Švietimo reformos
Edukacinės komisijos švietimo reforma ir jos poveikis krašto kultūrai.
Edukacinė komisija — valstybinė švietimo reikalų komisija buvo įsteigta 1773 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Uždarius jėzuitų ordiną, Edukacinė komisija vadovavo šalies švietimui. Ji, remdamasi šviečia mosiomis idėjomis, padarė svarbių reformų, supasaulietino ir priartino mokyklas prie gyvenimo. Instrukcijose buvo raginama supažindinti vaikus su žeme, kuri juos maitina ir nešioja, su namais, kuriuose jie gyvena, su duona, kuria jie valgo. „Tegul laisvu nuo pamokų metu lankosi pas įvairius amatininkus, sužino įrankių pavadinimus… Tegu turi nuovoką apie krašto derlių, jo kainas, brangumo ir pigumo priežastis… Tegu įeina į pirklių krautuves, kur pardavinėjami apdarai ir namų apyvokos daiktai…” — buvo įrašyta vienoje iš instrukcijų. Į mokyklų programas buvo įtraukta botanika, fizika, geometrija, algebra — dalykai, kurie anksčiau visai nebuvo dėstomi. Vietoj lotynų kalbos buvo įvesta dėstomoji lenkų kalba, o į nacionalines lietuvių reikmes nebuvo atsižvelgta.1775 m. Vilniuje buvo įkurta mokytojų seminarija, kuri rengė parapinių mokyklų mokytojus. Buvusi jėzuitų Vilniaus akademija 1781 m. perorganizuota į Lietuvos vyriausiąją mokyklą ir supasaulietinta. Vietoj jėzuitų akademijos fakultetų Vyriausiojoje mokykloje veikė dvi kolegijos — fizinių ir moralinių mokslų. Pirmojoje buvo dėstomi gamtos ir tikslieji mokslai: botanika, medicina, fizika. Iš humanitarinių disciplinų jaunimui įtakingiausia buvo sociologija, visuotinė istorija. Sociologiją dėstė fiziokratų idėjų šalininkas J.Stroinovskis. Istorikas T.Husaževskis, dėstydamas visuotinę istoriją, kovojo su tamsumu ir prietarais, mokė jaunimą niekur nesekti kitais, o patiems ieškoti, gilintis ir galvoti.XIX a. pr. kurį laiką Lietuvoje išliko apskritai Edukacinės komisijos įvesta mokyklų struktūra. Bet buvo ir pakitimų. Pagal 1803 m. Rusijos švietimo nuostatus buvo šių tipų mokyklos: parapinė, apskrities, gimnazija ir universitetas. Universitetui dabar buvo pavesta tvarkyti ir švietimo reikalus.Parapinė mokykla buvo skirta liaudžiai. Bajorija teigė, kad valstiečiai turi tenkintis elementariomis žiniomis. Net liaudžiai skirtose knygose buvo rašoma, „jog prasčiokėliams nereiktų geisti išsimokslinti didesnio mokslo; ir vyresnybei nereiktų daleisti dėl jų mokytis, nes per didelį mokslą apleistų gaspadorystę”. Labiausiai paplitusios buvo vienaklasės parapinės pradžios mokyklos, kuriose mokslas trukdavo 2—3 metus. Čia buvo mokoma pačių elementariausių dalykų: skaityti, rašyti, aritmetikos, tikybos, žodžiu, tiek, kad baudžiauninkas galėtų našiai dirbti ūkyje. Retesnės buvo dviklasės parapinės mokyklos, kuriose programa buvo išeinama per 4 – 5 metus. Jose, be elementarių dalykų, buvo mokoma lotynų, užsienio kalbų, geografijos. Parapinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai ir lenkiškai. Bet kai kur ir parapinėje mokykloje nebuvo paisoma lietuvių tautinių interesų — buvo mokoma vien lenkiškai. Pradinių mokyklų daugiausia buvo Žemaitijoje.Veikė neoficialios kaimo mokyklėlės — bakalorijos. Patys valstiečiai samdė mokytojus, vadinamus bakaloriais (vėliau jie buvo vadinami daraktoriais), kurie mokė vaikus rašto vienoje iš erdvesnių kaimo trobų arba ėjo per trobas. Tų mokyklėlių programa buvo menkutė. Bet jose dažniausiai buvo mokoma lietuviškai.Vidurinis mokslas buvo einamas apskrities mokyklose ir gimnazijose šešerius metus. Tik apskrities mokyklose nebuvo mokoma graikų kalbos. Mergaitės mokėsi dažniausiai privačiuose pensionuose. Jų buvo Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Vidurinė mokykla buvo skirta bajorijai, atitiko pasikeitusias gyvenimo aplinkybes: aukštuomenės nariai čia gaudavo būtiniausią humanitarinį išsilavinimą ir pasirengdavo praktinei veiklai, be kurios smulkusis ar net vidutinis bajoras negalėjo išsiversti. Literatūra buvo dėstoma pagal klasicizmo principus. Vidurinėje mokykloje dėstomoji kalba buvo lenkų. Mokiniams buvo draudžiama kalbėti lietuviškai. Vidurinį mokslą baigti valstiečių vaikams buvo sunku: jie neturėjo lėšų, trukdė kalbos barjeras. Be to, mokyklą jie turėjo lankyti slapčiomis, svetimomis pavardėmis. Tokius mokinius dvarininkai dažnai atiduodavo į rekrūtus ir gaudydavo. Dar sunkiau valstiečių vaikams buvo išeiti aukštąjį mokslą. Nuo 1813 m. Vilniaus universiteto vadovybei buvo įsakyta reikalauti iš stojančiųjų bajorystės dokumentų. Bet, nepaisydama visų trukdymų, liaudis veržėsi į mokslą.Su gyvenimu labiau siejama vidurinė mokykla suvaidino svarbų vaidmenį. Joje studijoms pasiruošė nemažai smulkiosios bajorijos ir valstiečių vaikų.Vilniaus universitetas, jo struktūra. 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija nuėjo ilgą raidos kelią. XIX a. pradžioje čia buvo padarytos esminės reformos. Valdantieji sluoksniai, kovodami prieš antibaudžiavinį valstiečių judėjimą, stiprino valstybės aparatą bei ideologinius kadrus. Tam tikslui jie padarė didelę švietimo reformą. Rusijos imperija buvo suskirstyta į 6 švietimo apygardas. Vilniaus švietimo apygardai buvo priskirtos net aštuonios gubernijos — Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Kijevo, Volynės ir Podolės. Kiekvienai švietimo apygardai turėjo vadovauti universitetas. 1803 m. balandžio 4 d. Lietuvos vyriausioji mokykla buvo reformuota ir pavadinta Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Vilniaus universitetas tapo didžiulio, turėjusio beveik 9 milijonus gyventojų, imperijos rajono administraciniu švietimo centru. Universitete veikė keturi fakultetai: Fizikos ir matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Be to, prie universiteto 1803 m. buvo įkurta Vyriausioji dvasinė seminarija. Tai buvo savotiškas penktasis fakultetas, nes seminaristai klausė universitete dėstomų dalykų ir laikė egzaminus. Universitete buvo skaitoma apie 32 pagrindinius kursus, ruošiama įvairiausių specialistų krašto ūkiui ir kultūrai. Vilniaus universitetas tapo krašto švietimo, kultūros ir visuomeninės minties centru. Apie 1820 m. pasiekęs savo klestėjimo viršūnę, jis buvo viena geriausių Rytų Europos aukštųjų mokyklų.Lietuvos aukštojoje mokykloje vyravo dvi ideologinės kryptys. Viena jų buvo bajoriška, šlėktiška, kuri aiškiai atspindėjo lenkų nacionalizmo tendencijas. Tos krypties atstovai slopino lietuvių kultūrą, kliudė leisti lietuvišką pasaulietinio turinio spaudą, visaip varžė lietuvių kalbos teises mokykloje. Kitai krypčiai buvo būdinga demokratinė švietėjiška lenkų nacionalinio išsivadavimo tendencija. Šios krypties atstovai universitete turėjo nemaža teigiamos įtakos lietuvių literatūros raidai, rašytojų formavimuisi.
