Sakralinis paveldas Vilniuje

SAKRALINIS PAVELDAS VILNIUJE

DIPLOMINIS DARBAS

Įvadas 2
1. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai (tarptautinis kontekstas): 5
1.1. Sakralinio paveldo reikšmė 5
1.2. Kultūros paveldo verčių suvokimo raida 6
1.3. Kultūros paveldo apsaugos ypatumai 8
2. Lietuvos sakralinio paveldo apsaugos ypatumai tarpukario laikotarpiu

(1918 – 1939 m.): 12
2.1. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai 12
2.2. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai Vilniaus krašte (1920 – 1939 m.) 13
3. Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai sovietmečiu: 15
3.1. Sovietmečio sociopolitinis kontekstas 15
3.2. Sakralinio paveldo panauda 17
3.3. Paminklosaugos institucijų veikla 21
3.4. Paminklotvarkiniai darbai sakralinio paveldo objektuose 25
4. Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai atgavus

nepriklausomybę: 28
4.1. Sakralinio paveldo grąžinimas (restitucija) 28
4.2. Paveldosaugos sistemos problemos 31
4.3. Technologinis apsaugos aspektas 35
Išvados 37
Nuorodos 41
Literatūros sąrašas 46

Įvadas
Nuo senų laikų Vilnius garsus savo sakraliniu paveldu. Pagoniškos kulto viietos, stačiatikių cerkvės, katalikiškas barokas, žydų gyvensenos pėdsakai liudija apie egzistavusią multikultūrinę ir gana atvirą šio Rytų Europos miesto istoriją. Vilnius vadinamas „baroko miestu”, kadangi barokas XVII-XVIII amžiuje čia stipriai „įleido šaknis” į daugumą architektūrinių paminklų, o ypatingai – į sakralinius architektūros paminklus – bažnyčias, kurių čia priskaitoma keliasdešimt. Meniniu architektūriniu požiūriu Vilniaus bažnyčios – viena vertingiausių Lietuvos sakralinio architektūros paveldo objektų grupių. Kai kurios iš jų – pasaulinės vertės šedevrai. Tai buvo patvirtinta 1994 metais, Vilniaus senamiesčio, kuriame yra didžiausias skaičius visų Vilniaus bažnyčių, istorinį centrą įrrašius į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip kultūros paveldo vietovę, turinčią išskirtinę pasaulinę vertę. Todėl atsirado dar didesnė atsakomybė už senamiesčio, o kartu ir už jame esančio sakralinio architektūros paveldo išsaugojimą. Tokiu tarptautiniu pripažinimu Lietuva gali didžiuotis, savo sakralinį paveldą saugoti ir

r protingai naudoti kaip visos žmonijos paveldo dalį. Praradus sakralines vertybes, nukenčia ne viena tauta, bet visa žmonija.
Vilniaus sakralinis paveldas – tai istorijos atspindys, padedantis suprasti praeities reikšmę šiuolaikinei visuomenei ir sudarantis prielaidas harmoningam visuomenės gyvenimo kūrimui, todėl būtina išsaugoti ateities kartoms šio paveldo autentiškumą ir įvairovę. Išsaugodami šį kultūros paveldą ateities kartoms, įgyvendiname vieną iš pagrindinių kultūros politikos nuostatų: išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą.
Daugelį amžių Vilniaus bažnyčios ir kitų konfesijų sakraliniai pastatai bei juose esantys meno kūriniai skaudžiai kentėjo nuo gaisrų ir priešų, kurie padarė didelę žalą miestui, negailestingai griaudami, degindami ar gadindami mūsų gotikos, baroko ir renesanso paminklus. Carizmo ir sovietmečio laikotarpiais sakraliniam paveldui padaryta didelė žala – dauguma bažnyčių ir kitų konfesijų kulto pastatų uždaryta, išgrobstyta, paversta sandėliais. Šiiais laikotarpiais pavyko išsaugoti tik dalį sakralinio paveldo vertybių.
Sakralinio paveldo išsaugojimas – tai problema, kurią lemia daugelis priežasčių. Svarbiausios iš jų – tinkamas verčių, glūdinčių paveldo ištekliuose, tinkamas supratimas ir įteisinimas paveldosaugos įstatymuose, šių objektų įtraukimas į saugomų objektų sąrašus, objektų panaudojimas pagal jų sakralinę paskirtį, savininkų ir paveldosaugos institucijų veikla saugant šį paveldą. Sakralinio paveldo apsauga yra specifinė, nes priklauso nuo sociopolitinio konteksto. Atgavus nepriklausomybę ir religinėms bendruomenėms grąžinus sakralinės paskirties pastatus, nebuvo išspręstos visos jų apsaugos ir panaudos problemos.
Darbo tema ši
iandieną labai aktuali dėl keleto priežasčių. Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai bei problemos istoriniais laikotarpiais nuo tarpukario iki šių dienų dar nepakankamai analizuotos. Restitucijos procesas beveik neanalizuotas. Svarbu tai, kad sakralinio paveldo apsaugos analizė leidžia išsamiau patyrinėti Lietuvos paveldosaugos, paveldotvarkos, kultūros paveldo verčių supratimo raidą ir, juos palyginus su Vakarų Europos raida, nustatyti Lietuvos paveldosaugos išsivystymo lygį tarptautiniu aspektu. Pasirinkta tema leidžia paanalizuoti šiandieninės paveldosaugos sistemos negatyvaus įvertinimo priežastis ir pamąstyti apie šių problemų išsprendimo būdus bei priemones. Šiandieną, Lietuvai dalyvaujant eurointegraciniuose procesuose, ir tarptautiniams UNESCO ekspertams nepatenkinamai įvertinus Vilniaus senamiesčio (toliau – Senamiesčio) istorinio autentiškumo apsaugos procesus bei perspėjus dėl jo išbraukimo iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo, tokia analizė ypatingai aktuali.
Šiame darbe Vilniaus sakralinio kultūros paveldo pavyzdžiais bandoma įvertinti tarpukario, sovietmečio ir nepriklausomybės atgavimo laikotarpių bendruosius paveldosaugos ir paveldotvarkos bei specifinius sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos ypatumus ir atskleisti jų problemas. Šiam tikslui pasiekti iškelti uždaviniai:
1) surinkti, išanalizuoti ir apibendrinti informaciją apie Lietuvos valstybinę paveldosaugą reglamentuojančius įstatymus, paveldosaugos ir paveldotvarkos institucijų veiklos svarbiausius ypatumus, juos palyginti su Vakarų Europos paveldosaugos raidos ypatumais, paanalizuoti šiandieninės paveldosaugos tobulinimo kelius;
2) surinkti konkrečius pavyzdžius, atskleidžiančius Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos problemas, išsiaiškinti jų priežastis, nustatyti šių problemų egzistavimo pasekmes sakraliniam paveldui;
3) išanalizuoti Ka
atalikų Bažnyčios padėtį sovietmečiu, Vilniaus bažnyčių uždarymo priežastis;
4) išanalizuoti problemas, atsiradusias, bažnyčias grąžinus tikriems jų savininkams.
Vilniaus bažnyčios tyrimo objektu pasirinktos todėl, kadangi santykinai čia jų daugiausia. Sovietmečio laikotarpiu čia jų buvo uždaryta ir panaudota ne sakraliniams tikslams taip pat daugiausia. Taip pat, mažesne apimtimi, analizuota vienuolijų padėtis bei vienuolynų likimas, kitų konfesijų sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos problemos.
Nagrinėjamas laikotarpis dalijamas į 3 laikotarpius: tarpukarį, sovietmetį, nepriklausomybės atgavimo laikotarpį. Tarpukario laikotarpyje atskirai analizuojama Vilniaus krašto paveldosaugos būklė ir sakralinio paveldo apsaugos ypatumai.
Suprasti sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos problemas galima tik gerai išnagrinėjus Katalikų Bažnyčios (toliau – Bažnyčios) valdymą ir hierarchiją, pastoracinę jos veiklą ir vietą visuomenėje, sovietmečio valdžios atstovų agresyvią antireliginę veiklą ir prievartą, taikytą dvasininkams bei tikintiesiems. Todėl atskirame skyriuje pateikta sovietmečio sociopolitinė analizė. Taip pat studijuoti ir pateikti Bažnyčios bei valdžios santykių pagrindiniai aspektai atgavus nepriklausomybę.
Detaliau nagrinėti Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai ir problemos sovietmečiu bei nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu. Analizuojami paveldosaugos reglamentuojantys įstatymai, paveldosaugos institucijų veiklos, paminklotvarkinių darbų sakralinio paveldo objektuose problemos. Paveldotvarkos darbai pagal jų rūšis ir specifiką dėl ribotos darbo apimties atskirai detaliau neanalizuoti. Detaliau analizuotos nekilnojamo sakralinio architektūros paveldo, mažesne apimtimi – kilnojamo sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos problemos.
Siekiant palyginti nagrinėjamų laikotarpių paveldosaugos ypatumus su Vakarų Eu
uropos paveldosaugos tendencijomis, išanalizuota kultūros paveldo verčių suvokimo raida, atskirai neišskiriant sakralinio paveldo, ir kultūros paveldo apsaugos ypatumai Europos šalyse.
Lietuvos sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos tema negausu medžiagos, todėl darbe naudotasi įvairaus pobūdžio šaltiniais. Informacija apie tarptautinę ir nacionalinę paveldosaugos teisę, Bažnyčios ir valstybės santykių reglamentavimą, atgavus nepriklausomybę, restitucijos procesą reglamentuojančius dokumentus gauta iš publikuotų teisės aktų rinkinių, internetinių tinklalapių.
Rengiant darbą, naudotasi istorine, moksline ir metodine literatūra, istorinių šaltinių interpretacija bei kritika, tarptautinių ir nacionalinių paveldosaugininkų konferencijų medžiaga, Valstybinės paminklosaugos komisijos, Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Kultūros paveldo centro ataskaitomis, protokolais, nutarimais, kitais dokumentais, analizuojančia paveldosaugos sistemos, institucijų veiklos, Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos bei panaudos klausimus nuo tarpukario laikotarpio iki šių dienų.
Analizuojant kultūros paveldo sampratą ir kultūros paveldo vertes, paveldosaugos bei paveldotvarkos istorinę raidą, jos sąsajas su Europos situacija, sakralinio kultūros paveldo apsaugą tarptautiniu aspektu, vadovautasi J.Jokilehto studija, R.Čepaitienės ir E.Riaubienės daktaro disertacijos darbais bei atitinkamais straipsniais, J.Bučo ir J.Markevičienės straipsniais, J.R.Glemžos knyga, Комеч А.И. straipsniu bei kitų autorių straipsniais. Analizuojant sociopolitinį kontekstą ir sakralinio paveldo apsaugos ypatumus Vilniaus krašte (1918–1940 m.), studijuota A.Lapinskienės parengta knyga „Kultūrinis Vilniaus gyvenimas”.
Bažnyčios padėtį sovietinėje sistemoje padėjo atskleisti A.Streikaus knyga „Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990)” bei kiti jo straipsniai. Analizuojant sovietmečio laikotarpio konkrečius sakralinio kultūros paveldo apsaugos ir panaudos atvejus, vadovautasi K.Misiaus, R.Čepaitienės straipsniais, V.Drėmos knyga „Vilniaus Šv.Jono bažnyčia” bei kitais jo straipsniais, K.Meiliaus, A.Indriulaičio, S.Jegelevičiaus, L.Adžgauskienės, M.Barkausko bei kitų autorių straipsniais. Analizuojant vienuolijų bei vienuolynų likimą Lietuvoje, išanalizuota R.Laukaitytės knyga „Vienuolynų likvidavimas Lietuvoje pokario metais”, atitinkamos publikacijos. Stačiatikių Bažnyčios padėtį sovietinėje sistemoje padėjo atskleisti 2003 m. pasirodžiusi R. Laukaitytės knyga „Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje”.
Analizuojant konkrečius Vilniaus sakralinės kultūros paveldo apsaugos ir panaudos atvejus, nemažai informacijos teko imti iš periodinės spaudos, interneto tinklalapių.
Šiandieninės paveldosaugos ir Senamiesčio problemas taip pat padėjo atskleisti tarptautinių UNESCO ekspertų ataskaitos, Valstybinės paminklosaugos komisijos ataskaitos ir nutarimai, Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Kultūros paveldo centro ataskaitos, planai bei kiti dokumentai, publicistiniai straipsniai.

1. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai (tarptautinis kontekstas):
1.1. Sakralinio paveldo reikšmė
Sakralines kultūrines vertybes sudaro milžiniškas neįkainojamos vertės istorinis-meninis paveldas, skirtingu mastu išsidėstęs visame pasaulyje. Sakralinis paveldas ypatingas tuo, kad savo tapatybę jis semia iš naudojimo Bažnyčioje ir todėl jis negali būti atsietas nuo šio konteksto. Šių vertybių visuotinė paskirtis leidžia būti naudingoms visiems, nepasidarant kieno nors išskirtine nuosavybe. Kaip pastoracinė priemonė, sakralinis paveldas tarnauja praėjusių kartų tikėjimo atradimui bei atgaivinimui per regimus kūrinius.
Sakralinį paveldą sudarančius meno šedevrus įkvėpė kurti tikėjimas – religiniai jausmai. Religinės dailės kūrybos procese nebuvo nieko atsitiktinio: visa, kas ir kurioje paveikslo dalyje vaizduojama turėjo gilią semantinę ir simbolinę prasmę, glaudžiai susijusią su Šv. Rašto tekstu ir krikščioniškąją tradicija. Teologai kūrė svarbiausias ikonografines, simbolines ir topologines nuostatas, kurių dailininkai ir architektai privalėjo laikytis. Bažnyčios pastato planas ir struktūra, kiekviena puošybos detalė, vidaus įranga, liturginiai reikmenys buvo skirti vienai idėjai: garbinti Dievą ir skleisti Šventojo Rašto tiesas. Sakralinis menas amžių būvyje atspindėjo ne tik griežtas ikonografines tradicijos normas, bet ir vyravusių stilių pokyčius, kryptis, tautos sielą [1].
Sakralinis paveldas nepaprastai svarbus ir vertingas visais požiūriais: istoriniu, archeologiniu, meniniu, moksliniu, socialiniu, edukaciniu, auklėjamuoju. Šis paveldas yra autentiškas materialus istorijos dokumentas, rodantis ne tik atskiro krašto savitumą, jo kultūros vertybių įvairovę, bet ir tam tikrus atskirų kultūrų, pavyzdžiui, Europos ar jos regionų, bendrumus. Sakralinis paveldas atlieka svarbų vaidmenį socialiniame ir kultūriniame visuomenės gyvenime, šalių ekonominio sektoriaus vystymesi, nes suteikia galimybes pritraukti investicijas į statybą, turizmą. Todėl svarbu, kad Valstybė, Bažnyčia ir visuomenė bendradarbiautų jį naudojant, prižiūrint ir saugant.
Šalyse, turinčiose ilgą krikščioniškąją tradiciją, sakralinis paveldas, kuris šimtmečių tėkmėje buvo nuolatos praturtinamas naujomis interpretacijos formomis ir ištisų kartų buvo praktikuojama kulto priemonė, pastaruoju metu dėl sekuliarizacijos įgijo beveik vien tik estetinę vertę. Todėl Bažnyčioms priderėtų tinkamomis strategijomis taip išryškinti kontekstinę istorinių-meninių vertybių svarbą, kad estetinės vertės objektas nebūtų visiškai atsietas nuo savo pastoracinės funkcijos ir atidalytas nuo istorinio, socialinio, erdvinio bei sakralinio konteksto, kurį jis išreiškia ir liudija. Apsilankymas bažnyčioje neturėtų būti vien turistinė-kultūrinė veikla. Bažnyčia, būdama gyvenimo mokytoja, turi padėti dabartiniam žmogui iš naujo atrasti aukštesnį dvasinį pasaulį. Popiežiškosios Bažnyčios kultūrinio paveldo komisijos nuomone, nebenaudojamas ir sunkiai apsaugomas istorinis-meninis paveldas turėtų būti reikiamai apsaugotas ir tinkamai pateiktas bažnytiniuose muziejuose [2]. Šiuolaikinė visuomenė sakralinį kultūros paveldą suvokia kaip vieną iš tolesnio gyvenimo sąlygų ir jaučia jo nykimo grėsmę. Sakralinio paveldo objektai teikia daug informacijos, kuria kuriama ateitis, todėl šio paveldo autentiškumą ir įvairovę būtina išsaugoti ateities kartoms.

1.2. Kultūros paveldo verčių suvokimo raida
Kultūros paveldo saugojimo kokybę apsprendžia verčių suvokimas, kadangi teisingas verčių suvokimas ir jų iškėlimas suformuoja paveldosaugos objektą ir leidžia įteisinti tai, kas yra vertinga ir saugotina. Pakitęs verčių suvokimas lėmė paveldosaugos atsiradimą ir jos plėtrą [3].
Visuomenės požiūris į kultūros paveldą priklauso nuo jos kultūrinio ir ekonominio išsivystymo lygio. Ankstyvąja “saugomo paveldo” forma buvo laikomos šventos vietos, skirtos religinei paskirčiai, tačiau dėl sparčių evoliucinių procesų dauguma jų išnyko. Skirtingos religijos formavo kultūros paveldo suvokimą, kviesdamos globoti, stebėti ir tyrinėti praeities reliktus [4]. Antikinėje Graikijoje susiformavo pozityvus požiūris į senąją architektūrą ir jos apsaugą. Senovės Romoje praeities architektūra vertinta dėl jos memorialumo. Praeities paminklų meninės vertės pripažinimą rodo Bizantijos imperatoriaus Konstantino įsakas (IV a.), kuriuo uždraudžiama griauti architektūros paminklus, naikinti jų papuošimų detales. Viduramžiais į kultūros paveldą buvo žiūrima abejingai ir net priešiškai – antikos statiniai buvo ardomi ir naudojami kaip statybinė medžiaga. Jais rūpintasi tik dėl praktinės naudos ir memorialumo. Renesanso laikotarpiu senovės paminklais susidomėta dėl jų meninės vertės [5].
Naujo požiūrio į praeities paminklus pradžią davė Didžioji XVIII a. Prancūzijos revoliucija. Revoliucijos metu bažnyčios turtai ir kultūros paminklai, priklausę ankstesniems valdovams tapo buvusios priespaudos simboliais, todėl virto destrukcijos objektais. Tuo pat metu kilo šių objektų vertė, nes jie liudijo daugelio žmonių praeities pasiekimus. Prancūzijos revoliucija imasi inventorizavimo apsaugos. Tam tikslui 1792 m. pasirodo F. Vyko de Zyro sukurta paminklų inventorizavimo instrukcija (paminklų vertės švietimas). Šioje instrukcijoje aiškiai apibrėžtos paminklų vertės, pradedant nuo nacionalinės, kuri yra pirminė ir svarbiausia paveldosauginė vertė. Ši vertė davė pradžią atsirasti ir kitoms – kognityvinei, kuri neatsiejama nuo mokslinės, edukacinės ir techninės vertės, ekonominei – skirta gamybai, turizmui ir meninei, kuri ėmėsi antikos paveldo juridinės ir administracinės apsaugos [6]. 1795 m. Prancūzijos Nacionalinio konvento dekretuose kultūros paveldui priskyrus meno, istorijos ir mokslo vertes bei pažymėjus visuomeninę architektūros paminklų reikšmę, pradėjo formuotis moderni paveldo samprata. XVIII a. kultūros paveldas išsiplėtė nuo senovės paminklų ir meno kūrinių iki ištisų teorijų, kuriose sukauptos įvairios vertės. Šis procesas buvo pavadintas „šiuolaikiniu paveldosaugos judėjimu” (modern conservation movument) [7]. Tai lėmė industrinės eros pradžia, tradicinius gamybos būdus atskyrusi nuo moderniųjų. Suvokimas, kad neapgalvotai griaunami istoriniai objektai bei niokojami meno kūriniai lėmė paveldosaugos formavimosi procesą [8].
XIX a. pirmoje pusėje Vakarų Europos valstybėse vyravo romantinis istorinių paminklų suvokimas, atspindėję istorizmo dvasios suvokimą. Išryškėjo dvi pagrindinės paveldosaugos kryptys: „prancūziškoji” ir „angliškoji”. „Prancūziškoji” kryptis pasižymėjo modernėjimo kaip pažangios krypties suvokimu. „Angliškoji” kryptis pasireiškė tradicijų saugojimo ir glaudaus ryšio su praeitimi samprata. Skirtingas paveldo saugojimo sampratos suvokimas turėjo įtakos šių šalių paminklosaugos teorijai bei praktikai [9].
Kultūros paveldo vertės suvokimą, jo kaitos dinamiką rodo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje įvairiose Europos valstybėse išleisti paveldosaugos įstatymai, kuriuose pripažinta paveldo imanentinė istorinė vertė. Atskirų šalių įstatymuose paveldo verčių formulavimas rodo, kad praeities palikimas buvo suvokiamas kaip sudėtingas reiškinys. Austrijos paminklų apsaugos įstatyme, kurį rengė A. Riegl, teigiama, kad kiekvienas paminklas turi istorinę ir šiuolaikinę vertę dabarčiai, kuri nusako panaudos galimybę ir meninę paminklo vertę [10].
Pakankamai glaustai ir tiksliai 1913 m. buvo suformuluota kultūros paveldo esmė Anglijoje. Ten architektūros paminklais laikyti tie objektai, kurių išsaugojimas turi visuomeninę reikšmę dėl jų istorinės, architektūrinės memorialinės meninės ir archeologinės reikšmės [11].
1931 m. Atėnuose įvykusi tarptautinė konferencija apibendrino įvairių valstybių pastangas išsaugant „paminklų menines, istorines ir mokslines vertės” [12].
1964 m. priimtas ,,Venecijos chartijos “ tarptautinis dokumentas tapo ryškia gaire pasaulinės paveldosaugos raidai. Šis dokumentas išplėtė paveldosaugos objektą nuo pavienio kūrinio iki kompleksinių, žmogaus ir gamtos darinių, nuo iškilios vertybės iki menkesnių praeities kūrinių, kurie laikui bėgant įgyja kultūrinę reikšmę, iškėlė autentiškumą, kaip būtiną išsaugojimo sąlygą bei integralumą [13].
XX a. 6-7 – tąjį dešimtmetį Vakarų Europoje susiformavo simbolinė paveldo samprata. Teisės aktai kultūros paveldą reglamentavo kaip atskirus objektus, vadinamus paminklais, pastatų grupes ar vietoves, vertingas istorijos, mokslo ar meno požiūriu. Kompleksiniams objektams priskirta visumos darnos ir sąsajos su kraštovaizdžiu vertė [14].
XX a. antrojoje pusėje paveldo samprata toliau tobulėjo, įjungdama ne tik materialinės kultūros objektus, bet ir žinių, įgūdžių ir vaizdinių kompleksą. Paveldo autentiškumas sudarė šios vertės išsaugojimo prielaidą. Tarptautiniuose apsaugos dokumentuose 1992 m. apibrėžta gana plati kultūros paveldo vertė – „istorinė, archeologinė, technologinė, estetinė, mokslinė, dvasinė, socialinė, tradicinė ar kitokia specifinė kultūrinė reikmė, susijusi su žmogiška veika” [15].
Helsinkio (1996 m.), Stokholmo (1998 m.), Oslo (2000 m.), Portorožo (2001 m.) tarptautinėse konferencijose buvo parengta naujosios kultūros politikos strategija, prioritetą suteikianti sociokultūrinio palikimo teritorijoms, geokultūriniams kompleksams, integruotos veiklos plėtrai [16]. Tokiu būdu susiformavo nauja – sisteminė – paveldo samprata, leidžianti kultūros paveldo išsaugojimą harmoningai derinti su jo naudojimu bei gyvenimo kūrimu ir nusakanti, kad nė vienam istoriniam-meniniam paminklui negalima rasti istorinio pakaitalo, nes jie yra autentiški, nepakartojami. Paveldo samprata vis labiau modernėja, įjungdama su praeities įvykiais susijusias žinias, įgūdžius ir vaizdinių kompleksą. Šiuolaikinėje Vakarų šalių visuomenėje vyrauja dvi sampratos: konservacinė, ribojanti naudojimosi paveldu galimybes ir kultūros išteklių samprata, leidžianti aktyviai naudoti vertybes informacijos, mokslo, poilsio ar pramogų tikslais [17]. Vakarų šalyse pastebima tradicinės paminklo funkcijos nunykimo tendencija. Svarbus tampa ne paminklas, o santykis su juo. Šiuolaikinė visuomenė kultūros paveldui priskirdama vis daugiau įvairių verčių, patvirtina, kad jis tampa vis svarbesniu ir būtinu visuomenei. Todėl šio paveldo, kaip esminės žmonijos atminties dalies autentiškumą ir įvairovę būtina išsaugoti ateities kartoms [18].

