Civilizacijų istorija

Civilizacijų istorija

2005

I Tema. Istorinio proceso teorija.Istorinio proceso dėsningumai. Civilizacija: samprata ir struktūra. Civilizacijos pasikeitimo mechanizmas.

Civilizacija: samprata ir struktūra.

Civilizacija (lot. civilis – pilietinis): -1. tam tikras visuomenės materialių ir socialinių sąlygų lygis, pasiektas panaudojant mokslo ir technikos laimėjimus; -2. šiuolaikinių išsivysčiusių šalių kultūra, išsilavinimas, išsimokslinimas, materialinių ir dvasinių vertybių turėjimas.

Kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas): -1. žmogaus ir visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines bei dvasines vertybes; -2. tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo arba veiklos srityje, išprusimas.

Pirmoji civilizacijos samprata susiformavo XVIIIa. pab. Prancūzijoje, Švietimo epochoje. Ją lėmė socialinė padėtis, aristokratija, kuri išsilavinimą gauna karaliaus dvare. Smulkieji verslininkai buržuazija atsiduria toje pačioje terpėje, kur ir aukštuomenė. Atsiranda veikalai, kur samprotaujama apie civilizuotus žmones. Antroji samprata susiformavo XIXa. Vokietijoje. Jos formavimąsi kūrė socialinė padėtis. Aristokratai čia gyveno savo gyvenimą, o buržuazija formavosi savarankiškai ir jų išsilavinimas įgytas jau ne karaliaus dvare. Atsiranda sąvoka kultūra, dvasiniai, moraliniai, filosofiniai dalykai, civilizacijai priskiriama technologinė pažanga. Civilizacijos sampratos mokykla buvo populiari ir Lietuvoje. Trečioji samprata susiformavo XXa. Tai šiuolaikinės civilizacijos samprata. Tai didelis sociaultūrinis vienetas, kuris apima daugelių mažesnių kultūrų ir suteikia vieną didelį pamatą.Kai susiformavo žmogaus sąmonė, atsirado poreikis pagrindinius įvykius ir informaciją perduoti kitoms kartoms, susiformavo mitai. Istorijos mokslo užuomazgos randamos senovės Graikijoje pirmojo profesionalaus istoriko, Herodoto (481-425m.pr.m.e.), darbuose, jis vadinamas „istorijos tėvu“, sen. Romoje – Ciceronas Markas Tulijus (106-43m.pr.m.e.), Titas Livijus (59m.pr.m.e. – 17m.m.e.), Tacitas (58-117m), Plutarchas ir kt. Antrasis didelis žingsnis formuojant istorijos mokslą buvo 1 tūkst.pab.-2 tūkst.pr. Šiuo periodu dominavo religiniai požiūriai į istoriją (kaip dieviškos valios vykdymas). Buvo sukurtos istorinių ciklų teorijos, idėjos. Vėliau Švietimo epochoje istorinio vystimosi idėjas rėmė prancūzų istorikai XIIIa.pab., vokiečių filosofas Herderis bandė į istorijos mokslą pasižiūrėti iš genetinio požiūrio. Dideli pasikeitimai istorijos mokslo raidoje įvyko XIXa.vid. Tuo metu buvo praplėsti istorijos rėmai, ji tapo glaudžiai surišta su filosofija, politine ekonomika, archeologija. Naująjį požiūrį į istoriją pradėjo formuoti Hegelis (1770-1831), K.Marksas (1818-1883), Morganas ir Engelsas (1820-1895), O.Tjeris, F.Gizo, O.Kontas, H.Spenseris ir kt. Vienas iš šiuolaikinės filosofijos pradininkų Hegelis išskyrė kelis istoriografijos tipus:1. Pirminė istorija;2. Aprašomoji istorija (antikinių autorių palikimas);3. Reflektyvinė istorija (duoda šalių arba žmonijos vystimosi apžvalgas, remdamasi apibendrinimais, abstrakcijomis arba istorinių darbų kritiniu tyrinėjimu);4. Filosofinė istorija (jos dėka mes nustatome, kad protas viešpatauja pasaulyje, kad pasaulinis-istorinis procesas buvo vykdomas protingai, protas yra jo turinys, absoliutus tikslas).XIX-XXa. sandūroje įsitvirtino istorinis materializmas (marksistinė istorinė m-kla), kuris buvo grindžiamas sociologinėmis materialinių gamybinių jėgų vystimusi visuomenėje schemomis. Bet vis stiprėjo požiūris į istoriją kaip į kultūrinį-istorinį tipą – lokalinę civilizaciją. Tai turi panašias vystimosi fazes ir pirmiausia buvo paminėta N.Danilevskio knygoje. Dar labiau ši koncepcija paplito po O.Spenglerio darbo. Jis į istorinius-kultūrinius tipus žiūrėjo kaip į atskirus, izoliuotus tipus, lygino vystimosi stadijas: Indijos, antikos, arabų, vakarų ir kt. kultūras. Daugiausiai aiškinosi apie lokalinių civilizacijų vystimąsi A.Toynbee. Jis išskyrė 21 uždarą civilizaciją, kuri kiekviena išgyveno tokius etapus: genezė, augimas, persilaužimas, vystimasis, nykimas, civilizacijos pasikeitimas. P.Sorokino „Socialinė ir kultūrinė dinamika“ 4 tomų ciklinės dinamikos tyrinėjimai yra fundamentalūs.

Civilizacijos struktūra

Visuomenės sąmonė (dvasinis pasaulis) Mokslas Kultūra Švietimas Moralė Ideologija Religija

Socialiniai-politiniai santykiaiSocialiniai Nacionaliniai Politiniai Valstybiniai Teisiniai

EkonomikaGamybos Nuosavybės Mainai Paskirstymas Valdymasstruktūra formos

TechnologijaDarbo Energijos Darbo Gamtos Technologijos Gamybos priemonės šaltiniai įrankiai ištekliai organizacija

Žmogus, šeima, gyventojaiPoreikiai Gebėjimai Žinios Įgūdžiai Interesai Valia

Istorinio proceso dėsningumai.

Dž.Viko – „Naujasis mokslas“ – kultūros samprata. Kultūros terminą sukūrė romanai, tačiau to meto filosofai nenagrinėjo problemų susijusių su kultūros problematika. Jie daugiau dėmesio skyrė žmogaus vietai pasaulyje, gamtos kūnų, kosmoso problemoms. Į kultūros problemas buvo atkreiptas dėmesys XVIIIa., kai iškilo poreikis ieškoti kažko naujo žmogaus gyvenime ir tuo pačiu kultūroje, kuri vis greičiau artėjo prie krizinės būklės. Pirmasis apie tai prabilo italų filosofas Dž.Viko (1668-1744m.) savo veikale „Naujo mokslo apie bendrąją tautų prigimtį pagrindai“ („Naujasis mokslas“ 1725m.). Tačiau šiame veikale žodžio kultūra tiesiogiai nepavartojo. Jis tyrinėjo žmonių pasaulio prigimtį bei raidą ir kūrė žinių sistemą, apimančią socialinę ir humanitarinę realybę. „Naujojo mokslo“ tyrimo objektas – nacijų pasaulio prigimtis ir tai tyrinėdamas brėžia amžiną idealios istorijos ratą, kuriame sukasi visų tautų istorijos su jų gimimu, pažanga, smukimu, mirtimi. Kiekviena tauta dėsningai praeina 3 amžius:1. Dieviškasis a. – prigimtis yra poetinė, kūrybinė; papročiai pasireiškia pamaldumu, religija; valdžia yra teokratinė, teokratiškai mistiška.2. Herojiškas a. – prigimtis herojiška; papročius valdo garbė; valdžia yra aristokratinė; išmintis yra apspręsta teisės.3. Žmoniškasis a. – prigimtis yra racionali; papročiuose vyrauja pareiga; valdžia yra demokratinė; išmintis ieško tiesos.Tautų gyvenimas, padaręs pažangą, smunka ir grįžta į „refleksinę barbarystę“, po to vėl pradeda kilti ir sugrįžta į kultūrą.Arčiausiai Dž.Viko koncepcijos priartėjo Herderis (1744-1803m.) ir jo kultūros koncepcija buvo daug platesnė už kitų švietėjų. Herderiui kultūra yra tylus žmogaus dvasios skleidimasis, kuris nepriklauso nuo valstybinių institucijų. Tautos kultūra, anot Herderio, nėra nei gamtos niekinimas, nei jos iškreipimas. Kultūrinė veikla pratęsia gamtos darbą ir jį užbaigia. Tačiau Dievas, kuris pasireiškia gamtoje, pasireiškia ir kultūroje. Šiuo atžvilgiu kultūra yra žmogaus santykiavimas su pasaulio siela ir šios sielos išreiškimas. Herderis suprato religinius kultūros pagrindus, pasak jo, žmogus pirmiau yra religingas negu kultūringas ir kultūros atsiradimas nusako religinių pradų buvimą. Jis suprato kultūrinės kūrybos reikšmę visai istorijos eigai.

N.Danilevskis – kultūrinių-istorinių tipų teorija.Šis rusų slavofilas XIXa. rusiškojo mesianizmo ir panslavizmo požiūriu Rusijos idėją supriešino su Europos idėja. Savo veikale „Rusija ir Europa“, kuris buvo išleistas 1869m., išdėsto kultūrinių-istorinių tipų koncepciją. N.Danilevskio kultūrinių-istorinių tipų koncepcijai įtakos turėjo H.Rikerto teorija apie kultūrinius-istorinius tipus, kuriuos jis grindė sąvokomis. Čia jis atmetė hegeliškąjį požiūrį į istorijos eigą kaip į kažkokio bendro proto ir kažkokios vienos civilizacijos vystimąsi. Anot N.Danilevskio, tokios civilizacijos nėra, o egzistuoja tik dalinis civilizacijos, t.y. atskirų kultūrinių-istorinių tipų, vystymas. Ir užuot vartojęs sąvokas kultūra ir civilizacija, jis naujo termino kultūrinis tipas vartojimą remia cikliniu požiūriu.„Rusija ir Europa“ buvo pirmasis Rusijoje ir turbūt Europoje veikalas, skirtas lyginamosioms civilizacijos studijoms, jame buvo labai aiškiai išdėstyta Rusijos, slaviškos civilizacijos vieta ir ateitis, jei vakarų civilizacija žlugtų. Tad šiame veikale jaučiamos ir panslavistinės idėjos, o tai labai ryškiai atskleidžia „cargrado“ aiškinimas, kur Maskva įsivaizduojama kaip Trečioji Roma. Todėl į šį veikalą reikėtų žiūrėti kritiškai, bet nepaisant panslavistinių idėjų buvo sukurta kultūrinių-istorinių tipų teorija. Kultūrinių-istorinių tipų koncepcijoje jaučiamas ir biologijos įtaka, nes pats N.Danilevskis buvo profesionalus biologas. Anot jo, kiekvienas organizmas išgyvena gimimą, aukščiausią išsivystymą, laipsnišką žlugimą ir visišką smukimą; istorija šneka tą patį ir apie tautas: jos gimsta, pasiekia skirtingo laipsnio išsivystimo lygį, sensta, nyksta, miršta.Istoriją jis suskirsto į senovės, vidurinę ir naujausius tarpsnius, kuriuos turėjo kiekviena tauta. Bet šis skirstymas yra labai stambus, o valstybės ir tautos turi ir daugiau tarpsnių. O žmogaus amžiaus tarpsniai ir kiek jų bus išskirta priklauso nuo istoriko. Istorinio judėjimo formas (senovinė, vidurinė, nauja) galima atskirti tik viduje vieno kultūrinio-istorinio tipo. Ir jei tas kultūrinis-istorinis tipas priklauso praeičiai, tai galime tiksliai nusakyti jo vystimąsi (vaikystė, jaunystė, brandos amžius ir t.t.). N.Danilevskis išskiria tokius kultūrinius-istorinius tipus arba pirmykštes civilizacijas:1. Egiptiečių2. Kinų3. Asirijos –Babilono-finikiečių – haliečių arba senovės semitų4. Indijos5. Iraniečių6. Žydų7. Graikų8. Romėnų9. Naują semitų arba arabų10. Germanų-romanų arba europietiškąTik šiuos istorinius tipus sudarančios tautos buvo teigiami žmonijos istorijos veikėjai. Jų patirtimi naudojasi kiti tipai ir civilizacijos.Kultūrinių-istorinių tipų vystimosi įstatymai:1. Kultūriniai-istoriniai tipai sudaromi kalbos grupių atžvilgiu2. Kad kultūriniai-istoriniai tipai arba civilizacijos atsirastų ir vystytųsi, reikia, kad juos sudarančios tautos naudotųsi politine nepriklausomybe.3. Vieno kultūrinio-istorinio tipo ar civilizacijos nepersiduoda kito tipo tautoms. Kiekvienas tipas ją kuria pats daugiau ar mažiau įtakojamas prieš jį buvusių ar šiuolaikinių civilizacijų.4. Civilizacija, būdinga kiekvienam kultūriniam-istoriniam tipui, tik tada pasiekia pilnumo, įvairovės ir turtingumo, kai jį sudarantys įvairūs etnografiniai elementai, naudodamiesi nepriklausomybe ir nebūdami praryti politinės visumos, sudaro federaciją arba politinę valstybių sistemą.5. Kultūrinių-istorinių tipų vystimasis vis daugiau panašėja į daugiamečius augalus, kurių augimo periodas būna pratęstas neribotam laikui, bet žydėjimo ir vaisingumo periodas besąlygiškai trumpas ir visiems laikams pribaigia jų gyvybines jėgas.

O.Spengleris – kultūros – organiniai organizmai.Vokiečių mokslininkas O.Spengleris tikriausiai pratęsė N.Danilevskio koncepciją, tačiau tai susilaukė daug kritikos ir manoma, kad jiems abiems įtakos turėjo H.Rikerto sukurta teorija. Savo veikale „Vakarų saulėlydis“ mokslininkas kritikuoja senąjį istorijos skirstymą į senovės, viduramžius ir naujausią, jis rašo, kad tai yra beprasmė schema, kuri negali įvertinti daugelį pasaulio tautų i neleidžia pažinti visos istorijos. Šis planas nurodo pradžią ir galą, kur jo visai neįmanoma nurodyti. Šią schemą O.Spengleris vadina Ptolomėjiška istorijos sistema. O naują šioje knygoje vystomą schemą jis vadina Koperniškąja sistema. Šioje sistemoje antikinis pasaulis ir V.Europa neužima privilegijuotos vietos lyginant su Indija, Babilonu, Kinija, Egiptu, Arabų pasauliu, Majų kultūraŽmonija neturi jokios idėjos ar plano, kurio neturi taip pat ir koks nors drugelių ar gėlių tipas. Žmonija yra tuščias garsas ir todėl ji sukuria daug kultūrų, istorinių formų. Šios formos būna glaudžiai susijusios su gyvenimu. Kiekviena iš jų duoda savo formą, medžiagos žmonijai, o taip pat kiekviena iš jų turi savo idėją, aistras, gyvenimą, valią, jausmus ir savo mirtį. Egzistuoja klestinčios ir senstančios kultūros, tautos, kalbos, dievai, vietovės, taip pat būna seni ąžuolai, gėlės, bet nėra senstančios žmonijos. Kiekviena kultūra turi ribotą galimybių skaičių: ji atsiranda, bręsta, vysta ir niekada nebeatsigauna. Tos kultūros yra gyvi organizmai, nes auga visai be tikslo kaip gėlės laukuose. Pasaulinėje istorijoje jis mato amžiną kritimą ir griovimą, stebuklingą atsiradimą ir žuvimą organinių formų. Tad ši schema yra pasenusi ir šiuolaikinei sampratai netinka.

Kas yra civilizacija kaip kažkokios kultūros pabaiga ir išėjimas? Iš tikrųjų kiekviena kultūra turi savo civilizaciją. Ji yra neišvengiamas kultūros likimas. Civilizacija yra kraštutinių išorinių ir dirbtinų būklių savikaina, kuriai gabūs žmonės pasiekia paskutinę vystimosi stadiją. Civilizacija yra pabaiga. Ji seka po kultūros kaip mirtis po gyvenimo. Ji yra negrįžtamas galas, prie jos ateina visos kultūros. Perėjimas nuo kultūros prie civilizacijos antikiniame pasaulyje prasideda IVa., o Vakaruose – XIXa. Nuo tada didieji dvasiniai reikalai priiminėjami ne „visos visuomenės“, kaip Reformacijos epochoje, kai didelį vaidmenį vaidino net pats mažiausias kaimelis, kuriame vyko dalis istorijos. Anot O.Spenglerio, pačios pagrindinės civilizacijos sąvokos yra pasaulinis miestas ir provincija, nes mieste vyksta beveik visas pagrindinis gyvenimas, o provincijoje vyrauja kūrybiškumas, kuris atspindi kultūros stadiją, o ji būna tol, kol ta visuomenė sukuria kažką naujo tol, kol ji kūrybiška. Kultūra yra organizmas, o jos istorija yra biografija ir taip pat ji yra pirminis fenomenas visos praėjusios ir būsimos visuotinės istorijos. Pirminiame fenomene yra reiškinys, kuriame atsiskleidžia gimimo idėja ir ji gimsta tik tada, kai, anot O.Spenglerio, nutrūksta pirmykštės žmonijos kūdikio miegas ir prabunda, išsilaisvina didžioji dvasia, o miršta tada, kai yra išnaudojamos visos jos galimybės, tačiau tai negalutinė jos stadija, nes ji tampa civilizacija ir taip ji egzistuoja dar šimtmečius.

