„Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje“

3391 0

Lietuvos įjungimas į Rusijos imperijos sudėtį (1795 m.)

Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Lietuva galutinai pateko Rusijos imperijos žinion. Rusijos valdžia norėjo integruoti naujai prijungtas žemes į imperiją, palaipsniui pašalindama senosios tvarkos likučius, taip pat siekė suformuoti lojalių, atsidavusių monarcho sostui piliečių sluoksnį. Caro valdžia stengėsi reguliuoti visuomeninį ir politinį gyvenimą, pamažu priintegruodama prijungtą kraštą į valstybę. Šios politikos įgyvendinimą lėmė tarptautinės politikos aplinkybės, imperijos vidaus padėtis bei valdovų ir valdančiųjų pažiūros.

Vienu pirmųjų žingsnių integruojant kraštą į imperiją buvo naujų administracinių vienetų įsteigimas. 1795 m. prie Rusijos prrijungus paskutiniąsias LDK žemes, Buvo sukurta Vilniaus gubernija. Per trumpą laiką rusų valdžia atliko dar kelis perskirstymus. Vilniaus ir Slonino gubernijos sujungtos į Lietuvos guberniją. Pasirodė, kad naujai suformuotas administracinis vienetas buvo per didelis. Todėl jau 1801 m. jis buvo performuotas į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas, Toks administracinis padalijimas su kai nedideliais pakeitimais išliko iki pat 1843 metų.

Jekaterina II (valdė LDK žemes 1792-1796 m.) LDK žemių prijungimą prie Rusijos Europos akyse siekė pateisinti istoriniu argumentu. Ji teigė, kad susigražino tai, kas priklausė joo pirmtakams – Kijevo Rusios kunigaikščiams.

Siekdama kuo greičiau Lietuvą integruoti į Rusijos imperiją, 1795 m. Jekaterina ėmėsi praktinių darbų. 1796 m. Rusijos pavyzdžiu buvo pradėta kurti nauja Lietuvos administracinė sistema. Pačius aukščiausius postus gubernijų įstaigų aparate užėmė atvyk rusų tautybės valdininkai. Žemesni postai, trūkstant iš

šsilavinusių rusų valdininkų, atiteko vietiniams.

Lietuvoje Rusija paliko galioti senąją teismų tvarką. Paremtą III-uoju Lietuvos statutu: bajorams apskrityse – Pilies ir Žemės teismus (pirmieji nagrinėjo baudžiamąsias ir svarbiausiai civilines bylas, antrieji – civilines bylas), miestuose magistratus. Teismai turėjo vadovautis Lietuvos statutu ir kitais imperijoje galiojusiais įstatymais. Finansinio pobūdžio bylas, susijusias su miesto pajamomis, iždo reikalais, sprendė gubernijos rūmų teismas, veikęs 1795-1804 metais. Aukščiausiu apeliaciniu teismu buvo Valdantysis senatas Peterburge.

Rusijos imperijos valdovė taip pat galvojo apie patikimo sluoksnio sudarymą, todėl valstybiniai dvarai buvo atidavinėjami rusų bajorams.

Mirus Jekaterinai II, 1796 m. sostą užėmė Pavlas I (valdė 1801-1825 m.). Pavlas I Lietuvoje laikėsi skirtingos negu motina politikos. Jis amnestavo daugelį 1794 m. sukilėlių. Gražino dvarus arba išmokėjo kompensacijas tremtiniams, taip pat jis beveik nekeitė senosios švietimo sistemos. Skaudesnis Lietuvos gyventojams buuvo tik mokesčių padidinimas ir rekrutų prievolės (25 tarnybos metai) įvedimas.

1801 m. Pavlas I sąmokslininkų buvo nužudytas. Imperatoriumi tapo jo sūnus Aleksandras I (valdė 1801-1825 m.). Jis su savo draugais, tarp kurių buvo ir kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis, galvojo apie liberalias reformas. Net būta sumanymų išlaisvinti valstiečius. Vis dėlto pradėtos reformos netapo tokios radikalios, Rusija tam nebuvo pasiruošusi.

Lietuvai reikšmingiausia buvo 1802-1804 m. švietimo reforma. Rusijoje ji vykdyta, remiantis Edukacinės komisijos mokyklų reformos principu. Reformuodama švietimo sistemą, valstybė rūpinosi ne tiek pačia švietimo plėtra, o vi
isuomenės kontrole su švietimo pagalba. 1803 m. buvo įsteigta Vilniaus imperatoriškas universitetas. Universiteto globėju buvo paskirtas A. J. Čartoriskis. Jis buvo tarpininku tarp universiteto ir Rusijos imperijos Liaudies švietimo ministerijos. A. J. Čartoriskis, naudodamasis Vilniaus švietimo apygardos (į jos sudėtį įėjo buvusios LDK žemės) įsteigimu, siekė atkurti LDK.

Realesnė galimybė A. J. Čartoriskis įgyvendinti savo planą atsirado XIX a. 1 dešimtmečio pabaigoje. Tuo metu, susiklosčius palankei tarptautinei padėčiai (1807 m. Napoleonas įsteigė Varšuvos kunigaikštystę), Aleksandrui I buvo pateiktas Lietuvos didikų sukurtas (parengė Mykolas Kleopas Oginskis) LDK atkūrimo (išliekant Rusijos pavaldumui) projektas, bet, Napoleonui užpuolus Rusiją, jis liko nepatvirtintas. Laimėjęs karą prieš Napoleoną, Aleksandras I neatkūrė LDK ir Lietuvos neprijungė prie Lenkijos karalystės. Jo valdymo metais Lietuva buvo vis labiau integruojama į imperiją, kartu naikinant jos institucinius, teisiniu, socialinius savitumus, tačiau pradėtos vykdyti švietimo reformos sudarė sąlygas Vilniui tapti Europinės kultūros centru. Apskritai Jekaterinos II, Pavlo I ir Aleksandro I politiką galima vertinti tik kaip dalinę unifikaciją. Pirmaisiais pookupaciniais dešimtmečiais buvusios lietuviškos gubernijos išlaikė teisinį ir luominį savivaldos savitumą. Jose ir toliau galiojo III-asis Lietuvos statutas. Magdeburgo teisė, veikė Pilies ir Žemės teismai.

Mirus Aleksandrui I bei nepavykus dekabristų perversmui, 1825 m. į sostą atėjo trečiasis Pavlo I sūnus Nikolajus I (valdė 1825-1855 m.). Viena pagrindinių jo veiklos krypčių buvo policinė va
aldžios organų ir visuomenės priežiūra. Tam 1826 m. įkurta slaptoji policija su daugybe šnipų. Be to, pakeista pati policijos organizacija, ją biurokratizuojant ir unifikuojant. Vis dėl to šių priemonių neužteko visiškai kontroliuoti visuomenę, todėl sukurta rusų tautos ideologija. 1833 m. Rusijos švietimo ministras ją nusakė trumpa formule: „Patvaldybė, stačiatikybė, tautiškumas“. Nors ši ideologija buvo skirta rusams, po 1831 m. sukilimo ji pradėta taikyti ir Lietuvoje.

Peterburgas ir jo administracija pirmiausiai siekė užgniaužti bajorijos puoselėjamas Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo idėjas. Kovoti pradėta prieš bajoriją kaip revoliucingiausią sluoksnį. Pirmiausiai siekta išstumti iš viešojo gyvenimo lenkų kalbą, o kartu ir bajoriškąją kultūrą. Peterburgo valdžia numanė sunaikinti politinį bei kultūrinį Lietuvos savitumą. V4liau 6i politika buvo vadinama „rusų pradų atkūrimu“ („lenkų pradų naikinimu“). Ji buvo grindžiama teorija, kad LDK iki Liublino unijos buvo rusų valstybė ir tik po to ją lenkai polonizavo. Lenkiškai kalbančių bajorų caro valdžia ėmė laikyti lankeis, o lietuvius valstiečius siekė surusinti (valstiečius aktyviau rusinti pradėta po 1863 m.). Valdžia šią politiką stengėsi įgyvendinti iki pat 1905 metų. Pagrindinis principas: ko nepajėgi kontroliuoti – tą reikia uždrausti uždaryti.

1831 m. nulenkinimo ir Lietuvos integracijos programą sukūrė tuometinis Gardino gubernatorius Michailas Muravjovas. Joje buvo numatytas administracijos pareigūnų pakeitimas rusais, Lietuvos statuto veikimo sustabdymas, Vilniaus universiteto uždarymas, bajorijos luomo teisių susiaurinimas, Bažnyčios te
eisinis ir ekonominis suvaržymas.

Po sukilimo numalšinimo programą pradėta įgyvendinti. Po 1831 m. aukštais administracijos pareigūnais bei policijos ir pašto tarnautojais galėjo būti tik rusai, valdžios įstaigose įvesta rusų kalba, 1840 m. panaikintas Lietuvos statuto galiojimas, smulkiuosius bajorus stengtasi priskirti žemesniems sluoksniams, pradėtos siaurinti Bažnyčios ekonominės galios.

