Reformacija mažojoje Lietuvoje

by

LIETUVIŲ KULTŪROS ISTORIJA

REFORMACIJA LDK MAŽOJOJE LIETUVOJE

Kaunas2004

ĮVADAS

Pagrindinis darbo tikslas trumpai apžvelgti pagrindinius reformacijos bruožus, pradžią, jos raidą ir poveikį LDK ir mažajai Lietuvai, daugiausia remiantis I. Lukšaitės darbais. Kaip reformaciją vystėsi Lietuvoje žvelgiant bendrame Europos kontekste.Darbe naudota I.Lukšaitės Radikalioji kryptis Lietuvoje ir Reformacija LDK ir Mažojoje Lietuvoje XVI a. trečiajame dešimtmetyje – XVII a. pirmajame dešimtmetyje. Taip pat remtasi I. Kregždės Reformacija Lietuvoje.

REFORMACIJOS UŽUOMAZGOS LIETUVOJE

Lietuvą Renesanso ir humanizmo idėjos pasiekė beveik dviem šimtmečiais vėliau dėka Lenkijos karalienės Bonos Sforcos. Bona Sforca buvusi Milano hercogo Giovani Sforzos, humanistų globėjo duktė, globojusi humanistus. Reformacija (pertvarkymas) tai gilus XVI a. religinis sąjūdis, sukeltas tikinčiųjų sąžinės ir laisvos minties. Bendrai imant, pasak Kregždės, reformacija laikoma liaudies sąjūdžiu ir priskiriama prie pačių didžiausių pasaulio įvykių. Autoriaus nuomone, reformaciją sukėlė katalikų bažnyčios išsigimimas, paniekinęs ankstyvosios krikščionybės idealus, jos atitolinimas nuo liaudies. Reformacija siekė atnaujinti viduramžiais nugyventą Bažnyčią ir religiją, apvalyti ją nuo įsiviravusių blogų papročių. Reformacija atmetė Skolastikų sukurtas dogmas, mistiką ir religinį kultą, visą Romos Katalikų bažnyčios mokslą ir pačią sistemą. Krikščionybės pažinimo ir išpažinimo pagrindan padėjo Evangelijos tiesa. Reformacija Lietuvoje , pasak autorės Ingės Lukšaitės prasidėjusi kaip tik tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo pradėjęs plisti Renesansas. Traktuojant jį kaip visuomeninį judėjimą, tai ji truko Lietuvoje apie šimtmetį nuo ( nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio). Autorės teigimu reformacija buvo apėmusi visus visuomenės sluoksnius, tačiau ne vienodu mastu. Pasak Jokūbo Kregždės, renesanso ir humanizmo idėjos visose šalyse pasiekė tik visuomenės viršūnes, esą skelbiamos naujos idėjos plito privilegijuotųjų sluoksniuose ir jomis pasinaudojusi aukštoji katalikų hierarchija, karaliai, didikai, o nužemintųjų ir pavergtųjų luomų šios idėjos nepasiekusios.

Renesanso ir humanizmo ideologų skelbtus laisvės ir lygybės siekius, reformacija suvedė į tam tikrą politinę ir socialinę programą. Reformacija pasisakė už pilnutinį žmogų, kuris turi vadovautis savo proto galia ir Kristaus apreikštomis tiesomis. Reformacija, iškeldama naują sąžinės ir tikėjimo laisvės principą, atidarė duris žmonijai į laisvės, tolerancijos ir laimės šalį, gražindama žmonėms galvojimo ir tikėjimo laisvę. Reformacija atnešė galvojimo ir tikėjimo laisvę, dvasinę šlovę, švietimą ir kultūrinę pažangą. Tačiau, pasak, autoriaus Jokūbo Kregždės reformacija nebuvo tik religinis sąjūdis, tai buvęs valstybinis bei tautinis judėjimas, kuris esą buvęs nukreiptas prieš katalikybės universalumą, kuri nepripažinusi tautų skirtumo ir neigė nepriklausomybės idėją. Esą ji žadinusi liaudies tautinę savimonę ir esą reformacija atmetusi romėnišką kosmopolitizmą, pasisakiusi už tautines valstybes su savomis kultūromis, vietoje autokratijos ir despotizmo. – už demokratinę santvarką.