A.Toynbee – iššūkio ir atsako teorija. A.Toynbis (1931-1975m.) yra vienas iš didžiausio šimtmečio civilizacijų istorijos veikalo „Istorijos tyrinėjimai“ autorius. Tai vienas iš didesnių ir daugiausiai diskusijų susilaukęs po Hegelio ir Markso veikalų kūrinys istorijos filosofijos srityje. A.Toynbiui tyrimo objektas buvo visuomenės ir civilizacijos.Jo pagrindinis kriterijus išskiriant civilizacijas yra religinis ir remdamasis šiuo kriterijumi jis išskiria 21 civilizaciją: Egipto, Ando, Kinijos, Mino, Šumerų, Hajų, Sirijos, Indijos, Hetitų, Heleninę, Vakarų, Pravoslavišką, Tolimųjų Rytų, Irano, Arabų, Induistinę, Meksikietišką, Jukatano, Babilono. A.Toynbio pagrindinis tikslas buvo atskleisti „lyginamosios analizės“ pagalba civilizacijų genezės procesą, augimą, lūžį ir nykimą, universalių valstybių atsiradimą ir žlugimą, pasaulio bažnyčių, herojinių epochų augimą ir žlugimą, civilizacijų ryšius laike ir erdvėje. Civilizaciją jis vadina tyrinėjimo lauku. Savo 12-oje knygos tomų jis bando rasti vieningą koncepciją, kuri padėtų įprasminti atskiras civilizacijas ir tuo pačiu kad tai leistų atlikti kelių civilizacijų analizę. Tuo gali pasitarnauti A.Toynbio iškelta iššūkio ir atsako teorija. Civilizacijų genezė ir raida yra dviejų priešingų pradų susidūrimas. A.Toynbis nagrinėdamas mitus tokius pradus juose įžvelgė, tai, pvz., Jono knygoje – Dievo ir Šėtono susidūrimas (ing – pasyvus, yong – aktyvus). Su tuo susiduria visuomenė, kuriai iškyla labai daug problemų ir taip ji patiria daug iššūkių. Išorinio faktoriaus funkcija yra ta, kad vidinį kultūrinį impulsą paversti pastoviu stimulu, kuris galėtų realizuoti potencialiai galimas kultūrines variacijas. Tais faktoriais gali būti klimatinės geografinės sąlygos (Nilo slėnis – Egipto civ.).Iššūkio ir atsako teorija dar gali būti suprantama kaip kūrybingų mažumų koncepcija, kuri ir sudaro beveik visą šios teorijos pagrindą. Ši teorija leidžia atskleisti keturias sociadinamikos pakopas: civilizacijų genezę, augimą, lūžį ir dezintegraciją. Iš pradžių visuomenei iššūkį meta gamtinė aplinka, migracijos procesas, kuris nulemia susidūrimą su kita visuomene, arba ji sukuria mokslą, techniką, kultūrą, plėtodama technologinį procesą ir virsta civilizacija, o jei nepajėgia duoti tokio atsako, lieka pirmykštėje stadijoje. Atsaką gali duoti kūrybingosios mažumos, jiems yra suteikta ši galimybė, ko negali padaryti kiti, turi atlikti jie. Ir ji taip pat yra atsakinga už civilizacijos žlugimą.Jos taip pat yra susijusios su nekūrybine dauguma, ir kūrybinės mažumos misija yra tą daugumą padaryti kūrybiška, o tai galima padaryti mimezės (pamėgdžiojimo) pagalba. Tačiau kūrybinė asmenybė arba mažuma ilgai nebūna kūrybiška, ji taip pat gali pasitraukti, todėl A.Toynbis šneka apie išėjimo ir sugrįžimo teoriją.Pasibaigus kūrybingumui lūžio ir dezintegracijos pakopose tai pakeičiama politine jėga: atsiranda visuotinės valstybės. Užguitos masės ieško naujos ideologijos, taip atsiranda visuotinė bažnyčia, o paskutinį smūgį smogia išorinis proletariatas, kuris vėl iš naujo duoda stimulą kurti naują civilizaciją.

A.Kreoberis – realybės ir vertybių kultūros.Amerikiečių kultūros antropologas Alfredas Kreoberis (1876-1960m.), kaip ir O.Spengleris, buvo įsitraukęs į civilizacijų tyrinėjimą. Jį domino ne visa civilizacija, o jos keturi elementai. Pasak jo, visos kultūros sudarytos iš tų pačių sudėtinių elementų, kuriuos jis pavadino „grynomis sistemomis“. Tokios „grynos sistemos“ yra kalba, menai, religija, mokslas, etika ir t.t. Šie elementai gali būti skirtingi skirtingose kultūrose, o civilizacijose jie yra priklausomi vienas nuo kito ir atskiros civilizacijos gali būti suprastos kaip kompleksinės sistemos.Civilizacijų tyrinėjimus pradėjo rusų slavofilas N.Danilevskis, o labiausiai išplėtojo O.Spengleris ir A.Toynbis; P.Sorokinas ir jis pats pradėjo nuo trijų empirinių prielaidų:1. Tarp civilizacijų būta didelių kultūros medžiagos perdavimų ar difuzijų.2. Nepaisant to, istorinis didžiųjų civilizacijų ypatingumas tiek kultūros, tiek visuomenės atžvilgiu yra aiškus.3. Civilizaciją formuojantis kultūros ypatingumas remiasi objektyviai besireiškiančia subjektyvių vertybių sistema.O vertybių sistemą sukuria tam tikros visuomenės, kurios iš dalies remiasi savo kultūrinėmis galimybėmis ir iš dalies kitų visuomenių kultūros medžiaga. Terminai civilizacija ir kultūra šiuolaikinėje antropologijoje vartojami kaip sinonimai ir, jei jie skiriasi, tai tik tiek, kad civilizacija tinka didžiosioms kultūroms, o kultūra tinka visoms visuomenėms: tiek didelėms, tiek mažoms, tiek atsilikusioms, tiek išsivysčiusioms.Kad šis skirstymas nesimaišytų A.Kreoberis siūlo civilizaciją vadinti realybės kultūra, o kultūrą – vertybių kultūra, nes tai atitinka šių terminų sudedamąsias dalis. Realybės kultūrai jis priskiria mokslą ir technologijas, o vertybių kultūrai – religiją, meną, filosofiją. Mokslas kuria tikrovę ir bando tai pritaikyti tikrovėje. Religija, filosofija, menai yra nutolę nuo tikrovės, tačiau šiandieniniame gyvenime juos pradeda sieti technologija, bet kitu atveju tai vis tiek skiria realybės ir vertybių kultūras. A.Kreoberis savo koncepcijoje išskiria ir socialinę kultūrą, kuri atspindi visuomeniškumą, o tai yra masė, kuri gali būti nelabai akumuliatyvi ir kūrybiška. Šioje teorijoje kaip ir daugelyje galime įžvelgti cikliškumą, nes daugelis kultūrinio augimo elementai turi cikliškas struktūras, kurios gali būti panaudotos nustatant tempą, krizę, tęstinumą ir kultūrinio išsivystymo lygį.A.Kreonberis išsiskyrė savo koncepcija nuo kitų to meto antropologų, kurie daugiau rėmėsi induktyvine logika (samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie bendresnių), o jis buvo daugiau pozytivistu.

P.Sorokinas – civilizacija – materialinės kultūros saugykla. P.Sorokinas (1889-1973m.) – amerikiečių sociologas, kuris savo veikale „Socialinė ir kultūrinė dinamika“ bando atskleisti kultūros sampratą ir jos raidą, krizes. Šis jo veikalas pasirodė XXa. 4-ajame dešimt. Dabartinė vakarų kultūra yra tarp dviejų epochų: jausmingosios kultūros, kuri yra vakarykštė, ir ideacinės kultūros, kuri bus dar tik kuriama. Šiandieninėje Vakarų visuomenėje padaugėjo įvairiausių stichinių nelaimų. Anot P.Sorokino, krizė paliečia visas visuomenės gyvenimo sritis ir taip pat kultūrą. Ir tai yra meno ir mokslo krizė, filosofijos, religijos, teisės, ir moralės, gyvenimo būdo ir įpročių. Tai – socialinių, politinių, ekonominių organizacijų, įtraukiant netgi vedybų ir šeimos formas, krizė. Ir ši krizė jau vyksta 4 šimtmečius. Kultūrą jis įsivaizduoja kaip sistemą, visumą, kurios visos sudedamosios dalys yra persmelktos vieno pagrindinio principo ir išreiškia vieną ir tą pačią vertybę. Todėl tiek mokslas, tiek menas ir kitos kultūros sudedamosios dalys turi išreikšti jos pagrindinį tikslą ir vertybę. Vertybė yra kultūros pagrindas, todėl tokios kultūros sudedamosios dalys priklauso viena nuo kitos ir nors vienai pasikeitus kinta ir kitos. Viduramžių kultūros pavyzdys, kur viskas remiasi Dievo principu ir tuo pačiu tikėjimu. Čia visas gyvenimas ir kultūra buvo persmelkti tikėjimo ir šią kultūrą jis pavadina idealine, nes ši kultūros sistema buvo labai unifikuota, pagrįsta Dievo išaukštinimu, kaip vienintelės realybės ir vertybės kultūros (Graikija VIII-VIa.). Viduramžių kultūrą sugriovė šios ideacinės kultūros sistemos žlugimas ir jis prasidėjo XIIa., kai atsirado naujas principas, kuris pasireiškė tuo, kad jos objektyvi realybė ir prasmė yra jausminga. Tik tai, ką mes jaučiame savo jutimo organais, turi prasmę. Susidūrus šiems dviems principams buvo sukurtas naujas principas (XIII-XIVa.), kuris buvo toks: objektyvi realybė šiek tiek virš jausminė ir dalinai jausminė, ji apima ir virš jausminį, ir virš racionalų, ir racionalų, ir sensorinį aspektus, sudarant iš šios įvairenybės visumą. Kultūrinė sistema, kuri tai įkūnija, vadinama idealistine (Graikija V-IVa.). Ir tik XVIa. Naujas principas tapo dominuojančiu kultūroje ir kasdieniniame gyvenime. Taip atsirado mūsų šiuolaikinė kultūra – sensorinė, empirinė, pasaulietinė ir ji yra vadinama jausmingąja (sensorine). Ji remiasi nauju principu, kad jos objektyvi dabartis ir prasmė yra sensorinės. Tai pasireiškia visuose kultūros komponentuose. Mūsų kultūros pagrindinis principas yra pasaulietinis ir utilitarinis, o ankstesnės kultūros principas buvo pusiau anapusinis ir šiapusinis. Visi šie kultūros tipai yra: ideacinis, idealistinis ir jausmingasis (Egipto, Babilono, Graikijos, Romos ir kt. kultūros). O.Spenglerį kritikuoja už kultūros stadijas, anot P.Sorokino, kultūros stadijų pagal biologinį aspektą negalima nustatyti ir visiškai yra neaišku, kas yra kultūros mirtis, nes tie mokslininkai to visai neaiškina. Kultūra nemiršta, o išgyvena tik pereinamąjį laikotarpį, po kurio vėl tęsiasi normalus gyvenimas. P.Sorokinas civilizaciją įsivaizduoja kaip istorines analitines visumas, kaip materialinės kultūros muziejaus saugyklą, kurioje viskas išstatyta be jokios sistemos.

Civilizacijos pasikeitimo mechanizmai

Šiuos etapus galima rasti visose civilizacijose; industrinėje civilizacijoje – pirmasis pakilimas XIXa.pr. (pirmosios industrinės permainos); antras – XIXa.pab. – XXa.pr.; vėliau du pasauliniai karai – pasaulinė krizė; XXa. 5-6 ajame dešimt. – pakilimas; 7-9-ajame dešimt. – krizės, kurios parodė, kad pradeda formuotis nauja civilizacija (postindustrinė).

Pereinamojo laikotarpio etapai (keičiantis civilizacijoms):1. Latentinis (paslėptasis) – kritimas, senėjimas, senosios visuomenės efektyvumo kritimas, naujosios civilizacijos užuomazgų gimimas.2. Nesėkmių (netvarkos) – karai, revoliucijos, žlungančios civilizacijos pagrindų griovimas, didėja chaosas, naujosios civilizacijos elementų atsiradimas ir atranka, nuo šio periodo paprastai skaičiuojamas pereinamasis periodas.3. Potvaninė situacija – pusiausvyra tarp senosios ir naujosios visuomenės jėgų, depresija, naujosios civilizacijos pagrindų formavimasis, lyderių iškilimas4. Baigiamasis – žlungančios civilizacijos elementų sugriovimas ir išstūmimas, naujo epicentro ir visuomenė paplitimas.

II Tema. Pirmųjų civilizacijų periodizacija.Priešistorė: paleolitas, mezolitas. Neolitinė civilizacija. Bronzos civilizacija. Heleninė civilizacija. Pirmosios civilizacijos Japonijos ir Amerikos teritorijose.

Čarlzas Robertas Darvinas (1809-1882m.) „Evoliucijos teorijoje“ teigė, kad žmogus kilo iš žmogbeždžionės (hominidai – žmoginiai primatai). Prieš 5-8 mln. metų žmogbeždžionės atsiskyrė nuo beždžionių, pradėjo evoliucionuoti.Žmoniškosios civilizacijos pradžia laikoma nuo neolito, mezolitas laikomas pereinamuoju laikotarpiu. 1. Susiformuoja pirmoji civilizacijos struktūros pakopa; perdirbami gamtos produktai, nutrūksta ryšys su gamta.2. Susiformavo technologinė bazė, pagrįsta bendruomeniniu darbo pasidalijimu.3. Atsirado bendruomeninė nuosavybė (žemė), asmeninė darbo įrankių nuosavybė, mainų užuomazgos, lokalinių rinkų užuomazgos.4. Vystėsi socialinė diferenciacija (ekonominiu pagrindu), susiformavo bendruomenės ir šeimos, užsiiminėjančios žemdirbyste, gyvulininkyste; pradėjo išsiskirti audėjai, odos gamintojai, puodžiai ir kt.5. Pradėjo vystytis penktoji civilizacijos pakopa, tačiau ji vystėsi tik iki tam tikro lygio.Pasaulinės civilizacijos pasikeitimas tuo pačiu išreiškia ir epicentrų pasikeitimus. Pirmosios trys civilizacijos proceso epicentras buvo Viduržemio jūros, Artimieji ir Tolimieji Rytai, Indostanas (Egiptas, Mesopotamija, Graikija, Roma, Indija, Kinija). Kitos trys civilizacijos charakterizuojamos epicentro pasislinkimu iš Rytų į Vakarus, į Europą, o po to į Š. Ameriką.

