ES – pagrindiniai klausimai, istorija, siandiena, perspektyvos.

Kas yra Europos Sąjunga?
Europos Sąjunga – tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.

ES šiandien
Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.2 mln. kv. kilometrų, vienijanti 15 valstybių ir daugiau kaip 370 milijonų gyventojų. 1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.
Europos Sąjunga – tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Europos Sąjunga:
• siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje paanaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui;
• vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis;
• vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita;
• kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą euro.

Tikslai
Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo “glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio” (Europos Sąjungos sutartis).
Kiti ES tikslai:
• skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant soocialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta;
• ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą;
• stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų ap

psaugą, įvedant ES pilietybę;
• plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse;
• pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų.

Principai
Pagrindiniai ES principai yra šie:
• ekonominio pagrindo principas, kuris didina abipusę priklausomybę ir solidarumą;
• įstatymų viršenybės principas, pasireiškiantis privalomomis sutartimis, kurios aiškiai nustato Sąjungos institucijų uždavinius, jų kompetencijos ribas; ginčus reguliuoja Teisingumo Teismas;
• demokratinio sprendimų priėmimo principas, kurį apibūdina kompromisai ir bendri susitarimai.

Ypatumai
Europos Sąjunga nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi:
• ES teisės dominavimas prieš nacionalinę teisę. ES valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams.
• Institucinės sąrangos unikalumas. Unikalumą apsprendžia tai, kad ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus.
• Subsidiarumo principas. Visi sprendimai Europos Sąąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui.
• Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui. Europos Sąjungą sudaro 15 skirtingų kultūrų valstybių, kurios gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į devynias oficialias ES kalbas.
• Rūpinimasis žmogumi. Visa Eu

uropos Sąjungos politika iš esmės yra orientuota į ES valstybių narių bei jų piliečių gerbūvio užtikrinimą. Žmogus, jo rūpesčiai ir interesai- svarbiausi ES siekiai. ES suformavo tvirtą socialinę politiką, orientuotą į paprastų žmonių interesų gynimą.
• Ekonominė, politinė, socialinė sanglauda. Europos Sąjungos politika orientuota į siekį sumažinti atskirų Europos Sąjungos valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio skirtumus. Ekonomiškai silpni regionai remiami finansiškai siekiant vystyti jų ekonominį pajėgumą. Europos Sąjunga sanglaudą skatina per įvairius struktūrinius fondus, Europos investicijų fondą ir kitas finansų įstaigas.

Istorijos pradžia
ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti “Europos Bendrijų”, arba “Europos Bendrija”, terminas.
“Europos Sąjungos” terminas oficialiai imtas taikyti nuo 1993 m. 1992 m. vasario 7 d. pasirašius Mastrichto sutartį (sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) iki tol vartojamas “Europos Bendrijos” terminas buvo pakeistas “Europos Sąjungos” terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai): Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas), bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

Svarbiausios sutartys
Svarbiausios Europos Sąjungos sutartys yra Romos sutartis, Suvestinis Europos ak

ktas, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis, Amsterdamo sutartis. Šios sutartys tapo pagrindinėmis Europos Sąjungos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis, jos laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja.
Romos sutartis- 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija.
Suvestinis Europos aktas- 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge pasirašyta ( įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse.
Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis- 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) sutartis, kuria įsteigta Europos Sąjunga.
Amsterdamo sutartis- 1997 spalio 2 d. Amsterdame pasirašyta sutartis, padariusi tam tikras Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarties ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisas.

Valstybės narės
Europos Sąjungą sudaro 15 valstybių narių: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija.

Kas yra ES valstybės narės?
ES Valstybės narės – tai valstybės, pasirašiusios Europos bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartis.

Institucijos
Europos Sąjungą sudaro penkios pagrindinės institucijos- Europos Sąjungos Taryba (Taryba), Europos Komisija (Komisija), Europos Parlamentas, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai.
Kitos ES institucijos: Europos viršūnių taryba, Europos centrinis bankas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas, Ombudsmenas.

Kalbos
Europos Sąjunga turi 11 kalbų, vartojamų ES institucijų veikloje: anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, šv

vedų, vokiečių. Šios kalbos laikomos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Visi ES dokumentai bei susitikimai yra verčiami į 11 oficialių kalbų.

