Europos civilizacija XX a. antrojoje pusėje: ekonominis, politinis ir kultūrinis aspektai

1. Įžanga

Mūsų istorinės žinios niekada nebūna išsamios. Nuolat gali būti atrasta naujų faktų, kurie keičia praities vaizdą. Bet, prasidėjus naujausios istorijos (nuo 1950 m.), kai kurie įvykiai galbūt atsitiko mūsų akivaizdoje, galbūt matėme pranešimus apie juos per televiziją ar internete. Per pastaruosius 50 metų įvyko milžiniškų pokyčių. Nuo 1947m. Europa suskyla į du antagonistinius blokus: Vakarų Europos, patiriančios amerikiečių įtaką, ir Rytų Europos, kontroliujamos sovietų. Įsigali dvi diametraliai priešingai, pagal savo logiką persitvarkančios Europos. Šiam periodui dar būdingas šaltojo karo klimatas. Todėl didžiausias laimėjimas buuvo šaltojo karo pabaiga. Svarbiausia ekonomine ir politine organizacija tapo Europos Sąjunga.
Šiame referate pabandžiau trumpai apibūdinti Europos civilizacijos XX amžiaus antrojoje pusėje ekonominį, politinį ir kultūrinį aspektus, nors būvo nelengva, nes tai labai gausi, įdomi ir plati tema. Kad geriau ir, kiek įmanoma visapusiškai atskleisti temą, pabandžiau atskirai išnagrinėti ir palyginti Vakarų ir Rytų Europos šalių įvykius ir pokyčius. Tam panaudojau įvairius Europos šalių istorikų darbus, nes kas gi dar geriau žinos mūsų gyvenimą? Šita tema labai svarbi dar dėėl to, kad dabarties supratimui reikia gerai žinoti praėitį, tuo lab, kad mes gyvenome Europoje.

2. Europos šalių modeliai

2.1. Sovietinis modelis.

SSRS noras išplėsti savo įtakos zoną per visą Rytų Europą oficialiai aiškinamas saugumo siekimu. 1941m. išgyventa vokiečių agresija verčia sovietus statyti vakariniame ša

alies pasienyje tikrą socialistinių šalių forpostą. Dėl to į Rytų Europos šalis įvedama okupacinė kariuomenė ir pasirašomos kelios bendradarbiavimo sutartys, o 1955 m. – Varšavos sutartis. Ši sąjunga dar sutvirtinama karinėmis priemonėmis, garantuojančiomis sovietų gynybinės jėgos įsigalėjimą visose Rytų Europos šalyse. Politinės partijos uždraudžiamos.

Stalinizmas ir toliau tęsia radikalų visuomenės perkūrimo darbą, pradėtą ketvirtajame dešimtmetyje. Kultūrai tenka triguba misija: formuoti sąmonę, šlovinti socialistinio režimo laimėjimus ir demaskuoti nukrypimus. Švietimo sistema privalo suformuoti naują visuomenę, svarbiausią vietą skirdama rusų kalbai ir rusų kultūrai. Mene, literatūroje ir moksle įsigali naujos temos ir naujos taisyklės. Tapyboje, kaip ir visur kitur, viešpatauja „socialistinis realizmas“; kūrėjams, nukrypusiems nuo jo, draudžiama kurti, jie dažnai persekiojami. Mokslo srityje ideologinis spaudimas pasiekia apogėjų, pergalingai įsigalėjus biologo Lysenkos tezėms. Priešingai Mendelio nustatytiems paveldimumo dėėsniams, Sovietų Sąjungoje vadinamiems buržuazinio mokslo produktu, lysenkizmas teigia žmogaus, pranašesnio už gamtą, visagalybę. Visur Rytų Europoje religija niekinama. Jau nuo penktojo dešimtmečio pabaigos visi valstiečių ūkiai jungiami į stambius socialistinius kolektyvinius ūkius. Pramonė ir aptarnavimo sfera eksproprijuojama ir pereina valstybės žinion. Visoje zonoje, kur vyrauja rublis, prekybinius santykius diktuoja sovietai, primesdami savo produkciją ir pigiai pirkdami prekes iš liaudies demokratijos šalių.
Tačiau į to meto sovietų režimą įneša pokyčių du įvykiai: 1953 m. kovo 5 d. miršta Stalinas ir 1956 m. įvyksta Sovietų Sąjungos komunistų pa
artijos XX suvažiavimas. Mirus Stalinui birželio mėnesį Rytų Berlyne pirmą kartą prieš socialistinį režimą sukyla darbininkai.
Naujieji Sovietų Sąjungos vadovai kartu yra ir komunistų partijos vadai. Valdžia leidžia intelektualų aplinkoje plisti santvarkos kritikai. Šis metas vadinamas atšilimu, nors kultūra ir toliau be atvangos prižiūrima: 1957 m. rašytojas Borisas Pasternakas negali savo šalyje išleisti romano „Daktaras Živaga“ ir priverstas atsisakyti 1959 m. jam paskirtos Nobelio literatūros premijos.
1956m. vasario 14d. prasideda SSKP XX suvažiavimas. N. Chruščiovas uždarame posėdyje demaskuoja Stalino nusikaltimus ir asmens kulto savivalę. 1956 m. balandžio 17 d. oficialiai Kominformo (kuri 1947 m. rugsėjį įkūrė devynių Europos šalių komunistų partijų atstovai) buvo nutraukta.
1956 m. lenkai pirmieji pareikalavo keisti politinę liniją. Poznanės darbininkai vadovauja tikriems maištams prieš senąją ekonominę ir socialinę politiką. Norint sustabdyti krizę, stalinistinė vyriausybė nušalinama ir nuo spalio mėnesio šaliai vadovauti stoja Gomulka, kuris balandį buvo paleistas iš kalėjimo. Prasideda ekonomikos ir politikos liberalizacija. Vyksta žemės dekolektyvizacija, santykinai grįžtama prie politinės ir žodžio laisvės, o Katalikų bažnyčia vėl gali atvirai dirbti savo ganytojišką darbą. Vengrijos įvykiai įgyja dramatiškesnį pobūdį. Padrąsinti lenkų pavyzdžio, kai kurie vengrų politikai atvirai svarsto, kaip nutraukti ryšius su socializmu. Atkurima privati nuosavybė, vėl atvirai veikia Katalikų bažnyčia, o pati Vengrija skelbia savo neutralitetą ir išstojimą iš Varšuvos sutarties organizacijos. 19
956 m. lapkričio 4 d. į Budapeštą įžengia Raudonoji armija ir palaužia pasipriešinima. Nadis ir jo bendražygiai areštuojami ir nuteisiami myriop. Janošas Kadaras, sovietų pasodintas į valdžią, apsiriboja tik kai kuriomis ekonominėmis reformomis. 1961 m. VDR vyriausybė, norėdama užkirsti kelią savo piliečiams, bėgantiems į Vakarus, nutaria statytį sieną tarp Vakarų ir Rytų Berlyno.
Atšilimas atgaivina užgesusias viltis, bet 1964 m. Chrušiovas atleidžiamas iš pareigų ir vėl grįžta senoji tvarka. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad SSRS dar gali konkuruoti su Vakarais visose srityse. 1957 m. paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas, 1961 m. kosminiu laivu pakilo žmogus. Bet 1962 m., po Kubos krizės visos pastangos suteikiamos į ginkluotę, ir tai išsekina techninį ir pramoninį SSRS potencialą. Pamažu, nepaisant reformų, ekonominė sistema šlyja ir sovietų gyvenimo lygis vis smunka, tik nomenklatūra, privilegijuotų klanas, vienintelė gauna naudos iš tos sistemos.

Liaudies demokratinių šalių padėtis panaši į SSRS padėtį, ir 1962 m. įdiegtas tarptautinis socialistinis darbo pasidalijimas, kuriuo numatoma specializuoti Rytų Europos ekonomiką, sukelia tylų šalių narių pasipriešinimą.

Leonidas Brežnevas 1964 m. stoja prie valdžios vairo ir prasideda ryškus posūkis atgal. Tie, kurie tikėjo atšilimu, ypač intelektualai, buvo sutramdyti. 1962 m. Aleksandras Solženycinas Sovietų Sąjungoje išleidžia romaną „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, demaskuojantį Stalino režimo lagerius, tačiau 1970 m. jis jau negali pasiimti Nobelio literatūros premijos, ir tampa desidentizmo simboliu. 1974 m., kai jo knyga „G
Gulago arhipelagas“ išgarsėja visuose Vakaruose, jis ištremiamas iš Sovietų Sąjungos teritorijos.

Susidūrę su nepakenčiamomis sąlygomis, sovietų žydai, „otkazniki“, verčiau linkę emigruoti į Izraelį. Nuo 1967 m. jiems išvykti jau darosi sunku, o tuo tarpu Lenkijoje 1968 m. prasideda antisemitinė kampanija, priverčianti emigruoti daugumą išlikusių gyvų po holokosto žydų.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Čekoslovakijoje reformų klausimas iškeliamas pačios partijos ir valstybės. Artėja „Prahos pavasaris“. Praha nori tikėti „žmogiško veido socializmu“, kuris, neneigdamas to, kas jau padaryta ekonomikos ir socialinėje srityje, suteiktų visišką laisvę piliečiams. 1968 m. rugpjūčio 20 d. Varšuvos sutarties šalių, išskyrus Rumunija, kariuomenė įžengia į Prahą ir padaro galą šiam eksperementui.

Lenkijoje 1970 m. rugpjūčio mėn. Gdansko darbininkai sukyla, pirmiausia protestuodami prieš socializmą, nesugebantį materialiai aprūpinti tų, kuriuos turėtų ginti. Gomulka numalšina maištą, bet pats yra pakeičiamas reformatoriumi Gereku. Jam vadavaujant Lenkijos ekonomikoje vyksta pokyčiai, ir jie sukelia akivaizdžią nelygybę, dar labiau didinančią socialinę įtampą. 1970 m. atėjus į valdžią Nikolajei Čaušesku Jugoslavijoje vėl pasireiškia nacionalizmas.

2.2. Sunkus EEB kūrimas

Nuo 1950 m. (Europos mokėjimų sąjungos įkūrimas) pradeda smarkiai plėtotis prekybos liberalizavimo politika, įgyvendinta EEBO, nuo 1961 m. tapusios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Europos kūrimas, iki tol besiremiantis tik bendradarbiavimu, dabar jau gali peraugti į tikrą integraciją. 1951 m. balandžio 18 d. Prancūzija, VFR, Belgija, Nyderlandai, Liuksimburgas ir Italija pasirašo Paryžiaus sutartį, pagal kurią įkuriamas Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Jį kontrolioja aukštasis organas, sudarytas iš devynių nepriklausamų narių ir nuo 1952 m. įsikūręs Liuksimburge. EAPB priešininkų atsirado nemaža. Iš esmės juo nepatenkinta Jungtinė Karalystė: ji verčiau linkusi teikti pirmenybę bendradarbiavimui su Tautų sandrauga ir kategoriškai atmeta viršnacionalumo idėją. Britanijos leiboristai tuo pasinaudoja ir netrunka pareikšti visai Europai savo priešiškumą, kuris truks gana ilgai. Kitų šalių socialistai taip pat nerodo entuziazmo. Komunistai, ypač įtakingi Prancūzijoje ir Italijoje, mano, kad susivienijimas- įrankis pakenkti socializmo stovyklai ir padėti atgimti Vakarų Vokietijos ekonomikai. Tuo tarpu generolas de Golis, kurio įkurta Prancūzų tautos susivienijimo partija ryžtingai priešinasi bet kokiam viršnacionalumui. O Beniliukso šalys, kur ekonomikos integracija prasidėjo jau nuo 1944 m., EAPB įkurimui karštai pritaria.

1955 m. birželio mėn. Mesinos konferencijoje Europos šešiukė nutaria į Briuselį sukviesti ekspertus, ir ten, pirmininkaujant Belgijos užsienio reikalų ministrui Poliui Anri Spakui, priimami du ypatingos svarbos projektai: dėl Bendrosios rinkos ir Euratomo. 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašomos sutartys, kuriomis įsteigiamos šios organizacijos.

Bendrojį rinka, arba Europos Ekonominė Bendrija (EEB), suvokiama kaip bendra muitų sistema; šalys narės panaikins savo muitų tarifus kitoms valstybėms, Bendrijos narėms. Valstybių sienos taip pat turi palaipsniui atsiverti ir įsileisti kapitalą ir darbo jėgą. Euratomas turi padaryti branduolinę energiją prieinamą eurapiečiams, nes tai pirmoji būsimos nepriklausamybės šioje srityje sąlyga.

