EUROPOS TAUTŲ SANTYKIAI

EUROPOS TAUTŲ SANTYKIAIPaskutiniais šimtmečiais Europos tautos ir jų santykiai šauniai pakito. Seniau jos gyveno savo šalyse, iš jų misdamos ir daugiau beveik nieko nereikšdamos. Tad iš lengvo pradėjo vis daugiau branginti savo būdus, savo kalbą, savo ypatybes ir pagaliau – savo kraują. Vis daugiau mėgo kiekviena tauta gyventi savaip ir atskirti savo ypatybes nuo kitų tautų savybių. Europos žmonija, metams bėgant, vis aiškiau dalinosi į tautas. Nebuvo taip, kad naujos tautos tuokart užgimė. Jos jau seniai gyveno. Bet kiekviena tapo vis žymesne prieš kitas tautas.Sako tūli, kad tuo ir vis daugiau išaugusi tautų nekanta ir kad iš to karai sukilę. Yra tai nežinėlių kalbos. Karai visuomet sukyla iš ypatingo ūpo, kurs gamina norą kariauti. Kad tam nėra iš gamtos pagrindo ir kad tasai nėra auginamas, negali būti karų. O augintas jis net tos pačios tautos dalis supjudo. Bet reikėtų ir tai dar pastebėti, kad Europos karai lig šiol dar nebuvo tautų, bet valdžiavų karai. Ypačiai tai aiškėja iš buvusiojo didžiojo karo. Europos valdžiavos lig šiol buvo tik žmonių ir visokių, ypačiai materinių, galių sukaupimas ir išauginimas troškimo įsiurbti į save, į valdžiavą dar daugiau žmonių ir daugiau turtų. Į tautas visai neatsižiūrėta. Ir todėl stovėjo tūlos tautos dalimis tai vienoj, tai antroj kovojančiųjų pusėje.Tautų ypatingumo tvirtėjimas yra labai nuostabus dalykas. Jį tik tegalime šiek tiek suprasti sąryšyj su kūrybos darbu. Visur gamtoje matome palinkimą individualizuoti. O žmonijoj jisai kuo gyvesnis yra. Kuo daugiau žmogus iškyla, tuo daugiau jis ir skiriasi nuo kitų. Jis negali stygti, nesisavindamas visokių patyrimų ir nekaupdamas tuo visokių dvasinių turtų ir pagaliau jis būtinai turi auginti net savo dvasia-siela.

Tam jis naudoja vyriausiai kitų žmonių apsireiškimus. Ar jie blogi ar geri, jam kenksmingi arba naudingi, jis visais turtėja. Gyviau keičiasi tad jo jausmai, giliau jį užima, daugiau geismų sukyla, visokios mintys atplaukia ir pranyksta. O visą šitą valdydamas, jis tvirtėja, įsigalėja. Jo dvasia-siela auga. Su atskiru žmogumi auga ir visa tauta. Vienas pasiekia kitę ir jame viso ko sukelia ir visokias jėgas sužadina. Ir tautai taip turtėjus dvasiniais turtais ir įgijus daugiau žmoniškos galybės, ji ir prieš kitas jau ypatingesnė.O tai pasirodo kaip tik kūrybos tikslu. Bet žodis ,,tikslas” imtas iš žmonių gyvenimo. Bet tautos, kaip regima, taip auga, tarsi būtų tikras tikslas siekiamas. Tautos iš lengvo vis daugiau individualizuojasi. Ir kartu jųjų žmonės vis daugiau rišasi prie vienas kito. Kiekviena tauta atrodo tad kuo tvirtesniu vienetu.Ir vėl matyti, kad tai ne be svarbumo, tarsi ne be tikslo. Viena tauta kitą visokiu būdu pasiekia. Seniau to nebuvo. Tuomet tūlos tautos tarsi nežinomame užkampyj lindėjo. Dabar beveik visos žmonijos tautos yra viena kitoms žinoma. Ir kiekviena kitoms mažiau arba daugiau reiškia. Keliavimo priemonėms, kaip žinoma, pasitobulinus, Įvairiausių tautų žmonės lankosi kitose ir nešasi su savim visokius patyrimus. Tautų gyvumas tarsi suplūsta, ir vienos veikia kita.Bet būtina pastebėti, kad tokiu būdu tautos dar nepasidraiko po kitas. Atskiri tautos žmonės vis grįžta atgal į savo šalį, | savo tėvynę, kur jų tautos branduolys laikosi, tarsi tojo ten traukiami.Ir ne reikalas, kad atskirų tautų žmonės susieitų, jeb viena veiktų kitą. Viena tauta kitą pasiekia ir savo dvasios-sielos arba apskritai gyvenimo gaminiais ir padaro įspūdį į ją.Tautos, kurios viena šalia antros gyvena, berods gali ir kitaip viena su kita apsieiti. Ypačiai kad jos dar menko yra žmoniškumo, didesnio gyvuliškumo. Tuomet viena gal ir bando kitą praryti. Bet atsitinka tai visuomet tiktai, kad tautos gyvenimas sujungtas su valdžiavų troškimu stiprėti, Įsigalėti. To nesant, tautos kaimynės daugiau negu kitos dera viena antrai augimui. O jeigu jos ir ne-sutiktų ir susikiršintų, įsileistų į imtynes viena su kita, vis dėlto būtų tai kūrybos darbas. Ir imtynės reikalingos, kad iš lengvo vis gražiau išaugtų iš nežmoniško gyvenimo tyro, skaistaus žmoniškumo žiedas.