1. 3. Kultūros paveldo apsaugos ypatumai
Paveldosaugos procesas Vakarų Europoje formavosi ir pradėjo reikštis XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje. Paveldosaugos atsiradimą lėmė modernus istorijos ir kultūros paveldo suvokimas, nacionalinių vertybių kūrimasis bei industrinės eros pradžia, tradicinius gamybos būdus atskyrusi nuo moderniųjų. Paveldo objektai kaip savotiškos kultūros išraiška buvo pripažinti unikaliais ir vertais saugoti [19].
Didžiosios Prancūzijos revoliucijos naujo požiūrio į praeities paminklus įtakoje vieni meno kūriniai buvo globojami, kiti, primenantys feodalizmą, – naikinami. Profanuojamos bažnyčios buvo verčiamos muziejais ir koncertų salėmis, siekiant išbraukti jų sakralumo pajautimą [20]. 1795 m. Prancūzijos Nacionalinio konvento dekretuose kultūros paveldui priskyrus meno, istorijos ir mokslo vertes bei pažymėjus visuomeninę architektūros paminklų reikšmę, paskelbta bažnyčių, rūmų ir dvarų apsauga [21].
XIX a. pirmoje pusėje Vakarų Europos valstybėse vyravęs romantinis istorinių paminklų suvokimas, lėmė „prancūziškosios” ir „angliškosios” paveldosaugos krypčių atsiradimą, turėjo įtakos šių šalių paminklosaugos teorijai bei praktikai [22].
XIX a. Prancūzijoje sureikšminta meniškumo vertė stiprino memorialumą, lėmė romantinės ir stilistinės restauracijos teorijos, besiremiančios nacionalinio prestižo prioritetu, siekiu restauruoti ir rekonstruoti istorinius pastatus, grąžinant jiems buvusį vaizdą, atsiradimą [23] Ši restauravimo kryptis siejama su E.F.Viollet-la-Duc vardu bei jo veikla (Notre Dame katedra Paryžiuje, Reimso, Liono katedros ir kt.). Jis tapo paminklotvarkos darbų moksliniu pradininku, parengė svarbiausius paminklotvarkos darbų bei mokslinių tyrimų reikalavimus. Stilistinio restauravimo teorija greitai paplito į kitas Europos valstybes (pvz. Belgiją, Švediją, Italiją ir kt.). Tačiau dėl įgyvendinto stiliaus grynumo idėjos buvo prarastas daugelio sakralinių kultūros paminklų autentiškumas. Stilistinei restauracijai XIX a. viduryje tapus kritikos objektu, Anglijoje prasidėjo antirestauracinis judėjimas, kuris siekė maksimaliai išsaugoti autentiką [24].
XX a. pradžioje į Europos paveldosaugos istoriją žymų įnašą įdėjo Austrijos paveldosaugininkas A. Riegl, galutinai sutriuškinęs „stilistinės restauracijos kryptį” [25]. Austrijos paminklų apsaugos įstatymo įvade, kurį rengė Riegl, buvo nurodyta, kad kiekvienas paminklas turi istorinę ir šiuolaikinę vertę dabarčiai. Ji nusakoma panaudos galimybe ir menine paminklo verte [26].
1931 m. Atėnuose įvykusi tarptautinė konferencija, kurioje buvo paneigtas stilistinės restauracijos supratimo principas, iškelta paminklų konservavimo ir nuolatinės priežiūros idėja, iškėlė „konservacinį judėjimą”, kuris kritikavo autentiškumo naikinimą. Paveldotvarkos pagrindu tapo „konservacinis taisymas “ ir „nuolatinė priežiūra”. Istorinių verčių derinimo poreikis su dabarties reikmėmis suformavo mokslinės restauracijos pagrindus. Esminiu tvarkymo tikslu tapo objekto autentiškumo išsaugojimas [27].
Rūpinantis kultūrinio paveldo, prarasto per Antrąjį pasaulinį karą, atkūrimu, buvo įkurta tarptautinė paveldosaugos organizacija UNESCO (1945 m.), kuri pradėjo rengti konvencijas ir rekomendacijas, reikalingas kuriant paveldosaugos teisę, iš kurių svarbiausi Nacionalinės kultūros ir gamtos paveldo apsaugos rekomendacija (1972 m.), Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo konvencija (1972 m.) ir kt. Suformuotos kitos tarptautinės paveldosaugos organizacijos: Restauravimo ir mokymo centras – ICCROM (1956 m.), Tarptautinė paminklų ir vietovių taryba – ICOMOS (1965 m.), Europos Taryba (toliau – ET) ir kt.. Šių tarptautinių organizacijų dokumentai pateikia paveldosaugos ir paveldotvarkos reglamentavimą, atskleidžia paveldosaugos esmę, problemų aktualumą, pagrindinius principus: kultūros paveldo apsaugos demokratizavimą ir decentralizavimą, jos integravimą į kitas visuomenės gyvenimo sritis, valstybės, savivaldybių institucijų ir kultūros vertybių savininkų, potencialių investuotojų bendradarbiavimą ir skatinimą, profesionalumą ir skaidrumą [28].
1964 m. priimtas ,,Venecijos chartijos“ tarptautinis dokumentas praplėtė paminklų sąvokos supratimą, iškėlė autentiškumą, kaip būtiną išsaugojimo sąlygą Vadovaujantis šiuo dokumentu, daugelis Vakarų Europos valstybių parengė naujus paveldosaugos įstatymus. XX a. antrojoje pusėje suvokta universali paveldo vertė ir paveldo autentiškumo idėjos iškėlimas sudarė paveldo verčių išsaugojimo prielaidą. Tapo svarbios paveldo vientisumo, visumos išsaugojimo ir jo tapatumo kultūrinei tradicijai idėjos. Paveldotvarka vystėsi dviem kryptimis „grynojo konservavimo” ir “restauravimo”. Tvarkant istorinius paminklus neretai keista jų paskirtis. Bažnyčios dažniausiai būdavo verčiamos koncertų salėmis, muziejais [29].
XX a. 6-7 – tąjį dešimtmetį simbolinė paveldo samprata Vakarų Europoje suformavo elitinį arba elementinį objektų apsaugos principą, skatinusį saugoti jo fizinę substanciją. XX a. pabaigoje modernėjant paveldosaugos sampratai, tapo populiari ekotopinė paveldosauga, kai prisirišama prie kraštovaizdžio, kuris tampa svarbi kasdieninio gyvenimo dalis. Naujosios kultūros politikos strategija, parengta tarptautinėse konferencijose, atskleidė naują kultūros paveldo vertę ir reikšmę, lėmė Europos paveldosaugos perėjimą nuo pavienių paminklų atrankos link sisteminės paveldosaugos principo, prioritetą suteikiant sociokultūrinio palikimo teritorijoms, geokultūriniams kompleksams, integruotos veiklos plėtrai, nustatė tolesnes paveldo išsaugojimo gaires XXI amžiuje. Paveldosaugos pagrindinėmis kryptimis tapo apskaita, naudojimas, tvarkymas ir vadyba. Paveldo tyrimai tapo savarankiška mokslinių tyrimų ir integralaus planavimo proceso dalimi [30]. Naujoji kultūros išteklių paveldo samprata leidžia aktyviai panaudoti kultūros vertybes „informacijos, edukacijos, poilsio ar pramogų tikslais. Kultūros paveldo išsaugojimo prielaida tapo autentiškumo išlaikymas, kuris įgyvendinimas nuolat jį prižiūrint, saugant ir palaikant [31].
Vakarų Europoje valstybinės paveldosaugos sistema kiekvienoje šalyje suformuota pagal individualią schemą. Paveldosaugos sritį dažniausiai reglamentuoja keli įstatymai, poįstatyminiai aktai, o juos realizuoja suformuota institucinė struktūra. Vakarų Europos valstybėse įsigalinti paveldo kaip kultūros išteklių samprata leidžia aktyviai naudoti kultūros vertybes, pritaikant jas dabarties reikmėms. Tai pasiekiama suderinant politinius, ekonominius ir kultūrinius interesus. Tačiau kai kuriose šalyse teisės aktai, reglamentuojantys atsakomybę už paveldo apsaugą nėra tarpusavyje suderinti ir net prieštarauja vieni kitiems. UNESCO į pavojuje atsidūrusių Pasaulio paveldo sąrašą dėl Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos reikalavimų nesilaikymo įtraukė Kelno miestą, kuris yra Vokietijoje. Šiame mieste viršenybę paveldo apsaugos srityje turėjo miesto savivalda, o ne centrinė šalies valdžia, kaip to reikalaujama konvencijoje [32].

Pagal tai, kaip valstybė vertina, rūpinasi ir saugo kultūros paveldą, galima spręsti ir apie tos šalies kultūrą. Demokratiškiausios pasaulio valstybės griežčiausiai reglamentuoja savo miestų architektūrinį paveldą. Vakarų Europos senamiesčių rajonuose neleidžiama statyti ne tik dangoraižių, bet ir daugiabučių namų, nes tai yra senoji miesto dalis. Išlaikyti pusiausvyrą padeda Vakaruose plačiau taikoma paveldo vadyba. Beveik visose Vakarų Europos šalyse taikoma plati privačių architektūros paveldo tvarkymo ir priežiūros stimuliavimo sistema, taikant dotacijas, pašalpas, mokesčių lengvatas. Ir tai puikiai atsiperka. Šiuolaikinė paveldosaugos koncepcija akcentuoja aktyvų visuomenės dalyvavimą. Privataus kultūros paveldo tvarkymo ir priežiūros problemą padeda spręsti privatūs fondai bei organizacijos. Anglija turi didelę bažnyčių apsaugos fondų bei komitetų steigime bei jų veiklos patirtį. Po Antrojo pasaulinio karo Anglijoje buvo apie 400 nenaudojamų bažnyčių, iš kurių tarpo 230 bažnyčių, nukentėjusių nuo karo ir neturinčių didelės architektūrinės reikšmės, buvo nugriauta. Vėliau nenaudojamų bažnyčių problemas sėkmingai ėmėsi spręsti Nenaudojamų bažnyčių fondas. Jo veiklos dėka per 20 metų 696 nenaudojamos bažnyčios buvo suremontuotos ir panaudotos įvairiai kitai paskirčiai: administraciniams, kultūriniams ar visuomeniniams reikalams, komerciniams tikslams. 88 bažnyčios buvo grąžintos į aktyvų sakralinį gyvenimą. Anglijos valdžios rūpestį sakraliniu paveldu patvirtina didelės biudžeto dotacijos: nuo 1969 iki 1989 m. Nenaudojamų bažnyčių fondui skirta 12,3 mln. svarų sterlingų, 1994-1995 m. 54 katedrų remontui skirta 15 mln. svarų sterlingų [33]. Prancūzijoje, kur Bažnyčios turtas buvo nusavintas, valstybė įsipareigojusi savo lėšomis visiškai išlaikyti, restauruoti, saugoti tiek pastatus, tiek kilnojamas menines vertybes, o Bažnyčiai absoliučiai laisvai leidžiama tais paminklais naudotis. Italijoje, kur meno vertybių yra begalė, savininkė Bažnyčia nepajėgi visko išlaikyti, todėl esama susitarimų, pagal kuriuos valstybė padeda istorinius turtus išsaugoti [34].
Kaip visiška priešingybė Vakarų Europos valstybių paveldosaugos procesui vystėsi paveldosaugos procesas Rusijoje. Čia sakralinis paveldas pradėtas naikinti jau nuo 1917 metų. Situacija dar labiau pablogėjo, kai 1930 m. šalis nusprendė panaikinti visas kultūrines tradicijas, įskaitant ir religiją. Sunku apskaičiuoti kultūrinės nuosavybės nuostolius šiuo periodu. Tūkstančiai bažnyčių ir vienuolynų pastatų buvo sugriauti. Nei viena Europos šalis su savo kultūriniu paveldu nesielgė taip barbariškai kaip Sovietų Sąjunga [35]. Nors po Antrojo pasaulinio karo „Venecijos chartija” čia buvo pripažinta kaip oficialus dokumentas, bet jo teiginių ne visada buvo laikomasi. Sovietmečiu čia iš 80 tūkstančių cerkvių buvo sunaikinta pusė. 1980 m. šalyje veikė 6 tūkstančiai cerkvių ir 6 stačiatikių vienuolynai. Dauguma likusių bažnyčių ar vienuolynų pastatų buvo pritaikomi muziejams, turistiniams viešbučiams, kontoroms. Istorinių miestų „moderni” rekonstrukcija tęsėsi beveik visą 20 amžių [36].
Pokomunistinėje Europoje ir kitose nepriklausomybę atgavusiose šalyse svarbia veiklos sritimi tapo valstybinės paveldotvarkos sistemos pertvarka. Šiose šalyse architektūros paveldo išsaugojimui didžiausią grėsmę kelia staigūs ekonominiai pokyčiai, privačios nuosavybės, rinkos ekonomikos, finansavimo problemos, patirties ir tinkamo pasirengimo stygius. Nuosavybės restitucija pilnai neišsprendė nenaudojamų objektų apsaugos problemų, paprastai naujieji savininkai neturi pakankamai lėšų objektams saugoti ir tvarkyti.
Iš buvusių socialistinių šalių, Lenkija ypatingai ėmė rūpintis savo kultūriniu palikimu, pasireiškusiu neatidėliojama iniciatyva rekonstruoti ir atstatyti sunaikintus istorinių miestų centrus, pvz. Varšuvos, Gdansko. Ši nacionalinė pastanga buvo tinkamai įvertinta, taip įtraukiant Varšuvą į UNESCO Pasaulio Paveldo sąrašą. Lenkija taip pat buvo šalis, kurioje buvo įkurta ir ICOMOS. Dėka šių organizacijų, Lenkija įsitvirtino kaip restauracijos technologijos žinovė, iš kurios žinias perėmė ir kitos socialistinės šalys. Pagrindinė apsaugojimo politikos esmė buvo – pritaikyti istorinius pastatus socialiai tinkamam naudojimui. To pasėkoje bažnyčios buvo transformuojamos į koncertų sales ar muziejus, pilys – pritaikomos poilsiniams tikslams [37].
Didelių galimybių paveldosaugos vystymosi procesui suteikia Europos Sąjunga (toliau –ES). ES remia kultūrinį bendradarbiavimą, bei skatina dialogą tarp tautų, menininkų, piliečių, naudingą kultūrinės įvairovės išsaugojimui ir tolesnei raidai. ES savo narėms teikia papildomas finansavimo galimybes per įvairius ES paramos instrumentus, programas. Tai ypač aktualu pokomunistinėms ES narėms, turinčioms ribotas nacionalinio finansavimo galimybes. ES dokumentuose pabrėžiama integruotos paminklosaugos svarba subalansuotai atskirų šalių plėtrai, stengiantis išsaugoti kultūros paveldo savitumą ir įvairovę. Taip nusakoma XXI amžiaus šiuolaikinės paminklosaugos strateginė kryptis. Europos prioritetas – pusiausvyra, darni plėtra, humanizuoti miestai, kur gerbiamas paveldas, gamta, žmogus [38].

2. Lietuvos sakralinio paveldo apsaugos ypatumai tarpukario laikotarpiu:
2.1. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai
XX a. pradžioje Lietuva į sudėtingą paveldosaugos raidą įsitraukė sąlyginai labai pavėlavusi. Lietuvoje XVIII-XIX a. susiformavo paveldosaugos disciplinos koncepcija – antikvarizmas, Vakarų šalyse susiformavęs dar Renesanso laikais [39]. Atsilikimą paveldo apsaugos srityje nuo Vakarų šalių lėmė daugelis priežasčių – skirtinga europinei paveldosaugos samprata, menkos juridinės ir ekonominės galimybės, patirties ir specialistų stoka [40]. Todėl dėl nepalankių istorinių aplinkybių Lietuvoje skleidėsi mėgėjiškas antikvarinis ir archeologinis susidomėjimas kultūros vertybėmis [41].
Lietuvos Valstybinės paveldosaugos pradžia – 1918 m. rugpjūčio 18 d., kai Lietuvos Respublikos įstatymu prie Švietimo ministerijos įkurta Valstybinė archeologijos komisija (toliau – VAK). VAK taisyklėse (1920-01-27) rašoma apie „Lietuvoje esančių praeities paminklų ir liekanų” globą ir saugojimą nuo sunaikinimo [42]. VAK komisijos įstatyme (1919-08-18) deklaruotas tikslas „rinkti, saugoti ir tyrinėti Lietuvos praeities liekanas“. Tai rodo, kad rūpinamasi neabejotino senumo vertę turinčiais paminklais. Palyginus su 1931 m. Atėnuose įvykusios tarptautinės konferencijos išvadomis, kuriomis pabrėžtas „paminklų meninės, istorinės ir mokslinės vertės išsaugojimas”, Lietuvos paveldosauginės minties verčių suvokimas buvo labai atsilikęs [42].
1936-1940 m. paveldosaugą kuravo Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, kurio veiklą reglamentavo 1936 m. priimtas šio muziejaus įstatymas, o vėliau ir statutas. Tai nepalankiai įtakojo architektūros paveldo išsaugojimą. Šiuo laikotarpiu Lietuvos paveldosaugai būdingas inventorizacinės ir muziejinės veiklos vyravimas [43]. Didesnis dėmesys buvo skiriamas kilnojamojo kultūros paveldo apsaugai. Nebuvo pilnai realizuoti bandymai suformuoti pilnavertę kultūros paminklų apsaugos įstatymdavystę ir jų priežiūros teorinių-praktinių žinių sąvadą, išplėtoti nekilnojamųjų kultūros vertybių konservavimo-restauravimo metodiką ir praktiką. Trūko išsamių įstatymų ir poįstatyminių aktų. Lietuva vienintelė Europoje nesugebėjo teisiškai sureguliuoti paveldosaugos srities ir labai atsiliko nuo Vakarų Europos valstybių [44].
Pirminiai taikomieji architektūros tyrimai praktiškai beveik nebuvo taikomi. Paminklotvarkininkai daugiausia tęsė mažos apimties remonto, konservavimo darbus, su nežymiu fragmentiniu restauravimu. Konkretaus objekto paveldotvarkos priemonės buvo taikomos tik iškilus avarinei grėsmei. Iš viso paveldotvarkos priemonės buvo taikytos 24 architektūros objektams, 4 – gynybiniams ir 20 – sakralinių objektų. Santykinai didelį sakralinių objektų kiekį nulėmė įstatymų palankumas Bažnyčiai ir vienuolynams bei valstybės dėmesys šiam paveldui. Tačiau paminklotvarkos darbų čia buvo atlikta mažiau negu Vilniaus krašte [45]. Lietuvoje tarpukario laikotarpiu nepavyko sukurti nekilnojamųjų kultūros vertybių konservavimo-restauravimo metodikos ir praktikos. Dėl juridinių spragų ir menkų finansinių galimybių tvarkymo būdai nepasižymėjo įvairove, palyginus su Europos situacija. Objektai buvo tvarkomi be tyrimų ir be projekto. Analogiška situacija Europoje buvo susiklosčiusi XIX a. pabaigoje [46].
1939 m. parengtame Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymo projekte reglamentuota paminklą išsaugojanti „istorinė, mokslinė ar meninė jo vertė” parodo, kad pakito požiūris į paveldą – nuo jo tapatinimo su senienomis iki skirtingų verčių visumos suvokimo, priartėdamas prie požiūrio, dominavusio Vakaruose [47].