Jungtinė Karalystė vėl atsisako Europos integracijos. Generolas de Golis ir kancleris Adenaueris priešinasi tokiam projektui, ir britai priversti pasitenkinti Europos laisvosios prekybos asociacija (ELPA), jungiančia septynias valstybes- Jungtinę Karalystę, Švedija, Daniją, Norvegiją, Austriją, Šveicariją ir Portugaliją (1959 m. lapkričio 20 d. Stokholmo sutartis.) 1961 m. prie jų prisideda ir Suomija. ELPA konkurencija netrukdo Bendrajai rinkai, pradėjusiai veikti 1959 m. sausio 1 d., pasidaryti reikalinga. Muitų barjerai šalinami gana paprastai, bet nepalyginamai sunkiau susitarti dėl kitų sričių, ypač žemės ūkio. 1958 m. pavasarį grįžęs į valdžią generolas de Golis nesutrukdė Bendrajai rinkai plėtotis. Tačiau vieningos Europos kūrimo koncepcija, vyraujanti Paryžiuje, kategoriškai priešiška viršnacionalumui. 1961 m. mažosios valstybės atmeta Fušė planą, siūlantį išsaugoti tėvynių Europą, nes joms ypač svarbi kuo didesnė Europos integracija. Tais pat metais Bendrosios rinkos sėkmė verčia Haroldo Makmilano vadovaujamą britų vyriausybę pradėti derybas dėl įstojimo į EEB. Bent du kartus, 1963 ir 1967 m., Šarlis de Golis Prancūzijos vardu pareiškia veto. Jo nuomone, Jungtinė Karalystė, nelyginant amerikiečių Trojos arklys, tenori įstoti į Bendrąją rinką tik tam, kad padėtų jai išsigimti.

Pirmąją septintojo dešimtmečio pusę Prancūzijos atsargumas sunkia našta užgula statomą Europos rūmą. Pagaliau 1965 m. Prancūzija greibiasi „tuščios kėdės“ politikos Bendrosios rinkos institucijose, pabrėždama savo priešiškumą bendrajai žemės ūkio politikai. 1963 m. numatomas kompromisas, suteikiantis valstybėms narėms veto teisę, leidžia Prancūzijai grįžti į Bendriją.

2.3. Europos kultūros atgimimas

Europą užplūsta ameriketiškais kinais, džinsais, paskui rokas, nes per karą to Europa neturėjo. Tokios amerikietiškos prekės kaip cigaretės, kramtomoji guma ar kokakola tampa naujos pokario europiečių elgsenos simboliu. Netrukus pasigirsta balsai, pasisakantys prieš tokią amerikanizaciją, bet iš tikrųjų Europa ir toliau persiima Amerikos kultūra. Maža to, europiečiai dažnai atskleidžia kai kuriuos patiems amerikiečiams nežinomus jų kultūros aspektus. Tarkim, džiazas, Jungtinėse Valstijose dėl rasinės segregacijos nustumtas į šalį, išpopuliarėja visame Senajame žemyne. Arba dažnai literatūros ir kino kritikai europiečiai išgarsina amerikiečių kino menininkus ir rašytojus, atvykstančius į Europą ieškoti pripažinimo ir siekti Nobilio literatūros premijos ar Auksinės palmės šakelės Kanų festivalyje.

Pokario metų kultūroje ypač didelį triumfą patiria kino menas. Italų kinorežisieriai davė pradžią italų neorealizmui, kuris, iš esmės nepanašus į Holivudo svąjonių kiną, be jokių pagražinimų vaizduoja pačių skurdžiausių bendruomenės sluoksnių gyvenimą.

Naujosios bangos kino meno pradininku laikomas jaunas prancūzų kino režisierius Fransua Triufo, 1959 m. sukūręs filmą „Iki paskutinio atodūsio“, sumalė į druzgus scenarijaus trafaretiškumą. Į Europos kino meno renesansą įneša indėlį ir kitų šalių kinematografininkai, kaip švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas. Rytuose pasijutęs atšilimas 1958 m. leidžia atrasti Andžejų Vaidą ir jo „Pelenus ir deimantus“.

Pokario Europos literatūra jautriai įsiklauso į pasaulio pulsą. Tai angažuotų rašytojų metas, kaip rodo prancūzų filosofo Žano Polio Sartro pavyzdzys. Jo požiūris į pokario problemas susilaukė atgarsio visame pasaulyje. Sartas laikomas žymiausiu egzistencializmo, filosofinės srovės, gimusios priš karą Vokietijoje atstovu.

Kaip romanistas ir filosafas Alberas Kamiu, Sartras rašo ir dramas. Šis literatūros žanras šeštojo dešimtmečio Europoje nepaprastai suklesti. Prancūzijoje Žanas Vilaras ir jo vadovaujamas Nacionalinis liaudes teatras bando atgaivinti klasikus, o „naujojo teatro“ žymiausi atstovai Samiuelis Beketas, Rženas Joneskas ir Žanas Ženė atnaujina scenos kalbą.

Tuo metu, kai Niujorkas taikosi tapti pasaulio kultūros sostine, dauguma Europos dailininkų ir muzikantų ir toliau, kaip ir pirmojoje amžiaus pusėje, kuria avangardinį meną. Anglo Frensio Bekono arba prancūzų Nikola de Stalio ir Ivo Kleino vardai tokie pat žinomi kaip ir tada pradėjusių garsėti amėrikiečių dailininkų vardai. Modernią muziką kuria jauni Italijos kompozitoriai, kaip antai Pjeras Bulezas, Karlas Heincas Štokhauzenas ir Luidžis Nonas.

2.4. Vakarų modelis. Modelio ribotumai ir jo atmetimas

Vakarų Europoje- ekonomikos stebuklų metai, stebuklų, kurios daro smarkiai išaugęs vartojimas ir nuolatinė valstybės pagalba. Naujos sąlygos atgaivina tarptautinę prekybą. Europiečiai savo gerovę sukurė atverdami savo rinkas importui ir plėsdami laisvą eksportą: štai Prancūzija eksportuoja į kitas šalis 20% savo bendrojo nacionalinio produkto, Federacinė Vokietija- 28%, o Belgija- beveik 50%.

Prekių paklausa tokia didelė, kad didėjant produktyvumui atlyginimai nemažėja, nedarbas neauga. Septintojo dešimtmečio Vakarų Europos gyventojų perkamoji galia padidėja dvigubai. Keičiasi šeimų vartojimo prekių asortimentas. Mažiau lėšų skiriama maisto produktams, perkama daugiau pramoninių prekių. Tokį gausų vartojimą daro galimą infliacija- paskolos imamos nebijant skolų mokėjimo.

Auga paslaugų paklausa: laisvalaikis ir atostogos kuria naują rinką. Klesti reklama, skatindama truoškimą vartoti. Tačiau ne visi gyvena vienodomis sąlygomis ir ekonomikos augimas ypač naudingas viduriniajai klasei.

Ekonomikos augimas sulėtėje ir nuo 1967 m. jau po truputį ima daugėti bedarbių. Vartotojų visuomenė kritikuojama, nors ji netgi pradeda dusti.

Vartotojų visuomenė turi savo atstumtuosius; tai kaimiečiai, nesugebantys prisitaikyti prie modernizacijos, arba pagyvenę ir neįgalūs žmonės, neatitinkantys jaunystės ir gerovės kriterijų. Pagaliau reikia pridurti, kad ekonomikai augti padėjo maži moterų ir imigrantų atlyginimai. 1973 m. daugiau negu 10% dirbančių žmonių Prancūzijoje ir VFR yra užsieniečiai. Šių darbininkų gyvenimo sąlygos nekokios- aplink didžiuosius pramoninius miestus ima kilti lūšnynai. Pirmiausia gyventi visuomenėje, kur vyrauja naudos ir vartojimo kultas, atsisako jaunimas. Atėjęs iš Amerikos rokas plačiai pasklinda Anglijoje, o paskui ir visuoje Europoje. Tokios muzikantų grupės kaip „Beatles“ ir „Rolling Stones“ atlieka naują muziką, kuri asocijuojasi su seksualine laisve ir bet kokio konformizmo atmetimu. Jaunimo netraukia nei politinės partijos, nei relygija. Todėl protestantizmas stengiasi priartėti prie bendruomenės, kurios tradicinės vertybės smarkiai susvyravusios. Katalikų bažnyčia taip pat mėgina reaguoti. 1962-1965 m. vyksta Vatikano II susirinkimas, ieškantis būdų, kaip sutaikyti katalikybę ir šiuolaikiškumą.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Europos jaunimas ima vadavauti maištui, kuris savo kulminacija pasiekia 1968 m. Vakarų Europos studentai protestuoja prieš tradicinę moralę ir visuomenę , draugie keliant radikalius politinius reikalavimus. Tik nedaugelis šalių išvengia šios protesto bangos. Prancūzijoje sukilusius studentus palaiko darbininkai ir tarnautojai, organizuodami didžiausius streikus Europos istorijoje (apie 10 mln. streikuotojų). Birželį įvykę rinkimai grąžino tvarką ir ramybę. Vokietijos ir Italijos kairiųjų ekstremistų grupuotė greibiasi terorizmo. Vokietijos Raudonosios armijos frakcija ir Italijos Raudonosios brigados susidoroja su politikais ir pramoninkais. Nuo 1969 m. Šiaurės Airijos nacionalistai (daugiausia katalikai) Didžiosios Britanijos vyriausybės reikalauja glaudesnių Alsterio ryšių su Airijos Respublika. Airijos savivaldos priešininkų (junionistų) dauguma (daugiausia protestantai) pritaria sąjungai su Jungtine Karalyste ir atmeta bet kokius politinius ryšius su katalikiškąka Airija. Tada dviejų stovyklų- Airijos respublikonų armijos ir gausių lojalistų organizacijų- karingai nusiteikusios grupuotės mėgina pasiekti pergalę kruvino terorizmo keliu. Nacionalinis separatizmas itin stiprus Ispanijoje. Nuo 1975 m. baskų srityje ETA nepasitenkina laipsnišku demokratėjimu ir kovos už atsiskyrimą nuo Ispanijos metodu pasirenka terorizmą. Tačiau tuo metu, kai taip kritikuojamas ekonomikos plėtra, Vakarų Europos ekonomikos modelis, priklausantis nuo viso pasaulio, patiria krizę.

2.5. Krizė ir jos nugalėjimas

Aštuntojo dešimtmečio ekonominės krizės pradžią lėmė du veiksniai: tarptautinės pinigų sistemos, įvestos 1944 m. Breton Vudse, pakrikimas ir vienas po kito, 1973 ir 1979 m., ėję naftos smūgiai. 1971 m. rugpjūčio 15 d. doleris, nuo 1944 m. tarnavęs Vakarų Europos ekonomikai atskaitos tašku, buvo devalvuotas. Pasaulinė prekyba destabilizavosi. Pagrindinių valiutų kursai svyruoja ir piniginė sistema, sukurta Breton Vudse, žlunga. Iš Europos valiutų tvirčiausiai laikosi Vokietijos markė ir net pradeda konkuruoti su doleriu. 1973 m. pabaigoje arabų šalys, Naftą eksploatuojančių šalių organizacijos (OPEC) narės, pasinaudojusios nauju karu su Izraeliu, per tris mėnesius keturis kartus pabrangina naftą ir iš esmės nacionalizuoja Vakarų Europos šalių energetiką. 1979 m. Irano revoliucija sukelia naują smūgį. Dėl naftos kainų augimo kyla krizė, išryškindama pagrindinių Europos pramonės šakų (metalurgijos, laivų statybos, chemijos pramonės) atsilikimą- jų nekonkurentabilumas ilgai buvo maskuojamas pigia energija. Iki tol beveik nereikšmingas, išauga nedarbas. 1983 m. EEB šalyse jau daugiau negu 12 mln. Bedarbių. Atpirkimo ožiais tampa emigrantai. Dauguma Europos šalių apriboja arba visai uždraudžia imigraciją. Didėja ksenofobų judėjimo įtaka. Prancūzijoje kraštutiniai dešinieji, po Antrojo pasaulinio karo susiskaldę į grupeles, šliejasi prie Nacionalinio fronto, kuris 1986 m. patenka į parlamentą.

Atėjo politinio pakrikimo metas, 1979 m. Jungtinėje Karalystėje Margareta Tečer atveda konservatorius į pergalę. VFR liberalų ir socialdemokratų bloko suirimas padaro galą socialdemokratų valdymui, ir į kanclerius išrenkamas dar tik savo šalyje težynomas politikas Helmutas Kolis. Prancūzijoje, priešingai, Fransua Miterano pergalė 1981 m. prezidento rinkimuose atveda į valdžią socialistus.
Tuo metu, Europos kūrimas progresuoja gana netolygiai. 1974 m. gruodžio 9 d. valstybių ir vyriausybių vadovai nusprendžia savo periodiniams susirinkimams suteikti oficialų pobūdį, ir jie tampa nauju Bendrijos organu: Europos Taryba, netrukus patvirtinama kaip pagrindinis organas. 1976 m. liepą Europos Taryba nutaria visuotiniais rinkimais išrinkti Europos Parlamentą. Nors Parlamentas ir stengiasi plėsti savo kompetencijos ir kontrolės ribas, jo politinis vaidmuo tebėra ribotas.

Dabar Europa privalo atsižvelgti į politinius neramumus Viduržemio jūros šalyse. 1974 m. balandį Portugalijoje įvykusi „gvazdikų revoliucija“ nuverčia autoritarinį režimą ir, pamėginusi sukelti socialistinę revoliuciją, nuo 1976 m. atveria kelią parlamentinei raidai. 1974 m. liepą nuverčiama Graikijos karininkų valdžia. Kiek lėčiau po Franko mirties 1975 m. lapkritį prasideda Ispanijos demokratėjimas, atėjus į valdžia, karaliui Jonui Karoliui; jis sugeba suderinti visų nuomones ir 1978 m. patvirtina naują konstituciją, o 1981 m. vasarį sužlugdo frankizmo besiilginčių kariškių sukurstytą pučą.

