JAV lietuviai

Turinys

1.Turinys..............................2
2.Įvadas..............................3
3. Emigracija XIX-XX a. ir jos priežastys.................4
4. Ekonominė lietuvių būkė.........................5
5. A.Kuršius- pirmasis lietuvių išeivis Amerikoje.............6
6. Pirmoji Amerikos lietuvių sostinė- Shenandoah............6
7. Emigrantų darbas anglių gasyklose....................7
8. Atsiranda naujas lietuvių visuomenės sluoksnis............8
9. Lietuvių organizavimosi pradžia....................8
10. Lietuvių organizacijos ir jų veikla JAV.................9
 Tėvynės mylėtojųdraugija...................10
 Susivienijimas lietuvių Amerikoje..............10
 Amerikos lietuvių taryba...................10
 Lietuvių bendruomenė Amerikoje...............11
 Lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga............12
 Lietuvių žurnalistų sąjunga..................12
 Sandara............................12
11. Lietuvių spauda JAV..........................12
12. Tautiškasis lietuvių judėjimas JAV..................13
13. Lietuvos ryšiai su JAV lietuviais....................14
14. VLIk’o veikla.............................16
15. Iškiliausi JAV lietuviai........................17
16.Išvados..............................21

Įvadas

Už Lietuvos ribų gyvena daugiau kaip milijonas lietuvių kilmės žmonių. Dalis jų (Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje) yra autochtonai, turintys senas tautiško gyvenimo tradicijas, kita daalis – išeiviai ir tremtiniai, dėl įvairių priežasčių skirtingu laiku atsidūrę už Tėvynės ribų. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje mūsų protėviai emigravo į kitas šalis dėl ekonominės ir nacionalinės caro valdžios priespaudos. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui daug Lietuvos piliečių pasitraukė į Vakarus. Per sovietinę okupacija tūkstančiai lietuvių buvo ištremti iš gimtųjų vietų į Sibirą, Tolimuosius Rytus, Šiaurę, Vidurinę Aziją. Sovietų Sąjunga okupacijos dešimtmečiais sąmoningai vykdė tautų asimiliacijos politiką: dėl vadinamojo “sąjunginio” specialistų skirstymo, didelės darbo jėgos migracijos, tarnybos sovietinėje armijoje ir kitų prriežasčių daug jaunų žmonių buvo priversti išvykti iš Tėvynės; dalis jų pasiliko nuolat gyventi svetimuose kraštuose.
Šiame referate norėjau plačiau atskleisti lietuvių emigraciją į JAV, nes daugiausia išeivių gyvena ten (net 800000 tūkst.). Turbūt kiekvienas turime artimesnių ar tolimesnių giminaičių, dėl įvairių pr

riežasčių emigravusių JAV. Referate pateikta medžiaga apie bendras išeivių emigravimo priežastis, jų gyvenimo ir darbo sąlygas, atvykus į JAV. Lietuviai, būdami darbštūs ir protingi žmonės, greitai pradėjo užimti svarbias pareigas, bei kurti savo įmones. Tačiau prisitaikydami prie Amerikietiškos kultūros jie neprarado tautiško sąmoningumo ir nepamiršo savo tėvynės-Lietuvos. JAV lietuviai yra susibūrė ir nuolat buriasi į šalių ir kraštų lietuvių bendruomenes. Pvz., užsienio lietuvių bendruomenė – tai kurios nors valstybės ar krašto lietuvius jungianti organizacija, siekianti išlaikyti tautinę savimonę bei kultūrą ir stiprinti įvairius ryšius su istorine tėvyne. Jos sudaro Pasaulio lietuvių bendruomenę, kurios centras yra JAV, Čikagoje. Jaunimas yra susivienijęs į Pasaulio lietuvių jaunimo Sąjungą. Pagrindiniai šių organizacijų tikslai – padėti išlaikyti lietuviškąjį tapatumą po pasaulį pasklidusiems lietuviams, stiprinti užsienio lietuvių ryšius su Lietuva.
Visais laikais JAAV lietuviai buvo ir yra neatskiriama lietuvių tautos dalis. Išsaugodami tautinę savimonę ir identiškumą jie kelis dešimtmečius gynė lietuvių tautos teisę į valstybingumą ir vietą pasaulio tautų bendrijoje, populiarino Lietuvą ir jos kultūrą valstybėse, kuriose jie gyveno.

Emigracija XIX-XXa. ir jos priežastys

“Emigracija-išsikėlimas, žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitas valstybes. Emigracija ne vienoda- ji gali būti ekonominė, politinė, religinė, sezoninė arba nuolatinė, priverstinė arba savarankiška”1. Tremtis yra skirtina nuo emigracijos tuo, kad tai ne laisvos valios procesas. Apskritai emigracija reiškia žmogaus išrovimą iš šaknų, t.

.y. atplėšimą iš gimtinės kultūros ir įjungimas į naująją. “Emigracija gali būti naudinga krašto ūkiui, kai yra gyventojų perteklius, kuriam neužtenka nei gamtos turtų, nei darbo. Ji gali būti žalinga, kai žmonės palieka kraštą be reikalingos darbo jėgos (emigruoja patys pajėgiausi) ir mažina jo gerovę”.2
Lietuvių emigracija XIX-XX a. buvo ekonominė, nors tam tikrą vaidmenį vaidino ir politiniai motyvai: rusifikacinė carizmo politika, augantis tautinis išsivadavimo judėjimas, 1905-1907 m. Revoliucijos pralaimėjimas, okupacijos, karai. Pavėlavęs pramoninis perversmas Lietuvoje augant gyventojų skaičiui nesutraukė į miestus laisvų darbo rankų, bet skatino masinę emigraciją. Užsienyje buvo galima gauti labiau apmokamo darbo, susitaupyti ir grįžtus gimtinėn geriau įsikurti. Kai kurie žmonės emigruodavo į JAV ir dėl politinių: dėl carizmo persekiojimų, represijų tai pat norėdami būti naudingi tautinei veiklai užsienyje.
1980-1914 m. Emigracija tapo masine. Ji ypač išaugo Kauno, Vilniaus, Suvalkų gubernijose. Didžiausias kėlimasis buvo 1904-1914 m.. Tai lėmė ekonominės priežastys, glaudžiai susijusios su politinėmis. Blogėjant tarptautinei padėčiai, ypač išaugo vyrų emigracija. “Dar labiau emigracija padidėjo I-ojo pasaulinio karo išvakarėse. 1912 m. į JAV emigravo 14071, 1913 m.- 24647, o 1914 m.- 21584 lietuviai”3

Dar viena emigracijos priežastis- karinės tanybos vengimas. “1940-1944 metais Lietuvą apleido daugiau kaip 60000 gyventojų, kurie baimės pilni bėgo į vakarus nuo karo fronto ir neaiškios ateities”44
Karui pasibaigus, emigracinis judėjimas atsinaujino, nes, atsikūrus Lietuvos valstybei, ekonominės problemos liko – ūkinį krašto atsilikimą di
idino karo veiksmai ir kaizerinės Vokietijos okupacija. Atkurti ir plėtoti ekonomiką teko labai sunkiomis sąlygomis, nes nutrūko ryšiai su Rusijos rinka, Lenkija okupavo svarbiausią pramoninį Lietuvos miestą Vilnių. Miestai augo lėtai, žemės reforma ne visų valstiečių padėtį pagerino. Bedarbiai mieste, sezoninių darbininkų santykinis perteklius kaime tapo mobilia jėga, kuri buvo priversta ieškoti geresnių pragyvenimo šaltinių svetur. 1933 m. miestuose buvo apie 50 tūkst. bedarbių. Paslėptas darbo jėgos rezervas žemės ūkyje siekė 200–300 tūkst. žmonių. Darbo jėgos pasiūla smarkiai viršijo jos paklausą, nuo to priklausė ir maži uždarbiai. Uždarbio sumažėjimas Lietuvoje priartėjo prie pačių aukščiausių rodiklių – Japonijos, Graikijos, Lenkijos, Rumunijos. Lietuvių emigracija liko ekonominė. Ši emigracija lietuvių literatūroje vadinama „Antrąja išeivijos banga“, kurios ribas apima 1920–1940 m. laikotarpis.
Mokslininkų surinkti duomenys rodo, kad 1920–1923 m. didžiausia emigracija iš Lietuvos buvo į JAV – 22 325 žmonės.