Tam ir vien tik tam tesiskiria tautos ir tvirtina savo ypatingumą. Jos nori išlikti, nori būti vienetai, kadangi kūryba jose šį norą gamina. Ir tik šito nematant, galima apie tai kalbėti, kad tautų pagaliau nebus. Eina šis manymas tiesiog prieš kūrybos žengimą. Europos tautos yra tam tapusios tokiomis ypatingomis ir saviškomis ir stengiasi vis daugiau patvirtinti savo ypatingumą bei saviškumą, kad kuo daugiau reikštų kūrybos darbe. Berods to tautos nesiekia tokiu žinojimu kaip paprastų gyvenimo dalykų. Bet jų pasistengimai ir net jų pasididžiavimas išeina ant to. Kiekviena nori daug reikšti, nori daug apsakyti kitoms, nori svarbi būti žmonijoje.Iš to berods tenka vienai antrai ir daug kęsti. Bet nereikėtų todėl auginti kerštą. Ir kad viena tauta kitą spaudžia ir engia, tarnauja ji kūrybai. Visuomet bus to spaudimo čia, kur viena tauta nesistengia gyventi, žmoniškai neaugina savo ypatybių, nereiškia nieko žmonijos gyvenime. Kęsdama visokią priespaudą, ji todėl turėtų aiškintis, kuriam tikslui jos likimas toks liūdnas, toks sunkus. Ir pagal tai tad visą tautos gyvenimą taisyti. Šitą tikrai supratus, nebebūtų priežasties žiūrėti į kitą tautą kaip į savo priešą. Vienas bus kitai akstinas augimui, tarpimui, tvirtėjimui.Europos tautos kiekviena turi savo šalį. Tūlos berods mažiau ar daugiau gyvena ir kitos tautos šalyj. Bet viena tauta yra tarsi išbarstyta po visas pasaulio tautas ir buvo nebetekusi savo žemės. Yra tai žydų tauta. Ji labai seniai, jau pirm kelių tūkstančių metų, buvo tapusi tikras vienetas su labai aiškiomis ypatybėmis ir žymiais dvasiniais turtais. Dabar ji tarsi pagal Europos tautas yra skaldyta, o tačiau jaučiasi vienetu.Labai daug ji reiškė Europos tautų gyvenime. Sakoma, žydai suteikę joms tikybą. Bet ir visa Europos kultūra turi žydų antspaudą. Pats tautų susipratimas ir augimas gavo paspirtį iš žydų. Rodos, Europos kultūrą uždegė Helenų (Graikų) ir Romos kultūra. Bet visai kitokiu būdu. Ji veikė daugiau savo dvasia ir tik iš tolo. Žydai gyveno su Europos tautomis.
