TURINYS
I. ĮVADAS 2
II. ANTIKOS KULTŪRA LIETUVOS PERIODINIUOSE ŽURNALUOSE1930 – 1940 METAIS: 91. Lietuvos mokslo ir kultūros periodika, jos istoriškumas aptariamulaikotarpiu. 92. Antikos kultūros tematika ir istorijos duomenų informatyvumas periodiniuose žurnaluose: 11a. Bendrieji antikinės kultūros istorijos aspektai. 11b. Antikinės grožinės literatūros palikimas. 13c. Antikos mokslas ir filosofija. 16d. Antikinis menas. 22e. Antikos religija. 243. Esminiai antikinės kultūros palikimo reikšmės vertinimai publikacijose. 28
III. IŠVADOS 31
IV. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 32
ĮVADAS
Temos motyvacijaMano pasirinkta tema, pirmiausia, atspindi mano pačios požiūrį į Antikos kultūrą, jos svarbą bei reikšmę Europos kultūros vystymesi, o ypač Lietuvos, nes esu lietuvė ir man rūpi jos kultūrinis bei visuomeninis gyvenimas ir vystymasis. Antikos laikotarpis yra begalo platus, tęsęsis per tūkstantį metų, jo chronologinės ribos prasideda nuo VI a. pr. Kr. ir tęsėsi iki VI a. po Kr. Šis laikotarpis patyrė ir pakilimų ir nuosmukių, o svarbiausia, paliko mums nepaprastą mokslo bei kultūros palikimą, kuriuo naudojosi visa Europa, įskaitant ir Lietuvą.Panašų palikimą mums lietuviams paliko tarpukario Lietuva, šviesos, mokslo, meno bei kultūros kompostas po ilgo tamsos ir priespaudos meto, ypač čia išsiskyrė ketvirtas dešimtmetis. Be abejo, nei aš, nei kas kitas negalėtų šio kultūrinio palikimo prilyginti Antikos palikimui, tačiau, žiūrint siauresne prasme, mums lietuviams tai nemažiau svarbus laikotarpis. Nors lyginant Antikos laikotarpį ir Lietuvos tarpukario laikotarpį, pastarasis atrodo kaip lašas jūroj, tačiau jie yra susieti. Kaip jau minėjau Antika paliko didžiulį palikimą, kuris įtakojo ir mūsų kultūros bei mokslo kūrimąsi ir brendimą. Aš norėjau šią sąsają atskleisti ir parodyti jos reikšmę, nes manau, kad šios temos dar niekas nerutuliojo. 1930 – 1940 m. kultūros ir mokslo žurnaluose yra daug straipsnių nagrinėjančių Antikos laikotarpio kultūros bei mokslo pasiekimus. Apie juos rašė, nagrinėjo, domėjosi ir tyrinėjo to meto Lietuvos mokslininkai ir kultūros veikėjai, o tai rodė jų išprusimo ir profesionalumo lygį. To pasiekoje atsirado daug, tyrimais pagristų, profesionalių straipsnių, knygų ir publikacijų, nagrinėjančių mokslo bei kultūros istorijas, jų pasiekimus nuo seniausių laikų iki dabar. Antika – tai mokslo ir kultūros mokykla, leidžianti vėlesnėms kartoms mokytis ir tobulėti, siekti aukštesnių tikslų. Lietuviai šią mokyklą pradėjo lankyti XIX a., tačiau intensyviausias mokymosi laikotarpis yra būtent XX a. ketvirtasis dešimtmetis, kuris atsispindi šio laikotarpio periodinėje spaudoje, o konkrečiau – mokslo ir kultūros žurnaluose.
Istorinės literatūros ir šaltinių apžvalgaApie tarpukario Lietuvoje (1930 – 1940 m.) leidžiamus mokslo ir kultūros žurnalus radau informacijos „Lietuvos enciklopedijos“ 15 tome išleistame Vilniuje 1990 m. Čia randama minimo laikotarpio leidžiamų žurnalų ir jų tematikos aprašymų. Plačiau apie menamus žurnalus ir aplamai apie tarpukario periodika bei jos plėtojamas temas radau informacijos A. Butkuvienės knygoje „Lietuvos kultūros istorijos metmenys“ III dalyje, kuri skirta 1904 – 1940 m., t.y. nuo lietuviškos spaudos draudimo pabaigos iki Lietuvos okupacijos. Čia aptariamas ir mano pasirinkto darbo Lietuvos kultūrinio gyvenimo laikotarpis, aptariami daugiausia vykę tyrinėjimai humanitarinių mokslų srityje, mokslo ir kultūros žurnaluose skelbiami mokslininkų monografijos, mokslo darbai (daktaro disertacijos), tyrimų rezultatai ir pan. Autorė mini, kad tarpukario laikotarpyje buvo parašyti reikšmingiausi moksliniai darbai. Vyko intensyvus mokslinės bei kultūrinės minties puoselėjimas, istorijos tyrimai ir vertinimai. Be abejo neapseita ir be Antikos laikotarpio, kuris buvo visos vakarų Europos kultūros ir mokslo pradžia bei pavyzdys, išlikęs iki šių dienų. „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ leidinys „Antika“ buvo parengtas ir išleistas, siekiant užpildyti antikinės filosofijos lietuvių kalba spragą. Ši knyga skirta graikų ir romėnų filosofijai, čia išsamiai atspindėta antikinės filosofijos raida, be autentiškų antikos filosofų kūrybos pavyzdžių, pateikiama medžiagos ir apie tuos filosofus, kurių raštų nėra išlikusių, jie reprezentuojami, remiantis antriniais šaltiniais. Menamo laikotarpio mokslo ir kultūros žurnalus („Židinys“, „Kultūra“, „Naujoji Romuva“, „Darbai ir dienos“) panaudojau kaip šaltinius, pagrindinę studijų medžiagą savo pasirinktai temai atskleisti. Žurnale „Židinys“ publikuoti Antikos kultūros ir meno kuriniai, pergalės ir neigiami bruožai, kuriuos nagrinėjo Lietuvos mokslininkai. Žurnale „Kultūra“ radau daugiausia medžiagos skirtos Antikos kultūros ir mokslo tyrinėjimams bei analizei. Čia buvo ir pažintinės medžiagos, skirtos artimiau pažinti ir suprasti jos reikšmę besikuriančioms Europos kultūroms, ieškomos sąsajos su Lietuvos kultūra. Žurnale „Naujoji Romuva“ daugiausia dėmesio skiriama istorijai, jos atsiradimui ir vystymuisi, taip pat daug medžiagos skirtos Antikos ir vėlesnių laikotarpių mokslo pasiekimams pažinti bei juos sulyginti. Žurnale „Darbai ir dienos“ dėmesys skirtas Lietuvos kultūros ir mokslo istorijos ištakų ieškojimui ir tyrimams, kurių pradžią randame Europos kultūros ir mokslo ištakose – Antikoje.Pateiksiu visų, mano rastų, minėtuose žurnaluose mokslininkų ir kultūros veikėjų pavardes bei jų 1930 – 1940 m. publikuotus straipsnius. Kažkurie straipsniai buvo publikuojami keliuose žurnalų einamuose numeriuose, juose nagrinėjama tematika išsamiai plėtojama, ieškant įvairesnio ir objektyvesnio požiūrio. Žurnale „Židinys“:1. Bičiūnas straipsnyje „Moteris ir kūryba“ nagrinėjo neatsiejamus ryšius tarp moters ir kūrybos. Nuo seniausių laikų kūrybos įkvėpimo šaltinis buvo moteris, nes meilė ir aistra jai vertė įvairių laikų menininkus tverti šedevrus, o antikos kūryba – ne išimtis. 2. Dr. Pr. Brendelis straipsnyje Romos literato Vergilijaus 2000-ųjų gimimo sukaktuvių proga pristatė jo kūrybą, aprašė jos reikšmę ir išvertė jo kūrinį „Eneida“. 3. J. Jakštas straipsnyje „Romėniškasis patriotizmas ir krikščionybė“ aptaria Romos imperijos didybę istorijoje, žlugimą ir to priežastys. Straipsnyje didelis dėmesys skirtas krikščionybės plitimui, nagrinėjamas santykis bei įtaka Romos imperijai.4. P. Jatulevičius straipsnyje „Kristaus prisikėlimai ir mitai“ aptaria krikščionybės atsiradimą pagoniu tikėjimuose versiją. Analizuojamos antikos išminčių nuomonės ir požiūriai į mitus ir jų santykius su religija.5. S. Ylos straipsnis „Žmogus ieško savęs“ išplėstai publikuojamas keliuose žurnalo numeriuose. Jame autorius nagrinėja žmogaus asmenybės vystymąsi, savęs ieškojimą ir santykį su pasauliu. Straipsnyje aptariamas žmogaus santykis su dievu, asmens dvasiškumas, antikos laikų dieviškąjį įsikūnijimą žmoguje. 6. P. Lapelis straipsnyje „Konstantinas didysis“ pasakoja apie mūsų eros 4-o šimtmečio pradžioje gyvenusi Konstantiną Didįjį. Straipsnyje akcentuojami jo žygiai, jų reikšmė krikščionybei, ji prilyginama Lietuvos krikšto reikšmei mūsų tautai. 7. Dr. A. Maceina straipsnyje „Prometėizmo persvara dabarties kultūroje“ aiškina kultūros problemas, keičiantis istoriniam žmonijos gyvenimui, epochoms. Aptariamas religijos vaidmuo istorijoje, Prometėizmo esmė, antikinio mito krikščioniška versija, žmogaus absoliutumo siekimas per amžius, šio vyksmo problemos ir pasekmės. 8. Pr. Mantvydas straipsnyje „Senoji išmintis ir modernioji filosofinė mintis“ pateikia antikos laikotarpio filosofines mintis ir modelius nuo antikos laikotarpio iki XIX a. pradžios. Didelis dėmesys skirtas antikos filosofams, jų išminčiai. 9. Šilkarskis straipsnyje „Sokrato evangelija“ pateikia Sokrato – filosofijos tėvo ir pradininko „mokslą“, jo filosofinės minties aiškinimas ir uždaviniai. 10. Išverstas į lietuvių kalbą A. Vincento straipsnis „Aleksandras Didysis ir religinis sinkretizmas helenizmo gadynėje“. Jame aprašomas graikų kultūros veržimasis į Aziją, graikų minties palankumas moksliniam protavimui, pirmieji universitetai Pergame ir Aleksandrijoje, tolerantingas požiūris į gyvenimą, religinis sinkretizmas.