1 A.Eidintas. Lietuvių kolumbai, 5 psl.
2 Lietuva. Lietuvių enciklopedija- V.:1990 m.
3 A.Eidintas. Lietuvių kolumbai, 28 psl.
4 J. Kapačinskas. Išeivio dalia, 252 p., V.: Enciklopedija, 1993 m

Tačiau vėliau emigracija į JAV ryškiai sumažėjo dėl JAV Kongreso išleisto griežto įstatymo, kuris nustatė metinį imigrantų iš įvairių šalių kontingentą. Kiekvienos šalies kvota siekė 3% tos šalies gyventojų, kurie gyveno JAV (1920 m. gyventojų surašymo duomenimis). Nuo 1924 07 01 Lietuvai buvo taikoma 344 emigrantų metinė kvota, o nuo 1929 07 01 padidinta iki 366 emigrantų normos. “Per 1920–1940 metų laikotarpį iš Lietuvos išvyko 102 461 gyventojas. Iš šio skaičiaus 30 869 (30,1%) išvyko į JAV; 24

4 982 (24,4%) – į Braziliją; 16 794 (16,3%) – į Argentiną; 7942 (7,8%) – į Kanadą; 4437 (4,3%) – į Urugvajų; 5264 (5,1%) – į kitas šalis. Į Pietų Afrikos Sąjungą emigravo 7215 (7,0%) išeivių, į Palestiną – 5008 (4,9%) visų Lietuvos emigrantų. Emigravusių į šias šalis absoliučią daugumą sudarė Lietuvos žydai. Manoma, kad per visą laikotarpį lietuviai sudarė 70% visų emigrantų, t. y. virš 70 tūkst.”5

Ekonominė lietuvių būklė
Kol kas nepavyko rasti tokių vaizdų, kuriuose būtų užfiksuoti pirmosios lietuvių emigracijos į Ameriką įvykiai (laivų, kuriais žmonės plaukė, vaizdai, emigrantų gyvenimas kelionės metu ir pan.), nors to laikotarpio pabaigoje jau buvo fotografija, plėtėsi ir atvirukų leidyba. Tačiau liko autentiški tokių kelionių aprašymai, iš kurių vieną čia tiktų pacituoti: “Iszvaziavome mes isz Hamburgo 11 d. Gruodžio 1868 m. Laivas, ant kurio plaukėme vadinosi “James Foster”. Lietuvių buvo ant laivo viso 7, isz tų keturi katalikai ir trys lietuviai protestantai – du isz Marijampolės, o vienas nuo Vysztyczio. Žydų isz Marijampolės, Vilkaviszkio, Krosnos ir kitų Lietuvos miestelių važiavo su mumis į 20. Maistą ant laivo dalino mums tik vieną kart ant dienos, kiekvienas gavo: septynis cukorius, apvalius nuo 6 iki 7 colių ploczio, szmotelį blogos mėsos, dvi žalias bulves, žiupsnelį ryžių, kaip po puskvortę avižinių miltų ir po pusantros kvortos vandenio. Virtis valgį turėjom patys. Teip buvo pradžioj, paskiaus negaudavome nė to. Parėjo taip, kad, trecziam mėnesiui einant, žmonės ant laivo pradėjo mirti; buvo dienos, kad po kelis ant syk numarinome. Isz lietuvių, nors keletas sunkiai sirgo, vienog nenumirė nė vienas.Visi pirmiausiai atkeliavę Amerikon lietuviai iszlipdavo New Yorke, bet czion jų padėjimas buvo liudnas. Neturėjo jokių prietelių, nesuprato suvis vietinės kalbos, nežinojo kur eiti, kaip praszyti darbo ir kaip darbą dirbti. Daugumas, kad nenumirtų badu, turėjo eit elgėtauti. Ant nakties visi sueidavo į kokią pasziurę nakvoti”.6
Iš JAV statistikos surinktų duomenų apie atvežamas pinigų sumas matome, kad kraštas dėl emigracijos turejo ne tik darbo jėgos, bet ir finansinių nuostolių. Įvažiuodami į JAV lietuviai turėjo parodyti 30-50 dolerių. Tai buvo valdžios reikalaujamas laidas, kad ateivis turės iš ko gyventi, kol susiras sau darbo. Tad lietuviai Amerikoje turėdavo pradėti iš penkių pirštų. Tiek kiek užsidirbę, kai kurie imdavosi laisvų verslų: kas steigė krautuves, kas smukles bei valgyklas, kas vertėsi įvairiais amatais. Bet dauguma vis dėlto tapdavo paprastais darbininkais anglių kasyklose ir įvairiose dirbtuvėse. Lietuviai gausiai apsigyveno prie anglių kasyklų ir pramonės centrų. Vietomis jie užimė ištisus miestų kvartalus. Ten jie turėjo įvairiausių savo įmonių ir amatininkų. Visi reikalai buvo tenkinami savų žmonių, atsirado lietuviškų krautuvių, kepyklų, smuklių, siuvėjų, kurpių, kirpėjų ir t.t.

5 J. Skirius. Lietuvos istorijos vadovėlis “Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 kl.” CD
6 J.Dapkausko užrašai iš Fr. Jono knygos “Lietuviai Amerikoje” (Plymouth, Pa., 1899, p. 14-15)

Lietuviai taip pat steigė savo akcines bendroves. Amerikos lietuviai stengėsi visus savo reikalus patys apsirūpinti. Kai kurie iš jų praturtėjo ir turėjo nemažai nekilnojamo turto, kai kurie Amerikoje išėjo aukštąjį mokslą ir vertėsi gydytojo, advokato ar kita praktika.
“Apskaičiuojama, kad į Ameriką išvažiavę lietuviai valdžios organams yra parodę apie 4 mln. dolerių. Kai kurie išeiviai pinigų turėjo daugiau, negu buvo reikalinga parodyti. Tad pinigų iš Lietuvos į Ameriką buvo įvežta daug daugiau. Apskaičiuojama, kad plačiai Lietuvai išauginimas ir įkurdiniams Amerikos lietuvių yra atsėjęs apie 5 mln. litų . Tačiau išeiviai yra davę Lietuvai ir daug naudos.”7

A.Kuršius- pirmasis lietuvių išeivis Amerikoje

Kyla klausimas, kodėl tik nuo XIX a. pab. pradedama susipažinti su Amerika? Pasirodo, kad lietuvių Amerikoje buvo ir prieš XVIIa. vidurį . ”Pirmasis lietuvis, atvykęs į Ameriką, apie kurį tiksliai žinome, remdamiesi istoriniais dokumentais, buvo daktaras-pedagogas Aleksandras Karolis Kuršius. A.Kuršius buvo labai išsilavinęs mokslininkas, erudicija lenkęs savo kolegas. Būdamas pirmasis gydytojas ir gamtininkas Amerikoje, jis dar buvo teologas ir teisininkas. A. Kuršius buvo pirmasis Niujorko mokyklos rektorius.”8
Tikroji Kuršiaus pavardė nėra žinoma. Lenkų istorikai jo pavardę kildina iš Kunčevskio, teigdami, kad ji yra lotynizuota į Curtus, bet neneigia, kad jis yra kilęs iš lietuvių didikų šeimos.
Į Ameriką A. Kuršius atplaukė 1659 m. birželio pabaigoje. Jis 1659 m. balandžio 10 d. buvo pasamdytas Amsterdame ir išvyko į Ameriką dėstyti lotynų kalbą. Kuršius, be darbo Niū-Amsterdamo mokykloje, įrengė sodą su herbarų rinkiniais, kurių jau reikėjo medicinos praktikai. 1659 m. liepos mėnesį gubernatorius savo raporte rašė, jog Kuršius dirba labai gerai ir mokslo srityje daro stebinančią pažangą. Daugeliui miesto vadovų Kuršiaus mokymo metodai atrodė labai liberalūs. Kuršius bandė aiškinti, kad ir daugelis tėvų nenori, kad vaikai mokykloje būtų mušami, bet miesto “galvos” juo netikėjo. Brendo konfliktas ir Kuršius netrukus po to grįžo į Olandiją mokytis. 1661 m. gruodžio 27 d.jis įstojo į Leideno universitetą, kur studijavo teisę ir mediciną. Kuršius buvo įregistruotasss kaip “Lietuvos bajotas”. Po jo išvykimo iš Leideno, istoriniai duomenys apie jį nutrūksta.

Pirmoji Amerikos lietuvių sostinė- Shenandoah

Pirmieji ateiviai, atvykę į JAV, pateko į Niujorką. Tačiau darbo čia nebuvo. Kai prasidėjo geležinkelių tiesimas į Pensilvaniją, lietuviai patraukė ten. Plėtojantis Pensilvanijos anglių pramonei, nemaža lietuvių susirado darbo anglių šachtose. Pensilvanijos kasyklose 1885 m. buvo apie 15 tūkst. lietuvių. Jų skaičius greitai augo, 1915 m. ten buvo jau apie 80-90 tūkst. lietuvių.
Bostone, Filadelfijoje, Baltimorėje lietuviai apsigyveno XIX a. pab. Labiausiai lietuvių kolonijos augo Ilinojaus, Pensilvanijos, Niujorko ir Masačiuseto valstijose.
“Shenandoah- vienintelis miestas Amerikoje, kurio atsiradime dalyvavo lietuviai. Jie ne tik dalyvavo miesto augimo eigoje bei ilgainiui sudare apie 1/3 visų gyventojų

7 A. Šapoka. Lietuvos istorija, 638 psl, V.:1990 m.
8 Straipsnis. V. Ramonis. Daktaras A. Kuršius- pirmasis lietuvis Amerikoje

ir ėmėsi jam vadovauti. Todėl ne veltui Shenandoah buvo ilgą laiką vadinamas Amerikos lietuvių sostine.”9
Pimojo lietuviško spausdinto žodžio atsiradimo Amerikoje garbė priklauso ne kam kitam, bet Shenandoah lietuviams. Ten buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga. Tai buvo Augustino Zaicos iš lenku kalbos išversta “Istorija septynių mokytojų”.
Lietuviai, atsidūrę šiame mieste, dirbdavo anglių kasykloje. Tai buvo sunkus, alinantis darbas, neretai pareikalavęs ir aukų.
“ Mūsų dienomis lankantis Shenandoah mieste, iš visų pastatų ir kitų bažnyčių, iškyla du gotikiniai bokštai. Tai Šv. Jurgio bažnyčios bokštai, savo aukščiu bei grožiu dominuojantys kadaise buvusiame angliakasių mieste, klestėjimo laikais turėjusiame apie 30000 gyventojų. Šiuo metu belikę apie 7000”10
Šv. Jurgio bažnyčia nebuvo pirmoji, kurią šiame mieste pastatė lietuviai. 1872 m. buvo pastatyta Šv. Kazimiero bažnyčia. Vėliau lietuviai įkūrę ir savo parapiją
Shenandoah ir apylinkių lietuviai angliakasiai ėmė rūpintis savo tiesioginio darbo anglių kasyklose pagerinimu, siekė žmoniškesnio uždarbio. To siekdami ji įstojo į uniją. 1897 m. prasidėjo angliakasių streikai, pareikalavę daug kraujo ir aukų.

