Mindaugas (žuvo 1263 m. rudenį). Pirmasis žinomas Lietuvos valdovas (1238–1263). Krikštijosi, iš popiežiaus gavo karaliaus karūną ir 10-čiai metų įtraukė Lietuvos Karalystę į katalikiškosios Europos politinę sistemą. Sustiprino karaliaus (didžiojo kunigaikščio) valdžią. Traidenis (mirė 1281 m.). Lietuvos didysis kunigaikštis (1269–1281). Apgynė Lietuvos valstybės žemę nuo kryžiuočių antpuolių. Jo valdymo metais buvo pasiektos pergalės prieš Livonijos kryžiuočius Karusės ir Aizkrauklės mūšiuose. Sudarė sąjungą su Mazovija. Vytenis (mirė apie 1315 m.). Lietuvos didysis kunigaikštis (1295–1315). Pasiekė pergalę prieš lenkus Trojanovo mūšyje ir prieš Livonijos kryžiuočius Turaidos (Gaujos) mūšyje. Sudarė sąjungą su Ryga. Sustiprino Lietuvos vakarinio pasienio apsaugą. Gediminas (mirė 1341 m.). Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341). Išplėtė Lietuvos teritoriją ir įtakos zoną Rusios žemėse. Įtvirtino Vilnių kaip Lietuvos sostinę. Plėtojo diplomatinius santykius su Vakarų Europa, sudarė sąjungą su Lenkija, Novgorodo žeme ir Tverės kunigaikštyste. Vytautas (apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose – 1430 m. spalio 27 d. Naujuosiuose Trakuose). Lietuvos didysis kunigaikštis (1392–1430). Įtvirtino Lietuvos savarankiškumą sąjungoje su Lenkija. Sueuropino Lietuvos valstybę bei visuomenę, sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią. 1410 m. Žalgirio mūšyje pasiekė lemiamą pergalę prieš kryžiuočius. Išplėtojo parapinių bažnyčių tinklą, įkūrė Žemaičių vyskupiją. Algirdas (mirė 1377 m. gegužės 24 d.). Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377). Maksimaliai išplėtė Lietuvos teritoriją Rusioje, varžėsi su Maskvos kunigaikščiu dėl valdžios visai Rusiai. Pasiekė pergalę prieš totorius Mėlynųjų Vandenų mūšyje (1363 m.). Algirdas (mirė 1377 m. gegužės 24 d.). Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377). Maksimaliai išplėtė Lietuvos teritoriją Rusioje, varžėsi su Maskvos kunigaikščiu dėl valdžios visai Rusiai. Pasiekė pergalę prieš totorius Mėlynųjų Vandenų mūšyje (1363 m.). Jogaila (1351 m. – 1434 m. birželio 1 d. Gorodoke, dabar Lvovo sritis). Lietuvos didysis kunigaikštis (1377–1381, 1382–1386), Lenkijos karalius ir Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis (1386–1434). 1385 m. sudarė Krėvos uniją, kuri padėjo pagrindą būsimai Lenkijos ir Lietuvos valstybei. Įvedė Lietuvoje krikščionybę, suteikė pirmąją privilegiją bajorams ir Magdeburgo teises Vilniui, pirmajam savivaldžiam Lietuvos miestui. 1400 m. atnaujino Krokuvos universitetą, kuris padėjo sukrikščioninti Lietuvą. Kęstutis (žuvo 1382 m. rugpjūčio 15 d. Krėvoje). Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382), Trakų kunigaikštis (1337–1382). Apgynė vakarinę Lietuvos sieną intensyviausių kovų su kryžiuočiais metu.Kęstutis ir Algirdas Lietuvai paliko nepakartotą broliško valdovų bendradarbiavimo pavyzdį – parodė, kad tik vienybė ir abipusė parama tautai ir valstybei garantuoja gerovę bei saugų gyvenimą. Jonas Goštautas (mirė 1458 m.). Nuosekliai gynė Lietuvos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Iškilo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Jo vadovaujami lietuvių ponai 1440 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinko Jogailos sūnų Kazimierą. Dėl to unijiniai ryšiai su Lenkija nutrūko. Padėjo normalizuoti santykius su žemaičiais, nepatenkintais Kazimieru (1441–1442), slopinti bruzdėjimus Smolenske ir Kijeve. Prisidėjo atimant iš Mozūrijos Palenkę (1444). Didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaro maršalka (1426), Smolensko vietininkas (1436), Trakų vaivada ir LDK kancleris (1443). Kazimieras Jogailaitis (1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje – 1492 m. birželio 7 d. Gardine). Didysis Lietuvos kunigaikštis (1440–1492) ir Lenkijos karalius (1447–1492). 1468 m. kartu su Lietuvos ponų taryba aprobavo Teisyną – pirmąjį rašytinį Lietuvių teisės kodeksą. Mokėjo lietuvių kalbą, žinojo tautos papročius. Galutinai teisiškai sunormino Lietuvos santykius su Žemaitija, Lietuvai sugrąžino Mozūrijos užimtą Palenkę. 1447 m. tapęs Lenkijos karaliumi, suteikė Lietuvos bajorams privilegiją, kuria praplėtė jų teises ir laisves: karo tarnyba tapo pagrindine ir vienintele bajoro prievole. Dideles Smolensko ir Kijevo kunigaikštystes pavertė vaivadijomis. Pradėjo pinigų reformą. Šv. Kazimieras (1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje – 1484 m. kovo 4 d. Gardine). Didžiojo kunigaikščio Kazimiero sūnus. Nepaprastų gabumų, išsilavinęs, doras ir taurus “švento gyvenimo vyras”. Lydėdavo tėvą, didįjį kunigaikštį, kelionėse, dalyvavo valstybinėje veikloje. Pasak amžininkų, jo karsto koplyčia nuo XVI a. pradžios garsėjo stebuklais. 1517 m. spalio 4 d. popiežiaus Leono X įsaku sudaryta Kazimiero kanonizacijos komisija. 1602 m. lapkričio 7 d. Kazimieras paskelbtas šventuoju, Lietuvos globėju. Konstantinas Ivanovičius Ostrogiškis (apie 1460–1530). Kunigaikštis, žymus karvedys, laimėjęs 60 mūšių. 1508 m. numalšino promaskvietišką kunigaikščio Mykolo Glinskio sukilimą. Sėkmingai kariavo su Maskvos valstybės kariuomene (1514 m. pergalė prie Oršos), Krymo totoriais (1527 m. pergalė prie Olšanicos). 1528 m., jam būnant LDK didžiuoju etmonu, įvykdytas pirmasis Lietuvos kariuomenės surašymas, sutvarkytos ir sugriežtintos bajorų karinės tarnybos taisyklės. Nuo 1522 m. – Trakų vaivada, Volynės maršalas.
Pranciškus Skorina (1486–1541 arba 1551 m.). Knygų spausdinimo pradininkas Lietuvoje, gudų (dabar baltarusių) literatūrinės kalbos kūrėjas. Vilniuje įkūrė pirmąją Lietuvos spaustuvę, kurioje 1522 m. išleido maldaknygę “Mažoji kelionių knygelė”, 1525 m. – “Apaštalą”. Paduvos (Italija) universitete 1512 m. tapo medicinos daktaru. 1517–1519 m. leido knygas Prahoje. Albertas Goštautas (mirė 1539 m.). Vadovavo rengiant Pirmąjį Lietuvos Statutą (1529). Nuosekliai gynė valstybės savarankiškumą nuo Lenkijos Karalystės, primindamas Vytauto pastangas vainikuotis Lietuvos karaliumi. Lietuvos ponų tarybos narys, nuo 1522 m. – Vilniaus vaivada, LDK kancleris. Pasirūpino, kad mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. būtų paskelbtas didžiuoju kunigaikščiu. Jo pastangomis įkurta savarankiška Lietuvos bernardinų provincija. Ragino išsiųsti iš Lietuvos visus lenkų vienuolius. Turėjo didelę vertingų knygų biblioteką. Abraomas Kulvietis (apie 1510 m. Kulvoje – 1545 m. birželio 6 d. Kulvoje). Savo veikla sukūrė prielaidas pirmajai lietuviškai knygai pasirodyti (1547). Reformacijos idėjų skleidėjas Lietuvoje. 1539 m. Vilniuje įsteigė pirmąją aukštesniąją mokyklą ir jai vadovavo. Dėl Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio persekiojimų už reformacijos idėjas 1542 m. pasitraukė į Karaliaučių. 