Piliečių teisės
ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali:
• nevaržomai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybės narės teritorijoje;
• dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje narėje;
• balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose, tiek visos ES mastu rinkimuose toje šalyje, kurioje jis gyvena;
• būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių;
• dalyvauti Europos Parlamento, išreiškiančio visų ES piliečių interesus, rinkimuose, teikti peticijas.

Simboliai
Vėliava. Vėliavą sudaro melsvas (melsvo dangaus) fonas, kuriame pavaizduotos dvylika žvaigždžių, išsidėsčiusių apskritimo forma. Žvaigždės simbolizuoja Europos gyventojų vienybę. Žvaigždžių skaičius yra nekintamas. ES vėliava oficialiai buvo patvirtinta 1986 metais.
Himnas. Europos Sąjungos himnas – 1972 metais Tarybos patvirtinti trys Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Aranžuotės autorius- Herbertas fon Karajanas. Žodžiai- Johano Šilerio “Odė džiaugsmui”.
Europos diena. Europos diena – 1985 metais Milano Europos viršūnių tarybos patvirtinta diena, skirta vieningos Europos idėjai propaguoti. Europos diena švenčiam kasmet gegužės 9 d., minint Šumano plano metines.
Pasas. Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985 metų Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai. Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta “Europos Bendrija”, tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas.

Sprendimų priėmimas
Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje yra kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo ES institucijų tarpusavio sąveikos, valstybių interesų bei skirtingų politikos sričių. Priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų.
Panagrinėkime, kaip Europos Sąjunga priima teisės aktus.
Šiuo metu egzistuoja keturios pagrindinės įstatyminės procedūros: konsultacijos, bendradarbiavimas, bendri sprendimai ir pritarimas.
Konsultacijos. Pagal konsultacijos procedūrą teisės akto leidybą inicijuoja Komisija, kuri teikia teisės akto projektą Tarybai. Taryba, gavusi Europos Parlamento (retais atvejais – Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto (ESRK) bei Regionų komiteto (RK) nuomonę, svarsto teisės projektą ir vienbalsiai arba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą. Iki 1987 metų Suvestinio Europos akto visi teisės aktai buvo priiminėjami remiantis konsultaciniu būdu.
Bendradarbiavimo procedūra. Bendradarbiavimo procedūra yra žingsnis link gilesnės integracijos, Europos Parlamento galių išplėtimo bei konsultacinės procedūros išplėtimo. Pagal bendradarbiavimo procedūrą Europos Parlamentas gavo teisę antrą kartą dalyvauti teisės aktų ruošimo procedūroje. Šį sykį Europos Parlamentas ne tik teikia siūlymus (pirmas teisės akto svarstymas), bet ir turi teisę pritarti, taisyti arba atmesti Tarybos parengtą bendrą poziciją. Tačiau ir bendradarbiavimo procedūroje lemiamas žodis priklauso Tarybai, kuri gali neatsižvelgti į Europos Parlamento siūlymus ir priimti teisės aktą vienbalsiai (kvalifikuotas balsavimas negalioja). Bendradarbiavimo procedūrą įdiegė 1987 m. Suvestinis Europos aktas.
Bendro sprendimo procedūra. Bendro sprendimo procedūra atsirado po 1993 metų įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai. Ši procedūra numato teisės akto priėmimą dviejų institucijų- Europos Parlamento ir Tarybos- vardu. Iki tol visus sprendimus priimdavo Taryba. Remiantis bendro sprendimo procedūra, Europos Parlamentas gavo teisę trečią kartą dalyvauti teisės akto svarstyme. Tarybai neatsižvelgus į po antrojo svarstymo pareikštą Europos Parlamento nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, Europos Parlamentas turi teisę balsų dauguma vetuoti Tarybos priimtą sprendimą. Kad būtų išvengta konflikto ir surastas abipusiai priimtinas sprendimo variantas, kartais sudaromas specialusis taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir Europos Parlamento atstovų.
Pritarimo procedūra. Pritarimo procedūra taikoma priimant svarbius tarptautinius sprendimus (pvz., naujų valstybių stojimas, Europos centrinio banko užduotys ir įgaliojimai ir pan.). Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas tvirtina arba atmeta jam pateiktą teisės akto leidybos pasiūlymą, tačiau neturi teisės jo taisyti.
Šiuo metu taikomos visos keturios teisės aktų priėmimo procedūros, tačiau 1997 metų pasirašius Amsterdamo sutartį numatyta atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti supaprastintą bendro sprendimo procedūrą.