2.2. Sakralinio paveldo apsaugos ypatumai Vilniaus krašte (1920 – 1939 m.)
Nors Rytų Lietuvos pajungimo aktas buvo priimtas 1922 m. kovo 24 d., tačiau jau 1920 m. spalio mėnesį, lenkams užėmus Vilnių, Rytų Lietuva buvo traktuojama kaip Lenkijos dalis, taikant tokius pat įstatymus, potvarkius kaip ir Lenkijoje. Vilniaus krašte nuo 1921 m. įsigaliojo Lenkijos valstybės paveldosaugos sistema, kurią reglamentavo įstatymai ir specialios taisyklės. Paminklų apsaugos dekretas (1921-09-15) reglamentavo meno ir kultūros paminklų suskirstymą į 3 nelygiavertes dalis: nekilnojamus, kilnojamus ir archeologinius radinius. Įsteigtos Vyriausiojo paminklų konservatoriaus valdyba, kurios pareigos ir teisės, saugant paminklus buvo aiškiai reglamentuotos, tačiau atskirų pareigūnų atsakomybė nebuvo apibrėžta. 1923 m. Vidaus reikalų ministerijai patvirtinus Meno skyriaus, atsakingo už paminklų globą ir priežiūrą, veiklos reglamentą, prasidėjo tikroji paminklosaugos veikla [48]. Paveldo verčių sampratos pakitimą rodo 1928 m. kovo 6 d. Lenkijos prezidento patvirtintas Paminklosaugos įstatymas, parengtas pagal Vakarų Europos valstybių analogus, ir reglamentuojantis saugoti visus objektus, turinčius meninę, kultūrinę, istorinę, archeologinę arba paleontologinę vertę, į apsaugą įtraukiant ir kraštovaizdį. Įstatymo plati relikto samprata apėmė įvairias objektų rūšis, statinių grupes, senamiesčių planinę struktūrą bei kultūrinį kraštovaizdį. Įstatymas gynė tik tuos objektus, kurie buvo valdžios institucijų patvirtinti paminklais ir nustatyta tvarka įregistruoti. Pagal šį įstatymą buvo parengti normatyviniai aktai, instrukcijos, potvarkiai. Paminklosaugos įstatymo 5 skyriuje reglamentuota, kad valstybei nepriklauso kilnojamų bažnyčios paminklų apsauga. Tokiems paminklams buvo sukurta pasaulietinė-dvasininkų komisija. [49].
Paminklų apsaugos I institucija tapo Konservatorių valdyba, tvirtinusi paminklų sąrašus, II institucija – Tikybų ir švietimo ministerija, kurioje buvo įsteigta generalinio konservatoriaus pareigybė. Istorinėmis gamtinėmis teritorijomis rūpinosi Vaivadijų inventorizavimo biuro konservatoriai, kuriems įstatymas leido imtis ir skubių paveldosaugos priemonių. Už potvarkių nesilaikymą buvo numatytas areštas arba aukštos piniginės baudos (iki 5.000 zlotų) [50]. Paminklų apsaugos svarbą ir reikšmę rodo Meno ir kultūros skyriaus, pavaldaus Vilniaus vaivadai, įsteigimas. Skyrius buvo atsakingas už meno, kultūros sritis, paminklų priežiūros institucijų veiklos koordinavimą.
Svarbų vaidmenį organizuojant ir vykdant paminklų apsaugą atliko Stepono Batoro universitetas, jo profesoriai. Dailės fakultete buvo pradėtas dėstyti pastatų konservavimas. Vilniaus vaivadijos konservatorius ir universiteto dėstytojas J.Remeris subrandino paveldo inventorizavimo idėją. Didžiausias autoritetas buvo Ferdinandas Ruščicas, kuris kartu su savo bendraminčiais iš esmės paveikė tuometinę Vilniaus paveldosaugą [51].
Vilniaus sakralinis architektūros paveldas buvo labai sunykęs. Jam pakenkė XIX a. paskutinio dešimtmečio ir XX a. pirmojo dešimtmečio carizmo valdžios sprendimais vykdyti pastatų perdirbimai, statybos, bažnyčių pavertimas cerkvėmis. Rusijos aneksijos laikais padaryti Vilniaus senamiesčio pakeitimai buvo įvertinti neigiamai, todėl siekta panaikinti ar sušvelninti pastatams padarytą žalą. Katalikų Bažnyčiai grąžinus nuosavybę, atsirado rekonstrukcijos problema. Kraštas buvo ekonomiškai atsilikęs, todėl įvairiems apsaugos darbams labai trūko lėšų, restauravimo specialistų. Tačiau nežiūrint visų problemų, Vilniaus kraštas tapo trečias (po Varšuvos ir Lvovo) pagal restauruotų ir konservuotų paminklų skaičių [52]. 1930-1931 m. paskelbtame leidinyje „Ochrona zabytkow sztuki” atliktų darbų suvestinėje pažymėta, kad Vilniuje per 10 metų buvo konservuota ir restauruota 21 nuo karo nukentėjusi ar buvusi blogos būklės bažnyčia, 11 civilinių pastatų. Periferijose remontuotos 7 bažnyčios [53]. 1934 m. Verkių – Kalvarijų – Trinapolio teritorija kartu su Trinapolio Šv. Trejybės bažnyčia, Trinitorių vienuolyno pastatais bei koplyčiomis paskelbta reliktu. Ypač svarbus dokumentas, reglamentuojantis paveldosaugą – 1936 m. reliktu paskelbtas Senamiestis, kurio saugos būtinumą pagrindė Vaivadijos įsakas [54].
Paminklotvarkos darbai vykdomi remiantis moksliniais principais, dominuojant konservavimo, dalinio restauravimo arba atnaujinimo darbų kryptims, stengiantis kuo mažiau pakeisti pirminį vaizdą. Darbams vadovavo architektai ir dailės istorikai. Rengiami vieni pirmųjų senovės paminklų apsaugos kursai. Tiriamos, konservuojamos Vilniaus Aukštutinės pilies liekanos, restauruojami universiteto pastatai, kiti objektai. Po 1931 m. potvynio, kai Vilniaus katedros (toliau – Katedra) pastatas tapo avarinės būklės, jame atlikti dideli konservavimo ir stiprinimo darbai. Šv. Teresės bažnyčioje atlikti sudėtingi sieninės tapybos restauravimo darbai. Iš dalies remontuoti Vilniaus universiteto pastatai ir Šv. Jono bažnyčia, atlikti Bernardinų vienuolyno restauravimo ir pritaikymo darbai. Paminklotvarkos darbai taip pat atlikti Šv. Teresės, Trinitorių, Vizitiečių, Misionierių, Šv. Petro ir Povilo, Šv.Kotrynos bažnyčiose, Aušros vartų koplyčioje. Restauruoti Jėzuitų vienuolynas ir Šv. Kazimiero bažnyčia: atkurtos skulptūros, pašalintas ikonostasas [55]. Restauruojant paveikslus, prioritetas teiktas autentiškumui. Restauratorių labai trūko, todėl jie būdavo kviečiami iš Lenkijos. Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo restauravimui buvo sudaryta speciali komisija, atlikti tyrinėjimų ir konservacijos darbai. Paveikslai buvo restauruoti daugelyje Vilniaus bažnyčių. Bažnyčia aktyviai dalyvavo apsaugos darbuose, paremdama juos finansiškai. Buvo prižiūrimi ir kitų konfesijų kulto pastatai: restauruota Šv. Trejybės cerkvė, Evangelikų-reformatų bažnyčia, rekonstruota žydų sinagoga. Vakarais būdavo apšviečiami žymiausi architektūros paminklai – Katedra, Šv. Onos, Šv. Teresės bažnyčios, Aušros Vartai [56]. Vilniaus paveldosaugos būklę neblogai įvertino čia 1940 m. apsilankę Lietuvos kultūros paminklų konservatorius V.Jonynas bei Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus vedėjas P.Karazija. 1939 m. P.Ruseckas rašė „Apskritai miestas daug geriau sutvarkytas, maloniau atrodo, negu prieškariais laikais. Tikras prasimanymas, kad Vilnius griūnąs” [57]. V.Pryšmanto teigimu „Vilniaus okupantai – lenkai, pretenduoti būti kultūringa tauta, mūsų kultūros paminklus gerbė ir juos rūpestingai saugojo visomis galimomis priemonėmis” [58].
1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, vadovavimą paminklosaugai perėmė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus [59].

3. Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai sovietmečiu:
3.1. Sovietmečio sociopolitinis kontekstas
Sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo skaudus Bažnyčios naikinimo etapas. 1940 m. birželio 26 dieną Lietuvos „liaudies vyriausybė“, Maskvos paraginta, vienašališkai nutraukė 1927 m. tarp Lietuvos Respublikos ir Vatikano pasirašytą konkordatą, kuris garantavo valstybės paramą Bažnyčiai. 1940 m. rugpjūčio 5 d. nacionalizuota visa Bažnyčiai priklausanti žemė, o spalio pabaigoje – ir pastatai. Įtvirtindami sovietinę santvarką Lietuvoje, valdžios atstovai siekė kuo greičiau integruoti okupuotus kraštus į bendrą socialinę, ekonominę ir teisinę sistemą ir kuo labiau susilpninti Bažnyčios įtaką visuomenei, desakralizuoti kraštą, sunaikinant tradicinius sakralumo židinius. Tam pasitarnavo bažnytinių turtų nacionalizacija, bažnyčių uždarinėjimas, vienuolijų likvidavimas, visų religinių organizacijų uždraudimas, katalikiškos spaudos likvidavimas, kunigų veiklos apribojimas. Bažnyčia buvo išstumta iš viešojo gyvenimo [60].
Antrojo pasaulinio karo metu daugelis Vilniaus bažnyčių buvo apgriautos, suniokotos. Sovietinė valdžia šventovių atstatyti neleido. Tačiau nebuvo trukdoma jų remontuoti, bažnyčias įrengti klebonijose ar kituose pastatuose. 1944 m. vasarą Lietuvai vėl atsidūrus sovietinės imperijos gniaužtuose, Bažnyčios, rėmusios rezistencinį sąjūdį, gniuždymo ir atskyrimo nuo visuomenės procesai sustiprėjo. Buvo bandoma sunaikinti Bažnyčios visuotinumą, atribojant ją nuo Šventojo sosto ir sukurti vadinamą tautinę Bažnyčią. Tačiau toks ketinimas neturėjo pasisekimo [61].
Pokario metais Bažnyčios santykiai su sovietine valdžia buvo tvarkomi per Religinių kultų reikalų tarybos (toliau – RKRT) – prie SSRS Ministro Tarybos įgaliotinio Lietuvoje įstaigą. Šios įstaigos įgaliotinis B.Pušinis (paskirtas 1948 m.) pasižymėjo žymiai didesniu antikatalikišku aktyvumu uždarant bažnyčias ir kitokiu būdu jai kenkiant nei to reikalavo Maskva. Jis nurodydavo vykdomiesiems komitetams kurias bažnyčias reikia uždaryti ir kaip motyvuoti jų nereikalingumą, surašant formalius komisijų aktus. Uždarymo sprendimas su teikimu būdavo siunčiamas Ministrų Tarybai, kuri priimdavo nutarimą. Šį nutarimą tvirtindavo SSRS RKRT. Paskutinė instancija buvo LKP CK pirmasis sekretorius A.Sniečkus. K.Misiaus teigimu, „nerasta duomenų, jog A.Sniečkus būtų nepritaręs kurios nors bažnyčios uždarymui” [62].
Vilniaus bažnyčių padėtis, lyginant su visa Lietuva, buvo specifinė. Pokaryje dauguma lenkų dvasininkų ir vienuolių repatrijavo į Lenkiją. Bažnyčios liko pustuštės. Šia padėtimi energingai pasinaudojo sovietiniai pareigūnai, jas uždarinėjant. Bažnyčių uždarymo procesas nebuvo naujas dalykas. Carizmo laikotarpiu Rusijos valdžia Vilniaus vyskupijoje buvo uždariusi 107 katalikų bažnyčias ir 81 koplyčią, Vilniaus gubernijoje – 31 vienuolyną, 28 parapijines ir 23 filijines bažnyčias [63].
Bažnyčių uždarymas buvo organizuotas taip, kad atrodė kaip įstatymiškai įteisintas procesas. Bažnyčios galėjo būti uždaromos, religinei bendruomenei pažeidus galiojančius įstatymus ar jai nesilaikant sutarčių su miestų vykdomaisiais komitetais, neįregistravus bendruomenės ar jai iširus, nesumokėjus mokesčių ir kt. Registruojant religines bendruomenes, visas jų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuojamas. Valdžia neatsižvelgė į kunigų ir tikinčiųjų pastangas registruoti Šv. Jono, Šv.Kotrynos, Šv. Mykolo, Šv. Pranciškaus ir Bernardino (bernardinų) ir Švč. Mergelės Marijos (Pranciškonų) bažnyčias. Šių bažnyčių likimas buvo nulemtas iš anksto [64]. Žymių sąjunginės reikšmės architektūros paminklų, tokių kaip Šv. Petro ir Povilo, Šv.Onos, Šv. Teresės bažnyčios, nebuvo uždarytos, gal būt, todėl, kad jų „pavertimas sandėliais net ir tais laikais nebūtų buvęs nepastebėtas” [65]. Sunki ekonominė pokario situacija, visuotinė baimės atmosfera pasitarnavo tam, kad prievartinis ir grubus bažnyčių uždarymas istoriškai atrodė kaip pačių tikinčiųjų palaikomas dalykas – „nemoka mokesčių, vadinasi, jiems bažnyčių nė nereikia” [66]. Pirmaisiais pokario metais Vilniuje uždarytos kelios nuo karo stipriau nukentėjusios bažnyčios – Šv. Stepono, Augustijonų, Trinapolio. Daugiausia bažnyčių buvo uždaryta 1948-1949 m., kadangi pagal 1948 m. dislokacijos planą Vilniuje vietoje 41 tuo metu veikusios šventovės (12 vienuolynų, 8 neparapijinių, 10 parapijinių bažnyčių ir 11 koplyčių) nuspręsta palikti veikti 10 parapijinių bažnyčių ir 1 vienuolyną. Bendras uždarytų Vilniaus bažnyčių skaičius įvairiuose šaltiniuose siekia nuo 41 iki 48 [67].
Siekiant išvengti dvasininkijos ir vienuolių įtakos jaunimui, vienos pirmųjų uždarytos Šv. Jonų bažnyčia, esanti prie Vilniaus universiteto, taip pat Šv. Kotrynos bažnyčia, esanti šalia buvusios gimnazijos. Taip pat skubėta uždaryti Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, nes ji „stovi aikštėje, kur vyksta paradai ir iškilmės”. Ją norėta net nugriauti [68].
1960 m. A.Sniečkaus rašte SSKP CK teigiama, kad 1945 – 1960 m. Lietuvoje uždarytos 136 veikiančios bažnyčios [69]. Pradėjus uždarinėti bažnyčias ir tremti kunigus, dvasininkai ir tikintieji nepabūgo galimų represijų – rašė nepritarimo laiškus, siuntė peticijas. 1945 – 1952 m. LTSR RKRT gavo apie 2500 kolektyvinių ir pavienių laiškų [70]. Tačiau visi prašymai būdavo atmetami. Tautiškai susiskaldžiusiai Vilniaus dvasininkijai ir tikintiesiems buvo sunku pasipriešinti ir protestuoti. Sovietiniais metais Lietuvoje tikintiesiems nebuvo grąžinta nė viena valdžios uždaryta bažnyčia [71].
Be katalikų bažnyčių, pokario metais Lietuvoje uždaryta 18 evangelikų liuteronų, 1 evangelikų reformatų, 2 karaimų, 1 stačiatikių, 9 sentikių, 4 musulmonų, 1 marijavitų maldos namai. Beveik visos žydų sinagogos per nacių okupaciją liko be religinių bendruomenių ir negalėjo turėti savo pirmykštės paskirties [72]. 1949 m. išsprogdinta vienas unikalių Vilniaus senamiesčio paminklų – senoji žydų sinagoga [73].
Iki 1960 m. Lietuvoje nebuvo uždaryta nė viena stačiatikių cerkvė [74] Įtvirtinant naująjį režimą okupuotoje Lietuvoje Stačiatikių Cerkvei (toliau – SC) buvo skirtas jos galimybes viršijantis uždavinys – kovoti su katalikybe, maksimaliai apribojant katalikybės įtaką, ją diskredituojant. Tam tikslui į Vilnių buvo grąžintos šventųjų relikvijos, atidaryta dvasinė seminarija, atstatytos cerkvės [75]. SC gynė labai palankūs vyriausybiniai nutarimai. Vyskupijų valdyboms, parapijoms leista sudarinėti sandorius, pirkti, statyti ir išsinuomoti pastatus, vienuolynams grąžinta anksčiau konfiskuota nuosavybė, jie išlaisvinti nuo mokesčių naštos. Tokia valdžios politika demaskavo jos melą apie būtinybę uždaryti Katalikų bažnyčias dėl lankytojų trūkumo, kėlė katalikų ir kitų religijų išpažintojų nepasitenkinimą. Tačiau net ir turėdama sąjunginės valdžios užnugarį, SC nepajėgė varžytis su Katalikų Bažnyčia ir ją diskredituoti. Iki 1948 m. rudens Lietuvos valdžiai pagaliau pavyko įtikinti sąjunginę vyriausybę atsisakyti SC potencialo kovojant su katalikybės įtaka. Atsisakius SC protegavimo politikos, ji ėmė nykti, pradėtos uždarinėti cerkvės. Stačiatikių bendruomenę negailestingai naikino progresuojantis visuomenės sekuliarumas, gyventojų migracija į miestus [76].
Po Stalino mirties nustotos uždarinėti bažnyčios, atsirado galimybė remontuoti senas bažnyčias, leista Klaipėdoje statyti naują bažnyčią. Tačiau į dvasininkų prašymus atidaryti daugiau bažnyčių, valdžia neatsižvelgdavo. 1959-1963 m. kituose sovietinės imperijos regionuose buvo masiškai uždarinėjami kulto pastatai ir taikomos represijos prieš dvasininkus bei tikinčiuosius [77]. 1960 m. prasidėjo naujas sovietinės valdžios religinės politikos kurso sugriežtėjimas, vadinamas „buldozeriniu ateizmu”, sietinas su bendru režimo kontrolės sustiprėjimu visose vidaus gyvenimo sferose. Nugriauti trys kryžiai Kryžių kalne, nuo Vilniaus Katedros – šventųjų skulptūros, nuo Evangelikų Reformatų bažnyčios – angelų skulptūros, išsprogdinta didžioji dalis Kalvarijų koplyčių, neleista atidaryti naujai pastatytos Taikos Karalienės bažnyčios Klaipėdoje [78]. Jau nuo septintojo dešimtmečio vidurio iniciatyva priklausė ne režimui, o Bažnyčiai. Tačiau Bažnyčios padėties gerėjimas prasidėjo tik 1988 m., pablogėjus Sovietų Sąjungos tarptautinei padėčiai, suaktyvėjus apaštalinei veiklai, popiežiumi išrinkus Karolį Voitylą [79]. Beveik pusę amžiaus trukusį konfliktą su sovietų režimu laimėjo Bažnyčia. Šis režimas turėjo skaudžių pasekmių jos atsinaujinimo procesui, nesudarė sąlygų gyvam ir sąmoningam tikėjimui. Dėl valstybės mastu vykdytos Bažnyčios izoliavimo nuo visuomenės, skaudžiai nukentėjo nekilnojamas ir kilnojamas sakralinis kultūros paveldas. Nepaisant 50 metų trukusios okupacijos, Tautos ir Bažnyčios persekiojimo, lietuvių tautinė ir katalikiška dvasia išliko gyva.

