Kurso objektas ir esminės sąvokos
Sąvokos:Kultūros paminklasKultūros paveldasVPK-valstybinė paminklosaugos komisija (pagrindinė organizacija).KVAD-kultūros vertybių apsaugos departamentas, pavaldus vidaus reikalų ministerijai. KPC-kultūros paveldo centras. Bandoma kalbėti apie paveldosaugą, stengiamasi išbraukti sąvoką-paminklas. 1993m. J. Bučas (architektas nuveikęs daug teorinėje paveldosaugos srityje), teigė, kad: Paminklas- tai ką mums yra palikusi praeitis; Paveldas-tai ką mes iš praeities pasiimame ir naudojame kaip savastį, tai kas mums artima; Kultūrinio paveldo vertybės- tai ką mes iš kultūrinio paveldo atsirenkame, pasiimame patys naudoti ir išsaugoti ateičiai. Kultūros paminklai buvo suvokiami kaip vientisa meno ir kultūros objektų (reikšmingų) istorijos kolekcija kruopščiai išdėliota pagal stilius ir epochas. Pasak J. Bučo: paminklas-tai daiktas, sukurtas prisiminimų. Prieš 100 metų buities aspektas dingo ir liko archeologinė prasmė, pasak kurios kiekvienas kūrinys turi kažkuriai epochai būdingų liekanų. Istorinės vertės aspektas- paminklas tai praeities kultūros liekana. Suaktyvėjus rekreacijai (pvz.: turizmui) pasidarė svarbūs paminklo kriterijai: Amžius (kuo senesnis tuo, vertingesnis); Estetiškumas. Vertybiškumą nusakė 2 esminiai požymiai: Istorinis informatyvumas- istorinė dokumentinė arba mokslinė vertė; Formos atlikimo brandumas-meninė vertė; Paminklus pradėta laikyti ne tik praeities, bet ir dabarties brandžiausius kūrinius. Paminklas žymi kažką atskirą, savitą, ką įvertina specialistai. Tai XIX-XX a. I pusės paminklosaugos apibūdinimas. Po II pasaulinio karo, dėl daugelio vertybių sugriovimo įvyksta lūžis-nuo iškiliausių meno objektų, paminklų prieinama prie paveldo sąvokos (nes tai kas išliko, tapo labai vertinga –paveldėta). Ši sąvoka nurodo į perduodamumo, pereinamumo, perimamumo veiksmą (mes perimam iš praeities), praeities ir dabarties ryšių tęstinumą arba atsisakymą priimti. Paveldas yra arčiau žmogaus nei paminklas. Kultūros paveldas- apibrėžia turtus, skirtus naudoti visai visuomenei, įvairiais lygmenimis (pradedant šeimos paveldu, baigiant pasauliniu mastu). Turtus sudaro objektų įvairovė, kuriuos vienija priklausymas praeičiai. (Grynojo meno kūriniai ir šedevrai bei įvairią žmonių veiklą atspindintys objektai, pvz.: mano senelio šaukštas). Globalizacijos procesuose kultūros paveldas dažnai pasiimamas ginklu. 1972 m. UNESCO išleidžia kultūros ir gamtos paveldo konvenciją. Bet koks šiuolaikinis produktas, kurio atsiradimą galima susieti su praeitimi tampa paveldo produktu (pvz.: margarino “Vilnius” reklama). Tradicijos, papročiai, šventės- paveldas. Toliau apima gamtos elementus-kraštovaizdžio sąvoką. Dar vienas apibrėžimas-kultūros sąvoka naudojama ir paveldo industrijai, komercinės veiklos sričiai, įvardyti. Kartais paveldo terminas naudojamas politiniam ekstremizmui pagrįsti. Moderniosios paveldosaugos veikla apsiriboja tuo, kad nuspręsta saugoti teisiniais dalykais. Kita žmonių grupė restauruoja tuos paminklus ir panašiai. Pati paveldo sąvoka yra istoriška, ji smarkiai kito. Taip pat kito ir restauravimo technikos. Kodėl vieni objektai tampa paminklais, o kiti ne? Kokiu būdu tai atsirenkama? Kokie kriterijai tam taikomi? Kaip to laikmečio įvykiai, mąstysena veikia atsirinkimo procesą? Kokiu mastu paveldas funkcionuoja tam tikroje visuomenėje, tam tikrame laike? Paveldimumo proceso vertės: Komercinė vertė (nuo medžiagos ir atlikimo kokybės bei pasiūlos ir paklausos); Mokslinė vertė (daiktą paverčia dokumentu); Komunikacinė vertė (daiktas suvokiamas kaip ženklas. Konkreti grupė pasiima jį kaip tapatumo simbolį-sakralinis paveldas, pvz.: darbo paminklai-“mirę” fabrikai.
“Atminties vietos”- pradedant nuo miško, lauko kapaviečių einant iki vadovėlių. Tiek istorija, tiek paveldas yra selektyvūs ir subjektyvūs produktai, skirti patenkinti dabarties poreikiams. Skirtumas tarp jų – tas, kad paveldas-turtingesnis ir įvairesnis, jis toleruoja ir ne mokslines vertes.
Paveldosaugos ištakos
Iš kur atsiranda interesas saugoti materialinius ir ne materialinius objektus? Taigi reikia grįžti prie šio dalyko ištakų. Per tam tikrus simbolius iškyla nacionaliniai tapatumai. Puasono teorija. Distancijos pojūtis- pirmasis impulsas paveldo sampratai susiformuoti. Visais laikais žmonės susidurdavo su praeities liekanomis. Europoje buvo susidurta su Antikos objektais, taigi visada buvo ryšys tarp praeities ir dabarties. Absencijos ir prezencijos sąvokos- atradimas ir užmiršimas-šis santykis padėdavo vėl atrasti ir pamatyti praeities paminklus. Turėjo įtakos tuometinei architektūrai ir jos raidai. Leisdavo pamatyti kaip paveldą. Praeities liekanų naikinimas arba jų pripažinimas gali tapti perskaitymo kodu. Paveldas turi būti pripažintas ne tik specialistų, bet ir visuomenės-tam pasitarnavo vaizdų dauginimo ir platinimo priemonės (foto, video), turizmas. Daug kas teigia, kad paveldosauga- grynai vakarų civilizacijos išradimas. Tačiau vakarietiška apsauga- ne vienintelis būdas išsaugoti paveldą. Pvz.: japoniška laikysena. Vakariečiai linkę nekreipti dėmesį į tai, kad daikto išsaugojimas neįmanomas be jo medžiagos, daiktą pakeičiant, restauruojant. Tai, ką jie mano išsaugoję, jau yra perdirbta, pakeista. Mes tikime iliuzija, kad prisiliečiame prie autentikos. Tai vakarietiška laikysena. Vakarietiška samprata bandoma primesti rytų tautoms. O japonai suvokia, kad medžiagos išsaugoti jie negali. Todėl jie saugo ne medžiagą, bet substanciją. Pvz.: ritualinis šventyklų atstatymas, pagal senąsias technologijas. Ta substancija-ta dvasia, kuri mus pasiekia iš praeities-t.y. kokios buvo šventyklos ir panašiai. Nors aišku materialiai tos šventyklos yra naujos, bet dvasiškai jos išlikusios.