Priešistorė

Žmogaus kilmės teorijų yra labai daug. Vieni laikosi įsikibę kurio nors vieno biologinio reiškinio arba biologiniams reiškiniams aiškinti taikomų idėjų, mechaniškai ir metafizikai aiškina bendrai viso žmogaus kūno fizinių savybių atsiradimą bei raidą (endokrininė antropogenezės hipotezė skiria didelį dėmesį vidinėms sekrecijos liaukoms). Kiti pripažįsta iš aukščiau duotą kryptį, tikslingumą žmogaus vystimuisi.Dar kiti mokslininkai linkę žmones kildinti iš skirtingų terciaro pabaigoje egzistavusių antropoidų. Tai polifilinė arba poligeninė teorija (įvairios žmonių rasės yra kilusios iš skirtingų antropoidų, paplitusių keliose žemės rutulio vietose). Protėvių linija, vedanti į žmones, atsiskyrė nuo linijos, vedančios į mūsų artimiausius nežmogiškus giminaičius šimpanzes, prieš 5-8 mln. metų. Pirmoji grandis. Vieni pirmųjų hominidų buvo australopitekai (australopitekai – išankstinių primatų, gyvenusių kvartero pradžioje Afrikoje, Australijoje, grupė). Jų liekanų buvo rasta P.Afrikoje 1924m. Kalahario dykumoje. Kaukolė turėjo žmogaus ir beždžionės bruožų. Ją gerai ištyrinėjus buvo prieita prie išvados, kad šis padaras vaikščiojo dviem galūnėmis ir Dart´as pasiūlė jį pavadinti australopiteku. Vėliau po ilgų ginčų 1936m. ir 1938m. taip pat P.Afrikoje buvo rasta daugiau antropoidų liekanų, ir jie galų gale buvo pavadinti bendru Afrikos australopiteko vardu. Australopitekas yra iš antropoidų panašiausias į žmogų, jo dantų struktūra panaši į žmogaus dantų struktūrą. Jie yra tankiai suaugę, iltiniai dantys yra trumpi ir neišsikišę kaip dabartinių beždžionių, smegenų tūris 500 cm³. Vaikščiojo dviem kojom ir beveik stačia eisena.Tačiau jų liekanų buvo rasta ir Palestinoje prie Jordano upės, taip pat Javos saloje. Australopitekai gyveno maždaug nuo 10 ar kelių mln.metų iki kelių šimtų tūkst. metų prieš mus.Afrikos australopitekų vaidmenį antropogenezei gali aiškiau nušviesti 1959-1963m. anglų paleontologo Luiso Likio (Leakey) radiniai, kuriuos jis aptiko Oldavajo kalnų tarpeklyje (Tanganikoje, netoli Kilimandžaro kalno, šiuolaikinėje Tanzanijoje). Čia buvo rasta australopitekinių individų griaučių liekanų. Kartu buvo rasta kvarcinių nuoskalų ir apvalainukų.Antroji grandis. 1960m. tame pačiame sluoksnyje, kur buvo rastas zindžantropas, Likis rado dar labiau išlavėjusios būtybės griaučių liekanų (kaušo, apatinio žandikaulio fragmentų, dantų, plaštakos, pėdų kaulų) ir ikišiolinės kultūros įrankių. Šios būtybės smegenų tūris 675-680 cm³. Likis jį pavadino prezidžantropu, nes chronologiškai jo liekanos buvo ankstesnės už zindžantropo. 1963m. ten pat jis vėl rado septynių prezindžontropų liekanas ir pakeitė savo nuomonę dėl to, kam priklausė apvalainukai. Ir jį pavadino homo habilis (homo habilis – sumanusis žmogus, pitekantropo protėvis) – tai lankstus, nagingas žmogus, kurio pėda buvo panaši labai į žmogaus, t.y. ji buvo tinkama vaikščioti, ir jis gyveno prieš 2 mln. metų.Trečioji grandis. Olandų gydytojas ir anatomas E.Diudua Javoje, Bengavano upės slėnyje 1891-1892m. surado kaukolės viršutinę dalį, tris dantis ir šlaunikaulį. Jis nusprendė, kad šių liekanų amžius siekia 500 tūkst. metų, o gal ir daugiau. Šią būtybę jis pavadino pitekantropu – homo erectus (tiesiai stovįs arba stačias).Vėliau toje pačioje vietoje buvo rasta daugiau homo erectus liekanų. Mokslininkai mano, kad tai yra seniausias besiformuojantis žmogus, jo liekanų buvo rasta ir Kinijoje, Europoje, Afrikoje.Kitas laimėjimas buvo sinantropų liekanų radimas 1927m. Čžoukoudiano kaime, netoli Pekino, buvo rasti trys žmogaus dantys. Anglų antropologas B.Siekas nustatė, kad dantys priklausė iškastiniam hominidui, kurį jis pavadino sinanthropus pekinensis, pekino ciniškuoju žmogumi. Pačioje Europoje žmogėjančių būtybių liekanų yra surasta tik Mauerio kaime netoli Heidelbergo, Nekaro upės slėnyje. Čia buvo rastas apatinis žandikaulis su visais dantimis. Surastos liekanos buvo pavadintos homo heidelbergensis, t.y. Heidelbergo žmogus.Ketvirtoji grandis. Neandertalio žmogus gyveno daugiausia vidurio paleolito laikais. Chronologiškai tai truko maždaug nuo 300-250 tūkst. metų iki 50-40 tūkst. metų prieš mus. Neandertalio žmogaus arba neardentaliečio pavadinimas yra kilęs iš Vokietijos vietovės Neandertalio kaimo netoli Diuseldorfo. Neandertalio slėnio urve 1856m. I.F.Fulrotas rado žmogaus galūnių kaulų ir kaukolės viršų. Jas ištyrus buvo padarytos išvados, kad šios liekanos priklauso savito tipo žmogui, kurį pavadino homo neanderthalensis (neandertalietis – iškastinis žmogus (paleontropas), gyvenęs pleistoceno epochoje, homo sapiens porūšis homo sapiens neanderthalensis, tapęs šalutine žmogaus vystimosi atšaka. Liekanos, rastos XIXa. vid. išsiskiria aukštu ūgiu (170cm). Ypač daug neandertalio liekanų buvo rasta XXa., bet ne tik Europoje, bet ir Afrikoje, Azijoje, įvairiose Senojo Pasaulio vietovėse, kurios viena nuo kitos gana toli nutolusios. Tai antropologai skirsto juos į 4 grupes:1. V.Europos – smegenų tūris – 1300 cm³.2. Vadinamieji „klasikiniai“ neandertaliečiai, smegenų tūris 1300-1700 cm³, rasti Europoje.3. Pietiniai (P.Azijos bei Afrikos).4. Priešakinės Azijos paleontropai, vadinami dar „progresyviais“, būdingiausių jų liekanų surasta Karmelo kalnų urvuose, Palestinoje.Penktoji grandis. Buvo sukurtos dvi teorijos – poligeninė ir monogeninė. Poligeninės teorijos šalininkai tvirtina, kad žmonijos rasės kilo iš skirtingų antropoidų. Monogeninė teorija visą žmoniją laiko kilus iš vienos rūšies iškastinių antropoidų. Nepaisant daugybės morfologinių įrodymų, kad žmonių rasės yra labai artimos vienos kitoms. Ši teorija pabrėžia tai, kad jos priklauso ir vienai žmogaus rūšiai (homo sapiens). Pirmieji neoantropai gyveno jau vėlyvojo paleolito laikais maždaug prieš 60-12 tūkst. metų iki mūsų. Jų formavimosi laikotarpis truko apytikriai nuo 100 iki 50 tūkst. metų.Neoantropas dabartinio tipo žmogumi vadinamas todėl, kad jo fizinė struktūra beveik niekuo nesiskiria nuo mūsų laikų žmogaus kūno struktūros. Homo sapiens ypatybė – labai išlavėjusios, daug tobulesnės struktūros smegenys kaktos, smilkinio ir viršugalvio srityje. Kromanjonietis (pgl. Kro-Manjono urvo Prancūzijoje, kur rastos pirmosios iškastinės liekanos, pavadinimą) – vėlyvojo paleolito žmonės, tiesioginiai dabartinių žmonių protėviai. Liekanų buvo rasta nemažai, Europoje daugiau kaip 30 vietų, pagrindiniai radiniai rasti XIXa. 8-ajame dešimt. Prancūzijoje. Jis buvo labiausiai panašus į žmogų. Kaukolės kaulai buvo tokie patys kaip ir žmogaus, kūno sandara taip pat kaip žmogaus. Kro-Manjono urve buvo rasti penkių aukštaūgių žmonių griaučiai, taip pat šalia jų buvo rasta įrankių vėlyvojo paleolito.Vėlyvojo paleolito žmonių įrankiai daug įvairesni, tuomet klestėjo medžioklė. Sudėtingėja įrankių apdirbimas, mokėjo šlifuoti akmenį, bet tik minkštą.

Akmens amžiaus periodizacija.

Žmogaus raidos epochos amžius yra priimta skirstyti pagal medžiagas, iš kurių buvo pasigaminama patvariausių įrankių bei ginklų, t.y. į akmens, žalvario ir geležies amžius. Akmens amžių skirstome į senąjį arba paleolitą, vidurinį arba mezolitą ir naująjį arba neolitą.

PaleolitasPaleolitas truko 2 mln. metų ir pasibaigė prieš dešimt ar keliolika tūkst. metų. Senasis akmens amžius arba paleolitas yra skirstomas į ankstyvąjį, vidurinį, vėlyvąjį. Paleolito akmens įrankiai primityviai apdoroti daužymu, tašymu, skėlimu, nešlifuoti. Šalia jų, be abejonės, buvo vartojami ir mediniai įrankiai (lazdos, buožės), taip pat ir patogesni smūgiui bei dūrimui kaulai, ragai. Iš pradžių kaulai vartojami neapdoroti arba labai mažai apdoroti; tik paleolito pabaigoje jie, kaip ir ragai, apdorojami jau žymiai geriau. Paleolito žmonės vertėsi rankiojimu ir medžiokle; žemės nedirbo, gyvulių neaugino, tik kai kur į pačią paleolito pabaigą pradėjo žvejoti.Ankstyvajame paleolite akmuo apdorojamas apdaužymo, primityviausio „tašymo“ būdu, t.y. beveik kaip pasitaiko; viduriniam paleolitui būdingas sąmoningas skelčių iš akmens galo atskėlimas; vėlyvajam paleolitui – jau tam tikrų dydžių ir formų skelčių atskėlimas ir tam tikras jų apdorojimas, vadinamas retušavimu.Paleolito žmonės gyveno grupėmis. Iš pradžių tos grupės buvo kaimenės arba ordos, vėliau giminės ir gentys. Kaimenės gyveno pastovioje vietoje, tačiau tas pastovumas galėjo būti ir kelias savaites ir kelis mėnesius. Jų gyvenimas priklausė nuo gamtos sąlygų. Gyvenant kaimenėmis atsirado poreikis susikalbėti, taip atsirado kalbos užuomazgos. Iš pradžių ji nebuvo garsinė, ji buvo persipynusi su gestais, mimika.

MezolitasMezolito laikotarpiu klimatas Europoje labai sušvelnėjo, pašiltėjo ir vienu metu jis pasidarė net šiltesnis už mūsų laikų klimatą. Mezolitas prasidėjo maždaug nuo 3-5 tūkst. pr.Kr. Mezolitiniai dirbiniai: apvalūs arba pusiau apvalūs ir kampuoti gremžtukai, į peiliuko geležtę panašios skeltelės; pagaminti iš titnago, prasideda apdoroti smulkūs titnago gabalėliai – mikrolitai. Ankstyvajame mezolite žmogus dar plačiai naudojo kaulą ir ragą. Būdingiausi šios rūšies dirbiniai buvo plokšti žeberklai, gana grubiai pagaminti iš tauriojo elnio rago. Žeberklai buvo naudojami ne tik žvejyboje, bet ir medžioklėje. Randama strėlių antgalių tiek titnaginių, tiek kaulinių. Antgalio forma labai panaši i gluosnio lapą. Paplinta mikrolitiniai dirbiniai, ilgainiui buvo pradėta nedideles, net smulkias titnago skilteles įtvirtinti į kotus, rankenas, žeberklus ir kt. Nes mezolito žmogui svarbu turėti lengvus patogius, be to toli siekiančius įrankius bei ginklus. Išrado lanką mažai iečiai, t.y. strėlei svaidyti, nes reikėjo medžioti ir smulkesnius gyvūnus. Mezolite prasidėjo tikra kirvio era. Mezolito kirviai bei sklintai dar nešlifuoti, bet jau daug geriau apdoroti retušavimu.

Vis labiau įsigali individuali medžioklė. Medžiotojai turėjo būti gudresni už auką. Daug kur vyravo medžioklė, tačiau plito ir besivystanti žvejyba., išrandami vien tik žvejybai pritaikyti žeberklai. Vyravo ir rankiojimas (moliuskai, šaknys, vaisiai, grūdai). Grūdų rankiojimas sudarė sąlygas atsirasti žemdirbystei. Su rankiojimo išplitimu sietina pintinių ir kitų indų gamybos pradžia. Šie indai tiko ne tik surinktoms gėrybėms saugoti, bet ir galimas dalykas – maistui išsivirti. Rankiojimas, indų ir gamyba buvo moters darbas. Rankiodama laukinius grūdus ir atsitiktinai pribarstydama jų būstinėse, neolito laikais ji išrado žemdirbystę. Yra duomenų, kad kai kurie mezolito žmonės jau ėmė jaukinti vilkus-šunis. Mezolito žmogus šuns mėsą vartojo maistui, įrodymų pakanka, nes šuns kaulų rasta daugelyje Europos ir Azijos mezolitinių stovyklų. Nėra įrodymų, kad mezolito laikais šuo būtų jau išmokytas padėti žmogui medžiojant, greičiausiai tai pavyko tik neolite.Mezolito žmogus ėmė gyventi nedidelėse laikinose sezoninio pobūdžio būstinėse. Gelbėdamasis nuo šalto oro įsikurdavo patogesniuose urvuose arba šiaip užuovėjose. Stovyklavietės įkuriamos prie upių, ežerų, jūrų, įlankų ar kur kitur, kur tik buvo patogu medžioti, žvejoti, rankioti. Mezolito žmogus buvo klajoklis-medžiotojas, rankiotojas. Visuomeninė santvarka liko tokia pat, kaip ir paleolito gale – motininė giminė, moters padėtis tebebuvo tvirta, nebuvo dar pažeminta. Santuoka motininėje giminėje buvo arba dislokalinė, susituokusieji negyveno drauge, arba matrilokalinė, kai vyras įsikurdavo žmonos giminėje ir ten jo kaip ateivio teisės bus mažesnės negu vietinių vyrų, santuoka buvo labai lengvai nutraukiama. Mezolito laikais vaikų kilmė tebebuvo siejama tik su motina. Motinos vaidmuo buvo pagarbesnis negu vyro ir ji buvo giminės centre (matriarchatas). Darbai buvo pasidalijami pagal lytį ir amžių.

NeolitasNeolito žmogus nuo medžioklės, žvejybos ir rankiojimo pereina į žemdirbystę ir gyvulių auginimą. Neolitas trunka nuo 5 tūkst.pr.Kr. iki 2 tūkst.pr.Kr. Buvo pradėti naudoti moliniai indai, prasidėjo puodininkystė, žiesti indus žmogus išmoko vėliau panaudodamas žiedžiamąjį ratą. Indų gamyba prasidėjo tik 4 tūkst.pr.Kr. Iki tol gamino rankomis, lipdė. Manoma, kad puodininkystės išradėja buvo moteris, ir šis verslas buvo įmanomas tik sėsliems žemdirbiams. Atsiranda verpimas ir audimas – tekstilės pradžia. Visam neolitui buvo būdingi vadinamieji makrolitainiai įrankiai – kirviai, kirstukai, kirtikliai, skaptai, kaltai. Įrankius gamino ne tik iš titnago, granito, bet ir iš mineralų, kaulų, ragų, medžio. Išmoko akmenį šlifuoti, galąsti, gręžti, pjauti.Neolito žmogus augino gyvulius, sėjo grūdus, dirbdamas nedidelius žemės sklypelius, vis dėlto pagrindinis maisto šaltinis dar ilgai išliko medžioklė ir žvejyba.Europoje 3 tūkst.pr.Kr. pradėjo naudoti metalą – varį. Grupinę santuoką pakeičia porinė santuoka, tačiau ji galėjo greitai būti nutraukta. Darbo pasidalijimas buvo ne tik lyties ir amžiaus pagrindu, bet atskiromis bendruomenėmis (vienos vertėsi žemdirbyste, kitos – gyvulininkyste). Atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei tobulėjo įrankiai, kuriems reikėjo tam tikrų įgūdžių, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Atsirado amatai (apdirbinėjo odą, siūdino drabužius iš medžiagos ir odos). Žemdirbystės atsiradimas sąlygojo sėslų gyvenimą, susiformavo teritorinė bendruomenė, iš kurių vėliau formavosi miestai. Neolitiniai miestai randami Artimuosiuose Rytuose, Azijoje. Taip atsirado poreikis statyti pastatus.Sezonų sekimas, derliaus apsaugojimas, klimato nusakymas, kovos su kitomis bendruomenėmis, kurios buvo žemesnio išsivystymo lygio, – pagimdo vadų, žynių, karių sluoksnių formavimąsi.Pokyčiai įvyksta ekonominiuose santykiuose, buvo bendruomeninė nuosavybė ir lygus pasiskirstymas. Formuojasi pirmosios mainų užuomazgos tarp bendruomenių. Pradėjo gaminti produkto likutį. Susisluoksniavimas vyksta bendruomenės viduje, bet valstybės ir teisės dar nebuvo. Savininkams atsirado poreikis turto gynybos mechanizmo kūrimui. Išaugo aplinkinio pasaulio pažinimas. Padėti pagrindai kai kuriems mokslams – astronomijai, aritmetikai, biologijai, medicinai, agronomijai. Pirmaisiais tikėjimais rūpinosi burtininkai ir žyniai. Neolito menas – tapyba, apeiginė muzika ir šokiai, kurie atskleidžia susikurtus mitus. Tobulėjo religiniai tikėjimai, kurie kūrė ir palaikė daugelį normų ir tabu, moralę ir pirminę religiją buvo labai sunku atskirti.Neolitinę civilizaciją galima suskirstyti į kelius etapus:1. Ankstyvasis neolitas 7-6 tūkst.pr.Kr. – epicentras Priešakinė Azija, Artimieji Rytai.2. Vidurinis neolitas 5-4 tūkst.pr.Kr. – epicentras Nilo slėniai, Indo, Eufrato, Janzos, Centrinėje, Šiaurinėje, Rytinėje Europoje.

Bronzos civilizacijaŠiame amžiuje atsirado privati nuosavybė, pinigai, klasės, valstybės. Bendruomeninė nuosavybė – mažos bendruomenės, kurios visi nariai buvo aprūpinami reikiamais produktais. Tačiau ši nuosavybė pradėjo kelti problemų, nenorėjo po lygiai dalintis produktais. Todėl darbo efektyvumą ir norą dirbti padidino privati nuosavybė, kuri buvo perduodama kitiems šeimos nariams (pagal vyro liniją). Bendruomenės ir genties vadai, kurių rankose buvo geriausios žemės, gyvuliai liko jų rankose. Pradeda formuotis socialinės klasės iš genčių vadų, žynių, karinių vadų. Kita iš bendruomenės išsiskyrė smulkūs savininkai – žemdirbiai, gyvulininkai, amatininkai, kuriems priklausė dalis turto, anksčiau priklausiusi jiems asmeniniam naudojimui. Jie turėjo mokėti mokesčius ir duokles, teikdavo žmones ir ginklus kariuomenei. Vėliau šie žmonės dažnai tapdavo skolininkais, o po to tapdavo ir vergais. Šiai civilizacijai būdinga vergovė. Kitas bronzos civilizacijos bruožas – hierarchiniai nuosavybės santykiai, kurių piramidės viršūnėje buvo valdovas (faraonas, caras), kuris dalinosi valdžia su žyniais.Atsiranda vertės daiktai (pirmiausia kriauklelės, įvairūs akmenėliai, vėliau taurieji metalai – auksas, sidabras), kurie cirkuliavo kaip piniginiai vienetai ir buvo kaupiami. Pradėjo vystytis pastovi rinka tarp atskirų valstybių (prekybiniai ryšiai). Atsiranda pirmosios profesijos – žemdirbiai, aludariai, piemenys, žvejai, paukštininkai, daržininkai, sodininkai, kepėjai ir t.t.Pradeda formuotis valdymo organas – valstybė, remdamasi įteisintomis teisės normomis, atliko vidaus reguliavimo funkcijas (tvarkė vidaus gyvenimą) ir rūpinosi išorės gynyba ir puolimais. Valstybė rūpinosi irigacinių sistemų statyba, piramidžių, bažnyčių statyba, pinigų cirkuliacijos reguliavimu ir jų gamyba.Buvo sukurtas stiprių miestų tinklas. Civilizacijos epicentrai yra Egiptas, Šumerai, Mesopotamija, Indija, Hetitų karalystė, Kinija, Kreta-Mikėnai. Tačiau bronzos civilizacija išplinta visuose žemynuose.

III Tema. Pirmųjų civilizacijų žmogus.Homo sapiens gabumų atsiskleidimas ir šeimos vystimasis. Žmogaus poreikių, žinių ir gabumų augimas. Žmogaus veiklos interesų ir motyvų dinamika.

Žmogaus gabumų atsiskleidimas ir šeimos vystimasis.