Žurnale „Kultūra“:1. Prof. K. Aleksas straipsnyje „Moteriai apie moterį“ nagrinėja meilės, santuokos ir moters santykius įvairių tautų istorijose, Herodoto mintys apie moters vietą visuomenėje. 2. G. Audisio straipsnyje, išverstame į lietuvių kalbą „Viduržemio pajūrys prieš Romą“ sugriaunamas Romėniškos civilizacijos pirmavimo mitas, kurį prieškaryje bandė atgaivinti Musolinis. Straipsnis parašytas gyvu impresionistiniu stiliumi. 3. P. Audronis straipsnyje „Valdovų ir tautų megalomanija“ aptaria megalomanijos reikšmę ir pateikia jos pavyzdžių bei vystymosi prielaidas. Pateikiami antikos laikotarpio megalomanijos pavyzdžiai ir jų analizė. 4. J. Baldauskas straipsnyje „Šeimos kilmės problemos“ aptaria Bachofeno matriarchato teoriją. Minima, kad jau Herodotas ir Tacitas nagrinėjo matriarchato požymius, kurios pagrinde giminystė yra vedama tik per motinos liniją, aptariama moters vieta visuomenėje įvairiose tautose. 5. J. Baldauskas straipsnyje „Ličių santykių sociologija“ nagrinėja ličių santykius, šeimos sąvokos atsiradimą ir reikšmę įvairiai istoriniais laikotarpiais. 6. J. Baldauskas straipsnyje „Herkulio stulpai“ aptaria senovės graikų legendą apie Dzeuso ir Alkmenos sūnų Herkulį, jo stulpus, kurie dangų atrėmė. Straipsnyje pasakojama apie Viduržemio jūros reikšmę jos pakrantės valstybėms istorijos tėkmėje. 7. Doc. J. Blažys straipsnyje „Psichiatrijos istorijos apybraiža“ skelbia psichiatrijos evoliucijos istorija nuo seniausių laikų iki XIX a. pradžios. 8. M. Čibinaitė straipsnyje „Moters būklė ir sutuoktuvės sociologijos žvilgsniu“ plėtojama tema publikuojama keliuose žurnalo numeriuose, jame nagrinėjamas požiūris į moterį ir sutuoktuves įvairiais istorijos laikotarpiais. 9. Ekonomistas J. Dagys straipsnyje „Gyvenimo tendencija ir pasaulėžiūra“ kalba apie visuomeninio gyvenimo formų kryptingą ir pastovų ėjimą viena linkme. Lyginama atskirų laikotarpių išminčių nuomonės apie gyvenimo dėsningumų paiešką, jų formas ir reikšmes.10. J. G. straipsnyje „Senovės materializmas“ aptaria antikinės filosofijos šaknys, kurios išdaugino pirmuosius Europos kultūrinio pasaulio filosofinius daigus.11. P. G. straipsnyje „Religija ir visuomeninė reikšmė“ lyginami graikų religijos ir politikos gyvenimai bei struktūra, kuriuos graikai sutvarkė panašiu principu.12. J. Ilgūnas straipsnyje „Apie tikėjimą, dievus, apeigas ir Jėzų Kristų ant kryžiaus“ aptaria žmogaus sukurtas religijas, tikėjimus, kurie susieti saulės, simbolika. 13. O. Jensenas straipsnyje „Magija, religija ir mokslas“ aptinkami ir antikos kultūros pėdsakai: Adoniso kultas. 14. V. Mejeris straipsnyje „Astronomijos tikslas ir reikšmė“ apsprendžia astronomijos tikslus, reikšmę, jos atsiradimo ir tobulėjimo istoriją. 15. Prof. A. I. Oparinas „Gyvybės kilmės problema“ aptaria gyvybės kilmės klausimo atsiradimą senovės Graikijoje, filosofų mintys apie tai. 16. M. Račkausko straipsnis „Graikiška dovana“ – tai ištrauka iš jo išverstos knygos „Platonas. Puota ir Faidonas“ iš graikų kalbos. Šiame straipsnyje trumpai apibūdinamas graikų kultūros palikimas, jo įtaka vėlesnėms Europos kultūroms besivystant.17. P. Slavėnas straipsnyje „Astronomijos įtaka pasaulėžiūrai“ aptaria astronomijos mokslo įtaka moksliniam gyvenimui, žmonių pasaulėžiūrai ir kt. Aptariama astronomijos istorinė raida.18. P. Slavėnas straipsnyje „Reliatyvistinės pažvalgos į visatą“ nagrinėja erdvės suvokimą, Neeuklidiška erdvės samprata, geometrijos mokslo reikšmė apskaičiuojant erdvę, Euklido nuopelnai geometrijos srityje. 19. V. Stankevičius straipsnio „Trys dabartinės kultūros pagrindai“ pirmoje dalyje lygina dabartines ir senąsias kultūras. Aiškinama kuo dabartiniai išminčiai skiriasi nuo senųjų. 20. J. Vėžys straipsnyje „Tikėjimo, mokslo ir valstybės autonomija“ nagrinėja žmogaus prigimtinių galių šaltinį, kurios pagimdė tikėjimą, mokslą ir valstybę. Šių trijų dalykų įtaka žmonių kultūrai. 21. G. Zimanas straipsnyje „Kova su mirtimi“ analizuoja gyvenimo ir mirties santykį, istorinių išminčių požiūrius ir aiškinimus aptariant mirties tematiką. Žurnale „Naujoji Romuva“:1. J. Keliuotis straipsnyje „Civilizacijos problema“ aptaria ir nagrinėja civilizacijos būties kausimus, senųjų civilizacijų vystymosi procesus.2. J. Keliuotis straipsnyje „Šių dienų Thiaki – legendinė Ithaka“ pateikia naujienas apie graikų archeologo prof. Kipariso versiją, kad netoli nuo Graikijos esanti sala Thiaki yra Homero poemose minima Ithaka – Odisėjo gimtinė. Archeologinių kasinėjimų metu rastos iškasenos šią versiją paryškina. 3. J. Keliuotis straipsnyje „Odisėjo pilies liekanos“ trumpai pateikia naujienas apie anglų archeologų kasinėjimus Ithakos saloje. 4. J. Maniukas straipsnyje „Gamtos mokslų evoliucija“ trumpai supažindina su minėtų mokslų evoliucija nuo senovės iki viduramžių. 5. Vl. Ming straipsnyje „Apie ką byloja praeities kapai“ paliečia ir graikų rašytojo Herodoto raštų turinio ištraukas apie jo gyvento laikotarpio įvykius.6. Prof. K. Regelis straipsnyje „Kelionė per Graikiją“ pasakoja apie nepaprastą Graikijos grožį, krašto savotiškumą, istorinius praeities paminklus, liekanas ir jų reikšmę.7. M. J. Rostovcevas straipsnyje „Olimpiniai žaidimai Olimpijoje“ pasakoja apie Graikijos miestų kūrimąsi, Olimpinių žaidimų rengimą dievo Dzeuso garbiai.8. Pr. Skardžius straipsnyje „Gramatika ir stilistika“ aptaria minėtų dalykų santykių kaitą nuo senovės iki XIX a. Aptariama antikos laikotarpyje stilistikos vieta kaip sintaksės priedas, kuris naudojamas praktiniams reikalams. 9. P. Slavėnas straipsnyje „Erdvės problema dabartiniame moksle“ aptaria ne tik dabartinio mokslo erdvės problemas, bet ir Antikos mokslo specifika bei santykis su erdve.Žurnale „Darbai ir dienos“:1. Prof. V. Dubas straipsnyje „Trubadūrų rolė. Kalba. Būklė. Šaltiniai“ aptaria ir palygina antikos ir viduramžių laikotarpių „Provincijos“ rašytojų įnašą į literatūros lobyną. 2. V. Mociūnas straipsnyje „Tautotyra“ aptaria lietuvių kalbos ir istorijos susidomėjimo reikšmę žmonių pilietiškumui, epizodiškai pateikia tautotyros mokslo atsiradimo istoriją antikos laikotarpyje.3. E. Radzikauskas straipsnyje „Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida“ epizodiškai pateikia ir Romos imperijos laikotarpio literatūra ir jos reikšmė, kaip savaimingo kūrybingumo daigas.4. A. Poška straipsnyje „Dr. Jono Basanavičiaus nuopelnai bulgarams“ pateikia epizodiškai vieną iš jo nuopelnų – jo surinktas senienas, likusias iš antikos laikų, kurių pagrindų Basanavičius įtakojo įsteigti archeologijos muziejus Sofijoje ir Varnoje. 5. V. M. Putinas straipsnyje „Garbinga senovė literatūroj ir praeities skriaudos tikrovėj“ aptaria lietuvių literatūros istorijos klausimus, paliesdamas Europos literatūros vystymosi istoriją, antikinės literatūros palikimą ir reikšmę ateities kūrybai. Aš tikrai neteigiu, kad Lietuvos 1930 – 1940 m. minėtuose žurnaluose didžiausias dėmesys buvo skirtas Antikos kultūrai ir mokslui tyrinėti it ieškoti sąsajų su Lietuvos kultūra ir mokslu, anaiptol tai būtų netiesa. Tačiau to meto Lietuvos mokslininkai, skyrę daugiausia dėmesio Lietuvai ir jos gyvenimui, tikrai domėjosi viso pasaulio kultūra, istorija ir mokslu, o tai rodė lietuvių sąmonėjimą pasauliniu atžvilgiu, juk yra sakoma: „Tas kuris nežinos nieko apie kitas pasaulio tautas ir jų gyvenimą, nieko nenusimano ir apie savo šalį, tautą ir jos gyvenimo istoriją.“Darbo tikslasŠio darbo tikslas atskleisti Antikos kultūros būtį ir reikšmę tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros žurnaluose.
Darbo uždaviniai:1. Mokslinės literatūros ir šaltinių, susijusios su pasirinkta tema, studijavimas.2. Turimos medžiagos atranka.3. Apžvelgti Lietuvos mokslo ir kultūros periodiką, jos istoriškumą aptariamu laikotarpiu.4. Apžvelgti Antikos kultūros tematika ir istorijos duomenų informatyvumą periodiniuose žurnaluose: a. Bendruosius antikinės kultūros istorijos aspektus. b. Antikinės grožinės literatūros palikimą. c. Antikos mokslą ir filosofiją. d. Antikinį meną.e. Antikos religiją. 5. Atskleisti esminius antikinės kultūros palikimo reikšmės vertinimus publikacijose.6. Padaryti išvadas.
ANTIKOS KULTŪRA LIETUVOS PERIODINIUOSE ŽURNALUOSE 1930 – 1940 METAIS
Lietuvos mokslo ir kultūros periodika, jos istoriškumasaptariamu laikotarpiu Atkūrus Lietuvos valstybingumą, po truputi ėmė daiginti savo intelektualius daigus Lietuvos mokslo bei kultūros pasaulis. “Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais moksliniai tyrimai buvo pradėti tik humanitarinių mokslų srityje.”1 Literatūros srityje savo darbais pirmavo”Naujoji Romuva”, skelbusi kūrybinį entuziazmą ir veržlumą, plačiai savo skiltis atverdama Vakarų Europos literatūrai ir jos kūrėjams. “Naujoji Romuva skatino naująsias literatūros jėgas, nors jos lapuose rasime nemažą būrį ir vyresniųjų. Apsčiai literatūros mokslui pasitarnavo universiteto periodiniai leidiniai, ypač Humanitarinių mokslų fakulteto Darbai ir dienos ir Teologijos-Filosofijos fakulteto Athaeneum. Nemažą dėmesio literatūrai skyrė ir tokie mėnesiniai žurnalai kaip Židinys, Vairas, Kultūra.”2 Šiuose leidiniuose apstu buvo literatūros kritikos, palyginimų, analizės bei jos istorijos. Svarbią vietą joje užėmė Antikos literatūra.
Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jauni Lietuvos mokslininkai labai vaisingai darbavosi ir sparčiai kūrė naują mokslo ir kultūros duomenų bazę. Jos svarbia dalimi tapo ir Lietuvos mokslo bei kultūros periodiniai žurnalai, kurių tuo metu buvo apie 18. Juose buvo publikuojami įvairių mokslinių tyrimų darbai, jų pristatymai Lietuvos inteligentijai. Straipsnių tematika buvo labai įvairi, ji priklausė nuo leidinio specifikos, kultūrinių, religinių bei mokslinių pažiūrų. Publikuojami buvo ir užsienio mokslininkų darbai, straipsniai, kurie buvo aktualus to meto Lietuvos mokslininkų tyrimams, jų darbų tematikai. Visomis pastangomis buvo stengiamasi ne atkurti, bet sukurti naują mokslo bei kultūros pasaulį Lietuvoje. Kalbant apie menamos periodikos istoriškumą aptariamu laikotarpių, galima būtų pasakyti, kad visa ji buvo persismelkusi istorijos dvelksmu. Įvairios mokslo bei kultūros sritys buvo nagrinėjamos nuo savo šaknų, galima sakyti istoriškai palaipsniui. Buvo aiškinamasi ir aptariama kiekvienos mokslo ir kultūros srities istorija. Juk norint ką nors pažinti, reikia sužinoti jo praeiti, palikimą bei evoliuciją iki šių dienų, o be istorijos tai neįmanoma. “Istorijos mokslas iki trečiojo dešimtmečio buvo daugiau mėgėjiško pobūdžio, buvo paskelbtas tik vienas kitas mokslinius reikalavimus atitinkantis darbas. (…) Ženkliausias buvo L.Karsavino įdirbis. Jis parašė monumentalų veikalą “Europos kultūros istorija” (I-V t., 1930-1937), kuriame išanalizavo Europos kultūros raidą nuo Romos imperijos susikūrimo iki XVI a.”1 Buvo ir kitų atskirų straipsniu susijusiu su Antikos kultūra, jos istorija bei neįkainojamu palikimu visai Europai, kurios dalimi pagaliau jautėsi ir Lietuva. Įvairių mokslo sričių atstovai norėjo pažinti mokslą, kad gelėtų juo naudotis ateičiai gerinti, tobulinti, atverti naujas perspektyvas. Visų laikų mokslo lopšys buvo sukurtas Antikoje ir įvairių sričių mokslininkai, nuolat ieškantys atsakymų į daugybę klausimų, dažnai sugrįždavo į senovę, kurioje slypėjo daug nepasakyto ir pamiršto seno, o kartu neatrasto naujo. Lietuvos mokslo bei kultūros periodikoje savo straipsnius, tyrimų rezultatus, bei to meto aktualijas publikavo mokslininkai: literatai, teisininkai, ekonomistai, filosofai, astronomai, matematikai, istorikai, sociologai, medikai, menininkai ir kt. Visi jie neaplenkdavo tematikos susijusios su Antika. Negalima teigti, kad Antikos tematika buvo labai plačiai išvystyta ir gausiai reiškėsi menamo laikotarpio Lietuvos periodikoje, tačiau ji tikrai buvo ryški ir reikšminga. Lietuvai tuo metu buvo aktualiausia jos pačios likimas, kuris visapusiškai dominavo visose srityse. Tačiau, juk yra sakoma, kad nepažinęs svetimo pasaulio, nesuprasi ir savojo. Menamo laikotarpio Lietuvos periodika, “atstovaudama skirtingoms ideologinėms pakraipoms, daug prisidėjo prie lietuviškos kultūros ugdymo”.2 Taip buvo sukurta viena iš svarbiausių Lietuvos mokslo bei kultūros duomenų bazių, kuri ligi šiol yra naudojama, šiuolaikiniame mokslo bei kultūros gyvenime ir yra nepaprastai svarbus žinių šaltinis dabartinėms ir ateinančioms kartoms.Antikos kultūros tematika ir istorijos duomenų informatyvumasperiodiniuose žurnaluose
Bendrieji antikinės kultūros istorijos aspektai Antikos palikimas ištisus šimtmečius žavėjo ir žavi iki šiol visą Europą, kuri kūrėsi ant sugriautos Romos imperijos pamatų. Lietuvai taip pat teko to palikimo gabalėlis, tiesiog jis buvo gautas ne tiesiogiai, o per Vakarų Europos rankas. Tačiau tai nereiškia, kad mums jis mažiau svarbus, nei kitiems. Antikos laikotarpis padarė didelę įtaką visam pasauliui, o tai mums gali patvirtinti istorija ir jos tyrimai, tačiau mano darbo temos tikslas atskleisti Antikos kultūros būtį ir reikšmę tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros žurnaluose, o ne visame pasaulyje.Lietuvos inteligentija siekė pažinti ne tik savo šalies gyvenimą, jo pasiekimus praeityje ir dabartyje, bet ir visą pasaulį nuo pradžių. Taip stengdamasi suprasti Lietuvos likimą, praeityje padarytas klaidas ir nuspėti teisingus ateities žingsnius.Lietuvos periodikoje, skirtoje inteligentijai, atsispindėjo to meto Lietuvos mokslo ir kultūros gyvenimo peripetijos, aktualiausi ir labiausiai jai rūpimi klausimai, nagrinėjamos temos ir pan. Viena iš nuolatinių temų buvo Antikos mokslas ir kultūra, jų palikimas ir reikšmė pasauliui ir Lietuvai. “Senųjų graikų menas, literatūra filosofija ištisus šimtmečius buvo Europos bendrakeleiviai. Visa, kas yra šiandien pasiekta moksle, mene, literatūroj, be abejo, savo šaknimis kyla dar iš graikiškos dirvos. Todėl nenuostabu, kad žmonijos mintis laikas nuo laiko mėgsta atsigręžti į tą pirmykštį savo lopšį, į ta versmę, iš kurios, kaip sakoma, gali semti kiekvienas, kiek jam reikia ir kiek jis pajėgia.”1 Taip ir mes tuomet sėmėmės tiek kiek reikėjo, kiek pajėgė protas, valia, dėmesys ir jėgos. Išnagrinėjusi 4 minėto laikotarpio mokslo ir kultūros periodinius žurnalus “Naujoji Romuva”, “Kultūra”, “Darbai ir dienos”, “Židinys”, išskyriau keturias, labiausiai išryškėjusias, kultūrinio palikimo dalis, susijusias su Antikos laikotarpiu.Pirmoji – tai Antikinė grožinė literatūra, kuri garsi savo nepaprastais didvyriais, stebuklais, meilės žodžių grakštumu ir nenusakoma menine verte, aukšta vertybių skale. Juk tai buvo kuriama daugiau nei tūkstantį metų. Antroji – tai Antikos mokslas ir filosofija, kurie gausiausiai minimi ir aptariami tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros periodikoje. Prisipažinsiu nustebau, aptikusi tokį platų mokslo sričių lobyną, kuris jei ne gimė, tai buvo išaugintas Antikos išminčių.Trečioji – tai antikinis menas, iki šiol įtakojąs viso pasaulio menininkų kūrybą, kuri žavi kiekvieną savo menišku nenusakomu paprastumu, mistiniu spindesiu ir istoriškumu.Ketvirtoji – tai Antikos religija, kuri buvo labai įvairi, nepastovi, besikečianti ir kartais susiliejanti į visumą, tačiau tame ir atsiskleidžia visas Antikos nepaprastumas ir autentiškumas. Menas, religija, literatūra, mokslas ir filosofija – tai tie kriterijai, kurie geriausiai pasako, ko buvo vertas senovės Antikos pasaulis. Kokią įtaką padarė mums jo palikimas ir koks aplamai buvo tas rodos nepaprastais didvyriais, žygiais, mokslininkais, menininkais, karais, linksmybėmis ir religijomis garsėjantis pasaulis, kuris domino ir domina lietuvius bei visą pasaulį iki šiol.
Antikinės grožinės literatūros palikimas Viena iš pastoviausių kultūros vertybių, kilusių iš tautos sąmonės susitelkimo, mes laikome ir literatūrą. Rašto paminklai – literatūra mums yra svarbiausias kriterijus įvertinti tautos kūrybiniam pajėgumui ir ištisų laikotarpių bei epochų vaisingumui.”1 Kai žmonės pasiekia tam tikrą bendrumo jausmą, jie stengiasi išlaikyti atmintyje tai, ką jie patyrė ir rūpinasi, kad tuos patyrimus sužinotų būsimos kartos. Taip susidaro bendros vertybės, viena jų – literatūra, pirmiausia atsirandanti žodinių padavimų ir epų, “o paskui ir ženklų arba rašto forma.”2 Būtent taip prasideda kiekvienos tautos ar epochos literatūra. Prisiminus Antikos laikotarpį visiems mums turbūt iškarto iškyla garsiausi Graikų epai, legendos ar padavimai apie garsųjį Heraklį, Odisėją ir kitus graikų didvyrius, kėlusius žmonių vienybę, žadinusius jų garbę ir ambicijas. “Atsiminkime tik auklėjamąją reikšmę graikų Iliados ir Odisėjos, romėnų Eneidos.”3 Čia aprašomi didvyriški žygiai, begalinės meilės polėkiai, dievų palaimos pažadai, visa tai buvo persisunkę graikų ir romėnų išgyvenimais, pasaulėžiūra ir to meto nuotaikomis. Senovės graikų epuose ir legendose buvo apstu tuometinės jų religijos, dievų vaidmuo jų gyvenime ir kūryboje vaidino svarbų vaidmenį, tai ryškiai atsispindėjo jų literatūroje. “Buvo graži senovės graikų legenda. Dzeuso ir Alkmenos sūnus Herakles, romėnų vadintas Herkules, vedęs Fibų karaliaus Kreono dukterį Megarą, buvo savo priešininkės Heros, Dzeuso sesers ir žmonos, apkvaišintas ir ėmė žudyti savo vaikus. Atgailos vietoje Herakles buvo atiduotas tarnauti Euristėjui, Argolidos valdovui, kuris liepė Herakliui atlikti dvylika darbų.”4 Legendose apie dvylika Heraklio didvyriškų žygių, kaip ir kitose graikų legendose išryškėja graikų pasaulėžiūros savitumas: dievai kaip žmonės, o žmonės kaip dievai, visi jie gali tverti stebuklus, tarpusavyje besivaržant. Ir aplamai visoje graikų literatūroje daugiau gražaus kilnumo, išminties, tyros meilės nei atviro erotizmo ar vergiško religingumo nes tai, manyčiau, neteikia literatūrai jokio žavesio ir kilnumo, o svarbiausia meniškumo.
Prie graikų literatūros galime priskirti ir Platono kūrinius “Puota” ir “Faidonas”, kurie atskleidžia vėlesnį graikų gyvavimo etapą, jo vertybes, alsuojančia dvasią ir anuometinės literatūros savitumą. “Platonas kai kam gali būti nepriimtinas kaip filosofas, bet kaip rašytojas, stilistas Platonas yra begalinio tobulumo meistras. Savo kūriniuose “Puotoje” ir “Faidone”, parašytuose dialogo forma, Platonas su nepasiekiama jėga ir vaizdingumu duoda du Sokrato gyvenimo momentus – “Puotoje” pokalbyje apie meilę ir “Faidone” – priešmirtiniame Sokrato pasikalbėjime su mokiniais apie sielą.”5 Šie kuriniai byloja mums apie tai, kad Graikijoje tuo metu keitėsi žmonių pasaulėžiūra, mąstymo būdas, vertybės ir pan., kas ir atsispindėjo literatūroje, jos pačios savitume. Visais žmonijos gyvavimo laikais moteris vaidino svarbų vaidmenį kūryboje ir nebūtinai kaip kūrėja, greičiau kaip kūrybos žadintoja – mūza, kuri “visad sužadindavo vyrų sielą ir priversdavo ją žydėti įstabiais pilnutinės kūrybos žiedais.”1 Literatūroje be jos taip pat ne apsieita. Įvairioje Antikos laikotarpių literatūroje gana įvairiai pasireiškia moteris: tai ji tyros meilės simbolis, tai nenumalšinamos aistros sukėlėja, tai paleistuvystės ir erotikos simbolis, tai šeimos židinio sergėtoja. “Stabmeldiškoji graikų ir ypač romėnų poezija dažnai apsieina be atviro erotizmo, kuris žemina poeziją, sudergdamas ją riebių vyriškų cinizmu. Net Ovidijus, turėjęs tokį didelį talentą, kad mokėjęs eilėmis kalbėti, šalia kilnių”Metamorfozių” ir “Fasti” parašęs daugybę erotiškų dainuškų, skirtų kažkokiai Morinai, greičiausiai bet kuriai kvailai lengvabūdiškai moteriai ar merginai.”2 Anuomet moteris pagarbos ir susižavėjimo vyrų tarpę sulaukdavo tik vyrų kūryboje, ir tai tesėsi gana ilgus amžius. Jei graikiško antikos pasaulio literatūroje moteris ir jos seksualumas ar aistringa meilė buvo vaizduojamas kukliau, tai romėniškajame pasaulyje meilės ir aistros išraiška pasiekė aukštesnį etapą, jai buvo kuriamos dainos, eilės ir pan. Atsirado didžiu