Europos sąjunga

2373 0

Kam reikalinga Europos Sajunga?

Taika

Suvienytos Europos ideja kažkada buvo tik filosofu ir mastytoju svajone. Tarkim, Viktoras Hugo, ikveptas humanistiniu idealu, isivaizdavo taikias “Europos Jungtines Valstijas”. Svajone sugriove pirmoje XX a. puseje žemyna nuniokoje du baisus karai.

Bet iš po Antrojo pasaulinio karo griuvesiu išaugo nauja viltis. Karo totalitarizma nugaleje žmones pasiryžo panaikinti Europos valstybiu tarpusavio neapykanta ir varžybas ir tarp buvusiu priešu sukurti ilgalaike taika. 1945-1950 m. grupe drasiu valstybes veikeju, iskaitant Konrada Adenaueri (Konrad Adenauer), Vinstona Cercili (Winston Churchill), Alsida de Gasperi (AAlcide de Gasperi) ir Roberta Šumana (Robert Schuman), eme tikinti savo tautas žengti i nauja era, kuri leistu Vakaru Europoje ivesti nauja tvarka, pagrista bendrais jos žmoniu ir tautu interesais. Tokia tvarka remtusi teisine valstybe ir šaliu lygybe garantuojanciomis sutartimis.

Prancuzijos užsieniu reikalu ministras Robertas Šumanas pasinaudojo Žano Mone (Jean Monnet) ideja ir 1950 m. gegužes 9 d. pasiule isteigti Europos angliu ir plieno bendrija (EAPB). Kažkada tarpusavyje kovojusios šalys perduotu angliu ir plieno gamyba bendrai institucijai – “Vyriausiajai valdybai”. Ne vien tik praktiškai, beet ir simboliškai karo žaliavos butu paverciamos susitaikymo ir taikos priemonemis.

Šis drasus ir dosnus žingsnis susilauke dideles sekmes. Nuo jo prasidejo daugiau kaip puse amžiaus trunkantis Europos Bendriju valstybiu nariu taikus bendradarbiavimas. Bendrijos instituciju vaidmeni ir galias sustiprino 1992 m. pasirašyta Ma

astrichto sutartis, kuria buvo isteigta Europos Sajunga (ES).

ES suteike didele parama po 1989 m. Berlyno sienos nugriovimo besivienijanciai Vokietijai. Kai 1991 m. subyrejo sovietu imperija, Vidurio ir Rytu Europos šalys, dešimtmecius gyvenusios po Varšuvos pakto jungu, savanoriškai nusprende, kad ju ateitis yra demokratiniu Europos tautu šeimoje.

Saugumas

Europa net XXI a. turi spresti saugumo klausimus. Tokie dalykai niekada negali buti palikti savieigai. Pasauliui vystantis, atsiranda ne tik naujos galimybes, bet ir nauji pavojai. Tik efektyviais veiksmais ES gales užtikrinti 25 valstybiu nariu sauguma. Ji turi konstruktyviai dirbti su arti jos sienu esanciais regionais: Šiaures Afrika, Balkanais, Kaukazu, Artimaisiais Rytais. Tragiški 2001 m. rugsejo 11 d. ivykiai Niujorke ir Vašingtone leido mums visiems suprasti, kokie pažeidžiami esame, kai duodame valia fanatizmui ir keršto dvasiai.

ES institucijos vaidina pagrindini vaidmeni Euuropai sekmingai kuriant sistema, kuri atneše tikra ir ilgalaike taika beveik visai planetai, ir ja naudojantis. ES taip pat turi ginti savo karinius ir strateginius interesus bendradarbiaudama su sajungininkais ir kurdama Europos saugumo ir gynybos politika (ESGP).

Vidaus ir išores saugumas yra tarsi dvi to paties medalio puses. Kitaip tariant, ES turi kovoti ne vien tik su terorizmu, bet ir su organizuotu nusikalstamumu. O tai reiškia glaudu visu ES valstybiu policijos darba. Viena iš nauju Europos užduociu yra sukurti ES laisves, sa

augumo ir teisingumo erdve, kurioje visi turetu vienodas teises i teisinguma ir butu vienodai saugomi istatymo. Tam ES vyriausybes turi glaudžiau bendradarbiauti, o tokios organizacijos kaip Europolas (Europos policijos biuras) turi vaidinti aktyvesni ir efektyvesni vaidmeni.

Ekonominis ir socialinis solidarumas

Europos Sajunga buvo sukurta politiniams tikslams pasiekti, bet jos dinamizma ir sekme nulemia jos ekonominiai pamatai – visu ES valstybiu nariu sukurta bendroji rinka ir 12-oje iš ju naudojama bendra valiuta.

ES valstybiu gyventoju dalis pasaulyje nuolat mažeja. Todel, noredami užtikrinti ekonomini augima ir konkuruoti pasaulyje su stambiausiomis pasaulio ekonomikomis, jie turi vis labiau susitelkti. Ne viena ES valstybe nera pakankamai stipri savarankiškai rungtis pasaulio prekyboje. Europos bendroves, noredamos pasiekti masto ekonomijos ir susirasti nauju klientu, turi veikti didesneje nei savo valstybes rinkoje. Butent todel ES taip stengesi sukurti bendra Europos rinka – pašalinti senasias prekybos kliutis ir ukio subjektus varžancia biurokratija.

Bet laisva visos Europos konkurencija reikia derinti su solidarumu, pasireiškianciu praktine pagalba visiems žmonems. Kai Europos pilieciai nukencia nuo potvyniu arba kitu stichiniu nelaimiu, jie gauna pagalba iš ES biudžeto. Be to, visa žemyna apimanti 450 mln. vartotoju rinka turi duoti nauda kuo daugiau žmoniu. Europos Komisijos valdomi strukturiniai fondai skatina ir remia ES nacionaliniu ir regioniniu instituciju pastangas šalinti ivairiu Europos regionu išsivystymo lygio sk

kirtumus. ES biudžeto ir Europos investiciju banko surinkti pinigai naudojami Europos transporto infrastrukturai (pvz., keliu ir greituju traukiniu geležinkelio tinklu pletrai), susisiekimui su nuošalesniais regionais ir prekybai Europoje gerinti.

Glaudesnis bendradarbiavimas remiant Europos visuomenes modeli

Europos poindustrines visuomenes tampa vis sudetingesnes. Nors gyvenimo lygis nuolat gereja, vis dar yra skirtumu tarp turtinguju ir vargšu; tokie skirtumai gali dar labiau padideti, kai i ES istos buvusios komunistines šalys. Todel svarbu, kad ES valstybes nares glaudžiau bendradarbiautu sprendžiant socialines problemas.

Ilgainiui toks bendradarbiavimas atneš nauda visoms ES valstybems. Penkiasdešimt metu Europos integracijos liudija apie tai, kad visuma yra stipresne nei jos daliu suma. ES, kaip bendras vienetas, turi svaresne ekonomine, socialine, technologine, prekybine ir politine itaka nei valstybiu nariu individualios pastangos, net joms susivienijus. Veikdami ir kalbedami vienu, Europos Sajungos, balsu, tampame svarbesni.

Kodel? Nes ES yra pasaulyje pirmaujanti prekybine jega, vaidinanti pagrindini vaidmeni tarptautinese derybose. Ji panaudoja visa savo prekybos ir žemes ukio galia darant itaka Pasaulio prekybos organizacijai ir igyvendinant Kioto protokola del veiksmu oro užterštumui mažinti ir klimato pasikeitimams sustabdyti. 2002 m. Johanesburgo susitikime del tvarios pletros ES pristate svarbias iniciatyvas. Ji turi aiškia pozicija paprastiems žmonems svarbiais aplinkos, atsinaujinanciu energijos ištekliu, “atsargumo principo” maisto saugoje, etiniu biotechnologijos aspektu ir butinybes saugoti nykstancias rušis kl

lausimais.

Senas posakis “stiprybe vienybeje” šiandienos europieciams yra aktualesnis nei bet kada anksciau. Europos stiprybe priklauso nuo jos sugebejimo bendrai igyvendinti demokratiniu instituciju – Europos Vadovu Tarybos, Europos Parlamento, Ministru Tarybos, Europos Komisijos, Teisingumo Teismo, Audito Rumu – priimtus sprendimus.

ES nori remti žmogiškasias vertybes ir socialine pažanga. Europieciai mato, kaip globalizacija ir technologiniai pokyciai iš esmes daro pasauli kitoki, ir jie nori, kad žmones visur butu tokio pasikeitimu proceso šeimininkai, o ne aukos. Vien tik rinkos jegos ar atskiri vienos šalies veiksmai nesugebes patenkinti žmoniu poreikiu.

Todel ES kovoja už humaniškumo požiuri ir už daugumos jos pilieciu remiama socialini modeli. Europieciai brangina savo gausu vertybiu pavelda, kuri sudaro tikejimas žmogaus teisemis, socialinis solidarumas, steigimosi laisve, teisingas naudos iš ekonominio augimo pasidalijimas, teise i saugoma aplinka, pagarba kulturinei, kalbinei ir religinei ivairovei bei darnus tradicijos ir pažangos susijungimas.

2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtoje ES pagrindiniu teisiu chartijoje nurodytos visos teises, kuriomis šiandien naudojasi ES valstybes ir ju pilieciai. Europieciai turi daug savo kulturu nacionaliniu ir regioniniu skirtumu, taciau juos vienija kitoks nei likusio pasaulio, bet bendras europieciams vertybiu paveldas.

Mastrichto sutartimi buvo ivestas Europos Sajungos darbo organizavimo pagrinda sudarantis subsidiarumo principas, nurodantis, kad ES ir jos institucijos imasi veiksmu tik tada, kai jie yra efektyvesni ES, o ne nacionaliniu ar vietos lygmeniu. Šis principas užtikrina, kad ES nesikiš i kasdieni savo pilieciu gyvenima, jei tai nera butina. Europos identitetas yra vertingas turtas, kuri reikia saugoti: jis niekada neturi buti painiojamas su europieciams visiškai nepriimtinu vienodumu.

Istoriniai žingsniai

Dabartine Europos Sajunga yra susivienijusios Europos labui dirbanciu vyru ir moteru pastangu rezultatas. ES išaugo iš ju laimejimu. Niekur kitur pasaulyje suverenios šalys nesugebejo šitaip sutelkti valstybinio suverenumo savo pilieciams svarbiausiose srityse. ES sukure bendra valiuta ir dinamiška bendraja rinka, kurioje turi teise laisvai judeti žmones, paslaugos, prekes ir kapitalas. ES stengiasi, kad socialines pažangos ir teisingos konkurencijos suformuota bendroji rinka teiktu nauda kuo daugiau žmoniu.

Pagrindines Europos Sajungos taisykles nurodytos šiose sutartyse:

• 1951 m. Europos angliu ir plieno bendrija (EAPB) isteigusioje Paryžiaus sutartyje;

• 1957 m. Europos ekonomine bendrija (EEB) ir Europos atomines energijos bendrija (Euratoma) isteigusioje Romos sutartyje.

Šias steigimo sutartis veliau papilde:

• Suvestinis Europos aktas (1986 m.),

• Europos Sajungos sutartis (1992 m., Mastrichtas),

• Amsterdamo sutartis (1997 m.) ir

• Nicos sutartis (2001 m.).

Minetomis sutartimis buvo nustatyti labai tvirti ES valstybiu nariu teisiniai ryšiai. ES pilieciai privalo laikytis ES teises aktu ir turi teise naudotis jos suteiktomis konkreciomis teisemis.

Pirmasis Europos integracijos žingsnis buvo šešiu valstybiu (Belgijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandu, Prancuzijos ir Vokietijos Federacines Respublikos) sprendimas sukurti bendra angliu ir plieno rinka. Taip buvo siekiama užtikrinti taika tarp pergale ir pralaimejima Antrajame pasauliniame kare patyrusiu tautu. Šis tikslas suvienijo jas lygiomis teisemis, bendradarbiavimo teise perduodant bendroms institucijoms.

Veliau šešios valstybes nares nusprende sukurti ivairiu prekiu ir paslaugu bendra rinka pagrista Europos ekonomine bendrija (EEB). 1968 m. liepos 1 d. šios šešios valstybes panaikino visus tarpusavio muitus, o septintajame dešimtmetyje pradejo bendras, iskaitant prekybos ir žemes ukio, politikas.

Šis sumanymas buvo toks sekmingas, kad netrukus prie Bendriju nusprende prisijungti Airija, Danija ir Jungtine Karalyste. Pirmoji pletra – nuo šešiu iki devyniu nariu, ivyko 1973 m. Tada Bendrijos emesi nauju uždaviniu ir nauju politiku: socialines, regionines ir aplinkos. 1975 m. regioninei politikai igyvendinti buvo isteigtas Europos regionines pletros fondas (ERPF).

Jau aštuntojo dešimtmecio pradžioje Bendrijos vadovai suprato, kad butina suvienodinti ekonomikas ir kad pinigu sajunga yra galutinis tokio proceso rezultatas. Taciau tuo pat metu Jungtines Valstijos nusprende atsisakyti dolerio konvertavimo i auksa. Tai sukele nestabiluma pasaulio pinigu rinkose, kuriam neigiamos itakos turejo 1973 ir 1979 m. naftos krizes. 1979 m. ivesta Europos pinigu sistema (EPS) padejo stabilizuoti keitimo kursus ir padrasino Bendrijos valstybes nares imtis griežtu politiku, leidusiu išlaikyti Bendrijos valstybiu solidaruma ir drausminti ekonomikas.

1981 m. i Bendrijas istojo Graikija, o netrukus – 1986 m. Ispanija ir Portugalija. Todel dar labiau sustiprejo poreikis igyvendinti strukturines programas, pavyzdžiui, pirmasias integruotas Viduržemio juros valstybiu programas (IVP), skirtas 12 valstybiu nariu ekonominio išsivystymo skirtumams sumažinti.

EEB tarptautinis vaidmuo nuolat stiprejo. Ji pasiraše keleta pagalbos ir prekybos sutarciu su Afrikos, Karibu juros ir Ramiojo vandenyno šalimis (I, II, III ir IV Lomes konvencijos, 1975-1989 m.), kuriu išdava buvo 2000 m. birželi pasirašyta Kotonu sutartis. Tai leido Europai, kaip pasaulio svarbiausiai prekybinei jegai, veikti ir buti pastebetai tarptautineje arenoje. Europos Sajungos velesniu tikslu tapo bendra užsienio ir saugumo politika.

Kartu su pasaulio ekonomikos nuosmukiu atejo europesimizmo banga. Bet viltis sugrižo 1985 m., kai Žako Deloro (Jacques Delors) vadovaujama Europos Komisija paskelbe Baltaja knyga, kurioje isipareigota iki 1993 m. sausio 1 d. sukurti bendra Europos rinka. Bendrijos pritare šiam ambicingam tikslui ir itrauke ji i Suvestini Europos akta, kuris buvo pasirašytas 1986 m. vasari, o isigaliojo 1987 m. liepos 1 d.

1989 m. nugriovus Berlyno siena, iš esmes pasikeite Europos politine padetis. Tai suteike galimybe 1990 m. spalio 3 d. Vokietijai susivienyti, o Vidurio ir Rytu Europos šalims, išsivadavusioms iš sovietu valdžios, pasirinkti demokratini kelia. Tarybu Sajunga nustojo egzistavusi 1991 m. gruodi.

