sukurti naują mokslo bei kultūros pasaulį Lietuvoje.

Kalbant apie menamos periodikos istoriškumą aptariamu laikotarpių, galima būtų pasakyti, kad visa ji buvo persismelkusi istorijos dvelksmu. Įvairios mokslo bei kultūros sritys buvo nagrinėjamos nuo savo šaknų, galima sakyti istoriškai palaipsniui. Buvo aiškinamasi ir aptariama kiekvienos mokslo ir kultūros srities istorija. Juk norint ką nors pažinti, reikia sužinoti jo praeiti, palikimą bei evoliuciją iki šių dienų, o be istorijos tai neįmanoma. “Istorijos mokslas iki trečiojo dešimtmečio buvo daugiau mėgėjiško pobūdžio, buvo paskelbtas tik vienas kitas mokslinius reikalavimus atitinkantis darbas. (.) Ženkliausias buvo L.Karsavino įdirbis. Jis parašė monumentalų veikalą “Europos kultūros istorija” (I-V t., 1930-1937), kuriame išanalizavo Europos kultūros raidą nuo Romos imperijos susikūrimo iki XVI a.”1 Buvo ir kitų atskirų straipsniu susijusiu su Antikos kultūra, jos istorija bei neįkainojamu palikimu visai Europai, kurios dalimi pagaliau jautėsi ir Lietuva.

Įvairių mokslo sričių atstovai norėjo pažinti mokslą, kad gelėtų juo naudotis ateičiai gerinti, tobulinti, atverti naujas perspektyvas. Visų laikų mokslo lopšys buvo sukurtas Antikoje ir įvairių sričių mokslininkai, nuolat ieškantys atsakymų į daugybę klausimų, dažnai sugrįždavo į senovę, kurioje slypėjo daug nepasakyto ir pamiršto seno, o kartu neatrasto naujo.

Lietuvos mokslo bei kultūros periodikoje savo straipsnius, tyrimų rezultatus, bei to meto aktualijas publikavo mokslininkai: literatai, teisininkai, ekonomistai, filosofai, astronomai, matematikai, istorikai, sociologai, medikai, menininkai ir kt. Visi jie neaplenkdavo tematikos susijusios su Antika.

Negalima teigti, kad Antikos tematika buvo labai plačiai išvystyta ir gausiai reiškėsi menamo laikotarpio Lietuvos periodikoje, tačiau ji tikrai buvo ryški ir reikšminga. Lietuvai tuo metu buvo aktualiausia jos pačios likimas, kuris visapusiškai dominavo visose srityse. Tačiau, juk yra sakoma, kad nepažinęs svetimo pasaulio, nesuprasi ir savojo. Menamo laikotarpio Lietuvos periodika, “atstovaudama skirtingoms ideologinėms pakraipoms, daug prisidėjo prie lietuviškos kultūros ugdymo”.2 Taip buvo sukurta viena iš svarbiausių Lietuvos mokslo bei kultūros duomenų bazių, kuri ligi šiol yra naudojama, šiuolaikiniame mokslo bei kultūros gyvenime ir yra nepaprastai svarbus žinių šaltinis dabartinėms ir ateinančioms kartoms.

Antikos kultūros tematika ir istorijos duomenų informatyvumas

periodiniuose žurnaluose

Bendrieji antikinės kultūros istorijos aspektai

Antikos palikimas ištisus šimtmečius žavėjo ir žavi iki šiol visą Europą, kuri kūrėsi ant sugriautos Romos imperijos pamatų. Lietuvai taip pat teko to palikimo gabalėlis, tiesiog jis buvo gautas ne tiesiogiai, o per Vakarų Europos rankas. Tačiau tai nereiškia, kad mums jis mažiau svarbus, nei kitiems. Antikos laikotarpis padarė didelę įtaką visam pasauliui, o tai mums gali patvirtinti istorija ir jos tyrimai, tačiau mano darbo temos tikslas atskleisti Antikos kultūros būtį ir reikšmę tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros žurnaluose, o ne visame pasaulyje.

Lietuvos inteligentija siekė pažinti ne tik savo šalies gyvenimą, jo pasiekimus praeityje ir dabartyje, bet ir visą pasaulį nuo pradžių. Taip stengdamasi suprasti Lietuvos likimą, praeityje padarytas klaidas ir nuspėti teisingus ateities žingsnius.

Lietuvos periodikoje, skirtoje inteligentijai, atsispindėjo to meto Lietuvos mokslo ir kultūros gyvenimo peripetijos, aktualiausi ir labiausiai jai rūpimi klausimai, nagrinėjamos temos ir pan. Viena iš nuolatinių temų buvo Antikos mokslas ir kultūra, jų palikimas ir reikšmė pasauliui ir Lietuvai. “Senųjų graikų menas, literatūra filosofija ištisus šimtmečius buvo Europos bendrakeleiviai. Visa, kas yra šiandien pasiekta moksle, mene, literatūroj, be abejo, savo šaknimis kyla dar iš graikiškos dirvos. Todėl nenuostabu, kad žmonijos mintis laikas nuo laiko mėgsta atsigręžti į tą pirmykštį savo lopšį, į ta versmę, iš kurios, kaip sakoma, gali semti kiekvienas, kiek jam reikia ir kiek jis pajėgia.”1 Taip ir mes tuomet sėmėmės tiek kiek reikėjo, kiek pajėgė protas, valia, dėmesys ir jėgos.

Išnagrinėjusi 4 minėto laikotarpio mokslo ir kultūros periodinius žurnalus “Naujoji Romuva”, “Kultūra”, “Darbai ir dienos”, “Židinys”, išskyriau keturias, labiausiai išryškėjusias, kultūrinio palikimo dalis, susijusias su Antikos laikotarpiu.

Pirmoji – tai Antikinė grožinė literatūra, kuri garsi savo nepaprastais didvyriais, stebuklais, meilės žodžių grakštumu ir nenusakoma menine verte, aukšta vertybių skale. Juk tai buvo kuriama daugiau nei tūkstantį metų.

Antroji – tai Antikos mokslas ir filosofija, kurie gausiausiai minimi ir aptariami tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros periodikoje. Prisipažinsiu nustebau, aptikusi tokį platų mokslo sričių lobyną, kuris jei ne gimė, tai buvo išaugintas Antikos išminčių.