Žymiausi universiteto mokslininkai. Vilniaus universitete dėstė rinktinė profesūra. Savo moksline ir pedagogine veikla ypač garsėjo astronomas J.Sniadeckis, chemikas A.Sniadeckis, botanikas S.Jundzilas, medikas J.Frankas, zoologas L.Bojanus, filologas E.Grodekas, istorikas J.Lelevelis. J.Sniadeckis (1756 – 1830) parašė vertingų matematikos mokslo veikalų vadovėlių. Būdamas universiteto rektoriumi (1807 – 1815), jis pasižymėjo kaip apdairus ir energingas administratorius. A.Sniadeckis (1768 – 1838) skelbė naujas biologijos mokslo pažiūras, bandė sukurti biologijos filosofiją, gyvybę apibrėžė kaip ypatingą medžiagos judėjimo formą, palyginti teisingai aprašė medžiagų apykaitos vaidmenį gyvybės procese, iškėlė aplinkos ir organizmo ryšį, savo darbais padėjo pagrindus patofiziologijai ir biochemijai. S.Jundzilas (1761 – 1847) materialistiškai vertino gamtos reiškinius, tyrinėjo Lietuvos florą, perorganizavo, išplėtė ir išgarsino užsienyje universiteto botanikos sodą — jame buvo apie 6500 augalų rūšių. J.Frankas (1771 – 1842) pirmasis atkreipė dėmesį į klimato bei topografijos sąlygų įtaką žmogaus sveikatai, daug nuveikė profilaktinės medicinos srityje, davė pradžią gyventojų sergamumo ir mirtingumo statistiniam tyrinėjimui, parašė nemažai mokslinių darbų. L.Bojanus (1776 – 1827) buvo lyginamosios anatomijos mokslo pradininkas ir pirmasis jo profesorius Rusijoje. Jis pirmasis išaiškino kai kuriuos stuburinių embriologijos klausimus, parašė apie 10 knygų ir apie 60 straipsnių veterinarijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos ir kitais klausimais.Visuotinės istorijos profesorius J.Lelevelis (1786 – 1861) naujas istorijos mokslo mintis išdėstė savo veikale „Historyka”. Čia teigė, kad istorijos objektą sudaro visuomeniniai santykiai, kultūros ir politikos problemos, „žmonių tobulėjimo” procesas. Lelevelis iškėlė ir praktinę istorijos reikšmę: istorija skatinanti žmones veikti, geriau apgalvoti savo veiksmus. Profesorius nesutiko su bajorijos privilegijuota išskirtine padėtimi, didikų savivale, liaudies engimu. Lenkijos valstybės kūrėja jis laikė liaudį, stengėsi apginti valstiečių pilietines teises. Nors Lelevelis ir laikėsi unijinių pažiūrų, bet tyrinėjo ir Lietuvos istoriją. Jai yra paskyręs keletą veikalėlių ir straipsnių, iš kurių minėtini: „Žvilgsnis į lietuvių tautų senovę ir jų ryšius su herulais”, „Lietuvos ir Rusios istorija”. Dėstydamas visuotinės istorijos kursą, nemažai vietos skyrė Lietuvos praeičiai. Jis pažymėjo lietuvių narsumą kovoje su kryžiuočiais. Profesorius ypač išaukštino Mindaugą — Lietuvos valstybės kūrėją ir vienytoją. Mindaugas, pasak Lelevelio, įkūnijęs tą jėgą, kuri išgarsinusi Lietuvos vardą ir padėjusi išsilaikyti daugiau kaip šimtą metų. Paskaitose Lelevelis labai kritiškai vertina Lietuvos feodalų vaidus, jų tarpusavio kovas, pridariusias tautai didelių nelaimių. Kalbėdamas apie lietuvių ir lenkų uniją, Lelevelis pažymėjo, kad lietuviai į tą sąjungą žiūrėję su nepasitikėjimu, stengdamiesi išlaikyti politinę nepriklausomybę. Ypač akcentuojamas Vytauto vaidmuo kovoje dėl valstybės savarankiškumo. Lelevelio paskaitose įvairiapusiškai aptariami lietuvių ir rusų tautų santykiai. Motyvuodamas savo dėmesį Lietuvos istorijai, Lelevelis sakė, kad jis už gyventą laiką Vilniuje norįs atsidėkoti šiai tautai jos istorijos dalykų pasvarstymu. Lietuvos istorija jis ragino domėtis ir studentus.I.Onacevičius (1780 – 1845) kurį laiką dėstė visuotinę istoriją. Jo istorinės koncepcijos atsispindi jau po mirties išleistuose konspektuose „Žvilgsnis į senąją Lietuvos istoriją” ir „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją”. Onacevičius teigė, kad istorija remiasi tautų kilimo ir žlugimo aiškinimu, įvykių priežastingumo nustatymu. Profesorius Vilniaus universitete pirmą kartą greta visuotinės istorijos pradėjo dėstyti ir Lietuvos istorijos kursą („krašto istoriją”). Į Lietuvos praeitį žvelgė romantiko akimis. Jis smerkė kryžiuočių ekspansiją į Pabaltijį, kritiškai vertino uniją su lenkais, gynė Lietuvos savarankiškumą. Profesorius ragino studentus rinkti tautosaką ir etnografinius duomenis.Lietuvos teisės istorikas I.Danilavičius (1787 – 1843) buvo gerai ištyręs senovės Lietuvos teisės šaltinius ir tuomet dar veikusį III Lietuvos statutą. Eruditas ir demokratas profesorius turėjo puikią iškalbą. Savo darbe „Napoleono kodekso palyginimas su Lenkijos ir Lietuvos teise” Danilavičius įrodinėjo, kad, keičiantis tautų gyvenimui, žmonių santykiams, vieni įstatymai turi užleisti vietą kitiems, turi keistis ir veikiančioji teisė. Lietuvos teisės atsiradimą jis aiškino kaip socialinės kovos rezultatą. Danilavičius sakė, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs, neigė luomines privilegijas ir feodalinę nelygybę, kritikavo feodalinę teisę, kuri valstiečius pavertusi vergais. Patarlėse ir dainose jis ieškojo išlikusių senovinių papročių bei teisinių normų liekanų.Graikų, lotynų kalbų ir literatūrų profesorius G.E.Grodekas (1762 – 1825) daug prisidėjo prie klasikinės filologijos suklestėjimo Lietuvoje. Jis įsteigė klasikinės filologijos mokytojų rengimo seminarą, parašė klasikinės filologijos darbų, parengė Lietuvos mokykloms tos srities vadovėlių, tekstų, visaip populiarino antikinę kultūrą ir literatūrą. Pažymėtinas jo vadovėlis ,,Graikų literatūros istorijos pagrindai”. Grodekas buvo šviečiamojo amžiaus idėjų šalininkas. Nagrinėdamas ir vertindamas antikinės literatūros kūrinius, jis ugdė savo klausytojų protą, jausmus, vaizduotę, lavino skonį. Grodekas teigė, kad menas turi būti natūralus, nevaržomas normų ir taisyklių. Profesorius mokė jaunimą metodiškai dirbti, pažindino su naujausia moksline literatūra, ragino sekti mokslo pažangą. Jis turėjo didelį autoritetą, buvo jaunimo vertinamas.Studentai dėl gero ir švelnaus būdo gerbė rusų kalbos, literatūros ir istorijos profesorių L.Loboiką (1786 – 1861). Kaip galima spręsti iš tvarkaraščių, jis aiškino „gražiausias poetų ir prozaikų vietas filologiniu ir estetiniu požiūriu”, koregavo studentų bandymus versti žymiausius lenkų kūrinius į rusų kalbą ir iš rusų kalbos į lenkų kalbą. Be savo dėstomų dalykų, Loboika domėjosi paleografija, archeologija, lietuvių kalba bei Lietuvos praeitimi. Etnografinę medžiagą pats rinko ir į tą darbą įtraukė studentus, užmezgė artimesnius ryšius su Kaj.Nezabitauskiu, S.Stanevičiumi, visaip stengėsi D.Pošką įtraukti į literatūrinį ir kultūrinį darbą. Tyrinėdamas lietuvių kalbos ir senovės paminklus, keliavo po Lietuvą, aplankė D.Pošką. Laikraštyje ,,Dziennik Wilenski” rašė apie Žemaitijos piliakalnius, D.Poškos Baublį, teikė informaciją apie Lietuvą rusų kultūros veikėjui N.Rumiancevui, sukaupė statistinės medžiagos apie Lietuvos miestus.Universiteto profesūra buvo internacionalinė. Dalį mokomojo personalo universitetas išsiugdė iš savo buvusių studentų, bet nemažą jo dalį sudarė iš Rusijos universitetų, Lenkijos, Vokietijos, Italijos ir kitų valstybių pasikviesti dėstytojai. Vilniaus universitetas turėjo didelį mokslinį autoritetą ir keitėsi su Rusijos, taip pat su užsienio šalių universitetais moksliniais duomenimis, moksline literatūra, paskaitų programomis ir viešųjų paskaitų tekstais.Universiteto studentai. Iš pradžių universitete studijavo 290 studentų; 1830 m., prieš pat uždarymą, jau buvo 1321 studentas. Čia studijavo lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų tautybių žmonių. Didelis buvo ir socialinis įvairumas: universitete, be aristokratijos, smulkiosios bajorijos, mokėsi ir valstiečių vaikų. Mat universitetas griežtai nesilaikė įsakymo, draudžiančio priimti valstiečių vaikus. Didžiuliai socialiniai kontrastai buvo visur. Vieni ir į