Referatas
Didysis Vilniaus seimas (1905m.)
Darbą atliko:Rita Čekaitytė 9b Vilniaus didysis seimas ir jo reikšmė
Politinė Rusijos Imperijos padėtis prieš 1905 m. revoliuciją:
XIX a. pabaiga – XX a. pradžia Rusijos imperijos politinių ir socialinių reformų reikalas buvo jau visiškai pribrendęs. Konservatyvaus ir nacionalinio nusistatymo Rusijos carai užuot vykdę reformas įvairiuose politinio gyvenimo srityse, Rusijos Imperijos gyventojų teises siaurino: susiaurinta universitetų autonomija, sugriežtinta spaudos laisvė. Ypač tai buvo juntama Vakarinėje Rusijos Imperijos dalyje, kur be visa ko, aktyviai vykdė nutautinimo politika, buvo prasidėję tautiniai sąjūdžiai kurių dalyvius itin persekiojo caro represinės struktūros. Aleksandro III sūnus Nikolajus II, paskutinis Rusijos caras, įžengęs 1894 metais sostan, iš kurio Imperijos šviesioji ir pažangioji visuomenė laukė skubių valstybės reformų, valstybės politikoje vien tik sekė savo pirmtaku pėdomis. Situacija dar labiau paaštrėjo Rusijai įsivėlus į karą su Japoniją dėl Korėjos turtų. Prasidėjęs karas pavergtų tautų pažangiai visuomenei teikė vilčių, kad šis karas susilpnins Rusiją ir turėsianti daryti savo gyventojams nuolaidų. Iš dalies tai ir vyko, pavyzdys to 1904 m. gegužės 4 d. caro paskelbtas dekretas dėl lietuviškos spaudos laisvės. Šis dekretas kaip tik ir parodo, kad Rusijos valdžiai karo metu buvo reikalinga ramybė šalies viduje. Tačiau žinios iš tolimųjų rytų ėjo vis liūdnesnės apie rusų nesėkmes kare, nepatenkintieji pasinaudoję valdžios sunkumais, pradėjo reikalauti asmens, spaudos, parlamento ir konstitucijos. 1905 m. sausio mėn. įvykis Peterburge kuris buvo pavadintas “Kruvinuoju sekmadieniu” dar labiau padidino įtampą šalies viduje. Pasak P. Čepėno “Kruvinasis sekmadienis buvo tartum uždangos pakėlimas visos Rusijos revoliuciniams įvykiams išsiveržti”1905 rugsėjo mėn. baigėsi Rusijos – Japonijos karas kurį Rusija gėdingai pralaimėjo patirdama milžiniškus piniginius nuostolius (skaičiuojama, kad šiame kare žuvo daugiau kaip 300,000 rusų karių, o nelaisvėn pateko netoli šimto tūkstančio). Tačiau tuo metu įsisiūbavę Rusijos Imperijoje neramumai ne tik kad nemažėjo, nors caras po truputį darė nuolaidų, bet įgavo dar didesnį pagreitį, ypač tarp pavergtųjų tautų. Visą Rusiją buvo apėmę darbininkų streikai, agrariniai maištai, vienur kitur kildavo maištas ir kariuomenėje bei kariniame laivyne. Visiems jau buvo aišku, kad naivu jau buvo laukti kokių nors radikalių caro valdžios sprendimų, kurie pakeistu Rusijos politinę santvarką bei ekonominį gyvenimą.1905 m. spalio 7 d. Rusijoje prasidėjo geležinkeliečių streikas davęs pradžia visuotiniam streikui. Spalio 10 dieną sustreikavo fabrikų bei įmonių darbininkai ir tarnautojai, laisvųjų profesijų darbuotojai, akademinis jaunimas. Šis streikas itin buvo gerai organizuotas, vieningas ir visuotinis apėmęs ir suparalyžiavęs visą Rusijos Imperiją. Šis streikas tęsėsi tik kelėta dienų, bet tai buvo lemtingas smūgis, palaužęs Rusijos autokratinį režimą ir privertęs carą paskelbti garsųjį spalio 17 d. manifestą, kuriame išdėstė būsimojo konstitucinio valdymo pagrindinius dėsnius ir pažadus sušaukti valstybės dūmą, be kurios pritarimo ateityje joks įstatymas Rusijoje negalės galioti.
Revoliuciniai įvykiai Lietuvoje. Vilniaus didysis Seimas ir jo nutarimai.
Kaip jau minėjau, itin politinis ir ekonominis Rusijos gyvenimas paaštrėjo Rusijai pradėjus karą su Japonija. Neišimtis buvo ir Lietuva. XIX amžiuje kaip atkirtis rusų policiniam režimui, rusinimo politikai ir draudžiamai lietuviškai spaudai prasidėjęs Tautinis atgimimo sąjūdis vis labiau stiprėjo apimdamas didesnį visuomenės sluoksnį, o jį dar labiau išjudino ir jam suteikė vilčių prasidėjęs karas. To meto nuotakas gerai atskleidžia žodžiai parašyti viename LSDP atsišaukime, kuris kvietė: “……taisykime ginklus, renkimės kovai, bet ne kovai su japonais, o su tikraisiais savo priešais ir skriaudėjais….. numeskime nuo savo sprandų maskolių valdžią ir įveskime pas save daug geresnę – žmonių valdžią, nepriklausomą Lietuvos respubliką” Matydama Rusijos valdžia, kad sunku tvarkytis su vis didėjančiais neramumais Lietuvoje 1904 m. gegužės 4 d. paskelbia dekretą dėl lietuviškosios spaudos laisvės. Pradėjo kurtis laikraščiai, 1904 m. gruodžio mėn. išėjo pirmas legalus laikraštis – dienraštis “Vilniaus žinios”. Bet spauda ir toliau nebuvo visiškai laisva, bet pats faktas, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių ir palengvino sąlygas tolimesniam tautiškosios sąmonės ugdymui. Tačiau vien tik spaudos laisvė netenkino visuomenės. Blogėjant Rusijos padėčiai kare su Japonija Tautinis judėjimas darėsi vis aršesnis. Buvo rašomos peticijos carui, kuriose buvo reikalaujama: lietuvių kalbos mokyklose, lietuvių mokytojų, lietuvių tarnautojų administracijose, policijoje bei teisme, o svarbiausia buvo reikalaujama buvo reikalaujama sušaukti Vilniaus seimą, kuris nepriklausomai nuo Rusijos dūmos spręstų šio krašto reikalus, faktiškai buvo reikalaujama Lietuvos autonomijos. 1905 m. pradžioje, po “Kruvinojo sekmadienio”, be peticijų rašymo, visoje Lietuvoje prasidėjo ir įvairių demonstracijų bei mitingų banga, kurios neretai baigdavosi susidūrimais su policija ir kariuomene. Lietuvos revoliucija nusidažė tautinėmis spalvomis: žmonės atstatydavo rusų valdininkus, mokytojus, skirdami į jų vietas savus, lietuvius. Spalio mėnesį visoje Rusijoje, taip pat ir Lietuvoje, prasidėjus visuotiniam politiniam streikui, caras spalio 17 d. paskelbė manifestą, žadėjusi demokratines laisves ir įstatymų leidžiamosios dūmos sušaukimą. Tokiomis aplinkybėmis “Vilniaus žinių” redakcijoje kilo sumanymas “kviesti padėčiai apsvarstyti krašto atstovų pasitarimą, kurį žmonės toj pat įvardijo “lietuviškuoju seimu”. Lapkričio 1 d. iš įvairių srovių atstovu buvo sudarytas komitetas suvažiavimui organizuoti, kuris “Vilniaus žiniose” išspausdino pirmą savo atsišaukimą su dr. J. Basanavičiau ir J. Kriaučiūno parašais, kuriame buvo rašoma: “Lai būna garbė visiems kankiniams už laisvę ir žmonių gerovę.Dabar, pasinaudodami naujai įgytomis laisvėmis, žodžio, susirinkimų ir susidraugavimų, susispieskime krūvon visi, kam rūpi prisikėlimo iš miego, iš tamsos, nusižeminimo”.1905 gruodžio 4-5 d. Vilniuje buvo sušauktas visuotinis lietuvių seimas, kuris turėjo spręsti Lietuvos politinio gyvenimo klausimus, Lietuvos santykius su Rusija ir Lietuvos valdymo organų santykius su Rusija. Į suvažiavimą visų organizatorių didžiam nustebimui atvyko apie 2000 atstovų iš visos Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos ir Mažosios Lietuvos.Seimas priėmė taip vadinamą politinę rezoliuciją, kurią galime suskirstyti į keletą punktų. A). Dėl dabartinės padėties Rusijoje ir Lietuvoje“Pripažindami, jog dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu; jog dabar prieš tą vyriausybę pasikėlė visi rusų valstijos kraštai; jog geresnį gyvenimą galime įgyti tik laimėjus kova su senąja tvarka, susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė: šviestis , rištis ir stoti kovon drauge su sukilusią Rusijos tautų liaudimi” B.) Dėl Lietuvos autonomijos“Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, teisiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Toji Lietuva turi būti iš dabartinės etnografiškos Lietuvos, kaipo branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės. Taip pat, kad Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškos Lietuvos “.