Emigrantų darbas anglių gasyklose

Ne tik Shenandoah apylinkėse pagrindinė ateivių profesija buvo angliakasyba. Dirbant nepaprastai sunkiomis sąlygomis, po 10 valandų kasdien, angliakasiai gaudavo atlyginimą tiesiogiai priklausantį nuo anglių kiekio. Darbo mokestis šiek tiek stabilizavosi tik apie 1880-1900 metais.
Sunkios darbo sąlygias, dažnos nelaimės šachtose, griūtys, darbo apsaugos nebuvimas vertė angliakasius vienytis. 1894 m. Shenandoah llietuvių skyrius turėjo 4000 narių, o su apylinkių padaliniais apie 15 tūkst. Profsajungų būrimasi konflikavo kai kurių amerikiečių darbininkų judėjimų vadovų pozicija. Jie aiškino, kad Rytų Europos imigrantai demoralizuoja darbininkų judėjimą, nes jie nemoka anglų kalbos ir streikų metu komunikacija su ateiviais neįmanoma. Tuo naudojosi darbdaviai, kiršindami vieną tautą su kita.
“Agitacija prieš ateivius, kuria varė darbdaviai, ypač pasmarkėjo 1897 m. Jie buvo raginami priimti JAV pilietybę (dalis tai darė), o Amerikos spaudoje buvo raginama apriboti imigraciją. Antiemigracinė propoganda paveikė vietinius- daugelis ateivių, nemokėjusių anglų kalbos, buvo šalinami iš darbo, o naujieji nepriimami.”10 Lietuviai buvo raginami protestuoti. 1897 m. išsiplėtus streikams, lenkų, lietuvių ir slovakų darbininkai organizavo eitynes į Latimero vietovę uždaryti dar tebedirbančias šachtas. Eiseną pasitiko policija ir ją sustabdė žiauriomis priemonėmis. 38 buvo sužeisti, 51 žmogus nukautas vietoje.
Latimero skerdynės buvo gera pamoka ir JAV profsajungų vadovams, įrodinėjusiems, kad imigrantai silpnina streikų kovą.
Smunkant anglių pramonei Pensilvanijoje, daugelis lietuvių patraukė dirbti į šachtas arba miestus, kur susirasdavo darbo fabrikuose, siuvyklose arba už susitaupytų pinigų atidarė dirbtuvėles, valgyklas, salūnus.

9 V.Būtėnas. “Pimoji Amerikos lietuvių sostinė-Shenandoah”
10 A Eidintas. Lietuvių kolumbai, 36 psl.

Atsiranda naujas lietuvių visuomenės sluoksnis

Kadangi lietuvių imigrantai buvo jauni, nevedę vyrai, tai lietuvių šeimos pradėjo verstis ir pelnytis iš savotiškų bendarbučių laikymo. Nemokant ateiviams anglų kalbos, atsirado ir etninė aptarnavimo sfera, prekybininkai, jau turėjo tam tikrą kapitalą bizniui. Būdingiausias to meto amerikietiškasis kultūros atributas buvo karčema, JAV vadinta salūnu.(Žr. Priede, Nr.1) Tarp prekybininkų daugiausia vyravo smulkieji ir tai lėmė bendros išeivių gyvenimo sąlygos. Didelių kapitalų jie neturėjo, o augant imigracijai iš Rytų Europos, naujiems ateiviams reikėjo tik pačių būtiniausių prekių. Smulkieji lietuvių prekybinikai sėkmingai konkuravo su žydų prekybininkais, nes lietuvių krautuvėlės buvo steigiamos tik imigrantų rajonuose, o dauguma krautuvinikų mokėjo ne tik lietuvių, bet rusų, lenkų ir anglų kalbas ir turėjo platų pirkėjų ratą.

“Atsirandant pasiturinčių žmonių, gausėjo ir lietuvių inteligentų. JAV statistika rodo, jod 1899-1914 m. į šalį atvyko 255 lietuviai inteligentai, 61 muzikantas, 37 kunigai, 37 mokytojai, 18 inžinierių. 1916 m. lietuvių surinktais duomenimis, JAV buvo 40 lietuvių gydytojų, 10 advokatų, 25 laikraščių redaktoriai ir 25 leidėjai, 120 kunigų, 30 bankininkų ir apie 3000 krautuvininkų, 2500 aludžių savininkų ir apie 10000 įvarių amatininkų ir kvalifikuotų darbininkų.”11. Laikui bėgant jų skaičius augo, nemažai lietuvių baigė koledžus ir aukštesnias mokyklas. Nepaisant jų skaičiaus didėjimo, jie tesudarė vos 2% visos išeivijos, visi kiti buvo fizinį darbą dirbantys imigrantai.

Lietuviai darbininkai telkėsi stambiausiuose JAV pramonės miestuose. Čikagoje gyveno 63918 lietuviai, Niujorke 31173, Brukline 18367, Filadelfijoje 14606, Bostone 12351, Detroite10605, Klyvlende 10068, Los Andžele 1895 lietuviai. Imigrantai dar laisvai nemokėjo anglų kalbos, todėl negalėjo nutolti nuo savo rajonų ir laisvai keisti darbo vieta. Tačiau jie noriai dalyvavo JAV politiniame ir kultūriniame gyvenime, koncentravosi tik savoje etninėje grupėje. Todėl iki pirmojo pasaulinio karo JAV lietuvių kolonijos išgyveno savo “aukso amžių”; iškilo daugybė lietuvių draugijų, organizacijų. JAV lietuviai sudarė stiprų, tačiau jau idėjiškai nevienalyti JAV visuomenės etninį sluoksnį.

Lietuvių organizavimosi pradžia

Pirmosios organizacijos.Lietuvių visuomeninis judėjimas JAV iš pradžių taip pat buvo glaudžiai susijęs su lenkais; dažnai lietuviai arba jų draugijėlės dėjosi su Tautiškąja Lenkų Sąjunga, kuri buvo skelbiama esant abiejų tautų organizacija. Atsirado draugijų, kurių jau vien vardai rodė prisišliejimą prie lenku, pvz: Unija Lubelska, Lietuviškai Lenkiška Pašelpinė draugystė arba Krola Wladyslawa Jagielly Draugystė.
Lietuviškoji spauda Amerikoje atsirado 1874 m. Tačiau ir ji buvo toje pačioje lenkų brolybėjės dvasioje. Joje labai retai tepasitaikydavo aštresnis žodis prieš lenkus. Bet ilgainiui vis daugiau konfliktų kildavo su lenkais. Tačiau lietuvių nusistatymas ginti savo teises nė kiek nesumažėjo; jį dar labiau paskatino tautiškasis Amerikos lietuvių judėjimas, ypač pagyvėjęs su 1883 m. atsiradusia “Aušra”. Kaip tik tuo metu (1884 m.) atvyko į JAV iš Lietuvos pabėgęs į Prūsus, o iš čia Prūsų valdžios ištrematas

11 A Eidintas. Lietuvių kolumbai, 42 psl.

aušrininkas J.Šliūpas (žr. Priede, Nr.2 ). Jis pasidarė viso tautiško lietuvių judėjimo vadas.Iš pradžių jis ėmė dirbti čia atrastoje lietuvių spaudoje kartu su veikėjais, palaikiusiais ryšius su lenkais. Bet 1887 m. jau ėmė leisti savo laikraštį :Lietuviškas Balsas” (žr. Priede Nr. 3).
Per 4 metus, padedamas Lietuvos ir Rusijos gyvenančių lietuvių inteligentų, savo laikraštyje jis kėlė lietuvių susipratimą, ragino pačius lietuvius tvarkyti savo gyvenimą, o nesiglausti prie lenkų.
Lietuviškų parapijų kūrimas. J. Šliūpas ir tada jau buvo karštas laisvamanis. Dažni, griežti išsireiškimai prieš Bažnyčią ir kunigus labai kenkė jo veikimui. Dalis lietuvių benruomenės vengė bendrauti su juo. Bet jam lietuvybė vis dėl to buvo svarbesnė už laisvamanybę. Neturėdamas tokių pat atsidėjusių lietuvybės platintojų Amerikos lietuvių kunigų tarpe, jis pasikvietė karštą patriotą kuniga A Burbą (žr. Priede, Nr.4). Jis, eidamas išvien su laisvamaniu Šliūpu, Amerikos tautiškam susipratimui turėjo nepaprastai daug reikšmės. Jis buvo gyvas ryšys tarp katalikų ir laisvamanių, susibūrusių apie Šliūpą.
Kunigui Burbai, atvykus į JAV, lietuviškų parapijų dar nebuvo; buvo tik bendros lenkų parapijos. Apsigyvenęs Plymute, kun. Burba, įvedė lietuviškas pamaldas. Lenkai pradėjo kelti bažnyčioje trukšmą ir muštynes; pats Burba net buvo išprašytas iš klebonijos. Tada lietuviai nutarė įkūrti Plymute visiškai naują parapiją. Tai buvo pirmoji lietuvių parapija Amerikoje (1889 m.). vėliau jų ėmė rastis vis daugiau. “Dabar JAV jau yra apie 150 lietuviškų parapijų, kurios turi apie 60 mln. dolerių turto ir išlaiko 70 su viršum lietuviškų mokyklų. Apskritai sava parapija Amerikoje pasidarė lietuvišku gyvenimo centru.“12