3.2. Sakralinio paveldo panauda
Sovietmečiu, prisidengus ateizmo skraiste, stengtasi nuslopinti sakralinio meno tradicijas, sunaikinti ir profanuoti sakralinį paveldą. Profanavimas buvo atliekamas įvairiais būdais: keičiant kulto pastato paskirtį, rekonstrukcijos metu sunaikinant svarbiausius simbolinius elementus, interjerą bei įrangą. [80].
1949-1967 m. paminklosaugą reglamentavusiuose Kultūros paminklų apsaugos nuostatuose architektūros paminklai buvo suskirstyti į 4 dalis pagal jų panaudojimo galimumą: 1) nepanaudojami praktiniams tikslams, 2) panaudojami mokslo ir muziejinei-parodomajai paskirčiai, 3) tikybinėms paslaugoms atlikti, 4) ūkiniams tikslams [81]. Pokario metais Vilniuje „tikybines paslaugas atliko” tik 8 bažnyčios – Šv.Onos, Šv.Dvasios, Šv. Teresės, Šv. Mikalojaus, Šv.Rapolo, Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo, Šv.Petro ir Povilo, Šv.Kryžiaus (Kalvarijų) ir vienintelė Aušros Vartų koplyčia [82]. Prie šių Bažnyčių išsaugojimo ypač prisidėjo tikinčiųjų bendruomenės, sugebėjusios sunkiais pokario metais išlaikyti bažnyčias, sumokėti didžiulius mokesčius.
Nors valdžios nutarimu dauguma uždarytų bažnyčių turėjo būti paverstos kultūrinėmis įstaigomis – muziejais, koncertų salėmis, bibliotekomis, tačiau dauguma iš jų buvo paverstos prekių sandėliais arba stovėjo tuščios. Uždaryti vienuolynai, dažniausiai, buvo paversti kontoromis ar butais. 1949 m., inspektoriams atlikus uždarytų bažnyčių naudojimo patikrinimą, buvo nustatyta, kad 60 procentų sakralinio kulto pastatų naudojama ne tiems tikslams, kurie buvo nurodyti LTSR MT ir Vilniaus miesto VK nutarimuose [83].
Uždarytose bažnyčiose muziejai buvo steigiami tik 7-8-ame dešimtmetyje. Muziejams pasirinktos, dažniausiai, tos bažnyčios, kurių buvimo vieta sutapo su turistiniais maršrutais Senamiestyje. Tačiau ir kultūrinės funkcijos neapsaugojo bažnyčių nuo architektūros paminklams neleistinų perdirbimų [84] .
Beveik visos uždarytos bažnyčios atiteko ūkinės paskirties organizacijoms. Bažnyčias eksploatuojančių centrinių organizacijų viršininkai, dažniausiai – svetimtaučiai, niekino Lietuvos istoriją ir kultūrą, nes jiems tai neatrodė nusikalstamas dalykas. Nors Kultūros paminklų apsaugos nuostatuose buvo nurodyti atvejai, kuriais griežtai draudžiama naudoti kultūros paminklus, kad netinkama panauda jų nesugadintų, šių nuostatų nebuvo laikomasi. Įstaigos ir organizacijos, išsinuomavę kultūros paminklą privalėjo laikytis „Nuomos apsaugos sutarties” ir „Apsaugos įsipareigojimų”, saugoti jį ir tvarkyti. Architektūros paminklų apsaugos vykdymas pavestas miestų ir apskričių DŽDT VK architektams inspektoriams, kurie turėjo prižiūrėti paminklų nuomos sutarčių ir apsaugos įsipareigojimų vykdymą, imtis priemonių nenaudojamiems paminklams apsaugoti [85]. Tačiau nei bažnyčių patalpas išsinuomavusios įmonės, nei išnuomotų paminklų apsaugą privalėję atlikti institucijos savo įsipareigojimų nevykdė. Dėl šios priežasties bažnyčioms ir jose esančiam turtui padaryta neįkainojama žala. Netinkama paskirtis ir eksploatacija labai pakenkė pastatams ir juose esantiems meno kūriniams. Bažnyčiose, paverstose sandėliais, prekių svoris slėgė grindis, pro neremontuojamus stogus patekusi drėgmė gadino interjero detales, likusius paveikslus, freskas, bažnytinį inventorių. Retais atvejais, paminklų apsaugos darbuotojams pavykus per arbitražinį teismą išsireikalauti iš nuomininkų baudas už padarytą žalą, lėšos ne visada būdavo panaudojamos bažnyčių restauravimui ar remontui [86]. Bažnyčių niokojimas neapsiribojo vien fiziniu pastatų ir jose esančių kilnojamų kultūros vertybių vandališku naikinimu. Svarbiausias buvo ideologinis bažnyčių uždarymo tikslas – ištrinti iš visuomenės jų sakralumo pajautimą. Greiti kulto pastatų uždarymo tempai sukėlė didelę betvarkę. Iš daugelio uždaromų bažnyčių neleista nieko išnešti. Tik nedaugelyje bažnyčių ir vienuolynų buvo sudaryti turto inventoriai. Sovietinės sistemos aplaidumas ir neūkiškumas lėmė sakralinių vertybių vagystes bei niokojimą. [87]. Bažnyčios vadovai negalėjo pasipriešinti šiems dramatiškiems procesams ir apsaugoti bažnyčias ir jose esančio turto nuo niokojimo ir plėšimo [88].
Iš 1948 m. uždarytos Šv.Jono bažnyčios buvo išgabenta dauguma kilnojamų bažnytinių reikmenų, meno ir kultūros vertybių. Visa tai be tinkamo inventorizavimo buvo išsklaidyta po Vilniaus bei archivyskupijos bažnyčias. Iš pradžių bažnyčioje šeimininkavo „Lenfilmo” kino studija, kuri barbariškai niokojo bažnyčią. Filmavimo metu bažnyčioje aktoriai „šaudė į šoninį dešinį altorių koviniais šoviniais” [89]. Išsikeldama iš bažnyčios studija išsivežė daugumą XIX a. klauptų. Bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu. Joje veisėsi pulkai žiurkių, kurios labai sugadino bažnyčios inventorių. Vėliau Šv.Jono bažnyčia buvo perduota „Tiesos” leidybos popieriaus sandėliui. Nors nuomos sutartis buvo formaliai sudarinėjama kasmet, bet bažnyčios nuomininkas niekuomet nevykdė sutartyje prisiimtų įsipareigojimų. Praėjus 5 metams po bažnyčios uždarymo, paminklosaugininkai konstatavo, kad gerokai apgadinti altoriai, vargonai, durys, prakiuręs stogas. Tačiau leidykla atsisakė jį remontuoti. 1963 m. Šv.Jono bažnyčia buvo perduota Vilniaus universitetui, tačiau jo vadovaujantieji ūkio darbuotojai taip pat nesirūpino bažnyčios saugumu, todėl į ją savavališkai įsikraustė baldų sandėlis. Tik 1970 m. bažnyčia vėl buvo atidaryta visuomenei – čia įkurdintas Mokslo muziejus. Lyginant su popieriaus sandėliu, bažnyčia pagaliau įgavo žymiai geresnį statusą ir buvo keleriopai geriau prižiūrima [90].
Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas smarkiai nukentėjo ir buvo uždaryta. Joje įrengtas „Glavbakalėja” sandėlis, vienuolyno patalpose – įstaigos ir butai. Naujieji bažnyčios naudotojai sunaikino ir išmetė į šiukšlyną tris ovalinius altorinius Čechavičiaus paveikslus ir sudaužė kelias skulptūras. Bažnyčią perdavus Vilniaus dailės muziejui, taip pat nebuvo rūpinamasi jos saugumu bei remontu. Tris dešimtmečius per kiaurą stogą lietus gadino pastato sienas. Iš nesaugomos bažnyčios buvo pavogtas didžiojo altoriaus paveikslas. Atradus nusikaltėlį, Dailės muziejaus direktorius prašė Kultūros paminklų apsaugos mokslinę-metodinę tarybą nustatyti kuo mažesnę paveikslo vertę, neviršijančią 10 tūkstančių rublių, nors jo vertė buvo apie 200 tūkstančių rublių [91].
1950 m. pradžioje uždarytą Katedrą iš Maskvos atvykę „specialistai” siūlė pritaikyti automobilių motorų remonto dirbtuvėms. Muziejus mažesniuosius kūrinius perėmė į ankštus sandėlius, didesnio formato paveikslai, skulptūros ir taikomosios dailės dalykai liko Katedroje be tinkamos apsaugos: „Raktai nuo Katedros buvo laikomi Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto finansų skyriuje, kuris eilę ūkiško pobūdžio daiktų bei du didelius seifus paėmė sau.” [92]. Vėliau nuspręsta Katedrą perduoti Vilniaus dailės muziejui ir įrengti joje senosios dailės ekspoziciją, rengti vargonų muzikos koncertus. 1956 m. birželio 5 d. Katedra kaip Paveikslų galerija buvo atidaryta lankymui [93].
Uždarius Šv. Mykolo bažnyčią, visas jos turtas buvo išvežtas, nedalyvaujant Architektūros ir Meno reikalų valdybos prie MT atstovams. 1948 m. buvo nutarta bažnyčią ilgalaikės nuomos sąlygomis perduoti Architektūros reikalų valdybai, su tikslu bažnyčią pritaikyti architektūros muziejaus ekspozicijai. Bažnyčios nuomininkas nesirūpino jos saugumu, todėl, į ją įsibrovus vagims, buvo pavogta daug vertingo turto. Restauravimo metu buvo sunaikintas bažnyčios autentiškas interjeras – sunaikinti visi šoniniai altoriai ir sakykla. Iš bažnyčios altorių dingo 6 figūrinės R.Jakimavičiaus skulptūros [94].
1949 metais šv. Kazimiero bažnyčioje buvo įrengtas vyno sandėlis, sunaikintas visas bažnyčios inventorius, 3 dideli altoriniai I. Slendzinskio paveikslai. 1962 m. uždarytoje bažnyčioje atidarytas centrinis ateizmo muziejus. Vertingas barokinis erdvus ir šviesus interjeras buvo užgriozdintas neišvaizdžiais stendais ir neaiškaus autentiškumo smulkiais eksponatais, baroko altorius – uždengtas modernišku vitražu. Uždengtos ir šoninėse sienose esančios šešios didelės freskos, vaizduojančios Šv. Kazimiero gyvenimą [95].
Prie Bonifratrų Šv. Kryžiaus bažnyčios ir vienuolyno iki 1940 m. buvo ligoninė ir senelių prieglauda. Po II pasaulinio karo vienuolynas panaikintas ir paverstas butais, o bažnyčia – iš pradžių kraštotyros muziejumi (1945-1956 m.), vėliau muzikos sale [96].
Be katalikų bažnyčių, būdavo uždarinėjami ir kitų religinių konfesijų maldos namai. 1940 m. birželio mėnesį Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimu Evangelikų liuteronų evangelikų bažnyčia perduota Vykdomajam komitetui, vėliau – komjaunimo komitetui. Tuo metu pradėtas ir šventovės vidaus naikinimas, siekiant sunaikinti viską, kas susiję su krikščionybe: išneštas iš bažnyčios barokinis altorius, sunaikinti XVII a. sakyklos bareljefai, apgadinti sakyklos žemutinės dalies bareljefai. 1974 m. galutinai su žeme sulygintos liuteronų kapinės, nugriauta didžioji koplyčia su vargonais bei varpu ir kiti pastatai. Koplyčios vietoje pastatyti Vilniaus santuokų rūmai [97].
1953 m uždaryta Evangelikų reformatų bažnyčia. Sunaikintos trijų angelų skulptūros, puošę bažnyčią. Bažnyčia iš pradžių paversta parodų sale, dar vėliau – kino teatru [98].
Iki 1960 m. Lietuvoje nebuvo uždaryta nė viena stačiatikių cerkvė [99]. Veikė du vienuolynai. Stačiatikių cerkvei neįvykdžius duotos misijos – kovoti su katalikybe, iki 1990 m. uždaryta 19 cerkvių [100].
Palyginus su Vakarų Europos valstybėmis, sovietmečiu Lietuvos architektūros objektų panaudojimo tendencija analogiška to meto europinei praktikai, tačiau sakralinio paveldo panaudojimo procesą žymiai daugiau neigiamai paveikė ideologiniai motyvai [101].

3.3. Paminklosaugos institucijų veikla
1940 m. liepos 20 d., Lietuvą okupavus sovietams, Liaudies vyriausybė pasirašė Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymą, pagal kurį Švietimo ministerijoje pradeda veikti Kultūros paminklų apsaugos įstaiga (toliau – KPAĮ). Prasidėjus masiniam bažnytinio turto naikinimui, KPAĮ vadovai, rizikuodami užsitraukti valdžios nemalonę, ryžosi drąsiam žingsniui: to meto spaudoje publikavo parengtą griežtą įspėjimą „.pranešame, kad pagal Švietimo liaudies komisaro „Taisyklių kultūros apsaugai vykdyti” 2 str. koplytėlės, kryžiai, antkapiai, paminklinės lentos ir kiti meno pavyzdžiai, kaip liaudies turtas, turi būti saugomi ir globojami. Vykdomiesiems komitetams, milicijai ir visiems Lietuvos TSR piliečiams privalu panašiems savavaliavimams užkirsti kelią ir neatsakingus asmenis tinkamai sudrausti” [102]. KPAĮ darbuotojų pastangomis pavyko nors dalinai išgelbėti sakralinį kultūros turtų niokojimą, dalį kultūros ir meno vertybių perduoti muziejams. Deja, įstatymas po metų nustojo galioti.
1940-1944 m. įvykiai neigiamai paveikė Lietuvos paminklosaugą. Vykdyta tik kultūros paminklų apskaita. Kultūros paveldas patyrė didžiulių nuostolių [103].
Sovietų okupacijos sąlygomis Lietuvoje paminklosaugos sistema buvo kuriama iš naujo, pagal sovietinę sistemą ir jos teisinius aktus. Paminklosaugos sistemos valdymas buvo paremtas komandiniais biurokratiniais metodais. Paminklosaugą reglamentavę nuostatai akcentavo paveldo apskaitą, paremtą elementiniu principu, akcentuojant ideologinę, reprezentacinę paminklų funkciją [104]. Sovietmečiu pagal sovietinius įstatymus buvo ginami tik paminklo statusą turintys ir į jų sąrašus įtraukti objektai. Nuo 1949 m. iki 1995 m. Jie buvo saugomi valstybės dėl mokslinės, istorinės ar meninės vertės ir skirstomi į istorijos, archeologijos, architektūros ir meno paminklus. Sakralinė paminklų vertė buvo ignoruojama. Architektūros paminklo statusas buvo suteiktas tik architektūriniu požiūriu reikšmingiausiems kulto pastatams. Tokiu būdu buvo ignoruota visa sakralinių vertybių visuma, nors publikacijose šis vaizdas buvo iškreipiamas: deklaruota, kad kulto pastatai stropiai prižiūrimi ir saugomi kaip architektūros ir istorijos paminklai [105]. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas istorijos paminklų, susijusių su sovietinės valdžios istorija, ir tarnaujančių režimo propagandai, saugojimu. Neįtraukti į sąrašus ir neturintys paminklo vardo sakralinės paskirties pastatai nebuvo saugomi. Tai sudarė sąlygas jiems apleisti ir naikinti. Ypač nukentėjo vienuolynai, bažnyčios, dvarai. Turtą paskelbus visuomeniniu, priklausančiu liaudžiai, neleido kam nors konkrečiai laikyti save to turto šeimininku ir jausti atsakomybę už jo apsaugą ir priežiūrą. Dėl šių priežasčių sovietmečiu buvo išsaugota tik dalis kultūros paveldo [106].
Lietuva verčių suvokimo srityje ir paveldosaugos reguliavimo srityje labai atsiliko nuo Vakarų Europos šalių. Elementinė paminklosauga Vakaruose buvo įsigalėjusi nuo XIX a. iki maždaug 1964 m. XX a. antrojoje pusėje čia suvokta paveldo universali vertė, pabrėžta autentiškumo, kaip šios vertės išsaugojimo prielaida [107].
Iš pradžių valstybinė paminklosauga buvo decentralizuota. 1944 metų viduryje įstatymiškai prie tuometinės Vyriausybės veikianti Architektūros reikalų valdyba atsakė už architektūros paveldą, Meno reikalų valdyba – už dailės paveldą, o Kultūros-švietimo reikalų komitetas – už archeologijos. Tokia struktūra neigiamai įtakojo paminklosaugos darbo efektyvumą, kadangi nebuvo koordinuojančios institucijos. 1949 m. nutarimas „Dėl priemonių kultūros paminklų apsaugai pagerinti” nurodė kiekvienos institucijos pareigas saugant jai priskirtos paminklų grupės objektus. Nors teisiškai institucijų veikla ir buvo reglamentuota, bet realiai dar nebuvo suformuota valstybinės paveldosaugos sistema [108]. Labiausiai paminklosaugos darbų efektyvumą stabdė politiniai barjerai. Sakralinio paveldo apsauga žymiausia dalimi priklausė ne nuo visos jos teisinės bazės, įstatymų įgyvendinimo, valstybinio valdymo institucijų veiklos, o nuo nepalankios šio paveldo atžvilgiu valstybės politikos. Dėl politinių motyvų sakralinis paveldas buvo ne tik nepakankamai įvertintas, bet ir barbariškai naikinamas, respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąraše buvo nuolat mažinamas bažnyčių skaičius. Nors pokario metais dalis seniau statytų bažnyčių buvo architektūros paminklų sąrašuose, tačiau tai jų neapsaugojo nuo interjero, altorių naikinimo. Ypač nusikalstamai buvo elgiamasi su kilnojamuoju bažnytiniu inventoriumi. Nepakankama turto apsauga uždarytose bažnyčiose skatino nebaudžiamai grobstyti ar sunaikinti didelės meninės vertės sakralinio meno kūrinius. Visus vertybių dingimus slėpė ne tik nukentėjusieji, bet ir kontroliuojantys paminklosaugininkai [109]. Paminklų apsaugos valdyba nesiėmė jokių priemonių, kad sustabdyti šį chaosą. K.Misiaus nuomone, dėl šios priežasties į valstybinį archyvą galėjo būti neperduotos Vilniaus vykdomojo komiteto bylos, kuriose buvo bažnyčių turto perėmimo aktai [110].
1944-1959 m. Architektūros reikalų valdybos viršininku dirbo J.Kumpis, kuris buvo svarbiausias Lietuvoje arbitras architektūros ir paminklų apsaugos klausimais. Jam talkininkavo iš Maskvos atsiųsti patarėjai, kurie „privalėjo įdiegti Lietuvos architektams sovietinę architektūros sampratą ir komunistinę ideologiją” [111]. V.Drėmos teigimu, J.Kumpis bei jo uolus inspektorius A.Janikas sutartinai bendradarbiavo „tvarkydami” Vilniaus paminklus. Per penkiolika metų (1944-1959 m.) su jų žinia buvo išsprogdinti Vilniaus senosios sinagogos mūrai bei Vivulskio Trys Kryžiai Pilkajame kalne, nugriautos šventųjų skulptūros nuo Vilniaus Katedros ir angelų skulptūros nuo Evangelikų reformatų bažnyčios, Vilniaus bažnyčios paverstos prekių sandėliais. Savo potvarkiais ir parašais jie sprendė ir legalizavo paminklų likimą [112].
Vilniaus miesto vykdomojo komiteto vadovaujantieji pareigūnai taip pat inicijavo sakralinio paveldo naikinimą. Vykdomųjų komitetų finansų skyriai, perimdami uždaromų bažnyčių turtą, ne visada parengdavo turto perdavimo-priėmimo aktus, iš bažnyčių perimtą turtą skirstė įvairioms įstaigoms. Pirmaisiais pokario metais į užsienį buvo masiškai išvežami meno kūriniai. Tuometinis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkas M.Gedvilas tam neprieštaravo. Daugelis liturginių daiktų ir paveikslų atiteko lenkiškų parapijų bažnyčioms Baltarusijoje ir Lenkijoje. Vertingesni baldai ir šviestuvai būdavo perduodami viešbučiams, teatrams ir reprezentacinėms įstaigoms. ,,Muziejams beliko tas, kas kitiems nebetiko. Paminklų apsaugos valdyba apskritai į šitą akciją nesikišo, lyg tai būtų ne jos, o vien tik vykdomojo komiteto finansų skyriaus kompetencija” [113].
Vykdomojo komiteto finansų skyrius, kuriam buvo patikėti raktai, nesaugojo bažnytinio turto: „Finansų skyrius nerado reikalo atskirų patalpų ir geležinės spintos duris, kur buvo sudėtas inventorizuotas turtas, tinkamai užrakinėti ir jas plombuoti” [114]. Didesnio formato paveikslai, skulptūros ir taikomosios dailės kūriniai liko Katedroje be tinkamos apsaugos. Turtas buvo pasisavinamas, parduodamas, išdalinamas įvairioms įstaigoms. 1953 m. Architektūros reikalų valdybos iniciatyva sukviesta komisija Katedros patalpoms apžiūrėti, nustatė, kad iš inventorizacijos sąraše nustatytų 4000 eksponatų nebuvo didžiosios turto dalies [115].
Kultūros paminklų apsaugos darbuotojai privalėjo ginti kultūros paminklus nuo sąmoningo naikinimo bei žalojimo, tačiau dėl baimės būti apkaltintais Bažnyčios ir religijos gynimu, jie savo funkcijų nevykdė [116]. Pokario metais daugelis paminklų apsaugos pareigūnų sankcionavo sakralinių vertybių žalojimą, deformavimą bei nuvertinimą. Kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos valdyba nieko nepadarė, kad 1954 m. uždarytose bažnyčiose Vilniuje apsaugotų jų vertingą meninį interjerą bei jose esančias menines vertybes. Nukentėjo Augustijonų, Bazilijonų, Bernardinų, Šv. Mykolo, Šv. Baltramiejaus, Misionierių ir kitos bažnyčios. „Paminklų apsaugos inspektorius architektas J.Vaškevičius, perduodamas Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčią vaisių ir daržovių sandėliui, nepastebėjo Didžiajame altoriuje R.Šmuglevičiaus ir P.Lampo paveikslų, J.Hedelio skulptūrų bei architekto Herdegeno altoriaus ir nuostabios drožtinės medinės sakyklos” [117].
Paminklosaugininkai ne visada pakankamai inicijuodavo valdžios sprendimus dėl bažnyčių restauravimo darbų. 1954 m. rugpjūčio 20 d. Architektūros reikalų valdybos raštu konstatuota, „kad pro kiaurus architektūros paminklų, buvusių bažnyčių: Jono, Kotrynos, Visų Šventųjų, Kazimiero, Trinitorių, Jokūbo – stogus ir neįstiklintus langus lietus naikina paminklus. Miesto butų valdyba paminklų remontui neskiria lėšų nei medžiagų” [118]. Net veikiančių Vilniaus bažnyčių remonto ir restauravimo darbai užsitęsė iki pat 8-9 dešimtmečių [119].
1953 m. prasidėjo antrasis paminklosaugos etapas, susijęs su valstybinės paminklosaugos struktūros pakeitimu. Kultūros ministerijos Kultūros-švietimo įstaigų vyriausioji valdyba ir jos struktūrinis padalinys – Muziejų ir kultūros paminklų skyrius tapo atsakingi už istorijos, archeologijos bei meno paminklų apsaugą, Architektūros reikalų valdybos Architektūros paminklų apsaugos skyrius – už architektūros paminklų apsaugą. Nuo 1963 m. prasidėjo trečiasis paminklosaugos etapas, susijęs su centralizavimu, ankstesnių institucijų perdavimu Kultūros ministerijai. Įstatymų ruošimas, vykdymų organizavimas ir vykdymo kontrolė neigiamai paveikė paminklosaugos veiklą. Sudaryta diferencijuota struktūra: vadovavimas ir kontrolė, mokslinė ir metodinė veikla, paveldotvarka. Siekiant organizuoti paminklosaugos tarnybas vietose, įsteigiamos kultūros paminklų apsaugos inspekcijos to meto miestų Vykdomųjų komitetų sistemoje. 1969 m. valstybiniuose muziejuose įsteigiamos mokslinių bendradarbių pareigybės paminklosaugai. Maskvos spaudimu iš 1961 m. LTSR Ministrų Tarybos patvirtinto pirmojo respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašo buvo išbraukta 18 bažnyčių (196 objektai, kompleksai). 1963 m. patvirtinamas vietinės reikšmės paminklų sąrašas (476 objektai, kompleksai) [120].
1960 m. Maskvos vadovai kritiškai vertino Trakų pilies atstatymą, paminklosaugininkai buvo apkaltinti nacionalizmu, atleisti kai kurie institucijų vadovai. Paminklosaugos veiklą neigiamai paveikė iki 50 procentų lėšų sumažinimas [121].
1967 m. prasidėjo ketvirtasis paminklosaugos etapas, susijęs su Lietuvos savarankiškai priimto Kultūros paminklų apsaugos įstatymu, parengtu pagal „Venecijos chartijos” nuostatas. Tai didelis paminklosaugininkų laimėjimas, kadangi paveldosauga suvokta kaip daugelį sričių – teisinę apsaugą, mokslinį tyrimą, praktinę tvarkymo veiklą – apimantis reiškinys. Tai drąsus paveldosaugininkų žingsnis, nes Sovietų Sąjunga tokio įstatymo neturėjo. Šio įstatymo objektais tapo visi kultūros paminklai, turintys mokslinę, istorinę ar kultūrinę vertę. Įstatymas ypatingas tuo, kad jam veikiant buvo pradėti rengti kultūros paminklų sąrašai. Šis įstatymas papildė ir patikslino kultūros paminklų apskaitos, apsaugos ir paminklotvarkos darbų nuostatus, suteikė geresnį juridinį apsaugos pagrindą, sudarė sąlygas prie Kultūros ministerijos įsteigti Mokslinę metodinę kultūros paminklų apsaugos tarybą, atsakingą už kultūros paminklų apskaitą, inventorizavimą, dokumentacijos apie paminklus kaupimą bei metodinį darbą. 1969 m. patvirtinamas istorijos paminklų respublikinės reikšmės pirmas sąrašas (272 objektai, kompleksai), Urbanistikos paminklų sąrašas (61 kompleksinis objektas), 1972 m. patvirtinami archeologijos paminklų (1515 objektų, kompleksų) ir dailės paminklų (1210 objektų ir kompleksų) sąrašai [122]. Tačiau ne visiems paveldo objektams buvo patvirtintos bendrosios nuostatos, vertinimo kriterijai. Vieni paminklosaugininkai pirmenybę teikė istorinei vertei ir visuomeniniam reikšmingumui, kiti vadovavosi architektūrinės raiškos vertėmis. Skirtingų vertinimo metodikų taikymas, ryškūs politiniai motyvai neigiamai veikė Lietuvos kultūros paminklų sąrašo objektyvumą. Visus paminklų sąrašus lėmė ryškūs politizavimo motyvai [123]. Liaudies sakralinės dailės kūrinių inventorizacija įvairių konfesijų maldos namuose buvo pradėta tik 1960 m. [124]. Tuomet trūko kvalifikuotų apskaitos specialistų. Atliekant vertybių aprašymą, dvasininkai baimindavosi, jog kai kurios vertybės gali būti atimtos iš bažnyčių, todėl daugelyje bažnyčių sakralinės kultūros vertybės būdavo slepiamos. Kai kuriose bažnyčiose, atlikus pakartotiną inventorizaciją, sakralinių vertybių skaičius, neretai, pasikeisdavo [125].
Sovietų Sąjungai 1976 m. priėmus Kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymą, Lietuvoje 1977 m. gruodžio 22 d. buvo priimtas analogiškas įstatymas. Kultūros paminklų priežiūra ir tvarkymo darbų kontrolė pavesta visoms paminklosaugos institucijoms [126]. Įstatymas galiojo iki 1995 m.
Nors sovietmečiu Lietuvoje susiformavo paminklosauga kaip specifinių žinių ir praktikų visuma besiremianti disciplina, tačiau nebuvo sukurtos tinkamos sąlygos atsirasti paminklų apsaugos disciplinai. Nebuvo aiškios juridinės bazės, decentralizuotos paminklotvarkos institucijos dirbo efektyviai, trūko kompetentingų specialistų. Tai neleido išplėtoti nei valstybinės, nei visuomeninės paminklosaugos sistemos [127]. Lietuva atsiliko nuo pažangių Vakarų Europos paminklosaugos tendencijų, kurios XX a. pabaigoje evoliucionavo į modernią ekotopinę tendenciją. Devinto dešimtmečio pabaigoje pradedama kritikuoti centralizuota paveldosaugos valdymo sistema, nepakankama paveldo apsaugos kontrolė, nurodomos paveldo objektų netektys. Priekaištaujama, kad neatskirtos kultūros paveldo apskaitos, projektų derinimo, leidimų išdavimo ir kontrolės sritys [128].