C.) Kokiu būdu iškovoti autonomiją“Kad įgyti autonomiją, pirmučiausiai reikalinga yra galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatybių pajėgas. Susivienijus namieje, pridera mums jungtis su visomis kitomis Rusijos tautomis, kurios padeda griauti tą tvarką, o kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, neleisti savo brolių į kariuomenę, neiti į teismus, reikalui prisėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose”. D.) Dėl kalbos ir mokyklos“Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba, visus reikalus vedant.Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankiu, tai reikia visas tokias mokyklas paversti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimta kalba ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus.”Taigi, Seimas priėmė šiuos nutarimus, bet iškart kyla problema, ar tie nutarimai yra teisėti, nes galime teigti, kad šis Seimas juridiškai nebuvo tikras, vadinasi ir jo nutarimai nebuvo tikri. Juridiškai, ypač bendrųjų demokratini principų realizavimo požiūriu, jis neturėjo formaliais tautos įgaliojimo. Visu pirma, nežiūrint į tai, kad Seimo atstovu rinkimai buvo tiesioginiai ir laisvi, jie nebuvo formaliai visuotiniai, lygūs ir slapti. Nors rinkimai ir buvo paskelbti, bet jie nebuvo vykdomi. Antra, priimant šiuos Seimo nutarimus, irgi nebandyta jų teisiškai apiforminti: nebalsuota už atskirus nutarimų punktus, jų nepasirašė net Seimo Prezidiumo nariai. Bet nežiūrint į tai, ši problema netrukdė Seimo nutarimus laikyti privalomais. Tai reiškė, kad teisinį neapibrėžtumą kompensavo moralinis tautos įsipareigojimas. Visa Lietuva laukė su nutarimais grįžtančiu Seimo dalyvių, jų žodis buvo šventas. Ir tuoj po Seimo pasidėjo šių nutarimų vykdymas: buvo nemokami mokesčiai, neleido vaikų į rusiškas mokyklas, vyrai nėjo į kariuomenę. Tačiau tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje imperijoje, pradėjo siautėti baudžiamieji būriai. Naujasis vidaus reikalų ministras P. Stolypinas įsakė represinėms jėgoms veikti greitai, ryžtingai ir nesvyruojant. Revoliucija buvo nuslopinta.Tautinės revoliucijos ir Vilniaus Didžiojo Seimo reikšmė
Kalbėti apie Vilniaus Didįjį Seimą, jo reikšmę, galime iš kelių pusių t.y. kokią reikšmę jis turėjo Lietuvai ir tolimesniam jos politiniui gyvenimui, ir kokią reikšmę jis turėjo Rusijos imperijai.Taigi, panagrinėja 1905 m. revoliucinius įvykiu Rusijos imperijoje, galime teigti, kad Vilniaus Didysis Seimas bei 1905 metų įvykiai Lietuvoje to meto Rusijos politiniame kontekste, turint omenyje ginkluotus veiksmus bei revoliucinius įvykius kituose Rusijos pakraščiuose bei imperijos centre, nebuvo labai reikšmingi ar išskirtiniai įvykiai. Paprasčiausia peršasi išvada, kad tautinė revoliucija Lietuvoje buvo dalis demokratinio ir revoliucinio judėjimo, kuris buvo apėmęs visą Rusijos imperiją. Kitą vertus, kaip parodys tolesni įvykiai, Seimas ir tautinė revoliucija kažkuria prasme buvo naudingas Rusijos valdžiai, nes dar labiau sustiprino lietuvių nacionalinio judėjimo atsiribojimą nuo Lenkijos politinių jėgų (nutarimas dėl Suvalkų gubernijos lietuviškų žemių priskyrimą būsimai Lietuvos autonomijai, kuris faktiškai reiškė unijos ir politinio bendrumo su Lenkija tradicijų atsisakymą), siekusių, remiantis istorinėmis Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo tradicijomis, lietuvių nacionalinį judėjimą įtraukti į savo judėjimą. Kad ši revoliucija ir Seimas kažkiek buvo naudingas Rusijai parodo ir A. Smetonos nuomonė, išsakyta apie 1905 m. įvykius: “Pirmoji rusų revoliuciją daug gero davė lietuviams, (…) bet tuo pačiu žygiu ji plačiai atvėrė duris Lietuvoje nesveikai rusų įtakai (…). Su laisvės šūkių ėjo kartu rusų nihilizmas ir anarchizmas…” Taigi, be jokios abejonės, didžiausia seimo reikšmė buvo pačiai lietuvių visuomenei. Šis Seimas buvo svarbiausias politinis įvykis Lietuvoje po 1863 m. sukilimo. Jis vainikavo modernios politinės visuomenės susiformavimą, kurio pradžia, kaip minėjau pirmame skyriuje, formaliai galėtume laikyti XIX a. 8 dešimtmečio pradžią (Aušros pasirodymas). Šio Seimo reikšmę lietuvių visuomenei, galime skaidyti į porą aspektų: 1) tai tiesioginis Seimo poveikis kultūriniai ir politiniai situacijai Lietuvoje ir 2) Seimo įtaka lietuvių tautos politinėms-pilietinėms ir kartu valstybinėms tendencijoms. Pirmu aspektu Seimo iškovojimai buvo dideli; mokyklose buvo leista dėstyti lietuvių mokytojams, lietuvių kalbą leistą dėstyti kaip atskirą dalyką, laisvesnė tapo spauda, leista steigti įvairias ekonomines ir kultūrines draugijas ir t.t. Mano manymu svarbesnis būtų antras Seimo reikšmės aspektas. Lietuvių suvažiavimui Vilniuje tapus Didžiuoju Vilniaus Seimu, itin yra akcentuojama to suvažiavimo vieta – Vilnius, o tai reiškia, jog Vilnius tebelaikomas lietuvių ir Lietuvos sostinė, kartu liudijamas ryšys su Lietuvos valstybingumo tradicijomis. Tai jau ne vieno privilegijuoto luomo, o visų lietuvių socialinių sluoksnių supratimas, kad Vilnius yra neatskiriama Lietuvos dalis, nuo šio momento jis tampa atgimstančios Lietuvos simboliu. Kitas svarbus momentas yra tas, kad į šį suvažiavimą susirinko visi Lietuvos sluoksniai ir luomai ir jie šiame suvažiavime formaliai buvo lygūs. Tai galime laikyti pilietinės visuomenė požymiu. Tad, galime teigti, kad Vilniaus Didysis Seimas vainikavo pilietėjimo procesą, kurio sąlygiškas ribas galime laikyti XIX a. pabaigą XX a, pradžią, šis Seimas pradėjo naują, šiuolaikinio juridiškai laisvo ir lygaus tarp lygių žmogaus formavimosi etapą, o pilietinė visuomenė tai visuomenė, kurioje gyvena žmogus, suvokiantis savo laisvę ir savo, kaip piliečio teise ir pareigas. Kartu tai visuomenė, suvokianti savi etnokultūrinį, etnosocialinį ir etnopolitinį bendrumą.Kitas Vilniaus Didžiojo Seimo aspektas yra tas, kad per šį Seimą pasak A. Smetonos “pirmą kartą iškilo reikalavimas Lietuvai autonomijos etnografinėse ribose….” Šis reikalavimas nustatė ateities tautinės valstybės teritorujos sudarymo princypą, kurio vėliau laikėsi Lietuvos politikai atkuriant nepriklausomą valstybę. Taigi, trumpai tariant Vilniaus Didysis Seimas buvo tautos politinių siekių konstitutavimosi išraiška. Jo reikšmė buvo didelė Lietuvos visuomenei, pasak J. Basanavičiaus “nuo šio Seimo Lietuvos istorija pakrypo geresnėn pusėn ir Lietuvos tautą atvedė josios nepriklausomybėn“.Vilniaus Konferencija ir Lietuvos Tarybos sudarymas. Politinė ir ekonominė padėtis Lietuvoje 1914 – 1917 metais
Po 1905 m. revoliucijos ir Vilniaus Didžiojo Seimo ir toliau buvo kovojama dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1914 m. prasidėjo Pirmas pasaulinis karas Europoje, kuris vėl suaktyvino politinį Lietuvos gyvenimą, ir įžiebė naują nepriklausomybės viltį. 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijos imperijai. Iš pradžių Rusijai sekėsi, tik prasidėjus kariniam veiksmams Rusijos kariuomenė giliai įsiveržė į Rytų Prūsija, bet 1915 m. kampanijos metu, Vokietijai perėjus į kontrpuolimą rytų fronte, rusų gynyba buvo pralaužta ir jiems teko trauktis. Taigi 1915 metų rudenį visa Lietuvos teritorija buvo okupuota. Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą, kraštas buvo prijungtas karinei okupacinei administracijai. Visos okupuotos Rusijos imperijos sritis buvo sujungtos į Vyriausiojo vado Rytuose kraštą – Oberostą. Okupacinė valdžia pradėjo negailestingai plėšti kraštą: rekvizavo gyvulius, maistą, kirto miškus, varė gyventojus į priverstinius darbus. Buvo įvesta griežta karo tvarka, uždrausti didesni susibūrimai, uždrausti lietuviški laikraščiai, tik vienas laikraštis “Dabartis” buvo leidžiamas, tačiau jis platino okupacinės valdžios propagandą. To pasakmėja politinė, visuomeninė, socialinė, tautinė – kultūrinė veikla Lietuvoje 1915 – 17 metais visiškai apmirė. Bet nežiūrint į tai Lietuvos visuomenėje ir toliau sklido nepriklausomybės idėja – kurios galutinis tikslas buvo atkurti (sukurti) Nepriklausomą Lietuvos valstybę etnografinėse ribose.
Pirmojo pasaulinio karo metais kilusio tautinio išsivadavimo tikslas, kaip jau minėjau, buvo valstybės nepriklausomybė, bet pradžioje tokių drąsių reikalavimų niekas kelti nedrįso. 1914 m rugpjūčio 8 d. lietuvių atstovas IV Rusijos dūmoje M. Yčas, lietuvių tautos vardu buvo pareiškęs ištikimybę carui, Lietuvai buvo tikėtasi tik autonomijos Rusijos Imperijos sudėtyje bei Mažosios Lietuvos prijungimo. Tačiau tuo metu lietuvių politikai gyvenę Lietuvoje ir užsienyje netikėjo galimybe gauti tokią autonomiją iš carizmo. Šį autonomijos idėja vėl iškilo 1915 m. pabaigoje Vokiečiams okupavus kraštą ir pradėjus plisti kalboms apie Lenkijos nepriklausomybę ir stiprėjant lenkų politinėms pretenzijoms į Lietuvą. Šis vokiečių palankumas lenkams ir šių veiklumas karo pradžioje kėlė nerimą lietuvių veikėjams, vertė sutelkti politines jėgas, taip 1915 m. Vilniuje įvairių partijų atstovai įkūrė Politinį Lietuvos biurą, kuriame buvo nuolat svarstomos karo problemos, Lietuvos ateities perspektyvos. “Šis Politinis lietuvių biuras įvairiais raštais ir memorandumais nuolat reaguodavo visais opiais lietuvių tautos arba Lietuvos valstybės reikalais”, ir stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į sunkią Lietuvos padėtį ir šią problemą iškelti į tarptautinį lygmenį. Pirma proga pasitaikė 1916 matų gegužės mėnesį, kai Rusijos pavergtos tautos kreipėsi į JAV prezidentą W. Wilsoną . Lietuviai prie šio kreipimosi pridėjo atskirą pareiškimą pasirašytą J. Basanavičiaus, M. Biržiškos, P. Dogelio, P. Klimo, A. Smetonos, A. Stulginskio ir J. Vileišio. Šiame pareiškime buvo trumpai parašyta apie buvusią nepriklausomą Lietuvos valstybę, apie jos gyvenimą Rusijos pavergime, rusifikaciją, spaudos draudimą ir t.t. Pareiškime taip pat buvo išdėstyti dabartinis Lietuvos siekis tapti politiškai nepriklausoma valstybe. Šis raštas buvo nuvežtas 1916 m. birželio mėnesį į Šveicariją, kur vyko Rusijos Pavergtųjų tautų lygos kongresas, kur “pirmą kartą lietuvių atstovu vardu oficialiai buvo iškeltas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas.” Tokiu būdų lietuvių inteligentams pavyko į tarptautinį lygį iškelti Lietuvos nepriklausomybės klausimą. Tačiau okupuotos Lietuvos padėti nesikeitė, nors memorandumai buvo rašomi ir vokiečių okupacinei valdžiai, kuriuose buvo skundžiamasi okupacinės valdžios lietuvių švietimo politiką, spaudos varžymu, draugijų uždraudimu. Šiuose raštuose buvo reikalaujama suvienodinti Lietuvos valdymo aparatą, leisti laisvai tvarkyti savo švietimo reikalus, nevaržyti lietuviškosios spaudos ir t.t. Tačiau į šiuos raštus Vokiečių valdžia neragavo.Naujas impulsas skatinęs itin susirūpinti Lietuvos valstybingumo atkūrimo buvo Vokietijos ir Austrijos – Vengrijos 1916 metų lapkričio 5 d. nutarimas atkurti Lenkijos valstybę, tikriau tariant – Lenkijai pripažino savarankiškumą, nes Vokiečių Vyriausioji karo vadovybė ten tikėjosi skubotai suorganizuoti lenkų kariuomenę ir ją panaudoti karui su Rusija.Ta proga Lenkijos Laikinoji valstybės taryba iš karto viešai pareiškė savo pretenzijas išplėsti savo valdžia ir į Lietuvą. Tai liudija šie faktai. 