Lietuvių organizacijos ir jų veikla JAV

JAV egzistavo keletas stambių ir be galo daug smulkių organizacijų. Jos po truputi jungėsi į sąjungas pagal ideologiją, profesijas, kultūrinius, politinius bei visuomeninius siekius. Stambios organizacijos pastebimos JAV lietuvių tarpe: Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimas Amerikoje, kurio narių skaičius 1926 m. buvo pasiekęs rekordinį kiekį – 19 005. Susivienijimo turtas siekė beveik 1,3 mln. dolerių; nuo šio susivienijimo 1901 m. atskilęs veikia Susivienijimas Lietuvių Amerikoje. 1930 m. Čikagoje įsikūrė atskira organizacija – Amerikos Lietuvių Darbininkų Susivienijimas, kuris rūpinosi pašalpomis nedarbo metu, parama ligos atveju ir gyvybės draudimu, o kultūrinėje ir ypač politinėje veikloje laikėsi bendros komunistinės linijos. Be šių trijų susivienijimų dar veikė ir Tėvynės mylėtojų draugija- TMD, Susivienijimas lietuvių Amerikoje- SLA, Amerikos lietuvių taryba- Alt’a, Vyriausias Lietuvos išsilaisvinimo komitetas- VLIK’as, Lietuvių bendruomenė- LB.
Be šių stambesniųjų buvo priskaičiuojama apie 2000 įvairiausių smulkių lietuviškų organizacijų. Pavyzdžiui, vien Niujorke 1935 m. buvo 124 lietuvių organizacijos ir parapijos, o Čikagoje yra nurodyta 99 stambesnės lietuvių organizacijos. JAV lietuviai turėjo ir savas mokyklas prie parapijų ir vienuolynų. Šv. Kazimiero vienuolės prižiūrėjo 27 mokyklas (Čikagoje, Filadelfijoje ir kt.), Šv. Pranciškaus vienuolės prižiūrėjo 20 mokyklų (Detroite, Klyvlende ir kt.) ir pan. JAV

12 A. Šapoka. Lietuvos istorija, 642 psl, V.:1990 m.

lietuvių išeivija išsiskyrė iš kitų emigrantų savo aukštesniu kultūriniu ir išsilavinimo lygiu.

Tai iliustruoja gausios draugijos kaip: Amerikos lietuvių gydytojų, Amerikos lietuvių advokatų, įvairūs kiti profesiniai ir biznierių susivienijimai. JAV lietuviai išsiskyrė ir savo turtingumu, buvo stambių įmonininkų bei bankininkų.
Senoji lietuviškoji išeivija šiame krašte idealistų pastangomis būrėsi į įvairias organizacijas, kurios ugdė bendrą solidarumą. Jos per kelis dešimtmečius išsaugojo savo tautinę spaudą, atliko lietuvybės išlaikymo bei savo veiklos uždavinius.
Tėvynės mylėtojų draugija
Kai Lietuva buvo dešimtmečiais Rusijos pavergta ir neturėjo savo spaudos net 40 metų, tai Amerikos lietuviai, senosios kartos idialistai ir patriotai, visuomeninikai, kaip T.Astramskas, dr. J. Šliūpas, J.Adomaitis-Šernas ir kiti pradėjo lietuvius ir leisti jiems laikraščius, o vėliau, 1896 m., įsteigė Tėvynės mylėtojų draugija knygomis leisti. Ši draugija gyva iki šiol.
Šios draugijos įsteigimo mintį iškėlė T. Astramskas, ragindamas šelpti Lietuvą knygomis, ir “Sietyno” draugijai pasiuntė jų už penkis dolerius. T.Astramsko minčiai pritarė ir daugiau lietuvių ir įsteigė TMD, kurios nariai turėjo mokėti po 5 centus per mėnesį.
TMD tikslas nusakytas įstatuose :”platinti apšvietą ir lietuvišką literatūrą, bei stengtis savo narius kelti doriškai ir protiškai ir gaivinti bei stiprinti juose patriotybę, savo tėvynės meilę”.
Draugijos įkūrėjai ragino ir kvietė visus susipratusius lietuvius jungtis į tautinį darbą, laikytis vienybės ir siekti kilnesnių tikslų, šviesesnio gyvenimo ne vien Amerikos gyvenantiems lietuviams, bet Lietuvoje esantiems padėti. Šiems tikslams pasiekti TMD pagal išgales leido moksliškas knygas ir nemokamai siuntė į viešas įstaigas, knygynus, skaityklas Amerikoje ir Lietuvoje.
Iki šiol TMD yra išleidusi apie pusšimtį knygų, tarp kurių dr. Vinco Kudirkos raštų 6 tomai/1909/ it dr. Vandos Sruogienės “Lietuvis istorija”/1595/
Tėvynę mylintys Amerikos lietuviai gerai suprato, kad lietuviška knyga ar spausdintas žodis yra tautinės sąmonės maitintojas ir palaiko tautinį gyvastingumą. Laikydamiesi šių gairių, jie išvystė gana gyvą veiklą, skatinančia visus lietuvius dėtis prie tautinio veikimo ir knygų leidimo.
Susivienijimas lietuvių Amerikoje
Sumanymas įkurti pirmąjį Amerikos lietuvių susivienijimą iškilo Niujorke Lietuviško balso draugijoje 1886 m. 14 17. Sumanytojai buvo dr. J.Šliūpas, P. Paseckas, P.Ramanauskas, Bučinskas, V.Dziankauskas ir A. Juškauskas.
SLA užuomazga atsirado iš pašalpinių draugijų, kurių tikslas buvo teikti pagalbą savo nariams, ištikus nelaimei darbovietėje ar mirties atveju. Ši organizacija rado sau tinkamą dirvą, kurioje augdama greit įgavo žmonių pritarimą: turėjo virš 8000 narių, daugaiu kaip 200 kuopų, pasiskirsčiusių į 7 apskritis. SLA susjungė daugybę lietuvių iš viso Amerikos kontinento.(žr priede Nr. 5 )
SLA aukščiausią galią ir valdžią turi seimas, į kurį suvažiuoja kuopų įgaliotiniai. Seimas renkamas kas antri metai įvariose vietose pagal susitarimą. 1976 m. SLA suėjo 90 metų. Ši sukaktis sutapo su JAV 200 metų jubiliejumi.
Amerikos lietuvių taryba
(žr. Priede, Nr. 6)
Amerikos lietuvių taryba- ALT yra nepriklausoma Amerikos lietuvių organizacija, kuri atsirado, kai Sovietų Sąjunga slaptai susitarusi su Vokietijos kancleriu A. Hitleriu, okupavo Lietuvą. Amerikos lietuviams kilo būtinybė sudaryti bendrą lietuvių organizacijų centrą ir jo atstovams nuvykti į Baltuosius rūmus pas prezidentą F. Ruzveltą ir įteikti jam protesto memorandumą dėl tokių įvykių bei prašyti užtarimo.
“Pas prezidentą vyko trijų ideologinių grupių delegacija, po 4 atstovus nuo kiekvienos organizacijos- iš viso 12 žmonių, būtent: socialdemokratai- F.J Bagočius, P. Grigaitis, E. Mikužiūtė ir P. Mileris, katalikai- J.B. Laučka, L. Šimutis, kun. J. Švagždys ir J. Zūris, sandariečiai- Al. Kumskis, P. Pivaronas, K.S. Karpis ir M.Vaidyla”.13(Žr. Priede, Nr. 6)
1940 m. 09 15 prezidentas F.Ruzveltas priėmė gausią lietuvių delegaciją. Atidžiai perskaitęs lietuvių raštą, prezidentas į juos prabilo šiais žodžiais:
“Man malonu matyti, kad Jūs, lietuvių kilmės Amerikos piliečiai, esate taip giliai susirūpinę savo gimtojo krašto likimu. Mano protėviai atvyko Amerikon daug ankščiau už jus. Jie atkeliavo iš Olandijos. Nors daug metų praėjo nuo to laiko, aš dar vis tebelaikau Olandiją savo protėvių tėvyne, Olandijos nelaimei aš skaudžiai pergyvenu, ir darysiu ką galėsiu, kad ji vėl atgautų savo laisvę. Mano žmonos protėviai atvyko čia iš Belgijos:aišku, kad Belgijos likimas yra ne mažesnis mano rūpestis. Todėl aš gerai suprantu ir jūsų sielojimąsi dėl Lietuvos likimo./Cituota iš knygos “Lietuvių Išeivija Amerikoje”, p. 226/
Lietuva savo nepriklausomybės neprarado. Jos nepriklausomybė tik laikinai pertraukta. Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Tai atsitiks gal greičiau, negu jūs galite tikėtis”14
Lietuvos okupacijos bylos kėlimas viešumos tapo svarbiausia ALT’os veiklos kryptimi. Kelis dešimtmečius Taryba aktyviai rūpiosi, kad JAV vyriausybė nepamirštų Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių ir nepasiduotų Sovietų Sąjungos spaudimui gauti Pabaltijo valstybių įjungimo į Sovietų Sąjungą pripažinimą. Visus pokario dešimtemečius ALT’os rūpesčiu buvo rengiamos konferencijos, demonstracijos, budėjimai prie svarbiausių vyriausybės būstinių, rašomi protestai, laiškai, siunčiamos telegramos.
Lietuvių bendruomenė Amerikoje
Naują ateivių banga po II pasaulinio karo šiame krašte buvę lietuviai sutiko labai palankiai, tikėdamiesi savo veiklos sustiprinimo. Deja, po karo į JAV atvykusieji lietuviai nepritapo prie senosios emigracinės lietuvių veiklos, jų organizacijų. Naujieji ateiviai pradėjo kurti savas organizacijas, kurios veikė Lietuvoje ar kurias buvo susikūrę stovyklose Vokietijoje. Pvz., 1949 m. susiorganizavo Čikagos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos skyrius. Vėliau atsikūrė ir buvusios kitos organizacijos. Pradėjo veikti ir Vyriausias Lietuvos išsilaisvinimo komitetas- VLIK’as
Buvo atkurta ir Lietuvių benruomenė, kuri 1946 m. 03 3-4 d buvo įsteigta V. Vokietijoje Hanau stovykloje. Ji vėliau persitvarkė į pasaulio lietuvių bendruomenę su savo apylinkėmiss ir apygardomis.
Amerikos lieuvių bendruomenė- neopolitinė, nepartinė, visų lietuvių išeivių organizacija, kuri rūpinosi visų lietuvių bendrais tautiniais-kultūriniais reikalais. Jai gali priklausyti kiekvienas lietuvis, nepaisant kur gimė, kalba lietuviškai ar ne. LB yra įregistruota konektikuto valstijos sekretoriate.
Kurį laiką LB veikla klojosi labai gerai, organizacijos veikė solidariai, talkino viena kitai. Amerikos lietuvių taryba rūpinosi politiniais reikalais, palaikė ryšius su valdžios institucijomis, šio krašto vadovaujančiais asmenimis, politikais. Lietuvių bendruomenė, laikydamasi nustatytų gairių , vykdė savo uždavinius- palaikydama