paskaitas važinėjo karieta, kinkyta bent ketvertu arklių, kiti skurdo iš menkų savo tėvų santaupų ar menkų uždarbių. Iš valstybės ar kitų organizacijų gaudavo paramą tik maža dalis studentų. Tie kontrastai atsispindi ir amžininkų prisiminimuose, kur kalbama, kad vieni lankė salonus, maskaradus, balius, leido laiką lėbaudami, kitiems terūpėjo „knyga, sąsiuvinis ir niekas daugiau”.Universiteto vadovybė dėjo daug pastangų, kad priverstų studentus laikytis disciplinos ir akademinės rimties. Tam tikslui ji turėjo savo policiją, savo daboklę, skirdavo prižiūrėtojus, vadinamus pėdeliais, nustatydavo griežtą dienotvarkę, įvedė uniformą, draudė lankyti restoranus. Būdavo taip, kad net nueiti į teatrą studentas turėdavo gauti dekano leidimą.Dauguma paskaitų universitete buvo skaitoma lotyniškai, todėl studentai turėjo gerai mokėti lotynų kalbą. Kai kurios paskaitos buvo skaitomos vokiškai ir kitomis kalbomis, priklausomai iš kurios šalies buvo pakviestas profesorius. Vilniaus universitete buvo leista paskaitų klausytis ir nestudentams.Universitete mokėsi arba palaikė su juo ryšius daugelis XIX a. pr. lietuvių rašytojų. Čia trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo susibūręs lietuvių literatų būrelis. Universiteto profesoriai, tyrinėję Lietuvos praeitį, domėjęsi lietuvių kalba ir tautosaka, lietuvių jaunuomenei buvo skatinantis ir drąsinantis pavyzdys. Universitetas išugdė nemažai Lietuvos istorijos tyrinėtojų. Ši aukštoji mokykla formavo pažangią savo klausytojų ideologiją. Čia buvo diegiami nauji mokslo atradimai, šviečiamojo amžiaus idėjos, pažangos ir reformų viltys, kriticizmo dvasia. Universitete jaunimas pajuto feodalinio luomo degradaciją, perprato baudžiavinį išnaudojimą. Aukštosios mokyklos įskiepytos idėjos perėjo ir į lietuviškus raštus.Draugijos. Intensyvėjąs kultūrinis gyvenimas Lietuvoje pasireiškė ir draugijų kūrimusi. Steigėsi viešos ir slaptos draugijos: Medicinos, Labdarybės, Universiteto neturtingųjų studentų šelpimo, Karinių bičiulių ir kt. Bet platesne veikla išsiskyrė masonai, šubravcai ir filomatai.Masonų organizacija buvo įkurta 1717 m. Londone ir greitai paplito po visą Europą. Tos organizacijos idealai susiformavo veikiami šviečiamojo amžiaus ideologijos. Masonai propagavo lygybės, laisvės, tautų brolybės idėjas, skelbė religinę toleranciją, smerkė pasaulietinį ir religinį despotizmą, politinį šovinizmą, klasinį visuomenės susiskirstymą. Revoliucinio kelio jie nepripažino, kėlė utopinę mintį, kad pasaulis taikiai pereis į pasaulinės brolybės karaliją. Jų ideologiją atitiko ir uždara, konservatyvi organizacijos struktūra, kurioje buvo daug simbolikos, ceremonialumo, mistikos.Lietuvoje ši draugija įsisteigė 1776 m. ir ypač išpopuliarėjo XIX a. pradžioje. Vilniuje veikė penki skyriai, kurie buvo vadinami ložėmis: „Uolusis lietuvis”, „Sokrato mokykla”, „Gerasis ganytojas”, „Slavų erelis”, „Tobuloji vienybė”. Raseiniuose buvo įkurta „Palemono”, o Ukmergėje sumanyta steigti „Dorovės triumfo” ložė. Ložėms priklausė nemažai Vilniaus universiteto profesorių. Lietuvos masonai stengėsi užmegzti ryšius su Europos pažangiaisiais žmonėmis, ieškojo plačiųjų masių paramos. Jie platino Lietuvoje liberalines pažiūras į baudžiavą. Ypač aktyviai antibaudžiavinės mintys buvo propaguojamos 1817 m. Vilniaus seimelyje, kuriame iš 56 jo narių buvo 27 masonai. Kai kurie šios draugijos nariai kėlė ir žmogaus teisių klausimą, rėmė mokslą, meną. Reformomis buvo bandoma masonus paversti liberalios krypties draugija, kuri atitiktų laiko dvasią. Tai ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusių carinę valdžią šią draugiją 1822 m. uždrausti.Dar didesnį populiarumą turėjo triukšminga Šubravcų („Nenaudėlių”) draugija, kuri veikė Vilniuje nuo 1817 ligi 1822 m. Ta draugija taip pat turėjo švietėjiškų tikslų. Ji stengėsi kelti visuomenės dorovę, satyra pliekti jos ydas. Šubravcai smerkė baudžiavą, išjuokė bajorijos tamsumą, prietaringumą, didžiavimąsi titulais, nuolatinį bylinėjimąsi, propagavo darbą, mokslą, švietimą, rūpinosi krašto ekonominės gerovės kėlimu. Jie pasirašinėjo tokiais iš J.Lasickio mitologinio veikalo paimtais pseudonimais, kaip Sotvaras (J.Sniadeckis), Vaižgantas (I.Chodzka), Litvanis (L.Sobolevskis), Aušlavis (M.Balinskis), Gulbis (I.Šidlovskis), Perkūnas (J. Šimkevičius), Pergrubius (L.Borovskis), Poklius (K.Kontrimas) ir pan. Šubravcai buvo įsipareigoję rinkti mitologinę medžiagą, susijusią su savo pseudonimu. Lietuvių nacionalinę kultūrą ir jos kūrėjus jie vertino neigiamai. Savo idėjas šubravcai skleidė per satyrinio laikraščio „Wiadomosci brukowe” („Gatvės žinios”) satyras, Pvz., satyroje „Mašina mužikams lupti” piktinamasi bajorijos žiaurumu. Satyroje vaizduojamas tironas, kuris, norėdadamas palengvinti savo darbą, valstiečius muša mašina, taupančia brangų lupiko laiką, saugančią jo jautrią širdį. Kitoje satyroje smerkiamas žiaurus ir šykštus ponas, kuris badaujantiems valstiečiams dalija degtinės varymo atliekas ir už kiekvieną kvortą brogos reikalauja dienos lažo. Dar kitoje satyroje bajorija smerkiama už beatodairišką valstiečių plėšimą. Joje vaizduojama ponia, kuri beveik visą laiką praleidžia mieste, bet, pritrūkusi pinigų, parvyksta į savo dvarą pasipinigauti ir čia parodo nemaža išradingumo: surenka valstiečių suverptus linus, įsako išskersti baudžiauninkų penimas kiaules, net nukerpa vaikinams ir merginoms plaukus. Paskui linus parduoda pirkliams, mėsą — „traktierininkui”, o plaukus — perukų dirbtuvei. Už gautus pinigus kelia puotą. Tokios satyros kurstė antibaudžiavines nuotaikas. Amžininkų liudijimu, laikraštis buvęs labai populiarus, jo pasirodymo dieną knygyną gulte apguldavę smalsuoliai, žinias skaitydavę net ir ten, kur niekados niekas nieko neskaitydavę.Platų užmojį buvo įgavusi Filomatų draugijos veikla. Ši nelegali anticarinė Vilniaus universiteto studentų draugija buvo įkurta 1817 m. Jos kūrėjai buvo studentai: poetas A.Mickevičius, T.Žanas, J.Ježovskis ir A.Petraškevičius. Iš pradžių draugija ėmėsi švietėjiškų darbų, stengėsi kelti studentų moralę, skiepyti mokslo meilę, organizavo savitarpio pagalbą. Bet jos programa greitai keitėsi. Netrukus filomatai pasiryžo žadinti tėvynės meilę, kiek įmanoma kelti tautos švietimą ir darbuotis krašto gerovei bei naudai. Filomatai pamažu įsijungė ir į politinę veiklą — kovojo dėl valstybinės nepriklausomybės atgavimo. Politinių tikslų jie siekė ir keldami krašto kultūrą, ekonomiką, kovodami dėl baudžiavos panaikinimo ar jos sušvelninimo. Filomatų protestas prieš baudžiavą geriausiai atsispindi A.Mickevičiaus „Vėlinių” II dalyje, kur piešiami šiurpūs baudžiavos vaizdai. Filomatas J.