Caro valdžiai nepavyko įgyvendinti visų programos nuostatų, apsiribota atskirų institucijų uždarymu ir varžymu. 1831 m. laikinai (iki 1850 m.) likviduota Vilniaus švietimo apygarda, 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas ( kurį laiką dar veikė Medicinos-chirurgijos akademija ir Romos katalikų dvasinė akademija). Dėl šių veiksmų Vilnius, buvęs europinio lygio kultūros centru, ypač nukentėjo ir pamažu ėmė provincialėti.

Caro valdžios veiksmai ypatingai pakenkė švietimui. Dešimtmečio pabaigoje uždarytos Vilniuje veikusios aukštosios mokyklos. Vidurinėse mokyklose įsakytą rusų kalbą padaryti dėstomuoju dalyku. Mokyklose turėjo dirbti rusų tautybės mokytojai. Daugelis vidurinių ir pradinių mokyklų uždarytos ar pačios užsidarė, o likusiųjų mokymo lygis krito. Rusinimas pakenkė ir lenkiškajai Vilniaus periodikai. Tuo metu lenkų kalba buvo leidžiamas tik vienas laikraštis.

Reikšminga Nikolajus I politikos įgyvendinimo priemonė buvo cenzūra. Vilniaus cenzūros komitetas kontroliavo visus leidžiamus ir įvežamus leidinius. Su cenzūros pagalba siekiama pritaikyti Lietuvos visuomenę prie Rusijos politinės ir socialinės struktūros ir atverti kelią oficialiosios ideologijos propaguojamoms vertybėms.

Nikolajus I politika nebuvo nukreipta prieš lietuvių kalbą. Kitaip negu lenkų (dominuojančio bajorų luomo kalba), lietuvių kalba traktuota kaip neutrali. Tai parodo ir valdžios leidimas 1841 m. steigti prie Žemaičių vyskupystės bažnytines mokyklas (įsteigta apie 200). Jų dėka kai kurios Žemaitijos parapijos daugia nei pusė gyventojų pramoko skaityti.

Peterburgo valdžia, numalšinusi sukilimą, ėmėsi priemonių ir prieš Lenkijos karalystę, turėjusi ą plačią autonomiją (seimas, atskira kariuomenė), kurią garantavo Aleksandro I pasirašyta konstitucija. 1832 m. panaikinama karalystėje galiojusi konstitucija, o visos valdymo institucijos tampa tiesiogiai priklausomos nuo Peterburgo (seimas ir kariuomenė panaikinami), taip Lenkijos karalystė netenka autonomijos. Lenkijos karalystė, kitaip kaip Šiaurės vakarų krašto gubernijose, nesigriebia nulenkinimo politikos, caro valdžia suprato, kad tai padaryti nerealu.

Nikolajus I vykdyta rusinimo ir nulenkinimo politika nepasiekė pagrindinių savo tikslų. Rusintojai tik pristabdė Lietuvos kultūrinę plėtrą, tačiau jiems nepavyko pakeisti religinio, tautinio ir socialinio Lietuvos paveikslo. Bajorija sugebėjo pasipriešinti rusintojų kėslams.

1856 m. Rusija pralaimėjo Krymo karą Turkijai ir jos Vakarų sąjungininkėms Anglijai bei Prancūzijai. Šį pralaimėjimą nulėmė ekonominis, techninis ir karinis Rusijos atsilikimas. Norint Rusijoje pakeisti susidariusią situaciją, reikėjo imtis radikalių reformų.

Po Nikolajus I mirties 1855 m. buvusią padėtį teko taisyti jo vyriausiajam sūnui Aleksandrui II (valdė 1855-1881 m.). Jis nedelsdamas ėmėsi reformų. Pirmiausiai siekė panaikinti baudžiavą, todėl buvo priverstas valstybėje sumažinti policinę kontrolę. Valstybėje prasidėjo politinio atšilimo laikotarpis.

Tuo metu bajorai ir inteligentai daugiausiai vilčių siejo su 1855 m. pradėjusia veikti laikinąją archeologijos komisija ir Senienų muziejumi. Šios mokslinės ir kultūrinės institucijos bendram darbui sutelkė visą Lietuvos intelektualinį elitą. Lietuvos šviesuomenė tikėjosi atkurti universitetą, gauti tikybinė pakantos užtikrinimą, gražinti lenkų kalbą į įstaigas, tačiau Aleksandro II vyriausybė atsisakė daryti didesnių nuolaidų Lietuvos visuomenei. Rusijos tautinės politikos kursas išliko toks pat kaip ir Nikolajus I valdymo metais.

Socialinė politika skyrėsi nuo valdžios vykdomo nacionalinės politikos. XIX a. vidurio ūkio krizė, kurią stiprino nederliaus metai ir epidemijos, liepė caro valdžią rengti baudžiavos panaikinimą. Jį Peterburgo valdžia pradėjo lietuviškose gubernijose, tai darė žinodama, kad Lietuvos dvarininkai palankiai nusiteikę, nekartą siūlė patys tai padaryti. 1857 m. buvo sudaryti bajorų komitetai reformai ruošti. Vėliau padidėjus socialiniai įtampai, Aleksandras II 1861 m . pasirašė manifestą ir įstatymus, kurie panaikiną baudžiavą.

Užnemunės likimas

Kiek geresnė padėtis buvo Užnemunėje. Ten nuo 1807 m. buvo panaikinta baudžiava galiojo Napoleono kodeksas, kuris skelbė, kad visi gyventojai pagal įstatymą yra lygūs. Valstiečiams buvo suteikta asmens laisvė. Netrukus po sukilimo 1867 m. buvo sudaryta Suvalkų gubernija. Ji buvo gerokai paveikta lenkų kultūros, čia buvo stipri lenkų patriotizmo dvasia.

Numalšinus 1863-1864 m. sukilimą, rusų valdžia, matydama auganti lietuvių ir lenkų pasipriešinimą, nutarė atskirti lietuvius nuo lenkų įtakos. Muravjovas Užnemunės valstiečiams davė daugiau žemės negu rusų valstiečiams. Be to, žemė tapo visiška jų nuosavybe. Todėl šio krašto valstiečiai, kurių neslėgė sunkios prievolės, pradėjo sparčiai tvirtėti ir atkuto daug anksčiau negu kitų Lietuvos dalių valstiečiai.

Užnemunės valstiečių vaikai mokėsi Suvalkų ir Marijampolės berniukų, Suvalkų mergaičių, Seinų progimnazijoe. Iš tų valstiečių vaikų ir išaugo lietuviška inteligentija. Marijampolės berniukų gimnazijos auklėtiniams buvo paskirtos stipendijos Peterburgo ir Maskvos universitetuose. Tačiau baigusieji Rusijos universitetus katalikai darbo Lietuvoje negalėjo gauti. Suvalkų gimnazijoje taip pat mokyta lietuvių kalbos, nors dauguma mokinių buvo lenkai. O mokytojais galėjo dirbti ir lietuviai. Veiveriuose įsteigta mokytojų gimnazija. Ji rengė pradžios mokyklų mokytojus. Ten taip pat buvo dėstoma, lietuvių kalba. Tačiau stoti į šias bei kitas Suvalkų gubernijos mokyklas Šiaurės vakarų krašto jaunuoliai negalėjo.

Lietuvos bajorijos politiniai siekiai Prancūzijos-Rusijos karo metu

Rusų okupacija ir toliau slėgė kraštą. Lietuvos aukštuomenė puoselėjo viltis atkurti valstybę. Tačiau daug kas priklausė nuo tarptautinių sąlygų. O jos buvo palankios.

Napoleonas, sėkmingai žygiuodamas per Europą, siekė sukelti buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės viltis atkurti valstybę ir išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. 1807m. Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į kurios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta baudžiava, valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės.

1811m. buvo sukurtas LDK atkūrimo Rusijos globoje projektas. Pagrindinis jos sumanytojas buvo dvarininkas Mykolas Kleopas Oginskis. Tuo metu Rusija ir Prancūzija rengėsi karui. Lietuvos bajorijai šis momentas atrodė tinkamas pagerinti santykius su caro valdžia. Naujo karo su Prancūzija išvakarėse carui Aleksandrui I buvo svarbu užsitikrinti Lietuvos bajorijos paramą. Lenkijos visuomenė aiškiai stojo už Napoleoną, tikėdamiesi, kad prie Varšuvos kunigaikštystės bus prijungtos ir Rusijos valdomos buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemės. M. K. Oginskis įtikinėjo carą Aleksandrą I, kad atkūrus LDK tuo pasibūtų užkirstas kelias Napoleono įtakai Lietuvoje. Lietuvos bajorų planai atkurti LDK Rusijos imperijos sudėtyje liudijo Lietuvos valstybingumo tradicijų gyvybingumą. Buvo ir kitas valstybingumo atkūrimo planas – norėta atkurti visą Lenkijos karalystę, turinčią 1772m. sienas. Tuo metu Rusijos tarptautinė ir vidaus padėtis nebuvo tvirta, todėl Aleksandras I buvo priverstas valdantiems „imperijos pakraščių“ sluoksniams daryti nuolaidų, bent jau su jais tartis. Tačiau karas su Napoleonu ir jo baigtis iš esmės pakeitė situaciją.

Lietuva Prancūzijos – Rusijos karo (1812 m.) metu

Karo su Napoleonu išvakarėse caras Aleksandras I buvo atvykęs į Lietuvą ir tikrino savo armijos pasiregimą. Birželio 24 d. Napoleonas su pagrindinėmis pajėgomis persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Caras, jo kariuomenė bei Rusijos šalininkai pasitraukė iš Lietuvos.