Yra paralelė tarp japoniškos ir tradicinės lietuvių laikysenos. Pvz.: medinių paminklų mirusiesiems statymas. Japonijoje yra saugomi liaudies meistrai-gyvi žmonės, tradicijos nešėjai. Lietuvoje mes irgi turime liaudies meistrus, tradicijos nešėjus, amatininkus. Bandoma ieškoti universalių atrankos kriterijų. Paminklas privalo atspindėti esmines epochos koncepcijas. Pokyčiai istoriniuose miestuose turi būti subalansuoti. Paveldosaugos ištakas galima atsekti dar nuo senovės Graikijos laikų. Vakarietiška versija paveldosaugos ima svyruoti, kada prisimenama, kad visi etnosai turėjo paminklus, o visas spektras juos neigė. Paminklas nėra modernybės, vakarietiškas produktas. Visos kultūros turėjo paminklus. Paminklas vėliau tapo antropologinė, o ne istorinė kategorija. Senovės Graikijai būdinga PATRIMONIUM (liet. Tėvonija)- tėvo perduodamas paveldas sūnui. Šventos vietos nebuvo tapatinamos su profaniška erdve ir jos galėtų būti ankstyviausios atminties vietos ir ankstyviausia paveldo saugojimo forma. Akivaizdūs skirtumai tarp rašytinės ir nerašytinės kultūros komunikacijos. Tačiau tai yra įmanoma suderinti. Manoma, kad senovės Graikijoje būta mums artimų paveldosauginių praktikų. Būta šokių tokių turizmo užuomazgų (7 stebuklų lankymas). Šių stebuklų egzistavimas rodo siekį suvienyti barbarų ir graikų kraštus. Būta restauratorių. Esama užuomazgų apie valstybės kišimąsi į restauravimą. Taigi Graikai paveldosaugos veiksmui atsirasti inspiravo per Pergono karalystę ir romėnus. Pvz.: grobių kaupimas užkariavimo metu. 210 pr. m. e. Otonas I įsakė atlikti pirmuosius archeologinius kasinėjimus. Apsaugos faktas visgi romėnų ir graikų laikais abejotinas, nes jokie įstatymai nedraudė griauti paminklų. Etninis ir chronologinis aspektai-visi paminklai buvo graikų kilmės ir visi priklausė klasikiniam laikotarpiui. Tai buvo tik graikų kūriniai ir tik klasikinės Graikijos. Perimumo ir mėgdžiojimo procesas buvo labai intensyvus. Todėl reikia atsargiai vertinti to laikotarpio estetiką. Distancijos pojūčio senojoje Graikijoje nebuvo, vadinasi nebuvo paminklo, nebuvo paveldosaugos. Daug senų statinių buvo griaunami ir naudojami kaip statybinė medžiaga. Kai kurie imperatoriai draudė griauti, bet tai buvo pavieniai atvejai. Viduramžiais ryšiai su Antika buvo labai silpni. Romėniško paveldo niekinimui didžiausią įtaką turėjo:1) Krikščioniškas prozelitizmas (naujai įtikėję, atsivertę). Tai yra pagonių naikinimas.2) Abejingumas paminklams, visuomenės nesaugumas, skurdas. Tai yra susiję su kultūros nuosmukiu. Vienintelis to meto raštingas sluoksnis buvo dvasininkija. Jos santykis su antikiniu paveldu labai nevienareikšmiškas. Kai kurie dvasininkai ėmė saugoti antikinius kūrinius. Pirmiausia, tai buvo daroma ekonominiais sumetimais. Pradėta ne griauti, o tuose pastatuose įrengti ką nors kita, panaudoti kita paskirtimi. Dvasininkai antikinius rašto kūrinius skirstė į dvi dalis:1) Vienus kūrinius garbino;2) Kitus niekino, laikė niekam tikusiais. VIII-IX a.- protorenesanso etapas; XI-XII a. pavieniai žmonės, dažnai vienuolynų abatai, ėmė žavėtis antikiniais kūriniais. Šitie proto humanistai dar neturi istorinės distancijos jausmo, kurį atranda tikrieji humanistai XIV a. XI-XII a. Antikos pasaulis dar buvo neparžengiamas, nepasiekiamas, nors kartu ir artimas-daug kas buvo transformuota, pritaikyta prie krikščioniškosios kultūros. Tai kas buvo panaudota įgavo kelias formas:1) Totalitarinę-visiškas panaudojimas; 2) Fragmentacinę- panaudojami atskiri gabalai. Romoje buvo likę daugiausiai tų tradicijų ir ta pamatinė tąsa buvo išlikusi (viduramžiais). Popiežiai prie to prisidėjo. Buvo laikotarpis, kai jie buvo palikę Romą, o grįžę rado sugriautą miestą-XV a. pradžioje. Nepaisant to, kad Roma buvo daugiausiai plečiama, visgi išlaikoma daug sąlyčio su Antika.Tai leido naujai atrasti distancijos jausmą su objektais. Tačiau kad ši sąvoka įsigalėtų prireikė dar 300 metų. Taigi paveldosaugos samprata atsirado Renesanso epochoje.Moderniosios paveldo apsaugos kilmė ir motyvai nuo Renesanso iki Istorizmo
Atsekant istorines Renesanso laikų vertybes, galima išskirti 3 prielaidas, viena iš jų yra ta, kad praeitis-ne tas kas dabartis (ši tezė išryškėja tik Renesanso epochoje). Ji yra būtina mūsų identitetui ir kad yra baigtinis ir nykstantis produktas. Vertingos tokios formos: Praeitis-tai ne dabartis; Praeitis-tai mūsų identitetas; Praeitis-vertinga savaime. Praeitis- baigtinis ir nykstantis produktas. Nuo Renesanso laikų visuomenėje vykstantys pokyčiai greitėja. Yra įprasta, kad Renesanso laikotarpiu prasideda kažkokie nauji pokyčiai atvedę iki šiuolaikinės visuomenės. Šio laikotarpio humanistai užmezga ryšius su senienomis. Jie aiškiai mato distanciją su praeitimi. Humanistai kėlė Antikos nepanašumo į dabartį idėją. Formuojasi ir nauja istorinė kultūra. Tačiau prireikė nemažai laiko nuo Viduramžių kol buvo suvokta, kad Antikos kultūra ir palikimas būtų traktuojami ne tik estetiniu aspektu, bet ir kaip negrįžtamas paveldas, kuris be to yra negrėsmingas tikėjimui. Prancūzų tyrinėtojas F. Šua Renesansą laiko pirmąją faze, nes tuo metu dėmesys yra koncentruojamas į antikinius kūrinius ir statinius. Renesansas nekentė Viduramžių ir garbino Antiką. Literatūroje maždaug metais yra fiksuotas antikinio paveldo intereso pakitimas. XV a. istorija ir meno istorija padeda pagrindą paminklo sąvokai. Kaip saugoma liekana, paveldas, pradedamas traktuoti tik Renesanse. Senojo pasaulio idealams skleistis padeda ir Dantės veikalas “Dieviškoji komedija”-kur vaizduojami daugybės kartų žmonės (nuo Antikos laikų iki kalbamojo laiko). P.Petrarka-pirmasis pradeda periodizuoti istoriją. Nors perdėtai idealizuoja Antiką, visgi jis tampa naujojo požiūrio į istoriją pradininku.