Teisės aktai
Europos Sąjungos teisės aktus sudaro reglamentai, direktyvos, sprendimai ir rekomendacijos bei išvados. Konkrečią dokumento formą pasirenka jį priimanti institucija.
Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų “Oficialiajame leidinyje” arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės.
Direktyva. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.
Sprendimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims.
Rekomendacija ir išvada. Rekomendacija ir išvada nėra teisiškai privalomi Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis paprasčiausiai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybėm narėms.

Biudžeto sudarymas
Europos Sąjunga kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamas bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti.
1999 metų ES biudžetas siekia 86 350.4 mln. eurų, arba 362 671.68 mln. litų.
Europos Sąjungos biudžetas sudaromas remiantis keturiais finansavimo šaltiniais: muito mokesčiais už prekes, įvežamas į Europos Sąjungos teritoriją; rinkliavos už importuojamą žemės ūkio produkciją; dalis visose valstybėse narėse iš pridėtinės vertės mokesčio gautų įplaukų (42 % visų išteklių); dalis valstybių narių bendro nacionalinio produkto įnašų (40 % visų biudžeto lėšų).
Tikslius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiosiomis šalimis; pridėtinės vertės mokesčių ir bendro nacionalinio produkto dalys nustatomos kasmet; PVM dalis paprastai nesiekia 1 proc., o įnašai nuo bendro nacionalinio produkto kiekvienai valstybei narei – apie 0,5 %.

Biudžeto paskirstymas
Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP). Kasmet ši dalis mažėja (1988 metais siekė 65 %, o 1999 metais- jau tik 43 %).
Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei ir socialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ES biudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais siekė 18 %, o 1999 metais- 37 %). Toks ryškus bendrai žemės ūkio politikai skiriamų lėšų mažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniams fondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus- mažinti nedarbą bei regionų netolygų vystymąsi.
Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniams tyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politinių prioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7,5 %.
Kitos sritys, kurioms skiriamos ES biudžeto lėšos yra humanitarinė pagalba trečiojo pasaulio šalims bei techninė ir finansinė parama Vidurio ir Rytų Europos šalims.

Biudžeto tvirtinimas ir kontroliavimas
ES biudžeto svarstymas ir tvirtinimas trunka beveik metus. Biudžeto projektą parengia Europos Komisija, prieš tai gavusi kitų ES institucijų pasiūlymus dėl savo finansinių poreikių. Vėliau projektas pateikiamas Europos Tarybai ir Europos Parlamentui. Europos Taryba tvirtina projektą kaip preliminarų ir pateikia jį Europos Parlamentui, kuris daro pataisas ir galiausiai po dar vieno Europos Tarybos pataisyto projekto varianto balsuoja dėl viso biudžeto projekto. Europos Parlamentas turi teisę patvirtinti arba atmesti biudžeto projektą (pirmą kartą biudžeto projektas buvo atmestas 1979 metais).
Biudžeto kontrole užsiima Europos Parlamentas ir Audito Rūmai, kurie atlieka Europos Sąjungos sąskaitų patikrinimus ir kontroliuoja ar lėšos naudojamos efektyviai. Kasmet, lapkričio pradžioje, Audito Rūmai pateikia ataskaitą, kurioje yra analizuojamas ankstesnių metų ataskaitos.

Kokiais kriterijais remiantis priimamos naujos valstybės?
Naujos valstybės iš Vidurio ir Rytų Europos (VRE), siekiančios narystės ES, turi atitikti tris taip vadinamus Kopenhagos kriterijus. Kopenhagos kriterijai – tai 1993 metais Kopenhagoje vykusio Europos viršūnių tarybos susitikimo išvados, skirtos VRE valstybėms, siekiančioms narystės ES. Kriterijai yra trys:
• stabilių institucijų, garantuojančių demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai buvimas;
• funkcionalios rinkos ekonomikos veikimas, jos pajėgumas atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES;
• sugebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įsipareigojimas siekti politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos.
Papildomas kriterijus, atsiradęs praėjus dvejiems metams 1995 metų Madrido Europos viršūnių susitikime- tai valstybių administracinių struktūrų pertvarkymo bei prisitaikymo prie ES reikalavimų svarba.