Prasideda naujas priėmimo į EEB periodas; tai naujas iššukis, nes Pietų Europos valstybių ekonomika silpnesnė ir gali sutrikdyti Bendrijos šalių ekonominės sistemos pusiausvyrą. 1981 m. prisijungia Graikija. 1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija įstoja į EEB ir dabar Bendrija vienija 315 mln. gyventojų.

Bendroji žemės ūkio politika nuolat kelia įtampą, o Europos valiutos sistema (EVS) 1979 m. kovo 13 d. įsigalioja nedalyvaujant Jungtinei Karalystei. Naujoji sistema leidžia santykinai stabilizuoti valiutos kursą. Tai garantuoja vieningos atskaitos valiutos ECU įvedimas. Lieka ginčytinas klausimas dėl energijos, nedarbo ir infliacijos. M.Tečer pareiškia, kad Didžiosios Britanijos indėlis į Bendrijos iždą per didelis, ir tai 1984 m. sukelia rimtą krizę, tačiau Jungtinei Karalystei pavyksta gauti finansinę kompensaciją.

1989 m sausio 1 d. pradėjes galioti Suviestinis Europos aktas. Ši sutartis numato iki 1992 m. Europoje įgyvendinti dvylikos šalių tikrą vieningą vidaus rinką. Tai padės atsispirti vis smarkesnei tarptautinės prekybos konkurencijai.

2.6. Rytai, tarp atsivėrimo ir įtampos

1959-1974 m. kanclerio postą užimančio Vilio Branto Rytų politika leidžia VFR pagerinti santykius su Rytais. To siekdamas, kancleris pripažįsta Vokietijos atsakomybę Antrajame pasauliniame kare ir jo padarinius. Tokioje atšilimo atmosferoje šalys karo laimėtojos 1971 m. rugsėjo 3 d. pasirašo susitarimą, numatantį pagerinti ryšius tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Laikydamasis savo politikos, Vilis Brantas pasiekia, kad 1972 m. kovo 21 d. būtų ratifikuota svarbi sutartis tarp VDR ir VFR, po kurios VDR pripažįstama tarptautiniu mastu. 1973 m. abi Vokietijos valstybės priimamos į JTO.

1975 m. rugpjūčio 1 d. L. Brežnevas su pasitenkinimu stebėjo sovietų iniciatyva surengtą Europos aukščiausio lygio konferenciją Helsinkyje. Čia dalyvavo visos Europos valstybės, išskyrus Albaniją, taip pat JAV ir Kanada. Visi oficialiai pripažino karo pakeistas valstybių sienas.

Čekoslovakijos intelektualai remdamiesi Suomijoje pasirašytomis sutartimis, parengia „Chartiją 77“. Lenkijoje nemenka dalis senųjų komunistų intelektualų, tikėjusių septintojo dešimtmečio reformomis, savo kovą už laisvę sieja su darbininkų ir valstiečių nepasitenkinimu. Katalikų bažnyčia, pagrindinis ramstis toje kovoje. 1980 m. vasarį Gdansko laivų statykloje prasidėję streikai per vasarą pakeičia politinę padėtį visuose Rytuose: valdžia priversta įteisinti naują, nepriklausomą profsąjunga „Solidarumas“, vadovaujamą elektriko Lecho Valensos. Labai greitai naujoji profsąjunga išauga ir savo socialinius reikalavimus papildo daugiau politiniais atsišukimais. 1981 m. gruodžuio 13 d. ministras pirmininkas ir partijos vadas generolas Jaruzelskis paskialbia karinę padėtį. „Solidarumo“ veikla sustabdoma, paskui uždraudžiama. Jis toliau veikia pogrindyje.

1982 m. miršta Leonidas Brežnevas. Jo įpėdinis Jurijus Andropovas atrodė esąs reformatorius, bet jis 1984 m. miršta. Jį pakeitęs Konstantinas Černenka valdžioje išbūna kiek ilgiau nei metus. Jis buvo paskutinis generalinis sekretorius, ištikimas Brežnevo sąstingio politikai. Kai 1985 m. jis taip pat miršta, į valdžią ateina naujas žmogus- Michailas Gorbačiovas. Jo atėjimas jau leidžia europiečiams tikėtis tikrų pokyčių, ilgalaikės taikos garantijų.

3. Suvienitos Europos link

3.1. Vakaruose- integracija, Rytuose- revoliucija

Vakarų ekonomika nuo dešimtmečio pabaigos ima augti. Infliacija ima polengva slūgti. Grįžta pasitikėjimas, o su juo ir investicijos, tačiau nedarbas vis dėlto ir toliau negailestingai didėja. Toks paradoksas, kai ekonomikos augimo nelydi darbo vietų daugėjimas, neabejotinai būdingas amžiaus pabaigos Vakarų Europai. Taigi devintasis dešimtmetis kai kuriose šalyse yra stulbinamo ekonomikos atsinaujinimo metai. Dešimtmečio pabaigoje Ispanijos ekonomika kasmet išauga 5%. Tačiau bedarbių (18% darbingo amžiaus gyventojų) vis daugėja. Tik Jungtinėje Karalystėje dėl liberalios Margaretos Tečer vyriausybės politekos nedarbas mažėja. Tačiau tai įgyvendinant teko apkarpyti atlyginimus ir duoti laikiną ar trumpalaiki darbą, o tai pablogino pragyvenimo lygį. Dvylika metų išbuvusi valdžioje ji priversta pasitraukti. Devintojo dešimtmečio vidury Vokietijai, vos ne vienintelei iš Europos šalių, stipri ekonomika ir klestinti prekyba padeda išsaugoti mažą bedarbystės procentą ir aukštą gyvenimo lygį. Politikai, kurie rėmėsi Keinso ekonomikos modeliu, patyrė pralaimėjimą, ir tada kai kurių šalių vyriausybės ryžtasi mažinti valstybinio sektoriaus dalį: 1986-1988 m. Prancūzijoje imamos privatizuoti valstybinės įmonės. Finansų rinkų sprogimas, kuriam kelią atvėrė informatikos pažanga, paskatina aktyvią spekuliaciją. 1987 m. spalio mėn. beprecedentinį krachą po 1929 m. patiria Volstrito birža. Šis krachas atskleidžia didžiulį finansinės rinkos nestabilumą. Daugiausia dėmesio skiriama prekybos rinkos liberalizavimui. Nuo šiol valiutos konvertuojamos pagal pasiūlos ir paklausos dėsnį, o kapitalas laisvai cirkuliuoja iš vienos šalies į kitą. Kai dolerio kursas per daug svyruoja, kad jis galėtų būti atskaitos tašku, vieninga Europos valiuta atrodo esanti geriausia priemonė išsisukti iš netikrumo būklės. To siekiant reikėtų paspartinti vieningos Europos kūrimą.
1985 m. gruodžio mėn. Dešimtuko susitarimu nutarta peržiūrėti Romos sutartį ir iki 1992 m. gruodžio 31 d. nustatyti besiene Europos ekonominę erdvę. 1985 m. gruodžio 17 d. priimamas Suvestinis Europos aktas, kurio tekstas nustato valstybių integracijos į vieningą Europą sąlygas- ne tik ekonominės ir socialinės, bet taip pat, po kurio laiko, ir politinės integracijos. Tampa būtina kuo greičiau turėti realius Europos pinigus, kuriuos leistų Centrinis bankas ir kurie cirkuliuotų visose valstybėse, turint galvoje ir banknotus. Iškyla sunkumų derinant mokesčius ir valiutą. O kol kas pakeliui į Europos susijungimą didelė reikšmė skiriama protui, Europos kultūrai; tai atspindi ir švietimą remiančios programos „Erazmus“ (1987) ir „Socrates“ (1995). Jos sktina studentus tęsti dalį savo studijų kitoje valstybėje, Sąjungos narėje.

Pasiekusi paskutinio XX a. dešimtmečio slenkstį, Europos Bendrija, nepaisant vidinių prieštaravimų, tapo pripažintą politinė ir ekonominė jėga, pritraukianti nemaža kandidatų: ne tik Austriją, Norvegiją, Šviediją, Šveicariją, Turkiją, bet ir Kiprą, Maltą, net Maroką.

3.2. Rytų išklibimas

Permainos Vakarų visuomenėje išjudino Vidurio ir Rytų Europos visuomenes. Geležinė uždanga darosi vis mažiau efektyvi, nes Vakarų žiniasklaida vis rimčiau ir giliau skverbiasi į Rytų europiečių gyvenimą. Neilgai trukus Rytuose įsigali džasa ir rokas, o kartu gimsta troškimas nusiplėšti komunistines grandines. Vakarų Europos turistai lanko didžiuosius miestus, ir tai palengvina kontaktus, o dar nereikia pamiršti ir juodosios rinkos. Ieškoma būdų gauti valiutos- dažniausiai dolerių ar markių, ir už ją perkamos tokios prekės kaip džinsai, sportiniai bateliai, cigaretės- savotiškai Vakarų simboliai. Devintojo dešimtmečio Rytų Europos visuomenė ėmė siekti panašaus į Vakarų gyvenimo būdą. Taip kultūrinė revoliucija davė impulsą politinei revoliucijai.

Nepaisant komunistų valdžios pastangų, opozicija, nors ir veikianti pogrindyje, vis stiprėja. Sovietų Sąjungos Baltijos kraštai niekomet nepripažino 1940 m. aneksijos ir vis drąsiau pradeda reikalauti laisvės. Rumunijos vengrai taip pat vis sunkiau išgyvena slėgiančią Bukarešto globą. Visur, ypač Kaukaze ir Balkanuose, tautos reikalauja teisės pačioms laisvai spręsti savo likimą.

Nacionalumo pabudimas kartu prikėlė ir nuo seno gyvavusį nacionalizmą, ir seną nepykantą. 1984 m. bulgaru režimas užsibrėžia išvyti daugiau nei milijoną turkų kilmės musulmonų. Jugoslavijos Federacija ima irti dėl kitos musulmonų tautinės mažumos statuso. 1981 m. Kosovo albanai reikalauja autonomijos ir susilaukia iš Belgrado žiaurių represijų, nes Jugoslavijos vadovai šioje provincijoje nori išlaikyti serbų dominavimą. 1988 m. S. Miloševičius iškyla į Serbijos respublikos vadovus, ir Jugoslavijai vis labiau gresia pavojus suskilti. Slovėnai ir kroatai svajoja apie nepriklausomybę.

1985 m. kovo mėn. Maskvoje į valdžią atėjęs M. Gorbačiovas pirmiausia ieško bendros kalbos su Vakarais. 1987 m. gruodį Vašingtono sutartis, numatanti abipusį trumpo ir vidutinio nuotolio balistinių raketų likvidavimą, pašalina iš Europos atominio karo grėsmę. 1990 m. NATO ir Varšuvos sutarties šalys pasirašo sutartį dėl tradicinės ginkluotės sumažinimo.

Tokias pervartas lydi žaibiški pokyčiai ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Atėjo „skaidrumo“ (glasnost) laikai. Dabar, kaip ir 1956 m., tik konkrečiau, peržiūrima sovietinė istorija. Reabilituojamos visos stalinizmo aukos. 1989 m. kovo mėn. visoje Sovietų Sąjungoje įvyko istoriniai rinkimai: pirmąkart savo kondidatūrą galėjo iškelti opozicijos atstovai. 1986 m. Sacharovui leidžiama grįžti iš tremties. 1989 m. fizikas tampa deputatu.

„Glasnost“ suteikiė sąlygas greitai SSRS liberalizacijai. Ekonomikos pertvarka, priešingai, vyksta toli gražų ne taip sėkmingai. Sovietų piliečiai jaučia, kad jų materialinė būklė darosi vis blogesnė.

3.3. Naujas tautų pavasaris

Vengrai, liberalizavę ekonomiką, pirmieji atsisako komunizmo. 1988 m. gegužę vengrų partija nutaria nuversti Janošą Kadarą. Kitų metų pradžioje sovietų represijų aukos reabilituojamos, ir po keturiasdiasimties metų vienintelės partijos diktatūros grąžinamas daugiapartiškumas. Nuimamas spygliuotosios vielos tinklas, skiriantis šalį nuo Austrijos, ir geležinėje uždangoje atsiranda pirmasis plyšys.

Po 1981 m. gruodžio 13 d. prievartinių veiksmų Lenkijos padėtis taip pat švelnėja. M. Gorbačiovas, 1988 m. liepos mėn. lankydamasis Varšuvoje, skatina pradėti valdžios ir „Solidarumo“ derybas. 1989 m. pradžioje organizuojamas apskritas stalas, kuriam pavyksta iš dalies atkurti demokratiją. Opozicija, vėl tapusę legali, gauna teisę posėdžiauti Parlamente. Tadeušas Mazovieckas, pirmasis ne komunistas iš Rytų bloko, tampa vyriausybės vadovu.