Italijoje atsiranda nauja istoriografijos rūšis, paremta Antikos šaltiniais. Pradedama kurti nacionalinė istoriografija, pvz.: Škotijos istorija, Britanijos istorija ir t.t. Labai domimasi rašytiniais šaltiniais. Atsiranda žmonės, kurie užsiima materialiosiomis liekanomis, tarp jų gimsta įvairios diskusijos. Apie paminklus pradedama kaupti medžiaga. Padedami pamatai archeologijos ir istorijos mokslams, bei tokiems pagalbiniams dalykams kaip numizmatika ir panašiai. XV a. italų dailininkai susidomi antikinių, senovinių pastatų griuvėsiais. Tai duoda poreikį juos tapyti, graviruoti kuo tiksliau. Ši mada prasidėjo XV a. ir šie piešiniai –vieninteliai liudininkai apie tuos objektus. Antikiniai griuvėsiai tampa vos ne privalomu atributu. Dar vienas bruožas- naujai pradedami vertinti menininkai, formuojasi kitoks požiūris į juos. Jie jau buvo nebe pastumdėliai juodadarbiai, o dvasios aristokratai. Atsinaujina senienų kolekcionavimo aistra. Turtuoliai pradeda kaupti antikinį meną (Sforcos, Medičiai). Venecijoje pastatomi tam skirti rūmai. Romoje didžiausią kolekciją sukaupė kardinolas P. Besbo, popiežius Paulius II, gyvenęs XV a., 1471 m. jo įpėdinis Sikstas IV atidaro pirmąjį muziejų. Nuo XV a. popiežių iniciatyva pradedami leisti senienų apsaugos įsakai. Rafaelis Santis (1483-1520) paskiriamas pirmuoju asmeniu, atsakingu už tą apsaugą. Taigi yra laikomas paminklų apsaugos pradininkų. Tuo užsiėmė ne tik formaliai, bet ir realiai. Jis rengė senosios Romos žemėlapį ir tam tikslui subūrė dailininkus visoje Italijoje-paminklosauginis sąjūdis plečiasi. Deja, šis projektas dėl Rafealio Santi mirties liko neužbaigtas. Romos miesto antikiniai griuvėsiai buvo išrenkami naujoms statyboms ar savotiškoms kolekcijoms. Matydami tokią apgailėtiną Romos situaciją intelektualai kritikavo ir darė spaudimą popiežiams, kad jie to neužkerta. Tad veikiami spaudimo, Renesanso popiežiai, siekė pasirodyti meno globėjais. Pvz.: Martynas V išlaidžia bulę dėl ardomų viešųjų pastatų priežiūros, Pijus II 1462 m. išleido bulę skirtą senienų apsaugai. Jis net įsako surasti ir atidaryti marmuro karjerą, kad nereiktų plėšti meno objektų. Pvz.: Koliziejus buvo vertinamas ne dėl to, kad yra iškilus Antikos pastatas, o dėl to, kad tenai buvo žudomi krikščionys I a. Sikstas IV pradėjo objektų restauraciją, labiau dėl ekonominių tikslų. Uždraudžia sakralinių pastatų griovimą. Buvo pirmieji restauravimo bandymai. Sikstas IV vykdė daug statybų, norėdamas miestą padaryti konkurencingą. Jo veikloje galima įžvelgti daug prieštaravimų, kadangi jis saugojo kažką, o kažką statė, atstatė, tvarkė, griovė ir panašiai. Veikla humanistų buvo labai prieštaringa, dviprasmiška: iš vienos pusės jie saugo, o iš kitos griauna. Tai įtakojo gan skirtingos priežastys: būta ekonominių priežasčių, o iš kitos pusės tai visgi buvo pagonybės liekanos (buvo įsakyta iškirsti visus pagoniškus užrašus ir padaryti naujus krikščioniškus). Visgi anot specialistų vien Renesanso padarinys yra pamatinis vakarų paveldosaugos dalykas. Dilema tarp idealios apsaugos ir praktinių poreikių yra aštri. Humanistų era pasibaigia m. kada Karolio V armija įsiveržia į Romą. Po kelių metų yra nugriaunama dar daugiau pastatų. Tai oficialiosios popiežinės apsaugos pabaiga. Žvelgiant į profesionalų sritį, nuo XVI a. prasideda pavieniai restauravimo darbai, kurie sukelia menininkų debatus: kas turi būti išsaugota-ar meninė, ar estetinė vertė. Jų tarpe prasideda debatai. Restauravimas prasideda nuo antikinių skulptūrų. Jų restauravimo madą pradeda kardinolas A. de la Vale, Romoje ir kuris turėjo pats didelę kolekciją antikinių darbų. Paplito sulipdymo mada. Prie kai kurių apgriautų antikinių darbų-skulptūrų buvo prilipdomos naujos dalys. Tai tapo labai tipiška skulptorių veikla. Toks restauravimas net buvo laikomas visišku meistriškumo įrodymu. Kitiems toks kišimasis atrodė labai vulgarus. Susiformavo 2 laikysenos, sužalotų skulptūrų atžvilgiu: Apsauginė, konservacinė, t.y. nesikišimas-siekianti palikti sudaužytus gabalus tokius, kokie jie yra; Restauracinė, siekianti jiems gražinti pavidalą, kokį jie galėjo turėti. Aišku tokie darbai dar nereiškė restauravimo šiuolaikine prasme, nes tam dar nebuvo mokslinio pagrindimo, daugiausia rėmėsi tik estetiniais kriterijais. Pvz.: Mikelandže-las palaikė restauracinę idėją, mat restauracija jam atrodė kaip kūrybos etapas. Tie debatai atsispindi ir literatūriniuose traktatuose. XVI a. pasireiškia, tuo, kad vyksta reformacija, turinti įtakos ne tik teologijai, bet ir sakraliniam paveldui. Keliami klausimai dėl dievo vaizdavimo meno kūriniuose, mat protestantai teigia, kad dievo vaizduoti negalima, tad visi meno kūriniai turintys tą vaizdavimą buvo naikinami- tai vandalizmo protestantizmo banga. Anglijoje tai vyko bene stipriausiai. Anglikonizmo pasekoje įvyko katalikiškų bažnyčių nusiaubimas. Kiek vėliau vyksta paveldo įvertinimas, be Italijos tai pasireiškia Anglijoje, Švedijoje. Skandinavai išsaugojo savo glaudžius ryšius su popiežiais. XVII a. prasidėjo romėniškos kultūros mada Švedijoje. XVII amžiaus architektai, studijavę Romoje, parsivežė iš tenai madą senienoms ir architektūrai. Paveldą pradeda remti ir saugoti karaliai. Karalius Gustavas Adolfas remia senienų studijas, m. įsteigdamas senienų apsaugos pareigybę. m. Karolis XI pasirašo senienų ordonansą- pirmąjį paminklosauginį dokumentą, pasirodžiusį už Italijos ribų. Tačiau tas įsakas labiau yra susietas su valdovais ir diduomene (“senienų ordonansas”). Šiame įsake yra pabrėžiama memorialinė reikšmė. Daug kuo tas įsakas kopijavo kitus įsakus, pasirodžiusius Romoje. Šalia to žengti pirmieji žingsniai Švedijoje į mokslinį senienų pažinimą- m. įrengiama “senienų kolegija”. XVII a. antikvarinių daiktų kolekcionavimas itin išpopuliarėja už Italijos ribų. XVII a. pati Roma, Italija, toje srityje tampa provincija. Iš šios šalies daug parduodama, išvežama į kitas šalis. XVII a. formuojasi turizmas. Išsivysto Grand turas. Keliautojai kūrė antikvarų draugijas. Pradedama kurti bendrijas antikos paveldui pažinti. 1834 m. įkuriama “Diletante” draugija. Domimasi Antikos objektais, vėliau ir vietiniais. Pradedama ieškoti senovės pėdsakų ir už Italijos ribų, kiek vėliau susidomima krikščionybės palikimu, reabilituojamas Gotikos laikotarpis (prieš tai smerktas kaip barbariškas). Prancūzijoje ir Anglijoje Gotika asocijuojasi su savu paveldu, savitu, nesutampančiu su Italijos. Gotika pradedama tirti ir tampa net nacionaliniu simboliu. XVIII a. prasideda Apšviestos epocha, turėjusi įtakos paveldosaugai. Pasirodo tokie veikėjai kaip: Herderis, Vinco, Baumgardenas, Diabo ir kt. Baumgardenas pradeda rašyti apie estetiką. Formuojasi naujos istorijos koncepcijos: ieškoti, tirti, analizuoti pasaulį. Siekia sisteminti žinias. Apšviesta atranda ir įvertina kultūrinę įvairovę ir atkreipia dėmesį į nacionalinius savitumus. Iškeliama universali paminklų ir meno kūrinių vertė. Visos tautos turi jausti atsakomybę už šitų paminklų išsaugojimą. Tą pagrindžia konkrečiai, pvz.: Göthe. Dar labiau sustiprėja turizmo tendencijos. Vinkelmanas ėmėsi kritinės meno kūrinių analizės. Jis sukūrė metodus, leidžiančius atskirti originalą nuo kopijos. Jis propagavo kuklų paprastumą. Priestatai buvo nugriaunami, paliekant tik pirminį pastato pavidalą- dėl to jis buvo kritikuojamas. D. Gian Batista Piranezi-graviūrų meistras, Romoje. Savo graviūrose išpopuliarino senuosius pastatus. Graviūrų pavidalu paminklų vaizdai labai greitai galėjo plisti po pasaulį. Jis sukaupė senienų kolekciją, parengė