Kokie pokyčiai vyko žmoguje per šiuos (biosocialinėje būtybėje) pirmųjų civilizacijų metu?Smegenų apimtis ir masė vargu ar radikaliai pasikeitė, tačiau sudėtingesnė tapo jo struktūra:1. Daugėjo veiklos rūšių – keitėsi smegenų struktūra, didėjo smegenų apkrovimas reikėjo apdirbti vis daugiau informacijos.2. Įvairėja žmogaus mityba – daugiau valgė baltymų, mikroelementų ir vitaminų, kurie aktyvino smegenų veiklą.Pagrindinė priežastis buvo ta, kad atsiranda signalų sistema, kuri padeda geriau suprasti aplinkinį pasaulį – žodžiai, vėliau rašto simboliai. Tai palengvino informacijos perdavimą iš kartos į kartą – tai skatino kairiojo pusrutulio veiklos didėjimą (antikinio filosofo, politiko, poeto buvo didesnis intelektualinis potencialas, nei paleolito žmogaus). Taip pat sustiprėjo ir protinių sugebėjimų diferenciacija, intelektualinis potencialas, ypač tai matoma antikinėje civilizacijoje.Kūnas ir fiziniai duomenys mažai pasikeitė tūkstantmečiui bėgant. Ūgis žmonių buvo žemesnis negu šiuolaikinio, o išorė praktiškai nesiskiria. Jau šiame periode išryškėjo rasiniai skirtumai, susiformavo 3 didelės rasės: negroidų-astralinė (ekvatoriaus), europoidinė (europiečių-azijietiška) ir mongoloidų (azijietiška-amerikietiška), tarp kurių yra ir maišyti tipai (hibridai). Tie skirtumai užkoduoti genetiškai, veikiant išorinėms sąlygoms.Žmogaus evoliucija ir tobulėjimas realizavosi šeimoje. Šeimos biologinė funkcija – šeimos pratęsimas. Tuometinė šeima jungė tris kartas: aktyviai veikiančius (suaugusius), ateinančius (vaikus), išeinančius (senukus). Jie sudarė vieną grandį pirmųjų visuomenių. Vyravo didelis mirtingumas nuo įvairiausių ligų, bado (mirdavo visos šeimos, bendruomenės), karuose su kitomis bendruomenėmis, stichinių nelaimių metu.Vidutinis amžius buvo 25-35 m., o kartų pasikeitimas kas 15-20 m. Bronzinėje ir Antikinėje civilizacijose daugeliui gyventojų (vergams) buvo neleidžiama kurti šeimų, jų gyvenimas buvo trumpesnis, tai irgi atsiliepė gyventojų skaičiui.Gyventojų tankumas nebuvo didelis, tik upių pakrantėse gyventa tankiau, bet šis procesas vyko lėtai. Iki naujos eros pradžios Žemėje gyveno 160 mln. gyventojų. Tačiau pradėjus irti senosioms civilizacijoms žmonių skaičius pradėjo mažėti. Rajonuose, kur gyventojų tankumas buvo didelis, pasireiškė ekologinės pasekmės, žmogaus veiklos (žemės nualinimas, miškų iškirtimas, laukinių gyvūnų naikinimas). Šeimos vaidmuo išaugo atsiradus žemdirbystei ir šeimos galva tapo vyras. Turtas pradėtas dalinti ir paveldėti šeimoje (sūnus iš tėvo). Šeima eina vyro linija – patriarchalinė šeima, pagrįsta privačia nuosavybe. Bronzos ir antikinėje civilizacijose išaugo turtinė šeimų diferenciacija, socialinė šeimos funkcija. Šeima buvo pagrindinė grandis perduodant socialinį genotipą. Stiprėjant visuomenės diferenciacijai, kastų, klasių formavimasis, susisluoksniavimas įsitvirtino šeimos pagalba ir buvo perduodami socialiniai skirtumai.

Žmogaus poreikių augimas. Pagrindinės tendencijos žmogaus poreikių vystimesi

Žmogaus poreikius galima suskirstyti į 4 grupes:1. Biologiniai – jėgų atstatymas ir darbingumas; maistas, miegas, poilsis, drabužiai, avalynė ir t.t.2. Ekonominiai – iššaukti poreikio vykdyti įvairią veiklą (dirbti), įdiegti gamybos priemones ir sukurti produktą, jį realizuoti, kaupti turtus ir juos perduoti kitoms kartoms.3. Socialiniai – šeimyniniai-gimininiai, etnosocialiniai, socialiniai-grupiniai, bendražmogiškieji.4. Dvasiniai – intelektualinio potencialo vystimasis visuomenėje, noras pažinti aplinkinį pasaulį ir patį save. Estetiniai poreikiai – šviestis, gauti daugiau ir pildyti savo žinias, puoselėti santykius su kitais bendruomenės nariais; ideologiniai ir religiniai poreikiai, kurie nusako gyvenimo prasmę ir tikslą daugeliui visuomenės narių.Žmogaus poreikių ratas išaugo, tapo įvairesnis sudėtingėjant gyvenimui, pasikeitė pagrindinių poreikių tipų santykis su visuomeninio darbo proporcijomis. Mezolite ir neolite buvo prioritetas suteikiamas biologiniams poreikiams. Kitiems poreikiams nebuvo intereso. Bronzos civilizacijoje plečiasi ratas ekonominių, socialinių ir dvasinių poreikių. Antikos civilizacijoje būtent jie tapo prioritetais ir vaidino nemažą vaidmenį (didelės šventyklos, rūmai, laidojimo pastatai, skulptūra) Egipte, Babilone, Asirijoje, Kinijoje ir kt. Susiformavo atskirų gyventojų grupių poreikiai (poreikių diferenciacija). Bronzos civilizacijoje prasidėjus visuomenės susisluoksniavimui poreikiai skyrėsi. Sustiprėjo teritorinė poreikių diferenciacija (skirtingų šeimų), kartu su poreikiais augo ir jų patenkinimas (vystėsi veikla).

Žmogaus žinių ir įgūdžių progresas

Reikėjo pažinti pasaulį, gamtą, išmanyti įrankių gaminimo technologiją, namų statybą, ugnies uždegimą ir jos išlaikymą, maisto gaminimą. Tačiau žmogaus žinių ir įgūdžių šuolis įvyko neolito laikais. Žmonės išmoko atrinkti naudingus produktus, apdirbti dirvą, sėti, nuimti derlių, jį perdirbti, žinojo laiką sėjai, naudojosi arklu, kauptuku, drėkinimo sistema.

Ekonominė ir socialinė diferenciacija visuomenėje išplėtė žvilgsnį į pasaulį, reikalavo žinių ir profesionalumo, įgūdžių naujose sferose ir veiklos tipuose, kurių anksčiau nebuvo. Augo darbo produktyvumas, įgūdžiai greitai plėtėsi per karus, imperijų kūrimą. Tai skatino intelekto ir profesionalumo progresą (plečiant teritorijas).

Žmogaus interesų ir motyvų (veiklos) dinamika

Pirmaisiais visuomenės vystimosi ir formavimosi etapais pagrindiniu žmogaus veiklos motyvu buvo kova už būvį, išgyvenimas sunkiose ir besikeičiančiose sąlygose, giminės pratęsimas, kažką kurti, tobulėti, kad išlaikytų savo gyvenamą vietą. Su visuomenės susisluoksniavimu formavosi nauji tikslai ir motyvai (ekonominio pobūdžio, prievarta, gynyba).Atsiranda kitas interesas – kurti estetinį grožį, kuris amatams liko ilgalaikiu tikslu.

IV Tema. Pirmųjų civilizacijų techninis progresas.Darbo įrankių ir medžiagų evoliucija. Energetiniai civilizacijų ištekliai. Ekologinės krizės.

Darbo įrankiai ir medžiagų evoliucija.

Neolitinėje civilizacijoje techninis progresas buvo ilgas vystimosi periodas, taip pat ilgai vystėsi gamybos priemonės. Tobulėjant žmogui apdirbimo įrankių perversmas įvyko paleolito laikais. Didžiausi pokyčiai įvyko neolito civilizacijoje atsiradus žemdirbystei, gyvulininkystei, statybai, amatams, karui. Tai galima būtų pavadinti neolitiniu technologiniu gamybos būdu, kurio pagrindai buvo padėti mezolite. Akmuo ir įrankiai iš jo buvo apdirbami naujais būdais – šlifavo, poliravo, gręžė, skėlė, gamino keramikinius indus iš degto molio. Tačiau pagrindinė tendencija yra ta, kad vyksta darbo įrankių specializacija, kuri buvo susijusi su darbo pasidalijimu. Formavosi specifiniai darbo įrankių komplektai žemdirbystei (kastuvai, medinis arklas, pjautuvai, keraminiai indai laikyti derliui, kad apsaugotų nuo graužikų ir drėgmės), gyvulininkystei, įvairiems amatams, statybai. Kartu su obsidianu, kaulu, ragu buvo naudojami sunkiau apdirbami akmenys (nefritas). Vystantis neolito techniniam lygiui išskiriamos kelios kultūros:1. Natufininė k. (Palestinoje 7-6 tūkst.pr.Kr.)2. Badaristinė k. (Nilo slėnyje 6-5 tūkst.pr.Kr.)3. Žemdirbystės k. (senovės Persepolio (P.Iranas) rajone, Krial-Šakir, Kala-Jarmo (Š.Iranas), Tol-Chassuna ir Tol-Hlafa (priešakinė Azija 5 tūkst.vid.pr.Kr.)4. Linijinės-virvelinės keramikos k. (Karpatuose ir Priešdunojuje 5-4 tūkst.pr.Kr.)Kitas etapas prasidėjo pereinamajame laikotarpyje ir bronzos civilizacijoje. Svarbiausias pasiekimas tas, kad darbo įrankiai, ginklai buities daiktai buvo pradėti gaminti iš metalo – vario, aukso, bronzos. Tai buvo didelis šuolis gamybinių jėgų vystimesi, darbo efektyvumo padidinime. Metalinių įrankių atsiradimas paskatino medžio apdirbimą (amatų atsiradimą). Buvo sukurtos pirmosios mašinos, vandens ratas. Metalo naudojimas žemdirbystėje leido užsiimti ir irigacine žemdirbyste, pirmiausia didelių upių slėniuose – žemutiniame Nile ir Eufrate (4 tūkst.pr.Kr.), Indo (3 tūkst.pr.Kr.).Buvo pradėta gaminti aukso papuošalai, kasti rūdą, lydyti (kalvystė), statyti irkluojamas valtis, o vėliau – burinius laivus, statyti rūmus, šventyklų skulptūras ir kapavietes. Susidarė galimybė sistematikai gaminti pridedamąjį produktą. Akmeninių įrankių mažėjo. Antikinėje civilizacijoje buvo pradėta naudoti geležis ir po to plienas. Nuo 1 tūkst.pr.Kr. jos buvo plačiai naudojamos daugelyje valstybių. Tai skatino įdirbti neįdirbamas žemes, tobulinti gyvulininkystę. Kultūros centrai praranda savo svarbą ir įsikuria prie upių slėnių, tačiau savo palikimą perdavė kitoms kultūroms. Stambių pasiekimų būta jūros laivybos vystimesi, nes ji buvo pigesnė negu sausumos transportas ir tai leido plėsti prekybą, kolonizuoti naujus gerus rajonus. Epicentrai persikėlė į Š.Viduržemio jūros regioną ir P.Europą.

Energetiniai civilizacijų ištekliai

Neolito laikais energijos šaltinis buvo žmogaus jėga. Tai buvo universalus energetinis resursas. Vyravo darbo kooperacija, kuri buvo produktyvesnė už vieno žmogaus jėgą. Paleolito laikais žmogus išrado būdą uždegti ugnį (trynimo būdu) – tai buvo pirmoji energetinė revoliucija, nes tai buvo pasiekimas, kuris leido ne tik gamintis maistą, bet ir ją panaudoti technologiniame procese. Padėtis pradėjo keistis, kai žmogus pradėjo prijaukinti laukinius gyvulius ir juos naudoti pervežant krovinius ir žmones. Tai buvo antrasis energetinis perversmas, kuris leido papildyti ir dalinai pakeisti žmogaus jėgą. Tarpupyje jau nuo 3 tūkst.pr.Kr. plūgą, vežimus tempė asilai ir jaučiai. Vėliau žemdirbystėje, karo reikaluose, transportui pradėjo naudoti arklius, o kituose regionuose šiems darbams buvo naudojami kupranugariai ir prijaukinti drambliai. Geležies amžiaus išradimai leido pradėti naudoti vėjo ir vandens jėgą. Bronzos amžiuje jūroje naudojami burinės valtys ir laivai. Atsiradus geležiai – vandens ratas ir malūnas, kuris naudojosi krentančio vandens jėga, tačiau tai jau trečiojo energetinio perversmo pradžia.

Ekologinės krizės.

Neolito civilizacijoje žmogus išmoko gauti pagrindines priemones gyvenimui, išmoko perdirbti produktus, taip paskatino elgtis mezolito pabaigoje prasidėjusi ekologinė krizė, kurios pasekmės galėjo būti badas. Šios krizės priežastys atsirado ne tik natūraliai (greitas ledynų pasitraukimas į šiaurę, kartu su jais ir stambių gyvūnų, mamutų, šiaurinių elnių, bizonų pasitraukimas), bet ir žmogaus sukeltos priežastys (išmedžiojami stambūs gyvūnai).Antroji ekologinė krizė neolito pab. – padidėjęs gyventojų skaičius, menkas prasimaitinimas iš lydiminės žemdirbystės ir primityvios gyvulininkystės. Išeitis iš šios krizės buvo irigacinių sistemų formavimas didelių upių slėniuose (Nilo, Eufrato, Tigro, Indo, Chuanke). Kur persikėlė pirmųjų civilizacijų centrai 4-3 tūkst.pr.Kr. Tačiau greitai vėl iškilo grėsmė kitos ekologinės krizės – sumažėjo derlingumas sėjamų žemių, buvo sunku pramaitinti gyventojus derlinguose upių slėniuose. Tai padėjo įveikti pradėjus apdirbti naujas žemes, naudoti geležies įrankius. Agronomijos ir gyvulininkystės pasiekimai Graikijoje ir Romoje buvo įspūdingi. Tačiau ir čia 1 tūkst.vid.pr.Kr. vystimosi potencialas buvo sumažėjęs. Pirmiausia derlingos žemės nugyventos ir vėl iškėlė ekologinę krizę, kuri buvo nugalėta vėliau.

V Tema. Pirmųjų civilizacijų ekonominė ir socialinė-politinė visuomenės struktūra.Pirmųjų civilizacijų ūkio struktūra ir jos dinamika. Socialinė diferenciacija. Valstybės, teisės atsiradimas ir evoliucija.

Socialinė diferenciacija.

Socialinė stratifikacija – socialinė nelygybė. Visuomenėje visais laikais vyko diferenciacija, kurią lemia biosocialinis skirtumas, lyties, amžiaus, rasės, kalbos ir kt. antropologiniai skirtumai. Daug įtakos socialinei stratifikacijai turi ekonominiai skirtumai. Atsiradus privačiai nuosavybei dar labiau didėja ekonominiai skirtumai. Bronzos civilizacijoje formuojasi socialinės klasės. Darbo pasidalijimas – viena iš priežasčių socialinėje stratifikacijoje. Indijoje atsiranda kastos. Kastų sistema išliko iki šių dienų. Socialinė stratifikacija priklausė nuo socialinių sluoksnių interesų.Bronzos amžiuje atsirado produktas, skirtas valstybės reikalams: valstybės aparato ir kariuomenės išlaikymui; intelektualus produktas: žynių stebėjimai, papirusai, architektūros, skulptūros kūriniai; rinkos paslaugos: pirkliai, pardavėjai. Šeimos ūkis išliko pats stambiausias, nors jo efektyvumas krito. Antikinėje civilizacijoje didesnė pelno dalis už pridėtinį produktą buvo išleidžiama menui, intelektualiniam elitui ir viršutinių sluoksnių išlaikymui

Valstybės, teisės atsiradimas ir evoliucija.

Bronzos civilizacijoje atsirado valstybė ir teisė. Neolito laikais visuomeninė organizacija vyko bendruomenėje, o vėliau genties savivalda sprendė klausimus kolektyviai (šeimos galvos), seniūnai, remdamiesi tradicijomis. Visuomenės diferenciacija – pagrindinė priežastis formuojantis visuomenei. Valstybės aparatą sudaro:1. Aukščiausia valdžia: faraonas, caras, imperatorius ir t.t., ji remiasi grupėmis artimų žmonių, kurie buvo atsakingi už tam tikras veiklos sritis (ministras, viziris, vietininkas, mokesčių rinkėjas ir t.t.).2. Teisinė valdžia: teisėjai, policininkai, kalėjimo darbuotojai.3. Karinė valdžia: karo vadai, kariniai būriai, kurie vykdė išorės funkcijas (gynyba nuo užpuolikų, kitų kraštų puolimai), vidaus funkcijas (sukilimų numalšinimas).Valstybės ir teisės atsiradimas buvo didžiulis žingsnis į priekį visuomenės gyvenime. Jų funkcijos buvo gana įvairios ir plačios. Gyventojų skaičių didėjimas ir socialinės stratifikacijos didėjimas, socialinių santykių sudėtingėjimas darė tai, kad reikėjo šiuos santykius sutvarkyti, panaikinti nesusipratimus ir stiprinti teises. Reikėjo apginti savo turtą nuo kaimynų (visų sluoksnių atstovams). Pirmoji valstybės ir teisės atsiradimo priežastis yra ekonominė, poreikis apginti privačią nuosavybę ir reguliuoti jos paskirstymą. Valstybė ėmė organizuoti kai kuriuos viešuosius darbus – irigacinių sistemų palaikymą, rūmų, šventyklų, kapaviečių, vandentiekių statybą. Ir tai leido išplėsti valstybinę nuosavybę. Valstybės atsiradimą taip pat diktavo socialiniai faktoriai. Visuomeniniai procesai lėmė klasės sluoksnių atsiradimą ir t.t. Valstybė tapo aparatu, įtvirtinančiu sluoksnių privilegijas. Sustiprėjo išoriniai faktoriai – karai. Tam reikėjo išlaikyti kariuomenę ir tai garantavo valstybė. Valstybė tapo teisinių normų kūrimo ir jų vykdymo užtikrinimo iniciatore. Jau 3-2 tūkst.pr.Kr. žinomi bandymai kodifikuoti teisės normas (Mesopotamija XXIVa.pr.Kr., Šulgos įstatymai 2093-2046m.pr.Kr.), tai tipiška senovės Rytų despotiška valstybė, griežta tvarka, reglamentuotas bažnytinių ir valstybinių ūkių tvarkymas. Pilniausi yra Hamurabio įstatymai (Babilonas 1792-1750m.pr.Kr.), kuriuos sudarė keli skyriai:1. Teisingumo pagrindiniai principai.2. Valdovo nuosavybė.3. Šventyklų nuosavybė.4. Valdovo žmonių nuosavybė.5. Teismų nuosavybė.6. Operacijos su nekilnojamu turtu.7. Kūno sužalojimai.8. Operacijos su kilnojamu turtu ir nuoma.Teisinių normų viršūne tapo romėnų teisė, kuri apėmė visas turto ir visuomeninių santykių sritis (privati ir viešoji teisė).