1544 m. tapo Karaliaučiaus universiteto graikų ir hebrajų kalbų profesoriumi. Į lietuvių kalbą išvertė giesmių ir psalmių. Stanislovas Rapolionis (XVI a. pr. netoli Eišiškių – 1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje). Vienas iš lietuviškosios raštijos pradininkų. Rūpinosi lietuviškų raštų leidimu, į lietuvių kalbą vertė Bibliją. Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius (1544). Martynas Mažvydas (apie 1510 m. – 1563 m. gegužės 21 d. Ragainėje). Parengė ir 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą “Katekizmusa prasti žadei”. Vėliau parengė keturias reformatų religines knygas, iš kurių “Giesmės krikščioniškos” (1566–1570 m., 2 dalys) darė didelį poveikį vėlesnių protestantų giesmynų sudarytojams. Žygimantas Augustas (1520 m. rugpjūčio 1 d. Krokuvoje – 1572 m. liepos 7 d. Knišine). Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius. 1547–1551 m. patvirtino visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teises ir privilegijas. Įvykdė žemės ūkio (valakų) reformą (nuo 1547–1557 m.) ir teritorinio administracinio padalijimo bei teismų reformą; patvirtino Antrąjį Lietuvos Statutą (1566). 1561–1562 m. prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungė Livoniją, panaikino Livonijos ordiną. Liublino uniją (1569) sudarė kaip dviejų lygiateisių valstybių federaciją. Leido Lietuvoje kurtis jėzuitų brolijai. Vilniaus jėzuitų kolegijai padovanota asmeninė biblioteka tapo būsimosios Vilniaus universiteto bibliotekos branduoliu. Mikalojus Radvila Rudasis (1512 m. – 1584 m. balandžio 27 d.). Valstybės veikėjas, karvedys, reformacijos šalininkas. 1572–1576 m. buvo tikrasis Lietuvos valdovas. Livonijos kare (1558–1583) 1564 m. laimėjo Ulos mūšį. Priešinosi unijai su Lenkija. Lietuvos didysis etmonas (1553), Vilniaus vaivada ir LDK kancleris (1566), Olikos ir Nesvyžiaus kunigaikštis (nuo 1547). Rėmė Vilniaus evangelikus reformatus, Biržuose jiems įsteigė mokyklą. Mikalojus Radvila Juodasis (1515 m. vasario 4 d. Nesvyžiuje – 1565 m. gegužės 28 d. Lukiškėse, prie Vilniaus). Gynė Lietuvos savarankiškumą. Griežtai pasisakė prieš unijos su Lenkija rengimą. Organizavo poleminės knygos “Pasikalbėjimas lenko su lietuviu” kūrimą ir išleidimą (1565). Lietuvos valstybės ir reformacijos veikėjas, Biržų ir Dubingių kunigaikštis nuo 1547 m., Vilniaus vaivada ir LDK kancleris (1550–1551), Uždauguvio (Livonijos) vietininkas. Evangelikams reformatams 1553 m. pastatydino bažnyčią Vilniuje. Organizavo Biblijos vertimą į lenkų kalbą ir ją išleido Breste 1563 m. Tai buvo pirmoji spausdinta Biblija LDK teritorijoje.Steponas Batoras (1533 m. rugsėjo 28 d. Šomjyje (Rumunija) – 1586 m. gruodžio 12 d. Gardine). Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1576). Raštu pripažino Lietuvos ir Lenkijos lygiateisiškumą federacijoje, įsipareigojo saugoti Lietuvos savarankiškumą. 1579 m. balandžio 1 d. davė privilegiją perorganizuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją ir akademiją į universitetą. 1581 m. įkūrė Lietuvos bajorijos teismų aukščiausią apeliacinę instanciją – Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą. Įvykdė karinę reformą: įvedė pėstininkų iš valstiečių ir husarų, sunkiosios kavalerijos kovinius dalinius, modernizavo artileriją, sudarė inžinerinius kariuomenės dalinius. Sėkmingai užbaigė karą dėl Livonijos, Rusiją nustūmė nuo Baltijos uostų; ketino paversti Rusiją Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasale. Rėmė jėzuitus, Katalikų Bažnyčios pastangas plėsti įtaką Livonijoje ir stačiatikių žemėse. Jonas Bretkūnas (1536 m. Bambliuose (Prūsija) – 1602 m. spalio 10 d. Karaliaučiuje). Prūsijos lietuvių raštijos veikėjas, vertėjas, švietėjas. Parengė ir 1589 m. išleido lietuvių kalba giesmyną “Giesmės duchaunos”, giesmių su natomis rinkinėlį “Kancionalas”, maldaknygę, pamokslų rinkinį “Postilė”. 1579–1590 m. Martyno Liuterio vokiškai išverstą Bibliją išvertė į lietuvių kalbą. Jo darbai turėjo įtakos lietuvių literatūrinės kalbos raidai. Merkelis Giedraitis (apie 1536 m. – 1609 m. balandžio 6 d. Varniuose). Kunigaikštis iš Giedraičių giminės, Žemaičių vyskupas (1576), lietuvių raštijos veikėjas. Priešinosi lenkų kunigų skverbimuisi į lietuvių vyskupijas, rengė lietuviškai mokančius kunigus, globojo Motiejų Stryjkovskį, Mikalojų Daukšą, išleido pastarojo parengtas knygas lietuvių kalba. Reformavo Žemaičių vyskupiją, įkurdamas Virbalio (Užnemunės), Viduklės ir Luokės dekanatus. Mikalojus Daukša (prieš 1538 m. Babėnuose – 1613 m. vasarį Varniuose). Vienas lietuvių raštijos pradininkų. Iš lenkų kalbos išvertė ir išleido J. Ledesmos katekizmą “Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus” (1595). Tai pirmoji lietuvių kalba knyga Lietuvoje. Išvertė J. Vujeko postilę (Postila katolicka, 1599). Gynė lietuvių kalbos teisę tapti valstybine kalba, prisidėjo prie lietuviškosios raštijos plėtojimo. Motiejus Stryjkovskis (apie 1547 m. Strykove (Lenkija) – apie 1593 m.). Istorikas, literatas, poetas. Parašė ir išleido “Lietuvos istoriją” (Kronika Polska, Litewska…, Karaliaučius, 1582). Tai pirmoji spausdinta LDK istorija. Kronika darė poveikį taip pat Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos istorinei raštijai. Veikale aukštinami Lietuvos valdovai ir jų valstybės stiprinimo politika. Gausu vertingų etnografijos, geografijos žinių, lietuvių pagoniškojo tikėjimo ir kalbos faktų. Šiuo veikalu rėmėsi vėlesni istorikai: Albertas Kojelavičius-Vijūkas, Simonas Daukantas ir kt. Mikalojus Radvila Našlaitėlis (1549 m. liepos 2 d. – 1616 m. vasario 28 d. Nesvyžiuje). Lietuvos valstybės ir kultūros veikėjas, kartografas. 1613 m. Amsterdame išleido vieną pirmųjų tikslių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapių. Nuo 1576 m. turėjo spaustuvę Vilniuje, vėliau atitekusią Vilniaus universitetui. Aprašė 1582–1584 m. keliones po Artimuosius Rytus “Kelionė į Jeruzalę” (Hierosolymitana peregrinatio, 1601), kurioje yra daug vertingų etnografijos ir geografijos žinių. 1569–1578 m. – LDK rūmų maršalka, 1578–1580 m. – didysis maršalka, 1590–1604 m. – Trakų vaivada, nuo 1604 m. – Vilniaus vaivada. Leonas Sapiega (lenk. Sapieha) (1557 m. balandžio 4 d. Ostrovne (dab. Baltarusijoje) – 1633 m. liepos 7 d. Vilniuje). Rengė Trečiąjį Lietuvos Statutą (įstatymų kodeksą), įtikino naująjį karalių Zigmantą Vazą patvirtinti jį (1588 m. sausio 27 d.), organizavo jo spausdinimą. Statute vėl buvo uždrausta užsieniečiams, tarp jų ir Lenkijos Karalystės piliečiams, užimti Lietuvoje valstybines pareigas bei gauti iš didžiojo kunigaikščio dovanų žemių. Aktyviai dalyvavo rengiant bažnytinę uniją tarp LDK ir Lenkijos Karalystės stačiatikių bei Katalikų Bažnyčios (sudaryta Breste 1596 m.). Buvo daugelio bažnyčių fundatorius. Nuo 1623 m. – Vilniaus vaivada, nuo 1625 m. – LDK didysis etmonas. Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621 m. rugsėjo 24 d. Chotine (Ukraina). Vienas talentingiausių LDK karo vadų. 1599–1616 m. buvo Žemaitijos seniūnas, 1600–1605 m. – LDK lauko, o nuo 1605 m. – didysis etmonas, nuo 1616 m. – Vilniaus vaivada. 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio (vok. Kircholm, dabar – Latvija) mūšyje jo vadovaujama LDK kariuomenė sutriuškino daugiau nei tris kartus didesnę Švedijos kariuomenę (apie 14 tūkst. žmonių), kuriai vadovavo karalius Karolis IX. Tai buvo didžiausia pergalė prieš švedus Lenkijos ir Lietuvos valstybės kare su Švedija (1600–1629). 1607 m. malšino bajorijos sukilimą (rokošą) prieš karalių Zigmantą Vazą. 1611–1612 ir 1617–1618 m. vadovavo Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenės žygiams į Maskvą. 1614 m. Kražių miestelyje įkūrė Jėzuitų kolegiją – žymiausią XVII–XVIII a. švietimo įstaigą Žemaitijoje. 1621 m. vadovavo Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenei (apie 70 tūkst. žmonių), kuri ties Chotinu (dabar – Ukraina), prie Dnestro upės, atrėmė Turkijos kariuomenės (apie 200 tūkst. žmonių) puolimą. Gynybos metu mirė. Konstantinas Sirvydas (Szyrwid) (tarp 1578 ir 1581 m. – 1631 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje). Vienas lietuvių raštijos pradininkų, leksikografas. Parengė pirmąjį lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodyną (“Trijų kalbų žodynas”, lot. Dictionarium trium linguarum). Pirmasis leidimas išėjo Vilniuje 1620 m., pakartotiniai leidimai – 1631, 1642, 1677 ir 1713 m. Tai vieninteliai Lietuvoje spausdinti lietuvių kalbos žodynai iki pat XIX a. vidurio (iki XIX a. jau buvo parengti ir išleisti lietuvių kalbos žodynai Prūsijoje). Vilniaus universiteto dėstytojas. Albertas Kojelavičius-Vijūkas (lenk. Kojałowicz) (1609 m. Kaune –1677 m. spalio 6 d. Varšuvoje). Įžymus istorikas, heraldikos pradininkas Lietuvoje. Parašė ir išspausdino pirmąją “Lietuvos istoriją” (lot. Historiae Litvaniae, du tomai, 1650–1669 m.). Jo Lietuvos istorija tapo vienu svarbiausių žinių apie Lietuvą šaltiniu kitų Europos kraštų istorikams ir geografams. Aprašė LDK bajorų herbus, parašė žymiausių Lietuvos didikų giminių istorijas. 1650 m. išleido knygą apie krikščionybę Lietuvoje (Miscellanea rerum ad statum ecclesiasticum in Magno Lithuaniae Ducatu pertinentia). Danielius Kleinas (1609 m. gegužės 30 d. Tilžėje – 1696 m. lapkričio 28 d. Tilžėje). Parašė ir lotynų kalba išspausdino lietuvių kalbos gramatiką Grammatica Litvanico-Germanicum… (1653 m., Karaliaučius). Pirmą kartą buvo sistemingai aprašyta lietuvių kalbos gramatinė sandara, nustatytos pastovesnės to meto bendrinės lietuvių kalbos normos. Darbas smarkiai paveikė lietuvių kalbos raidą: gramatika vadovavosi beveik visi XVIII a. Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje) išleistų lietuvių kalbos gramatikų autoriai. 1666 m. Karaliaučiuje parengė ir išleido lietuvišką giesmyną “Naujos Giesmju knygos…”, o kaip šio veikalo priedą su atskira paginacija – lietuvišką maldaknygę. Tai buvo ne tik pirmoji spausdinta lietuviška protestantiška, bet ir apskritai – pirmoji lietuviška maldaknygė. Jonušas Radvila (lenk. Radziwiłł) (1612 m. gruodžio 2 d. Papilyje – 1655 m. gruodžio 31 d. Tikocine (Lenkija)). Žymus politikas ir karvedys. 1649 ir 1651 m. prie Lojevo (Baltarusija) sumušė Ukrainos kazokus ir užkirto kelią Ukrainos sukilimui išplisti iš Lenkijos Karalystės į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės slaviškąsias žemes (Gudija, dab. Baltarusija). 1651 m. su LDK kariuomene užėmė Ukrainos politinį ir religinį centrą – Kijevą. Norėdamas apsaugoti LDK nuo visiškos Rusijos okupacijos ir radikaliai pakeisti geopolitinę orientaciją, drauge su 1 134 Lietuvos bajorais 1655 m. spalio 20 d. pasirašė Kėdainių sutartį, kuri nutraukė uniją su Lenkija, ir sudarė naują uniją su Švedija. Karalius Karolis X Gustavas buvo pripažintas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kristijonas Donelaitis (1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose (netoli Gumbinės, dab. Gusevas, Kaliningrado sr.) – 1780 m. vasario 18 d. Tolminkiemyje (dab. Čistyje Prudai, Kaliningrado sr.). Pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. Svarbiausias kūrinys – poema “Metai”, parašyta XVIII a. septintame dešimtmetyje, Liudviko Rėzos pirmą kartą išleista 1818 m. Parašyta toniniu hegzametru, vaizdinga liaudies kalba. “Metai” išversti į daugelį kalbų (vokiečių, rusų, latvių, baltarusių, lenkų, čekų, vengrų, anglų ir kt.). Pasakėčios “Lapės ir gandro česnis”, “Vilks provininks”,”Ąžuols gyrpelnys” – pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Nuo 1743 m. iki gyvenimo pabaigos buvo Tolminkiemio klebonas. Ignotas Jokūbas Masalskis (1727 m. liepos 22 d. Olekšicuose (Gardino sr.) – 1794 m. birželio 28 d. Varšuvoje). Vilniaus vyskupas (nuo 1762 m.). Liberalizavo religinį Lietuvos gyvenimą, reorganizavo diecezinę seminariją, atnaujino jos programą, siekė, kad žemesnieji dvasininkai pastoraciniame darbe vartotų lietuvių kalbą, propagavo fiziokratines idėjas skatindamas remti valstiečių švietimą. 1773–1780 m. – Edukacinės komisijos pirmininkas. Vilniaus vyskupijoje plėtė pradinių mokyklų tinklą, parašė švietėjiškos pakraipos mokyklų nuostatus. LDK politikos ir bažnyčios veikėjas, fiziokratas, meno ir mokslo mecenatas. Rėmė L. Gucevičių, P. Smuglevičių. Jo rūpesčiu ir lėšomis rekonstruota Vilniaus katedra. Martynas Počobutas-Odlianickis (lenk. Poczobutt-Odlanicki) (1728 m. spalio 30 d. Slomiankoje (Gardino sr.) – 1810 m. vasario 7 d. Daugpilyje). Astronomas. Organizavo Vilniaus universiteto Observatorijos priestato (salė ir du paviljonai su sukamaisiais bokštais) statybą, rūpinosi astronomijos instrumentų įsigijimu. Vilniuje stebėjo ir aprašė Saulės ir Mėnulio užtemimus, nustatė Vilniaus geografines koordinates (1766 m. vasario 24 d.). Stebėjo kometas, asteroidus. 1773 m. apskaičiavo 16 žvaigždžių, esančių netoli Skydo žvaigždyno, padėtį danguje. Apskaičiavo Gardino ir patikslino Vilniaus geografinę ilgumą. 