1916 m. lapkričio mėn. lenkų visuomenės susirinkimas Varšuvoje priėmė ir pasiuntė atitinkamą rezoliuciją kaizeriui Vilhelmui II, kurioje susirūpino ir “antrosios Lenkijos sostinės Vilniaus išlaisvinimu, kuris esąs vienodai brangus lenko širdžiai kaip ir Varšuva.” Idėją atkurti jungtinę Lietuvos – Lenkijos valstybę itin aktyviai rėmė ir Vilniaus lenkai.Lietuvos inteligentija negalėjo ramiai stebėti šių lenkų veiksmų. 1917 m. vasario 17 d. lietuvių visuomenės veikėjai kreipėsi į Vokietijos kanclerį tautos vardu, kur protestavo prieš lenkų viešai pareikštas aleksines aspiracijas, kaip prieštaraujančias tautų apsisprendimo teisęs. Tačiau kilusi Vasario revoliucija Rusijoje , vokiečių karinė vyriausybė jau buvo priešinga Lietuvos – Lenkijos unijai, nes ji pati norėjo Lietuvą ir Kuršą įjungti Vokietijos sudėtį. Iškilo grėsmė patekti įkito kaimyno – Vokietijos – priklausomybę.Taigi, 1917 metais lietuvių inteligentijai siekiančiai atkurti nepriklausomą valstybę teko susidurti su dviejų priešiškai nusiteikusių valstybių – Vokietijos ir Lenkijos interesais. Atrodė, kad to meto Lietuvai niekada nepavyks apeiti šių kliūčių, bet tam tikslui vėl labai pasitarnavo tarptautinė situacija.Vilniaus konferencijaPopuliarėjant pasaulyje tautų apsisprendimo įdėjai, įvykiai Rusijoje ir Laikinajai Rusijos vyriausybei užsiminus apie autonomijos galimybę imperijos pakraščiuose, blogėjant Vokietijos padėčiai frontuose, ėmus tvirčiau konsoliduotis, vokiečių valdžia tapo atlaidesnė ir pirma karta pradėjo ieškoti būdų kaip užmėgsti ryšius su Lietuvos intelegintija. Reichstago atstovas Erzbergas rašė kancleriui, “kad Lietuvos reikalas turi būti skubiai sprendžiamas, nes Rusijos ir Šveicarijos lietuviai reikalauja nepriklausomos ir neutralios Lietuvos. Vokietija per kelis ateinančius mėnesius turinti sudaryti nepriklausomą Lietuvos valstybę – Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę – kurios valdovu būtų Vokietijos imperatorius. T.y Lietuva neįeitų į Vokietijos federaciją, bet būtų sujungta su Vokietija atitinkamomis konvencijomis.”Kancleris susižavėjimo tokia Erzbergerio idėja neparodė, bet politinei padėčiai Rusijoje pasikeitus Vokietija turėjo vis daugiau atsižvelgti į okupuotųjų kraštų tautų valią. Todėl 1917 m. gegužės 30-31 dieną Bingene Vokietijos karinės ir civilinės valdžios atstovai, apsvarstę Lietuvos klausimą, nutarė įsteigti patikėtinių tarybą (vertrauensrat), kuri būtų tarpininkė tarp vietos gyventojų ir okupacinės administracijos. Tai turėjo būti patariamasis valdymo organas, sudarytas iš vietinių gyventojų, kuris neturėtų jokios sprendžiamosios galios, jokios savarankiškos veiklos ir būtų net ne patariamasis, o pritariamasis vokiečių organas, kuris padėtų nuslėpti karinės valdžios juodus darbus. Patikėtinių tarybos nariai turėjo būti pavaldūs karinei valdžiai.Vertrauensrato sudarymo klausimu vokiečių karinės valdžios atstovai buvo kreipęsi į vyskupą P. Karevičių, A. Smetoną, J. Basanavičių, kad šie pasiūlytų kandidatus į tarybą. Tačiau lietuviams vieningai pasipriešinus tokio organo sudarymui, aiškinant, kad pareiškimą dėl Lietuvos ateities gali priimti tik išrinkta tautos atstovybė, vertrauensrato idėja sužlugo. Iš principo visi lietuvių veikėjai sutiko su pasiūlymu sudaryti krašto atstovybę, bet ne iš vokiečių parinktų atstovų, o iš tų žmonių, kuriuos išrinktų plati lietuvių konferencija sušaukta Vilniuje. Ši Lietuvos Taryba turėjo būti krašto atstovybė, įgaliota atstovauti ir ginti Lietuvos reikalus. 1917 m rugpjūčio mėn. Vokietijos reichstage svarstant Lietuvos ir Kuršo klausimus taip pat pasisakyta už lietuvių tautos atstovybės sudarymą, kuri turėtų visos tautos pasitikėjimą, be to, pasisakyta, kad Lietuvoje būtų įvestas civilinis valdymas ir pašalintos karo sudarytos sąlygos. Taigi, negalėdama kitaip susitarti Vokietijos okupacinė valdžia buvo priversta leisti sušaukti Vilniuje lietuvių konferencijąKonferencijai sušaukti buvo sudarytas organizacinis komitetas, į kurį įėjo 5 Vilniaus lietuvių veikėjai ir 16 provincijos atstovų – viso 21 žmogus iš įvairių luomų bei politinių srovių. Šis komitetas posėdžiavo Vilniuje 1917 rugpjūčio 1-4 d. Bet vokiečių karinė valdžia, nors ir sutikdama su tokios konferencijos sušaukimu, iš organizacinio komiteto iškart pareikalavo priimti rezoliuciją dėl sąjungos sudarymo su Vokietija, grasindama priešingu atveju taikos derybose padalinti Lietuvą tarp Vokietijos ir Rusijos. Organizacinis komitetas savo posėdžiuose apsvarstė politinę padėtį, Lietuvos valstybės teritorijos klausimą, politines perspektyvas ir nutarė, kad “lietuvių tauta sudaro nepriklausomą valstybę etnografinėmis ribomis” su kai kuriomis korektyvomis atsižvelgiant į ekonominius interesus. Tačiau diskusijos dėl konferencijos politinės rezoliucijos labai ilgai užtruko, nes į šią būsimos konferencijos rezoliuciją organizacinis komitetas būtinai turėjo įtraukti pastraipą dėl būsimų politinių ryšių su Vokietija. Pagaliau 1917 m. rugpjūčio 3 d. 12 balsų už, 4 prieš ir 2 susilaikius, priimta vokiečių reikalaujama rezoliucija. Joje komitetas pažymėjo, kad “Lietuva iš atžvilgio į savo ūkio bei kultūros reikalus yra pasvirusi ne tiek į rytus ir ne tiek į pietus, kiek į vakarus, net šių dienų politikos stovyje numato jie reikalą būsimajai savarankiškai Lietuvos valstybei dėl jos ūkio, kultūros tautinės politikos motyvų sueiti tam tikrais dar nustatytinais santykiais su Vokietijos valstybe, nepakenkiant savitam Lietuvos plėtojimui”. Taip pat paminėtos karinė, muitų, strateginių geležinkelių konvencijos su Vokietija, konkrečiai šių konvencijų klausimo nesprendžiant ir pavedant tai nuolatinei platesnių įgaliojimų įstaigai t.y. Steigiamajam Seimui, kuris buvo laikomas būsimos Lietuvos valstybės šeimininku. Be to, reikalauta sąlygų susisiekti su užsienio lietuviais, stiprinti lietuvių visuomenės darbą krašte ir skelbti savo reikalus vokiečių ir vietinėje spaudoje.
Šaukiamai konferencijai Vilniuje atstovų demokratiniai rinkimai okupacinės valdžios nebuvo leisti. Atstovus iš visų 33 Lietuvos apskričių sukviesti turėjo organizacinio komiteto vykdomasis komitetas (A. Smetona, dr. J.Šaulys, M. Biržiška, kun. J. Stankevičius ir P. Klimas), kuris kartu su kitais organizacinio komiteto nariais turėjo apskrityse konferencijai parinkti 3-5 atstovus, atsižvelgiant į tai, kad konferencijoje dalyvautų visų srovių, partijų bei luomų atstovai, ne jaunesni kaip 25 metų, parenkant daugiau išsilavinusius asmenis ir siekiančius nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Atstovais galėjo būti tik lietuviai arba save laiką lietuviais. Taigi ši Vilniaus konferencija buvo tik lietuvių kviestinis suvažiavimas, nes Lietuvos valstybę atkurti pirmiausia rūpinosi lietuviai. Į konferenciją pakviesti 264 asmenys. Iš jų susirinko 213, vėliau kooptuota iki 222 narių. Konferencijoje dalyvavo: 66 kunigai, 65 ūkininkai, 12 pramonininkų, 5 dvarininkai, 72 inteligentai ir 2 darbininkai.Lietuvių konferencija Vilniuje prasidėjo 1917 m. rugsėjo 18 d ir baigėsi rugsėjo 22 d. Apie šią konferenciją, jos atidarymo dieną, to meto “Lietuvos aidas” rašė: Po Didžiojo Lietuvos seimo sušauktas dabar suvažiavimas – tai pirmas tokios nepaprastos reikšmės susirinkimas. Jam teks, kaip ir anam seimui, tarti savo žodį apie Lietuvos likimą. Tik laikas, kuriuo bus svarstomas Lietuvos klausimas, yra daug svarbesnis, negu anie revoliucijos metai, kada Lietuvos klausimas tegalėjo dar būti svarstomas, kaip Rusijos valstybės vidaus dalykas. Dabar Lietuvos klausimą galima ir reikia svarstyti tik kaipo visai sau atskirą, senais santykiais nevaržomą”. Pirmąjį Lietuvių konferencijos Vilniuje posėdį rugsėjo 18 dieną atidarė Antanas Smetona. Jam pasiūlius susirinkimas garbės pirmininku išrenka Joną Basanavičių. Išrenkamas prezidiumas. Į jį pateko S. Kairys, kun. J. Staugaitis, kun. K. Šaulys, J. Vileišis ir A. Smetona. Po to sekė organizacinio komiteto ir jo prezidiumo pranešimai bei rezoliucijų svarstymas. Vilniaus konferencijos svarbiausias uždavinys buvo nustatyti Lietuvos ateities politinius siekimus. Atstovai daugiausia ginčijosi, kaip siekti politinės Lietuvos nepriklausomybės ir kuria didžiąja valstybe remtis. Partinio nuoseklumo nebuvo. A. Smetona rugsėjo 19 dienos posėdyje numatė 3 galimybes: 1) grįžimas prie Rusijos, 2) vokiečių užnugaris (Hinterland) ir 3) nepriklausoma Lietuva. Norėdami iškovoti nepriklausomybę lietuviai turėjo laviruoti tarp Rusijos ir Vokietijos. Iškilo klausimas su kuo eiti? Smetonos šalininkai tuometinėje situacijoje savo viltis siejo su vokiečiais, norėdami sukurti nuo jos priklausomą valstybę ir taip atsiriboti nuo Rusijos. Kairieji bei liberalai laikėsi delsimo, derybų taktikos. Konferencija priėmė kompromisinę rezoliuciją, geriausiai atitinkančią to meto padėtį. Rezoliucija priimta vienbalsiai 1917 m. rugsėjo 21 dieną. Jos pirmoji dalis skelbė: “Liuosam Lietuvos plėtojimui reikalinga yra sudaryti iš jos nepriklausoma demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis….Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.”Antroje rezoliucijos dalyje (kuri vokiečių karinės valdžios buvo iš anksto išreikalauta dar iš organizacinio komiteto), buvo numatyta sueiti į sąjunginius santykius su Vokietija. Joje sakoma: ”Jeigu Vokietija sutiktų dar prieš Taikos konferenciją proklamuoti Lietuvos valstybę ir pačioje konferencijoje paremti Lietuvos reikalus, tai Lietuvių konferencija, turėdama omenyje, jog Lietuvos interesai yra normalinėse taikos sąlygose pasvirę ne tiek į rytus ir ne tiek pietus, kiek vakarus, pripažįstama galimu sueiti būsimajai Lietuvos valstybei, nepakenkiant savitam jos plėtojimos, į tam tikrus dar nustatytinus santykius su Vokietija”. Čia ryškiai matosi nuolaidos okupantų jėgai ir kategoriškam jų reikalavimui, bet stengiamasi sušvelninti šį nusileidimą ir padaryti jį sąlyginiu. Būtent apsidraudžiama rezervais: 1) kad šie santykiai nepakenktų Lietuvos nepriklausomybei; 2) kad šių santykių esmė dar turėsianti būti nustatyta ir tuo tarpu ji liekanti atvira. Be to, glaudesnių santykių galimybė susiejama su politine sąlyga, kad: 1) Vokietijos imperija sutiks pripažinti Lietuvos valstybę, dar prieš taikos konferenciją ir 2) taikos konferencijoje rems Lietuvos reikalus (nepriklausomybę).Taigi, paskelbus Lietuvių Vilniaus konferencijai rezoliucijas matosi, kad didžiausias dėmesys konferencijoje buvo skiriamas ne sudaryti okupantų pasiūlytą patikėtinių tarybą, o Lietuvos ateities problemai.Po 1917 m rugsėjo 21 dienos rezoliucijos priėmimo Lietuvių Konferencija, pirmininkaujant S. Kairiui, perėjo prie Lietuvos Tarybos (Krašto Tarybos) sudarymo klausimo, nes jau organizacinis konferencijos sušaukimo komitetas buvo nutaręs, kad reikia sudaryti tautos atstovybės provizoriumą, kuris rūpintųsi Lietuvos nepriklausomybės reikalu bei Steigiamojo Seimo sušaukimu. Konferencijos dalyviai nutarė į Lietuvos Tarybą išrinkti 20 atstovų. Balsavimui pateikti kandidatų sąrašai. Rinkimai vyko slaptu balsavimu, metant kamuoliukus. Suskaičiavus balsus į Lietuvos Tarybą išrinkti: dr. J. Basanavičius, J. Šaulys, A. Smetona, P. Klimas, M. Biržiška, kun. dr. J. Stankevičius, kun. V. Mironas, kun. J. Staugaitis, A. Stulginskis, S. Kairys, K. Bizauskas, J. Smilgevičius, D. Malinauskas, kun. K. Šaulys, S. Banaitis, Pr. Dovydaitis, kun. A. Petrulis, kun. P. Urbanavičius, J. Vailokaitis, Jok. Šernas. Šiais rinkimais iš karto pasireiškė sena politinė nesantaika tarp dominuojančių krikščionių demokratų bei opozicinių kairiųjų, nes į Tarybą išrinkti net 6 kunigai ir tik 2 kairieji (S. Kairys ir M. Biržiška). Kairiesiems aktyviai protestuojant prieš tokį neadekvatų tautos atstovavimą 1917 m rugsėjo 22 dieną du dešinieji Lietuvos Tarybos nariai kun. J. Stankevičius ir Kun. P. Urbanavičius, siekdami išvengti Tarybos skilimo, užleido savo vietas kairiesiems J. Vileišiui bei S. Narutavičiui. Tokį poelgį konferencija sutiko džiaugsmingomis ovacijomis ir iš karto atviru balsavimu patvirtino J. Vileišio bei S. Narutavičiaus išrinkimą į Lietuvos Tarybą.Taigi galutinė Lietuvos tarybos sudėtis buvo tokia: 1) Jonas Basanavičius (gydytojas, 66 metų amžiaus, nepartinis), 2) Petras Klimas (teisininkas, 26 m., nepartinis), 3)Donatas Malinauskas (agronomas, 48 m., nepartinis), 4) Stanislovas Narutavičius (teisininkas, 56 m., nepartinis), 5) Jonas Smilgevičius (valstietis, 46 m., nepartinis), 6)Jurgis Šaulys (ekonomistas, 38 m., nepartinis), 7) Jokūbas Šernas (teisininkas, 29 m., nepartinis), 8) Saliamonas Banaitis (spaustuvininkas, 31 m., krikščionis demokratas), 9) Kazys Bizauskas (studentas, teisininkas, 31 m., krikščionis demokratas), 10) Pranas Dovydaitis (teisininkas, 31m., krikščionis demokratas), 11) Alfonsas Petrulis (kunigas, 44 m., krikščionis demokratas), 12) Justinas Staugaitis (kunigas, 31 m., krikščionis demokratas), 13) Aleksandras Stulginskis (agronomas, 32 m., krikščionis demokratas), 14) Kazimieras Šaulys (kunigas, 45 m., krikščionis demokratas), 15) Jonas Vailokaitis (bankininkas, 31 m., krikščionis demokratas), 16) Mykolas Biržiška (teisininkas, 35 m., tada dar socialdemokratas), 17) Steponas Kairys (inžinierius, 40 m., socialdemokratas), 18) Jonas Vileišis (teisininkas, 45 m., liaudininkas), 19) Antanas Smetona (teisininkas, 43 m., tautininkas), 20) Vladas Mironas (kunigas, 37 m., tautininkas). Politinė Lietuvos Tarybos sudėtis buvo tokia: 8 krikščionys demokratai, 2 socialdemokratai, 2 tautininkai, 1 liaudininkas ir 7 nepartiniai nariai. Konferencija rezervavo 5-6 vietas ir tautinių mažumų atstovams (lenkams, žydams ir baltarusiams), tačiau jie kol kas į Tarybą neįėjo. Lietuvos Taryba buvo išrinkta Lietuvių konferencijos Vilniuje jos rezoliucijoms įgyvendinti, t.y. – Lietuvos valstybei kurti. Šiose rezoliucijose pabrėžtas valstybinės santvarkos demokratiškumas – Jos konstituciją ir valstybės formą turėjo nustatyti sušauktas Steigiamasis Seimas. Rezoliucijos suteikė Tarybai aiškų principą, kurio laikydamasi ji turėjo siekti nepriklausomybės, kurti būsimą valstybę. Be to, Vilniaus konferencija suteikė Lietuvos Tarybai ir juridinį pagrindą. Taryba dabar galėjo kontaktuoti su okupacine valdžia jau ne kaip paprastas inteligentų būrelis, neturintis jokių įgaliojimų, bet kaip akredituota tautos atstovybei, veikianti visos tautos vardu. Taigi, Lietuvių konferencija, būdama quasi parlamentas, pirmą kartą visos lietuvių tautos vardu pareiškė oficialų nusistatymą sukurti savo nepriklausomą valstybę, o savo vykdomajam organui Lietuvos tarybai pavedė sudaryti objektyvias sąlygas sušaukti tikrajam tautos suverenumo reiškėjui – Steigiamajam Seimui, kuris priimtų nuolatinę konstituciją ir galutinai išspręstų visus su valstybe susijusius klausimus. Bet nežiūrint į tai, šiai lietuvių visuomenės institucijai, kol kas realiai nevykdžius jokių valdymų ar visuomeninio gyvenimo tvarkymo funkcijų, Vokietijos valdžia tepripažino patariamosios institucijos vaidmenį. Be visa ko, vokiečiai ne tik negalvojo apie nepriklausomos Lietuvos valstybės steigimą, bet net vengė žodžiu – nepriklausomybė ar Lietuvos valstybė. Pasak E. Čepėno “jie daugiau kalbėjo apie kultūringos, pažangios visuomenės, šalies ateities gyvenimą.” Jie manė, kad galėsią lengvai susitvarkyti su Lietuvos Taryba, ir panaudoti ją savo tikslams. Tačiau šie lūkesčiai nepasitvirtino. Jau nuo pirmųjų posėdžių Taryba parodė, kad ji ne visai norės prisilaikyti tos krypties, kurią jai nurodė vokiečiai. Pirmasis susikirtimas su okupacinės valdžios atstovais įvyko jau 1917 spalio 3d. kilus ginčui dėl lietuvių kalbos vartojimo Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Tarybos nariai nesutiko posėdžiuose vartoti vokiečių kalbos, o spalio 5 dienos posėdyje nurodė, kad “Lietuvos Tarybos posėdžiai vedami lietuvių kalba”, o posėdžiuose dalyvaujančių vokiečių valdžios atstovų pasisakymai tuoj pat turėsią būti prisiekusio vertėjo “išguldomi lietuviškai”. Taryba pabrėžė, kad šį nutarimą ji laikanti būtinu ir “be jo Lietuvos Taryba negali pradėti darbo”. Taip pat pasipriešinta tam, kad posėdžiams pirmininkautų okupacinės valdžios atstovas.1917 spalio 4 d. Taryba reikalavo: 1) pašalinti opiausius karinės valdžios sukeltus Lietuvos gyvenimo blogumus; 2) suteikti galimybę Lietuvos Tarybai susisiekti su centrine Vokietijos valdžia ir su užsienio lietuviais; 3) suteikti Lietuvos Tarybai teisę kontroliuoti Lietuvos gyvenimą ir teisę interpoliuoti okupacijos valdžiai, jei nesilaikoma įstatymų; 4) suteikti Lietuvos Tarybai iniciatyvos teisę krašto atstatymo klausimais, leisti vykdyti valdžios pritartus projektus; 5) sukurti netrukdomo susisiekimo su Lietuvos visuomene sąlygas. Lietuvos Tarybos posėdžiuose buvo kalbama ne tik apie politiką, bet ir apie Lietuvos mokyklas(1917 10 06 posėdį.), ūkinę padėtį, nepakeliamas rekvizicijas (1917 10 07 posėdį.), darbo batalionus, žmonių vežimą į prievartos darbus. Nes dar Vilniaus konferencijos metu sudarytoji skundų komisija buvo surinkusi daug raštiškų skundų prieš okupacinę valdžią šiais klausimais. Taryba laikė savo pirmąja pareiga skubiai informuoti Vokietijos Reicho kanclerį apie okupuotos Lietuvos karinę ir ekonominę būklę. Todėl ji 1917 spalio 20 d. nusiuntė kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo, kad kancleris suteiktų Lietuvos Tarybai teisę siūlyti karinei valdžiai priemones, kaip pašalinti okupacinio valdymo negeroves. Prašė teisės betarpiškai susižinoti su Vokietijos vyriausybe ir su lietuvių organizacijų atstovais užsienyje. Siūlė pertvarkyti ir sumažinti rekvizicijas taip, kad Lietuvos ūkis galėtų jas pakelti. Siūlė Lietuvos miestus geriau aprūpinti maistu, panaikinti prievartinį darbą, o dirbantiems Vokietijoje lietuviams suteikti lygias teises su vokiečiais darbininkais. Panaikinti baudžiavinį darbą vokiečių valdomuose dvaruose Lietuvoje. Dar siūlyta panaikinti bausmes už rekvizicijų neišpildymą, suteikti skundo teisę paimtiesiems į darbo batalionus ir paleisti prievarta paimtuosius į lenkų legionus. Švietimo srityje reikalauta atsisakyti germanizacinių tendencijų mokyklose. Prašyta amnestuoti vietos gyventojus, besislapstančius ir vengiančius stoti į darbo batalionus, o su rusų belaisvių ir vokiečių dezertyrų gaujomis prašyta griežtai kovoti. Visų šiame memorandume surašytų negerovių Vokietijos kancleris net ir norėdamas nebūtų galėjęs pakeisti, nes karinė valdžia Lietuvoje mažai tesiskaitė su Vokietijos civilinės valdžios pageidavimais.Tokiu būdu, neturėdama jokios realios valdžios, Lietuvos Taryba pati savo jėgomis niekaip negalėjo pagerinti susiklosčiusios ekonominės padėties krašte. Vienintelis būdas nors kiek pagerinti tautos dalią buvo memorandumų ir protestų rašymas vietinei ir centrinei Vokietijos valdžiai, tikintis, kad ši atsižvelgs į iškeltus reikalavimus. Be to, Taryba negalėjo apsiriboti vien ekonominėmis rezoliucijomis bei memorandumais. Jos pagrindinis uždavinys buvo politinis.Vienas iš pagrindinių politinių to meto Lietuvos Tarybos uždavinių buvo sustiprinti savo autoritetą. Tam ypač svarbu buvo užmegzti santykius su užsienyje gyvenančiais Lietuviais ir gauti jų pritarimą Tarybos vykdomai veiklai. Tai buvo būtina, nes išoriškai Taryba buvo vokiečių okupacinės valdžios sukurta ir Antantės šalyse sklido gandai, kad Lietuvos Taryba esanti vokiečių okupacinės valdžios įrankis, o Vilniaus konferencija tik vokiečių politinių intrigų padarinys. Šiuos gandus, pasak Z. Ivinskio, daugiausia skleidė lenkų organizacijos, norėjusios pakirsti pasitikėjimą Lietuvos Taryba, kuri nedviprasmiškai pasisakė prieš lenkų pastangas Lietuvą sujungti su Lenkija.Siekiant išsklaidyti gandus bei gauti užsienio lietuvių pritarimą, 1917 m spalio pradžioje Lietuvos Tarybos vicepirmininkas J. Šaulys nuvyko į Stokholmą ir ten 1917m. spalio 18-20 d. dalyvavo visos Rusijos lietuvių atstovų konferencijoje, kurioje jis supažindino Rusijos lietuvių atstovus su padėtimi Lietuvoje bei Lietuvos Tarybos nusistatymu dėl Lietuvos ateities. Stockholmo konferencijos dalyviai Lietuvos Tarybą pripažino aukščiausia lietuvių tautos politine institucija, kuriai pavesta vadovauti Lietuvos valstybės atkūrimui.Siekdami to pačio tikslo 1917 m. lapkričio pradžioje 5 Lietuvos Tarybos nariai – A. Smetona, S. Kairys, J. Šaulys, J. Staugaitis ir A. Petrulis, gavę okupacinės valdžios leidimą nuvyko į Berno lietuvių atstovų konferenciją kuri vyko lapkričio 2-10 d., Konferencijoje buvo atstovaujami lietuviai gyvenę vakarų šalyse (JAV, Šveicarijoje). Berne, kaip ir Stockholme, Lietuvos Taryba buvo pripažinta vyriausiąja lietuvių tautos politine atstovybe, su joje glūdinčiais suverenios Lietuvos valstybės valdžios pradais.Taigi Lietuvos Taryba nors ir nedemokratiškai išrinkta, turėjo ne tik Lietuvos bet ir kitur gyvenančių lietuvių visišką pasitikėjimą, kuris jai lengvino dirbti sunkų ir atsakingą nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, remiantis savo veikloje visos tautos vardu. 