Po keturių dienų Napoleono daliniai užėmė Vilnių. Tą dieną „Lietuvos dienraštis“ vadino „nepaprasta, skelbiančia kraštui ir miestui naujos epochos pradžią <.>“. Lietuvoje Napoleonas įkūrė laikinąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausybę (komisiją).

Lietuvos visuomenė Napoleoną sutiko palankiai. Dalis bajorų siekė atkurti Napoleono globojamą LDK. Tačiau imperatoriui buvo svarbiausia papildyti armiją naujais kareiviais bei aprūpinti ją maistu. Laikinoji Lietuvos valdžia apsiėmė suformuoti 4 pėstininkų ir 5 raitelių pulkus. Napoleonas abejingai žiūrėjo į Lietuvos ateitį ir viltys atgaivinti LDK greitai ėmė gesti.

Napoleono kariuomenė negailestingai plėšė kraštą. Besitraukianti prancūzų kariuomenė, bado ir didelių šalčių vejama, gruodžio mėn. pasiekė Vilnių, kuriame išsilaikė dvi dienas. Be tvarkos bėganti armija net nepajėgė pasinaudoti Vilniuje sukauptais ištekliais. Gruodžio 11-ąją į Vilnių įžengė Rusijos kariuomenė, vadovaujama Michailo Kutuzovo, kuris prieš karą du kartus buvo Lietuvos generalgubernatoriumi. Į Vilnių atvykęs caras Aleksandras I pasirašė manifestą, skelbianti karo su Napoleonu pabaigą.

Pasitraukus Napoleono armijai, Lietuvoje buvo gražinta caro valdžia. Nepaisant paskelbtos amnestijos, pradėta persekioti Napoleono šalininkus. Nepabėgę į užsienį, buvo išsiųsti į Rusiją, kai kuriems iškeltos bylos, atimti dvarai. Per karą ir vadinamą prancūzmetį kraštas neteko daug žmonių, teliko trečdalis gyvulių, sunaikinta pusė pasėlių plotų, sudegė daug pastatų. Atkurti ūkį prireikė daug lėšų ir laiko.

Rusijos carų politika ir priešinimasis jai

1815m. Vienos kongresas iš Napoleono sukurtos Varšuvos kunigaikštystės didžiosios dalies žemių įkūrė Lenkijos karalystę, kuri atiteko Rusijos imperijai. Lenkijos karalystė turėjo savo konstituciją ir plačią autonomiją, jos karalius buvo Rusijos imperatorius. Lenkijos karalystei atiteko Lietuvos Užnemunė. Joje liko galioti Napoleono kodeksas, o valstiečiams buvo palikta asmens laisvė. Lietuvai, prijungtai prie Rusijos, savarankiškumas nebuvo suteiktas. Čia augo nepasitenkinimas caro valdžia, aktyvėjo visuomeninis politinis gyvenimas. Caro valdžia, atskyrus Lietuvą nuo Lenkijos, tikėjosi atitolinti abi buvusios vienos valstybės dalis. Tačiau prasidėjo priešingas procesas – siekimas vėl susijungti. XIX a. kilo net du sukilimai, nukreipti prieš Rusijos valdžią.

XIX a. pradžioje susikūrė draugijos, susibūrusios prie Vilniaus universiteto. Didesnę iniciatyvą rodė studentija. Slaptose draugijose buvo imta propaguoti naujas vertybes: tarpusavio paramą, ryžtą kovoti su despotizmu, tautinio išsivadavimo idėjas.

Po 1812 m. Lietuvoje ėmė aktyviai veikti masonai. Jų susirinkimo vietos buvo pavadintos ložėmis. Žymesnės ložės: „Uolusis lietuvis“, „Tobulioji vienybė“. Masonų draugijos skleidė švietimą, užsiminėjo labdara. Pažangi buvo jų skelbiama religinė ir tautinė tolerancija.

Inteligentai, kurių nepatenkino masonų uždarumas, 1817 m. sukūrė „Šubravcų“ (nenaudėlių) draugiją. Šioje draugijoje nebuvo dvarininkų, o kritika visuomenės atžvilgiu buvo nuosaiki. Masonų ir šuvbracų idėjos buvo populiarios tarp studentų ir moksleivių. 1817 m. Vilniaus studentai įkūrė slaptą „Filomatų“ (mokslo mylėtojų) draugiją. Aktyvūs jos nariai buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas ir kt. Filomatai globojo ir kitas studentų organizacijas, iš kurių gausiausia buvo „Filaretų“ (dorovingųjų draugija). Filomatai ir filaretai siekė padėti studijų draugams geriau mokytis, puoselėti tautiškumą, šviesti lenkų tautą. Didžiausiais jų tikslas – tautos laisvė.

1822 m. Aleksandras I uždraudė masonų ložes ir „Šubravcų“ draugiją, o po metų policija suėmė slaptųjų Vilniaus studentų organizacijų narius. Prasidėjo didžiausia Europoje studentų byla, pasibaigusi nuteistųjų ištrėmimu. Kaltinimas buvo pareikštas 108 žmonėms, 20 iš jų buvo ištremti. Tarp pastarųjų buvo A. Mickevičius ir T. Zanas. Tai buvo pirmosios tokio masto represijos universitete. Turėjo atsistatydinti Vilniaus švietimo apygardos globėjas A. Čartoriskis. Po nesėkmingo 1825 m. gruodžio sukilimo caro valdžia susekė Lietuvos masonų ryšius su dekabristais. Tik represijomis caro valdžiai pasisekė prislopinti kylantį visuomenės nepasitenkinimą.

Didelę reikšmę Lietuvos kultūrai turėjo Vilniaus universitetas, 1803 m. pavadintas Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. 1814-1823 m. laikomi universiteto klestėjimo laikotarpiu. Savo moksliniais darbais, pažangiomis studentų draugijomis, ryšiai su svarbiais užsienio mokslo centrais universitetas pagarsėjo ne tik Rusijoje, bet ir Europoje. Vėliau, net ištrėmus žymius profesorius, universiteto gyvenimas visiškai neapmirė. Didėjo studentų skaičius. Veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Universitete buvo bendraujama lenkų kalba, vyravo lenkų kultūra. Jame mokėsi įvairių tautybių – lietuvių, gudų, lenkų, ukrainiečių bajorų jaunimas.

Tuo metu universitete profesoriavo daug žymių mokslininkų. Didelio pripažinimo sulaukė iš Lenkijos atvykę broliai J. Ir A. Sniadeckiai: profesorius Andrius Sniadeckis dėstė chemija, o Jonas Sniadeckis – astronomiją ir matematiką. Lietuvis S. B. Jundzilas sutvarkė universiteto botanikos sodo ir zoologinius rinkinius. Medicinos mokslo srityje garsėjo tėvas ir sūnus Frankai. Tėvas Johanas Frankas pirmasis reformavo medicinos dėstymą, įkūrė terapijos kliniką, sūnus Jozefas įsteigė Vilniaus medicinos draugiją, Medicinos institutą, ambulatoriją. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Istoriją universitete dėstė Joachimas Lelevelis, studentus skatinęs domėtis Lietuvos istorija, kultūra. T. Narbutas parašė 9 tomų Lietuvos istoriją iki 1569 m. Liublino unijos. Ši knyga greta Biblijos ir Lietuvos statuto buvo laikoma kiekvieno Lietuvos bajoro namuose.

Mokslo kilimas, naujas mąstymo būdas, iš Vakarų Europos sklindančios idėjos skatino prisiminti praeitį ir ugdė tautinę savimonę. Universiteto profesorių iniciatyva Lietuvoje atsirado pirmosios mokslo bei kultūros draugijos, aktyviai vyko mokslinis tiriamasis darbas, knygų leidyba.

Universitetą garsino ir jo auklėtiniai – didieji lenkų rašytojai ir poetai romantikai, vadinę save lietuviais: Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juzefas Kraševskis, istorikai Mykolas Balinskis, Teodoras Narbutas ir kt.

Siekiant atkurti valstybę, svarbu buvo išlaikyti politines ir kultūrines tradicijas. Nuo pat XIX a. pradžios labai pradėta domėtis savo „istorinėmis šaknimis“, krašto praeitimi. Studijų objektu tapo Lietuvos istorija, liaudies kultūra, kalba. Šį visuomeninį mokslinio ir kultūrinio pobūdžio sąjūdį skatino beveik visą Europą apėmęs domėjimasis etnografija, liaudies kultūra.

Pirmoji lietuvių tautinio atgimimo banga per Lietuvą nuvilnijo XIX a. pradžios kultūros puoselėtojų: Simonas Stanevičius, Simonas Daukantas, Jurgis Pabrėža, Andrius Valiūnas ir kt. Lietuviai studentai nepriklausė slaptoms lenkų organizacijoms. Jie pirmiausiai rūpinosi kultūrine ir literatūrine veikla. Istorikas S. Daukantas 1822 m. lietuvių kalba parašė veikalą „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Tai pirmoji Lietuvos istorija, parašyta lietuvių kalba.