1780–1799 m. – Vilniaus universiteto rektorius. Antanas Tyzenhauzas (1733 m. – 1785 m. kovo 31 d. Varšuvoje). Įžymus ūkio plėtojimo iniciatorius LDK. 1765 m. tapo LDK rūmų iždininku, Gardino seniūnu ir karaliaus ekonomijų Lietuvoje valdytoju. Siekdamas gauti daugiau pelno, ekonomijose įsteigė apie 50 įvairių manufaktūrų (daugiausia Gardine). Rūpinosi užsienio prekybos plėtra, sausumos ir vandens kelių tvarkymu (upių, ypač Nemuno vagos, valymu ir gilinimu, kanalų kasimu). Gardine įsteigė pirmąjį LDK botanikos sodą, įkūrė buhalterių, statybininkų, veterinarijos mokyklas. Siuntė jaunuolius mokytis agronomijos į Angliją. Jonas Kristupas Glaubicas (Glaubitz) (mirė 1767 m. kovo 30 d. Vilniuje). Vokiečių kilmės architektas. Nuo 1737 m. kūrė Vilniuje. Kūrybą derino su bendra Vilniaus architektūros mokyklos stiliaus raida. Pagal jo projektus Vilniuje atstatyta ir rekonstruota evangelikų liuteronų bažnyčia, įrengtas rokoko stiliaus interjeras (1738–1744), Šv. Jonų bažnyčios pagrindinis fasadas ir presbiterijos frontonas (1738–1749), Šv. Kotrynos bažnyčia (1741–1743), atstatyta ir rekonstruota Šv. Dvasios cerkvė (1749–1753). Sukūrė senosios Vilniaus sinagogos baroko stiliaus interjerą, pastatė bazilijonų vienuolyno vėlyvojo baroko formų vartus (1761). Po 1737, 1748 ir 1749 m. gaisrų rekonstravo kai kuriuos Vilniaus gyvenamuosius namus. Pastatai pasižymi originaliai interpretuoto lietuviškojo vėlyvojo baroko ir rokoko, kuriam būdingas formų grakštumas bei dekoratyvumas, bruožais. Pranciškus Smuglevičius (Smuglewicz) (1745 m. spalio 6 d. Varšuvoje – 1807 m. rugsėjo 18 d. Vilniuje). Vienas žymiausių Lietuvos dailininkų. Vilniaus universitete įsteigė Piešimo ir tapybos katedrą (1797). Nupiešė Vilniaus architektūros paminklų (pilies, gynybinių sienų, vartų, 1785–1786 m.) vaizdų. Vėliau sukūrė daugiausia istorinio žanro (“Ketverių metų seimo 1791 05 03 sesija”, 1793 m.; “Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos rinkos aikštėje”, 1797 m.; apie 200 piešinių), buitinių, religinių kompozicijų. Nutapė Vilniaus universiteto posėdžių salės freskas. Jo kūryba darė įtaką lietuvių dailės plėtotei. Laurynas Stuoka-Gucevičius (1753 m. Migonyse (Kupiškio r.) – 1798 m. gruodžio 10 d. Vilniuje). Architektas, žymiausias Lietuvos brandžiojo klasicizmo atstovas. Suprojektavo ir rekonstravo Vilniaus rotušę, katedrą, kai kuriuos Verkių rūmų ansamblio (pradėto rekonstruoti M. Knakfuso) pastatus (centrinius rūmus, paviljoną, smuklę), taip pat Vidžių (dab. Baltarusijoje) rotušę ir kt. Pastatams būdingas monumentalumas bei formų didingumas, optimalus statinio ryšys su aplinka. Jo kūryba veikė daugelį klasicizmo laikotarpio Lietuvos architektų. 1793–1794 ir 1797–1798 m. – Vilniaus universiteto profesorius, Architektūros katedros vedėjas. Dalyvavo 1794 m. sukilime. Jokūbas Jasinskis (Jasiński) (1759 ar 1761 m. liepos 24 d. – 1794 m. lapkričio 4 d. Varšuvoje). 1794 m. sukilimo Lietuvoje vadas. Generolas. 1793 m. slapta pradėjo rengti sukilimą, priklausė sukilimo organizatorių radikaliajam sparnui. 1794 m. balandžio 22–23 d. vadovavo išvaduojant Rusijos kariuomenės užimtą Vilnių, balandžio 24 d. Vilniaus rotušės aikštėje paskelbė Lietuvos sukilimo aktą. Nuo 1794 m. gegužės 3 d. – vyriausiasis Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadas. 1794 m. gegužės 7 d. dalyvavo Polianų mūšyje ir privertė Rusijos kariuomenę pasitraukti iš Vilniaus prieigų. Teodoras Narbutas (1784 m. lapkričio 8 d. Šiauruose (Gardino sr.) – 1864 m. lapkričio 27 d. Vilniuje). Pirmasis paskelbė išsamiausią Lietuvos metraščio variantą “Bychovco kroniką” (1846), “Kyburgo dienoraštį” (1856), rinko istorinius šaltinius, vienas pirmųjų ėmė juos skelbti. Iš sukaupto Lietuvos istorijos aktų nuorašų rinkinio parengė Lietuvos istorijos paminklų indeksą, XVII a. pab.–XVIII a. pab. – LDK šaltinių rinkinį. Rinko ir istoriniuose veikaluose panaudojo tautosaką. Nuo 1813 m. atliko archeologinius kasinėjimus. Vilniaus archeologijos komisijos narys. Pradėjo tirti architektūros paminklus. Plėtojo numizmatikos, istorinės geografijos, kultūros istorijos tyrimus. Darbai darė poveikį lietuvių tautiniam sąjūdžiui. Svarbiausias veikalas – “Lietuvių tautos istorija” (1835–1841, devyni tomai). Tai apimtimi didžiausia ir pirmoji atskira nuo Lenkijos Lietuvos istorija (iki 1572 m.). Joachimas Lelevelis (Lelewel) (1786 m. kovo 22 d. Varšuvoje – 1861 m. gegužės 29 d. Paryžiuje). Vilniaus universiteto profesorius, raginęs lietuvius studentus (tarp jų ir Simoną Daukantą) studijuoti savo kalbą ir istoriją, buvo istorinių tyrimų Vilniaus universitete iniciatorius. Svarbiausi jo darbai iš Lietuvos istorijos: “Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais” (1808); “Lietuvos ir Rusios istorija” (1839). Sukauptą biblioteką ir gausią žemėlapių kolekciją testamentu paliko Vilniaus universitetui. Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. Kalviuose – 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje). Pirmasis istorikas, rašęs apie Lietuvos istoriją lietuvių kalba, lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas. Svarbiausi veikalai: “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, “Istorija žemaitiška”; “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”; “Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Savo veikaluose aprašė Lietuvos praeitį nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. Aprašė senosios Lietuvos gamtą, gyventojų verslus, religiją, politinę santvarką, papročius, liaudies žmonių būdo bruožus. Be to, studijavo Lietuvos metriką ir kitus archyvinius dokumentus, parengė lietuvių–lotynų ir lenkų–lietuvių žodynus, vadovėlių, praktinių knygelių valstiečiams. Adomas Mickevičius (Mickiewicz) (1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje (netoli Naugarduko) – 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje (Turkija). Kilme, gyvenimu ir kūryba su Lietuva susijęs žymiausias lenkų literatūros romantikas. 1822–1823 m. Vilniuje išleistas eilėraščių rinkinys “Poezija” davė pradžią lenkų romantizmui. Istorinėse poemose “Gražina”, “Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, jų valingumą, patriotizmą. Jose, kaip ir žymiausioje poemoje “Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų. Kūriniai, ypač istorinės poemos, skatino lietuvių tautinį judėjimą, tautinės savimonės ugdymą, turėjo įtakos lietuvių literatūrai. 1815–1819 m. studijavo Vilniaus universitete. 1817 m. su kitais bendraminčiais įkūrė Filomatų draugiją. Motiejus Valančius (1801 m. vasario 28 d. Nasrėnuose – 1875 m. gegužės 29 d. Kaune). Lietuvių tautinio atgimimo pradininkas. Varnių kunigų seminarijos rektorius (1845–1850), Žemaičių vyskupas (1850). Steigė parapines mokyklas, kuriose mokyta lietuvių kalba. Ragino kunigus dirbti šviečiamąjį darbą, rašyti knygas, rinkti tautosaką. Organizavo Blaivybės sąjūdį. Uždraudus lietuvišką spaudą rūpinosi lietuviškų raštų leidimu Prūsijoje ir jų platinimu Lietuvoje. Įkūrė spaudos rėmėjų ir knygnešių organizaciją. Parašė apie 70 šviečiamojo pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. Juose pateikta XIX a. vidurio Žemaitijos ir Aukštaitijos kaimo buities, materialinės ir dvasinės kultūros faktų, Lietuvos istorijos ir geografijos žinių. Kūriniai žadino tautinį ir pilietinį sąmoningumą. Istorinis veikalas “Žemaičių vyskupystė” (1848) buvo pirmas mokslo veikalas lietuvių kalba. Jame apibūdinama XV–XVI a. vyskupijos raida. 