3.4. Paminklotvarkiniai darbai sakralinio paveldo objektuose
Pokario laikotarpiu Architektūros paveldą globojo Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komitete organizuotas struktūrinis padalinys – Valstybinė architektūros paminklų apsaugos inspekcija. Paminklotvarkos darbams atlikti 1950 m. buvo įkurta Specialioji mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė (toliau – SMRGD), kurios struktūroje suformuoti du skyriai – mokslinio tyrimo ir projektavimo bei praktinių restauravimo darbų. Pirmojo formavimosi dešimtmečio sunkumus SMRGD veiklos problemas sąlygojo įvairios priežastys: specialistų, patalpų, lėšų ir patyrimo stoka bei daug tvarkytinų objektų. 1950-1955 m. tik SMRGD galėjo atlikti avarinius ir konservavimo darbus, restauruoti senus paminklus, apgriautus karo metu, tačiau ji nesuspėdavo laiku įvykdyti planinių užduočių, todėl planų vykdymas neigiamai veikė darbų kokybę. Nuo karo nukentėjusių bažnyčių restauravimas būdavo vilkinamas metų metus, nuolat mažinamas finansavimas. Tyrimo ir projektavimo darbams stigo profesionaliai parengtų restauratorių, patirties, kokybiškų restauravimo medžiagų bei lėšų. Pasitaikydavo neatliktų darbų, „prirašymų”. Nebūdavo sudaromos detalios kompleksinės paminklų restauravimo darbų programos, apimančios darbų priežiūrą, jų kontrolę. Tik nedaugelyje objektų buvo parengtos atliktų darbų ataskaitos. Restauravimo darbais vertėsi profesionalūs ar saviveikliniai dailininkai, savo darbe vadovavosi ne mokslinės metodikos principais, bet įprastine pragmatine rutina. Pokario metais dalis dokumentų apie atskiras Vilniaus bažnyčias buvo išsklaidyta po Vilniaus bibliotekas, archyvus, sudegė per gaisrus ar dingo. Todėl atsirado bažnyčių autentiško interjero atkūrimo problema. Daugelio bažnyčių autentiškumas buvo grubiai pažeistas. Pradėjus konservavimo darbus, buvo galutinai įsitikinta, kad jų neįmanoma gerai atlikti, neištyrus ir neišstudijavus objekto [129].
Pirmaisiais pokario metais (1940-1958) ne tik sakralinio bet ir viso architektūros paveldo tvarkymo darbai beveik nevyko. Vilniuje nebuvo vertinama istorinė, architektūrinė ir sakralinė Senamiesčio reikšmė. Kai kurie pastatai buvo neremontuojami ir net griaunami. Pirmaisiais dešimtmečiais buvo remontuota ir restauruota tik keletas Vilniaus bažnyčių: Katedra, Šv. Kotrynos, Šv. Pilypo ir Šv. Jokūbo, Šv. Jono, Šv. Kazimiero, Visų Šventųjų, Bazilijonų. Daugumą šių bažnyčių sovietinė valdžia buvo atėmusi iš religinių bendruomenių ir pavertusi jas sandėliais [130]. Intensyvesni bažnyčių remonto ir restauracijos darbai prasidėjo tik po Stalino mirties, kai Vilniuje pradėjo lankytis daugiau užsieniečių. Sakralinio paveldo paminklosaugos būklė nežymiai pradėjo keistis į gerąją pusę: „1956 m. Bažnyčių remontui išleista net 6 mln. rublių” [131]. Tačiau, dažniausiai, restauravimas ir remontas apsiribodavo pastato išore. Net ir veikiančių bažnyčių restauravimo darbai užsitęsė iki pat 8-9 dešimtmečio.
Karo metais nukentėjo Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, turėjusios sąjunginės reikšmės architektūros paminklo statusą, skulptūros, freskos, stogas. Nors valstybės lėšos remonto darbams buvo skirtos 1958 m., tačiau bažnyčios interjero restauravimo darbai buvo pradėti tik 1976 m. ir tęsėsi iki 1984 m [132].
Maskvos kritika dėl atstatytų Trakų salos pilies rūmų sukėlė paminklosaugininkams bei restauratoriams kaltinimus „nacionalizmu”. Valdžia net brandino mintį likviduoti SMRGD, tačiau paminklosaugai pavyko išsilaikyti, nes ją parėmė to meto šalies vadovai [133].
Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, suaktyvėjus paminklotvarkos veiklai, sakralinių architektūros objektų tvarkymo darbai tapo sudėtingesni ir kompleksiškesni. 1969 m. SMRGD perorganizavus į Paminklų restauravimo valdybą, Tyrimo ir projektavimo skyrius tapo Paminklų konservavimo institutu su skyriumi Kaune. Įkurtos chemijos, fotogrametrijos ir statybinės fizikos laboratorijos, vėliau reorganizuotos į Techninių tyrimų skyrių. Istorinių tyrimų skyriuje organizuotos istorinių-meninių ir archeologinių-geologinių tyrimų grupės. Didėjo instituto darbuotojų skaičius ir taip pat kilo jų kvalifikacija [134]. Atliekami visapusiški tyrimai, restauravimo veikla grindžiama moksliniais argumentais. Šiame laikotarpyje susikūrė kultūros paminklų tyrimo, paminklotvarkos darbų projektavimo ir įgyvendinimo sistema. Bendradarbiaujant su užsienio specialistais, buvo parengti vietiniai paminklų restauravimo specialistai, padidėjo restauravimo darbų apimtys. Daug problemų iškildavo, siekiant pritaikyti sakralinius architektūros paminklus naujai paskirčiai. Bažnyčių meniniai atributai – freskos, vitražai, mozaikos, skulptūros – naujai, ne sakralinei pastato paskirčiai atrodė nereikalingi ir nepriimtini [135]. Todėl neišvengiamai iškildavo autentiškumo apsaugos ir poreikių suderinimo problemos. Nors už restauravimo darbus kurie jų autoriai gavo garbingus nusipelniusių architektų garbės vardus, tačiau mažai analizuota, kaip šiuose paminkluose išsaugotos istorinės kultūrinės bei meninės vertybės, kaip profesionaliai buvo laikytasi restauravimo mokslinės metodikos principo. Projektai būdavo derinami Kultūros paminklų apsaugos valdyboje ir respublikinėse architektūros kontrolės komisijose, tačiau dėl nepakankamos darbų kontrolės ne visada jų būdavo laikomasi. Savavališkais pertvarkymais buvo pažeistas daugelio barokinių bažnyčių autentiškumas. Pvz., anksčiau buvusios raudono plytinio atspalvio Šv. Teresės ir Šv. Rapolo bažnyčios buvo perdažytos blankia ochros spalva, Šv. Kazimiero bažnyčia – šviesiai ruda spalva [136].
1969-1990 m. laikotarpį galima pavadinti tolygaus paminklų tvarkymo periodu. Konservavimas taikytas sakraliniams ir gynybiniams objektams, restauravimas – visų grupių objektams. Iki 8-9-tojo dešimtmečių paminklotvarkos darbai buvo atlikti veikiančiose bažnyčiose: Šv. Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus bažnyčiose, Šv.Onos, taip pat – pritaikytose kitai paskirčiai: Katedroje, Šv. Kazimiero, Visų Šventųjų, Bernardinų bažnyčioje ir vienuolyno ansamblyje, Jėzuitų vienuolyne prie Šv. Rapolo bažnyčios, Jėzuitų noviciate [137]. Iš žymiausių restauravimo darbų išsiskyrė Vilniaus universiteto ansamblis su Šv. Jono bažnyčia, restauruoti 1979 m. Nors už atliktus restauravimo darbus buvo įteiktas Europos aukso medalis, V.Drėmos teigimu, restauruotojų darbas buvo labai paviršutiniškas, nesistemingas ir aplaidus. Nuolatinė komisija iš restauruotojų negalėjo išreikalauti restauravimo darbų programos, metodikos ir atliktų darbų ataskaitos [138]. Restauravimo metu neišvengta rimtų klaidų – įrengiant grindyse centrinį šildymą, bažnyčios grindys pakeltos 15-20 cm aukščiau pirminio lygio, dėl to bažnyčios erdvė neteko pirminio gotikinio iškilumo, A.Mickevičiaus paminklas atsidūrė duobėje [139]. V.Drėmos teigimu, kai kuriems restauratoriams stigo sąžiningumo ir meninės kultūros. Naudodamiesi visišku Paminklų apsaugos valdybos pasitikėjimu, jie vertėsi privačia nekontroliuojama veikla, todėl daugelį vertingų bažnytinių paveikslų nuvertino, beatodairiškai juos pertapydami, keisdami jų koloritą, deformuodami originalų piešinį [140].
Didelę žalą Šv.Rapolo bažnyčios ir vienuolyno ansambliui padarė Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas, pritaikydamas savo paskirčiai buvusio vienuolyno rūmus, savavališkai juos padidindamas ir sunaikindamas kiemo fasado sieną su visais jos architektūros bei stilistiniais elementais [141].
Daug lėšų iššvaistyta 1979 m. Katedros Šv.Kazimiero koplyčios išorės sienų restauravimui, kurio metu jos buvo tiesiog sužalotos, nukapojant L. Stuokos-Gucevičiaus laikais padarytas švediško smiltainio plokštes ir sienas padengiant pilka medžiaga minerosu. Katedra ir dėl ankstesnių restauravimų neteko daug autentiškų meninių elementų. 1950 m. nuo portiko viršaus buvo nugriautos trys skulptūros. Pokaryje, plečiant kondicionavimo kamerai skirtą patalpą, buvo išgriauta apie 20 kvadratinių metrų Katedros didžiųjų kunigaikščių rezidencijos rūsių mūrų. Rūsiai apdengti betoninėmis plokštėmis ir pakelti į 1 m virš žemės paviršiaus aukštį. Paminklas prarado dalį istorinės ir meninės vertės [142].
Restauruojant Bernardinų bažnyčią, dėl restauravimo metodikos žinių stokos architektas restauratorius nukapojo apie 20 kvadratinių metrų seno tinko su ten buvusia XVI a. sienine tapyba, unikalia savo gotikiniu pobūdžiu. Restauravimas virto barbarišku paminklo naikinimu [143].
Iš viso per sovietinį laikotarpį, bendradarbiaujant su Rytų Europos valstybių paminklų restauravimo organizacijomis, buvo sutvarkyta daugiau kaip 300 kultūros paminklų. Palaipsniui susikūrė kultūros paminklų tyrimo, projektavimo ir jų įgyvendinimo organizacijų sistema. Tačiau sovietmečiu nebuvo kūrybiško santykio su kultūros vertybe, pritaikant ją dabarties reikmėms. Restauruojant ir remontuojant Senamiesčio kulto pastatus, kartais nepataisomai buvo sunaikintas jų autentiškumas ir urbanistinė visuma. Didelė dalis sakralinio paveldo taip ir liko nerestauruota [144].

4. Vilniaus sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos ypatumai atgavus nepriklausomybę:
4.1. Sakralinio paveldo grąžinimas (restitucija)
Susidarius palankiai politinei situacijai, dar iki nepriklausomybės atgavimo, nesant patvirtintų teisinių aktų, tikintiesiems pradėta grąžinti bažnyčias, restauruoti religinėms bendruomenėms sugrąžintus kulto pastatus. Pirmoji – 1988 m. buvo grąžinta Katedra, Taikos Karalienės bažnyčia Klaipėdoje, Šv. Kazimiero bažnyčia [145].
LR Katalikų Bažnyčios padėties Restitucijos aktu (1990-06-12) Valstybė patvirtino nesikišanti į Bažnyčios vidaus gyvenimą ir pažadėjo kompensuoti jai padarytus nuostolius. Tačiau pirmaisiais nepriklausomybės metais ne visų bažnyčių turto grąžinimo procesas vyko sklandžiai. Restitucijos procesą stabdė laiku neparengti įstatymai ar norminiai aktai, reguliuojantys pastatų bei kilnojamo turto grąžinimą. Viena iš tokių bažnyčių, kuriai teko patirti daug problemų, atsiimant bendruomenės turtą – Visų Šventųjų bažnyčia. 1991 m. balandžio 23 d. Vilniaus arkivyskupija perėmė Visų Šventųjų bažnyčią, nors Dailės muziejus jos dar nebuvo pilnai atlaisvinęs. Iškeldinimo klausimą teko spręsti valstybiniam arbitražui. Bažnyčiai priklausiusių kitų pastatų grąžinimas užsitęsė iki 1994 metų. Bažnyčios vadovybė ne kartą kreipėsi į Kultūros paveldo inspekciją, prašydama suteikti informaciją apie dingusią bažnyčios nuosavybę ir padėti atsiimti iš Dailės muziejaus Šv. Danieliaus paveikslą, tačiau paveikslas bažnyčiai buvo tik paskolintas. Nuo 1991 m. iki 1994 m. bažnyčios vadovybė daug kartų kreipėsi į Vilniaus m. Tarybos pirmininką, paminklotvarkos institucijas dėl kitų bažnyčios paveikslų atsiėmimo iš Baltarusijos, bažnyčios restauravimo ir remonto darbų, tačiau visos institucijos neskubėjo spręsti bažnyčios problemų [146].
Valstybės ir Bažnyčios santykių suartėjimą įteisino LR Konstitucijos (1992-10-25) 43 straipsnis, reglamentuojantis, kad Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, leidžia joms laisvai tvarkytis pagal savus kanonus ir statutus, skelbti savo mokslą, atlikti savo apeigas, turėti maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti .[147].
LR religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas (1995-03-21) suteikė restitucijos procesui juridinį pagrindą. Siekiant teisiškai sutvarkyti bendradarbiavimo santykius tarp Bažnyčios ir LR, 2000 m. gegužės 5 d. tarp Šventojo Sosto ir LR buvo pasirašytos dvi sutartys: Sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų ir Sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje [148].
Nepriklausomybės laikotarpiu iki 2005 m. daugelis Vilniaus bažnyčių buvo restauruotos ir grąžintos religinėms reikmėms. Tačiau nuosavybės restitucija neišsprendė Bažnyčios ir vienuolynų turėtų žemės valdų grąžinimo klausimo. Kitose šalyse šis klausimas jau sprendžiamas. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas 2004 m. paskelbė pasirašęs įstatymą, pakeisiantį nemažą dalį Rusijoje galiojančių žemės įstatymų nuostatų. Pasirašytas įstatymas numato galimybę neatlygintinai religinėms bendruomenėms perduoti arba panaudos būdu suteikti teisę naudotis žemės sklypais [149].
Nuosavybės restitucija neišsprendė grąžintų sakralinės paskirties objektų apsaugos problemų. Dauguma religinių bendruomenių neturi pakankamai lėšų pastatams remontuoti, prižiūrėti ir saugoti. Daugelyje bažnyčių nėra įrengto apšildymo, elektroninės signalizacijos, nes tai bendruomenėms per brangu. Bažnyčiose, dažniausiai, tėra seni užraktai ir grotos ant langų. Tai skatina sakralinio paveldo vertybių nykimą dėl jų grobstymo ir neištirtų dingimų skaičiaus. Atskleidžiama tik apie 27 procentus tokių vagysčių. Šiuos tyrimus ypač sunkina tai, jog religinių bendruomenių saugomos vertybės nėra tinkamai inventorizuotos, aprašytos ir nepažymėtos slaptais žymenimis, pagal kuriuos jas galima būtų atpažinti po vagystės [150]. Restitucijos procesas dar pilnai neišsprendė sakralinės paskirties pastatų pertvarkymo ir pritaikymo naujai paskirčiai problemų. Dauguma vienuolynų yra smarkiai suniokoti, todėl religinėms bendruomenėms nelengva nuspręsti dėl jų tolimesnio likimo. Stokojant lėšų, dalis nenaudojamų sakralinės paskirties pastatų visai neprižiūrimi. Kai kuriais Bažnyčios atsiimtais pastatais naudojasi įvairios organizacijos, kurios nelabai rūpinasi bažnyčių remontu ir priežiūra.
1993 m. Misionierių bažnyčia perduota Vilniaus vyskupijos kurijai, tačiau dėl lėšų trūkumo ji neremontuojama ir nenaudojama sakraliniams tikslams. Bažnyčia tebesinaudoja Lietuvos nacionalinis muziejus, sovietmečiu čia įsirengęs muziejaus fondų saugyklas [151].
1998 m. Pranciškonų vienuolyno pastatai ir bažnyčia grąžinti vienuoliams. Dėl lėšų stokos Pranciškonų bažnyčia neremontuojama. Bažnyčios fizinė būklė labai bloga – dėl nekokybiškai įvykdytų stogo remonto darbų į pastatą patenka drėgmė, todėl genda freskos ir stiukas. Vienuolyno pastatu naudojasi daugelis organizacijų [152].
Šv.Kotrynos bažnyčia dėl lėšų remontui trūkumo apkalta pastoliais stovėjo daugiau nei dvidešimt metų. Restauratoriai tik š.m. liepos mėnesį už miesto savivaldybės lėšas žada pradėti jos fasadų atnaujinimo darbus ir vidaus interjero restauravimo darbus. Bažnyčia ir dalis vienuolyno pastatų grąžinti Vilniaus Arkivyskupijos kurijai, tačiau veiklą atgaivinusi Šv. Benedikto seserų vienuolija tebesiglaudžia privačiuose būstuose, išlikę paveikslai saugomi Lietuvos dailės muziejuje [153].
Kai kurios bendruomenės, stokojančios lėšų pastatų remontui, turtą parduoda. Pavyzdžiui, Evangelikų reformatų bažnyčios vadovybė, stokodama lėšų vieno iš bendruomenei priklausančių pastatų stogo remontui, ketina parduoti dalį pastato [154].
Dėl paveldosaugos institucijų neveiklumo, iki šiol tikriesiems savininkams negrąžinta Šv. Mykolo bažnyčia, kuri buvo uždaryta 1948 m. ir paversta Architektūros muziejumi. KVAD neišsprendė Architektūros muziejaus patalpų ir statuso klausimo, nors buvo įgaliotas tai padaryti dar 1999 metais [155].
Grąžintų pastatų remonto darbai kartais stringa dėl paveldosaugos institucijų biurokratizmo. Simbolinė paveldo samprata dar neleidžia sakralinio paveldo išsaugojimą harmoningai derinti su jo naudojimu ir gyvenimo kūrimu. Bazilijonų vienuolynui restauruoti 20 mln. Lt lėšų paskyrė Vilniaus arkivyskupijos kurija, tačiau ansamblio restauravimo projektas stringa, kadangi Kultūros paveldo departamentas neduoda darbams būtinų leidimų. Šias išlaidas tikimasi kompensuoti išnuomojus patalpas Norvegijos aukštajai mokyklai. Kurija nerimauja, jog, stringant šiam projektui, investuotojai gali atsisakyti planų įrengti buvusiame vienuolyne aukštąją mokyklą. Nedidelėje buvusio vienuolyno patalpų dalyje dabar gyvena vienuoliai bazilijonai, dalimi patalpų naudojasi Vilniaus Gedimino technikos universitetas [156].
Nuosavybės restitucija dar pilnai neišspendė kilnojamo sakralinio paveldo grąžinimo tikriesiems jo savininkams problemos. Vilniaus muziejuose yra daugybė iš bažnyčių paimtų ir negrąžintų meno vertybių. Muziejų darbuotojai šiose vertybėse mato tik meninį aspektą. Labiausiai tolių sakralinių vertybių saugojimui tiktų bažnytinio meno ir istorijos muziejus, įrengtas kurioje nors nenaudojamoje bažnyčioje. Tokį religijų muziejų, skirtą katalikų, stačiatikių ir žydų religijų Vilniuje paveldui atminti, ketina įsteigti Katalikų mokytojų sąjunga atsiimtoje Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Įgyvendinus bažnytinio muziejaus įsteigimo idėją, būtų įmanoma iš naujo atrasti tai, kas kultūriniu bei dvasiniu matmeniu priklauso visuomenei, turint priešais akis ne turizmą, bet autentišką istorinę, meninę bei sakralinę visumą [157].
Vienas svarbiausių sakralinio kultūros paveldo apsaugos ir panaudos pagal tikrąją paskirtį stabdžių – per mažas finansavimas. Valstybės biudžeto ir savivaldybių lėšos skiriamos tik keletui žymiausių architektūros paminklų remontui. Valstybės paramos poreikis sakralinės paskirties objektams penkis kartus didesnis [158].
Atgavus nepriklausomybę, Vilniuje pastatytos tik dvi naujos bažnyčios – Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčia ir Šv. Jono Bosko bažnyčia. Toks nedidelis naujų bažnyčių skaičius gali būti paaiškinamas tuo, kad religinėms bendruomenėms buvo grąžinta didelė dalis bažnyčių, kurių šiuo metu tikintiesiems pakanka. Kita priežastis – visuomenės sekuliarėjimo procesas, dėl kurio vis mažiau katalikų lanko bažnyčią. Vilniaus Arkivyskupijoje nuo 1990 m. iki 2004 m. katalikų skaičius sumažėjo 26,6 tūkstančio. Šių metų gegužės mėnesį Vilniuje buvo 28 veikiančios bažnyčios [159]. Vienuolijų skaičius nuo 1990 m. iki 2005 m. išaugo nuo 6 iki 28 [160]. Todėl atsirado vienuolynų pastatų poreikis bei jų neparengimo tarnauti pagal paskirtį problema.
Siekiant išspręsti bažnytinių bendruomenių turto apsaugos ir panaudos problemas, turėtų būti sekama geru Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu. Problemas padėtų išspręsti materialios priemonės, skatinančios savininkus tvarkyti jiems priklausančius paveldo objektus, sukurta nuolatinės paveldo priežiūros sistema, sakralinio kultūros paveldo apsaugos fondai. Tikėtina, kad parengus ir įsigaliojus naujojo Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (toliau – NKVA) įstatymo poįstatyminiams aktams, daugelis šių problemų bus išspręsta. Sakralinių vertybių grąžinimo problema turėtų būti išspręsta, įsigaliojus Lietuvos Katalikų Bažnyčios nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo įstatymo, kurio projektui buvo pritarta 2004 m. gruodžio 1 d. vykusiame Vyriausybės posėdyje, poįstatyminiams aktams.
Į sakralinio paveldo išsaugojimą turėtų plačiau įsijungti ne tik valstybė, savivaldybės, paveldosaugos įstaigos, bet ir plačioji visuomenei. Kad būtų sustabdytas sakralinių bei istorinių vertybių nykimas, savivaldybei turėtų būti suteikti didesni įgaliojimai tvarkyti apleistus sakralinės paskirties pastatus, pasirūpinti lėšomis jų eksploatavimui. Siekiant Lietuvoje išspręsti kilnojamojo sakralinio paveldo identifikavimo problemą, būtina sudaryti profesionalius sakralinių vertybių aprašus, didesnes vertybes žymėti specialiais slaptais žymenimis. Svarbu užtikrinti Bažnyčios kaip savininko teises, suteikti galimybę sukauptą praeities turtą išsaugoti bažnytiniuose muziejuose. Šiandieną Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo vaidmuo, ugdant visuomenę, saugant ir pagal jo paskirtį naudojant sakralinį kultūros paveldą labai aktualus.