Kitas tautinio atgimimo žadintojas, Simonas Stanevičius, džiausią pripažinimą pelnė pasakėčiomis. Jo „Dainės žemaičių“, pasirodžiusi 1829 m. Vilniuje, buvo antroji lietuvių liaudies dainų knyga. Pirmąją prieš ketverius metus Karaliaučiuje buvo išleidęs L. Rėza. Visomis dainų rinkinių knygomis siekta puoselėti ir skleisti liaudies kultūrą. Stanevičiaus odė „Šlovė žemaičių“ tapo to meto lietuvių šviesuomenės manifestu. Joje buvo skelbiamos romantinės patriotinės nuotaikos. Stanevičius garbingoje praeityje ieškojo motyvų, galėjusių paskatinti dvasinį lietuvių atgimimą, žmonių patriotizmą, priversti juos susirūpinti pavergtos tėvynės likimu. Susidomėjimas praeitimi bei tautosaka paragino rinkti senienas ir tautodailę. Aistringas senienų rinkėjas, įrengęs pirmąjį žemaičių archeologinių radinių ir tautodailės muziejų išskobto seno ąžuolo kamiene, – Raseinių apylinkių bajoras Dionizas Poška.

Tautą prikelti buvo lemta žemaičių sąjūdžiui. Dauguma žemaičių bajorų buvo smulkūs žemvaldžiai, mažiau nutautę ir laikantys save lietuviais. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Daugiau kaip pusė ūkininkų sudarė laisvieji valstiečiai. Būdo uždarumas žemaičiams taip pat padėjo priešintis kitataučių įtakai. Apsišvietę žemaičiai bajorai būrėsi apie žemaičių vyskupą Juozą Arnulfą Giedraitį jo rezidencijoje Alsėdžiuose, o vėliau Varniuose.

1831 m. sukilimas

1830 m. Prancūzijos revoliucija paskatino išsivaduojamąjį judėjimą visoje Europoje. Prancūzijos revoliucijos aidai pasiekė ir Lenkijos karalystę.

1831 m. lapkričio mėnesį Varšuvoje prasidėjo sukilimas dėl Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo. Sėkmės atveju valstybę norėta atkurti buvusios Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Formaliai autonominės Lenkijos Karalystės sukilimą galima laikyti ir Lenkijos-Rusijos karu, nes iš Lenkijos pusės veikė legalios valdžios struktūros bei reguliari kariuomenė. Lietuvoje tuo metu jokių slaptųjų draugijų nebuvo. Buvo tik opozicinių grupių ir negausių studentų būrelių. Tačiau žinia apie Lenkijos Karalystės sukilimą tuoj pat sukėlė politinę įtampą. Gruodžio 13 d. Lietuvos Vilniaus gubernijoje, taip pat ir Lietuvos Gardino, Minsko, Podolės, Voluinės gubernijose bei Balstogės srityje Rusijos valdžia įvedė karo stovį. Buvo varžomas susisiekimas su Lenkijos Karalyste, suimami politiškai įtartini asmenys. Ginklai iš Vilniaus arsenalo išgabenti į Daugpilio tvirtovę. Lietuvos bajorų vadai, matyt, spaudžiami Rusijos administracijos pareigūnų ir išgąsdinti stiprėjančių represijų, netrukus suorganizavo vadinamuosius bajorų ištikimybės sostui adresus. Tačiau įvykiai rutuliojosi nepriklausomai nuo nenuoširdžių ištikimybės pareiškimų.

1831 m. sausio mėnesį Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas sukilimui Lietuvoje (Lietuvos generalgubernijoje) rengti. Jis bandė sudaryti sukilimo apskričių komitetus, tačiau apskritai energingesnės veiklos neišplėtojo. 1831 m. kovo mėnesį sukilimas prasidėjo Raseinių apskrityje ir iš pradžių apėmė Žemaitiją, po to plito ir į rytus. Į sukilėlių būrius stojo daugiausia smulkieji bajorai ir valstiečiai. Pastarieji Žemaitijoje, pasak kai kurių istorikų, sudarė apie 80 sukilėlių. Valstiečius į sukilimą, matyt, patraukė vietos sukilimo organizatorių pažadas, kad „sumušę maskolius, visi būsime laisvi ir lygūs“, nors Lenkijos Karalystės sukilimo vadai šito nežadėjo. Tarp žemaičių sukilėlių netgi atsirado daina: „Dabar lenkai naprapulsę, kol žemaitiai gyvi.“ Naudodamiesi tuo, kad diduma Rusijos kariuomenės iš Lietuvos vasario pradžioje buvo perkelta į Lenkijos Karalystę, kad tik Vilniuje ir Kaune liko gausesnės įgulos, sukilėliai pavasarį trumpam užvaldė beveik visą Lietuvą, išskyrus didžiuosius miestus. Jie privertė pasitraukti į Prūsiją ir iš Kauno į Žemaitiją pasiųstą Rusijos karinę rinktinę, turėjusią daugiau kaip 1000 žmonių ir 4 patrankas, bet sukilėlių bandymas balandžio pradžioje užimti Vilnių ir Kauną baigėsi nesėkme. Į pavasario pabaigą Rusijos kariuomenės Lietuvoje padaugėjo iki 31 000 žmonių. O prastai ginkluotų sukilėlių galėjo būti apie 25–30 tūkstančių. Taigi jėgos buvo nelygios. Sukilėliams teko rinktis partizaninę kovą, vėl užleisti rusams apskričių centrus. Sukilėliams buvo sunkiau ir dėl to, kad nebuvo vieningo karinio vadovavimo. Vyriausiojo komiteto Vilniuje ryšiai su apskričių komitetais buvo silpni, tarpais visai nutrūkdavo. Varšuva suprato, kad strateginiu ir politiniu požiūriais itin svarbu, jog sukilimas apimtų ir Rusijos prisijungtas buvusios Abiejų tautų Respublikos žemes. Todėl gegužės antrojoje pusėje į Lietuvą pasiuntė dalį Lenkijos reguliariosios kariuomenės – bemaž 13 000 karių. Vyriausiasis šios armijos vadas buvo generolas Antanas Gelgaudas, kaip vėliau paaiškėjo, narsus karys, bet nevykęs vadas. Prie jo štabo susidarė Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje, kuriai, be atvykusių lenkų aukštųjų kariškių, priklausė ir keli Lietuvos aristokratai, stambūs žemvaldžiai. Ši vyriausybė savo konservatyviais socialiniais šūkiais iš esmės atstūmė valstiečius nuo sukilimo. A. Gelgaudas iš pradžių užėmė Kauną ir metė savo jėgas į Žemaitiją. Vėliau, generolo D. Chlapovskio įtikintas, pasuko į Vilnių. Iki to laiko Rusijos vadovybė čia spėjo sutelkti apie 26 000 karių ir 87 artilerijos pabūklus (A. Gelgaudas jų teturėjo 28). Tad birželio 19 d. Panerių kalvose, vakariniame miesto pakraštyje, vykęs mūšis tarp Rusijos ir Lenkijos karinių junginių baigėsi pirmųjų pergale. Patyręs didelių nuostolių A. Gelgaudas turėjo trauktis. Jo kariuomenė dar bandė ginti vidurio ir vakarų Lietuvą ir išsiskleidė Kauno-Jonavos-Ukmergės ruože, bet, atvykus rezervinei Rusijos armijai, turėjo trauktis į vakarus. Liepos 9 d. sukilėlių karo taryba nutarė padalyti savo kariuomenę į tris dalis; kiekviena jų turėjo bandyti savarankiškai veržtis atgal į Lenkijos Karalystę. Tai pavyko tik vienam junginiui, apėjusiam Vilnių iš rytų. A. Gelgaudo ir D. Chlapovskio junginiai buvo priversti pereiti Prūsijos siena ir internuotis. Prie sienos vienas lenkų karininkas, nepakęsdamas gėdos, A. Gelgaudą nušovė. Pasitraukus Lenkijos kariuomenei, nutraukė savo veiklą ir Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė Lietuvoje, netrukus iširo ir sukilėlių apskričių valdžia. Jau po šių įvykių į Lietuvos Baltijos jūros pakrantę atplaukė du laivai su ginklais, pirktais Anglijoje ir Prancūzijoje. Bet pagalba buvo pavėluota. Patikėję žadėtąja amnestija iš sukilimo pasitraukė diduma dvarininkų. Tik keletas partizanų būrių veikė iki 1832 m. pavasario. Sukilimo atrojo etapo kovose galėjo dalyvauti apie 15–20 tūkstančių Lietuvos žmonių. Gyva šio sukilimo legenda tapo grafaitė Emilija Pliaterytė (1806–1831), kuri, nors ir būdama smulkaus kūno sudėjimo, persirengė vyriškai ir kovėsi daugelyje mūšių nuo sukilimo pradžios iki pabaigos. Traukdamasi á Lenkiją, jau Užnemunėje, netoli Kapčiamiesčio, ji susirgo ir gruodžio 23 d. mirė. Sukilimą Lietuvoje sukėlė Lenkijos sukilėlių veiksmai. Pastarųjų vadovybė neturėjo vienos nuomonės apie būsimos nepriklausomos valstybės santvarką. Kairiojo sparno atstovai svajojo įkurti centralizuotą Lenkijos valstybę. Joje buvusios LDK žemės turėjo virsti paprastomis vaivadijomis. Dalis šių sparno atstovų, turėdami omenyje Lenkijos Karalystę, siūlė lažą valstiečiams pakeisti činšu, o paskui leisti išsipirkti ir žemės sklypą. Dešinysis konservatyvusis sparnas, kuriam atstovavo ir į Lietuvą atsiųstos Lenkijos kariuomenės vadovybė, siekė konstitucinės monarchijos, senosios „abiejų tautų“ federacijos ir nenorėjo keisti valstiečių padėties. Dauguma Lietuvos sukilėlių taip pat buvo federacijos su Lenkija šalininkai. Istoriografijoje kartais teigiama, kad kai kurie Žemaitijos sukilėliai kalbėjo apie savarankišką Lietuvos valstybę. Ką tai konkrečiai reikštų, sunku pasakyti (neaišku, kokios savarankiškumo ribos: visiškas suverenumas ar autonomija? Kokios Lietuvos valstybės sienos?). Lietuvos sukilėlių vadai valstiečiams žadėjo tokią tvarką, kokia jau buvo Lenkijos Karalystėje, t. y. žadėjo asmens laisvę. Kai kurie dvarininkai per sukilimą taip ir padarė. Vienas kitas atsišaukimas žadėjo valstiečiams ir žemės nuosavybę. Sukilimo pralaimėjimą iš dalies lėmė neryžtinga, neaiški ir konservatyvi sukilėlių socialinė programas. Vadovai bijojo, kad radikalios socialinės idėjos gali sukelti valstiečių revoliuciją. Tuo tarpu caro valdžia propagandinėmis priemonėmis siekė atitraukti valstiečius nuo sukilimo. Reikia pasakyti, kad abi kariaujančios pusės, rašydamos atsišaukimus, stengėsi prabilti į valstietį jam suprantama kalba. Tai ugdė lietuvių tautinius jausmus, kėlė pasitikėjimą savimi.

