Renesansas

CENTRALIZUOTŲ ANGLIJOS IR PRANCŪZIJOS VALSTYBIŲ IŠKILIMAS. LUOMINĖS
MONARCHIJOS

Anglijos ir Prancūzijos valstybės susidarė IX a., tačiau jos išgyveno ilgą feodalinio susiskaldymo ir vidaus kovų laikotarpį. Prancūzijos ir Anglijos karaliai teturėjo menką ekonominę ir politinę galią.
CENTRALIZACIJOS PRIELAIDOS:
a) ekonominiai veiksniai (paplito trilaukė žemdirbystė, natūrinę rentą pakeitė piniginė, iškilo amatai, plėtėsi specializacija);
b) X-XI a. atsirado miestai, augantys miestai buvo stipriausia centralizuojanti jėga, nes kūrėsi feodalų žemėse ir nuo jų priklausė, karalius padėjo miestams išsikovoti savarankiškumą, o šie rėmė karalių vienijant kraštą;
c) politinis susiskaidymas, feodalų vaidai trrukdė prekybai ir ūkiniams ryšiams, kurie tapo labai svarbūs; dėl išaugusių muitų pirkliai buvo suinteresuoti panaikinti sričių savarankiškumą ir stiprinti centrinę valdžią;
d) centralizaciją rėmė smulkieji ir vidutiniai feodalai (nepatenkinti stambiųjų savavaliavimu), Bažnyčia (patogiau tartis su vienu, o ne keliais valdovais), valstiečiai (kentėjo dėl feodalų vaidų);
e) skatino etniniai procesai, tautybių susidarymas, susidarė anglų ir prancūzų tautybės, anglai ir prancūzai ėmė labiau rūpintis savo valstybių stiprinimu, centralizavimu.
***
Rutuliojantis feodaliniams santykiams, iškilus miestams, Anglijos ir Prancūzijos visuomenėje atsirado luomai: dvasininkai, bajorai ir
miestiečiai. Visi luomai noorėjo įtvirtinti ir išplėsti savo teises, siekė politinės valdžios. 1215 m. Anglijos luomai privert karali pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją – sutartis, kuria karalius įsipareigojo nesikišti į dvasininkų skyrimą, nereikalauti iš bajorų naujų mokesčių ir nedidinti jau nustatytų, nustatė bendrą matų sistemą, leido užsienio pi

irkliams laisvai įvažiuoti į Angliją.
***
ANGLIJOS PARLAMENTAS. Karalius nesilaikė Didžiosios laisvių chartijos, todėl luomai sukilo ir nuvertė Henriką III. Anglijos valdytoju tapęs Simonas de Monforas 1265 m. sušaukė trijų luomų atstovus į susirinkimą – parlamentą: Lordų rūmai (posėdžiavo vyskupai, abatai, kilmingieji feodalai) ir Bendruomenių rūmai (po du riterius iš kiekvienos grafystės ir po du miestiečius iš kiekvieno miesto). Parlamentas virto šalies vienijimo veiksniu, nes ribojo feodalų savivalę ir švelnino socialinių grupių
tarpusavio konfliktus. Valstiečiai atstovų parlamente neturėjo.
PRANCŪZIJOS GENERALINIAI LUOMAI. Pirmą kartą juo 1302 m sušaukė karalius Pilypas IV. Generalinius luomus sudarė tarsi treji rūmai – dvasininkų, bajorų ir miestiečių atstovai posėdžiavo atskirai. Dvasininkų ir bajorų atstovus karalius kviesdavosi pats, tik XV a. pab. įsigalėjo atstovų renkamumo pricipas. Tarp luomų dažnai kildavo ginčų, dviejų rūmų nutarimas tretiems nebuvo privalomas, Geeneralinius luomus karalius šaukė tik aplinkybių prispirtas, tačiau vis tik jei ribojo karaliaus valdžią.
***
Susidarius Anglijos ir Prancūzijos luominėms monarchijoms paspartėjo abiejų šalių centralizacija. Ypač daug nuveikė Prancūzijos karaliai Pilypas II Augustas, Liudvikas IX, Pilypas IV. Vienijimąsi nutraukė šimtametis karas tarp Prancūzijos ir Anglijos (1337-1453) dėl Prancūzijos žemių, kurias valdė Anglija (Normandija, Anžu, Akvitanija, Flandrija). Karo pretekstas – Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos karaliaus sostą.
Karo pabaigoje prancūzus kovai sutelkė Žana d’Akr ir jie atgavo Orleaną bei laimėjo kitus mūšius. 1453 m sudaryta taika. Pr
rancūzija greit atkūrė žemės ūkį, amatus, prekybą, stiprėjo ūkiniai ryšiai, Prancūzijos karalius stirpino valdžią, stambieji feodalai buvo susikompromitavę dėl bendradarbiavimo su anglais. Liudvikas XI XV a. galutinai suvienijo kraštą, imdamasis ir žiaurių priemonių.
***
Anglai, pralaimėj Šimtamet karą, pradėjo Rožių karą dėl sosto. Laimėjo Lankasterių aristokratai. Henrikas VII įsakė paleisti karinius būrius, karaliaus valdžia sustiprėjo ir Anglija XV a. pab. tapo centralizuota valstybe.

DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI

Daugiausia ekspedicijų rengė Portugalija ir Ispanija.
Geografinių atradimų prielaidos:
a) musulmonai kontroliavo pagrindinius sausumos kelius;
b) karą prieš krikščionis pradėjo osmanai;
c) tikėta, jog kažkur Rytuose ar Afrikos gilumoje yra krikščioniškų valstybių;
d) išmokta statyti tobulesnius burlaivius – karaveles. Portugalija, XIII a. išsivadavusi iš arabų valdžios – pirmoji pasaulyje tautinė valstybė.
1487 m. portuglas Bartolomėjus Diasas apiplaukė vakarinę Afrikos pakrantę atrado Gerosios Vilties kyšulį.
1497 m. Vaskas da Gama apiplaukė Afriką ir rado vandens kelią į Indiją.
***
Kristupas Kolumbas priėjo išvadą, kad žemė apvali ir plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją. 1492 m. Ispanijos karalienė davė jam tris laivus. Plaukdamas jis atrado Ameriką. Dar po kelių kelionių, neatveždamas nei aukso, nei brangenybių, nei prieskonių, jis pakliuvo Ispanijos valdovų nemalonėn.
1501 – 1502 ekspedicijose į Vakarų pusrutulio pietinio žemyno pakrantę dalyvavo italas Amerigas Vespučis. Jis suprato, kad jo aplankytos žemės – ne Azija ir pasiūlė jas vadinti Naujuoju pasauliu, o vėliau naują žemyną pasiūlyta vadinti Amerika.
***
1519 m. Fernandas Magelanas, palaikomas Ispanijos ka