Nors VDR savo ekonomine ir socialine raiška yra gryna Rytų Europos šalis, jos gyventojų dauguma niekada nesutiko su šalies padalijimu. 1989 m. vasarą dešimtys tūkstančių vokiečių pasinaudoja atsivėrusia Vengrija ir per ją bėga į Vakarus. Nenutrūkstama pabėgėlių srovė pradeda plaukti į Federacinę Vokietiją, o Demokratinėje Vokietijoje vis primygtinesnės manifestacijos reikalauja panaikinti sieną tarp Vokietijų. Erichas Honekeris nušalinamas nuo pareigų, o jo vietą užima nauja komanda. 1989 m. lapkričio 9 d. jis sutinka Berlyno sienoje atverti perėjimo punktus. Nuo lapkričio 10 d. sieną, simbolizuojančią Europos pasidalijimą į du blokus, stoja ardyti patys berlyniečiai.

Berlyno sienai griuvus prasideda greita paskutinių komunistinių režimų agonija. Bulgarijoje nuo lapkričio 10 d. Živkovo vyriausybę pakeičia reformatoriai. Po savaitės Čekoslavakijoje kyla „aksominė revoliucija“: Husako valdžia skubiai nuverčiama, nepraliejus nė lašo kraujo.

Per 1989 m. nė viena Rytų Europos šalis nepatyrė tikros politinės prievartos. Tik Rumunija virto mūšių arena.. Rumunijos komunistinių partijos gretose ir kariuomenės vadovybėje atsiranda nemaža tokių, kurie mano atėjus laiką pagaliau atsikratyti Čaušesku ir jo šeimos diktatūros. Netrukus Čaušesku ir jo žmona suimami ir po gana abejotino teismo sušaudomi. Naujieji šalies šeimininkai, kilę iš buvusios komunistų partijos, nutaria pradėti demokratizaciją. Ji kur kas nedrąsesnė nei kitur, ir 1989 m. gruodžio mėn. įvykusi Rumunijos revoliucija panašesnė į komandos vadų pakeitimą.

3.4.SSRS galas

Griuvus Berlyno sienai VDR oficialiai dar gyvavo. Helmutui Koliui sausio mėnesį pavyksta gauti sovietų sutikimą dėl naujos Vokietijos suvienijimo. Rugpjūčio 31 d. pasirašoma abiejų Vokietijų Berlyno sutartis. 1990 m. spalio 3 d. paskelbiamas naujas Vokietijos susivienijimas, ir dabar lieka vienintelė Vokietijos valstybė. Senieji komunistų vadai priversti už savo veiksmus atsakyti prieš teismą.

1991 m. senosios struktūros- ESPT ir Varšuvos sutartis- panaikinamos. Dabar kiekviena šalis gali rinktis savo kelią laisva valia. Į valdžia ateina liberalų ir konservatorių vyriausybės.

1992 m. liepą Čekoslovakijos Federacija suskyla į dvi suverenias valstybes: Čekiją ir Slovakiją. Rumunijoje iškilo buvęs komunistų partijos vadovas, Išsigelbėjimo fronto kovotojas Ionas Iliesku. Bulgarijoje: ten 1990 m. birželį pirmuosius laisvus rinkimus laimi ekskomunistai socialistai. Tikrasis Albanijos atsinaujinimas teprasideda nuo 1991 m.

Pačios Sąjungos viduje nacionalistiniai bruzdėjimai griauna federacijos pamatus. Kaukaze pabudęs armėnų ir azerbaidžaniečių nacionalizmas meta Maskvai rimtą iššūkį. Dviejų respublikų nesutarimai gresia pakrypti į karo pusę. Baltijos kraštuose kyla konfrontacija su Maskva. 1990 m. kovą nepriklausomybininkai laimi rinkimus. Ir trys 1940 m. Stalino aneksuotos respublikos (Lietuva, Estija, Latvija) vienašališkai paskelbia savo nepriklausomybę.

Gorbačiovas mėgina bent du kartus karine jėga nuslopinti neramumus, griaunančius Sąjungos pamatus. 1990 m. sausį Raudonosios armijos daliniai įžygiuoja į Baku, norėdami užgniaužti Azerbaidžano nacionalinį judėjimą. Kitais metais sovietų kariuomenė įsiveržia į Lietuvą. Sovietų tankai tik sustiprina pasiryžimą tų, kuriems įgriso Maskvos globa.

1991 m. rugpjūčio 19 d. komunistų ortodoksų komitetas uždeda Gorbačiovui namų areštą. Tada Borisas Jelcinas, 1991 m. birželio 12 d. išrinktas pirmuoju Rusijos Federacijos prezidentu, prie Rusijos parlamento Maskvoje surenka demokratijos šalininkų minią. Pučistai sustabdomi. Gorbačiovas išlaisvinamas.. Komunistų partijos veikla sustabdoma. Jelcinas, dabar tapęs šeimininku, pripažįsta Baltijos šalių nepriklausomybę. Kitos respublikos netrukus taip pat pasiskelbia nepriklausomos. 1991 m. gruodžio 8 d. Baltarusijos sostinėje Minske pasirašomas galutinis aktas dėl SSRS subyrėjimo. Nutarimas, kad Sovietų Sąjunga nustoja egzistuotin kaip valstybė, įsigalioja gruodžio 31 d. Trys respublikos signatarės Sovietų federacijos vietoje sukuria Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS). Į ją prašosi priimamos daug kitų respublikų. Baltai ir gruzinai atsisako tapti NVS nariais. Nuo 1992 m. aštrėja Ukrainos ir Rusijos konfliktas. Dvi pagrindinės buvusios SSRS valstybės iš tiesų varžosi dėl teritorijų ir strategijos. Naujosios nepriklausomos valstybės be galo nestabilios, daugumoje jų gyvena nemaža priešiškai nusiteikusių tautybių žmonių. Moldavijoje etniniai susidūrimai perauga į tikrą karą. Rusų generolas A.Lebedis ten atstato tvarką, pakaitom taikydamas represijas ir diplomatiją.

Nuo pat devintojo dešimtmečio pradžios Jugoslaviją drasko nacionaliniai prieštaravimai. Šiaurės Slovėnija ir Kroatija siekia prisijungti prie Vakarų. Pirmoji asiskiria Slovėnija. 1989 m. rugsėjį Liublianos parlamentas atšaukia vadovaujantį KP vaidmenį ir patvirtina teisę atsiskirti. 1991 m. liepą be susitarimo Federacijos lygiu, vienu metu paskelbiama nepriklausomybė Slovėnijoje ir Kroatijoje. Tam priešintis bando serbų vadovaujama Jugoslavijos Federacijos kariuomenė. Kai Vakarų Europa 1992 m. sausį pagaliau pripažįsta abi valstybes, darosi būtina kreiptis į JT, kad padėtų nutraukti karo veiksmus. Kai „žydrieji šalmai“ įsiterpia tarp serbų ir kroatų, jau bręsta kita tragedija. Bosnijos ir Hercegovinos Respublika, spaudžiama Serbijos ir Kroatijos, 1992 m. balandį skelbia nepriklausomybę. Netrukus paskelbiama Bosnijos autonominė serbų respublika. Sukilo armija, gerai Serbijos apginkluota ir vadovaujama buvusio Jugoslavijos karininko , generolo Radko Mladičiaus. Kariuomenė silpną Bosnijos armija lengvai nugali. JT į Bosnija siunčia naują „židrųjų šalmų“ kontingentą, tarp taikdarių daug europiečių. 1995 m. amerikiečiai pradeda ginkluotą šturmą, ir šis priverčia Karadzičių ir Mladičių pasiduoti. 1995 m. rudenį Deitone pasirašoma taikos sutartis, paremta Bosnijos padalijimu. Maršalo Tito Federacija dabar suskilo į 5 atskyras valstybes: Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Makedoniją ir mažąją „Jugoslaviją“, priglobusią Serbiją ir Juodkalniją.

1992 m. Gruzijoje prasidėjus pilietiniam karui įvedama rusų armija, o Armenijos ir Azerbaidžano susidurimai, regis, nesibaigs amžinai. Čečėnijoje, buvęs generolas Džoharas Dudajevas priešinasi Maskvai. 1994 m. gruodį Borisas Jelcinas nutaria baigti Čečenijos atsiskyrimo bylą įvesdamas ten kariuomenę.

3.5. Europos kūrimas

1990 m. gale Europa- jau nebe tas suskaldytas žemynas, kurio Vakaruose užsimezgė Bendryja. Vakarų europiečiai ieško būdų, kaip pagreitinti vienijimosi procesą ir leisti Rytams integruotis į padidėjusią Bendriją. Naujoms demokratinėms Vidurio Europos valstybėms suteikiama ekonominė pagalba palengvinant jų perėjimą prie rinkos ekonomikos. Be to , tokiose šalyse kaip Albanija ir Rumunija padėtis panaši į trečiojo pasaulio šalių padėtį, ir visų pirma reikia kuo skubiausios humanitarinės pagalbos. Nuo 1991 m. ekonominės pagalbos Rytų Europai reikalus tvarko Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Didieji Europos darbai dažnai atliekami vadovaujantis savo iniciatyva. Štai Čekijos Respublika ir Lenkija pelno savo galingosios kaimynės Vokietijos pasitikėjimą, ir ši aktyviai investuoja į tų šalių ekonomiką.
1991 m. gruodžio 12 d. parengiama sutartis,kuri pasirašoma 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte. Naujoji Europos Sąjunga užsibrėžia iki amžiaus pabaigos sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą. Todėl vieninga valiuta- lemiama Sąjungos sąlyga. Tačiau pasirašius sutartį iš Anglijos pasigirsta nepritarimo balsų, prašančių leisti britams nesilaikyti socialinių sutarties nuostatų, kad Jungtinėje Karalystėje būtų išsaugota liberalizmo politika.

Sąjungos plėtra politikos ir karybos srityje neabijotinai suteiktų Senajam žemynui daugiau svorio, bet iškyla daugybė nesutarimu. Prancūzija ir Vokietija sukūrė bendras karines pajėgas, 1992 m. tapusias Eurokorpusu, nes į jas įsijungė Belgija, Ispanija ir Liuksemburgas. Tačiau iki bendros kariuomenės dar toli.
1995 m. priimtas euras. 1995 m. sausio 1 d. Sąjunga priima tris naujas valstybes. Prie Europos Sąjungos prisijungia Švedija, Suomija ir Austrija, ir dabar tai jau Penkiolikos valstybių sąjunga.

Taigi XX a. pabaigoje europiečiai mano gyveną nuolat supami pavojingų kaimynų. Fantastiškas sienų atsidarymas pasibaigus šaltajam karui skatina tikrą ekonominę ir kultūrinę globalizaciją. Šiandien jau niekas negali gyventi izoliuotai.

4. Išvados

Per pastaruosius metus Europa praejo daug etapų. Rytų Europos šalyse stalinizmo metai paliko didžiulį „randą“ tautų atmintyje (pavyzdžiui Lietuvos ir Rusijos archyvuose atrastais duomenimis per tą laiką` iš Lietuvos į TSRS ištremta 131 600 žmonių, kurie galėjo grižti į šalį tik po Stalino mirties).

Vakaruose Europos Sąjunga siekė ūkinio, piniginio ir politinio susivienijimo. Sužlugdyta Antrojo pasaulinio karo Europa per šeštąji, septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį atsigavo. Įkūrus Europos Ekonominę Bendriją, prasidėjo ilgas Europos vienijimo procesas. Europa plėtė ekonomikos modelį, gerbdama socialines teises. Buvo remiamos šeimos, mažinami mokesčiai ir mokamos pašalpos vargšams, daug lėšų skiriama moksliniams tyrimams, švietimui. Nepaisant to, kad Europą užplūsta amierikietiško modelio masinė kultūra, dauguma dailininkų ir muzikantų ir toliau, kaip ir pirmojoje amžiaus pusėje, kuria avangardinį meną.
Europa kūrėsi savanoriškai. Pačios tautos, nepaisydamos savo skirtybių, panoro laisva valia susivienyti ir drauge kurti bendrą likimą. Be abėjo, Europa, daugelį amžių buvusi žemynu švyturiu, jau smarkiai pasikeitusi. Tačiau Europos civilizacija vis vien nepraranda savasties. Nepaisant XX a. pabaigos globalizacijos, pats mažiausias iš visų penkių žemynų ir toliau puoselėja savo savitumą.