Sukilimo pralaimėjimo padariniai buvo skaudūs. Vilniaus gubernijos teismo atsakomybėn patraukta 85000 asmenų. Nemažai sukilėlių žuvo kautynėse. Lietuvos gyventojams uždėta kontribucija. Vilniuje uždarytas universitetas, sustiprinta cenzūra. Varšuvos karalystė neteko savo turėtosios autonomijos.

1863 m. sukilimas

1863 m. sukilimą sąlygiškai galima vertinti kaip ankstesnių sukilimų ir pasipriešinimų judėjimų tęsinį. Pagrindinis sukilimo tikslas – išsilaisvinimas iš Rusijos imperijos – išliko tas pats. Skyrėsi tik 1863 m. sukilimo socialiniai tikslai, kurie buvo daug radikalesni, kaip ir sukilėliu socialinės programos. Sukilėlių požiūris į žemės suteikimą valstiečiams buvo nevienodas. Pagrindinis konservatyvesnių pažiūrų dalyvių tikslas buvo išsilaisvinti iš Rusijos, o tik po to jie tikėjosi įgyvendinti reformas. Revoliucingiau nusiteikę sukilėliai norėjo pirmiausiai valstiečiams skirti žemės ir sulyginti pilietines jų teises.

Sukilimui pradėta ruoštis dar 1861 metais. Varšuvoje caro kariuomenei sušaudžius demonstraciją, 1861 m. Lietuvos miestuose kilo manifestacijų. Tais pačiais metais pradėjo telktis revoliucingai nusiteikusių sukilėlių kryptis – vadinamieji raudonieji. Raudonųjų organizacijos susibūrė 1862 m. vasarą į Judėjimo komitetą, kuris po kelių mėnesių pertvarkomas į Lietuvos provincijos komitetą. Lietuvos provincijos komitetas užmezgė ryšius Centriniu tautiniu komitetu Lenkijoje. Raudonųjų pakraipai priklausantys sukilėliai norėjo, kad išsivadavimo kova sutaptų su radikaliomis socialinėmis permainomis: tik davę valstiečiams žemės ir sulyginę piliečių teises, jie įsivaizdavo galį judėjimą paversti masiniu.

Vadinamajam baltųjų sparnui daugiausiai priklausė dvarininkai. Šios konservatyviai nusiteikusios grupės nariai iš pradžių veikė oficialiuose visuomeninėse organizacijose.

Pusiau slaptos baltųjų draugijos ypatingai paplito 1961 metais. Baltųjų vadais buvo Jokūbas Geištoras, Aleksandras Oskerka, Antanas Jelenskis, Aleksandras Domeika. 1861 m. programoje jie numatė sukurti slaptą organizaciją, išplėsti bajorų savivaldą, atkurti universitetą, steigti valstiečiams bibliotekas ir palaipsniui keisti žemvaldžių santykius su valstiečiais. Baltieji savo tikslams įgyvendinti buvo sukaupę didžiules lėšas. Taip pat jie turėjo politinės veiklos patirtį ir galėjo daryti didelę įtaką smulkiajai bajorijai. Nors baltųjų ir raudonųjų programos nedaug skyrėsi, tarp grupuočių egzistavo akivaizdus konfliktas. Baltieji siekė perimti iš raudonųjų vadovavimą pasipriešinimo judėjimui. Abi grupuotes jungė bendras tikslas – išsivadavimas iš Rusijos

Lietuvos sukilimui vadovavo Lenkijoje esanti Tautinė vyriausybė. Tautinė vyriausybė savo manifeste deklaravo luomų lygybę, feodalini prievolių naikinimą ir valstiečių nuosavybėn perduodamą jų naudojamą žemę.

Lietuvos provincijos komitetas (vadovaujamas raudonųjų), nesitikėjo, kad sukilimas prasidės anksčiau negu suplanuota. Todėl komitetas buvo priverstas paskelbti manifestą ir agrarinius dekretus, kurie iš esmės atitiko laikinosios Tautinės vyriausybės dokumentus. Paskubomis imtasi ir kitų sukilimo organizavimo darbų, tačiau pasirodė, kad provincijos komitetas buvo per silpnai pasirengęs vadovauti visam sukilimui. Lenkijos laikinoji Tautinė vyriausybė pavedė savo komisarui Nestorui Du Laurensui ir baltųjų lyderiui J. Geištorui sudaryti naują Lietuvos sukilimo vadovybę (Lietuvos provincijų valdymo skyrių). Lietuvos sukilimą stengtasi padaryti pavaldų Lenkijai ir nuosaikesnį. Kai kurių sukilėlių būrių vadai protestavo prieš tai, jie taip pat buvo nepatenkinti Lietuvos sukilimo vadovybės veikla, todėl dažnai veikė savarankiškai.

Lietuvos sukilėlių strateginė užduotis buvo užkirsti kelią kariniam tranzitui geležinkeliu tarp Varšuvos ir Peterburgo. Taip tikėtasi apsaugoti Lenkijos karalystę nuo didesnio rusų kariuomenės telkimo Lenkijoje. Pasiekti šį tikslą buvo nerealu, nes Rusija Lietuvoje buvo sutelkusi didžiulę savo armiją.

Nemažai vilčių sukilėliams suteikė prasidėję Vakarų valstybių diplomatiniai protestai prieš Rusiją. Tikėtasi karo tarp Rusijos, Anglijos ir Prancūzijos. Sukilėliai suprato. Kad tik Vakarų valstybių karinis įsikišimas galėtų padėti sukilėliams. Deja, šios valstybės Rusijos pulti nesiryžo.

Vilčių dar teikė iš Anglijos garlaiviu atplukdoma ginkluotė ir sukilėlių būrys, siekė prasibrauti iki Baltijos ir sutikti jūrinę ekspediciją. Jungtinėms pajėgoms vadovavo profesionalus karys, buvęs Rusijos kariuomenės kapitonas Zigmantas Sierakauskas. Jungtinėms pajėgoms kelią užkirto didžiulis rusų baudžiamasis būrys. Rusai išprovokavo sukilėlius kautis atvirame mūšyje netoli Biržų, Medikių kaime. Gegužės 7 d. prasidėjęs mūšis trūko iki vakaro. Tą dieną narsiai kaudamiesi lietuvių dalininkai parodė, ką jie gali prieš gerai ginkluotus rusus. Kova tęsėsi ir kitą dieną. Po keturių valandų puolimo rusai pralaužė sukilėlių gynybą. Sukilėlių vadai Zigmantas Sierakauskas ir Boleslovas Kolyška suimti ir vėliau nuteisti mirties bausme. A. Mackevičius, su savo būriu skubėjęs į pagalbą sukilėliams, pavėlavo. Jam dar pavyko sutelkti sukilėlių likučius, tačiau priešas juos užpuolė ir sumušė.

Antrame sukilimo etape, po mūšio ties Biržais, sukilėliai pakeitė kovos taktiką. Jie atsisakė atviros kovos ir perėjo į daug efektyvesnę partizaninę kovą. Šią ypač aktyviai taikė du sukilėlių vadai – A. Mackevičius ir gydytojas, tapytojas ir karys Boleslovas Dluskis-Jablonovskis. Pastarasis vadas, turintis kapitono laipsnį, padarydavo daug nuostolių priešų daliniams. Jo vadovaujamas gerai ginkluotas būrys laimėjo didelį mūšį prie Papilės. A. Mickevičius aktyviai rusams priešinosi Žemaitijoje. Jis savo radikaliomis ir emocingomis kalbomis traukė lietuvių valstiečius. Dėl šios priežasties jo būrys vis pasipildydavo naujais sukilėliais.

