Lietuvių kultūros įsijungimas į krikščioniškos europos veiklą

Lietuvos kontaktai su Vakarų Europa prasidėjo jau nuo Romos imperijos laikų. Tačiau kalbėti apie suartėjimą su krikščioniška Europa galime tik nuo vokiečių ordinų atsikraustymo į Pabaltyjį. Pirmoji pagoniškos Lietuvos patirtis nulėmė tolesnius istorinius įvykius. Patirtis tikrai nežadėjo greito krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje, nes jos skleidėjai kryžiuočiai ir kalavijuočiai nešė naująjį tikėjimą kardu ir ugnimi. Lietuviams esant konservatyvia ir karinga tauta, tokia krikščionybės skleidimo forma galėjo susilaukti tik priešiškumo. Tokios istorinės aplinkybės neleido Lietuvai greitai apsikrikštyti ir pilnateisiai įsijungti į Europos kultūrą. Be to nuuolatiniai karai su vokiečių ordinu alino Lietuvos ekonomiką, kas savo ruožtu stabdė vidinės kultūros vystymąsi. Kita vertus kultūriniai santykiai suaktyvėjo, nes buvo pastovūs kontaktai su krikščioniais vokiečiais. Nuo to meto į Lietuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė, atsirado misionieriai vienuoliai. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke, o gal ir kitur buvo katalikų bažnyčių. Prasidėję prekybos santykiai (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Dalis Vakarų Europos pirklių net apsigyveno Lietuvoje. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų, pirklių ir riterių iš Vakarų. Deeja rašto lietuviai neturėjo, todėl kylant valstybei šis būtinumas buvo patenkintas pradėjus naudoti svetimas kalbas. Tuomet buvo laikomasi taisyklės, kad kreipiantis į kurios nors valstybės institucijas ar gyventojus, naudojama tos valstybės raštų kalba. Taigi nuo tų laikų korespondencijai su Vakarų valdovais bu

uvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenančių vienuolių patarnavimais, nes tik jie geriausiai galėjo rašyti lotyniškai. Lotyniškai buvo parašyti tokie dokumentai kaip Gedimino laiškai Hanzos miestams, popiežiui, vienuolių ordinams. Tiesa bendriems su krikščioniais dokumentams vartota buvo ne vien lotynų kalba, bet ir vokiečių, kuria sudarytos 1329 ir 1338 m. sutartys su Livonijos ordinu.

Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų prasideda nuo Jogailos ir Vytauto laikų. Prieš juos eidavo tik diplomatiniai pasikeitimai laiškais ir delegacijomis, o įvedus krikštą, jau norima visai priartinti Lietuvą prie Vakarų Europos, sulyginant ją su visomis kitomis valstybėmis.

Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kultūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. O jie ypač buvo reikalingi diplomatijai ir bažnyčiai. Norėdama tam reikalingų žmonių, ji turėjo juos kviestis iš svetur, daugiausia išš Lenkijos. Šiek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos, bet ir ji dažniausia mokslinosi Lenkijoje. Taip atsirado kultūriniai ryšiai su Lenkija, palaipsniui sulenkinę Lietuvos aukštuomenę.

Po krikšto Lietuvoje reikėjo daug šviesuomenės. Bet , deja, Jogaila ir Vytautas nesirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų, kurios paruoštu mokytų žmonių. Tiesa, lietuviai po krikšto pradėjo lankyti Europos universitetus. Tačiau jų ten studijavo labai nedaug. Buvo bandyta sudaryti sąlygas lietuviams mokytis Prahos universitete, tačiau nebuvimas paskatinimo ir Čekijoje prasidėjusi suirutė nutraukė šį sumanymą.

Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Li
ietuvoje pradėjo rastis mokyklų. Nuo XV a. galo iki XVI a. pradžios jų dar padaugėjo. Bet tikrasis Lietuvos kultūros įsijungimas į Vakarų Europos kultūrą prasidėjo nuo XVI a. pradžios, kada pastebimai pradėjo kilti ekonomika, gyvėti prekyba su užsieniu. Nyko ankstesniųjų laikų karinė-riterinė dvasia, imta labiau rūpintis kultūra, materialine gerove, prabanga. Augo Lietuvos miestai. Vilnius tapo apie XVI a. vidurįvirto vienu svarbiausių politiniu bei kultūriniu centru Rytų Europoje.