Trečioji – tai antikinis menas, iki šiol įtakojąs viso pasaulio menininkų kūrybą, kuri žavi kiekvieną savo menišku nenusakomu paprastumu, mistiniu spindesiu ir istoriškumu.

Ketvirtoji – tai Antikos religija, kuri buvo labai įvairi, nepastovi, besikečianti ir kartais susiliejanti į visumą, tačiau tame ir atsiskleidžia visas Antikos nepaprastumas ir autentiškumas.

Menas, religija, literatūra, mokslas ir filosofija – tai tie kriterijai, kurie geriausiai pasako, ko buvo vertas senovės Antikos pasaulis. Kokią įtaką padarė mums jo palikimas ir koks aplamai buvo tas rodos nepaprastais didvyriais, žygiais, mokslininkais, menininkais, karais, linksmybėmis ir religijomis garsėjantis pasaulis, kuris domino ir domina lietuvius bei visą pasaulį iki šiol.

Antikinės grožinės literatūros palikimas

Viena iš pastoviausių kultūros vertybių, kilusių iš tautos sąmonės susitelkimo, mes laikome ir literatūrą. Rašto paminklai – literatūra mums yra svarbiausias kriterijus įvertinti tautos kūrybiniam pajėgumui ir ištisų laikotarpių bei epochų vaisingumui.”1 Kai žmonės pasiekia tam tikrą bendrumo jausmą, jie stengiasi išlaikyti atmintyje tai, ką jie patyrė ir rūpinasi, kad tuos patyrimus sužinotų būsimos kartos. Taip susidaro bendros vertybės, viena jų – literatūra, pirmiausia atsirandanti žodinių padavimų ir epų, “o paskui ir ženklų arba rašto forma.”2 Būtent taip prasideda kiekvienos tautos ar epochos literatūra. Prisiminus Antikos laikotarpį visiems mums turbūt iškarto iškyla garsiausi Graikų epai, legendos ar padavimai apie garsųjį Heraklį, Odisėją ir kitus graikų didvyrius, kėlusius žmonių vienybę, žadinusius jų garbę ir ambicijas. “Atsiminkime tik auklėjamąją reikšmę graikų Iliados ir Odisėjos, romėnų Eneidos.”3 Čia aprašomi didvyriški žygiai, begalinės meilės polėkiai, dievų palaimos pažadai, visa tai buvo persisunkę graikų ir romėnų išgyvenimais, pasaulėžiūra ir to meto nuotaikomis.

Senovės graikų epuose ir legendose buvo apstu tuometinės jų religijos, dievų vaidmuo jų gyvenime ir kūryboje vaidino svarbų vaidmenį, tai ryškiai atsispindėjo jų literatūroje. “Buvo graži senovės graikų legenda. Dzeuso ir Alkmenos sūnus Herakles, romėnų vadintas Herkules, vedęs Fibų karaliaus Kreono dukterį Megarą, buvo savo priešininkės Heros, Dzeuso sesers ir žmonos, apkvaišintas ir ėmė žudyti savo vaikus. Atgailos vietoje Herakles buvo atiduotas tarnauti Euristėjui, Argolidos valdovui, kuris liepė Herakliui atlikti dvylika darbų.”4 Legendose apie dvylika Heraklio didvyriškų žygių, kaip ir kitose graikų legendose išryškėja graikų pasaulėžiūros savitumas: dievai kaip žmonės, o žmonės kaip dievai, visi jie gali tverti stebuklus, tarpusavyje besivaržant. Ir aplamai visoje graikų literatūroje daugiau gražaus kilnumo, išminties, tyros meilės nei atviro erotizmo ar vergiško religingumo nes tai, manyčiau, neteikia literatūrai jokio žavesio ir kilnumo, o svarbiausia meniškumo.

Prie graikų literatūros galime priskirti ir Platono kūrinius “Puota” ir “Faidonas”, kurie atskleidžia vėlesnį graikų gyvavimo etapą, jo vertybes, alsuojančia dvasią ir anuometinės literatūros savitumą. “Platonas kai kam gali būti nepriimtinas kaip filosofas, bet kaip rašytojas, stilistas Platonas yra begalinio tobulumo meistras. Savo kūriniuose “Puotoje” ir “Faidone”, parašytuose dialogo forma, Platonas su nepasiekiama jėga ir vaizdingumu duoda du Sokrato gyvenimo momentus – “Puotoje” pokalbyje apie meilę ir “Faidone” – priešmirtiniame Sokrato pasikalbėjime su mokiniais apie sielą.”5 Šie kuriniai byloja mums apie tai, kad Graikijoje tuo metu keitėsi žmonių pasaulėžiūra, mąstymo būdas, vertybės ir pan., kas ir atsispindėjo literatūroje, jos pačios savitume.

Visais žmonijos gyvavimo laikais moteris vaidino svarbų vaidmenį kūryboje ir nebūtinai kaip kūrėja, greičiau kaip kūrybos žadintoja – mūza, kuri “visad sužadindavo vyrų sielą ir priversdavo ją žydėti įstabiais pilnutinės kūrybos žiedais.”1 Literatūroje be jos taip pat ne apsieita. Įvairioje Antikos laikotarpių literatūroje gana įvairiai pasireiškia moteris: tai ji tyros meilės simbolis, tai nenumalšinamos aistros sukėlėja, tai paleistuvystės ir erotikos simbolis, tai šeimos židinio sergėtoja. “Stabmeldiškoji graikų ir ypač romėnų poezija dažnai apsieina be atviro erotizmo, kuris žemina poeziją, sudergdamas ją riebių vyriškų cinizmu. Net Ovidijus, turėjęs tokį didelį talentą, kad mokėjęs eilėmis kalbėti, šalia kilnių”Metamorfozių” ir “Fasti” parašęs daugybę erotiškų dainuškų, skirtų kažkokiai Morinai, greičiausiai bet kuriai kvailai lengvabūdiškai moteriai ar merginai.”2 Anuomet moteris pagarbos ir susižavėjimo vyrų tarpę sulaukdavo tik vyrų kūryboje, ir tai tesėsi gana ilgus amžius.