Bendra informacija apie ES – Trumpai apie ES: skaičiai ir faktai

• ES sudaro 15 šalių
• yra 8 respublikos, 6 karalystės, 1 didžioji kunigaikštystė
• 11 oficialių kalbų
• ES teritorija beveik tris kartus didesnė už Japonijos ir 1,4 karto – už JAV
• aukščiausias taškas ES yra Monblano kalnas (Prancūzijos ir Italijos pasienyje) – 4,807 m
• labiausiai į vakarus nutolęs ES taškas yra Gvadelupa (Prancūzija)
• ilgiausia ES upė yra Reinas (Vokietija, Olandija), jos ilgis 1320 km
• aukščiausias krioklys ES yra Gavarni krioklys Prancūzijoje, Pirėnų kalnuose (422 m aukščio)
• didžiausias ES ežeras yra Švedijoje – Venernas (plotas – 5585 kv. km)
• ilgiausias ES kanalas yra Vidurio Vokietijos kanalas (325 km)
• dėl Atlanto vandenyno poveikio Airijos salos pietuose ir šiaurės vakarų Ispanijoje vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra + 6, nors šias sritis skiria 1000 kilometrų
• kovo pabaigoje, kai Lietuvoje dar yra sniego, Prancūzijoje ir Britų salose sprogsta medžiai ir krūmai
• tankiausiai apgyvendintas regionas ES yra Reino upės slėnis: čia gyventojų tankumas didesnis nei 500 žmonių kvadratiniame kilometre
• Belgijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Danijoje, Olandijoje urbanizacijos rodiklis – daugiau nei 80 proc.
• net keturios ES valstybės (Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija) priskiriamos stipriausių pasaulio valstybių septynetui
• ES paslaugų eksporto ir importo dalis pasaulyje yra 25 proc., prekių – 19 proc.
• ES BVP dalis pasaulio ekonomikoje sudaro 20 proc.
• pagrindiniai ES prekybos partneriai yra JAV, Japonija, Šveicarija, Kinija, Norvegija
• ES importuoja apie 50 proc. energijos resursų
• pasaulio naftos išteklių dalis ES teritorijoje sudaro mažiau nei 1 proc.
• 67 proc. ES BVP sukuria paslaugų sektorius (JAV – 73 proc., Japonijoje – 62 proc.)
• ES šalyse socialinei apsaugai vidutiniškai skiriama apie 29 proc. BVP
• 75 proc. prekių ES yra pervežama keliais
• 66 proc. darbo vietų ES sukuria paslaugų sektorius, 29,5 proc. – pramonė ir 4,7 proc. – žemės ūkis
• ES pirmauja pagal teikiamą finansinę pagalbą besivystančioms šalims
• 2000 m. ES biudžetas buvo 93 mlrd. eurų (apie 320 mlrd. litų), palyginimui – Lietuvos biudžetas 2000 m. siekė 7,8 mlrd. litų
• Vokietijos įnašas į ES biudžetą yra didžiausias (24,1 proc. viso ES biudžeto), mažiausias – Liuksemburgo (0,2 proc.) (1998)
• beveik pusė (44,6 proc.) ES biudžeto skiriama žemės ūkiui, 34,8 proc. – ekonominei ir socialinei sanglaudai, 6,4 proc. – vidaus reikmėms, 4,9 proc. – paramai užsieniui, 5,1 proc. – administracinėms išlaidoms, 3,4 proc. – paramai kandidatėms, 1 proc. lieka rezerve (2000)
• 60 proc. ES gyventojų sako turį europietišką identitetą. 45 proc. pirmiausia yra savo tautos atstovai ir tik po to – europiečiai, 9 proc. – pirmiausia europietišką, o paskui – nacionalinį, ir tik 6 proc. teikia besąlyginę pirmenybę europietiškajam. 37 proc. jaučiasi turį tik nacionalinį identitetą.