REFORMACIJOS PRADŽIA LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE

Lietuvos visuomenė reagavo greitai į Vokietijoje prasidėjimą reformaciją. Į reformaciją reagavo ir visa katalikų hierarchijos viršūnė. Bažnyčios vadovai ėmėsi stiprinti bažnyčios vidaus drausmę ir tvarką, buvo pradėti šaukti sinodai.. Reformacijos plitimą savomis priemonėmis taip pat bandė stabdyti Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Jis Lenkijoje išleido 1520, 1522, 1523, 1534 m. Ediktus, draudžiančius studijuoti Vitenberge ir kituose protestantiškuose universitetuose, vežtis iš ten knygas. Pasak Ingės Lukšaitės, tokie ir panašūs draudimai, bei bažnyčios provincinių bei vyskupijų sinodų nutarimai leidžia spręsti, kokiais keliais buvo laukiam reformacijos plitimo ir kaip buvo manoma į tai reaguoti, tačiau, pasak autorės šie duomenys esą netiesioginiai. Ingė Lukšaitė teigia, esą nuo XVI a. 4-ojo dešimtmečio jau fiksuojami reformacijos pradžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje faktai. Esą Žemaitijoje, pirmuosius liuteroniškus pamokslus Šilalėje ėmė sakyti Jonas Tartilavičius Batakietis 1536 m., tačiau turėjęs bėgti iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Prūsijos kunigaikštystę nuo Žemaičių vyskupo Vaclovo Viežbickio persekiojimo. Toliau autorė mini pirmąją instituciją, kuri, pasak jos jau netilpo į to meto įprasto reglamentuoto gyvenimo rėmus, buvo Abraomo Kulviečio mokykla Vilniuje. . Autorės manymu, šios mokyklos įkūrimas buvęs ženklas, kad Lietuvoje subrendo nepasitikėjimas katalikų bažnyčia 1) nebuvo tikima, kad katalikų bažnyčia ryžtingai ims kurti būtinas visuomenei naujas institucijas, 2) suvokta, kad būtina imtis energingų veiksmų siekiant patenkinti visuomenės švietimo poreikį, 3) drįstama nepaisyti daugelio draudimų ( 1526-1527 m. Vilniaus sinodo, 1527 m. Lenčicos provincinio sinodo nutarimų, 1535 m. Žygimanto Senojo įsako). A.Kulvietis turėjo žinoti, kad 1539 m. Balandžio 28 d. Vilniaus vyskupijos kapitula atmetė Vilniaus raštininko Jurgio Viliamovskio ir magistro Jurgio Eišiškiečio prašymą steigti privačią mokyklą. Pasak autorės, esą pagal minėtus normatyvinius dokumentus A.Kulvietis negalėjęs ir neturėjęs teisės steigti mokyklos, nes buvo studijavęs protestantiškuosiuose universitetuose, turėjęs eretiškų knygų, įsteigęs mokyklą nepaprašęs ir negavęs Vilniaus vyskupo leidimo.

Tačiau nepaisant šių draudimų ir ediktų, tai šen tai ten, Pasak I.Lukšaitės pasirodydavo bažnyčios reformų šalininkų. Pirmieji reformatai , pasak autorės buvę liuteronai. Pirmoji reformacijos banga – liuteronizmas – Lietuvoje esą, dar nesugebėjo įsitvirtinti stambiuose miestuose, autorės teigimu Vilniuje liuteronų bendruomenė susiformuoja tik 1555 metais. O nuo XVI a. vidurio Lietuvoje, pasak I.Lukšaitės gana greitai pradeda plisti kalvinistų bendruomenės. Kalvinistai, pradėję burtis keleriais metais vėliau nei liuteronai, jau sugebėjo išsilaikyti. Per gana trumpą laiką jie tapo gausiausia protestantų srove, plačiausiai aprėpusia palyginti įvairius visuomenės sluoksnius. Ilgainiui Lietuvoje susiklostė tam tikras tautybių pasiskirstymas tarp liuteronų ir kalvinistų: liuteronų bendruomenės daugiausia gyvavo miestuose ir į jas telkėsi dažniausiai vokiečiai arba iš Prūsijos atvykusieji, o kalvinistų bendruomenėse buvo LDK gyventojai – lietuviai, lenkai arba lenkėjanti Lietuvos bajorija, baltarusiai. Jau pirmaisiais kalvinistų veiklos metais pasigirsta žinių apie eretikus, nesutinkančius nei su liuteronų, nei su kalvinistų pažiūromis, vadinamus dažniausiai bendru arijonų vardu. Iki 1570 metų Lietuvos deformaciniame judėjime nusistovėjo savarankiškų srovių santykis; po daugelio bandymų jungtis kalvinistai, liuteronai ir čekų broliais susitarė, kad jie vieni su kitais nekovos, toleruos vieni kitų pažiūras. Kiekviena srovė liko prie savo tikėjimo išpažinimo, tačiau sutarė bendrai laikyti prieš katalikus ir arijonus.REFORMACIJA MAŽOJOJE LIETUVOJE