1917 m. lapkričio pradžioje Rusijoje įvykus perversmui ir į valdžią atėjus bolševikams, bendra politinė padėtis rytuose iš esmės pasikeitė. Pavergtųjų tautų viltis sustiprino JAV prezidento V. Vilsono “14 punktų” bei 1917 m. lapkričio 15d. Tarybų Rusijos Liaudies Komisarų Tarybos paskelbta Rusijos tautų teisių deklaracija, skelbusi galimybę visoms nacijoms apsispręsti ir sukurti nepriklausomas valstybes. Tačiau sunki politinė, ekonominė ir karinė padėtis privertė Tarybų Rusiją 1917 m. gruodžio 3 d. pradėti separatines taikos derybas su Vokietija ir 1917 m. gruodžio 15 d. Breste pasirašyti paliaubas.Ši pakitusi tarptautinė situacija paskatino vokiečius šiek tiek aiškiau iškelti Lietuvos klausimą, nes taikos rytuose perspektyva vertė juos nustatyti savo politinę programą painiuose Rytų klausimuose. Iš vienos pusės vokiečiams reikėjo vengti tiesioginės aneksijos tezės, nes tai kenktų jos prestižui vakaruose, todėl reikėjo apsimesti tautų laisvės šalininkais ir globėjais. Iš kitos pusės nesinorėjo prarasti jau užgrobtų teritorijų. Todėl geriausias variantas vokiečiams būtų buvęs jei pačios okupuotos šalys būtų pasisakiusios už savo įjungimą į Vokietijos Imperiją. Tuo tikslu jau 1917 m. lapkričio pabaigoje Lietuvos Taryba gavo iš kariuomenės vadovybės pasiūlymą raštu, kad Lietuvos Taryba prašytų Vokietijos kaizerio globos ir pagalbos. Netrukus Taryba iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos gavo suredaguotą “Lietuvos nepriklausomybės skelbimo projektą”. Čia numatyta, kad Lietuvos Taryba turi prašyti Vokietijos globos ir pagalbos steigiant Lietuvos valstybę bei ginant ją taikos kongrese, taip pat sudaryti amžiną, tvirtą sąjungą su Vokietija atitinkamomis konvencijomis.Tokiomis aplinkybėmis Berlyne 1917 gruodžio 1 d. iš vienos pusės dalyvaujant Lietuvos Tarybos delegacijai, o iš kitos Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir kanclerio įgaliotiems asmenimis – pasekretoriaus W. Radowitz, H. Busshe ir pasiuntinybės tarėjui R. Nadolny buvo pasirašytas protokolas. Protokole Lietuvai suteikiama teisė paskelbti nepriklausomybę. Nurodyta, kad remdamasi Vilniaus lietuvių konferencijos nutarimais ir “pripažintąja tautų apsisprendimo teise, Lietuvos Taryba skelbia atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir atskirianti Lietuvą nuo visų ankstesnių valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”. Antroje protokolo dalyje pažymima, kad remiantis Vilniaus konferencijos nutarimu ir atsižvelgdama į gyvybinius Lietuvos interesus Lietuvos taryba pareiškia, kad tuo atveju, jeigu Vokietija pripažins Lietuvos nepriklausomybę tarp šalių sudaroma amžina tvirta sąjunga, pagrįsta karine ir susisiekimo konvencijomis bei muitų ir monetinės sistemos bendrumu.Grįžus Lietuvos Tarybos delegacijai atgal į Vilnių, Taryba savo posėdžiuose pradėjo svarstyti Berlyne pasirašytą protokolą ir nors protokolo nustatyta valstybingumo perspektyva ir neatitiko lietuvių tautos interesų, tačiau tada dauguma Lietuvos Tarybos narių dar manė, kad be tam tikrų pažadų Vokietija nesutiksianti atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Todėl 1917 m. gruodžio 6 d. Taryba savo posėdyje vienbalsiai priėmė Berlyne pasirašytą protokolą, kuriame dar papildomai buvo įrašyta, kad Vilnius bus atkuriamos nepriklausomos Lietuvos sostinė, taip pat buvo pradėjo svarstyti būsimos savarankiškos Lietuvos valstybės formą. Kairieji griežtai pasisakė už respubliką, bet didžioji dauguma Tarybos narių iš esmės neprieštaraudami jai manė, kad tuometinei Lietuvai dėl objektyvių priežasčių labiau tiktų konstitucinė paveldima monarchija. Valstybės formos klausimu priimta rezoliucija, kuri skelbė, kad paliekant galutinį klausimo sprendimą Steigiamajam Seimui Lietuvos Taryba savo tarpe mano, kad dabartinėmis aplinkybėmis Lietuvos valstybei tinka konstitucinė paveldima monarchija, valdoma parlamentiniu būdu su kataliku monarchu. Taryba svarstė ir Lietuvos sienų klausimą ir priėmė rezoliuciją, kurioje sakoma, kad nustatant teritoriją vadovaujamasi Vilniaus Konferencijos nurodymais su galimomis korektyvomis atsižvelgiant į ekonominę ir strateginę situacijas bei etnografinę – politinę gravitaciją. Taigi 1917 gruodžio 10 d. Oberosto vadovybė pakvietė Lietuvos Tarybos delegaciją atvykti į Kauną ir galutinai sutarti tekstą dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Tačiau geros Bresto taikos derybų perspektyvos didino vokiečių reikalavimus. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir kanclerio atstovas K. Lersneris (K. Lersner) Vyriausios karo vadovybės ir kanclerio vardu pareiškė, kad Vyriausioji karinė vadovybė Berlyne prieš 10 dienų pasirašytą protokolą laiko sau nebepriimtinu ir pateikė naują Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo tekstą. Naujame tekste jau nebebuvo žodžio “nepriklausoma”, o tik “savarankiška” Lietuva. Taip pat jau nebebuvo minimas Steigiamasis Seimas bei Lietuvos sostinė Vilnius. Vokiečių formuluotėje išmesta Steigiamojo Seimo išimtinė teisė sudaryti ir tvirtinti konvencijas su Vokietija ir nustatyti bei patvirtinti ryšius su kitomis valstybėmis. Karinės vadovybės ir Centrinės valdžios atstovų verčiama Tarybos delegacija, neturėdama galimybių pasipriešinti, grįžo į Vilnių su naujuoju projektu. Svarstant jį Lietuvos Taryboje kilo stiprūs ginčai. J. Vileišis net sakė, kad reikėtų sušaukti naują konferenciją tam dokumentui apsvarstyti. Kairys siūlė pataisą, kad galutinai santykius su Vokietija turi tvirtinti steigiamasis Seimas. Nepalankiai apie siūlomą vokiečių projektą pasisakė ir Narutavičius, Stulginskis bei Vailokaitis. Galų gale vokiečių siūlomas projektas buvo priimtas 15 balsų – už, 1 – prieš (J. Vileišis) ir 3 susilaikius (S. Kairys, S.Narutavičius, A. Stulginskis).Patvirtinęs projektą Lietuvos Tarybos posėdis išrinko 6 asmenų delegaciją, kuri turėjo šį dokumentą įteikti karinei vadovybei.1917 gruodžio 11d. pareiškime Lietuvos Taryba skelbė, kad ji “vidaus ir užsienio lietuvių pripažinta vienintele įgaliota lietuvių tautos atstovybe, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir 1917 rugsėjo 18 -23 dienomis Vilniuje įvykusios lietuvių konferencijos nutarimu, skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių , kuriuos ji yra turėjusi su kitomis tautomis nutraukimą”.Tačiau antrajame pareiškimo straipsnyje Taryba buvo priversta prašyti iš Vokietijos apsaugos ir pagalbos, siekiant “apginti jos interesus taikos derybose”, pareikšti, kad ji “stoja už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietijos valstybe”, kuri turėtų būti įgyvendinta karinės ir susisiekimo konvencijų, muitų bei monetarinės sistemos bendrumo pagrindu.1917 m gruodžio 11d. akto priėmimas buvo žingsnis atgal palyginus su Lietuvių Konferencijos Vilniuje nutarimu, nes nepriklausomybė buvo traktuojama kaip nepriklausomybė nuo valstybinių ryšių, bet kada buvusių su kitomis valstybėmis, vadinasi, jau nekalbėta apie nepriklausomybę nuo Vokietijos (su kuria valstybinių ryšių niekada nėra buvę), nenumatytas Steigiamasis seimas ir įteisintas būdas, kaip pajungti Lietuvą Vokietijai. Tiesa, sunkiomis to meto okupacijos sąlygomis Lietuvos Taryba neturėjo jokių kitų pasirinkimo variantų. Pats A. Smetona apie šį aktą vėliau rašys: “Vokiečių buvo tuomet pastatytas mums klausimas, ar Lietuva su “amžinais ryšiais” su Vokietija, arba jokios politinės Lietuvos.” Be to, buvo geriau turėti nors ir suvaržytą konvencijomis nepriklausomybę negu išvis jokios. Tuo labiau, kad 1917 metų pabaigoje jau ryškėjo perspektyva, kad greitai Vokietija karą pralaimės ir dėl to tikėtasi išsilaisvinti iš primestų “amžinų” ryšių.Nepriklausomos Lietuvos susikūrimas ir pirmieji konstituciniai aktaiLietuvos Tarybos veikla iki 1918 m. Vasario 16 d. akto. Nepriklausomybės paskelbimas
Paskelbus gruodžio 11 d. aktą, padėtis Lietuvoje nepasikeitė. Kraštas toliau buvo niokojamas, apie nepriklausomybę niekas nekalbėjo. 1917 m. gruodžio 13 -15 d. Taryba prašė Vokietiją pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, leisti kurti civilinę valdžią, steigti Berlyne Lietuvos atstovybę. Bet Vokiečiai tylėji, nes jiems Bresto derybose būtinai reikėjo gruodžio 11 d. nutarimo pirmos dalies, kad jie galėtų paskelbti apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir visų buvusių ryšių su kitomis valstybėmis (t.y. Rusija) nutraukimą. Todėl Oberostas iš Lietuvos Tarybos reikalavo notifikuoti gruodžio 11 d. aktą ir pateikti pirmąją jo dalį Rusijai. Tačiau, ji pasijuto apvilta, išnaudojama vokiečių militaristų. Be to, gruodžio 11 d. aktas buvo labai pavojingas. Juo remdamasi Vokietija galėjo aneksuoti Lietuvą. Nepasitikėjimas Vokietijos politika dar padidėjo, kai jos vyriausybė ir karinė valdžia neatsakė į 1918 sausio 2d. Tarybos raštą, kuriame buvo prašoma leisti patiems Lietuvos Tarybos atstovams dalyvauti Bresto taikos derybose ir ten pareikšti Rusijos delegacijai apie Lietuvos norą pasitraukti iš Rusijos valstybės sudėties.Taigi Lietuvos Taryba įsitikinusi, kad gruodžio 11d. aktą vokiečių politikai nori vienašališkai išnaudoti aneksijos tikslui Bresto derybose, neoficialiame 1918 m sausio 8 d. Tarybos posėdyje, nedalyvaujant okupacinės valdžios atstovams, sutarė tuos nutarimus pakeisti ir paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi, be jokių amžinųjų ryšių su Vokietija. Šis 1918 sausio 8 d. aktas pakartojo 1917 gruodžio 11 d. akto pirmąją dalį ir pridėjo reikšmingą pataisą apie Steigiamąjį Seimą. Visa nepriklausomos Lietuvos paskelbimo formulė atrodė taip: “Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, atsirėmusi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių konferencijos nutarimu Vilniuje rugsėjo mėn. 17-22 d. 1917m., skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir ta valstybė atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis. Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga kiek galima greičiau sušaukti steigiamasis Seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas”. Šiuo aktu Lietuvos Taryba paskelbė, kad laiko save nekompetentinga be Steigiamojo seimo sankcijos sudaryti konvencijas su kitomis valstybėmis. Tačiau tą pačią dieną paaiškėjo, kad Oberostas nenusileidžia ir nesutinka, kad kas nors būtų pakeista gruodžio 11 d. formuluotėje. Tada sausio 9 d. Lietuvos Taryba kreipdamasi į vokiečių valdžią pareiškė, kad ji tik tada sutiks notifikuoti Rusijos valdžiai 1917 gruodžio 11 d. akto pirmąją dalį ir po ja pasirašyti, kai kompetentingi vokiečių valdžios organai atsakys į šiuos klausimus: 1) Kada ir kokiomis sąlygomis bus perduota Lietuvos Tarybai krašto valdžia?; 2) Kada bus iš Lietuvos atitraukta kariuomenė ir kada bus leista kurti lietuvių miliciją?; 3) Ar bus ir kada bus Vokietijos valstybės pripažinta Lietuvos valstybės nepriklausomybė?