• ES yra apie 12 tūkst. įvairių teisės aktų, arba 80 tūkst. puslapių teksto (2001 m.)
• 80 proc.ES įstatymų atsiranda Briuselyje
• pastaraisiais metais teisės aktų kasmet padaugėja apytiksliai 1 tūkstančiu
• daugiausia teisės aktų skirta žemės ūkiui
• tiktai keturios ES šalys narės – Danija, Airija, Suomija ir Švedija – niekuomet nebuvo Romos imperijos sudėtine dalimi
• Prancūzija net du kartus 7 dešimtmetyje vetavo Didžiosios Britanijos narystės ES paraiškas
• Norvegai du kartus referendume pasisakė prieš stojimą į ES (1972 ir 1994)
• iš 15 dabartinių ES valstybių narių 4 valstybės – Airija, Austrija, Suomija ir Švedija – nepriklauso NATO valstybių aljansui
• Grenlandija ir Farerų salos, turinčios autonomiją Danijos Karalystės sudėtyje, nepriklauso ES
• ES yra apie 375 mln. gyventojų (6 proc. planetos gyventojų)
• vidutinis gyventojų tankumas ES yra 114 gyventojų kvadratiniame kilometre (tai 4 kartus daugiau nei JAV ir beveik 3 kartus mažiau nei Japonijoje)
• vidutinė gyvenimo trukmė ES per pastaruosius du amžius išaugo 40 metų. Pvz., vyrai dabar gyvena vidutiniškai 75 metus (XVIII a. pradžioje – tik 35)
• kas trečia mergaitė, gimusi 2000 metais, turi tikimybę gyventi iki 90 metų (berniukai – tik kas dešimtas)
• ES yra vienas didžiausių pagyvenusių žmonių procentų (17). Palyginimui: Japonija (17), JAV (13), Azija (5), Afrika (3,5)
• kiekvienas ES gyventojas per savo gyvenimą valgo 100 tūkst. kartų; tai reiškia, kad prie stalo jis praleidžia 15 metų ir suvartoja 50 tonų maisto
• beveik kas trečias ES gyventojas (apie 125 mln.) sportuoja
• statistinis ES vyras šiokiadieniais sportui skiria 10 minučių, savaitgaliais – 15 min., o moterys – atitinkamai 5 ir 10. Švedės kasdien skiria sportui vidutiniškai 8,30 min., graikės – mažiau nei 1 min.
• 25 proc. ES jaunimo, baigę mokslus bendrojo lavinimo mokyklose, toliau mokslų siekia aukštosiose mokyklose
• jei esate pakviestas kavos puodelio, Didžiojoje Britanijoje jūs esate laukiamas 11 val., Prancūzijoje – po pietų, o Belgijoje – apie 16 val.
• tikimasi, kad kiekvienas ES gyventojas per 2006 metus suvalgys 19 kg sūrių (1998 m. vienam žmogui šiose šalyse teko 17,4 kg sūrio per metus)
• per artimiausią dešimtmetį ekologinė žemdirbystė ES šalyse turėtų užimti 20-30 proc. visų žemės ūkio naudmenų
• ES vidutinis grūdų ūkis užima apie 13 hektarų, tačiau skirtingose šalyse jis labai skiriasi. Graikijoje, Portugalijoje ir Italijoje vidutinis ūkis yra 3-5 hektarų, Didžiojoje Britanijoje – 48 ha, Danijoje – 28 ha, Prancūzijoje ir Švedijoje – 22 ha
• ES vidutinis pieno ūkis – 24 karvės (1997 m.). Didžiausi ūkiai yra Anglijoje – vidutiniškai 72 karvės, mažiausi – Graikijoje (8) ir Austrijoje (9)
• prancūzų gaidys gieda “cocorico”, britų – “cock-a-doodle-doo”, italų – “chicchirici”, vokiečių – “kikeriki”, portugalų – “cocorocco”, graikų – “koukouroukou”, ispanų – “quiquiriqui”, danų -“kykliky”, suomių – “kukko kiekuu”, švedų – “kuckeliku” ir olandų – “kukeleku”.