Jei graikiško antikos pasaulio literatūroje moteris ir jos seksualumas ar aistringa meilė buvo vaizduojamas kukliau, tai romėniškajame pasaulyje meilės ir aistros išraiška pasiekė aukštesnį etapą, jai buvo kuriamos dainos, eilės ir pan. Atsirado didžiu poetų, kuriančių meilę moteriai eilėmis. “Virgilijus yra ne tik didis poetas, bet taip pat ir ypačiai žymus mūsų Vakarų Europos kultūros reprezentantas; dėl tos priežasties jis yra reikšmingas kiekvienai Europos tautai, kuri nori pasilikt prie sveikų tradicijų.”3 Didžiai vertinamas visame pasaulyje Antikos laikotarpio poetas nepamirštas buvo ir tarpukario Lietuvos inteligentijos. Visais jo poezijos kūriniais buvo žavimasi, “o jo veikalai statomi visos lotyniškai romaniškosios literatūros viršūnėje. (.) Germanų tautų palikuonys Vergilijų laikė didžiausiu klasikinės senovės poetu, bet po to šitos tautos ėmė vertinti daugiau Homerą.”4 Atrodo tarsi du senovės Antikos literatūros gigantai susikovė kūrybinėje kovoje. Garsiausias Vergilijaus kūrinys “Eneida” iki šiol nepamirštas: “Vis prisimena jai to vyro didis narsumas, jo giminės garbė; įstrigo į širdy jo veidas, jo kalba, ir negali ramiai jau ji pailsėti. (.) Koks čia naujas svetys atėjo į mūsų buveinę, koks jo veidas gražus, koks jis kilnus ir karingas. Aš esu tikra: jisai iš dievų yra kilęs. Ak kaip jį blaško likimas ir kiek daug kovų, pasak jo, jam teko praleisti!”5 Manyčiau, kad Homeras ir Vergilijus yra labai skirtingi: skirtingos literatūros srities, Antikos laikotarpių atstovai ir todėl kiekvienas iš jų savaip vertingas ir didis, užimantis garbingą vietą literatūros istorijoje, kaip ir jų kūriniai.

Antikos laikotarpis pagimdė dar vieną literatūros pakraipą, nors stiliumi jis labiau panašėja į viduramžių kūrybą galbūt todėl, kad gimė šių epochų sankirtoje. “Marseille, senovės graikų kolonija, buvo lyg pirma hellenizmo tvirtovė vakaruose. Vadinamos romėnų “Provincijos” romanizavimas (lotynizavimas), artima Italijos ir Romos kaimynystė, jūros uostai, ilga “romėniška taika” nuo Augusto iki Konstantino ir vėliau – visa tai, atrodytų, turėjo pagreitinti ir praplatinti tos šalies civilizacijos žydėjimą. Tuo tarpu iki V amž. Mes nieko ypatingo nematom čionai – “Provincijos” rašytojai, poetai beveik nieko neįneša į lotynų (romėnų) literatūrą. Tik V amžiuj, kada Europos civilizacija ištiko baisus smūgis, kada griuvo Romos imperija, (.) kūrėsi Provanso poezija bei trubadūrų lyrika.”1 Taip prasidėjo naujas Europos gyvavimo etapas, nauja epocha su savo vertybėmis, gyvenimo būdų, pasaulėžiūra ir pan. Griūvant miestietiškai kultūrai, ėmė atgimti Provincijos gyvenimas, kuris įnešė naujų vėjų ne tik į literatūros istoriją, jis keitė visą gyvenimo struktūrą. “Poezijai visur ir visada turėjo ir turi didelės, netgi lemiančios, įtakos gyvenamasis metas, jo šūkiai ir rūpesčiai bei visa gyvenimo aplinkuma. (.) Iš čia kyla poezijos įvairumas ir didžiausias jos mums įdomumas.”2 Visa literatūra – kaip veidrodis, savotiškai atspindintis kiekvienos epochos žmonių gyvenimus, vertybes, pomėgius, pasaulėžiūrą, mąstymo būdą ir dar daug kitų dalykų, kurie nulemia epochos savitumą, Antikos literatūra tai tik dar karta įrodo.

Antikos mokslas ir filosofija

Antika – daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis.”1 Šis nepaprastas žmonijos gyvavimo etapas prasidėjo VII – VI a. pr. Kr. ir baigėsi V – VI a. po Kr. Antikinės civilizacijos vystymasis nebuvo tolygus. “Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų.”2 Tokių periodu būta ir Antikos mokslo ir filosofijos pasaulyje. Kuris visais laikais ir iki šiol yra tyrinėjamas viso pasaulio mokslininkų. Per šį ganėtinai ilgą Antikos laikotarpį, buvo sukurtas svarbus filosofinis lobynas, o mokslo srityje buvo pasiekta tokių aukštumų, kad retkarčiais tenka susimastyti, kaip tai buvo įmanoma anais sudėtingais laikais. Dabartinis žmonijos pasaulis mums atrodo gana pažangus ir jo pasiekimai mokslo ir kitose srityse atrodo kaip savaime suprantami dalykai, o tuomet, prieš daugelį šimtmečių, žmonės sugebėjo padaryti sunkiausia dalyką – duoti pradžią. Buvo pasodintos mokslo šaknys, kurios mums visiems leido suvokti, jog žmogus yra sudėtingo pasaulio apsuptyje, tačiau jis gali jei nori pažinti šį pasaulį, dalinai pritaikyti jį sau ir prisitaikyti prie jo pačiam, ką mes darome iki šiol.

Antikos laikotarpyje buvo arba sukurta, arba ištobulinta, arba padėtas pradas daugeliui mokslo sričių tokių kaip: astronomija, medicina, matematika, sociologija, tautotyra, istorija, fiziką, gramatika, stilistika ir aišku filosofija.