poetų, kuriančių meilę moteriai eilėmis. “Virgilijus yra ne tik didis poetas, bet taip pat ir ypačiai žymus mūsų Vakarų Europos kultūros reprezentantas; dėl tos priežasties jis yra reikšmingas kiekvienai Europos tautai, kuri nori pasilikt prie sveikų tradicijų.”3 Didžiai vertinamas visame pasaulyje Antikos laikotarpio poetas nepamirštas buvo ir tarpukario Lietuvos inteligentijos. Visais jo poezijos kūriniais buvo žavimasi, “o jo veikalai statomi visos lotyniškai romaniškosios literatūros viršūnėje. (…) Germanų tautų palikuonys Vergilijų laikė didžiausiu klasikinės senovės poetu, bet po to šitos tautos ėmė vertinti daugiau Homerą.”4 Atrodo tarsi du senovės Antikos literatūros gigantai susikovė kūrybinėje kovoje. Garsiausias Vergilijaus kūrinys “Eneida” iki šiol nepamirštas: “Vis prisimena jai to vyro didis narsumas, jo giminės garbė; įstrigo į širdy jo veidas, jo kalba, ir negali ramiai jau ji pailsėti. (…) Koks čia naujas svetys atėjo į mūsų buveinę, koks jo veidas gražus, koks jis kilnus ir karingas. Aš esu tikra: jisai iš dievų yra kilęs. Ak kaip jį blaško likimas ir kiek daug kovų, pasak jo, jam teko praleisti!”5 Manyčiau, kad Homeras ir Vergilijus yra labai skirtingi: skirtingos literatūros srities, Antikos laikotarpių atstovai ir todėl kiekvienas iš jų savaip vertingas ir didis, užimantis garbingą vietą literatūros istorijoje, kaip ir jų kūriniai. Antikos laikotarpis pagimdė dar vieną literatūros pakraipą, nors stiliumi jis labiau panašėja į viduramžių kūrybą galbūt todėl, kad gimė šių epochų sankirtoje. “Marseille, senovės graikų kolonija, buvo lyg pirma hellenizmo tvirtovė vakaruose. Vadinamos romėnų “Provincijos” romanizavimas (lotynizavimas), artima Italijos ir Romos kaimynystė, jūros uostai, ilga “romėniška taika” nuo Augusto iki Konstantino ir vėliau – visa tai, atrodytų, turėjo pagreitinti ir praplatinti tos šalies civilizacijos žydėjimą. Tuo tarpu iki V amž. Mes nieko ypatingo nematom čionai – “Provincijos” rašytojai, poetai beveik nieko neįneša į lotynų (romėnų) literatūrą. Tik V amžiuj, kada Europos civilizacija ištiko baisus smūgis, kada griuvo Romos imperija, (…) kūrėsi Provanso poezija bei trubadūrų lyrika.”1 Taip prasidėjo naujas Europos gyvavimo etapas, nauja epocha su savo vertybėmis, gyvenimo būdų, pasaulėžiūra ir pan. Griūvant miestietiškai kultūrai, ėmė atgimti Provincijos gyvenimas, kuris įnešė naujų vėjų ne tik į literatūros istoriją, jis keitė visą gyvenimo struktūrą. “Poezijai visur ir visada turėjo ir turi didelės, netgi lemiančios, įtakos gyvenamasis metas, jo šūkiai ir rūpesčiai bei visa gyvenimo aplinkuma. (…) Iš čia kyla poezijos įvairumas ir didžiausias jos mums įdomumas.”2 Visa literatūra – kaip veidrodis, savotiškai atspindintis kiekvienos epochos žmonių gyvenimus, vertybes, pomėgius, pasaulėžiūrą, mąstymo būdą ir dar daug kitų dalykų, kurie nulemia epochos savitumą, Antikos literatūra tai tik dar karta įrodo.Antikos mokslas ir filosofija Antika – daugiau kaip tūkstantį metų trukęs Senovės Graikijos ir Senovės Romos civilizacijos klestėjimo laikotarpis.”1 Šis nepaprastas žmonijos gyvavimo etapas prasidėjo VII – VI a. pr. Kr. ir baigėsi V – VI a. po Kr. Antikinės civilizacijos vystymasis nebuvo tolygus. “Būta ir pakilimo, ir nuosmukio periodų.”2 Tokių periodu būta ir Antikos mokslo ir filosofijos pasaulyje. Kuris visais laikais ir iki šiol yra tyrinėjamas viso pasaulio mokslininkų. Per šį ganėtinai ilgą Antikos laikotarpį, buvo sukurtas svarbus filosofinis lobynas, o mokslo srityje buvo pasiekta tokių aukštumų, kad retkarčiais tenka susimastyti, kaip tai buvo įmanoma anais sudėtingais laikais. Dabartinis žmonijos pasaulis mums atrodo gana pažangus ir jo pasiekimai mokslo ir kitose srityse atrodo kaip savaime suprantami dalykai, o tuomet, prieš daugelį šimtmečių, žmonės sugebėjo padaryti sunkiausia dalyką – duoti pradžią. Buvo pasodintos mokslo šaknys, kurios mums visiems leido suvokti, jog žmogus yra sudėtingo pasaulio apsuptyje, tačiau jis gali jei nori pažinti šį pasaulį, dalinai pritaikyti jį sau ir prisitaikyti prie jo pačiam, ką mes darome iki šiol. Antikos laikotarpyje buvo arba sukurta, arba ištobulinta, arba padėtas pradas daugeliui mokslo sričių tokių kaip: astronomija, medicina, matematika, sociologija, tautotyra, istorija, fiziką, gramatika, stilistika ir aišku filosofija. Antikinės filosofijos tėvynė laiko graikų jonėnų kolonijas Mažojoj Azijoj. Šioj vietoj išdygo pirmieji Europos kultūrinio pasaulio filosofijos diegai (…) pirmą kartą graikų pasauly paneigiamos tradicijos ir duodama laisvė protui ir potyriui. Besilaisvinanti mintis, taupydama potyrio žinias, ima kurti savą pasaulio supratimą – tokį supratimą, kuris, čia ką paaiškindamas, čia pamokydamas, galo būti reikalingas praktiškam gyvenimui. Visos tos žinios kurias galėtume pavadinti šių dienų astronomijos, meteorologijos, geometrijos, fizikos ir kt. Mokslų embrionais, o taip pat ir naujo pasaulėvaizdžio, pasaulio kilmės ir susidarymo idėjos.”3 Filosofijoje buvo bandoma atrasti atsakymus į daugelį žmones kankinusius klausimus. “Klausimas, kaip atsirado gyvybė žemėje, jau seniai kvaršino žmogaus mintis. (…) Remdamiesi tiesioginiais stebėjimais ir naiviais samprotavimais, Aristotelis ir daugumas kitų graikų filosofų manė, kad įvairūs gyviai – vabzdžiai, kirminai, žuvys, šliaužikai – gali patys savaime atsirasti dumble, mėšle, ar kitose pūvančiose medžiagose.”4 Galbūt jie savotiškai buvo teisūs, bet šiuolaikiniai mokslininkai tai paneigtų. Tačiau nepamirškime, kad anuomet filosofija buvo daug aukščiau pažengusi nei kuris kitas mokslas. “Graikai svarstė, iš ko viskas susideda, kas yra gamta ir koks jos santykis su žmogumi, kas skatina žmogų veikti.”1 Galbūt, todėl graikai patapo vakarietiškos filosofijos pradininkais ir jų tarpui priskiriami garsiausi filosofai tokie kaip: Sokratas, Aristotelis, Platonas, Talis, Pitagoras, Demokritas ir dar daugelis kt., kurie sukūrė ištisą filosofijos lobyną.
Beveik visi filosofijos istorijos vadovėliai ir nesuskaitomi didesni ir mažesni darbai, paskirti Sokratui2 – filosofijos tėvui. Jo sukurta filosofinę mintį mums perteikė Platonas – Sokrato mokinys, todėl jo filosofinė mintis nėra autentiška, nes perduota mums netiesiogiai iš jo raštų, kadangi jis jų nerašė. Sokratas mėgo pokalbį, diskusiją, dialogą, nes tik taip, jo manymu, galima atrasti tikrąją tiesą. “Jo vyriausias uždavinys buvo atskleisti žmonėms tobulo gyvenimo idealą, sužadinti jų sielose jėgas tam idealui pasiekti.abstraktinės teorijos, priklausančios ar tai pažinimo teorijai, ar metafizikai, ar pagaliau teorinei psichologijai, nebuvo jam svetimos, nes jisai buvo prisigėręs visų savo laikotarpio dvasinių laimėjimų, bet jo paties kelias ėjo visai kita kryptim – Sokratas buvo ne metafizikas ir ne psichologas – teoretikas, o moralistas praktikas.”3 Jo mokymas nebuvo vien tik tušti žodžiai, jo gyvenimas buvo to įrodymas, todėl jis didis filosofas, taip ji prisimindavo ir tarpukario filosofai. “Platonas, Aristotelis ir eilė kitų išminčių ieškojo dėsningumo.”4 Savo apogėjų filosofija ir pasiekė būtent šių dviejų išminčių laikais, vėliau “pastebimas antikinės filosofijos smukimas, skurdėjimas.”5 Galbūt todėl, kad teoriniai mokslai atitrūko nuo praktikos. “Graikų filosofija, nuostabiai giliai skverbdamasi į patį dalykų vidų,buvo priėjusi kai kurias tiesas, kurios sudaro kiekvienos filosofijos branduolį.”6 Kuriuo naudojosi garsus Lietuvos tarpukario filosofai, o ir šiais laikais tas branduolys nemažiau vertas. Literatūra Antikos laikotarpyje buvo gana svarbi, galbūt, todėl ir su ja susiję mokslai tiksliau jų užuomazgos atsirado būtent Antikoje. “Gramatikos ir stilistikos santykiai nėra buvę visą laiką vienodi. Senovėje stilistika buvo ne kas kita, kaip šiandien praktiniam reikalui vartojamas sintaksės priedelis. Pvz., senovės romėnai joje stengėsi duoti nurodymų, kaip turi būti gerai lotyniškai išsireiškiama. Bet ilgainiui vis daugiau buvo stengiamasi ją atpalaiduoti nuo sintaksės ir padaryti atskiru, visai savarankišku dalyku.”7 Be abejo tiriamieji šių dviejų dalykų darbai prasidėjo daug vėliau ir Antika čia niekuo dėta, tačiau susidomėjimas įvyko būtent čia. Tautotyros užuomazgų mes taip pat galime rasti Antikoje. “Reikia pažymėti, kad tautotyros mokslas iš viso tada vos tiktai kūrėsi, nors palaidų etnografinių žinių jau iš seno įvairūs rašytojai nemaža pateikdavo savo veikaluose. Pvz., Herodotas aprašinėjo skitus, egiptiečius, legendarinius hiperborejiečius, neurus ir t.t. Tacitas prabangos išlepintiems romėnams piešė idilišką germanų gyvenimą. (…) Tuos įvairius etnografijai svarbius dalykus žymėti skatino ne koks nors nusivokimas apie jų mokslinę reikšmę, o žmogaus linkimas stebėti ir kitiems pasakoti retus ir keistus reiškinius.”1 Žmogaus smalsumas buvo ne vienos mokslo srities, įvairių atradimų ir kūrybinės veiklos įsižiebimo ugnele. Jis skatino žmonija eiti tobulėjimo keliu. Įvairūs dalykai nuo seniausių laikų kamuodavo žmonių psichiką. Mirtis – viena svarbiausiu apmastymo temų žmogaus mintyse, neduoda ramybės jau nuo neatmenamų laikų. “Pasak Herodoto, nėra nė vieno žmogaus, kuris bent vieną sykį nebūtų sau palinkėjęs nesulaukti rytojaus, – vis dėlto kiekvienas sveikas žmogus, kad ir kokios būtų blogos jo gyvenimo sąlygos, instinktyviai nori gyventi ir bijo mirties.”2 Tačiau jei jis psichiškai nesveikas, jo mintis ir poelgius sunku nuspėti. Žmogaus psichika, jos sutrikimais bei ligomis buvo domimasi jau nuo neatmenamų laikų. “Senovėje pažiūrose į psichikos ligas vyravo visokie prietarai: ligos priežastis – dievų rūstybė, ligonius persekioja piktosios furijos arba dvasios ir t.t. Bet yra žinių, kad kai kur, kame civilizacija buvo aukštesnio laipsnio, buvo atsiradusios ir daugiau ar mažiau racionalios pažiūros ligonių atžvilgiu.”3 Be abejo Senovės Graikija buvo ta civilizacija, kurioje požiūris ne tik į psichines ligas, bet ir visą medicina buvo gana profesionalus ir moksliškas. “Hippokratas (460 – 377 a. pr. Kr.), laikomas medicinos tėvu, savo raštuose mini ir psichikos ligas, ir duoda nurodymų kaip jas gydyti. Tuo būdu psichiatrija tiek sena, kaip ir medicina apskritai.”4 Tačiau ne tik Hipokratas taip vertino žmogaus psichiką ir jos sutrikimus, visame Antikos laikotarpyje galima surasti racionaliai mąstančių žmonių, kurie į psichikos ligas žiūrėjo iš mokslinės pusės ir siūlė gydimo būdus, o ne piktųjų dvasių išvarymą. “Universalaus proto genialus filosofas Aristotelis (384 – 322), sūnus gydytojo, yra palikęs kai kurių įdomių pastebėjimų apie psichines ligas, pav., kad vieni psichikos sutrikimai yra