Keitesi ir Europos Bendrijos. Valstybes nares aptarinejo nauja sutarti, kuria 1991 m. gruodi Mastrichte prieme Europos Vadovu Taryba (t.y. valstybiu prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai). Ši Europos Sajungos steigimo sutartis isigaliojo 1993 m. lapkricio 1 d., EEB pakeite Europos bendrija (EB). Be to, papildžius Bendrijos sistema tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritimis, šia sutartimi buvo ikurta Europos Sajunga (ES). Mastrichto sutartis iškele ambicingus uždavinius valstybems narems: iki 1999 m. isteigti pinigu sajunga, patvirtinti Europos pilietybe, naujas bendrasias politikas, iskaitant bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP), ir susitarimus del vidaus saugumo.

Naujas Europos dinamiškumas ir besikeicianti žemyno geopolitika 1995 m. sausio 1 d. paskatino dar tris šalis – Austrija, Suomija ir Švedija – prisijungti prie ES. Nuo tada 15 valstybiu ES artejo prie didžiausio savo laimejimo – nacionaliniu valiutu pakeitimo bendra Europos valiuta – euru. 2002 m. sausio 1 d. 12 ES valstybiu (euro zonoje) pradejo cirkuliuoti euro banknotai ir monetos. Euras tapo viena svarbiausiu pasaulio valiutu, kurio statusas prilygo JAV doleriui.

Pasauliui žengiant i XXI a., europieciai turi kartu spresti globalizacijos iškeltus uždavinius. Perversma sukeliancios naujos technologijos ir interneto netiketas isiveržimas iš pagrindu keicia pasaulio ekonomika. Tokie didžiuliai ekonominiai pokyciai atneša socialini samyši ir kulturini šoka.

2000 m. kova Lisabonoje susitikusi Europos Vadovu Taryba patvirtino išsamia ES ekonomikos modernizavimo strategija, suteikiancia ES galimybe konkuruoti pasaulio rinkoje su kitais svarbiais dalyviais, pavyzdžiui, JAV ir naujomis pramoninemis šalimis. Lisabonos strategija siekia atverti konkurencijai visus ekonomikos sektorius, skatinti inovacijas ir verslo investicijas, modernizuoti Europos švietimo sistemas taip, kad jos tenkintu informacines visuomenes poreikius.

Nedarbas ir didejancios išlaidos pensijoms daro nuolatini spaudima valstybiu nariu ekonomikoms, todel butina kuo skubiau imtis konkreciu reformu. ES pilieciai vis dažniau kreipiasi i vyriausybes prašydami surasti tokiu problemu sprendimus.

Vos tik Europos Sajungai išaugus iki 15 valstybiu nariu, i jos duris pasibelde dar 12 valstybiu. Dešimtojo dešimtmecio viduryje narystes prašymus pateike buvusios sovietinio bloko šalys (Bulgarija, Cekijos Respublika, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Vengrija), trys Baltijos respublikos, kažkada iejusios i Tarybu Sajungos sudeti, (Estija, Latvija ir Lietuva), viena iš buvusiu Jugoslavijos respubliku (Slovenija) ir dvi Viduržemio juros regiono valstybes (Kipras ir Malta).

ES džiaugsmingai sutiko galimybe stabilizuoti Europos žemyna ir suteikti proga Europos jaunoms demokratijoms pasinaudoti žemyno susivienijimo pranašumais. Stojimo derybos su šalimis kandidatemis prasidejo 1997 m. gruodi Liuksemburge ir 1999 m. gruodi Helsinkyje. Sajungos laukia pati didžiausia jos istorijoje pletra. Derybos su dešimt valstybiu kandidaciu buvo sekmingai užbaigtos 2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje. 2004 m. Europos Sajunga sudarys 25 valstybes nares, o ateityje, prisijungus dar kitoms šalims, ji dar labiau išaugs.

Daugiau kaip penkiasdešimt integracijos metu labai pakeite Europos istorija ir europieciu mentaliteta. Valstybiu nariu vyriausybes, nepaisant ju politinio atspalvio, žino, kad absoliutaus nacionalinio suverenumo laikotarpis baigesi ir kad tik suvienydamos jegas ir siekdamos “nuo šiol bendro likimo” (citata iš EAPB sutarties) ju daug amžiu egzistuojancios tautos gales siekti ekonomines ir socialines pažangos bei neprarasti itakos pasaulyje.

Integracijai pavyko iveikti šimtmeciais tarp Europos valstybiu tvyrojusi priešiškuma. Pranašumo jausma ir tarptautiniu nesutarimu sprendima pasinaudojant jega pakeite darbo išvien – Bendrijos metodas. Šis nacionalinius ir bendrus interesus derinantis, nacionaline ivairove gerbiantis ir Sajungos tapatybe formuojantis metodas niekada nepraras savo vertes. Šaltojo karo laikotarpiu jis padejo susitelkti Europos demokratinems ir laisve mylincioms šalims. Rytu ir Vakaru antagonizmo pabaiga ir politinis bei ekonominis žemyno susivienijimas yra pergale Europos dvasiai – tokiai, kokios europieciams dabar reikia labiau nei bet kada anksciau.

Europos Sajunga – tai europieciu vertybes atspindintis atsakymas globalizacijos iškeltiems uždaviniams. Maža to, ES – geriausias laisvos ir taikios ateities garantas.

Pletra

Istorinis aukšciausio lygio susitikimas Kopenhagoje

2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje Europos Vadovu Taryba ženge viena iš savo svarbiausiu žingsniu Europos susivienijimo istorijoje. Ji nusprende 2004 m. gegužes 1 d. i ES priimti dar 10 valstybiu.

Šis sprendimas leido Europos Sajungai ne tik padidinti savo teritorija ir gyventoju skaiciu, bet ir padeti taška žemyno padalijime – nesantaikoje, kuri nuo 1945 m. skyre laisva ir komunistini pasaulius. Taigi ši, penktoji, ES pletra turi ne tik politine, bet ir moraline prasme.

Ne tik geografiškai, bet ir kulturos, istorijos ir siekiu prasme busimosios nares – Cekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovenija ir Vengrija – yra neabejotinai europietiškos. Prisijungdamos prie Europos Sajungos, jos prisijungia prie demokratiškos Europos šeimos ir prie didelio ES steigeju projekto. 2003 m. balandžio 16 d. Atenuose pasirašytos stojimo sutartys suteikia teise nauju valstybiu nariu pilieciams 2004 m. birželi vyksianciuose Europos Parlamento rinkimuose balsuoti ir buti renkamiems tokiomis pat salygomis kaip ir visiems ES pilieciams.

Ilgas kelias i naryste ES

Šios pletros pradžia yra 1989 m., kai buvo nugriauta Berlyno siena ir panaikinta “geležine uždanga”. ES greitai parenge finansines paramos programa “Phare”, skirta jaunu demokratiju ekonomikos atstatymui ir pagalbai vykdant politines reformas. 1993 m. birželio 22 d. Kopenhagoje Europos Vadovu Taryba pirma karta pareiške, kad “tos asocijuotosios [Vidurio ir Rytu] Europos šalys, kurios to nori, gales tapti Europos Sajungos naremis”.

Europos Vadovu Taryba nustate tris pagrindinius stojimo i ES kriterijus, kuriuos šalys kandidates privalo ivykdyti iki stojimo.

• Pirmasis – politinis kriterijus: šalys kandidates privalo tureti stabilias institucijas, garantuojancias demokratija, istatymu viršenybe, žmogaus teises, pagarba nacionalinems mažumoms ir ju apsauga.

• Antrasis – ekonominis kriterijus: šalys kandidates privalo tureti funkcionuojancia rinkos ekonomika ir sugebeti atlaikyti konkurencijos spaudima ir rinkos jegu veikima ES.

• Treciasis kriterijus, liudijantis šalies kandidates sugebejima prisiimti narystes ES isipareigojimus, iskaitant siekima prisijungti prie politines, ekonomines ir pinigu sajungos. Tai reiškia, kad šalys kandidates turi perimti visa ES teisine baze, žinoma acquis communautaire pavadinimu.

Komisija pateike rekomendacijas, o Parlamentas – nuomones, kuriomis remiantis Europos Vadovu Tarybos susitikime Liuksemburge (1997 m. gruodi) ir Helsinkyje (1999 m. gruodi) buvo pradetos derybos su 10 Vidurio ir Rytu Europos šaliu bei Kipru ir Malta.

Amsterdamo sutartis (pasirašyta 1997 m. spalio 2 d.) ir Nicos sutartis (pasirašyta 2001 m. vasario 26 d.) skirtos Sajungai konsoliduoti ir jos sprendimu priemimo sistemai racionalizuoti iki pletros pradžios.

2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje sekmingai užbaigtos derybos su 10 šaliu kandidaciu. Pasirašytos sutartys suteike naujomis valstybems narems visiems isipareigojimams ivykdyti reikalingus mechanizmus ir pereinamuosius laikotarpius. Jos dar iki narystes turi priimti visa acquis communautaire, kuri sudaro 26 000 teises aktu ir kurio apimtis yra apie 80 000 puslapiu. Jos turi ne tik priimti, bet ir taikyti tuos teises aktus.

Akivaizdu, kad naujuju valstybiu nariu parlamentams ir kitoms institucijoms, kurios ikurtos neseniai, teks didžiulis darbas. Bet, norint užtikrinti, kad sklandžiai veiktu ES politikos ir bendra Europos rinka, tai padaryti butina. 15 dabartiniu valstybiu nariu šiame darbe teikia neabejotina pagalba.

Europos Sajungai svarbu, kad tokios apimties pletra nereikštu tik papildomos laisvos prekybos erdves. Todel ES nori sustiprinti vidaus sanglauda ir užtikrinti, kad Europos tautu šeima galetu kartu efektyviai dirbti. Todel ji sušauke Valeri Žiskaro Desteno (Valéry Giscard d’Estaing) vadovaujama Konventa Europos ateiciai aptarti ir naujos, 25 valstybiu ES Konstitucijos projektui parengti. Konventas šia užduoti ivykde 2003 m. birželi, ir tu paciu metu birželio 20 d. Salonikuose susitikusi Europos Vadovu Taryba paskelbe, kad konstitucines sutarties projektas yra svari priežastis tarpvyriausybinei konferencijai sušaukti.

Naujos valstybes dalyvavo Konvente kaip visateises nares. Jos visos skirs Komisijos narius, kurie prades eiti pareigas stojimo sutartims isigaliojus, t.y. nuo 2004 m. gegužes 1 d. 2004 m. birželi naujai išrinktas Europos Parlamentas balsuos del siulomu naujosios Komisijos nariu, kurie prades darba 2004 m. lapkricio 1 d.

Kaip pabreže Komisijos pirmininkas Romanas Prodis (Romano Prodi), tesedama šalims kandidatems duota pažada, Sajunga užtvere kelia XX a. neteisingumui, žiaurumui, pasižymejusiam totalitariniais režimais ir šaltuoju karu. ES pavyzdys irodo, kad ji gali igyvendinti nauja tarptautiniu santykiu filosofija, atspindincia Europos vienove ir ivairove, jos nacionalinius skirtumus ir bendras vertybes. “Europos integracijos procesas ir Europos naujausiu laiku istorija – tai musu bendru vertybiu ir skirtumu pripažinimas. Pletra reikš pirmaji bandyma sukurti naujos rušies, bendra visam žemynui pilietybe. Ji smarkiai išples pilieciu teises ir valstybiu galias.” (Iš Komisijos pirmininko R. Prodžio kalbos Europos Parlamente, 2002 m. lapkricio 6 d., Strasburas).

75 mln. naujuju ES pilieciu vidutiniškai uždirba tik 40% kitu Sajungos pilieciu gaunamo atlyginimo. Štai kodel vienas iš stojimo susitarimu yra finansine pagalba, kuria 2004 m. sudarys 10 mlrd. euru, 2005 m. – 12,5 mlrd. euru, o 2006 m. – 15 mlrd. euru. Tai pades suvienodinti 10 nauju ES valstybiu ir kitu 15 valstybiu ekonomikas. Kai kuriu nauju valstybiu ekonomika sparciai auga, o nauju ir senu valstybiu nariu integracija beveik baigta del dešimtajame dešimtmetyje pašalintu prekybos kliuciu ir naujuju valstybiu vykdytu vidaus reformu.

Naujoms valstybems narems iš ES biudžeto skiriami apie 40 mlrd. euru bus daugiausia naudojami strukturiniams ir regioniniams projektams, ukininkams paremti, kaimo pletrai, vidaus politikoms ir administracinems išlaidoms. Del to dešimt nauju valstybiu nariu ir ES susitare 2002 m. gruodi Kopenhagoje. Susitarime laikomasi Europos Vadovu Tarybos susitikimo (1999 m. kova) Berlyne metu priimtu taisykliu del išlaidu iki 2006 m.

Kiek gali augti ES?

25 valstybes ir 454 mln. gyventoju turinti ES dar labiau išaugs 2007 m., kai i ja istos Rumunija ir Bulgarija – jei viskas vyks pagal Kopenhagoje patvirtintus planus. Tame paciame susitikime Europos Vadovu Taryba patvirtino, kad 2004 m. ji galbut prades oficialias derybas su Turkija, jei tai savo ataskaitoje rekomenduos Europos Komisija. Derybos su šia šalimi kandidate imanomos tik jai patenkinus politinius ir ekonominius kriterijus.

Dar 1999 m. Helsinkyje Europos Vadovu Taryba nusprende, kad “Turkija yra šalis kandidate, kurios istojimas i Sajunga yra numatytas remiantis tais paciais kriterijais kaip ir kitoms šalims kandidatems.” Turkija yra NATO ir Europos Tarybos nare. Asociacijos sutarti su ES ji pasiraše dar 1964 m., o narystes siekia nuo 1987 m.

Bet Turkija yra paciame Europos žemyno pakraštyje ir jos istojimo i ES perspektyva sietina su klausimu, kur butu galima nubrežti tolimiausia Europos Sajungos siena. Ar gali bet kokia ir bet kur esanti šalis prašyti narystes ES ir pradeti derybas, jei ji tenkina Kopenhagoje nustatytus politinius ir ekonominius kriterijus? Žinoma, Vakaru Balkanu šalys – Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Makedonija, Juodkalnija ir Serbija – gali kreiptis del narystes tik tada, kai pasieks politini stabiluma ir tenkins Kopenhagos kriterijus.

ES siekia remti stabiluma greta jos teritorijos esanciuose regionuose. Vykstant pletrai, pleciasi Europos Sajungos sienos. 2004 m. jos artimiausiais kaimynais taps Baltarusija ir Ukraina, pailges jos siena su Rusija. Su šiomis valstybemis ji tures gerinti pasienio bendradarbiavima transporto ir aplinkos politikos klausimais, vidaus saugumo, kovos su prekyba žmonemis ir kitais tarptautiniais nusikaltimais srityse.

Jei tai pavyks, ar tokia pat strategija bus galima taikyti ES santykiuose su Viduržemio juros pietineje pakranteje esanciomis valstybemis? Tokie ir panašus klausimai sukelia daug diskusiju del to, ka reiškia buti europieciu, koks yra galutinis Europos integracijos tikslas ir kokie yra ES interesai pasaulyje apskritai. Laikas naujai apibrežti ir sustiprinti ES preferencines sutartis kiek galima daugiau sriciu.