araliaus pradėjo kelionę aplink pasaulį. Magelanas buvo nužudytas Filipinuose bet jo ekspedicija apiplaukė aplink pasaulį.
***
Į naujai atrastas žemes ieškoti turtų ir platinti krikščionybės vyko portugalai ir ispanai. Portugalai įsitvirtino Afrikos ir Indostano pusiasalio pakrantėse bei gretimose jūrose, prasiveržė į Pietų Amerikos rytinę pakrantę ir veržėsi tolyn. Ispanai apsigyveno Karibų jūros salose. Jie išnaikino vietinius indėnus ir ėmė vežti negrus iš Afrikos. Daugiausia negrų prekyba vertėsi portugalai.
***
Dabartinėje Meksikos teritorijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje gyveno civilizuotos indėnų bendruomenės – actekai, majai, inkai. Jie turėjo savo valstybes, didelių miestų, aukso. Majai turėjo savo raštą, literatūrą, tobulą matematikos ir astronomijos sistemą, vartojo pinigus (kavos pupeles).
***
XVI a. ispanų užkariautojai (konkistadorai) užėmė didžiausius indėnų civilizacijos centrus ir juos apiplėšė. Žymiausi konkistadorai H. Kortesas ir F. Pisaras.
1580 m Ispanijos karalius Pilypas II tapo ir Portugalijos karaliumi, o Ispanija tapo stipriausia pasaulio valstybe. Anglai ir prancūzai tuo tarpu mėgino kolonizuoti Šiaurės Ameriką.
Geografinių atradimų padariniai:
a) krito pinigų vertė;
b) sumažėjo prekybinių miestų Genujos ir Venecijos reikšmė;
c) iškilo prie Atlanto vandenyno prieinančios valstybės;
d) iš Amerikos į Europą atvežti nauji augalai (bulvės, kakava, kukurūzai, tabakas, cukranendrės), iš Europos į Ameriką – naminiai gyvuliai (arklys, avys, kiaulės, ožkos, jaučiai) .
e) susidarė sąlygos krikščionybei ir Europos kultūrai plisti;
f) spartėjo geografijos ir kitų mokslų raida, pasidarė platesnis ir atviresnis tautų bendravimas;
g) eu
uropiečių skverbimasis atnešė nelaimes Amerikos, Azijos ir Afrikos tautoms, griovė jų kultūrą, iškreipę natūralią jų visuomenės ir ūkio raidą.

RENESANSO KULTŪRA

Renesansas (atgimimas) – XIV a. vid. – XVII a. pirmieji deš-čiai Europos kultūros, meno ir visuomeninės minties sulestėjimo laikotarpis, kuriam būdingas atgaivintos antikos kultūros tradicijos ir dėmesys asmeniui. Ši kultūra atsirado ir suklestėjo labiausiai Italijoje.
Renesanso atsiradimo Italijoje priežastys:
a) didelis miestų vaidmuo, jie ekonomiškai klestėjo, turėjo politinę nepriklausomybę;
b) ėjo formuotis kapitalistiniai santykiai, sumažėjo grqandų (feodalų) ir padidėjo popolanų (prekybininkų, pinigų keitėjų ir amatininkų) įtaka;
c) valstybines pareigas galėjo eiti įvairių sluoksnių žmonės, tai skatino siekti išsiskirti iš kitų;
d) plėtojosi švietimas;
e) Antikos kultūros įtaka (Bizantija supažindino su senovės graikų metraščiais, antikos menu ir architektūra, pačioje Italijoje buvo išlikę daug Romos epochos paminklų);
f) reikėjo išsilavinusių žmonių;
Renesanso laikų ideologija – humanizmas, didžiausias dėmesys skiriamas žmogui. Naujos pasaulėžiūros kūrėja ir skleidėja buvo inteligentija. Inteligentų tikslas – siekti visuomenės pagarbos, įamžinti save ir žymiausius to meto žmones.
Humanizmo centras – Florencija. Humanizmo pradininkai – florentiečiai Frančeskas Petrarka ir Džovanis Bokačas. Jų iškeltą naują žmogaus sampratą plėtojo Koliučis Saliutatis.
Leonardas Brunis – pilietinio humanizmo pradininkas, padėjo pagrindus renesanso istorijos mokslui, stojo už visų lygybė prieš įstatymus.
Renesanso architektūros stilių kūrė Filipas Bruneleskis ir Leonas Batista Albertis, suformulavęs tapybos meno teoriją, jo nuomone, žmogus – iš prigimties kūrėjas, laimė – asmeninių ir visuomeninių interesų suderinimas.
Džovanis Piko dela Mirandola – Florencijos neoplatonizmo (humanizmo kryptis, susikūrusi Platono akademijoje) atstovas. Jo manymu, laisvos valios žmogus pats save formuoja ir nustato vietą pasaulyje, mokslas turi būti prieinamas visiems.
***
Humanistinės minties rutuliojimasis:
a) kuriamos utopinės idealių valstybių teorijos (T. Kampanela, T. Moras);
b) plėtojamos politinės teorijos ir mokslas apie valstybę (N. Makiavelis, F. Gvičardinis, Ž. Bodenas);
c) pradėjo formuotis renesanso gamtos filosofija, iš esmės nagrinėjanti būties problemas (M. Kopernikas, Dž. Brunas, G. Galilėjus).
Makiavelis religiją laikė ideologijos forma, stiprinančia valstybę, tačiau smerkė pasaulietinę popiežiaus valdžią ir diduomenės savivaliavimą. Sukūrė naujos valstybės formos – absoliutizmo teoriją.
Moras anlgų visuomenės prieštaravimų priežastimi laikė privatinę nuosavybę.