Literatūra

Braunstein J.-F., Phan B. Visuotinės kultūros istorija.- Vilnius, 2000, P.284-285, 292-296

Delouche F., Aldebert J., Bender J. ir kt. Europos istorija.- Vilnius, 2001, P.360-411

Kinder H., Hilgemann W. Pasaulio istorijos atlasas.- Vilnius, 2001, P.220-221, 226-227,232

McAllister R. Nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos.- Vilnius, 2000, P.18-30

Svėnas A., Ostadas S.A. Pasaulis II. Pasaulio istorija nuo 1850 m.- Vilnius, 1994, P.244-282

Turinys

1. Įžanga:..............................2

2. Europos šalių modeliai..............................2

2.1. Sovietinis modelis............................2

2.2. Sunkus EEB kūrimas..........................3

2.3. Europos kultūros atgimimas.......................4

2.4. Vakarų modelis. Modelio ribotumai ir jo atmetimas..........5

2.5. Krizė ir jos nugalėjimas........................6

2.6. Rytai, tarp atsivėrimo ir įtampos.....................7

3. Suvienitos Europos link..............................7

3.1. Vakaruose- integracija, Rytuose- revoliucija..............7

3.2. Rytų išklibimas..............................8

3.3. Naujas tautų pavasaris.........................9

3.4. SSRS galas..............................9

3.5. Europos kūrimas.............................11

4. Išvados..............................11

Literatūra..............................12

1. Įžanga

Mūsų istorinės žinios niekada nebūna išsamios. Nuolat gali būti atrasta naujų faktų, kurie keičia praities vaizdą. Bet, prasidėjus naujausios istorijos (nuo 1950 m.), kai kurie įvykiai galbūt atsitiko mūsų akivaizdoje, galbūt matėme pranešimus apie juos per televiziją ar internete. Per pastaruosius 50 metų įvyko milžiniškų pokyčių. Nuo 1947m. Europa suskyla į du antagonistinius blokus: Vakarų Europos, patiriančios amerikiečių įtaką, ir Rytų Europos, kontroliujamos sovietų. Įsigali dvi diametraliai priešingai, pagal savo logiką persitvarkančios Europos. Šiam periodui dar būdingas šaltojo karo klimatas. Todėl didžiausias laimėjimas buvo šaltojo karo pabaiga. Svarbiausia ekonomine ir politine organizacija tapo Europos Sąjunga.
Šiame referate pabandžiau trumpai apibūdinti Europos civilizacijos XX amžiaus antrojoje pusėje ekonominį, politinį ir kultūrinį aspektus, nors būvo nelengva, nes tai labai gausi, įdomi ir plati tema. Kad geriau ir, kiek įmanoma visapusiškai atskleisti temą, pabandžiau atskirai išnagrinėti ir palyginti Vakarų ir Rytų Europos šalių įvykius ir pokyčius. Tam panaudojau įvairius Europos šalių istorikų darbus, nes kas gi dar geriau žinos mūsų gyvenimą? Šita tema labai svarbi dar dėl to, kad dabarties supratimui reikia gerai žinoti praėitį, tuo lab, kad mes gyvenome Europoje.

2. Europos šalių modeliai

2.1. Sovietinis modelis.

SSRS noras išplėsti savo įtakos zoną per visą Rytų Europą oficialiai aiškinamas saugumo siekimu. 1941m. išgyventa vokiečių agresija verčia sovietus statyti vakariniame šalies pasienyje tikrą socialistinių šalių forpostą. Dėl to į Rytų Europos šalis įvedama okupacinė kariuomenė ir pasirašomos kelios bendradarbiavimo sutartys, o 1955 m. – Varšavos sutartis. Ši sąjunga dar sutvirtinama karinėmis priemonėmis, garantuojančiomis sovietų gynybinės jėgos įsigalėjimą visose Rytų Europos šalyse. Politinės partijos uždraudžiamos.

Stalinizmas ir toliau tęsia radikalų visuomenės perkūrimo darbą, pradėtą ketvirtajame dešimtmetyje. Kultūrai tenka triguba misija: formuoti sąmonę, šlovinti socialistinio režimo laimėjimus ir demaskuoti nukrypimus. Švietimo sistema privalo suformuoti naują visuomenę, svarbiausią vietą skirdama rusų kalbai ir rusų kultūrai. Mene, literatūroje ir moksle įsigali naujos temos ir naujos taisyklės. Tapyboje, kaip ir visur kitur, viešpatauja „socialistinis realizmas“; kūrėjams, nukrypusiems nuo jo, draudžiama kurti, jie dažnai persekiojami. Mokslo srityje ideologinis spaudimas pasiekia apogėjų, pergalingai įsigalėjus biologo Lysenkos tezėms. Priešingai Mendelio nustatytiems paveldimumo dėsniams, Sovietų Sąjungoje vadinamiems buržuazinio mokslo produktu, lysenkizmas teigia žmogaus, pranašesnio už gamtą, visagalybę. Visur Rytų Europoje religija niekinama. Jau nuo penktojo dešimtmečio pabaigos visi valstiečių ūkiai jungiami į stambius socialistinius kolektyvinius ūkius. Pramonė ir aptarnavimo sfera eksproprijuojama ir pereina valstybės žinion. Visoje zonoje, kur vyrauja rublis, prekybinius santykius diktuoja sovietai, primesdami savo produkciją ir pigiai pirkdami prekes iš liaudies demokratijos šalių.
Tačiau į to meto sovietų režimą įneša pokyčių du įvykiai: 1953 m. kovo 5 d. miršta Stalinas ir 1956 m. įvyksta Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimas. Mirus Stalinui birželio mėnesį Rytų Berlyne pirmą kartą prieš socialistinį režimą sukyla darbininkai.
Naujieji Sovietų Sąjungos vadovai kartu yra ir komunistų partijos vadai. Valdžia leidžia intelektualų aplinkoje plisti santvarkos kritikai. Šis metas vadinamas atšilimu, nors kultūra ir toliau be atvangos prižiūrima: 1957 m. rašytojas Borisas Pasternakas negali savo šalyje išleisti romano „Daktaras Živaga“ ir priverstas atsisakyti 1959 m. jam paskirtos Nobelio literatūros premijos.
1956m. vasario 14d. prasideda SSKP XX suvažiavimas. N. Chruščiovas uždarame posėdyje demaskuoja Stalino nusikaltimus ir asmens kulto savivalę. 1956 m. balandžio 17 d. oficialiai Kominformo (kuri 1947 m. rugsėjį įkūrė devynių Europos šalių komunistų partijų atstovai) buvo nutraukta.
1956 m. lenkai pirmieji pareikalavo keisti politinę liniją. Poznanės darbininkai vadovauja tikriems maištams prieš senąją ekonominę ir socialinę politiką. Norint sustabdyti krizę, stalinistinė vyriausybė nušalinama ir nuo spalio mėnesio šaliai vadovauti stoja Gomulka, kuris balandį buvo paleistas iš kalėjimo. Prasideda ekonomikos ir politikos liberalizacija. Vyksta žemės dekolektyvizacija, santykinai grįžtama prie politinės ir žodžio laisvės, o Katalikų bažnyčia vėl gali atvirai dirbti savo ganytojišką darbą. Vengrijos įvykiai įgyja dramatiškesnį pobūdį. Padrąsinti lenkų pavyzdžio, kai kurie vengrų politikai atvirai svarsto, kaip nutraukti ryšius su socializmu. Atkurima privati nuosavybė, vėl atvirai veikia Katalikų bažnyčia, o pati Vengrija skelbia savo neutralitetą ir išstojimą iš Varšuvos sutarties organizacijos. 1956 m. lapkričio 4 d. į Budapeštą įžengia Raudonoji armija ir palaužia pasipriešinima. Nadis ir jo bendražygiai areštuojami ir nuteisiami myriop. Janošas Kadaras, sovietų pasodintas į valdžią, apsiriboja tik kai kuriomis ekonominėmis reformomis. 1961 m. VDR vyriausybė, norėdama užkirsti kelią savo piliečiams, bėgantiems į Vakarus, nutaria statytį sieną tarp Vakarų ir Rytų Berlyno.
Atšilimas atgaivina užgesusias viltis, bet 1964 m. Chrušiovas atleidžiamas iš pareigų ir vėl grįžta senoji tvarka. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad SSRS dar gali konkuruoti su Vakarais visose srityse. 1957 m. paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas, 1961 m. kosminiu laivu pakilo žmogus. Bet 1962 m., po Kubos krizės visos pastangos suteikiamos į ginkluotę, ir tai išsekina techninį ir pramoninį SSRS potencialą. Pamažu, nepaisant reformų, ekonominė sistema šlyja ir sovietų gyvenimo lygis vis smunka, tik nomenklatūra, privilegijuotų klanas, vienintelė gauna naudos iš tos sistemos.

Liaudies demokratinių šalių padėtis panaši į SSRS padėtį, ir 1962 m. įdiegtas tarptautinis socialistinis darbo pasidalijimas, kuriuo numatoma specializuoti Rytų Europos ekonomiką, sukelia tylų šalių narių pasipriešinimą.

Leonidas Brežnevas 1964 m. stoja prie valdžios vairo ir prasideda ryškus posūkis atgal. Tie, kurie tikėjo atšilimu, ypač intelektualai, buvo sutramdyti. 1962 m. Aleksandras Solženycinas Sovietų Sąjungoje išleidžia romaną „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, demaskuojantį Stalino režimo lagerius, tačiau 1970 m. jis jau negali pasiimti Nobelio literatūros premijos, ir tampa desidentizmo simboliu. 1974 m., kai jo knyga „Gulago arhipelagas“ išgarsėja visuose Vakaruose, jis ištremiamas iš Sovietų Sąjungos teritorijos.

Susidūrę su nepakenčiamomis sąlygomis, sovietų žydai, „otkazniki“, verčiau linkę emigruoti į Izraelį. Nuo 1967 m. jiems išvykti jau darosi sunku, o tuo tarpu Lenkijoje 1968 m. prasideda antisemitinė kampanija, priverčianti emigruoti daugumą išlikusių gyvų po holokosto žydų.

Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Čekoslovakijoje reformų klausimas iškeliamas pačios partijos ir valstybės. Artėja „Prahos pavasaris“. Praha nori tikėti „žmogiško veido socializmu“, kuris, neneigdamas to, kas jau padaryta ekonomikos ir socialinėje srityje, suteiktų visišką laisvę piliečiams. 1968 m. rugpjūčio 20 d. Varšuvos sutarties šalių, išskyrus Rumunija, kariuomenė įžengia į Prahą ir padaro galą šiam eksperementui.

Lenkijoje 1970 m. rugpjūčio mėn. Gdansko darbininkai sukyla, pirmiausia protestuodami prieš socializmą, nesugebantį materialiai aprūpinti tų, kuriuos turėtų ginti. Gomulka numalšina maištą, bet pats yra pakeičiamas reformatoriumi Gereku. Jam vadavaujant Lenkijos ekonomikoje vyksta pokyčiai, ir jie sukelia akivaizdžią nelygybę, dar labiau didinančią socialinę įtampą. 1970 m. atėjus į valdžią Nikolajei Čaušesku Jugoslavijoje vėl pasireiškia nacionalizmas.

2.2. Sunkus EEB kūrimas

Nuo 1950 m. (Europos mokėjimų sąjungos įkūrimas) pradeda smarkiai plėtotis prekybos liberalizavimo politika, įgyvendinta EEBO, nuo 1961 m. tapusios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO).

Europos kūrimas, iki tol besiremiantis tik bendradarbiavimu, dabar jau gali peraugti į tikrą integraciją. 1951 m. balandžio 18 d. Prancūzija, VFR, Belgija, Nyderlandai, Liuksimburgas ir Italija pasirašo Paryžiaus sutartį, pagal kurią įkuriamas Europos anglių ir plieno bendrija (EAPB). Jį kontrolioja aukštasis organas, sudarytas iš devynių nepriklausamų narių ir nuo 1952 m. įsikūręs Liuksimburge. EAPB priešininkų atsirado nemaža. Iš esmės juo nepatenkinta Jungtinė Karalystė: ji verčiau linkusi teikti pirmenybę bendradarbiavimui su Tautų sandrauga ir kategoriškai atmeta viršnacionalumo idėją. Britanijos leiboristai tuo pasinaudoja ir netrunka pareikšti visai Europai savo priešiškumą, kuris truks gana ilgai. Kitų šalių socialistai taip pat nerodo entuziazmo. Komunistai, ypač įtakingi Prancūzijoje ir Italijoje, mano, kad susivienijimas- įrankis pakenkti socializmo stovyklai ir padėti atgimti Vakarų Vokietijos ekonomikai. Tuo tarpu generolas de Golis, kurio įkurta Prancūzų tautos susivienijimo partija ryžtingai priešinasi bet kokiam viršnacionalumui. O Beniliukso šalys, kur ekonomikos integracija prasidėjo jau nuo 1944 m., EAPB įkurimui karštai pritaria.

1955 m. birželio mėn. Mesinos konferencijoje Europos šešiukė nutaria į Briuselį sukviesti ekspertus, ir ten, pirmininkaujant Belgijos užsienio reikalų ministrui Poliui Anri Spakui, priimami du ypatingos svarbos projektai: dėl Bendrosios rinkos ir Euratomo. 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašomos sutartys, kuriomis įsteigiamos šios organizacijos.

Bendrojį rinka, arba Europos Ekonominė Bendrija (EEB), suvokiama kaip bendra muitų sistema; šalys narės panaikins savo muitų tarifus kitoms valstybėms, Bendrijos narėms. Valstybių sienos taip pat turi palaipsniui atsiverti ir įsileisti kapitalą ir darbo jėgą. Euratomas turi padaryti branduolinę energiją prieinamą eurapiečiams, nes tai pirmoji būsimos nepriklausamybės šioje srityje sąlyga.