Į klausimus Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Vilniuje R. Nadolnis (R. Nadolny), iš pradžių žodžiu, o sausio 27 d. ir raštu teigiamai atsakė tik į trečiąjį klausimą. Tame laiške jis pabrėžė, kad Vokietija pripažins Lietuvą abiejų gruodžio 11 d. akto dalių pagrindu, bet konkrečios datos neminėjo. 1918 m. sausio 26 d. Taryboje vėl prasidėjo svarstymas, ką notifikuoti vokiečiams. Iki vėlaus vakaro vyko karšti ginčai, po kurių puvo piimtas nutarimas notijikuoti gruodžio 11 d. aktą. Buvo nuspersta Rusijai pateikta pirmąją gruodžio 11 d. akto dalį, o Vokietijai abi 1917 12 11 akto dalis su papildymu, kad “galutinai nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kaimyninėmis valstybėmis privalo Steigiamasis Lietuvos Seimas” Priėmus šią notifikaciją iš Tarybos pasitraukė kairieji. Išėjusieji raštu savo išėjimą motyvavo tuo, kad Lietuvos Taryba pasisavino Steigiamojo Seimo kompetenciją ir reikalavo priimti sausio 8 d. formuluotę. Taigi, Lietuvos Taryba skilo, Ir tai rodo, kad tuo metu visiškai atmesti gruodžio 11 d. aktą daugumai Lietuvos Tarybos narių atrodė rizikinga, jie manė, kad toks politinis žingsnis gali sužlugdyti nepriklausomybės idėją. Pasitraukus kairiesiems nariams, Taryba 1918 sausio 27 d. išrinko delegaciją į Berlyną, kuri turėjo tartis su Vokietijos vyriausybe, kad ši pagreitintų Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Tačiau iš karinės valdžios leidimo vykti į Berlyną negauta. Tada Taryba paprašė vyskupą Karevičių ir kanauninką Olšauską vykti į Berlyną ir įteikti Vokietijos vyriausybei 1918 sausio 26 d. notifikaciją. 1918 m vasario 10 d. notifikacija buvo perduota kancleriui Hertlingui. Lietuvos Tarybos padėtis vėl komplikavosi pasikeitus situacijai Breste. 1918 m vasario 9 d. Tarybų Rusija vienašališkai paskelbė apie karo baigimą ir demobilizaciją. Tuo pasinaudojusi vokiečių kariuomenė jau vasario 19 d. pradėjo žygiuoti į jos gilumą. Tada Maskvai vėl teko prašyti taikos, tik jau Vokietijos diktuojamomis sąlygomis. Vokiečiams nebereikėjo įrodinėti, kad Lietuvos Tarybos nutarimas išstoti iš Rusijos valstybės sudėties tikrai yra tautos apsisprendimas. Taigi, Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo klausimas Vokietijos buvo atidėtas ilgam, gal net neribotam laikui.Vokiečiams nustojus rūpintis Lietuvos klausimu ir nesilaikant duotojo pažado paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Tarybai nebebuvo būtinybės laikytis iš anksto duotų, vienašališkų pasižadėjimų. Be to, Tarybai reikėjo susigrąžinti 4 kairiuosius narius, kurių dalyvavimas buvo ypač svarbus tuo revoliucinio bruzdėjimo laikotarpiu. Šiam tikslui vasario 11 d. posėdyje išrinkta komisija, kuri turėjo su išstojusiaisiais suderinti visiems priimtiną nepriklausomybės paskelbimo tekstą. Tai įgyvendinti pavyko gana greitai. Tekstas buvo trumpas ir griežtai principingas. Vasario 15 d. Pasitraukusieji raštu pareiškė, kad sutinka grįžti į Taryba ir pasiūlė savo nepriklausomybės paskelbimo teksto projektą. Šis projektas ir buvo be jokių pataisų visų 20 Lietuvos Tarybos narių vienbalsiai priimtas 1918 m vasario 16 d. pirmininkaujant J. Basanavičiui. Minėtas projektas tai ne kas kita kaip 1918 m vasario 16 dienos Nepriklausomybės aktas.Vasario 16 d. aktas skelbė: “Lietuvos Taryba, savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių , kurie yra buvę su kitomis tautomis.Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas.Lietuvos Taryba pranešdama apie tai…….vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.”Žinoma, Vasario 16 d. aktas valstybės nesukūrė, bet jis padėjo jos pozityvinius teisinius pagrindus, kuriais remiantis vėliau buvo kuriamas faktinis valstybinis aparatas. Iki 1918 vasario 16 d. Lietuva egzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo pradeda materializuotis, tampa politine – teisine sąvoka. Vokietijai 1918 m. kovo 23 d. pripažinus Lietuvą de jure ji jau tampa ir tarptautinės teisės subjektu. Vasario 16 d. aktas buvo savarankiškas dokumentas, išreiškęs lietuvių tautos lūkesčius ir pagrindinius politinius siekius, dėl to jis ir tapo tautos laisvės ir suverenumo simboliu. Akto signatarai, Lietuvos tarybos nariai šiuo dokumentu išreiškė lietuvių tautos troškimą nutraukti konvencijas ir “amžinus ryšius” su Vokietija – todėl vasario 16 d. aktas buvo didelis žingsnis į priekį palyginus su gruodžio 11 d. dokumentu. Be to, aktas atsisakė ir nuo unijinių Lenkijos pretenzijų. Labai reikšmingas buvo ir didelių uždavinių Steigiamajam seimui ir demokratiniams rinkimams iškėlimas, leidęs turėti Lietuvos žmonėms viltį, kad jie patys galės nustatyti tikrai demokratišką santvarką. Neabejotina, kad vasario 16 d. aktu mėginta nuraminti pasipiktinusius Lietuvos Tarybos nuolaidžiavimu Vokietijai. Tačiau nepaneigiama, jog Nepriklausomybės aktas buvo pirmasis atviras pareiškimas, kad nepriklausomybės atkūrimas iš idėjos pagaliau imtas versti tikrove, kad tiesiogiai pradedamas įgyvendinti svarbiausias Lietuvių Vilniaus konferencijoje suformuluotas uždavinys – kurti savarankišką Lietuvos valstybę. Suprantama, kad faktinės valstybės tuo metu dar nebuvo, nes trūko vieno iš pagrindinių valstybės požymių – valstybinės valdžios, be to, krašte dar buvo okupacinė Vokietijos kariuomenė. Lietuvos Tarybos veikla iki 1918 m liepos 11 d. Liepos 11 d. nutarimų priėmimas, jų priėmimo aplinkybėsPaskelbus vasario 16 d. aktą Lietuvos statusas Vokietijos atžvilgiu nepakito. Faktiškai Lietuva ir toliau išliko Vokietijos okupacijos objektu ir nepriklausomybės paskelbimas teisinių padarinių neturėjo. Okupacinė valdžia buvo ypač pasipiktinusi, kad vasario 16 d. aktas paskelbtas be jų žinios ir ne jų nustatyta tvarka. Todėl net siūlyta iš Tarybos pareikalauti, kad ji šį aktą atšauktų. Taip pat siūlyta ir pačią Tarybą, kaip nebereikalingą paleisti ir sudaryti naują “tarybą”, kuri padėtų okupacinei valdžiai sujungti Lietuvą su Prūsija. 1918 m vasario 21 d. Vokietijos kancleris Hertlingas pranešė Lietuvos Tarybai, kad Vokietija jau buvo pasiruošusi Lietuvą pripažinti nepriklausoma valstybe 1917 gruodžio 11 d. akto pagrindu, tačiau vasario 16 d. nutarimas tam išmušė pagrindą. Taigi dabar Vokietija galėsianti pripažinti Lietuvą tik tada, kai Taryba panaikins 1918 02 16 aktą ir grįš prie 1917 12 11 dokumento pagrindų. Reaguodama į tai Lietuvos Taryba pasirinko kompromisinį variantą. Vasario 28 d. jos prezidiumas pranešė Vokietijos vyriausybei, kad Taryba nesutinka panaikinti vasario 16 d. akto, bet gruodžio 11 d. nutarimas lieka pagrindu būsimiems santykiams su Vokietija, nes vasario 16 d. dokumentas neprieštarauja 1917 gruodžio 11 d. Tarybos nusistatymui dėl konvencijų su Vokietija. Toks klausimo interpretavimas Vokietiją tenkino, todėl po ilgų svarstymų, imperinė valdžia pagaliau ryžosi pripažinti Lietuvą. 1918 kovo 23 d. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II remdamasis Lietuvos Tarybos gruodžio 11 d. nutarimu, pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, sujungta su Vokietija konvencijomis, kurios atitiks tiek Vokietijos, tiek Lietuvos interesus. Lietuva turėjo proporcingai dalyvauti Vokietijos karo išlaidų naštoje, nes karas paskatino ir jos išvadavimą. Tačiau ir kaizerio pripažinimas nereiškė jokio Lietuvos savarankiškumo. Lietuvos Tarybos vaidmuo ir galia nepakito – ji ir toliau liko tik reprezentacinė atstovybė. Negalėdama nieko konkretaus vykdyti, Taryba tuo metu tik organizavo atskiras komisijas, departamentų ir valsčių administraciją, kad laikui atėjus, iš vokiečių tvarkingai perimtų valstybės valdymą. Negana to 1918 metų pavasarį ir vasarą Vokietijos valdantieji sluoksniai svarstydami Lietuvos ateities klausimą galvojo ar Lietuvą unijiniais ryšiais sujungti su Saksonija ar su Prūsija. 1918 m. balandžio 16 d. kaizeris Vilhelmas II, pritariant Vokietijos kancleriui Lietuvos sostą pažadėjo Saksonijos kunigaikščiui Fridrichui – Kristijonui, sujungiant Lietuvą personaline unija su Saksonija. Pagal rengiamą unijos ir konvencijų projektą Lietuva būtų atsidūrusi Vokietijos kolonijos padėtyje, su tam tikra politine savivaldybe.