PAGRINDINIAI ES PENKTOSIOS PLETROS ETAPAI

• 1989 m. gruodžio 19 d.: ES pradeda finansines ir technines pagalbos Vidurio ir Rytu Europos šalims programa “Phare”.

• 1990 m. liepos 3 ir 16 d.: narystes ES paprašo Kipras ir Malta.

• 1994 m. kovo 31 d. ir 1994 m. balandžio 5 d.: narystes ES paprašo Vengrija ir Lenkija.

• 1995 m.: prašymus pateikia Slovakija (birželio 21 d.), Rumunija (birželio 22 d.), Latvija (spalio 13 d.), Estija (lapkricio 24 d.), Lietuva (gruodžio 8 d.) ir Bulgarija (gruodžio 14 d.).

• 1996 m.: prašymus pateikia Cekijos Respublika (sausio 17 d.) ir Slovenija (birželio 10 d.).

• 1997 m. gruodžio 12-13 d.: Europos Vadovu Taryba, susitikusi Liuksemburge, nusprendžia pradeti pletros procesa.

• 1999 m. gruodžio 10-11 d.: Europos Vadovu Taryba Helsinkyje pareiškia, kad derybos bus pradetos su 12 šaliu kandidaciu. Turkija laikoma šalimi kandidate, kurios “stojimas i Sajunga numatomas”.

• 2002 m. gruodžio 13 d.: ES susitaria su 10 šaliu kandidaciu, kad jos gales istoti 2004 m. gegužes 1 d.

• 2003 m. balandžio 16 d.: Atenuose pasirašoma 10 stojimo sutarciu.

• 2004 m. gegužes 1 d.: i ES istoja 10 nauju nariu.

• 2004 m. gruodis: sprendimas del to, ar galima pradeti stojimo derybas su Turkija.

• 2007 m.: Europos Vadovu Tarybos Kopenhagoje sprendimu, Bulgarija ir Rumunija gales tapti ES naremis.

Kaip funkcionuoja ES?

Europos Sajunga yra daugiau nei šaliu konfederacija, bet ji nera federacine valstybe. Iš esmes ji yra kažkas visiškai naujo ir istoriškai unikalaus. Per pastaruosius 50 metu jos politine sistema nuolat vystesi. Ji pagrista daugeliu sutarciu, pradedant šeštajame dešimtmetyje Paryžiuje ir Romoje pasirašytomis sutartimis ir baigiant dešimtajame dešimtmetyje pasirašytomis Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartimis.

Remiantis šiomis sutartimis, Sajungos valstybes nares perduoda dali savo suverenumo bendroms institucijoms, kurios atstovauja ne tik ju nacionaliniams, bet ir bendriems interesams.

Šios sutartys sudaro vadinamaja pirmine teise, jomis remiantis sukurta didele dalis antrines teises, kuri turi tiesiogines itakos Europos Sajungos pilieciu kasdieniam gyvenimui. Ja daugiausiai sudaro reglamentai, direktyvos ir rekomendacijos.

Sprendimus del teises aktu, kaip ir del ES politikos apskritai, priima trys parindines ES institucijos:

• Europos Sajungos Taryba (atstovaujanti valstybems narems),

• Europos Parlamentas (atstovaujantis pilieciams) ir

• Europos Komisija (politiškai nepriklausoma, bendru interesu siekianti institucija).

Šis institucinis trikampis gali funkcionuoti tik tada, jei trys minetosios institucijos darniai dirba ir pasitiki viena kita. “Kad ivykdytu savo uždavinius, Europos Parlamentas kartu su Taryba ir Komisija, laikydamiesi šios Sutarties nuostatu, priima reglamentus ir leidžia direktyvas, priima sprendimus, teikia rekomendacijas ar nuomones”. (Mastrichto sutarties 249 straipsnis).

Europos Sajungos Taryba

Europos Sajungos Taryba yra ES pagrindine sprendimus priimanti institucija. Anksciau ji vadinosi Ministru Taryba, o dabar sutrumpintai – Taryba.

Tarybai pirmininkauja kiekviena ES valstybe paeiliui po šešis menesius. Kiekviename Tarybos posedyje dalyvauja po viena ministra iš kiekvienos valstybes nares. Koks ministras dalyvaus posedyje, priklauso nuo darbotvarkes temos. Jei tai užsienio politika, dalyvaus visu šaliu užsienio reikalu ministrai, jei žemes ukis – žemes ukio ministras, ir t.t. Yra devynios skirtingos Tarybos formos, apimancios visas politikos sritis, iskaitant pramone, transporta, aplinka ir t.t. Bendra Tarybos darba planuoja ir koordinuoja Bendruju reikalu ir išores santykiu taryba.

Medžiaga Tarybos posedžiams rengia iš valstybiu nariu ambasadoriu ES susidedantis nuolatiniu atstovu komitetas, vadinamas Koreperu (Coreper), jiems padeda nacionaliniu ministeriju tarnautojai. Tarybos administracini darba atlieka Generalinis sekretoriatas, isikures Briuselyje.

Taryba ir Europos Parlamentas dalijasi teises aktu leidybos galia bei atsakomybe tvirtinant biudžeta. Taryba patvirtina Komisijos sudarytas sutartis. Remdamasi sutartimis, Taryba turi priimti sprendimus vienbalsiai arba kvalifikuota balsu dauguma.

Sprendima svarbiais steigimo sutarciu keitimo, naujos bendros politikos pradejimo arba naujos valstybes priemimo i Sajunga klausimais Taryba turi priimti vienbalsiai.

Dažniausiai privalomas kvalifikuotos daugumos balsavimas, t.y. sprendimas gali buti priimtas tik už ji surinkus bent mažiausia reikalaujamu balsu skaiciu. Kiekvienos ES valstybes turimas balsu skaicius apytiksliai atspindi šalies gyventoju skaiciu. Iki 2004 m. gegužes 1 d. skaiciai yra tokie:

• Italija, Jungtine Karalyste, Prancuzija, Vokietija: 10

• Ispanija: 8

• Belgija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija: 5

• Austrija, Švedija: 4

• Airija, Danija, Suomija: 3

• Liuksemburgas: 2

IŠ VISO: 87

Mažiausias reikalaujamas balsu skaicius kvalifikuotai daugumai pasiekti yra 62 balsai iš bendro 87 balsu skaiciaus (t.y. 71,3%).

2004 m. gegužes 1 d. naujoms valstybems narems istojus i ES, šešis menesius bus taikoma pereinamoji tvarka, o nuo 2004 m. lapkricio 1 d. kiekviena valstybe tures tiek balsu:

• Italija, Jungtine Karalyste, Prancuzija ir Vokietija: 29

• Ispanija ir Lenkija: 27

• Nyderlandai: 13

• Belgija, Cekijos Respublika, Graikija, Portugalija, Vengrija: 12

• Austrija ir Švedija: 10

• Airija, Danija, Lietuva, Slovakija ir Suomija: 7

• Estija, Kipras, Latvija, Liuksemburgas, Slovenija: 4

• Malta: 3

IŠ VISO: 321

Kvalifikuotai daugumai sudaryti bus reikalaujama mažiausiai 232 balsu (72,3%). Be to,

• sprendimui tures pritarti valstybiu nariu dauguma (kai kuriais atvejais – dvi treciosios), ir

• bet kuri valstybe nare gales prašyti irodymo, kad pritarianciu balsu skaicius sudaro mažiausiai 62% bendro ES gyventoju skaiciaus.

Europos Vadovu Taryba

Europos Vadovu Taryboje renkasi visu ES valstybiu prezidentai ir ministrai pirmininkai, taip pat Europos Komisijos pirmininkas. Visuose Europos Vadovu Tarybos susitikimuose pasisako ir Europos Parlamento pirmininkas.

Europos Vadovu Tarybos pradžia yra 1974 m., kai ES politiniai (valstybiu arba vyriausybiu) vadovai pradejo organizuoti reguliarius susitikimus. Tokia praktika iteisino Suvestinis Europos aktas (1987 m.). Dabar Europos Vadovu Taryba susitinka keturis kartus per metus. Jai vadovauja Europos Sajungos Taryboje tuo metu pirmininkaujancios valstybes prezidentas arba ministras pirmininkas.

Atsižvelgiant i didejancia ES reikalu svarba valstybiu politiniame gyvenime, suprantama, kad valstybiu prezidentams, ministrams pirmininkams butina nuolat susitikti ir aptarti svarbiausius Europai klausimus. Pasirašius Mastrichto sutarti, Europos Vadovu Taryba oficialiai tapo Sajungos svarbiausiu politiku iniciatore, ir jai buvo suteiktos teises spresti tuos sunkius klausimus, del kuriu nesugeba susitarti Europos Sajungos Taryboje susitike ministrai.

Todel, kad visi Europos Vadovu Tarybos nariai yra gerai žinomi visuomenes veikejai, o kai kurie ju svarstomi klausimai gali buti labai prieštaringai vertinami, ju susitikimai tapo svarbus ivykiai žiniasklaidai. Vadovu Taryba taip pat aptaria dabartines pasaulio problemas. Jos tikslas yra kalbeti vienu balsu tarptautiniais klausimais, pletoti bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP).

Todel Europos Vadovu Taryba yra ES aukšciausio lygmens politinius sprendimus priimantis susitikimas. Kai kurios valstybes nares nori, kad ji taptu Europos vyriausybe ir kad vienas jos narys atstovautu Sajungai pasaulineje arenoje. Ar toki asmeni rinktu Europos Taryba, ar juo automatiškai taptu Europos Komisijos pirmininkas? Del šio klausimo nesutariama.

Kol kas “pono Europos” vaidmeni atlieka ES aukšciausiasis atstovas bendrai užsienio ir saugumo politikai (Amsterdamo sutartimi isteigtas postas), kuris dar yra Tarybos generalinis sekretorius. Nuo 1999 m. šias pareigas eina Chavjeras Solana (Javier Solana).

Europos Parlamentas

Europos Parlamentas yra renkama institucija, atstovaujanti ES pilieciams ir dalyvaujanti teisekuros procese. Nuo 1979 m. Europos Parlamento nariai renkami tiesioginiuose visuotiniuose rinkimuose penkeriu metu kadencijai.

Iki 2004 m. rinkimu Europos Parlamenta sudarys 626 nariai. Po ivykusios pletros parlamentaru skaicius padides. Parlamento nariu iš kiekvienos valstybes skaicius yra pateiktas lenteleje (abeceles tvarka pagal valstybes pavadinima):

1999-2004 2004-2007 2007-2009

Bulgarija — — 18

Belgija 25 24 24

Cekijos Respublika — 24 24

Danija 16 14 14

Vokietija 99 99 99

Estija — 6 6

Graikija 25 24 24

Ispanija 64 54 54

Prancuzija 87 78 78

Airija 15 13 13

Italija 87 78 78

Kipras — 6 6

Latvija — 9 9

Lietuva — 13 13

Liuksemburgas 6 6 6

Vengrija — 24 24

Malta — 5 5

Nyderlandai 31 27 27

Austrija 21 18 18

Lenkija — 54 54

Portugalija 25 24 24

Rumunija — — 36

Slovenija — 7 7

Slovakija — 14 14

Suomija 16 14 14

Švedija 22 19 19

Jungtine Karalyste 87 78 78

DIDŽIAUSIAS BENDRAS SKAICIUS 626 732 786

Parlamento plenariniai posedžiai vyksta Strasbure, o visi papildomi posedžiai – Briuselyje. EP yra 17 komitetu, kurie atlieka paruošiamaji darba plenariniams posedžiams, ir daug ivairiu politiniu grupiu, kurios dažniausiai posedžiauja Briuselyje. EP Generalinis sekretoriatas yra Liuksemburge.

Parlamentas ir Taryba dalijasi teisekuros funkcija, jie tai daro naudodamiesi trimis skirtingomis proceduromis (be paprastos konsultacijos proceduros).

Pirmoji – bendradarbiavimo procedura – yra nustatyta 1986 m. Suvestiniu Europos aktu. Pagal šia procedura Parlamentas pateikia nuomone del Europos Komisijos siulomu direktyvu ir reglamentu projektu; Komisija, atsižvelgdama i Parlamento nuomone, gali savo pasiulyma pataisyti.

Antroji – pritarimo procedura – taip pat nustatyta 1986 m. Pagal šia procedura Parlamentas turi pritarti Komisijos ketinamoms pasirašyti tarptautinems sutartims, siulomai Europos Sajungos pletrai ir daugeliui kitu klausimu, iskaitant rinkimu taisykliu pakeitimus.

Trecioji – bendro sprendimo procedura – nustatyta Mastrichto sutartimi (1992 m.). Ši procedura sulygina Parlamento ir Tarybos teises reglamentuojant daug svarbiu dalyku, iskaitant laisva darbuotoju judejima, vidaus rinka, švietima, mokslinius tyrimus, aplinka, transeuropinius tinklus, sveikatos apsauga, kultura ir vartotoju apsauga. Parlamentas gali atmesti tose srityse siuloma teises akta, jei parlamentaru absoliuti dauguma balsuoja prieš Tarybos bendra pozicija. Taciau klausimas gali buti perduotas svarstyti Taikinimo komitetui.

Amsterdamo sutartis bendro sprendimo proceduros taikyma išplete i dar 23, o Nicos sutartis – dar papildomai i 7 sritis.

Parlamentas ir Taryba yra vienodai atsakingi už ES biudžeto nustatyma. Europos Komisija pateikia biudžeto projekta, kuri po to aptaria Parlamentas ir Taryba. Parlamentas gali atmesti siuloma biudžeta, ka jis jau yra ne karta padares. Tokiu atveju biudžeto projektas turi buti regiamas iš naujo. EP daro itaka ES politikai pasinaudodamas savo visomis biudžetinemis galiomis. Taciau jis neturi jokios galios didžiajai daliai išlaidu žemes ukio srityje.

EP yra Europos vykdomos politikos varomoji jega ir svarbiausia ES diskusiju arena, kurioje susiduria ir persipina visu valstybiu nariu politiniai ir nacionaliniai požiuriai. Todel visai naturalu, kad Parlamentas yra daugelio politiniu iniciatyvu lopšys.

Parlamento diskusijoms daro itaka politines grupes, iš kuriu didžiausios yra šios:

• Europos liaudies partija (krikšcionys demokratai) ir Europos demokratai – EPP-ED grupe;

• Europos socialistu partija – PES.

Parlamentas vaidino pagrindini vaidmeni kuriant ES pagrindiniu teisiu chartija (paskelbta 2000 m. gruodi) ir po 2001 m. gruodi Lakene susitikusios Europos Vadovu Tarybos sušaukiant Europos Konventa.

Ne mažiau reikšminga tai, kad Parlamentas yra demokratine Sajungos kontrole vykdanti institucija. Pareiškes nepasitikejima Komisija, jis turi teise ja paleisti (reikia, kad už tai balsuotu dvieju trecdaliu dauguma). EP tikrina, kad butu tinkamai valdomos ir igyvendinamos ES politikos, tai jis gali daryti, pavyzdžiui, tikrindamas Audito Rumu ataskaitas, pateikdamas klausimus raštu ir žodžiu Komisijai ir Tarybai. Del ES politiniu vadovu priimtu sprendimu Parlamentui atsiskaito tuometinis Europos Vadovu Tarybos pirmininkas.