Antikinės filosofijos tėvynė laiko graikų jonėnų kolonijas Mažojoj Azijoj. Šioj vietoj išdygo pirmieji Europos kultūrinio pasaulio filosofijos diegai (.) pirmą kartą graikų pasauly paneigiamos tradicijos ir duodama laisvė protui ir potyriui. Besilaisvinanti mintis, taupydama potyrio žinias, ima kurti savą pasaulio supratimą – tokį supratimą, kuris, čia ką paaiškindamas, čia pamokydamas, galo būti reikalingas praktiškam gyvenimui. Visos tos žinios kurias galėtume pavadinti šių dienų astronomijos, meteorologijos, geometrijos, fizikos ir kt. Mokslų embrionais, o taip pat ir naujo pasaulėvaizdžio, pasaulio kilmės ir susidarymo idėjos.”3 Filosofijoje buvo bandoma atrasti atsakymus į daugelį žmones kankinusius klausimus. “Klausimas, kaip atsirado gyvybė žemėje, jau seniai kvaršino žmogaus mintis. (.) Remdamiesi tiesioginiais stebėjimais ir naiviais samprotavimais, Aristotelis ir daugumas kitų graikų filosofų manė, kad įvairūs gyviai – vabzdžiai, kirminai, žuvys, šliaužikai – gali patys savaime atsirasti dumble, mėšle, ar kitose pūvančiose medžiagose.”4 Galbūt jie savotiškai buvo teisūs, bet šiuolaikiniai mokslininkai tai paneigtų. Tačiau nepamirškime, kad anuomet filosofija buvo daug aukščiau pažengusi nei kuris kitas mokslas. “Graikai svarstė, iš ko viskas susideda, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti.”1 Galbūt, todėl graikai patapo vakarietiškos filosofijos pradininkais ir jų tarpui priskiriami garsiausi filosofai tokie kaip: Sokratas, Aristotelis, Platonas, Talis, Pitagoras, Demokritas ir dar daugelis kt., kurie sukūrė ištisą filosofijos lobyną.

Beveik visi filosofijos istorijos vadovėliai ir nesuskaitomi didesni ir mažesni darbai, paskirti Sokratui2 – filosofijos tėvui. Jo sukurta filosofinę mintį mums perteikė Platonas – Sokrato mokinys, todėl jo filosofinė mintis nėra autentiška, nes perduota mums netiesiogiai iš jo raštų, kadangi jis jų nerašė. Sokratas mėgo pokalbį, diskusiją, dialogą, nes tik taip, jo manymu, galima atrasti tikrąją tiesą. “Jo vyriausias uždavinys buvo atskleisti žmonėms tobulo gyvenimo idealą, sužadinti jų sielose jėgas tam idealui pasiekti.abstraktinės teorijos, priklausančios ar tai pažinimo teorijai, ar metafizikai, ar pagaliau teorinei psichologijai, nebuvo jam svetimos, nes jisai buvo prisigėręs visų savo laikotarpio dvasinių laimėjimų, bet jo paties kelias ėjo visai kita kryptim – Sokratas buvo ne metafizikas ir ne psichologas – teoretikas, o moralistas praktikas.”3 Jo mokymas nebuvo vien tik tušti žodžiai, jo gyvenimas buvo to įrodymas, todėl jis didis filosofas, taip ji prisimindavo ir tarpukario filosofai. “Platonas, Aristotelis ir eilė kitų išminčių ieškojo dėsningumo.”4 Savo apogėjų filosofija ir pasiekė būtent šių dviejų išminčių laikais, vėliau “pastebimas antikinės filosofijos smukimas, skurdėjimas.”5 Galbūt todėl, kad teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. “Graikų filosofija, nuostabiai giliai skverbdamasi į patį dalykų vidų,buvo priėjusi kai kurias tiesas, kurios sudaro kiekvienos filosofijos branduolį.”6 Kuriuo naudojosi garsus Lietuvos tarpukario filosofai, o ir šiais laikais tas branduolys nemažiau vertas.

Literatūra Antikos laikotarpyje buvo gana svarbi, galbūt, todėl ir su ja susiję mokslai tiksliau jų užuomazgos atsirado būtent Antikoje. “Gramatikos ir stilistikos santykiai nėra buvę visą laiką vienodi. Senovėje stilistika buvo ne kas kita, kaip šiandien praktiniam reikalui vartojamas sintaksės priedelis. Pvz., senovės romėnai joje stengėsi duoti nurodymų, kaip turi būti gerai lotyniškai išsireiškiama. Bet ilgainiui vis daugiau buvo stengiamasi ją atpalaiduoti nuo sintaksės ir padaryti atskiru, visai savarankišku dalyku.”7 Be abejo tiriamieji šių dviejų dalykų darbai prasidėjo daug vėliau ir Antika čia niekuo dėta, tačiau susidomėjimas įvyko būtent čia.

Tautotyros užuomazgų mes taip pat galime rasti Antikoje. “Reikia pažymėti, kad tautotyros mokslas iš viso tada vos tiktai kūrėsi, nors palaidų etnografinių žinių jau iš seno įvairūs rašytojai nemaža pateikdavo savo veikaluose. Pvz., Herodotas aprašinėjo skitus, egiptiečius, legendarinius hiperborejiečius, neurus ir t.t. Tacitas prabangos išlepintiems romėnams piešė idilišką germanų gyvenimą. (.) Tuos įvairius etnografijai svarbius dalykus žymėti skatino ne koks nors nusivokimas apie jų mokslinę reikšmę, o žmogaus linkimas stebėti ir kitiems pasakoti retus ir keistus reiškinius.”1 Žmogaus smalsumas buvo ne vienos mokslo srities, įvairių atradimų ir kūrybinės veiklos įsižiebimo ugnele. Jis skatino žmonija eiti tobulėjimo keliu.