4.2. Paveldosaugos sistemos problemos
Iki 1995 m. Lietuvos valstybinę paveldosaugą iš dalies reglamentavo tarybinis (1977 m.) įstatymas bei naujų institucijų nuostatai. Formuojant paveldosaugos teisę nebuvo laikomasi vienos koncepcijos, dalies tarptautinių dokumentų nuostatų. Tai sąlygojo vieną iš aktualiausių paveldosaugos problemų – kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių įstatymų tarpusavyje nesuderinimą, lėmusį betvarkę Lietuvos paveldosaugoje. Pvz., Saugomų teritorijų įstatyme (1993 m., nauja redakcija – 2001 m. ) vadovaujamasi teritorinio planavimo principais, pagal modernią ekotopinę Vakarų valstybėse realizuojamą paveldosaugos sampratą, o NKVA (1994 m) įstatyme – pagal elementinę svarbiausių objektų apsaugos sampratą. Tai rodo, kad Lietuvoje dar įsigalėjęs iš sovietmečio laikotarpio paveldėtas elementinis principas, kuris Vakaruose vyravo iki XX a. 6-7 dešimtmečio [161].
Lietuvos paveldosaugos institucijų struktūros formavimą bei jų veiklą nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio lydėjo nesėkmės. 1990 m. įsteigtos dvi instituicijos (prie Seimo – Kultūros paveldo apsaugos inspekcija, prie Vyriausybės – Paminklotvarkos departamentas) perėmė visą Lietuvos paveldosaugos valdymą, tačiau institucijų funkcijos, atsakomybės sferos nebuvo aiškiai paskirstytos, todėl veikla buvo nedarni ir neefektyvi. NKVA (1994 m.) įstatymas įteisino naują paveldosaugos struktūrą, kurią sudarė Valstybinė paminklosaugos komisija (toliau – Komisija), formuojanti paveldo apsaugos politiką ir kontroliuojanti jos įgyvendinimą, bei Kultūros vertybių apsaugos departamentas (toliau – KVAD) – paveldosaugos valdymo institucija. KVAD įsteigė Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą, kuris 1995 m. reorganizuotas ir pavadintas Kultūros paveldo centru (toliau – KPC). Tačiau institucijų reforma nepadidino paveldosaugos institucijų veiklos efektyvumo [162]. Komisija iš esmės tapo valdymo bei kontrolės, o ne paveldosaugos politiką formuojančia institucija. KVAD Komisijos metinės ataskaitos rodo, kad nuo 1999 m. iki 2005 m. valstybinės paveldosaugos situacija blogėjo, tapo nepalanki ir net kritinė kultūros paveldo išsaugojimui [163]. Spartūs sociopolitiniai pokyčiai kultūros paveldo apsaugai turėjo neigiamų pasekmių. Šią situaciją sąlygojo privačiųjų ir viešųjų interesų susidūrimas, nesuformuota valstybinės apsaugos politika, simbolinės sampratos pasirinkimas, nesuvokta integrali paveldosaugos samprata, teisės aktų kaita ir jų nesuderinimas, institucijų pagrindinių funkcijų nevykdymas ir jų dubliavimas, nepakankama darbuotojų kvalifikacija ir darbų kontrolė, lėšų kultūros paveldo apsaugai mažinimas [164].
Analizė parodė, kad KVAD neatliko daugelio LR kultūros ministro įpareigojimų, dalies savo pagrindinių funkcijų. Komisijos sprendime dėl KVAD 1999 veiklos teigiama, kad „KVAD 1999 m. veikla vykdant kultūros paveldo apsaugą nepakankama ir iš esmės nesprendžia jai nustatytų uždavinių”[165]. Nors Komisija ne kartą Kultūros ministrui siūlė daugiau dėmesio skirti kultūros paveldo apsaugai stiprinti ir tobulinti, organizacinėmis priemonėmis užtikrinti, kad KVAD griežtai vykdytų įstatymais nustatytas funkcijas, reikalai, iš esmės, negerėjo. Todėl Komisija savo metinėse ataskaitose pakartotinai konstatuodavo pagrindinius KVAD darbo trūkumus: kultūros paveldo objektų reglamentų neparengimą, nepatenkinamai organizuotą kultūros paveldo inventorizavimą ir valstybės saugomų kultūros vertybių apskaitą, įstatymų reikalavimų nesilaikymą, paveldosauginių reikalavimų neregistravimą, teritorijų nustatymą pagal neįteisintą tvarką, nepakankamą nustatytų paveldosauginių reikalavimų kontrolę ir jų nesilaikymą ir t.t. [166]. Institucijų veiklos priešpriešą ir nesuderinamumą parodė Komisijos 1999 m. sprendimo apskundimas Aukštesniajam administraciniam teismui [167].
Didelė šiuolaikinės paveldosaugos problema – nepatenkinama vertybių apskaita. KPC duomenimis, Lietuvoje iš 1000 įvairių konfesijų maldos namų iki 2000 m. buvo atlikta inventorizacija tik 41 katalikų bažnyčioje ir 4 evangelikų reformatų bažnyčiose. Tarp valstybinių institucijų bei religinių bendruomenių neparengtos oficialios sutartys dėl vertybių inventorizavimo. Tik 2000 m. pradėti inventorizuoti Lietuvos bažnyčiose esantys istoriniai vargonai, tik 2004 m. į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą įrašyta Vilniaus šv.Trejybės bažnyčia, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, Vilniaus sinagoga [168]. Kultūros vertybių apskaita 2004 metais, palyginus su 2003 metais, pablogėjo, nes į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyta mažiau (463) objektų, negu 2003 m. (859), nepateikta Vyriausybei tvirtinti nė vienos nekilnojamosios kultūros vertybės kultūros paminklais (2003 m. – 55). 2004 m. iš 1269 statinių kompleksų registre įrašyta tik 507, iš 1150 statinių – registre įrašyta 981. Iki šiol nepaskelbtas reikšmingiausių kultūros vertybių paminklų sąrašas. Komisijos nuomone, dėl lėto apskaitos darbo naujų kultūros paveldo sąrašai gali būti parengti tik per 27 metus [169]. Lėti kultūros vertybių apskaitos tempai rodo, jog šiuo metu vykdoma apskaita yra neracionali ir neefektyvi. Pagrindinės nepatenkinamos kultūros paveldo apskaitos priežastys: apsaugos reglamentų neparengimas, kompiuterinės ir programinės technikos, lėšų atlyginimams, kvalifikacijos kėlimui trūkumas, mažas darbuotojų skaičius ir kt. KPC parengė inventorizacijos programą „Lobynas“, tačiau jai įgyvendinti reikėtų skirti per 345 tūkstančius litų [170]. Ši ir daugelis kitų ypač aktualių programų dėl lėšų stokos nėra vykdomos.
Nepalankiai susiklostę paveldosaugos institucijų vadovybės santykiai stabdo paveldo apsaugos darbų efektyvumą bei jų tobulinimo plėtrą, rodo nepakankamą KVAD vadovybės kvalifikacijos bei valdymo kokybės ir paveldosaugos darbų kontrolės nepakankamumą, kadangi „KVAD pats planuoja, pats vykdo ir pats kontroliuoja visus darbus” [171]. Nepakankamą KVAD veiklos vidaus kontrolę patvirtina 2004 m. Valstybės kontrolės patikrinimo aktas, kurio išvadose konstatuota, kad KPC buvo sudarytos prielaidos netaupiai ir neefektyviai naudoti finansinius ir žmogiškuosius išteklius kultūros paminklų ir vertybių tyrimams [172].
Nepakankamas KVAD veiklos įvertinimas rodo, kad būtinas šios institucijos reorganizavimas. Naujasis NKVA įstatymas reglamentuoja KVAD įsteigti apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės tarnybas. Komisijos pirmininko J.Glemžos teigimu, padaryta didžiulė klaida 1997 m. panaikinus anksčiau departamente veikusias tokias tarnybas. Jo nuomone, Lietuvoje kultūros vertybių apskaitos ir kontrolės padėtis bloga. Atskiri žmonės turėtų derinti projektus, o atskirti žmonės kontroliuoti [173].
Lietuvos paveldosauga nuolat susiduria su finansavimo problemomis. 1990-2004 m. valstybė paveldosaugos rėmimui per KVAD kasmet iš valstybės biudžeto skyrė 11-18 milijonų Lt. Paanalizavus Valstybės biudžeto, skirto paveldosaugai, rodiklius 1991-2005 m., galima teigti, kad lėšos kultūros vertybių apsaugos programai ne didinamos, o mažinamos. 2005 m. biudžete numatyta lėšų penktadaliu mažiau nei buvo skirta, pavyzdžiui, 1998 metais. Tai patvirtina nepakankamą valdžios požiūrį į kultūros paveldo apsaugą. Kultūros paveldo fizinė būklė, jo išsaugojimo poreikis reikalauja žymiai didesnio ne tik valstybės, bet ir savivaldybių bei savininkų dėmesio ir finansavimo [174].
Paveldosaugos sistemai tapus centralizuotai, savivaldos reikšmės sumenko. Tai neatitinka Vakarų Europoje vyraujančių tendencijų. Savivaldybių paveldosaugininkų neefektyvų darbą patvirtina Komisijos 2004 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 102 Dėl Vilniaus miesto kultūros vertybių apsaugos, kuriame konstatuota, kad Vilniaus apskrities, Kultūros vertybių apsaugos departamento ir Vilniaus miesto savivaldybės kultūros paveldo apsaugos, tvarkymo, statybos darbų kontrolė ir priežiūra nepakankama: Vadovaujantis tokiais dokumentais, padaryta žalos Vilniaus miesto kultūros paveldui: pastatytas Senamiesčio teritorijoje svetimas savo dideliu tūriu „Novotel“ viešbutis, kuris, nugriovus autentiškas M.Knakfuso pastato sienas, pažeidė urbanistinę erdvinę Senamiesčio struktūrą. Dešinėje Neries upės pusėje atsiradę aukštybiniai pastatai neigiamai įtakoja Senamiesčio panoramą [175]. Šie teiginiai patvirtina pagrindinę Valstybinės paveldosaugos silpnumo priežastį – privačiųjų ir viešųjų interesų susidūrimą ir nesugebėjimą šių problemų išspręsti visoms suinteresuotoms pusėms priimtinu būdu [176]. Šiandieną sakralinio architektūros paveldo išsaugojimui didžiausią grėsmę kelia staigūs ekonominiai pokyčiai ir komerciniai interesai, įstatymų nesilaikymas ir paveldo naikinimas, siekiant greitesnės naudos, kuri daug didesnė nei baudos už teisės pažeidimus [177]. Susiklosčiusi nenormali paveldosaugos valdymo krizė sukėlė didelę paveldo išsaugojimo riziką. 2004 m. lapkričio 24-26 d. Vilniuje viešėję ICOMOS prie UNESCO paveldosaugos ekspertai patvirtino Lietuvos paveldosaugos sistemos nestabilumą. Jų nuomone, Vilnius turėtų būti įtrauktas į Pavojuje esančių objektų sąrašą. Neatmetama galimybė išbraukti istorinį autentiškumą prarandantį Senamiestį iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo. Tarptautiniai ekspertai taip pat griežtai sukritikavo Senamiesčio detalųjį planą [178].
Už valstybėje ratifikuotą Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos įgyvendinimą atsakinga Kultūros ministerija, todėl ji privalo kontroliuoti, kad Vilniaus senamiestis būtų planuojamas taip, kad atitiktų Senamiesčio apsaugos reglamento, KVAD ir UNESCO reikalavimus. Tačiau šio reglamento nesilaikoma – už Senamiesčio apsaugą atsako Vilniaus savivaldybė, detalųjį Senamiesčio planą tvirtina savivaldybės Taryba. Šiuo metu net kelios valstybinės institucijos ir agentūros yra atsakingos už Senamiesčio paveldo išsaugojimą, tačiau nėra tiksliai apibrėžta jų teisinė atsakomybė. Didelė problema, kad šiuo metu galiojantys įstatymai ir reglamentai neužtikrina Senamiesčio apsaugos. Net keletas skirtingų valstybinių institucijų ir agentūrų yra atsakingi už paveldo išsaugojimą ir nėra tiksliai apibrėžtos jų teisinės atsakomybės. Valstybės ir savivaldybės teisės aktai prieštarauja vienas kitam. Ir nors pagrindinis dokumentas yra Senamiesčio apsaugos reglamentas, kurį tvirtina Vilniaus miesto taryba, Senamiesčio problemas turėtų spręsti Senamiesčio detalusis planas, kurį tvirtina Kultūros ministras[179].
Nors kultūros vertybių apsaugos srityje dalyvauja keletas visuomeninių organizacijų ir asociacijų, jos turi mažą poveikį vertybių apsaugai. Plačioji visuomenė į paveldosaugos procesą beveik neįtraukiama. Senamiesčio visuomeninės komisijos nario A.Gražulio nuomone, Senamiesčio kultūros paveldui pastaraisiais metais daug mažiau pavojaus kelia natūralus irimas ir nykimas, negu Vilniaus savivaldybės inicijuoti ir suplanuoti paveldo naikinimo bei žalojimo aktai, vešiantis teisinis nihilizmas [180]. Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininko R.Braziulio teigimu, „grupė savanaudžių žmonių naikina pasaulinį paveldą dėl savo vargano milijono”. Jo nuomone, į Senamiesčio paveldo priežiūros tarybą turėtų būti įtraukti ne tik specialistai, bet ir visuomenė [181]. Tarptautinio paveldo apsaugos ekspertės J.Markevičienės teigimu, Lietuvoje aplinkosaugos ir paminklosaugos institucijos yra silpnos: „Jos negali atsispirti kapitalo galiai, todėl dažnai pasirenka mažesnę „blogybę” – tenkina investuotojo įnorius ir nesilaiko įstatymų, darkant Vilniaus senamiestį.” [182].
Viena iš paveldosaugos žemo efektyvumo priežasčių – nepakankamai reikšminga vyriausio už kultūros paveldo apsaugą atsakingo valdininko – KVAD direktoriaus – vieta valstybės valdymo struktūroje. Tai menkina paveldosaugos įvaizdį Paveldosaugos darbo efektyvumą mažina nepakankamai juridiškai aiškiai reglamentuotos institucijų galios, baudų ir sankcijų skyrimo procedūros. Paveldosaugininkai gali tik perspėti, tai leidžia nusižengusioms institucijoms likti nebaudžiamais [183].
Viena iš nepatenkinamos paveldosaugos situacijos priežasčių ta, kad Lietuva ilgą laiką nedalyvavo daugelyje paveldo apsaugos tarptautinių projektų bei programų. Todėl reali kultūros paveldo politika buvo nežinoma Europos paveldosaugininkų visuomenei. Nors šį darbą koordinuoti pavesta KVAD, tačiau jam nevykdant savo funkcijų, Komisija pati ėmėsi iniciatyvos išsaugoti Lietuvos dalyvavimą kai kuriose tarptautinėse programose [184]. Dabartinė situacija rodo, kad Lietuva atsilieka nuo pažangių paveldosaugos tendencijų. Modernioji paminklosauga Lietuvoje, lyginant su europiniais analogais, vėluoja daugiau kaip šimtmečiu [185]. Todėl būtina plėsti visuomenės švietimą – gilinti jos sampratą apie kultūros paveldo reikšmę bei vertę, teikti žinių apie paveldo objektų priežiūrą bei tinkamą naudojimą. Sprendžiant šią problemą, labai naudingas Komisijos pasiūlymas įkurti valstybinę mokslo įstaigą – Kultūros paveldo institutą [186]. Labai svarbu turėti valstybės kultūros politiką, įsteigti vykdomosios valdžios institucijoms tiesiogiai nepavaldžią kultūros paveldo inspekciją, tobulinti įstatymus bei kultūros paveldo institucijų darbą, nuolat kelti darbuotojų profesionalumą, didinti finansinius asignavimus, kurti bažnytinio paveldo fondus. Lietuvos paveldosaugos plėtros ir integravimosi į EB procesus paskatintų aktyvesnis tarptautinis bendradarbiavimas, įvairios tarptautinės konferencijos, didesnis visuomenės įtraukimas, kompleksiniai konkrečių paveldo objektų vadybos atvejai. Atsižvelgiant į Vakarų Europos šalių paveldosaugos tendencijas, Lietuvoje turėtų būti daugiau dėmesio skiriama nuolatinei sakralinio kultūros paveldo priežiūrai bei jo palaikymui, nes tai yra ekonomiškiausias šių vertybių išsaugojimo būdas. Senamiesčio darkymo problema išsispręstų, priėmus specialų įstatymą, reglamentuojantį į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą įtrauktų Lietuvos objektų apsaugą, tinkamai parengus detalųjį planą, tvirtinamą Kultūros ministro, tiksliai nustačius Senamiesčio apsaugos reglamentus, į Senamiesčio paveldo priežiūros tarybą įtraukus ne tik aukštos kvalifikacijos paveldosaugos specialistus, bet ir visuomeninių organizacijų narius. Tik vietos bendruomenė – miesto vadovai ir miesto gyventojai – gali ir privalo išspęsti problemas ir išsaugoti Vilnių [187]. Naujasis NKVA įstatymas turėtų padėti išspręsti daug paveldosaugos problemų: sukurti paveldosaugos valdymo ir reguliavimo sistemą, suderinti urbanistinės plėtros ir paveldosaugos, visuomenės ir paveldo savininkų interesus, taip pat racionaliai paskirstyti funkcijas tarp institucijų.