Valdymo formos pirmųjų civilizacijų.

Valstybėse egzistavo įvairios politinio valdymo formos nuo rytietiškų despotijų iki demokratinių graikų polių ir unikalios Inkų imperijos. Valstybės valdyme galėjo dalyvauti tik vyrai, kiekvienas galėjo pareikšti savo nuomonę – tiesioginė demokratija. Atėnuose buvo sukurta demokratija Va.pr.Kr. (Periklis), susidarė pirmosios pasaulio imperijos. Buvo sukurta stambių imperijų (Romos imperija) valdymo sistema. Aleksandro Makedoniečio imperija buvo kuriama iš užkariautų žemių. Tačiau imperijos amžinai neišsilaiko: kyla nesutarimų, įvairūs nuosmukiai, silpna valdžia, karai. Kiekvienai provincijai vadovavo vietininkas ir prokuroras, kurie buvo pavaldūs imperatoriui. Ekonominį vieningumą užtikrino vieningas piniginis vienetas – sidabrinė sestercija, auksinis auresas (100 setercijų). Valstybės atsiradimas, turtinė ir socialinė diferenciacija paskatino atsiradimą politikos, kuri atspindėjo įvairių grupių, klasių interesus.Partijų šiuolaikine samprata nebuvo, tačiau vergovinės valstybės garsėjo perversmais, sukilimais, atskirų grupių kova už valdžią. Buvo partijos, kurios kovojo už vergų teises. Religija susijusi su ideologijomis, o politinėms partijoms reikėjo ideologijų. Vyko kovos tarp politinių grupių, kūrėsi rinkiminės sąjungos įvairiu pagrindu (Pompėjoje rasta rinkiminių šūkių, renkant vietinį magistratą). Įsitvirtina samprata piliečio, kuris yra susijęs su kitais piliečiais bendrais interesais, protėviais, tradicijomis. Vienok pilietybė buvo išrinktiesiems, teisių neturėjo vergai, apribotas teises turėjo atgavę laisvę, kolonai, užsieniečiai. Vergus galėjo parduoti, išlaisvinti iš vergovės, perleisti. Spartoje moterų teisės buvo pakankamai lygios su vyrais.

Teisių dinamika (žmogaus laisvės samprata).

1. Neolitinėje civilizacijoje bendruomenės nariai išsiskyrė lygiateisiškumu ir asmenine visų šeimos narių laisve, tačiau visi šeimos nariai priklausė nuo šeimos galvos, buvo vidaus taisyklės, įtvirtintos elgesio normos.2. Bronzos civilizacija – visuotinės nelaisvės metai; vergai neturėjo jokių teisių, visi kiti sluoksniai buvo priklausomi nuo faraono (valdovo), tarp žynių vyravo stipri hierarchija, laisvas tik valdovas, kuris priklausė nuo dievų valios.3. Antikinėje civilizacijoje buvo laisvi piliečiai (Atėnai), Romos piliečių teisės buvo reglamentuojamos įstatymų; laisvai mintis galėjo reikšti tik filosofai.VI Tema. Pirmųjų civilizacijų dvasinis gyvenimas.Mokslinis pažinimas. Kultūros ir meno pasiekimai. Švietimo sistemos formavimasis ir jos ypatumai. Ideologijos ir normų dinamika.

Mokslinis pažinimas.

Empirinis pagrindas daugelio gamtos ir technikos mokslų buvo padėtas neolitinėje civilizacijoje: sekė dangaus šviesas, Saulės ir Mėnulio ciklus, metų laikų pasikeitimus (buvo sudaryti pirmieji kalendoriai). Mokėsi skaičiuoti ir matuoti (matematikos užuomazgos). Stengėsi atskleisti vandens, ugnies savybes (fizikos, mechanikos, chemijos pagrindai). Stengėsi pažinti gyvus organizmus ir asmeninį organizmą (biologija, medicina). Formavosi technikos mokslų pagrindai – medžiagų pažinimas, statyba, žemės ūkis.Bronzos civilizacijoje pažinimas gilėjo ir darėsi tobulesnis. Statyba reikalavo tikslesnių skaičiavimų ir matavimų, todėl sparčiau vystėsi aritmetika, geometrija (piramidės). Pradėti lydyti metalai – varis ir bronza (metalurgijos pradžia). Karo tikslams reikėjo tobulinti mechanikos žinias. Taikomosios ekonomikos ir statistikos (valdovo ūkio administravimas), politologijos, geografijos, etnografijos, kalbotyros, rašto atsiradimas leido sustiprinti žinias, fiksuoti įvykius, rinkti istorinius faktus.Formuojant mokslą nemažą įnašą turėjo lokalinės Rytų civilizacijos, pirmiausia Kinija. Kinai pasižymėjo astronomija, medicina, technikos mokslais. Kinų mokslininkai mokėjo kalendoriuje suderinti Saulės ir Mėnulio ciklus, apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimo kelią, nusakyti Mėnulio ar Saulės užtemimus. Čžan Hen sukūrė 124m.pr.Kr. dangaus sferos modelį, o taip pat sukonstravo seismografą (Žemės drebėjimui stebėti). Kinų medicina garsėjo masažais ir akupunktūra, jie pirmieji pradėjo prideginėti žaizdas. Jie išrado popierių, kompasą, dantytą ratą, vandens malūną.Žymiausias Indijos mokslininkas Pamini parašo gramatiką Va.pr.Kr., kokios niekas neparašo iki XIXa. Sparčiai plečiasi matematikos mokslas, atlieka visus veiksmus: trupmenas, procentus, kelia kvadratu, kubu, traukia kvadratines šaknis. Indijoje sukuriama trigonometrija, jie pirmieji suprato, kad Žemė sukasi aplink savo ašį.

Švietimo sistemos formavimasis ir jos ypatumai.

Neolito civilizacijos švietimo sistema vyko šeimos rate (žinių perdavimas). Žinios susijusios su darbu, žmogui padėdavo įsijungti į visuomenę. Visi įsitraukimai, perėjimai žmogaus amžiaus tarpsniuose buvo lydimi ritualų. Žinias perduodavo iš kartos į kartą, šeimoje.Radikaliausios permainos vyko bronzos, antikinėj civilizacijose. Būtent fizinio darbo gamyboje žmogus perduodavo žinias. Švietimo įstaigos daug buvo kuriamos antikinėje civilizacijoje. Atsiranda žmonės, kurie perduoda žinias. Mokyklų kūrimas – žingsnis į priekį, tai darė įtaką techniniam progresui. Jau antikoje ruošiami profesionalūs skulptoriai, architektai. Sparčiau vystėsi raštingumas. Pirmosios mokyklos buvo jau Šumero civilizacijoje 3 tūkst.pr.Kr. Bronzos civilizacijoje buvo pradėtos kurti tam tikras mokyklas – gyvenimo namai, žinios primityvios, mokino gyvenimo. Antikinė civilizacija garsėjo garsiomis mokyklomis Atėnuose, kur kiekvienas galėjo reikšti savo mintis laisvai. Jas baigė garsūs filosofai, mokymai buvo labai demokratiški. Savas mokyklas turėjo Aristotelis, Sokratas, Platonas. Mokymai vykdavo dialogo būdu, jie stengėsi išmokyti jaunimą mąstyti (svarstymo menas), pažinti gamtą, aplinką. Platono mokykloje dėstoma matematika, astronomija, muzika ir diskusijos meno.Švietimo sistema egzistavo ir senovės Kinijoje, daugelį metų studijuojami hieroglifai, Konfucijaus filosofija. Baigę mokyklą jie gaudavo valdininkų vietas. Sukuriama pirmoji valstybinė švietimo sistema, kuri nebuvo tobula.Filosofiniai ir etiniai Konfucijaus mokymai (551-479m.pr.Kr.), „keliaujančių mokinių“ mokyklos, kurios periodiškai susitikdavo akademijoje Czisia – Ci sostinėje; Mo-Czi (479-438m.pr.Kr.) mokymai apie „visuotinę meilę“ ir ja paremtą idealią valstybę; daosizmo tuštybės ir chaoso išaukštinimas, matymas idealaus valdovo, kuris nemaišo natūraliai įvykių eigai. Vystėsi leistų arba įstatymininkų mokykla – Šan Jan skelbė, kad įstatymai yra privalomi visiems valdininkams, vienok valdovas virš įstatymų.Amerikoje iki tol, kol atkeliavo europiečiai, Inkų imperijoje buvo kuriamos dviejų upių mokyklos; vienoje buvo mokoma kalbos, istorijos, karinio valdymo meno, statybos; kitoje buvo mokomos moterys (pačios gražiausios merginos), buvo mokomos tarnauti Saulės Dievui, ruošiamos profesionalios žmonos, didžiausias dėmesys skiriamas muzikai, šokiui, menui.

Ideologijos ir normų dinamika.

Neatsiejamas dalykas – religija. Pačios pirmiausios ideologijos buvo religinio pagrindo. Buvo įvairiausių tabu. Žmogus aukodavo dievams. Kiekvienas tikėjimas turėjo savo ritualus. Pirmasis tikėjimas – animizmas. Didelį vaidmenį vaidino žyniai, normų formavimui jie turėjo mažai įtakos palyginti su filosofais ir teisininkais. Keliamos elgesio taisyklės. Bronzos ir Antikinėje civilizacijose žyniai, religiniai tarnautojai, valdovai pradeda įgauti sudievintą valdžią. Graikų religija, mitologija, buvo labai artima žmogui. Pradeda atsirasti pirmosios pasaulio religijos: krikščionybė.

VII Tema. Viduramžių, priešindustrinės ir industrinės civilizacijų periodizacija.Viduramžiai. Feodalizmo genezė. Priešindustrinė civilizacija. Industrinė civilizacija, jos klestėjimas ir žlugimas.

Feodalizmo genezė.

Bizantiškas feodalizmasVystėsi R.Romos imperijoje (395-1453m.). Ji sugebėjo išlaikyti pagrindinius ankstesnių civilizacijų elementus: stambius miestus (amatai, prekyba); vergvaldystę, suderintą su bendruomenine žemėvalda; išvystytą kultūrą, kurioje dominavo graikų kultūros elementai; stiprią valstybę su išvystyta romėnų teise. Šiuos elementus laikui bėgant keitė ir atrasdavo naujus, būdingus feodaliniams santykiams. Vergvaldystė stiprėjo (IX-Xa.), tačiau tai negalėjo sustabdyti feodalinių santykių vystimosi, kuris buvo grindžiamas valstybinės, feodalinės, smulkių valstiečių ir bendruomeninės nuosavybės derinimu, laipsniniu feodalinės duoklės ir priklausomų valstiečių įtvirtinimu. Miestuose kūrėsi korporacijos laisvų amatininkų, pirklių, jūreivių, laivų savininkų. Vystėsi miestų tinklas, tarp kurių pirmavo Konstantinopolis. Bizantijos perėjimas iš vienos ūkio formacijos į kitą buvo mažiausiai skausmingas su materialinių ir kultūrinių vertybių išsaugojimu. Ilgas vergovinių santykių išlikimas, konservatyvių elementų dominavimas sąlygojo lėtą progresą. Perėjimas į feodalinius santykius baigėsi tik XIa. Bizantija prarado lyderystę, susilpnėjo ir XVa.vid. žlugo.

Itališkas feodalizmasGriaunantis ir skausmingas, bet trumpesnis palyginti su bizantiškuoju. Barbarų antpuoliai Romos teritorijoje ir senosios kultūros ir ekonomikos perėjimas paskatino šių sričių smukimą, nes buvo atneštas primityvus būdas (daugelyje gyvenimo sričių). Tačiau barbarai įnešė daug naujovių. Užkariautojų aukštuomenė tampa žemvaldžiais, dalis karių – smulkiais žemvaldžiais, kurie palaipsniui prarasdavo laisvę. Amatininkai pradėjo atkurti prekybinius ryšius. Feodaliniai santykiai įsitvirtino IXa., tačiau nebuvo vieningos valstybės su stipriu centru. 781m. Italijoje išsiskyrė Karolio Didžiojo imperija kaip ypatinga karalystė, o 843m. tapo nepriklausoma valstybe. Tačiau P.Italija liko Bizantijos valdžioje, o vėliau – įvairių kultūrų susiliejimo centru.

Prancūziškas feodalizmasFeodaliniai santykiai vystėsi greičiausiai, genties vadai tapo feodalais, feodo savininkais, o laisvi bendruomenės nariai ir kariai, gavę žemes – priklausomais valstiečiais. Įsitvirtina stipri Frankų valstybė, kurioje VII-IXa. įsitvirtina stambus feodalinis ūkis.

Skandinaviškas-rusiškas feodalizmas Būdingas valstybėms, kurios nežinojo vergovės ir stambių miestų. Genties vadai ir karo vadai ir jų giminaičiai tapdavo žemvaldžiais-feodalais, o laisvi bendruomenės nariai – priklausomais valstiečiais (Skandinavija, Rusija, R.Pabaltijys, dalis germanų genčių). Šis feodalizmo tipas užbaigė feodalizmo formavimą Europoje.

Viduramžių civilizacija.

Viduramžių civilizacijos epicentras nuo IXa. yra Europos žemynas.Viduramžių civilizacijos pagrindiniai bruožai:1. Pasaulinių religijų viešpatavimo laikotarpis (krikščionybė, islamas, budizmas). Pirmą kartą ideologija (religiniu pavidalu) tapo dominuojančiu visuomenės faktoriumi. Jos įtaka istoriniams progresui buvo prieštaringas.2. Didelė asmeninė laisvė. Ekonominis valstiečių ir miesto amatininkų suinteresuotumas ja. Tačiau vyravo didelis susisluoksniavimas, daug feodalinių ir bažnytinių prievolių, duoklių, tai iššaukdavo daug valstiečių sukilimų. Amatininkų ir pirklių gyvenime vyravo reglamentacija (cechai ir gildijos). Daugelis miestų tampa laisvo mąstymo židiniais, architektūros, prekybos, mokslo centrais.3. Politinėje srityje vyrauja feodalinių monarchijų (karalysčių) kova. Politika glaudžiai yra susijusi su religija.4. Pradeda formuotis imperijos: Arabų kalifatas, Mongolų imp., Osmanų imp.5. Kuriasi prekybinės sąjungos: Liubeko, Hanzos, Venecijos., Genujos.6. Jokių didesnių techninių pasiekimų nėra. Technika vystosi iš lėto. Naudojamasi vėjo ir vandens energija – „malūnų revoliucija“. Anglijoje atsirado malūnai, kurie buvo naudojami lentpjūvėse, verpimui, popieriaus gamyboje, grūdų malimui. Pradėjo europiečiai naudoti paraką, pradedami gaminti laikrodžiai, atsiranda spalvotas stiklas, laivų vairas, jūrų kompasai.7. Gerėjo gyvenimo sąlygos, ypatingai miestiečių. Greitai augo gyventojų skaičius. Europoje 27 mln., o 700m. – 73 mln. gyventojų.

Priešindustrinė civilizacija.

XIVa. prasideda viduramžių civilizacijos krizė (epidemijos, badas, ekonomikos kritimas, mažėjo gyventojų skaičiu). XVa. prasideda Europos pakilimas, kuris vystosi tokiomis kryptimis: Italijoje (renesanso laikotarpis), Š.Europoje (Antverpenas), po to Anglijoje (Londone). XVIa. Pakilimas – visos sritys klesti, juda į priekį. Epicentrai: Italija, D.Britanija, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija. Šiose valstybėse pradeda formuotis naujos idėjos ir gyvenimas.Dvasinio gyvenimo pakilimas, pasireiškęs itališkojo Renesanso metu (XIV-XVIa.), buvo intelektualinė revoliucija. Paplinta humanistinė filosofija. Moksle taip pat prasideda revoliucija: astronomijos atradimai, inžinieriniai išradimai, medicina, literatūra (Dantė, Petraška, Erazmas, Servantesas), teatro menas, tapyba, skulptūra, architektūra (Leonardo da Vinci, Rafaelis, Ticianas, Mikelandželas ir kt.).Manufaktūroje paplinta darbo pasidalijimas, padidėjo šaunamųjų ginklų gamyba (patrankos, muškietai), laivyno progresas leido plėsti jūrų keliones. Ryškaus progreso nebuvo pastebima žemės ūkyje.Padidėja rinka, plečiasi finansų sistema (vekseliai), prasideda bankų ir biržų veikla. Ekonominė valdžia palaipsniui iš žemvaldžių, aristokratijos, bažnyčios perėjo prekybiniam finansiniam ir pramoniniam kapitalui. Kapitalistiniai santykiai skverbėsi į žemės ūkį, kuris vis labiau įsisukdavo į rinką. Plito samdomas darbas, tai pirmiausiai plito Olandijoje ir Anglijoje. Formavosi absoliutinės nacionalinės valstybės. Miestuose tvirtinosi pirkliai. Pradėjo stiprėti „trečiojo sluoksnio“ politinė įtaka.. Tačiau valstybiniu lygiu valdžia priklausė monarchui, aristokratijai ir bažnyčios hierarchijos viršūnėms, tik Anglijoje stiprėjo parlamentas, o Venecijoje išliko respublika.Tai buvo aštrių socialinių konfliktų periodas, tautiniai sukilimai, pilietiniai ir religiniai karai: Šimtametis (Anglija-Prancūzija 1397-1453m.) karas ir Trisdešimtmetis karas (1618-1648m.). Pirmosiomis kolonijinėmis imperinėmis valstybėmis tampa Ispanija ir Anglija.

Industrinė civilizacija.