Jungtinė Karalystė vėl atsisako Europos integracijos. Generolas de Golis ir kancleris Adenaueris priešinasi tokiam projektui, ir britai priversti pasitenkinti Europos laisvosios prekybos asociacija (ELPA), jungiančia septynias valstybes- Jungtinę Karalystę, Švedija, Daniją, Norvegiją, Austriją, Šveicariją ir Portugaliją (1959 m. lapkričio 20 d. Stokholmo sutartis.) 1961 m. prie jų prisideda ir Suomija. ELPA konkurencija netrukdo Bendrajai rinkai, pradėjusiai veikti 1959 m. sausio 1 d., pasidaryti reikalinga. Muitų barjerai šalinami gana paprastai, bet nepalyginamai sunkiau susitarti dėl kitų sričių, ypač žemės ūkio. 1958 m. pavasarį grįžęs į valdžią generolas de Golis nesutrukdė Bendrajai rinkai plėtotis. Tačiau vieningos Europos kūrimo koncepcija, vyraujanti Paryžiuje, kategoriškai priešiška viršnacionalumui. 1961 m. mažosios valstybės atmeta Fušė planą, siūlantį išsaugoti tėvynių Europą, nes joms ypač svarbi kuo didesnė Europos integracija. Tais pat metais Bendrosios rinkos sėkmė verčia Haroldo Makmilano vadovaujamą britų vyriausybę pradėti derybas dėl įstojimo į EEB. Bent du kartus, 1963 ir 1967 m., Šarlis de Golis Prancūzijos vardu pareiškia veto. Jo nuomone, Jungtinė Karalystė, nelyginant amerikiečių Trojos arklys, tenori įstoti į Bendrąją rinką tik tam, kad padėtų jai išsigimti.

Pirmąją septintojo dešimtmečio pusę Prancūzijos atsargumas sunkia našta užgula statomą Europos rūmą. Pagaliau 1965 m. Prancūzija greibiasi „tuščios kėdės“ politikos Bendrosios rinkos institucijose, pabrėždama savo priešiškumą bendrajai žemės ūkio politikai. 1963 m. numatomas kompromisas, suteikiantis valstybėms narėms veto teisę, leidžia Prancūzijai grįžti į Bendriją.

2.3. Europos kultūros atgimimas

Europą užplūsta ameriketiškais kinais, džinsais, paskui rokas, nes per karą to Europa neturėjo. Tokios amerikietiškos prekės kaip cigaretės, kramtomoji guma ar kokakola tampa naujos pokario europiečių elgsenos simboliu. Netrukus pasigirsta balsai, pasisakantys prieš tokią amerikanizaciją, bet iš tikrųjų Europa ir toliau persiima Amerikos kultūra. Maža to, europiečiai dažnai atskleidžia kai kuriuos patiems amerikiečiams nežinomus jų kultūros aspektus. Tarkim, džiazas, Jungtinėse Valstijose dėl rasinės segregacijos nustumtas į šalį, išpopuliarėja visame Senajame žemyne. Arba dažnai literatūros ir kino kritikai europiečiai išgarsina amerikiečių kino menininkus ir rašytojus, atvykstančius į Europą ieškoti pripažinimo ir siekti Nobilio literatūros premijos ar Auksinės palmės šakelės Kanų festivalyje.

Pokario metų kultūroje ypač didelį triumfą patiria kino menas. Italų kinorežisieriai davė pradžią italų neorealizmui, kuris, iš esmės nepanašus į Holivudo svąjonių kiną, be jokių pagražinimų vaizduoja pačių skurdžiausių bendruomenės sluoksnių gyvenimą.

Naujosios bangos kino meno pradininku laikomas jaunas prancūzų kino režisierius Fransua Triufo, 1959 m. sukūręs filmą „Iki paskutinio atodūsio“, sumalė į druzgus scenarijaus trafaretiškumą. Į Europos kino meno renesansą įneša indėlį ir kitų šalių kinematografininkai, kaip švedų kino režisierius Ingmaras Bergmanas. Rytuose pasijutęs atšilimas 1958 m. leidžia atrasti Andžejų Vaidą ir jo „Pelenus ir deimantus“.

Pokario Europos literatūra jautriai įsiklauso į pasaulio pulsą. Tai angažuotų rašytojų metas, kaip rodo prancūzų filosofo Žano Polio Sartro pavyzdzys. Jo požiūris į pokario problemas susilaukė atgarsio visame pasaulyje. Sartas laikomas žymiausiu egzistencializmo, filosofinės srovės, gimusios priš karą Vokietijoje atstovu.

Kaip romanistas ir filosafas Alberas Kamiu, Sartras rašo ir dramas. Šis literatūros žanras šeštojo dešimtmečio Europoje nepaprastai suklesti. Prancūzijoje Žanas Vilaras ir jo vadovaujamas Nacionalinis liaudes teatras bando atgaivinti klasikus, o „naujojo teatro“ žymiausi atstovai Samiuelis Beketas, Rženas Joneskas ir Žanas Ženė atnaujina scenos kalbą.

Tuo metu, kai Niujorkas taikosi tapti pasaulio kultūros sostine, dauguma Europos dailininkų ir muzikantų ir toliau, kaip ir pirmojoje amžiaus pusėje, kuria avangardinį meną. Anglo Frensio Bekono arba prancūzų Nikola de Stalio ir Ivo Kleino vardai tokie pat žinomi kaip ir tada pradėjusių garsėti amėrikiečių dailininkų vardai. Modernią muziką kuria jauni Italijos kompozitoriai, kaip antai Pjeras Bulezas, Karlas Heincas Štokhauzenas ir Luidžis Nonas.

2.4. Vakarų modelis. Modelio ribotumai ir jo atmetimas

Vakarų Europoje- ekonomikos stebuklų metai, stebuklų, kurios daro smarkiai išaugęs vartojimas ir nuolatinė valstybės pagalba. Naujos sąlygos atgaivina tarptautinę prekybą. Europiečiai savo gerovę sukurė atverdami savo rinkas importui ir plėsdami laisvą eksportą: štai Prancūzija eksportuoja į kitas šalis 20% savo bendrojo nacionalinio produkto, Federacinė Vokietija- 28%, o Belgija- beveik 50%.

Prekių paklausa tokia didelė, kad didėjant produktyvumui atlyginimai nemažėja, nedarbas neauga. Septintojo dešimtmečio Vakarų Europos gyventojų perkamoji galia padidėja dvigubai. Keičiasi šeimų vartojimo prekių asortimentas. Mažiau lėšų skiriama maisto produktams, perkama daugiau pramoninių prekių. Tokį gausų vartojimą daro galimą infliacija- paskolos imamos nebijant skolų mokėjimo.

Auga paslaugų paklausa: laisvalaikis ir atostogos kuria naują rinką. Klesti reklama, skatindama truoškimą vartoti. Tačiau ne visi gyvena vienodomis sąlygomis ir ekonomikos augimas ypač naudingas viduriniajai klasei.

Ekonomikos augimas sulėtėje ir nuo 1967 m. jau po truputį ima daugėti bedarbių. Vartotojų visuomenė kritikuojama, nors ji netgi pradeda dusti.

Vartotojų visuomenė turi savo atstumtuosius; tai kaimiečiai, nesugebantys prisitaikyti prie modernizacijos, arba pagyvenę ir neįgalūs žmonės, neatitinkantys jaunystės ir gerovės kriterijų. Pagaliau reikia pridurti, kad ekonomikai augti padėjo maži moterų ir imigrantų atlyginimai. 1973 m. daugiau negu 10% dirbančių žmonių Prancūzijoje ir VFR yra užsieniečiai. Šių darbininkų gyvenimo sąlygos nekokios- aplink didžiuosius pramoninius miestus ima kilti lūšnynai. Pirmiausia gyventi visuomenėje, kur vyrauja naudos ir vartojimo kultas, atsisako jaunimas. Atėjęs iš Amerikos rokas plačiai pasklinda Anglijoje, o paskui ir visuoje Europoje. Tokios muzikantų grupės kaip „Beatles“ ir „Rolling Stones“ atlieka naują muziką, kuri asocijuojasi su seksualine laisve ir bet kokio konformizmo atmetimu. Jaunimo netraukia nei politinės partijos, nei relygija. Todėl protestantizmas stengiasi priartėti prie bendruomenės, kurios tradicinės vertybės smarkiai susvyravusios. Katalikų bažnyčia taip pat mėgina reaguoti. 1962-1965 m. vyksta Vatikano II susirinkimas, ieškantis būdų, kaip sutaikyti katalikybę ir šiuolaikiškumą.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Europos jaunimas ima vadavauti maištui, kuris savo kulminacija pasiekia 1968 m. Vakarų Europos studentai protestuoja prieš tradicinę moralę ir visuomenę , draugie keliant radikalius politinius reikalavimus. Tik nedaugelis šalių išvengia šios protesto bangos. Prancūzijoje sukilusius studentus palaiko darbininkai ir tarnautojai, organizuodami didžiausius streikus Europos istorijoje (apie 10 mln. streikuotojų). Birželį įvykę rinkimai grąžino tvarką ir ramybę. Vokietijos ir Italijos kairiųjų ekstremistų grupuotė greibiasi terorizmo. Vokietijos Raudonosios armijos frakcija ir Italijos Raudonosios brigados susidoroja su politikais ir pramoninkais. Nuo 1969 m. Šiaurės Airijos nacionalistai (daugiausia katalikai) Didžiosios Britanijos vyriausybės reikalauja glaudesnių Alsterio ryšių su Airijos Respublika. Airijos savivaldos priešininkų (junionistų) dauguma (daugiausia protestantai) pritaria sąjungai su Jungtine Karalyste ir atmeta bet kokius politinius ryšius su katalikiškąka Airija. Tada dviejų stovyklų- Airijos respublikonų armijos ir gausių lojalistų organizacijų- karingai nusiteikusios grupuotės mėgina pasiekti pergalę kruvino terorizmo keliu. Nacionalinis separatizmas itin stiprus Ispanijoje. Nuo 1975 m. baskų srityje ETA nepasitenkina laipsnišku demokratėjimu ir kovos už atsiskyrimą nuo Ispanijos metodu pasirenka terorizmą. Tačiau tuo metu, kai taip kritikuojamas ekonomikos plėtra, Vakarų Europos ekonomikos modelis, priklausantis nuo viso pasaulio, patiria krizę.

2.5. Krizė ir jos nugalėjimas

Aštuntojo dešimtmečio ekonominės krizės pradžią lėmė du veiksniai: tarptautinės pinigų sistemos, įvestos 1944 m. Breton Vudse, pakrikimas ir vienas po kito, 1973 ir 1979 m., ėję naftos smūgiai. 1971 m. rugpjūčio 15 d. doleris, nuo 1944 m. tarnavęs Vakarų Europos ekonomikai atskaitos tašku, buvo devalvuotas. Pasaulinė prekyba destabilizavosi. Pagrindinių valiutų kursai svyruoja ir piniginė sistema, sukurta Breton Vudse, žlunga. Iš Europos valiutų tvirčiausiai laikosi Vokietijos markė ir net pradeda konkuruoti su doleriu. 1973 m. pabaigoje arabų šalys, Naftą eksploatuojančių šalių organizacijos (OPEC) narės, pasinaudojusios nauju karu su Izraeliu, per tris mėnesius keturis kartus pabrangina naftą ir iš esmės nacionalizuoja Vakarų Europos šalių energetiką. 1979 m. Irano revoliucija sukelia naują smūgį. Dėl naftos kainų augimo kyla krizė, išryškindama pagrindinių Europos pramonės šakų (metalurgijos, laivų statybos, chemijos pramonės) atsilikimą- jų nekonkurentabilumas ilgai buvo maskuojamas pigia energija. Iki tol beveik nereikšmingas, išauga nedarbas. 1983 m. EEB šalyse jau daugiau negu 12 mln. Bedarbių. Atpirkimo ožiais tampa emigrantai. Dauguma Europos šalių apriboja arba visai uždraudžia imigraciją. Didėja ksenofobų judėjimo įtaka. Prancūzijoje kraštutiniai dešinieji, po Antrojo pasaulinio karo susiskaldę į grupeles, šliejasi prie Nacionalinio fronto, kuris 1986 m. patenka į parlamentą.

Atėjo politinio pakrikimo metas, 1979 m. Jungtinėje Karalystėje Margareta Tečer atveda konservatorius į pergalę. VFR liberalų ir socialdemokratų bloko suirimas padaro galą socialdemokratų valdymui, ir į kanclerius išrenkamas dar tik savo šalyje težynomas politikas Helmutas Kolis. Prancūzijoje, priešingai, Fransua Miterano pergalė 1981 m. prezidento rinkimuose atveda į valdžią socialistus.
Tuo metu, Europos kūrimas progresuoja gana netolygiai. 1974 m. gruodžio 9 d. valstybių ir vyriausybių vadovai nusprendžia savo periodiniams susirinkimams suteikti oficialų pobūdį, ir jie tampa nauju Bendrijos organu: Europos Taryba, netrukus patvirtinama kaip pagrindinis organas. 1976 m. liepą Europos Taryba nutaria visuotiniais rinkimais išrinkti Europos Parlamentą. Nors Parlamentas ir stengiasi plėsti savo kompetencijos ir kontrolės ribas, jo politinis vaidmuo tebėra ribotas.