Dabar, kad Europos tautos šnairiai saugoja savo yp-tingumą, jos ir griežčiau nusistato prieš žydus. O vėl žydai ir ieško savo šalies. Juose iš lengvo kyla palinkimas grįžti į savo žemę ir nebegyventi svetur, kitose tautose, bet savo tėvynėje, šalia kitų tautų. Rodos aišku, kad žydai turėjo didį kūrybos uždavinį. Ir tam sprendžiant, jų gyvenimas gal kaip tik mūsų laiku įgijo ypatingą reikšmę. Tūlose tautose yra visai nuostabus piktumas prieš juos sukilęs. Žydai viso kaltinami. O dalykas tikrai tame, kad žmonės, išauginę savo ypatinguma, yra kartu ir žiaurėję.Ypatinga, kad lietuvių tauta visai nepažįsta nekantos prieš žydus! Nesunku tam surasti priežastį. Europos tautų dauguma vadinasi ariška. Ariškos tautos ne tiek skiriasi viena nuo kitų, kiek visos nuo žydų. Ir tūli sako, kad tame esanti dėta priežastis žydams neapkęsti. Jų ypatybės esančios peiktinos ir ariškiems žmonėms nepakenčiamos. Bet gana plačiai yra žinoma, kad paprastai tūlos vienos tautos ypatybės kitai tautai nepatinka ir todėl peikiamos. O ramiai tyrinėjant, tos ypatybės pasirodo visai ne taip peiktinomis. Paveikslui, vokiečių linkimas kitus prispausti, pavergti yra tik žiaurioji pusė girtinojo jų veiklumo. Ir paprastai kaip atskirų žmonių, taip ir atskirų tautų tos kitų ypatybės daugiausiai peikiamos, kurios ir pačių turimos. O jeigu tūlas ypatybes reikėtų vadinti žydiškomis, tai josios tų žmonių kuo dažniau apreiškiamos, kurie jų dėl žydų nekenčia. Tuo atžvilgiu galima sakyti, kad tūlos tautos turi daug žydiškumo.Tautų nesikentimas yra pažymys žemo žmoniškumo laipsnio. Jo versmė yra visokie troškimai ir karščiavimai. Lietuvių tauta tai daugiau už visas kitas yra patyrus. Jos santykiai su kitomis ariškomis Europos tautomis yra labai ypatingi. Kad apie kitas galime kalbėti kaip apie ariškų tautų šakas, lietuvių tauta yra tarsi viena ariškų tautų medžio šaknis. Mūsų kalba, mūsų manymas, mūsų įpročiai ir tat, kaip mes pasitinkame pasaulį ir visą gyvenimą, apreiškia gryniausiąjį arijų pobūdį. Tačiau kelios ariškos tautos it su įnirtimu norėtų išnaikinti mūsų tautą. O jųjų viena antra dar didžiuojasi tuo, kad norinti ariškumą auginti ir stiprinti prieš semitizmą-žydiškumą.
Pirmiausieji lietuvių tautos žudytojai žinomais senais laikais buvo vokiečiai; netrukus šalia jų stojosi prieš lietuvius lenkai ir pagaliau – rusai. Mūsų dienomis lietuvių. tautai pavojingiausieji, rodos, yra lenkai.Visą tai mėginant, išeina, kad tautų nesikentimas ir dar kita ką reiškia, būtent nesveikumą, jei ne jau tiesiog pakrikimą. Todėl tūlos tautos būtinai nori, kaip rodos, kitas praryti ir tuo didėti. Yra, be abejonės, kiekviena tauta kūrybos liepiama augti. Bet tam yra ir nutiestas prigimties kelias. Kitas tautas priverst savo kalbą mest ir svetimąją priimt yra dirbama* tautos augimas ir todėl netikęs. Kitas dalykas yra tas, kad skirtų tautų žmonės apsiveda. Bet apie tai čia nekalbėsime.Ariškos tautos, kurios nori augti, viena kitą prarydama, žiūri turto trokšdamos ir į žmones kaip į kokį turtą. O joms peikiant žydus dėl jų turtų geidimo, jos šiuo parodo, jog jos toli perviršija žydus. Ariškos tautos pagautos visai neariško palinkimo. Jos net savyje žudo, ką auginti nori. Ir todėl nežinodamos žudo ir tą tautą, kuri ariškumą visų gryniausiai yra išlaikiusi.Jeigu arijai savaime būtų žydų neapkęstojai, tai lietuviai prieš žydus turėtų kuo aštriau nusistatyti. Daugiau už kitas tautas lietuviai skiriasi nuo žydų. Jie visų menkiausiai turi tariamojo žydiškumo savyje, išėmus viena antrą gešeftmacherį. Tačiau lietuviai su žydais visai gerai sutinka. Bet ir kilniausieji žydų nekenčiančių tautų žmonės nenori, kad kitos tautos būtų naikinamos ir niekinamos. Jie ir visai gerai pakenčia žydus. Ir dažnai akina kitus pastebėti gerąsias žydų savybes.Gal dėl tos priežasties ir nereikės dar tyčia pasakyti, ant kurio laipsnio lietuvių tauta stovi. Rodos, aišku, kad ji mūsų laikui labai daug reiškia. Tautos įgijo žymų ypatingumą. Ir dabar jų santykiai turi gerėti. O kaip tik tuo laiku lietuvių tauta iškyla ir pasirodo šalia kitų tautų.
* Dirbtinis.— Red.13. Vydūnas, 3 t.