Čečiotas baudžiavą vadino gėdingiausia išnaudojimo forma. Jis sakė, kad valstiečių nelaisvė esanti priešinga įgimtai žmogaus teisei, sveikam protui, ir skelbė, jog be baudžiavos panaikinimo neįmanoma jokia pažanga.Filomatų veikla buvo gana plati. Jie steigė draugijas; veikė Bičiulių sąjunga, Spindulingųjų, Filaretų, Filadelfistų draugijos. Filomatai bandė veikti ir viešai: suorganizavo Naudingos pramogos bičiulių draugiją, bet ji greitai buvo likviduota. Populiarumu išsiskyrė Spindulingųjų draugija, kuri pradėjo veikti 1820 m. ir turėjo nemaža romantinių bruožų. Ta draugija ypač kovojo dėl jaunimo moralės. Tam tikslui buvo skirtos populiarios spindulingųjų gegužinės, žaidimai, simboliai. Spindulingieji ragino tikslingai leisti laiką, planingai ir sistemingai dirbti, nuolat lavinti protą, saugotis tinginystės, dykinėjimo, blaiviai vertinti savo pasirinktą specialybę, kukliai elgtis, mokytis iš didžiųjų žmonių, mylėti savo gimtąją kalbą, liaudį, jos papročius, nugalėti savimeile, pavydą.Populiarūs buvo ir filaretai, veikę 1820 – 1824 m. Tai buvo žemutinė Filomatų draugijos organizacija, turėjusi ruošti jai narius. Jos steigėjas buvo filomatas T.Žanas. Šios draugijos tikslas buvo lavinti ir šviesti savo narius. Susirinkimuose buvo skaitomi referatai ir rengiamos pramogos. Filaretai, kaip ir filomatai, siekė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę.Visas tas organizacijas buvo rengiamasi reformuoti ir įsteigti naują, kuri apimtų visą Lietuvą ir Baltarusiją bei visus socialinius sluoksnius. Bet 1823 m. pabaigoje slaptąsias draugijas susekė caro žandarai. Prasidėjo studentų ir profesorių suėmimas ir tardymas. Buvo apkaltinta daugiau kaip šimtas žmonių, aktyviausių draugijos narių, tarp jų ir A.Mickevičius. Jie buvo ištremti iš Lietuvos, o kai kurie įkalinti.Filomatai laikėsi daugiausia unijinių pažiūrų ir lietuvių nacionalinę kultūrą vertino neigiamai. Jų pažiūras tuo klausimu yra gerai išreiškęs filomatas J.Čečiotas. Jis, recenzuodamas A.Mickevičiaus baladę „Marilės kalnelis” („Kurhanek Maryli”), tariamai verstą iš lietuvių kalbos, taip rašė: „Pirmą kartą nuoširdžiai apgailestavau, kad senųjų mūsų krašto gyventojų kalba nyksta ir ilgainiui gali visai išnykti; kad rūpintis jos išlikimu, ją tobulinant, ir negalima, ir nepritinka; noras ją palaikyti būtų žala mūsų tėvynei, nes tai reikštų vienos motinos sūnus, brolius skaldyti ir, žalojant bei gadinant lenkiškumo grynumą, gimtajai kalbai taikomą smūgį nukreipti būsimiems amžiams”.Bet studentų draugijų nariai buvo labai susiję su Lietuvos kraštu. Gausiai savo kūriniuose Lietuvos istorijos tematika ir tautosaka rėmėsi vienas veikliausių filomatų A.Mickevičius. Jis Lietuvos istorijos medžiagą panaudojo poemėlėse „Živilė”, „Mieško, Naugarduko kunigaikštis”, poemoje „Gražina”. Lietuvių liaudies kūrybą jis garsino ir kitais būdais. „Gražinos” prierašuose vieną eilėraštį pavadino lietuvių liaudies daina. Prie baladės ,,Marilės kalnelis” pažymėjo, kad jai mintį davė lietuvių liaudies daina. Poetas rašė, jog „Vėlinių” II dalies inkantacijos verstos iš lietuvių kalbos.A.Mickevičius palankiai atsiliepė apie lietuvių kultūrą. Jis gynė puolamą K.Bogušą, kuris vertino lietuvių kalbą ir ieškojo lietuvių nacionalinės kultūros ištakų. Poetas pirmasis Lietuvoje įvertino ir išgarsino K.Donelaitį. „Gražinos” prierašuose jis gyrė „Metus” už jų turinį ir gražią išraišką, poemą laikė tikru liaudies papročių paveikslu. Žavėdamasis L.Rėza, A.Mickevičius sušuko: „Šlovė garbingojo vyro atminimui, kuris… sugėdina tautiečius, mažai kreipiančius dėmesio į savo tėvynės istoriją”. Laiškuose A.Mickevičius išgyrė Lietuvos gamtą, ypač Kauno apylinkes.Kitas filomatas J.Cečiotas paliko „Dainos apie senuosius lietuvius” rankraštį. Jo eilėraščiuose apdainuojami Lietuvos kunigaikščiai Mindaugas, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas ir reikšmingiausi Lietuvos istorijos įvykiai (Vilniaus įkūrimas ir kt.). Rinkinio prakalboje labai palankiai atsiliepiama apie lietuvių tautą. „Lietuviai,— sakoma įžangoje,— suvaidino didelį vaidmenį atremiant kryžiuočių ir totorių antpuolius… Nedera užmiršti tautos kilnių ir taurių darbų. Tai turi tapti visos Europos savastimi”. A.Petraškevičiaus eilėraštyje „Mąstymai prie Gedimino pilies griuvėsių” kalba apie šiurpius kryžiuočių antpuolius, apie sunaikintus kaimus, apie narsų lietuvių savo tėvynės gynimą. Eilėraštyje gėrimasi pilimi, ji vadinama miesto papuošalu. Lietuvos istorijos motyvų yra ir kitų filomatų poezijoje. Nežinomo autoriaus poemėlėje „Baublys” pagerbiamas D.Poška, ąžuolo baublio viduje įrengęs literatūrinį kambarį. Poemėlės pradžioje išaukštinamas Žemaitijos girių milžinas ąžuolas, kuris pralenkęs visus amžiumi, jėga, atkaklumu. Jo viršūnė kaip „kalnų ketera” siekusi debesis, nebijojęs audrų nei vėjų. Baublio charakteristika siejama su Lietuvos istorija, iškeliamas Lietuvos kunigaikščių, ypač Mindaugo, narsumas.Filomatai buvo sumanę leisti žurnalą „Lietuvos jaunuolis”, kuris turėjo kelti svarbiausias krašto problemas. Filaretas E.Stanevičius rinko ir skelbė lietuvių liaudies dainas. Filomatų domėjimasis Lietuvos istorija ir lietuvių nacionaline kultūra skatino studentus atsidėti savo krašto gerovei.Studentų draugijos atliko didelį darbą: jos subūrė jaunuomenę ir diegė šviečiamojo amžiaus idealus — mokslo meilę, darbštumą, dorovę, skatino gyventi prasmingai, dirbti tėvynei ir liaudžiai. Filomatai turėjo savo poetinės kūrybos principus ir ragino pagal juos gyventi. Draugijos nariai buvo didžiųjų perversmų šalininkai, pritarė viskam, kas nauja ir turi ateitį. Jie praskynė kelią lenkų literatūros romantizmui.Studentų organizacijų veikiamos, kūrėsi slaptos moksleivių organizacijos Kražiuose, Kėdainiuose, Kaune, kurios taip pat buvo caro žandarų susektos ir jų nariai žiauriai nubausti.Lietuvos spauda buvo gana gausi ir įvairi. Ėjo kultūros ir literatūros žurnalas „Dziennik Wilenski” („Vilniaus dienraštis”, 1805 – 1806 ir 1815 – 1830), literatūros ir kultūros žurnalas „Tygodnik Wilenski” („Vilniaus savaitraštis”, 1804 ir 1815 – 1822), satyros laikraštis „Wiadomosci Brukowe” („Gatvės žinios”, 1816 – 1822), informacinis laikraštis „Kurier Litewski” („Lietuvos kurjeris”, 1761 – 1840) ir kt. Tiesa, tie žurnalai bei laikraščiai buvo leidžiami lenkų kalba, bet juose buvo nemažai rašoma lietuvių kultūros bei Lietuvos krašto ekonomikos klausimais. Minėti žurnalai ir laikraščiai padėjo formuoti to laiko pažangiąją mintį: pritarė socialinių santykių reformai, kėlė švietimo svarbą, smerkė prietarus ir tamsumą, populiarino mokslo laimėjimus, rūpinosi plačiosios visuomenės kultūrinimu.Vilniaus periodikoje buvo įdėta medžiagos Lietuvos istorijos, etnografijos bei kalbos klausimais. Čia buvo iškelti kai kurie lietuvių tautos nacionalinio savitumo bruožai. Bet svarbiausia tai, kad Vilniaus periodikoje buvo paskelbta lietuvių liaudies dainų. L.Rogalskis laikraštyje „Tygodnik Wilenski” 1819 m. išspausdino vieną lietuvių liaudies dainą, išverstą į lenkų kalbą, o kitais metais — dar vieną dainą, jau abiem kalbomis. E.Stanevičius tame pačiame laikraštyje „Tygodnik Wilenski” 1819 m. paskelbė dvi lietuvių liaudies dainas, o vėliau (1820 ir 1822) — dar 13 dainų taip pat abiem kalbomis. Tai buvo pirmosios lietuvių liaudies dainų publikacijos Lietuvoje. Jos supažindino su lietuvių liaudies dainomis lenkiškai skaitančiąją Lietuvos visuomenę, žadino susidomėjimą tautosaka.Lietuvos menas. Vilniaus universitete veikė architektūros, piešimo ir tapybos, grafikos bei skulptūros katedros, kurios iki 1832 m. ugdė vietinius dailininkus, vadovavo meniniam Lietuvos gyvenimui. Dailės katedrose dirbo žymūs menininkai: P.Smuglevičius, J.Rustemas, J.Saundersas, K.Jelskis. Jų