Romos žemėlapį, propagavo puošnumą, jam labiau patiko puošnesnė romėnų kūryba ir tą didingumą jis pabrėžė savo graviūrose. Ieškoma tapybiškumo ir didingumo bruožų. Susiformuoja “angliškas parkas”-dirbtinai sukurtas, tačiau keliantis iliuziją, kad yra tikras, būtinu atributu tampa griuvėsiai. Griuvėsiai laikomi labai gražiu dalyku. Ir “prancūziškas parkas”-geometriškas, simetriškas, matosi, kad žmogaus sukurtas, labai preciziškas (Versalis). “Angliškas parkas” ir klasicizmas, bei “prancūziškas parkas” su Rokoko stiliumi labai prieštaravo. Jau gana greitai 1770 m. “angliško parko” modelis perkeliamas į Prancūziją. Tokį parką esą gali sukurti tik poetai ir tapytojai. Bandoma įvesti dirbtinių griuvėsių madą- tai sukelia panieką. Bandoma restauruoti ir tapybos darbus. Principai beveik tokie pat, kaip ir šiuolaikinių restauratorių. Dailininko Marato restauracija- pradeda taikyti reversijos principą (sangrąža į pirmykštę būklę). Pagarba originalui. Tikslas- išsaugoti objekto originalumą. Padaryti įsikišimai gali būti pašalinti jei yra tam reikalas. Prieš ką nors darant būdavo atliekamas išsamus darbo tyrimas, viskas užrašoma, paveiksle palikdavo nerestauruotas vietas, kad būtų matyti skirtumai tarp naujo ir sena, kaip šiuolaikiniame restauravime. Iškilo laiko pėdsakų problema-patina arba paveikslo patamsėjimai. Nuo 1745 m. Milane pradedami licenzijuoti restauratoriai. XVIII a. Herkulanijos (1713 m.) ir Pompėjos (1748 m.) atradimai. Miestelių Tabija (užlietas), Persus (apleistas Antikoje, dorėninės šventyklų liekanos) pradėti kasinėjimai. Tai tiesiogiai turėjo įtakos Neoklasicizmo madai. Architektūros restauravimas neįgavo masinio pavidalo. Iki XIX a. tai buvo reti atvejai.Paveldosaugos metodikos formavimasis
XVIII a. II pusėje-XX a. pr. pažiūros ima keistis. Interesas saugoti praeities liekanas kyla iš keleto impulsų, vienas tokių būtų: pasikeitusi istorijos samprata- istorija pradedama suvokti kaip organiškas įvairialypis procesas. Didelę įtaką turi nacionalizmas, kuris teigia, kad kiekviena tauta yra unikali, o epochos nesikartoja, todėl praeities liekanos liudija tautos istoriškumą. Formuojasi samprata, kad išlikę kultūros paminklai yra geriausias tradicijos tęstinumo laiduotojas. Klasicizmas domisi Antika; Romantizmas domisi Gotika. Romantinė svajonė atkurti praeitį išlieka. Dėl vykstančių naujų procesų susidarė dvi laikysenos: Prancūziškoji-Prancūzijai būdinga pažangos idėja; Angliškoji- liekama prisirišus prie tradicinės gyvensenos. Romantizmas nesukūrė savo specifinių formų, o tik transformavo senąsias, pvz.: eskapizmas (sąmoningas bėgimas nuo tikrovės, aktualių klausimų vengimas)- atrandama Kinija, Islamo pasaulis, Egiptas, būdingas bėgimas į kaimą, bėgimas į praeitį. Tai skatino istorijos, meno, architektūros studijas. Tai turėjo esmines reikšmes istorizmo susiformavimui. Anglijoje kilusi Neogotikos mada pasiekia ir Lietuvą. Ši banga matomai į Lietuvą atėjo per Vokietiją. Ji prasideda nuo naujų griuvėsių kūrimo. Istorizmas savo metu buvo unikalus reiškinys Europoje. Vakaruose istorizmo stiliaus kūrėjų orientacija į praeitį buvo sąmoninga. Industrializacija labai keitė gyvenimo būdą. Istorinių formų šydas leido sudaryti lėtos revoliucijos ir lėto kitimo įspūdį, nors iš tiesų taip nebuvo. Didžioji Prancūzijos revoliucija. Iš vienos pusės ji griauna, o iš kitos pusės duoda impulsą mąstyti- kas griaunama, kodėl griaunama, kodėl taip daroma, ir kad reikia visgi saugoti. metais pasirodė pirmi paminklosaugos aktai, priimti daugiausiai dėl sakralinio paveldo. Nes jis labiausiai ir nukentėjo, taip pat nukentėjo ir kilmingųjų, monarchijos paminklai.
Atsiranda nacionalinių senienų terminas. Iki tol buvo domimasi tiktai graikų, romėnų paveldu, Gotika.Dabar saugomos vertybės yra nuo seniausių laikų iki XVIIIa.Akcentavus šitų objektų vertę, jie pradėti laikyti kolektyvine- visos tautos nuosavybę. Taigi du esminiai dalykai: Paminklais tampa visi epochų paminklai; Paveldo objektų demokratizacija (priklauso liaudžiai)-todėl valstybė privalo užtikrinti priėjimą prie šitų paminklų. Taigi paminklai tampa viešais, o muziejai- nacionaliniais. Šitie paminklai labai reikalingi: pirmiausiai edukacijai, pvz.: Luvre sukaupti didieji nacionalizuoti turtai. Buvo pradėtas kurti muziejų tinklas visoje šalyje. metais buvo įkurtas Prancūzijos paminklų muziejus, vadovaujamas Lenuaro. Šio muziejaus prasmė- skirta gelbėti objektus iš vandalų rankų arba užbėgti už akių vandalizmo aktams ir suvežti iš visur objektus į tą muziejų, saugyklą. Tame muziejuje susikaupė daug atsitiktinių daiktų. Todėl šio muziejaus oponentai šaipėsi, kad tai yra suverstų daiktų sandėlis, neaišku kam jie saugomi ir panašiai. Taigi tai gimdė diskusijas. Vieni manė, kad vertybės turi būti saugomos (Antuanas Kvatremesas de Kinsi) vietoje- in situ, o ne muziejuje. Muziejus, kaip daiktų sandėlis išplėšia juos iš natūralaus konteksto ir tai yra institucija, prisidedanti prie meno mirties. metais Antuanas Kvatremesas de Kinsi pirmąkart pavartoja restauravimo sąvoką-paminklų tvarkymas, taisymas, turintis edukacinę reikšmę. Iki Prancūzų revoliucijos buvo antikvarų epocha. O jau Prancūzijos revoliucija imasi nebe ikonografinės apsaugos (litografijos, graviūros arba smulkūs daiktai), o ją keičia prevencinė apsauga– reali apsauga– tai inventorizavimas. Prevencija duoda-pirmąkart apibrėžiamos paminklų vertės: istorinė, atlikimo meistriškumo, edukacinė, meno ir techninė. Šiuose kriterijuose galima įžvelgti politinės paminklosaugos pamatus. Vykstantis vandalizmas sukelia visuomenės diskusijas. Vandalizmo terminą įveda abatas Greguaras, revoliucionierius. Vandalizmo teoretikai: Lui Reau Dario GambondiJie abu sako, kad sudėtinga griežtai apibrėžt vandalizmo sąvoką, nes yra loginis prieštaravimas: pagal apibrėžimą, vandalizmas- meno kūrinių naikinimas, bet patys vandalai jų nelaiko meno kūriniais, todėl ir naikina. Viešoji nuomonė priešiška apsaugai ir restauravimui. Revoliucionieriai viena ranka saugo, kita griauna. metais pasirodo paminklų inventorizavimo instrukcija, kur bandoma objektyviai apibrėžti paminklų vertę ir pasmerkiamas vandalizmas. Savo laiku tai buvo dokumentas, kuris aplenkė laiką. Pirmąkart aprašoma inventorinimo lentelė, pradėta taikyti po metų. Apibrėžiamos vertės: Nacionalinė; Kognityvinė (istorinė, politinė, pilietinė, techninė, mokslinė-edukacinė); Ekonominė (gamyba, turizmas); Meninė. Šita klasifikacija padaro Prancūziją pirmaujančia šalimi šitoje srityje. Trys apsaugos etapai:1. Antikos apsauga;2. antikvarai;3. prancūzų apsauga. Prancūzija pirmoji valstybės mastu pradeda vykdyti apsaugą. Tačiau po Prancūzijos revoliucijos visa tai aprimsta. Napoleono laikotarpis buvo nepalankus apsaugai, nes buvo daug karų. Napoleonas nusipelnė tik tuo, kad užgrobtas vertybes vežė į Luvrą. Tik XIX a. viduryje atsiranda išsamūs bandymai teoriškai įgyvendinti paminklų apsaugą. Paralelės tarp paminklosaugos ir istorijos mokslo: tyrimo objektas- individualybė, pavieniai objektai (istorikams-politiniai įvykiai, antriesiems-praeities paminklai, turintys reprezentacinę vertę); pradėjo vystytis XIX a. XIX a. pradžioje paminklosauga ir istorijos mokslas yra dar menki, nes buvo tradicija, kuri pati atsinaujindavo. O industrijos atsiradimas iškelia prieštaravimą: paveldosauga atsiranda kaip atsakas prieš vandalizmą. Impulsai formuotis paveldosaugai ir istorijos mokslui:1) modernizacija (industrializacija);2) nacionalinė valstybė. Tautiškumas iki XIX a. mažai ką reiškė. Būdingas naujas kaip seno pabrėžimas, pvz.: Piurenas (belgų