Yra tai Įvykis. O kuo jį geriau pavadinsime, jei ne ūurybos darbu? Ir jis, be abejonės, turi reikšmę visoms ariškoms tautoms.Lietuvių tauta yra kūrybos darbui reikalinga. O kaip tik dabar. Ta reikėtų visai aiškiai atjausti ir suprasti. Ir neturėtų nei vienas pasibijoti, kad ji žus, kad kitos tautos ją galės kuomet nors praryti. Bet reikėtų ir antrą dalyką pamatyti. Lietuvių tauta turi uždavinį. Ir tik spręsdama tąjį, ji išliks, ji bus kūrybos saugojama ir tvirtinama. Lietuvių tauta turi žmoniškumą auginti prigimtu ypatingumu. Tuomet ji išliks, kadangi ji sprendžia savo uždavinį ir vis daugiau reiškia tautų santykiuose.Berods ji yra maža. Todėl į ją ir visai neatsižiūrėta lig šiol. Todėl ji tūlų Europos galingųjų ir buvo pasmerk-ta naikinimui. Bet, kaip jau sakėme, apsireiškė tuo nesveikas, menkas žmonių protas. Tauta yra pirm viso dvasios gyvybė. O toji negali būti vadinama nei didžia, nei maža. Jos apsireiškimas nėra apribotas. Ir tegali būti kliudomas kilnesnės dvasios galių.Lietuvių tauta yra davusi visoms kitoms tautoms paveikslę, kad galima išlaikyti savo savybę, kitiems ir baisiai spaudžiant, o tik neauginti nekantos prieš kitas. O šitas paveikslas dar kuo daugiau turėtų šviesti nauju laiku. Jis dar nepastebimas kitų, kadangi kiti per daug gyvena nekanta ir mato kitus tokiais, kokie jie patys yra.Lietuvių tautos uždavinys todėl bus visuomet augint pagrindines arijų ypatybes, tai esti augint visa, kas žmones padaro kūrybos veiksniu žmoniškumo palaiminimui teikti visam pasauliui. Tuo tad lietuvių tauta patvirtins savo būvį. Yra berods ir naudinga ginkluotis ir kardu gintis prieš gyvėdžius. Bet pasitikėti reikia ne tiek materinėmis jėgomis kaip dvasios gyvybe. Ją tyriausiai auginant, tauta saugojama kūrybos. Ir todėl niekuomet nereikėtų griebtis vyliumi, pasalumu arba panašiomis priemonėmis, kurios vartojamos yra silpnųjų. Mes nesame silpni. Su mumis yra kūrybos galia.

Kūryba veda visas tautas į aiškesnį buvimą. Negali ji lietuvių tautę atmesti, kurią ji per tiek vargų lig šiol išlaikiusi yra. Bet būtina, kad lietuviai eitų tas pareigas, kurias kūryba jiems yra uždėjusi. Lietuviai turi daugiau negu kitos tautos rūpintis dvasios jėgų ir viso to auginimu, kas gera, o diegais paslėpta tautoj, kadangi jų tauta paprastam žvilgiui yra maža.Kaip ji save auginti turėtų, daug kartų jau pasakyta, o bus vis ir dar sakoma. Čia pirm viso pastebėtina, kad labai svarbu jai naudotis tam ir santykiais su kitomis tautomis. Seniau tosios bandė naikinti lietuvių tautą. Dabar jų jėgos turėtų tam derėti, ją tvirtinti. Aiškiai žiūrint, visai gerai matyti, kad pati kūryba svetimų tautų jėgas tam kaip tik naudoja. Bet ir mes patys turime jas savo naudai vartoti. O tai šitaip.Visam gerui, kurį kitos yra išauginusios, turim leist mūsų jėgas žadinti. Ne taip, kad paskęstume kitų tautų gyvybėje, bet kad toji vien derėtų mums atsigauti. Patys turime dvasinius kitų tautų vaisius pasirinkti, jais pasidžiaugti ir maitintis, pasilikdami, kas mes. Bet pasirinkti vien tik, kas jųjų yra kilnaus, gero, sveiko. Negerumas ir nesveikumas jau jų savaime bus nešamas į mus. Paaugę tad ir patys vaisių atnešę, duokime iš savo ir jiems! O jeigu nieko dar neturėtume, parodykime nors, ką mes gero iš tėvų turime! Būkime žmonės, kurie gali šviesti kitiems paveikslu! Taip eisime tikrai savo šio laiko pareigas. Pasaulis to laukia iš mūsų, ir visa kūryba nori už tai mus palaiminti.