Dabar Europa privalo atsižvelgti į politinius neramumus Viduržemio jūros šalyse. 1974 m. balandį Portugalijoje įvykusi „gvazdikų revoliucija“ nuverčia autoritarinį režimą ir, pamėginusi sukelti socialistinę revoliuciją, nuo 1976 m. atveria kelią parlamentinei raidai. 1974 m. liepą nuverčiama Graikijos karininkų valdžia. Kiek lėčiau po Franko mirties 1975 m. lapkritį prasideda Ispanijos demokratėjimas, atėjus į valdžia, karaliui Jonui Karoliui; jis sugeba suderinti visų nuomones ir 1978 m. patvirtina naują konstituciją, o 1981 m. vasarį sužlugdo frankizmo besiilginčių kariškių sukurstytą pučą.

Prasideda naujas priėmimo į EEB periodas; tai naujas iššukis, nes Pietų Europos valstybių ekonomika silpnesnė ir gali sutrikdyti Bendrijos šalių ekonominės sistemos pusiausvyrą. 1981 m. prisijungia Graikija. 1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija įstoja į EEB ir dabar Bendrija vienija 315 mln. gyventojų.

Bendroji žemės ūkio politika nuolat kelia įtampą, o Europos valiutos sistema (EVS) 1979 m. kovo 13 d. įsigalioja nedalyvaujant Jungtinei Karalystei. Naujoji sistema leidžia santykinai stabilizuoti valiutos kursą. Tai garantuoja vieningos atskaitos valiutos ECU įvedimas. Lieka ginčytinas klausimas dėl energijos, nedarbo ir infliacijos. M.Tečer pareiškia, kad Didžiosios Britanijos indėlis į Bendrijos iždą per didelis, ir tai 1984 m. sukelia rimtą krizę, tačiau Jungtinei Karalystei pavyksta gauti finansinę kompensaciją.

1989 m sausio 1 d. pradėjes galioti Suviestinis Europos aktas. Ši sutartis numato iki 1992 m. Europoje įgyvendinti dvylikos šalių tikrą vieningą vidaus rinką. Tai padės atsispirti vis smarkesnei tarptautinės prekybos konkurencijai.

2.6. Rytai, tarp atsivėrimo ir įtampos

1959-1974 m. kanclerio postą užimančio Vilio Branto Rytų politika leidžia VFR pagerinti santykius su Rytais. To siekdamas, kancleris pripažįsta Vokietijos atsakomybę Antrajame pasauliniame kare ir jo padarinius. Tokioje atšilimo atmosferoje šalys karo laimėtojos 1971 m. rugsėjo 3 d. pasirašo susitarimą, numatantį pagerinti ryšius tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Laikydamasis savo politikos, Vilis Brantas pasiekia, kad 1972 m. kovo 21 d. būtų ratifikuota svarbi sutartis tarp VDR ir VFR, po kurios VDR pripažįstama tarptautiniu mastu. 1973 m. abi Vokietijos valstybės priimamos į JTO.

1975 m. rugpjūčio 1 d. L. Brežnevas su pasitenkinimu stebėjo sovietų iniciatyva surengtą Europos aukščiausio lygio konferenciją Helsinkyje. Čia dalyvavo visos Europos valstybės, išskyrus Albaniją, taip pat JAV ir Kanada. Visi oficialiai pripažino karo pakeistas valstybių sienas.

Čekoslovakijos intelektualai remdamiesi Suomijoje pasirašytomis sutartimis, parengia „Chartiją 77“. Lenkijoje nemenka dalis senųjų komunistų intelektualų, tikėjusių septintojo dešimtmečio reformomis, savo kovą už laisvę sieja su darbininkų ir valstiečių nepasitenkinimu. Katalikų bažnyčia, pagrindinis ramstis toje kovoje. 1980 m. vasarį Gdansko laivų statykloje prasidėję streikai per vasarą pakeičia politinę padėtį visuose Rytuose: valdžia priversta įteisinti naują, nepriklausomą profsąjunga „Solidarumas“, vadovaujamą elektriko Lecho Valensos. Labai greitai naujoji profsąjunga išauga ir savo socialinius reikalavimus papildo daugiau politiniais atsišukimais. 1981 m. gruodžuio 13 d. ministras pirmininkas ir partijos vadas generolas Jaruzelskis paskialbia karinę padėtį. „Solidarumo“ veikla sustabdoma, paskui uždraudžiama. Jis toliau veikia pogrindyje.

1982 m. miršta Leonidas Brežnevas. Jo įpėdinis Jurijus Andropovas atrodė esąs reformatorius, bet jis 1984 m. miršta. Jį pakeitęs Konstantinas Černenka valdžioje išbūna kiek ilgiau nei metus. Jis buvo paskutinis generalinis sekretorius, ištikimas Brežnevo sąstingio politikai. Kai 1985 m. jis taip pat miršta, į valdžią ateina naujas žmogus- Michailas Gorbačiovas. Jo atėjimas jau leidžia europiečiams tikėtis tikrų pokyčių, ilgalaikės taikos garantijų.

3. Suvienitos Europos link

3.1. Vakaruose- integracija, Rytuose- revoliucija

Vakarų ekonomika nuo dešimtmečio pabaigos ima augti. Infliacija ima polengva slūgti. Grįžta pasitikėjimas, o su juo ir investicijos, tačiau nedarbas vis dėlto ir toliau negailestingai didėja. Toks paradoksas, kai ekonomikos augimo nelydi darbo vietų daugėjimas, neabejotinai būdingas amžiaus pabaigos Vakarų Europai. Taigi devintasis dešimtmetis kai kuriose šalyse yra stulbinamo ekonomikos atsinaujinimo metai. Dešimtmečio pabaigoje Ispanijos ekonomika kasmet išauga 5%. Tačiau bedarbių (18% darbingo amžiaus gyventojų) vis daugėja. Tik Jungtinėje Karalystėje dėl liberalios Margaretos Tečer vyriausybės politekos nedarbas mažėja. Tačiau tai įgyvendinant teko apkarpyti atlyginimus ir duoti laikiną ar trumpalaiki darbą, o tai pablogino pragyvenimo lygį. Dvylika metų išbuvusi valdžioje ji priversta pasitraukti. Devintojo dešimtmečio vidury Vokietijai, vos ne vienintelei iš Europos šalių, stipri ekonomika ir klestinti prekyba padeda išsaugoti mažą bedarbystės procentą ir aukštą gyvenimo lygį. Politikai, kurie rėmėsi Keinso ekonomikos modeliu, patyrė pralaimėjimą, ir tada kai kurių šalių vyriausybės ryžtasi mažinti valstybinio sektoriaus dalį: 1986-1988 m. Prancūzijoje imamos privatizuoti valstybinės įmonės. Finansų rinkų sprogimas, kuriam kelią atvėrė informatikos pažanga, paskatina aktyvią spekuliaciją. 1987 m. spalio mėn. beprecedentinį krachą po 1929 m. patiria Volstrito birža. Šis krachas atskleidžia didžiulį finansinės rinkos nestabilumą. Daugiausia dėmesio skiriama prekybos rinkos liberalizavimui. Nuo šiol valiutos konvertuojamos pagal pasiūlos ir paklausos dėsnį, o kapitalas laisvai cirkuliuoja iš vienos šalies į kitą. Kai dolerio kursas per daug svyruoja, kad jis galėtų būti atskaitos tašku, vieninga Europos valiuta atrodo esanti geriausia priemonė išsisukti iš netikrumo būklės. To siekiant reikėtų paspartinti vieningos Europos kūrimą.
1985 m. gruodžio mėn. Dešimtuko susitarimu nutarta peržiūrėti Romos sutartį ir iki 1992 m. gruodžio 31 d. nustatyti besiene Europos ekonominę erdvę. 1985 m. gruodžio 17 d. priimamas Suvestinis Europos aktas, kurio tekstas nustato valstybių integracijos į vieningą Europą sąlygas- ne tik ekonominės ir socialinės, bet taip pat, po kurio laiko, ir politinės integracijos. Tampa būtina kuo greičiau turėti realius Europos pinigus, kuriuos leistų Centrinis bankas ir kurie cirkuliuotų visose valstybėse, turint galvoje ir banknotus. Iškyla sunkumų derinant mokesčius ir valiutą. O kol kas pakeliui į Europos susijungimą didelė reikšmė skiriama protui, Europos kultūrai; tai atspindi ir švietimą remiančios programos „Erazmus“ (1987) ir „Socrates“ (1995). Jos sktina studentus tęsti dalį savo studijų kitoje valstybėje, Sąjungos narėje.

Pasiekusi paskutinio XX a. dešimtmečio slenkstį, Europos Bendrija, nepaisant vidinių prieštaravimų, tapo pripažintą politinė ir ekonominė jėga, pritraukianti nemaža kandidatų: ne tik Austriją, Norvegiją, Šviediją, Šveicariją, Turkiją, bet ir Kiprą, Maltą, net Maroką.

3.2. Rytų išklibimas

Permainos Vakarų visuomenėje išjudino Vidurio ir Rytų Europos visuomenes. Geležinė uždanga darosi vis mažiau efektyvi, nes Vakarų žiniasklaida vis rimčiau ir giliau skverbiasi į Rytų europiečių gyvenimą. Neilgai trukus Rytuose įsigali džasa ir rokas, o kartu gimsta troškimas nusiplėšti komunistines grandines. Vakarų Europos turistai lanko didžiuosius miestus, ir tai palengvina kontaktus, o dar nereikia pamiršti ir juodosios rinkos. Ieškoma būdų gauti valiutos- dažniausiai dolerių ar markių, ir už ją perkamos tokios prekės kaip džinsai, sportiniai bateliai, cigaretės- savotiškai Vakarų simboliai. Devintojo dešimtmečio Rytų Europos visuomenė ėmė siekti panašaus į Vakarų gyvenimo būdą. Taip kultūrinė revoliucija davė impulsą politinei revoliucijai.

Nepaisant komunistų valdžios pastangų, opozicija, nors ir veikianti pogrindyje, vis stiprėja. Sovietų Sąjungos Baltijos kraštai niekomet nepripažino 1940 m. aneksijos ir vis drąsiau pradeda reikalauti laisvės. Rumunijos vengrai taip pat vis sunkiau išgyvena slėgiančią Bukarešto globą. Visur, ypač Kaukaze ir Balkanuose, tautos reikalauja teisės pačioms laisvai spręsti savo likimą.

Nacionalumo pabudimas kartu prikėlė ir nuo seno gyvavusį nacionalizmą, ir seną nepykantą. 1984 m. bulgaru režimas užsibrėžia išvyti daugiau nei milijoną turkų kilmės musulmonų. Jugoslavijos Federacija ima irti dėl kitos musulmonų tautinės mažumos statuso. 1981 m. Kosovo albanai reikalauja autonomijos ir susilaukia iš Belgrado žiaurių represijų, nes Jugoslavijos vadovai šioje provincijoje nori išlaikyti serbų dominavimą. 1988 m. S. Miloševičius iškyla į Serbijos respublikos vadovus, ir Jugoslavijai vis labiau gresia pavojus suskilti. Slovėnai ir kroatai svajoja apie nepriklausomybę.

1985 m. kovo mėn. Maskvoje į valdžią atėjęs M. Gorbačiovas pirmiausia ieško bendros kalbos su Vakarais. 1987 m. gruodį Vašingtono sutartis, numatanti abipusį trumpo ir vidutinio nuotolio balistinių raketų likvidavimą, pašalina iš Europos atominio karo grėsmę. 1990 m. NATO ir Varšuvos sutarties šalys pasirašo sutartį dėl tradicinės ginkluotės sumažinimo.

Tokias pervartas lydi žaibiški pokyčiai ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Atėjo „skaidrumo“ (glasnost) laikai. Dabar, kaip ir 1956 m., tik konkrečiau, peržiūrima sovietinė istorija. Reabilituojamos visos stalinizmo aukos. 1989 m. kovo mėn. visoje Sovietų Sąjungoje įvyko istoriniai rinkimai: pirmąkart savo kondidatūrą galėjo iškelti opozicijos atstovai. 1986 m. Sacharovui leidžiama grįžti iš tremties. 1989 m. fizikas tampa deputatu.

„Glasnost“ suteikiė sąlygas greitai SSRS liberalizacijai. Ekonomikos pertvarka, priešingai, vyksta toli gražų ne taip sėkmingai. Sovietų piliečiai jaučia, kad jų materialinė būklė darosi vis blogesnė.

3.3. Naujas tautų pavasaris

Vengrai, liberalizavę ekonomiką, pirmieji atsisako komunizmo. 1988 m. gegužę vengrų partija nutaria nuversti Janošą Kadarą. Kitų metų pradžioje sovietų represijų aukos reabilituojamos, ir po keturiasdiasimties metų vienintelės partijos diktatūros grąžinamas daugiapartiškumas. Nuimamas spygliuotosios vielos tinklas, skiriantis šalį nuo Austrijos, ir geležinėje uždangoje atsiranda pirmasis plyšys.

Po 1981 m. gruodžio 13 d. prievartinių veiksmų Lenkijos padėtis taip pat švelnėja. M. Gorbačiovas, 1988 m. liepos mėn. lankydamasis Varšuvoje, skatina pradėti valdžios ir „Solidarumo“ derybas. 1989 m. pradžioje organizuojamas apskritas stalas, kuriam pavyksta iš dalies atkurti demokratiją. Opozicija, vėl tapusę legali, gauna teisę posėdžiauti Parlamente. Tadeušas Mazovieckas, pirmasis ne komunistas iš Rytų bloko, tampa vyriausybės vadovu.