istorikas) bandė teigti, kad belgų nauja egzistavo nuo seniausių laikų. Vėliau tai buvo paneigta, jis netgi išvytas iš universiteto. Nacionalizmas- kai formuojamas naujas kultas, neišsiverčiama be padavimų, mitų ir legendų. Pvz.: tarpukario Lietuvoje labai buvo paplitęs Vytauto kultas. Dabar- Mindaugo aktualizavimas- kaip eurointegracinis procesas. Vytauto galybė priešpastatyta mažutei, apkarpytai tarpukario Lietuvai. Moderni nacionalinė valstybė tampa svarbiausia paveldo saugotoja ir oficialiosios istorijos versijos formuotoja. Abi šios sritys gali jau pradėti institucionalizuotis ir atsiranda specialistai, kurie pradeda specializuotis. Kaip atskira sritis kuriasi archeologija, muziejininkystė ir t.t. Skirtumai tarp paminklosaugos ir istorijos mokslo:1) jei iki XIX a. žmonės, kurie domėjosi istorija, galėjo būti antikvarais, tai XIXa. tai atsiskiria;2) istorijos moksle vykstantys debatai leidžia išsivaduoti nuo didelių politinių įvykių tyrimo ir pereiti prie pavienių įvykių tyrimo. XIX a. I pusėje paveldosauga viena pirmųjų susirūpina Graikija. metais išleidžiamas istorinių paminklų apsaugos įstatymas. Graikams labai padeda vokiečiai. Graikai pradėję ieškoti savo šaknų, bando restauruoti tą grynąjį antikinį sluoksnį, pradedant kalba, baigiant paveldo vertybėmis. Čia galima kalbėti apie stilistinę restauraciją- vėlesnių priedų pašalinimas. Anglijoje XIX a.I pusėje pradeda formuotis restauravimo doktrina. Susidomima labai Gotika. Pradedami restauruoti stambūs gotikiniai objektai, tačiau restauratoriai dar neturi įgūdžių, jie yra išmokyti klasicizmo kanonų ir tai bando perkelti į restauruojamus objektus, visiškai neatsižvelgiant į Gotikos specifiką. Dėl šio nemokšiško restauravimo sugadinta daug objektų. Tai buvo ne tik Anglijoje. Vėliau to atsisakyta- būdinga nesikišimo politika-geriau nieko nedaryti, kad nepakenktum. Dž. Esensas Kasteris suformuoja paminklų priežiūros terminus ir principusPuginas Panašūs procesai vyksta ir vokiečių žemėse, ypač Prūsijoje, tenai restauruoti trys stambūs objektai: Kelno katedra; Magdeburgo katedra; Marienburgo pilis.Paminklosauga čia formavosi nuo m. – architektas Šinkelis pristato karaliui dokumentą: “ Pamatiniai senųjų paminklų ir senienų apsaugos principai mūsų šalyje”. Tačiau pati institucija ( Meno paminklų restauravimas) buvo įkurta metais, o tinklas (provincinių konservatorių ir paminklų) buvo sukurtas tik metais. Analogišką sistemą kūrė ir prancūzai: metais istorikas Fransua Gizo įsteigia Prancūzijos istorinių paminklų generalinio inspektoriaus postą (analogišką vokiečių konservatoriui). Jis buvo atsakingas už paminklų inventorizavimą ir už atliekamų darbų priežiūrą. Prosperas Morine tapo pirmuoju inspektoriumi. Pasirinkta strategija- su kiek mažiau lėšų prižiūrėti kuo daugiau paminklų. Trys pagrindiniai paminklosaugos faktoriai: Įstatymas; Biudžetas; Personalas. metais pasirodė pirmas paminklosauginis įstatymas Prahoje. Valstybė saugo tik tuos paminklus, kurie yra ne privačiose rankose. Modernioji paminklosauga susiformuoja per ilgą laiko tarpą- nuo iki metų, kuomet buvo išleista Venecijos chartija. Istorinio paminklo sąvoka taikoma iškiliausiems industrinės eros statiniams. Buvo apibrėžta istorinio paminklo verčių hierarchija, jo erdvės ir laiko kontūrai, juridinis statusas, apsaugos techninių priemonių kompleksas. Tokiu būdu atskirose šalyse pradėjo formuotis paminklų apsaugos įstatimdavystė ir restauravimas kaip atskira disciplina.Paveldosaugos akseologija
Akseologija- tai verčių teorija. Susidursime su teoretikais, svarsčiusiais apie paveldosauginę teoriją. XX a. pradžioje Romantizmas, Istorizmas, kurie tęsiasi ir dabar. Tačiau be to dar formuojasi ir nauja paveldosaugos samprata, paremta Riglio, Kuliovskio ir kt. naujų idėjų. Pereinama nuo romantinės restauracinės prie platesnės disciplinos, besikuriančios pasaulinės garso organizacijos ir kurią palaiko valdžia. Nuo XVIII a. vidurio turi gilias paminklosaugines tradicijas, solidžią muziejininkystę, kuri yra aukšto lygio. Aktyviai veikė visuomenė. XIX-XX a. sandūroje čia susiformavo menotyros teorijos mokykla. Nuo metais klostėsi paminklosauginė sistema. Austrijoje susikūrė regioninių garbės konservatorių tinklas (ten daugiausiai dirbo diletantai, turtuoliai, aristokratai). A. Šifleris parašė “Bobų vasara” edukacinę novelę, kurioje aprašė savo bandymą restauruoti. Reiškėsi architektas-restauratorius von Šmitas. Aloyzas Riegl’is (-)-žymiausias, turėjęs trigubą išsilavinimą-juristo, meno istoriko, filosofo. Jo indėlis yra totalus. Sukūrė verčių teoriją. metais tampa Austrijos istorinių paminklų komisijos pirmininku. Imasi naujų apsaugos sistemų kūrimo. Tačiau prieš tai imasi analizuoti keldamas klausimą nuo kada visuomenė pradeda saugoti paminklą. Prieš kažką kuriant reikia suvokti, kokie procesai lemia, kad imtasi objektų saugojimo. Išleidžia knyga “Modernus paminklų kultas”. Imasi kritinės istorinio paminklo sąvokos analizės. Į šį fenomeną pirmasis pažvelgė per socialinę ir filosofinę prizmę. Teigė, kad istorinio paminklo sąvoka pati sau prieštarauja, pvz.: Antikoje istorinės atminties išsaugojimas nereikalavo materialinės paminklo apsaugos. Paminklas yra tampriai susaistytas su atmintimi ir jai tarnauja. Tai jeigu paminklas materializuoja atmintį, tai ar jis turi išlikti ilgiau už tą atsiminimą, jeigu nebėra žinoma jau apie įvykius ir asmenis, kam pastatytas, tai kam tada jį saugoti. Bet europiečiai saugo-“Nojaus kompleksas”-saugo, nors nebežino kam, saugo tik tam, kad saugot. Tas saugojimas, pasak Riegl’io, net gali būti tam tikra užmaršties forma. Šitą fenomeną (saugojimo) Riegl’is laiko ankstesnėms kartoms nebūdingu ir pavadina tai- “modernių paminklų kultu”. Analizuodamas bando aiškintis šio kulto priežastis, ieško jo ištakų. Pirmasis ima skirti intensionalų paminklą nuo neintensionalaus (Intensionalus paminklas- tas, kuris yra specialiai sukurtas, kad kažkas būtų atminta. Neintensionalus paminklas-istoriniai paminklai, daiktai sukurti ne tam, kad kažkas būtų atminta). Tokio pobūdžio paminklas atsiranda XVI a. Italijoje. Jį galima pavadinti reliktu, praeities liekana. Tie reliktai, pagal Riegel’į suskirstyti į dvi grupes:1) Meno objektai- bet kuris žmogaus kūrinys, kurį galima išgirsti, pamatyti, pa- liesti, turintis meninę vertę;2) Istoriniai objektai- bet koks žmogaus kūrinys, turintis istorinę vertę. Netiesiogiai, o iš istorijos perspektyvos. Apsauga kyla iš objekto unikalumo. Reliktas reprezentuoja ne patį meną, bet meno istoriją. Riegl’is formuoja kūrybos valios sąvoką. Mene išreikšta epochos pasaulėžiūra. Jis nuvertina meninę vertę, iškeldamas istorinę vertę. Pradeda naudotis dviejų verčių kategorijomis:1. memorialinės intencijos vertės-susijusios su praeitimi ir remiasi istorine atmintimi;2. šiuolaikiškumo vertės-kyla iš dabarties poreikio. Ši koncepcija parodo, kad vertybių hierarchijai yra pavaldūs objektai, o hierarchija-reliatyvi, jis kinta. Paminklas gali turėti istorinę (dokumentinę) vertę, taip pat memorialinės intencijos vertę. Šalia šių dalykų Riegl’is įveda senoviškumo vertę, kuri pradedama apčiuopti tikrai XIX a. II pusėje. Tai visi ženklai, kuriuos laikas paliko objekte ir jie yra matomi. Nereikalauja kompetencijos, o sukelia betarpišką emocinį išgyvenimą ir tuo skiriasi nuo istorinės vertės. Jisai šią vertę laiko germanišku išradimu. Tampa reikalinga įsisavinti laiko ženklų pėdsakus. Istoriniai paminklai tapo žmonėms reikalingi kaip priemonė įsisąmoninti praeities ženklus. Praeities pažinimas leidžia skirti seną nuo naujo.