1840–1842 m. Vilniaus, 1842–1845 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Laurynas Ivinskis (apie 1811 m. Bambaluose – 1881 m. liepos 17 d. Milvyduose). Pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas. Jo kalendoriuose buvo populiarinamos mokslo žinios, teikiami praktiniai patarimai valstiečiams, skelbiama grožinė literatūra, vertimai ir tautosaka. Išvertė D. Defo “Robinzono Kruzo” santrauką, Dž. Miltono poemos “Prarastas rojus” 4 giesmes ir kt. Aprašė Lietuvos augalus, kūrė lietuviškąjį augalų vardyną, sudarinėjo herbariumus, parengė grybų atlasą, darbų iš liaudies medicinos, gamtosaugos. Antanas Mackevičius (1828 m. birželio 26 d. netoli Tytuvėnų – 1863 m. gruodžio 28 d. Kaune). Kunigas. Vienas iš 1863 m. sukilimo vadų. 1863 m. pradžioje suorganizavo apie 250 sukilėlių būrį; kovo 8 d. Paberžės bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą, paskelbė atvirą kovą vienvaldystei. Su savo būriu Krekenavos miškuose vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo sukilimą. Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose). Pirmasis atskleidė lietuvių kalbos grožį ir galimybes. Svarbiausius poezijos kūrinius parašė 1857–1863 m. Reikšmingiausias kūrinys – romantinė poema “Anykščių šilelis”, kuriame apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas jo laikotarpio realijoms atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių liaudies engimą. Daug nusipelnė lietuvių dialektologijai: sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją (“Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną”), sukaupė tarminės medžiagos, išvertė į lietuvių kalbą Augusto Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką ir jos pagrindu parašė gramatiką “Kalbamokslis lietuviškos kalbos”, sukūrė kalbos terminų ir originalią rašybą, paremtą kalbos garsų kilmės principu. Vyskupas. 1866–1884 m. Kauno kunigų seminarijos profesorius, nuo 1885 m. – Žemaičių pavyskupis, nuo 1897 m. – Seinų vyskupas. Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) (1845 m. birželio 4 d. Bukantėje –1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje). Pirmoji žymi moteris rašytoja, realizmo srovės lietuvių literatūroje pradininkė. Parašė apie 150 apsakymų, apysakų, apybraižų. Reikšmingiausi kūriniai: “Marti”, “Petras Kurmelis”, “Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės”ir kt. Jurgis Bielinis (1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose – 1918 m. sausio 18 d. Purviškiuose). Sukūrė lietuvių nelegalios spaudos platinimo tinklą, apėmusį daugiausia Vidurio ir Rytų Lietuvą bei Latviją. Slaptąsias lietuviškas mokyklas aprūpindavo vadovėliais. Bendradarbiavo “Aušroje” ir “Varpe”. 1897–1912 m. leido valstiečiams skirtą neperiodinį laikraštį “Baltasis erelis” (išėjo 3 numeriai), kuriame kritikavo Rusijos politiką Lietuvoje. Buvo valdžios persekiojamas. Petras Vileišis (1851 m. sausio 25 d. Mediniuose – 1926 m. rugpjūčio 12 d. Palangoje). Finansavo draudžiamos lietuvių spaudos leidimą, organizavo jos platinimą. 1904 m. Vilniuje įsteigė spaustuvę ir lietuviškų leidinių knygyną. Rusijos valdžios pareigūnams adresuotomis peticijomis siekė lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis grąžinimo. 1904–1907 m. buvo pirmojo legalaus lietuviško dienraščio “Vilniaus žinios” leidėjas ir oficialus redaktorius. 1875–1876 m. nelegaliai leido rankraštinį laikraštį lietuvių kalba “Kalvis melagis”. 1877–1878 m. Peterburge legaliai išspausdino keletą lietuviškų knygų. Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose – 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje). Lietuvių tautinio sąjūdžio ideologas, pirmojo nelegalaus tautinio atgimimo laikraščio “Aušra” (1883 m.) įkūrėjas ir redaktorius. Buvo vienas iš 1905 m. vykusio Lietuvių suvažiavimo – Vilniaus Didžiojo Seimo – iniciatorių, vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius, jos pirmininkas. Redagavo draugijos tęstinį leidinį “Lietuvių tauta”. 1917–1918 m. dalyvavo Lietuvos Tarybos (Valstybės tarybos) darbe, pirmininkavo posėdžiui, kuriame buvo pasirašytas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas, deklaravęs Lietuvos nepriklausomybę. Tyrinėjo Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, rinko tautosaką. Parašė apie 40 darbų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, medicinos. Vincas Kudirka (1858 m. gruodžio 31 d. Paežeriuose – 1899 m. lapkričio 16 d. Naumiestyje). Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos himno (Tautiškos giesmės) autorius. 1889–1905 m. suorganizavo “Varpo”, nelegalaus laikraščio lietuvių kalba, leidimą. Buvo laikraščio idėjinis vadovas, su pertraukomis jį redagavo. Vienas iš lietuvių realistinės satyros, pilietinės ir tautinės poezijos pradininkų. Parašė prozos, poezijos kūrinių, publicistikos ir kritikos straipsnių, vertė, rinko tautosaką, komponavo muziką. Darbuose vyrauja pilietinės tautinės temos, kritikuojama to meto caro rusifikacinė politika, propaguojami demokratijos idealai, smerkiamas politinis despotizmas, žadinamas lietuvių tautinis susipratimas. Be to, buvo vienas žymiausių XIX a. pabaigos lietuvių vertėjų (išvertė Dž. G. Bairono “Kainą”, F. Šilerio “Orleano mergelę”, “Vilių Telį”, J. Slovackio “Mindaugą”, A. Mickevičiaus “Vėlines”). Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje – 1911 m. balandžio 10 d. Pustelnike, netoli Varšuvos). Įžymus dailininkas, kompozitorius. Kūriniai susiję su XIX a. pab.–XX a. pr. Europos, lietuvių liaudies menu, turi simbolizmo, romantizmo, moderno bruožų. Tai originalūs, didelės fantazijos, gilios minties dailės ir muzikos kūriniai, pelnę pasaulio pripažinimą. Jo kūryba turėjo didelės įtakos tolesnei lietuvių profesionaliojo meno raidai.Svarbiausi kūriniai: paveikslai ir jų ciklai “Laidotuvių simfonija”, “Tvanas”, “Para”, “Tiesa”, “Žiema”, “Vasara”, “Zodiakas”; simfoninės poemos “Miške”, “Jūra”. Martynas Jankus (1858 m. rugpjūčio 8 d. – 1946 m. gegužės 23 d. Flensburge (Vokietija). Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, leidėjas. Kovojo prieš Klaipėdos krašto germanizavimą. Propagavo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimo idėją. Buvo vienas laikraščio “Aušra” (1883–1887) įkūrimo iniciatorių, kultūros draugijos “Birutė” steigėjų, laikraščių “Varpas” (1889–1905), “Ūkininkas” (1890–1905) leidėjų. Spaudos draudimo laikotarpiu bendradarbiavo su knygnešiais, organizavo draudžiamų lietuviškų knygų prekybą. 1922 m. pab. – 1923 m. pr. buvo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininkas. Maironis (Jonas Mačiulis) (1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravyje – 1932 m. birželio 28 d. Kaune). Pirmasis lietuvių poezijoje atskleidė lyrikos galimybes visokeriopai išreikšti žmogaus pasaulėvaizdį, vidinio gyvenimo dramatizmą ir dinamiką, davė pradžią pagrindiniams lietuvių lyrikos žanrams ir tipams. Jo eilėraščiuose išreikštos nacionalinio lietuvių judėjimo idėjos. Aukštinama Lietuvos praeitis, liaudis, kaip tautos vertybių puoselėtoja ir saugotoja, smerkiamas Lietuvos bajorijos nutautėjimas, keliama gimtosios kalbos reikšmė, poetizuojamas Lietuvos kraštovaizdis. Išleido lyrikos rinkinį “Pavasario balsai”, poemą “Jaunoji Lietuva”, kur poetiškai įprasmino ir skatino lietuvių tautinį atgimimą. Remdamasis S. Daukanto kūryba parašė populiarią istoriją “Apsakymai apie Lietuvos praeigą”. 