1863 m. II pusėje kova dar tęsėsi, tačiau sukilėliai vis dažniau pralaimėdavo. Tuo pat metu caro valdžia vis didino represijas. Dvarininkai, nesulaukdami karinės paramos iš Vakarų, ėmė trauktis iš sukilimo. 1864 m. pradžioje, sučiupus ir pakorus pagrindinius vadus, organizuotas sukilimas baigėsi, tačiau apie 20 sukilėlių grupių Lietuvoje dar veikė. Sukilėliai pralaimėjo, nes jų ir caro kariuomenės skaičius bei apginklavimas buvo nelygūs. Prie nuslopinimo prisidėjo Vilniaus generalgubernatorius, Šiaurės vakarų krašto viršininkas Michailas Muravjovas, 1963 m. pavasarį paskirtas Vilniaus kariniu gubernatoriumi. Jis vadovavo baltarusiškoms ir lietuviškoms gubernijoms. M. Muravjovas pritaikė itin efektyvią taktiką – sudaryta daug gerai ginkluotų, savarankiškai veikiančių, bet nedidelių – po 100 karių – kolonų, kurios veikė itin gerai. Sukilimą numalšinti padėjo nustatytos kontribucijos už sukilėlių rėmimą. Iki 1863 m. liepos mėn. konfiskuoti 1515neturtungų bajorų ir 279 valstiečių ūkiai. Su M. Muravjovo vardu susijęs teroras buvo baisiausias1863-1864 m. net 28 žmonės buvo pasmerkti mirties bausmei, o keli tūkstančiai žmonių buvo ištremti, konfiskavus jų turtą.

1863 m. sukilimo politiniai tikslai nebuvo aiškiai suformuoti, nors lietuvių sukilėliai save jau suvokė kaip etninę ir politinę bendriją. Vis dėl to sukilėliai vis dar aiškiai nesuformavo nepriklausomos valstybės idėjos. Pirmiausiai buvo kovojama dėl išsivadavimo iš Rusijos gniaužtų, o vėliau, laimėjus, buvo tikimasi atkurti 1772 m. valstybės ribas ir tartis dėl unijos su Lenkijos karalyste. Sukilimo metu federacijos su Lenkija idėja buvo viena realesnių alternatyvų, norint išlikti Lietuvai kaip politiniam vienetui.

Politinė sukilimo naujovė buvo moderni unijinė valstybė. Į ją kaip atskiri vienetai turėjo įeiti, Lenkija, Lietuva ir Rusija. Šioje valstybės sampratoje kai kurie lietuvių sukilėliai Lietuvą įsivaizdavo besiremiančią LDK valstybingumo tradicija. Tuo metu tarp sukilėlių grupuočių būta ir kitokių Lietuvos politinių alternatyvų, Baltųjų partija įsivaizdavo Lietuvą Lenkijos provincija. A. Mackevičius matė Lietuvą lygiateisę Lietuvos ir Lenkijos federacijos nare. K. Kalinauskas ir poetas Jokūbas Daukša siekė atskiros Lietuvos valstybės.

1863 m. sukilimo nuslopinimas buvo ypač skaudus bajorijai. Posukiliminės represijos: padidinti mokesčiai, dvarų konfiskacija. Draudimas inteligentijai (išskyrus dvasininkus ir gydytojus) įsidarbinti savame krašte bei emigracija į Vakarus ir tremtis į Rytus, – keitė bajorijos orientyrus. Ji visuomenės lyderio vietą pamažu užleido naujai besiformuojančiai inteligentijai. Sukilimas privertė caro valdžią pagerinti valstiečių gyvenimo sąlygas, praplėsti reformą, tikintis sukurti lojalių imperijai piliečių sluoksnį.

Baudžiavos panaikinimo Lietuvoje (1861 m.) poveikis visuomenės raidai

1861m. vasario 19 d. (pagal naują kalendorių – kovo 3-iąją.) caras Aleksandras II pasirašė manifestą ir įstatymus, vadinamuosius „Nuostatos dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės“. Valstiečiai gavo piliečių teises – asmens laisvę ir teisę tvarkyti savo turtą, pasirinkti verslą, sudaryti sutartis, spręsti šeimos klausimu, remtis bendrais civiliniais įstatymais. Pagal 1861 m. įstatymą dvarininkams ir toliau priklausė iki reformos turėta žemė, tačiau iš jos valstiečiams jie turėjo palikti sodybas ir sklypus, vadinamus skirtine žeme. Ši turėjo aprūpinti valstiečio šeimą, kad jis galėtų atlikinėti prievoles valstybei ir dvarininkui. Valstiečiai gavo teisę išsipirkti sodybas, o dvarininkams sutikus – ir sklypus. Valstiečių prievolės ir skirtinį sklypą fiksavo nuostatiniai raštai, kurie kiekviename dvare turėjo būti sudaromi per dvejus metus. Bet valstiečiai iš karto liovėsi eiti į dvarą ir metė visus darbus. 1861 m. pavasarį toks valstiečių nepasitenkinimas apėmė 145 Kauno ir Vilniaus gubernijų dvarus.

Kaimas ir dvaras buvo du skirtingi pasauliai: kaimas –lietuviškas, o dvaras – dažniausiai sulenkėjęs arba lenkiškas, rusiškas ar vokiškas. Pirmaisiais dešimtmečiais po baudžiavos panaikinimo valstiečiai su dvarininkais nesutarė labiau negu su rusų valdžia. Naujo – kapitalistinio ūkininkavimo pradinius sunkumus dvarininkai stengėsi suversti valstiečiams. Jie kėsinosi į valstiečių ganyklas ir kitas bendrai naudojamas žemes. Valstiečiai priešinosi dvarininkams, pastarieji į pagalbą kvietėsi policiją, o kartais net kariuomenę. Nesantarvės priežastis buvo žemė. Valstiečiai norėjo gauti visas žemes ir naudmenas, kuriomis nuolatos naudojosi iki baudžiavos panaikinimo.

Po baudžiavos panaikinimo buvo įvesta nauja valstiečių valdymo sistema: iš kelių kaimų buvo sudarytos seniūnijos. Joms vadovavo renkamas seniūnas. Kelios seniūnijos, vadovaujamos viršaičio, sudarė valsčių. Seniūnas ir viršaitis turėjo vykdyti aukštesnės valdžios įsakymus, prižiūrėti, kad valstiečiai mokėtų mokesčius ir atliktų prievoles.

Baudžiavos panaikinimas ir valstiečių reforma sudarė palankesnes sąlygas vystytis ūkiui. Lietuvos dvaruose įsivyravo laisvai samdomas darbas. Dalis dvarininkų ėmė nuomuoti žemę. Nuoma daugiausiai paplito Vilniaus gubernijoje. Tobulėjo žemės dirbimo technika. Dvaruose pagrindiniu arimo padargu tapo plūgas, kūlimo – arklinės ir garinės kuliamosios. Tačiau valstiečių ūkiuose technika buvo sena, o patys ūkiai smulkūs (10-30 ha dydžio).

Caro politika po 1863 m. sukilimo

Sukilimo metu Aleksandras II apsisprendė dėl rusinimo politikos. Ją vykdyti pavesta Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui. 1864 m. M. Muravjovas ir jo pasikviestas naujasis Vilniaus švietimo apygardos globėjas Ivanas Kornilovas parengė radikalių pertvarkymų Šiaurės vakarų krašte planą. Jis vadintas „rusų pradų atkūrimo programa“, 1864 m. Aleksandras II jį patvirtino.

M Muravjovas ir I Kornilovo parengtoje programoje buvo numatyti šie svarbiausi uždaviniai: 1)pašalinti lenkų kalbą iš viešojo gyvenimo; 2)neleisti katalikams užimti valstybinės tarnybos postų; 3)kontroliuoti ir varžyti Katalikų bažnyčią; 4) sudaryti sąlygas plisti stačiatikybėj; 5) sparčiai steigti rusiškas pradines mokyklas; 6) skatinti rusus keltis į lietuviškas gubernijas; 7) lotyniškąją abėcėlę pakeisti rusiška ir uždrausti imperijoje lietuvišką spaudą lotynišku raidynu. Programos įkūrėjai ją įgyvendinti planavo per keliasdešimt metų. Taip tikėtasi, kad rusams mokytojams per rusiškas pradžios mokyklas pavyks patraukti lietuvius į rusų kultūrinį gyvenimą ir įdiegti jiems rusišką politinę savimonę.

Valdžia paruošė šiai programai įgyvendinti. Administracijos valdymo kontrolė suteikta vienam asmeniui. Nors ir laikiną, tačiau beveik neribotą valdžią gavo M. Muravjovas. Buvo pradėta lenkų kilmės valdininkus keisti rusais. Net ir po formalaus griežtojo režimo atšaukimo 1872 m. ir rusifikacinės politikos susilpnėjimo kraštas buvo valdomas remiantis specialiaisiais nuostatais, o ne visoje imperijoje galiojusiais įstatymais. Krašto administravimas pasikeitė tik 1905 metais.