2002 m. Europos Parlamento pirmininku buvo išrinktas Patas Koksas (Pat Cox).

Europos Komisija

Komisija yra viena iš pagrindiniu ES instituciju. Iki 2004 m. gegužes 1 d. ji tures 20 nariu (po du iš Italijos, Ispanijos, Jungtines Karalystes, Prancuzijos ir Vokietijos, po viena iš likusiu valstybiu), paskirtu penkeriu metu laikotarpiui valstybiu nariu susitarimu, pritarus Europos Parlamentui.

2004 m. gegužes 1 d. i ES istojus naujoms valstybems narems, kiekviena valstybe tures tik po viena Komisijos nari.

Komisija turi absoliucia politiniu veiksmu laisve. Jos pareiga – atstovauti ES interesams, todel jai nereikia jokios atskiros valstybes nares vyriausybes nurodymu. Budama sutarciu saugotoja, ji turi užtikrinti, kad butu laikomasi Tarybos ir Parlamento priimtu reglamentu ir direktyvu. Priešingu atveju Komisija gali nusižengusiaja šali perduoti Teisingumo Teismui taip priversdama ja laikytis ES teises.

Komisija yra vienintele institucija, turinti teise siulyti naujus ES teises aktus. Siekdama Tarybos ir Tarybos ir Parlamento tarpusavio pritarimo, ji gali imtis veiksmu bet kokiame lygmenyje.

Komisija, kaip ES vykdomoji valdžia, vykdo Tarybos priimtus sprendimus del, pavyzdžiui, bendros žemes ukio politikos. Komisija yra didžia dalimi atsakinga už ES bendruju politiku valdyma, kaip antai: moksliniu tyrimu, pagalbos vystymuisi, regionines politikos ir t.t. Ji taip pat tvarko šiu politiku biudžeta.

Komisija atsiskaito Parlamentui, ir, jei Parlamentas išreiškia nepasitikejima ja, ji privalo atsistatydinti. Butent Parlamentui pareiškus toki nepasitikejima, 1999 m. kovo 16 d. Komisijos pirmininkas Žakas Santeras (Jacques Santer) pasiule atsistatydinti visiems Komisijos nariams. 1999-2004 m. Komisijos pirmininku buvo išrinktas Romanas Prodis.

Komisijai padeda 36 generaliniuose direktoratuose ir tarnybose dirbantys tarnautojai, daugiausiai Briuselyje ir Liuksemburge. Skirtingai nuo iprastu tarptautiniu organizaciju, Komisija turi savo finansinius išteklius ir todel gali buti beveik visai nepriklausoma.

Teisingumo Teismas

Liuksemburge isikurusiame Europos Bendriju Teisingumo Teisme dirba po viena teiseja iš kiekvienos ES valstybes. Jiems padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jie skiriami bendru valstybiu nariu vyriausybiu susitarimu šešeriu metu laikotarpiui, kuriam pasibaigus kadencija gali buti pratesta karta arba du dar trejiems metams. Teisejai turi buti absoliuciai nešališki.

Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad bus laikomasi ES teises ir kad bus teisingai aiškinamos ir taikomos sutartys.

Teisingumo Teismas gali pripažinti bet kuria ES nare kalta del sutartimis prisiimtu isipareigojimu nevykdymo. Jis tikrina, ar teisingai vykdomi ES teises aktai, ir gali pripažinti Europos Parlamenta, Taryba arba Komisija kaltais del neveikimo.

Teisingumo Teismas yra vienintele institucija, galinti nacionaliniu teismu prašymu priimti sprendima del sutarciu aiškinimo ir del ES teises aktu aiškinimo teisingumo. Taigi, kai nacionaliniam teismui pateikiamas svarstyti tokio pobudžio klausimas, jis gali, o kartais privalo kreiptis i Teisingumo Teisma sprendimo.

Tokia sistema užtikrina vieninga ES teises aktu aiškinima ir taikyma visoje Europos Sajungoje.

Sutartys suteikia Teisingumo Teismui teise tikrinti, ar ES teises aktuose paisoma pagrindiniu ES pilieciu teisiu, ir priimti sprendimus asmenines laisves ir saugumo klausimais.

1989 m. isteigtas Pirmosios instancijos teismas turi po viena teiseja iš kiekvienos ES valstybes. Šis teismas priima sprendimus tam tikrais konkreciais atvejais, ypac bendroviu arba privaciu asmenu bylose, iškeltose ES institucijoms, ir gincuose tarp instituciju ir ju darbuotoju.

Audito Rumai

1977 m. isteigti Audito Rumai turi po viena nari iš kiekvienos ES valstybes, paskirta šešeriu metu laikotarpiui valstybiu nariu susitarimu, Europos Parlamentui pritarus. Audito Rumai tikrina, ar Europos Sajunga gavo visas pajamas ir ar visos jos išlaidos yra teisetos ir teisingos. Audito Rumai taip pat tikrina, ar teisingai valdomas ES biudžetas. Jie gali tikrinti bet kurios ES lešas prižiurincios organizacijos saskaitas ir, jei reikia, byla perduoti Teisingumo Teismui.

Europos Ekonomikos ir socialiniu reikalu komitetas

Priimdama sprendimus EB ir Euratomo sutartyse numatytu politiku srityse, Taryba ir Komisija konsultuojasi su Europos Ekonomikos ir socialiniu reikalu komitetu (EESK). Jo nariai, Tarybos skiriami ketveriu metu laikotarpiui, atstovauja ivairioms interesu grupems, kurios bendrai sudaro organizuota pilietine visuomene.

Butina konsultuotis su EESK prieš priimant sprendimus daugelyje sriciu (užimtumo, Europos socialinio fondo, profesinio mokymo ir t.t.). EESK gali savo iniciatyva pateikti nuomones kitais, jo manymu, svarbiais klausimais.

Regionu komitetas

Pagal Europos Sajungos sutarti isteigta Regionu komiteta sudaro regionu ir vietos valdžios atstovai, Tarybos skiriami ketveriems metams pagal valstybiu nariu rekomendacijas. Kaip nustatyta sutartyje, Taryba ir Europos Komisija privalo su juo konsultuotis regionams svarbiais klausimais. Komitetas gali pateikti nuomones savo iniciatyva.

Europos investiciju bankas

Liuksemburge isikures Europos investiciju bankas (EIB) finansuoja projektus, skirtus mažiau išsivysciusiems ES regionams, ir smulkaus verslo konkurencingumo didinimo projektus.

Europos centrinis bankas

Frankfurte esantis Europos centrinis bankas (ECB) yra atsakingas už euro ir ES pinigu politikos valdyma. Išsamiau apie jo darba pasakojama 7 skyriuje.

Europos Konventas

Anksciau išvardytos institucijos ir istaigos yra pagrindines priimant ES sprendimus. Bet norint, kad sistema ir toliau dirbtu efektyviai, ja reikia nuodugniai peržiureti. Todel 2001 m. gruodi Lakene susitikusi Europos Vadovu Taryba sušauke Europos Konventa. Jo 105 nariai atstovavo valstybiu nariu ir valstybiu kandidaciu vyriausybems, nacionaliniams parlamentams ir Europos Komisijai. Konventui vadovavo buves Prancuzijos prezidentas Valeri Žiskaras Destenas. Konvento užduotis – pasiulyti nauja buda Europos Sajungai dirbti po pletros.

ES iškilo dvi užduotys. Pirmoji: per artimiausius viena ar du dešimtmecius valstybiu nariu skaicius padides iki 30, o gal net iki 35. Ar galima tiketis, kad Taryba priims vienbalsi sprendima ar koki kita veiksma, posedžiuose dalyvaujant tokiam dideliam ministru skaiciui? Ar neprades strigti, o gal net visai stoti ES sprendimu priemimo mechanizmas? Kas atstovaus Europai pasaulio arenoje? Kokios bus tolimiausios Europos Sajungos ribos? Jau ir taip Europos Taryboje (ne ES institucijoje) yra 45 valstybes nares, iskaitant Rusija, Ukraina, Turkija ir Kaukazo respublikas.

Antroji užduotis: ES pilieciai nori daugiau dalyvauti formuojant ES politikas, bet jiems sunku suprasti labai sudetinga ES sprendimu priemimo sistema ir jie laiko Briuseli pernelyg nutolusiu nuo ju kasdienio gyvenimo. Cia ir kyla Konstitucijos, kuri tiksliai nustatytu, kas Europos Sajungoje yra už ka atsakingas, konkreciai nurodytu kiekvienos ES institucijos galias ir pareigas bei ka turi daryti nacionaline ir regionine valdžia, poreikis.

ES turi sukurti nauja valdymo forma, kuri butu paprastesne, demokratiškesne ir priartintu Europa prie jos pilieciu. Todel tokiems tikslams igyvendinti Konventas parenge Konstitucija, kuria 2003 m. birželi pristate Europos Vadovu Tarybai.

Konstitucija bus labai svarbi ES ateiciai. Ji buvo pagrindine 2003 m. spalio 4 d. prasidejusios tarpvyriausybines konferencijos diskusiju tema, ji taip pat pagrindine svarstymu tema prieš Europos Parlamento rinkimus 2004 m. birželi.

Europos Konstitucijos link

2003 m. birželio 19-20 d. susitikimo Salonikuose metu Konvento pirmininkas Valeri Žiskaras Destenas pristate Europos Vadovu Tarybai konstitucines sutarties projekta. ES politiniai vadovai pavadino projekta “svaria priežastimi tarpvyriausybinei konferencijai pradeti” 2003 m. spali.

Be daugelio kitu dalyku, projekte siuloma, kad:

• Europos Vadovu Tarybos pirmininkas butu renkamas kvalifikuota balsu dauguma pustreciu metu kadencijai, kuria butu galima pratesti viena karta;

• Komisijos pirmininkas butu renkamas Europos Parlamento nariu daugumos balsais. Jo kandidatura turi siulyti Europos Vadovu Taryba, atsižvelgiant i Europos Parlamento rinkimu laika;

• ES Užsienio reikalu ministras turi buti skiriamas. Jis taip pat turi eiti Komisijos pirmininko pavaduotojo ir Europos Vadovu Tarybos nario pareigas;

• i sutarti turi buti itraukta Pagrindiniu teisiu chartija;

• Europos Sajungai turi buti suteiktas teisinis subjektiškumas;

• Taryba turi dažniau balsuoti kvalifikuota dauguma;

• Europos Parlamentui turi buti suteiktos didesnes teises aktu leidimo ir biudžetines galios;

• turi buti aiškiau nustatytos Sajungos ir jos valstybiu nariu galios ir pareigos;

• nacionaliniai parlamentai taip pat turi rupintis, kad ES laikytusi subsidiarumo principo.

ES veiklos apibudinimas?

Romos sutarties kurejai iškele Europos ekonominei bendrijai tokia užduoti:”Bendrija, ikurdama bendraja rinka bei palaipsniui derindama valstybiu nariu ekonomine politika, kelia sau uždavini visoje Bendrijoje skatinti darnia ekonomines veiklos pletra, nuolatine ir suderinta pletote, vis didesni stabiluma, greitesni gyvenimo lygio gerejima ir glaudesnius valstybiu nariu santykius”.

Laisvas prekiu, žmoniu, paslaugu ir kapitalo judejimas, bendroviu sažininga konkurencija ir vartotoju teisiu apsauga užtikrinanti ES politika leido igyvendinti beveik visus šiuos tikslus. Bendra rinka buvo sukurta 1993 m., o euras pradejo cirkuliuoti 2002 m.

Bet norint, kad šiais laimejimais galetu pasinaudoti visi ekonomikos sektoriai ir visi Europos regionai, juos reikejo sustiprinti strukturinemis politikomis, kurias uoliai ir ryžtingai finansuoja ir igyvendina ES.

Europos politiniai vadovai greitai suprato, kad, siekiant didesnio Europos solidarumo, reikia imtis veiksmu ekonominei ir socialinei sanglaudai stiprinti. Kitaip tariant, reikia sumažinti turtingesniu ir skurdesniu regionu skirtumus. Praktikoje tai reiškia regioniniu ir socialiniu politiku idiegima, kuriu reikšme vis stiprejo su kiekviena sekminga ES pletra.

Darbas regionuose

ES regionines politikos esme yra pinigu iš ES biudžeto išmokejimas skurdesniems regionams ir gyventojams. 2000-2006 m. laikotarpiui skirti 213 mlrd. euru. Išmokos naudojamos vystymui atsilikusiuose regionuose skatinti, senu pramones zonu pertvarkymui, pagalbai ieškanciam darbo jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, ukiu modernizavimui ir pagalbai ne tokias palankias salygas turincioms kaimo vietovems.

Šie pinigai išmokami per konkrecius fondus – Europos regionines pletros fonda (ERPF), Europos socialini fonda (ESF), Žuvininkystes orientavimo finansini instrumenta (ŽOFI), Europos žemes ukio orientavimo ir garantiju fonda (EŽUOGF).

Šios išmokos papildo arba skatina privataus sektoriaus ir nacionalines bei regionines valdžios investicijas. Siekdama suteikti išmokas toms sritims, kuriose jos tures didžiausia poveiki, ES nustate tris prioritetinius tikslus:

• “1 tikslas”: pagalba regioninei pletrai ten, kur pagamintu produktu kiekis, padalytas iš gyventoju skaiciaus, ka specialistai vadina bendru vidaus produktu (BVP) vienam gyventojui, yra mažesnis nei 75% ES vidurkio. Ši 135 mlrd. euru siekianti pagalba sudaro du trecdalius visu regioninei politikai skirtu pinigu 2000-2006 m. Tokia parama gauna apie 50 regionu, kuriuose gyvena 22% ES gyventoju. Pinigai naudojami ekonomikai juose išjudinti, sukuriant reikalinga infrastruktura, geriau apmokant vietinius žmones ir skatinant investicijas i vietos versla.

• “2 tikslu” siekiama suteikti pagalba sunkumu turintiems regionams. Tai gali buti vietoves, kur pertvarkoma ekonomika, atsilikusios kaimo vietoves, krizes apimtos žveju bendruomenes arba rimtu problemu turintys miestai.

• “3 tikslu” siekiama iveikti nedarba modernizuojant mokymo sistemas ir padedant sukurti darbo vietas.

Šiu tikslu siekiama konkreciomis programomis, iskaitant “Interreg”, kuri skatina pasienio ir atskiru regionu bendradarbiavima, bei “Urban”, kuri remia tvaria miestu pletra ir krizes ištiktas miestu zonas.

Be šiu strukturiniu fondu dar yra Sanglaudos fondas. Jo lešos naudojamos transporto infrastrukturos ir aplinkosaugos projektams tose ES valstybese, kur BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 90% ES vidurkio. Tokios valstybes iki šiol buvo Airija, Graikija, Portugalija ir Ispanija.

Thanks to structural schemes such as these, financed by the European Union, EU countries have been better able to bring their economies into line with one another. This economic ‘convergence’ is also the result of action by EU governments to meet the requirements for economic and monetary union.

Strukturines politikos išpletimas i naujas valstybes nares

Sajungos pletra priimant 10 nauju valstybiu iškels viena iš svarbiausiu ekonomines ir socialines sanglaudos uždaviniu, nes šiu valstybiu kai kuriu regionu išsivystymas smarkiai atsilieka nuo ES. Po pletros Sajunga taps ivairesne, todel reikes papildomu pastangu sektoriu ir regionu išsivystymui suderinti.