• 1986 m. Portugalijai ir Ispanijai stojant į ES, bijotasi masinės migracijos į turtingąsias kaimynines Vakarų Europos valstybes – Prancūziją, Italiją, Didžiąją Britaniją. Šios prognozės ne tik nepasitvirtino, bet įvyko priešingai. Po narystės ES, pradėjus sparčiau augti Portugalijos, Ispanijos ekonomikoms bei įsitvirtinus demokratinei santvarkai, daugelis emigrantų ėmė grįžti į tėvynę (tas pats įvyko ir Airijoje, kuri ES nare tapo 1973 m.).

Ar žinote, kad:
• ES vėliavoje pavaizduotos 12 žvaigždučių nereiškia valstybių skaičiaus? Skaičius 12 simbolizuoja tobulybę ir pilnatvę. Įstojus naujoms narėms, žvaigždučių skaičius išliks nepakitęs.
• ES šalių vėliavos rikiuojasi abėcėlės tvarka pagal dvi pirmąsias valstybių pavadinimų raides jų originalo kalba? Vėliavų seka yra tokia: Belgija, Danija, Vokietija, Graikija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Austrija, Portugalija, Suomija, Švedija ir Jungtinė Karalystė?
• ES himno melodijos ir žodžių autoriai yra vokiečiai kompozitorius Liudvikas van Bethovenas (1770-1827) ir poetas Johanas Fridrichas Šileris (1759-1805)?
• Europos diena švenčiama kasmet gegužės 9-ąją, minint R.Schumano plano metines? Ji skirta vieningos Europos idėjai propaguoti?
• Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos, ir ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais, kuriuos išduoda atitinkamos įgaliotos valstybių agentūros? Vis dėlto ES valstybėse išduodami pasai yra panašios išvaizdos.
• ES vėliava, himnas, pasas ir diena nepakeičia analogiškų nacionalinių valstybių simbolių?

Vidutinės namų ūkio išlaidos % (1997)

ES JAV Japonija
Maistui 18,2 11,4 19,9
Drabužiams 6,9 5,9 5,8
Apšildymui, elektrai, kitoms komunalinėms paslaugoms 19,6 18,1 20,8
Medicinai ir sveikatos priežiūrai 8,8 17,8 11,3
Baldams 7,7 5,8 5,9
Transportui ir komunikacijoms 15,2 14,0 9,7
Poilsiui, pasilinksminimui, švietimui ir kultūrai 8,8 10,3 10,7
Kitoms prekėms ir paslaugoms 15,0 16,5 16