prigimti, o kiti, – įgyti. Jis teisingai pastebėjo, kad epileptikai dažnai yra linkę prie žiaurumo. Paminėtinas Hippokrato mokslo skleidėjas ir tobulintojas Aretaeus iš Kappadokijos (30 – 90). Garsusis Romos gydytojas Galėnas (130 – 201), kilęs iš Pergamo, Mažojoje Azijoje, tarp kitko pasižymėjo, kaip centrinės nervų sistemos anatomas. (…) Psichines ligas jis skirsto į ūmines ir chronines. (…) Ypatingai įdomus savo darbais yra numidietis gydytojas Caelius Aurelianus, gyvenęs IV a. po Kr. gale ir V a. po Kr. pradžioje. Jisai mokino, kad psichikos ligos esančios tokios pat ligos, kaip ir kitos vadinamosios kūno ligos.”5 Tai įrodo, kad Psichiatrijos pradžia, kaip ir kiti mokslai savo tikrąjį kelią pradėjo eiti Senovės Graikijoje, o vėliau perėjo į Senovės Romą, kuri mokslo pasiekimus paliko vėlesnėms epochoms, civilizacijoms, žmonių kartoms ir visu tuo palikimu mes dabar naudojamės. Tai suvokė ir Lietuvos tarpukario mokslininkai bei kultūros veikėjai, kurie stengėsi visą tai perduoti žmonėms, publikuodami tai straipsniuose, moksliniuose darbuose ir pan. Jau daug tūkstančių metų pr. Kr. astronominės žinios buvo ištobulintos Kinijoje. Egiptiečiams taip pat šios žinios buvo ne svetimos. “Graikai ir Romėnai astronomines žinias perėmė ir egiptiečių”, tačiau dangaus kūnų stebėjimas sumenkėjo, ypač nuo to laiko, kai buvo pradėti vartoti smėlio ir vandens laikrodžiai laikui nustatyti.”1 Tačiau vis gi ir tuomet atsirasdavo šios srities mokslininkų: “Aristarchas, nepaprastai aiškiai pasisakydavo, dėl visatos sudarymo”, bet jo kaip ir kitų nuopelnai astronomijai buvo pernelyg ankstyvi tiems laikams, todėl negalėjo susilaukti bendro pripažinimo, “Romėnams gi reikėjo nugalėti visą žemės pasaulį; jiems nebuvo laiko rūpintis dangaus pasauliais.”2 Tačiau graikų astronomų pasiekimai vis gi pasiekė Europą, nors ir netiesiogiai: “Arabai užkariavo Aleksandriją ir kartu su kitomis brangenybėmis parsigabeno į Arabiją ten sukauptas mokslo vertybes. Čia išmintingi tos šalies valdovai susipažino su astronomijos mokslu. (… ) Arabai atnešė astronomiją į Vakarus.”3 Savotiškas paradoksas, graikų mokslininkai astronomiją giliai studijavo, bet jų pasiekimus įvertino svetimšaliai. Astronomija turi trys vystymosi etapus: “Pradžioje žemė žmogui atrodė plokščia, (…) vėliau žemė žmogui pasirodė apvali, niekio neparemta, laisvai kabanti tarp dangaus kūnų, pasaulio vidury, tai geometrinis pasaulėvaizdis paprastai jungiamas su Ptolamejaus arba Aristotelio vardais.”4 Na, o trečiasis etapas – tai, ką mes žinome apie žemę dabar, kad žemė yra įprastas dangaus kūnas kaip ir daugelis kitų. Kur kas daugiau graikai nuveikė matematikos srityje pvz., Pitagoras ir Euklidas mokslo srityje gerai žinomi ir dabar, Jų darbai ir teorijos naudojamos nuo Antikos laikų. “Pitagoras padarė perversmą matematikoj, sudaręs skaičių serijose tam tikrus taisyklingumus, priėjo net savotiškos mistiškos pažiūros, kad skaičiai valdo ir nulemia viską. Pitagoro dėka vakarinė graikų gentis patenka į mokslo istoriją.”5 Daugeliui iš mūsų šis žmogus Tikrai žinomas ir vertinamas, tačiau ne tik jis. “Euklido geometrija gerai tiko kasdieninio gyvenimo ir technikos reikalams. Fizika taip pat buvo ja patenkinta.”6 Tarpukario Lietuvoje buvo žinoma ir daugiau Antikos mokslininkų nusipelniusių šiam mokslui, tačiau šie du buvo minimi dažniausiai. “Geometrijos mokslas yra labai senas. Jau III-me šimtmety prieš Kristų graikų mokslininkas Euklidas parašė savo pirmąjį geometrijos veikalą, kuris iki šiol dar nėra nustojęs savo reikšmės. Anglijoje kai kuriose mokyklose net dabar geometrija einama tiesiog iš Euklido. Ir mūsų geometrijos vadovėliai mažai kuo skiriasi iš esmės nuo to pagrindinio Euklido veikalo. Geometrijos išdėstymas susideda iš apibrėžimų (nusakymų, definicijų), aksiomų ir teoremų.”1 Kaip matome Antikos geometrija buvo labai artima XX a. Lietuvoje ir Europoje, be to labai vertinama mokslo srityje, tad nenuostabu, kad apie tai daug rašyta. Verta paminėti dar vieną mokslo sritį – sociologiją, kuri buvo pradėta aktyviai vystyti tarpukario Lietuvoje. Norėčiau pasakyti, kad tuometinis sociologai tyrė šeimos atsiradimo ir evoliucijos, matriarchato ir patriarchato procesus bei jų poveikį žmonijos istorijai. Antikos laikotarpis nebuvo apleistas, tyrinėjamos buvo netgi Graikų legendos: “Čia įvyksta pasikalbėjimas Oresto, ginusio tėvo teisę, su Erinijomis, gynusioms jo motinos teisę. Teismas jau, matyt, vyko patriarchato laikais, nes teisėjų balsams pasidalinus per pusę, Atėnė balsavo už Orestą, (…) Tačiau Eschilo Tragedijoje dar matome ir matriarchato pėdsakų,”2 Antikos laikotarpis labai įdomus savo įvairumu ir nepastovumu, šeimos supratimas taip pat nebuvo vienodas. “Žodžio ‘familia’ reikšmė jau romėnų buvo suprasta kaipo giminystės ryšys. Čia šeima, arba familia, jau reiškė grupę žmonių, iš vienų tų pačių protėvių kilusių. Šitaip šeimą suprato romėnai.”3 Greičiausiai jie pirmi pradėjo naudoti būtent šią žodžio reikšmę, kuri ir mums iki šiol suprantama ir aiški. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tarpukario Lietuvos sociologai labai tiksliai pastebėjo pačių Antikos gyventojų susidomėjimą šeimos, vyro ir moters vieta tuometiniame pasaulyje. “Herodotas pripratęs prie moters būklės Graikijoje, labai stebėjosi, kad Egipte moterį kitaip žiūrima. Princesės ten galėjo būti valdovėmis, galėjo sostą paveldėti.”4 Graikai moterį vertino kur kas mažiau netgi šeimoje, tačiau moterys atrado savo veiklos nišą ir taip pakeitė požiūrį į save: “Turtuoliai graikai per pokylius pradėjo kviestis į savo rūmus šokėjų, dainininkių, kurios, bešokdamos, bemokydamos muzikos, savo protu, gražumu, grakštumu ir jumoru paviliojo jaunuolių ir įžymybių širdis; (…) Heteros padarė didelės įtakos graikų papročiams, menui ir filosofijai. (…) Graikų kultūrai patekus į romėnus, romėnų patriarchalinėse, pilnose sentėvių prietarų šeimose, pasidarė daugiau laisvės.”5 Toks moters padėties progresas džiugino Lietuvos moteris tarpukaryje, galbūt todėl jų padėčiai visuomenėje, istorijai ir jos kaitai buvo skiriama daug dėmesio mokslininkų tarpę. Tačiau kaip minėjau tuometiniai Antikos mokslininkai taip pat domėjosi panašiais dalykais: “Graikų rašytojas Herodotas aprašo vieno Skifų kunig. Laidotuves, kurias jis pats yra matęs. (…) kartu su mirusiu kunig. Buvo palaidota jo žmona, 50 tarnų ir 50 arklių!1 Šiuo bausiu papročiu pasibaisėjo netgi Herodotas, žmona čia nesiskyrė nuo visos kitos nuosavybės. Toks senas sociologinis požiūris vertė įdomautis žmonių tarpusavio santykiais, jų skirtumais skirtingose tautose jau Antikoje, o tai buvo pastebėta. Nepamirškime dar vieno mokslo – istorijos. Pirmas istorikas, kaip žinia, yra Herodotas ir jau ne karta citavau jo tyrinėjimus, atradimus ir istorijas. “Istorija yra sąmoningas ir pažangus žmogaus gyvenimo vyksmas. Kur nėra žmogaus ten nėra ir istorijos.”2 Tarpukaryje istorijos tematika buvo labai populiari, svarbi ir aktyviai plėtojama, siekiant pakelti tautos dvasią, ieškant didvyrių, prasmės ir tiesos. “Didžiausio dėmesio vertas istorinis reiškinys yra Romos imperija, ypač jos žlugimas. Kaip tas grandiozinis politinis kūrinys susidarė, kaip jis plėtojosi ir pagaliau suiro – tai dažnai istorikų tyrinėta problema.”3 Ji nedavė ramybės ir Lietuvos tarpukario istorikams, manyčiau, neužmiršta ji ir šiais laikais. Tačiau graikų istorijos puslapiai nemažiau domino istorikus ir netik juos. Jų istorijos, mitai ir legendos ryškiai paveikė ir literatūros kryptį, manyčiau, visą Europos kultūrą, ką jau kalbėti apie istoriją, kurią kūrė paprasti žmonės ir didieji vadai, mitiniai herojai ir dievai. “Graikų istorija prasideda legendomis persipinusiomis su tikrais, ne visada teigiamais istoriniais faktais. Prisiminkime Aleksandrą Makedonietį, kuris nugalėjęs Persiją, susipažįsta arčiau su Rytų despotijos tradicijomis. (…) Romos diktatorių – Cezarį, kuris sugriovė respublikos vaizdą ir davė despotijos, tironijos ir megalomanijos pavyzdį sekantiems po jo imperatoriams.”4 Ir dar daug kitų Antikos istorijos tarpsnių, veikėjų, kurie domino ir domins mus dar ilgai, Herodoto, Plutarcho ir Tacito darbais, kuriais domėjosi tarpukario Lietuvos istorikai pačiai naudojami kaip senovės istorijos šaltiniai ir dabar. 1930-40 m. Lietuvoje visi mokslininkai sutelkė savo jėgas, kuriant mokslinę bazę. Todėl mokslo tyrinėjimai apėmė ne tik tuometinius mokslo laimėjimu, bet senųjų epochų laikus. Antikos palikimas neįkainojamas, tai suvokė ne tik lietuvių mokslininkai, visas pasaulis tyrinėjo antiką ir tebedaro tai toliau. “Šitokių žmonių dėka tapo atskleista praeities uždanga. Ir šiandien mes galim tiesiai tvirtinti, jog graikų istorijoj mes nusimanom geriau, negu patys graikai.”5 Manyčiau, tai savotiška tiesa, nes eilinis graikas tuomet vargu ar galėjo daug žinoti apie savo šalies tikrąją istorija, tačiau visgi nepamirškime, kad jų istorija yra begalo sena ir vargu ar mes galime teigti, kad viską žinome apie senovę netgi dabar.Antikinis menas Graikų civilizacija “sukūrė išbaigtas, darnias ir skaidrias meno formas, kurios ir šiandien tebėra gyvos ir žavingos. Ji davė tokių meno ir spekuliatyvinio galvojimo šedevrų, kurie sukūrė ištisas epochas, ir kurie ir šiandien savo grožiu ir savo vertingumu svaigina visus išlavintus žmones.”1 O romėnai, manoma, viską tik kopijavo iš graikų ir kitų tautų, na bent jau nuolat tuo buvo kaltinami tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros straipsniuose. Tačiau visgi Antikos menas garsus ir vertingas išliko iki šių dienų, net tarpukario laikotarpyje buvo nuolat ieškoma jo apraiškų ir be abejo atrandama, nors tai buvo tik likučiai. “Homero poemose minimoje saloje Ithaca, Odisėjo gimtinėje buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai,(…) kurių metu, manoma, surasti senovės architektūrinio paminklo liekanos – Akropolis, salos valdovų rezidencija. (…) Poliso grotoje, ant dugno buvo atrastos vazos, jų grožis leidžia manyti, kad tai buvo žymaus Ithacos gyventojo kapas.”2 Nuostabios Homero poemos ne tik žavėjo savo mistiškumu ir meniškumu, bet ir skatino gilintis istorikus į jo istorijų aprašymų faktus. Galbūt žmogus natūraliai nori tikėti stebuklais, kurie senovei suteikia nepaprastą menišką, paslaptingą prieskonį, kuris suteikią mūsų gyvenimui grožio, tikėjimo ir pan. Galbūt tarpukario Lietuvoje taip pat reikėjo pasakų, kuriomis remiantis galima atrasti tikrovės spindulių, atskleisti senovės paslaptis ir taip paskatinti tikėti ateities stebuklais, o to labai reikėjo lietuviams. ”Odisėjas saloje buvo garbinamas dar ilgai po savo mirties. Aiškų, kad toks