Šiomis sąlygomis, ieškodama mažesnės blogybės, Tarybos nariai, norėdami užbėgti už akių ruošiamai personalinei unijai su Saksonija, siekė Lietuvą paskelbti konstitucine monarchija ir išsirinkti kurį nors vokiečių kunigaikštį Lietuvos karaliumi. Monarchistams tinkamiausia kandidatūra atrodė Viurtembergo grafas katalikas V. fon Urachas. Monarchistinės idėjos Tarybos posėdžiuose reiškėsi ir anksčiau. 1917 gruodžio 8 d., svarstant Lietuvos būsimos konstitucijos klausimą, nutarta, kad valstybės valdymo formą turi parinkti Steigiamasis seimas. Tačiau manyta, kad to meto situacijoje būsimajai Lietuvos valstybei tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu su kataliku dinastu.Vasarą iškilus unijos grėsmei Lietuvos Tarybos nariai rizikingai pareiškė, jog karaliaus rinkimai nebūtinai galimi Steigiamajame seime – klausimą gali kelti ir Taryba, kuri dabar turinti būtent tokiu būdu išgauti nepriklausomybę ir ją apsaugoti. Prieš tokius pareiškimus aktyviai protestavo kairieji Tarybos nariai. Lietuvos Taryba, norėdama priimti Lietuvos konstituciją ir nustatyti būsimą valdymo formą, 1918 m. liepos 11 d. pakeitė savo pavadinimą į Lietuvos Valstybės Tarybą ir šį pavadinimą pradėjo oficialiai vartoti. Tą pačią dieną, nepaisant vokiečių nepripažinimo Lietuvos Valstybės Tarybai teisės nustatyti valstybės valdymo formą, jos posėdyje vyko būsimojo Lietuvos karaliaus rinkimai. Tuo klausimu vyko ilgos ir karštos diskusijos, kai kurie kairieji Tarybos nariai buvo pareiške, kad karaliaus rinkimai yra ne Tarybos, bet grynai Steigiamojo seimo prerogatyva. Todėl jie atsisakė dalyvauti šio klausimo svarstyme ir protestuodami prieš tokį Valstybės Tarybos elgesį iš jos išvis pasitraukė. bet dauguma Valstybės Tarybos narių (13) Lietuvos karaliumi Mindaugu II išrinko V. fon Urachą iš kurio iš anksto gautas sutikimas užimti sostą. Išrinkus Urachą Lietuvos karaliumi, buvo sudaryta Pacta Conventa, kuri turėjo būti lyg ir pirmoji Lietuvos valstybės konstitucija. Pagal ją Lietuva turėjo būti demokratinė monarchija, jos konstitucija turėjo būti Tarybos su karaliaus sankcija nustatyta ir paskelbta. Įžengdamas į sostą karalius turėjo prisiekti gerbti konstituciją ir ginti Lietuvos nepriklausomybę bei jos teritorinį vientisumą. Be tautos atstovybės sutikimo karalius negalėjo priimti kitos valstybės karūnos, būti užsienyje ilgiau kaip 2 metus. Lietuvių kalba turėjo būti ne tik valstybinė bet ir karaliaus rūmų kalba. Lietuvos konstitucija turėjo būti sudaryta šiais principais. Šalis turėjo būti valdoma karaliaus ir tautos atstovybės, įstatymų leidžiamasis organas turėjo susidaryti iš karaliaus ir tautos atstovybės. Tautos atstovybė – Parlamentas turėjo susidėti iš 2 rūmų: aukštesniųjų rūmų – Tarybos ir žemesniųjų rūmų – Seimo. Kiekvienas įstatymas turėjo būti Parlamento priimtas ir karaliaus sankcionuotas. Įstatymų iniciatyvos teisė turėjo priklausyti karaliui, ministrų kabinetui ir penkiolikai tautos atstovybės narių. Vykdomąją valdžią turėjo vykdyti karalius per ministrų kabinetą. Ministrų kabinetą skyrė karalius, bet jį kontroliavo tautos atstovybė. Ministrais ir kitais aukštais valdininkais karalius turėjo skirti lietuvius. Konstitucijos keitimo iniciatyva turėjo priklausyti tiek karaliui, tiek absoliutinei žemesniųjų rūmų daugumai. Po dešimties metų nuo karaliaus įžengimo į sostą konstitucija turėjo būti peržiūrėta.Pagal šiuos principus Lietuva turėjo būti konstitucinė monarchija su gana plačiais karaliaus įgaliojimais (įstatymų leidyboje karalius turėjo dalyvauti greta Parlamento, įgyvendina vykdomąją valdžią). Tiesa, karalius buvo šiek tiek varžomas Parlamento, bet šis varžymas nebuvo labai žymus. Vertinant liepos 11 d. nutarimus reikia pasakyti, kad priimdama juos Lietuvos Valstybės Taryba aiškiai pasisavino Steigiamojo seimo kompetenciją ir peržengė Vilniaus lietuvių konferencijos įgaliojimus. Be to, nutarimas sukėlė skilimą pačioje Taryboje, o tai pažeidė visų politinių srovių atstovavimo joje principą. Karaliaus išrinkimas taip pat sukėlė ryškų santykių paaštrėjimą su Oberostu bei centrine Vokietijos valdžia. Tiesa, nutarimai buvo priimti verčiant objektyvioms aplinkybėms, bei buvo tik politinis manevras siekiant išvengti unijų, nes dingus jų pavojui karaliaus savaime atsisakyta. Bet nutarimų priėmimas tikrai nebuvo vertas sukeltų pasekmių.Lietuvos Valstybės Tarybos veikla iki 1919 metų. Laikinosios konstitucijos priėmimas, pirmosios vyriausybės sudarymas.Po Uracho išrinkimo Lietuvos karaliumi okupacinė valdžia ir toliau darė visa, kad Taryba liktų savotiška tarpininke tarp Vokiettjos viriausybės bei okupacinės administracijos ir Lietuvos gyventojų, kad neįgautų savarankiškos valstybės institucijos reikšmės. 1918 m liepos 21 d. Vokietijos kancleris raštu pranešė Lietuvos valstybės Tarybai, kad Vokietijos vyriausybė šių rinkimų nepripažįsta, nes Lietuvos nepriklausomybė yra sąlygojama konvencijomis, kurios dar nėra sudarytos. Todėl Lietuvos valstybės valdymo organų sudarymas yra nelegalus. Vokiečiai taip pat nepripažino Tarybos persivadinimo Valstybės Taryba ir visus Tarybos raštus taip pasirašytus grąžindavo. Neturėdama jokių realių galimybių pasipriešinti okupantų valdžiai Valstybės Taryba turėjo nusileisti reikalavimams.Ir vėl kelis mėnesius Taryba ir jos prezidiumas skundėsi vokiečiams dėl rekvizicijų, banditizmo, priverstinių darbų, siuntė memorandumus, kuriuose įrodinėjo, kad reikia Valstybės tarybą pripažinti teisėta tautos atstovybe, kuriai priklauso Lietuvos valstybės kūrimas, reikalavo leisti įkurti vyriausybę, vietos savivaldybę, miliciją, Lietuvos užsienio atstovybes, nustatyti Lietuvos biudžetą. Į visus užklausimus arba išvis nebūdavo atsakoma arba būdavo konstatuojama, kad Taryba yra laikoma tik patariamuoju okupacinės valdžios organu, neturinčiu suverenių teisių. Padėtis kiek pagerėjo, kai vienas po kito pradėjo kapituliuoti Vokietijos sąjungininkai I pasauliniame kare. 1918 m. spalio 3 d. Vokietijoje sudaryta nauja vyriausybė, vadovaujama Max’ o von Baden’o. Kadangi ankstesnė vyriausybė Lietuvos valstybės steigimą ir vyriausybės sudarymą siejo tik su konvencijomis, tai Valstybės Taryba kreipėsi į naują kanclerį, prašydamas pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe be jokių konvencijų. Spalio 20 d. naujas kancleris priėmė Valstybės Tarybos delegaciją ir pareiškė, kad Vokietijos vyriausybė paveda pačiai Lietuvių tautai spręsti konstitucinius klausimus ir santykius su kitomis valstybėmis. Vokietijos kariuomenė turėjo likti Lietuvoje tol, kol pati Lietuva to pageidaus. Siena su Lenkija palikta nustatyti pačioms Lietuvai ir Lenkijai.Taigi, Lietuvos nepriklausomybė buvo galutinai pripažinta be jokių konvencijų. Taigi, taip susiklosčius aplinkybėms 1918 m spalio 28 d. Vilniuje skubiai susirinko Valstybės taryba. Motyvuodami tuo, kad Vokietijai pralaiminti karą netikslinga Urachą rinkti Lietuvos karaliumi, lapkričio 2 d. posėdyje priėmė rezoliuciją, kurioje skelbė, kad hercogo Uracho kvietimą karaliumi, galutinai turi klausimą išspręsti Steigiamasis Seimas.Panaikinusi savo ankstesnį valstybės santvarkos projektą Taryba tą pačią dieną priėmė Laikinąją konstituciją, kuri turėjo galioti tol kol Steigiamasis Seimas nustatys Lietuvos valdymo formą ir konstituciją. Skelbdama konstituciją Taryba rėmėsi savo kaip suverenios valstybės galios reiškėjos titulu. Konstitucija nustatė pagrindinius valdžios organų sudarymo principus, tų organų kompetenciją ir tarpusavio santykius. Aukščiausieji valdžios organai nustatyti du: 1) Valstybės Taryba ir 2) Valstybės Tarybos Prezidiumas su Ministrų Kabinetu. Įstatymų iniciatyvos teisė priklausė Valstybės Tarybai ir Ministrų Kabinetui. Valstybės Taryba leido laikinuosius įstatymus, sudarinėjo sutartis su kitomis valstybėmis, 2/3 balsų priėmė ir keitė Laikinąją konstituciją, jai priklausė interpeliacijos ir paklausimų teisė.