Jau dabar naudojami ivairus pagalbos šalims kandidatems instrumentai. Svarbiausia yra pagalba Vidurio ir Rytu Europos šalims kandidatems teikianti “Phare” programa. 2000-2006 m. jos gaus 10,9 mlrd. euru pagalba rengiantis stojimui.

Kita svarbi programa yra ISPA (Pasirengimo narystei strukturines politikos instrumentas), kuris finansuoja aplinkosaugos ir transporto projektus, jos biudžetas yra 7,2 mlrd. euru.

Trecioji yra “Sapard” (specialioji žemes ukio ir kaimo pletros programa), jos biudžetas yra 3,6 mlrd. euru.

Po pletros, t.y. istojus visoms naujoms šalims, pasiruošimo pletrai programu funkcijas perims strukturiniu fondu programos ir Sanglaudos fondas.

Socialinis matmuo

ES socialines politikos tikslas yra ištaisyti ryškiausius Europos visuomenes skirtumus. 1961 m. isteigtas Europos socialinis fondas (ESF) skatina darbo vietu kurimasi padeda darbuotojams persikvalifikuoti arba pakeisti gyvenamaja vieta. 2003 m. ES biudžetas skyre ESF 4,8 mlrd. euru.

ES siekia pagerinti Europos socialines salygas ne vien tik teikdama finansine pagalba. Vien tik pinigine parama niekada nepadetu išspresti visu ekonominio nuosmukio arba regioninio neišsivystymo sukeltu problemu. Socialine pažanga pirmiausiai ir dažniausiai prikauso nuo ekonominio augimo ir valstybiu nariu bei ES vykdomos politikos.

Socialine pažanga pasiekti padeda tvirtas pagrindines teises visiems ES pilieciams garantuojantys teises aktai. Kai kurios tokios teises yra nurodytos steigimo sutartyse, pavyzdžiui, vyro ir moters teise gauti vienoda atlyginima už toki pat darba. Kitos nurodytos darbuotoju apsaugos (sveikatos ir darbo saugos) bei butinu saugos standartu direktyvose.

1991 m. gruodi Mastrichte susitikusi Europos Vadovu Taryba prieme Bendrijos pagrindiniu socialiniu teisiu chartija, nustatancia ES darbuotoju teises: teise laisvai judeti, teise i teisinga užmokesti, geresnes darbo salygas, socialine apsauga, teise steigti asociacijas ir teise i kolektyvines derybas, teise i profesini lavinima, lygias moteru ir vyru teises, teise i darbuotoju informavima, teise i konsultacijas ir dalyvavima, sveikatos apsauga, ir sauga darbo vietoje, teise i vaiku, pagyvenusiuju ir neigaliuju apsauga. 1997 m. birželi Amsterdame ši chartija tapo Amsterdamo sutarties dalimi, ji yra privaloma visose valstybese narese.

Užimtumo politika

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje ES pilieciai vis primygtiniau reikalavo savo vyriausybes imtis energingesniu veiksmu darbo vietoms sukurti. Kaip europieciai gali tiketi Europos integracijos nauda ir jos ateitimi, jei iki 1997 m. 10% ES darbo jegos neturejo darbo. Todel Amsterdamo sutartis buvo papildyta nauju skyriumi, pagal kuri darbo vietu kurimas tapo ES ekonomines politikos prioritetu.

1997 m. lapkricio 20-21 d. Liuksemburge ivykusiame Europos Vadovu Tarybos susitikime 15 valstybiu nariu vadovai susitare del suderintos strategijos nacionaliniu politiku efektyvumui gerinti. Tai buvo geresnio profesinio lavinimo strategija, padedanti kurti nauja versla ir gerinanti socialini dialoga, t.y. darbdaviu ir darbuotoju santykius. Ji nustate užimtumo didinimo gaires. Valstybes nares ir ES institucijos, vadovaudamosi bendrai sutarta ivertinimo procedura, nuolat peržiuri šiu gairiu igyvendinimo pažanga.

2000 m. kovo men. Europos Vadovu Taryba Lisabonoje išplete Liuksemburgo strategijos reikšme ir apimtis. Tada ji buvo pavadinta Lisabonos strategija, ir jai buvo numatytas naujas ir labai ambicingas uždavinys: per dešimtmeti padaryti ES “konkurencingiausia ir dinamiškiausia žiniu ekonomika pasaulyje, sugebancia užtiktinti tvaria pletra, daugiau ir geresniu darbo vietu bei didesne socialine sanglauda” (žr. 8 skyriu “Žiniu visuomenes link”).

Bendruju politiku finansavimas

1999 m. Europos Vadovu Taryba Berlyne patvirtino ES lešu 2000-2006 m. dydi ir forma. Šis susitarimas buvo pavadintas “Darbotvarke 2000”. Juo buvo siekiama užtikrinti, kad ES turetu pakankamai pinigu savo politikoms igyvendinti ir pletrai pasiruošti.

Juo taip pat buvo siekiama sugriežtinti išlaidas ir parodyti Europos mokesciu moketojams, kad ES lešos naudojamos tinkamai ir efektyviai. ES daugiausia “nuosavu lešu” gauna iš PVM ir valstybiu nariu inašu, kurie nustatomi pagal valstybes nares bendra nacionalini produkta (BNP) – 2000-2006 m. toks inašas negali viršyti 1,27% Sajungos BNP.

Tokia biudžetine drausme leis ES padengti su pletra susijusias išlaidas iki 2006 m. pabaigos be žalos bendroms jau igyvendinamoms politikoms ir nedraudžiant Sajungai imtis naujos veiklos. ES bendras biudžetas 2003 m. sudaro 100 mlrd. euru – daug mažiau, nei Berlyne sutarta didžiausia suma.

Bendros žemes ukio politikos reforma

Susitikimo Berlyne metu, tardamasi del “Darbotvarkes 2000”, Europos Vadovu Taryba nusprende pertvarkyti bendra žemes ukio politika (BŽUP), siekiant sumažinti jos išlaidas ir išlaikyti Europos žemes ukio konkurencinguma.

Beveik visi Romos sutartyje nurodyti BŽUP tikslai yra igyvendinti: ukininkams užtikrintas teisingas pragyvenimo lygis, stabilizuotos rinkos, produktai parduodami vartotojams prieinamomis kainomis, modernizuotos strukturos. Gerai veike ir kiti laikui begant igyvendinami principai. Vartotojai nuolat aprupinami produktais, žemes ukio produktu kainos yra stabilios, ju neveikia svyravimai pasaulio rinkoje.

Bet BŽUP tapo savo sekmes auka. Modernizavus žemdirbystes metodus, o žemes ukiui Europoje tapus vis labiau konkurencingu, vis daugiau žmoniu paliko kaima ir ukininku, kaip ES darbo jegos, dalis sumažejo nuo 20% iki mažiau kaip 5%. Gamyba augo daug greiciau nei vartojimas ir ES biudžetui teko dideliu išlaidu našta, atsikratant pertekliaus. Be to, gamyba buvo finansiškai remiama. 2002 m. BŽUP subsidijos žemes ukiui vis dar sieke 45,4 mlrd. euru, kas sudaro 40% viso ES biudžeto.

Šia politika reikia reformuoti. Butent todel “Darbotvarke 2000” pakeite BŽUP tikslus ir metodus. Dabar pagrindiniu tikslu tapo ukininku skatinimas gaminti aukštos kokybes produktus, atsižvelgiant i poreikius, ir atsisakyti gamtai žalingu intensyvios žemdirbystes metodu. Ukininkams teikiama parama nebebus susijusi su ju gaminamu produktu kiekiu.

Ši reforma jau duoda nauda: gamyba sumažejo. Europos Sajunga yra viena iš pagrindiniu žemes ukio produktu importuotoju ir eksportuotoju pasaulyje. Ukininkai skatinami naudotis tvarios žemdirbystes metodais, saugojanciais gamta ir kraštovaizdi. Naujas ukininku bendruomenes vaidmuo – užtikrinti tam tikra ekonomini aktyvuma visose kaimo vietovese ir išsaugoti Europos kraštovaizdžio ivairove. Kaimo gyvenimo budo ivairove ir pagarba žmoniu gyvenimo santarveje su žeme budui yra svarbi Europos identiteto dalis.

Europos Komisija, kuri atsakinga už BŽUP priežiura, yra isitikinusi, kad ukininku ir vartotoju interesai turi dar labiau susilieti. Vartotojas turi teise i aukštos kokybes produktus, visiškai atitinkancius visuomenes sveikatos reikalavimus. Butent ES maisto apsaugos ir gyvunu sveikatos politiku klaidos dešimtajame dešimtmetyje ir šio dešimtmecio pradžioje leido Europoje išplisti snukio ir nagu ligai bei galviju pasiutligei (galviju spongiforminei encefolapatijai – BSE). Ligai sustabdyti reikejo drausti pardavima ir prekyba.

2002 m. Komisija pasiule papildomas reformas, kurios leistu Europai daryti itaka Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), pastarajai nustatant taisykles. Komisija nori, kad didžiausias demesys butu skiriamas maisto kokybei, “atsargumo principui” ir gyvunu gerovei.

Siekdama sumažinti žvejybos laivynu pajegumu pervirši, apsaugoti žuvu išteklius ir suteikti finansine pagalba žvejybos pramone paliekantiems žmonems, Europos Sajunga pertvarko savo žuvininkystes politika.

Tvari pletra

Iš pradžiu ES politikos buvo orientuotos i bendrosios rinkos stiprinima, bet pamažu jos išsiplete i daugeli kitu kasdienio gyvenimo aspektu ir emesi Europos visuomenei iškilusiu užduociu sprendimo: aplinkos apsaugos, visuomenes sveikatos, vartotoju teisiu, transporto konkurencijos ir saugumo, švietimo ir galimybes pasinaudoti kulturos pasiekimais.

Tik suderintais tarptautiniais veiksmais galima efektyviai spresti už nacionaliniu ribu išeinancius klausimus. Dauguma bendru valstybems klausimu negali buti išspresti be visoje ES galiojanciu teises aktu ir tik ES lygiu imanomo finansavimo. Siekiant išspresti paprastu žmoniu rupescius, Amsterdamo sutartimi Europos Sajungai buvo suteiktos didesnes galios ir atsakomybe sveikatos ir vartotoju apsaugos srityse.

Geriausias pavyzdys to, kaip Europos institucijos reaguoja i viešaja nuomone, neabejotinai yra jos veiksmai aplinkos apsaugos srityje. Žmones suprato, kad tarša nepaiso sienu, kad musu gamtos paveldas turi buti saugojamas ir kad kiekvienas pilietis turi teise i saugius ir sveikus produktus bei tokias pat gyvenimo salygas. Todel Europos Sajunga turi imtis labai konkreciu veiksmu daugeliu klausimu: priimti visoje ES galiojancius standartus del oro taršos, saugoti ozono sluoksni mažinant chlorfluorangliavandeniliu teršalu kieki, gerinti nuoteku valyma ir atlieku tvarkyma apskritai, kontroliuoti chemikalu naudojima, mažinti transporto keliamo triukšmo lygi ir t.t.

Vien tik griežtindami istatymus gamtos neapsaugosime. Europos Sajunga taip pat finansuoja aplinkosaugos projektus ir teikia finansine pagalba verslui ir pramonei prisitaikant prie Europos aplinkos apsaugos teises aktu reikalavimu.

2002 m. rugpjuti Jungtines Tautos Johanesburge sušauke “Pasaulio aukšciausiojo lygio susitikima del tvarios pletros”. Noredama pasiruošti šiam susitikimui, Europos Vadovu Taryba tu paciu metu kova susitiko Barselonoje. Ji iškele aišku ES prioriteta: padaryti Sajungos tvarios pletros politika sektinu pavyzdžiu visam pasauliui. Tokia politika turi numatyti gamtiniu žaliavu tausojima ir tvaru naudojima, tarptautine aplinkos priežiuros sistema, veiksmus Europos technologiniam pajegumui pagerinti ir didesnes pastangas dalijantis tokia technologija su besivystanciu pasauliu. Europos Vadovu Tarybos susitikime Barselonoje buvo iškeltas uždavinys ES padidinti oficialia pagalba vystymuisi iki 0,7% BNP.

Cia laukia dideles užduotys. Kaip galima skatinti ekonomini augima, kuris yra gyvybiškai svarbus besivystancioms šalims, be žalos aplinkai? Kaip gali buti valdomos vandens atsargos? Kaip galime naudotis nenutrukstamais energijos šaltiniais? Kaip galima išgelbeti Afrika nuo bado ir ligu? Tai klausimai, kuriuos galima efektyviau spresti bendrais veiksmais ES lygmeniu, o ne kiekvienai Europos tautai darant tai atskirai.

Technologines inovacijos

Europos Sajungos ikurejai teisingai suprato, kad ateityje Europos gerove priklausys nuo jos sugebejimo buti technologiju lydere pasaulyje. Jie mate, kokiu pranašumu Europai gali suteikti bendrai atliekami moksliniai tyrimai. Todel 1958 m. greta EEB jie isteige Euratoma – Europos atomines energijos bendrija. Jos tikslas – sudaryti salygas valstybems narems kartu naudotis atomine energija taikiems tikslams. Buvo ikurtas specialus Jungtinis tyrimu centras (JTC), kuri sudare devyni tyrimu institutai keturiose vietose: Isproje (Italija), Karlsrueje (Vokietija), Petene (Nyderlandai) ir Gelyje (Belgija).

Bet, spartejant mokslinems ir technologinems inovacijoms, reikejo plesti moksliniu tyrimu spektra, itraukiant kiek galima daugiau mokslininku ir tyreju. ES turejo surasti naujus ju darbo finansavimo budus ir naujas ju atradimu pritaikymo pramoneje galimybes.

ES lygiu vykdomi bendri tyrimai turi papildyti nacionalines moksliniu tyrimu programas. Tokie tyrimai orientuoti i keleta laboratoriju ivairiose ES valstybese jungiancius projektus. Per Jungtine Europos Torus (JET) programa remiami fundamentalus moksliniai tyrimai, pavyzdžiui, valdomos termobranduolines sintezes (potencialiai neišsenkamas energijos šaltinis XXI amžiuje) srityje. ES taip pat skatina mokslinius tyrimus ir technologiju pletra su stipria konkurencija už Europos ribu susidurianciose pagrindinese pramones šakose (elektronika ir kompiuteriai).

2002 m. birželi ES prieme šeštaja Moksliniu tyrimu ir technologiju pletros bendraja programa 2002-2006 m. Su savo 17,5 mlrd. euru biudžetu ši programa finansuoja daug projektu, kuriuose dirba mokslininkai iš visos ES.

Ši programa taip pat skirta moksliniu tyrimu ir technologiju pletrai skatinti konkreciose valstybese narese ir ju šiems tikslams skirtam biudžetui padidinti nuo 1,9% iki 3% šalies BVP. Jos prioritetai yra gamtos mokslai (genetika ir biotechnologijos, sunkiu ligu gydymas, nanotechnologijos, aeronautika ir kosmines erdves tyrimai, tvarios energijos sistemos, pasaulio aplinkos pasikeitimai ir ekosistema).