1864 m. prasidėjo aktyvus programos įgyvendinimas. Pirmiausiai buvo pradėta steigti rusiškas pradines mokyklas, kuriuose mokytojavo pravoslavų tikėjimo asmenys. 1864 m. imtasi lietuvių spaudos draudimo. Buvo uždrausta spausdinti ir įvežti lietuviškus leidinius lotyniškuoju, o vėliau ir gotiškuoju (Prūsijos lietuvių vartotu) raidynu. 1864 m. M. Muravjovas įsakė lietuviškus raštus (elementorius, skaitymo knygas) spausdinti kirilica.

Po 1863 m. padidėjo represijos prieš Katalikų bažnyčią, imtos uždarinėti bažnyčios, uždraustos bažnytinės procesijos, kontroliuojami kunigai. Peterburgo valdžia, norėdama geriau prižiūrėti M. Valančių, 1864 m. Žemaičių vyskupystės centrą iš Varnių perkėlė į Kauną. Spausdama Katalikų bažnyčią, caro valdžia tikėjosi žmones patraukti į stačiatikybę, todėl šiai bažnyčiai suteikta daug privilegijų, tačiau nedaug žmonių pavyko pavilioti: Kauno gubernijoje stačiatikių skaičius per 28 metus padidėjo tik vienu procentu.

Aktyviai rusinimo programą įgyvendino Ivanas Kornilovas ir Pompėjus Batiuškovas. Kiti aukštieji rusų valdininkai buvo nuosaikesni.

Rusinimo politikos taikymas suaktyvėjo valdant nacionalistinių pažiūrų carui Aleksandrui III (valdė 1881-1894m.). Tačiau rusintojų pastangos gerų rezultatų nedavė, nes lietuvių tautinis sąjūdis buvo išsiplėtojęs, į jį įsitraukė lietuvių valstiečiai.

XIX a. pabaigoje imperijos tautinę politika pateko į krizę. Pradėta galvoti apie lietuviškos spaudos drausimo panaikinimą. Tačiau dėl rusų nacionalistų spaudimo to daryti nebuvo ryžtasi. Lietuvių spaudos lotynišku raidynu draudimas galutinai panaikintas 1904 metais. 1905-1906 m. buvo leista mokyti lietuvių kalbos mokyklose, panaikintos baudos už slaptąjį mokymą. Taip caro valdžia atsisakė vykdyti „rusų pradų atkūrimo“ politiką.

Rusia nesilaikė vieningos politikos visų lietuvių atžvilgiu. Aukšti rusų pareigūnai skirtingai žvelgė į rusifikacijos reikšmę. Užnemunėje, kuri buvo Lenkijos karalystės žinioje, valdžia taikė daug liberalesnes nuostatas. Čia lenkų ir lietuvių tautybės gyventojams leista steigti pradines mokyklas ir mokyti vaikus gimtąja kalba. Lietuvių kalba galima buvo mokyti ir tikybos. Pradinių mokyklų mokytojus Suvalkų (Užnemunės) mokykloms rengė 1866 m. Veiveriuose įsteigti pedagoginiai kursai, vėliau pertvarkyti į seminariją. Joje galėjo mokytis lietuviai. Ilgainiui Veiverių seminarija tapo pagrindine lietuvių inteligentijos rengimo įstaiga.

Suvalkų gubernijos (į jos sudėtį įėjo Užnemunė) gimnazijose Seinuose, Marijampolėje lietuvių kalbos mokyta fakultatyviai. Suvalkų berniukų gimnazijos mokiniams, besimokantiems lietuvių kalbos, buvo skiriama 10 stipendijų. Jie galėjo studijuoti Maskvos universitete. Taip siekta ugdyti prorusiškai (antilenkiškai) nusiteikusią lietuvių inteligentiją. Šią politinę nuostatą valdžiai tik iš dalies pavyko įgyvendinti, nes Maskvos universiteto stipendininkai ilgainiui tapo lietuvių tautinio judėjimo lyderiais.

Tautinis atgimimas

XIX a. septintame dešimtmetyje Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime įvyko didelis lūžis – buvo formuojami nauji lietuvių tautos tikslai. Tai buvo susiję su naujo, valstiečių kilmės lietuvių inteligentijos sluoksnio susiformavimu.

Lietuvių inteligentija kilo iš pasiturinčių valstiečių. Jos p

. . .

Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m.)

XX a. pradžioje pakito carizmo tautinė politika. Oficialioje spaudoje pasirodė straipsnių, smerkiančių represijų politiką. Kova dėl spaudos smarkiai išjudino įvairius Lietuvos gyventojų sluoksnius. Praėjo 40 metų, kol Rusijos valdantieji sluoksniai pagaliau suprato, spaudos draudimas buvo klaida, kurią reikia kuo greičiau ištaisyti. 1904 m. gegužės 7 d. caro vyriausybė panaikino lietuvių spaudos draudimą. Tas aktas reiškė lietuvių tautos egzistavimo pripažinimą. Šis rusų valdžios žingsnis buvo svarbus lietuvių tautos laimėjimas: buvo sukurtos palankesnės sąlygos tautinės kultūros raidai. Viena svarbiausių priežasčių, sužlugdžiusių spaudos draudimo politiką, buvo lietuvių inteligentijos veikla užsienyje ir aktyvi knygnešių kova pačioje Lietuvoje. Be didesnių rezultatų liko ir Stačiatikių bažnyčios pastangos įsitvirtinti Lietuvoje.

Politinių partijų kūrimasis

Nuo pat tautinio atgimimo laikų Lietuvoje vyravo trys visuomenės politinės srovės. Pagrindinė kova vyko tarp pasauliečių ir katalikų inteligentų. Savas idėjas propagavo socialistai. Lietuvoje socialistai veikė ne tik per tautinio sąjūdžio spaudą. Jie pirmieji ėmė burtis politiniu pagrindu – steigė būrelius, įkūrė partiją.

Pirmoji politinė partija Lietuvoje susikūrė 1896 m. Vilniuje. Susirinkę socialistų būrelių vadovai įkūrė Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP). Pirmajame suvažiavime dauguma buvo už nepriklausomą, savo noru susijungusią federacinę respubliką, susidedančią iš Lietuvos, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos.

Į tautinio atgimimo kelią Lietuvos socialdemokratus pasuko 1899 m. iš Peterburgo į Lietuvą grįžę studentai: Steponas Kairys, Vladas Sirutavičius it Augustinas Janulaitis. Šie jaunuoliai per socialdemokratų laikraščius ir raginimus pirmieji pradėjo propaguoti Lietuvos nepriklausomybės idėjas.

1902 m. grupė pasauliečių inteligentų – „Varpo“ ir „Ūkininko“ artimų bendradarbių slaptame suvažiavime nutarė steigti Lietuvių demokratų partiją (LDP). Žymesni partijos kūrėjai buvo Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Jurgis Šaulys. Partijos programoje buvo pabrėžta, kad likdama rusų valdžios priespaudoje lietuvių tauta neturės nei teisių, nei laisvės. To meto sąlygomis artimiausiu uždaviniu buvo skelbiamas autonomijos reikalavimas, bet galutiniu siekiu deklaruojama Lietuvos nepriklausomybė.

Didysis Vilniaus seimas (1905 m.) ir jo reikšmė

Didžiausią poveikį lietuvių sąjūdžiui turėjo Rusijos revoliucijos metu 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje įvykęs Lietuvių suvažiavimas, vėliau pavadintas Didžiuoju Vilniaus seimu. Jame dalyvavo apie du tūkstančius lietuvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Prūsijos. Seimas priėmė nutarimus, reikalaujančius suteikti Lietuvai plačią autonomiją.

Iš seimo sugrįžę atstovai ragino valstiečius šalinti rusų policiją, valdininkus mokytojus, neleisti sunų į rusų kariuomenę. Rusijoje ir Lietuvoje plintant neramumams, rusų valdžia susirūpino kuo greičiau nuslopinti revoliucinį sąjūdį ir vėl grąžinti buvusią tvarką. Rusų valdžia taikė griežčiausias bausmes.

Mažosios Lietuvos tautinis ir kultūrinis judėjimas

Mažosios Lietuvos sąjūdis prasidėjo dar XVIII a., tuomet pradėjo bręsti lietuvninkų savimonė. Ją ugdė lietuvių ir vokiečių inteligentai. Ypač reikšminga buvo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Gedimino Rėzos profesinė veikla. Jis leido tautosaką, publikavo K. Donelaičio „Metus“ bei kovojo prieš valdžios vykdomą nutautinimo politiką.

Iki XIX a. vidurio lietuvybės ugdymui nemažą įtaką darė mokykla. Pamokos lietuvių kalba vyko parapinėse mokyklose, mokytojus ruošė Karalienės mokytojų seminarija (įsteigta 1811m. netoli Gumbinės), Tilžės gimnazija bei Karaliaučiaus ir Halės universitetai (juose lietuvių kalbos seminarai dar veikė XIX a. pirmoje pusėje). Tilžės gimnazijoje lietuvių kalbos buvo mokoma kaip disciplinos.

1872m. Vokietijos imperija pradėjo valstybės švietimo sistemos unifikaciją. Vokiečių kalba padaryta vienintele dėstomąja kalba. Lietuvių kalba leista dėstyti tik tikybą pradinėse klasėse, ją stengtasi išstumti iš viešojo gyvenimo.