kūryboje ir pedagoginėje veikloje reiškėsi klasicizmo, romantizmo ir realizmo kryptys. Vienas reikšmingiausių šio laikotarpio lietuvių dailės bruožų — ryšių su gyvenimu, su pažangiomis epochos tendencijomis ieškojimas. P.Smuglevičius, išsiveržęs iš mitologinės tematikos, pavaizdavo svarbesnius Lietuvos istorijos veikėjus ir įvykius: didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, Jogailaičių dinastijos kai kuriuos karalius, 1794 metų sukilimo vadus T.Kosciušką ir J.Jasinskį, įamžino Lietuvos krikštą, Žalgirio mūšį, Ketverių metų seimą bei 1794 metų sukilimą. Dailininkas su įkvėpimu tapė Vilniaus žymiausius architektūrinius paminklus bei sostinės apylinkių gamtą. Jis teigiamai vaizdavo lietuvių liaudį paveiksle „Lietuvių valstiečiai”, o kūrinyje „Valstiečių atleidimas nuo lažo…” perteikė baudžiauninkų laisvės troškimą.Dar labiau priartėjo prie tikrovės J.Rustemas. Jis nutapė daug XIX a. pr. lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų portretų, sukūrė keletą buitinių paveikslų („Nakties scena gatvėje” ir kt.) bei satyrinių piešinių. Rustemo kūryba, kurioje darniai jungiasi realistinis pastabumas su romantiniu polėkiu, turėjo įtakos visai XIX a. pirmosios pusės Lietuvos tapybos (ypač portreto) raidai.Tapytojai vis dažniau vaizdavo liaudį, analizavo buities temas (K.Ruseckas, K.Kukevičius ir kt.), atspindėjo istorinę praeitį (J.Damelis, M.Kuleša), poetizavo gamtą (K.Račinskas). Beveik visi dailininkai piešė portretus. Susiformavo bendrų idėjinių-meninių kūrybos bruožų jungiama vadinamoji Vilniaus dailės mokykla.Šiuo laikotarpiu reiškėsi ir grafika, kurios raidai didelę įtaką darė grafinė J.Rustemo kūryba. Minėtinas K.Kukevičius, išleidęs Vilniaus apylinkių litografijų albumą, J.Damelis ir kiti grafikai. Reikšminga šio laikotarpio knygų grafika.Lietuvių skulptūros raidai turėjo reikšmės universiteto skulptūros katedros profesoriai prancūzas A.Lebrenas, K.Jelskis, savo kūrybą grindę klasicizmo principais. Jų pradėta klasicizmo kryptis ilgai išsilaikė Lietuvos skulptūroje. A.Lebrenas sukūrė universiteto profesorių ir kitų to meto žymių žmonių biustų, K.Jelskis — didžiųjų Lietuvos kunigaikščių statulas Vilniaus katedros šoniniam fasadui, universiteto profesorių biustų bei antkapių paminklų (J.Stroinovskiui, J.Kosakovskiui).Lietuvių architektūroje taip pat vyravo klasicizmas. Jo pradininkas buvo M.Knakfusas, derinęs naujas architektūros formas su praeitimi. Jis pastatė Vilniaus universiteto observatorijos priestatą su dviem apvaliais kampiniais bokštais. Buvusiuose Bžostovskių rūmuose Knakfusas suprojektavo prie fasado priglaustą portiką su didelėmis jonėnų stiliaus kolonomis. Lietuvių klasicizmą pagrindė ir pasiekė jo viršūnę L.Stuoka-Gucevičius. Žymiausi jo kūriniai yra Verkių rūmų ansamblis, Vilniaus katedra, Vilniaus rotušė. Jo kūriniai turi monumentalią, aiškią kompoziciją, yra paprastų formų, darnių proporcijų. Vilniaus arkikatedra — tai tarsi antikinio tipo šventovė su didžiuliu 6 kolonų portiku. Stuoka-Gucevičius darė didele įtaką visai XIX a. Lietuvos architektūrai. Klasicizmas įsigalėjo Lietuvos miestų ir dvarų architektūroje. Dideli kolonų portikai dvarų ansambliuose dažnai užgoždavo perpus mažesnį namą, o prie medinių rūmų būdavo statomi jaukūs medinių kolonų portikai-gonkeliai. Kolonas ir piliastrus įgavo ir svirnai.Lietuvių teatro ištakas sudaro mokyklinis teatras. Jo spalvingi ir puošnus vaidinimai kolegijų kiemuose ir aulose, į miestų gatves ir aikštes išsiliejusios iškilmingos eisenos ne tik formavo žiūrovų teatrinę sąmonę, ugdė teatrališkumo suvokimą ir skonį, bet ir buvo svarbi visos epochos kultūrinės atmosferos apraiška. Mokykliniai teatrai, prasidėję XVI a., dar tebegyvavo ir XIX šimtmetyje. Greta mokyklinių veikė namų teatrai. Pvz., A.Klementas užsimena, kad jis rašęs pjeses, kurias vaikai vaidino svečiams.Profesionalusis Lietuvos teatras pradėjo veikti XVIII a. pabaigoje. Aktorius ir režisierius V.Boguslavskis 1785 m. įsteigė Vilniaus teatrą. Tai buvo pirmasis viešas teatras Lietuvoje. Jis veikė Oskerkų bei Radvilų rūmuose ir kituose pastatuose, nuo 1810 m. — rotušėje. Vilniaus teatro trupė vaidino lenkų kalba. Teatras taikėsi prie įvairių miesto gyventojų luomų, todėl jo repertuaras buvo labai įvairus: farsai, vodeviliai, melodramos. Teatro repertuare buvo ir Šekspyro, Moljero, Voltero bei Šilerio kūrinių. Vilniaus miesto teatro spektaklių dekoracijas kūrė daugiausia vietos dailininkai, davę pradžią profesionaliai Lietuvos scenografijai. Sprendžiant iš to meto spaudos atsiliepimų, teatras turėjo turėti nemažų sunkumų.XIX a. pirmoje pusėje Lietuvos muzikinio gyvenimo centras irgi buvo Vilniaus universitetas. Čia veikė muzikų J.Holando, J.Renerio vadovaujama muzikologijos katedra, koncertavo studentų chorai, orkestrai. Muzikinį gyvenimą aktyvino universiteto profesorius J.Frankas ir dainininkė jo žmona. 1805 m. Franko iniciatyva Vilniuje buvo atlikta J.Haidno oratorija „Pasaulio sukūrimas”. Neatskiriamą muzikinio gyvenimo dalį sudarė teatras, statęs operas, operetes, ruošęs koncertus. Iš reikšmingiausių operų, statytų teatre, minėtinos „Krokuviečiai ir huralai”, „Jadvyga, karalienė lenkų”, melodrama „Vytautas, didysis Lietuvos kunigaikštis…” J.Frankas savo atsiminimuose aprašė operos „Romeo ir Džiuljeta” pastatymą. „Kadangi trečiame veiksme buvo vaizduojamos Džiuljetos laidotuvės, tai įsakiau parteryje uždegti smilkalus. Įspūdis buvo didžiulis. Norėdamas sudinaminti veiksmą, sukursčiau tikrus vaidus tarp artistų, paslapčiomis vienai ir kitai pusei pakuždėjau, kad juos ne juokais yra užsimoję nugalėti. Abi pusės taip įsiaudrino, jog žiežirbos lėkė iš rapyrų, net kraujas buvo pralietas. Laimei, žaizdos buvo lengvos, o užkulisiuose budėjo chirurgas Marijauskas”. Teatre koncertavo vietos muzikantai ar ištisi kolektyvai ir žymiausi užsienio menininkai.Visa ši politinė, kultūrinė ir literatūrinė veikla savo siekimais ir forma daugiausia buvo lenkiška. Tačiau lenkų nacionalinio judėjimo vagoje ėmė rastis ir lietuviškų daigų. Negausią lietuvių šviesuomenę, kilusią iš nenutautusių bajorų ir valstiečių, skatino veikti šio judėjimo pavyzdys. Įžvalgesnieji vis labiau puoselėjo mintis, kad lietuviai, kaip ir bet kuri kita tauta, turi teisę į kultūrinį savarankiškumą ir privalo to savarankiškumo siekti.Lietuvių kultūrinio darbo uždaviniai ir mastas. Vienas svarbiausių uždavinių buvo gelbėti žūstančią tautą, išlaikyti jos kalbą, papročius ir rodyti, kad ji turi savo istoriją, savo dvasinį gyvenimą ir kad buvo nuo Lenkijos nepriklausoma valstybė. Tam tikslui D.Poška ragina nušviesti lietuvių tautos istoriją, renka senienas, įsteigia pirmąjį lietuvių etnografinį muziejų, puoselėja ir gaivina lietuvių kalbą. Kiti giria Pošką už tuos darbus. S.Valiūnas jį vadina savo šalies, tėvų kalbos, papročių „prieteliumi” ir džiaugiasi, kad jis gelbstįs „žemaičių liežuvį per raštą”. S.Valiūnas, keldamas Poškos darbų patriotinę reikšme, liepia nepaisyti tų, kurie triūsą savo nacionalinei kultūrai vadina „dykdarbiu”, ir ragina neišsižadėti savo žemaitiškos kilmės. A.Strazdas taip pat sakosi, kad sudėjęs lietuviškas eiles, „norėdamas išsaugoti atminimą apie tokią seną