dėkingumo kultas galimas tik didžiausiam tautos herojui.”3 Lietuvos žmonės minėtu laikotarpiu taip pat ieškojo ir garbino savo istorinius didvyrius (Vytautas), kurdami jų kultus ir mitus. Tautos mitai yra ne tik meniški tautos palikimai, bet ir tautos dvasios kėlėjai, tikėjimo į geresnę ateitį simboliai. Tuo atžvilgiu nesiskiria nei graikai, nei lietuviai. Antikinis menas sukūrė daug šedevrų, tačiau tuometinėje Lietuvoje inteligentija labiau domėjosi Antikos mokslu, filosofija, literatūra bei religija. Galbūt menas tuomet turėjo mažesnį prioritetą, o galbūt neužteko laiko gilintis į senovės meno kūrinius. Nors retkarčiais aptinkama architektūrinių paminklų žavesio aprašymų. “Romos koliziejus – lotynų genijaus įrodymas, (…) pamatęs žmogus pradeda stebėtis milžinišku El-Džemso koliziejumi.”4 Stebimasi ir žavimasi nuostabiais architektūros paminklais, tačiau čia romėnai turėtų lenktis prieš graikus. Lietuvos menininkai, istorikai po šalies valstybingumo atkūrimo, ne kartą yra pabuvoję Graikijoje ir Italijoje, ir būtent Graikijos senovės architektūros paminklai palikdavo jiems neišdildomų įspūdžių. “Homero tėvynėje, Graikijoje Europos kultūros pradžia. Italijoje mes turime nuo Romėnų laikų iki šių dienų meno ir kultūros tąsą, Graikijoje priešingai kultūra prasideda daug anksčiau. (…) Negaliu ir užmiršti jos meno liekanų, kurios užsiliko iš įvairių laikų.”1 Rodos, ten toj nuostabioj šaly, nuo Antikos garsioj savo nepaprastumu, ten menas tvyrojo visoje kūryboje ir veikloje, o galbūt taip tik atrodė, nes tarpukario Lietuvai romantizmo netrūko. “Viena iš seniausių architektūros liekanų Graikijoje – Tiriso pilis. Pasakos seka, kad čia gimė Herkulesas.”2 Rodos, kad visa antikinė graikų architektūra, menas prisotinti legendų ir jų didvyrių. “Kas nėra girdėjas apie Akropolį ir Partenoną, jo aukštas ir geltonas aukso spalvos kolonas. (…) Delfų orakulas, stovintis ant aukšto Parnaso kalno šlaito. Apolono Šventykla visai griuvėsiuose taipogi. Didelės Dzeuso šventyklos dorėnų kolonos guli eilėmis. Visa tai ir dar daugiau iš senovės laikų kėlė šio krašto didybę ir grožį. Ir visur kitur ta pati charakteringa architektūra ir įvairaus stiliaus kolonos, ką vėliau imitavo Romėnai, o Renesanso laikais Vidurinės Europos gyventojai. Taip pat jų įtaką matome ir Lietuvoje – mūsų dvarų rūmuose ir bažnyčiose.”3 Toks klasiškosios Graikijos architektūros meno poveikis palietė ir mus, ir tai buvo priimtina lietuviui, jis žavėjosi tuo ir panašūs statiniai, tai noras pasiimti to grožio dalelyte sau. Taigi, negaliu teigti, kad Antikinis menas buvo plačiai aptarinėjamas ir analizuojamas tarpukario Lietuvos inteligentijos, tačiau nepastebėtas jis tikrai neliko.Antikos religija Antikinis laikotarpis stipriai išsiskiria savo religijų gausumu, tai tikras religinio sinkretizmo pavyzdys. Tokią religijų ir jų formų gausą lėmė tuometinio laikotarpio užkariavimų gausa, nepaprastas imperijų dydis, tautų įvairovė ir žmonių migracija. Galėčiau pasakyti, kad Antikos religija savotiškai atspindį ano meto koloritą ir išskirtinumą. Ir tai tikrai buvo pastebėta Lietuvos tarpukario mokslininkų ir visuomenės veikėjų, be to religijos tematika buvo labai populiari tuo metu Lietuvoje, todėl nieko nuostabaus, kad buvo plačiai ją domėtasi, nagrinėjama ir lyginama jos įvairovė bei poveikis žmonėms, tas akivaizdžiai atsispindi tuometiniuose mokslo ir kultūros žurnaluose, ypač 1930-40 m. Antikos laikotarpis religijos tyrimams labai tinkanti, begalo įdomi derlinga dirva. Žmogus jaučia ir, sakytume, instinktyviai, kad vis dėl to yra kita tobulesnė, net absoliučiai tobula būtybė ir kitas – aukštesnis dieviškas gyvenimas. (…) Jau senosios rytų tautos tikėjo į galimą pačios Dievybės įsikūnijimą žmoguje. Graikai ir romėnai tai vaizdavo savo mitologijose ir misterijose.1 Religija nuo senų laikų lydėjo žmoniją, buvo jos sergėtoja, viltis, tikėjimo puoselėtoja, meilės ir paklusnumo, gėrio ir šviesos skleidėja. Tačiau religija visais laikais turėjo ir tamsių dėmių. “Judėjoje ir Romos imperijoje, bet ir visose šalyse, kur tiktai religija buvo įsigalėjusi, ten jinai kišėsi ne tiktai į politikos bei dorovės dalykus, bet ir į mokslą. Graikijoje buvo bedieviais apšaukti dėl savo mokslo Anaksagoras, Protagoras, Sokratas, Aristotelis, Toophrastas ir daug kitų. Sokratas buvo nuteistas išgerti nuodų, kiti buvo kalėjimuosna sugrusti arba kitaip kaip nukentėjo. Kai krikščionių religija įsigalėjo, tai ir krikščionys savo religijos tariamuosius priešus žiauriai persekiojo ir žudė.”2 Tokie žodžiai verčia manyti, kad tarpukaryje žmonės nebuvo “akli”, jie bandė vertinti viską teisingai, apžvelgiant ir įvertinant teigiamus ir neigiamus aspektus. Religija manipuliatorių rankose labai galingas ginklas, nes ji visais laikais darė didelę įtaką žmonijos istorijai ir Antikos laikotarpis nėra išimtis. Pagal savo politinę struktūrą graikai panašiai sutvarko ir savo dievų pasaulį. Danguje atsiranda dievų tarybą, kurioj posėdžiavo žymesnių padermių, profesijų ir gamtos dievybės. Tarybos susirinkimuose dievai elgėsi taip pat, kaip ir miestiečiai. Ir šiaip gyvenime graikų dievai nesiskyrė nuo valdančiosios klasės, kurios ydos ir silpnybės nesvetimos buvo ir dievams.”3 Labiausiai vertinamas graikų dievas – Dzeusas, buvo garbinamas ir vertinamas išties nepaprastai: “Vieno miškų apaugusio kalno papėdėje, gražiame žydinčiame slėnyje, nuo neatmenamų laikų didingai stovėjo Dzeuso aukuras. Netoliese kilo šventovė, išpuošta pačių didžiųjų graikų meistrų, joje visų žvilgsnius patraukdavo didžiulė statula galingojo dievo, sėdinčio soste. Patsai Fidijus ją pagamino ir marmuro, aukso ir dramblio kaulo, ir visi prie jos artindavosi baimės, virpesio ir pagarbos apimti.”1 Šiam dievui graikai aukodavo didžiausias aukas, jam skirti buvo Olimpiniai žaidimai, jo buvo labiausiai bijomasi ir kartu skiriama didžiausia pagarba. Daug dievų turėjo graikai, bet vieni mylimiausių buvo Adonisas, Dionizas ir kt. “Labiausiai žinomas yra Adoniso kultas, kuris buvo paplitęs ne tik Graikijoje, bet ir visoj vakarinėj Azijoj.”2 Antikiniam pasaulyje aplamai buvo labai populiarus įvairus religiniai kultai, kurie buvo praktikuojami įvairių švenčių, apeigų metu. Tarpukaryje daugiausia domėtasi tais kultais, kurie buvo siejami su krikščionybę. “Mums svarbu yra pažinti tie senovės mitai ir kultai, kurie buvo žinomi graikų – romėnų pasaulyje apie krikščioniškosios eros pradžią, kurios savo slaptomis apeigomis ieškojo būdo jungti žmogų su dievybėmis.”3 Buvo ieškoma sąsajų tarp įvairių religijų, viena jų – saulė, jos kultas, dievai. “Graikuose žymiausias dievas, buvo šviesos dievybė. Orfėjus saulę laikė didžiausiu iš visų dievų. Apolonas buvo graikų saulės dievas ir meno globėjas. Pirmesnysis graikų saulės dievas buvo Helios, kurį krikščionys priglaudė ir davė jam šv. Elijošiaus vardą. Galijoje saulės dievas buvo Belanas. Miozės vardas yra kilęs iš saulės dievo Mazu vardo. Romėnai, kurie buvo atsidavę Bakcho misterijai, garbino saulę. Julijonas sako, kad “pagal senovės padavimą Jupiteris buvęs saulės dievas. Ilgainiui stabmeldžių mitologijoje įvyko monoteistiška evoliucija. Šis judėjimas pasireiškė Mitros – Nepergalėtos saulės kultu, kuris prasiskverbė beveik į visas tautas.”4 Nepamirškime, kad saulės garbinimas nesvetimas ir mūsų praeityje, juk prieš tai kai tapime krikščionimis, buvome pagonis. Greičiausiai būtent tai ir norėjo mums priminti anuomet Lietuvos religijos tyrinėtojai ir tik vėliau, kaip ir kiti senovės pagoniški pasauliai perėmė krikščionybę. “Krikščionybės įkūrėjai priėmė vieno dievo pasaulio išganytojo tikėjimą, kuris atitiko monoteistišką pagonybės pakraipą.”5 Taip siekiama paaiškinti, kad laikui bėgant daugelis pagoniškų tikėjimų evoliucionavo ir sukūrė vieno dievo tikėjimą, ir ta evoliucija įvyko būtent Antikos laikotarpyje. Dar viena ryški senovės pagonybės sąsaja su krikščionybe – tai ugnis ir kryžius, jų simbolika ir reikšmė. “Visose senovės tikybose randame ugniagarbą ir ugnies dievus. Persuose ugnies dievas Ataras – Ormuzdo sūnus, Graikuose – Prometėjus, Romoje – Vulkanas, Senovės germanuose – Lokys, Slavuose – Ogoni, Lietuvių – Gabija. (…) Romoje vaidelutės saugojo šventąją ugnį. Lenkijoje ir senovės Lietuvių tikyboje vaidelutės saugojo šventąją ugnį.”1 Greičiausiai visa tai mums atskleidžia vieną tiesą, kurią suvokė ir anuomet Lietuvoje, kad religija, kokia ji bebūtų, vienijo žmones visais laikais. Kad ir tas pats kryžiaus ženklas, koks jis buvo svarbus ir artimas įvairiais žmonijos laikotarpiais, nuo akmens amžiaus iki šių dienų. “Ugnies sukūrimo įrankis – kryželis, buvo laikomas visų senovės tautų šventu ir gyvybės simboliu. Mes tą šventą įrankį randame akmens gadynės antkapių plitelėse, (…) žalvario gadynės daiktuose rastuose Trojoje, Rodo saloje Graikuose ir Italijoje, karalių piniguose, Romos katakombose, kapinynuose.”2 Tačiau ryškiausiai šiuo metu kryžiaus simbolika atsispindi krikščionybėje. “Katalikų bažnyčių apeigose dar ir šiandien yra garbinama ir gerbiama ugnis ir josios simbolis kryžius.”3 Galėčiau tik pridurti, kad nieko nepasikeitė ir mūsų dienomis: kryžių galime išvysti visur, teikdami jam pagarbą ir tik bedvasiai vandalai ar kvailiai drįsta paniekinti jį. Antikos laikotarpis yra labai turtingas savo religijų gausumu, sinkretizmu, kurie, manyčiau, ir buvo krikščionybės susikūrimo ir išplitimo priežastimi. “Krikščionybės eros pradžioje visas Viduržemio jūros kraštas buvo perdėm suhelenizėjas. Pergamo akropolis, Baalbecko maldyklos yra graikiški, raštai rašomi graikų kalba, graikų menas veržiasi Azijon iki Baktrianos, net Ryme pradedama kalbėti graikiškai. (…) Rytų pasaulis helenizavosi, tačiau helenizmas subarbarėjo ir orientalizavosi. Rytuose graikai pamatė visus prietarus, magijas, burtus, religinį entuziazmą.”4 Šitaip suartėję du pasauliai, pakeitė vienas kito gyvenimus, kultūras, religijas, pasaulėžiūra ir vertybes, o tai palieka savo pėdsakus istorijoje.“Aleksandras sukuria naują religiją, dieviškąjį imperializmą. Jis nukariavo Rytus, bet Rytai savo ruožtu nukariavo ir asimiliavo Aleksandrą. Jis tad ir niekas kitas, žmonių masėje įmaišė raugą, iš kurio vėliau iškilo iki tol dar nežinomi religiniai vaidiniai. Aleksandro epopėjoje turi pradžią tas sinkretizmas, iš pagrindų išjudinęs senąją graikų bei Rymėnų pagonybę. (…) Taigi atskirų tautų dievybės suartėjo savo tarpe, vieton daugybės įvairiausiu dievybių susidarė tam tikri dievybių tipai, kurie įvairiuose kraštuose tesiskiria tik savo vardais.”5 Taip religinis sinkretizmas paplito vakaruose ir savo epopėjos susilaikė Romos imperijos aukso amžiuje.