4.3. Technologinis apsaugos aspektas
Atkūrus nepriklausomybę, pakito paminklotvarkos institucijų sistema, monopolinės paveldotvarkos organizacijos buvo demonopolizuotos, todėl atsirado jų prisitaikymo problema. Vilniuje už Kultūros paveldo tyrimo-projektavimo sritį tapo atsakingas AB Paminklų restauravimo ir projektavimo institutas (toliau – institutas), už paveldotvarkos gamybinę sritį – UAB Vilniaus restauratoriai. Institutas dirbo ūkiskaitiniu būdu, tačiau jo veikla ne visada buvo sisteminga [188]. Valstybė prarado įtaką paveldo praktinio tyrimo sričiai, paveldotvarkos darbų moksliniam pagrindimui ir jų kokybei. Neišskyrus restauravimo-tyrimo srities, buvo prarasta daug šios srities specialistų, todėl atsirado naujų specialistų rengimo bei jų kvalifikacijos kėlimo problemos. Kokybiškiems tyrimams atlikti trūko modernios tyrimų įrangos [189].
Svarbi paveldotvarkos problema – nepakankama statybinių ir restauracijų darbų kontrolė. Statybinius ir restauracinius darbus atlieka UAB Valstybės paminklai. Šios monopolinės organizacijos darbą kontroliuoja tik vienas KVAD specialistas [190]. Menka darbų kontrolė gali lemti nepakankamą atliktų darbų kokybę.
Sakralinės architektūros paveldotvarkoje vyrauja „avarinės būklės likvidavimas“, siejamas su skubiais apsaugos darbais, konservavimo ir dalinio restauravimo darbais, sumažintos taikomųjų tyrimų apimtys. Didelė problema ta, kad Valstybės finansuojamų restauruotinų architektūros objektų skaičius nuolat mažėja, asignavimai kultūros paveldui didėja lėčiau, negu nyksta kultūros paveldo vertingiausi objektai. Jų praktiškai net nepakanka vertingiausių objektų konservavimui ir apsaugojimui nuo atmosferos poveikio. Paveldotvarkos rėmimui kooperuojamos valstybės, savivaldybių bei paveldo objektų savininkų lėšos. Kasmet savivaldybės prisidėdavo po 5-12 milijonų litų [191]. Per 1990 – 2003 m. laikotarpį atlikti paveldotvarkos darbai nedaugelyje Vilniaus bažnyčių: Katedroje, Šv.Mikalojaus, Šv.Kryžiaus Atradimo, Šv. Kazimiero, Visų šventųjų, Šv. Petro ir Povilo, Bernardinų, Trinapolio komplekse ir kitose, taip pat kitų konfesijų maldos namuose. Atlikti freskų, medžio skulptūrų ir dekoro restauravimo darbai Bernardinų bažnyčioje ir vienuolyne, vargonų restauravimo darbai – Dominikonų bažnyčioje, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Atstatytos sovietmečiu barbariškai išsprogdintų Kalvarijų koplyčios [192].
2004 m. sakralinio nekilnojamojo kultūros vertybių tvarkymui skirta 3.8 mln. Lt visų tvarkymo darbų programos biudžeto lėšų. Šiam tikslui panaudota 688 tūkst. Lt savininkų lėšų. 2004 m. Vilniaus miestui skirta 30 procentų visų Respublikos asignavimo sumos [193]. Tačiau šių lėšų pakako tik kelėtos bažnyčių tvarkymo darbams. Atlikti Pranciškonų vienuolyno ansamblio, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Bernardinų, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčių restauravimo darbai, konservuoti ir restauruoti Chodkevičių sarkofagai, restauruotas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolas. Atlikti tik vieno objekto – Katedros Šv. Kazimiero koplyčios medinių sidabruotų skulptūrų – mikologiniai tyrimai ir konservavimo restauravimo darbų korekcija [194]. Esant blogai bažnyčių būklei, panaudojamos rezervo fondo lėšos.
2005 m. Vilniuje į tvarkymo darbų programą įrašyta Katedros avarinės būklės likvidavimo, konservavimo ir restauravimo darbai, Šv.Kryžiaus bažnyčios vienuolyno sienų tapybos išsaugojimo darbai, Visų šventųjų bažnyčios zakristijos tapybos restauravimo darbai, Švč. M.Marijos dangun ėmimo bažnyčios kompleksiniai tyrimo, konservavimo ir restauravimo darbai, Pranciškonų vienuolyno freskų restauravimo darbai [195].
Lietuva dar labai atsilieka nuo Vakarų Europos paveldotvarkos procesų. Vakarų Europos valstybėse įsigalinti paveldo kaip kultūros išteklių samprata leidžia aktyviai naudoti visuomenės poreikiams kultūros vertybes informacijos, edukacijos, poilsio ar pramogų tikslais. Tai pasiekiama, suderinant politiniu, ekonominius ir kultūrinius interesus. Lietuvoje dar beveik neatstovaujamas pažangus požiūris į paveldą, reikalaujantis kūrybiško santykio su kultūros vertybe, pritaikant ją dabarties reikmėms. Neišvengiamai iškyla autentiškumo apsaugos ir šiandieninių poreikių suderinimo problemos. Paveldotvarkoje laikomasi minimalios paveldo objekto keitimo krypties. Tai atitinka vyraujančias tendencijas Europoje [196]. Tačiau Lietuvoje dar netaikomos priemonės, skatinančios savininkus tvarkyti jiems priklausančius paveldo objektus, nekuriama nuolatinės paveldo priežiūros sistema, kuri padėtų išvengti brangių tvarkymo priemonių [197].
Šiandieną Lietuvoje labai svarbu racionaliai panaudoti sakralinio paveldo apsaugai skirtus asignavimus, rengti restauravimo srities specialistus ir užtikrinti jų kvalifikacijos kėlimo sistemą, sustiprinti atliekamų darbų kontrolę, paveldo savininkams sudaryti paveldotvarkos plėtrai geresnes teisines-ekonomines skatinimo sąlygas. Ypač tapo aktualu savalaikiai ir kompleksiškai atlikti sakralinio kultūros paveldo taikomuosius tyrimus, galinčius užtikrinti paveldo objekto autentiškumo išsaugojimą, optimalios jo tvarkymo krypties ar būdo pasirinkimą. Tikėtina, kad Valstybei perdavus kultūros paveldo praktinio tyrimo darbų sritį, pagerėtų paveldo apskaita, apsauga, paveldotvarkos reglamentų rengimas ir jų įgyvendinimo priežiūra.

Išvados
1. Tarpukario laikotarpiu Lietuvos paveldosaugos sistema nuo europinių analogų buvo atsilikusi daugiau kaip šimtmečiu. Atsilikimą lėmė skirtinga europinei antikvarinė paveldosaugos samprata, menkos juridinės, ekonominės bei finansinės galimybės, patirties ir specialistų stoka. Nors tarpukario laikotarpiu sakralinis paveldas buvo teisiškai apsaugotas, tačiau praktiškai įstatymai neveikė. Lietuva vienintelė Europoje nesugebėjo sureguliuoti paveldosaugos srities. Paveldosaugos darbuotojų veikla apsiribojo inventorizavimu, didesnis dėmesys buvo skirtas nekilnojamų sakralinės kultūros vertybių apsaugai. Sakralinio paveldo paveldotvarkos priemonės buvo taikomos tik iškilus avarinei grėsmei, be būtinų tyrimų ir projektų. Analogiška situacija Europoje buvo susiklosčiusi XIX a. pabaigoje. Santykinai didelį sakralinių objektų kiekį nulėmė įstatymų palankumas Bažnyčiai ir vienuolynams bei valstybės dėmesys šiam paveldui. 1939 m. parengtas Lietuvos kultūros paminklų apsaugos įstatymo projektas atspindėjo paveldo sampratos plėtrą – nuo jo tapatinimo su senienomis iki istorinės, mokslinės ar meninės vertės suvokimo.
2. Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte paveldosaugos sistema prilygo europiniams to meto analogams. 1928 m. patvirtintas Paminklosaugos įstatymas, parengtas pagal Vakarų Europos valstybių analogus, atspindėjo platų verčių suvokimą. Atsirado ir susiformavo Vilniaus miesto kaip dvasios būvio ir vienybės su kraštovaizdžiu samprata. Didelis dėmesys buvo skirtas sakralinio architektūrinio paveldo bei gamtos išsaugojimui, dirbtinio rusiško kolorito panaikinimui. Paveldosaugos institucijos (Meno ir kultūros skyriaus) pavaldumas Vilniaus vaivadai suteikė aukštą paminklų apsaugos statusą. Paminklotvarkos darbai buvo vykdomi remiantis moksliniais principais, vadovaujant architektams ir dailės istorikams, dominuojant konservavimo, dalinio restauravimo arba atnaujinimo darbų kryptims, stengiantis išsaugoti sakralinio paminklo autentiškumą. Tai atitiko to meto Vakarų Europos paminklotvarkos tendencijas. Vilniuje per 10 metų konservuota ir restauruota 21 bažnyčia, periferijose – 7 bažnyčios, didelė dalis jose esančių dailės paminklų.
3. Įtvirtindami sovietinę santvarką Lietuvoje, valdžios atstovai siekė susilpninti Katalikų Bažnyčios įtaką visuomenei. Tam tikslui likviduotos vienuolijos, nacionalizuotas bažnytinis turtas, uždaryta didžioji dalis bažnyčių. Bažnyčių uždarymu siekta ideologinio tikslo – ištrinti iš visuomenės jų sakralumo pajautimą. Vilniuje sovietmečiu uždaryta 30 bažnyčių ir koplyčių, dauguma iš jų paverstos prekių sandėliais arba stovėjo tuščios. Uždaryti vienuolynai, dažniausiai, buvo paversti kontoromis ar butais. Sakraliniams tikslams leista naudoti tik 8 bažnyčias. Muziejais ar koncertų salėmis paversta tik keletas Senamiesčio bažnyčių. Dėl netinkamos bažnyčių paskirties ir eksploatacijos pastatams ir juose esantiems meno kūriniams padaryta didžiulė žala. Sovietinės sistemos aplaidumas ir neūkiškumas uždarytose bažnyčiose skatino nebaudžiamai grobstyti ar sunaikinti sakralinio meno kūrinius bei inventorių. Dvasininkai ir tikintieji savo protestais negalėjo apginti bažnyčių ir jų turto, nes valdžios atstovai į juos visai neatsižvelgė. Išsaugoti veikiančias bažnyčias padėjo religinės bendruomenės, sugebėjusios sumokėti valstybei didžiulius mokesčius.
4. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje paminklosauga formuota pagal sąjunginį modelį, realizuojant teisinę apsaugą, paminklų apskaitą, mokslinį tvarkymą bei tyrimus, tačiau politiniai motyvai, neaiški juridinė bazė, komandinė-biurokratinė sistema, netinkama institucijų struktūra, kompetentingų specialistų trūkumas nesudarė tinkamų sąlygų atsirasti efektyviai paminklosaugos sistemai. Paminklosauga formuota elementiniu – elitiniu principu, akcentuojant reprezentacinę, ideologinę funkciją, didžiausią dėmesį skiriant objektams, tarnavusiems režimo propagandai. Sakralinio paveldo objekto samprata iš esmės paneigta. Analogišką europinei paveldosaugos sampratą pademonstravo 1967 m. priimtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, parengtas pagal Venecijos chartijos nuostatas, leidęs juridiškai patvirtinti kultūros paveldo sąrašus. XX a. paskutiniais dešimtmečiais Lietuva verčių suvokimo srityje ir paveldosaugos reguliavimo srityje atsiliko nuo pažangių Vakarų Europos paminklosaugos tendencijų, kurios palaipsniui evoliucionavo į modernią ekotopinę tendenciją.
5. Architektūros paminklo statusas buvo suteiktas tik reikšmingiausiems sakraliniams pastatams, respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąraše nuolat mažinamas bažnyčių skaičius. Neįtraukti į sąrašus kulto pastatai nebuvo saugomi, įtraukimas į sąrašus taip pat negarantavo jų apsaugos. Paminklosaugos institucijos negalėjo užtikrinti paminklų apsaugos, nes jų veiklos efektyvumą stabdė politiniai barjerai, komandiniai – biurokratiniai metodai, netinkama struktūra, nepakankama kontrolė. Paminklosaugininkų veiklą, saugant sakralinius paminklus, papildomai stabdė baimė būti apkaltintais religijos bei Bažnyčios gynimu. Pokario metais daugelis paminklų apsaugos pareigūnų sankcionavo sakralinės kultūros vertybių naikinimą, žalojimą ar grobimą.
6. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais, vyraujant atstatymo ir konservavimo darbų kryptims, atlikti paminklotvarkos darbai tik keliose Vilniaus bažnyčiose. 1950 m. įkurtos specializuotos paminklotvarkos institucijos veiklos problemas sąlygojo specialistų, patalpų, lėšų ir patyrimo stoka bei didelis skaičius tvarkytinų objektų. Dėl politinių motyvų, nuo karo nukentėjusių bažnyčių paminklotvarkos darbai užsitęsė iki 8-9 dešimtmečių, nuolat mažinamas jų finansavimas. Bažnyčių restauravimas ir remontas, paprastai, apsiribodavo tik pastato išore. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio sakralinių architektūros objektų tvarkyme įsivyravo grynojo konservavimo, restauravimo ir pritaikymo kitai paskirčiai darbų kryptys. Palaipsniui susikūrė paminklų tyrimo, projektavimo ir jų įgyvendinimo organizacijų sistema. Tai analogiška to meto paminklotvarkos procesams, vykusiems Europos miestuose, tačiau Lietuvoje paminklotvarką neigiamai įtakojo politiniai motyvai. Sovietmečiu nebuvo kūrybiško santykio su kultūros vertybe, pritaikant ją dabarties reikmėms. Detalių kompleksinių restauravimo darbų programų neparengimas, kokybiškų restauravimo medžiagų bei darbuotojų profesionalumo trūkumas, nepakankama darbų kontrolė lėmė daugelio sakralinių paminklų autentiškumo ir urbanistinės visumos sunaikinimą. Atlikti paminklotvarkos darbai tik nedaugelyje veikiančių ir pritaikytų kitai paskirčiai bažnyčių bei vienuolynų. Iš žymiausių restauravimo darbų išsiskyrė Vilniaus universiteto ansamblio su Šv. Jono bažnyčia restauravimo darbai, pelnę Europos aukso medalį.
7. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1990-2005) dominuoja iš sovietmečio laikotarpio paveldėtas elementinis požiūris į kultūros paveldo objektus. Nors dabartiniai paveldosaugos įstatymai deklaruoja plačią paveldo kultūrinę vertę ir visuomeninę reikšmę, nesusiformavusi moderni ekotopinė samprata stabdo integralios paveldosaugos sistemos kūrimą.
Laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2000 m. paveldosaugos situacija buvo panaši į kitų nepriklausomybę atgavusių posovietinių valstybių. Vėlesniais laikotarpiais paveldosaugos sistemos situacija blogėjo ir tapo nepalanki sakralinės bei visos kultūros paveldo išsaugojimui. Šią situaciją sąlygojo pilnai nesuvokta integrali paveldosaugos samprata, teisės aktų kaita ir jų nesuderinimas, spartūs sociopolitiniai pokyčiai, privačiųjų ir viešųjų interesų susidūrimas, nesuformuota valstybinės apsaugos politika ir lėšų kultūros paveldo apsaugai mažinimas, institucijų pagrindinių funkcijų nevykdymas ir nedarni jų veikla, nepakankama darbuotojų kvalifikacija bei atliktų darbų kontrolė, menkas visuomenės palaikymas.
Paveldosaugos institicijų nepakankamą veiklos efektyvumą lemia netobula jų struktūra, menkas statusas, privačiųjų ir viešųjų interesų susidūrimas, kai kurių funkcijų dubliavimas, neaiškiai nustatyti prioritetai, funkcijos ir atsakomybė, nepakankama darbuotojų kvalifikacija bei jų atsakomybės stoka, menka materialinė bazė, kompiuterinės bei programinės įrangos stoka.
8. Nuo 1990 m. sakralinės architektūros paveldotvarkoje vyrauja avarinės būklės likvidavimo darbai, siejami su skubiais apsaugos, konservavimo ir dalinio restauravimo darbais, sumažintos taikomųjų tyrimų apimtys. Valstybės finansuojamų restauruotinų sakralinės architektūros objektų skaičius nuolat mažėja. Jų nepakanka vertingiausių objektų konservavimui ir apsaugojimui nuo atmosferos poveikio. Esant blogai bažnyčių būklei, panaudojamos net rezervo fondo lėšos. Neišspręstos restauravimo-tyrimo srities specialistų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo problemos. Dabartinėje Lietuvos paveldotvarkoje laikomasi minimalios paveldo objekto keitimo krypties. Tai atitinka vyraujančias tendencijas Europoje, tačiau Lietuvoje dar beveik neatstovaujamas pažangus požiūris į sakralinį paveldą, reikalaujantis kūrybiško santykio su kultūros vertybe, pritaikant ją dabarties reikmėms, nekuriami sakralinio paveldo apsaugos fondai ir nuolatinės paveldo priežiūros sistema, netaikomos materialinės priemonės, skatinančios sakralinių kultūros paveldo savininkus tvarkyti jiems priklausančius objektus.
9. Restitucijos procesą stabdė ir tebestabdo laiku neparengti įstatymai ar norminiai aktai. Neišspęstos Bažnyčios ir vienuolynų turėtų kilnojamojo turto ir žemės valdų grąžinimo problemos. Lėšų trūkumas neleidžia pilnai išspręsti sakralinės paskirties objektų apsaugos, jų pertvarkymo ir pritaikymo naujai paskirčiai problemų. Atsiradus vienuolynų pastatų poreikiui, neišspęsta jų parengimo tarnauti pagal paskirtį problema. Neišspręstos kilnojamojo sakralinio paveldo apsaugos, jų inventorizacijos bei specialiųjų slaptų žymėjimų problemos skatina šių vertybių nykimą. Simbolinė paveldo samprata dar neleidžia sakralinio paveldo išsaugojimą harmoningai derinti su jo naudojimu ir gyvenimo kūrimu.
10. Nors per analizuojamą laikotarpį požiūris į kultūros paveldą Lietuvoje pakito nuo jo tapatinimo su senienomis iki skirtingų verčių visumos suvokimo, tačiau pilnai nepasiekė Vakarų šalyse įsigalėjusios modernios ekotopinės paveldosaugos sampratos. Per visą XX a. Lietuvoje nebuvo sukurtos tinkamos sąlygos kokybiškai ir efektyviai sakralinio kultūros paveldo apsaugai. Geriausios sakralinio paveldo apsaugos ir panaudos sąlygos buvo sukurtos nepriklausomybės laikotarpiu Vilniaus krašte.
Valstybinės paveldosaugos silpnumo pagrindinės priežastys – skirtinga europinei paveldosaugos samprata, nepakankamas valdžios požiūris ir menkos ekonominės galimybės, nepakankama juridinė bazė ir įstatymų nesuderinimas, privačiųjų ir viešųjų interesų susidūrimas, patirties ir kvalifikuotų specialistų trūkumas, ideologiniai motyvai (sovietmečiu).
Siekiant gerinti sakralinio paveldo apsaugą, būtina toliau tobulinti esamus paveldo srities įstatymus, papildyti ir tikslinti paminklosaugos strategiją bei politiką, plačiau įsijungti į eurointegracinius paveldosaugos procesus, aktyvinti paveldošvietą, įsteigti Kultūros institutą, nuolat kelti paveldosaugos darbuotojų kvalifikaciją, tobulinti paminklosaugos valstybinio valdymo sistemą, aktyviau įtraukti į šį procesą visuomenę. Problemas padėtų išspręsti materialios priemonės, skatinančios religines bendruomenes tvarkyti jiems priklausančius paveldo objektus, sukurta nuolatinės paveldo priežiūros sistema, sakralinio paveldo apsaugos fondai.