Nors VDR savo ekonomine ir socialine raiška yra gryna Rytų Europos šalis, jos gyventojų dauguma niekada nesutiko su šalies padalijimu. 1989 m. vasarą dešimtys tūkstančių vokiečių pasinaudoja atsivėrusia Vengrija ir per ją bėga į Vakarus. Nenutrūkstama pabėgėlių srovė pradeda plaukti į Federacinę Vokietiją, o Demokratinėje Vokietijoje vis primygtinesnės manifestacijos reikalauja panaikinti sieną tarp Vokietijų. Erichas Honekeris nušalinamas nuo pareigų, o jo vietą užima nauja komanda. 1989 m. lapkričio 9 d. jis sutinka Berlyno sienoje atverti perėjimo punktus. Nuo lapkričio 10 d. sieną, simbolizuojančią Europos pasidalijimą į du blokus, stoja ardyti patys berlyniečiai.

Berlyno sienai griuvus prasideda greita paskutinių komunistinių režimų agonija. Bulgarijoje nuo lapkričio 10 d. Živkovo vyriausybę pakeičia reformatoriai. Po savaitės Čekoslavakijoje kyla „aksominė revoliucija“: Husako valdžia skubiai nuverčiama, nepraliejus nė lašo kraujo.

Per 1989 m. nė viena Rytų Europos šalis nepatyrė tikros politinės prievartos. Tik Rumunija virto mūšių arena.. Rumunijos komunistinių partijos gretose ir kariuomenės vadovybėje atsiranda nemaža tokių, kurie mano atėjus laiką pagaliau atsikratyti Čaušesku ir jo šeimos diktatūros. Netrukus Čaušesku ir jo žmona suimami ir po gana abejotino teismo sušaudomi. Naujieji šalies šeimininkai, kilę iš buvusios komunistų partijos, nutaria pradėti demokratizaciją. Ji kur kas nedrąsesnė nei kitur, ir 1989 m. gruodžio mėn. įvykusi Rumunijos revoliucija panašesnė į komandos vadų pakeitimą.

3.4.SSRS galas

Griuvus Berlyno sienai VDR oficialiai dar gyvavo. Helmutui Koliui sausio mėnesį pavyksta gauti sovietų sutikimą dėl naujos Vokietijos suvienijimo. Rugpjūčio 31 d. pasirašoma abiejų Vokietijų Berlyno sutartis. 1990 m. spalio 3 d. paskelbiamas naujas Vokietijos susivienijimas, ir dabar lieka vienintelė Vokietijos valstybė. Senieji komunistų vadai priversti už savo veiksmus atsakyti prieš teismą.

1991 m. senosios struktūros- ESPT ir Varšuvos sutartis- panaikinamos. Dabar kiekviena šalis gali rinktis savo kelią laisva valia. Į valdžia ateina liberalų ir konservatorių vyriausybės.

1992 m. liepą Čekoslovakijos Federacija suskyla į dvi suverenias valstybes: Čekiją ir Slovakiją. Rumunijoje iškilo buvęs komunistų partijos vadovas, Išsigelbėjimo fronto kovotojas Ionas Iliesku. Bulgarijoje: ten 1990 m. birželį pirmuosius laisvus rinkimus laimi ekskomunistai socialistai. Tikrasis Albanijos atsinaujinimas teprasideda nuo 1991 m.

Pačios Sąjungos viduje nacionalistiniai bruzdėjimai griauna federacijos pamatus. Kaukaze pabudęs armėnų ir azerbaidžaniečių nacionalizmas meta Maskvai rimtą iššūkį. Dviejų respublikų nesutarimai gresia pakrypti į karo pusę. Baltijos kraštuose kyla konfrontacija su Maskva. 1990 m. kovą nepriklausomybininkai laimi rinkimus. Ir trys 1940 m. Stalino aneksuotos respublikos (Lietuva, Estija, Latvija) vienašališkai paskelbia savo nepriklausomybę.

Gorbačiovas mėgina bent du kartus karine jėga nuslopinti neramumus, griaunančius Sąjungos pamatus. 1990 m. sausį Raudonosios armijos daliniai įžygiuoja į Baku, norėdami užgniaužti Azerbaidžano nacionalinį judėjimą. Kitais metais sovietų kariuomenė įsiveržia į Lietuvą. Sovietų tankai tik sustiprina pasiryžimą tų, kuriems įgriso Maskvos globa.

1991 m. rugpjūčio 19 d. komunistų ortodoksų komitetas uždeda Gorbačiovui namų areštą. Tada Borisas Jelcinas, 1991 m. birželio 12 d. išrinktas pirmuoju Rusijos Federacijos prezidentu, prie Rusijos parlamento Maskvoje surenka demokratijos šalininkų minią. Pučistai sustabdomi. Gorbačiovas išlaisvinamas.. Komunistų partijos veikla sustabdoma. Jelcinas, dabar tapęs šeimininku, pripažįsta Baltijos šalių nepriklausomybę. Kitos respublikos netrukus taip pat pasiskelbia nepriklausomos. 1991 m. gruodžio 8 d. Baltarusijos sostinėje Minske pasirašomas galutinis aktas dėl SSRS subyrėjimo. Nutarimas, kad Sovietų Sąjunga nustoja egzistuotin kaip valstybė, įsigalioja gruodžio 31 d. Trys respublikos signatarės Sovietų federacijos vietoje sukuria Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS). Į ją prašosi priimamos daug kitų respublikų. Baltai ir gruzinai atsisako tapti NVS nariais. Nuo 1992 m. aštrėja Ukrainos ir Rusijos konfliktas. Dvi pagrindinės buvusios SSRS valstybės iš tiesų varžosi dėl teritorijų ir strategijos. Naujosios nepriklausomos valstybės be galo nestabilios, daugumoje jų gyvena nemaža priešiškai nusiteikusių tautybių žmonių. Moldavijoje etniniai susidūrimai perauga į tikrą karą. Rusų generolas A.Lebedis ten atstato tvarką, pakaitom taikydamas represijas ir diplomatiją.

Nuo pat devintojo dešimtmečio pradžios Jugoslaviją drasko nacionaliniai prieštaravimai. Šiaurės Slovėnija ir Kroatija siekia prisijungti prie Vakarų. Pirmoji asiskiria Slovėnija. 1989 m. rugsėjį Liublianos parlamentas atšaukia vadovaujantį KP vaidmenį ir patvirtina teisę atsiskirti. 1991 m. liepą be susitarimo Federacijos lygiu, vienu metu paskelbiama nepriklausomybė Slovėnijoje ir Kroatijoje. Tam priešintis bando serbų vadovaujama Jugoslavijos Federacijos kariuomenė. Kai Vakarų Europa 1992 m. sausį pagaliau pripažįsta abi valstybes, darosi būtina kreiptis į JT, kad padėtų nutraukti karo veiksmus. Kai „žydrieji šalmai“ įsiterpia tarp serbų ir kroatų, jau bręsta kita tragedija. Bosnijos ir Hercegovinos Respublika, spaudžiama Serbijos ir Kroatijos, 1992 m. balandį skelbia nepriklausomybę. Netrukus paskelbiama Bosnijos autonominė serbų respublika. Sukilo armija, gerai Serbijos apginkluota ir vadovaujama buvusio Jugoslavijos karininko , generolo Radko Mladičiaus. Kariuomenė silpną Bosnijos armija lengvai nugali. JT į Bosnija siunčia naują „židrųjų šalmų“ kontingentą, tarp taikdarių daug europiečių. 1995 m. amerikiečiai pradeda ginkluotą šturmą, ir šis priverčia Karadzičių ir Mladičių pasiduoti. 1995 m. rudenį Deitone pasirašoma taikos sutartis, paremta Bosnijos padalijimu. Maršalo Tito Federacija dabar suskilo į 5 atskyras valstybes: Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Makedoniją ir mažąją „Jugoslaviją“, priglobusią Serbiją ir Juodkalniją.

1992 m. Gruzijoje prasidėjus pilietiniam karui įvedama rusų armija, o Armenijos ir Azerbaidžano susidurimai, regis, nesibaigs amžinai. Čečėnijoje, buvęs generolas Džoharas Dudajevas priešinasi Maskvai. 1994 m. gruodį Borisas Jelcinas nutaria baigti Čečenijos atsiskyrimo bylą įvesdamas ten kariuomenę.

3.5. Europos kūrimas

1990 m. gale Europa- jau nebe tas suskaldytas žemynas, kurio Vakaruose užsimezgė Bendryja. Vakarų europiečiai ieško būdų, kaip pagreitinti vienijimosi procesą ir leisti Rytams integruotis į padidėjusią Bendriją. Naujoms demokratinėms Vidurio Europos valstybėms suteikiama ekonominė pagalba palengvinant jų perėjimą prie rinkos ekonomikos. Be to , tokiose šalyse kaip Albanija ir Rumunija padėtis panaši į trečiojo pasaulio šalių padėtį, ir visų pirma reikia kuo skubiausios humanitarinės pagalbos. Nuo 1991 m. ekonominės pagalbos Rytų Europai reikalus tvarko Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). Didieji Europos darbai dažnai atliekami vadovaujantis savo iniciatyva. Štai Čekijos Respublika ir Lenkija pelno savo galingosios kaimynės Vokietijos pasitikėjimą, ir ši aktyviai investuoja į tų šalių ekonomiką.
1991 m. gruodžio 12 d. parengiama sutartis,kuri pasirašoma 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte. Naujoji Europos Sąjunga užsibrėžia iki amžiaus pabaigos sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą. Todėl vieninga valiuta- lemiama Sąjungos sąlyga. Tačiau pasirašius sutartį iš Anglijos pasigirsta nepritarimo balsų, prašančių leisti britams nesilaikyti socialinių sutarties nuostatų, kad Jungtinėje Karalystėje būtų išsaugota liberalizmo politika.

Sąjungos plėtra politikos ir karybos srityje neabijotinai suteiktų Senajam žemynui daugiau svorio, bet iškyla daugybė nesutarimu. Prancūzija ir Vokietija sukūrė bendras karines pajėgas, 1992 m. tapusias Eurokorpusu, nes į jas įsijungė Belgija, Ispanija ir Liuksemburgas. Tačiau iki bendros kariuomenės dar toli.
1995 m. priimtas euras. 1995 m. sausio 1 d. Sąjunga priima tris naujas valstybes. Prie Europos Sąjungos prisijungia Švedija, Suomija ir Austrija, ir dabar tai jau Penkiolikos valstybių sąjunga.

Taigi XX a. pabaigoje europiečiai mano gyveną nuolat supami pavojingų kaimynų. Fantastiškas sienų atsidarymas pasibaigus šaltajam karui skatina tikrą ekonominę ir kultūrinę globalizaciją. Šiandien jau niekas negali gyventi izoliuotai.

4. Išvados

Per pastaruosius metus Europa praejo daug etapų. Rytų Europos šalyse stalinizmo metai paliko didžiulį „randą“ tautų atmintyje (pavyzdžiui Lietuvos ir Rusijos archyvuose atrastais duomenimis per tą laiką` iš Lietuvos į TSRS ištremta 131 600 žmonių, kurie galėjo grižti į šalį tik po Stalino mirties).

Vakaruose Europos Sąjunga siekė ūkinio, piniginio ir politinio susivienijimo. Sužlugdyta Antrojo pasaulinio karo Europa per šeštąji, septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį atsigavo. Įkūrus Europos Ekonominę Bendriją, prasidėjo ilgas Europos vienijimo procesas. Europa plėtė ekonomikos modelį, gerbdama socialines teises. Buvo remiamos šeimos, mažinami mokesčiai ir mokamos pašalpos vargšams, daug lėšų skiriama moksliniams tyrimams, švietimui. Nepaisant to, kad Europą užplūsta amierikietiško modelio masinė kultūra, dauguma dailininkų ir muzikantų ir toliau, kaip ir pirmojoje amžiaus pusėje, kuria avangardinį meną.
Europa kūrėsi savanoriškai. Pačios tautos, nepaisydamos savo skirtybių, panoro laisva valia susivienyti ir drauge kurti bendrą likimą. Be abėjo, Europa, daugelį amžių buvusi žemynu švyturiu, jau smarkiai pasikeitusi. Tačiau Europos civilizacija vis vien nepraranda savasties. Nepaisant XX a. pabaigos globalizacijos, pats mažiausias iš visų penkių žemynų ir toliau puoselėja savo savitumą.

Literatūra

Braunstein J.-F., Phan B. Visuotinės kultūros istorija.- Vilnius, 2000, P.284-285, 292-296

Delouche F., Aldebert J., Bender J. ir kt. Europos istorija.- Vilnius, 2001, P.360-411

Kinder H., Hilgemann W. Pasaulio istorijos atlasas.- Vilnius, 2001, P.220-221, 226-227,232

McAllister R. Nuo Europos Bendrijos iki Europos Sąjungos.- Vilnius, 2000, P.18-30

Svėnas A., Ostadas S.A. Pasaulis II. Pasaulio istorija nuo 1850 m.- Vilnius, 1994, P.244-282

Leave a Comment