1894–1909 m. – Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, 1909–1932 m. – Kauno kunigų seminarijos rektorius, 1922–1932 m. Lietuvos universiteto Moralinės teologijos katedros vedėjas. Vienas iš Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos 1905 m. programos autorių. Kazys Grinius (1866 m. gruodžio 17 d. Selemoje – 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje). Demokratinės santvarkos, pilietinės visuomenės kūrimo Lietuvoje šalininkas ir ideologas. Vienas Lietuvos (Lietuvių) demokratų partijos, įkurtos 1902 m., ir jos programos kūrėjų. 1906 m. partijos programos autorius. Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželis–gruodis). Lietuvių tautinio sąjūdžio liberalinio sparno ideologas, “Varpo” laikraščio bendradarbis, redakcinio komiteto narys, vienas iš redaktorių. Vydūnas (Vilhelmas Storosta) (1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde (Vokietija). Filosofas. Pagrindinis filosofijos veikalas – “Sąmonė”. Jame išdėstyta sava kultūros koncepcija, ypatingą reikšmę skiriant tautai. Tauta žmogui esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo ir gamtiškai, ir dvasiškai. Savo filosofines idėjas taikė kultūrinei veiklai, jomis vadovaudamasis kūrė savitą pasyvaus Rytų Prūsijos lietuvių pasipriešinimo germanizacijai taktiką. Parašė 12 filosofijos veikalų, daugiau kaip 60 filosofinio turinio dramų, istoriosofinių kalbos darbų, autobiografinių knygų, daugybę publicistinių straipsnių. Vaižgantas (Juozas Tumas) (1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose – 1933 m. balandžio 29 d. Kaune). Vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio katalikiškosios srovės ideologų. 1905 m. buvo vienas iš Lietuvių suvažiavimo – Didžiojo Vilniaus Seimo – organizatorių, Lietuvių krikščionių demokratų sąjungos steigėjų. Dalyvavo Lietuvių mokslo, Lietuvių dailės draugijų, “Rūtos” draugijos veikloje. Žymiausi kūriniai: romanas “Pragiedruliai”, apysaka “Dėdės ir dėdienės”. Publicistiniuose straipsniuose reiškė katalikiškosios krypties tautinio sąjūdžio idėjas, kritikavo savo laikotarpio visuomenės kultūrinio ir politinio gyvenimo ydas ir negeroves. Antanas Smetona (1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnyje – 1944 m. sausio 9 d. Klivlende (JAV). Pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. birželio 19 d.). Antrą kartą Lietuvos Respublikos Prezidentu tapo po valstybės perversmo 1926 m. gruodžio 19 d. ir juo buvo iki 1940 m. birželio 15 d. XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, 1917–1919 m. Lietuvos Tarybos pirmininkas, 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš Tautos pažangos partijos steigėjų ir faktiškasis Lietuvių tautininkų sąjungos vadovas (1924–1940). 1940 m. sovietams okupuojant Lietuvą pasisakė už ginkluotą pasipriešinimą agresoriui, tačiau nesulaukęs reikiamos paramos, pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Steponas Kairys (1879 m. sausio 3 d. Užunevėžiuose – 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke (JAV). Pirmasis Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK), sujungusio svarbiausias politines jėgas, pirmininkas (1943–1945). 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš jo autorių, Lietuvos Tarybos narys, ilgametis Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas ir vadovas (1900–1944), inžinierius, Kauno universiteto profesorius. Aktyvus 1905 m. Vilniaus Didžiojo Seimo veikėjas, prezidiumo narys. Pirmojo pasaulinio karo metais daug prisidėjo sušaukiant Lietuvių konferenciją, kaip Lietuvos Tarybos narys nuosekliai gynė krašto nepriklausomybės ir demokratijos idėjas. M. Sleževičiaus vyriausybės ministras (1919), Lietuvos seimų (1920–1927) atstovas. Kazimieras Būga (1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegėje – 1924 m. gruodžio 2 d. Karaliaučiuje). Baltistikos mokslo kūrėjas, ugdęs bendrinę lietuvių kalbą. 1920 m. pradėjo organizuoti etimologinio, istorinio, tezauro tipo “Lietuvių kalbos žodyno” leidimą. Studijoje “Apie lietuvių asmens vardus” padėjo pagrindus lietuvių asmenvardžių tyrimui. Studijoje “Lituanica” pirmasis aiškino seniausius lietuvių skolinius iš rusų kalbos, nustatė jų chronologiją. Studijoje “Visų senieji lietuvių santykiai su germanais” ištyrė seniausius baltų skolinius iš germanų kalbų ir nustatė jų chronologiją. Sukūrė hipotezę apie baltų genčių kilmę, kurią iš dalies patvirtino ir šių dienų mokslas. Jo darbai apie baltų mitologinius vardus ir apskritai mitologiją turėjo didelę reikšmę lietuvių ir indoeuropiečių lyginamajai kalbotyrai. Mykolas Römeris (1880 m. gegužės 7 d. Bagdoniškyje – 1945 m. vasario 22 d. Vilniuje). Žymiausias konstitucinės teisės specialistas tarpukario Lietuvoje. Reikšmingiausi jo darbai: “Valstybė” (2 tomai), “Suverenitetas”, “Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos”, “Konstitucinės institucijos”, “Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose”, “Administracinis teismas”. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, 1927–1939 m. – rektorius. 1932 m. kaip teisėjas ad hoc Hagos tribunole sėkmingai atstovavo Lietuvai jos ginče su Vokietija dėl Klaipėdos. Siekė, kad Lietuvoje būtų kuriama ne nacionalizmo, bet demokratiniais pilietiškumo principais besiremianti visuomenė. Mykolas Sleževičius (1882 m. vasario 21 d. Drembliuose – 1939 m. gruodžio 11 d. Kaune). Vastybės ir visuomenės veikėjas, vienas iš žymiausių liberaliosios srovės ideologų Lietuvoje, publicistas ir redaktorius. 1918 m. gruodžio 26 d. sovietų Rusijos karinės intervencijos metu tapęs 2-ojo Lietuvos ministrų komiteto vadovu daug nuveikė kurdamas Lietuvos kariuomenę, telkdamas krašto jėgas, kaupdamas išteklius kovai prieš agresorius. Vėliau vadovavo Lietuvos Vyriausybės 4-ajam ir 13-ajam ministrų kabinetams, buvo visų demokratiškai renkamų seimų narys, ilgametis Valstiečių liaudininkų sąjungos vadovas. Juozas Tūbelis (1882 m. balandžio 18 d. Ilgalaukiuose – 1939 m. rugsėjo 30 d. Kaune). Ilgametis Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovas nuo 1929 m. rugsėjo 23 d. iki 1938 m. kovo 24 d. Jo pastangomis Lietuvoje išvengta ypač sunkių pasaulio ekonominės krizės (1931–1934) padarinių, pakankamai stabili išliko nacionalinė valiuta – litas. Įvairiuose ministrų kabinetuose buvo žemės ūkio ir valstybės turtų, finansų, švietimo ministras, aktyvus Lietuvos ūkinių organizacijų ir kooperatyvų kūrėjas, Lietuvos banko valdytojas. 