Pasak autoriaus Jokūbo Kregždės, liuteroniškoje reformacija pirmiausia pasireiškusi Prūsijoje ir Livonijoje (Latvijoje ir Estijoje), kur gaivališkai palito tarpe miestiečių ir valstiečių. Autoriaus nuomone, kalavijuočių ir kryžiuočių ordinų pavergti prūsai ir latviai reformacijoje matė išsigelbėjimą nuo slegiančios fizinės ir dvasinės priespaudos. Taigi Vakarų Europoje pirmoji protestantiškoji valstybė buvo įkurta Prūsijoje 1525 metais, tapusi lietuvių tautinės kultūros lopšiu. Reformacijos poveikyje prasidėjęs visuotinas valstiečių sukilimas privertė paskutinį Kryžiuočių ordino didįjį magistrą Albrechtą Brandenburgietį atsiakyti vienuolystės ir likviduoti subyrėjusį Kryžiuočių ordiną, kuris buvo tapęs Lenkijos vasalu. M.Liuterio patariamas, priėmė su savo pavaldiniais skelbiamą jo mokslą, reformavo prūsų Lietuvą ir pasiskelbė pasaulietiniu Prūsijos valdovu. Pasak autoriaus, hercogas Albrechtas, Mažosios Lietuvos reformacijos pirmūnas, 1544 m. Įkūrė Karaliaučiuje universitetą vardu Albertiną, kuris per 4-rius šimtmečius išbuvo vienas svarbiausių mokslo židinių Rytų Europoje. Protestantizmas iš Prūsijos per pirklius ir amatininkus greit pasiekė Vilnių, Kauną ir kitus Lietuvos miestus ir provinciją. Hanzos miesto lygos pirkliai, vykdami iš Karaliaučiaus į Lietuvą, atgabendavo žinias apie Vokietijoje ir Šveicarijoje keliamus protestus prieš popiežiaus galybę, prieš jo vykdomą sąžinės vergiją ir prieš materialinį tautų išnaudojimą.

Ingė Lukšaitė teigia, esą per pirmąjį reformacijos dešimtmetį Prūsijos kunigaikštystėje sukurta evangelikų liuteronų bažnyčia turėjo teisminius pagrindus, esą buvęs įvykdytas stambus politinis persitvarkymas, įveikti naujos bažnyčios kūrimo širmieji darbai sudarė galimybes didesnio masto reformoms. Autorės teigimu visą 4-ąjį dešimtmetį Prūsijos kunigaikštystės valdžia kaupė jėgas plataus pobūdžio akcijai. Kunigaikštis Albrechtas ir toliau esą nuosekliai laikėsi nuostatos gerai pažinti ir įvertinti padėtį ir tik tada keisti padėtį, reiškinius, situacijas. Po padarytų bažnyčių vizitacijų ,1543 m. Buvo pradėti rengti nauji bažnytiniai nuostatai, esą jie buvo būtini dėl daugelio priežasčių: Prūsijos vadovybė stengėsi derintis prie bendro liuteronų tikėjimo mokymo ir bažnyčios raidos Vokietijoje. Tačiau reformų vykdymas vyko valstybei konfrontuojant su bažnyčia kai kuriose sferose.I.Lukšaitė teigia, esą 1568 – tieji, kunigaikščio Albrechto mirties metai, tapo reformacijos įsitvirtinimo ir Prūsijos evangelikų liuteronų krašto bažnyčios galutinio susiformavimo laikotarpio riba. Esą tvirtą autoritetą turinčio, plačių užmojų valdovo reformatoriaus mirtis keitė padėtį šalyje. 1569 metais liepos 19 d. Prūsijos kunigaikštystės valdžia gavo Žygimanto Augusto privilegiją platinti evangelikų liuteronų tikėjimą, bet tik jį vieną, su sąlyga, kad visi kiti tikėjimai, „ kurie galėtų pridengti Augsburgo tikėjimo išpažinimo ir priešingi, turi būti uždrausti. Tai autorė teigia, kad esą iki 7 – tojo dešimtmečio pabaigos buvo padėti tvirti daugelio visuomenės procesų pagrindai ir buvusi suformuota evangelikų liuteronų krašto bažnyčia, taip pat esą buvo prisiderinta prie daugiakalbės ir daugiakultūrės krašto visuomenės, nusistovėjo apeigos, tikėjimo mokymo formos, nustatytas tikėjimo išpažinimas ir visa liuteronų teologijos doktrina.