13 J. Kapačinskas. Išeivio dalia, 223 p., V.: Enciklopedija, 1993 m.
14 Ten pat

draugiškus ryšius su kitomis organizacijomis, rūpinosi lituanistiniu švietimu, tautinių švenčių rengimais ir kitais kultūriniais reikalais. Tačiau po kurio laiko padėtis pradėjo keisti, tarp ALT’os ir LB ėmė rastis nesantaikos židinėlių LB vadai panoro savo veiklą išplėsti ir daugiau dėmesio kreipti į politiką. Jie pasišovė pervarkyti ALT’ą, nes pasikeitė politinė padėtis, reikėjo keisti ir veiklos būdus, sudaryti vieną bendruomenę. Ginčytasi buvo ilgai, bet abiem pusėms pritūko kantrybės ir objektyvumo. Esant tokiai padėčiai, daug jautresnių žmonių pradėjo trauktis nuo lietuviškos veiklos.
Nežiūrint keletos LB veiklos prieštaravimų, LB nuveikė didžiulį darbą.
Lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga
Lietuvių inžinierių ir architektų sąjunga ALIAS pradėjo Čikagoje, 1949 m. pabaigoje. ALIAS tikslas- profesiškai tobulėti, išlikti tautiškai sąmoningais, reikštis visuomeniškai. Tarpusavio platesniam bendravimui ir ryšiams palaikyti buvo leidžiamas savas leidinys “Technikos žodis”. Jis įkurtas kartu su sąjunga ir išeidavo 3 kartus į mėnesį.
1977 m. buvo išleistas pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos VARDYNAS, apimantis 600 narių. Bet to, ALIAS rengė Mokslo ir kūrybos simpoziumus, kurie buvo įdomūs plačiai visuomeniai ir sutraukė daug besidominčių naujais lietuvių mokslininkų darbais.
Lietuvių žurnalistų sąjunga(Žr. Priede, Nr.7)
Lietuvių žurnalistų sąjunga Amerikoje buvo atkurta 1953 m. Niujorke. Kurį laiką paegzistavusi, ji pasiliko tyliai merdėti. 1958 m. Čikagoje spaudos darbuotojų būrelis susiorganizavo į plunksnos darbuotojų vienetą- Lietuvos žurnalistų sąjungos Čikagos skyrių ir pradėjo burti naujus narius.
Daugelis LŽS Čikagos skyriaus narių aktyviai reiškėsi lietuvių spaudoje, skatino lietuviškąją veiklą. Pirmieji keleri metai buvo gražūs:buvo suorganizuoti žurnalistikos kursai, ruošiamos spaudos popietės su turiningomis, įdomiomis programomis. Vėliau LŽS buvo leidžiamas neperiodinis leidinėlis “Lietuvis Žurnalistas”
LŽS Čikagos skyrius buvo vienas didžiausių ir veikliausių. Dažnai būdavo rengiami susirinkimai su paskaitomis. Jas skaitė istorikai, keliautojai ir patys žurnalistai. Po kelių entuziastingų veklos metų, daug kas keitėsi, skyriaus veikloje atsirado destruktyvumo. Padėtį komplikavo tai, kad skyriuje buvo skirtingų pažiūrų bei tarnybinės padėties žmonių.
Sandara
Tai JAV politinė vidurio srovė, kurios pilnas pavadinimas yra –Amerikos Lietuvių Tautinė Sandara. Ligi susiorganizuodami į pastovią organizaciją, šios srovės žmonės save laikė “tautiečiais”. Ši srovė savo pradininku laiko J. Šliūpą, kuris JAV pradėjo išeiviuose žadinti tautinę sąmonę. Jau 1909 m. dr J.Šliūpas, J.O Širvydas ir M.Penkauskas buvo mėginę kurti tautininkų partiją. “Tautiečiams” organizuoti akstinas buvo įvykęs Amerikos lietuvių seimas Brukline/1914 10 1/, kur neorganizuoti vidurio srovės žmonės pralaimėjo pozicijas solialistams. Pasitraukę iš lietuvių seimo, jie įkūrė Autonomijos fondą, o paskui nutarė įsteigti naują partiją, kurią pradžioje pavadino Tautine lietuvių pirmaeivių partija; jos vardas 1915 m. buvo pakeistas į Ameriko Lietuvių tautinę Sandarą, o jos nariai pradėti vadinti sandariečiais. nuo to laiko organizacinis darbas ėmė sparčiai augti, ir ligi pabaigos 1916 įvariose vietose įsikūrė apie 40 kuopų, arba skyrių. I pasaulinio karo metu Sanadara turėjo net tris laikraščius-Vienybę Lietuvninkų, Lietuvą ir Ateitį.

Lietuvių spauda JAV

Didelę reikšmę turėjo JAV lietuvių spauda. Jau 1874 m. atsirado vienas lietuviškai pramokęs lenkas Tvarauskas, kuris sumanė leisti lietuvišką laikraštį. Pirmas jo bandymas nepavyko- “Lietuvška gazieta” ėjo labai trumpai, bet vėliau jis pradėjo leisti savaitraštį “Unija”. Šią kurį laiką (1884-1885) redagavo į Ameriką atvykęs dr. Jonas Šliūpas. Tačiau, nesutikdamas su lenkams palankia ‘Unijos” linija, Šliūpas ją metė ir pats ėmė leisti “Lietuvišką balsą”. 1879-1904 m. JAV buvo leidžiama 225 laikraščiai ir žurnalai lietuvių kalba. 1886-1920m. pradėjo eiti “VienybėLietuvninkų”(žr. Priede, Nr.8) ir vargoninko Bačkausko tamošausko redaguojamoji “Saulė”, kurios tebeina ir dabar.
Lietuviškos spaudos suklestėjimas. Kultūrinei veiklai pagyvėjus, atsirado dar keletas naujų laikraščių (“Garsas”(žr. Priede, Nr.8) ir “Lietuva” (žr. Priede, Nr.8), įkurtasis Susivienijimas Lietuvių Amerikoje ėmė leisti savo organą “Tėvynė”. Tuo metu atsirado ir lietuviškų dramos veikalų ir buvo sudaryta lietuviškojo teatro trupė(1892m.). bet ypatingai pagyvėjo lietuviškoji spauda, kai 1896 m. buvo įsteigta tėvynės Mylėtojų Draugystė, turėjusi tikslą leisti lietuviškus raštus.
Tuo metu, kai Lietuvoje buvo draudžiama spauda, Amerikoje buvo išleista dauguma žymesniųjų lietuvių autorių (Donelaičio, Strazdelio, Daukanto, Valančio, Ivinskio Kudirkos ir t.t) raštų. Amerikos laikraščiuose bendradarbiavo daugelis Lietuvoje gyvenančių inteligentų. Didelė dalis Amerikoje spausdinamų raštų slapta buvo gabenama ir platinama Lietuvoje.
1935 m. duomenimis JAV leido 30 su viršum lietuviškų laikraščių , iš jų net 4 dienraščiai (katalikų “Draugas”, komunistų “Laisvė” ir “Vilnis”, socialistų “Naujienos”, Sandara(žr. Priede, Nr. 9)), keletas dvidienių, tridienių ir savaitinių; kiti- dvisavaitiniai ir mėnesiniai. Kai kurie iš tų laikraščių eina jau keliasdešimt metų. Paskutiniu laiku lietuviškoji Amerikos spauda sunkiai laikosi.
“Kai kam atrodytų, jog lietuvių periodinė spauda Amerikoje jokių sunkumų neturi: išleidžiami laikraščiai pasirodo reguliariai, niekas dėl jų perdaug nesiskundžia, išskyrus leidėjus ir redaktorius. Tikroji padėtis yra kitokia. Lietuviškoji spauda JAV gana sunkiai verčiasi, nes jos skaitytojų skaičius gana ribotas, o iš skelbimų pajamos nedidelės. Prenumeratoriai teapmoka mažą periodinio leidinio išlaidų dalį. Neturėdami pastovių pajamų, laikraščiai išeina jau kelintas dešimtmetis. Tad kyla klausimas, kuo gi jie remiasi, kaip jie išsilaiko? Gal svarbiausioji ir pagrindinė atrama yra idealistinio pobūdžio. Tautiniu idealizmu vadovaudomiesi, mūsų tautiečiai ją prenumeruoja. Lygiai to paties idealizmo skatinami, leidėjai imasi nelengvo darbo leisti spaudą.”15

Tautiškasis lietuvių judėjimas JAV

Iki atsiskiriant nuo lenkų, lietuvių išeiviai nesiūpino tautiškaisiais savo reikalais. Bet prasidėjus kurtis tautiškoms išeivių organizacijoms, Amerikos lietuvių tarpe rasdavo paramos kiekvienas Lietuvos reikalas.
Jau 1890 m. Amerikos Lietuvių spaudoje buvo iškeltas sumanymas leisti angliškąjį laikraštį, kuris aiškintų pasauliui lietuvių skriaudas. Trūkstant jėgų, tas sumanymas nebuvo įgyvendintas, tačiau Amerikos lietuviai stengėsi kitais būdais

15 J. Kapačinskas. Išeivio dalia, 210., V.: Enciklopedija, 1993 m.

supažindinti kitataučius su lietuvių reikalais, būtent prieš rusų priespaudą Lietuvoje, būdavo ruošiami mitingai; juose pasakytos kalbos (kun. Burbos, dr. J.Šliūpo). Būdavo organizuojamos tautiškos lietuvių šventės su iškilmėmis, kurių tikslas buvo ne tik žadinti pačius lietuvius, bet ir parodyti Lietuvos skriaudas pasauliui. Pvz., 1894 m. visose lietuvių kolonijose dėl Kražių skerdynių įvyko protestai, gedulingi jų minėjimai, iš viso to atgarsis pasiekė ne tik Amerikos , bet ir Europos tautų spaudą. Buvo išleista keletas net svetimtaučių parašytų knygučių, nušviečiančių sunkią Lietuvos priespaudą.