tautą ir lietuvių žemaičių kalbą”. S.Daukantas rašo, kad „meilė ir gailesys taip garbingos lietuvių tautos” skatino „tobulai lietuvių veikalus išguldyti”. A.Baranauskas, brangindamas ir gindamas lietuvių kalbą, parašo „Anykščių šilelį”.Dirbama su didžiausiu užsidegimu ir užsimojimu. Imamasi visų darbų, kurie buvo reikalingi lietuvių liaudžiai ir kuriais buvo galima kuo nors prisidėti prie nacionalinės kultūros gaivinimo. Dažnai tas pats žmogus buvo ir rašytojas, ir istorikas, ir kalbininkas, ir tautosakininkas, ir muziejininkas, ir liaudies švietėjas bei vadovėlių autorius. Buvo renkamos žinios apie gimtojo krašto politinę, socialinę ir kultūrinę padėtį, rašomos naujos knygos, organizuojamas jų leidimas. Ypač buvo rūpinamasi lietuviškų vadovėlių ir skaitinių leidimu. Lėšų knygoms leisti buvo bandoma gauti įvairiai: buvo skelbiama prenumerata, ieškoma turtingų mecenatų. Su cenzūra buvo kovojama kolektyviai. Išleistos lietuviškos knygos visaip buvo giriamos, propaguojamos, platinamos. Kultūrinis darbas buvo dirbamas keturiomis pagrindinėmis kryptimis: istorijos, kalbos, tautosakos ir grožinės literatūros. Atramos ieškota praeityje. Čia daugiausia yra nuveikęs S.Daukantas. Jis pirmasis gimtąja kalba aprašė Lietuvos ūkio, politikos ir kultūros istoriją. Didelis dėmesys buvo skiriamas gimtajai kalbai: ji buvo gryninama, plečiamos jos vartojimo sritys, kuriama bendrinė kalba. Atsirado tautosakos rinkėjų, leidėjų ir vertintojų. Tautosakoje ieškota grožio, liaudies dvasinės kultūros, jos pasaulėžiūros, etikos, moralės, nacionalinio savitumo apraiškų. Grožinė literatūra taip pat buvo laikoma bendru kultūriniu reikalu. Literatūros kūriniuose buvo stengiamasi kelti ir spręsti svarbiausias socialines ir kultūrines problemas. Liaudžiai reikėjo savos, originalios, nebe verstinės knygos. Pasididžiavimu buvo laikomi Donelaitis, Stanevičius ir kiti mūsų rašytojai.Lietuvių studentų veikla. Vilniaus universitete studijavo nemažai valstiečių ir smulkiųjų bajorų, dar neatitrūkusių nuo savo liaudies. Veiklesnieji bendravo tarpusavyje ir sutartinai dirbo. Jie ne tik domėjosi lietuvių kalba ir krašto praeitimi, bet ir stengėsi pakelti valstiečių kultūrą. Daugiausia dėmesio iš pat pradžių buvo kreipiama į liaudies švietimą. 1823 m. buvo išversta lenkų rašytojo J.Chodzkos didaktinė apysaka ,,Jonas iš Svisločės”, skirta pradžios mokykloms. Nors veikalo vertėju pasirašė Šeduvos klebonas J.Rupeika, bet pagrįstai spėjama, kad apysaką bus išvertęs kuris nors Vilniaus universiteto studentas. Žodyje į skaitytojus raginama parašyti liaudžiai pasaulietinio turinio knygų, reiškiama viltis, kad atsiras žmonių, kurie sukurs keletą knygelių „dėl giedojimo gražių dainų”, taip pat parašys istorijos vadovėlį, iš kurio „lietuvių ir žemaičių prasčiokėlių vaikus” būtų galima mokyti savo krašto istorijos.Studentai ruošė vadovėlius pradžios ir vidurinėms mokykloms. Kaj.Nezabitauskis 1824 m. išleido pradžios mokykloms elementorių „Naujas mokslas skaitymo”. Knygutė buvo iliustruota, joje duodama nemaža žinių apie valstiečio aplinkos daiktus bei reiškinius, pateikiama patarlių ir priežodžių. D.Poška gyrė šį elementorių už tai, kad jo stilius kaimiečiams esąs tinkamas, suprantamas ir į širdį pataikąs. Knygutė turėjo didelį pasisekimą ir buvo greitai išpirkta. Vadovėlių mokykloms parūpino ir S.Daukantas. Buvo leidžiama populiarių ūkinių knygelių, stengiamasi duoti darbo žmonėms lektūros. Šioje srityje ypač aktyviai darbavosi S.Stanevičius.Prie švietimo sąlygų gerinimo daug prisidėjo J.Pliateris (1810 – 1836). Jis steigė liaudžiai mokyklas, rūpinosi joms mokslo priemonių. Buvo galvojama apie lietuvių kalbos įvedimą į krašto mokyklas. J.Pliateris buvo atsidėjęs lietuvių kalbos studijoms. Amžininkai pažymėjo, kad jis daugiausia laiko ir energijos skyrė senosios Lietuvos praeities ir jos gyventojų kalbos kilmės tyrinėjimui. Pliateris buvo užsimojęs sudaryti didelę biblioteką, kurioje būtų surinkti visi su Lietuvos praeitimi ir lietuvių kalba susiję leidiniai, dokumentai, rankraščiai. Jo bibliotekoje buvo daugiau kaip 3000 veikalų.Studentai atliko didelį bibliografinį darbą. Kaj.Nezabitauskis pirmasis pateikė pilną bibliografinį lietuvių spaudos vaizdą. Jis 1824 m. elementoriuje „Naujas mokslas skaitymo” išspausdino sąrašą „Surinkimas visokių raštų lietuviškų, žemaitiškų ir prūsiškai lietuviškų”, kur chronologiškai suregistravo 73 spaudinius ir rankraščius. Tuo metu J.Pliateris rinko lietuvių kalbotyros bei senųjų spaudinių bibliografiją.Studentai ėmėsi ir lietuvių tautosakos populiarinimo. Pranas Zatorskis (1800 – 1849) išvertė į lenkų kalbą apie 70 lietuvių liaudies dainų, daugiausia iš L.Rėzos rinkinio, rašė dainas Lietuvos istorijos temomis. E.Stanevičius ir L.Rogalskis skelbė lietuvių liaudies dainas Vilniaus periodikoje.Lietuvių studentų kultūrinėje veikloje reiškėsi dvi kryptys — valstietiškoji ir bajoriškoji. Svarbesnį vaidmenį vaidino iš valstiečių ir smulkiųjų bajorų kilę studentai. Jie domėjosi tautos praeitimi, kalba, tautosaka ir stengėsi dirbti liaudžiai, atsverti liaudiškąja kultūra bajoriškąją. Jų plačiašakė veikla dėjo literatūrai liaudiškos ideologijos pagrindus.Svarbiausi istoriografiniai, kalbiniai, folkloristikos darbai. Istorijos mokslas XIX a. pradžioje sparčiai žengė į priekį. Brendo materialistinis šio dalyko suvokimas. Domėtis savo istorija Lietuvos visuomenę skatino ir nacionaliniai interesai. Praeities tyrinėjimas dažnai buvo būdas pasakyti savo nuomonę apie dabartį.Lietuvos istorijos srityje energingai darbavosi T.Narbutas. Jo straipsniai, analizuojantys Lietuvos praeitį, buvo spausdinami Vilniaus periodikoje. Bet reikšmingiausias šio laikotarpio istorinis veikalas yra S.Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”— pirmoji Lietuvos istorija, parašyta lietuvių kalba. Veikale apžvelgiama Lietuvos istorija iki Vytauto mirties, iškeliamas senovės lietuvių didvyriškumas kovose dėl laisvės, žadinamas pasididžiavimas praeities žygiais ir gimtąja kalba. Daukantas šį veikalą skyrė liaudžiai ir stengėsi parašyti gyvai, vaizdingai. Nors knyga tuo metu ir nebuvo išspausdinta, bet ji plito nuorašais ir daug kam buvo žinoma.Iš kalbinių darbų išskirtinas Ksavero Bogušo veikalas „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę”. K.Bogušas (1746 – 1820) studijavo Vilniaus akademijoje ir Romoje. Kurį laiką buvo karaliaus dvaro iždininko A.Tyzenhauzo sekretorius ir patarėjas, apkeliavo beveik visą Europą. Porą metų ėjo Lietuvos civilinio tribunolo pirmininko pareigas, buvo Lietuvos vyriausiosios mokyklos moralės mokslų kolegijos narys ir mokyklų vizitatorius, vėliau Vilniaus universiteto garbės narys. Didėjant susidomėjimui lietuvių kalba, Varšuvos mokslo bičiulių draugija pavedė Bogušui parašyti studiją apie lietuvių kalbą. Referatas, pavadintas „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę”, buvo perskaitytas draugijos posėdyje 1806 m., o 1808 m. išleistas lenkų kalba atskira knyga. Netrukus studija buvo išversta į rusų ir prancūzų kalbas.Bogušas savo studijoje aukštino lietuvių kalbą ir stengėsi ją apginti bei įteisinti jos vartojimą viešajame gyvenime. Autorius su susirūpinimu pastebi, jog „lietuvių kalba nyksta ir gęsta”. Jis piktinasi, kad liaudis lenkinama, kad valstiečiai, kurie „tarp savęs kaime šneka lietuviškai, su ponu ar jo ekonomu verčiami dvare kalbėti lenkiškai”. Iš tų dviejų kalbų susidaranti trečia, „kuri nesanti nei lenkiška, nei lietuviška”. Bogušas taip pat piktinasi tais bajorais, kurie „moka lietuviškai”, bet „gėdisi viešai prakalbėti ta kalba”. Veikale įrodinėjama, kad lietuvių kalba esanti sena, turtinga, švelni. Kalbos senumą, brandumą rodą tai, kad ji, „įkandin lotyniškosios eidama, nenusileidžia jai nei metru, nei glaustumu, nei aiškumu, nei muzikalumu”. Ypač sumaniai įrodinėjamas lietuvių kalbos turtingumas. Bogušas teigia, jog lietuviai „kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasinės veiklos pasireiškimui pavadinti turi savo žodį; nesiskolina jo iš kitų, nevartoja to paties žodžio dviem dalykams, kad ir panašiems viens į kitą, bet vis dėlto skirtingiems”. Tą mintį paremdamas, lietuvių kalbą jis lygina su vokiečių, lenkų kalbomis: „Vokietis, be žodžio grau (pilkas), neturi jokio kito žodžio pavadinti žilstančiam žmogui, pilkai sermėgai, širmam arkliui, rainiems žirniams, o lietuvis žmogų vadina žilu, arklį širmu, sermėgą pilka, žirnius rainais”. Lietuvių kalbos švelnumas geriausiai pasireiškiąs poezijoje. Ypač pažymėtina ta ypatybė, kad lietuvių kalba „drauge su pietų kraštų kalbomis…, lengvai ir maloniai skambėdama, prireikus aprašyti sunkius dalykus, narsumą, karą, ši kalba šiauriečių nosiniais ir gerkliniais garsais ą, ž, l, dz, č, š silpną, meilų ir, pasakyčiau, moterišką skambėjimą gali paįvairinti, įpindama vyriškus tonus”.Bogušas savo studijoje palietė ir praktinius klausimus. Norėdamas išgelbėti lietuvių kalbą nuo pražūties, siūlė Vilniaus universitetui sudaryti draugiją ,,iš asmenų, žinomų savo krašto meile ir mokančių kiek lietuviškai”. Ta draugija, autoriaus manymu, turėjo rūpintis, kad būtų „renkami žodžiai, priežodžiai, padavimai, senienos”, „leidžiamos knygos liaudžiai”.Bogušo studija žadino lenkų ir lietuvių rašytojų susidomėjimą lietuvių tautos praeitimi, jos kalba. Autoriaus meilė lietuvių kalbai, karštas jos teisių gynimas įkvėpė lietuvius rašyti lietuviškai, darbuotis savo nacionalinės kultūros labui. Be to, šis veikalas rašantiesiems lietuvių kalba padėjo kovoti su giliai įsišaknijusiomis lenkiškomis tradicijomis, su bajorija, pasidavusia unijos nuotaikoms. Susidomėjimas lietuvių kalba buvo pažengęs taip toli, kad prisireikė lietuvių kalbos tyrinėjimo ir populiarinimo centro.Vilniaus universiteto bibliotekininkas Kazimieras Kontrimas (1777? – 1836), įvairių draugijų narys ir laikraščių bendradarbis, 1822 m. sudarė lietuvių kalbos katedros Vilniaus universitete įsteigimo projektą. Savo siūlymą grindė tuo, kad lietuviškai kalbama daugumoje gubernijų, daug lietuvių esama Augustavo gubernijos šiaurinėje dalyje ir Prūsijoje. Lietuvių kalbos studijuoti susirinktų daug studentų, kurie ruošiasi dirbti Lietuvoje arba tyrinėti šio krašto kalbą. Dėstytoju siūlė pakviesti kalbininką L.Uvainį. Tas projektas susilaukė universiteto mokslininkų pritarimo. Tai rodo, kad lietuvių kalbos vartojimas viešajame gyvenime darėsi vis aktualesnis.Šiuo laikotarpiu pasirodė du reikšmingi tautosakos rinkimai: L.Rėzos „Dainos oder Litauische Volkslieder” (1825), pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys, ir S.Stanevičiaus „Dainos Žemaičių” (1829).Reikšmės turėjo ir lenkų bei rusų mokslininkų domėjimasis lietuvių nacionaline kultūra. Lenkų visuomenės veikėjas, švietėjas ir istorikas Tadeušas Čackis (1765 – 1813) 1800 – 1801 m. išleido Varšuvoje knygą „Apie lietuvių ir lenkų teises”, o šiek tiek vėliau ir kitą veikalą, pavadintą „Ar romėnų teisė buvo lietuvių ir lenkų teisės pamatas”. Tuose veikaluose pateikė lietuvių teisės, istorijos, kalbos, tautosakos žinių. Rusų akademikas etnografas ir statistikas Piotras Kepenas (1793 – 1864) domėjosi baltų, tarp jų ir lietuvių, istorija, kalba ir literatūra. Studijoje „Apie lietuvių tautos kilmę, kalbą ir literatūrą” (1827) pateikė žinių apie lietuvių gyvenamąsias vietas ir lietuvių literatūrą. Lietuvių kalba ir senove domėjosi kitas garsus rusų etnografas N.Rumiancevas. Aktyviai šioje srityje darbavosi ir Vilniaus universiteto rusų literatūros profesorius I.Loboika (1786 – 1861). Jis skatino lietuvius studentus tyrinėti gimtojo krašto istoriją, rinko tautosaką, jo iniciatyva buvo išsiuntinėta anketa rinkti žinias apie Lietuvą. Jis pats važinėjo po kraštą, palaikė ryšius su žymesniais lietuvių kultūros veikėjais, visaip skatino ir populiarino D.Poškos veiklą ir darbus.Istoriniai, kalbiniai, folkloriniai darbai turėjo poveikio ir lietuvių literatūros raidai. Dėmesys praeičiai sudarė klimatą, kuriame tarpo literatūra. Atsirado istorinės tematikos kūrinių: S.Valiūno „Biruta”, S.Stanevičiaus „Šlovė Žemaičių”, D.Poškos „Dūmojimas…” Pastarajame eilėraštyje suskambėjo motyvai, kuriuos vėliau su dideliu įkvėpimu išplėtojo Maironis. Kalbiniai darbai skatino poetus rūpintis kūrinių kalba. Tautosakiniai darbai ne tik reprezentavo liaudies dvasią, bet ir sudarė kamieną, iš kurio išaugo lietuvių poezija.Pastangos ugdyti grožinę lietuvių literatūrą. XIX a. pradžioje pradedama vis labiau rūpintis lietuvių literatūros ugdymu. Į tą darbą žiūrima atsakingai, jam su atsidėjimu ruošiamasi. Antai profesorius I.Loboika laiške N.Rumiancevui rašo, kad universitete esą du žemaičių kilmės studentai Kaj.Nezabitauskis ir S.Stanevičius, kurie didžiai branginą savo gimtąją kalbą ir ruošiasi kurti literatūrą ta kalba. Ypač daug vilčių teikiąs Stanevičius.Į literatūros kūrimą įsitraukia vis daugiau rašytojų. Plečiasi kūrinių tematika ir problematika, gausėja žanrų, stiprėja ryšiai su gyvenimu. Rašytojai, anksčiau rašę pramogai, dabar į literatūrą ima žiūrėti kaip į visuomeninę patriotinę pareigą, rašiusieji lenkiškai, dabar ima kurti ir lietuvišką poeziją arba lenkiškus savo kūrinius versti į lietuvių kalbą.Prasideda literatūrinis bendradarbiavimas, susirašinėti imama lietuviškai. Vieni kitiems siuntinėja savo raštus, juos redaguoja, taiso, tobulina, vieni kitus skatina kurti. Susidaro literatūriniai centrai. Pačioje XIX a. pradžioje toks centras buvo besusidarąs apie žemaičių vyskupą J.A.Giedraitį (1754 – 1838), kuris domėjosi ne tik religine, bet ir pasaulietinio turinio raštija. Jis išvertė „Naująjį testamentą”, kurį išleido 1816 m., bandė kai ką versti iš italų renesanso poetų. Torkvato Taso pastoralinės dramos „Aminta” prologo ištrauka „Kupidynas piemenų rūbuose” buvo atsiuntęs pataisyti D.Poškai. Su juo palaikė ryšius A.Klementas ir A.Strazdas. Vėliau lietuvių literatūrinis gyvenimas sukosi apie du centrus. Vienas jų buvo Bijotai Žemaitijoje, kur gyveno D.Poška. Su D.Poška ryšius palaikė beveik visi rašytojai. Kitas centras buvo Vilniaus universitetas, kur apie 1820 – 1824 m. susitelkė būrelis lietuvių studentų.Artimesni liaudžiai rašytojai stengiasi savo kūrinius išleisti, pateikti lektūros didesniam skaitytojų būriui. 