Auga mechanizacija, automatizacija, pramonės koncentracija. Technologijos buvo vis glaudžiau susietos su gamyba, vystosi monopolijos. Šioje visuomenėje technologijoms suteikiamas prioritetas. Žmogus – mašinų kūrėjas, jos stato ir eksploatuoja, tačiau nuo jų vis labiau pradeda priklausyti žmogaus gyvenimas. Industrinei civilizacijai būdinga daug pokyčių. Atpinga drabužiai (gaminami iš pigių žaliavų: medvilnės), atkeliauja pigesni maisto produktai, atsiranda skalbyklos, susisteminamos ligos. Biologijos srityse atrandama ląstelės sudėtis. Teisės srityje pradedama rašyti prekybinė teisė. Pagrinde žmogus gyvena mieste, kur ir išsivysto miesto civilizacija XVII-XIXa. Anglai paskelbia, kad visi žmonės prieš įstatymus – lygūs. Vystosi teisinė valstybė. Atsiranda liberalizmas, konservatyvizmas, nacionalizmas, paplinta socialistinės idėjos. XIXa. – revoliucinis amžius industrinėje civilizacijoje. Europietis mąsto, kad jisai yra viso pasaulio centras.

Atsiranda nauji rašytojai, žanrai, išplinta istorinis romanas, atpinga pati knyga, kūrėjas praranda savo kūrybinę laisvę, atsiranda užsakomosios knygos, reklamos. Baigėsi humanizmo epocha, kultūra tampa detalizuota, pradeda formuotis masinė kultūra XXa.XIXa. daug kovojama dėl rinkimų teisės. Darbininkų sluoksniai susiję su ekonominėm problemom. Anglijoje sparčiai vystosi ekonomika, ji diktuoja kontinentinei Europai. Išsisprendžia vyrų bedarbių, grįžusių iš karo, problemos, pradedami tiesti geležinkeliai. XIXa.vid. anglai eksportuoja kapitalą į kitas Europos valstybes.Socialinėje srityje XIXa.pab. išleidžiami garantijų paketai (Bismarkas), socialiniai ir sveikatos draudimai. Šiuos paketus pirmoji išleidžia Vokietija.VIII Tema. Žmogus viduramžių, priešindustrinėje ir industrinėje civilizacijoje.Gyventojų skaitlingumo augimas. Žmogaus poreikių ir gabumų dinamika. Šeima.

Gyventojų skaitlingumo augimas.

Gyventojų skaičius augo labai sparčiai paskutiniais industrinės civilizacijos amžiais, kai pasiekė iki 6mlrd. Tai sąlygojo didelis progresas, mirtingumo sumažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas, didelis darbingumo augimas, gerėjo gyvenimo sąlygos. Tačiau šios tendencijos turėjo ir neigiamų bruožų:1. Tankiai gyvenamuosiuose rajonuose kildavo ekologinės krizės;2. Gyventojų skaičius sparčiai augo besivystančiose valstybėse (Kinija, Vietnamas).Šie skirtumai tarp valstybių ir jų gyventojų ypatingai pasidaro ryškūs XXa.pab. Pasaulio skirstymas į Šiaurę ir Pietus tampa daugelio konfliktų priežastimi. Industrinė civilizacija neišsprendė pragyvenimo lygio suvienodinimo pasaulyje.

Žmogaus poreikių ir gabumų dinamika.

Šiuo periodu (šiose civilizacijose) susiformuoja šiuolaikinis žmogus su įvairiais poreikiais, su įvairiapusiais sugebėjimais, reikalaujančiais žinių ir įgūdžių.Laisvą Graikijos poliaus pilietį ar Romos valstybės optimistą, kuris prioritetą suteikdavo grožiui, turėjo polinkį filosofuoti, keičia karingas, ribotas, žiaurus karalius su savo feodalais ir kariuomene. Jam puikiai sekasi kariauti ir grobti kitus kraštus. Priklausomas valstietis: nualintas prievolių ir mokesčių, pastovioje baimėje prieš dangiškas ir žemiškas bausmes. Vyrauja pesimizmo filosofija, atsisakymas žemiškų džiaugsmų vardan dangiškojo rojausŠiuolaikinio žmogaus vystimasis lėčiau vyko Rytuose – Bizantijoje, Indijoje, Kinijoje, Persijoje, Vid.Azijoje. Jis sustojo tada, kai šio regiono valstybės tapo kolonijinio pasaulio dalimi.Viduramžių žmogus praranda laisvę. Valstiečiai yra lygiateisiai tik bendruomenės ribose, bet asmeniškai priklausė feodalams, kurie patys buvo siuzereno vasalai, su savo būriu tarnavo karaliaus kariuomenėje, dvasiškai priklausė nuo bažnyčios.Religija tapo hierarchijos pagrindu, vykdė susidorojimus su kitatikiais. Priešindustrinės civilizacijos laikotarpiu – renesanso ir švietimo laikotarpiu – grįžimas prie laisvės. Piliečių lygiateisiškumo, asmenybės išaukštinimo, žmogaus dvasios kūrybiškumo užtikrinimas, atgimsta antikos idėjos mene, demokratija. Klesti miestai Venecija, Florencija, Genuja, Amsterdamas, Toledo ir kt. Miestas buvo dvasininkų, amatininkų, architektų, dailininkų, pirklių, bankininkų susitelkimo centrai. Laisvos minties centrais tapo universitetai. Tačiau šis asmeninės laisvė sugrįžimas nepraėjo be pasekmių. Feodalai bet kokia kaina siekė įtvirtinti savo valdžią, naikino besipriešinančius, pastoviai vedė karus, teismus. Bažnyčia ypatingai siekė įtvirtinti savo valdžią ekonomine ir politine prasme. Ir tai darė bausmėmis ir eretikų persekiojimu.Priešindustrinės civilizacijos pabaigoje Reformacijos ir Kontrreformacijos laikotarpiu vėl stiprėjo absoliutizmas ir kitatikių persekiojimai, nelaisvės augimas, valstiečių ir amatininkų priespauda, inkvizicijos siautėjimas. Feodalinė hierarchinė sistema buvo pasmerkta, nes prasidėjo revoliuciniai judėjimai Anglijoje, Prancūzijoje, Nepriklausomybės karas Š.Amerikoje. Jų esmė buvo pilietinių teisių gavimas (piliečių lygiateisiškumas), asmenybių prioritetai, lygių galimybių pasireiškimas. Asmenybės laisvė ir konkurencija tapo buržuazinių kovų simboliu. Tai buvo pradžia industrinės civilizacijos. Ji atvėrė kelią greitam mokslo, išsilavinimo vystimuisi, kuris pirmiausia buvo laisvas nuo religinių dogmų. Religija turėjo taikytis prie pasikeitusio visuomenės gyvenimo.XXa. Industrinės civilizacijos pabaigoje laisvės švytuoklė vėl pasisuko į nelaisvės pusę. Jo ekonomine prasme tapo žmogaus pavertimas dideliu sraigteliu industrinės mašinos, kuri pajungta monopolijų interesams, susijusiems su valstybine biurokratija. XXa.pr. ir vid. viešpatauja du režimai – fašizmas ir stalinizmas, visas geriausias intelektualinis personalas pajungtas militaristinei pramonei ir militaristiniams tikslams.Žmogaus poreikių dinamika keitėsi banguotai. Pereinamuoju laikotarpiu į viduramžių civilizaciją įvyko postūmis link biologinių ir materialinių poreikių. Antikinės kultūros sugriovimas paskatino grįžimą prie primityvių poreikių, nukreiptų pirmiausia į žmogaus išgyvenimą šeimoje, žemės bendruomenėje, mieste, kai reikėjo daug kovoti už išlikimą. Ūkio natūralizacija vedė prie sumažėjimo ekonominių poreikių, kurie buvo susiję su mainais, rinka: į pirmą vietą išėjo interesai, susiję su žemės nuosavybės realizacija ir feodalinės nuomos atsiradimu. Socialiniai-politiniai poreikiai apsiribojo siauromis bendruomenės sienomis, cechais, vasaline priklausomybe. Dvasiniai poreikiai įtakojami krikščionybės ir islamiško asketizmo. Vystantis ekonomikai XVIIIa. į pirmą vietą iškyla ekonominiai interesai. Socialiniai-politiniai interesai taip pat buvo pajungti ekonomikai. Dvasiniai poreikiai taip pat buvo susiję su ekonomika, tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė, ekonominis vystimasis išaugino poreikį vystyti mokslą, kultūrą, meną.

Šeima.

Didžioji šeima iš trijų kartų buvo paplitusi feodaliniame kaime ir cechų mieste. Daugiavaikės šeimos buvo būdingos aukštuomenei, kurioje kildavo konfliktai dalijantis turtą. Šeimos pagrindas buvo ekonominis (didelį vaidmenį vaidino politiniai, turtiniai apmąstymai). Santuoka ir šeima buvo laiminama bažnyčios.Asmeninės laisvės ir rinkos santykių plėtimasis daugeliu atvejų keitė šeimą, kuri vis labiau prarasdavo savo pozicijas ir išlaikė savo įtaką kaime. Šeima prarado savo ekonominę įtaką. Stipresni šeimyniniai ryšiai buvo Rytuose, kuriuos palaikė islamo tradicijos.

IX Tema. Techninis progresas viduramžių, priešindustrinėje ir industrinėje civilizacijose.Techniniai perversmai viduramžių ir priešindustrinėse civilizacijose. Pramoninė revoliucija ir technologiniai perversmai industrinėje visuomenėje.

Perėjimas į kitą civilizaciją (viduramžių) prasidėjo nuo regreso. Žlugus antikinei civilizacijai keitėsi įrankiai, jie prastėjo ir darėsi grubesni, su tuo buvo susijusi bendra padėtis Europoje. Perimdami patirtį iš graikų ir romėnų barbarai paprastai keisdavo įrankius savo poreikiams. Būtent todėl labai išlėto vystėsi techninis progresas. Šio atotrūkio neturėjo Bizantija ir Rytų valstybės, o būtent Š. ir R. Europoje antikinės patirties perėmimas pastūmėjo techninio progreso link. Techninė revoliucija prasidėjo Europoje XI-XIIa. būtent žemdirbystėje ir karinėje technikoje. Šiuo periodu baigėsi žemės apdirbimas kauptuku ir buvo pradėta ją įdirbti arklu (ariamoji žemdirbystė). Tai pat plačiai paplito trilaukė sistema. Pradėtos naudoti organinės trąšos, kurios leido išlaikyti žemės derlingumą. Feodaliniai karai vyko faktiškai nenutrūkstamai, atsirado arbaletai, kurie leido toliau ir stipriau skrieti strėlei į taikinį. Buvo naudojami stambūs riterių kalavijai, špagos, karo kirviai, peiliai. Kinų išrastas parakas Europoje leido išrasti šaunamąjį ginklą, kuris greitai tobulėjo. Tvirtovių apgultims buvo gaminami apgulčių ginklai katapultai, bizantiečiai naudojo „graikišką ugnį“. Parako užtaisai buvo naudojami tvirtovių vartų ir sienų sprogdinimui. Tai aišku paskatino statyti galingesnes tvirtoves ir pilis, pereinamuosius bokštus. Taip pat pasikeitė metalurgija, vario, geležies rūdos, akmens anglies kasyba vyko šachtose; gerėjo plieno, vario lydymo metodai, taip pat buvo pradėta išgauti metalo lydiniai, Damasko plienas. XIa. pradėtas naudoti kalvio suvirinimas, terminis apdirbimas, karštas kalimas, meninis kalimas, inkrustacija, varpų liejimas. Prekybos vystimasis ir tolimi karo žygiai paskatino pradėti gaminti priekabas, karietas aukštuomenei, kelių ir tiltų per upes statybą. Pradėti statyti buriniai laivai su keliais deniais, kurie buvo apginkluoti patrankomis. Šiuo periodu įvyksta perversmas energetikos srityje – pradėtas naudoti vandens ir vėjo malūnas, kurių konstrukcija buvo tobulinama ir naudojama taip pat ir kitose srityse. Europa ir būtent šiaurinė dalis buvo nusėta vėjo malūnų. Viduramžių techninio progreso viršūnė buvo mechaninių laikrodžių gamyba – nuo bokšto laikrodžių iki kišeninių. 1434m. Gutenbergas išrado spausdinimo mašiną. Amatų plėtimąsi paskatino cechų plitimas miestuose, kurie apjungė šeimynines amatininkų dirbtuves. Cechuose vyko darbo įrankių specializacija, technologijos ir gaminių standartizacija. Tačiau tvirta reglamentacija ir technologinis konservatyvumas privedė prie to, kad XVa. Jie pradėjo stabdyti techninį progresą ir užleisti vietą manufaktūroms, kuriose buvo naudojamas darbo pasidalijimas. Manufaktūros pradėjo masiškai formuotis XVIa. Greitai vystėsi vilnos, medvilnės, stiklo, porceliano manufaktūros, knygų spausdinimas (1500m. mokslininkams buvo žinomi 40 tūkst. leidinių). Taip pat tobulėjo šaunamieji ginklai, ypatingai šautuvų, pistoletų artilerija. Kuriami ginklų rūmai, arsenalai; formuojamas karinis jūrų laivynas, kuris buvo aprūpintas galingesne artilerija. Manufaktūros Europoje dominavo nuo XVIa. iki XVIIIa.pab. Tai buvo masinės gamybos ir kapitalistinių santykių formavimosi paati pradžia. Pramoninis pakilimas sąlygojo augimą miestų, kurie tapo manufaktūrų centrais. Pagerėja gyventojų aprūpinimas maisto produktais, išauga grūdų, žuvies, mėsos, vyno, alaus, cukraus vartojimas. Augo gyventojų skaičius.XVIIIa. 6 dešimt. techninis progresas sparčiai vyko pirmiausiai Anglijoje tekstilės pramonėje išradus verpimo mašiną, mechaninio audimo stakles. Tai leido atpigti verpalams ir audiniams. 1785-1850m. Anglijoje audinių gamyba išaugo 50,6 kartų. Audiniai sudarė 50 proc. viso to meto Anglijos eksporto. Amatininkai su tuo negalėjo konkuruoti. Audimo mašinos pareikalavo ir naujo energijos šaltinio, mašinos – variklio. 1784m. Džeimsas Wattas išrado garo mašiną, kuri galėjo varyti audimo mašinas vienodu greičiu. Ši mašina labai greitai buvo įdiegiama daugelyje įmonių. 1835m. jau didesnė dalis energijos buvo gaunama iš garo variklio. Mašinų atsiradimas taip pat keitė metalurgiją. Pradėtas naudoti koksas, lengviau buvo išgauti anglį, atsirado geležinkeliai ir laivininkystė (išrastas garvežys ir garlaivis). Anglijoje pradėjo kurtis mašinų gamyba, industrinė technologija įgavo savo bazę – įrengimus. Anglijoje mašinos buvo pradėtos naudoti ne tik gamyboje, bet ir žemės ūkyje.XIXa.vid. vyko postūmis technologijose. Greitai vystėsi garvežių, geležinkelių statyba, laivininkystė, kanalų, garlaivių statyba. Buvo išrastas telegrafas, elektros mašina, dujų variklis. Greitai vystėsi chemijos pramonė, tačiau čia nebuvo tokių radikalių permainų kaip XVIIIa.pr. Tai buvo tobulinimo laikotarpis ir išaugo mokslo reikšmė pramonėje ir gamyboje.Kiek daugiau permainų vyko XIXa.pab.-XXa.pr., ypatingai energetikos srityje – perėjimas nuo garų ir anglies prie elektros energijos ir skysto kuro. Paplinta masinės gamybos būdai, energiją įmanoma perduoti tolimais atstumais. Sparčiai vystosi ryšių priemonės, elektrą pradėta naudoti apšvietimui, atpigo naftos gavyba, perdirbimas, pervežimai. Atsiranda naujos transporto priemonės: automobiliai, lėktuvai. Elektrifikuota buvo gamyba ir buitis, žemės ūkyje atsiranda traktoriai.XXa. labai sparčiai pradėjo vystytis karinė pramonė, ypatingai karinė aviacija, sukurtas tankas, tobulėja karinis laivynas, atsiranda sprogstamosios medžiagos, naujos ginklų rūšys. Nuo XXa.vid. pradėta naudoti branduolinė energija, atsiranda kvantinė elektronika, lazerinės technologijos. Vystosi kibernetika, sukuriamos skaičiavimo mašinos. Žmogus pradeda užkariauti kosmosą, vystosi biotechnologijos, mikroelektronika, informatika.

X Tema. Viduramžių, priešindustrinės ir industrinės civilizacijų ekonomika.Ekonomikos struktūros dinamika. Ekonominės formacijos. Rinka: rinkos reguliavimo mechanizmai.

Tendencijos:1. Gamybos struktūroje sumažėjo produkcijos kiekis, skirtas asmeniniam naudojimai, daugėja rinkos paslaugų, valstybinio produkto (ekonomikos militarizacija, biurokratinio aparato didėjimas, valstybės nuosavybės didėjimas). Patrigubėjo intelektualinio produkto dalis dėl padaugėjimo gyventojų, kurie užsiima mokslu, dalyvauja švietime ir kultūroje.2. Labai ženkliai pasikeičia ekonomikos šakų struktūra. Jeigu pereinamuoju laikotarpiu ir viduramžių visuomenėje dominavo žemės ūkis ir jo produktus perdirbančios šakos, tai XXa.vid. tai krito ir daugelis jau gamino darbo įrankius, pramonės produktus, paslaugas, medžiagas (metalas, chemijos produktai).3. Dvigubai išaugo individuali gamyba prekių ir paslaugų smulkiose ir stambiose gamyklose. Pradedant nuo viduramžių civilizacijos pradėjo augti nacionalinės gamybos dalis, o nuo industrinės epochos – tarpkontinentinė gamyba.4. Radikaliai pasikeitė ekonominė struktūra, tam tikrų nuosavybių derinimas, rinkos santykių sfera. Feodalizmui buvo būdinga bendruomenės smulki nuosavybė, o vėliau ėmė augti stambi privati nuosavybė (akcinė-monopolistinė) beveik dešimt kartų. Valstybinė nuosavybė pradžioje krito, bet kapitalizmo laikotarpiu valstybinė-monopolistinė vėl išaugo. Sumažėjo dalis smulkios privačios nuosavybės, bet ji vis dėlto išsaugojo pozicijas žemės ūkyje (šeimyninės fermos) ir paslaugų sferoje. Atsirado ir ėmė sparčiai vystytis tarptautinės nuosavybės dalis, susijusi su kapitalo išvežimu ir transnacionalinių kompanijų vystimusi. Jeigu pereinamuoju laikotarpiu į Viduramžių civilizaciją vyravo natūrinis ūkis, tai vėliau ženkliai išsiplečia rinkos sienos, o industrinėje civilizacijoje jis tapo vyraujančia mainų forma, suvedant į minimumą natūralių santykių likučius.Viduramžių civilizacijoje vyrauja smulkus prekinis ūkis, pagrįstas privačia nuosavybe, dominavo miestuose ir kaimuose. Pagrindinė produktų masė buvo gaminama amatininkų ir buvo parduodama smulkų prekiautojų; palaipsniui vystėsi mokamų paslaugų sektorius. Manufaktūrų atsiradimas ir kapitalistinių santykių vystimasis žlugdė smulkią prekybą. Vergoviniai santykiai taip pat buvo šių civilizacijų Rytų valstybėse ir Amerikos žemyne. Vergovė buvo panaikinta tik XIXa. 7 dešimt. Stambiausias fenomenas šio laikotarpio buvo pramoninio kapitalo manufaktūrų atsiradimas. Kapitalistiniai santykiai galėtinai įsigali V.Europos valstybėse XIXa.pr. (monopolistinis kapitalizmas). XXa. kaip priešprieša kapitalizmui buvo sukurta socialistinė ekonomika, kuri grindžiama be krizinių augimų ir ūkių planavimo.