Nuorodos
1. Ramonienė D. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius. 1997, p. 5
2. http://vilnius.lcn.lt/bl/tekstai/bdokumentai/
3. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacijos santrauka. 2003, p. 22.
4. Jokilehto J. A history of architectural Conservation. Oxford: Butterworth Heinemann. 1999,
p. 9-13.
5. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p.2.
6. Choay F. The invention of the historic monument. Cambridge university. Press. 2001, p.76-78.
7. Jokilehto J. A history of architectural Conservation. Oxford: Butterworth Heinemann, 1999, p.1.
8. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p.2.
9. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p.47.
10. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p. 4.
11. Ten pat, p. 4 .
12. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacija. 2003, p.27.
13. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p. 6.
14. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 132.
15. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p.6.
16. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p.134.
17. Ten pat, p.133-135.
18. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p.2.
19. Čepaitienė R. Prieškario paveldosauga ir jos tąsa iki 2003 m. // Konferencijos medžiaga. 2004 10 14. (www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm)
20. Choay F. The invention of the historic monument. Cambridge university. Press. 2001, p.69.
21. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p.4.
22. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 87.
23. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p.2-4.
24. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 89.
25. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 15.
26. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p.4.
27. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacijos santrauka. 2003, p.13.
28. Glemža J. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 17.
29. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p. 96-97.
30. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 134.
31. http://www.heritage.lt/restauravimas.htm, p. 125.
32. Vilniaus senamiesčiui gresia išnykti iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo // Verslo žinios, ELTA 2004-11-24.
33. Delafons J. Politics and preservation, A Policy History of the Built Heritage, 1882-1996, London, p.129.
34. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 95.
35. Комеч А.И. Культурный ландшафт России: до основания, а затем .// век. Наше наследие, 2001, но. 56. C. 53-55.
36. Ten pat, C. 55-59.
37. Jokilehto J. A history of architectural Conservation. Oxford: Butterworth Heinemann, 1999, p.253-255.
38. Čepaitienė R. Prieškario paveldosauga ir jos tąsa iki 2003 m. // Konferencijos medžiaga. 2004 10 14, (http://www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm)
39. Ten pat, // (http://www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm).
40. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacijos santrauka. 2003, p. 13.
41. Valstybinės Archeologinės Komisijos taisyklės // LVŽ, 1920 03 26, Nr. 25.
42. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1., p. 4.
43. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 146.
44. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 88.
45. Glemža J. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos laidykla, 2002, p.25.
46. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 88.
47. Ten pat, p. 88.
48. Vilkevičiūtė M. Paminklosauga Rytų Lietuvoje 1919-1939 metais. Bakalauro darbas, VU Istorijos fakultetas, 1994, p. 21.
49. Ten pat, p. 18.
50. Ten pat, p. 18-20.
51. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ „Petro spauda”, 1998, p. 295.
52 Vilkevičiūtė M. Paminklosauga Rytų Lietuvoje 1919-1939 metais. Bakalauro darbas, VU Istorijos fakultetas, 1994, p. 29.
53. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 24.
54. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ „Petro spauda”, 1998, p. 290-295.
55. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 24-25.
56. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ „Petro spauda”, 1998, p. 272.
57. Ten pat, p. 297.
58. Ten pat, p. 297.
59. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 25.
60. Streikus A. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990 m. // Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1998, p. 39.
61. Ten pat, p. 46.
62. Misius K. Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais // Lietuvos Katalikų Mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1988, p. 81.
63. Ten pat, p. 75.
64. Jegelevičius S. Šv.Jono bažnyčia antrosios sovietinės okupacijos metais // Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija. 1998, p. 107.
65. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas sovietmečiu (1944 – 1990 )// Liaudies kultūra, Vilnius, 2002, Nr.5., p. 35.
66. Ten pat, p. 34.
67. Ten pat, p. 35.
68. Ten pat, p. 33.
69. Misius K. Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais // Lietuvos Katalikų Mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1988, p. 94.
70 Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas sovietmečiu (1944 – 1990 ) //Liaudies kultūra, Vilnius, 2002, Nr. 5., p. 35.
71. Misius K. Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais // Lietuvos Katalikų Mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1988, p. 95.
72 Ten pat, p. 95.
73. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 22-23, p. 8-9.
74. Misius K. Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais // Lietuvos Katalikų Mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1988, p. 78.
75. Laukaitytė R. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Lietuvos istorijos institutas, Vilnius. 2003, p. 188.
76. Ten pat, p.114-116.
77. Streikus A. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990 m. // Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1998 m. P. 56.
78. Ten pat, p.54.
79. Ten pat, p.61-63.
80. Markevičienė J. Miesto dvasia: nūdienė padėtis ir apsaugos būdai // Lietuvos kultūros kongresas, Vilnius, 1991, p. 328.
81. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacija. 2003, p. 81.
82. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas sovietmečiu (1944 – 1990 ) // Liaudies kultūra, Vilnius, 2002, Nr. 5., p. 35.
83. Ten pat, p. 36.
84. Ten pat, p. 35.
85. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacija. 2003, p. 91.
86. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas sovietmečiu (1944 – 1990 ) // Liaudies kultūra, Vilnius, 2002, Nr. 5., p. 37.
87. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 22-23., p. 9
88. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 87.
89. Jegelevičius S. Šv.Jono bažnyčia antrosios sovietinės okupacijos metais // Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. p. 108.
90. Ten pat, p.109.
91. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 22-23., p. 9.
92. Ten pat, p. 8-9.
93. Ten pat, p. 9.
94. Mačiulytė-Kasperavičienė A. Kada dingo šv. Mykolo bažnyčios altoriai // Švyturys. 1989. Nr. 23.
95. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 23. , p. 9-10.
96. Skrinskas R.G. Piligrimo vadovas. Kaunas: Judex, 1999, p. 269-271.
97. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 22-23, p.9.
98. Ten pat, p. 8-9.
99. Misius K. Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais // Lietuvos Katalikų Mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1988, p. 78.
100. Laukaitytė R. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Lietuvos istorijos institutas, 2003, Vilnius, p. 189.
101. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius 2003, Nr.3., p. 96.
102. Barkauskas M. Kaip naikino mūsų praeitį // Statyba ir architektūra. 1990, Nr.55., p. 18-19.
103. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 71.
104. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 90.
105. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 86.
106. Ten pat, p. 167.
107. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 92.
108. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacijos santrauka. 2003, p. 18.
109. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 22-23., p.10.
110. Misius K. Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais // Lietuvos Katalikų Mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1988, p. 87.
111. Drėma V. Kada archyvai meluoja.//Literatūra ir menas. 1990 07 07.
112. Indriulaitis A. Bažnyčia pokario metais // Kultūros paminklai, Vilnius, 1994, Nr.1, p.146.
113. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 22-23., p. 9.
114. Misius K. Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais // Lietuvos Katalikų Mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1988. P. 87.
115. Ten pat, p.87.
116. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas sovietmečiu (1944 – 1990 ) // Liaudies kultūra, Vilnius, 2002, Nr. 5., p. 36.
117. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? //Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 22-23., p. 8.
118. Drėma V. Vilniaus Šv.Jono bažnyčia. Vilnius: R.Paknio leidykla, 1997, p. 243.
119. Indriulaitis A. Bažnyčia pokario metais // Kultūros paminklai, Vilnius, 1994, Nr.1., p.145-149.
120. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 27.
121. Ten pat, p. 27
122. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 28.
123. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 124. 124. Glemža J., Žemaitytė Z. Kultūros paminklų apsauga Tarybų Lietuvoje // Dailė. 1967. Nr. 10., p. 34-36.
125. Sviderskytė G. Kas laimės: vagys, pelėsiai ar apsauga // Ekstra, 1999-09-13-19, Nr.36.
126. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 96.
127. Ten pat, p. 97.
128. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 30.
129. Riaubienė E. Architektūros paveldo taikomieji tyrimai // Konferencijos medžiaga. 2004 10 14.
130. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 32.
131. Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002, p.54.
132. Indriulaitis A. Bažnyčia pokario metais // Kultūros paminklai. Vilnius, 1994, Nr. 1, p.145-149.
133. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 27.
134. Riaubienė E. Architektūros paveldo taikomieji tyrimai // Konferencijos medžiaga. 2004 10 14.
135. Glemža J., Žemaitytė Z.,Kultūros paminklų apsauga Tarybų Lietuvoje // Dailė. 1967. Nr. 10, p. 35-36.
136. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 23., p. 8.
137. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 32.
138. Drėma V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius: R. Paknio leidykla, 1997, p.264.
139. Jegelevičius S., Šv.Jono bažnyčia antrosios sovietinės okupacijos metais // Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. p. 109.
140. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 23., p. 9.
141. Ten pat, Nr. 22, p. 8.
142. Ten pat, p. 8.
143. Ten pat, p. 9.
144. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, p. 34.
145. Streikus A. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990 m. // Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1998, p. 63.
146. Meilius K. Vienos bažnyčios grąžinimo chronologija // Lietuvos aidas. 19940719.
147. LR Konstitucija, 1992 10 25, 43 straipsnis.
148. Sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų ir Sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje // www.lcn.lt/bl/ssostas/sutartys/
149. Putinas V. Stačiatikių Bažnyčios turto konfiskavimą po 1918 metų įvardino kaip neteisėtą ir amoralų // www. delfi.lt 2004-10-08.
150. Sviderskytė G. Kas laimės: vagys, pelėsiai ar apsauga // Lietuvos rytas. Ekstra, 1999 09 13.
151. http://vienuolynai.mch.mii.lt/V55-63/Vilnmisi.htm
152. Skrinskas R.G. Piligrimo vadovas. Kaunas: Judex, 1999, p. 352.
153. Adžgauskienė L. Vilniaus Šv. Kotrynos Bažnyčios dailės paminklai // Kultūros paminklai, Vilnius, 1994, Nr. 1, p. 108-111.
154. www.ensure.org/vilnius2/lt/4/senamiestyje.htm
155. 2004 m. Valstybinės Paveldosaugos Komisijos ataskaita// www3.lrs.lt/pls/inter/www-viewer.ViewTheme?p-int-tv-id=8828pkalb-id=1
156. Sostinės ir BNS informacija Bažnyčios atstovams – paveldo sergėtojų užkardos // Lietuvos Rytas, 2005 06 02.
157. www.vilnius.lcn.lt//vienuolijos/
158. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2002, p.42.
159. http://vilnius.lcn.lt/kurija/
160. www.vilnius.lcn.lt/parapijos/abecelinis
161. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 95.
162. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje. Daktaro disertacija. 2003, p. 146.
163. Ten pat, p.168.
164. Ten pat, p. 168.
165. 2000 m. Komisijos ataskaita// www3.lrs.lt/pls/inter/www-viewer.ViewTheme?p-int-tv-id=8828pkalb-id=1
166. 1999-2004 Komisijos ataskaitos// www3.lrs.lt/pls/inter/www-viewer.ViewTheme?p-int-tv-id=8828pkalb-id=1
167. 2000 m. Komisijos ataskaita// www3.lrs.lt/pls/inter/www-viewer.ViewTheme?p-int-tv-id=8828pkalb-id=1
168. KPC spaudos tarnyba // Voruta, Nr. 1 (547), 2004 01 13.
169. 2004 m. Komisijos ataskaita// www3.lrs.lt/pls/inter/www-viewer.ViewTheme?p-int-tv-id=8828pkalb-id=1
170. KPS 2004 m. ataskaita // www3.lrs.lt/pls/inter/www-viewer.ViewTheme?p-int-tv-id=8828pkalb-id=1
171. Drėmaitė G. Ką sugebėjom išsaugoti // Dienovidis, 2001 01 p.10.
172. Kultūros vertybių apsaugos departamentas nesutinka su Valstybės kontrolės vertinimais 2004 04 28 KVAD informacinis pranešimas žiniasklaidai //http://www.heritage.lt/restauravimas.htm
173. KVAD bus pertvarkomas // BNS pranešimas, www.delfi.lt, 2005 04 04.
174. 2004 m. KVAD ataskaita // www2.lrs/kt-inst/paminkl/dokumentai(040304)departam-atask.htm

Komisijos 2004 06 04 sprendimas Nr. 102 // www3.lrs.lt/pls/inter/www-viewer.ViewTheme?p-int-tv- id=8828pkalb-id=1
175. 175. Komisijos 2004 06 04 sprendimas Nr. 102 // www3.lrs.lt/pls/inter
176. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 146.
177. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 95.
178. Gedrimaitė S. Tarptautiniai ekspertai kritikuoja naujas statybas Vilniaus senamiestyje // BNS, Lietuvos televizijos Naujienų tarnyba, 2005 02 10.
179. Bondin R. Ataskaita apie Vilniaus senamiesčio detalųjį planą // www.muza.lt
180. Vilniaus senamiesčiui gresia išnykti iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo // Verslo žinios, 2004 11 24.
181. Kulikauskas E. Kultūros vertybių praradimas – skaudžiausias, nes gali būti negrįžtamas // www. news.mireba.lt
182. Ramoškevičiūtė D. Vilnius seka Lotynų Amerikos pavyzdžiu // Lietuvos žinios, Vilnius, Nr.9, 2004 01 13.
183. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. 2003, p. 146.
184. 2004 m. Komisijos ataskaita // www3.lrs.lt/pls/inter
185. Čepaitienė R. Prieškario paveldosauga ir jos tąsa iki 2003 m. // Konferencijos medžiaga, 2004 10 14. (www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm)
186. Kuncevičius A. Kultūros paveldo taikomieji tyrimai (Istoriniai ir archeologiniai) // Konferencijos medžiaga, 2004 10 14. (www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm)
187. Bondin R. Ataskaita apie Vilniaus senamiesčio detalųjį planą // www.muza.lt
188. Riaubienė E. Architektūros paveldo taikomieji tyrimai // Konferencijos medžiaga, 2004 10 14. (www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm
189. Ten pat, // Konferencijos medžiaga, 2004 10 14. (www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm)
190. 2004 m. Komisijos ataskaita // www3.lrs.lt/pls/inter
191. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacijos santrauka. 2003, p. 22-25.
192. Glemža J. Paveldotvarka Lietuvoje 1990-2003 m. // Konferencijos medžiaga, 2004 10 14. (www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm)
193. 2004 m. KVAD ataskaita //www2.lrs/kt-inst/paminkl/dokumentai/040304/departam-atask.htm
194. KPC ataskaita, 2005 03 04 Komisijos ataskaita // www3.lrs.lt/pls/inter
195. KAD 2005 m. programa // www2.lrs/kt-inst/paminkl/dokumentai/040304/departam-atask.htm
196. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3., p. 95.
197. Glemža J. Paveldotvarka Lietuvoje 1990-2003 m. // Konferencijos medžiaga. 2004 10 14. (www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm)

Šaltiniai ir Literatūra:

1. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje. // Daktaro disertacija. Mašinraštis. 2003.
2. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai. // Daktaro disertacija. Mašinraštis. 2003.

Literatūra:
1. Lietuvos Respublikos konstitucija // Žinios. 1992 10 25. Nr. 33-1014.
2. Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas // Žinios. 1994 12 22. Nr. 1-733.
3. Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas // Žinios. 2004 09 28. Nr.153-5571. Įsigaliojo 2005 04 20.
4. Kultūros paminklų apsaugos įstatymas, Lietuvos TSR AT // Žinios. 1967.
5. 1995 m. kovo 21d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas suteikė bažnyčių grąžinimo tikriesiems savininkams juridinį pagrindą.
6. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas // Žinios. 1995 10 04. Nr. 89-1985.
7. Sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje // Žinios. 2000 05 05. Nr.67. Įsigaliojo 2000 09 16.
8. Sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų // Žinios. 2000 05 05. Nr. 67-2022. Įsigaliojo 2000-09-16.
9. Valstybinės Archeologinės Komisijos taisyklės // LVŽ, 1920 03 26, Nr. 25.
10. Adžgauskienė L. Vilniaus Šv.Kotrynos bažnyčios dailės paminklai // Kultūros paminklai, Vilnius, 1994, Nr.1. P. 108-112.
11. Babickas D. Valdininkai neria kilpą augantiems miestams // Lietuvos rytas, 2005 04 18.
12. Barkauskas M. Kaip naikino mūsų praeitį // Statyba ir architektūra, 1990, Nr.55. P. 18-19.
13. Belickas A. Vilniaus vienuolijų likimas // Literatūra ir menas, 1990 04 28. P. 2.
14. Bondin R. Ataskaita apie Vilniaus senamiesčio detalųjį planą // 2004 12 22.
15. Bučas J. Kai kurie kultūros vertybių sampratos ir apskaitos klausimai // Kultūros paminklai, Vilnius, 1994, Nr.1. P. 129-143.
16. Choay F. The invention of the historic monument. Cambridge university. Press. 2001.
17. Čepaitienė R. Kultūros paveldo sampratos Lietuvoje XX amžiuje // Daktaro disertacija. Mašinraštis. 2003.
18. Čepaitienė R. Prieškario paveldosauga ir jos tąsa iki 2003 m. // Konferencijos medžiaga. 2004 10 14.
19. Čepaitienė R. Vilniaus bažnyčių likimas sovietmečiu (1944 – 1990 ) // Liaudies kultūra, Vilnius, 2002, Nr. 5. P. 32-38.
20. Delafons J. Politics and preservation, A Policy History of the Built Heritage, 1882-1996, London.
21. Drėma V. Kada archyvai meluoja.//Literatūra ir menas. 1990 07 07.
22. Drėma V. Naikinom, nesaugojom. Ar atkursim? // Švyturys, Vilnius, 1988, Nr. 22-23.
23. Drėma V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius: R. Paknio leidykla. 1997.
24. Drėmaitė G. Ką sugebėjom išsaugoti // Dienovidis, 2001 01 10.
25. ELTA, Vilniaus senamiesčiui gresia išnykti iš UNESCO pasaulio paveldo sąrašo // Verslo žinios, 2004 11 24.
26. Ehrstrom M. ir Roald H.J. Rekomendacijos dėl Vilniaus senamiesčio detaliojo plano projekto // 2005 01 20.
27. Glemža J., Žemaitytė Z. Kultūros paminklų apsauga Tarybų Lietuvoje // Dailė. 1967. Nr. 10. P. 33-40.
28. Glemža J.R. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2002.
29. Glemža J. Paveldotvarka Lietuvoje 1990-2003 m. // Konferencijos medžiaga. 2004 10 14.
30. Indriulaitis A. Bažnyčia pokario metais // Kultūros paminklai, Vilnius, 1994, Nr.1. P. 145-149.
31. Jegelevičius S. Šv. Jono bažnyčia antrosios sovietinės okupacijos metais // Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija. 1998. P. 103-109.
32. Jokilehto J. A history of architectural Conservation. Oxford: Butterworth Heinemann, 1999.
33. Jonynaitė D. Sakralinio meno saugojimas: tyrimai, konservavimas ir restauravimas // Lietuvos muziejai, 2003, Nr.1.
34. Комеч А.И. Культурный ландшафт России: до основания, а затем .// XX век. Наше наследие, 2001, но. 56. C. 50-61.
35. Kultūrinis Vilniaus gyvenimas. Sudarytoja Lapinskienė A. Vilnius: P.Kalibato IĮ „Petro spauda”, 1998 m.
36. Kultūros paveldo apsauga (reglamentuojančių dokumentų rinkinys). Vilnius, 1997.
37. Laumenskaitė I.E. Religija ir bažnyčia Lietuvoje: dabartis ir perspektyvos // Naujasis židinys, Vilnius, 1993. Nr.7-8.
38. Laukaitytė R. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2003.
39. Laukaitytė R. Vienuolynų likvidavimas Lietuvoje pokario metais // Iš Lietuvos istorijos tyrinėjimų. Vilnius, 1991.
40. Mačiulytė-Kasperavičienė A. Kada dingo Šv. Mykolo bažnyčios altoriai // Švyturys. 1989. Nr. 23.
41. Markevičienė J. Miesto dvasia: nūdienė padėtis ir apsaugos būdai. Vilnius: Lietuvos kultūros kongresas, 1991.
42. Misius K. Bažnyčių uždarinėjimas Lietuvoje pokario metais // Lietuvos Katalikų Mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1988. P. 75-101.
43. Meilius K. Vienos bažnyčios grąžinimo chronologija // Lietuvos aidas, 1994 07 19. Nr.139.
44. Ramonienė D. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius: Vilniaus Dailės akademijos leidykla. 1997.
45. Ramoškevičiūtė D. Vilnius seka Lotynų Amerikos pavyzdžiu // Lietuvos žinios, Vilnius, 2004 01 13, Nr.9.
46. Riaubienė E. Architektūros paveldo taikomieji tyrimai // Konferencijos medžiaga. 2004 10 14.
47. Riaubienė E. Architektūros paveldotvarka Lietuvoje ir jos sąsajos su Europos situacija // Urbanistika ir architektūra, Vilnius, 2003, Nr.3. P. 87-97.
48. Riaubienė E. Lietuvos architektūros paveldosauga (1918-2000) teisinės galimybės ir tvarkymo rezultatai // Daktaro disertacijos santrauka. 2003.
49. Riaubienė E. Kultūros paveldo verčių suvokimo ir vertinimo tendencijos // Urbanistika ir architektūra, 2000, XXIV t. Nr.1.
50. Samavičius R. Lietuvos Respublikos kultūros paveldo naikinimas 1940-1941 metais // Kultūros paminklai, Vilnius, 1998, Nr. 5.
51. Senamiestis bus tvarkomas civilizuotai // Vilniaus žinios, 2004 04 09, Nr.14.
52. Skrinskas R.G. Piligrimo vadovas. Kaunas: Judex, 1999.
53. Streikus A. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990 m. // Lietuvos katalikų mokslo akademija. Metraštis XII. Vilnius: Katalikų akademija, 1998, P. 39-63.
54. Sostinės ir BNS informacija Bažnyčios atstovams – paveldo sergėtojų užkardos // Lietuvos Rytas, 2005 06 02.
55. Streikus A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944-1990). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras, 2002.
56. Sviderskytė G. Kas laimės: vagys, pelėsiai ar apsauga // Ekstra, 1999 09 13-19, Nr.36.
57. Šabajevaitė L. Valstybė ir Bažnyčia: be abipusio spaudimo // Tiesa, 1993 11 26. Nr.230.
58. Tininis V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Vilnius, 1994.
59. Vilkevičiūtė M. Paminklosauga Rytų Lietuvoje 1919-1939 metais. Bakalauro darbas, VU. Istorijos fakultetas, 1994.
60. Vorobjovas M. Vilniaus menas. Kaunas: Spindulys, 1940.
61. Interneto tinklalapiai:
62. http://www.ensure.org/vilnius2/lt/4/senamiestyje.htm
63. http://www.heritage.lt/restauravimas.htm
64. http://ldmuziejus.mch.mii.lt/index.htm
65. http://www.olbinfo.nl/lt/miestai/vilniusbaznycia.html
66. http://www.vienuolynai.mch.mii.lt/visosvienuolijos.htm
67. http://www.vilnius.lcn.lt/kurija/
68. http://www.lcn.lt/bl/tekstai/bdokumentai/
69. http://www2.lrs.lt/kt.inst/paminkl/dokumentai/konferencija/htm
70. www3.lrs.lt/pls/inter/www-viewer.ViewTheme?p-int-tv-id=8828pkalb-id=1
71. www.news.mireba.lt

(Norėčiau gauti darbą ” Privatizavimo proceso ypatumai Lietuvoje”)

Leave a Comment