Trumpa ES istorija: svarbiausios datos
1950 m. gegužės 9 d. paskelbtas Šumano planas. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasiūlė Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti abiejų valstybių anglių gavybą ir plieno gamybą ir pavesti tai valdyti bendrai tarptautinei organizacijai, kuri būtų atvira ir kitoms Europos valstybėms.
1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartį.
1952 m. gegužės 27 d. Paryžiuje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos gynybos bendrijos steigimo sutartį.
1952 m. liepos 23 d. įsigaliojo Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis. Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo veiklą.
1954 m. rugpjūčio 30 d. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja atsisakė svarstyti Europos gynybos bendrijos steigimo sutarties ratifikavimą. Sumanymas įsteigti Europos gynybos bendriją žlugo.
1957 m. kovo 25 d. Romoje šešios valstybės – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika – pasirašė Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartis.
1958 m. sausio 1 d. įsigaliojo Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) steigimo sutartys. Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija pradėjo veiklą.
1961-1962 m. narystės trijose Europos Bendrijose paraiškas pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija.
1963 m. sausio 14 d. Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis pareiškė, jog Prancūzija vetuos Didžiosios Britanijos narystę Europos Bendrijose.
1965 m. liepos 30 d. Prancūzija dėl nesutarimų su kitomis Europos Bendrijų valstybėmis atšaukė savo atstovą iš Europos ekonominės bendrijos Ministrų tarybos. Prasidėjo “tuščios kėdės” krizė.
1966 m. sausio 29 d. Liuksemburge Prancūzija ir kitos penkios Europos Bendrijų valstybės pasiekė kompromisą. Prancūzija grąžino savo atstovą į Ministrų tarybą, bet iškėlė sąlygą, kad balsuojant itin svarbiais, tiesiogiai su nacionaliniais interesais susijusiais klausimais būtų priimamas vieningas sprendimas. “Tuščios kėdės” krizė baigėsi.
1967 m. liepos 1 d. į vieną sistemą sujungiamos trijų Europos Bendrijų – Europos anglių ir plieno bendrijos, Europos atominės energetikos bendrijos, Europos ekonominės bendrijos – institucijos.
1967 m. trims Europos Bendrijoms narystės paraiškas antrą kartą pateikė Airija, Danija, Didžioji Britanija ir Norvegija. Šias paraiškas vėl vetavo Prancūzija.
1968 m. liepos 1 d. tarp Europos ekonominės bendrijos valstybių įsigaliojo muitų sąjunga, panaikinti paskutiniai muitai pramonės gaminiams. Su Europos Bendrija prekiaujančioms šalims nustatyti bendrieji išoriniai muitų tarifai.
1969 m. gruodžio 1-2 d. Hagoje Europos Bendrijos valstybių viršūnių susitikime nuspręsta imtis naujų integracijos gilinimo iniciatyvų ir priimti į Bendriją to pageidaujančias valstybes.
1970 m. parengti Europos Bendrijos valstybių bendradarbiavimo užsienio politikos srityje bei ekonominės ir pinigų sąjungos steigimo projektai.
1972 m. sausio 22 d. Airija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Europos Bendriją sutartį.
1972 m. rugsėjo 25 d. Norvegijos piliečiai referendume pasisakė prieš šalies stojimą į Europos Bendriją. Norvegijos stojimo į Bendriją sutartis neįsigaliojo.
1973 m. sausio 1 d. Airija, Danija ir Didžioji Britanija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.
1974 m. gruodžio 9-10 d. Paryžiuje susirinkę Europos Bendrijos valstybių ir vyriausybių vadovai nutarė oficialiai įtvirtinti savo susitikimus ir rengti juos reguliariai tris kartus per metus. EB valstybių lyderių susitikimas nuo tada oficialiai vadinamas Europos viršūnių taryba.
1979 m. birželio 7-10 d. vyko pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Nuo tada tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai vyksta kas penkeri metai (1984, 1989, 1994, 1999 ir t. t.).
1979 m. gegužės 28 d. Graikija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.
1979 m. kovo 13 d. pradėjo veikti Europos piniginė sistema, atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu.
1981 m. sausio 1 d. Graikija tapo dešimtąja Europos Bendrijos nare.
1984 m. vasario 14 d. Europos Parlamentas pritarė Europos Sąjungos sutarties metmenims ir paragino Europos Bendrijos valstybių vyriausybes imtis tolesnių integracijos gilinimo žingsnių.
1984 m. birželio 25-26 d. Fontenblo susirinkusi Europos viršūnių taryba pasiekė kompromisą ir baigė kone dešimtmetį trukusį ginčą tarp Didžiosios Britanijos ir kitų Europos Bendrijos valstybių dėl jos įnašo į Bendrijos biudžetą dydžio.
1985 m. birželio 14 d. Europos Bendrijos Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui, kurioje numatytos vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo iki 1992 m. pabaigos priemonės.
1985 m. liepos 12 d. Ispanija, Portugalija ir Europos Bendrijos valstybės pasirašė stojimo į Bendriją sutartį.
1985 m. birželio 28-29 d. Milane susirinkusi Europos viršūnių taryba paskelbė tarpvyriausybinės konferencijos, rengusios Europos Bendrijos reformą, pradžią.