1813 m. spaudai buvo paruoštas leidinys „Priežodžiai, arba trumpas, o tikras pamokslas…” 1814 m. A.Strazdas išleido savo poezijos rinkinį „Giesmės svietiškos ir šventos”. Tai buvo pirmas originalių eilėraščių rinkinys, pasirodęs anksčiau už Donelaičio kūrinius. Atkakliai reikėjo kovoti su cenzūra, trukdžiusia spausdinti lietuviškus leidinius. Cenzūrai neleidus spausdinti antrojo A.Strazdo poezijos rinkinio ir A.Butkevičiaus gramatikos, A.Strazdas ir V.Vilmikas pradėjo su cenzūros komitetu ilgą bylą. Taip pat buvo stengiamasi gauti lietuviškai knygai palankų cenzorių. Imtasi spausdinti ir anksčiau parašytus kūrinius. 1818 m. L.Rėza išspausdino K.Donelaičio „Metus”, o 1824 m.— pasakėčias.Gryninti lietuvių kalbą, išvalyti iš jos žargonybes ėmėsi J. A.Giedraitis. Jo rūpesčiu išleistos „Evangelijos” (1806), „Naujasis testamentas” (1816) ir kiti religinio turinio leidiniai buvo palyginti gerai išversti. Be to, jis ragino taisyti lietuvių raštijos kalbą, skatino pasinaudoti Mažojoje Lietuvoje išleistais lietuviškais raštais.Lietuvių kalba buvo turtinama ir gryninama remiantis senaisiais raštais. Buvo rašomos gramatikos ir žodynai. Vyko kalbiniai ir literatūriniai ginčai, buvo svarstoma, kokią tarmę imti literatūrinės kalbos pagrindu, kokio pobūdžio žodyną rašyti, kokius žodžius į jį traukti.Lietuvių literatūros mokslo ir kritikos formavimasis. Literatūros mokslas ir kritika XIX a. pradžioje formavosi keliomis kryptimis: buvo stengiamasi apibendrinti senąją lietuvių raštiją, tyrinėti tautosaką, rašyti darbus apie amžininkus. Vienas reikšmingiausių darbų apie senąją raštiją yra L. ėzos „Lietuviškos biblijos istorija”. Ši studija susijusi su G.Ostermejerio „Pirmąja lietuvių giesmynų istorija” ir su ja kartu sudaro apypilnį senosios lietuvių poezijos ir prozos raidos vaizdą.Kitas svarbus šios srities darbas yra S.Stanevičiaus pratarmė jo 1829 m. perspausdintai 1737 m. anoniminei lotyniškai lietuvių kalbos gramatikai „Universitas lingvarum Litvaniae”. S.Stanevičius šios gramatikos, pavadintos „Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos”, pratarmėje apibendrina senąją lietuvių raštiją, pabrėžia skirtumą tarp knygų, leidžiamų Mažojoje Lietuvoje ir Lietuvoje, kelia aktualius literatūrinės kalbos ugdymo klausimus, nurodo ateities kelius. Senosios raštijos bibliografiją pateikė Kaj.Nezabitauskis. Jis sakėsi, kad į bibliografiją įtraukęs visus raštus, kuriuos jam tekę žinoti, regėti ir skaityti. Atsirado studijų net apie atskirus senosios raštijos veikalus. Šiuo atžvilgiu svarbi J.Pliaterio studija apie S.B.Chilinskio biblijos vertimą: „Trumpa žinia apie tą išdavimą lietuviškos biblijos Londone”. Reikšmingas buvo L.Rėzos straipsnis apie K.Donelaitį ir jo kūrybą, paskelbtas pirmajame „Metų” leidime. Jame buvo iškelta didelė nacionalinė ir kultūrinė kūrinio reikšmė, išryškintas „Metų” savitumas, originalumas, demokratinis turinys bei turtinga liaudiška jo raiška. Tie darbai padėjo suprasti, kas senojoje raštijoje buvo vertingiausia.Iš tautosakos tyrinėjimų išskirtinas platus L.Rėzos straipsnis apie lietuvių liaudies dainas. Liaudies dainos čia laikomos poetinės kūrybos pradžia, o daugeliu atvejų ir šaltiniu. S.Stanevičius knygų „Dainos Žemaičių” ir „Pažymės žemaitiškos gaidos” pratarmėse pateikė naują, realistinį liaudies poezijos suvokimą ir traktavimą: liaudies dainas laikė gyvenimo atspindžiu, dainos turinį aiškino kaip tikrovės reiškinį. Šiek tiek vėliau etnografinėmis, mitologinėmis ir folkloristinėmis temomis rašė L.Jucevičius.Tuometinė kritika, be senosios literatūros, tautosakos, ėmėsi vertinti ir amžininkų kūrybą. Reikšminga šiuo požiūriu S.Stanevičiaus ir K.Donelaičio pasakėčių leidimo „Šešios pasakos” lietuviška prakalba, pasirašyta iki šiol nežinomo leidėjo „J.J.V.Lietuvio nuo Šventos upės krašto”. Autorius, pasinaudodamas ankstesniais kritikos darbais, vertina K.Donelaitį ir analizuoja savo amžininkų kūrybą, kelia aktualias savo meto literatūrinio gyvenimo problemas. Prakalbos autorius Stanevičiaus pasakėčias vadina „dailios plunksnos vaisiumi”. Čia užsimenama apie D.Poškos, S.Valiūno ir kitų rašytojų kūrinius. Prakalboje neigiamas siauras bajoriškas požiūris į literatūrinę kūrybą sau, savo malonumui, raginama spausdinti rašytojų kūrinius ir kuo plačiau juos paskleisti. L.Jucevičius parašė straipsnius apie D.Pošką, A.Strazdą, S.Valiūną bei atsiliepė į aktualiausius literatūros raidos klausimus. Be straipsnių, jis rašė recenzijas ir literatūrinius portretus.Pagausėjo ir lietuviškai rašytų kritikos darbų. Kai kurie jų skiriami ne mokslo žmonėms ar literatams, o liaudžiai. Rėza jau tiesiai kreipėsi į valstietį, jam pristatė K.Donelaitį ir pažymėjo, jog jo kūriniai yra verti, „kad kožnas lietuvininkas, savo tėviškę mylįs, skaitytų”. S.Stanevičius dainų rinkinio „Dainos Žemaičių” pratarmėje liaudies žmogui aiškino dainų esmę. S.Daukantas mokė suprasti pasakėčias. Visa tai rodo literatūros proceso demokratėjimą.Radosi įvairesnių kritikos žanrų: kritikos studija, literatūrinis portretas, apžvalga, recenzija. Atsiliepdama į gyvybingiausius lietuvių literatūros raidos poreikius, kritika suvaidino svarbų vaidmenį — išryškino vertingiausias lietuvių literatūros idėjines ir menines ypatybes, pristatė kūrinius savo krašto skaitytojui ir kitų tautų visuomenei.Mažosios Lietuvos visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Nacionalistiškai nusiteikusi Mažosios Lietuvos vokiečių administracija ir dvarininkija nuo XIX a. pradžios vis atkakliau reikalavo išstumti lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo. Prūsijos karaliai veidmainiškais sumetimais stengėsi įgyti lietuvių palankumą ir juos pamažu nutautinti. Tokia politika padėjo įsigalėti konservatizmui ir labai kliudė kilti nacionaliniam judėjimui. Knygų leidimas lietuvių kalba sumažėjo, tepasirodė vos vienas kitas leidinėlis, verstas iš vokiečių kalbos. Pasaulietinei lietuvių literatūrai Mažojoje Lietuvoje sparčiau plėtotis trukdė ir lietuvių tautos bei kalbos niekinimas. Germanizavimo atmosferoje ypač ryškiai iškyla L.Rėza, kuris atsidėjęs propagavo lietuvių tautosaką ir literatūrą.L.Rėza įnešė didelį indėlį į lietuvių literatūros istoriografiją, folkloristiką ir kritiką. Jo dėka iš užmaršties buvo prikeltas ir mus pasiekė K.Donelaitis. L.Rėza, iškeldamas Donelaitį, pastatė lietuvių literatūrą greta kitų Europos tautų literatūrų, atvėrė jai plačias raidos perspektyvas. Jis apibendrino ir įprasmino Mažosios Lietuvos kultūrą. Tai vienas iš pirmųjų lietuvių profesorių, atsidėjusių savo tautos kultūrai. L.Rėza stovi kryžkelėje dviejų epochų ir jas jungia.Didesnį poveikį L.Rėza turėjo Lietuvos literatams, o ne vietiniams kultūros darbininkams. Įsigalint germanizacijai, Mažosios Lietuvos literatūrinis gyvenimas vis labiau silpo. Vadovaujamą vaidmenį lietuvių literatūroje nuo XIX a. pradžios ėmė vaidinti jau ne rašytojai, gyvenę Mažojoje Lietuvoje, kaip buvo XVIII a., o rašytojai, gyvenę Lietuvoje.Naudota literatūra:
1. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija, 1993.2. Lietuvos švietimo reformos koncepcija. Vilnius: Leidybos centras, 1992.3. Jucevičienė P. Ugdymo mokslo raida: nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos. Kaunas: Technologija, 19974. Lukšienė M. Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje XVIII a. antroji pusė – XIX a. pirmoji pusė. Vilnius: Mokslas, 1985.