Įvairūs dalykai nuo seniausių laikų kamuodavo žmonių psichiką. Mirtis – viena svarbiausiu apmastymo temų žmogaus mintyse, neduoda ramybės jau nuo neatmenamų laikų. “Pasak Herodoto, nėra nė vieno žmogaus, kuris bent vieną sykį nebūtų sau palinkėjęs nesulaukti rytojaus, – vis dėlto kiekvienas sveikas žmogus, kad ir kokios būtų blogos jo gyvenimo sąlygos, instinktyviai nori gyventi ir bijo mirties.”2 Tačiau jei jis psichiškai nesveikas, jo mintis ir poelgius sunku nuspėti. Žmogaus psichika, jos sutrikimais bei ligomis buvo domimasi jau nuo neatmenamų laikų. “Senovėje pažiūrose į psichikos ligas vyravo visokie prietarai: ligos priežastis – dievų rūstybė, ligonius persekioja piktosios furijos arba dvasios ir t.t. Bet yra žinių, kad kai kur, kame civilizacija buvo aukštesnio laipsnio, buvo atsiradusios ir daugiau ar mažiau racionalios pažiūros ligonių atžvilgiu.”3 Be abejo Senovės Graikija buvo ta civilizacija, kurioje požiūris ne tik į psichines ligas, bet ir visą medicina buvo gana profesionalus ir moksliškas. “Hippokratas (460 – 377 a. pr. Kr.), laikomas medicinos tėvu, savo raštuose mini ir psichikos ligas, ir duoda nurodymų kaip jas gydyti. Tuo būdu psichiatrija tiek sena, kaip ir medicina apskritai.”4 Tačiau ne tik Hipokratas taip vertino žmogaus psichiką ir jos sutrikimus, visame Antikos laikotarpyje galima surasti racionaliai mąstančių žmonių, kurie į psichikos ligas žiūrėjo iš mokslinės pusės ir siūlė gydimo būdus, o ne piktųjų dvasių išvarymą. “Universalaus proto genialus filosofas Aristotelis (384 – 322), sūnus gydytojo, yra palikęs kai kurių įdomių pastebėjimų apie psichines ligas, pav., kad vieni psichikos sutrikimai yra prigimti, o kiti, – įgyti. Jis teisingai pastebėjo, kad epileptikai dažnai yra linkę prie žiaurumo. Paminėtinas Hippokrato mokslo skleidėjas ir tobulintojas Aretaeus iš Kappadokijos (30 – 90). Garsusis Romos gydytojas Galėnas (130 – 201), kilęs iš Pergamo, Mažojoje Azijoje, tarp kitko pasižymėjo, kaip centrinės nervų sistemos anatomas. (.) Psichines ligas jis skirsto į ūmines ir chronines. (.) Ypatingai įdomus savo darbais yra numidietis gydytojas Caelius Aurelianus, gyvenęs IV a. po Kr. gale ir V a. po Kr. pradžioje. Jisai mokino, kad psichikos ligos esančios tokios pat ligos, kaip ir kitos vadinamosios kūno ligos.”5 Tai įrodo, kad Psichiatrijos pradžia, kaip ir kiti mokslai savo tikrąjį kelią pradėjo eiti Senovės Graikijoje, o vėliau perėjo į Senovės Romą, kuri mokslo pasiekimus paliko vėlesnėms epochoms, civilizacijoms, žmonių kartoms ir visu tuo palikimu mes dabar naudojamės. Tai suvokė ir Lietuvos tarpukario mokslininkai bei kultūros veikėjai, kurie stengėsi visą tai perduoti žmonėms, publikuodami tai straipsniuose, moksliniuose darbuose ir pan.

Jau daug tūkstančių metų pr. Kr. astronominės žinios buvo ištobulintos Kinijoje. Egiptiečiams taip pat šios žinios buvo ne svetimos. “Graikai ir Romėnai astronomines žinias perėmė ir egiptiečių”, tačiau dangaus kūnų stebėjimas sumenkėjo, ypač nuo to laiko, kai buvo pradėti vartoti smėlio ir vandens laikrodžiai laikui nustatyti.”1 Tačiau vis gi ir tuomet atsirasdavo šios srities mokslininkų: “Aristarchas, nepaprastai aiškiai pasisakydavo, dėl visatos sudarymo”, bet jo kaip ir kitų nuopelnai astronomijai buvo pernelyg ankstyvi tiems laikams, todėl negalėjo susilaukti bendro pripažinimo, “Romėnams gi reikėjo nugalėti visą žemės pasaulį; jiems nebuvo laiko rūpintis dangaus pasauliais.”2 Tačiau graikų astronomų pasiekimai vis gi pasiekė Europą, nors ir netiesiogiai: “Arabai užkariavo Aleksandriją ir kartu su kitomis brangenybėmis parsigabeno į Arabiją ten sukauptas mokslo vertybes. Čia išmintingi tos šalies valdovai susipažino su astronomijos mokslu. (. ) Arabai atnešė astronomiją į Vakarus.”3 Savotiškas paradoksas, graikų mokslininkai astronomiją giliai studijavo, bet jų pasiekimus įvertino svetimšaliai. Astronomija turi trys vystymosi etapus: “Pradžioje žemė žmogui atrodė plokščia, (.) vėliau žemė žmogui pasirodė apvali, niekio neparemta, laisvai kabanti tarp dangaus kūnų, pasaulio vidury, tai geometrinis pasaulėvaizdis paprastai jungiamas su Ptolamejaus arba Aristotelio vardais.”4 Na, o trečiasis etapas – tai, ką mes žinome apie žemę dabar, kad žemė yra įprastas dangaus kūnas kaip ir daugelis kitų.

Kur kas daugiau graikai nuveikė matematikos srityje pvz., Pitagoras ir Euklidas mokslo srityje gerai žinomi ir dabar, Jų darbai ir teorijos naudojamos nuo Antikos laikų. “Pitagoras padarė perversmą matematikoj, sudaręs skaičių serijose tam tikrus taisyklingumus, priėjo net savotiškos mistiškos pažiūros, kad skaičiai valdo ir nulemia viską. Pitagoro dėka vakarinė graikų gentis patenka į mokslo istoriją.”5 Daugeliui iš mūsų šis žmogus Tikrai žinomas ir vertinamas, tačiau ne tik jis. “Euklido geometrija gerai tiko kasdieninio gyvenimo ir technikos reikalams. Fizika taip pat buvo ja patenkinta.”6 Tarpukario Lietuvoje buvo žinoma ir daugiau Antikos mokslininkų nusipelniusių šiam mokslui, tačiau šie du buvo minimi dažniausiai. “Geometrijos mokslas yra labai senas. Jau III-me šimtmety prieš Kristų graikų mokslininkas Euklidas parašė savo pirmąjį geometrijos veikalą, kuris iki šiol dar nėra nustojęs savo reikšmės. Anglijoje kai kuriose mokyklose net dabar geometrija einama tiesiog iš Euklido. Ir mūsų geometrijos vadovėliai mažai kuo skiriasi iš esmės nuo to pagrindinio Euklido veikalo. Geometrijos išdėstymas susideda iš apibrėžimų (nusakymų, definicijų), aksiomų ir teoremų.”1 Kaip matome Antikos geometrija buvo labai artima XX a. Lietuvoje ir Europoje, be to labai vertinama mokslo srityje, tad nenuostabu, kad apie tai daug rašyta.