Visos trys vertės, jo gyvenamu metu, koegzistuoja ir formuoja paminklų kultą. Reigl’is spėja, kad XX a. vyraus senoviškumo vertė. Šiuolaikiškumo verčių grupei priklauso:1. unilitarinė vertė, susijusi su praktiniu paminklo panaudojimu;2. meninė vertė, kuri išskaidoma į dvi dalis:a. realiatyvi meninė vertė (priklauso nuo epochos meninio skonio kaitos);b. naujumo vertė (priklauso nuo atitikimo dabarties meno kriterijams).Riegl’is pastebi, kad viskas kas naujo, dažniausiai yra geriau, nei sena. Anot jo, laikosi šiuolaikinė rinkodara. Orientuotis vien į meninę vertę yra pavojinga, nes naikinama istorija. Istorinė vertė prieštarauja senoviškumui, nes sendamas paminklas gali išnykti. Paminklui senoviškumas kenksmingas fiziškai. Senoviškumas reikalingas visuomenei- taip ji orientuojasi laike. Riegl’io teorija- lanksti ir reliatyvi. Kalbėdamas apie kultą, jis pastebi sekuliarizacijos (visuomenės dvasinio gyvenimo supasaulietinimas) proceso įsigalėjimą. Paveldo kultas gali būti savotiška atsvara sekuliarizacijai. Riegl’io teorija bandyta plėtoti akcentuojant vienus ar kitus dalykus, pvz.: Dehio- prieštaravo Riegl’iui dėl konservavimo tikslų. Šalia estetinių ir unitarinių tikslų, paminklo kultui reikalinga dar papildoma motyvacija. Nes gyvenimo būdas yra nepalankus paminklų apsaugai. Akcentuojama nacionalinė vertė (įvedamas nacionalizmo motyvas). Kitas garsus teoretikas Markas Dvorak (-)- metais parašė “Paminklų apsaugos katekizmas”, kuriame plėtojo Riegl’io teoriją. Puoselėjo idėją, kad reikia saugoti visą paminklų įvairovę, ne tik šedevrus. Visi objektai yra vertingi emociniu požiūriu. Jis teigė, kad negalima teikti prioriteto kokiems nors objektams. Vertybių skalėje aukščiausios yra tos, kurios visiems prieinamos ir suvokiamos. Teigė, kad atnaujinta relikvija-nebe relikvija. Vertino objektus kaip meno kūrinius (abu teoretikai). Akcentavo meno kūrinių tapsmą reliktais ir analizavo žmonių požiūrį į pasikeitimą erdvėje. Austrai pirmieji praplėtė paveldosaugos sferą. Po II pasaulinio karo austrams pavyksta išlaikyti aukštas pozicijas šioje srityje. Frodl’is išlaidžia veikalą “Reliktų vertinimas”, kuriame modifikavo Riegl’io teoriją. Visi objektai lygūs. Istorinės vertės hierarchija nustatoma pagal įvykio vertę. Iškėlė simbolinę vertę, kuri įgauna heraldinę prasmę žmonių sąmonėje-pvz.: Gedimino pilis ant troleibuso talonėlio. Jisai sureliatyvino istorinę vertė, padarė ją priklausomą nuo įvykių vertės, kuri yra sunkiai nustatoma. Suobjektyvino meninę vertę, tradicinę formą iškėlęs kaip autonomišką vertybę. XX a. atsiskleidė, kad šiuolaikinė epocha neduoda aukštos kokybės meninės potencijos (meno kūrinių ), todėl reikia saugoti tai, ką turime. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje paveldosaugos teorijos paklojo pagrindą tolimesnei veiklai.Istorinio miesto vertinimai vakarų paveldosauginėje mintyje
Urbanistinė mintis. Urbanizmo sąvoka įtvirtinta. XIX a. pabaigoje buvo urbanizmo sąvoka įvesta Cerdo. Tačiau kaip pats reiškinys jis jau egzistavo nuo seniausių laikų. Urbanizmo idėjų dvi kryptis galima išskirti:1. progresyvistinė;2. kultūralistinė.Progresyvistinė kryptis kalba apie tai, kad vystosi technika modernizuojasi visuomenė ir tai atsispindi sampratose. Todėl miestas turi orientuotis į ateitį ir todėl jo erdvė turi būti racionaliai komponuojama (kovojama su šiukšlynais, kuriami parkai, sodai ir panašiai). Ši idėja į senuosius miestų kvartalus žiūrėjo labai neigiamai. Ji labai pasireiškė praktiniu pavidalu XIX a. pabaigoje, Paryžiuje, kai buvo pertvarkytas senamiestis- įvyko Housmanizacija (nuo Houso, iniciatoriaus, vadinamo “Namų žmogumi”). Architektas Lakorbuzje sakė, kad viduramžių miestai –lyg asilo statyti ir siūlė statyti modernius dangoraižius vietoj senųjų kvartalų. Tačiau racionaliai planuodami erdvę, progresyvistai labai susiaurino žmogaus funkcijas. Tai veda prie totalitarizmo, nes taip buvo bandoma pertvarkyti, suprojektuoti socialistinius miestus. Taigi tai reiškėsi per racionalizmą, futurizmą ir funkcionalizmą. Ta modernioji architektūra vedė prie totalitarizmo. Tie modernieji miestai iki II pasaulinio karo nebuvo realizuoti dėl socialinių, ekonominių sumetimų, bet po II pasaulinio karo tai daug kur buvo realizuota (atsiradus daug erdvės po bombardavimų ). Vakaruose tokia tendencija vyravo iki . metais buvo priimta Venecijos chartija. Tačiau iki metų, kuomet buvo priimta Vašingtono chartija (paskutinis dokumentas, skirtas istorinio miesto apsaugai), istoriniu miestu buvo pakankamai menkai rūpinamasi. Kultūralistinė kryptis kalbėjo apie tai, kad miestas yra kultūros atspindys, sudarantys su jo gyventojais sistemą ir kad jo praeitis nebūtinai turi būti priešinga dabarčiai ir ateičiai. Istorinis miestas jau pradedamas suvokti kaip praeities paminklas. Praktinę senamiesčio apsaugos pradžią galima sieti su Skanseno idėja XIX a. pabaigoje pasirodžiusia Švedijoje (muziejus po atviru dangumi). Ta idėja Lietuvoje realizuota Rumšiškėse.Pereinama nuo paminklo kaip vieneto prie paminklo kaip komplekso sampratos. Akcentuojama kraštovaizdžio svarba. Miesto paveldosauga atsiranda dėl labai praktinių priežasčių, po II pasaulinio karo kada miestai sugriaunami. Tas atstatymas kelia labai dideles diskusijas kaip atstatyti, pvz.: Gdynėje, Maskvoje, Berlyne buvo atstatoma moderniai, tuo tarpu Varšuva renkasi senuosius laikus. Fasadizmas (arba briuselizacija)-išlikę senųjų pastatų griaučiai, paliekamas tik istorinis fasadas, o vidus visas modernizuojamas. Nuo - dešimtmečių kai kinta paveldosaugos sąvoka, tada susivokiama, kad ta taikyta revoliucija paliekant tik fasadą, nėra paveldosauga, todėl persiorientuota į senųjų struktūrų atgaivinimą, realizavimą. Išskiriamos trys teorinės pozicijos į istorinė miestą (visos jos kalba apie miestą kaip nedalomą kultūros paminklą:
1. memorialinė;2. istorinė;3. istoriška.Memorialinę poziciją labiausiai propagavo Raskinas, teigęs, kad miestai- istoriniai monumentai, skirti praeičiai atminti. Miestas suprantamas kaip didžiulė vertybė, brangenybė, dėl to reikia jį išsaugoti-tai virsta sustingdymu, miestas atsiduria “po gaubtu”. Taigi jam neleidžiama vystytis toliau- taip jis netenka savo istoriškumo ir negali prisitaikyti prie pokyčių. Istorinė poziciją palaiko V. Leduk’as ir austrų architektas Sytte. Dviejų miestų tipai: Jeruzalės miestas-prisitaikęs prie aplinkos; Babilono miestas-geometrinis išplanavimas, neturintis bažnyčių. Vilniaus senamiestis –Jeruzalės tipo miestas. Beveik iš kiekvieno miesto taško matosi bažnyčia. Senasis miestas visada unikalus dėl landšafto aplinkos. Istorinis miestas visada išlieka unikalus. Šitie tyrėjai kalba, kad naujas modernus miestas visada turi mokytis iš seno miesto, kaip būti estetišku. Tokį požiūrį galima laikyti pragmatiniu (grindžiamas naudos siekimu), propedeutiniu (parengiamuoju, įvadiniu), didaktiniu (susijęs su pamokymu). Istoriška pozicija yra tam tikra dviejų pirmųjų požiūrių sintezė ir to peržengimas. Italų architektas G.Giovanioni (-)-bandė suderinti utilitarinę ir muziejinę istorinio miesto vertes, integruodamas jį į bendrąją teritorinio planavimo koncepciją. Jis įveda urbanistinio paveldo sąvoką-iš ypatingos ir skirtingos prigimties elementų sudaryta visuma, apimanti tiek pavienius kūrinius, tiek kompleksus. Pvz.: Brazilija- moderniosios architektūros urbanistikos paveldas. G. Giovanioni kalbėjo, kad senieji miestai turi būti reaktualizuojami. Jie gali tarnauti kuriant naujus miestus. Jis sukūrė savitą urbanistinio paveldo apsaugos doktriną, kuri remiasi trimis principais:1. bet koks senasis urbanistinis fragmentas turi būti integruotas į vietinė, regioninį ar teritorinį tvarkymo planą ( į miesto kontekstą);2. istorinis paminklas suvokiamas tik sąryšyje su aplinka; šie ryšiai yra esminiai, o jų pažeidimas yra pražūtingas (iškreipia aplinką);3. urbanistinio paveldo apsaugos ir tvarkymo darbai privalo siekti organiškai susiklosčiusių ryšių tarp pastatų, jų mastelio ir morfologijos išsaugojimo ar atkūrimo. Tokiu būdu tvarkant istorinius miestus – rekompozicija, reintegracija ir pašalinimas- tampa įmanomi, bet kišimosi laisvė yra ribojama pagarbos vietos charakteriu, dvasia (“genius loci”). Šie principai praktiškai priklauso nuo urbonistų valios. Sanacija-meninių sandėlių, namų pašalinimas, vietoj jų užstatymas naujai (Tymo kvartalo užstatymas). Trečią kelią galima pavadinti “ ugnies ir vandens sintezės keliu”. Bet jis yra labai komplikuotas. Jei “miestai žaisliukai” gali sau leisti reabilitaciją ir panašiai, tai, ten, kur tas senasis miestas yra labai apgadintas, tai ta reabilitacija tampa komplikuota. “Miestai žaisliukai”- Briugė, Florencija (turistų komercijos miestai). Dabar šiuolaikinė politika istorinio miesto atžvilgiu yra siejama su subalansuotu vystymu ir kaita.Tų miestų nenorima sustingdyti, muziejininkuoti, ne mumifikuoti, vystymasis turi būti, dėl to kaita turi būti labai stebima ir kontroliuojama, kad ji nebūtų kenkianti. XIX a. ta konkreti aplinka buvo fabrikai ir gamyklos. Senamiesčiai dabar virsta turistams skirtais komerciniai objektais.Specialistų kaitos priežiūra apima:1. pažinimą, kas tai yra istorinis miestas. Vilniaus senamiestis yra per menkai pažįstamas; (į pažinimą įeina paveldo inventorizavimas, dokumentavimas, duomenų analizę ir išteklių nustatymas};2. išteklių įvertinimas;3. apsaugos prioritetų nustatymas;4. programų, garantuojančių verčių tęstinumą ir išlikimą parengimą;5. šių programų išdėstymas detaliuose planuose ir schemose;6. priemonių parengimas šioms progresijoms realizuoti (lėšų radimas, partnerių sukaupimas);7. tų procesų kontrolė (programų vykdymo stebėjimas, ypač atkreipiant dėmesį į grįžtamąjį ryšį, lankstumas naujoms problemoms).Šiuolaikinė paveldo samprata
Bendrai vyksta XX a. pradžioje. Kyla didelės abejonės dėl progreso. Pasaulis yra labai susiskaldęs. Egzistuoja labai dideli kontrastai. Praeities nostalgija kelia tam tikras reakcijas. Aplinkos modernizacija, atsiradęs ilgaamžiškumas. Visa tai palieka svetimoje mums aplinkoje. Apie - dešimtmečiuose matomas lūžis paveldosaugoje. Kylanti nostalgija eina link pažinimo teorijos. Gnoseologija-pažinimo teorija. Į tai buvo žiūrima kaip į pavienius objektus. Nuo pavienių objektų einama link kompleksų, o vėliau ir istorinių miestų. Demokratėjimas- domimasi ne iškiliausiais, o kasdieniniais mažais objektais. Taip pat Vakaruose pastebimas tendencijos. Šiuolaikinės visuomenė bandė formuoti atitinkamas vertybes.
Valdžia praranda autoritetą. Politike praranda galią ir moralinį autoritetą. Paminklai nebeturi poveikio aplinkai. Nebelieka savaime suprantamų vertybių, pvz.: mintis pastatyti supermarketą prie Oświęcim’o. Tačiau sąvoka, objektas, dydis, turinys plečiasi. Tai darosi svarbu.Būtų galima išskirti 2 paveldosaugines sampratas:1. egzistuoja konservacinė paveldo samprata(tai ką mes paveldime ir perduoda- me busimoms kartoms- paveldas. Jos atžvilgiu žmonės gali būti pasy- vūs, kurie tik perima, nieko neįde- da ir perduoda. Tai vedė prie nau- jos samprata.Buvo kritikuojama 7- 8 dešimtmečiuose).2. paveldas-kultūros išteklius (pirmoji sąvoka labai ribojo paveldo naudojimą, tai kaip tik šioje sąvokoje akcentuojamas naudojimas ateityje[susijęs su paveldo pramone]).Vartojimo, naudojimo akcentas: trys paveldo išteklių rūšys:a. kaip kultūriniai ištekliai ( vertingi patys savaime paveldo įsisavinimui ir suda- ro muziejų, ekspozicijų pagrindą. Pagrindinė veikla kaupimas ir saugojimas);b. politiniai ištekliai ( skirti valstybės kūrimui ir palaikymui; valdžios ir ideologi-
jų legitimacijai užtvirtinti);c. paveldas kaip ekonominiai ištekliai (naudojami rinkoje produktų ir paslaugų pavidalu. Tiesiogiai kaip industrija, netie- siogiai kaip ekonominės veiklos rūšių pa- pildas). Šitoks paveldosaugos požiūris yra kaip į išteklių karjerą. Sukuriami ir komerciškai naudojami. Praeities panaudojimas gali vesti prie sukūrimo. Paveldo turizmas labiausiai matomas, pats tipiškiausias, bet nėra vienintelis. Netiesiogiai gali būti susijęs su vietos patrauklumu. Gintaras- Pabaltijiečių paveldo produktas. Visi šie trys ištekliai gali būti atskirai ir kartu (pvz.: Trakų pilis-muziejus kaip kaupimo išteklius; senoji sostinė, nacionalizmo tautiškumo sklaida kaip politiniai ištekliai; turizmo objektas kaip ekonominis išteklius). Šie ištekliai gali būti harmoningi ir neharmoningi (disonansas). Ši sąvoka artima analogijoms. Bet kuris paveldo objektas potencialiai yra disonanse. Disonansas gali būti laikinas. Daugiausiai konfliktų yra politiniame lygmenyje. Disonansą gali lemti: paveldo produkto apibrėžimas; rinkos segmentacija.Paveldo produkto apibrėžimas. Tai kas yra pasakoma apie objektą. Kaip jis yra pristatomas, pvz.: kaip Japonams pristatyti Vilnių, kurie nieko nežino apie mus? Pasirenkama generalizacija prieš partikuliarizaciją. Pvz.: informacija apie Vilnių yra labai supaprastinama. Ar tai homogeniškas, ar tai heterogeninis projektas. Turizmo vadyboje tai fundamentali problema. Ką pasirinkti?. Industrijos strategai renkasi generalizaciją. Turizmo logika viską