Su renesansu prasideda Lietuvos įsiliejimas į Europos kultūrą. Lietuvos feodalinėje visuomenėje daugėjo žmonių, gamybinio darbo nedirbančių, bet gyvenančių iš feodalo pasisavinamo pridedamojo produkto. Tie žmonės – feodalinė inteligentija, gyvenanti didikų dvaruose ir atliekanti protinį darbą už sutartą atlyginimą. Feodalų dvaruose dirbo nemaža ateivių iš Vakarų Europos, ypač iš Italijos. Jie sudarė terpę humanizmui plisti.

Lietuvių tarpe ryškiausiai kaip humanistas pasireiškė Mykolas Lietuvis. Jis lotyniškai parašė politinius memuarus, vyko į diplomatines misijas užsienin. M.Lietuvio išdėstytos mintys dėl bažnyčių, moralės ir teismų šališkumo pilnai atitinka to meto Europos nuotaikom.
M.Lietuvis nebuvo atsitiktinis Europinės kultūros propaguotojas. Mikalajus Husovianas 1523 m. išleido lotyniškai parašytą “Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”. Ši poema buvo parašyta popiežiui Leonui X susidomėjus stumbrais.
Vokietijoje Martino Liuterio pradėta reformacija, reikalaujanti vadovautis Kristaus mokymu, surašytu evangelijoje, bematant rado sekėjų Lietuvoje. Joje dar trūko vienos labai svarbios Europinės kultūros detalės &#
#8211; knygų spausdinimas. Su reformacija siejama pirmos lietuviškos knygos pasirodymas. Žymaus lietuvių kultūros veikėjo A.Kulviečio parengtoje dirvoje buvo M.Mažvydo išleista pirmoji lietuviška knyga. Reformacijos sklidimas Lietuvoje dar karta patvirtina tai, kad Lietuvos kultūra prisijungia prie Europos kultūros.
Kontrreformacijos padarinys buvo jėzuitų įsteigta kolegija, kuri virto universitetu. Pastarasis irgi yra Europinės kultūros atributas.
Reformacija kaip ir kontrreformacija vyko Vakarų Europoje, Lietuva neliko nuošalyje – joje pasikartojo šie visuomeniniai reiškiniai. Nuo to meto Lietuva jau buvo dalis Europos, kurios pulsas aiškiai jautėsi Lietuvos tiek politiniame tiek visuomenineme gyvenime.Lietuvos įsitraukimas į Europos kultūrinę veiklą buvo sunkus ir ilgas, su skaudžiomis pasėkmėmis. Jei ji būtų galėjusi anksčiau apsikrikštyti ir žengti kartu su likusia žemyno dalimi gal Lietuva būtu mažiau priklausoma nuo Lenkijos ir atspari polonizacijai. Bet susiklosčius istorinėms sąlygoms Lietuva gana vėlai įsijungė į Europos kultūrinę veiklą ir jai visa laiką reikėjo vytis ir siekti vienodo išsivystymo su kaimyninėmis valstybėmis. Šito padariniai jaučiami dar ir šiandien – nėra tvirtų kultūrinių ir politinių tradicijų. Tiesa, nereikia užmiršti paskutiniojo šimtmečio, bet jį taip pat sąlygojo tautinių tradicijų nebrandumas.

Literatūra:
1. A. Gumuliauskas. “Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybingumo atkūrimo”. Vilnius: “Debesija”, 1993 m.
2. “Lietuvos literatūros istorija” , I tomas. Vilnius:”Vaga” ,1979 m.
3. A. Šapoka. “Lietuvos istorija”. Vilnius:”Mokslas”,1989 m.
4. “Lietuvių enciklopedija”, V tomas, “Lietuva”. Vilnius:”Lietuvos enciklopedijų redakcija”, 1990 m.

Leave a Comment