Verta paminėti dar vieną mokslo sritį – sociologiją, kuri buvo pradėta aktyviai vystyti tarpukario Lietuvoje. Norėčiau pasakyti, kad tuometinis sociologai tyrė šeimos atsiradimo ir evoliucijos, matriarchato ir patriarchato procesus bei jų poveikį žmonijos istorijai. Antikos laikotarpis nebuvo apleistas, tyrinėjamos buvo netgi Graikų legendos: “Čia įvyksta pasikalbėjimas Oresto, ginusio tėvo teisę, su Erinijomis, gynusioms jo motinos teisę. Teismas jau, matyt, vyko patriarchato laikais, nes teisėjų balsams pasidalinus per pusę, Atėnė balsavo už Orestą, (.) Tačiau Eschilo Tragedijoje dar matome ir matriarchato pėdsakų,”2 Antikos laikotarpis labai įdomus savo įvairumu ir nepastovumu, šeimos supratimas taip pat nebuvo vienodas. “Žodžio ‘familia’ reikšmė jau romėnų buvo suprasta kaipo giminystės ryšys. Čia šeima, arba familia, jau reiškė grupę žmonių, iš vienų tų pačių protėvių kilusių. Šitaip šeimą suprato romėnai.”3 Greičiausiai jie pirmi pradėjo naudoti būtent šią žodžio reikšmę, kuri ir mums iki šiol suprantama ir aiški. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tarpukario Lietuvos sociologai labai tiksliai pastebėjo pačių Antikos gyventojų susidomėjimą šeimos, vyro ir moters vieta tuometiniame pasaulyje. “Herodotas pripratęs prie moters būklės Graikijoje, labai stebėjosi, kad Egipte moterį kitaip žiūrima. Princesės ten galėjo būti valdovėmis, galėjo sostą paveldėti.”4 Graikai moterį vertino kur kas mažiau netgi šeimoje, tačiau moterys atrado savo veiklos nišą ir taip pakeitė požiūrį į save: “Turtuoliai graikai per pokylius pradėjo kviestis į savo rūmus šokėjų, dainininkių, kurios, bešokdamos, bemokydamos muzikos, savo protu, gražumu, grakštumu ir jumoru paviliojo jaunuolių ir įžymybių širdis; (.) Heteros padarė didelės įtakos graikų papročiams, menui ir filosofijai. (.) Graikų kultūrai patekus į romėnus, romėnų patriarchalinėse, pilnose sentėvių prietarų šeimose, pasidarė daugiau laisvės.”5 Toks moters padėties progresas džiugino Lietuvos moteris tarpukaryje, galbūt todėl jų padėčiai visuomenėje, istorijai ir jos kaitai buvo skiriama daug dėmesio mokslininkų tarpę. Tačiau kaip minėjau tuometiniai Antikos mokslininkai taip pat domėjosi panašiais dalykais: “Graikų rašytojas Herodotas aprašo vieno Skifų kunig. Laidotuves, kurias jis pats yra matęs. (.) kartu su mirusiu kunig. Buvo palaidota jo žmona, 50 tarnų ir 50 arklių!1 Šiuo bausiu papročiu pasibaisėjo netgi Herodotas, žmona čia nesiskyrė nuo visos kitos nuosavybės. Toks senas sociologinis požiūris vertė įdomautis žmonių tarpusavio santykiais, jų skirtumais skirtingose tautose jau Antikoje, o tai buvo pastebėta.

Nepamirškime dar vieno mokslo – istorijos. Pirmas istorikas, kaip žinia, yra Herodotas ir jau ne karta citavau jo tyrinėjimus, atradimus ir istorijas. “Istorija yra sąmoningas ir pažangus žmogaus gyvenimo vyksmas. Kur nėra žmogaus ten nėra ir istorijos.”2 Tarpukaryje istorijos tematika buvo labai populiari, svarbi ir aktyviai plėtojama, siekiant pakelti tautos dvasią, ieškant didvyrių, prasmės ir tiesos. “Didžiausio dėmesio vertas istorinis reiškinys yra Romos imperija, ypač jos žlugimas. Kaip tas grandiozinis politinis kūrinys susidarė, kaip jis plėtojosi ir pagaliau suiro – tai dažnai istorikų tyrinėta problema.”3 Ji nedavė ramybės ir Lietuvos tarpukario istorikams, manyčiau, neužmiršta ji ir šiais laikais. Tačiau graikų istorijos puslapiai nemažiau domino istorikus ir netik juos. Jų istorijos, mitai ir legendos ryškiai paveikė ir literatūros kryptį, manyčiau, visą Europos kultūrą, ką jau kalbėti apie istoriją, kurią kūrė paprasti žmonės ir didieji vadai, mitiniai herojai ir dievai. “Graikų istorija prasideda legendomis persipinusiomis su tikrais, ne visada teigiamais istoriniais faktais. Prisiminkime Aleksandrą Makedonietį, kuris nugalėjęs Persiją, susipažįsta arčiau su Rytų despotijos tradicijomis. (.) Romos diktatorių – Cezarį, kuris sugriovė respublikos vaizdą ir davė despotijos, tironijos ir megalomanijos pavyzdį sekantiems po jo imperatoriams.”4 Ir dar daug kitų Antikos istorijos tarpsnių, veikėjų, kurie domino ir domins mus dar ilgai, Herodoto, Plutarcho ir Tacito darbais, kuriais domėjosi tarpukario Lietuvos istorikai pačiai naudojami kaip senovės istorijos šaltiniai ir dabar.

1930-40 m. Lietuvoje visi mokslininkai sutelkė savo jėgas, kuriant mokslinę bazę. Todėl mokslo tyrinėjimai apėmė ne tik tuometinius mokslo laimėjimu, bet senųjų epochų laikus. Antikos palikimas neįkainojamas, tai suvokė ne tik lietuvių mokslininkai, visas pasaulis tyrinėjo antiką ir tebedaro tai toliau. “Šitokių žmonių dėka tapo atskleista praeities uždanga. Ir šiandien mes galim tiesiai tvirtinti, jog graikų istorijoj mes nusimanom geriau, negu patys graikai.”5 Manyčiau, tai savotiška tiesa, nes eilinis graikas tuomet vargu ar galėjo daug žinoti apie savo šalies tikrąją istorija, tačiau visgi nepamirškime, kad jų istorija yra begalo sena ir vargu ar mes galime teigti, kad viską žinome apie senovę netgi dabar.