Lietuvos ryšiai su JAV lietuviais

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais gana glaudžiai užsimezgė ryšiai tarp Lietuvos ir išeivijos politinių organizacijų ir srovių. Patį didžiausią indėlį, šelpiant ir remiant Lietuvą, įnešė skaitlingiausia ir turtingiausia išeivijos dalis – JAV lietuviai. Jie buvo suorganizavę šalpos fondus, rinko aukas. Išeivijos organizacijos pasirūpino, kad JAV prezidentas W. Wilsonas 1916 m. lapkričio 1 d. paskelbtų „Lietuvių dieną“. Tą dieną amerikiečiai galėjo aukoti nuo karo nukentėjusiems lietuviams: buvo surinkta 220 tūkst. dolerių aukų. Tačiau neįkainojamai vertingą, sunkiai pasveriamą indėlį JAV lietuviai įnešė į pačią svarbiausią XX šimtmetyje lietuvių tautos pergalę – Lietuvos valstybės atkūrimą, jos nepriklausomybės stiprinimą, tarptautinį pripažinimą ir karo sugriauto ūkio atkūrimą. Politinei ir šelpimo veiklai derinti ir vadovauti 1918 m. kovo 13–14 d. JAV lietuvių katalikų ir tautininkų tarybų kongrese sudarytas bendras Vykdomasis komitetas, kuris suaktyvino ir propagandinę, naudingą Lietuvos politinėms partijoms, veiklą. Kongreso delegatai pasisakė už nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą.
1919 m. Lietuvos politikai prašė JAV lietuvių ne tik šelpti nukentėjusius kare, bet visokeriopai remti Lietuvos valstybingumo kūrimą. JAV lietuvių organizacijos pasiuntė į Lietuvos diplomatinę tarnybą B. K. Balutį, T. Naruševičių, M. Avietėnaitę, K. V. Račkauską, J. Šliūpą ir kitus. Lietuvos delegacijos Paryžiuje išlaikymui skyrė keliasdešimt tūkstančių dolerių. Reikalaujant iš JAV valdžios pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, JAV lietuviai surinko milijoną parašų ir įteikė Baltiesiems rūmams.
Ieškant stipresnės atsvaros Lenkijos kariniam ir politiniam spaudimui, Paryžiuje susiformavo karinės brigados iš JAV lietuvių kūrimo idėją. Tuo klausimu buvo kreiptasi ir į JAV vyriausybę, prašant leisti Amerikoje formuoti lietuvių savanorių dalis ir siusti jas į Lietuvą. Lietuvos valdžia tikėjosi gauti ne tik materialinę, bet ir karinę pagalbą, o iš JAV valdžios, prisidengiant Amerikos lietuvių brigados perkėlimu iš JAV į Lietuvą, politinės paramos. Nors ir nepavyko suorganizuoti brigados (jos organizavimas kainavo brangiai – apie 45 tūkst. dolerių), tačiau tarptautinės propagandos prasme pasitarnavo Lietuvai. Prisidengiant brigados vardu, į Lietuvą iš Prancūzijos buvo pargabenta keletas šimtų lietuvių, buvusių karo belaisvių, iš JAV atvyko keliasdešimt išeivių (tai lietuvių imigracijos pradžia), ypač pasitarnavo platinant Amerikoje Lietuvos paskolos bonus. Paskolos rinkimas buvo oficialiai paskelbtas 1919 m. spalio 2 d. Paskolos suma nustatyta 5 mln. dolerių. Grąžinimo terminas – 20 metų, mokant palūkanas dukart per metus. Nuo 1919 m. gruodžio mėn. iki 1923 m. balandžio 23 d. pavyko surinkti 1 925 442 dolerių ir 52 cnt. Šiuos pinigus Lietuvos vyriausybė panaudojo savo atstovybėms užsienyje išlaikyti, Amerikos lietuvių brigados organizavimui, Lietuvos valstybės propagandai.
Ne paskutinėje vietoje buvo JAV lietuvių organizacijos aukos Lietuvos valstybinėms ir visuomeninėms organizacijoms. “Pavyzdžiui 1920 m. Lietuvos kariuomenei buvo atsiusta 10 652 dolerių, savanoriams – apie 10 tūkst. dolerių, Šauliams – 46 tūkst. dolerių, Lietuvos gynimo komitetui – 52 tūkst. dolerių. Bendra suma kartu su kitomis aukomis siekė 133 tūkst. dolerių. arba 7 mln. auksinų tuometine Lietuvos valiuta. Aukos buvo renkamos ir siunčiamos iki 1940 m., bet nevienodomis sumomis – kai kada mažiau, kai kada daugiau. Aukų pagausėjo 1938–1940 m. Aukos ateidavo ne tik iš JAV, bet ir iš D. Britanijos, Latvijos, P. Amerikos. Aukos buvo renkamos Vilniaus vadavimo reikalui, Klaipėdos krašto reikalams, Ginklų fondui ir pan.”16
Lietuvai ruošiantis įvesti savo valiutą, reikėjo aukso ir kitų tauriųjų metalų, kurie garantuotų įvedamo lito vertę. Lietuvos atstovybė Vašingtone sumanė JAV įkurti Aukso Fondą. Jam 1922 m. viduryje jau buvo surinkta apie 15 tūkst. dolerių.
Lietuvos vyriausybė, pasinaudodama gausia išeivija Amerikoje ir jos įtaka JAV politikams, pasiuntė 1919 m. pabaigoje savo misiją, vadovaujama buvusio finansų ministro Jono Vileišio, kuri Vašingtone įkūrė Lietuvos atstovybę ir neoficialiai iki 1922 m. vidurio atstovavo Lietuvą, nuolat reikalaudama Vašingtono administracijos pripažinti de facto ir de jure Lietuvos valstybę. Lietuvos atstovai (J. Vileišis ir V. Čarneckis) ir buvo tiesioginio ryšio tarp Lietuvos ir JAV lietuvių tarpininkai. Jų uždavinys ne tik siekti politinio pripažinimo ir išeivijos materialinės paramos Lietuvai, bet ir visaip stengėsi telkti stipriai susiskaldžiusią srovėmis lietuvių išeiviją.
Sunki Lietuvos ekonominė padėtis po karo skatino išeivijos turtingesnius atstovus domėtis gera perspektyva investuoti savo kapitalus krašte. 1919 m. vyko intensyvus susirašinėjimas dėl galimybės investuoti JAV lietuviams savo kapitalus į Lietuvos akcines bendroves, įmones, kurti Lietuvoje bankus. Vienas iš svarbiausių Lietuvos verslininkų tikslų buvo išeivijos pagalba stiprinant savo prekybos pozicijas krašto rinkoje, nes ji buvo daugiausia kitataučių prekybininkų rankose. JAV lietuvių biznieriai manė Lietuvoje gauti privilegijuotą padėtį. 1919 10 01 „Lietuvių mechanikų lyga“ rinko pinigus mašinoms, siekė steigti Lietuvoje dirbtuves, o nariams buvo keliamas uždavinys „būti pasiruošusiems užimti inspektorių, prižiūrėtojų vietas Lietuvoje“. 500 mechanikų lygos narių planavo grįždami turtą perkelti į Lietuvą, prašė vyriausybę suteikti bendrovei koncesijas. Ši bendrovė jau buvo sutelkusi 113 077 dolerių. kapitalo ir buvo užregistravusi 9000 lietuvių amatininkų (apie 30 profesijų atstovų), kurie norėjo grįžti į Lietuvą. Stambiausia JAV lietuvių „Lietuvos atstatymo bendrovė“ (įkurta 1916 m.) 1920 m. turėjo sudarytą 690 561 dolerių. kapitalo, kurį planavo investuoti Lietuvoje. Tais pačiais metais per Liepojos uostą bendrovė pasiuntė pirmą prekių transportą iš 10 000 statinių benzino ir žibalo už 115 tūkst. dolerių. Dalis prekių parduota Latvijoje, o dalis – Lietuvoje ir gauta apie 135 tūkst. dolerių. Tais pačiais metais įsteigė tris įmones Kaune: akcinę bendrovę „Nemunas“ ūkio mašinoms gaminti, „Ringuvos“ bendrovę aliejui spausti Šančiuose ir „Dubysos“ bendrovę importo-eksporto reikalams. Truputi vėliau įsteigė Kredito banką. Į šias įmones Lietuvos atstatymo bendrovė investavo 175 tūkst. dolerių. JAV įkūrė „Baltic States“ banką. Iki 1927 m. piniginių perlaidų operacijos ir prekyba bendrovei davė apie 210 tūkst. dolerių pelno. Visumoje 1920–1925 m. Lietuvoje įsikūrė 17 JAV lietuvių organizuotų akcinių bendrovių, kurių pagrindą sudarė apie 18 mln. auksinų. Sąlygos JAV biznieriams Lietuvoje nebuvo palankios. 1921 01 09 JAV lietuvių pramonės ir prekybos taryba, vienijanti 18 JAV lietuvių bendrovių, savo posėdyje Niujorke pažymėjo, jog įsikūrimą Lietuvoje sunkina neaiški krašto politinė ateitis, trukdo įvairių išeivijos srovių prieštaravimai, blogos komunikacijos su Europa ir didelis Vokietijos markės kurso kritimas. Be to, kaip pastebėjo veikėjas K. Gineitis,