Bendra rinka

Romos sutarties 2 straipsnyje nurodytas toks Europos ekonomines bendrijos (EEB) tikslas: “visoje Bendrijoje skatinti darnia ekonomines veiklos pletra, nuolatine ir suderinta pletote, vis didesni stabiluma, greitesni gyvenimo lygio gerejima ir glaudesnius valstybiu nariu santykius”.

Tai buvo galima pasiekti dviem vienas kita papildanciais budais. Vienas iš ju buvo sienu atidarymas, leidžiant žmonems, prekems ir paslaugoms laisvai judeti EEB. Kitas budas buvo valstybiu nariu solidarumo organizavimas sukuriant bendras politikas ir finansinius instrumentus.

Bendra rinka buvo paskelbta sukurta 1993 m. sausio 1 d., nors ir tada projektas dar nebuvo baigtas. Kodel tam prireike daugiau kaip 40 metu? Juk EEB muito mokesciai ir tarifai panaikinti dar 1968 m. liepa – aštuoniolika menesiu anksciau plano. Kodel veliau buvo delsiama? Nes suderinti muitu mokescius yra daug paprasciau nei suderinti mokescius. Nes profesijas reglamentuojancios taisykles visose valstybese yra skirtingos. Nes devintojo dešimtmecio pradžioje užslepto protekcionizmo ir nauju techniniu standartu gausybe dar labiau suskalde Europos nacionalines rinkas.

Tai nera taip paradoksalu, kaip gali atrodyti. Prasidejus dviem naftos krizems – 1973 ir 1980 m., kai kurias valstybes nares labai smarkiai paveike ekonominis nuosmukis. Tos šalys emesi protekcionistiniu priemoniu siekdamos apsaugoti savo rinkas nuo skausmingo didejancios pasaulio konkurencijos spaudimo.

Todel 1985 m. pirmininko Žako Deloro vadovaujama Komisija paskelbe revoliucine Baltaja knyga. Joje buvo pabrežta, kad didejanti Bendrija turi galimybe tapti bendra rinka, tarnaujancia daugiau nei 300 mln. vartotoju. Bet joje taip pat labai aiškiai buvo nurodyta, kad šia didžiule galimybe gali sužlugdyti daugelis kliuciu: eiles prie pasienio postu, technines prekybos kliutys, uždaros rinkos viešosioms sutartims. Tokio neefektyvumo kaina, kitaip placiai vadinama “Europos nebuvimo kaina”, sieke apie 200 mlrd. euru.

Baltoji knyga paskatino 12 valstybiu nariu veikti. 1986 m. vasari jos pasiraše Suvestini Europos akta, kuris nustate apie 270 butinu priemoniu bendrai rinkai sukurti iki 1993 m. Nuo tada pažanga igavo pagreiti. Verslo istaigos, profesionalai ir profesines sajungos greitai ženge pirmyn pritaikydami savo strategijas naujoms žaidimo taisyklems. To nauda visi greitai pastebejo savo kasdieniame gyvenime, nes atsirado didesnis prekiu ir paslaugu pasirinkimas, žmones galejo nevaržomi keliauti po Europa tiek darbo, tiek ir pramogu tikslais.

Šis išaugusios judejimo laisves, konkurencingumo ir ekonominio augimo ratas tapo nebesustabdomas. Viena po kitos tirpo finansines ir technines kliutys, nors dar yra nesutarimu del kai kuriu ypac svarbiu dalyku, pavyzdžiui, del mokesciu santaupoms suvienodinimo.

Norint, kad prekes, paslaugos, žmones ir pinigai bendroje rinkoje judetu nevaržomai, reikalingos sažiningos konkurencijos taisykles. Tokios taisykles yra nurodytos EB sutartyje. Pavyzdžiui, sutartis draudžia tokius verslo sandorius, “kuriu tikslas ar padarinys yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje” (81 straipsnis). Sutartis taip pat draudžia “bet koki vienos ar keleto imoniu piktnaudžiavima dominuojancia padetimi bendrojoje rinkoje” (82 straipsnis).

Užtikrinant šiu taisykliu laikymasi, Europos Komisija vaidina pagrindini vaidmeni. Ji gali skirti baudas bet kokiai taisykles sulaužiusiai firmai bet kurioje ES valstybeje. Komisija turi tokias dideles galias šioje srityje, kad ji netgi gali uždrausti už ES ribu esanciu bendroviu veikla, jei tokia veikla gali daryti itaka bendrai rinkai. Komisija taip pat kontroliuoja valstybes pagalba, t.y. ES vyriausybiu suteikiama pagalba bendrovems.

Dabartine padetis

Apskritai pasiekimai iki šiol buvo labai geri:

• sugriežtinus taisykles del valstybiniu tiekimu ir darbo sutarciu skaidriu proceduru ir tinkamu patikrinimu, valstybiu viešuju sutarciu rinkos tapo labiau atviros;

• tam tikros bendros taisykles del netiesioginiu mokesciu, pridetines vertes mokescio (PVM) ir akcizo mokesciu panaikino valstybiu mokesciu sistemu skirtumus;

• liberalizuotos pinigu ir finansiniu paslaugu rinkos;

• imtasi žingsniu derinant nacionalinius saugos ir taršos istatymus, be to, ES valstybes susitare pripažinti viena kitos istatymu ir sertifikavimo sistemu lygiavertiškuma;

• pašalintos kliutys, trukdancios laisva žmoniu judejima, panaikinta pasu kontrole prie beveik visu ES vidaus sienu, ES valstybes pripažista viena kitos profesines kvalifikacijas. Pavyzdžiui, 1997 m. lapkriti priemus direktyva teisininkams tapo lengviau dirbti pagal profesija visoje Europos Sajungoje;

• buvo suderinta ES bendroviu teise, valstybes nares suderino savo nacionalinius istatymus del intelektines ir pramonines nuosavybes teisiu (prekiu ženklu ir patentu). Visa tai sukure geresnes pramoninio bendradarbiavimo salygas.

Taciau judejimo teise dar toli gražu nera visiškai igyvendinta. Vis dar yra daug kliuciu, trukdanciu žmonems vykti i kita ES valstybe arba dirbti ten tam tikrus darbus. Komisija emesi priemoniu gerindama darbuotoju mobiluma, pavyzdžiui, pasirupino, kad išsilavinimo diplomai ir darbo kvalifikacijos, igyti kurioje nors ES valstybeje, butu pripažistami ir kitose.

Bendra rinka neabejotinai egzistuoja ir funkcionuoja, bet dar labai daug ka reikia padaryti ir patobulinti. Ivedus eura, pagerejo rinkos skaidrumas ir konkurencija: nuo 2002 m. sausio vartotojai gali pirkti mokedami eurais ir tiesiogiai lyginti kainas dešimtyje skirtingu ES valstybiu.

Pradeti darbai

ES daugiausia pajamu gauna iš paslaugu sektoriaus, kuris yra liberalizuojamas, nors vieniems tai pavyksta greiciau, kitiems – leciau.

Telekomunikaciju sektoriaus liberalizavimas jau leido labai sumažinti kainas. 2001 m. pabaigoje tarpmiestiniai pokalbiai, lyginant su 2000 m., atpigo vidutiniškai 11%, o lyginant su 1998 m. – 45%.

Nors energijos prekyba yra subtilus dalykas, imtasi žingsniu bendrai gamtiniu duju ir elektros rinkai sukurti. Rinka turi užtikrinti, kad visi vartotojai gales prieinamomis kainomis isigyti patikimai tiekiamos energijos.

2000 m. lapkriti Komisija paskelbe diskusiju dokumenta (žaliaja knyga), kuriame pateike gaires del bendros Europos energetikos politikos, numatancios ivairiu energijos šaltiniu naudojima ir tiekimo pastovumo garantavima. Jei ES neigyvendins šios politikos, po 20-30 metu ji tures importuoti jau nebe 50%, o 70% energijos ištekliu. Dabar Artimieji Rytai jai teikia 45% naftos, o Rusija – 40% gamtiniu duju.

Be to, ES valstybes yra tarpusavyje priklausomos nuo energijos tiekimo ir, kovodamos su klimato pasikeitimu, bendrai isipareigojo sumažinti šiltnamio efekta sukelianciu duju emisija. Vienas iš ES tikslu yra sukurti naujus ir atsinaujinancius energijos išteklius (iskaitant biokura), kad iki 2010 m. tokie “švarus” ištekliai sudarytu jau nebe 6%, o 12%.

Vienas iš pagrindiniu ES energijos taupymo ir aplinkos gerinimo budu yra vykdoma transporto politika. Dabar apie 50% visu transportuojamu prekiu Europoje gabenamos keliais, kuriais taip pat keliauja 80% visu keleiviu. Tam reikia daug energijos, susidaro grustys ir daroma žala aplinkai. Kai kuriose miestu zonose susidaro transporto spustys, ypac užteršiamas oras. Bandydama išspresti šia problema, ES planuoja, kad kuo daugiau kroviniu butu vežama ne keliais, o geležinkeliais ir vidaus vandens keliais.

ES reikia tokios transporto politikos, kuri užtikrintu kiek imanoma didesni žmoniu ir prekiu judejima visoje sienu neturincioje bendroje rinkoje. Butent todel reikia liberalizuoti Europos geležinkeliu transporta, suderinti naudojimosi Europos geležinkeliais techninius standartus ir leisti konkuruojantiems operatoriams naudotis nacionaliniais geležinkeliu tinklais.

Oro transporta taip pat reikia gerinti. Kasdien Europos dangu raižo 25 000 lektuvu, kuriu skrydžius reguliuoja daug ivairiu nacionaliniu skrydžiu valdymo sistemu. Todel susidaro spustys, atidedami reisai, kyla keleiviu nepasitenkinimas. Komisija siulo sujungti atskiras skrydžiu valdymu sistemas ir sukurti bendra Europos oro erdve.

Komisijai ir Parlamentui darant spaudima, konkurencijai atveriamos ir ES pašto tarnybos. Todel iškyla klausimas del “bendru paslaugu visuomenei”. Europos Sajungos sutartyje pripažistama rinkos teikiamu paslaugu visuomenei svarba. Visi turi teise naudotis pagrindinemis paslaugomis, t.y. vandens ir elektros tiekimo, sveikatos apsaugos, pašto ir t.t., prieinamomis kainomis. Tokia galimybe yra butina Europos ekonominei ir socialinei sanglaudai. Todel ES institucijos kuria teises aktus, užtikrinancius, kad nebutu prieštaravimo tarp sutarties del konkurencijos bendroje rinkoje taisykliu ir poreikio teikti visuomenei geros kokybes bendras paslaugas. Tai dalis Europos Sajungos pastangu sukurti savo pilieciams išskirtinai europietiška visuomenes modeli.

Siekiant užbaigti bendros rinkos kurima, reikia sutelkti demesi i paslaugu sektoriu, kuris kai kuriose valstybese ilga laika buvo nacionaliniu tiekeju monopolis. Atverus ji konkurencijai, butu galima sukurti daugiau darbo vietu ir sustiprinti Europos ekonomika.

Ekonomine ir pinigu sajunga. Euras

Nuo 2002 m. sausio 1 d. daugiau kaip 300 mln. Europos pilieciu kasdien naudojasi euru. Nuo Mastrichto sutarties (pasirašytos 1992 m. vasari), puoselejancios bendros Europos valiutos principa, iki euro banknotu ir monetu cirkuliavimo 12 ES valstybiu praejo tik 10 metu. Tai nepaprastai trumpas laikas tokios unikalios pasaulio istorijoje operacijos igyvendinimui.

Euras pakeite valiutas, kurios daugelyje Europos valstybiu šimtmeciais buvo laikomos nacionalinio suverenumo simboliais ir priemonemis. Naujosios valiutos ivedimas paspartino Europos ekonomines sajungos kurimasi. Tai taip pat leido ES pilieciams aiškiau suvokti savo europietiška identiteta: su euru banknotais piniginese jie gali keliauti ir pirkti beveik visoje Europos Sajungoje.

Kaip gime bendros valiutos ideja? 1970 m. Vernerio pranešime, kuris taip buvo pavadintas pagal tuomecio Liuksemburgo ministro pirmininko pavarde, buvo pasiulytas šešiu EEB valstybiu ekonominis ir piniginis susijungimas. Pirmasis žingsnis ta linkme buvo 1979 m. kova ikurta Europos pinigu sistema (EPS), kuria buvo siekiama sumažinti ES valstybiu nariu valiutu keitimo kursu skirtumus. EPS sistema leido valiutoms svyruoti nuo 2,25% iki 6%. Bet EPS mechanizmus susilpnino ivairios krizes, kurias sukele JAV dolerio nestabilumas ir kai kuriu valiutu silpnumas, kuo, ypac tarptautines itampos metu, netruko pasinaudojo spekuliantai.

Del Europos pažangos kuriant bendra rinka vis labiau didejo piniginio stabilumo teritorijos poreikis. 1986 m. vasari pasirašytas Suvestinis Europos aktas nurode Europos ekonomiku susiliejimo butinuma ir poreiki apriboti Europos šaliu valiutu keitimo kursu svyravimus. Kaip galima tiketis, kad bendra rinka, pagrista laisvu žmoniu, prekiu ir kapitalo judejimu, funkcionuos tinkamai, jei jos valiutos gali nuverteti? Valiutu nuvertinimas suteiktu jai nesažininga konkurencini privaluma ir iškraipytu rinka.

1989 m. birželi Madride susitikusiai Europos Vadovu Tarybai Komisijos pirmininkas Žakas Deloras pateike ekonomines ir pinigu sajungos igyvendinimo plana ir tvarkarašti. Veliau šis planas buvo itrauktas i 1992 m. vasari pasirašyta Mastrichto sutarti. Šioje sutartyje buvo nustatyti kriterijai, kuriuos turejo tenkinti EPS naremis norincios tapti valstybes nares. Šie kriterijai susije su ekonomine ir finansine drausme: infliacijos, palukanu normu mažinimu, biudžeto deficito sumažinimu maksimaliai iki 60% BVP, valiutu keitimo kursu stabilizavimu.

Mastrichto sutarties priedu protokoluose Danija ir Jungtine Karalyste pasiliko teise nepereiti i treciaji EPS etapa (t.y. nepriimti euro), netgi jei tenkins reikalaujamus kriterijus. Tai buvo pavadinta nusišalinimu. Po referendumo Danija paskelbe neketinanti priimti euro, dvejones pareiške ir Švedija.

Reikejo rasti kažkoki buda bendros valiutos stabilumui užtikrinti, nes infliacija mažina ekonomikos konkurencinguma, silpnina žmoniu pasitikejima ir perkamaja galia. Todel Frankfurte buvo ikurtas nepriklausomas Europos centrinis bankas (ECB), jam paskirta nustatyti euro verte palaikancias palukanu normas.

1997 m. birželi Europos Vadovu Taryba Amsterdame prieme dvi svarbias rezoliucijas.

• Pirmoji, kuri vadinasi Stabilumo ir augimo paktu, ipareigojo konkrecias valstybes palaikyti biudžetine drausme. Jos turi atidžiai stebeti viena kita ir ne vienai neleisti pasiekti didelio deficito.

• Antroji rezoliucija susijusi su ekonomikos augimu. Ji skelbe, kad valstybes nares ir Komisija yra tvirtai isipareigojusios užtikrinti, jog užimtumas išliktu vienu svarbiausiu ES darbotvarkes klausimu.