Leonardas da Vinčis – vienas pirmųjų pagrindė idėją apie pasaulio pažinimą protu ir pojūčiais. Jis iškėlė hipotezę, kad Žemė nėra visatos centras, o tik vienas iš dangaus kūnų.

Astronomija.
Mikalojus Kopernikas – įrodė, kad žemė sukasi aplink savo ašį ir kartu su kitomis planetomis skrieja aplink saulę.
Džordanas Brunas – visata beribė, jis buvo sudegintas ant laužo kaip eretikas.
Galilėjas Galilėjus – pagamino teleskopą, ištyrė fizinių kūnų judėjimo dėsnius, suformulavo mokslinės mechanikos pradmenis.

Medicina ir geografija.
Paracelsas – padėjo pamatus šių laikų medicinai, gydė ligas sukurtais cheminiais vaistais.
Geografai pradėjo tirti klimatą, jūrų sroves, tobulėjo kartografija.

Menas.
Renesanso menas individualus. Jam būdingas realizmas. Suklesti portreto menas, pradėtas vaizduoti nuogo žmogaus kūnas. Architektūros statiniai proporcingi, erdvūs, naudojamos antikos statinių detalės.
Leonardas da Vinčis – tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, mokslo ir meno teoretikas. Sukūrė dvasiškai ir fiziškai tobulo renesanso žmogaus idealą.
Mikelandželas – skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas. Skulptūros galingos, titaniškos. Vėlesniems darbams būdingas skausmas ir kančia.
Rafaelis – amžininkų portretai ir madonos su kūdikiu ant rankų atvaizdai. Tapyba kupina džiaugsmo. Suprojektavo nemažai bažnyčių, vilų, rūmų.

Literatūra.
Padėdavo sutriuškinti politinius priešininkus. Svarbiausi ypatumai:
a) atsiranda tautinė literatūra;
b) kūriniuose vaizduojamas realus žmogus ir realus gyvenimas. Rašytojai humanistai – italai F. Petrarka ir Dž. Bokačas, anglas V. Šekspyras, prancūzas F. Rablė.
V. Šekspyras dramose, tragedijose ir komedijose parodė humanizmo idealų ir tikrovės neatitikimą, smerkė egoizmą, garbės troškimą, tikėjo proto ir geros valios pergale.
F. Rablė pateikė kupiną sąmojo ir sarkazmo feodalinės visuomenės satyrą. Niekino bajorus, tyčiojosi iš jų. Išjuokė vienuolius ir dvasininkus.