Rinka. Rinkos reguliavimo mechanizmas.

Pereinamuoju laikotarpiu rinka buvo nustumta, regresas jautėsi V.Europoje ir kitose teritorijose. Tačiau jau viduramžių civilizacijoje rinka susigrąžino savo pozicijas. Išsiplėtė jos geografinės sienos, apėmė beveik visą Europą, didesnę dalį Azijos, Š.Afriką. Atsirado nauji prekybos centrai, laisvi miestai, jų sąjungos, prograsavo prekybos formos, egzistavo vekseliai, atsinaujino senieji ir atsirado nauji prekybiniai ryšiai. Šie pasiekimai dar labiau išsiplėtė priešindrustinėje civilizacijoje. Atsirado prekybinės biržos ir kompanijos, bankų tinklas. Tarptautinė prekyba (ypatingai su Indija ir Amerikos žemyno valstybėmis) atnešė daug turtų, atvedė iki „kainų revoliucijos“ XVIa.Pirminio kapitalo kaupimas, kuris buvo vykdomas daugiausia prekyboje, leido įkurti kapitalistines manufaktūras. Tačiau tikrasis rinkos išsiveržimas įvyko industrinėje civilizacijoje, kai kapitalas pilnai apėmė gamybos sferą, ypatingai pramoninę, kuri buvo pertvarkyta pagal mokslinės techninės bazės ir greitai augančios rinkos poreikius.XIXa.vid. atsiranda finansinis kapitalas ir pirmiausia Anglijoje, kuri vėliau pradeda jį eksportuoti į kitas valstybes. Rinkos santykių vystimasis savo apogėjų pasiekė XXa. – industrinės civilizacijos pabaigoje.Pirminė rinkos forma yra mainai (prekių) – prekyba. Pirmiausia ji vystėsi natūraliai (amatininkai pardavinėjo savo produktus). Vėliau atsirado tarpininkas tarp gamintojo ir vartotojo – pirklys. Vartotojų patogumui buvo atidaromi nuolatiniai prekybos punktai, kurie netgi specializuodavosi tam tikrų produktų prekyboje. Vėliau atsirado smulkių pardavėjų, kurie nedidelį kiekį produktų pristatydavo į kaimus, namus.Viduramžių Europoje vyko mugių atgaivinimas. Tačiau jau XIIa. Jos užleido vietą didmeninei prekybai. Vėliau atsirado biržos XVa.pr. (Antverpenas, Lionas, Amsterdamas, Londonas, Hamburgas, Paryžius). Būtent biržos pradėjo diktuoti kainas.Greta prekinės rinkos vystėsi piniginė rinka. Taurieji metalai atstojo pinigus, tai buvo vertės matas, atsiskaitymo priemonė. Tačiau laikui bėgant piniginių sistemų priešu tapo didelis kiekis aukso ir sidabro antplūdis iš Amerikos, kas atvedė prie metalo atpigimo, kainų augimo.Trūko pinigų karams, poreikių patenkinimui, todėl daugelis valstybių pradėjo leisti popierinius pinigus. Pradėjo juos leisti neribotai ir tuo paleisdavo infliacinį mechanizmą. Pinigų emisijos reguliavimas buvo perleistas valstybiniams bankams nuo XVa. (Barselona, Genuja, Amsterdamas, Venecija, Anglija), pirmiausia vedė tik depozitus ir pinigų pervedimus iš sąskaitos į sąskaitą. Buvo išrastas vekselis, vėliau atsirado akcijos, obligacijos. Operacijomis su jais pradėjo užsiimti bankai, biržos. Vėliau susikūrė fondinės biržos (XVIIa. Amsterdamas), išpopuliarėjo XIXa., kai įsikūrė akcinės bendrovės.Rinka iš prigimties remiasi savireguliacija. Tačiau laikui bėgant XIX-XXa. rinkos reguliavimosi imasi valstybė.

XI Tema. Socialinės-politinės sistemos evoliucija.Socialiniai-politiniai ciklai. Socialinė stratifikacija. Politinis gyvenimas, valstybė ir teisė.

Socialiniai-politiniai ciklai.

Pirmasis ciklas.Pirmasis ciklas apėmė 800 metų (Va.vid.-XIIIa.vid.) – viduramžiškos socialinės-politinė sistemos kūrimasis ir įsitvirtinimas. Šis procesas reiškėsi dviem būdais:1. Socialinių jėgų ir feodalinių politinių institutų formavimasis, besikeičiantis visuomenės pagrindu (Bizantija, Kinija, Indija) arba jį griovė (V.Romos imperijos žlugimas).2. Feodalinių santykių formavimasis keičiant bendruomeninius santykius, apeinant vergovinius (Š.Europa, Skandinavija, Pabaltijys, slavų gentys). Feodalizmo formavimasis abiejų krypčių baigėsi vienu rezultatu, susidarė du poliai: žemvaldžių-feodalų, iš kurių buvo pagrindinis feodalas – karalius, caras, imperatorius, kalifas ir priklausomų nuo žemės-valstiečių, kurie mokėjo nuomą vienokiu ar kitokiu būdu, taip pat kai kurių socialinių sluoksnių (luomų, kastų): amatininkų, pirklių, karių, kulto tarnautojų, kūrybinių profesijų žmonių.Pirmajame cikle buvo stipri įtaka bažnytinės hierarchijos (katalikiškos, pravoslaviškos, musulmoniškos) socialiniams institutams. Paskutinei šio ciklo fazei yra būdingas vis didesnis feodalinis susiskaldymas, karų gausa, didelių valstybių žlugimas, Kryžiaus žygių pabaiga ir mongolų užkariavimai.

Antrasis ciklas.Politinis ciklas apima XIIIa.vid.-XVIIIa.vid. Tai plitimo periodas, subrendimo ir feodalinės socialinės-politinės santvarkos krizės. Absoliutizmas įsitvirtina daugelyje valstybių (Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Rusijoje), pasaulinių imperijų atgimimas (ispaniškos, britaniškos). Formuojasi stipri buržuazijos klasė, jos pretenzijos politiniam lyderiavimui. Tai buvo garantuota Nyderlanduose (1566-1609m.) ir ypatingai Anglijos revoliucijos metu. Kaip politinė jėga reiškėsi ir valstiečiai, kurie buvo nuvaryti į neviltį feodalinių duoklių, prievolių: 1358m. – Žakerija Prancūzijoje, 1381m. – W.Tailerio sukilimas Anglijoje, 1524-1525m. – valstiečių sukilimas Vokietijoje, 1573m. – valstiečių sukilimas Kroatijoje ir Slovakijoje,1606-1607m. – Ivano Bolotnikovo sukilimas Rusijoje.Šio periodo didžiausia ir stipriausia socialinė-politinė jėga buvo bažnyčia, kuri valdė turtingiausias žemes, rinko bažnytinę dešimtinę, kovojo už lyderystę su karaliais ir imperatoriais, organizavo išpuolius prieš kitatikius. Daugybė feodalinių karų alino valstybes, griovė gamybines jėgas. Karai netgi įgaudavo ilgalaikį charakterį: Šimtametis karas (1337-1453m.), Trisdešimtmetis karas (1618-1648m.), į kurį buvo įtrauktos beveik visos Europos valstybės. Amerikos atradimas, Indijos užkariavimas iššaukė kolonijinius karus, kurie netgi išeidavo už kolonijos ribų. Anglijos XVIIa. revoliucija užbaigė parlamentinės monarchijos formavimą.

Trečiasis ciklas.Nuo XVIIIa. paskutinio ketvirčio iki XXa. paskutinio ketvirčio ciklas turi kelias fazes:1. 1775-1830m. – buržuazinio politinio viešpatavimo kaip karo pasekmė už nepriklausomybę ir JAV susikūrimas, Prancūzijos revoliucija ir Napaleono karai.2. 1831-1870m. – greitai kapitalistinės socialinės-politinės sistemos paplitimas; nacionalinių valstybių Vokietijoje, Italijoje formavimasis; likvidavimas vergovės ir sustiprinimas feodalinės valstybės JAV; pilietinis karas 1861-1865m.; darbininkų judėjimo pradžia (I Internacionalas, Paryžiaus Komuna); buržuazinės demokratijos įsitvirtinimas daugelyje Europos valstybių.3. 1871-1913m. – buržuazinio socialinės-politinės sistemos subrendimas, kuriasi masinės partijos, kapitalizmas perauga į imperializmą, užbaigiamas pasaulio pasidalijimas ir prasideda kova už jo persidalijimą.4. 1914-1945m. – pradžia socialinės-politinės sistemos krizės (industrinės visuomenės), tai pasireiškė dviejuose pasauliniuose karuose. Totalitarinių valstybių atsiradimas Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje ir Tarybų Sąjungoje.5. 1946-1975m. – išsigelbėjimas ir gilėjimas krizės (socialinės-politinės sistemos), formavimasis ir kovojimas dviejų pasaulinių sistemų, dviejų karinių blokų, kolonijinės sistemos suirimas ir atsiradimas nepriklausomų valstybių („trečiojo pasaulio“), lokalinių karų vykimas („šaltasis karas“), ginklavimosi rungtynės, kurios sukėlė branduolinio ginklo pavojų.

Socialinė stratifikacija.

Socialinių santykių spektras viduramžiais buvo labai įvairus ir dinamiškas. Socialinių laiptų viršūnėje buvo feodalų klasė – žemvaldžiai, bažnytinė viršūnėlė, karo vadai, kurie paklusdavo karaliui, imperatoriui ar kalifui. Jų pagrindinis užsiėmimas buvo karas, mokesčių surinkimas, duoklės ir t.t. Feodalus supo daugybė tarnų, valdininkų.Priešingame poliuje buvo priklausomų valstiečių klasė, kurie turėjo žemės sklypą, mokėti duoklę, siųsti kareivius, juos apginkluoti, paklusti feodaliniam teismui ir vykdyti daug kitų prievolių. Miestuose (feodalinėse respublikose) išsiskyrė turtinės viršūnėlės (patricijai, aukštoji administracija, žemvaldžiai, stambūs pirkliai ir kt.), skaitlingas laisvų miestiečių (amatininkai, smulkūs pirkliai, savininkai) ir priklausomi, neturintys balso teisės. Viduramžių pabaigoje ėmė formuotis buržuazija – samdomi darbininkai ir verslininkai.Didelę reikšmę viduramžiais turėjo priklausomybė vienai ar kitai religijai (sektai). XVI-XIXa. atsiranda ir paplinta buržuazija (radikalūs socialiniai-politiniai pokyčiai). Formuojasi tokios klasės kaip kapitalistų, žemvaldžių, darbininkų, valstiečių, smulkių miestiečių. Industrinėje visuomenėje greitai ir pakankamai įtakingas įsigali inteligentijos sluoksnis, valdininkų sluoksnis.

Politinis gyvenimas, valstybė, teisė.

Viduramžiais išorinę ir vidaus politiką vykdė ir už ją buvo atsakingas karalius ir jo žmonės. Buržuazinėje visuomenėje (priešindustrinėje civilizacijoje) – politinės partijos. Valstybės valdymo formos šiose civilizacijose buvo absoliutinė monarchija (daugelyje valstybių, nuo XVa.). Tai buvo pirmasis žingsnis į stambių nacionalinių valstybių susidarymą (XVIIIa. ir XIXa. Prancūzija, Anglija, Ispanija, Žečpospolita, Osmanų imperija). XVIa. Kolumbui atradus Amerikos žemyną Ispanija tapo stambia kolonijine pasaulio imperija, tai taip pat skatino kolonijas kurti kitas valstybes. XVIIa. prasideda absoliutizmo krizė stiprėjant buržuazijai, jo ekonominiam statusui, kuris reikalavo reikiamos politinės jėgos. Galutinis smūgis buvo suduotas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu. Tuo metu pradeda kurtis buržuazinės valstybės su valdžių pasidalijimo aparatu (XVII-XIXa.) JAV tampa prezidentine valstybe, parlamentine respublika tampa Prancūzija, konstitucine monarchija – Anglija ir t.t.Pripažįstama:1. Lygių teisių galimybė visiems piliečiams;2. Teisinė apsauga (asmeniniui ir valstybiniam turtui);3. Rasinės, tautinės religinės diskriminacijos panaikinimas, tačiau XXa. tai atgimsta;4. Laisva rinka;5. Politinė konkurencija;

6. Valdžių atskyrimas: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisinė.XXa. kai kuriose pasaulio regionuose pradeda kurtis totalitarinės valstybės.Pirmosios politinės partijos pradeda kurtis buržuazinėje visuomenėje. Po Didžiųjų laisvių Chartijos priėmimo Anglijoje 1215m. atsirado sluoksniuotas atstovavimo principas ir organas – parlamentas (1265m.), generaliniai luomai Prancūzijoje (1302m.), landtagai vokiškose kunigaikštystėse (XIIa.pab.). Pirmosios partijos Anglijoje toriai ir vigai. Tačiau partijų laikas atėjo tik industrinėje visuomenėje. Nacionaliniame Konvente 1790m. išsiskiria politiniai judėjimai (jakobinai, žirondistai ir t.t.), kurie turėjo kai kuriuos politinių partijų bruožus. XIXa. kiekviena klasė Europoje ir Š.Amerikoje turėjo savo partijas, nors jų struktūra, susikūrimo principai buvo diskutuotini. Pagrinde tai buvo parlamentinės partijos. XIXa.vid. atsirado partijos. Kurios atstovavo tam tikrų sluoksnių interesus, pasisakydamos prieš esamą santvarką, kuriant naują visuomenę (internacionalas, anarchistai, socialdemokratai). Kai kuriose valstybėse išliko dvipartinė sistema: JAV, D.Britanija. Politinė valdžia yra valstybė, kuri remiasi teisinėmis normomis, valdžios ir valdymo organais, kariuomene, ideologiniu aparatu, sava ekonomine jėga.

XII Tema. Pokyčiai dvasiniame gyvenime viduramžių, priešindustrinėje ir industrinėje civilizacijose.Mokslinio pažinimo vystimasis. Kultūros pakilimai ir krizės. Švietimo sistemos raida. Etika ir ideologija.

Mokslinio pažinimo vystimasis.

Antikinės civilizacijos pasiekimai mokslo srityje davė tolesnį postūmį mokslo vystimuisi. Intelektualinės veiklos aktyvumo sumažėjimas buvo tik pereinamuoju laikotarpiu, viduramžių civilizacijose vėl atsiranda scholastinė filosofija. Mokslo evoliucija vyko trimis etapais, kuriuose formavosi mokslinė pasaulėžiūra.

Mokslo pakilimas rytuose.Arabų mokslininkai paveldėjo graikų ir Artimųjų Rytų mokslo palikimą. Ši sintezė buvo pretekstas greito ir sėkmingo vystimosi arabų mokslo (VIII-IXa.). To meto žymiausi mokslininkai:al-Horezmi (matematikas, astronomas, geografas, algebros pradininkas (VIIIa.pab.-IXa.pr.),al-Burini (astronomas, geodezininkas, fizikas, matematikas, botanikas, geografas, filosofas, istorikas, etnografas; pakankamai tiksliai nustatė Žemės dydį, pagamino gaublį, pateikė prielaidas, kad Žemė sukasi aplink Saulę, sudarė trigonometrines lenteles), Ibn Sina (Avicena) (nusipelnė filosofijos ir medicinos srityje (Xa.pab.-XIa.pr.)). Jiems buvo būdingas enciklopedizmas.

Bizantijos mokslas.Tai buvo tiesioginis graikų-romėnų mokslo paveldėtojas. Oficiali religija krikščionybė paliko pėdsakus viduramžių mokslo raidoje, siekdama mokslininkams primesti bažnyčios dogminį mąstymą. Ciklinę istorijos sampratą pakeičia istorijos pradžios aiškinimas nuo pasaulio sukūrimo dienos (pagal Bibliją). Tačiau Platono ir Aristotelio tradicijos buvo tęsiamos, atsirado neoplatonikų filosofijos mokykla. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas taikomosioms mokslo žinioms ir šakoms: medicina, žemės ūkis, amatai, statyba, karyba. Kaip ir Rytuose vystosi enciklopedinė kryptis. L.Matematikas (VIIIa.pr.-IXa. 6 dešimt.) buvo matematikos, fizikos, mechanikos, filosofijos, astronomijos, medicinos žinovas. Jis pirmasis raides panaudojo kaip aritmetinius simbolius. M.Pselis (1018-1096/97m.) buvo mokslininkas-enciklopedistas, filosofas, sukūrė logikos pagrindus. N.Grigora (1295-1360m.) vystė Aristotelio idėjas, pasiūlė kalendoriaus reformą. Gyvendamas vienuolyne parašė didelį istorinį veikalą „Ramėjų istorija“.G.Plifonas (1360-1452m.) buvo Platono pasekėjas, jo idėjas vystė filosofiniame-religiniame veikale „Įstatymai“, pasiekė, kad vėl iš naujo atgimtų Platono akademija Florencijoje. Bizantijos mokslas tuo metu niekuo ypatingu negarsėjo, jo ypatumas yra tai, kad buvo perduotas graikų mokslo palikimas.