1931–1938 m. – Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas, nuosaikios dešiniosios pakraipos politinis veikėjas. Mykolas Biržiška (1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose – 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV). Žymus lietuvių literatūros istorijos tyrinėtojas. Parašė darbų literatūros ir kultūros klausimais, paskelbė daug archyvinės faktografinės medžiagos apie XVIII–XIX a. literatūros ir kultūros raidą. 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. Vilniaus vadavimo sąjungos pirmininkas (1925–1935), Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius. Vincas Krėvė-Mickevičius (1882 m. spalio 19 d. Subartonyse – 1954 m. liepos 7 d. Filadelfijoje (JAV). Vienas žymiausių XX a. pirmos pusės Lietuvos tautinės savimonės formuotojų. Rašytojas, mokslininkas, tautosakos tyrinėtojas, Kauno universiteto profesorius (nuo pat įkūrimo), daugelio literatūros, publicistikos, mokslo leidinių redaktorius. Po sovietų okupacijos aukodamas savo reputaciją ir bandydamas gelbėti žlungančią valstybę sutiko dirbti marionetinėje J. Paleckio vyriausybėje. Kurį laiką ėjo Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigas. 1940 m. liepą nuvykęs į Maskvą susitiko su V. Molotovu turėdamas tikslą apginti dalinį Lietuvos suverenitetą. Šiai misijai žlugus iš Vyriausybės pasitraukė. Nacių valdymo metais viešai pasmerkė sovietų okupacinį režimą. Po karo buvo Pensilvanijos universiteto Filadelfijoje profesorius. Levas Karsavinas (1882 m. gruodžio 1 d. Peterburge – 1952 m. liepos 7 d. Abezėje (Komijos ASSR). Kultūrologas, medievistas, istorikas, filosofas. Nuo 1928 m. Lietuvos, vėliau Vilniaus universiteto profesorius. Lietuvių kalba išleido fundamentalų 5 tomų filosofinį kultūrologinį veikalą “Europos kultūros istorija” (1931–1937 m.). Savo filosofiją glaudžiai siejo su religija, teigdamas, jog visko, kas egzistuoja, pagrindas yra Dievas, tad visuomenės procesus aiškino kaip vientisos krikščioniškosios pasaulėžiūros faktus ir vertybes. Vilniaus dailės muziejaus direktorius (1944–1949 m.). Rusų politinis emigrantas Lietuvoje. Studijavo Peterburgo universitete ir Italijoje, buvo įvairių Peterburgo aukštųjų mokyklų profesorius. Tadas Ivanauskas (1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkoje (Baltarusija) – 1971 m. birželio 1 d. Kaune). Įžymiausias Lietuvos gamtininkas. Įvairiu metu surengė ir dalyvavo mokslinėse ekspedicijose: prie Barenco, Adrijos jūrų, į Estiją, Braziliją, Vidurinę Aziją, Kaukazą ir kt., visur rinkdamas mokslinę zoologijos medžiagą, eksponatus. Ornitologinės stoties prie Ventės rago (1929), Žuvinto rezervato (1937), Kauno zoologijos sodo (1938) įsteigimo iniciatorius. Daugelio mokslo veikalų, populiarių straipsnių apie Lietuvos gamtą autorius. 1920 m. su bendraminčiais Kaune įkūrė Aukštuosius kursus. Akademikas, nusipelnęs mokslo veikėjas, Kauno universiteto profesorius (1922–1940), Vilniaus universiteto profesorius (1956–1964). Studijavo Peterburgo, Paryžiaus universitetuose. Aleksandras Stulginskis (1885 m. vasario 26 d. Kutaliuose – 1969 m. rugsėjo 22 d. Kaune). Antrasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1926 m. birželio 7 d.). Buvo 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, Steigiamojo Seimo (1920–1922) pirmininkas, I, II, III seimų atstovas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kabinetų narys (1918–1919), vienas iš Lietuvių krikščionių demokratų partijos organizatorių, faktiškasis Lietuvių ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmasis jos pirmininkas. Mykolas Krupavičius (1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje – 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje). Radikaliosios žemės reformos tarpukario Lietuvoje iniciatorius ir vykdytojas. Vienas iš Lietuvių krikščionių demokratų partijos kūrėjų, krikščionių demokratų daugumos seimuose lyderis (1920–1926), Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas (1944–1955). 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, memorandumu kreipėsi į komunistinę J. Paleckio vyriausybę, gindamas Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Nacių okupacijos metais kartu su K. Griniumi, J. Aleksa protestavo prieš krašto kolonizavimo, Lietuvos žydų naikinimo politiką. Vladas Jurgutis (1885 m. lapkričio 17 d. Palangoje – 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje). Faktiškasis pinigų emisijos politikos vykdytojas. Jo pastangomis Lietuva pirmą kartą savo valstybingumo istorijoje sukūrė Centrinį banką (1922 m. rugsėjo 27 d.) ir viena pirmųjų tarp Europos valstybių stabilizavo valiutą. Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos banko valdytojas (1922–1929). Kipras Petrauskas (1885 m. lapkričio 23 d. Ceikiniuose – 1968 m. sausio 17 d. Vilniuje). Pirmasis lietuvis – pasaulinio garso dainininkas (tenoras). 1920 m. kartu su J. Naujaliu, J. Tallat-Kelpša įkūrė Lietuvos operos teatrą. Jame pastatė pirmąjį veikalą – Dž. Verdžio (G. Verdi) “Traviatą”; joje atliko Alfredo vaidmenį. 1911 m. baigęs Peterburgo konservatoriją, debiutavo Maskvos didžiajame teatre. Lietuvos operos teatre dainavo iki 1958 m., sukūrė ir atliko daugelį lyrinio tenoro partijų. 1925–1928 m. su Rusijos legendiniu operos daininku F. Šaliapinu dalyvavo gastrolėse Vokietijoje, Ispanijoje, vėliau Prancūzijoje. Stasys Šalkauskis (1886 m. balandžio 16 d. Ariogaloje – 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose). Įžymus katalikų filosofas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos įkūrėjas (1922). Aukštino dvasinę kultūrą, propagavo tikėjimo ir pažinimo harmoniją, lietuvių tautinės kultūros savitumą siejo su Rytų ir Vakarų tautų kultūrų sinteze. Parengė pedagogikos kursus, skirtus religiniam auklėjimui Lietuvoje, kūrė lietuviškąją filosofijos terminiją. Lietuvos ateitininkų organizacijos įkūrėjas ir vadovas. Pedagogas, paskutinis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius nepriklausomoje Lietuvoje (1939–1940). Bendradarbiavo katalikų žurnaluose “Romuva”, “Židinys”, “Logos”, “Soter”, dirbo redaktoriumi. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893 m. kovo 10 d. Linkavičiuose – 1993 m. gegužės 21 d. Vilniuje). Vienas iš žymiausių tarpukario nepriklausomos Lietuvos architektų. Daugelio administracinės, visuomeninės, kultūrinės, pramoninės paskirties pastatų laikinojoje sostinėje Kaune ir kituose Lietuvos miestuose projektų autorius. Kaune suprojektavo Savivaldybės, Prekybos ir pramonės, Kūno kultūros, Pieno centro rūmus ir kitus pastatus, turėjusius ypatingos svarbos moderninant miesto architektūrą. Pastatams būdingos darnios proporcijos, formų ritmika, funkcinis ir konstrukcinis tikslingumas, darni sąsaja su aplinka. Lietuvos kariuomenės savanoris, nepriklausomybės kovų (1918–1920) dalyvis. 1925 m. baigė Romos aukštąją architektūros mokyklą. 