Romėnai apskritai buvo tolerantiški. Įvairios pagoniškos religijos Romoje turėjo visišką laisvę, tik krikščionybė neturėjo jokios malonės. Ji buvo persekiojama ne tiek religiniais, kiek politiniais motyvais.6 Šitokiu savo elgesiu Roma susilaukė krikščionių neapykantos, galbūt ir dabar romėnai susilaukia daugiau kritikos nei graikai todėl, kad kadaise užrūstino visus krikščionis, o ir kito tikėjimo tautos, nuskriaustos Romos imperializmo jos nemėgo. “Žydai, laikydami save išrinktąja Dievo tauta, kuriai lemta kada pasauly viešpatauti, neapkentė Romos imperijos, savo pavergėjos ir engėjos. Tąją neapykanta buvo užsikrėtę taip pat ir iš žydų tarpo išėję krikščionys. Imperijos pasipriešinimas krikščionybės plitimui dar padidino tą neapykantą.”1 Toks neapykantos ir apmaudo mišinys skelbė Romos imperijai prakeiksmą, dievo rykštės bausmę. Na vėlesni istorijos vingiai parodė – Roma žlugo. Jos žlugimo pasekmėje krikščionis dar ilgai buvo kaltinami dėl to, tačiau Roma žlugo dėl kitų priežasčių, o ne dėl prakeiksmų. Vėliau krikščionybei atėjo geresni laikai. “Konstantino tėvas jau pradėjo rodyti žymiai daugiau palankumo krikščionims. (…) Nugalėjęs priešus ir pirmą kartą įžengęs į Romą, Konstantinas suruošė didįjį tolerancijos aktą, kurį paskelbė 313 metais Milane. 324 metais jis išleido dekretą, kuriuo ragino savo valdinius pasekti jo pavyzdžiu ir tapti krikščionimis. Tai buvo galutinis smūgis pagonybei ir krikščionybės įsigalėjimo pradžia.”2 Vėliau atėjo krikščionybės valdžios metas, tačiau ilgainiui jis susilpnėjo. Antika ryškiai atskleidžia savo laikotarpio religinę įvairovę, kuri darė nemažą poveikį istorijai, žmonių ir imperijų likimams. Rodos, kad religinis gyvenimas Antikoje tiesiog kunkuliavo, nuolat keisdamas savo pavidalą, laidodamas senas ir gimdydamas vis naujas religijas, kurios buvo senųjų atmaina. Po Romos žlugimo naujam, besikeičiančiam pasauliui reikėjo naujos religijos, vienijančios žmoniją, kuria tapo krikščionybė, plačiai išskleidusi savo sparnus Europoje, ji iki šiol yra svarbi jos gyvenime. Laisvę atgavusi Lietuva laikė save katalikišku kraštu, todėl religinė tematika jos mokslo ir kultūros gyvenime buvo neatsiejamas dalykas, ką ir atspindėjos periodiniai žurnalai, juose publikuoti straipsniai ir skelbti tyrimų rezultatai.Esminiai antikinės kultūros palikimo reikšmės vertinimai publikacijose Vertinimas – labai sudėtingas ir rimtas dalykas, čia neišvengsi subjektyvumo. Visą gyvenimą mes vertiname viską ir visus: aplinką, žmones, ateitį ir praeitį, poelgius, pasekmes ir dar daugelį kitų dalykų. Tačiau vertinimas labai atsakinga darbas ir jei įsigilintume į jo reikšmę ir prasmę, savo mintis išreikštumėm labai atsargiai. Aš turiu atskleisti jums antikinės kultūros vertinimus tarpukario laikotarpio Lietuvos 1930-40 m. publikacijose. O jei konkrečiau, turėčiau pavaizduoti tuometinės inteligentijos požiūrį į Antikos pasaulį, jo kultūrą ir reikšmę, o tai labai atsakingas dalykas, tačiau aš pabandysiu. Tuometiniai Lietuvos mokslininkai ir visuomenės veikėjai gyveno labai aktyvų kūrybinį gyvenimą. Jie kūrė, ieškojo atsakymų, nagrinėjo daugelį dalykų, vertino tai, ką atrasdavo, kuo gyvendavo. Domėjimasis Antikiniu pasauliu kilo iš noro sužinoti kuo daugiau apie visą pasaulį, nuo kurio Lietuva buvo praktiškai atskirta daugybe metų. Ir, sakyčiau, požiūris į tą begalo seną pasaulį buvo kupinas romantizmo, tačiau kartu ir kritikos, o tai rodė lietuviškosios inteligentijos išprusimą. “Pažiūros kinta, papildo vienos kitą arba įneša svarbių pataisų į senus duomenys. Žvelgdami į mokslo praeitį, randame tenai daug atgyvenusių dalykų; tačiau visa tai kadaise turėjo savo raciją mokslo raidoje.”1 Lietuviai nuo seno gerbė senovę, savo ir kitų, vertino praeitį ir saugojo jos vertybes. Tai rodo dr. Basanavičiaus darbai: “Surinktos vertingos senienos: trakų, graikų ir romėnų laikų. Jo pastangomis buvo priversta Bulgarijos vyriausybė įsteigti Archeologinį Muziejų Sofijoje.”2 Ir dar ne vienas lietuvis darbavosi užsienyje ir Lietuvoje studijuodami Antikos mokslą, meną, religijas, istoriją, papročius ir pan. Tai rodo, kad tas žmonijos gyvavimo tarpsnis neliko nepastebėtas, anaiptol jis buvo begalo svarbus ir labai vertinamas, kitaip ar būtų tiek pastangų ir laiko skirta Antikos pažinimui. Analizuojant surinktą medžiagą galėčiau išskirti du vertinimo objektus: graikus ir romėnus. Į šias abi tautas, jų sukurtas civilizacijas ir palikimą buvo žvelgiama nevienodai. “Graikų civilizacija sukūrė grynąjį meną, racionalų mokslą, filosofiją, išdirbo mokslo ir galvojimo metodus, suteikė pagrindines intelektualinės ir estetinės kultūros sąvokas.”3 Šie pagarbus žodžiai leidžia manyti, kad graikiškasis kultūros palikimas buvo vertinamas išties teigiamai, jo reikšmingumas vertinamas labai palankiai, tačiau kartu galima pamatyti ir realios kritikos, nepriskiriant šiai senovės civilizacijai nebūtų dalykų “Techniškų išradimų jie labai nedaug padarė. Jos techniškieji išradimai turi daugiau pritaikomąjį pobūdį. Graikai nemėgo fizinio darbi ir jį niekino. Mokyčiausi ir gabiausi graikai buvo nuo jo visiškai atitrūkę.”1 Visus sunkiausius fizinius darbus darydavo vergai arba paprasti žmonės nematę mokslo šviesos. Apie tokius žmones istorija nutyli, tarsi jie jos nėnekūrė. Savotiškas paradoksas, sakyčiau, šalia klestinčio demokratijos lopšio ir laisvo žmogaus suvokimo egzistavo gausi vergija, kuriai buvo pavesti “visi fiziniai darbai, visi santykiai su materija.”2 Tačiau tame nieko nuostabaus, visais laikais žmonija labiausiai vertino ne paprastumą, skurdą ir priklausomybę, bet laisvę, protą ir nepaprastus pasiekimus bei jų paminklus. Minėtoji Lietuvos inteligentija vertino Antikos mokslą – graikų mokslą ir filosofiją, jų pasiekimus bei atstovus. Beje tai mes darome iki šiol. “Nėra abejonių, kad šių dienų filosofinės mintie horizontas yra daug platesnis, įvairesnis, nei, sakysime, Demokrito ar Aristotelio laikais. (…) Vis dėlto, jeigu atskiruose moksluose matome pažangą, kylant tiesia linija, tai ten, kur kalba eina apie galutines žmonijos ir visatos problemas, žmogaus mintis gali kartais padaryti posūkių ir į šalį, o momentais net grįžti atgal.”3 Pačiame šio straipsnio pavadinime slypi atsakymas į tai, kaip buvo vertintas tuomet graikiškasis intelektualinis palikimas: “Senoji išmintis ir modernioji filosofinė mintis”4, žodžiai išmintis ir mintis tarsi labai panašus ir kartu skirtingi, nes pirmasis reiškia sugebėjimą ne tik mąstyti, bet tai daryti protingai. “Graikų filosofija, nuostabiai giliai skverbdamasi į patį dalykų vidų, buvo priėjusi kai kurias tiesas, kurios sudaro kiekvienos filosofijos branduolį.”5 Toks įvertinimas manyčiau išliko iki šių dienų. Labiausiai vertinama buvo graikų kultūros dvasinis, o ne materialinis palikimas, nes materija tik laikinas dalykas, o dvasia amžina. “Šv. Augustinas matė antikinio pasaulio žlugimą, matė barbarų pergalę, bet sykių matė ir laimėjimą tos pasaulėžiūros, kuri buvo slaptas graikų laukimas ir kuriai jis pats atstovavo. Antikinė kultūra šv. Augustino žlugo metu tik materialiai. Josios dvasia buvo įimta į Krikščionybę.”6 Kitaip sakant graikų kultūros dvasia pakeitė pavidalą ir adaptavosi naujame kūne, taip išlikdama gyva. Visiškai kitoks požiūris ir vertinimas buvo romėnų kultūros, kuriai priskiriamos buvo labiau grobikiškos savanaudės ir egoistės savybės, kuriai budinga daugiau imti, o ne duoti pasauliui ir žmonijai. Romėnų civilizacijai buvo skiriami labiau ne pagyros ir pagarba, o kritika ir pasmerkimas, galbūt dėl perdėtų ankstesniu laikų vertinimų. “Roma buvo turtinga ir, matyt, todėl visose srityse jai priskiriama perdaug, jai atiduodama svetima. Pakanka pamatyti ką nors didingo, ir tuoj sakoma: Romos sukurta.”1 Kadaise Roma buvo laikoma visu pasauliu, tačiau “Pasaulis neprasideda Roma, pasaulis Roma ir nesibaigia.”2 Tai tikrai teisingi žodžiai ir Lietuvai tuomet jie buvo labai reikalingi, nes ji pati buvo nukentėjusi nuo didelės karingos valstybės, kuri laikė save didingesne nei visos kitos ir tik dėl to, kad buvo labai didelė, nors ir dabar Rusija laiko save išskirtinai didžia, galinga ir svarbesne nei kitos.