16 J. Skirius. Lietuvos istorijos vadovėlis “Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 kl.” CD

vien 1921 m. Lietuvoje lankėsi apie 16 tūkst. išeivių, tačiau negavę vyriausybės paramos, praradę santaupas dėl dolerio iškeitimo į ostmarkes, susidūrę su nesąžiningu valdininkų suktybėmis ir kyšininkavimu, nesugebėjo pritapti Lietuvoje grįžo į JAV. Atėjus kritiniam momentui JAV lietuvių bendrovėms ir įmonėms, Lietuvos valdžia jų neparemdavo, ir jos likvidavosi, o jų akcijas kai kada supirkdavo Lietuvos pramoninkai. JAV lietuvių nusivylimas buvo nemažas.
Labai reikšminga ekonominė parama Lietuvai – tai išeivijos piniginės perlaidos savo giminėms. Pavyzdžiui, 1924–1925 m. į Lietuvą iš JAV buvo persiusta 73 660 tūkst. litų (94% visų išeivių perlaidų). JAV lietuvių istoriko V. Liulevičiaus duomenimis amerikiečiai suaukojo, paskolino ir pasiuntė į Lietuvą daugiau kaip 53 mln. dolerių. Šie pinigai neabejotinai stiprino valstybės finansinę sistemą bei dengė užsienio prekybos deficitą.
Plečiant santykius su išeivija, 1932 m. Kaune įkurta oficialiai nepartinė Draugija užsienio lietuviams remti (DULR), kuriai vadovavo ir lėšas davė Lietuvos vyriausybė. DULR kėlė uždavinį sudaryti bendrą „visų pasaulio lietuvių organizaciją“, remti lietuvių mokyklas emigracijoje, parūpinti joms mokytojus, steigti prie mokyklų bibliotekas, rūpintis tikybos reikalais, remti spaudą, o politikoje, anot draugijos pirmininko R. Skipičio, „sulaikyti nuo tarpusavio peštynių ir padėti organizacijoms lietuvišką darbą dirbti“. 1935 08 11–17 Kaune įvyko I Pasaulio lietuvių kongresas, kur dalyvavo lietuviai iš 19 valstybių, iš viso apie 3000, 105 iš jų buvo organizacijų, kolonijų, įstaigų ar įmonių delegatai. Kongresas nusprendė įkurti Pasaulio lietuvių sąjungą, kuri privalėjo vienyti išeivius kultūros ir ekonomikos klausimais, racionaliau panaudoti užsienio lietuvių kapitalus, plėsti prekybinius santykius su išeivija, steigti žemės ūkio kolonijas išeivijoje. DULR daugiau dėmesio pradėjo rodyti išeivijai: skyrė stipendijas studijuoti lituanistiką Kauno universitete, siuntė daugiau vadovėlių, steigė mokyklas, Lietuvių namus. Pradėjo bendradarbiauti sporto srityse. JAV lietuvių pagalba Lietuvos krepšininkai laimėjo Europos čempionatus 1937 ir 1939 metais.
Besiplečiančius Lietuvos ir lietuvių išeivių ryšius nutraukė 1940 m. bolševikinės okupacijos įvykiai. Lietuvių išeivija plačiai įsitraukė į Lietuvos nepriklausomybės gynimą ir jos kovotojų rėmimą.

VLIK’o veikla

Svarbiausia politinė organizacija okupacijos metu buvo Vuriausias Lietuvos išsilaisvinimo komitetas-VLIK’as. Lietuvos politikai, įvairių partijų atstovai susibūrė pogrindyje, kad koordinuotų pasipriešinimo darbus, nukreiptus prieš okupantus.Taip 1943 m. lapkričio 25 d. susikūrė VILk’as. Pirmuoju pirminiku buvo socialdemokratas S.Kairys.
Pirmasis reikšmingas VlIK’o dokumentas- 1944 m 12 16 deklaracija. Joje akcentuojamas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas bei visų pasipriešinimo jėgų vienijimas.
VLIK’as platino pamokymus, kaip išvengti trėmimų, skelbė kovą prieš žydų genocidą. Po visų VLIK’o pareiškimų apie darbo kryptis, prasidėjo areštai, trėmimai į koncentracijos stovyklas. Kai kurie jo nariai pasitraukė į vakarus; VLIK’o veikla buvo paralyžiuota.
1945 m. 04 08 Niurnberge įvyko pirmasis atkurto VLIK’o posėdis. Jo tikslas- padėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Tuo met niekas netikėjo, kad okupacija truks 50 metų.
Laimėję kovą sovietai vaizdavo esą didžiaisiais demokratais. Pasaulis buvo abejingas. Niekas nedemonstravo atviro politinio pritarimo VLIK’o skelbiamoms mintims. 1949 m. Lietuvos partizanų vadovybė perdavė raštišką įgaliojimą VLIK atstovauti pavergtai Lietuvai užsienyje.Taigi VLIK’as ėmė funkcionuoti kaip egzilinė Vyriausybė.
1955 m. VLIK’as iš Vokietijos persikėlė į JAV, į Niujorką.
Laisvės siekius moraliai ir net materialiai rėmė JAV demokratinės jėgos. 1964 m. VLIK’ui pavyko suvienyti 12 demokratinių partijų ir 3 rezistencinius sąjūdžius. Buvo palaikomi ryšiai su Lietuvos diplomatine taryba, PLB.
1979 m. VLIK’o pirminiku tapo K. Bobelis. VLIK’as priklausė Pasaulio antikomunistinei lygai ir 1973 m. pavyko priimti rezoliuciją, reikalaujančią Baltijos valstybių nepriklausomybės atkūtimo. “VLIK’as platino informaciją apie žmogaus teisių pažeidimą Lietuvoje. 1985 m. buvo suorganizuotas garsusis Kopenhagos tribunolas, kuriame Sovietų sąjunga buvo viešai pasmerkta už neteisėtą Baltijos šalių okupaciją. Paskelbus tribunolo sprendimą, įvyko milžiniškos demonstracijos Kopenhagoje, Stoholme, Helsinkyje. Taip naudojant įvairias formas buvo artėjama į 1990-ųjų, kovo 11 d.” 17
Atgavusi valstybingumą, Lietuva ėmė kalbėti savo vardu. Buvo nuspręsta- egzilinė Vyriausybė perduoda savo funkcijas teisėtai Lietuvos valdžiai.

Iškiliausi JAV Lietuviai

Šiandien tarp JAV lietuvių sutiktume šimtus profesorių, mokslininkų, menininkų, verslininkų ir t.t. Tačiau daugybė emigrantų nepamiršo savo tėvynės. Didelė dalis save ir savo gyvenimą siejo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja.
Jau 1993 m. renkant Lietuvos prezidenta, po 1990 m. nepriklausomybės paskelbimo, dalyvavo išeivis S. Lozoraitis, tačiau jam rinkimus laimėti nepavyko.
1998 . prezidento rinkimuose kandidatavo du Amerikos lietuviai- K.Bobelis(Žr. Priede, Nr. 10 ) ir V.Adamkus.(Žr. Priede Nr.11)
Valdas Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas – Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėlesniais laikais – Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje.
Valdas Adamkus lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi Kauno “Aušros” gimnazijoje.
Karo metais būsimasis šalies Prezidentas dalyvavo rezistencinėje veikloje: įstojo į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, drauge su keliais klasės draugais leido šapirografu dauginamą laikraštį “Jaunime, budėk!”, platino VLIK’o leidinius “Laisvės kovotojas” ir “Nepriklausoma Lietuva”.
1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją, bet greitai grįžo atgal į tėvynę ir įstojo į kuriamus lietuviškus karinius dalinius. Buvo paskirtas į bataliono štabą vertėju. Daug šio dalinio karių žuvo 1944 metų spalio mėnesį ties Seda per sovietų kariuomenės ataką. Su likusiais gyvais kovotojais Valdas Adamkus traukėsi Kre-tingos link ir iš ten prekiniu traukiniu ištrūko į Vokietiją.
Vokietijoje Valdas Adamkus baigė lietuvių gimnaziją. Čia susipažino su būsimąja žmona Alma Nutautaite. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į Miuncheno universitetą, Gamtos fakultetą.

17 “50 metų Vyriausiasis Lietuvos išsilaisvinimo komitetas kalbėjo pavergtos šalies vardu”-Lietuvos rytas 1993 m. kovo 25 d.

Valdas Adamkus buvo karo pabėgelių stovyklose gyvenusių lietuvių sporto varžybų organizatorius, pats aktyviai sportavo, dalyvavo 1948 metais Vokietijoje surengtoje Pavergtųjų tautų olimpiadoje ir ten lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso bei du sidabro medalius.
Karo pabėgelius globojusi Pasaulinė jaunųjų krikščionių sąjunga paskyrė Valdą Adamkų savo atstovu vienoje tranzitinėje stovykloje, kur būdavo telkiami į JAV, Kanadą, Australiją emigruojantys asmenys.
Valdas Adamkus 1949 metais atvyko į JAV. Iš pradžių jis dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau – braižytoju vienoje inžinerijos firmoje. Valdas Adamkus kartu ir studijavo Ilinojaus Technologijos institute, kurį baigė 1960 metais, įgydamas statybų inžinieriaus specialybę.

