Humanizmo idejos lietuvoje

Humanizmo idėjos lietuvoje

Humanizmas, kaip pažiūrų sistema ir dvasinis judėjimas, susiformavęs Renesanso epochoje ir pagrindine vertybe laikęs bei aukštinęs laisvą, išsilavinusį žmogų, XIV-XV a. pradėjo sklisti iš Italijos. Humanitas (nuo lot. humanus – žmoniškas, paslaugus, švelnus) – tai visų pirma žmogaus, valstybės, tikėjimo ir laisvės idealai. Humanizmo idėjos spėriai skynėsi kelią ir to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyveniman. Visų pirma jos plito per Lietuvos studentus, studijavusius Europos universitetuose (iki XV a. populiariausi buvo Padujos, Bolonijos, Sienos, Prahos, Krokuvos universitetai, XVI a. – Karaliaučiaus, Vitenbergo, Leeipcigo, Leideno ir kt.). Humanistines idėjas platino ir tuo metu Lietuvoje (visų pirma Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare) apsigyvenę Vakarų Europos šviesuoliai (Janas Sakranas, Erazmas Vitelijus, Venclovas Agripa ir kt.), o XVI a. antrojoje pusėje – tokie kultūros veikėjai kaip, pavyzdžiui, žymus teisininkas, poetas Petras Roizijus. Ypač didelis postūmis humanistiniam judėjimui buvo XVI a. prasidėjusi Reformacija, Lietuvoje iškėlusi tokias asmenybes kaip Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis. Jie paruošė dirvą atsirasti lietuviškam spausdintam žodžiui, pirmiausia – Martyno Mažvydo Katekizmui. Renesansinio humanizmo dvasia alsuoja irr lotyniškai rašiusių, protestantizmą išpažinusių Mykolo Lietuvio, Elijo Pilgrimovijaus, Jono Radvano, Augustino Rotundo, Andriaus Volano darbai.

Tiesiogiai humanizmo idėjos Lietuvoje plito ir per svarbiausių Europos humanistų (Erazmo Roterdamiečio, Johanno Reuchlino, Ulricho von Hutteno, Philippo Melanchtono) veikalus, kuriuos iš įvairių Europos miestų at

tsiveždavo į Lietuvą tuometinė skaitančioji visuomenė. Propaguodami antikinę kultūrą, lotynų kalbos vartojimą, humanistai sukūrė naują mokyklos modelį – studia humanitatis. Ryškiausias tokios mokyklos pavyzdys Lietuvoje – 1579 m. Vilniuje įkurta jėzuitų akademija (universitetas). Ji XVI-XVII a. buvo svarbiausia humanizmo idėjų įtvirtintoja Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Humanistinis mokymo metodas sėkmingai buvo taikomas ir tuo metu Lietuvoje veikusiose jėzuitų kolegijose. Ypač našiai humanizmo idėjos skleidėsi Vilniaus universiteto profesorių humanistų (Alberto ir Kazimiero Vijūkų-Kojelavičių, Žygimanto Liauksmino, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus ir kitų) darbuose.

Būdinga humanizmo, kaip pažiūrų, idėjų sistemos, įkūnyta išraiška visų pirma buvo asmeninės bibliotekos. Jų to meto Lietuvoje būta palyginti turtingų. Pati įspūdingiausia iš jų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto biblioteka Vilniuje, turėjusi 4–5 tūkstančius knygų. Ryškaus humanistinio turinio buvo ir Georgijaus Albinijaus, Eustachijaus Valavičiaus, Valerijono Prrotasevičiaus, Merkelio Giedraičio, Mikalojaus Paco ir kitos bibliotekos.

Leave a Comment