sukiša labai apibendrintai. Kas atsitinka? Pastebėta, kad ne visada šis generalizavimo metodas suveikia. Ne visada pakanka stereotipinių aprašymų, kartais turistai žino daugiau už patį gidą. Svarbu parodyti ne tik kas bendra, bet ir kas skirtinga. Globalumas ir lokalumas. Buvo pajusta, kad homogeniškumu ne visada patenkinami poreikiai ir sukeliamas disonansas. Bet disonanso problema sprendžiama.Rinkos segmentacija( pasiskirstymas). Remiasi prielaida, kad grupės vartotojų gali užmegzti įvairius ryšius su objektu. Tokiu būdu, reikia suvokti kokie gali būti ryšiai. Dėl to gali kilti disonansas. Susiduriame su komunikacijos problemomis. Pasireiškia politkorektiškumas. Vienas kitam prieštaraujantys pranešimai; Iškreipti pranešimai; Migloti pranešimai; Nepageidaujami pranešimai (susiję su gėdingais dalykais).Tai gali vesti prie to, kad atsisakoma to paveldo, pvz.: stalinistinė architektūra, Tymo kvartalo sutvarkymo projektas ir panašiai. Todėl paveldo vadybininkai turi labai gerai apgalvoti strategijas ir variantus. Atradus disonansus, galima juos valdyti, sutvarkyti, užbėgti jiems už akių. Paveldo formos siejasi su praeities nostalgija. Vakaruose ji yra labai artima. Rytų Europoje ko nematyti, tas bandoma sukurti, bandoma labai įžūliai pritempti prie ko nors, pvz.: Tymo kvartalas-komercinio centro kūrimui.Kaip bandoma prieiti prie paveldo?Industrinis paveldasUžima pakankamai didelę industrinę dalį. Gamyklos, šachtos, pramoninės liekanos. Bandoma atkurti ne tik objektus, bet ir veiklą-vadinami ekomuziejais. Išore jie yra panašūs į skansenus, tačiau viduje paveldą atspindi paprastiems žmonėms. Muziejai plečiasi ir jau tampa nebe muziejais. Jie tampa kultūros centrais. Paveldo komercializacijos privalumai: Skatina ne vyriausybinį paveldo apsaugos finansavimo šaltinių atsiradimą; Plečiasi priėjimo prie paveldo galimybės. Jo demokratizacija. Į tai metama labai daug dalykų. Pramogų kontekste paveldo galimybės taip pat egzistuoja; Paveldo vietos įgyja ekonominę reikšmę, pvz.: darbo vietos sukuriamos ir panašiai; Neformaliosios paveldo ekologijos dėka informacija apie paveldą įsisavinama daug greičiau ir išlieka ilgiau (realiai dalyvaujama, garsai, lytėjimas, uoslė- dalyvavimas vyksta per pojūčius.Tradicinė samprata griaunama. Šiuolaikinis muziejus bando suderinti edukaciją, švietimą, pramogą. Paveldo komercializacijos trūkumai: Autentiškumo problema-iškreipiama, pagražinama; Neaiški riba tarp autentiškumo ir šiuolaikiškumo. Vyrauja noras suteikti kuo daugiau pramogos, kad pritrauktų turistų, prarandant autentiškumą; Selektyvumas-siekia atitikti lankytojų poreikius.Iš rimtų dalykų padaro balaganą; Akulturacija- vietiniai dirba tik turizmui. Susiaurinimas dalykų.Lankytojų ir mokslininkų interesai dažniausiai neatitinka.Kultūros paveldo panaudojimas
Paveldosauga Lietuvoje ir jos raida
Archeologiniai radiniai dėmesį patraukia jau gana seniai, Renesanso laikotarpyje XVI a. Bet ryškesnis impulsas buvo Romantinio sąjūdžio metu XIX a. Tuo metu buvo pradėta ir bandyta panaudoti paminklus politiniams tikslas. Tuo metu buvo dvi kryptys: Antikvarizmas; Lietuvių etnogenezės paieškos. XIX a. nebuvo jokio paveldosauginio įstatymo. Šiek tiek paveldosaugos galima įžvelgti statybų įstatyme“straitilni ustav”, kuriame buvo įtraukti keli punktai draudžiantys griauti stačiatikių kulto objektus. Tačiau visgi vyko bažnyčių, vienuolynų griovimas, išdaužymas. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje pasirodo epizodiniai momentai apie bandymus restauruoti. 1902-1909 m. buvo restauruotas vienas pirmųjų objektų –Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. 1903-1905m. archeologas V.Šukevičius randa lėšų restauruoti Trakų salos pilies pietryčių bokštą. 1855m. pradeda veikti Laikinoji archeologijos komisija, kuriai vadovauja E. Tiškevičius. Ji veikia 10 metų. Po sukilimo veikla nutraukiama daugiau dėl politinių priežasčių. Šios komisijos dėka vyko archeologiniai kasinėjimai. Galima sakyti susiformavo dvi srovės: Bajoriškoji –labiau orientuota srovė į LDK liekanų atkūrimą, ji veikė labiau ne kalbiniu, o kultūriniu, istoriniu atžvilgiu. Labai ilgą laiką buvo nuslopinta. Demokratinė-labiau orientavosi į lietuvių tautą, jos kalbinį pamatą. Įsitvirtinu- si buvo tarpukariu ir sovietmečiu, taip pat yra gaji ir šiuo metu.
Šioje srityje buvo nemažai nuveikta ( J. Basanavičius ir kt. veikėjai). Pastarosios srovės veikėjai, antai kaip J. Basanavičius ir kt. su įkurta “Lietuvos mokslo draugija” 1911-1912 m. laimėjo kovą dėl Vilniaus Aukštutinės pilies kalno ir bokšto nugriovimo, Kauno pilies nugriovimo sustabdymo ir panašiai. Šias abi sroves labai gražiai apjungia Tado Daugirdo asmenybė. Jisai buvo Lietuvos archeologijos komisijos pirmininkas, archeologas ir bajoras. 1919m. buvo įsteigta valstybinė archeologinė komisija (VAK’as). Tuo metu Lietuvos valstybė neturėjo paveldosauginio įstatymo. Komisija vaikė pagal laikinąjį įstatymą. Nors tam įstatymui buvo sukarta 13 projektų. Kodėl nebuvo priimtas šis įstatymas? Yra kelios versijos: Per daug nukrypstama į kunigaikščio kultą; tuo metu etnogenezės plačių tyrimų nebuvo ir buvo manoma, kad archeologiniai radiniai visai nėra lietuviško, o slaviški ar kt.,todėl buvo vengiama lįsti prie svetimos teritorijos; nuosavybės teisės problema. 1940 m. liepos 20 d. buvo pasirašytas Lietuvos kultūros apsaugos įstatymas, priimtas vienas iš tų 13 projektų. Tai absoliučiai normalus įstatymas. Pradeda veikti Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, kuri bandė gelbėti varpus, turėjo planų dėl fotografavimo Vilniaus miesto vertybių ir panašiai. Šioje srityje rusai nebuvo vedantieji. Tarpukary Rusijoje labai nukentėjo sakralinis menas. 1948m. vėl atkuriama Konservavimo dirbtuvių institucija. 1950 m. galima kalbėti apie tyliąją rezistenciją, kuri kovojo už Lietuvos objektus, pvz.: Trakų pilies restauravimą ir 1960m. įvykusį skandalą. Labiausiai nukentėjo dvarų paveldas bei sakralinis menas.1967 m. buvo priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, kuris gerokai patikslino ir papildė kultūros paminklų apskaitos, apsaugos ir paminklotvarkos darbų nuostatus, suteikė geresnį juridinį apsaugos pagrindą. 1973 m. buvo išleistas Lietuvos saugomų objektų sąrašas. Po nepriklausomybės paskelbimo į šią sritį atėjo daug diletantų, kurie yra pridarę gana nemažai klaidų, vyrauja cinizmas, susijęs su privatine nuosavybe, daug kas sunaikinta. Šiuo metu Lietuvoje vyrauja tradicinė konservacinė nuostata. Paminklai saugomi nesusimastant kam to reikia.