V.Europos mokslas.Jo formavimasis rėmėsi antikinio ir rytų mokslo minties palikimu, bet daugelyje sričių kūrė naujus savo mokslo pagrindus. Taip sukūrė viduramžių Europos palikimą, kuriam daug įtakos turėjo krikščionybė, jos pasaulėžiūra. Pirmasis enciklopedistas buvo I.Sevilietis (570-630m.). Jo pagrindiniame veikale „Etimologija arba Pradžia“ pateiktas rinkinys tada žinomų dalykų: gramatikos, retorikos, dialektikos, geometrijos, chemijos, astronomijos. Jis buvo parašytas remiantis antikiniu palikimu, pateikti antikinių autorių darbai. XI-XIIa. mokslo tendencija buvo bandymas padaryti Aristotelio mokymo sintezę su katalikiška teologija, kuri greitai užsitarnavo autoritetą tarp to laikmečio mokslininkų (scholastinės filosofijos vystimasis). Geriausiai tai pavyko padaryti T.Akviniečiui (1225/26-1274m.). Savo kūriniuose sujungė žinias ir tikėjimą, pripažino pažinimo, žmogaus proto vertę, bet pirmenybę teikė bažnytinėms dogmoms. Bet vystėsi gamtos ir tikslieji mokslai. XV-XVIIa.pab. mokslas pradėjo išsivaduoti iš bažnyčios varžtų, išaugo mokslinių išradimų ir atradimų skaičius. Labai sparčiai šiuo laikotarpiu vystėsi tikslieji ir technikos mokslai (Leonardo da Vinci, N.Kopernikas, G.Galilėjus, fizikoje I.Niutono dėsniai, filosofijoje F.Bekonas, P.Dekartas). Buvo sukurto mokslinės draugijos – Londono Karališkoji Draugija (1662m.), Prancūzijos Karališkoji mokslo akademija (1666m.). Panašias draugijas bandyta įkurti Italijoje, bet jos čia ilgai negyvavo. Akademijos leido geriau organizuoti mokslinius tyrimus, vykdyti tarpdalykinius tyrimus, naudojosi valstybine parama. Pramonės pasiekimai vis labiau spartino mechanikos, pneumatikos vystimąsi. Buvo išrastas mikroskopas, barometras, oro siurblys, chronometras, teleskopas ir kiti moksliniai prietaisai. XV-XVIIa. pradėjo formuotis šiuolaikinis mokslas.

Kultūros pakilimai ir krizės.

Šiuolaikinė pasaulinė kultūra formavosi keliais etapais ir keliomis kryptimis: Bizantijos kultūra, V.Europos kultūra, Rytų kultūra (Kinija, Indija ir Arabų pasaulis0), Naujo pasaulio kultūra, kuri buvo atrasta XVa.

Viduramžių civilizacija.Viduramžių civilizacijoje įtakos turėjo kelių valstybių kultūros. Bizantijos kultūra, kurią įtakojo krikščionybė, kuri savo daile ir architektūros stiliumi bandė paveikti tikinčiuosius. Tai geriausiai atspindi Šv. Sofijos bažnyčioje Konstantinopolyje (523-5377m.). Bizantija taip pat garsėjo ikonų tapyba, kuri atitiko bažnytinius kanonus. Vaizduojamasis Bizantijos menas vystimosi viršūnę pasiekė XI-XIIa. XIII-XVa. Bizantijos kultūroje sparčiai vystėsi grožinė literatūra, pasaulitinė architektūra, freskų tapyba.V.Europos kultūros formavimesi pirmiausia buvo žingsnis atgal palyginti su antikinės kultūros pasiekimais. Tačiau ankstyvuoju V.Europos kultūros formavimosi laikotarpiu buvo padėti pagrindai dabartinei kultūrai. Ankstyvajam periodui buvo būdinga antikinės, besiformuojančios krikščioniškos ir barbarų kultūros sintezė. Taip pat tam įtakos turėjo Rytų kultūra. V.Europos kultūros pakilimas prasidėjo Xa. Ir tai labiausiai pasireiškė architektūroje. X-XIIa. Dominavo romanikos stilius (Vormso katedra), vėliau atsirado gotikos stilius, kuris tapo viduramžių meno simboliu (Reimso, Strasbūro katedros). Riterių kultūra buvo epinės literatūros šaltiniu “Giesmė apie Rolandą”, “Nibelungų giesmė”, keltų epas apie karalių Artūrą, riterių romanai, trubadūrų dainos, kurios aukštino meilę ir ištikimybę. Tapyboje dominuoja biblijiniai motyvai.

Renesanso epocha.Šios epochos simboliu tapo humanizmas. Renesansas pirmiausia prasidėjo (XIII-XVIa.pab.) Italijoje, o kituose Europos kraštuose prasidėjo vėliau ir pasireiškė silpniau. Meno karaliene tapo tapyba, vėlyvajame Renesanse atsiranda psichologinis realizmas freskų tapyboje (Džotto, Botičeli, Leonardas da Vinči, Rafaelis, Mikelandželas; Vokietijoje – Diureris). Tačiau tapyba Renesanso laikais sparčiai vystėsi Nyderlanduose ir Flandrijoje (Rubensas, Rembrantas). Ispanijoje šiuo laikotarpiu žymiausi – El Greko, Diego Velaskes. Šalia tapybos vystėsi skulptūra, architektūra, muzika (pirmoji opera R.Peri “Dafnė” 1594m.), literatūra (Erazmas Rotardamietis, Tomas Moras, Servantesas, F.Rable), teatro menas. Išradus knygų spausdinimą prasidėjo kurtis bibliotekos ir licėjai, ir jų skaičius sparčiai augo.

Trečiasis periodas – XVIIa.vid..-XXa. paskutiniai dešimtmečiai.Šio periodo dinamikoje buvo kelios prieštaringos tendencijos. Pirmiausia perėmimas Renesanso humanizmo ir kūrybiškumo. Tačiau šis palikimas buvo keičiamas, jis kito Reformacijos, Švietimo laikotarpiais. Antra, kūrybiškumo išsilaisvinimias iš bažnyčios kanonų, menas darėsi žemiškesniu, ir vis daugiau pasisukdavo žmogaus link. Trečia, palaipsniui buvo prarandamos humanizmo tradicijos, nes didėja technologijų įtaka. Industrinė visuomenė sukūrė greitą kultūros perdavimą ir skirtingų kultūrų susiliejimą skirtingose regionuose ir valstybėse.Šį laikotarpį galima skirstyti į kelertą smulkesnių etapų:1. 1650-1789m. – tai industrinės visuomenės kultūros formavimosi ir paplitimo laikotarpis. Naudojamasi Renesanso palikimu. Žymiausi veikėjai – Volteras, Ruso, Šileris, Getė. Pakilime buvo dramaturgija – Moljeras, Bomaršė. Vaizduojamajame mene – A.Vatto, DŽ.Kaneletto, muzikoje – Mocartas.2. 1790-1870m. – industrinės visuomenės kultūros brandos periodas. Viešpatauja literatūra – Puškinas, Dž.Baironas, H.Heine; prozoje – Stendalis, O.Balzakas, E.Zolia, Č.Dikensas; dramaturgijoje – G.Irvingas, G.Ibsenas; muzikoje buvo pakilimas – Bethovenas, F.Listas, F.Šubertas, Dž.Verdis, Ž.Bizė, R.Vagneris, F.Šopenas, M.Glinka ir kt. Vaizduojamojo meno visose mokyklose dominavo vizualus jausmingumas, realizmas.3. 1871-1930m. – prieštaravimų aštrėjimas industrinėje visuomenėje ir krizės pradžia. Kūrybiškumas palaipsniui pradėjo išsekti. 1895m. brolių Liumjerių išradimas – kinas, padėjo pagrindus naujai meno rūšiai – kino menui. 1920m. kinas tapo masiniu ir tai vis sparčiau tampa kino industrija, komercine veikla. XIXa. Pradėjo atsirasti ekspresionistinis menas, kuris atspindėjo menininko asmenybę, jo subjektyvų požiūrį į objektą.4. 1931-1985m. – aštrios krizės periodas. Krizė pasireiškė keliomis kryptimis – modernizme ir socialistiniame realizme. Modernistai vis dažniau nusisukdavo nuo kasdienio, realaus gyvenimo, o socialistinis realizmas orientavos į ideologijos padiktuotą tikrovės atvaizdavimą. Periodo pabaigoje pradėjo formuotis nauja civilizacija (postindustrinė arba poindustrinė) su savo kultūra, kurioje ji tampa pirmuoju prioritetu.

Švietimo sistemos vystimasis.

Feodalizmo laikotarpiu Europoje buvo pastebimas švietimo kritimas palyginti su antikiniu. Specializuota švietimo sistema siaurėjo. Ji išliko tik Baizantijoje, Kinijoje, Indijoje, nors ir ten buvo pastebimos regresinės tendencijos. Žinių, įgūdžių ir kultūros perdavimo sistema buvo šeimoje, būtent dirbant žemdirbystėje, amatuose, prekyboje, statyboje. Tačiau pradėjus sparčiai vystytis ekonomikai, amatams, prekybai, statybai ir kuriantis feodalinėms valstybėms, miestų atgimimas pareikalavo speciolizuotos švietimo sistemos, kuri pirmiausia buvo globojama bažnyčios. Žymiausiais ankstyvųjų viduramžių švietėjas Kasiodoras VIa. Italijos pietuose įkūrė “Vivarijų” – kultūrinį centrą, kuriame buvo mokykla, knygų perrašinėjimo dirbtuvės ir biblioteka. Panašūs centrai buvo kuriami daugelyje vienuolynų. Pradžioje tokiose mokyklose mokėsi gramatikos ir skaitė bažnytinę literatūrą, vėliau įvesta klasikinių dalykų mokymas ir mokymasis pirma pakopa “trivijumas” – gramatika, retorika ir dialektika, antra pakopa “kvadrijumas” – geometrija, aritmetika, astronomij ir muzika.Aukštesnė pakopa buvo prie karaliaus rūmų įkurta Karolio Didžiojo Akademija Achene, Frankų valstybėje. Karolis Dydisis kvietė mokytojus iš Italijos, Ispanijos, Britanijos, Airijos.Akademija taip pat buvo įkurta šalia imperatoriaus Otono I rūmų. Mokytis galėjo ne tik klierikai, bet ir pasauliečiai, ir mergaitės. Xa. Pagyvėja mokyklų veikla Italijoje, jose pradedami dėstyti praktiniai mokslai – medicina, teisė. Švietimo sistemos vystymo viršūnė buvo universitetų sukūrimas – XIIa. Paryžiuje, Bolonijoje, Oksforde; XIIIa. – Kembridže, Padujoje, Neapolyje; XIVa. – Prahoje, Krokuvoje, Vienoje.Renesanso epochoje švietimo sistema keičiasi, mažėja bažnyčios įtaka. Nuo XIVa. Florencijoje – organizuotas pasaulietinis mokymas, buvo kuriamos pirklių mokyklos. XVa.pab. Europoje buvo 79 universitetai ir jie taip pat palaipsniui vadavosi iš bažnyčios įtakos, bet dažnai patekdavo į valstybės įtaką. Kūrėsi specializuotos mokyklos: Portugalijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Olandijoje – jūreivių mokyklos. Humanistinės filosofijos centrais Anglijoje tampa Oksfordo ir Kembridžo universitetai.

Industrinėje civilizacijoje augo poreikis specializuotų mokyklų ir čia pradeda kurtis specialios mokyklos, vėliau tai technikumai, politechnikumai, žemės ūkio mokyklos. Mokslas pinga ir darosi prieinamas daugeliui žmonių.

Etika ir ideologija.

Viduramžių civilizacijose susiformavo didžiosios pasaulio religijos, kurios tapo etikos ir ideologijos šaltiniu. Plinta krikščionybė, budizmas, induizmas, VIIa. atsiranda islamas.1. Religijos ir moralės sintezė suteikė galimybę geriau sutvarkyti žmonių santykius.2. Religinės pasaulėžiūros ir moralės viešpatavimo įsitvirtinimas turėjo socialines-ekonomines priežastis. Tai sustiprino feodalinių santykių vystimąsi.3. Jos suvaidino didelį vaidmenį kuriantis valstrybėms, kovojant su feodaliniu susiskaldymu. Religija buvo valstybių centralizacijos ideologija.4. Religija viešpatavo dvasinėje srityje, buvo pajungusi į savo įtaką mokslą, kultūrą, švietimą. Tai kėlė daug prieštaravimų.Priešindustrinėje civilizacijoje religijos vietą po truputį užima humanistinė filosofija, kuri daugeliu atveju tampa ideologija. Tai įvyksta Reformacijos laikotarpiu, kai norima atsisakyti ankstesnės religijos įtakos ir bažnyčios dogmų vyravimo gyvenime. Pradeda formuotis pasaulietinė-humanistinė etika, atsisukama į žmogų kaip į asmenį, kūrėją, pasaulio valdytoją.Palaipsniui vyko religijos įtakos praradimas žmogaus dvasiniame, politiniame ir ekonominiame gyvenime. Bažnyčia turėjo prisitaikyti prie permainų, lanksčiai reaguodavo į žmogaus interesus, socialinius prieštaravimus.Religiją kaip ideologijos pagrindą keičia mokslinių žinių progresas. Viską stengiamasi paaiškinti racionaliai, XIXa. racionalumas pradeda dominuoti. XXa. religiją pakeičia socialistinė ideologija, kuri kai kuriose šalyse tampa šių valstybių religija ir reguliuoja visuomenės gyvenimą.

XIII Tema. Postindustrinės civilizacijos formavimasis.Pagrindiniai postindustrinės civilizacijos kontūrai. Transformacijos ekonomikoje, socialinėje ir politinėje sferoje.

Pagrindiniai postindustrinės civilizacijos kontūrai.

Atgimsta humanistinės idėjos, kurios industrinėje civilizacijoje buvo pamirštos. Vėl grįžtama prie laisvos kūrybingos asmenybės sampratos, tačiau ji jau skiriasi nuo antikinės ar renesansinės sampratos, nes pasikeitė visuomenės gyvenimas, jo sąlygos ir kokybė.Šioje visuomenėje dominuoja protas, nes sudėtingėjant ekonomikai, technologijoms, ekologijai, socialiniams-politiniams ryšiams neįmanoma gyventi ir dirbti beveik kiekvienoje sferoje be mokslinių žinių. Šiuolaikinėje Japonijoje ekonomikos pagrindas remiasi trimis dalykais: mikroekonomika, biotechnologijomis, informatika ir tai dominuoja ne tik gamyboje, bet ir kasdieniame visuomenės gyvenime.Tačiau postindustrinėje visuomenėje šalia proto ir žinių dominavimo egzistuoja ir žmogus, gana mielai besidomintis tokiais dalykais kaip misticizmu, būrimais, agnosticizmu, realytivizmu, kas tikrai prasilenkia su mokslinėmis žiniomis.Postindustrinėje visuomenėje prioritetas teikiamas kultūrai. Žmogus patenkintas savo kasdieniu, buitiniu gyvenimu, vėl atgauna poreikį dvasinio ir meninio gyvenimo. Tai tampa masiniais reiškiniais, masiškai susidomima klasikine arba aukštąja kultūra. Aukšta kultūra tampa prieinama visiems visuomenės nariams. Tačiau šalia išlieka ir masinė kultūra, kuri taip pat išlaiko pozicijas visuomenės gyvenime.Keičiasi švietimo turinys, metodai ir formos. Jis yra orientuotas į visapusiško savarankiško individo formavimą, kuris sugebėtų kūrybiškai ir greitai prisitaikyti prie greitai besikeičiančių gyvenimo situacijų. Švietimas tampa nenutrūkstamas, jis vyksta visą žmogaus gyvenimą, pastoviai yra papildomos ir atnaujinamos turimos žinios.Formuojasi naujos etikos elementai, tarpusavio santykių taisyklės, kuriose pabrėžiama nepriklausomybė kiekvieno asmens kaip unikalios asmenybės, kuri turi teisę pats savarankiškai kurti savo elgesį, bet atsižvelgdamas į kito žmogaus interesus, jų nepažeisdamas. Kolektyvo uždavinys yra tarnauti asmenybės interesams.Išnyksta ideologijos dominavimas, kuris nustelbia asmenybės interesus. Žmogus gali rinktis pasaulėžiūrą, kuri yra jam artimesnė. Tačiau jaučiamas grįžimas prie pasaulinių religijų ir jų kraštutinių pažiūrų susiformuoja fundamentalistinės pažiūros ir tai daugeliu atveju yra susiję su socialine padėtimi, kuri daugeliu atveju yra prasta: bedarbystė, demografinė padėtis, didelis gimstamumas ir kt.

Transformacijos ekonomikoje, socialinėje ir politinėje sferoje.

Ekonomikos srityje pastebimos šios tendencijos: atgimsta smulkusis verslas, industrijos gigantai netenka ankstesnės įtakos, sumažėja valstybinės nuosavybės dalis. Apribojamas monopolizmas, didėja tarptautinė nuosavybė, kurios pagrindas yra telekomunikacijų, transporto, aplinkos monitoringo globali sistema.Socialiniuose ir tarpnacionaliniuose santykiuose taip pat formuojasi naujos tendencijos: gilėja socialinė stratifikacija, išlieka socialiniai nesutarimai ir kartais jie darosi vis aštresni. Prieštaringi santykiai formuojasi tarp skirtingų tautų, kyla konfliktai, tačiau tautinės ir etninės mažumos turi teises, jos yra pilnavertės ir lygios partnerės.Politikos srityje dominuoja demokratinė sistema ir vis dažniau valstybė tampa teisine, auga reikšmė regioninių valdymo organų, vietinės savivaldos. Sparčiai vystosi pasaulinė sistema, integraciniai procesai vyksta V.Europoje – Europos Sąjunga, Š. Amerikoje ir NVS.