REFORMACIJA EUROPOJE

Reformacija – didesnėje europos dalyje XVI a. vykęs visuomeninis, politinis, ideologinis judėjimas dėl religijos atsinaujinimo ir viešpataujančios katalikų bažnyčios pertvarkymo.
Reformacija davė pradžią protestantizmui – krikščionybės kryptis, apėmusi daugybę savarankiškų tikėjimų ir Bažnyčių.
Refomacijos tėvynė – XVI a. Vokietija. Vokietija buvo politiniu atžvilgiu susiskaldžiusi šalis. Imperatoriaus valdžą mėgino sustiprinti Maksimilianas I Habsburgas, bet nesėkmingai, o Karolis V ją dar susilpnino. Privilegijuotą padėtį įgijo Katalikų Bažnyčia. Visi Vokietijos visuomenės sluoksniai nepalankiai žiūrėjo į dvasininkiją. Vokiečių humanistai – Erazmas Roterdamietis ir Johanas Reichlinas – savo veikaluose negailestingai išjuokė bažnyčią.
Reformacijos pradžia sietina su Vitenbergo universiteto profesoriumi, vienuoliu Martynu Liuteriu. 1517 m. prie Vitenbergo bažnučios durų jis prikalė 95 tezes, kuriose smerkė prekybą indulgencijomis. Jis buvo atskirtas nuo bažnyčios. Karolis V įsakė Liuterį suimti, bet jis buvo paslėptas. Liuteris į vokiečių kalbą išvertė Bibliją.
Liuterio mokymas:
a) neigė, kad dvasininkija – tarpininkas tarp Dievo ir žmonių;
b) žmogus gali išganyti savo sielą tiesiogiai tikėjimu;
c) norėjo panaikinti bažnyčios hierarchiją;
d) vienintelis tikėjimo šaltinis – šventasis raštas.
Liuteris norėjo Bažnyčios reformą vykdyti taikiai, legaliai.
Sąjūdis prieš popiežiaus valdžią neilgai išliko vienalytis.
Anabaptistai reikalavo atsisakyti šventųjų paveikslų ir apeigų, pripažino tik suaugusiųjų krikštą.
Tomas Miunceris – valstiečių atstovas, ragino kurti Dievo karalystę žemėje, kurioje visi būtų lygūs. Svarbiausias tikėjimo šaltinis – žmogaus protas. 1525 m. Vokietijoje prasidėjo valstiečių karas, bet sukilimas numalšintas, o Miunceris nužudytas.
1533 m Miunsteryje sukilo anabaptistai ir laimėjo, jie perėmė valdžią iš miesto vadovo vyskupo. Po kiek laiko mieste prasidėjo badas, vyskupas susigrąžino valdžią, bet miestas buvo sugriautas.
Liuterio mokymas išplito. Kiekvienoje reformaciją priėmusioje kunigaikštystėje Bažnyčiai vadovavo kunigaikštis – Liuteronų bažnyčia. Reformuota bažnyčia atsisakė prašmatnių apeigų, supaprastino pamaldas, panaikino šventųjų ir relikvijų garbinimą.
1555 m. sudaryta Augsburgo religinė taika pagal kurią: “Kieno valdžia, to ir tikėjimas”.
Kryžiuočių ordino didysis magistras Albrechtas pirmasis perėjo į reformacijos pusę, užmezgė ryšius su Liuteriu. Ordino valstybė tapo pasaulietine.
***
Skandinavijos kraštuose reformaciją vykdė karaliaus valdžia.
Palankiausios sąlygos plisti reformacijai – Šveicarijoje. Ją sudarė 13 pilnateisių kantonų, kurių padėtis buvo skirtinga. Šveicarijos konfederacijoje nebuvo nuolatinių centrinės valdžios organų, bendrų pinigų bei armijos. Nauja religija vertinta kaip galimybė suduoti smūgį vietiniams bažnytiniams ir pasaulietiniams feodalams. Šveicarijos reformacijos vadas Ulrichas Cvinglis atsisakė katalikiškų apeigų, padarė Bažnyčią labiau demokratišką.