1997 m. gruodi Europos Vadovu Taryba Liuksemburge prieme dar viena rezoliucija – del ekonominiu politiku koordinavimo. Rezoliucijoje buvo itrauktas svarbus sprendimas, kad “euro zonos valstybiu ministrai gali rengti neoficialius susitikimus aptarti klausimams, susijusiems su ju bendrais konkreciais isipareigojimais bendros valiutos atžvilgiu”. Taip Europos politiniai vadovai sudare galimybe dar glaudesniam eura isivedusiu valstybiu bendradarbiavimui – tokie ryšiai perženge pinigu sajungos ribas, itraukdami finansines, biudžeto, socialines ir pinigu politikas.

Pažanga kuriant EPS padejo atverti bendra ir baigti ja formuoti. Nepaisant neramios situacijos pasaulyje (vertybiniu popieriu rinku krizes, teroristu išpuoliu, karo su Iraku), euro zonoje tvyrojo salyginis pastovumas, o padetis buvo nuspejama – butent to reikia investuotojams ir vartotojams. Europos pilieciu pasitikejima sustiprino sekmingas ir netiketai sklandus monetu ir banknotu ivedimas per pirmaji 2002 m. pusmeti. Žmones džiaugiasi turedami didesne pirkimo laisve, dabar jie gali tiesiogiai lyginti kainas ivairiose Europos valstybese.

Euras tapo antraja pagal svarba valiuta pasaulyje. Jis vis dažniau naudojamas tarptautiniams mokejimams ir (kaip ir doleris) yra rezervine valiuta. Finansiniu rinku integracija euro zonoje paspartino biržos makleriu firmu, vertybiniu popieriu biržu susijungimai. ES finansiniu paslaugu veiksmu planas turi buti igyvendintas iki 2005 m.

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO EURO LINK

1992 m. vasaris: pasirašyta Mastrichto sutartis

Europos Sajungos bei Ekonomines ir pinigu sajungos (EPS) sutartis buvo patvirtinta 1991 m. gruodi Mastrichte, pasirašyta 1992 m. vasari, o galioja nuo 1993 m. lapkricio. Pagal šia sutarti nacionalines valiutos keiciamos bendra Europos valiuta, jei konkrecios valstybes tenkina tam tikras ekonomines salygas. Vienas svarbiausiu Mastrichto kriteriju reikalauja, kad valstybes biudžeto deficitas gali viršyti 3% jos bendro vidaus produkto tik trumpa laiko tarpa. Valstybes skolos negali viršyti 60% BVP. Kainos ir palukanu normos bei konkreciu valiutu keitimo kursai turi išlikti stabilus ilga laika.

1994 m. sausis: ikurtas Europos pinigu institutas

Ikuriamas Europos pinigu institutas (EPI) ir idiegiamos naujos proceduros ES valstybiu ekonomikai stebeti ir ju konvergencijai skatinti.

1997 m. birželis: Stabilumo ir augimo paktas

Amsterdame susitikusi Europos Vadovu Taryba patvirtina Stabilumo ir augimo pakta ir nauja valiutu keitimo kursu mechanizma (performuota EPS), skirta stabiliems euro ir euro neisivedusiu ES valstybiu valiutu keitimo kursams užtikrinti. Patvirtinamas euro monetu “europietiškos” puses dizainas.

1998 m. geguže: vienuolika valstybiu tenkina euro isivedimo kriterijus

1998 m. gegužes 1-3 d. Briuselyje susitike Sajungos politiniai vadovai nusprendžia, kad 11 ES valstybiu tenkina narystes euro zonoje kriterijus. Jie paskelbia galutinius euro zonoje dalyvaujanciu valstybiu valiutu keitimo kursus.

1999 m. sausis: euro gimimas

1999 m. sausio 1 d. euru pakeiciamos euro zonoje dalyvaujanciu 11 valstybiu valiutos. Euras tampa bendra valiuta Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Prancuzijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Vokietijoje. (Graikija prie ju prisijungia 2001 m. sausio 1 d.). Nuo tada Europos c

. . .

Svarbus partneris pramoniniame pasaulyje

Jungtinių Valstijų požiūriu, dabar kuriama naujoji Europa yra sąjungininkė, kuriai bendros tos pačios vertybės, tačiau ji yra ir konkurentė prekybos ir technologijų srityje. JAV ir daugelį ES valstybių jungiantis NATO aljansas padėjo sušvelninti transatlantinių prekybos ginčų dėl žemės ūkio produkcijos, plieno ir kosmoso pramonės poveikį.

XX a. pabaigoje vykę dramatiški įvykiai – ypač šaltojo karo pabaiga – pakeitė tarptautinės politikos pasaulį. Šiomis naujomis aplinkybėmis NATO narės turi iš naujo apibrėžti savo santykius. Reikia naujų Europos ir Amerikos bendradarbiavimo tikslų. Sąjungininkės turi bendradarbiauti kovodamos su naujais pavojais: branduolinio ginklo platinimu, tarptautiniu terorizmu, tarptautiniu nusikalstamumu, pavyzdžiui, prekyba narkotikais, ir t.t. Prekybos ir investicijų srityje Europos Sąjunga yra pagrindinė Jungtinių Valstijų partnerė ir vienintelė, su kuria santykiai stabilūs. Tačiau Europai tenka susidurti su JAV Kongreso polinkiu imtis vienašalių veiksmų, kurie gali sukelti grėsmę Europos interesams pasaulyje.

ES ir Viduržemio jūros valstybių santykiai

Netoli nuo Europos, pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje, yra valstybių, su kuriomis ES sieja istoriniai ir kultūriniai ryšiai. Tarp dviejų regionų vyko didelė migracija, kuri gali ir toliau didėti. Šios valstybės yra labai svarbios ES partnerės, kurios tradiciškai pasirinko vykdyti Viduržemio jūros regiono vienijimosi politiką.

ES Viduržemio jūros kaimynės buvo tarp pirmųjų valstybių, užmezgusių ypatingus ekonominius ir prekybos santykius su Europos Sąjunga. 1995 m. lapkritį Barselonoje įvyko didelė konferencija, kurioje dalyvavo visos ES valstybės narės ir su Viduržemio jūra besiribojančios valstybės (išskyrus Libiją, Albaniją ir šalis, kurios kadaise sudarė buvusią Jugoslaviją). Šioje konferencijoje buvo pakloti naujos Europos ir Viduržemio jūros valstybių partnerystės pagrindai, taip pat įtvirtinti:

• politinis dialogas tarp dalyvaujančių valstybių ir saugumo partnerystė, kuri ypač remiasi ginklų kontrolės priemonėmis ir taikiu konfliktų sprendimu;

• glaudesni abiejų regionų ekonominiai ir prekybos santykiai. Siekiama iki 2010 m. pagal PPO taisykles sukurti Europos ir Viduržemio jūros valstybių laisvos prekybos erdvę. Kai erdvė bus sukurta, bendroje su Viduržemio jūros valstybėmis rinkoje pagamintomis prekėmis bus galima prekiauti be mokesčių, o pati erdvė taps didžiausia pasaulyje laisvos prekybos erdve, kurioje bus iki 800 mln. vartotojų;

• partnerystė socialinėje, kultūros ir panašiose srityse.

Pagal MEDA programą, 2000–2006 m. ES Viduržemio jūros valstybėms suteiks 5,3 mlrd. eurų siekiančią pagalbą.

Afrika

Europos ir Afrikos į pietus nuo Sacharos santykiai trunka šimtmečius. Pagal 1957 m. Romos sutartį buvusios kai kurių EEB valstybių narių kolonijos ir užjūrio teritorijos tapo Bendrijos asocijuotomis narėmis. Septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi dekolonizacija virto įvairiomis asociacijomis – suverenių šalių asociacijomis.

2000 m. birželį Benino sostinėje pasirašytas Kotonu susitarimas nužymi naują ES pagalbos vystymuisi politikos pakopą. Europos Sąjungos ir Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) šalių susitarimas yra ambicingiausias ir daugiausia apimantis prekybos ir pagalbos susitarimas, kurį kada nors būtų pasirašiusios išsivysčiusios ir besivystančios šalys. Jis išplaukia iš Lomės konvencijos, kuri pirmą kartą buvo pasirašyta 1975 m. Togo sostinėje ir buvo reguliariai atnaujinama.

Pagrindinis susitarimo ir Lomės konvencijos tikslas sutapo – „remti ir spartinti AKR šalių ekonominį, kultūrinį ir socialinį vystymąsi bei stiprinti ir įvairinti jų santykius [su Europos Sąjunga ir jos valstybėmis narėmis] solidarumo ir abipusių interesų dvasia“.

Lomės konvencijoje dėmesys buvo sutelktas į prekybos santykius ir galimybę patekti į rinkas, o Kotonu susitarimas – platesnis. Pavyzdžiui, jame nustatomos naujos procedūros, apibrėžiančios žmogaus teisių pažeidimų sprendimo būdus.

Europos Sąjunga suteikė specialias prekybos koncesijas mažiausiai išsivysčiusioms šalims, 39 iš jų yra pasirašiusios susitarimą. Nuo 2005 m. jos galės į ES praktiškai be muitų eksportuoti visų rūšių produktus.

Europos paramos vystymuisi fondas finansuoja AKR programas iš daugiau nei septyneriems metams numatyto 13,5 mlrd. eurų biudžeto. Dar reikėtų nepamiršti apytiksliai 9,5 mlrd. eurų, likusių iš ankstesnių fondų, ir Europos investicijų banko paskolintų 1,7 mlrd. eurų.

Kokia ateitis laukia Europos?

“Išauš diena, kai visos šio žemyno tautos, neprarasdamos savo išskirtinių ypatumų ar savo šlovingo savitumo, susijungs aukštesnėje sąjungoje ir sudarys Europos broliją. Išauš diena, kai nevyks jokie kiti mūšiai, o rungsis tik mintys – bus idėjoms atviros erdvės. Išauš diena, kai kulkas ir bombas pakeis rinkėjų balsai”.

Viktoras Hugo šiuos pranašiškus žodžius ištarė 1849 metais. Prireikė daugiau nei šimtmečio, kad jo utopinės prognozės pradėtų pildytis. Per tą laiką du pasauliniai karai ir kiti nesuskaičiuojami konfliktai Europos žemėje nusinešė milijonus gyvybių. Dabar XXI a. pradžia siūlo šviesesnes perspektyvas ir grąžina viltį. Bet tuo pačiu metu kelia Europai naujus sunkumus ir iššūkius.

Europos Sąjunga tuoj išsiplės ir turės 25 valstybes nares, kaip nustatyta ES institucijų tvarkaraštyje. Vienas naujos valstybės narės politikas yra pasakęs, kad “Europa savo geografija pagaliau sugebėjo sutaikyti istoriją”. 2007-2015 m. Europos Sąjunga plėsis toliau. Tuo metu jos vadovai – įdėmiai įsiklausydami į visuomenės nuomonę – turės galiausiai nuspręsti, kur drieksis Europos Sąjungos geografinės, politinės ir kultūrinės sienos.

ES steigimo sutartis yra suverenių valstybių, kurios nusprendė susieti savo likimą ir bendram labui atsisakyti dalies savo suverenumo, paktas. Pastarasis yra susijęs su dalykais, kurie Europos žmonėms rūpi labiausiai, t.y. taika, saugumu, dalyvaujamąja demokratija, teisingumu ir solidarumu. Šis paktas stiprinamas ir įtvirtinamas visoje Europoje – pusė milijardo žmonių pasirinko gyventi teisinėje valstybėje pagal šimtmečius puoselėtas žmogiškumo ir žmogiškojo orumo taisykles.

Dabartinė technologinė revoliucija radikaliai keičia pramoninio pasaulio gyvenimą, taip pat ir Europoje. Jai vykstant, susiduriama su problemomis, kurios peržengia nacionalines valstybių sienas. Veikdamos pavieniui valstybės negali veiksmingai spręsti, pavyzdžiui, tvaraus vystymosi, gyventojų tendencijų ar socialinio solidarumo poreikių, problemų. Vien tik nacionalinė politika negali užtikrinti ekonominio augimo, kaip ir nacionalinės vyriausybės negali etiškai reaguoti į pasaulyje pasiektą pažangą gyvosios gamtos moksluose. Vandenynų tarša iš sudužusių naftos tanklaivių ar Černobylio tipo branduolinių reaktorių avarijos pavojus skatina imtis kolektyvinių prevencijos priemonių, kurios apsaugo bendrą Europos turtą ir išsaugo jį ateities kartoms.

Išsiplėtusi Europos Sąjunga yra tik dalis sparčiai ir radikaliai besikeičiančio pasaulio, kuriam reikia rasti naują stabilumo garantą. Europą veikia kituose žemynuose vykstantys neramumai – ar tai būtų religinio fanatizmo atgimimas islamo pasaulyje, ligos ir badas Afrikoje, vienašališkumo tendencijos Šiaurės Amerikoje, ekonominės krizės Lotynų Amerikoje, gyventojų bumas Azijoje, ar pasaulinis pramonės ir darbo vietų persiskirstymas. Europa turi nesutelkti viso dėmesio tik į savo plėtrą, o visapusiškai dalyvauti globalizacijos procesuose. Europos Sąjunga gali didžiuotis savo prekybos politikos pasiekimais, tačiau jai dar reikia nueiti ilgą kelią, kol ji galės teigti kalbanti vienu balsu arba būti patikima partnerė pasaulio politikos arenoje.

ES institucijos įrodė esą vertingos, bet jas reikia pritaikyti prie didėjančio užduočių, kurias turi vykdyti besiplečianti Europos Sąjunga, skaičiaus. Kuo daugiau ES turės narių, tuo stipresnė taps išcentrinė jėga, kelianti grėsmę jos iširimui. Visi trumpalaikiai nacionaliniai interesai gali labai lengvai nustumti į šoną ilgalaikius bendrus Europos Sąjungos interesus. Todėl kiekvienas, įsitraukęs į šį precedento neturintį darbą, turi prisiimti atsakomybę ir veikti taip, kad ES institucinė sistema ir toliau veiksmingai dirbtų. Keičiant dabartinę sistemą iš esmės, reikia išsaugoti deramą pagarbą Europos daugialypiškumui. Galiausiai pats didžiausias Europos turtas yra jos įvairovė – daugybė ją sudarančių tautų skirtybių. Taip pat turi būti reformuojamas sprendimų priėmimo procesas. Jeigu bus primygtinai reikalaujama pasiekti vieningą sutarimą, šią sąrangą ištiks paralyžius. Vienintelė sistema, kuri veiktų, būtų politinė ir teisinė sistema, grindžiama daugumos balsais ir turinti priežiūros ir kontrolės svertus.

Konvento parengtas Konstitucijos projektas skirtas supaprastinti sutartis ir padaryti ES sprendimų priėmimo sistemą skaidresnę. ES piliečiai turi žinoti, kas ką daro Europoje, ir jausti, kad tai, kas daroma, svarbu jų gyvenimui. Tik tada žmonės rems Europos integracijos idėją ir jaus motyvaciją balsuoti Europos rinkimuose. Konstitucijos projekte paaiškinta, kokios galios ir atsakomybė tenka ES, jos valstybėms narėms ir regionų valdžiai. Čia aiškiai parodoma, kad Europos integracija grindžiama dviem teisėtumo požymiais: aiškiai pareikšta žmonių valia ir nacionalinių vyriausybių teisėtumu. Nacionalinė valstybė išlieka teisėta Europos visuomenių sambūvio forma.