Antikinis menas

Graikų civilizacija “sukūrė išbaigtas, darnias ir skaidrias meno formas, kurios ir šiandien tebėra gyvos ir žavingos. Ji davė tokių meno ir spekuliatyvinio galvojimo šedevrų, kurie sukūrė ištisas epochas, ir kurie ir šiandien savo grožiu ir savo vertingumu svaigina visus išlavintus žmones.”1 O romėnai, manoma, viską tik kopijavo iš graikų ir kitų tautų, na bent jau nuolat tuo buvo kaltinami tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros straipsniuose. Tačiau visgi Antikos menas garsus ir vertingas išliko iki šių dienų, net tarpukario laikotarpyje buvo nuolat ieškoma jo apraiškų ir be abejo atrandama, nors tai buvo tik likučiai. “Homero poemose minimoje saloje Ithaca, Odisėjo gimtinėje buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai,(.) kurių metu, manoma, surasti senovės architektūrinio paminklo liekanos – Akropolis, salos valdovų rezidencija. (.) Poliso grotoje, ant dugno buvo atrastos vazos, jų grožis leidžia manyti, kad t

. . .

IŠVADOS

Išstudijavusi literatūrą ir šaltinius, susijusius su pasirinkta tema, atsirinkusi turimą medžiagą, padariau šias išvadas:

1. Apžvelgusi Lietuvos tarpukario 1930-40 m. mokslo ir kultūros žurnalus, galėčiau teigti, kad tai buvo viena iš naujai kuriamos mokslinės bazės dalių, kuri papildė mokslinių darbų, tyrimų rezultatų, knygų, disertacijų informatyvią medžiagą. Tai liečia ir Antikos tematiką. Minėtos periodikos straipsniuose apstu istorinių duomenų susijusiu su Antika ir jos kultūra bei atskiromis jos dalimis.

2. Tai, kad buvo domimasi Antikos kultūriniu palikimu tarpukario Lietuvoje, atspindi tuometinė periodika ir jos tematikos. Ryškiaus iai išsiskiria 4 Antikinio kultūrinio palikimo dalys: literatūra, mokslas ir filosofija, menas, religija. Jomis labiausiai domėjosi Lietuvos inteligentija, sparčiai jas studijavo, nagrinėjo ir vertino.

3. Kadangi lietuviai yra nuo seno literatūros gerbėjai, tai jų susidomėjimas Antikos literatūra visiškai akivaizdus. Grasiausi Homero, Vergilijaus ir kitų kuriniai ne tik buvo palankiai vertinami, jais buvo žavėtasi. Antikos literatūinių kurinių meninė vertė, literatūriniai žanrai ir kūrybos būdai buvo pateikiami, kaip pavyzdžiai, visos Europos literatams, taip pat ir lietuviams. Tačiau tai buvo tik vienas iš daugelio studijuojamų laikotarpių ir jo literatūra nebuvo svarbiausias literatūrologų nagrinėjimo objektas.

4. Antikos mokslas ir filosofija užėmė išties garbingą vietą minėtoje Lietuvos periodikoje. Šios Antikos kultūros sritis buvo plačiai nagrinėjamos ir aptariamos mokslo srityje, kadangi Lietuvai reikėjo daug pasiekti, daug nuveikti šiose srityse. Antika buvo laikoma Europos mokslo ir kultūros lopšiu, todėl sio laikotarpio studijos buvo privalomos, norin eiti į prieki ivairiose mokslo ir kultūros srityse.

Antikos filosofijai ir jos atstovams buvo teikiama išties didelė pagarba. Šio mokslo nuopelnai ir palikimas buvo plačiai studijuojami ir naudojamifilosofijos studijoms.Kitų mokslų sritys, kurios padarėpradžią Antikos laikotarpyje taip pat nebuvo pamiršti. Antika – mokslo lopšys, kurį privalu buvo pažinti tam, kad galima būtų studijuoti atskirus mokslus toliau.

5. Antikinis menas, deja, nebuvo taip plačiai studijuojamas, bent jau minėtoje periodikoje. Grabūt tam priežastis buvo ta, kad menas aplamai neatrodė tiek svarbus kaip mokslas, literatūra ir religija. Tačiau visgi randama Antikinio meno domėjimosi apraiškų, straipsnių, kuruose juo buvo žavimasi, lyginama su kitais laikais ir pan.

6. Susidomėjimas Antikos laikotarpio religija išties išskirtinis. Ši sritis buvo plačiai studijuojama, analizuojama ir aptariama Lietuvos periodikoje. Religija visuomet buvo labai aktuali tema studijos ir pan. Lietuvoje, kadangi lietuvių tauta išties religinga ir tarpukaryje tai buvo labai ryšku. Religijos tematika buvo daug rašoma įvairiuose žurnaluose. Tokia gausia Antikos religijų studija paskatino ir tai, kad daugiau tūkstančio metų trukęs laikotarpis religijos prasme buvo labai spalvingas ir įvairus, o tai labai domino.

7. Antikinės kultūros palikimo reikšmės vertinimai Lietuvos periodikoje buvo išties nevienareikšmiai. Tai, kad minėtas kultūrinis palikimas buvo svarbus, neneigė niekas, tačiau to palikimo atskiroms dalims buvo skiriama nevienodas dėmesys. Taip pat norėčiau išskirti kultūrinių Romėnų ir Graikų civilizacijų palikimų vertinimus.

Visas graikų civilizacijos palikimas buvo vertinamas labai palankiai, tačiau nepriskiriant jiems daugiau nei jie pasiekė. Kitaip buvo vertinamas romėnų civilizacijos palikimas. Tai buvo ištisos kritikos pripildyti straipsniai, kuruose Roma kaltinama savo amoraliu elgiasiu, grobikiška politika ir netinkamu gyvenimo būdu. Visi pasiekimai, kurie garsino Romą buvojai nepriskiriami, nes juos padarė ne romėnai. Tačiau buvo pripažystama, kad romėnų civilizacija buvo tikrai didinga ir svarbi tiek kultūrine, tiek istorine prasme.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA:

Literatūra:

1. Antika.//Filosofijos istorijos chrestomatija. – V., 1977 m., I t. – P. 5-15.

2. Butkuvienė A. Lietuvos kultūros istorijos metmenys. – V., 1997 m., III-d. – P. 96-105.

3. Periodika.//Lietuvos enciklopedija. – V., 1990 m., XV t. – P.-625.

Šaltiniai:

1. Aleksa K. Moteriai apie moterį.//Kultūra. – K., 1931m., Nr. 8 – P.-437.

2. Audisio G. Viduržemio pajūris prieš Romą.//Kultūra. – K., 1939m., Nr. 2 – P. 100-103.

3. Audronis P. Valdovų ir tautų megalomanija.//Kultūra. – K., 1936m., Nr. 4 – P. 228-229.

4. Baldauskis J. Herkulio stulpai.//Kultūra. – K., 1937m., XIV t., Nr. 4 – P.-211.

5. Baldauskis J. Lyčių santykių sociologija.//Kultūra. – K., 1933m., Nr. 8 – P.-407.

6. Baldauskis J. Šeimoskilmės problemos.//Kultūra. – K., 1932m., Nr. 1 – P.-9.

7. Bičiūnas V. Moteris ir kūryba.//Židinys. – K., 1930m., VII t. – P. 161-163.

8. Blažys I. Psichiatrijos istorijos apybraiža.//Kultūra. – K., 1935m., Nr. 11 – P. 522-524.

9. Brenderis Pr. Vergilijaus 2000 metų gimimo sukaktuvių proga.//Židinys. – K., 1930m., VII t. – P.-141.

10. Cibinaitė M. Moters būklė ir sutuoktuvės sociologijos žvilgsniu.//Kultūra. – K., 1931m., Nr. 9 – P.-513.

11. Dagys J. Gyvenimo tendencija ir pasaulėžiūra.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 1 – P.-30.

12. Dubas V. Trubadūrų rolė, kalba, būklė. Šaltiniai.//Darbai ir dienos. – K., 1938m., VII t. – P.-6.

13. G.J. Senovės materializmas.//Kultūra. – K., 1931m., Nr. 9 – P.-495.

14. G.P. Religija ir jos visuomeninė reikšmė.//Kultūra. – K., 1932m., Nr. 4 – P.-208.

15. Ilgūnas J. Apie tikėjimą, dievus, apeigas ir Jėzų Kristų ant kryžiaus.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 2 – P. 104-105.

16. Ilgūnas J. Apie tikėjimą, dievus, apeigas ir Jėzų Kristų ant kryžiaus.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 4 – P. 196-197.

17. Įvairumai.//Naujoji Romuva. – K., 1932m., Nr. 20 – P.-479p.

18. Yla S. Žmogus ieško savęs.//Židinys. – K., 1938m., Nr. 1 – P.-41.

19. Jakštas J. Romėniškasis patriotizmas ir krikščionybė.//Židinys. – K., 1937m., Nr. 2 – P.-173.

20. Jatulevičius P. Kristaus prisikėlimas ir mitai.//Židinys. – K., 1940M., Nr. 3 – P.-290.

21. Jenssen O. Magija, religija ir mokslas.//Kultūra. – K., 1931m., Nr. 5 – P.-272.

22. Keliuotis J. Civilizacijos problema.//Naujoji Romuva. – K., 1935m., Nr. 12 – P.-273.

23. Laisv. A. Graikiška dovana.//Kultūra. – K., 1936m., Nr. 3 – P. 202-203.

24. Lapelis P. Konstantinas Didysis.//Židinys. – K., 1938m., Nr. 8-9 – P. 271-273.

25. Maceina A. Prometėizmo persvara dabarties kultūroje.//Židinys. – K., 1934m., Nr. 9 – P.-140p.

26. Maciūnas V. Tautotura.//Darbai ir dienos. – K., 1939m., VIII t. – P.-261.

27. Majeris V. Astronomijos tikslas ir reikšmė.//Kultūra. – K., 1938m., Nr. 6-7 – P. 460-461.

28. Maniukas I. Mokslas.//Naujoji Romuva. – K., 1937m., Nr. 10 – P.-107.

29. Mantvydas Pr. Senoji išmintais ir modernioji filosofinė mintis.//Židinys. – K., 1939m., Nr. 8-9 – P. 174-175.

30. Mykolaitis V. Garbingasenovė literatūrij ir praeities skriaudos tikrovėj.//Darbai ir dienos. – K., 1934m., III t. – P. 7-13.

31. Ming. Vl. Apie ką byloja praeities kapai.//Naujoji Romuva. – K., 1932m., Nr. 36 – P.-765.

32. Mokslas.//Naujoji Romuva. – K., 1932m., Nr. 17 – P.-380.

33. Oparinas A.I. Gyvybės kilmės problema.//Kultūra – K., 1936m., Nr. 3 – P.-196.

34. Poška A. Dr. Jono Basanavičiaus nuopelnai bulgarams.//Darbai ir dienos. – K., 1940m., IX t. – P.-332.

35. Radzikauskas E. Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida.//Darbai ir dienos. – K., 1938m., VII t. – P.-130.

36. Regelis K. Kelionė per Graikija.//Naujoji Romuva. – K., 1936m., Nr. 6 – P. 127-128.

37. RostovzeffM.J. Olimpiniaia žaidimai Olimpijoje.//Naujoji Romuva. – K., 1937m., Nr. 31 – P.-596.

38. Skardžius Pr. Gramatika ir stilistika.//Naujoji Romuva. – K., 1938m., Nr. 51 – P.-991.

39. Slavėnas P. Astronomijos įtaka pasaulėžiūrai.//Kultūra. – K., 1938m., Nr. 3 (172) – P. 164-165.

40. Slavėnas P. Erdvės problema dabartiniame moksle.//Naujoji Romuva. – K., 1933m., Nr. 140 – P.-711.

41. Slavėnas P. Realiatyvistinės pažvalgos į visatą.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 9 – P.-435.

42. Stankevičius V. Trys dabartinės kultūros pagrindai.//Kultūra.// K., 1930m., Nr. 1 – P.-2.

43. Šilkarskis V. Sokrato evangelija.//Židinys. – K., 1935m., Nr. 10 – P.-279.

44. Vergilijus. Eneida.//Židinys. – K., 1930m., VII t. – P.-145.

45. Vėžys I. Tikėjimo, mokslo ir valstybės autonomija.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 7 – P.-338.

46. Vincento A. Mokslas.//Židinys. – K., 1932m., Nr. 3 – P. 271-273.

47. Zimanas G. Kova su mirtimi.//Kultūra. – K., 1935m., Nr. 9 (119) – P.-389.

Join the Conversation

×
×