Šveicarija (Ženeva) – kalvinizmo centras. Jonas Kalvinas nutolo nuo katalikybės. Viena svarbiausių kalvinizmo tiesų ) absoliutinės lemties dogma. Skatintas pasidavimas likimui. Turtuoliai – Dievo išrinktieji, sąžiningai uždirbtas turtas – Dievo malonės apraiška, didžiausia dorybė – taupumas. Svarbiausią vietą per pamaldas užėmė Biblijos skaitymas., aiškinimas, spalmių giedojimas. Panaikinta bažnytinė hierarchija. Bendruomenėms vadovavo pamokslininkai ir iš pasauliečių renkami seniūnai (presbiteriai). Bažnytinių bendruomenių atstovai rinkdavosi į suvažiavimus – sinodus. Kalvinas Ženevoje įkūrė protestantų dvasinę akademiją. Ženeva imta vadinti protestantų Roma.
***
Prancūzijoje kalvinai vadinti hugenotais. Politiniais sumetimais juos rėmė aristokratai. Po pilietinių karų 1598 m. Prancūzijos karalius Henrikas IV pasirašė Nanto ediktą, kuriuo hugenotai gavo tikėjimo laisvę. Kai Liudvikas XIV panaikino Nanto ediktą, prasidėjo hugenotų persekiojimas.
***
Reformacijos idėjos ypač įsigalėjo Nyderlanduose. Tarp bajorų – liuteronybė ir kalvinizmas, tarp miestiečių ir pasiturinčių valstiečių – kalvinizmas, miestų plebėjų – anabaptizmas. Nuo XVI a. įsigalėjo kalvinizmas, jis buvo pirmosios Europoje revoliucijos ideologinis pagrindas. Po revoliucijos Nyderlandų šiaurėje kalvinizmas virto oficialia religija.
***
1534 m. anglijos karaliui Henrikui VIII reikalaujant parlamentas priėmė aktą, kuris skelbė, kad Bažnyčia nepriklauso nuo popiežiaus ir jau vadovauja karalius. Bažnyčios organizacija mažai pasikeitė. Henrikas VIII uždarė vienuolynus, konfiskavo jų turtus ir žemes. Anglikonų bažnyčia pasidarė valstybinė. Bažnyčios galva – karalius, bet jis neturėjo teisės skelbti Dievo žodžio ir teikti sakramentų. Šventasis raštas – vienintelis tikėjimo šaltinis. Atsisakyta indulgencijų pardavinėjimo, paveikslų ir relikvijų garbinimo, tačiau išlaikyta katalikiška liturgija ir kitos apeigos. Išliko bažnyčios hierarchija, mokesčiai bažnyčiai. Kitaminčiai, kalvinistai persekioti, jie vadinti puritonais.
***
Reformacijai Škotijoje vadovavo Džonas Noksas. Įsitvirtino Presbisterionų bažnyčia, kuri atsisakė bažnytinės hierarchijos, didelis vaidmuo teko seniūnams – presbiteriams.
***
Katalikų bažnyčia pradėjo kontrreformaciją – kovą su reformacija.Tridento bažnyčios susitikimas (1545-1547, 1551-1552, 1562-1563) protestantus paskelbė eretikais, aukščiausiu autoritetu paliktas popiežius, stengtąsi dvasininkus šviesti. Pradėti sudarinėti uždraustų knygų sąrašai. Ignas Lojola 1540 m. įkūrė Jėzuitų ordiną, kuris visomis išgalėmis siekė sustiprinti katalikybę. Jie aktyviai alyvavo visuomenės gyvenime, stengėsi įgyti aukštų pareigūnų prielankumą, nenešiojo vienuolių drabužių, Viešpatavo griežta drausmė ir besąlygiškas paklusnumas. Jėzuitų ordinas visur kūrė bendrojo lavinimo mokyklas – kolegijas. 1773 m. popiežius Klemensas XIV
formaliai ordiną panaikino, bet nuo 1814 m. jis vėl veikia.
Reformacija padėjo įsigalėti nacionalinėms kalboms bažnyčioje.

Leave a Comment