1986 m. sausio 1 d. Ispanija ir Portugalija tapo visateisėmis Europos Bendrijos narėmis.
1986 m. vasario 17 d. Hagoje Suvestinį Europos aktą pasirašė devynios Europos Bendrijos valstybės: Airija, Belgija, Didžioji Britanija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika.
1986 m. vasario 28 d. Liuksemburge Suvestinį Europos aktą pasirašė trys likusios Europos Bendrijos valstybės – Danija, Graikija ir Italija.
1987 m. liepos 1 d. įsigaliojo Suvestinis Europos aktas. Juo buvo reformuotos Europos Bendrijų steigimo sutartys ir nustatytas tikslas iki 1992 m. pabaigos sukurti vidaus rinką be sienų.
1989 m. lapkričio 9 d. “griuvo” Berlyno siena.
1989 m. gruodžio 8-9 d. Strasbūre susirinkusi Europos viršūnių taryba nutarė surengti naują tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje būtų pasirengta įgyvendinti ekonominę ir pinigų sąjungą.
1990 m. spalio 3 d. galutinai susivienijo Vokietija. Buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika tapo Vokietijos Federacinės Respublikos, o drauge ir Europos Bendrijos sudedamąja dalimi.
1990 m. gruodžio 13-15 d. Romoje susirinkusi Europos viršūnių taryba nusprendė surengti iš karto dvi tarpvyriausybines konferencijas: vieną skirtą ekonominei ir pinigų sąjungai, kitą – Europos Bendrijos valstybių politinei sąjungai.
1991 m. gruodžio 9-10 d. Mastrichte baigėsi tarpvyriausybinės konferencijos dėl ekonominės ir pinigų sąjungos bei politinės sąjungos įkūrimo. Europos viršūnių taryba pritarė Europos Sąjungos sutarčiai.
1992 m. vasario 7 d. Mastrichte dvylika Europos Bendrijos valstybių – Airija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija – pasirašė Europos Sąjungos sutartį.
1992 m. birželio 2 d. Danijos piliečiai referendume nepritarė Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai.
1992 m. gruodžio 31 d. baigiama įgyvendinti vidaus rinkos kūrimo programa.
1993 m. gegužės 18 d. Danijos vyriausybei išsiderėjus kai kurias nuolaidas, Danijos piliečiai pakartotiniame referendume pritarė Mastrichto sutarčiai.
1993 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis.
1994 m. birželio 25 d. Austrija, Norvegija, Suomija, Švedija ir Europos Sąjungos valstybės pasirašė stojimo į Sąjungą sutartį.
1994 m. lapkričio 28 d. Norvegijos piliečiai referendume nepritarė šalies stojimui į Europos Sąjungą. Norvegijos stojimo į Sąjungą sutartis neįsigaliojo.
1995 m. sausio 1 d. Austrija, Suomija ir Švedija tapo visateisėmis Europos Sąjungos narėmis.
1996 m. kovo 29 d. Turine (Italija) susirinkusi Europos viršūnių taryba paskelbė, kad pradedama nauja tarpvyriausybinė konferencija, skirta Europos Sąjungos sutarties įgyvendinimui ir tolesnėms reformoms aptarti.
1997 m. birželio 16-17 d. Amsterdame baigėsi tarpvyriausybinė konferencija. Europos viršūnių taryba pritarė modifikuotai Europos Sąjungos sutarčiai.
1997 m. spalio 2 d. penkiolika Europos Sąjungos valstybių – Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija – pasirašė modifikuotą Europos Sąjungos sutartį.
1998 m. kovo 31 d. Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija, Estija ir Kipras pradėjo derybas dėl narystės ES.
1999 m. sausio 1 d. prasidėjo baigiamasis ekonominės ir pinigų sąjungos įgyvendinimo etapas. Bendra Europos Sąjungos valstybių valiuta – euras – naudojamas vienuolikos Europos Sąjungos valstybių (Airija, Austrija, Belgija, Italija, Ispanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija) tarpbankiniams atsiskaitymams. Grynųjų pinigų pavidalu euras bus įvestas 2002 m.
1999 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Amsterdamo sutartis.
2000 m. vasario 15 d. Lietuva, Latvija, Slovakija, Bulgarija, Rumunija ir Malta pradėjo derybas dėl narystės ES.
2000 m. gruodžio 7-11 d. Nicos (Prancūzija) Europos valstybių vadovų susitikime priimti sprendimai dėl ES institucinės reformos, reikalingos tam, kad ES galėtų sėkmingai veikti, vienydama jau 27 valstybes.
2001 m. gruodžio mėn. 14-15 d. įvykusiame Laekeno (Belgija) Europos valstybių vadovų susitikime pritarta Europos Komisijos nuomonei dėl ES plėtros finansavimo. Tai reiškia, kad ES 2000-2006 metų biudžetas yra pakankamas priimti į ES 10 šalių kandidačių. Taip pat patvirtinta, kad stojimo derybos vyks pagal šiuo metu galiojantį acquis communautaire (ES vidaus taisykles) ir joms neturės įtakos būsimos ES bendrųjų politikų (žemės ūkio ir regioninės) reformos.
2002 m. sausio 1 d. euro monetos ir banknotai pradėjo cirkuliuoti 12-oje ES valstybių: Airijoje, Austrijoje, Belgijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje.

ES šalys kandidatės

• Bulgarija
• Čekija
• Estija
• Kipras
• Latvija
• Lenkija
• Lietuva
• Malta
• Rumunija
• Slovakija
• Slovėnija
• Turkija
• Vengrija

ES valstybės narės

• Airija
• Austrija
• Belgija
• Danija
• Didžioji Britanija
• Graikija
• Ispanija
• Italija
• Liuksemburgas
• Olandija
• Portugalija
• Prancūzija
• Suomija
• Švedija
• Vokietija

Dabar Europos sąjungai pirmininkauja Graikija

Leave a Comment