1939 m. Lietuvai atgavus istorinę sostinę Vilnių, buvo jo vyriausiasis inžinierius ir architektas. Kazys Škirpa (1895 m. vasario 18 d. Nemajūnuose – 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone). Nepriklausomybės kovų (1918–1920) dalyvis, Lietuvos kariuomenės generalinis štabo pulkininkas. Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos Ženevoje, pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje, Vokietijoje. 1940 m. Lietuvai praradus nepriklausomybę buvo vienas iš politinių veikėjų, okupacijų sąlygomis ryžtingiausiai gynusių tautos teisę į valstybingumą. 1940 m. Berlyne suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), visuotiniu tautos sukilimu siekusį kurti Lietuvos valstybingumą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministru Pirmininku, tačiau nacistų izoliuotas nuo politinės veiklos Vokietijoje. 1949 m. emigravęs į JAV, dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje, vienijo politinių partijų, organizacijų ir sambūrių pastangas siekiant pašalinti sovietinę okupaciją Lietuvoje. Steponas Darius (1896 m. sausio 8 d. Rubiškėje – 1933 m. liepos 17 d. prie Soldino (Lenkija). Lietuvių tautinio patriotizmo žadintojas, sportinio sąjūdžio Lietuvoje entuziastas. Kartu su Stasiu Girėnu 1933 m. liepos 15–17 d. lėktuvu “Lituanica” perskrido Atlantą, iš viso nuskrido apie 9 650 km. Tragiškai žuvo Soldino miške. Navigacijos požiūriu tai buvo tiksliausias skrydis per Atlantą, o pagal įveiktą atstumą – antras pasaulyje. Lakūnai tapo lietuvių tautos simboliu, skatinančiu jaunimą dideliems žygiams ir pergalėms. Balys Sruoga (1896 m. vasario 2 d. Baibokuose – 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje). Modernaus poetinio mąstymo Lietuvoje pradininkas, poetas, publicistas. Reikšminga kūrybos dalis – dramaturgija, ypač istorinės dramos, jose plėtojo istorinę tematiką, poetiškai nušvietė tautos kovą dėl valstybingumo ir laisvės, gvildeno asmenybės ir tautos likimo sąsajas. Lietuvių tautai griežtai pasipriešinus nacių Vokietijos karinėms mobilizacijoms, 1943 m. su 46 lietuvių inteligentų įkaitų grupe buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Išgyvenimus aprašė beletrizuotų atsiminimų knygoje “Dievų miškas”. Joje savitai, ironiškomis intonacijomis atskleidė nacistinę žmonių naikinimo ir dehumanizavimo sistemą. Antanas Maceina (1908 m. sausio 27 d. Bagrėne – 1987 m. sausio 27 d. Brebersdorfe (VFR). Moderniosios katalikiškosios krypties lietuvių filosofijos kūrėjas ir ideologas. Nutolęs nuo savo mokytojo S. Šalkauskio idėjų, sukūrė savitą kultūros ir filosofijos interpretacijos modelį, pagal kurį kultūra, kaip gamtos ir žmogaus dvasios sintezė, galutinai įprasminama religijos. Socialinę problematiką perkėlęs į moralės plotmę, skelbė krikščioniškojo visuomenės solidarumo teoriją. Filosofiją ir pedagogiką studijavo Lietuvos universitete, Liuveno, Fribūro, Strasbūro, Briuselio universitetuose. Nuo 1935 m. dėstė pedagogiką Vytauto Didžiojo universitete. Zenonas Ivinskis (1908 m. gegužės 25 d. Kaušėnuose – 1971 m. gruodžio 24 d. Bonoje). Pirmasis parašė mokslinių tyrimų duomenimis paremtą Lietuvos istoriją, atskleidžiančią jos istorinį procesą. Pagrindinis darbas – “Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties” (išleistas Romoje 1978 m.), pagrįstas gausiais istoriniais šaltiniais ir literatūra. Jonas Žemaitis (1909 m. kovo 15 d. Palangoje – 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvoje). Vienas iš pokario antisovietinės ginkluotosios pasipriešinimo kovos vadų. Siekė centralizuoti visą Lietuvos ginkluotą pogrindį, sudaryti bendrą partizanų vadovybę. 1949 m. vasarį sušaukė Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą ir įkūrė jungtinę pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Jam vadovaujant parengti pagrindiniai LLKS dokumentai (LLKS tarybos priimtoje politinėje deklaracijoje buvo konstatuojama, jog Taryba yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs jos politinei ir karinei išlaisvinimo kovai siekiant atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką). Daug nusipelnė parengiant ir realizuojant partizaninės kovos strategiją ir taktiką, atkuriant sunaikintas LLKS organizacines struktūras. Suteiktas partizanų aukščiausias – generolo – karinis laipsnis. Čekistų paimtas nelaisvėn, nuteistas ir sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Algirdas Julius Greimas (1917 m. kovo 9 d. Tuloje – 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje). Vienas žymiausių pasaulio semiotikų. 1965–1968 m. – Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinis sekretorius, 1969–1971 m. – Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Ubine (Italija) mokslinis vadovas. Gyvendamas Paryžiuje (nuo 1965 m.) vadovavo semiolingvistinių tyrimų grupei bei specialiam seminarui, iš kurio susiformavo garsi Paryžiaus mokykla (Ecole de Paris). Sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų sudarymo ir funkcionavimo universaliuosius principus, tų sistemų ryšius bei sąveiką. Jo prancūzų kalba parašyti mokslo darbai (“Struktūrinė semantika”, “Semiotika: aiškinamasis kalbos teorijos žodynas”, “Semiotika ir socialiniai mokslai” ir kt.) yra išversti į daugelį pasaulio kalbų. Studijoje “Apie dievus ir žmones” nagrinėjo lietuvių mitologijos problemas, pritaikydamas semiotikos metodus. Marija Alseikaitė-Gimbutienė (1921 m. sausio 23 d. Vilniuje – 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele (JAV). Archeologė, archeomitologė, baltų kultūros puoselėtoja. Darbuose atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys. Atliko archeologinius tyrimus Balkanų šalyse, Graikijoje. Remdamasis šiais tyrimais parašė darbų apie dievus ir deives. Taip pat parašė straipsnių ir veikalų Rytų Europos archeologijos ir lietuvių mitologijos klausimais. 1993 m. už knygą “Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddes: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo-Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus). Juozas Lukša (1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdyje – 1951 m. rugsėjo 4 d. prie Pažėrų). Pokario antisovietinės ginkluotosios pasipriešinimo kovos veikėjas. Aktyviai dalyvavo kuriant ir stiprinant pogrindžio ginkluotųjų pajėgų struktūras, bendrą krašto vadovybę, atskleidė sovietinio saugumo bandymus infiltruoti į ją savo agentus. 1947 m. kartu su kitais partizanais du kartus pralaužė “geležinę uždangą” ir pasiekė Vakarus. Popiežiui Pijui XII nugabeno Lietuvos katalikų laišką, dokumentinės medžiagos apie padėtį Lietuvoje, atkūrė ryšius su išeivijos politiniais veikėjais, ieškojo kovotojams realios materialinės ir politinės paramos. 1949 m. paskirtas LLKS atstovu užsienyje. 1950 m., gyvendamas Prancūzijoje, parašė knygą “Partizanai už geležinės uždangos”. Grįžęs į Lietuvą žuvo kautynėse. Vienam iš nedaugelio buvo suteiktas aukščiausias partizanų apdovanojimas – Laisvės kovos karžygio vardas.