“Roma buvo tik momentas”3 visos žmonijos kultūros istorijoje. Ji buvo įspūdinga, tačiau jos nebėra kaip ir daugelio kitų, liko tik jos palikimas, tačiau kam ji skolinga už savo didybę? “Dauguma didžiųjų žmonių išgarsinusių Romą, buvo ne Laciumo kilmės: ir poetei ir įstatymų kūrėjai, ir imperatoriai. Virgilijus buvo galas. Trajanas – ispanas. Kaip tik “svetimšaliai” sukūrė Romos didybę.”4 Savo nukariavimais buvo garsi Roma, savo karingumu ji pasiekė daug, tačiau griaudama ir grobdama kitas tautas, valstybes, civilizacijas, ji atėmė naikino materija, o dvasią mėgino pasisavinti ir pateikti kaip savo, būtent toks vertinimas jai buvo sutektas Antikinės tematikos straipsniuose. “Romėnų užkariavimas sterilizavo graikų mintį ir užšaldė jų kūrybos šaltinius. Romėnai nemoksliškiausia ir mažai meniška tauta Europoj.”5 Graikų kultūrai pagyrų negailėta, o romėnų kultūra sulaukė tik pasibaisėjimo ir kritikos, įvardinant ją kaip bedvasį grobiką ir kvailą nemokšą. “Roma filosofijos nekūrė.”6 Lyginant su Graikų kultūra Romėniškoji vertinama labai menkai, tiksliau visi kultūriniai pasiekimai išgarsinę Romą nebuvo priskiriami prie jos nuopelnų: “Šis pasaulis ano tik šešėlis”7 Tokie žodžiai ryžtingai atskiria dvi antikinio pasaulio kultūras, kurios manyčiau buvo tikrai skirtingos, tačiau tuo, manyčiau, jos ir vertingos. Antikinio periodo istorinis tarpsnis buvo išties įdomus savo nepaprastom legendom, mokslo atradimais, menu, pagaliau savo mąstymo būdu, religijomis, pompastišku gyvenimu, dideliais karais, garsias mūšiais, klestinčia vergija, o kartu ir demokratijos lopšiu. Neįprastas palikimas skatino tyrinėti šį laikotarpį, jo istoriją, pasiekimus ir pralaimėjimus. Vertinimai šio kultūrinio palikimo nėra vienodi, tačiau tai tik parodo koks jis buvo svarbus.IŠVADOS Išstudijavusi literatūrą ir šaltinius, susijusius su pasirinkta tema, atsirinkusi turimą medžiagą, padariau šias išvadas:1. Apžvelgusi Lietuvos tarpukario 1930-40 m. mokslo ir kultūros žurnalus, galėčiau teigti, kad tai buvo viena iš naujai kuriamos mokslinės bazės dalių, kuri papildė mokslinių darbų, tyrimų rezultatų, knygų, disertacijų informatyvią medžiagą. Tai liečia ir Antikos tematiką. Minėtos periodikos straipsniuose apstu istorinių duomenų susijusiu su Antika ir jos kultūra bei atskiromis jos dalimis.2. Tai, kad buvo domimasi Antikos kultūriniu palikimu tarpukario Lietuvoje, atspindi tuometinė periodika ir jos tematikos. Ryškiaus iai išsiskiria 4 Antikinio kultūrinio palikimo dalys: literatūra, mokslas ir filosofija, menas, religija. Jomis labiausiai domėjosi Lietuvos inteligentija, sparčiai jas studijavo, nagrinėjo ir vertino. 3. Kadangi lietuviai yra nuo seno literatūros gerbėjai, tai jų susidomėjimas Antikos literatūra visiškai akivaizdus. Grasiausi Homero, Vergilijaus ir kitų kuriniai ne tik buvo palankiai vertinami, jais buvo žavėtasi. Antikos literatūinių kurinių meninė vertė, literatūriniai žanrai ir kūrybos būdai buvo pateikiami, kaip pavyzdžiai, visos Europos literatams, taip pat ir lietuviams. Tačiau tai buvo tik vienas iš daugelio studijuojamų laikotarpių ir jo literatūra nebuvo svarbiausias literatūrologų nagrinėjimo objektas.4. Antikos mokslas ir filosofija užėmė išties garbingą vietą minėtoje Lietuvos periodikoje. Šios Antikos kultūros sritis buvo plačiai nagrinėjamos ir aptariamos mokslo srityje, kadangi Lietuvai reikėjo daug pasiekti, daug nuveikti šiose srityse. Antika buvo laikoma Europos mokslo ir kultūros lopšiu, todėl sio laikotarpio studijos buvo privalomos, norin eiti į prieki ivairiose mokslo ir kultūros srityse. Antikos filosofijai ir jos atstovams buvo teikiama išties didelė pagarba. Šio mokslo nuopelnai ir palikimas buvo plačiai studijuojami ir naudojamifilosofijos studijoms.Kitų mokslų sritys, kurios padarėpradžią Antikos laikotarpyje taip pat nebuvo pamiršti. Antika – mokslo lopšys, kurį privalu buvo pažinti tam, kad galima būtų studijuoti atskirus mokslus toliau.5. Antikinis menas, deja, nebuvo taip plačiai studijuojamas, bent jau minėtoje periodikoje. Grabūt tam priežastis buvo ta, kad menas aplamai neatrodė tiek svarbus kaip mokslas, literatūra ir religija. Tačiau visgi randama Antikinio meno domėjimosi apraiškų, straipsnių, kuruose juo buvo žavimasi, lyginama su kitais laikais ir pan.6. Susidomėjimas Antikos laikotarpio religija išties išskirtinis. Ši sritis buvo plačiai studijuojama, analizuojama ir aptariama Lietuvos periodikoje. Religija visuomet buvo labai aktuali tema studijos ir pan. Lietuvoje, kadangi lietuvių tauta išties religinga ir tarpukaryje tai buvo labai ryšku. Religijos tematika buvo daug rašoma įvairiuose žurnaluose. Tokia gausia Antikos religijų studija paskatino ir tai, kad daugiau tūkstančio metų trukęs laikotarpis religijos prasme buvo labai spalvingas ir įvairus, o tai labai domino.7. Antikinės kultūros palikimo reikšmės vertinimai Lietuvos periodikoje buvo išties nevienareikšmiai. Tai, kad minėtas kultūrinis palikimas buvo svarbus, neneigė niekas, tačiau to palikimo atskiroms dalims buvo skiriama nevienodas dėmesys. Taip pat norėčiau išskirti kultūrinių Romėnų ir Graikų civilizacijų palikimų vertinimus. Visas graikų civilizacijos palikimas buvo vertinamas labai palankiai, tačiau nepriskiriant jiems daugiau nei jie pasiekė. Kitaip buvo vertinamas romėnų civilizacijos palikimas. Tai buvo ištisos kritikos pripildyti straipsniai, kuruose Roma kaltinama savo amoraliu elgiasiu, grobikiška politika ir netinkamu gyvenimo būdu. Visi pasiekimai, kurie garsino Romą buvojai nepriskiriami, nes juos padarė ne romėnai. Tačiau buvo pripažystama, kad romėnų civilizacija buvo tikrai didinga ir svarbi tiek kultūrine, tiek istorine prasme.
ŠALTINIAI IR LITERATŪRA:
Literatūra:1. Antika.//Filosofijos istorijos chrestomatija. – V., 1977 m., I t. – P. 5-15.2. Butkuvienė A. Lietuvos kultūros istorijos metmenys. – V., 1997 m., III-d. – P. 96-105.3. Periodika.//Lietuvos enciklopedija. – V., 1990 m., XV t. – P.-625.
Šaltiniai:1. Aleksa K. Moteriai apie moterį.//Kultūra. – K., 1931m., Nr. 8 – P.-437.2. Audisio G. Viduržemio pajūris prieš Romą.//Kultūra. – K., 1939m., Nr. 2 – P. 100-103.3. Audronis P. Valdovų ir tautų megalomanija.//Kultūra. – K., 1936m., Nr. 4 – P. 228-229.4. Baldauskis J. Herkulio stulpai.//Kultūra. – K., 1937m., XIV t., Nr. 4 – P.-211.5. Baldauskis J. Lyčių santykių sociologija.//Kultūra. – K., 1933m., Nr. 8 – P.-407.6. Baldauskis J. Šeimoskilmės problemos.//Kultūra. – K., 1932m., Nr. 1 – P.-9.7. Bičiūnas V. Moteris ir kūryba.//Židinys. – K., 1930m., VII t. – P. 161-163.8. Blažys I. Psichiatrijos istorijos apybraiža.//Kultūra. – K., 1935m., Nr. 11 – P. 522-524.9. Brenderis Pr. Vergilijaus 2000 metų gimimo sukaktuvių proga.//Židinys. – K., 1930m., VII t. – P.-141.10. Cibinaitė M. Moters būklė ir sutuoktuvės sociologijos žvilgsniu.//Kultūra. – K., 1931m., Nr. 9 – P.-513.11. Dagys J. Gyvenimo tendencija ir pasaulėžiūra.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 1 – P.-30.12. Dubas V. Trubadūrų rolė, kalba, būklė. Šaltiniai.//Darbai ir dienos. – K., 1938m., VII t. – P.-6.13. G.J. Senovės materializmas.//Kultūra. – K., 1931m., Nr. 9 – P.-495.14. G.P. Religija ir jos visuomeninė reikšmė.//Kultūra. – K., 1932m., Nr. 4 – P.-208.15. Ilgūnas J. Apie tikėjimą, dievus, apeigas ir Jėzų Kristų ant kryžiaus.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 2 – P. 104-105.16. Ilgūnas J. Apie tikėjimą, dievus, apeigas ir Jėzų Kristų ant kryžiaus.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 4 – P. 196-197.17. Įvairumai.//Naujoji Romuva. – K., 1932m., Nr. 20 – P.-479p.18. Yla S. Žmogus ieško savęs.//Židinys. – K., 1938m., Nr. 1 – P.-41.19. Jakštas J. Romėniškasis patriotizmas ir krikščionybė.//Židinys. – K., 1937m., Nr. 2 – P.-173.20. Jatulevičius P. Kristaus prisikėlimas ir mitai.//Židinys. – K., 1940M., Nr. 3 – P.-290.21. Jenssen O. Magija, religija ir mokslas.//Kultūra. – K., 1931m., Nr. 5 – P.-272.22. Keliuotis J. Civilizacijos problema.//Naujoji Romuva. – K., 1935m., Nr. 12 – P.-273.
23. Laisv. A. Graikiška dovana.//Kultūra. – K., 1936m., Nr. 3 – P. 202-203.24. Lapelis P. Konstantinas Didysis.//Židinys. – K., 1938m., Nr. 8-9 – P. 271-273.25. Maceina A. Prometėizmo persvara dabarties kultūroje.//Židinys. – K., 1934m., Nr. 9 – P.-140p.26. Maciūnas V. Tautotura.//Darbai ir dienos. – K., 1939m., VIII t. – P.-261.27. Majeris V. Astronomijos tikslas ir reikšmė.//Kultūra. – K., 1938m., Nr. 6-7 – P. 460-461.28. Maniukas I. Mokslas.//Naujoji Romuva. – K., 1937m., Nr. 10 – P.-107.29. Mantvydas Pr. Senoji išmintais ir modernioji filosofinė mintis.//Židinys. – K., 1939m., Nr. 8-9 – P. 174-175.30. Mykolaitis V. Garbingasenovė literatūrij ir praeities skriaudos tikrovėj.//Darbai ir dienos. – K., 1934m., III t. – P. 7-13.31. Ming. Vl. Apie ką byloja praeities kapai.//Naujoji Romuva. – K., 1932m., Nr. 36 – P.-765.32. Mokslas.//Naujoji Romuva. – K., 1932m., Nr. 17 – P.-380.33. Oparinas A.I. Gyvybės kilmės problema.//Kultūra – K., 1936m., Nr. 3 – P.-196.34. Poška A. Dr. Jono Basanavičiaus nuopelnai bulgarams.//Darbai ir dienos. – K., 1940m., IX t. – P.-332.35. Radzikauskas E. Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida.//Darbai ir dienos. – K., 1938m., VII t. – P.-130.36. Regelis K. Kelionė per Graikija.//Naujoji Romuva. – K., 1936m., Nr. 6 – P. 127-128.37. RostovzeffM.J. Olimpiniaia žaidimai Olimpijoje.//Naujoji Romuva. – K., 1937m., Nr. 31 – P.-596.38. Skardžius Pr. Gramatika ir stilistika.//Naujoji Romuva. – K., 1938m., Nr. 51 – P.-991.39. Slavėnas P. Astronomijos įtaka pasaulėžiūrai.//Kultūra. – K., 1938m., Nr. 3 (172) – P. 164-165.40. Slavėnas P. Erdvės problema dabartiniame moksle.//Naujoji Romuva. – K., 1933m., Nr. 140 – P.-711.41. Slavėnas P. Realiatyvistinės pažvalgos į visatą.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 9 – P.-435.42. Stankevičius V. Trys dabartinės kultūros pagrindai.//Kultūra.// K., 1930m., Nr. 1 – P.-2.43. Šilkarskis V. Sokrato evangelija.//Židinys. – K., 1935m., Nr. 10 – P.-279.44. Vergilijus. Eneida.//Židinys. – K., 1930m., VII t. – P.-145.45. Vėžys I. Tikėjimo, mokslo ir valstybės autonomija.//Kultūra. – K., 1930m., Nr. 7 – P.-338.46. Vincento A. Mokslas.//Židinys. – K., 1932m., Nr. 3 – P. 271-273.47. Zimanas G. Kova su mirtimi.//Kultūra. – K., 1935m., Nr. 9 (119) – P.-389.