Amžiaus antroje pusėje germanizavimo politikai priešinosi Mažosios Lietuvos inteligentija bei lietuvių kalbą tyrinėjantys vokiečių mokslininkai. Negausi Mažosios Lietuvos inteligentija nuo XIX a. pabaigos siekė kultūrinės autonomijos.

Inteligentija savo idėjas skleidė leidžiamuose laikraščiuose, aktyviai veikė lietuvninkų draugijos. Reikšmingiausia iš jų „Birutės“ draugija (1855-1914). Ji veikė visoje lietuvninkų gyvenamoje teritorijoje, turėjo savo biblioteką, organizavo koncertus, paskaitas. Nuo 1911m. kaimo kultūrinę saviveiklą organizavo jaunimo kultūros ir švietimo draugijos. Jų veikla koordinavo draugijų atstovybė „Santara“, vadovaujama rašytojo, filosofo Vydūno. Jis buvo žymiausias to meto Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas.

Nemažai prie lietuvninkų gynimo nuo prievartinės asimiliacijos prisidėjo ir kitos visuomenės organizacijos. Viena iš jų buvo lietuvių buržuazinė partija – Lietuviška konservatyvų skirstymų draugystė (1982-1918). Daug prisidėjo lietuvių kalbą, folklorą tyrinėjusi ir istorinę medžiagą rinkusi Lietuvių literatūros draugija (1879-1923). Ją sudarė vokiečių mokslininkai, taip pat dalyvavo keli lietuviai ir rusai.

Lietuvninkai aktyviai palaikė Didžiosios Lietuvos kovą prieš caro valdžią. 1863m. sukilimo metu, o vėliau prasidėjus spaudos draudimui, jie padėjo „didlietuviams“. Spaudos leidyba buvo organizuojama Prūsijos miestuose – Tilžėje ir Ragainėje. Prie knygų ir beveik visos periodinės spaudos leidimo prisidėjo Mažosios Lietuvos inteligentai.

Suvienyti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuviams trukdė savitas lietuvninkų etninis ir kultūrinis identitetas. Mažosios Lietuvos lietuviai, išskyrus kai kuriuos inteligentus, nesuvokė esantys besiformuojančios lietuvių tautos sudėtinė dalis.

Užduotys

1) Perskaitę dokumento ištrauką, atsakykite į klausimus:

„Siunčiu lietuviškos abėcėlės egzempliorių, atspausdinta rusiškomis raidėmis ir siūlau komitetui nuo šiol laikytis taisyklių: nepraleisti spausdinimui nė vieno lietuviško elementoriaus, rašyto lenkiškomis raidėmis, ir leisti spausdinti tik tada, kai jie bus parašyti rusiškomis raidėmis pagal pridedamą pavyzdį.“

1864 m. birželio 5(17) d.

1. Kaip manote, kas šio dokumento autorius?

2. Koks šio dokumento tikslas?

3. Kokiomis istorinėmis aplinkybėmis atsirado šis įsakymas?

4. Ar autoriaus pasiūlymas pasiekė tikslą? Kodėl?

2) Pagrindiniai rusinimo įrankiai (išrinkti):

a) kariuomenė, b)katalikų bažnyčia, c) caro administracija, d)stačiatikių bažnyčia

3) „Lietuvoje visąlaik buvo gyvos liaudies švietimo tradicijos – vaikų mokymas namie“.

1. Ar pritariate šiam teiginiui?

2. Pateikite argumentų remdamiesi XIX a. II p. laikotarpiu.

4) „Pasenęs. pakeli balsą į jus, kunigai, mano draugai kovotojai, žadindamas jūsų uolumą, kviesdamas jus stovėti sargyboje. Nepriimkite jokių raštų, nesutinkančių su katalikų bažnyčios mokslu, ir neskelbkite jų iš sakyklos.“

M. Valančius Raštas kunigams, 1865 m.

1. Kokia vyskupo žodžių prasmė?

2. Kodėl autorius kunigus vadina „mano draugai kovotojai“?

3. Kuo nusipelnė M. Valančius?

5) Išrinkite teisingus atsakymus.

Kapitalizmo raidą Lietuvoje spartino:

a) baudžiavos panaikinimas;

b) Rusijos valdžios pertvarkymas;

c) pramoninkų ir darbininkų sluoksnio formavimasis;

d) 1863-1864 m. sukilimas.

6) Tautinį lietuvių sąjūdį ZIZ a. II pusėje skatino:

a) siekis atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę Žečpospolitą;

b) priešinimasis spaudos draudimui;

c) 1863-1864 m. sukilimo nesėkminga baigtis;

d)renesanso kultūros apraiškos.

7) Išrinkite teisingus sakinius:

1. 1863-1864 m. sukilimo nesėkminga baigtis skatino tautinį lietuvių sąjūdį.

2. Po 1863-1864 m. sukilimo tautos veikėjai telkė jėgas naujam ginkluotam pasipriešinimui prieš carą.

3. Pirmojo lietuviško laikraščio redaktorius buvo V. Kudirka.

4. „Aušrą“ labiau domino lietuvių kultūriniai reikalai, o „Varpą“ – jų ekonominė gerovė.

5. Pirmoji lietuvių partija – demokratų partija įkurta 1902 m.

6. 1904 m. gegužės 7 d. Lietuvių taryba panaikina spaudos draudimą.

7. Spaudos draudimo panaikinimu buvo pripažintas lietuvių tautos egzistavimas.

8) Baudžiavos panaikinimo reformą pradėjo rengti:

a) caras Aleksandras II, b) Rusijos valstiečiai, c) Rusijos dvarininkai.

9) Slaptasis valstiečių reikalų komitetas sukurtas:

a) 1856 m., b) 1857 m., c) 1858 m., d)1858 m.

10) 1861 m. valstiečių įgytos pilietinės teisės:

a) sudaryti kaimų bendruomenes, rinkti seniūną mokėti mokesčius;

b) išsipirkti žemę, naudotis teismu, atsisakyti lažo;

c) be dvarininko sutikimo tuoktis, verstis prekyba, įsigyti turto, religijos laisvė.

11) 1861 m. pabaigoje susidarė dvi sukilimo grupuotės – „baltieji“ ir „raudonieji“. „Baltųjų“ siekiai buvo:

a) priešiški revoliucinėms kovos formoms;

b) susitarti su carine vyriausybe dėl išperkamųjų mokesčių apribojimo už žemę;

c) atkurti unijinę Lenkiją, Anglijos ir Prancūzijos padedami.

12) 1863 m. sukilimo padariniai:

a) uždrausta lietuviška spauda, d) skatinama katalikybė,

b) didinama rusų žemėvalda, e) uždrausta visų draugijų veikla,

c) atkurtas Vilniaus universitetas, f) sulygintos visų luomų teisės.

13) 1883 m. pradėtas leisti pirmas lietuviškas laikraštis:

a) „Aušra“, b) „Varpas“, c) „Aidas“, d) „Žemaičių ir lietuvių apžvalga“.

14) „Varpas“

a) griežtai smerkė rusifikacinę politiką; d) skelbė tautinio išsivadavimo siekius;

b) propagavo lietuvių tautos vienybę; e) skatino švietimą;

c) reikalavo Lietuvai autonomijos; f) mokė ūkininkauti.

15) Lietuvos politinių partijų pradininke laikoma:

a) Lietuvos demokratų partija,

b) Lietuvos socialdemokratų partija,

c) Lietuvių tautos pažangos partija.

16) Baudžiavos panaikinimo manifestą Aleksandras II pasirašė:

a) 1861 m. vasario 19 d.;

b) 1831 kovo 3 d.;

c) 1861 m. kovo 18 d.;

d) 1862 kovo 19 d.

17) Panaikinus baudžiavą, valstiečiai privalėjo:

a) išsipirkti asmeninę laisvę ir skirtinį žemės sklypą;

b) ir toliau eiti lažą, kol išsipirks žemę ir ganyklas;

c) dvejus metus eiti lažą, išsipirkti sklypą ir sodybą;

d) išsipirkti skirtinį žemės sklypą.

18) 1861 m. pabaigoje susidarė dv sukilėlių rengėjų grupuotės – „baltieji“ ir „raudonieji“. „Raudonųjų“ siekiai buvo:

a) išvengti sukilimo, atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybę;

b) ragino kovoti dėl žemės ir laisvės, dėl federacinės Lietuvos sukūrimo;

c) reikalauti, kad valstiečiai gautų žemės be išpirkos.

19) Lietuvos sukilėlių vadas buvo:

a) Zigmantas Sierakauskas, b) Kostas Kalinauskas, c) Antanas Mackevičius.

20) Caro valdžia žiauriai susidorojo su bažnyčios gynėjais. Kražių skerdynės įvyko:

a) 1886 m., b) 1891 m., c) 1893 m., c) 1897 m.

21) Didysis Vilniaus Seimas priėmė rezoliucijas šiais klausimais:

a) apie padėtį Rusijoje ir Lietuvoje;

b) apie Lietuvos autonomiją;

c) apie atsiskyrimą nuo Rusijos;

d) apie mokyklas ir bažnyčias;

e) apie valstiečių gyvenimo pagerinimą.

Join the Conversation

×
×