“Veidu į Lietuvą”
Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1958-65 metais jis buvo “Santaros-Šviesos” federacijos – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį “Veidu į Lietuvą” – vicepirmininkas, o 1967 metais buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku. Adamkams priklausiusioje Tabor Farmos vasarvietėje būdavo rengiami “Santaros-Šviesos” suvažiavimai.
Gyvendamas Jungtinėse Valstijose, Valdas Adamkus rengė protesto prieš Lietuvos okupaciją akcijas, organizavo įvairias peticijas, kreipimusis į JAV prezidentą, tarptautinę bendruomenę. 1961-64 metais jis buvo Amerikos Lietuvių Bendruomenės Tarybos narys, Centro valdybos vicepirmininkas, Amerikos Lietuvių Tarybos narys.
Jungtinėse Valstijose Valdas Adamkus tęsė sporto organizatoriaus veiklą: 1951 metais jis įsteigė JAV lietuvių akademinį sporto klubą “Lituanica”, buvo Pasaulio lietuvių žaidynių, įvykusių 1983 metais, organizacinio komiteto pirmininkas, rengė JAV lietuvių krepšininkų keliones po Pietų Ameriką ir Australiją.
Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Valdas Adamkus tapo nuolatiniu JAV aplinkosaugininkų delegacijų derybose su Sovietų Sąjunga vadovu. Diplomato statusas atvėrė jam galimybę nuo 1972-ųjų kasmet, o kartais keletą kartų per metus atvykti į Lietuvą.
Valdas Adamkus skatino ir rėmė vandenvalos įrenginių statybą, aplinkosaugos monitoringo plėtojimą, padėjo Baltijos šalių aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga.
Būdamas JAV paramos Baltijos šalims aplinkosaugos srityje koordinatorius, Valdas Adamkus organizavo Lietuvos mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo Vilniaus universiteto bibliotekai įsigyti naujausios mokslinės literatūros.
Lietuvos Atgimimo metais Valdas Adamkus dar dažniau ėmė lankytis tėvynėje. Jis dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės šūkius iškėlusiame 1988 metų rugpjūčio 23-sios mitinge Vingio parke, ragino išeiviją pasitikėti Sąjūdžiu, remti jo veiklą. Siekdamas sumažinti tais laikais Lietuvoje jaustą didžiulį istorinės literatūros alkį, Valdas Adamkus organizavo Jungtinėse Valstijose lėšų rinkimą ir padėjo milžinšku 300 tūkstančių egzempliorių tiražu išleisti A.Šapokos Lietuvos istorijos vadovėlį, kiek vėliau daugiausia savo lėšomis išleido P.Čepėno Lietuvos istorijos dvitomį.
Lietuvai 1990 metų kovo 11-ąją atkūrus Nepriklausomybę, Valdas Adamkus, remdamasis savo asmeninėmis pažintimis, stengėsi įtikinti JAV pareigūnus, kad Vašingtonas didplomatiniu lygiu pripažintų mūsų šalį. Šiomis pažintimis Valdas Adamkus mėgino pasinaudoti ir užgriuvus kruviniesiems 1991 metų sausio 13-osios įvykiams, skleidė informaciją apie tai, kas vyksta mūsų šalyje.
1992-1993 metais Valdas Adamkus savo artimo draugo kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Stasio Lozoraičio pakviestas dirbo jo rinkimų kampanijos vadovu.
1996 metais Valdas Adamkus aktyviai dalyvavo Lietuvos Seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.

Respublikos Prezidentas
1998 metais Valdas Adamkus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Šias pareigas pradėjo eiti 1998 metų vasario 26 dieną.
Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir nuosekliai remia jos įgyvendinimą.
Per penkerius kadencijos metus Prezidentas Valdas Adamkus ypatingą dėmesį skyrė strateginiams Lietuvos užsienio politikos tikslams – narystei NATO ir Europos Sąjungoje.
Apdovanojimai
1988 metais Valdui Adamkui suteiktas Tarptautinis gamtosauginis apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus tarptautinėje aplinkos apsaugos veikloje. Jis apdovanotas JAV aplinkos apsaugos agentūros Aukso medaliu bei JAV Prezidento apdovanojimu už pasižymėjimą tarnyboje.
Garbės daktaras
Valdas Adamkus yra šių universitetų garbės daktaras:
Vilniaus universiteto (1989 m.),
Indianos valstijos Šv. Juozapo koledžo (JAV, 1991 m.),
Šiaurės Vakarų universiteto (JAV, 1994 m.),
Kauno technologijos universiteto (1998 m.),
Amerikos katalikiškojo universiteto (JAV, 1998 m.),
Lietuvos žemės ūkio universiteto (1999 m.),
Ilinojaus Technologijos instituto (1999 m.),
Čikagos De Paulo universiteto (JAV, 2001 m.),
Lietuvos Teisės universiteto (2001 m.),
Vytauto Didžiojo universiteto (2002 m.).
Jis taip pat yra Astanos universiteto (Kazachstanas, 2000 m.) garbės profesorius.
Valdas Adamkus moka kelias užsienio kalbas: visiškai laisvai – anglų, taip pat kalba vokiškai, rusiškai ir lenkiškai.

Dr. Kazys Bobelis
Lietuvos karininko, savanorio sūnus, gimęs Kaune. Baigė Jono Jablonskio pradinę mokyklą ir “Aušros” berniukų gimnaziją. 1941 m. dalyvavo tautos sukilime prieš bolševikus. Studijavo mediciną Vytauto Didžiojo Universitete Kaune bei išeivijoje Graco ir Tuebingeno universitetuose. 1948 mtais, apgynęs disertaciją “maximum cum laude”, gavo medicinos daktaro laipsnį.
Atvykęs I JAV, studijavo ir specializavosi Jone Hopkinso, Bostono ir Temple universitetuose ir įsigijo chirurgo specialybę. 1953 metais pradėjo chirurginę privačią praktiką Čikagoje ir Elgine, Illinois valstijoje. Nuo 1978 m. iki 1991 m., turėdamas privačią medicininę praktiką, gyveno Floridoje. Įvairių JAV ir pasaulio medicinos organizacijų narys. Katalikų mokslų akademijos narys nuo 1949 metų.
1962 – 1978 metais – Amerikos lietuvių Tarybos pirmininkas. 1979 – 1992m. – Vyriausiojo Lietuvių išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas iki jo simbolinio uždaromojo Seimo Vilniuje. Plačiai atstovavo Lietuvai, gindamas Jos interesus įvairiose tarptautinėse politinėse ir visuomeninėse konferencijose. Jo vadovaujamo VLIK’o pastangų dėka, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės byla niekada nebuvo pamiršta pasaulyje. Aktyviai dalyvavo pasaulinėse antikomunistinės lygos konferencijose Liuksemburge, Taivanyje, San Diego.
1984 m. popiežiaus Jono Pauliaus II apdovanotas Šv.Grigalijaus Didžiojo ordinu “Už religijos ir tautos laisvės kovą Lietuvoje”.
1986 m. apdovanotas JAV kongreso Ellis Island medaliu, kaip daugiausiai nusipelnęs Amerikos lietuvis.
1993 m., minint VLIK’o 50 metų veiklos jubiliejų, Lietuvos Prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus II laipsnio ordinu su žvaigžde už nuopelnus, kovojant dėl Lietuvos laisvės.
Nuo 1992 metų gyvena Lietuvoje. 1992 m. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu Marijampolės apygardoje Nr.29. Seime vadovavo Užsienio reikalų komitetui. 1996 m. ir 2000 m. toje pačioje apygardoje perrinktas Seimo nariu antrai kadencijai. Jis yra įvairių Lietuvos tarptautinių delegacijų vadovas ar narys.
1995 m. Otavoje išrinktas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinės Asamblėjos vice-prezidentu, o 1996 m. Stokholme perrinktas naujai 3 metams.

Išvados

1. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje mūsų protėviai emigravo į kitas šalis dėl ekonominės ir nacionalinės caro valdžios priespaudos. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai (dažnai intelektualai, išsilavinę žmonės) keliavo į JAV dėl politinių priežasčių, Lietuvoje jiems nebuvo vietos.
2. Emigruodavo pati darbingiausia Lietuvos gyventojų dalis-kraštas turėjo darbo jėgos nuostolių; emigrantai išsiveždavo daug pinigų, todėl Lietuva patyrė ir finansinių nuostolių
3. Dėl masiškos emigracijos gyventojų skaičius augo labai lėtai.
4. JAV lietuviai padėjo priešintis rusinimo politikai spaudos draudimo metais; JAV buvo antrasis lietviškų knygų leidimo centras.
5. JAV atsiradusios organizacijos sujungė visus išeivijos lietuvius ir sutelkė jėgas pasipriešinti okupacijai ir skatinti Nepriklausomybės paskelbimą.
6. Per visus okupacijos metus išeivijos veikėjai nenuilstamai kėlė Lietuos laisvės bylą, demaskuojant SSRS klastą ir okupaciją; savo darbais siekė parodyti pasauliui tikrąją Lietuvos padėtį.
7. Karų metais išeiviai teikė didžiulę pagalbą: organizavo šalpos fondus, rinko aukas, siiuntė pinigine perlaidas savo giminėms Lietuvoje.
8. Išeivijos lietuvių veiklą apvainikavo Valdo Adamkaus tapimas LR prezidentu.

Literatūra

Eidintas. Lietuvių kolumbai

Lietuva. Lietuvių enciklopedija- V.:1990 m.

J. Kapačinskas. Išeivio dalia, V.: Enciklopedija, 1993 m

Lietuvos istorijos vadovėlis “Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 kl.” CD

J.Dapkausko užrašai iš Fr. Jono knygos “Lietuviai Amerikoje” ,Plymouth, Pa., 1899,

A. Šapoka.

Leave a Comment