ANTITRINITORIAI – radikalioji reformacijos kryptis

XVI a. viduryje LDK atsirado radikalioji reformacijos kryptis – antitrinitoriai. Radę daugiausia sekėjų tarp miesto plebėjų, jie pasidarė pavojingi valdantiesiems, nes ne tik atmetė Šventąją Trejybę, bažnytinę hierarchiją, bet ir kėlė viešumon didžiuosius socialinius prieštaravimus. Kaip ir arijonai, antitrinitoriai teigė, kad tikėjime tik tai tikra, kas neprieštarauja protui; mirtis ne bausmė už pirmapradę nuodėmę, o natūralus gamtos reiškinys. Lietuvos antitrinitoriai, arijonai buvo pavojingi ir dėl to, kad jie veikė per kalvinistų parapijas, vadintas bendruomenėmis. Iš šimto devyniasdešimt vienos evangelikų-reformatų parapijos septyniasdešimt trys pasidarė arijoniškos. 1563 m. Vilniaus sinodas stojo už arijonus. Radikalioji reformacija kėlė nerimą stambiesiems feodalams, kurie prašė karalių išleisti įsakymą prieš arijonus, kad juos galima būtų išvyti iš šalies. 1564 m. rugpjūčio mėn. popiežiaus nuncijus Komendorius išleido net du ediktus prieš arijonus, bet jie neturėjo valstybinės galios.Didžiausias reformacijos nuopelnas – kad ji pažadino tautinę sąmonę ir paskatino tautinį valstybinį kūrimąsi. Daugelyje tautų į pirmą vietą iškilo gimtosios kalbos vartojimo ir tautinės Bažnyčios klausimas.

IŠVADOS

Kokios reformacijos Lietuvoje priežastys? Visi, ieškoję atsakymo į šį klausimą, akcentuoja dvi svarbiausias aplinkybes: Pirma. XVI a. viduryje Lietuvos katalikų bažnyčia, kaip institucija, ir kai kurie jai visuomenėje atstovavę dvasininkai, kaip asmenybės buvo intelektualiai per silpni, nepasirengę atremti idėjinį bei organizacinį protestantų spaudimą. Tuo tarpu jų oponentai buvo vakarų Europos universitetuose mokslus baigę, viešuose moksliniuose teologiniuose disputuose su žymiais reformacijos teoretikais užsigrūdinę pirmosios protestantų kartos vyrai. Antra. Reformacijos sąjūdį nuo pat pradžių moraliai ir materialiai parėmė LDK didikai ir bajorija – labiausiai išsilavinusi, aktyvioji visuomenės dalis, XVI a. pirmojoje pusėje pretendavusi į vienvaldystę valstybėje. Lietuvos didieji kunigaikščiai Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas neperėjo į protestanizmą, bet netapo ir ryžtingais katalikų bažnyčios sąjungininkais.

Nuo 1586 m. reformacija pradėjo smarkiai slūgti. Tais metais į katalikybę grižo apie tris šimtus stambių feodalų, jais pasiekė bajorai. Tėvai buvo uoliausi reformatoriai, o vaikai jau naikino jų reformacines knygas. Blėso apie porą dešimtmečių trukęs sąjūdis, kulminaciją pasiekęs trečiame XVI a. ketvirtyje. Reformacijos nepriėmė liaudis, nes ji nebuvo skelbiama lietuvių kalba. Pasikeitė vadovo pozicija reformacijos atžvilgių: Žygimantas Augustas gyvenimo pabaigoje pradėjo uoliai remti katalikus. Patys reformatoriai susiskaldė: Lietuvoje buvo kelios dešimtys sektų, kovojusiųjų tarpusavyje dėl įtakos. Nuo kalvinų atsiskyrė radikalioji kryptis – arijonai, antitrinitoriai. Tai silpnino reformacijos jėgas. Prasidėjo kontrreformacija – katalikų priešpuolis, atėjęs iš Vakarų

Naudotos literatūros sąrašas

1. I.Lukšaitė Reformacija LDK ir Mažojoje Lietuvoje XVI a. trečiajame dešimtmetyje – XVII a. pirmajame dešimtmetyje, Vilnius, 19992. I.Lukšaitė Radikalioji Reformacijos kryptis Lietuvoje, Vilnius, 19803. J.Kregždė, Reformacija Lietuvoje, Čikaga, 1992