Valstybės Tarybos Prezidiumui – kolegialiam valstybės vadovui – priklausė vykdomoji valdžia, kurią jis vykdė per Ministrų Kabinetą. Prezidiumas Valstybės Tarybos vardu: a) skelbė su savo parašu laikinuosius įstatymus ir tarptautines sutartis; b) skyrė ministrą pirmininką ir pavedė jam sudaryti Ministrų Kabinetą; c) tvirtino sudarytą Kabinetą; d) reprezentavo valstybę; e) skyrė pasiuntinius ir priėmė akredituojamus užsienio valstybių pasiuntinius; f) skyrė aukštesniuosius kariuomenės ir civilinius valstybės valdininkus; g) vadovavo kariuomenei; h) skyrė vyriausiąjį karo vadą; i) saugojo valstybės antspaudą; j) šaukė Valstybės Tarybos posėdžius. Prezidiumo aktams reikėjo visų trijų jo narių parašų, bei ministro pirmininko ar atitinkamo ministro kontrasignacijos. Valstybės tarybos prezidiumą sudarė A. Smetona (prezidentas), J. Šaulys bei J. Staugaitis (viceprezidentai).Ministrų Kabinetas turėjo būti sudaromas ministro pirmininko, jo sudėtį tvirtino Valstybės Tarybos Prezidiumas. Kabinetas solidariai atsakė Valstybės Tarybai. Įėję į Ministrų Kabinetą Valstybės Tarybos nariai neprarasdavo Valstybės Tarybos narystės. Laikinoji konstitucija mini pagrindines piliečių teises. Nustatoma visų piliečių lygybė prieš įstatymą, panaikinamos luomų privilegijos. Garantuojama asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, religijos, spaudos, žodžio susirinkimų ir draugijų laisvė. Nustatoma, kad kol nėra išleisti nauji įstatymai, laikinai lieka galioti tie, kurie yra galioję prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinajai Konstitucijai.Pagal lapkričio 2 d. konstituciją Lietuvos Valstybės Tarybos veikla buvo laikina – iki Steigiamojo seimo sušaukimo, kurio kompetencijoje buvo nustatyti valstybės valdymo formą ir priimti jos konstituciją. Visas Laikinosios Konstitucijos 6 skyrius paskirtas Steigiamojo seimo sušaukimui reglamentuoti. Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta Valstybės tarybai, nustatant tam reikalui kvalifikuotą balsų daugumą. Tačiau konstitucija neaptarė daugelio principinę reikšmę turinčių klausimų: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie Valstybės tarybos ir jos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimo terminus. 1918 m lapkričio 4 d. Valstybės Tarybos Prezidiumas vadovaudamasis naująja konstitucija pavedė A. Voldemarui sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos vyriausybę. Lapkričio 11 d. Prezidiumas patvirtino naują vyriausybę į kurią įėjo: A. Voldemaras – ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras, V. Stašinskas – vidaus reikalų ministras, J. Tūbelis – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, P.Leonas – teisingumo ministras, M. Yčas – finansų, prekybos ir pramonės ministras, M. Velykis – krašto apsaugos ministras, J. Yčas – švietimo ministras.Po pirmosios laikinosios vyriausybės sudarymo, prasidėjo sunkus realios valstybės, jos aparato kūrimo procesas, tęsęsis ne vienerius metus. Naujajai valdžiai reikėjo organizuoti kariuomenę, miliciją, atstatyti teismų, prokuratūros funkcionavimą, sukurti administracinį aparatą, pagerinti katastrofišką krašto ūkinę bei finansinę padėtį, pravesti žemės reformą ir atlikti daugelį kitų darbų. Be visų šių uždavinių, ilgą laiką teko gintis dar ir nuo išorės priešų – lenkų, bolševikų, bermontininkų, kurie kėsinosi į Lietuvos teritorinį vientisumą bei pačią Lietuvos valstybę.Lietuvos Valstybės Tarybos veikla iki Steigiamojo seimo sušaukimo1919 metai Lietuvai buvo labai sunkūs. Neprityrusiai, blogai ginkluotai Lietuvos kariuomenei teko ginti valstybingumą nuo kelis kartus gausesnių priešo pajėgų puolančių iš visų pusių. Šie metai buvo sunkūs ir Valstybės Tarybai. Metų pradžioje visi valstybiniai organai, tame tarpe ir Valstybės Taryba iš Vilniaus pasitraukė į Kauną, kur tęsė savo veiklą. Sunkiomis karo sąlygomis reikėjo pakeisti Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, palengvinant įstatymų priėmimo procedūrą. Tuo tikslu 1919 m. sausio 24 d. Valstybės Taryba papildė konstituciją 30-tuoju straipsniu, kuris suteikė Ministrų Kabinetui (be Valstybės Tarybos Prezidiumo) teisę tarp Valstybės Tarybos sesijų leisti paprastus įstatymus. Taip priimti įstatymai turėjo būti svarstomi artimiausioje Tarybos sesijoje, tačiau ir svarstymo metu jie vis tiek galiojo. Taryba galėjo taip priimtus įstatymus tiktai panaikinti. Dar buvo pakeista viena Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostata, reikalavusi, kad Valstybės Tarybos Prezidiumo aktai būtų pasirašyti visų trijų Prezidiumo narių. Nustatyta, kad nesant visų Prezidiumo narių aktą galėjo pasirašyti ir vienas arba du Prezidiumo nariai. Pirmoje 1919 metų pusėje Valstybės Taryba, vykdydama savo įstatymų leidžiamojo organo funkcijas priėmė daug labai svarbių įstatymų, reguliavusių svarbiausias valstybės gyvenimo sritis. Priimti: “Laikinas įstatymas apie Lietuvos pilietybę”, “Laikinasis teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas”, “Ypatingos Valstybės Apsaugos įstatai”, “Įstatymas Valstybės kontrolei tvarkyti”, “Įstatymas dėl Valstybės tarnybos sutvarkymo”, “Valstybės Tarybos narių teisų įstatymas”, “Karo Tesimo įstatai” ir “Įstatymas dėl sudarymo komisijos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo projektui paruošti”. 1919 m. balandžio 4 d. dėl sunkios valstybės padėties, padažnėjusių vyriausybės krizių bei partijų nesutarimų Lietuvos Valstybės Taryba priėmė naujus Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Šei naujieji Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai buvo pagrįsti 1918 11 02 Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, daugelis nuostatų ją pažodžiui atkartoja. Be to, dalis naujųjų Liakinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių buvo pasiskolinta iš Konstitucijos 1919 01 26 papildymo arba iš 1919.02.20 “Įstatymo valstybės kontrolei tvarkyti”. Įvestos tik kelios naujovės.1919 04 04 Laikinosios Konstitucija Pamatiniai Dėsniai iš esmės pakeičia vyriausius valstybės valdžios organus. Vietoje Valstybės Tarybos Prezidiumo įvedama Valstybės Prezidento institucija, turinti plačias galias. Tačiau, paskelbusi, kad prezidentą renką Valstybės taryba, konstitucija nenustatė nei jos rinkimų tvarkos, nei įgaliojimo terminų. Taigi, pagal šiuos Pamatinius Dėsnius, Prezidentui priklauso vykdomoji valdžia, kurią jis vykdo per ministrų kabinetą. Prezidentas skelbia įstatymus, kviečia Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Kabinetą ir tvirtina jį. Prezidentas atstovauja valstybei, skiria ir akredituoja pasiuntinius, skiria aukštesniuosius kariuomenės ir civilinius valdininkus, kontroliuoja kariuomenę bei skiria vyriausiąjį Kariuomenės vadą. Tarp Valstybės Tarybos sesijų ar per jų pertraukas Prezidentas turi teisę leisti Ministrų Kabineto priimtus įstatymus. Jis gali grąžinti Ministrų Kabineto ir Valstybės Tarybos priimtus įstatymus persvarstyti. Prezidentas šaukia ir paleidžia Valstybės Tarybos sesijas, jam priklauso amnestijos teisė. Pakeista ir nuostata apie Ministrų Kabineto priimtų įstatymų svarstymą artimiausioje Tarybos sesijoje. Nustatyta, kad Kabineto priimti ir Prezidento pasirašyti įstatymai į Valstybės Tarybą neįnešami. Naujas konstitucinės valdžios organas, kurio nenumatė 1918 m Laikinieji Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai buvo Valstybės Kontrolė. Jai paskirtas visas VIII skirsnis, kuris pažodžiui nurašytas nuo “Įstatymo Valstybės kontrolei tvarkyti”. Iki 1920 m. pavasario priimti dar šie svarbesni įstatymai: “Savivaldybių įstatymas”, “Laikinasis įstatymas apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesčiais gyventojus žydus” ir “Įstatymas apie Ministerijų Juriskonsultų Komisiją”. Pažįmėtinas ir 1950 gegužės 14 d. Milicijos įstatymas, suformulavęs apskričių viršininkų bei milicijos organų (nuo 1924 jie buvo pavadinti policija) uždavinius ir organizacinius principus.Per visą 1919 metų laikotarpį buvo aktyviai ruošiamasi Steigiamojo seimo sušaukimui. Jau spalio mėnesį Valstybės Taryba priėmė “Lietuvos Steigiamojo seimo įstatymą”, kuris paskelbtas gruodžio 2 d. Kartu su juo paskelbti ir dviejų Laikinosios 1919 04 04 Konstitucijos Pamatinių Dėsnių straipsnių pakeitimai lietę Steigiamąjį seimą. Nustatyta, kad Seimas susirenka Prezidento nurodytoje vietoje ir jo nurodytą dieną (anksčiau buvo nustatyta, kad Steig. Seimas renkasi Vilniuje, kuris dabar buvo okupuotas). Taip pat sumažintas Seimo darbo pradžios kvorumas nuo 2/3 iki 50%+1 išrinktųjų atstovų. Steigiamojo seimo rinkimų įstatymas buvo priimtas 1919 spalio 30 d. Šis įstatymas nustatė visuotinę, lygią, tiesioginę rinkimų teisę ir slaptą balsavimą. Pabrėžiama vyrų ir moterų lygybė. Aktyviajai rinkimų teisei nustatomas 21 metų, o pasyviajai rinkimų teisei 24 metų amžiaus cenzas. Rinkti negalėjo tik kariai, išdavikai ir tam tikri teismo nuteisti nusikaltėliai. 15 tūkstančių gyventojų turėjo atstovauti 1 atstovas. Tačiau, po neramumų, komunistų išprovokuotų Kauno įguloje, 1920 kovo 15 d. kariškiams leista dalyvauti rinkimuose nuo 17 metų amžiaus.
Rinkimai buvo organizuojami naudojant proporcinę rinkimų sistemą, o mandatai skirstomi pagal d’Hondt’o daliklių metodą.Rinkimai į Steigiamąjį seimą įvyko 1920 m. balandžio 14 ir 16 d. Juose dalyvavo apie 90 % rinkimų reisę turėjusių piliečių. Socialinių požiūrių Steigiamajame seime buvo atstovaujami įvairiausi gyventojų sluoksniai. Greta lietuvių, atstovais tapo keletas žydų, lenkų, vokietis. Politiškai gausiausias tapo atstovaujamas krikščionių demokratų blokas, gavęs absoliučią atstovų daugumą – 59 mandatai. Bloko pergalei didelę reikšmę turėjo Bažnyčios įtaka gyventojams, taip pat jo pažadėta sparti agrarinė reforma. Socialistų liaudininkų demokratų partija ir Valstiečių sąjunga kartu paėmus turėjo 28 atstovų vietas, socialdemokratai – 13. Likusius mandatus dalijosi nepartiniai ir tautinių mažumų atstovai. Naujai išrinktas Seimas į savo pirmąjį posėdį susirinko 1920 metų gegužės 15 d. Pirmojo posėdžio kulminacija buvo trumpos rezoliucijos, kuria “jis (Steigiamasis seimas), reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.” Tai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, teisiškai įtvirtinantis atstatytosios Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir nustatantis tos valstybės formą. Šia rezoliucija Steigiamasis seimas nustatė Lietuvos vastybės pamatus, t. y. atliko tai, ką jam buvo pavedusios tiek Lietuvių Vilniaus konferencija, tiek Lietuvos taryba.1920 birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė trečiąją Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją .Ši Laikinoji Konstitucija pakartojo Steigiamojo seimo nuostatą dėl valstybės valdymo formos, skelbdama Lietuvą esanti demokratine respublika. Konstitucijoje buvo nurodyta, kad Steigiamasis seimas yra suvereninės Lietuvos galios išreiškėjas, jam pavedma leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vygdymą, tvirtinti valstybės biudžetą.Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo seimo vaidmenį, Konstitucija sumažino prezidento reikšmę – dabar jo istatymų leidybos teisės tesiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu.Vygdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renkamam prezidentui ir prezidento tvirtinamam Ministrų kabinetui, kuris savo ruoštu buvo atsakingas Steigiamajam seimui: pareiškus nepasitikėjimui Ministrų kabinetas turėjo atsistatydinti.Laikinoji Konstitucija, palyginti su 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, ušplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą įtraukdama į jį dar streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės ir luomų panaikinimą. Išimtis buvo galima tik karo ir valstybei gresiančio pavojaus atveju.Laikinoji Konstitucija nenustatė jos keitimo ir papildymo tvarkos: tai turėjo būti savaime aišku iš Steigiamojo seimo prigimties ir paskirties.Taigi, Steigiamojo seimo išrinkimas ir Laikinosios Konstitucijos priėmimas užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi bei Lietuvos Tarybos veiklos laikotarpį.