Konstitucija apibrėžia dar vieną svarbų Europos tautų ir žmonių bendradarbiavimo tarpsnį. Ar jis yra galutinė ES steigėjų numatyto didžiulio projekto pakopa? Ar Europos politinės struktūros dar

Pagrindinės Europos integracijos datos

1948

Gegužės 7-11 d.

Įvyksta Hagos kongresas, kuriame daugiau nei tūkstantis delegatų iš 20 Europos valstybių aptaria naujas bendradarbiavimo Europoje formas. Jie pritaria „Europos asamblėjos“ sukūrimui.

1949

Sausio 27-28 d.

Po Hagos kongreso sukuriama Europos Taryba. Jos būstinė – Strasbūre.

Tais pačiais metais pradėta rengti Europos žmogaus teisų konvencija, kuri pasirašoma 1950 m. Romoje, o įsigalioja 1953 m. rugsėjį.

Laikui bėgant beveik visos Europos valstybės tapo Europos Tarybos narėmis.

1950

Gegužės 9 d.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasako svarbią kalbą, kurią įkvėpė Žano Monė idėjos. Jis siūlo Prancūzijai ir Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti savo anglių ir plieno išteklius įsteigiant naują organizaciją, prie kurios galėtų prisijungti ir kitos Europos valstybės.

Kadangi šią dieną galima laikyti Europos Sąjungos steigimo diena, gegužės 9 d. dabar kasmet švenčiama kaip Europos diena.

1951

Balandžio 18 d.

Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašo Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį. Ji įsigalioja 1952 m. liepos 23 d. 50 metų laikotarpiui.

1955

Birželio 1-2 d.

Mesinos susitikime šešių valstybių užsienio reikalų ministrai nusprendžia išplėsti Europos integraciją į visas ekonomikos sritis.

1957

Kovo 25 d.

Romoje šešios valstybės pasirašo Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis. Jos įsigalioja 1958 m. sausio 1 d.

1960

Sausio 4 d.

Jungtinės Karalystės iniciatyva Stokholmo konvencija įsteigiama Europos laisvosios prekybos asociacija (ELPA). Jos narėmis tampa kelios Europos valstybės, kurios nėra EEB narės.

1962

Liepos 30 d.

Pradedama diegti bendra žemės ūkio politika (BŽŪP).

1963

Sausio 14 d.

Spaudos konferencijoje generolas Š. de Golis pareiškia, kad Prancūzija vetuos Jungtinės Karalystės stojimą į Europos Bendrijas.

Liepos 20 d.

Jaundėje pasirašoma EEB ir aštuoniolikos Afrikos valstybių asociacijos sutartis.

1965

Balandžio 8 d.

Pasirašoma visų trijų Bendrijų vykdomųjų institucijų sujungimo sutartis ir įsteigiama bendra Taryba ir bendra Komisija. Sutartis įsigalioja 1967 m. liepos 1 d.

1966

Sausio 29 d.

Susitariama dėl „Liuksemburgo kompromiso“. Po politinės krizės Prancūzija sutinka vėl dalyvauti Tarybos posėdžiuose mainais už sutikimą laikytis vienbalsiškumo sprendžiant itin svarbius, su nacionaliniais interesais susijusius klausimus.

1968

Liepos 1 d.

Aštuoniolika mėnesių anksčiau nei numatyta panaikinami muito mokesčiai pramoninėms prekėms ir įvedamas bendras išorės muitų tarifas.

1969

Gruodžio 1-2 d.

Hagos aukščiausiojo lygio susitikime EEB politiniai vadovai nusprendžia toliau didinti Europos integraciją.

1970

Balandžio 22 d.

Liuksemburge pasirašoma sutartis, numatanti Europos Bendrijas vis daugiau finansuoti iš nuosavų išteklių ir suteikti didesnius įgaliojimus Europos Parlamentui.

1972

Sausio 22 d.

Briuselyje pasirašomos Airijos, Danijos, Jungtinės Karalystės ir Norvegijos stojimo į Europos Bendrijas sutartys.

Balandžio 24 d.

Šešios EEB valstybės nusprendžia, kad jų valiutų tarpusavio keitimo kursų didžiausia leistina svyravimo riba – 2,25% į bet kurią pusę. Sistema žinoma valiutų „grandinės“ pavadinimu.

1973

Sausio 1 d.

Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė įstoja į Europos Bendrijas – Bendrijų narių skaičius išauga iki devynių valstybių. Norvegija pasitraukia po referendumo, per kurį dauguma balsuoja prieš narystę.

1974

Gruodžio 9-10 d.

Aukščiausiojo lygio susitikime Paryžiuje devynių valstybių narių politiniai vadovai nusprendžia susitikinėti triskart per metus kaip Europos Vadovų Taryba. Jie taip pat pritaria tiesioginiams Europos Parlamento rinkimams ir susitaria įkurti Europos regioninės plėtros fondą.

1975

Vasario 28 d.

Lomėje pasirašoma (I Lomės) EEB ir 46 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) valstybių konvencija.

Liepos 22 d.

Pasirašoma sutartis, suteikianti Europos Parlamentui didesnius įgaliojimus biudžeto srityje ir numatanti Europos Audito Rūmų steigimą. Sutartis įsigaliojo 1977 m. birželio 1 d.

1978

Liepos 6-7 d.

Aukščiausio lygio susitikime Brėmene Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika pasiūlo glaudžiau bendradarbiauti pinigų klausimais, sukuriant Europos pinigų sistemą (EMS), kuri turėtų pakeisti valiutų „grandinę“. EMS pradėjo veikti 1979 m. kovo 13 d.

1979

Gegužės 28 d.

Pasirašoma Graikijos stojimo į Europos Bendrijas sutartis.

Birželio 7 ir 10 d.

Surengiami pirmieji tiesioginiai 410 vietų Europos Parlamento rinkimai.

1981

Sausio 1 d.

Graikija įstoja į Europos Bendrijas – valstybių narių skaičius padidėja iki dešimties.

1984

Vasario 28 d.

Priimama „Esprit“ programa, kuria siekiama paskatinti mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą informacinių technologijų srityje.

Birželio 14 ir 17 d.

Antrą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

1985

Sausio 7 d.

Žakas Deloras tampa Komisijos pirmininku (1985-1995 m.).

Birželio 12 d.

Pasirašoma Ispanijos ir Portugalijos stojimo į Europos Bendrijas sutartis.

Gruodžio 2-4 d.

Liuksemburge susitikusioje Europos Vadovų Taryboje dešimties valstybių vadovai pritaria pasiūlymui pakeisti Romos sutartį ir Suvestiniu Europos aktu atgaivinti Europos vienijimosi procesą. Taip paklojami bendros rinkos sukūrimo 1993 m. pamatai.

1986

Sausio 1 d.

Ispanija ir Portugalija įstoja į Europos Bendrijas – valstybių narių skaičius padidėja iki dvylikos.

Vasario 17 ir 28 d.

Liuksemburge ir Hagoje pasirašomas Suvestinis Europos aktas. Jis įsigalioja 1987 m. liepos 1 d.

1987

Birželio 15 d.

Pradedama „Erasmus“ programa, kuria siekiama padėti jauniems europiečiams mokytis užsienyje, kitose Europos valstybėse.

1989

Birželio 15 ir 18 d.

Trečią kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

Lapkričio 9 d.

Sugriaunama Berlyno siena.

Gruodžio 9 d.

Strasbūre susitikusi Europos Vadovų Taryba nusprendžia surengti tarpvyriausybinę konferenciją ir toliau kurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS) bei politinę sąjungą.

1990

Birželio 19 d.

Pasirašomas Šengeno susitarimas, kuriuo siekiama tarp Europos Bendrijų valstybių narių panaikinti pasienio kontrolę.

Spalio 3 d.

Susivienija Vokietija.

Gruodžio 14 d.

Romoje prasideda tarpvyriausybinė konferencija dėl EPS ir politinės sąjungos.

1991

Gruodžio 9-10 d.

Mastrichte susitikusi Europos Vadovų Taryba priima Europos Sąjungos sutartį. Pastarojoje nustatomi bendros užsienio ir saugumo politikos, glaudesnio bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos, įskaitant bendrų pinigų, sukūrimo pagrindai.

Veikiančią bendrijos sistemą papildžius tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu sukuriama Europos Sąjunga (ES). EEB pervadinama Europos Bendrija (EB).

1992

Vasario 7 d.

Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis. Ji įsigalioja 1993 m. lapkričio 1 d.

1993

Sausio 1 d.

Sukuriama bendra rinka.

1994

Birželio 9 ir 12 d.

Ketvirtą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

Birželio 24-25 d.

Korfu susirinkusioje Europos Vadovų Taryboje pasirašoma Austrijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos stojimo į ES sutartis.

1995

Sausio 1 d.

Austrija, Suomija ir Švedija įstoja į ES – valstybių narių skaičius padidėja iki penkiolikos. Norvegija pasitraukia po referendumo, per kurį dauguma balsuoja prieš narystę.

Sausio 23 d.

Darbą pradeda nauja Europos Komisija (1995-1999 m.) ir jos pirmininkas Žakas Santeras.

Lapkričio 27-28 d.

Europos ir Viduržemio jūros valstybių konferencijoje Barselonoje sudaroma ES ir Viduržemio jūros pietinės pakrantės valstybių partnerystė.

1997

Birželio 16-17 d.

Amsterdame susirinkusioje Europos Vadovų Taryboje pritariama sutarčiai, kuria Europos Sąjungai suteikiami nauji įgaliojimai ir atsakomybė.

Spalio 2 d.

Pasirašoma Amsterdamo sutartis. Ji įsigalioja 1999 m. gegužės 1 d.

1998

Kovo 30 d.

Prasideda naujų šalių kandidačių stojimo procesas. Šiame procese dalyvauja Kipras, Malta ir 10 Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Gegužės 3 d.

Europos Vadovų Taryba Briuselyje nusprendžia, kad 11 ES valstybių narių (Airija, Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija) iki 1999 m. sausio 1 d. patenkino bendros valiutos įsivedimo reikalavimus. Graikija prisijungs vėliau.

Gruodžio 31 d.

Nustatomas fiksuotas valiutų, kurias pakeis euras, keitimo kursas.

1999

Sausio 1 d.

Prasideda trečias EPS etapas: 11 ES valstybių valiutas pakeičia euras. Bendra valiuta pradedama naudotis pinigų rinkose. Nuo to laiko Europos centriniam bankui (ECB) suteikiama atsakomybė už ES pinigų politiką, kuri apibrėžiama ir įgyvendinama per eurą.

Kovo 24-25 d.

Berlyne susitikusi Europos Vadovų Taryba pritaria ES 2000-2006 m. biudžeto projektui atsižvelgiant į „Darbotvarkę 2000“.

Birželio 3-4 d.

Kelne susitikusi Europos Vadovų Taryba nusprendžia sušaukti Konventą Europos pagrindinių teisių chartijai parengti. Konvento nariai – ES valstybių ir vyriausybių vadovų atstovai ir Europos Komisijos pirmininkas.

Chavjeras Solana paskiriamas bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) aukščiausiuoju atstovu.

Birželio 8 ir 13 d.

Penktą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

Rugsėjo 15 d.

Darbą pradeda nauja Europos Komisija (1999-2004 m.) ir jos pirmininkas Romanas Prodis.

Spalio 15-16 d.

Europos Vadovų Taryba Tamperėje nusprendžia padaryti ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdve.

Gruodžio 10-11 d.

Helsinkyje susirinkusi Europos Vadovų Taryba, sprendusi vien tik ES plėtros klausimus, oficialiai pripažįsta Turkiją ES šalimi kandidate ir nusprendžia pradėti derybas su kitomis 12 šalių kandidačių.

2000

Kovo 23-24 d.

Lisabonoje susirinkusi Europos Vadovų Taryba parengia strategiją, kaip paskatinti užimtumo didėjimą ES, modernizuoti ekonomiką ir sustiprinti socialinę sanglaudą žinių Europoje.

Gruodžio 7-8 d.

Europos Vadovų Taryba Nicoje pasiekia sutarimą dėl naujos sutarties teksto, kuriuo pakeičiama ES sprendimų priėmimo sistema, kad Europos Sąjunga būtų pasirengusi plėtrai. Europos Parlamento, Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos pirmininkai iškilmingai paskelbia ES pagrindinių teisių chartiją.

2001

Vasario 26 d.

Pasirašoma Nicos sutartis. Ji įsigalioja 2003 m. vasario 1 d.

Gruodžio 14-15 d.

Europos Vadovų Taryba Lakene priima deklaraciją dėl Europos Sąjungos ateities. Ji atveria vartus būsimai pagrindinei ES reformai ir Konventui, rengsiančiam Europos Konstituciją. Valeri Žiskaras Destenas paskiriamas Konvento pirmininku.

2002

Sausio 1 d.

Euro zonos valstybių gyventojai pradeda naudotis euro banknotais ir monetomis.

Gegužės 31 d.

Visos 15 ES valstybių narių tuo pačiu metu ratifikuoja Kioto protokolą – pasaulinį susitarimą dėl oro taršos mažinimo.

Birželio 21-22 d.

Europos Vadovų Taryba Sevilijoje susitaria dėl ES prieglobsčio ir imigracijos politikos.

Gruodžio 13 d.

Europos Vadovų Taryba Kopenhagoje pritaria 10 šalių kandidačių (Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos) stojimui į ES 2004 m. gegužės 1 d. Tikimasi, kad Bulgarija ir Rumunija įstos 2007 m.

Nusprendžiama, kad derybos su Turkija gali būti pradėtos, jeigu, remdamasi Komisijos ataskaita ir rekomendacijomis, 2004 m. gruodį Europos Vadovų Taryba nuspręs, kad Turkija tenkina visus „Kopenhagos kriterijus“.

2003

Balandžio 16 d.

Atėnuose pasirašoma Čekijos Respublikos, Estijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Maltos, Slovakijos, Slovėnijos ir Vengrijos stojimo į ES sutartis.

Liepos 10 d.

Savo darbą baigia Konventas dėl Europos ateities, parengęs Europos Konstitucijos projektą.

Spalio 4 d.

Prasideda tarpvyriausybinė konferencija, parengsianti naują sutartį, kurioje bus įtvirtinta Europos Konstitucija.

2004

Gegužės 1 d.

Čekijos Respublika, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija įstoja į Europos Sąjungą.

Birželio 10 ir 13 d.

Šeštą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.

2007

2002 m. Kopenhagoje susitikusios Europos Vadovų Tarybos nustatyta Bulgarijos ir Rumunijos įstojimo į ES data.

Daugiau informacijos apie Europos Sąjungos raidą ieškokite portalo Europa svetainėje Europos Sąjungos istorija.

Airija Portugalija

Austrija Prancūzija

Belgija Slovakija

Čekija Slovėnija

Danija Slovėnija

Estija Suomija

Graikija Švedija

Ispanija Vengrija

Italija Vokietija

Jungtinė Karalystė

Kipras

Latvija

Lenkija

Lietuva

Liuksemburgas

Malta

Nyderlandai

Join the Conversation

×
×